Tikėjimas ir mokslas

[Ezekiel]

Kaip atsirado visata ir gyvybė? Kokia gyvenimo prasmė ir iš kur atėjome? Tai klausimai kurios sau užduoda žmonės. Tiek mokslininkai ir tiek filosofai bando rasti atsakymus į šiuos klausimus, o tikintieji juos jau net gal turi.
Šiandien yra dvi kosmologijos bandančios paaiškinti visatos ir gyvybės kilmę, tai kreacionizmas tikintis, kad visata sutvėrė antgamtinės būtybės ir materialistų mokslininkų palaikoma evoliucija nereikalaujanti kūrėjo įsikyšimo.
Pasak mokslininkų viskas, visata, laikas ir erdvė prasideda nuo Didžiojo sprogimo. Pagrindinė šios teorijos idėja - tai, kad stebimos galaktikos tolsta viena nuo kitos, ir, remiantis Bendrąja reliatyvumo teorija, galima ekstrapoliuoti Visatos būseną praeityje. Tai veda prie išvados, kad kuo tolimesnė praeitis, tuo Visata buvo karštesnė ir tankesnė.
Yra trys pagrindiniai Didžiojo sprogimo moksliniai įrodymai. Pirmiausiai matavimai rodo, kad seniausios žvaigždės yra 12-15 milijardų metų senumo, o tai derinasi su Visatos pradžios amžiumi. Antrasis įrodymas tai šviesos analizė. Padidintas raudonos spalvos spinduliavimas iš galaktikų reiškia, kad jos tolsta nuo pradinio taško. Trečiasis labiausiai įtikinantis fenomenas: 1965 metais visuose Visatos regionuose išaiškėjo labai mažo intensyvumo spinduliavimas ir parodo pirmąsias Visatos egzistavimo akimirkas.
Per žinomos bilijoninės sekundės dalį staiga įvyksta didelis sprogimas išsklaidantis materiją erdvėje, tačiau karštis toks didelis, kad egzistuoja kol kas tik plazma. Šiek tiek atvėsus visatai pradeda susidaryti pirmieji vandenilio atomai, kai kurie jų susijungia, kad suformuoti helį. Pirmosios žvaigždės milžinės susidariusios iš šio vandenilio veikė tarsi krosnis ir kūrė vis sunkesnius elementus. Hipotetinė juodoji  materija, gravitacijos ir tankesnių materijos regionų dėka galėjo susiformuoti galaktikos. Padidėjęs slėgis sukelia pakankamai didelį karštį termobranduoliniai reakcijai sukelti. Taip po bilijonų metų pradeda formuotis antrinės žvaigždės tokios kaip Saulė ir sunkesni elementai tokie kaip azotas, deguonis ir anglis. Iš atvėsusių kosminių dulkių susiformuoja planetos ir jų palydovai.
Žemė susiformavo prieš 4.5 milijardų metų, tačiau pradžioje tai buvo karšta ir negyvenama planeta. Tačiau kaip mokslininkai teigia, kad vykstant cheminėms reakcijoms susiformuoja pirmieji organiniai junginiai ir iš jų primityvios gyvybės formos. Pasak gyvybės evoliucijos teorijos, kurios pagrindus padėjo Čarlzas Darvinas gyvybė formavosi per atsitiktines chemines reakcijas ir natūralią atranką. Taip atsirado vis sudėtingesnės, pranašesnės gyvybės formos ir šis procesas ikšiol tęsiasi. Evoliucionizmo pažiūros mokslininkai tokie kaip Ričardas Davkinsas mano, kad visam šiam procesui nebuvo būtinas Dievas, kūrėjas.
Vis tik ne visi mokslininkai ir filosofai pritaria tokiai kosmogenezei, joje yra neaiškumų, o kreacionistai nesutinka su kūrėjo pašalinimu. Pavyzdžiui prieš Didįjį sprogimą ir sekundės dalis po jo egzistavo tokios sąlygos, kurių nepajėgia aprašyti dabartinė fizika, - ten nebuvo jokių mums žinomų jėgų ar materijos. Tas taškas buvo „pakibęs" amžinybėje ir begalybėje.
Iki šiol mokslui nežinomas būdas, kaip DNR koduota informacija galėtų atsirasti natūralių procesų metu. Jei vienas sudėtingiausių organizmu žmogus tėra atsitiktinių cheminių reakcijų rezultatas, kodėl žmogus turi mažiau genų nei ryžiai ir vynuogės.
