Šviesa tunelio gale

[Benamis]

Ar įmanoma peržengti mirties slenkstį ir vėl sugrįžti į gyvenimą? Po tragiškų atsitikimų likę gyvi žmonės ne kartą tiksliai nupasakojo „kelionės scenarijų". Tačiau gydytojai ir kiti žmonės skeptiškai reaguoja į tokią pomirtinę patirtį. Gal taip organizmas bando apsisaugoti nuo traumos, keliančios pavojų gyvybei?

Išvaduotas iš mirties gniaužtų

Kartais išgirstame neįtikėtinų istorijų, prieštaraujančių mūsų suvokimui. Štai viena jų. Žmogus važiuoja greitkeliu, staiga nesuvaldo automobilio ir su didžiule jėga trenkiasi į medį. Vairuotojas papuola į savo sulankstyto automobilio spąstus ir negali krustelėti. Jis sunkiai sužeistas, jo gyvybė pamažu gęsta. Staiga nelaimėlis pajunta, kad kažkokia jėga jį pradeda traukti aukštyn.

Kol gelbėtojai darbuojasi bandydami jį išlaisvinti, jis pakyla į orą palikdamas savo suniokotą kūną. Žmogaus vaidmuo pasikeičia: jis jau nebe įvykio dalyvis, o stebėtojas. Tada stoja tamsa, ir atsiveria tunelis, kuris jį praryja. Ilgo koridoriaus gale „keliautojas" mato keistą šviesą, girdi balsus, kurie jį guodžia ir ramina. Tada tuneliu vėl grįžta į nelaimingo atsitikimo vietą, girdi kalbant gelbėtojus ir pajunta skausmą.

Tai tipiškas pomirtinės patirties - reiškinio, kurio neįmanoma paaiškinti, - apibūdinimas. Stebėtinai daug žmonių išgyveno tokius patyrimus ir detaliai juos nupasakojo.

Tiesa ar ne?

Klausimą, ar yra pomirtinis gyvenimas, žmonės gvildeno dar žiloje senovėje. Šis susidomėjimas nė kiek nemažėja ir dabar. Tai iš dalies lėmė modernių medicinos technologijų, padedančių greitosios pagalbos darbuotojams išgelbėti vis daugiau gyvybių, sukūrimas.

Žmonės, kuriems po nelaimingų atsitikimų vos pavyko išvengti mirties, pasakojo apie savo keliones anapus. Kai 1972 m. buvo išleista daktaro Reimondo Mūdžio didelio populiarumo sulaukusi knyga „Gyvenimas po mirties", tokie pasakojimai tapo plačiai žinomi, ir prasidėjo maždaug 20 metų trukusios diskusijos apie pomirtinį patyrimą. Vieni žmonės šias istorijas laiko viso labo pasakomis iš dvasių pasaulio.

Kiti spėja, kad likusieji gyvi yra spaudžiami bulvarinės spaudos ir pasakoja žurnalistams tai, kas, šių manymu, turėtų patikti skaitytojams. Kažin ar išgyvenusieji pomirtinį patyrimą kalbėtų tą patį, jeigu nebūtų skaitę panašių pranešimų spaudoje? Trečia grupė žmonių remiasi mokslinėmis prielaidomis ir pomirtinį patyrimą vadina paprasčiausiomis haliucinacijomis. Juos domina vienintelis klausimas - kas šias haliucinacijas sukelia?

Netikra kelionė

Skeptikai mano, kad žmonės, pasakojantys apie pomirtinę patirtį, yra nuoširdūs, bet iš tikrųjų jie nebuvo anapus. Jie tokį patyrimą laiko realybės veidrodžiu, neturinčiu nieko bendra su pomirtiniu gyvenimu. Bet kaip tada paaiškinti minėtus atvejus?

Įsivaizduokime, kad aukos iš tikrųjų paliko savo kūną. Tai reikštų, kad jų esybės dalis atsiskyrė nuo fizinio apvalkalo. Išgyvenusieji yra įsitikinę, kad taip ir buvo. Tačiau nėra racionalaus pagrindo tuo tikėti.

