Filognozija ir lietuvių filosofai

Pradėjo klajunas, balandžio 21, 2020, 18:12:53

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Filognozija K. Saboliaus metodu

Lig šiol filognozijoje stengiausi remtis tik „sątvarologiniais" autoriais, kurie tyrinėjo pamatines sąmonės struktūras, naudodami įvairius filosofinius metodus. Tie autoriai yra iš filosofijos istorijos arba senosios kartos filosofai. Tačiau atėjo laikas tyrinėjimus pakelti iki šiuolaikinio lygio, įtraukiant į diskusiją jaunosios kartos filosofus. Vienas tokių yra Kristupas Sabolius, tyrinėjantis vaizduotės reiškinį iš filosofo perspektyvos. Sabolius disertaciją šia tema parašė 2008 m. ir jos pagrindu pirmą monografiją, „Įnirtingas miegas", 2012 m. Manau, galima būtų pamėginti jo temą perkelti į filognoziją ir panagrinėti sątvarologijos aspektu. Ši analizė bus struktūrinė analizė, kuri turi pateikti bendrą tikrovės ir netikrovės žmogaus sąmonėje sandarą. „Tvarkos" galvoje, kaip atrado dar Šliogeris, yra būtinoji, esanti priekinėje sąmonėje, ir laisva, esanti galinėje sąmonėje. Akivaizdu, kad tai, ką nagrinėja Sabolius, yra galinės sąmonės gebėjimas, kuris sugeba atsitraukti nuo faktinės realybės ir empirinės patirties, ir sukurti netikrą pasaulį, kuris yra ne faktas, bet tik galimybė. Iš tikro, nutolimas nuo to kas duota sensoriume apima tokius laipsnius: faktas - galimybė - negalimybė.

Kūrybinė galinė sąmonė mano analizuojama kaip spektras nuo vaizduotės iki fantazijos, kur vaizduotė apima fakto vaizduotę, kuri yra atmintis; galimybės vaizduote, kuri yra fikcijos rango fantazija; ir negalimybės, kuri yra pilna fantazijos struktūra, realybę transformuojanti tiek, kad ji tampa negalima ir neįmanoma tikrovėje. Vaizduotė daugiau pasislinkusi prie sensorinės patirties, susijusi su tiesioginėmis manipuliacijomis informaciniais vaizdiniais; fantazija yra daug toliau pasislinkusi nuo patirties ir yra radikali manipuliacija, kuri peržengia galimybių ribą ir tampa išgalvota, transformuota realybe. Aplink šį spektrą galinėje sąmonėje išsidėstę daugiau fantazijos ir vaizduotės variacijų. Pavyzdžiui, svajonė yra fantazija susijusi su noru, kuri pasitelkdama vaizduotės vaizdinius, kuria trokštamą realybės variantą. Kliedesys yra fantazija, kuri laikoma tikrove, nors tokia nėra, kai nusitrina riba tarp priekinės ir galinės sąmonės ir žmogus neatskiria tikrovės nuo netikrovės. Iliuzija yra pasyvi kliedesinė fantazija, kuri kuriama ne valingai, bet atsiranda savaime arba pasinaudojant virtualios realybės technologijomis. Imitacija yra fikcijos, arba išgalvotos tikrovės, metodas, kai nutolimas nuo tikrovės nedidelis, tačiau istorijoje, vaizdinyje yra ne faktinė, bet tik galima realybė, kuri nėra transformuota. Pažinimas yra vaizduotė, sujungta su intelektu, skirta kurti tikrovės teorinį modelį. Tuo atveju, kai kuriama naudojant aprobuotus metodus - gaunama pagrindžiama teorija, o kai metodai nenaudojami, turimas pseudoteorinis gnostinis implantas, prilygstantis kliedesiui. Meninė kūryba yra tikrovės perdirbimas, kurio spektras nuo paprastos galimybės, modifikacijos, iki fantastinės realybės transformacijos, kuri tiek nuo jos nutolsta, kad praranda ryšį su ja ir patenka į begalinės kūrybinės laisvės erdvę, kurioje nėra jokių apribojimų ir atitinkamai sąlytis su objektyvia tikrove tik minimalus. Technologinė kūryba yra žinios, sujungtos su intelektine vaizduote, kurios pritaikomos tokiam tikrovės savybių sujungimui, kad gaunama naudinga dirbtinė funkcija.

Fantazija gali būti perduodama įvairiais būdais: kalba, kūno judesiu, vaizdu, meno kuriniu, dirbtiniu daiktu ir pan. Šioje terpėje įkūnijamos kūrybinės idėjos, kurios yra asociacijų sistemoje vykdomų transformacijų sprendimai, kurie perteikia kokią nors mintį. Pavyzdžiui, Sabolius analizuoja Chomskio sakinį „žalios bespalvės idėjos įnirtingai miega", kuris yra tokia galimų kalbos elementų sintezė, kurioje perduodama netikrovė, su kuria atlikta fantastinė transformacija, neturinti jokio galimos tikrovės statuso. Kai tokios transformacijos atliekamos kalboje, kalba laikoma netikra kliedesine kalba, kuri yra neįmanoma, negalima tikrovė, kurios forma kuriama lingvistinėmis priemonėmis. Kokios yra įmanomos kalbos galimybės susijusios su vaizduote ir jos kraštutine būsena - kliedesine fantazija? Kalba gali būti

  • pažinimas - intelektinė vaizduotė + metodas,
  • imitacija - vaizduotė + galima tikrovė,
  • techninė kūryba - žinios + intelektinė vaizduotė + transformacija,
  • grožinė kūryba - negalimybės + galimybės + vaizduotė,
  • planavimas - ateities galimybių vaizduotė,
  • svajonė - norima fantazija, kuri galima ir negalima,
  • atsiminimas - faktai + vaizduotė,
  • kliedesys - fantazijos, prilyginamos tikrovei.