Iš viso yra daug kliūčių gyvybei ir apskritai Visatai atsirasti per gryną atsitiktinumą. Gravitacijos jėga lemia, kokios žvaigždės gali susiformuoti. Jeigu gravitacijos jėgos konstanta būtų bent truputį didesnės vertės, visos žvaigždės būtų didesnės nei 1,4 Saulės masės. Tokios žvaigždės spinduliuoja labai netolygiai ir stipriai, todėl negali palaikyti tinkamų sąlygų gyvybei atsirasti aplinkinėse planetose. Ir atvirkščiai - jeigu gravitacijos jėga būtų bent šiek tiek silpnesnė, negalėtų susiformuoti didesnės kaip 0,8 Saulės masės žvaigždės. Nors jos dega tolygiai ir pakankamai ilgai, jose branduolinės sintezės metu negali susidaryti sunkieji elementai (sunkesni už geležį), kurie būtini gyvybei atsirasti. Stiprioji branduolinė sąveika sujungia protonus ir neutronus branduolyje. Jeigu ji būtų nors šiek tiek silpnesnė, sunkiųjų elementų branduoliai negalėtų išsilaikyti stabilios būsenos; vienintelis elementas, galintis egzistuoti Visatoje, būtų vandenilis. Tačiau, jeigu ši jėga būtų nors truputėlį stipresnė, tuomet ne tik kad vandenilis vargiai galėtų egzistuoti, bet taip pat ir sunkiųjų branduolių skilimo metu susidarantys elementai, tokie kaip geležis ar sunkesni elementai, taip pat būtų reti.   Kosmose viešpatauja begalinis šaltis, begalinis karštis ir daugybe radioaktyviųjų bombardavimų, nepaisant to gyvybė pasirodė mūsų planetoje.   Žemė yra idealioje orbitoje gyvybei egzistuoti, nes jei jį būtų 5% arčiau vanduo išgaruotų iš vandenynų ir jei būtų tik 1% toliau vandenynai užšaltų, tai parodo kad gyvename ant peilio ašmenų.  Įdomus faktas, kad Saulės užtemimo metu mėnulio ir Saulės didžiu proporcijos beveik idealiai sutampa žvelgiant iš Žemės.
Trūksta įrodymų, kad gyvybė užgimė būtent taip kaip aiškina evoliucionizmo šalininkai. Dabartinis mokslas sutinka, kad pradinė Žemės atmosfera buvo sudaryta iš anglies dvideginio, azoto ir vandens garų. Tačiau laboratoriniai tyrimai parodė, kad toks dujų mišinys negali sukurti organinių junginių, kurios bandė sukurti Miller Urey.
Biochemikas Michael Behe padėjęs pagrindus neredukuojamo sudėtingumo argumentui sako, kad protingo sumanymo reikėjo kuriant žiuželiuotos bakterijos sudėtingus mechanizmus, kuriems nepakanka atsitiktinumo. Lygiai taip pat jis pateikia pavyzdį, kad kompiuteris šiaip sau neatsiranda, o pagaminamas mąstančių žmonių.
Iš esmės evoliucijos teorija nemaišo kūrėjo buvimui ir net daro jį dar išradingesnį kaip mano teologas, filosofas Konoras Kunighamas. Jis tikį Čarlzo Darvino teorija ir kritikuoja kreacionistus prieštaraujančius evoliucijai. Biblija neturi būti tikima pažodžiui. Beje pats Darvinas buvo krikščionis ir metė tikėjimą ne dėl savo evoliucijos teorijos, o dėl dukros mirties.  Vatikano observatorijos direktorius Chosė Gabrielius Funas teigia, kad Didysis sprogimas yra geriausia teorija šiuo metu apie Visatos sukūrimą ir nekliudo krikščionybei. Taip pat jis pasakė, kad dėl to kad Dievas mums suteikė intelektą ir mąstymą mes galime rasti Logosą, kad racionalus paaiškinimas, kuris egzistuoja Visatoje leidžia mums užsiimti mokslu.  Galu gale Didysis sprogimas yra tik viena iš galimu teorijų ir net paneigiama, nes pavyzdžiui buvo rastos galaktikos, kurios neturėtų net egzistuoti pagal pripažinta kosmologiją. O pavyzdžiui alternatyvi Elektrinės visatos kosmologija tai paaiškina.    Pačios religijos tikslas nėra mokyti mokslo. Jėzuitų kunigas ir astronomas Džordžas Koinas sako šiuos žodžius:  „Nežinau nei vienos vietos Biblijoje, kurioje mokoma mokslo kaip tokio. Aš žinau vietas kuriose kalba tiksliai apie istoriją, žinau vietas kuriose kalba mitus ir pasakas su tikslu, tačiau nėra niekur bandymo mokyti mokslo." „Galilėjus yra pasakęs, kad šventasis raštas padeda pasiekti dangų, bet ne paaiškinti kaip dangus veikia." Dievas nėra nei įrodomas, nei paneigiamas faktiškai.
