Sielos kvantai

Pradėjo Benamis, lapkričio 19, 2016, 23:39:39

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Benamis

Sąmonė nesunaikinama

R.Lanca - regeneracinės medicinos specialistas ir kompanijos „Advanced Cell Technology" mokslo vadovas. Anksčiau garsėjo kamieninių ląstelių tyrinėjimais, atliko keletą sėkmingų nykstančių rūšių gyvūnų klonavimo eksperimentų. Bet prieš keletą metų mokslininkas susižavėjo fizika, kvantine mechanika ir astrofizika. Iš šio derinio ir gimė vadinamojo biocentrizmo teorija, kurią propaguoja profesorius.

Pagal šią teoriją mirties nėra. Ji - iliuzija, kylanti žmonių sąmonėje. O kyla ji todėl, kad žmonės save tapatina su savo kūnu, žino, kad kūnas anksčiau ar vėliau mirs, ir mano, kad mirs drauge su juo. Iš tiesų sąmonė egzistuoja už laiko ir erdvės ribų, gali būti bet kur - žmogaus kūne ir be jo. O tai atitinka kvantinės mechanikos dėsnius, pagal kuriuos kokia nors dalelė gali būti ir ten, ir kitur, o koks nors įvykis gali kartotis daugybe variantų. R.Lanca tiki, kad yra daugybė visatų. Jose ir realizuojami visi tikėtini įvykių eigos variantai. Vienoje visatoje kūnas mirė, o kitoje gyvena toliau, perėmęs sąmonę, kuri persikraustė į tą visatą. Kitaip tariant, mirštantysis, skriedamas garsiuoju tuneliu, atsiduria ne pragare ir ne rojuje, o tokiame pačiame pasaulyje, kuriame gyveno, bet gyvas. Ir taip - iki begalybės. „Sąmonė, - aiškina profesorius, - yra kaip energija. Nedingsta ir negali būti sunaikinta."

Kai kurie, visai jau aršūs, biocentristai apskritai mano, kad materialaus pasaulio nėra, o yra tik jo virtualus paveikslas, generuojamas sąmonės. Arba pasaulis vis dėlto egzistuoja, bet matome ir jaučiame jį tokį, kokį mums „rodo" mūsų jutimo organai. O jei turėtume kitokius organus ir jutimus, ir matytume visai ką kita. O R.Lancos pažiūros yra nuosaikios, jis tiki tikrove, bet laiko ją procesu, kuriame turi dalyvauti sąmonė. Atseit žmogus tuo pačiu metu yra ir stebėtojas, ir kūrėjas.

Lygiagrečiai mums

Vilčių teikianti, bet gana ginčytina R.Lancos teorija turi daug šalininkų - ne tik paprastų mirtingųjų, norinčių gyventi amžinai, bet ir žinomų mokslininkų. Tai fizikai ir astrofizikai, pritariantys minčiai, kad egzistuoja paraleliniai pasauliai, t.y. kad visatų yra daug. „Multiverse" (multivisata) - taip vadinasi jų atstovaujama koncepcija. Jie tvirtina: nėra fizikos dėsnių, dėl kurių būtų neįmanomas kitų visatų egzistavimas.

Pirmasis apie paralelinius pasaulius Žemės gyventojams 1895 m. papasakojo rašytojas fantastas Herbertas Velsas (Herbert Wells) apsakyme „Durys sienoje". O po 62 metų jo idėją daktaro disertacijoje išplėtojo Prinstono universiteto absolventas Hju Everetas (Hugh Everett). Jos esmė: kiekvieną sekundę visata skyla į begalinę daugybę panašių į save. O jau kitą akimirką šios „naujagimės" lygiai taip pat suskyla. Kažkuriame iš šių pasaulių egzistuojate jūs: viename skaitote šį straipsnį, važiuojate autobusu, kitame gulite ant sofos ir žiūrite televizorių. „Postūmis pasauliams daugintis yra mūsų poelgiai, - aiškino H.Everetas. - Vos ką nors pasirenkame, akies mirksniu iš vienos visatos atsiranda dvi, su skirtingais likimo variantais."

Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje daugybinių pasaulių teoriją išplėtojo Andrejus Lindė (Andrei Linde), Stanfordo universiteto fizikos profesorius. „Kosmosas, - pasakojo A.Lindė, - susideda iš daugybės besiplečiančių burbulų, iš kurių atsiranda vis nauji burbulai, ir taip iki begalybės. Jie nejaučia vienas kito egzistavimo, bet yra vieno ir to paties fizinio pasaulio dalis."

Kad mūsų visata ne vienintelė, rodo ir duomenys, gauti kosmoso teleskopu „Planck". Jų pagrindu mokslininkai sudarė tiksliausią mikrobangų fono, vadinamosios reliktinės spinduliuotės, išlikusios nuo mūsų pasaulio pradžios, žemėlapį. Ir pamatė, kad jame gausu tamsių plotų - kažkokių skylių ir ilgų properšų.

Fizikė teoretikė Laura Mersini Houton (Laura Mersini Houghton) iš Šiaurės Karolinos universiteto ir jos kolegos įrodinėja: mikrobangų fono anomalijos atsirado dėl to, kad mūsų visatą veikia kitos, esančios šalia. Mokslininkų nuomone, skylės ir properšos - vadinamosios „mėlynės" - atsirado dėl kaimyninių visatų smūgių. Fizikai spėja, kad visatos atsiranda tarsi burbulai verdančiame skystyje. O atsiradusios susiduria ir atšoka vienos nuo kitų, palikdamos pėdsakus.

Sielos kvantai

Taigi vietų - kitų visatų, į kurias pagal naujojo biocentrizmo teoriją galėtų nuskristi siela, - yra daugybė. O ji pati ar egzistuoja? Nemirtingos sielos egzistavimu neabejoja prof. Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff) iš Arizonos universiteto Anesteziologijos ir psichologijos skyriaus, to paties universiteto Sąmonės tyrimų centro direktorius. Jis paskelbė, kad rado įrodymų, jog žmogaus sąmonė nedingsta jam mirus. S.Hamerofo nuomone, žmogaus smegenys - tobulas kvantinis kompiuteris, siela arba sąmonė - informacija, sukaupta kvantiniu lygmeniu. Ji negali būti sunaikinta, bet gali būti perduota. Anesteziologas mano: kūnui žuvus, sąmonės kvantinė informacija susilieja su mūsų visata ir ten egzistuoja amžinai. O biocentristas R.Lanca įrodinėja, kad ji išskrenda į kitą visatą.

S.Hamerofui pritaria seras Rodžeris Penrouzas (Roger Penrose), garsus britų fizikas ir matematikas iš Oksfordo, kuris mūsų visatoje taip pat rado susilietimo su kitomis visatomis pėdsakų. Mokslininkai drauge plėtoja kvantinę sąmonės teoriją. Ir mano radę sąmonės nešėjus - elementus, kurie kaupia informaciją, o po kūno mirties ją kažkur „nutekina". Tai neuronų viduje esantys baltyminiai mikrovamzdeliai (microtubules), kuriems anksčiau buvo priskiriamas kuklus armatūros ir transportavimo ląstelės viduje kanalų vaidmuo. Mikrovamzdeliai pagal savo struktūrą geriausiai tinka būti kvantinių savybių smegenyse nešėjais, mat ilgai gali išlaikyti kvantines būsenas, tai yra būti kvantinio kompiuterio elementais.

Programuotojo valia

Nieko iš principo visiškai naujo R.Lancos biocentrizme nėra. Bet jo ir kolegų moksliniai argumentai džiugina. Vadinasi, pomirtinis pasaulis - ne pramanas, o visiškai tikėtina tikrovė. Mokslininkui lieka tik suderinti ją su religija, juk apie Viešpaties Dievo vaidmenį čia nekalbama. Nors...