Dauguma psichologų ir fiziologų pomirtinį patyrimą lygina su transo būsena ir jį lydinčiomis haliucinacijomis. Didžiulio fizinio ir psichinio šoko paveiktos smegenys išskiria labai daug cheminių medžiagų, vadinamų endorfinais, kurie slopina skausmą ir sukelia laimės bei geros savijautos pojūtį. Endorfinai veikia panašiai kaip ir tam tikri sintetiniai vaistai, suteikdami ramybės jausmą, apie kurį pasakoja pomirtinės patirties turintys žmonės. Kai kurie pabuvę anapus ne tik atsikrato mirties baimės, bet netgi apgailestauja, kad teko sugrįžti iš ten, kur nėra skausmo.

Įdomybės

● Neįtikėtina, tačiau vairuotojas Andru Linas liko gyvas, kai įvykus avarijai jo galvą kiaurai pervėrė5 cmpločio metalinis strypas. 34-erių metų vyras užmigo vairuodamas ir rėžėsi į tvorą. Tvoroje buvęs metalinis strypas vyrui sulindo per gerklę ir išlindo per galvūgalį. Stebuklas, kad jis išliko gyvas ir gali mėgautis visaverčiu gyvenimu. Dviejų vaikų tėvas neseniai patyrė dar vieną avariją, kai į jo automobilio galą rėžėsi girtas vairuotojas. Atrodo, kad vyras tikrai gimęs po laiminga žvaigžde.

● „Žmogus miršta ir tuo momentu, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai pripažįsta jį mirusiu. Girdi neįprastą ausiai triukšmą, kažką panašaus į garsų skambesį arba dūzgimą, ir tuo pačiu metu pajunta judąs didžiuliu greičiu ilgu tamsiu tuneliu. Po to kažkuriuo momentu pasijunta nebeturįs fizinio kūno… Netrukus jį apspinta kitų žmonių sielos, matyt, kad sutiktų ir jam padėtų. Jis mato mirusių giminaičių ir bičiulių sielas, galop pasirodo šviečianti esybė, iš kurios sklinda tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokios ligi šiol nebuvo sutikęs", - taip JAV filosofijos daktaras psichiatras Reimondas Mūdis savo knygoje „Gyvenimas po mirties" aprašo prie mirties slenksčio buvusių, tačiau atgaivintų žmonių išgyvenimus. Knygos autorius kalbėjosi su pustrečio šimto klinikinę mirtį patyrusių žmonių.

● Anot gydytojų, ištikus klinikinei mirčiai jokio pasaulio suvokimo negali būti, nes smegenys nebefunkcionuoja. Vadinasi, žmogus nieko negali nei jausti, nei girdėti.

priekavos.lt

[Nieksas]

Įdomus straipsnis. Turbūt neatsitiktinai parašei intriguojantį teigini apie gyditojų pasisakymus pati paskutini. 

[puodukas]

Skeptikai mano, kad žmonės, pasakojantys apie pomirtinę patirtį, yra nuoširdūs, bet iš tikrųjų jie nebuvo anapus. Jie tokį patyrimą laiko realybės veidrodžiu, neturinčiu nieko bendra su pomirtiniu gyvenimu.

Yra atvejų, kai žmonės pabuvoję anapus, sugrįžę pakeičia gyvenimą. Manau tai rodiklis , kad žmogus pats neabejoja tuo ką matė.
Kam buvo haliucinacijos, jis gal taip pat nuoširdžiai pasakoja, bet giliai širdyje pats jaučia, kad gal čia nevisai tiesa, nes ir toliau gyvena kaip gyvenęs.

Anot gydytojų, ištikus klinikinei mirčiai jokio pasaulio suvokimo negali būti, nes smegenys nebefunkcionuoja. Vadinasi, žmogus nieko negali nei jausti, nei girdėti.

Na jei tikėti, kad žmogus turi sielą, tai kodėl manyti , kad mintys, sąmonė, aš , "gyvena" smegenyse o ne sieloje.

