Nuolatinė malda, mantra

Pradėjo a.t.sielis, rugsėjo 01, 2018, 12:34:03

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

#15
rugsėjo 22, 2018, 18:18:40 Redagavimas: rugsėjo 22, 2018, 19:01:50 by a.t.sielis
Nežinau, ką turi galvoje sakydamas "religinės būsenos".

Pirminėje tikrovėje telpa viskas - ir "akmuo", ir "kisielius". Bet kokie dalykai išvestinėje tikrovėje turi turėti pradą pirminėje tikrovėje. Išvestinė materiali tikrovė - iškreiptas pirminės tikrovės atspindys.

Pirminė tikrovė stebina tuo, kad suderina savyje visas priešingybes. Ji ir didžiausia, ir mažiausia vienu metu; ir "kieta", ir "minkšta" ir t.t.

Pirminė tikrovė apibūdinama kaip tyras gėris. Tuo tarpu mūsų pasaulyje aptinkamas materialus gėris, materiali aistra, ir materiali tamsa yra išorinių pirminės tikrovės energijų kokybės. Dievas yra visur, viskas yra Jo skleidiniai arba Jo energijų skleidiniai. Pilnosios Dievo formos yra begalinės, visos tyro gėrio kokybėje, bet taip pat Jis yra ir išorinių energijų - materialaus gerumo, materialios aistros ir materialios tamsos kokybėse - valdovas. Jis jas valdo savo dalinių skleidinių formomis, tai gali būti tiesioginės ar netiesioginės inkarnacijos.

Dievas yra kūrėjas, palaikytojas ir naikintojas. Antros dainos pavadinimas "Destroyer of the Universe" susišaukia su Jo kaip naikintojo savybėmis. Dievas yra Creator of the Universe ir Destroyer of the Universe.

Tyras gėris nebūtinai yra švelnus ir pūkuotas. Pvz. Indijoje garbinama viena iš tyro gėrio lygmens Dievo formų yra Viešpats Nrisimha. Vardas "Nrisimha" susideda iš dviejų dalių, "nara" reiškia "žmogus", o "simha" reiškia "liūtas".

Štai kaip Jis atrodo:



Trumpai apie Viešpaties Nrisimhos inkarnaciją: buvo toks berniukas Prahlada, Viešpaties Višnu garbintojas, kuris gimė galingo ateisto-materialisto šeimoje. Jo tėvas Hiranjakašipu turėjo didelių mistinių galių ir praktiškai buvo užvaldęs visą visatą. Hiranjakašipu laikė Viešpatį Višnu savo asmeniniu priešu, mat seniau viena iš Višnu inkarnacijų nužudė jo brolį Hiranjakšą, kuris irgi buvo galingas ateistas-materialistas, su mistinėmis galiomis, neturėjęs sau lygių visatoje. Kai Hiranjakašipu pamatė, kad jo vaikas spontaniškai linkęs garbinti Višnu, jam tai buvo visiškas akibrokštas. Jis visaip bandė tą vaiką perauklėti, bet nieko negalėjo padaryti, tada norėjo jį klasta nužudyti, bet irgi nieko neišėjo. Kartą pasikvietęs vaiką pas save, Hiranjakašipu pradėjo jam grasinti, ir ginčo metu paklausė:
CitataSrimad Bhagavatam 7.8.11 -- Hiranjakašipu atsakė: "Tu nenaudėli, bandai mane nuvertinti, tarsi geriau valdytum jutimus negu aš.  Per daug protingas pasidarei. Šaukiesi mirties nuo mano rankos, nes tokias nesąmones šnekantys greitai būna užmušti.
7.8.12 -- Didžiausias nevykėli Prahlada, visada kalbi apie kažkokią aukščiausią būtybę, kitą negu aš; aukščiausią būtybę, kuri yra aukščiau visko, kuri yra kiekvieno valdovas ir visa persmelkia. Bet kur Jis yra? Jeigu Jis yra visur, kodėl Jo nėra pavyzdžiui šitoje kolonoje, kuri stovi priešais mane.
7.8.13 -- Kadangi šneki tokias nesąmones, nukirsiu tau galvą. Pažiūrėsim kaip tavo garbinamas Dievas ateis tavęs apginti.
Ir smogė kumščiu į koloną. Iš kolonos pasirodė Viešpats Nrisimha. Hiranjakašipu ir Viešpats Nrisimha kovėsi, ir galiausiai Viešpats Nrisimha jį užmušė. Paveiksle vaizduojama ta scena, Hiranjakašipu gulintis ant Viešpaties Nrisimhos kelių, ir berniukas Prahlada šalia.

