Juodasis drakonas

Pradėjo klajunas, spalio 10, 2019, 20:55:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Kaip žinia, Filognozijos pradmenis sudaro 115 tomų, trys kurių jau išleisti (trečias pasirodys netrukus). Ketvirtas tomas turėtų vadintis "Juodasis drakonas", kuris skirtas miegančios sąmonės problematikai. Drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris turi dvi būsenas, juodasis drakonas yra pradinė. Vienas iš klausimų yra tamsos ir blogio pasaulis, kuris rodo menką supratimą ir pasiklydimą melo būsenoje, kurią pašalinti turi filognozijos siūloma šviesa. Užuomina į tai, kas bus rašoma šiame tome yra pirmas tekstas, aiškinantis planetos elitų degradavimo ir išsigimimų analizės metodus. Prieš žengiant tolesnius žingsnius filognozijoje privaloma išsivalyti savo sielas, atrasti tikrąją savo esatį.

Sekso apokalipsė



Šis tekstas bus šiek tiek neįprastas, nes jame pateikiami slaptų organizacijų ir tarnybų išsigimimų analizavimo principai. Mano terminologija nėra standartinė ir yra supaprastinta, bet tik tam, kad stilius būtų neformalus ir gerai suprantamas. Kaip žinia, pagrindinės dvi išsigimimų temos yra malonumų ir sadizmo ideologijos, kurios parodo kaip mėgaujasi gyvenimu elitinės organizacijos. Malonumai yra hedonistinė pakraipa, o žiaurumai de Sadinė. Jie reikšmingiausi tada, kai susiję su seksualumu, lytiniu gyvenimu, kuris elituose pasiekęs išsigimimo ribą. Apie tai, kaip žlunga elitas ir kaip jie sužlugdo bendruomenes paaiškinsiu vėliau, bet iš pradžių reikia apibrėžti pagrindinius vertinimo principus. Teigiamoje pusėje yra laimės ir malonumo sąvoka, kurių visuma žymi žmogaus gerovę; neigiamoje pusėje yra skausmas ir kančia, kuri sukuria vargo gyvenimą.

Imkime malonumo parametrą, kuris mano asmeniniais matavimo vienetais matuojamas kubiniais cukrogramais, kurie yra tūrio vienetas (0,25 l stiklinė) ir į ją dedamo cukraus sukuriamas saldumo pojūtis ant liežuvio. Tarus, kad šaukštelyje yra 10 gramų cukraus ir didelis saldumas yra 30 g į stiklinę gėrimo, įprastinis lytinis malonumas palygintinas su 50 kubinių cukrogramų. Malonumas pasiskirsto psichinio daugtūrio dvejose vietose, kurios yra gausinis šuoras lytiniame organe ir galvos sumatų struktūroje. Kitas parametras yra laimė, kuri irgi yra matuojama cukrogramais, bet jos plotinė charakteristika yra daug didesnė, todėl jei reikia didesnio tūrio. Standartiniu tūriu laikau 20 l ir padidinu cukrogramų kiekį į kilo-, mega- ir giga- lygį. Kilo yra tūkstančiai, mega yra milijonai, giga yra milijardai. 1 megagramas yra 1000 kilogramų. Giga lygio akivaizdžiai nebūna. Laimės parametre, orgazminė būsena, vadinama palaima, atitinka 4 kubinius cukrokilogramus. Vadinasi paprasta laiminga būsena yra nuo 0,5 iki 1 kubinio cukrokilogramo.

Priešingas parametras yra skausmas ir kančia, kurie matuojami analogiškai prieš tai aprašytam metodui, bet atvirkščiai. Skausmas matuojamas kubiniais jugelgramais į 0,25 l, kuriuos galima palyginti su citrinos sukeliamu gėlimu ir dūrimu į liežuvio receptorius, tačiau pakeičiant skonį į skausmo pojūtį. Jugelgraminis skausmas gali turėti įvairius parametrus, kurie susiję su dūrimu, deginimu, pjovimu, plėšimu, kuris turi koncentracijos, intensyvumo ir ploto parametrą. Kančia, kaip ir laimė, yra daug didesnio ploto ir trukmės, ir jos intensyvumas būna ne toks geliantis, tačiau šis intensyvumas, ypač susijęs su somatiniais pojūčiais gali įgauti kančios ir fizinio skausmo pojūčio mišinio formas.

Visus šiuos parametrus ištęsus į kalendorinę metų ašį, galima skaičiuoti koks gerovės lygis, kuris apskaičiuojamas pagal formulę gerovė = malonumai + laimė; ir vargo lygis, apskaičiuojamas pagal formulę vargas = skausmas + kančia, per kalendorinius metus. Gerovės matas yra standartas, siekiantis minimalizuoti vargą ir maksimalizuoti laimę; jeigu laimė smunka žemyn vidurkio atžvilgiu, žmogus patiria žalą, kuri lengvai išreiškiama kiekybiškai, apskaičiuojant gerovės ir vargo skirtumą. Taigi, gerovė gali būti teigiama, o jeigu žmogus patiria didelį vargą - neigiama. Yra įvairūs būdai padaryti žmogų laimingu, vienas kurių malonumai, bet taip pat galima, ribojant juos, sukurti didelės kančios ir skausmo būseną, kuri gali pasiekti tokį lygį, kad žmogus privedamas prie ribos, už kurios yra tik mirties troškimas.

Visa tai sujungus su sekso kultūra bendruomenėse, galime išskirti tokias kategorijas, primetinėjamas invaziniu psyopu:
a) hedone principas - neporinis ir porinis;
b) de Sade hedonizmas - porinis;
c) de Sade principas - neporinis ir porinis;
d) von Masoch principas - neporinis ir porinis.

Palyginus visas šias kategorijas matome, kad imant neporinius atvejus, gerovė visada auga, nes gaunama daug kubinių cukrogramų ir cukrokilogramų; jeigu porinis gerovė abiem pusėm auga arba vienai pusei auga, o kitai pusei - smunka. Toks yra de Sade hedonizmas, de Sade principas, o von Masoch yra išimtinis atvejis su psichiniu sutrikimu, kai žmogus jaučiasi „laimingas varge, kančioje ir skausme".

Šis klausimas glaudžiai susijęs su sekso industrija ir moterų išnaudojimu, kuris gali įgauti įvairias formas. Tai reiškia, kad kai kuriais išimtiniais atvejais gerovė nenukenčia ir laimės būsena susikuriama dėl to, kad geras teisės į save kompensavimo principas, gaunant didelius honorarus, neprarandant savo teisių. Tačiau 90% atvejų yra priešingi, susiję su vargo būsena, su įvairaus laipsnio kančios ir skausmo atsiradimu. Tie 10% yra daugiau hedonistiniai, kurie nepažeidinėja sekso darbuotojų teisių; o likę yra de Sade hedonizmas, kuriame prievartaujama, išnaudojama, laikoma vergoviniuose santykiuose; de Sade seksas, kur naudojamas kankinimas ir žalojimas, didelis jugelgramų ir jugelkilogramų procentas, siaubingas vargas ir kančia; ir von Masoch atvejai, kai varge jaučiamas šioks toks malonumas, kaip ir sadizme tenkinamasi šveikiniais prieskoniais.

Suprantama, kad sekso industrijoje žiaurumas yra griežtai draudžiamas ir tokios produkcijos ar paslaugų gauti yra sunku ir rizika didelė; manau, tokio pobūdžio filmų ir paslaugų ne daugiau 15%, visa kita - hedonistiniai iškrypimai. Deja, perėjus prie elito lygmens de Sade ir von Masoch principu sekso paslaugos išauga iki 60% ir tokia kategorija yra populiariausia, nors prieinama tik privilegijuotam elitui. Moterims šioje sistemoje sukeliama didelė kančia, jos prievartaujamos ir net žudomos. Ypač išsigimėliškas atvejis, kai į tokią industriją patenka nepilnamečiai ir mažamečiai. Situacija ypač pasunkėja dėl psichotroninės vergovės, kai žmogus paklusti priverčiamas implantais galvoje, kurie programuojami kompiuteriais.

Sekso kultūra dėl pornografijos ir prostitucijos išplitimo labai išsigimusi, prisidengiant liberalizavimo ideologija, nesuprantant kaip nuo tokios dekadentinės kultūros deformuojasi psichika, kaip pažeidžiami ir iškreipiami socialiniai santykiai. Visa tai diegiama invaziniu būdu, vien dėl komercinės naudos, dėl kultūros sužlugdymo. Santykiai tarp vyrų ir moterų įgauna tokias formas:
a) tiesioginis kontaktas - nepažeidžiant gerovės, nekomercinis (A60%);
b) tiesioginis kontaktas - komercinis, nepažeidžiant gerovės arba pažeidžiant, prostitucija (B20%);
c) porno izoliacija - kai vyrai ir moterys naudojasi netiesiogine pornoaktorių prostitucija, mokėdami arba nemokamai (A60%);
d) nuotolinis kontaktas - nekomercinis, neprostitucinis, nepažeidžiantis gerovės (A15%);
e) nuotolinis kontaktas - tiesioginė transliacija, komercinė, prostitucijos atvejis (B20%).

Matome, kad masiškai diegiama izoliacijos ir netiesioginio kontakto principas, seksas sukomercinamas, tikra jo paskirtis užmirštama, atskiriama nuo meilės, pagarbos ir pareigos jausmo supratimo. Visuomenė nuo tokio žlugimo vis dar yra stabdoma ir saugoma, bet tik todėl, kad ji laikoma neprivilegijuota, o norint gauti šveikinių kubinių cukrogramų mėgaujantis hedonizmu, de Sadizmu ir mazochizmu, reikia turėti aukštą, išskirtinį statusą. Šioje srityje susiformuoja neteisėti elitiniai konglomeratai valstybėse, kurie verbuoja, grobia, išnaudoja ir žudo. Platinant pornografiją ir pratinant prie jos visuomenę, ugdomas abejingumas, nesupratimas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti kiek skausmo, kančios ir vargo ši sistema sukuria vien tam, kad vartotojui, kuris jaučiasi pakankamai saugus, sukeltų akių orgazmą. Rinka labai didelė. Tarkime vartotojai įvairiose kategorijose yra 70%, nesunku suvokti kiek reikia suluošinti gyvenimų, norint visą šią rinką patenkinti. Iš septyniasdešimt procentų 10% yra de Sade kategorijos, kuriai reikia pastoviu srautu tiekti produkciją, todėl pastoviai vergovinio resurso statuse yra 100 tūkstančių moterų planetos mastu.

Vien draudimo neužtenka, norint išspręsti šią problemą, reikia viešinti principą ir didinti supratimo lygį, skleidžiant kognityvinės empatijos sugebėjimą, kurį aiškinu savo tekstuose. Siejant visa tai su Filognozijos sistema, svarbiausia ieškoti būdų, kaip padidinti žmonių gerovę, ypač sekso industrijoje dirbančių moterų, neatsisakant laimės ir malonumo. Visas gyvenimas matuojamas tokiu principu ir Filognozijoje yra kritinis vargo (skausmas + kančia) lygis, kurį peržengti yra draudžiama. Draudžiamas psichinis ir fizinis skausmas, draudžiama per didelė, virš normos esanti kančia visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties. Pažeidus šį kritinį lygmenį gresia griežtos bausmės.

klajunas

#1
spalio 17, 2019, 13:03:28 Redagavimas: spalio 17, 2019, 13:36:50 by klajunas
Sietyno struktūra sieloje

Po keturių tomų parengiamojo darbo, laikas sątvarologijai suteikti išplėstą formą. Pradinis sątvaro vaizdas apsiriboja žmogaus struktūra, tačiau norint jį geriau suprasti, reikia įtraukti ir aplinkos simetroną. Toks pirmapradžio žmogaus aiškinimas filognozijoje labai svarbus, nes padeda pamatą tikram, holoplastiniam žmogaus vaizdui. Pagal mano pažinimo vystymo modelį, teorija prasideda nuo 1 versijos gnostinio implanto, kuris sumuoja 0,1 procentą visos informacijos. Tai labai apibendrintas vaizdas, turintis tik kai kuriuos tikros struktūros bruožus, kurie, plečiant aprėpiamą informaciją, darosi vis ryškesni.

