Savižudžiai - stiprūs ar silpni žmonės?

[BaklažanųSultys]

Mano galva, savižudžiai - sąlyginai silpni žmonės, kurie renkasi, kaip tikėtina, patį lengviausią kelią. Žinoma, sąlyginai jie ir stiprūs - vis dėlto ne kiekvienas išdrįstų taip pasielgti. Tik toks "stiprumas", deja, bevertis.

Kas liečia dar vaikus, kurie ryžtasi atimti sau gyvybę - paikas kvailumas. Visas gyvenimas dar prieš akis, mažiausiai jiems turėtų rūpėti ką kalba ar kaip elgiasi mokykloje balvonai, kurių greičiausiai po aštuntos ar dešimtos klasės nebeliks, nes jie stažuosis batsiuvių proftechninėj.

Kažkas lyg ir minėjo, jog yra didesnių baimių už mirtį. Mirtis, manau, yra tarsi "išpūsta" baimė. Galbūt vieni bijo kančių, kurios tavęs kamuos iki kol atiduosi galus. Kiti, sumaterealėjusios visuomenės gyventojai, liūdi to, ko netenka (užgyvento turto). Treti - skausmo, kurį sukels tiems, kurie jį brangina. O pačios mirties bijoti nereikia: kaip ir atėjai į pasaulį - natūraliai - taip ir iš jo išeisi. After all, tai juk neišvengiama.

[Beelzebub]

Dėl tos savižudžių statistikos Lietuvoje tai manau, kad gal ir tiesa, jog pirmaujam. Nemažai žinau iš giminaičių nusižudžiusių arba draugų pažįstamų/giminių.

Gal prieš dvi savaites, kai buvau poliklinikoj, nugirdau gydytojų pokalbį apie kažkokį vaikiną, kuris girtas venas pjovėsi ir jam ten kažkokios komplikacijos prasidėjo. Na žodžiu, gal tiesiog ne visi vienodai dažnai susiduria su savižudybėmis, ar jas pastebi.

[Dark]

Savižudybė nėra silpno ar kokio nors kito žmogaus bruožas, mes visi esame skirtingų charakterių, patirčių.Viskas priklauso nuo priežasčių.Žmonės žudosi, kai vienoje, keliose, ar visose gyvenimo srityse užgriūna labai dideli sunkumai, o sunkumas matuojamas gali būti tik pagal žmogaus charakteris,temperamentas+patirtis+sunkumai.Juk nieko gyvenime nepatyrusiam gana tragiško gali ir nulūžęs nagas atrodyti kaip pasaulio pabaiga, o kitas žmogus gali būti ištvėręs daug sunkumų ir toliau irtis gyvenimu.

Tačiau, kad ir kaip būtų, man kvailai skamba "ne kiekvienas išdrįstų".Ogi paslaptis tokia, kad kai žmogui depresija, jis nueina į tokią būseną, kad normaliai nesuvokia ką pats sau darose, net nejaučia realaus pavojaus, kurio nejaustų depresija nesergantis individas.Čia tikrai ne drąsos reikalas.

Beje, liūdna, bet tiesa, kad nemažai žmonių tik papuolę į tokias pat situacijas realiai suvokia kito žmogaus būseną tokioje situacijoje.Daug žmonių gyvena po kauke.Neretai patyrę daug sunkumų, žiaurumų gyvenime kenčia diena iš dienos vieni, bijo atsiverti, bijo būti dar labiau sužaloti, nors tuo pačiu žalojasi ir niekam nesakydami apie tai,kad kenčia.Yra žmonių, kurie nuo mažens nematę nieko gero, ir jų mąstymas, elgesys suformuojamas negatyvios aplinkos, kurį padaro tam tikrų hormonų išsiskyrimą organizme, kurie lemia tam tikrą pastovią emocinę būseną, kuri tampa vedliu žmogaus gyvenime iki pat galo ,jei kas nepristabdo ar nepakeičia šios linkmės iš išorės.

Čia tiek daug kintamųjų, tai tas pat kad kadbėtume apie žmogžudystę.Pats iš savęs-negatyvus reikškinys, tačiau toks neegzistuoja.Žmogžudystė bet kokiu atveju kaip ir savižudybė yra priežasties pasekmė.Būtent priežastys ir nusako vienaip ar kitaip įvykį, kuris įvyksta.Pavydžiui, kaip žinoma, yra savigyna, užuolimas, neatsargumas ir t.t....

[nelogiska]

Tokie metafiziniai žodžiai, kaip silpnumas/stiprumas vargu ar turi savo matą, taip kad savižudžiams, manau, nelemta būti suprastiems, bet kokiu atveju paliekamas tragiškas/didvyriškas ar bailus/drąsus motyvas(motyvai) kitų akyse. Bet jei nori pabėgti/gundo nežinomybė/ar dar kas nusišvietė - tebūnie.
Šiek tiek ironizuoju savižudybės temą, tik dėl mirties-nežinomybės baimės(kuri akcentuojama 70% diskusijose apie savižudybę), kai kiekviena mūsų ateinanti akimirka yra nežinomybė, tai gal nebekurkime pasaulio pastovumo iliuzijų, kai net didžiausi ir, regis tvirčiausi ateities ''žinojimai'' kardinaliai pasikeičia paskutinę sekundę, ar išnyksta... Ir pradėkime bijoti ateinančios sekundes ir fantazuoti, kas atsitiks. Bet ir sutinku su TinSoldieriu, mirtis vis gi tikrai yra didesnė nežinomybė nei mūsų žmogiškieji protai gali suvokti, bet.. ar verta to bijoti? tuo labiau, ar nebijojimas - pvz.;stiprybės ženklas? Gal tik labai maža stiprybės kruopelytė, nuo kurios pati stiprybė retai kada priklauso, ir nors diskusija - nesiplėtosiu argumentuose, nes velniškai daug individualių variantų, ir dar priklauso kaip mes į juos pasižiūrėsim.
Dėl kitų Žmonių.. Bet kokį Žmogaus veiksmą galima paversti savanaudišku/altruistiniu..Taigi.

''Savižudybė, kaip ir žmogžudystė, nieko nesukuria! Jei jau atsiduri tokioje beviltiškoje padėtyje, kad ryžtumeisi nusižudyti, turėtum ryžtis verčiau drąstiškai, bet kūrybiškai spręsti savo problemas: slapta pabėgti vidury nakties, sėsti į laivą, plaukti į Naująją Zelandiją ir pradėti viską iš naujo; imtis ko visuomet norėjai, bet nedrįsai daryti.'' Labai optimistiška Richardo Bacho mintis, net jei savižudybė ne iš problemų, o ''tiesiog''...

[Uta]

Nei jie stiprus, nei silpni. Jiems tiesiog trūksta žmogiško ryšio su šiuo pasauliu. Kai paklausiau, kaip padėti žmogui, kuris nori mirti, gavau atsakymą - meile, suteikti jam meilės. Ir tai absoliuti tiesa. Vienintelis veiksmingas būdas. Bet kokioje situacijoje.

O tai, kad jiems reikia padėti irgi faktas. Savižudybė prieštarauja Visatos dėsniams, taip neturi būt. Jei Visatai/Dievui reikės, kad žmogus mirtų jis ir mirs. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą misiją, dažniausiai tai dvasinis tobulėjimas. Taigi kaip jau kažkas rašė Dievas duoda tik tokius sunkumus, kuriuos mes galime pakelti, vadinasi tai tik virtinė išbandymų, bet jei žmogus nesulauks meilės jam nepasiseks. Nėra nieko stipresnio už meile. Visokia meile.