Setas Loidas (Seth Lloyd) iš Masačusetso technologijų instituto pabandė apskaičiuoti, iki kokios ribos galima tobulinti kvantinį kompiuterį. Akivaizdu, kad galingiausias bus įrenginys, kuriame dalyvaus visos visatos dalelės. O jų - protonų, neutronų, elektronų ir kitokios smulkmės - mokslininko skaičiavimais, yra maždaug 1090. Ir jeigu tos dalelės būtų pradėtos eksploatuoti nuo Didžiojo sprogimo akimirkos, jau būtų atlikusios 10120 loginių operacijų. O visa informacija apie žmogų su jo daugybe individualių keistenybių įrašyta maždaug 1025 bitų. Ir čia S.Loidas pamanė: o jeigu visata - jau kažkieno kompiuteris? Tuomet visa, kas yra jame, įskaitant mus, - skaičiavimo proceso dalis arba produktas. Vadinasi, kažkur turi būti ir Prog-ramuotojas. Tai yra Dievas. Juk turėjo visą nepaprastai sudėtingą pasaulį sukurti kažkoks genialus programuotojas. O jeigu apsieitume be visatos kompiuterio ir apsiribotume kur kas tobulesniu Kūrėju? Tuomet gali pasirodyti, kad visa aplinkui egzistuoja tik Jo sąmonėje. O ne mūsų, kaip tvirtina biocentristai. Bet čia, ko gera, reikalinga visai kita teorija.

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/mokslas/isejusieji_visada_atgimsta/

Dar siek tiek: http://www.express.co.uk/news/science/728897/LIFE-AFTER-DEATH-consciousness-continue-SOUL

klajunas

Vienas iš būdų į įprastinę fiziką įtraukti informacijos sąvoką ir sukurti informacinę fiziką yra metateorija. Tai svarbu todėl, kad norint paaiškinti sąmonę, būtinas informacijos parametras, nes sąmonė yra informacijos srautas, kuris suformuojamas į ekraną. Mano papildymas yra labai paprastas, kuris atskleidžia principą, kaip galima fizikos priemonėmis aprašyti informacijos padavimą. Jis skelbia, kad bet kokia substancijos savybė gali virsti informacija, nes ji užkoduota pačiose substancijos galimybėse. Informacija yra išvirkščia substancijos pusė, kuri paprasčiausiai prikabinama prie bet kokio proceso. Tai reiškia, kad bet kokia formulė, kuri aprašo substancijos savybes, tuo pačiu aprašo ir informacijos savybes nes informacija = substancija.

Pavyzdžiui, imkime iš Niutono mechanikos kinetinės energijos formulę, kinetinę energiją turi ir judanti substancija, ir kartu ant jos uždėta informacija, todėl formulę galima perrašyti taip:

sE = ½ smv2

s - informacija
E - energija
m - masė
v - greitis

Kadangi visas šitas procesas ne tik informacijos savybė, bet gali pats būti paverstas informacija, tai šiek tiek formulę perrašius, suteikus jai metaloginę formą, galima išreikšti pagrindinį informacinės, arba metaloginės, fizikos principą. Tik reikia pridurti, kad iškeliant informaciją į proceso išorę, pėdsaku, arba morfizmu, padaromas ne pats procesas, bet jo skirtumas. Tai yra, informacija perduodama skirtumų kodais. Taip yra todėl, kad skirtumas žymi įvykį, o suvokimo pagrindinis tiklsas - surinkti ir susumuoti visus aplinkoje vykstančius įvykius.

s ≡ ∆E

Tada, gavę morfizmo formulę, galime tuos morfizmus erdviškai susumuoti į plotą, kuris suformuoja tam tikrą suvokimo ekraną. Sumavimo ženklas nurodo į erdvę, kuris gali būti plotas arba tūris, kuriame informacija pavirsta į paveiksliuką. Matematiškai tai ženklinama elementariai