Žmogaus samprata naudoja arba redukcionistinį, arba dualistinį modelį, kurie skiriasi pagal tai, kaip atsakomas žmogaus sielos klausimas. Materialistai tvirtina, kad žmogus neturi jokios sielos, o jo kūnas yra tik materijos funkcija, įskaitant ir smegenis. Materializmas pateikia labai skurdų žmogaus modelį, naudodamasis tik fasadine paviršine informacija, kurią pateikia žmogaus akys. Jeigu ir sugeba šį vaizdą išplėsti, tai išplėtimo gylis minimalus. Dualistų manymu, žmogus sudarytas iš materialaus kūno ir nematerialios sielos, o pastaroji gali būti amžina arba mirtinga. Toks matymas atsirado religinėse teorijose, kuriose buvo bandoma daug rimčiau pasižiūrėti į žmogaus problemą, buvo daug teisingiau suprantama tikrovės struktūra. Šis pasaulio skirstymas į materialų ir nematerialų atėjo iki mūsų dienų, tačiau po truputį atmetinėjamas, o šio vaizdinio laikosi įsikibusios tik konservatyvios, atsilikusios ideologijos.

Filognozija žengia svarbų žingsnį į priekį ir atsisako pasenusių vaizdinių, tokių kaip skirstymas siela ir kūnas, materija ir dvasia ir pan. Tačiau kažkaip pavadinti žmogiškąją, gyvąją substanciją reikia ir tas pavadinimas tegul būna „siela". Prieš pradedant žmogaus išplėstojo sątvaro aprašinėjimą, reikia priminti kaip aiškinamas žmogus sumatoriaus ir spektrinės juostos principu, parodant kokia spektro dalis į kokią sumatoriaus vietą įtraukiama. Į priekinę sumatoriaus dalį įtraukiama fizinė materija, į centrinę - energetinė, o į protinę ir emocinę - gnostinė. Priekinė dalis pateikia pasaulio vaizdą, jį sudarančios materijos sumavimo paviršių, vadinamą sumatu. Energetinė dalis susijusi su energetiniais procesais fiziniame žmogaus kūne, kuriais sumuojamos jo būsenos sąmonėje. Emocinė ir protinė dalis yra smegenų organų produktas, kuris sudarytas iš tam tikrų smegenų branduolių ir smegenų žievės, kuriuose vyksta emocijų ir proto kūrimo procesai.

Spektrinėje juostoje yra daug sluoksnių, tačiau tikrą jų formą ir sandarą atskleisti sunku, ypač tai netikslinga 1 versijos gnostiniame implante į pirmapradę žmogaus sielą (kūną). Manau patogiausia ją skirstyti į tris dalis: a) priekinę - grubiąją sielą, kuri vadinama gyvūnine, ir kuri anksčiau buvo vadinama kūnu, tačiau atsisakant primityvaus sąvokinio dualizmo pakeista į sielą. b) Galinę, subtiliąją sielą, kuri vadinama matančiąja, tapatinama su žmogaus būties centru, tuo, kas žmogus yra savo giliausia esme, tai yra, sąmone. c) Centre yra energetinė siela, kuri gali būti labiau pasislinkusi į gyvūninę „grubiąja" struktūrą arba matančiąją subtiliąją struktūrą. Pasiekus tokį pirmos versijos lygį, galima suprasti, kas žmogus yra išplėstu supratimu, nelaikant jo paprasta mėsa ar skerdiena. Svarbiausios dalys yra matančioji ir energetinė siela, kuriose vyksta tikri žmogaus egzistenciją grindžiantys procesai, pakeliantys žmogaus gyvybinį procesą iš buko materializmo vaizdinių. Žmogus yra siela visose savo vietose, net fasadinėje dalyje, tik mes suvokiame vienas kitą kaip masyvinius sumatus, nerodančius pilno, tūrinio, giliojo žmogaus konstrukto vaizdo.

Galima iškelti proporcijų klausimą, kuris turėtų geriau parodyti šių žmogaus sątvaro padalinimų tikrąjį svorį. Mano apytiksliu vertinimu, žmogaus gyvūninė siela sudaro 70 proc. konstrukto, kuriame sukoncentruota didžioji dalis sukritusios energijos; energetinė siela sudarytų 20 proc. sielos, kurios ištyrimas labai svarbus tuo, kad ši centrinė dalis atlieka formuojančią, vystymąsi reguliuojančią funkciją, nes energetiniai simetronai yra ta vieta, kuri molekulinei daliai suteikia griežtą, genuose apibrėžtą formą. Paskutinė matančioji siela būtų 10 proc. ir jos pagrindinė funkcija susieti vaizdą, apdoroti informaciją, kurti žmogaus egzistencinį branduolį. Šis padalinimas sąlyginis, nes yra viena pirmapradė siela, vadinama sątvaru arba konstruktu. Į šį vaizdą dar reikia įtraukti artimąją aplinką, kuri su pirmaprade siela sąveikauja per energetinę ir matančiąją sielą.

Padarius šią įžangą į naują žmogaus problemos interpretaciją, galiu pateikti pagrindinę šio skyrelio sąvoką, kuri yra sielos vidinių struktūrų atskleidimo pradžia. Ta struktūra vadinama sietynu. Jis yra vienas iš pagrindinių sielos struktūrinių padalinių, kuris sujungia tikrovę su matančiąja siela per tris nutolimo nuo jos laipsnius. Principas toks: tikrovė - sietyno struktūra - siela. Siela pirmiausiai yra matančioji, o sietynas įeina ir į energetinę, ir gyvūninę sielą. Imant tikrą šią sielų išdėstymo struktūrą, energetinis sietynas yra pagrindinė, gaubiančioji fasadinė dalis, o grubioji dalis yra centre apgaubtas branduolys. Matančioji siela yra tam tikra energetinės sielos funkcija, kuri atskirta į pagrindinę žmogų kuriančią dalį. Šį vaizdą būtina pridėti prie fasadinio masyvinio sumato vaizdo, kurį kiekviena matančioji siela yra įpratusi laikyti tikruoju žmogaus vaizdu. Tačiau ši lakštinė išėma tik vienas iš daugelio tikro žmogaus tūrinio konstrukto profilių.

Šiame pirmos versijos gnostiniame implante svarbiausias klausimas ar siela amžina. Mes žinome, kad tam tikros priekinės dalys akivaizdžiai mirtingos, tačiau pradedant nuo energetinės sielos, klausimas ne toks paprastas, nes nėra įrodymų. Kokie įmanomi supratimo variantai? Jeigu grubiosios sielos materija subtiliąsias energijas prisiriša kietuoju ryšiu, kaip tarp šaltinio ir lauko elektrone ir elektriniame lauke, tai energetinės struktūros suyra kartu su šaltiniu. Tačiau toks žmogaus sielos aiškinimas laiko spektrinę juostą labai negilia ir žmogaus matančiosios sielos savybių ieško pačiame materijos paviršiuje. Kita galimybė, kad yra atskira substancija, kuri su gyvūnine dalimi surišta nekietu ryšiu ir ryšį galima išardyti nepažeidžiant struktūrinių padalinių. Tokiu atveju, dezintegravus fasadinei daliai, giliosios energetinės dalys atsiskiria nuo gyvūninės sielos ir pratęsia egzistenciją. Toks aiškinimas būtų dualistinis, labiau priimtinas religiniam pasaulėvaizdžiui. Materialistinis pasaulėvaizdis, bet kokiu atveju, rodo labai didelį bukumą.

Filognozijoje šie klausimai ne fantazuojami, ne tikimi, bet tiriami, o padaryti atradimai panaudojami teisingos, pilnos žmogaus sampratos sukūrimui. Vienas iš tikslų, kuris artimas ezoterinės pasaulėžiūros žmonėms, yra atmesti žmogaus buką anatomizmą, kuris rodo netikrą žmogaus vaizdą ir pagal šį netinkrą vaizdą kuria neteisingą, žmogaus prigimties neatitinkančią santvarką. Kitas filognozijos perspėjimas yra transhumanistinių technologijų į sielą įterpimas, žmogaus pavergimas, nesuprantant, kokios to pasekmės gyvybiniam procesui planetoje ir civilizacijų hierarchijoje. Jeigu transhumanizmas ir leidžiamas, tai tik tuo atveju, jeigu laikomasi pirmame ir antrame „Filognozijos pradmenų" tome išdėstytų gyvybės etikos normų ir reikalavimų. Filognozija nepropaguoja transhumanizmo, nes tam netinkama sąmonės kokybė, kurią pakelti reikės daug šimtmečių. Iki to turi būti pateikiamos Aristotelio filosofijos lygio struktūros, kurios yra 1 ar 2 versijos gnostinis implantas iš 1000.

Manau, kad atsakiau į klausimą kas yra žmogus. Žmogus yra siela per visą savo energijų spektrą, pradedant „fiziniu kūnu" ir baigiant sąmone. Svarbiausias atradimas - tas paveiksliukas, kurį kiekvienas matome savo galvose - nėra žmogaus tikras vaizdas, tik iliuzija, kuri prilygsta socialiniuose tinkluose naudojamam avatarui, už kurio slypi tikras vaizdas. Viso vaizdo žinoti neįmanoma, tačiau reikia turėti bent apytikrį supratimą, kokių nematomų ir nesuvokiamų dalių turi žmogus. Filognozijoje akcentuojamas energetinės ir matančios sielos vystymasis, kurios yra pagrindinės agresijos vietos su naujausiomis psichotroninėmis technologijomis. Filognozija netolimoje ateityje pateiks metodų kaip išsigydyti pažeistas vietas ir funkcijas, kaip atgauti tikrą, teisingą suvokimą, kaip išsivalyti matančiąją sielą nuo invazinių šiukšlių. Ta vieta yra energetinis sietynas, į kurį vykdoma manipuliacinė intervencija, panaudojant psichotroninę substratologiją. Vienas iš būdų sutriuškinti intervenciją, pertvarkyti sietyno sujungimo struktūras tose vietose, kurios nepažeistos, nes užgrobimas niekada nebūna 100 proc. Šitaip savo matančioje dalyje galima susikurti pasipriešinimo ir kovos placdarmą. Sielos sietyno dalis yra ta vieta, kurioje galima atsikovoti laisvę savo matančioje drakono akyje.

a.t.sielis

Jeigu pažiūrėti taip, kad žmogų sudaro:

1) dvasinė amžina siela
2) tapatinimasis su materija, klaidinga tapatybė
3) suvokimas
4) protas
5) jutimai
6) jutimo organai ir fizinis kūnas (įskaitant smegenis)

tai apsėdimai sutrikdo 3, 4, 5. O jeigu tai ne apsėdimai, tai tiesiog 3, 4, 5, 6 sutrikimai.

Visa esmė, kaip susveikatinti 3, 4, 5, 6.

Jungtis tarp nefizinio ir fizinio žmogaus sandų yra ties riba tarp 4+5 ir 6.

Panašiai kaip mes žiūrim į kompiuterio monitorių, ir valdome kompiuterį, bei gauname iš jo informaciją, nors esame autonomiški nuo kompiuterio, taip protas ir jutimai sąveikauja su jutimo organais ir fiziniu kūnu, nors yra autonomiški.

Tai parodė kai kurie NDE atvejai, kaip pvz. Vicki Noratuk, https://ndestories.org/vicki-noratuk/ , kuri buvo nuo gimimo akla, bet NDE metu, atsiskyrusi nuo fizinio kūno, turėjo regą.

Jeigu pažiūrėti taip, kad kai kurių žmonių invalidumai būna nuo pat gimimo, o kai kurių - pasireiškia ne nuo gimimo, bet vėliau, gali būti kad kažkurie invalidumai yra neišsprendžiami ir neišgydomi. Jeigu tai yra tokie 6 lygmens defektai, kurių neįmanoma pakoreguoti ar apeiti. "Apeiti" ta prasme, pvz. žmogus be kojos gali vaikščioti su ramentais, tokiu būdu, su problema gyvenama. Jeigu smegenyse kažkas "sulūžę", gal būt tai irgi galima apeiti, ir tą defektą apžaisti, išsiversti be tos smegenų vietos.

Daugiau vilčių yra su tais sutrikimais, kurie yra 3, 4, 5 lygmenyse. Tą turėtų spręsti minkštieji metodai: gyvenimo būdas, režimas, mityba, užsiėmimai ir kt.

klajunas

Citata6) jutimo organai ir fizinis kūnas (įskaitant smegenis)
A. Pagal mano skirstymą yra gyvūninė siela.

B. Energetinė siela nepažymėta.

Citata2) tapatinimasis su materija, klaidinga tapatybė
3) suvokimas
4) protas
5) jutimai
C. Yra matančioji siela.

Citata1) dvasinė amžina siela
D. Energetinės sielos dalis, kuri nesuyra iširus gyvūninės sielos ir energetinės sielos struktūroms.

Žmogaus psichinės struktūros gali būti universalizatinės ir individualizatinės; universalizatinės programuojamos standartiniais ideologiniais universalizatais. Individualizatinė siela neatitinka standartų todėl, kad yra išsiprogramavusi, neteisingai užprogramuota ar įveikusi standartinę programą. Todėl viskas priklauso nuo perspektyvos. Universalizatų invazijoje gyvenantis protas visur ieško sutrikimų, naudoja ligų klasifikatorius nurunginėjimui ir pan. Tai reiškia, kad argumentų iš supratimo - nulis. Argumentas tik prilyginimas standartui, kuris tik sutartinis.


a.t.sielis

Na taip, "sveikata" yra tam tikras standartas, ypač kai kalbam apie proto sveikatą. Reliatyvus dalykas. Kaip žmonės savo vieni kitiems, kai kas nors nepatinka: "tu nesveikas", "tu keistas" ir pan.