Esmė tokia, kad ši inkarnacija išreiškia Dievo pyktį prieš Jo tarnų skriaudėjus, ir Jo tėvišką meilę Savo tarnams.

----------

Kas link muzikos, tai šios materialios visatos muzika negali suteikti dvasinės būsenos. Taip kaip bet koks materialus dalykas. Materialios visatos muzika yra išorinėje energijoje. Todėl jeigu įsivaizduoji, kad vienokios ar kitokios muzikos klausymas ar vertinimas yra susijęs su religijos esme, klysti. Dvasinė srovė yra žemyneigė, joks aukštyneigis procesas, taip pat ir muzikos klausymasis, negali jos pakeisti. Dvasinė būsena ateis tik per žemyneigę dvasinę srovę.

Kadangi dvasinis pasaulis suprantamas kaip esantis tobuloje harmonijoje, tai kažkokie harmoningi reiškiniai šioje visatoje laikomi labiau atspindintys dvasinio pasaulio situaciją, tolimai, bet ne iš tikro panašūs. Bet kuriuo atveju, tai yra tik iškreipti atspindžiai. Tai daugiau paviršinės sampratos. Dvasia pažįstama grynąja sąmone, be iškraipymų.

Iš trijų materialių kokybių: gerumo, aistros ir tamsos, reikia stengtis patekti į gerumo kokybę. Bet transcendentinis gerumas viršija materialią gerumo kokybę. Muzika materialioje gerumo kokybėje nėra transcendentinė.

Transcendencija labiau prieinama esant gerumo kokybėje, negu esant aistros ir tamsos kokybėse. Muzika, kuri labai tenkina jutimus, yra aistros kokybėje. Metalas yra tamsos kokybėje. Materialios gerumo kokybės muzika yra paprasta, ji daugiau susijusi ne su klausos jutimo patenkinimu, bet su tiesa, realybe, tikrumu.

Transcendentinės būsenos viršija bet ką, apie ką mes galim pagalvoti. Taigi, nieko neištyrinėsi. Tyrinėti gali tik žemesnio lygmens būsenas.

Religija reiškiasi ir per materialias gerumo, aistros ir tamsos kokybes, priklausomai nuo religingųjų, nuo jų dabartinės sąlygotos būsenos, bet religijos esmė yra transcendentinė.

klajunas

#16
rugsėjo 23, 2018, 08:28:32 Redagavimas: rugsėjo 23, 2018, 08:37:54 by klajunas
Sakydamas „religinė būsena" turiu omenyje transcendentinės realybės interpretaciją per būseną. Įprasta interpretuoti per mintį, žodį, bet tą patį galima daryti ir per būseną. Pavyzdžiui, būta tokių absoliuto interpretacijų sąvokomis: protas, gėris, meilė, valia, dvasia ir t.t. Muzikoje būsenos generuojamos ultra krypties garsais per mažorą ir minorą, harmoniją ir disharmoniją; bei infra krypties garsais taip pat per mažorą, minorą, harmoniją ir disharmoniją. Pavyzdžiui, mano pateiktame „blogio" garbintojų klipe turime infra-mažorą-disharmoniją. Bažnytiniame chore ultra-minorą-harmoniją (nors visko iki galo neklausiau, ten gali būti tarpais minoro-mažoro deriniai). Esmė tame, kad religingumo tapatinimas su pastarojo tipo muzika yra tik subjektyvus pasirinkimas ir nelabai atitinka absoliuto teorijos kaip VISKO kūrėjo.