∑si = suvokimas

Čia buvo parodytas ženklinimo principas, kuris rodo, kad į informacijos metastruktūrą galima įvilkti bet kokį fizikos procesą, nes, kaip jau sakiau, kadangi informacija yra pėdsakas substancijoje, tai tas pėdsakas elgiasi analogiškai tam procesui, kuris aprašomas fizikos, todėl jokios papildomos fizikos aprašinėti informacijai išradinėti nereikia. Informacinėje fizikoje visa esmė yra metateorija, kuri paaiškina, kaip fizikinis procesas virsta morfizmu ir kokį metaloginį algoritmą naudojant, tie morfizmai susiejami. Aš čia kol kas naudoju tik paprastą erdvinio sumavimo principą, nors tas sumavimas gali atspindėti ir pakankamai sudėtingą procesą, nes sumuojamų morfizmų yra trilijonai. Tačiau jie pakopomis vis labiau subendrinami, kol gaunamas galutinis vaizdas - makromorfizmas, kuris atitinka kokį nors didelį objektą suvokime. Juo gali būti daiktas, mintis, jausmas arba atsiminimas.

Taip pat čia tik pateikiau bendrą principą kaip informaciją įtraukti į fizikines konstrukcijas, bet konkrečiai yra tam tikras fundamentalus procesas, kuris šį morfizmo formavimo ir pernešimo darbą atlieka smegenyse. Tai aišku nėra kinetinė energija, šią formulę naudojau tik kaip elementarų pavyzdį.

Taigi koks procesas smegenyse atlieka šį vaidmenį - perduoda iš aplinkos morfizmą, per sistemą receptorius-neuronas. Mūsų stebėjimui pasiekiama neurono fiziologija susijusi su elektriniais reiškiniais. Elektriniai reiškiniai sukeliami krūvių, jų srovių ir kitų savybių, tokių kaip elektrinio ir magnetinio lauko svyravimai. Vadinasi, naudojant klasikinę elektrodinamiką, informacijos apvalkalas uždedamas ant Maksvelo lygčių, kurių čia neperrašinėsiu. Maksvelo lygtys aprašo procesą, kuris vyksta ant neurono membranos, kuri turi dvi būsenas: poliarizaciją ir depoliarizaciją. Tai yra, įtampa aplink membraną tai padidėja, tai sumažėja (dėl pramušimo mikrosrovių), ir šie svyravimai persiduodami į suvokimo formavimo ekraną, kuris yra jau kitas klausimas, į kurį pabandysiu atsakyti kitą kartą.

Vadinasi, bendras informacijos perdavimo vaizdas gali būti suformuluotas kaip aibė morfizmų, kurie jungiami arba sumuojami ir uždeda ant ekrano antspaudą, kurį sąmonė suvokia kaip objektą.

S = {s1, s2, s3 ... sn}

Tada S suformuoja atvaizdį į suvokimo ekraną, kur kiekvienas morfizmas įneša savo indėlį į bendro vaizdo formavimą.

S → ekranas

Informacijos padavimas vyksta induktoriaus principu

H |m(dif, grad)> = I

H - energija
m - morfizamas
dif - išilginis skirtumas
grad - skersinis skirtumas
I - induktorius

Reikia neužmiršti, kad kiekvienas s yra tam tikras fizikinėmis formulėmis aprašomas procesas, kuris yra informacijos nešėjas, panašiai kaip radijo ryšyje informacijos nešėjas yra radijo bangos. Tačiau realiai informacijos nešėju galima padaryti bet kokį procesą, nors vieni tam yra labiau, kiti mažiau tinkami. Belieka surasti šį procesą smegenyse, aprašyti jį formule ir apvilkti į metaloginę struktūrą. Galima naudoti bet kokį fizikos lygmenį, nuo klasikinės iki kvantinės elektrodinamikos.