Bet, jeigu proto funkcionavimas trukdo gyventi ir kelia ekstremalią kančią, tada kažkas ne taip.

Protas visiems kelia kančių, bet jos būna pakenčiamos.

Visas klausimas yra proto suvaldyme. O protas suvaldomas užsiėmimais, darbais.

Nesuvaldytas, išsibalansavęs protas sukelia chaosą visame gyvenime, nes tada ir rūpinimasis fiziniu kūnu pasidaro neįmanomas, yra daug žalingų veiksmų (arba neveikimo, apsileidimo).

klajunas

Nemanau, kad Filognozija trukdo gyventi, tikiu, kad sutvarko protą, išvalo nuo priešiškų invazijų. O vienas kitas poetinis simbolis - tik intrigos įvedimui.

a.t.sielis

Na, jeigu tavo teoretizavimo metodas veikia, puiku. Svarbu geras rezultatas.

klajunas

Nulinio subjekto metodas

Vienas iš „Filognozų asociacijos" tikslų yra gyvybinio proceso planetoje apsaugojimas nuo sunaikinimo/susinaikinimo, dėl technologijų nesuvaldomos invazijos į mūsų gyvenimus. Tam reikia suprasti, kokie jo principai, būtinosios struktūros, kurių nepaisymas ardo biosferos pusiausvyras. Kas yra gyvybė kol kas nežino joks mokslas, o žinios apima tik pradinį informacinį plotą, todėl sunku teisingai įvertinti kokį pilną poveikį jai daro technologijos, tačiau tai netrukdo teisingai sukonfigūruoti tą sluoksnį, kuris yra žinomas. Filognozija kol kas naudoja pirmos versijos gnostinį implantą, kuris sukuria struktūrą, gaunamą sumuojant tikrovės paviršių. Jo supratimas yra kelias į gelmę, kuri pirmame „Filognozijos pradmenų" tome pavadinta forėja, antrame personifikuotu vardu Rėika, o teorinis terminas yra kuriančioji gaublė.

Savo tyrinėjimuose remiuosi dviem pagrindiniais filosofais, kurie yra F. Nietzsche ir A. Šliogeris. Nietzsche deklaravo, kad jo filosofijos paskirtis yra gyvybės išaukštinimas ir jos klestėjimo teorinis pagrindimas, nors tam jis naudojo labai netvirtą loginę struktūrą. Iš jo teorinės sistemos į filognoziją perimu kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos principą, bet atsisakau jo amoralizmo, kuris gyvybę žlugdo, o ne vysto prie pažangesnių formų. Nietzsches amoralizmas bando įtvirtinti subjektyvistinį vertės supratimą, vaizduojant, kad vienintelė perspektyva į gyvybinį procesą yra subjekto ego, kuris vertę įdeda ir išima. Vietoj to, į kuriančiosios gaublės perspektyvą įdedu tokį patį subjektą, kuris nėra niekieno nuosavybė ir žmogiško subjekto atžvilgiu yra objektyvios vertės ir objektyvaus gėrio šaltinis, kuris matančioje sieloje nutrinamas subjektyvia invazija, nesuvokiant, kad tikrovė nėra tik subjekto kūrinys. Nietzsches teorijoje gyvybė atsisuka prieš save pačią per grobuonišką patologiją, nesuvokiant, kad kylanti dalis pagrįsta objektyviu gėriu, o krintanti, žudanti - tik patologinis psichovektorius, kuris susiformuoja dėl žemos matančiosios sielos kokybės. Toks principas atsirado dėl neteisingo kuriančiosios gaublės interpretavimo, kuri jam buvo sudaryta iš vienintelio sando, vadinto valia, skolinantis idėją iš Schopenhauerio. Valia yra valia viešpatauti, kuri kiekviename taške siekia pranašumo, persvaros, o kai ši įgyjama - žemesnis lygis suresursinamas, jeigu neranda pritaikymo - sunaikinamas. Tai laikoma natūralia, savaime suprantama tvarka, kuri sukuria pakopinę augimo struktūrą, siekiant viršžmogių rasės sukūrimo. Ribas tarp subjektų įtvirtinanti moralė tik kliudo, todėl pasak Nietzsches ji sunaikintina.

Toks principas filognozijai nepriimtinas ir Nietzschinė intelektualinė katastrofa sprendžiama subjekto dekonstravimu, parodant koks menkas šis vidinis valios viešpatauti sluoksnis prieš objektyviąją struktūrą, koks pavojingas jo amoralizmas, kylantis iš fantasmagorinio savęs sureikšminimo ir nesugebėjimo suvokti moralinio saiko principo svarbos. Pavojingiausia Nietzsches klaidos forma yra subjektyvistinės iliuzijos sugiminiavimas su technofašizmu, kuris klaidai ir netiesai galvoje suteikia galią, leidžia įsivaizduoti, kad tu ir esi tas viršžmogis, pašauktas kurti naują civilizaciją, kai tam nėra jokių vidinių pajėgumų. Filognozija siekia būti tuo proveržiu ir iškilimu į aukštesnį lygį, tačiau su teisinga sątvarologine struktūra galvoje, atsisakant grobuoniško psichovektoriaus, nesuresursinant žemesnės pakopos daugiau, negu būtina. Visi pretenduojantys vadinti save filognozais turi turėti sveiką asmenybinę dalį, kuri suvokia gyvybinio proceso principus, kokie neteisingų tikrovės interpretacijų pavojai ardant būtinąsias struktūras, kaip kovoti prieš nyčiškas invazines teorijas, formuojančias neteisingą, įžambinę asmenybės sandarą žmoguje.

Šliogerio perspektyva yra priešinga Nietzsches perspektyvai, ypač gelmės paviršiaus požiūriu. Jis nekūrė jokios kuriančiosios gaublės koncepcijos, greičiau siekė apvalyti subjektyvistinius, invazinius sątvaro, arba reginčiosios sielos, sluoksnius, sugrąžinti ją į pradinę, objektyviąją būklę, kuri suvokiama per sumavimo paviršius, į kuriuos neįdėtas joks gnostinis implantas, jokios išorinės ir vidinės psyopinės struktūros. Ne be priežasties jo sistema vadinama sugrįžimo filosofija, kai atbuliniu būdu grįžtama atgal todėl, kad kelionė pasiekė aklavietę. Tai vargu ar yra galutinė stotelė ir aukščiausias pasiekimas, tačiau kaip metodinė būtinybė kartais būna privaloma. Šliogerio filosofija filognozijai vertinga todėl, kad yra Rėikos struktūros išlaisvinimas, žmogišką psichovektorių sumažinant iki nulio, leidžiant gamtai veikti savaime, pagal savo pirmapradį, natūralų gėrį. Tai nevaldomo, nekontroliuojamo, neužgrobto gyvybinio proceso veikimo teorija, kuri jame nemato vietos subjektyvistinei žmgaus valiai. Jeigu šis procesas ir turi būti organizuojamas, tai tik pačiame paviršiuje, per socialines, ekonomines ir politines formas, o ne per savo subtiliąsias energetines struktūras. Filognozas nuo Šliogerio skiriasi tik tuo, kad šiam metodiškai buvo svarbu sukurti nulinio subjekto principą, o filognozija, vietoj to, nori teisingo subjekto, su maksimaliomis objektyvių struktūrų vaivorykštėmis ir minimaliais subjektyvistiniais sluoksniais.

Filognozijos pirmos versijos gnostiniame implante gyvybės atsiradimas ir išvystymas skirstomas į du etapus. Pirmas etapas yra protoformos sukūrimo substratologija, o antras etapas yra protoformos iššakojimas į biosferos rūšinę įvairovę. I etapas yra kuriančiosios gaublės fundamentalioji dalis, kurios aprašymui filognozijoje kol kas turimi tik trys komponentai, nors jų turi būti žymiai daugiau. Rėizolinis pradas, sudarytas iš energijos dinamikose esančių materijos struktūrų; eiolinis pradas, sudarytas iš plotinio sumavimo ir strateginių multivektorių principų; ir pradinis kuriantysis impulsas, kaip vieta, kurioje atsiranda gyvybės formos projektas, pradžioje kaip didelę potenciją turinti protoforma, kuri aktualizuojama antrame etape. II etapas yra protoformoje esančių struktūrų aktualizavimas, parenkant vystymosi kelius ir proveržių gyvūninėje ir matančioje dalyje formas. Šiame etape pirmiausiai sukuriama pirmaujanti rūšis, šuolis biosferoje, tada ta rūšis pereina per savo sandaroje užkoduotas vystymosi pakopas iki susinaikinimo arba naujo šuolio sukūrimo. Tos pakopos yra a) laukinis etapas, b) kultūrinis etapas, ir c) technologinis etapas. Jeigu padalintume technologinį etapą į 10 dalių, dabar būtume trečio etapo trečioje technologinėje dalyje, vadinasi prie pačios pabaigos, kai gresia arba proveržis, arba žlugimas, kuris galimas kaip išnykimas arba atkritimas į ankstesnę formą. Šioje situacijoje Nietzsches ideologinė struktūra yra nusižudymo kelias, kurio pavojingiausia forma yra technofašizmas ir vertybinis subjektyvizmas, vaizduojant, kad gyvybiniame procese nėra jokios objektyvios vertės, kad technologijos invazijai į gyvybinį procesą nėra jokių apribojimų. Nietzschei atrodė, kad nėra jokių kas-centrų, arba subjektų, propagavo sątvaro psichovektorius formuoti tik kuo-centriniu būdu, kad visus sumatus matytų tik kaip galios plėtimo, išnaudojimo įrankius. Šliogeris atstato 100 proc. kas-centrinį principą, uždraudžia kūrybinę invaziją į daiktų gelmę, išvalo tikrovę nuo humanoidinio mėšlo.

Iki dabartinės stadijos vystėmės taip:
1) protoformos atsiradimas,
2) protoformos įvairovės sukūrimas,
3) pirmaujančios rūšies sukūrimas,
4) laukinis etapas,
5) kultūrinis etapas,
6) technologinis etapas,
7) proveržis arba žlugimas.
Technologinis etapas išsiskiria tuo, kad jis gelminis ir substratologinis ir siekiantis pilnu užvaldymu užvaldyti kuriančiąją gaublę. Nors filognozijoje irgi yra substratologija, ji neina šiuo technologiniu keliu ir jos gelmės traukos principas daugiau yra gynybinė, o ne puolamoji substratologija. Šliogerio kelią labai vertinu, tačiau kaip filognozas atmetu jo nulinio subjekto metodą ir bandau pateikti teisingo subjekto principą per sątvarologiją, formuojančią ištaisytą psichovektorių iš daugtūrių, kurie aprašomi sątvarologijos koordinačių sistemoje, burinėje struktūroje. Kaip ji atrodo, aprašyta kitur ir čia nesiplėsiu, tačiau priminsiu, kad ji sudaryta iš 5 dalių arba krypčių: vertikali ašis - karūninė-emocinė ir korporinė-homunkulinė; horizontali ašis - kognityvinė dalis ir sensorinių sumatų ekranas, vadinamas pasauliu. Šios dvi ašys susikerta centre, vadinamame asmenybės sumatų daugtūryje, kuriame yra subjekto, Ego centras. Kiekviena dalis turi savo sumatų/sumantų struktūras, formuoja daugtūrius, psichovektorius, ir kitas komandines suvokimo, jausmo ar veiksmo formas. Įdėjus į šias vietas tinkamus objektyvius, vaivorykštinius sluoksnius, galima neutralizuoti invazinių struktūrų grobuoniškumą, atstatyti pusiausvyrą tarp subjekto ir objekto, subjektą padaryti nepavojingu sau pačiam ir tikrovei. Yra vienas gyvybinis procesas ir jis turi būti ne smukdomas bet auginamas, atimant iš resursinimo patologijos ideologinius pagrindus sątvarologijoje.