Kadangi filognozija yra laisvės teorija, ji susijusi su šių galinės sąmonės gebėjimų propagavimu, vadinamąja kūrybine laisve. Tačiau remdamiesi Šliogerio perspėjimu, šį Sabolio kūryboje išsamiai išanalizuotą gebėjimą siekiame apriboti. Akivaizdu, kad Šliogeris yra priekinės sąmonės žmogus, aukštinęs objektyvų daiktišką pasaulį, Saboliaus tyrinėjimų objektas yra priešinga kryptis, kurią Šliogeris vadino niekiu, naikinančiu daiktiškąją realybę. Klausimas kokį kelią renkamės sątvarologijoje. Pasirinkimo problema iš dalies išspręsta Šliogerio filosofijoje, kurioje jis siūlo rinktis pusiausvyros arba centrizmo kelią. Tačiau jo centrizmas yra horizontalus, ieškantis pusiausvyros tik tarp niekio ir esmo, tuo tarpu filognozijoje siūloma į dėlionę įtraukti ir sąmonės vs hipostratos perspektyvą, kuri yra vertikali. Šioje struktūroje yra būtinoji ir laisvoji tvarka, kurioje pagrindinis dėsnis yra - nebūna laisvės be objekto arba kiekvienai laisvei būtinas vergovinis objektas. Beobjektinė laisvė yra tik marginalinė realybė, kuri nevaidina didelio vaidmens. Tai reiškia - kuo daugiau laisvos kūrybos, pagrįstos galinės sąmonės kūrybinėmis galiomis, tuo laisvės objektuose daugiau žiaurios vergovės, kurioje jis turi tenkinti siautėjančios fantazijos kaprizus ir užgaidas. Kai fantastinių transformacijų objektas yra negyva tikrovė, tai etinės problemos dažniausiai nekeliamos, nors Šliogeris reikalavo etikos normas taikyti ir negyviems daiktams. Tačiau kai laisvės objektas ir gyvas žmogus arba bendruomenė, kuo didesnis elito savivalės mastas, tuo žiauresnis būtinosios tvarkos išdarkymas laisvės objektinėje srityje - per transhumanistinį žmogaus modifikavimą arba psichosocialinę inžineriją. Kitaip sakant, laisvė ir gerovė elite, neįmanoma be bendruomenių kančių milžiniško padidėjimo, kurios turi aptarnauti elito fantastines fantazijas.

Vienas iš šio klausimo sprendimų yra laisvės objektu daryti ne tikrovę, bet jos imitaciją ir iliuziją kaip 3D virtualioje realybėje. Visai tikėtina, kad padarius technologinius proveržius, visa žmonija bus perkelta į virtualią tikrovę ir praras ryšį su būtinąja tvarka, kuri bus pakeista fantazijų ir svajonių pasauliu, kuriame apribojimai bus tik psichologinės žmogaus sąmonės ribos. Visi supranta, kad be pusiausvyros tarp priekinės ir galinės struktūros visuomenės laukia skaudžios tokios transformacijos pasekmės, nes netikrovė malonesnė ir saldesnį už tikrovę, ir visos pramogos neužilgo persikels į netikrovę, kuri bus ant akių uždedama priekinės sąmonės projekcija. Tai gresia masiniais psichikos sutrikimais, ryšio su realybe praradimu, deliuzijomis, kliedesiu, nusikalstamumu ir t.t. Tokios laisvės, kuri užsidedama galinėje sąmonėje ir technologijomis priekinėje sąmonėje pasekmės.

Todėl vaizduotės tema šiais laikais labai aktuali, bet suprastina kaip sritis, kurioje gresia dideli pavojai ir iššūkiai, kurių be šliogeriško sugrįžimo prie pačių daiktų išspręsti neįmanoma. Žmogaus gyvenimo struktūra gana įprasta: jis turi pratęsti giminę, turi dirbti ir aprūpinti savo šeimą ir turi teisę į laisvalaikį. Netikrovės invazija prasideda būtent per laisvalaikį, į kurį aptarnaujantys verslai prastumia įvairius išsigimimus, kuriais žmonės bėga nuo „neįdomios" tikrovės į pasakų pasaulį, kuriame galima išpildyti bet kokią svajone ir fantaziją. Po to, praplovus sąmones, pradedama šiuos „disneylendus" integruoti į žmogaus sampratos ir santvarkos sistemą, kuriose legalizuojami įvairūs iškrypimai ir išsigimimai, kurie kyla iš galinės sąmonės „kūrybinių fantazijų". Tai ateina į religiją, į politiką, į ekonomiką, į visuomenę, į sekso kultūrą ir pan. Būtinoji tvarka sutrinka ir ją pakeičia netikrovinės negalimybės, kurių trajektorijos galutiniame variante yra žmogaus ir bendruomenės nusižudymas.

Galima sakyti, kad Saboliaus perspektyva artimesnė mano analizuoto Nietzsches perspektyvai. Priešingas radikalus polius yra Šliogerio siūlyta perspektyva, kurią laikau šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma. Filognozijoje propaguojama laisvė, į kurią integruoti Šliogerio perspėjimai, tačiau nepriimamas jo radikalizmas ir horizonto susiaurinimas.

klajunas

Nihilizmo įveikos pastanga

Tęsdamas lietuvių filosofų tyrinėjimų apžvalgą, šį kartą siūlau nihilizmo temą, kuria daugiausiai domisi R. Šerpitytė, parašiusi tokias monografijas kaip „Nihilizmas ir vakarų filosofija" (2007 m.) ir „Tikrovės spektrai" (2019 m.). Šios temos užuomazgų galima rasti jau filosofijos priešaušryje, kurioje ji perimama iš religinių ir mitologinių vaizdinių, tačiau kaip tiesioginis tyrimų ir apmąstymų objektas artikuliuota Nietzsches, kuris suformulavimo nihilizmo ir iš jo kylančio dekadanso teorines prielaidas. Nihilizmas daugiau yra mąstymo, proto būsena, o dekadansas yra prote įkūnyto nihilizmo pasekmė pasaulyje, suformuojančio jame smuklinę kultūrą, įtvirtinančią moralinį žmogaus smukimą, įteisinant įvairias išsigimusias gyvenimo formas.