Kažkodėl įprasta tvirtinti, kad sąmonės paslapčių įminti neįmanoma, nes tai labai sudėtingas klausimas. Tačiau nemaža dalis, nors ir preliminarių, atsakymų jau duota. Visai įmanoma sukurti sąmonės fiziką, ir tie kas tvirtina, kad tokios fizikos nėra ar ji neįmanoma - paprasčiausiai meluoja. Kodėl sakoma netiesa - kitas klausimas. Galbūt nenorima, kad žmogaus suvokimas būtų aukšto lygio ir kad jie žinotų, kaip valstybė traktuoja jų sąmones. Nesakau, kad toks sutechninimas yra geras dalykas. Bet jis naudojamas ir tai žmonės turi žinoti.

Pagrindinis klausimas turi būti suvokimo ekranas, kurį galima vadinti šablonu, į kurį pastoviai paduodami pėdsakai. Ekranas gali būti įterptas į pačią smegenų žievę arba šiek tiek nuo jos atsipalaidavęs kaip tam tikras transneuroninis laukas. Kadangi taškai šiame ekrane formuojami įtampos svyravimais, kurie atsiliepia elektriniams ir magnetiniams laukams, tai padalinus visą ekraną į nedidelius segmentus, ir kiekvieną segmentą susieję su tam tikru vietiniu gradientu, galime į ekraną informaciją įrašyti dirbtinėmis priemonėmis arba tą informaciją nuskaityti. Taip gaunama informacijos skaitymo ir informacijos įrašymo psichotronika.

Ekranas kaip transneuroninis laukas gali būti susijęs su skaliarinių bozonų energetine struktūra, kurioje indukavus struktūrinius potencialus suvokime atsiranda mentaliniai vaizdai. Ši energetinė struktūra, turi ir giliąją generuojančią šaknį, kuri turi savarankišką egzistenciją ir ezoterinėje tradicijoje vadinama siela. Tai ką aš čia aprašiau, yra apriboto žmogaus principas, kuris sielos bendroje sandaroje reiškiasi kaip šiapusinė persona.



cs

Laikas gali būti suvokiamas kaip seniausias laikas, dabartinis laikas, atidėtinis (kaupiamasis), vėliau judėjimą suteikiančios ir leidžiančios judėti dalelės visų dalelių branduoluose,

Minčių spiečiaus kontrolė uždedant rekursus - reikšmes. Spalvų, skonio, jausmo, pajautimo, numatymo, sustatymas pagal gradiškumą. Galima gradualiai atpažinti kur skonis, kur kvapas (jaučiama skalė ir gylis apibudinantis stiprumą, silpnumą). Apribojimas per fiksuotumą.

Fiksuotumas, sąvybė kuri galioja tik prie kvantų sąvokos. Su juo užfiksuojamos ir išdarkomos struktūros, lieka užkietėjusiu pavidalu (statinis panaudojimas). Su ja išrodomas sencorių tikroviškumas ir ribotumas tik prie konkrečių, įmanomas specialių rodomų situacijų.

Fizika galima pritaikyti ir minčių lygyje vaizduotės kūriniams sinchronizuojantis, realybės atitikimus sutapatinant. Mintis ir tikrovė yra perskirti. @klajunas kokiu principu tu tą perskyrimą įsivaizduoji?

Ar tai bus vėl statinis (išdarkytas) kvantinis pavidalas su fiksuotomis sąvybėmis. Ar tai kažkas kita?








xsistemax

Ketveri metai apie tai kalbu.... :)

klajunas

Citata iš: cs  lapkričio 21, 2016, 15:22:28Mintis ir tikrovė yra perskirti. @klajunas kokiu principu tu tą perskyrimą įsivaizduoji?
Pirmiausiai tikrove aš laikau nesuvokiamą ir tiesiogiai neišreikštą transcendenciją, kuri yra pirminė tikrovė. Klausimas, kaip ją įmanoma suvokti per abstraktų mąstymą?