Tam galima panaudoti įvairias formas, ne vien technologines teorijas, kur viešpatauja protas, logika, technologinė struktūra. Sugrąžinant ankstesnį etapą, galima rekonstruoti kultūrinius pasiekimus, kurie yra religija kaip garbinimo egzoterinė sistema; mitologija kaip mitinis pasaulėvaizdis, konkuruojantis su mokslo objektyviąja struktūra; ir magija kaip simbolinis valdžios tikrovei įrankis. Integruojant visas šias dalis į visumą galima sugrąžinti net šiek tiek laukinės būklės kaip darė Šliogeris, tam, kad matančioji siela neužstrigtų evoliucinėje perspektyvinėje iliuzijoje ir suvoktų subalansuotą žmogaus visumą. Ši sistema vadinama „gyvybės magija", kaip kuriančiosios gaublės tikrovėje išaukštinimas ir išlaisvinimas nuo grobuoniškos invazijos, kuri kyla iš anomalinio psichovektoriaus atsirandančio dėl sutrikusio sumavimo proceso, kai neteisingai sątvare sujungiami medžiagos ir formos aspektai. Tai atsitinka dėl psichotronikos invazijos arba dėl menko savimonės išsivystymo, kuri nesukuria aukšto lygio suvokimo ir supratimo proceso žmoguje.

Todėl, apibendrinant, galima sakyti, kad, lyginant su Šliogeriu, renkuosi aristotelinį aukso vidurio kelią. Bet manau šis kelias tinkamas tik tiems, kurių liga nėra toli pažengusi ir kuriuos galima išgydyti nuosaikiomis priemonėmis. Kitiems pasiūlysime radikalesnių metodų.

klajunas

Laiko problema Nietzsches filosofijoje

F. Nietzsches filosofija įdomi tuo, kad jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris aiškiai įsisąmoninęs kūrė naują civilizacijos psichovektorių, iš kurio galima daug pasimokyti. Retkarčiais prarasdamas dvasinę savitvardą ir ramybę, jis atskleidė svarbius tikrovės sąrangos principus, kuriuos pamatyti sugeba tik įžvalgus ir gilus protas. Tai rodo, kad net turėdamas neigiamų charakterio bruožų, Nietzsche buvo išskirtinė asmenybė, padariusi didelę, teigiamą ir neigiamą, įtaką filosofijos raidai. Nepaisant to, kaip filognozas jo rezultato nepriimu, priimu tik kelią ir kai kuriuos metodus. Kelias unikalus, kaip ir kitų filosofų, integruotų į filognoziją, tačiau jo sukurta forma daugiau tinka tyrinėjimui, o ne praktiniam pritaikymui. Tai matosi iš to, kokią įtaką Nietzsche padarė nacionalsocializmui, kuris integravo į savo doktriną visišką jo imoralizmą ir tuo turėjo įtakos katastrofiniam scenarijui Europoje 20 amžiaus viduryje.

Vertinant pagal filognozijos skalę, Nietzsches filosofija yra 0/1 versijos gnostinis implantas, atskleidęs svarbių dalykų sątvarologijoje, tačiau substratologijoje nepajudėjęs iš nulinių pozicijų. Tai nenuostabu, nes to nėra padaręs beveik nė vienas filosofas, išskyrus keletą. Tačiau jo pastangų būta nemaža ir jo rašytiniame palikime turime keletą įdomių schemų ir principų. Dėl šios priežasties turėtume pradėti nuo Nietzsches sątvarologinio aspekto, kuriame jis dėsto savo pagrindinius psichologinius atradimus. Į jo principus daug nesigilinsiu, tenoriu pateikti pagrindines schemas ir santraukas. Čia svarbios dvi sąvokos, apibūdinančios priekinį ir galinį sątvaro aspektą, kurie yra nihilizmas kaip proto būsena ir dekadansas kaip pasaulio būsena. Iš Nietzsches raštų galima išgliaudėti pilnas šių koncepcijų teorijas, bet mes apsiribosime jų apibrėžimu. Nihilizmas yra prasmės ir vertės nebuvimas suvokime, kuris kyla iš supratimo, kad visos vertės ir visa prasmė yra valios viešpatauti sukuriama iliuzija, kuri, suvokus šią paslaptį, paneigia ir sugriauna pati save, sukelia moralės žlugimo įspūdį. Nihilizmo pasekmė yra imoralizmas. Dekadansas yra smunkančios/smukusios civilizacijos apibūdinimas, kurios nusilpusi valia viešpatauti, kuri nesugeba susikurti galią didinančios iliuzijos, mėgaujasi savo sugedimu ir išsigimimu arba žudo save ekstremistiniame celibatiniame moralizme. Pirmu atveju turime nusilpusį gyvybinį potencialą, o antru isterizuotą iliuziją, kuri nesuvokia kaip valia viešpatauti turi įtvirtinti gyvenimą aukštinančias vertybes.

Nietzsches teorijoje naujų įžvalgų nėra gausu ir jis toliau šios schemos nepažengė - jo knygose randame aprašytos situacijos analizę ir bandymą ištaisyti padėtį naujo psichovektoriaus pagrindimu. Tam jis sukuria savo pagrindinį valios viešpatauti gnostinį implantą, kurį suprojektuoja į substancijos gelmę kaip pagrindinę visų gelmės atsišakojimų formulę. Energetinė gaublė - valia viešpatauti, informacinė gaublė - valia viešpatauti ir kuriančioji gaublė - valia viešpatauti. Kaip tokia schema gaunama suprasti nesunku - valia yra galinės sąmonės struktūra, viešpatavimas yra priekinės sąmonės vienas iš pagrindinių aspektų Nietzsches suvokime, kurie prote sujungiami į vieną struktūrą ir nukeliami į tikrovės fundamentą. Nihilistinė valia gali būti stipri ir silpna, pesimizmas aktyvus ir pasyvus; viešpatavimas silpnas, išglebęs ir išsigimęs, nesugebantis sukurti jokios genialios formos. Nietzsches idealas buvo genialus, stiprusis nihilizmas, suprantantis tikrovės paslaptis, nepuoselėjantis jokių iliuzijų, kuriantis tobulas formas beprasmybėje. Viena tokių formų yra viršžmogis, kuriame sukoncentruota visa kuriančiosios valios viešpatauti galybė. Viršžmogis, pasak jo, turi būti visiškas imoralistas savo kūrybiniame siautėjime, tai savo viduje pagrindžiant stipriuoju nihilizmu ir aktyviuoju pesimizmu. Nei gyvybinio proceso išglebęs degradavimas, nei fanatinis moralizmas jam nepriimtinas.

Visi šie Nietzsches filosofijos aspektai gerai ištyrinėti, tačiau jo laiko teorija, kuri yra įforminama amžino to paties sugrįžimo formuluote, liko gerai nesuprasta. Galbūt jis pats gerai nesuvokė kokios pasekmės įvedus į substancijos teoriją laiko uždarančią struktūrą, o galbūt tai jis darė sąmoningai, siekdamas savo propaguotą ir konstruotą psichoformą paversti amžina. Iš dalies tai paradoksalu - viena vertus propaguoti, kad nieko nėra amžina išskyrus nenutrūkstamą tapsmą, kuris laikinumo aukščiausias principas ir, kita vertus, trokšti begalinės amžinybės. Tai tapsme įmanoma vienu atveju, jeigu tapsmas uždaromas į ratą ir keliauja tuo pačiu keliu begalinį apsisukimų skaičių. Tai ir yra jo sprendimas, kuriuo jis nori išgelbėti savo pačio filosofiją nuo žlugimo, nuo ištirpimo laikinume. Taip jis kūrė „aukščiausią" civilizacijos tašką, civilizacijų pabaigą ir visiškos beprasmybės, nihilizmo ir imoralizmo įsigalėjimą. Jo manymu tai tobula civilizacinio psichovektoriaus forma, kuri uždaro visiems laikas „genialų" kūrinį, išgelbėja žmoniją nuo žlugimo, dovanoja jai geriausią Nietzsches filosofijos pasiekimą, kuris yra viršžmogis, vedantis žmoniją į niekur begaliniu beprasmybės ratu.

Pats Nietzsche detaliai neanalizavo laiko prigimties klausimo. Nekėlė jo fantastinių aspektų, kaip tai įprasta daryti šiuolaikinėje kūryboje ir kelionių laiku fantazijose. Jis, viso labo, kūrė psichoformą, kuri buvo reikalinga jo filosofinių tikslų įgyventinimui. To priežastis buvo jo įsitikinimas, kad nėra jokios tiesos, tik iliuzija + galia, todėl reikia žiūrėti ne reprezentacinio atitikimo, bet kaip iliuzija padeda siekti galios centro tikslų. Tai reiškia, kad, Nietzsches manymu, neįmanomas joks pažinimas, todėl vargintis beprasmiška - yra tik stipri arba silpna kūryba. Stipri kuria viešpatavimo centrą, o silpna - žlungančios valios simptomas, dekadentinio smukimo diagnozė. Filognozijoje šis principas nepripažįstamas, joje tikima, kad įmanoma holoplastinė struktūra, sumuojanti 100 proc. informacinio ploto, tačiau šis rezultatas 100 tūkstančių ir milijonų metų tikslas. Kaip visada, pradedame nuo pradžios ir bandome panarplioti Nietzsches laiko koncepciją, išsiaiškindami kaip turi veikti jo laikas, kad būtų įmanomas toks tapsmo užsidarymas į begalinio kartojimosi ratą.

Laikas yra dvejose vietose: sumatoriuje ir pirmapradėje tikrovėje. Šie du laiko variantai nesutampa, todėl projekcija iš sumatoriaus į pirmapradę tikrovę netinkama laiko teisingos teorijos sukūrimui. Sąmonėje laikas yra momentinis ir uždaras/uždarantis. Tai reiškia, kad atidaryta tik dabartis, dabartinis momentas, o praeitis ir ateitis uždaryta. Taip yra todėl, kad sątvaras iš esmės yra plotinis prezentinis srautas, kuris turi momentų sekos principą, dėl nenutrūkstamo apdorojimui skirtos informacijos srauto. Todėl jis yra tik čia ir dabar ir nėra ten ir vakar/rytoj. Tačiau viskas gali būti ne taip pirmapradėje tikrovėje, kurios tikra struktūra nežinoma sumavimo procese įkalintai egzistencijai. Laiko galimybės daug didesnės, kurias pradmeniniu pavidalu pabandžiau įforminti nauju žodynėliu, įvesdamas tenkmės, tentyvo, lomos, strujos, klavo terminus ir pan. Kaip tapsmas gali būti idealiai pasikartojantis savo pirmapradėje esmėje? Tam matau vienintelę galimybę - visas ratas turi būti atvira struktūra, kuri ne atidaroma/uždaroma, bet į kurią „įeinama". Tai būtų panašu į filmą, kuris visas rodomas vienu metu, kiekviename kadre. Laikas būtų kažkas panašaus į kino juosta, per kurią juda objekto struja peršokdama iš kadro į kadrą. Visa tikrovės istorija būtų tokia kino juosta suformuota į apskritimą, o gyvenimas būtų linijinis judėjimas kadrų seka.

Ši Nietzsches teorija būtų pakenčiama, jeigu istorijos ratas būtų tik vienas - tačiau jis norėjo šį sukimąsi padaryti begalinį, nes, jo manymu, pasiūlė žmonijai geriausią filosofiją, iš kurios nenorėjo paleisti pagautų žmonių protų, sukūręs jiems beprasmybės ir kančios/džiaugsmo kankinimo kamerą. Taip pat panaikino laisvos valios idėją, norėdamas įdiegti nepakeičiamos lemties viziją, pagal kurią visi keliai iš anksto nubrėžti ir pakeisti nieko neįmanoma, maža to jie kartosis ir kartosis tol, kol nusprogs Nietzsches matricos kompiuteris. Šiame rate turime tokią struktūrą B - būsena, P - pertrauka, ir ∞ - begalinis kartojimasis. Kaip mėgdavo sakyti pats Nietzsche - viskas jau daug kartų yra buvę ir kartosis toliau begalybę kartų - visi džiaugsmai ir vargai, viskas kartosis lygiai taip pat kaip dabar ir kiekvieną akimirką. Kartais sakoma, kad šis principas yra mitologinė jo filosofijos dalis, o prieš tai išdėstyta - teorinė. Mitologinė, galbūt, todėl, kad tikros laiko formos pagrįsti filosofo metodais neįmanoma, todėl galima tik kurti pasaulėdaros mitą.

Šį amžino to paties sugrįžimo mitą galima sujungti su Šliogerio civilizacijų teorija, pagal kurią yra laukinė, kultūrinė ir technologinė civilizacija. Ciklas galimas viengubas ir dvigubas, tą patį kelią pereinant vieną arba du kartus. Du kartai reikalingi tam, kad būtų sukurta priešpriešinio laiko judėjimo iliuzija, per priešpriešinį civilizacijos gimimo ir žlugimo procesą. Toks principas reikalingas todėl, kad lenkiant tieses į praeitį ir ateitį į užsidarantį lanką, sunku suvokti kaip įvyksta praeities ir ateities susijungimas. Tačiau, kaip jau paaiškinau, taip yra todėl, kad mes mąstome iš taškinės perspektyvos ir linijinės evoliucijos požiūrio taško. Pats Nietzsche šioje vietoje klaidino, neįvedęs naujoviškų sąvokų, vartojęs žodelius pradžia ir pabaiga, dabar, vakar ir rytoj, momentas, akimirka ir t.t. Pažengęs filognozas šias sąvokas atmeta ir kuria naujas. Tai nereiškia, kad priimama Nietzsches schema, tai reiškia tik tai, kad priimamas jo proto eksperimentas.