R. Šerpitytės tyrimų apžvalgos nedarysiu, kuri nihilizmą analizuoja iš vidines perspektyvos, neperkeliant jo į dekadanso kultūros formų aptarimą, ir sieja daugiau su tikrovės problema, kuri postmodernizmo filosofijoje suvokiama kaip senovinio fundamentum inconcusum priešybė. Šią madą įvedė Nietzsche, paskelbęs, kad tiesa yra melas prisidengęs tiesos drabužiais, o tikrovė yra tik begalinio skaičiaus iliuzinių perspektyvų kratinys. Toks realybės traktavimas filognozijoje atmetamas, sugriaunant nihilistinės laikysenos mąstyme ideologines prielaidas. Kam Nietzschei reikėjo žudyti „tikrovę" ir „tiesą" - jau paaiškinau. Jo pagrindinė pastanga buvo gyvybinio proceso išlaisvinimas iš metafizinių konstrukcijų, kurios jo manymu buvo užtvanka, neleidusi gyvybės procesui teisingu būdu tekėti į ateitį. Iš to visa „įveikos" isterija, kuri buvo išsivadavimo siekis ir begalinės laisvės, kuri tikrovėje neįmanoma, svajonė. Kodėl „tikrovė" ir „tiesa" kabutėse - akivaizdu. Todėl, kad šios sąvokos žymi ne tikrą būtį, bet tik jos interpretaciją, kuri filognozijoje vadinama gnostinio implanto pasodinimu anapusinėje tikrovėje, dalyvaujančioje logos arba racio kognityviniame procese, apibrėžiančiame žmonių pasirinkimus gyvenimuose.

Kai tikrovės ir tiesos konkreti forma išdaužoma iš maginio pasaulio sąmonėje substrato, jos vietą užima niekis, tuštuma, kuri perima apibrėžiančios psichinės jėgos funkciją, šitaip įniekindamas žmogaus veiklą pasaulyje. Kaip šitas įniekintas veiksmas reiškiasi, paaiškinau - jis kuria dekandentines socialines, kultūrines, ekonomines ir politines formas, kurių devizas „Jeigu dievo nėra, viskas leista". Dievas yra gnostinis implantas, kuris sukuria veiksmo įrėminimo priemones per moralinį sunorminimą ir per racio argumentacijos struktūros formų pagrindimą, kurios, sudaužius visas vertybių ir verčių lenteles, sužlunga ir dvasia vėl tampa „laisva". Šitos laisvės įvairios formos yra nihilizmas, kuriame nėra jokių apribojimų, priedermių, normų, vien tik beribė vaizduotė, kuriai negalioja būtinosios tvarkos saugojimo, šventumo, neliečiamumo reikalavimas. Norminimą galima suvokti ir kaip pozityvų, ir kaip žudantį procesą, priklausomai nuo to, kokią pasirinksime interpretaciją. Jeigu senosios gnosticizmo formos yra antrankiai ir kalėjimas - tai yra išsivadavimas iš gniuždančios ir žudančios būklės, bet jeigu į tai pažiūrėsime kaip į stabdžių iš automobilio išėmimą, tokia „inžinerinė modifikacija" yra kultūros nusižudymas. Todėl turime atsakyti šį klausimą - ar norminimo funkcija gnostiniuose implantuose, apibendrinamuose „dievo" vardu, moralė yra antrankiai ar stabdžiai automobilyje.

Transcendencijos įvardinimo dvi aukščiausio lygmens sąvokos filosofijoje yra „būtis" ir „nebūtis", kurios iškilo Parmenido metafizikoje. Šios sąvokos yra dvi kraštutinės realybės arba kitaip - psichologinių ir kognityvinių galimybių spektro priešingi poliai, su įvairiais tarpiniais variantais, kurie įrėmina įmanomus gnostinių implantų tipus. Aukščiausioji būtis suvokiama kaip dievas, nebūtis kaip „šėtonas" ir tarpinė tarsi būtis - kaip tikrovės priešybė, vadinama iliuzija, miražu, imituojančiu tikrovę, bet ja nesančia. Ši pamatinė interpretacija eina per visą vakarų filosofiją ir yra arba ontologizmas, arba nihilizmas, kaip vienas kito priedanga ir kaukė, periodiškai apkeičiamos vietomis. „Įspūdingiausias" apsivertimas matomas Nietzsches filosofijoje, kurioje jis paskelbė, kad „Dievas mirė." Jeigu dievas mirė ir objektyvusis fundamentum inoncusum buvo nustumtas į antrą planą, į pirmą planą iškeliant subjektyvią valią, kuri inconcusum yra tik tiek, kiek turi galios. Tokia posūkio į subjektą esmė, kurio pradžią Heidegger priskiria Dekartui, kuriam būties centras yra mąstymas, cogito. Nietzsche filosofijoje cogito pavirto į der Wille zur Macht. Nuo šio momento grindimas suvokiamas kaip pasigrindimas, nesuprantant, kad pažinimas yra ne tik projekcija, bet ir atvertis. Tikrovė nėra niekis, vien todėl, kad ji paslėpta. Principas „nematau, vadinasi nėra", nesupranta matymo priemonių mechanizmo. Buvimas galimas ir neatvertos būsenos, kuri grindžia slaptu, paslėptu būdu, kuris nėra tik valios viešpatauti projekcija. Dėl šios priežasties ir manau, kad nihilizmas vakarų filosofijoje yra pagimdytas ribotos Parmenido metafizikos interpretacijos, kurioje nesuprantama žmogaus sąmonės kaip informacijos sumatoriaus problema.

Tai galima suvokti ir sąvokos realybė bei tikrovė skirtinguose akcentuose, nes pirmu atveju turime objektyviają perspektyvą, susijusią su objektyviu pagrindu, kuris gali būti atvertas ir neatvertas, ir subjektyviąją perspektyvą, kaip tikrumo savo suvokime jausmą ir būseną, kuris gali būti tikras arba iliuzinis. Atverti galima protu, jausena, juslumu, tai suprantant kaip supasyvintą ir nuolankų paklusimą veikiančiai realybės formai; pažystama aktyviai, kuriant konstrukciją, struktūrą, interpretaciją, bendrai vadinamą „gnostiniu implantu". Tai kraštutiniai variantai, kurie filognozijoje bandomi sujungti taip, kad būtų derinimo, lyginimo, rezonanso būsenose. Kuo aukštesnio lygio dermė, tuo daugiau tiesos. Kitaip sakant, filognozijoje propaguojamas dialogas tarp subjekto ir nepajudinamo tikrovės pagrindo, kuris nėra užvaldymas ar įveikimas, primetant savo valią. Greičiau būtinosios tvarkos priėmimas ir įleidimas į savo sąmonę ir gyvenimą. Naudojantis tokiu metodu, galima išvengti, Nietzsches žodžiais, tarpinių nihilizmo būsenų, kurios atsiranda tada, kai senas namas sugriautas, o naujas dar nepastatytas ir žmogus neturi kur gyventi. Žinoma, yra ir galimybė pasirinkti benamio gyvenimą, bet toks gyvenimas yra savanoriško plėšiko gyvenimas, kuris dėl maksimalios laisvės renkasi civilizacinį užribį.

