Mirtis

Pradėjo Benamis, gegužės 14, 2013, 12:43:46

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Benamis

Teksto autorius: Darius Žickus

Nuo žilos senovės dogmomis, prietarais ir baimėmis apipinta mus pasiekia mirties taisyklė. Taip, taisyklė, nes amžių tėkmėje ji nekito, o buvo tiktai virsmo variklis, nepriklausantis nei nuo minčių, nei nuo daiktų, nei nuo istorijos.

Mirtį galima suvokti daugeliu aspektų: kaip nebūtį, kaip nežinią, kaip kaitą, kaip tamsą, kaip išsivalymą, kaip amžinybę, tačiau nei viena šių sąvokų nesukelia žmogui tokių negatyvių ir kaustančių išgyvenimų kaip pati mirtis. Krikščionybės mitai suvulgarino mirtį pragaro kančiomis ir žydinčiais rojaus sodais, jų kontrastu.

Mirtis tapo kraupi kaip suabsurdintas ir nuprasmintas absoliutas su visiško gėrio ir blogio makabriškomis vizijomis. Šiuo atveju dieviškos meilės skonis slepiasi po amžinybės pilkumu ir trupa, kadangi tik kas laikina yra šviesu ir gera, nes sutviska galingesne šviesa. Todėl gyvenimą žmogus brangina ir bijo amžinybės pilkumos.

Vis tik gyvenimas yra baisingi spąstai, nes tik į juos papuolęs žmogus pamiršta ekstazę - pasireiškimo jėgą. Tikroji astralinė ekstazė glūdi mirtyje kaip amžinybės išraiškoje. Tik reikia jos norėti, kad pats pavirstum noru. Bet, dieve gink, netapkit noru kūno malonumams, nes galite perspalvinti gyvenimą ir neįžvelgti amžinybės.

Kaip Seneka minėjo „netrikdomi baimių ir nesugadinti malonumų, mes neturėtume bijoti nei mirties, nei dievų". Juk prisirišęs prie savęs sunkiausiai atitrūksi prisirišęs visas, nes kuo daugiau turi - labiau prarasti gaila. Kaip mokė įžymusis Jaki genties indėnas Chuanas Matusas K. Kastanedos knygose, savojo „aš" netekimas yra sudėtingas procesas.

Reikia ieškoti nenutrūkstamo tekėjimo būsenos, kai „aš" tiesiog nieko nereiškia. Nuosavos reikšmės jausmą magui reikia sunaikinti. Gyvenimiškas „aš" yra galingas ginklas, apšarvuotas pojūčiais, suvokimu, patirtimi, atmintimi ir mąstymu, tik silpnas jis prieš ekstazę.

Ekstazė mus užvaldo nebūtim kai miegame ir nieko nesapnuojam, nes duoda paragauti keisto amžinybės skonio ir nuslopina „aš", kad parodytų save. „Aš" - tai realybės pamatas, kuris apsireiškia kontakto su pasauliu metu. Kontaktas duoda krūvį, kad pasijustum „aš". Kur tu esi, kai „aš" nekontaktuoja su pasauliu?

Tavasis „aš" yra kaip temperatūra - jam būtina substancija, kad galėtų pasireikšti. Nebūčiai ir tamsai, taipogi virsmui, substancijos nereikia, jie amžini ir pasireiškia kada nori be pastangų ir resursų eikvojimo. Juk mes ir buvimu, ir nebuvimu priklausom amžinybei.

Gyvenimas nepriklauso amžinybei, jis priklauso mums, jis - mūsų laikas - pokyčių nepažinumo baimė. Gyvenimas tęsiasi tik tol, kol žmogus suvokia save. O jei kas pasakys „mes tikime reinkarnacija", aš atsakysiu „sutinku, vis tiek nuo amžinybės nepabėgsit - jei dievas tobulas amžinumu, tai žmogus amžinas virsmu." Mirtis baisu. Mirtis ar numirimas? Numirimas, nes tai reiškia, kad gyvenimas mus pražudė, o mirtis gi priėmė. Mirtyje nėra nieko baisaus, išskyrus pačią baimę. Ji - kasdienybė, gresianti kasdien.

Aukštyn