Mano trumpas paaiškinimas būtų toks: sutinku, kad pirminė tikrovė gali būti žodžiais apibūdinama kaip „tyras gėris", bet tik su ta sąlyga, kad iš jų išimami žmogiški tyrumo ir gerumo supratimai. Su maža ir silpna sąmone problema ta, kad ji viską vertina per savo prizmę ir iškraipo absoliučios tikrovės vaizdinį savo psichologiniais pasirinkimais. „Viskas" reiškia visas spektras nuo nulio iki begalybės, bet ribotam kūriniui šios begalybės aprėpti neįmanoma, todėl visą sukurtą tikrovę žmogus perleidęs per savo esybę ir negalėdamas dėl savo ribotumo jos aprėpti, pakelti, panešti, pradeda skaidyti visą spektrą į sau palankias dalis ir nepalankias, taip sukurdamas tikrovėje „gėrio" ir „blogio" vaizdinius. Tačiau šis gėris ir blogis turi būti tas pats absoliutas ir netgi absoliutinis tyras gėris, bet žmoguje šis absoliutinis gėris skyla į žmogišką „gėrį" ir „blogį". Taip yra todėl, kad buvo kuriama įvairi tikrovė, įvairioms formoms ir ji nėra visa skirta vien tik žmogui palaikyti, nes palaikomos turi būti ir kitos dalys. Bet kitų dalių pamatas spektre, nebūtinai tinkamas žmogui. Gal yra formos kurioms būtinas pragariškas karštis arba šaltis, o žmogų jie sunaikina. Tačiau ar tai reiškia, kad jie buvo sukurti siekiant žmogui blogo ir vadinasi absoliutas ne gėris, bet blogis?

Kas labiau atitinka absoliutą, o kas mažiau žmogus vertina pagal savo reakciją. Žmogui norisi laimės, todėl tiki, kad absoliutas ribotos žmogiškos laimės palaikytojas, nes priešingu atveju, turint priešingą teoriją, pasaulis žmogui įgautų pragaro pavidalą. Vadinasi vertinimo matu paverčiamas pats žmogus, kuris padaromas absoliuto savybių matu. Tačiau tai toli gražu prasilenkia su tiesa. Absoliuto ultra-mažorinės-harmonijos interpretacija susiaurina begalybę tik iki tokio segmento, kuris žmogų psichologiškai ir subjektyviai patalpina į jam maloniausią būseną, virsdamas savotišku dvasiniu hedonizmu. O infra-mažoras arba infra-minoras sujungtas su disharominija vaizduojamas „velniu", nors tai tas pats absoliutas, tik kitokiame pavidale, kuris begaliniame spektre ne toks palankus ribotam žmogui, todėl „įbloginamas" subjektyviu žmogišku „įbloginimu".

Todėl ir klausiu kokia būsena ir tos būsenos muzikinis generatorius yra „toliau" arba „arčiau". Galbūt satanistai, atmetus visus mitologinius ir kultūrinius balastus garbina tą patį absoliutą, tik kitokiame apsireiškime, ne tokiame palankiame žmogui, kuris šiek tiek daugiau priešiškas žmogaus išlikimo troškimui.

Nujausdamas kontrargumentą, noriu dar pasakyti apie materijos „grubumą" ir sielos „subtilumą". Materija neva infra krypties, o siela - ultra. Tačiau žmogaus sandaros patirtis rodo, kad pati tikroji materija yra transcendencijoje, o mes matome tik jos atvaizdą sukurtą sieloje. Vadinasi ultra ir infra būsenos yra tik dvi pačios sielos būsenos, kurios reikalingos aplinkos atvaizdavimui. T.y. transcendentinės materijos ultra gali būti net daug kartų didesnis už sielos vaizdininį ultra, kuris reikalingas juslinių vaizdinių kūrimui. (Tikiuosi supratai ką norėjau pasakyti.) Pavyzdžiui, EM gama dažnis, kurio neįmanoma atvaizduoti jokiu juslumu.

Mano išvada: tradicinis religingumas labai toli nutolęs nuo tikro absoliuto supratimo, ir yra daugiau gerybinės ir grožybinės, estetistinės kultūros dalis, su labai „minkštu" grožio įsivaizdavimu, pagal savo minkštumą, visa tai projektuojant į anapusinius religinius vaizdinius. Manau, vikingas toks pats mielas absoliutui kaip ir plonu balseliu kalbantis kunigėlis.