Filognozijoje siekiama tikrojo daiktiškumo (realybė) ir tikrumo (tikrovė), kurioje subjektas išimamas iš pagrindo ir laikomas tik išvestinu dariniu. O tai, kas išvesta iš absoliučios realybės, negali būti grindžiančia civilizaciją jėga. Subjektas yra tik manipuliacija, kuri įveda į tai, kas būtina kūrybos ir laisvės pradą, tačiau tai tik antrinis veiksmas, kuris keičia objektyviąją realybę, jeigu tai reikalinga išgyvenimui. Kadangi žmogus ne negyvas objektas, jis turi turėti savarankiško apsibrėžimo aplinkoje sugebėjimą, kuris yra gyvybės esmė, tačiau šis apsibrėžimas nėra tas pagrindas, ant kurio tikrovė pastatyta. Modifikuojanti jėga galima, bet ji nėra būtina. Modifikacijai peržengus leistiną ribą, žlunga trapus pamatas ant kurio pastatyta mūsų gyvybė, todėl laisvė turi žinoti kada sustoti, o tai yra stabdžio principas. Todėl ir siūlau apsvarstyti ar etika yra tik beprasmio varžymo principas, ar, geriau pažiūrėjus, tai žmogau išgelbėjimo principas. Beribės, de Sadinės, dekadentinės laisvės propaguotojai savo ideologijoje aiškina, kad jie išlaisvina protą iš beprasmių suvaržymų, mokydami, kad būtis iš tikro yra nihil, o tai reiškia, kad apribojimai tik iliuzija. Bendruomenės stabdžių sistema sugadinama ir tenka naudoti avarinių stabdymų metodą tol, kol viena kartą užsimušama.

Nihilistinis apsibrėžinėjimas tampa įnorminta ir išplatinta psichovektoriaus forma, kuri sukuria Nietzsches ir niekintas, ir aukštintas socialines formas, nes jam atrodė, kad tokia tarpinė būsena įsigalėjo visiems laikams ir neįmanoma jokia neometafizika, joks naujasis gnosticizmas ir gyvybinis procesas visiems laikams buvo patalpintas į laukinę būklę. Manau, kad Nietzsche nebuvo teisus šioje savo prognozėje ir kad pasiūliau šiokių tokių idėjų nihilizmo įveikai, kuris yra nepajudinamo pagrindo, bandyto pradanginti iš eterio, atstatymas. Pagrindinė mintis ta, kad būtis nebūtinai atverta būtis, neatverta būtis nėra niekis. Logika tokia: būtis nėra niekis todėl, kad mes esame.

klajunas

Filognozija ir transhumanizmas

„Filognozijos pradmenų" pirmo ciklo baigiamojoje stadijoje belieka susieti teoriją su naujausiomis tendencijomis šiuolaikinės filosofijos pasaulyje. Naujausia filosofijos atmaina, vadinama transhumanizmu, skiriasi nuo tradicinių mokyklų tuo, kad jos kalba apie industrinę ir informacinę visuomenę ir yra jos ideologinė išraiška. Tuo tarpu tranhumanizmas yra futuristinis mąstymas, kuris savo žvilgsnį nukreipia į planetos post-industrines ir post-informacines organizavimo formas. Tai verčia daryti proveržiai dirbtinio intelekto technologijose, robotikoje, nanotechnologijose, biotechnologijose, genetikoje, psichotronikoje, neuromoksle ir pan. Transhumanizmas turi kelias pagrindines viešas kryptis, kurios iš dalies yra susijusios su filognozija. Tai singuliaritarizmas, technogaianizmas ir ekstropianizmas. Šie žodžiai nelietuviški ir lietuvių kalboje gana nevėkšliški, reikalaujantys pakeitimo, bet šiai analizei bus tinkami.

Singuliaritarizmas yra teorija, pagal kurią mokslas ir technologijos vystosi iš lėto kylančia kreive, kuri laipsniškai kyla iki kritinio taško, po kurio pereina į šuoliško, sprogstamo vystymosi stadiją po esminių proveržių tikrovės pažinime. Ši idėja filognozijoje transformuojasi į šiek tiek kitokią, ne optimistinę singuliarinio sprogimo versiją, pagal kurią artimiausiu metu toks sprogimas neįmanomas ir žinios kaupiamos ne sprogstamuoju, bet tiesinio laipsniško augimo būdu, tūkstančius metų. Tuo tarpu, Rey Kurzweil nuomone sprogimas gali įvykti jau apie 2045 m. Tai per daug optimistiška ir šiais metais įmanomas ne galutinis tikrovės atskleidimas, o tik vienas nedidelis šuoliukas civilizacijoje. Jis gali būti labai reikšmingas ir pavojingas, bet tai ne finalas, vadinasi ir ne tikras singuliarinis sprogimas, po kurio pasiekiama paskutinio žinojimo vystymosi fazė. Šią fazę vadinu baltojo drakono civilizacija, kuri įmanoma tūkstančių metų eigoje.

Technogaianizmas - kita ekologinio transhumanizmo versija, kuri siekia gerinti biosferoje ekosistemų būklę, plėsti jų supratimą, priežiūrą ir apsaugą nuo netinkamos intervencijos. Gaia filognozijoje vadinama Rea, Rėja, Rėika, Reh-Si, kuri yra kuriančiosios gaublės personifikacija. Gyvybės sfera mano filosofijoje vadinama gyvybės gauble, gaubiančia žemės rutulį, kuri sudaryta iš trijų komponentų: energetinės gaublės, informacinės gaublės ir kuriančiosios gaublės, kuri yra gyvybės žemėje pirmoji priežastis, sugebanti suorganizuoti energetinę ir informacinę gaublę į gyvą organizmą. Todėl mano gaianizmas yra pervadintas asmeniniu terminu reanizmas. Kuriančioji gaublė žemėje yra svarbiausia, nes hipostratinės ekosistemos, pasiekiančios patį gyvybės šaltinį su technologine intervencija labai pažeidžiamos, todėl transhumanistinė pažanga be griežtos kontrolės labai pavojinga. Filognozijoje ieškau būdų, kaip suformuoti žmogaus psichiką tokių būdu, kad ji suvoktų etinio apsiribojimo būtinybę.