Nors mokslininkai stichiškai remiasi determinizmo nuostata, jie retai kada susimąsto apie pačio priežastinio ryšio, o kartų ir mokslinio dėsnio prigimtį. Visos teorijos, aiškinančios priežastinio ryšio prigimtį, yra filosofinės (taigi metafizinės), o ne siaurąja prasme mokslinės, nors tam tikru laipsniu ir remiasi šiuolaikinės gamtotyros pasiekimais.
Budizmo tikėjimas turi daug paralelių su naujais mokslo atradimais. Budizmas moko, kad pasaulis yra tuščias, iliuzinis ir kad viskas yra susieta. Remiantis kvantinės fizikos pasiekimais ir religijomis galima pasakyti, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingos idėjos: ne materija ir materija, suvokimas per intuicija ir intelektą, dvasinis ir mokslinis pažinimas yra viena ir tas pats dalykas.
Kvantinės fizikos centrinė idėja yra bangų ir dalelių dualizmas. Jei dalelių vieta galima nustatyti tai bangos nėra lokalios, o paplitusios visoje Visatoje. Pavyzdžiui jei turėtume obuolį sudaryta iš dalelių tuo pačiu metu jis galėtų egzistuoti kaip bangą visose būsenose. Kvantinės fizikos keistenybės gali šokiruoti, tačiau jos yra įrodytos moksliniais eksperimentais. Ar materija elgsis kaip banga ar dalelė priklauso nuo stebėtojo, sąmonės.
Nepaisant to, kad tikima materijos grynumų atomai tėra mažiau nei 99.99% tuštuma. Pavyzdžiui jei padidintume raktą iki Žemės dydžio tai jo atomų dydis vos ne vos siektų vyšnią. O kad pamatyti jo branduolį reikėtų padidinti iki 200 metrų dydžio rutulio ir tuomet atomo branduolys bus mažesnis už dulkelyte! Kosmosas irgi yra beveik tuštuma - galaktikas, žvaigždes ir planetas skiria milžiniški atstumai.  Daiktai nėra paliečiami, o tiksliau jaučiama atstumianti jėgą. Prie sėdimos kėdė fiziškai nesiliečiama, o sklandoma virš jos kadangi atomai stumia vienas kitą. Viską, ką matome ir patyriame tėra beveik tuštumą.
Kvantinis laukas yra elektromagnetinė banga ir dalelė fotonas. Dalelės atsiranda ir kartų išnyksta per šį lauką. Jis yra visame erdvės, laiko kontinume ir tai labai dera su tuštumos idėja. Pagrindinė Budizmo idėja yra visko vienovė, kad skirtumai tarp savęs ir realybės tėra iliuzijos.   Yra dar vienas keistas kvantinės fizikos reiškinys - kvantinis susietumas. Kai kelios dalelės susiejamos ir tarkim per matavimą viena jų paveikiama kita elgsis lygiai taip pat nepaisant kokių atstumu bus viena nuo kitos. Taigi jei pažiūrėsime į Visatos singuliarumą kai materija staiga atsirado iš vieno taško galima sakyti, kad viskas ką dabar turime yra susieta ir tai parodo tikrąją Visatos vienovę.
Rytų religijose mintys yra ne tik pasaulio dalis, bet ir kuria jį. O išorinio pasaulio atskyrimas nuo stebėtojo laikomas klaidingu. Buda yra pasakęs: „Viskas kas mes esame yra rezultatas to apie ką galvojome. Mintis yra viskas". O kvantinės fizikos pradininkas Maksas Plankas teigia taip: „Visa materija atsirado ir egzistuoja tik jėgos dėka...", „Mes turime priimti už šios jėgos egzistuojanti sąmoningą ir sumanų protą. Šis protas yra visos materijos pagrindas."
Mokslininkas Heizenbergas nustatė, kad tiesiog stebėdami atomą jį veikiame, neįmanoma žinoti tuo pačių metu elektrono greičio bei buvimo vietos. Tai buvo pavadinta Heizenbergo neapibrėžtumo principu. Realybę apibrėžia jos stebėtojas. Dar vienas stulbinantis buvo dvigubo plyšio eksperimentas. Nustatyta, kad kažkada grynomis laikytos dalelės pasirodo buvo bangos ir elgesys priklausydavo nuo to ar būdavo stebimos. Kai elektronai buvo praleidžiami pro dvigubą plyšį stebimi jie palikdavo nuspėjamą dviejų juostų vaizdą. Tačiau jei nestebimi elektronai turi neribotas judėjimo kryptis ir palieka interferencinį atvaizdą - tai yra elgiasi kaip šviesos banga vienu metų praeinanti pro plyšius. Eksperimentas buvo pakartotas tūkstančius kartų, tačiau rezultatas išlikdavo toks pats. Be stebinčiojo realybė egzistuoja kaip beribės galimybės. Taigi pasitvirtina tai ką mistikai nuo pat senovės mokė, kad realybė yra proto manifestacija.