Taigi, gauname tokį bendrą Nietzsches „atradimo" vaizdą. Centre yra substancijos masė, kurioje kunkuliuoja valios viešpatauti formų karas, kuriantis galios centrus, o aplinkui yra amžino to paties pasikartojimo apskritimas, kaip laiko kadrų scena, į kurią iškopią gyvybės formos gimdamos, pereidamos per savo scenarijų ir vėl sugrįždamos į amorfinę substancijos būseną. Idėjos keistumas tas, kad Nietzschei atrodė, jog šis principas turi kartotis be galo, nieko naujo į sistemą neįvedant ir nieko iš jos neišleidžiant. Toks statiškas genialaus filosofo konstruktas, kuris yra nuolatinio tapsmo, laikinumo ir begalinio to paties kartojimosi mišrainė. Neaišku kur nukišta laisva valia, ką tokioje situacijoje iš tikro reiškia kūryba ir t.t., nes vieninteliu kūrėju čia yra Demiurgas nužiedęs šį puodą ir paleidęs suktis nesustojančia karusele mūsų beprasmius gyvenimus.

Filognozo tikslas bus išleisti civilizaciją iš šios beprasmybės, atskleidžiant tikrą realybės simetroną, parodant tikrą laiko ir tikrovės prigimti, tačiau to dar reikės šiek tiek palaukti. Kol kas turime tyrinėti ir dekonstruoti iliuzijas.

klajunas

Sątvarologinė analizė

Vienas iš būdų įveikti patologinio charakterio įžambinės situaciją yra psichinių struktūrų dekonstrukcija, su kuria parodomas tikras ekselencijų veidas. Ši dekonstrukcija yra viena iš vystomos sątvarologijos paskirčių filognozijos teorijoje. Kiekvieną filosofinę sistemą galima laikyti savotiška taikomąja sątvarologija, tačiau tai, ką darau aš yra ne taikomoji, bet bendroji sątvarologija, kuri turi padėti pamatą bet kokiai praktinei jos versijai. Bendrosios sątvarologijos tiesioginių užuomazgų randame Hėgelio, Heideggerio, Šliogerio filosofijose. Su šiais filosofais šiek tiek susipažinęs ir natūralu, kad kai kurie momentai yra bendri, nes tyrimo objektas tas pats. Žinoma, dėl tam tikrų aplinkybių pilno vaizdo parodyti negaliu, tačiau pateiksiu pakankamai informacijos, kad toliau modelį konstruoti būtų galima savarankiškai. Ši teorija standartinė, naudojama psichožvalgyboje žvalgų.

Prisiminkime kai kuriuos pradinius dalykus, išdėstytus pirmajame „Filognozijos pradmenų" tome. Sątvaras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose sumuojamas tam tikras nedidelis aplinkos informacijos plotas, iš kurios susidaromas jos vaizdas matančiojoje sieloje. Rodančioji substancija yra savotiškas tapatybinis kontinuumas, kuris atlieka suvokimo ir atvaizdavimo funkciją ir sudaro sątvaro fundamentą, filosofijoje vadinamą „būtimi". Rodomoji substancija sudaryta iš sumatų, kurie yra sumuojamų išorinių ir vidinių objektų visuma. Kadangi sumate sumuojamos informacijos plotas nepilnas, pagal mano skaičiavimus 1/20, tai tas vaizdas yra tik nedidelis lakštinis objekto sluoksnis, neparodantis viso jo egzistencijos principo. Tai matosi pažiūrėjus į žmogų, kurio fasadą suvokiame kaip masyvinį kūno sumatą, neturintį, nei vidinio jausmo, nei minčių, nei atsiminimų atvaizdo. Tai reiškia, kad mes matome nepilną žmogų, tik jo vieną iš sluoksniukų, įtrauktų į mūsų priekinę sąmonę. Tai, kas yra anapus sumatų, vadinama „hipostratomis", anapusine tikrove, kurioje yra tikras, pilnas pirmapradis žmogus.

Pakalbėkime šiek tiek daugiau apie kontinuumus, kurie yra bendrosios gaublės paviršių pamatas. Kontinuumą patogu atvaizduoti vienetiniais skaičiais, kurie rodo, kad ši struktūra visose savo vietose yra tapati bet kokiai kitai daliai, neturinti skirtumo nei kokybėse, nei kiekybėse. Toks kontinuumas vadinamas sąmone arba suvokimu ir priklauso rodančiosios substancijos funkcijai. Išvertus į lietuvių kalbą, kontinuumas reiškia tęsmas, nurodantis, kad atliekant veiksmą kiekvienoje pratęstoje veiksmo dalyje neįsiveda nieko naujo. Šiam kontinuumui priešingas yra begalybinis kontinuumas, kuris atvaizduojamas kaip begalybių aibė. Begalybė kiekviename taške reiškia, kad tas taškas neapibrėžtas, gali turėti begalinį formų skaičių. Begalybinis kontinuumas naudojamas aprašyti transcendencijai, kuri yra anapus sątvaro tapatybinio kontinuumo, bet tiesiogiai koreliuojamas su minčių struktūromis. Bendras satvaro vaizdas tokiu atveju būtų toks: (∞∞∞∞[11111111]∞∞∞∞). Šis vaizdas rodo, kad begalybę galime pažinti tik su statišku ir dinamišku, tapatybiniu ir deformuotu egzistenciato kontinuumu, kuris išvystomas į laksatinių ekranų struktūras, sudarytas iš naujoviškų dėmenų. Filognozijoje šio darbo nedarysiu, užtenka to, kad užvedu ant kelio.

Dar viena sątvaro savybė yra ta, kad jis yra prezentinis informacijos srautas savo sumatuose, kurie yra nenutrūkstami, epizodiniai, komandiniai ir šuoriniai. Prezentinis srautas turi prezentinį centrą, aplink kurį išsidėsto laikas į priekį (ateitis) ir į galą (praeitis). Kaip esu ne viename savo tekste rašęs, pačioje transcendencijoje prezentinis centras neegzistuoja, todėl sukelia daug klausimų dėl to, kokia iš tikro pirmapradėje tikrovėje laiko struktūra. Tai priklauso nuo judėjimo, kitimo, tačiau akivaizdu, kad tai ne paprastas judėjimas ir kitimas kokį matome sątvaro paprastuose kontinuumuose. Sątvaras tik suriša, susumuoja informaciją, pateikdamas šiokį tokį reprezentacinį vaizduką, tačiau tas vaizdukas tik 1/20 tikro aplinkos vaizdo. Nenutrūkstami sumatų srautai sukuria bazinį aplinkos vaizdą, kuris yra asmuo, pasaulis, kūnas, protas. Epizodiniai sumatai būna ilgesni ir trumpesni, susiję su būsenomis, nuotaikomis, jausmais ir pan. Komandiniai sumatai yra veiksmai, judesiai, norai, aistros, geiduliai ir t.t. Šuoriniai dagiausiai yra emociniai ir motoriniai sumatai, kai kurios laksato formos, kaip specifinės mintys, vaizdiniai, prisiminimai. Bendrasis mąstymo procesas - nenutrūkstamas, bet yra specifinių darbų epizodai susiję su įvairiomis jo funkcijomis. Mąstymą kaip pažinimą esu pavadinęs antisumavimu, tai yra sumatų vaizdo skaidymu į antisumatus, kurie paskui su tam tikra logika vėl sumuojami į semantines, prasmines struktūras. Kai šios struktūros jungiamos su priekinės dalies sumatais, jos vadinamos sumantais, kurie yra ne kas kita kaip gnostiniai implantai į hipostratas.

Tam, kad būtų galima sukatalogizuoti visą šią sistemą, braižomos satvaro sumatų koordinatės, turinčios penkis pagrindinius taškus:

1) asmens sumatų sistema,
2) laksato sumatų sistema,
3) būsenų sumatų sistema,
4) fiksato sumatų sistema,
5) kūno sumatų sistema.

Visus šiuos taškus galima sukatalogizuoti ir iš jų dėlioti pagrindinius matančiosios sielos psichovektorius. Koordinačių sistemą vadinu bure, kuri yra parodytos formos


 
Psichovektorius yra daugianarė struktūra, vadinama daugtūriu, kurioje susijungę kelių taškų sumatai į vieną komandinę sistemą. Smulkiai šį kartą neaprašinėsiu, pateikiu tik pagrindinį, bazinį analizės metodą. Sumatų analizė nėra gerai išvystyta, nes tam reikia plėsti žodynus, įvedinėti naują terminologiją, ieškoti naujų kokybių aprašymo metodų. Vienas tokių naujų būdų buvo pateiktas skyrelyje „Sekso apokalipsė", kur aiškinama kaip vertinti malonumo ir skausmo sumatų savybes, intensyvumą, kitas charakteristikas. Kaip pavyzdį pateiksiu naujovišką terminą „šlėkas", kuris įeina į žodžių „kvapas" ir „skonis" grupę, bet susijęs su asmens kategorija, pažymėta burėje A raide. Šlėkas yra būsena, susijusi su galvos srities sumatų sistema, įkrauta su asmens savivokos, tapatybės epizodine padėtimi. Yra slegiantys, svaiginantys, nuovargio, kvailumo, linksmumo, lengvumo ir pan. šlėkai. Taip pat yra šlėkai susiję su charakterio savybėmis, kurie yra pavydas, piktdžiuga, sadizmas, žiaurumas, kerštas, išdavystė, neapykanta. Pilnų katalogų nepateiksiu, juos kiekvienas gali paanalizuoti savyje, centrinėje galvos dalyje, ant veido kaukės, tolimesnėje erdvėje jeigu tai tiksliniai, grobiamieji, nuosavybiniai, stabdymo šlėkai, susiję su išoriniais objektais.

Taip pat šioje vietoje galima priminti pagrindines sumatų savybes kiekviename iš penkių taškų, kurias vadinu atskirų sąmonių archetipais: fiksatas - grožis/bjaurumas, laksatas - prasmė/beprasmybė, asmuo - geraširdiškumas/žiaurumas, būsenos - laimė/kančia, kūno homunkulas - malonumas/skausmas. Tai pagrindiniai visų sumatų klasifikatoriai, kurie įaugę į sątvaro suvokimo struktūrą ir skirsto pastovius, epizodinius, komandinius bei šuorinius sumatus.

Buvo nemažai filosofų, bandžiusių surasti pagrindinius žmogaus veiklą ir kūrybą grindžiančius pradus, tačiau nemačiau nė vieno su išsamia sistema. Šioje vietoje nemažai yra padarę egzistencialistai, ypač Heideggeris „Būtyje ir laike". Iš jų idėjos perėjo į Šliogerio filosofiją, o iš jo kai kuriuos principus perimu aš. Tai nėra aklas kopijavimas, bet gana didelis idėjų išplėtimas, o kai kur patobulinimas. Viename iš ankstesnių tekstų rašiau, kad yra du pagrindiniai sątvaro tipai išorės atžvilgiu: pilnas subjektyvizmas, kaip Nietzsches filosofijoje, pilnas objektyvizmas, kaip Šliogerio filosofijoje. Aš renkuosi ne Nietzsches kliedesizmą, ne Šliogerio nulinį subjektą, bet teisingą subjektą, savo satvąrologiją skirdamas ne griovimui, ne žudymui, bet teisingo subjekto sukonstravimui, suvokiančio savo vidų, galinčio pasirinkti geriausią sąveikos su aplinka ir žmonėmis variantą. Suprantu, kad kartais savo ekselencijas, šuorus ir komandines grobuonines struktūras suvaldyti gali būti labai sunku, tačiau ugdyti savitvardos dorybes, kaip siūlė Platonas ir Aristotelis - privaloma.