Ekstropianizmas yra naujos rūšies filosofija, kuri entropijos sąvoką pakeičia priešinga ekstropijos sąvoka, reiškiančia laipsnišką tvarkos gerėjimą ir tobulėjimą. Ta tvarka, kaip jau išsiaiškinome, gali būti neteisingai suprasta kaip kognityvinių fantazijų projekciją į tikrą pasaulį, kuris su vidine optimistine iliuzija įstatomas į neteisingą vystymosi trajektoriją. Tačiau ekstropinė pažanga gali būti suprasta ir kitaip, ne žudančiu tikrovę būdu. Tai įmanoma todėl, kad nežinant visos tikrovės psichinė žmogaus būsena nėra adekvati, idealiai prisitaikanti prie hipostratų, tuo tarpu, žinioms atskleidžiant vis didesnę tikrovės dalį, tvarkos kokybė darosi vis geresnė, nes žinios atneša gerovę, pertekliaus civilizaciją. Mano pagrindinis eksptropianizmo modelis toks: žinios laipsniškai auga iki 100 proc., kol pasiekia singuliarinį tašką ir pilną tikrovės atskleidimą; technologinis vystymasis sulaikomas maždaug prie 8 proc. galimybių ir žinojimą atsisakoma naudoti dirbtinės tikrovės kūrimui ir natūralios tvarkos griovimui; visuomenė sutvarkoma tokiu būdu, kad maksimaliai atitiktų natūralią transcendentinę ekosistemą, apimančią visą gyvybės spektrą tiek individualizuotoje, tiek bendrojoje formoje. Kadangi ekosistema yra tiek individualus gyvenimas, individualizuotų organizmų gyvybės procesas, tiek anapusinėje dalyje - bendroji gyvybinių gaublių būsena, filognozija turi surasti būdus, kaip išlaikyti tarp jų pusiausvyrą.

Pirmojo ciklo apibendrinantis principas yra žmogaus sampratos ir santvarkos statymas ne ant subjekto, bet ant objekto, nes objektas yra tikroji transcendentinė realybė, o subjektas yra išvestas iš jos. Jeigu tvarka sątvare apverčiama, tikrovė per technologiją priverčiama tarnauti haliucinuojančiai sąmonei, kuri, praradusi objektyvius orientyrus, sutrikdo natūralią pusiausvyrą ir subjektas nupjauna šaką ant kurios sėdi arba susprogdina pamatą, ant kurio stovi namas. Mintis, noras, valia, fantazija nėra fundamentas, fundamentas yra tikra, objektyvi realybė, kuri yra pranašesnė už bet kokią subjektyvaus proto konstrukciją. Todėl mintis tik tarnauja ir aptarnauja realybę, o ne ją tvarko ir organizuoja. Natūrali tvarka geriausia, todėl ją reikia ne pertvarkyti į dirbtinę, bet pamėgdžioti tokią kokia yra. Jeigu laisvė leidžiama, tai tik jaučiant saiką, nepraranda ribos suvokimo.

Kuriančioji gaublė, vadinama Rea, turi individualų sluoksnį, kuris apima visas augalų ir gyvūnų rūšis įskaitant žmogų. Taip pat procesas apima paslėptą dalį, kuri yra neišskaidyta deindividualizuota kuriančiosios gaublės bendrosios ekosistemos dalis, į kurią visi keliauja po mirties. Įdomiausias klausimas šiame kontekste, ar ši bendroji dalis irgi gali būti laikoma gyva, kaip aiškina religijose ir vadina slaptą ekosistemos dalį dievu. Mokslininkai mano, kad ji negyva, nedieviška, tikintieji mato, kad ji gyva ir kad dalis žmogaus kokia nors forma išlieka gyva šioje dalyje net po mirties. Moksline versija abejoju ir laikausi tarpinio varianto arba, kitaip sakant, susilaikau nuo vertinimų tol, kol nėra informacijos.

Todėl, vertinant filognoziją transhumanizmo kontekste, ji daugiau gnostinė negu technologinė, kurios tikslas yra pažinti, o ne užvaldyti tikrovę. Filognozija yra netechnologinis transhumanizmas, kuris filosofijoje, mintyje keliauja iki pat tikrovės gelmės, tačiau atsisako ją visą iki pat fundamento perdaryti, technologizuoti. Komercijos ir verslo pasaulyje tai gali būti sunku įsivaizduoti, tačiau tokia yra filognozijos perspėjimo esmė - norint turėti civilizacijos ekstropinę pažangą, žinojimą galima didinti iki 100 proc., o technologija turi būti apribota 8 proc. galimybių, kitus 92 procentus paliekant natūraliai tvarkai. Tai yra, baltasis drakonas yra projektas, kuriame yra tikrovės 100 proc. supratimas ir dirbtinės realybės jame leidžiama 8 proc., o natūraliai tikrovei paliekama 92 proc.

Tai reiškia, kad filognozija reikalauja įvesti tikrovės atžvilgiu kas-centrinį supratimą, atsisakant suresursinti tikrovę ir žinias paversti beatodairiško išnaudojimo įrankiu. Tik taip įmanoma išlaikyti natūralias pusiausvyras tikrovėje ir nesunaikinti technologinės civilizacijos, kuri šiuo metu trečioje fazėje pereina prie 3 dalies. Tuo pirmas ciklas, vadintas pradmenimis, užbaigiamas laukiant žmonių, norinčių įsilieti į filognozų asociaciją pasiūlant įdomių minčių, idėjų, vertinimų, interpretacijų ir išplėsto idėjų traktavimo. Mano įsitikinimu juodojo drakono civilizacija taip pat gali būti išmintinga ir etiška ir sėkmingai praeiti savo evoliucijoje visus pavojingus etapus, laukiant ne sprogstamosios pažangos, bet laipsniško kilimo arba kėlimo, kantriai dirbant filognozų darbą. Filognozija yra gnostinė, ne technologinė, todėl joje atsisakoma technologinės isterijos ir dėmesys sukoncentruojamas prie sątvaro šviesos arkos statybos.

klajunas

Tamsioji būtis

Geriausias „Juodojo drakono" užbaigimo būdas yra parodyti centrinę šio lygio filognozijos mintį, kurioje atskleidžiama juodosios liepsnos teorija. Ši dalis nėra gnostinė arba kitaip - nėra tikrovės pažinimo rezultatas, bet greičiau tarnauja trečiam kriterijui, kuris yra ne reprezentacinis, bet funkcinis. Todėl nesvarbu ar juodoji liepsna tiesa, ar ne, svarbu kokį vaidmenį ji atlieka šviesos arkoje. Ši idėja reikalinga tam, kad savo sandaroje sątvaras turėtų tokį centrą, kuris pirmapradį žmogų susieja su kuriančiosios gaublės hipostrata, esančia planetoje visos gyvybės pamatine dalimi, per juodąją liepsną kuriančią žmoguje unikalią vidinę jo esmę.