Nepaisant drąsaus įsitikinimo vėlyvame 20 amžiuje, kad genai ir molekulinė biologija greitai paaiškins gyvybės kilmę, biologinio vystymosi problemos vis dar lieka nepaaiškintos. Niekas nežino kaip augalai ir gyvūnai vystosi iš apvaisinto kiaušinio. Daug detalių buvo atrasta, nustatytos šimtų genomų sekos, bet vis dar nėra įrodymų, kad gyvybė ir protas gali būti paaiškinti vien tik fizika ir chemija.
Žmogaus genomo projektas pateikė netikėtumų atskleidė, kad žmogus turi tik 23000 genų, nors tikėtasi 100.000. O palyginimui ryžiai turėjo 38000. Nepaisant įspūdingų neurologijos techninių pasiekimų kaip smegenų skenavimas vis dar nėra įrodymų, kad sąmonė yra tik smegenų veikla.   Britų mokslininkas Rupertas Šeldrakas turi alternatyvų paaiškinimą gyvybei ir protui. Jis teigia, kad egzistuoja morfogeninis laukas reguliuojantis organizmų vystimasį, augimą ir regeneraciją. Mechanistinė pasaulėžiūra negali paaiškinti kodėl gyvi organizmai netekę dalies išauga sveiki. Pavyzdžiui buvo atliktas toks bandymas - laumžirgio kiaušinis buvo padalintas į dvi dalis ir jo pusės išsivystė visa lerva nors ir mažesnė.  Iš augalo dalies gali išaugti visas augalas. Grybų gijos trumpiausių kelių susijungia, kad suformuoti vaisiakūnius.  Mokslininkų komanda iš Japonijos ir Vengrijos teigia, kad primityvus grybai P. Polycephalum sugebėjo rasti pačius trumpiausius kelius labirinte kai du maisto gabaliukai buvo padėti atskiruose išėjimuose.
Sąmonė neapsiriboja smegenimis. Klinikine mirtį išgyvenančių žmonių sąmonė gali egzistuoti ir už kūno ribų. Tai įrodo faktas, kad kai kurie ligoniai būdami be sąmonės, negalėdami nei matyti, nei girdėti vėliau detaliai apibūdino operacijos eiga ar sugeba net pamatyti kas yra kitame kambaryje. Kardiologas Pim van Lommel teigia, kad tai negalėjo būti haliucinacija, nes smegenys buvo ramios. Rupertas Šeldrakas pateikia ir kitokių įrodymų, kad žmogaus protas neapsiriboja smegenimis ir gyvūnai turi telepatinių gebėjimų.  Atlikęs 500 žmonių apklausą paaiškėjo, kad jų augintiniai turėjo telepatinį ryšį su šeimininkais. Rupertas pats stebėjo išvykusio šeimininko šunį taip, kad jis niekaip negalėtų nuspėti kada šeimininkas grįžta, tačiau kiekviena kartą jam ruošiantis grįžti šuo tai pajusdavo ir laukdavo. Žmonės nėra tokie jautrus kaip gyvūnai, tačiau gali jausti kada yra stebimi, pasak apklausos 90% žmonių patyrė šį pojūtį bent kartą gyvenime. Milžiniški varnėnų pulkai skraido orientuodamiesi pagal morfinį lauką, tas pats su žuvų pulkais. Rupertas Šeldrakas teigia, kad paukščiai negalėtų taip greitai manevruoti pasitelkdami vien regą.  Taigi šie faktai liudija, kad yra nekūniškas intelektas reguliuojantis gyvybę ir sąmonė gali gyvuoti atskyrai nuo kūno, o tai siejasi su savarankiška substancija siela, kuri daugelyje religijų po mirties atsiskiria nuo kūno.
Rupertas Šeldrakas teigia, kad regimas pasaulis turi grįžtamąjį ryšį, tai yra mūsų mintyse suformuojama regimo vaizdo holograma projektuojama būtent ten kur ir yra stebimas objektas. Protas tiesiogine prasme nusidriekia iki stebimo objekto. Tai jeigu stebime žvaigždes tai mūsų protas yra už kaukolės ribų.
Rupertas kritikuoja mokslo dogmatiškumą tiek dėl to, kad dominuojanti materialistinė pasaulėžiūra nustumia į šalį net įrodytus faktus , tačiau nesiderinančius su dogmomis. Mokslininkas taip pat teigia, kad amžinieji gamtos įstatymai kuriais aklai tikima gali kaitaliotis ir yra greičiau įpročiai. Nustatyta, kad nors ir nežymiai šviesos greitis sumažėjo.