Čia situacija panaši į tą, kuri yra tarp minties ir juslinio vaizdo. Vaizdo savybė - fiksuotas ir rodantis tik į save kaip pagrindinę atskleidimo vietą. Minties savybė - įkreiptumas į išorę, intencionalumas ir laisvumas, galimybė atlikti manipuliacijas. Dabar įsivaizduok, kad juslinis vaizdas pašalinamas ir mes turime apie jį įspūdį susidaryti tik pagal minties charakteristikas. Natūralu, kad mes juslumui pradėtume primetinėti minties savybes. Tačiau kadangi mintis ir vaizdas yra vienoje apgaubiančioje sąmonėje, tai mes galime palyginti. ir matome kad juslumas atrodo kaip neintencionalus ir jame nėra jokio laisvumo.

Panašiai ir tarp juslumo ir pirminės tikrovės. Turime suvokti, kad juslumas taip pat intencionalus, įkreiptas į anapus tik trūksta gaubiančios sąmonės ir mes turime primetinėti pirminei tikrovei juslumo savybes. Mums atrodo, kad ji fiksuota, nevaldoma, įstatyta į erdvę ir laiką, kuriuose juda. Bet visa tai tėra iliuzija. Skirtumas gali būti kaip tarp proto minties ir daikto.

Ar yra kanalų tiesiogiai kitokiais būdais patirti pirminę tikrovę - aš nežinau. Bent jau natūralių. Bet pavyzdžiui, yra galimybė modeliuoti pagal technologinius matavimus ir lyginti ar jie rodo tokią pačią fiksuotą, į išorę išpūstą formą.

Visas galutinis vaizdas nebus prieinamas niekada, nes manau neįmanoma sukurti pilno vaizdo ekrano. Tačiau kitas klausimas yra poveikis priminei tikrovei ir manipuliacijos ja, per technologijas. Pamatyti galima bandyti per poveikį.

cs

Taip, žmogus iš savęs pakeisti negali visko. Antraip būtų peržengęs pirminės tikrovės įsivaizdavimo modelį.

Bandžiau suaktualizuoti delsimą, nes tikrovei ta sąvybė būdinga. Ir ar tikrai gali būti delsimas tarp objekto ir minties galutinės atramos. Ar gali būti palaipsniui viskas atidedama ir išrodoma vėl pagal suvokimo galimybes, pagal įsisąmoninimo trūkumus.

Jei trūkumai reikalingi, vadinasi reikalinga ir sąmonei post-procesing'as, kuris iš spėlionių dėlioja atsakymus, nevisai pilnai kaip norisi. Todėl yra ir greičiai ir sąlygos, kada nereikia post-procesing spėliojimų. Kažkada atsakymai yra aiškūs ir giliai suvokiami.

Jei čia dalyvauja jausmas, dalyvauja kartu ir loginiai procesai. Jausmai naudoja loginius procesus, bet dažniausia veikia melo pavidalu. O dar atrinkus tą melą, lieka nemažai tiesos. Kažkurioje vietoje netgi didelis melas yra tiesa, tačiau jutiminei sąmonei dar ilgai reikia save raviruoti, kol ji pajėgi bus priimti.

Erdvė ir išgaubtumas sukelia erdvumo pojūtį ir įsijautimą, bet nėra taip ogi didelė tiesa, tėra melas. Tada kodėl ir dėl ko visa tai susikūrė. O jei tik tereikėjo vienam kartui, pažaista, o vėliau numesta. Gal tas jau sėdi nepirminės tikrovės modelyje ir daro visai kažką nevisai panašaus nei čia.

Fiksuotumas uždraudžia pamatyti ir suvokti, kas čia netaip. Viskam pritariama. Vengiama atrasti kitų tikrovės natūralių modelių. O per modelius įvesti ir naujų sąvybių.

Nestabilumas ir prisirišimas prie dabartinių sąlygų. Nesinori nieko keisti, kelia iliuzijas, kad nebereikia.


Aukštyn