[paragraf 78]

Nemanau, kad klinikinės mirties vaizdiniai ką nors įrodo apie pomirtinį pasaulį silpnas argumentas

[Teroras]

Nezinau ar silpnas ar stiprus argumentas, bet dazniausiai tokie zmones 180 laipsniu kampu pakeicia savo gyvenima ir poziuri i ji. Apskritai sunku vertinti toki dalyka nes tai labai asmeniskas nutikimas, o visiems mums, kurie to nepatyre, belieka tik spelioti. Bet jeigu mokslo zmones, kurie skeptiskai vertino tokius potyrius ir vadino jais smegenu veiklos rezultatais atsivercia ir tampa tikinciais, manau tai daug ka pasako: http://www.nytimes.com/2012/11/26/books/dr-eben-alexanders-tells-of-near-death-in-proof-of-heaven.html?_r=0, http://www.technologijos.lt/n/pasaulio_paslaptys/S-28791 - kad ir kaip ten butu, tikiu, kad po mirties kazkokia egzistencija musu laukia Klausimas tik kokia ir kokiu pavidalu.

[paragraf 78]

Aš esu girdėjęs ir skaitęs begalę viskių liudijimų kaip žmonės atsiverčia į kokį nors tikėjimą. 90 proc. jų yra visiškai neracionalūs ir gali būti paaiškinti elementaria žmogaus psichologija.
Aš va nesuprantu kaip tokie dalykai gali kažką perkeisti.
Mano paties atsivertimas buvo loginio išmąstymo pasekmė. Tai kažkaip sunku suvokti iracionalų atsivertimą, nes jis man atrodo niekuo nepagrįstas, tik jausmais ar kažkuo panašiu.

[Teroras]

Tai matai, kas man skanu nebutinai skanu bus tau

Man pvz. gali buti nesuprantama kaip gali buti atsivertimas is loginio ismastymo. Nematau problemos tame, kaip (kokiu budu) zmones atsivercia i tikejima

[paragraf 78]

Aš irgi nematau problemos. Kiekvieno kelias individualus. Kas suveikė vienam, nesuveiks kitam. Man tiesiog nesuvokiamas toks dalykas.
Aš visur ieškau racionalaus paaiškinimo, tame tarpe ir tikėjime bei religinėse patirtyse.
Šiaip per paskaitas kalbėjome apie tokius va iracionalius atsivertimus. Jie labiau būdingi nestabiliems arba nebrandiems dvasiškai žmonėms, taip pat žemą išsilavinimą turintiems.
Didelė dalis tokių iracionalių atsivertėlių 10 metų bėgyje atsimeta nuo tikėjimo.

[Teroras]

O ka mes vadiname "didele dalis" siame konkreciame atvejyje? Didele dalis nuo ko? Jeigu kalbame apie statistika, tai visu pirma turime konkreciai zinoti kiek tu iracionaliu atsiverteliu is viso yra, t.y. koks skaicius sudaro 100% As tikrai nemanau, kad toks skaicius egzistuoja ir apskritai nezinau kokiu budu galima suzinoti ar zmogus "atsimete" nuo tikejimo... Ar kas nors daro apklausas tokiu zmoniu per tuos pastaruosius 10 metu? Manau, kad tikrai ne. Todel, kaip galima kazka panasaus teigti? Sito niekaip negaliu suprasti

[paragraf 78]

Na mums dėstytojas buvo pateikęs su statistiniais duomenimis, bet kokie jie buvo nebepamenu

[Teroras]

Gaila Paciam butu idomu pastudijuoti ka jums destytojas ten rode

[paragraf 78]

Šiaip tikrai daug įdomybių per paskaitas sužinojau, gaila neišsaugojau užrašų ir tikslių skaičių nebeatsimenu

[Kasius]

O kaip iš viso tokią statistiką surinkti galima, nejau tūkstantinę apklausą tarp sunkių ligonių iš reanimacijos paleistų po poros metų surengė?
Nors su kokiais amerikiečiais visko gali būti, mėgta jie reabilitaciją papildyti psichologo priežiūra. Gal jie ir teisūs, nes bent jau širdies ligos ar insultai neretai gyvenimo būdo ar asmenybės problemų gali būti sukeltos.
Apmaudžiausia būtų, jei tokie duomenys kokių super-puper-protestantiškų organizacijų būtų surinkti.