Yra hipotezė, kad Visata gali būti simuliacija. Fizikas Tomas Kampbelas mano, kad virtualį realybė yra geresnis nei tradiciniai paaiškinimai pasauliui. Realybė yra informacija, kuri ateina per kūno pojūčius. Kai šviesa patenka į akies tinklainę vaizdas paverčiamas į elektrinius signalus, jie perduodami į pakaušio smegenų sritį ir ten susiformuoja vaizdo holograma. Tačiau vaizdus, iliuzinį pasaulį galima simuliuoti stimuliuojant tam tikras smegenų sritis. Yra argumentas teigiantis, kad jei laikyti smegenys gyvybę palaikančiame skystyje ir prijungti neuronus prie kompiuterio simuliuojančio realybę tuomet žmogus galvotų, kad jo potyriai tikri.
Brianas Whitworth'as informatikos ir matematinių mokslų instituto lektorius padarė išvada, kad tik virtuali realybė sutampa su fizikiniais duomenimis ir dėl to yra vienintelis logiškas realybės kilmės paaiškinimas. Galu gale realybė yra informacija ir ką mūsų sąmonė interpretuoja kaip skaitmeninę informaciją. Pavyzdžiui virtualios realybės pasaulio kūrimas turi prasidėti su informacijos antplūdžiu iš „nieko", kas irgi prasideda nuo virtualaus laiko ir erdvės. Didžiojo sprogimo. Visata buvo sukurta iš nieko Didžiojo sprogimo vienu momentu ir taip pat sukūrė erdvėlaikį.
Visatos simuliacijos ir protingo sumanymo argumentu gali būti aukso pjūvis dar vadinamas dieviškąją proporcija. Jį pasitaiko ne tik gražiausiuose meno kūriniuose, bet ir žmogaus kūne, DNR grandinėje, augaluose, gėlėse. Šį proporcija matoma tiek kriauklės spiralėje, tiek galaktikose.
Dar įdomesnis atradimas buvo Benoito Mandelbroto fraktalai, kuriuose matomas chaosas ir kartu yra tobula tvarka. Fraktalas - tai geometrinė figūra, kuriai būdingas savipanašumas, jis gali būti sudarytas iš begalybės elementų, kurių kiekvienas fragmentas turės panašumą, atitikmenį kitam. Galima būtų didinti fragmentą kiek nori ir būtų matomas vis naujas dizainas. Iš paprastos Mandebroto formulės atsiranda tokia sudėtinga ir graži geometrija.   
Fraktalai ne be reikalo pelnė „dievo antspaudo" vardą. Tai viena iš visatoje labiausiai paplitusių struktūrų. Fraktalų geometriją galima įžvelgti beveik visoje gyvojoje gamtoje - medžiuose, augalų šakose, šaknyse ir lapuose, gyvūnų spalvose. Plaučiai, inkstai, kraujagyslių ir neuronų tinklas, žmogaus kūno ir delno proporcijos primena fraktalus. Širdies pulsas nėra monotoniškas, bet fraktališkas. Tas pats liečia molekulių ir kristalų struktūras, akių ir kūno judėjimą. Kalnai, pakrantės, upės, vandens bangos, debesys, žaibai, galaktikos turi fraktalų formą. Stulbinantis dalykas yra tas, kad naudojant kompiuterius ir fraktalų algoritmus virtualiame pasaulyje galima atkurti realistiškus kalnus, debesis ir kitokias struktūras, kurių tiesiog būtų neįmanoma suprojektuoti žmogui nenaudojant fraktalinių struktūrų. Moksliniuose tyrimuose, kompiuteriniuose žaidimuose ir filmuose naudojami fraktalai sukurti specialiems efektams, tarkim realistiškam dalelių, plaukų judėjimui, kraujagyslių sistemų atvaizdavimui.
Sapnų egzistavimas įrodo, kad mus gali apgauti simuliacija, nes kiekvieną kartą sapnuodami, mes tikime, kad sapnas - mūsų smegenų simuliuojama realybė - yra tikrovė. Tiesa, kai kurie žmonės moka atpažinti sapną ir sapnuoti, suvokdami kad sapnuoja.  Taigi taip vadinama realybė gali būti ne ką realesnė už vaizduotę.
Įsigalėjus materialistinei ir vakarų racionalistiniai pasaulėžiūrai į šalį buvo nustumti gausus mitai ir religijos lydėjusias žmonija nuo pat jos atsiradimo. Nepaisant to, kad mokslas iš ties daug pasiekė Visatos paaiškinime ir skatino technologinį progresą vis tik įsitvirtinusi materialistinė kultūra turėjo ir neigiamų pasekmių virsdama ideologija.