Ypač tai svarbu dalinantis savo bendrąja priekinę dalį su kitais, norint išvengti chaoso, anarchijos ir karo. Planeta nėra niekieno nuosavybė, bet šitas savininko psichovektorius labai stiprus. Prie jo dar pridėjus technofašistinių ekselencijų savo įsivaizdavimuose sistemą, gaunasi labai prastos kokybės sąmonės kokteilis. Tokioje situacijoje susitarimas neįmanomas, civilizacijai tenka eiti sunkiuoju išsivalymo keliu. Grįžti į nulinį subjektą nereikalaujama, kaip siūlo Šliogeris, tačiau savo kvailumą pamatuoti - ne pro šalį. O šis puikiai matosi į save pasižiūrėjus iš vidaus, tikru pasižiūrėjimu, kaip siūlo sątvarologija ir mintirega.

klajunas

Šliogerio filosofinė būsena

„Mintiregos metoduose", kurie buvo publikuoti 2019 metais, parodytas pats paprasčiausias psichožvalgybos priemonių arsenalas, naudojamas psichikos struktūrų analizei. Šiame skyrelyje pateiksiu papildymą, reikalingą geresniam dalyko supratimui. Formatas bus filosofinis, naudojant Šliogerio ir Nietzsches filosofijų pavyzdžius, išanalizuotus  sątvarologiniu metodu. Kadangi tai tik santrauka, o ne išsamus vadovėlis, nėra katalogų, net katalogizavimo principų ir leidžiama tik suprasti. Kiekvienas norintis mokėti naudoti psichožvalgybos metodus, turi būti įsisavinęs „Filognozijos pradmenų" visus viešus tomus, turėti laisvą psichinę struktūrą modeliavimui. Verta prisiminti skyrelį „Sątvarologinė analizė", kuriame pateiktas burės koordinačių sistemos pavyzdys.

Viena koordinačių sistema rodo vieną subjektą, kuris nesąveikauja su jokia išorine realybe, tuo tarpu šiame skyrelyje pateiksiu sąveikų analizių pavyzdžius. Sątvaro sumatinių paviršių sistema yra žemėlapiai, kuriuose parodomi įvairūs sumavimo kompleksai. Žemėlapiai skirstomi į 5 pagrindines kategorijas, žymimas raidėmis. Kiekviename žemėlapyje yra taškas, kuris rišamas su sumato struktūra, paimta iš katalogo. Yra paprasti ir akivaizdūs sumatai, kiti retai pasikartojantys, sunkiai išreiškiami, nes stokojama terminų. Šiame tekste burę pakeisime tokia struktūra: Z (D, E, A, B, C). Raidė Z yra sątvaras, D - priekinės sąmonės sumatai, E - centrinės sąmonės sumatai, A - asmens sumatai, B - kognityvinės sąmonės sumatai, C - emocinės sąmonės sumatai. Esant sąveikai su objektu, vyksta invazija į vidų, pasinaudojant įvairiomis pažeidžiamomis vietomis ir kanalais. Taip pat parodysime negyvų objektų struktūrą, kuri sudaroma iš išorinės perspektyvos: T (A, S, G, K). T reiškia daiktas, A - akių kūnas, S - semantinis kūnas, G - gnostinis implantas, K - kauzalinis kūnas. Sujungę šias dvi struktūras į vieną, gauname sąveikos atvejį, kurį turime apibrėžti pagal turimą, iš sumatų sudarytą psichovektorių: Z (D (T [A, S, G, K]), E, A, B, C). Tarkime, kad tarp Z ir T yra sukurtas nuosavybės psichovektorius. Tam, pirmiausiai T turi pasirodyti ir būti pateiktas sąmonėje - tai vyksta per D sumavimo sistemą. Antras svarbus elementas yra pririšimas, kuris vyksta per kelias vietas, kurios sunkiai fiksuojasi, bet yra sujungtos su C žemėlapiu, arba jausmais/būsenomis; su B žemėlapiu, duodančiu supratimą, konstruojančiu gnostinius implantus G; taip pat svarbi ir A vieta žemėlapyje, kur yra asmens savybių ir bruožų struktūros, įeinančios į santykio formavimą su objektu. E dalis elementariausia, nes joje yra komandinė motorinė veiksmo sistema, kuri valdo sąryšį per tiesioginį kontaktą. Toks išdėstymas eilute - ne pats geriausias, geriau būtų naudoti erdvines struktūras, bet tekste tai neįmanoma.

Kitas pavyzdys, bus filosofinių teorijų glaustas aprašymas sątvarologine formule, imant kaip pavyzdžius Šliogerio ir Nietzsches sistemas. Šliogeris propaguoja nulinį subjektą, kurio tikslas užgesinti sątvaro vidinių dalių procesą, kuris trukdo pamatyti objektą ir sugrįžti prie pačių daiktų, naudojant bazinę sumavimo struktūrą, kurioje dalyvauja rodančioji substancija ir priekinė sąmonė. Įvedus į šią minimalistinę struktūrą filosofinį jausmą arba būseną, gaunamas Šliogerio minimalus filosofinis subjektas. Šliogeriui sąveika tarp subjektų labai svarbi, tačiau taip pat nemažai dėmesio skyrė gamtiniam objektui arba daiktui, kuris yra pirmiausiai į savo natūralią aplinką įsišaknijęs „gyvūnas". Gyvūną galima žymėti Tg, papildant konstruktą papildomais elementais: Tg (A, S, G, Z, K). Be žinomų elementų pridėtas Z, kuris yra gyvūninis sątvaras, kaip anapusinis objektas, valdantis charakteringą gyvūno elgesį, kuris pažįstamas. Patį bendrą Šliogeriškos sąveikos multipleksą tekstiniame formate parašyti nepatogu, užteks išvardinti dėmenų reikšmes ir pateikti paaiškinimą. Tarkime kad Z yra Šliogeris (Z → Šl), gauname D apibrėžtą kaip pirmapradį sumatą Tg, kuris yra daiktiškasis objektas. E yra komandinė struktūra, įeinanti į veikiamąją dalį, vykdanti objektines manipuliacijas, kurios filosofo turi būti sulaikomos, nes šis atsisako nuo pragmatinio, kasdienio santykio su daiktais, jų nevartoja. A yra asmenybės kompleksas, galintis turėti šustrinę, jurinę ir erinę dalį, kuriomis konstruojasi komandinė šustrinė struktūra. Tam, kad pamatytų objektą kaip tikrą, dėl savęs ir sau esantį daiktą filosofas išsijungia savo ego sumatus ir atsisako pretenzingosios savo dalies, įsijungdamas į nulinę būseną. B dalis Šliogerio sątvare yra protas, įprastai vykdantis antisumavimo veiksmą, po to surenkantis į gnostinį implantą antisumatų struktūras, sulipdomas su objekto kauzaliniu kūnu, sukuriantis jo sumantą. Šliogerio filosofinėje būsenoje ši dalis turi būti pilnai užgesinta, kad netrukdytų užsiimti filosofine teorija. Paskutinė dalis C yra emocijos, būsenos, jausmai, kurie gali būti globaliniai arba lokaliniai, esantys galvos srityje. Taigi visi mažieji c sumatai užgesinami, išskyrus meilės būseną, kuri išryškinama ir per globalinę C sistemą projektuojama į objektą, atsisakant jį pažinti, ardyti, laužyti, prievartauti, interpretuoti pagal savo Ego ir pan. Visi antisumavimo ir antisumatų projektavimo sumantai išjungiami ir pasirodo pats daiktas taip, kaip jį sukonstruoja priekinė sąmonė, kuri laikoma objektyviausia ir nesavanaudiškiausia dalimi.

Kitas filosofas yra Nietzsche, kūręs valios viešpatauti filosofinę sątvaro struktūrą, kuri buvo pagrįsta jėgos ir prievartos propagavimu, užmaskuotos gražiais poetinių iliuzijų blizgučiais. Į Nietzsches problematiką galima pasižiūrėti šiek tiek kitu kampu, nes norint suprasti jo santykio su objektu, įtraukiamu į satvarą sumato pavidalu, principą reikia žinoti, kad jo imoralistinė etika nepripažįsta galiai jokių ribų ir apribojimų ir sąveikos formą konstruoja tik pagal galios logiką. Tai reiškia, kad į kiekvieną sumatą galia projektuoja galios bei vertės struktūrą ir savo sąveiką grindžia pagal tai, kokioje vietoje hierarchijoje yra objektas/subjektas. Jeigu galia ir vertė didelė, veiksmas sulaikomas, sumažinama šustrinė subjekto dalis, atsiranda paisymo ir atsižvelgimo psichovektorius. Jeigu gradacijoje galia/vertė maža, subjektas/objektas turi nulinę vertę ir nusistatytų apribojimų veikimui jokių nelieka. Dėl šių priežasčių Nietzsches sątvarologijoje yra sątvarų hierarchinis principas, todėl žiūrima iš kokios perspektyvos projektuojami vertinimai - iš galios ar begališkumo. Tokia struktūra ir filosofija problemiška todėl, kad ji galvoje nesubalansuota ir nepusiausvyra, nes turi riedančią psichovektoriaus konstrukciją. Kai nesubalansuotas vidus, nesubalansuotas išorinis veiksmas - sustiprintas vidinių ekselencijų ir šustrinių struktūrų įsikalbėjimu, savo Ego sureikšminimu, neigiamų sumavimo struktūrų neribojimu, konfliktinių ir karo polinkių sureikšminimu. Protas konstruoja galios ir hierarchijos pasaulius ir diegia kaip primityvius nulinės vertės gnostinius implantus, vertina ar turi reikalą su kylančią ar dekadentine gyvenimo linija, nusipluoština visas silpnas ir išglebusias būsenas, jausmus ir emocijas. Ego didelis, atitinkantis veiklos mastą, pasiramstęs savo išskirtinės auksinės vertės supratimu. Auksinė vertė priklauso nuo įgimtų auksinės formos bruožų, o jeigu tokių neturi - naudojama didingos misijos idėja (Hitleris).

Aprašius psichovektorių daugtūrius galima pereiti prie sąveikos griežtesnio apibrėžimo abiem atvejais. Aprašymo šablonas bus mano etikos teorija, kuri pagrįsta visakrypčio gėrio principu, priešpastatomu vienakrypčiam gėriui, sukuriančiam nuolydžio problemą. Visakrypčio gėrio pagrindas yra transcendentinis taškas, vaidinantis gėrio šaltinio vaidmenį sątvare, iš kurio gėris vienodai pasiskirsto visose sątvaro dalyse, ypač tarp galinės ir priekinės dalies, tarp subjekto ir objekto. Jeigu pripažįstama tokia bazinė etikos struktūra, objektas tampa lygiaverčiu subjektui, dėl ko pažeidžiamas galios hierarchinis principas. Priešingu atveju, kai kuriama verčių hierarchija, atsiranda riedanti struktūra, nelygybė, o ši į psichovektorių ir veiksmą įdeda didelį niekinimo procentą. Matome, kad Šliogeriui, nureikšminusiam subjektą, į pirmą vietą iškeliamas gamtinis daiktiškumas, atstatomos jo teisės, atsisakoma naikinti, vartoti ir eksploatuoti. Šis psichovektorius, ateinantis iš „beveik" nulinio subjekto sustiprinamas meilės jausmu, ateinančiu iš didžiosios filosofinės gaublės struktūros, emociją išimdamas iš mažosios, vertikalios karūninės dalies. Filosofinė karūna yra visa sątvaro bendroji gaublė. Nietzsche kuria konflikto, karo santykį, taro subjekto ir objektų konstruoja hierarchijas, mato nevienodą verčių pasidalijimą, nepripažįsta lygybės esmėje ir egzistencijoje, išnaudoja, eksploatuoja, niekina, žemina, žudo ir rašo gražius savęs išsiaukštinimo eilėraščius. Tokiam Nietzschiškam psichovektoriui sumatai beprasmiai ir beverčiai, o jeigu santykyje šios psichinės struktūros atsiranda, tai tik iš subjekto, o ne iš tikrovės pagrindo malonės. Filognozijoje laikomasi prielaidos, kad vertė yra objektyvi ir nenusavinama ir tai yra vienintelis etikos pagrindimo būdas - gėrį paversti „substancija" ir vienodai paskleisti sątvaro rodančiojoje ir rodomojoje struktūroje. Jeigu tai iliuzija, tai viena iš nedaugelio būtinųjų melo struktūrų.

Filosofijomis formuojant sątvaro principus, kuriama žmogaus samprata ir santvarka, kurių aukščiausias matmuo yra civilizacija. Civilizacijos gali būti minkštosios ir kietosios, pagal jau aprašytus pavyzdžius. Minkštoji civilizacija neturi priešų ir galvose turi laisvo režimo principą, linkusi į vidinį išglebimą ir sužlugimą. Kietoji civilizacija turi išorinius priešus, yra nuolatinėje karo padėtyje, turi kovoti dėl išlikimo. Ir paskutinis variantas yra užgrobtoji civilizacija, kuri naikinama, išnaudojama arba auginama. Atitinkamai reikalingos arba minkštosios arba kietosios sątvarologijos priemonės.


klajunas

Juodosios liepsnos šokis

Pradinę filognozijos struktūrą savo galvoje nešioju nuo 2018 metų, iki kurių buvo tik įžanginės idėjos, ruošusios kelią proveržiui. 2019 metai yra pagrindiniai mano kūrybos metai, kuriuose užšifruotas skaičius dvylika įvairiomis prasmėmis. Pradėjau 2007, o 2019 buvo geriausias laikotarpis, mano pasiekimų viršūnė. Dėl šios priežasties juos pavadinau juodosios liepsnos šokio metais, kuri filognozijoje laikoma transcendencijos simboliu. Filognozija yra drakono akis atverianti transcendenciją ir parodanti joje juodąją liepsną. Pilno supratimo atskleisti negaliu, tačiau jeigu nusprendžiau rašyti, privalau minčiai duoti realų užsikabinimą.