Naudojamas tradicinis dualistinis principas, kuris atspindi sątvaro dvilypę prigimtį, rodančią skirtumą tarp paviršiaus ir gelmės, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Įvairios būties rūšys yra šviesa, o šviesos nebuvimas reiškia nebūtį. Tačiau čia reikia suprasti, kad dėl paviršiaus ir gelmės skirtingų buvimo būdų būtis gali būti šviesi ir tamsi, todėl tamsa nebūtinai asocijuojasi su nebūtimi. Tamsioji būtis yra gyvybės pamatas, kuri yra nematomų gyvybinių ir negyvybinių šviesų rinkinys. Gyvybė, kuri yra gelmėje, todėl yra tamsi, nėra mirties tamsa, todėl tamsa turi dvejopą interpretaciją, kurią būtina įvesti į filognozijos simbolių analizės supratimų arsenalą. Galime pliusu ir minusu pažymėti gyvybės tamsą - tamsa+, mirties tamsą - tamsa-. Juodasis drakonas juodą turi kaip juodą+, tai yra, turi būti suprantamas kaip nematomos gyvybės, o ne mirties simbolis.

Šviesos ir tamsos konstrukcijos supaprastintas, principinis variantas yra toks:

  • 1 šviesa ir 1 tamsa - akių šviesa ir tamsa,
  • 2 šviesa ir 2 tamsa - sąmonės šviesa ir tamsa,
  • 3 šviesa ir 3 tamsa - gyvybės šviesa ir tamsa,
  • 4 šviesa - juodoji liepsna, kuri yra tikras pirmapradžio žmogaus centras, kuriam kitos šviesos yra tik atraminė, pagalbinė struktūra.

Susiejus šia teoriją su spektrine juosta, suvokiame, kad šviesa turi bozoninę prigimtį ir kad priekinė struktūra spektre yra tik gyvūnine siela vadinamas kevalas. Į šį kevalą iš kuriančios gaublės ateina gyvybinė šviesa per energetinę gaublę ir juodoji liepsna per informacinę gaublę, kurios gnostiniame trikampyje žymimos kaip nuo smaigalio į viršų kylančios kraštinės. Iš juodosios liepsnos kyla sąmonės šviesa, kuri aptarnaujama žemiausios šviesos rūšies, vadinamos akių šviesa. Kuriančioji gaublė, kurdama gyvybę, visas šias šviesas sujungia, o mirties procesas yra laipsniškas tamsos struktūroje atsiradimas, išimant iš sątvaro šviesos energiją, kol lieka tik į šaltinį sugrįžtanti juodoji liepsna.

Stikaro meditacijų metodikose yra tamsos meditacijų priemonė, kur išimami keli sluoksniai šviesos tam, kad būtų galima tyrinėti gelminę transcendencijos dalį, kuri yra žmogaus centras, apibrėžiantis nematomu gelminiu apibrėžimu visų žmonių psichovektorius. Išėmę akių šviesą, persikeliame į vidinės satvąro dalies karalystę, kurioje karaliauja mintys, vaizdai ir atsiminimai. Išėmę sąmonę atsiduriame tamsos arkos karalystėje, kuri yra juodosios liepsnos išsivalymo būsena miegu, pagražinama sapno vizijomis. Tolesnė tamsa jau pradėtų mirties procesą, todėl nenaudojama ir neleidžiama, nes iš gyvūninės sielos išjungus gyvybės šviesą, kuri suteikia gyvybę fiziniam kūnui ir yra kūno juodoji liepsna, ateina mirtis, tikra tamsa-.

Remiantis šiuo paaiškinimu, šviesios spalvos naudojamos paviršininkų ir iliuzininkų, o tamsios - gelmininkų ir tiesoieškininkų, tikinčių, kad atsakymų reikia ieškoti gelmėje. Tai nėra tikras pažinimo metodas, kuris vykdomas intelektu, bet greičiau savo sątvaro struktūros pagrindimas, kuris yra gelminio transcendentininko. Tamsioji būtis yra šios tikrovės pamatas, kuris ne rodomas/rodosi, bet veikiantis, kuriantis, grindžiantis ir palaikantis. Ši būtis yra svarbiausia. Fenomenologinis paviršizmas, kuris gyvena tik 1 šviesos ir 1 tamsos lygmenyje tyrinėja patį nereikšmingiausią žmogaus tikrovės dalį. Tokia filosofija yra marginalinė tikrovės tyrimuose, naudojama paprastų žmonių gyvenimo reguliavimui. Gali atrodyti, kad problema šioje vietoje ta, kad šviesa turininga, o tamsa labai skurdi patirtis, tačiau taip matosi tik neturint drakono akies sugebėjimų. Tai reiškia, kad pagal savo sugebėjimus yra dvi žmonių kategorijos - vieni tinka tyrinėti tik paviršiaus pasaulį, o kiti turi sugebėjimą suvokti gelmės paslaptis. Tai yra nenubudusios ir nubudusios drakono akies skirtumas.

Pagrindinis filognozijos tikslas, atskleisti dvi pirmapradžio žmogaus dalis, kurios yra bozoniniame eteryje randama gyvybinė energija ir juodoji liepsna. Tai kol kas yra abstraktūs vaizdiniai, kurie yra nedetalizuoti gnostiniai implantai pavadinimais, tačiau jie reikalingi kaip pirmų žingsnių idėjinė atrama. Tamsioji būtis yra bendras pamatas, kuris dalyvauja kiekvieno žmogaus sandaroje. Juodoji liepsna ir gyvybės energija jungia visą gyvybę gyvybės sferoje. Kiekvienos gyvybės kevalas yra skirtingas, tačiau viduje yra unikalus juodosios liepsnos ir gyvybinės energijos struktūrų derinys, kuris apibrėžiamas genetiškai. Formų įvairovė kuriančiojoje gaublėje rodo, kad gyvybės sfera ieško, šakojasi, plečiasi, skaidosi, skirstosi, rūšiuojasi, grupuojasi ir ieško geriausio, tobuliausio varianto, kuris yra suvokiamas ne pagal fasadinį fizinį kūną, bet pagal vidinę esmę. Juodoji liepsna gyvybėje  yra nemirtingumo ir amžinybės versmė, suteikianti žmogui gyvybės centrą, kuris gyvenimo ir mirties cikluose yra sugrįžtančioji dalis. Mendelejevinė žmogaus samprata - neteisinga samprata, kuri nesuvokia tikrovės principų ir rodo žmonėms neteisinga gyvybės vaizdą. Taip yra todėl, kad ji yra ne prijungianti, bet prijungiama prie tikro žmogaus centro, kuris yra reginčioji siela.