[Ezekiel]

Žinomas filosofas Karlas Gustavas Jungas sakė jo 20a. amžiaus neurozė buvo susijusi su kolektyvinių sielos praradimu, kontakto praradimu su didžiaisiais mitiniais ir religiniais simboliais mūsų kultūroje. Socialinės institucijos atskyrė žmones nuo prigimtinių archetipų, kurioms pagrindą padėjo filosofai  Didro, Nyčė ir Froidas. Nauda visuomenei nuperkama už laimės kainą. Jungas mano, kad kuo labiau sekuliarizuota, materialistinė ir perdėtai ekstravertiška mūsų civilizacija pasidarė tuo labiau nelaimingesnė, beprasmė ir betikslė jį darėsi. Tačiau psichologo siūloma išeitis nebuvo grįžimas į bažnyčią, nes iš savo patirties žinojo, kad be asmeninio apreiškimo organizuota religija reiškė dvasinę mirtį. Taigi vienintelė išeitis buvo mesti pernelyg ekstravertiška prasmės ieškojimą išoriniame pasaulyje, kuri yra tipiška mūsų kultūroje ir vietoj to gilintis į pasąmoninius simbolius.
Visi žmonės kartu išgyvena vidinį dieviškumą, numinozę. Kai Jungas kalba apie Dievą, jis iš tikrųjų kalba apie Dievą viduje, savyje. Karta paklaustas ar jis tikį Dievu jis atsakė: „Aš netikiu. Aš žinau". Karlas Jungas mano, kad egzistuoja kolektyvinė pasąmonė, kurioje laikomi archetipai. Archetipai yra prigimtinės intuicijos idėjos, kurios veda mūs patirti gyvenimą pagal žmonijos praeitį. Šie archetipiniai provaizdžiai taip pat yra Dievai ir Deivės, nykštukai ir milžinai ar jie gali pasirodyti kaip fantastiniai, ar realistiški gyvūnai ir augalai.
Tai yra raktas į Jungo psichologiją, į jo tikėjimą, kad pąsamoninės fantazijos yra universalios ir jos gali pasirodyti, bet kokiame amžiuje panašioje formoje. Jie yra jam religijos pagrindas. Šventosios Trejybės dogma, Šventosios mišios ir Kristaus asmenybė gali būti visi matomi ir suprantami svarbus aspektai žmogaus psichikoje. Jei šie simboliai laikomi pąsamonėje neatskleisti mes neturime pilnatvės. Šis procesas siekiant pilnatvės vadinamas individualizacija - centrinė psichologijos idėja. Tokiais atvejais kai pacientai prarasdavo tikėjimą, individualizacija vedė juos sukurti savo mitus kaip išreiškiama per sapnus ir fantaziją, ir tai leido jiems pasiekti pilnatvės. Karlas Jungas mano, kad jei tikėjimas remiasi didele emocine reikšme tai turi būti tiesa. Dogma nėra niekas daugiau nei kažkas neracionalaus išreikšta per vaizduotę.
Žmonės neišvengiamai tiki tikrove ir intuicija, turi jausmus ir viltis, kurių negalima racionaliai paaiškinti, nei moksliškai įrodyti. Mes esame vedami paslaptingų gamtos jėgų ir pasąmonės intuicijos net jei to ir nesuvokiame, žmogiškasis protas negali pakilti virš šių dalykų ir įrodyti jų klaidingumą, todėl telieka pasitikėti jais.