Pagal mano išdėstytą teoriją, visa filognozija dalinama į 1000 dalių, kur 1 dalis yra 0,1 proc. Šis skaičius parodo sumuojamą informacinį plotą, naudojamą kuriant gnostinį implantą. Vienai daliai atskleisti paskyrus 1 metus, visam 100 proc. reikės 1000 metų. Todėl pradžia padarę 2019 juodosios liepsnos metus, pabaigą turėsime, jeigu viskas bus teisingai vystoma, 3019 metais. Kadangi tai labai ilgas laikotarpis, metus galima skirstyti į epochas, apibrėžiančias minčių judėjimo trajektorijas. Pirmą epochą, kuri apima ir 12 metų priešistorę, vadinu Arkos statybos epocha. Kitos epochos bus apibrėžtos filognozijos vystymo metu, priklausomai nuo to kokias formas įgis keliautojų psichovektoriai. Iš jų šiuo metu žinoma tik paskutinė Baltojo drakono epocha.

Arkos statyba yra ne kas kita kaip sątvarologijos ir substratologijos pamatų paklojimas, sukuriant pilną užbaigtą metodą ir atskleidžiant pirmų versijų gnostinius implantus, įeinančius į sątvarologijos formules. Kiekviena filosofinė ir ideologinė sistema turi tam tikrą bendrąją psichovektoriaus formulę, sukuriančią sątvare palaikantį karkasą. Filognozijos tikslas suformuluoti pagrindinį metodą ir surinkti visą psichovektoriaus elementų katalogą. Katalogas ir formulės metodas yra slaptas, žinomas tik inicijuotiems. Pavyzdžius jau analizavau ankstesniame skyrelyje pagal Šliogerio ir Nietzsches filosofijas. Formulės labai svarbios ir religijoje, kas gerai matosi krikščionybėje arba budizme. Pastarajame yra sistema, sudaryta iš 4 tauriųjų tiesų ir aštuonialypio kelio, sukuriančio budistinį psichovektorių. Čia konkrečiai neapžvelgsiu, nes principai žinotini savarankiškai.

Epochos tikslas suformuluoti pagrindinį epochos psichovektorių, kuris būtų kuriamas kaip viso gyvenimo kelionė. Tai reiškia, kad formulė ne tik vidinė struktūra, bet turi turėti ir išorinę gyvenimo kelio trajektoriją, kuri rodo, kad žmogus tikras kelio sekėjas. Šiuo metu Arkos statybos laikotarpis užsibaigia ir prasideda Juodosios liepsnos epocha, kurią laikau prasidedančia 2019 metais. Jos struktūra susideda iš dviejų formulių - psichovektoriaus ir gyvenimo trajektorijos. Susikūrus šviesos arkos bazinę struktūrą, galima išeiti į tikrą kelionę, suradus savyje ir pasaulyje naujos epochos esmę. Ši antra epocha prasideda pasiekus Stikaro rangą, kuris suteikiamas įveikus pirmą etapą. Tai asmeninis kelias, kuris buvo paverstas viešu tam, kad būtų gerai matomas pavyzdys ir principai.

Smulkus juodosios liepsnos psichovektoriaus aprašinėjimas uždraustas, tačiau filognozijos trijuose tomuose matomas vienas pagrindinių principų, kurie buvo gauti pasistačius arką. Tas principas yra subalansuota sątvaro struktūra, kurioje yra pusiausvyra tarp priekinės ir galinės sąmonės, grindžiama absoliuto tašku hipostratoje, kuris skleidžia vienodą gėrį visomis kryptimis. Tai reiškia, kad gėris vienodai pasiskirsto ir subjekte, ir objekte, nesusiformuoja riedančioji, šustrinė, komandinė struktūra. Šio etikos principo formulė yra meilė gyvybei, pažinimo ir technologijos struktūrų privalomas įstatymas į etikos rėmus. Ši sistema bazinė ir ji turi būti pradedama diegti jauname amžiuje, tuo tarpu aš esu gerokai pavėlavęs, todėl mano juodosios liepsnos forma yra kitokio formato, kuris mąsto iš pabaigos perspektyvos. Juodoji liepsna mano individualiame variante susijusi su pabaigos misterija, kuri gali įgyti simbolinius tamsius atspalvius. Tai nuoroda į nenušvitusią transcendenciją, kurios tikra forma filognozijoje nežinoma, todėl ženklinama paslapties spalvomis.

Juodosios liepsnos formulėje turima įsišaknijimo transcendencijos gelmėje struktūra, kuri pasiekiama suprojektavus į hipostratas gnostinius implantus, kurie, savo ruožtu, yra psichovektoriaus formulė, įrėminanti veiksmą. Šis metodas nenaujas, plačiai naudotas religijoje, tačiau nulinės versijos gnostinio implanto principu, kuris sukuria tik nulinio varianto psichovektorių, tai yra, ne technologinį, bet psyopinį. Tai reiškia, kad filognozijos tikslas - didinti objektyviosios struktūros dalyvavimą, diegti tiesos suvokimą į sąmonę. Svarbūs trys kriterijai: a) reprezentacinis gelmės iškėlimas, b) veiklos mastą didinantis psichovektorius ir c) etinis apsiribojimas, pagal minėtą pusiausvyros tarp subjekto ir objekto metodą.

Etikos principų pagrindimui reikalinga simbolių kalba, kuri į galvą veiksminga forma įdeda ribojantį ir stabdantį principą, pažaboja komandinį, šustrinį šuorą, vadinamą naikinimo arba sadizmo svaiguliu. Todėl gnostinių implantų įvardijimui naudoju tikrinius vardus, kurie turi įsivaizduojamą dievybės asmeninę struktūrą. Tai, žinoma, tik pradinis etapas, bet jis reikalingas tam, kad būtų išmokta valdyti pusiausvyros struktūrą savo galvoje, nemanant, kad ta tiriama hipostratinė „materija" yra žemenės rūšies būtis. Iš tikro logika sako, kad yra atvirkščiai, bet žmogui neretai būna sunku suvokti šią elementarią tiesą, nes jis būna vienakryptė subjektyvistinė sistema savo asmens struktūroje. Absoliuto taškas subalansuojantis satvarą mano sistemoje yra kuriančioji gaublė, kurią vadinu Rėika.

Atskleidimas lengviausias sątvarologijoje, kurią 100 proc. pažinti - nėra sunkus uždavinys. Ši 100 proc. sątvarologija sukuriama Arkos statybos epochoje. Tuo tarpu substratologija kuriama 1000 metų, pradedant nuo Juodosios liepsnos epochos. Ši epocha taip vadinama todėl, kad joje pirmą kartą atveriama transcendencija tikru atvėrimu prabudusios drakono akies. Liepsna turi užaugti, turi pasiekti tikrą lygį, bet pradžia yra padaryta. Kadangi šis kelias yra begalybės įtraukimas į statišką tapatybinį kontinuumą, tai yra begalybės kelias.

Arkos statybos epocha truko virš 12 metų, todėl galima manyti, kad Juodosios liepsnos epocha truks ne mažiau. Šios eopochos tikslas - gauti bent kelis 0,1 proc. prie savo psichvektoriaus, kuris turi pavirsti tikra, objektyvia Stikaro psichovektoriaus struktūra, kuri atitinka visus objektyvumo kriterijus, keliamus filognozijoje. Tačiau pagrindinis tikslas yra šustrinio psichovektoriaus dekonstrukcija, kuris propaguoja jėgos ir prievartos kelią, nes turi vienakryptį gėrio supratimą, ieško auksinės formos ir užvaldytas isterinio neapykantos ir sadizmo jausmo. Neetiškas žinojimas - labai pavojingas; kur mažiausiai etikos, ten turi būti mažiausiai žinojimo. Todėl objektyvioji struktūra neatsiskleidinės taip primityviai, nebus naivaus „atidavinėjimo", greičiau bus rodoma pamoka, sudaromos sąlygos suprasti.

Jeigu nėra tikro gyvenimo supratimo, nėra tinkamos judėjimo trajektorijos formulės - žinojimas neduodamas. Juodoji liepsna suprantama tik iš tikro gyvenimo, turint atvertą drakono akį. Priešingu atveju stebimi tik imbecilijos priepuoliai, kurie siekia įveikti dėl savo ego patenkinimo, nes pranašumas nepakeliama „našta". Juodosios liepsnos epocha bus psyopo silpnėjimo ir triuškinimo epocha, atsisakant konservuoti nulinės versijos gnostinius implantus, nuo kurių lygio priklauso psichovektoriaus lygis. Šis turi būti pagrįstas išplėsta reiformine struktūra, psichoformos valdymu ir lingvoformine projekcija.
Stikar

klajunas

Artėjant metų pabaigai, noriu pranešti apie mano kūryboje būsimus atnaujinimus. Pirmas atnaujinimas yra keičiamas hostingo serveris, kuri iš Vilniaus perkeliamas į Wordpress.com platformą, dėl didesnio saugumo. Puslapio adresas šiuo metu yra https://filognozija.home.blog/

Kitas atnaujinimas, numatomas žurnalo "Filognozų asociacija" leidimas, kuris prisideda prie mano knygų savilaidos projektų. Žurnalas numatomas mėnesinis, susijęs su temomis, skelbiamomis mano tinklaraščiuose.

Nauja knyga kitais metas nenusimato, nes medžiagos greičiausiai turėsiu tik 2021 m. viduryje.

klajunas

Utopinė vizija

A. Šliogerio „Būtyje ir pasaulyje" pirmą kartą buvo aptarta gnostinio implanto koncepcija, kuri yra pagrindinė būties pažinimo forma, vadinama pseudotrancendentų projektavimu anapus fenomenų. Grynas, neįformintas sątvaras yra „būtis", o pseudotranscendentų visuma vadinama „pasauliu". Yra daug pažinimo būdų, daug matymo perspektyvų ir pseudotranscendentų rūšių, kuriais įvairiomis istorinėmis epochomis buvo kuriami pasaulėvaizdžiai. Turėjome mitologinius, religinius, maginius, filosofinius ir mokslinius pasaulėvaizdžius, kurie surenkami į sątvaro epochinius ir civilizacinius psichovektorius, nukreipiančius veiksmą tam tikra kryptimi. Pagrindinės jų yra dvi - į išorę ir į vidų, skirtos formuoti save arba tikrovę.

Filognozijoje pseudotranscendentas vadinamas gnostiniu implantu. Šis pavadinimas gali būti nesuprantamas, ypač nežinant ką reiškia graikiškas ir lotyniškas žodis. „Gnostinis" reiškia „susijęs su pažinimu", o „implantas" nuo žodžio „sodinys", „įsodinimas". Todėl lietuviškai ši hibridinė frazė būtų „pažinimo įsodinis". Į ką ir kas sodinama pažinimo metu - akivaizdu. Sodinamas kognityvinis konstruktas į anapusinę realybę, kuri yra daikto gelmė, kurią siekiama pažinti, kurią siekiama iškelti į paviršių. Todėl pseudotranscendentas yra kažkas panašaus į sodinuką, kurį protas sodina į daikto gelmę tam, kad atskleistų jo formą, sukurtų sąlygas ja manipuliuoti. Gnostinis implantas, jeigu jis teisingas, yra technologijos pagrindas.

Tačiau kyla klausimas kodėl „pseudo-„? Pseudo yra todėl, kad implanto struktūra pačioje pradžioje būna tiek toli nutolusi nuo tikros gelmės formos, kad ji rodo netikrą, neteisingą struktūrą, kuri sudaro pagrindą tik imitacinei manipuliacijai, kuri yra ne tiek objektyvi technologija, kiek subjektyvus psyopas, kuris veikia psichiką per tikėjimą ir psichines projekcijas, bet nevaldo tikrovės tikru valdymu. Todėl pasaulis, suformuotas iš pseudotranscendentų, yra tik pseudopasaulis, kurį turi visos mitologijos, religijos, magijos ir pan. Šiuo pasauliu tikima, fanatiškai propaguojama tikėjimo technologijos galia. Tikrovės tikroviškumas kuriamas per tikėjimo psichovektorių, kuris susikuria projekcijas, tulpas, servitorius ir kitus psichologinius pagalbininkus.