Tai slaptoji filognozijos dalis, kuri yra užuomina į filosofinį okultizmą, filognozijoje reikalingą kaip poetinė simbolinė tikrovės formų reprezentacija. Okultizmas yra menas, vaidinantis estetinę, kūrybinę funkciją ir reikalingas idėjų platinimui įspūdinga kūrybine forma.

klajunas

Sigilų magija

„Iniciato pradžiamokslyje" pateikiau pagrindinių civilizacijos vystymosi etapų pavyzdžius, kuriais tobulėjo centrinė planetoje magijos sistema, su savo pagrindiniais prometėjiškais atsišakojimais. Magija žymima laipsniu pagal jos praktinio varianto eilės numerį, tai yra, 1M, 2M (pirmo laipsnio magija, antro laipsnio magija). Aukščiausio laipsnio magija šiuo metu yra 6M, kuri vadinama technologine magija. Šis žodis gali skambėti neįprastai, nes magija suvokiama pagal jos archaiškus pavyzdžius ir nelaikoma rimtu užsiėmimu. Ilgą laiką ji tokiu ir buvo, tik psichologine priemone, tačiau tai savo metu buvo elitinės žinios, geriausia kas turėta. Šiuolaikinė magija - taip pat yra geriausia kas turima, o viskas, kas apibūdinama lotynišku veiksmažodžiu scire, scientia, yra tik egzoterinis variantas.

Norint suprasti šios sistemos ištakas, reikia žinoti civilizacijų istorijos chronologiją, kaip planetoje vystėsi žinojimo formos, kokius raidos etapus jos praėjo. Aš naudoju standartinę chronologiją

a) gamtinis žmogus (1M),
b) pirmykščių kultūrų žmogus (2M),
c) pirmos kategorijos civilizacija (3M),
d) antros kategorijos civilizacija (4M, 5M),
e) trečios kategorijos civilizacija (5M, 6M).

Planetinė vienarūšė civilizacija neegzistuoja, ir matome vienu metu kelis skirtingų tipų civilizacijų pavyzdžius. Pavyzdžiui, krikščionių bažnyčios yra pirmos kategorijos civilizacijos reliktas, kuris veikia kartu su trečios kategorijos, technologine civilizacija. Galimi atvejai, kai žmogus, arba jų grupelė šiuo metu gyvena gamtinio žmogaus galimybėse, ypač indėnų bendruomenės Amazonės džiunglėse. Didžioji civilizacijos dalis yra trečios kategorijos civilizacijos lygmenyje, kuris pasiekęs 2 etapą iš 10 galimų. Kiekvienas etapas turi savo „slaptą doktriną", kuris yra to etapo centrinis veikalas, prieinamas tik elitui, išrinktiesiems. Tuo tarpu ankstesni variantai būna paviešinti ir neteisingai vadinami „ezoterika". Pavyzdžiui, tokie yra Kabala (3M, 4M), Gnosticizmas (3M, 4M) ir pan. Į šį kontekstą įrašius filognoziją, ji vertinama kaip 4M (filosofija), 5M (mokslas), 6M (avangardinis mokslas).

Norint suprasti kokioje planetoje gyvename, reikia sugebėti padaryti visų kultūrų ir rasių apžvalgą. Mažiausiai pažengusios yra juodaodžių ir indėnų civilizacijos, kurių „kultūrą" pakėlė tik baltaodžių invazijos. Jos sugebėjo savarankiškai sukurti tik 1M, 2M ir 3M. Kitas segmentas, kuris sugebėjo pasiekti aukštą civilizacijos lygį yra Kinijos, Japonijos civilizacijos (4M, 5M), apimančios planetos azijinę dalį. Šių segmentų ekspansija minimali, nes jos išliko toje žemyno dalyje, kurioje atsirado, vykdydami tik minimalius ekspansijos projektus. Bet svarbiausias žemyno regionas yra Irako teritorijoje, kurioje turime ankstyviausią civilizacijos pavyzdį, vadinamą Šumerų civilizacija (3M). Ši civilizacija ilgą laiką buvo pagrindiniu idėjų šaltiniu, kurios buvo perimamos į aplinkines kultūras, turėjusias pirmykščių kultūrų arba pirmos kategorijos civilizacijos lygmenį. Šumerų civilizacija šiuo metu neturi tiesioginio atstovo ir yra laikoma išnykusia. Panaši, nepriklausoma civilizacija atsirado Egipto regione, kuri pasiekusi 3M lygmenį nunyko, prarado savo kultūrinio centro statusą, užleido jį pažangesniems centrams.

Tačiau mums įdomiausia yra arijų civilizacija, kuri palikusi nedaug tiesioginių įrodymų, bet turėjo tokį patį statusą kaip ir šumerai. Kur tikra arijų protėvynė, nežinoma, žinomos tik tos tautos, kurios yra kilusios iš arijų jų migracijos eigoje. Seniausia žinoma arijų atšaka yra Indijos civilizacija, kuri buvo sukurta arijams susimaišius su vietiniais gyventojais ir sukūrus vieną iš turtingiausių senovės kultūrų. Kita atšaka yra persai, gyvenę šiuolaikinio Irano teritorijoje. Persai kaip ir indai daugiausiai pasiekė 4 M lygmenį, kuris iki šių dienų yra vienintelė autentiška žinių sistema. Didžiausią proveržį padarė graikiškas arijų atsišakojimas, kuris sukūrė šiuolaikinę 4M struktūrą, rodžiusią pasikeitusią elito sąmonę ir naujo kultūrinio proveržio galimybę, kuri prasidėjo maždaug 6 a. pr. m. e. Graikijos pusiasalyje. Žinomiausi šio proveržio atstovai yra Sokratas, Platonas ir Aristotelis, sukūrę naujo stiliaus mąstymo sistemą, apvalytą nuo antropomorfinių ir religinių elementų. Šį substratą perėmė lotynai, sukūrę iš pradžių Romos respubliką, o po to - Romos imperiją. Šie turėjo magijos galimybes, kurios buvo 2M, 3M ir 4M vienu metu.