[Teroras]

Pasistengei Ezekiel Straipsnis irgi patiko + Tikiuosi iseis is sios temos idomi diskusija.

[Ezekiel]

Reikėjo paskaitai pakalbėti šią tema tai dabar nutariau įkelti. Prirašiau tikrai perdaug, atsiprašau jei vargas skaityti.

[Anomalija]

+ 15 rep. taškų

[paragraf 78]

Vis tik nesuprantu, kodėl visi supriešina mokslą ir tikėjimą, paprastai remdamiesi kreacionistų pavyzdžiu. Kreacionistai yra siaura grupelė tikinčiųjų, protestantų, kurie garsiai rėkia. Kreacionistinė samprata neatspindi didžiosios daugumos tikinčiųjų požiūrio, nes dauguma tikinčiųjų pritaria evoliucijos teorijai.

Kitas dalykas, kad mitai iš religijų niekur nedingo į juos tik buvo pažvelgta kitoje šviesoje. Negirdėjau nei vieno atvejo kad kuri nors iš tradicinių religijų būtų atsisakiusi mitų.

Gražu, palygini budizmą ir t.t. Bet tai kas aktualu, pvz. krikščionybės nelieti, nors ji daugiausia yra kalbanti už mokslo ir tikėjimo santykį. Tai ko gero vienintelė religija kuri nesupriešina mokslo ir tikėjimo, o stengiasi į juos žiūrėti kaip į sąjungininkus. Tuo tikslu Vatikanas net įsteigė Popiežiškąją mkkslų akademiją, kuri yra patariamasis organas mokslo klausimais. Joje dirba visokių sričių specialistai, daug nobelio premijos laureatų. Bei tokios įžymybės kaip Stivenas Hawkingas.

Viskas šaunu, tik galėjai labiau pasigilinti į temą

[A.C.A.B]

Kaip tai, jog žmogus turi mažiau genų negu ryžiai įrodo dievo egzistavimą?

Šiaip tekstas įdomus, bet dauguma (visi?) faktai ar teiginiai nelabai kuo susiję su dievo egzistavimo galimybe.