Jeigu visos visatos masto absoliutas nuspręstu kreiptis tiesioginiu kreipimusi į tokį tardigreidą kaip žmogus, tai ryšio spindulėlis iš visos visatos masto turėtų būti suplonintas į tokį ultra-super-gama režimą, kad net sunku įsivaizduoti, vien tam, kad neiškepintų tardigreido sąmonės. Bet tai nereiškia, kad šitas ryšio spindulys yra pats absoliutas, kuris pagal mastelius yra visiškas infra žmogaus atžvilgiu - didelis, sunkus, žemas, nes turi laikyti visos tikrovės svorį, visų kokybių pilną spektrą nuo nulio iki begalybės. Sunkų gali išlaikyti tik dar sunkesnis, panašu kad taip įrodinėji.

nuorytojaus

Citata iš: klajunas  rugsėjo 23, 2018, 08:28:32Todėl ir klausiu kokia būsena ir tos būsenos muzikinis generatorius yra „toliau" arba „arčiau".
Žiūrėjau video youtubej, tai kur čia rašai apie muzikos sukeltas emocijas vienokias ar kitokias, tai pasirodo neturi nieko bendra su religija. Nes jausmingumas yra tas pats "materializmas" (liaudiškai sakant) tik subtilesnis. Ir apskritai kritikavo muziką (koncertus) bažnyčioje, tiesa su išimtimi: būna muzika kuri padeda susikaupti maldai, arba bent jau netrukdo.
  Bet pagrindinė tema tai buvo jausmingumas ir dvasingumas, tai pasirodo dauguma neskiriam šitų dalykų, ir įvairias psichologines būsenas sukeltas ar tai muzikos, ar dar kaip vadinam dvasingumu, o realiai tai yra "tas pats pasaulis".
 
Citata iš: klajunas  rugsėjo 23, 2018, 08:28:32Mano išvada: tradicinis religingumas labai toli nutolęs nuo tikro absoliuto supratimo, ir yra daugiau gerybinės ir grožybinės, estetistinės kultūros dalis,
Dauguma esame nutolę nuo supratimo,tik ant religingų tai labiau matosi. O patį terminą " tradicinis religingumas" įvairiai galima suprasti.
Citata iš: klajunas  rugsėjo 23, 2018, 08:28:32Manau, vikingas toks pats mielas absoliutui kaip ir plonu balseliu kalbantis kunigėlis.
Kai labiau įsigilini į krikščionybę, tai pasirodo ten panašiai ir rašoma, kas ir man buvo nustebimas, ir dar daug nustebimų, dėl į pasąmonę aplinkeliais patekusių " tiesų".

Creative

Matematikams tiktu tokios "mantros":

1. Pi:
3,141 592 653 589 793 238 462 643 383 279 5...

2. Pirminiai skaičiai:
2, 3, 5, 7, 11, 13, 17, 19, 23, 29, 31, 37, 41, 43, 47, 53, 59, 61, 67, 71, 73, 79, 83, 89, 97, 101, ...

3. Arba dauginti, ar dalinti kokius nors užsibrėžtus skaičius mintyse.

a.t.sielis

#19
birželio 18, 2019, 17:57:34 Redagavimas: birželio 19, 2019, 00:09:25 by a.t.sielis
"Mantros" reikšmė yra "proto išlaisvinimas (iš materialios egzistencijos)" (1. "man-" nuo žodžio "manas" = "protas" + 2. "tra" nuo žodžio "trayate" - išlaisvinti). Skaičiukai proto neišlaisvins. Jie tik gali padėti protą nuraminti, sukoncentruoti.

xsistemax

Malda neveikia to,kam meldžiamasi.Nes tokia persona neegzistuoja.
Galima pagalvoti,kad malda-balsas tyruose.
Bet ne,tai stipri poveikio priemonė pačiam besimeldžiančiam,atimanti iš jo iniciatyvumą,norą veikti,griaunanti atsakomybės jausmą,ardanti savigarbą ir savivertę.Visa puokštė veiksmingų priemonių,kaip žmogų protingąjį paversti išmaldos ir pasigailėjimo kaulintoju.Labai naudinga juo manipuliuojantiems.
Juk sugniuždyti morališkai vergai nemaištauja.

Aukštyn