Pavyzdžiui, imkime „Naująjį testamentą" su jo pasaulio vaizdu ir istorijos logika. Šiame kūrinyje pasaulis dalinamas į tris dalis, kurių centrinė yra mūsų žemė, mano vadinama midgardu, skolinantis pavadinimą iš skandinavų mitologijos. Viršutinė yra rojus, dangaus karalystė, dievo karalystė, į kurią keliauja gerieji krikščionys, pragyvenę teisingą gyvenimą ir nusipelnę amžinos rojaus palaimos. Apatinė dalis yra pragaras, į kurį keliauja visi nusidėjėliai, nesilaikę Dievo ir Kristaus įsakymų. Šie trys pasauliai turi egzistuoti vienu metu, čia ir dabar, tačiau midgardo gyventojui pasiekiami tik po mirties. Gyvenime kontaktas įmanomas, pasak bažnytinės tradicijos, tik išrinktiesiems, per „magijos" priemones. Toks yra tikinčiojo statiškas pasaulio vaizdas, kuris švietimu ir auklėjimu įdedamas į grynąją sątvaro „būtį".

Tačiau tuo krikščionybė neužsibaigia, nes, pasak „Naujojo testamento" pranašo, midgardas turi istorijos logiką, kuri prasideda dievo apreiškimu Biblijoje ir Apokaliptine pasaulio pabaiga, kurioje midgardo istorija bus užbaigta  ir visi persikels iš „ašarų pakalnės" į pragarą arba rojų visiems laikams pagal savo nuopelnus. Tai reiškia, kad pagal krikščionių eschatologiją midgardas turi būti sunaikintas per Paskutinįjį teismą. Kol tai neįvyko, sekdami „gerąja naujiena", turime gelbėti savo sielas nuo amžinų pragaro kančių. Tikintieji pagal tokį scenarijų laimi, netikintieji pralaimi, žinantieji ramiai stebi žaidimą. Evangelijose pasakyta, kad kol tai įvyks nepraeis nė viena karta, tačiau praėjo jau du tūkstančiai metų ir nė viena iš religinių organizacijų nesiryžo realiu sužaidimu sužaisti tokio žaidimo.

Turime ir trečiąją krikščioniškos doktrinos aspektą, kuris yra etikos sistema, nagrinėtina kartu su pasaulėvaizdžiu arba atskirai nuo jo. Pagrindinis principas sutrauktas į glaustą formulę, sudarytą iš dviejų punktų a) tikėti dievu, ir b) mylėti savo artimą kaip save patį. Tai pati esmė, o visa kita tik šio principo apraiškos. Šis principas naudojamas ir Filognozijoje, tik suformuluotas kitais terminais: dievas yra gyvybinio proceso kuriantysis pradas, kuris paskleidžia gyvybiniame procese visakryptį gėrį; mylėti savo artimą kaip save patį reiškia, priekinėje sątvaro dalyje, matyti tiek pat gėrio ir vertės kiek ir galinėje, nes gyvybiniame procese gėris vienodai pasiskirsto tiek subjekte, tiek objekte. Jeigu šio principo psichinė struktūra nepaiso, tai tik todėl, kad netinkamai suformuotas psichovektoriaus daugtūris, atsiranda subjekto išsiaukštinimas, formuojama ižambinė, perspektyva „iš viršaus į apačią". Pusiausviras sątvaras sukuria pusiausvirą psichovektorių, kuris meilę sau ir meilę kitam paskirsto vienodomis dalimis.

Todėl, remiantis paaiškinta situacija, pseudotranscendentų aspektu krikščionybė Filognozijos nepriimama, nes yra reikalavimas kurti tikrą pažinimą, atsisakant, pagal dekalogo reikalavimus, meluoti, kad turimas tikras pasaulio vaizdas, kai iš tikro jo neturime. O trečias kriterijus, kuris reikalauja tiesą ir veiklos mastą riboti, kad būtų išsaugotas pusiausvyros principas yra privalomas. Pseudotranscendentas turi būti paverstas tikru transcendentu, kuriame sumuojama 100 proc. informacijos sątvaro kognityvinėmis priemonėmis. 100 proc. filognozijoje daliname į 1000 dalių ir joje pateikiame 1 dalį. Kitur turi tik 0 dalių, nes kalba visiškus kliedesius kaip magijoje, 2 dalis filosofijoje, kai kuriose religinėse doktrinose, dešimtis dalių mokslinėse teorijose. Civilizacijos istorija šia prasme prasideda nuo 0 dalių pasaulėvaizdžio ir turi užsibaigti 1000 dalių pasaulėvaizdžiu. Kadangi transcendencija įvaizdinama drakono simboliu, pradinės epochos vadinamos juodojo drakono epochomis, kurios yra tokios dėl žemo pažinimo lygio ir gyvenimo iliuzijų bei civilizacinių kūrybų pasaulyje; o galutinės - baltojo drakono epochomis, kuriose pažinimas ir tikrovės paslapčių supratimas pasiekęs maksimumą.

Kuo šios dvi stadijos skiriasi - kol kas sunku pasakyti, bet norėtųsi, kad pradžia ir pabaiga būtų įforminta trajektorija, kuria judama nuo blogio civilizacijos prie gėrio. Taip yra todėl, kad tikimasi, jog žinojimas atneša ne blogį, bet gėrį. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu bus įmanoma į sątvarus įdiegti pusiausvirą psichovektorių ir pašalinti visas nepusiausviras šustrines dalis, kylančias iš prasmirdusio Ego. Jeigu ši galimybė kiltų iš filognozijos, reikės dabartiniame etape išstumti visus kitus 0-15 pasaulėvaizdžius ir didinti filognoziją suprantančių skaičių iki maksimumo planetoje. Pasiekus šį tikslą beliks judėti vertikaliai per gnostinius implantus nuo 0 iki 1000, praeinant visas pažinimo epochas.

Tarkime, kad toks judėjimas jau yra sukurtas, o tai, kas čia pateikiama yra tik žinia tiems, kurie neturi priėjimo prie informacijos. Prisidėti prie šio judėjimo galima platinant Filognozijos principus ir permąstant savo klaidingus pasaulėvaizdžius pagal teisingas vertinimo formules, kad būtų aišku, kokio lygio „tiesa" gyvenime vadovaujamasi. O tie, kas sugeba, gali prisidėti su savo gnostinių implantų į transcendenciją kūrimu arba sątvarologijos principų analize, kuri reikalinga savęs ir kito supratimui ir teisingų psichovektorių užsiauginimui. Ir jeigu domina koks projektuojamas galutinis santvarkos modelis, tam yra du prancūziški ir lotyniški žodžiai - commune, egalite. Kodėl šios sąvokos tokios svarbios - paaiškinta: pusiausviras sątvaras apibūdinamas lygybės tarp priekinės ir galinės dalies principu; bendrumas, bendruomeniškumas neišvengiamas išvysčius sąmonių sujungimo technologijas, po ko kiekvienas žmogus bus matomas ne tik kaip fasadas, bet ir kaip visas giluminis kognityvinis spektras. Jeigu formuosis commune be egalite, turėsime vergovinę santvarką, kuri baltojo drakono epochai netinkama, nes neatitinka gerovės ir kokybės standartų.

Vytautas

#14
sausio 06, 2020, 19:26:51 Redagavimas: sausio 06, 2020, 19:57:22 by Vytautas
Viskas sudėtinga pagal religijas ir filosofijas bet natūroje viskas labai paprasta. Nors yra momentų apie ką viešai nerašysiu :) Bet "techniškai" yra ne materialus pasaulis ir kūrėjų pora.  Jokie žmonės ar kitokie materialūs kūriniai nematerialiame pasaulyje niekada nebuvo ir nebus. Elementari saugumo logika. Kaip ir žinių lygis materialiems kūriniams kas jie bebūtų yra duodamas bet ribotas dėl to paties saugumo. Kitaip kiltų nesuvokiamos problemos be galimo sprendimo varianto. Kad kyla kažkokios problemos "laboratorijoje" materialiam pasaulyje gana menka problema. Projektą visuomet galima "uždaryti" ir užbaigti. Panašiu principu turėtų vadovautis ir žmonės kurdami dirbtinį intelektą. Bet stengdamiesi sunaikinti vieni kitus visiškai nekreipia dėmesio kad gali būti sunaikinti savo kūrinių.

Kitas esminis momentas. Visose religijose sakoma kad žmonės kažkas sukūrė. O tai reiškia kad žmonės yra kažkieno kūriniai. Atitinkamas ir statusas. Lygiai toks pats kaip žmogui jo kūriniai. T.y. galima su savo kūriniais daryti ką nori ir kaip nori. Pvz utilizuoti kai jų kažkaip per daug ar sugedo. Apie jokį papildomą gyvenimą nėra nei kalbos nes tai papildoma kūryba ir resursai. Lengviau sukurti amžiną gyvenimą čia ir dabar nei kur dar kažką papildomo. Žmonėms savotiškai tai ir realizuota per palikuonių turėjimą. Per palikuonis gali egzistuoti "amžinai". Ko dar norit? :)

Bet problema yra kad žmonės nėra net pirminių kūrėjų kūriniai kurie buvo sukurti tobulai. T.y. nemirtingi čia ir dabar, suteikta absoliuti laisva valia, jokio papildomo maisto egzistavimo palaikymui, praktiškai beribės materijos pažinimo žinios, jokių "kūnų" defektų t.y. ligų, bet neturėjo galimybės turėti palikuonių nes ir taip galėjo egzistuoti amžinai. Taip galėjo "susinaikinti". Kaip ir laisva valia arba sunaikinti vienas kitą jei nenori egzistuoti. Bet ir tuomet visiškai "nemirdavo" o tapdavo kitų, likusių egzistuoti sudedamąja dalimi. Čia dėl to kad intelektas ir kūnas atskiri. Ir tokių "įdomių" kūrinių esminė užduotis išmokti naudotis laisvos valios principu. T.y. egzistuoti ir nekenkti vienas kitam. Rezultatas prikurta visokių nesąmonių t.y. biologinis pasaulis su žmonėmis ir tų 500 atskirų esybių apsijungimas į vieną per vienas kito naikinimą. Galiausiai transformacija į energetinį lauką (agregorą) ir praradimas galimybės egzistuoti be "maisto". Atsiranda poreikis naudotis žmonių emocine energija. Nesvarbu ji teigiama ar neigiama. Iš čia ir pasakos apie pomirtinį gyvenimą ir kančios poreikį, bei neribojamą žmonių kiekio didėjimą ir karai su įspūdingais aukų kiekiais ir kančiomis. Tiesiog biblinio dievo maistas.

Galutinis rezultatas. Viskas turi pradžią ir pabaigą. 2012 m tas keistas biblinis dievas buvo atskirtas nuo žmonių kad ir savo kūrinių. Apie tai jis (arba tiksliau jie) žinojo kad 2012 kažkas įvyks. Tikėjosi kažko kito tai ir apokalipsės informacija buvo gana įvairi. :) Bet įvyko tik atskyrimas ir nieko daugiau. O su žmonėmis liko problema. Žmonės serga tą pačia vienas kito naikinimo liga. Normaliai rezultatas aiškus. Projektą būtų galima ir uždaryti. Palikti taip kaip yra ir viskas savaime pasibaigs garantuotai. Bet žmonių tarpe yra "žmonių" kurie sugeba nekenkti vieni kitiems. Sprendimas pabandyti palikti tik juos ir pažiūrėti kas bus. Atitinkamai transformuoti žmonių kūnus kad jie egzistuotų neribotai. Atitinkamai palikuonių turėjimo galimybė panaikinama. Tiesiog tam nėra poreikio. Rezultatas visiškai neaiškus. Sentimentų kūrinių kūriniams jokių nėra. Bet kodėl nepabandyti. :) Suprantama "brokuoti" žmonės neįgyja tokios amžino gyvenimo galimybės čia ir dabar. Jie sensta ir miršta. Kokio 80 metų bėgyje liks tik normalūs žmonės. O kaip jiems seksis egzistuoti amžinai neįmanoma nuspėti. Gal nusibos ir susinaikins. Bet čia jau jų laisva valia. Sąlygos suteikiamos. Procesas tyliai, ramiai prasidėjo. :) Požymis laipsniškas gimstamumo mažėjimas iki visiško jo dingimo ir atitinkamai žmonių skaičiaus žemėje mažėjimas.

P.S. Visam šitam procese niekam nieko aiškint ar mokyt nereikia nes kiekvienas puikiai žino kas jam pačiam blogai. Ir savaime aišku kad to kitam daryti taip pat nereikia. O jeigu neaišku tai toks žmogus visiškas "brokas" ir privalo išnykti. Jokių sentimentų. Utilizacija. :) Absoliučiai jokio skirtumo kiek liks normalių žmonių. :)   

Aukštyn