Realiai, tai kaip ir ankstesniais laikais, mokslo vis dar nepaaiškintus ar mistinius dalykus stengiamasi paaiškinti dievo egzistavimo galimybe.

Ta pastraipa su gyvūnais, tai nebloga (: Kažkada papildomai mokiausi anglų kalbą (privačiai) ir dar tik įėjus į laiptinę mokytojos šuo pradėdavo loti, mol, A.C.A.B'as jau čia Bet vėl gi, tai NIEKAIP neprisideda prie dievo egzistavimo ar atvirkščiai.

[paragraf 78]

Na taip, argumentai tikrai neįrodo dievo egzistavimo. Reikia rimtesnių.
Bet šaunu, kad žmogus stengiasi, rašo

[gidas]

Ezekiel, kad trinktelėjai, tai trinktelėjai...

Be juokų - tikras vargas, taigi ačiū už atsiprašymą.

Tikiuosi iseis is sios temos idomi diskusija.

Va čia ir nesutikčiau su Teroru - vos ne kiekviena E teksto pastraipa yra tema naujai diskusijai, ir ne bet kokiai diskusijai, o diskusijai ohoho... Čia tau ne "ar yra vaiduokliai?". Galima drąsiai kurti naują forumą.
Abejočiau, kad  viską  išdiskutuoti yra mūsų nosiai - paprasčiausiai nusišnekėsim ir/ar nesusišnekėsim...
Nors ką gali  žinoti - tai tik žalio naujoko nuomonė.
Apskritai, ačiū E už įdomų tekstą, duodantį visiems peno pagalvoti apie save ir pasaulį naujai (?).   

[Justinas Herbsman]

as galiu 100% procentu duot deivas egzistuoja,bet jo savoka daug kitokia nei jus linke manyt ir jus ieskot yrodymu savo isivaizduojamai dievo savokai kai tikrajam dievui irodymu nereikia jis yra viskas ka matot viskas ka jauciat tai visuma.... bet deja jus linke viska racionalumu ir logika paaiskinti o tai ko ieskot uz situ senu konceptu ribu..... man siektiek jaukinga siektiek ir liudna skaityt tokias jusu diskusijas bandant irodyti dievo egzistavima,jus bandot yrodyt save tiesiogine zodzio prasme .... paradoksalu ir juokinga ,brt dievas pats ir yra egzsistencija o egzistencija tiesiog egzistuoja jei nereikia salygu tai tiesiog yra...... ech ka as cia sneku yra kas supranta yra kas dar ne,kiekvienam savo....

[_Anonimas_]

ech ka as cia sneku yra kas supranta yra kas dar ne,kiekvienam savo....

O iš kur pats, tamsta, gavote tokią dovaną suprasti pasaulio sandarą ir Dievo veikimo pincipus?

[paragraf 78]

Aš jau N metų studijuoju teologiją ir N metų domiuosi religijotyra, bet neapsiimu spręsti koks dievas yra ar koks jis nėra, laikausi pozicijos, kad bet koks kalbėjimas apie jo savybes gali būti tik simbolinis. Tad keista, kai žmonės imasi sakyti, koks dievas yra ar koks jis nėra. Kuo labiau esi įsigilinęs į šį klausimą, tuo labiau laikaisi Sokratiškosios pozicijos: Aš žinau, kad nežinau.
Šiaip geriausia visur laikytis šios pozicijos, nors gal ir ne visada jos įmanoma laikytis.

[idenmeyou]

Na siaip jau verta pamineti, kad yra mokslininku nemaza dalis, kuri mano, kad visata buvo ir pries didiji sprogima

[paragraf 78]

Taip pat verta paminėti jog didelė dalis mokslininkų vis tik yra tikintys. Būkim biedni bet teisingi, paminėkime viską

[idenmeyou]

Taip yra didele dalis ir tikinciu, bet didele dalis ir ateistai, jo labiau sikart negali sakyti jog jie kazkokie pseudomoksliai, nes yra tikrai garsiu pavardziu, bet nera aisku kaip geriau aiskinti visata mokslo ziniomis, tikejimu ar sujungus abu siuos dalykus