Šumerų, Egipto ir Indo-Arijų įtakoje turime hebrajų kultūrą, aprašiusią savo tautos istoriją Senajame testamente ir naudojusią senesnius regiono civilizacijų mitologinius, religinius šaltinius, kurie išsivystė į judaizmą ir Kabala. Jo įtakoje atsirado krikščionių religinis judėjimas, graikų, romėnų, Egipto civilizacijų aplinkoje, kuris išsivystę į įvairias gnostikų mokyklas, buvusias krikščionių bažnyčios pirmtakais. Tačiau Pauliaus gnosticizmas Romos imperijoje buvo išrinktas pagrindine mokykla, o kitos gnostinės atšakos sunaikintos ir ištrintos iš istorijos. Ši istorija rodo maždaug 3M ir 4M lygmenį, kuris perėjo į vėlesnes, 5M doktrinas. Paskutinieji istorijoje yra germanai, slavai ir baltai, kurie yra arijų palikuonys, toliausiai migravę nuo kultūrinių centrų, Indijos, Persijos, Graikijos regionų ir labiausiai smukę bei nesugebėję pakelti kultūros lygio iki to, kuris turėtas Indijos pusiasalyje. Tai yra 3M lygis, kuris įsikultūrino tik dėl romėnų ir graikų ekspansijos, ypač tada, kai šie buvo sukrikščioninti ir pradėjo vykdyti germanų, slavų bei baltų kristianizaciją. Šioje vietoje įvyko pagrindinis kitas proveržis, kuris „bendradarbiaujant" graikams, romėnams, germanams ir hebrajams, sukūrė 5M magijos atsišakojimą, turėjusį scientia pavidalą. Ši struktūra per Izraelį, Graikijos pusiasalį į Europą atnešė tikrą mokslo proveržį, kuris buvo padarytas infiltruotų į Europos universitetus slaptų sektų.

Žinojimas, žinių sistemos neatskiriamos nuo rašto, kuris yra žinių raiškos ir saugojimo būdas. Pagal civilizacijas turime tokias rašto sistemas

a) Šumerų dantiraštis,
b) Arijų sanskritas,
c) Egipto piktogramos,
d) Kinijos hieroglifai,
e) graikų ir lotynų abėcėlės,
f) germanų runos,
g) slavų kirilica.

Visos šios rašto sistemos buvo viešos, skirtos skleisti viešas žinias. Tuo tarpu tikras magas naudoja kitokį raštą, kuris neįtraukiamas į jokią lingvistikos sistemą ir vadinamas sigilų raštu. Tai nėra pats seniausias išradimas, galėjęs atsirasti gana vėlai, bet bent nuo 3M tikrai naudotas, kai magija pavirto tikra jėgos priemone. Tai slapta sistema, kurią žino tik inicijuoti ir išvystyta į aukščiausią lygmenį. Visų laipsnių magija šiuo metu iš tikro yra sigilų magija, kuri naudojama net filognozijoje kaip skyrelių stilistinis pamatas. Mano tekstai „Filognozijos pradmenyse" - sigiliniai. Sigilas dar kitaip yra multipleksas arba dauglypa, kuri simboliškai išreiškia hipostratos struktūrą, per ženklą susietą su žmogaus sąmone. Sigilo struktūra, proto struktūra ir hipostratos struktūra yra tiesioginiame ryšyje ir tampa valdoma, kontroliuojama sistema. Palyginus su įprastinėmis linijinėmis rašto sistemomis, sigilų raštas yra struktūrinis, kuris uždeda ant tikrovės konstruktą, jį išima arba supranta. Magijos aktą galima pavaizduoti tokia knygos forma: pirmas puslapis yra antspauduojantis pradžios sigilas, kuris yra magijos aktas, tada linijiniu raštu parašyta objekto istorija, kurio atžvilgiu taikoma magija, ir pasiekus rezultatą - pabaigos sigilas, rodantis objekto būklę ir perspektyvas. Sigilas yra strategijų, metodų ir priemonių arsenalas, kuriuo veikiami objektai, kuriuos inicijuotas magas mokosi mintinai, taiko praktikoje, išradinėja naujus. Nuo to, kokios priemonės leidžiamos, gali būti juodoji, baltoji magija ir pan. Pavyzdžiui, jeigu magas žmogaus arba bendruomenės atžvilgiu pritaiko destrukcijos sigilą - tai yra juodoji magija.

Gynyboje mago užduotis stebėti tikrovę ir suprasti, koks sigilas jo aplinkai taikomas, kad galėtų imtis gynybinių veiksmų. Puolime renkasi poveikio sigilą, su kuriuo siekia norimo tikslo. Pavyzdžiui, kokiame sigile (-uose) šiuo metu vystosi Lietuvos istorija gali pagal požymius suprasti tik magas, inicijuotas į 6M magijos sistemą. Yra šios sistemos populiarusis, žaidybinis variantas ir tikras, nes sigilą pritaikyti sugeba tik tikras magas, kuris naudojasi magijos įrankiais ir paprastos intencijos tikrovių surišimui - neužtenka. Koks veikia sigilas galima sužinoti ir iš tiesioginių užuominų, per žiniasklaidoje rodomus simbolius, kodines frazes, teatralizuotus renginius ir pan. Šie simboliai yra ir gerieji, ir blogieji, nes planetoje veikia kelios stovyklos, kurios konfliktuoja todėl, kad vieni garbina mirtį, o kiti gyvybę.

Grįžtant prie filognozijos, knygų skyreliai nėra tikri sigilai, bet jų konstrukcija ir stilistika yra sigilo struktūros atitikmuo. Taip yra todėl, kad mano minties formos yra sigilinės, o linjinis raštas ir mąstymas - nebūdingas.

klajunas

Sieva

Filognozijai pereinant į naują etapą, beliko pristatyti kelis paskutinius terminus, kurie nebuvo paaiškinti, bet susiję su pagrindinėmis žmogaus sampratos sąvokomis. Pirmi svarbūs terminai buvo sątvaras, psichovektorius, daugtūris, kurie buvo naudojami vidinės šviesos arkos erdvės aprašymui. Šalia šių terminų noriu pristatyti dar vieną savo naujadarą, kuris nėra skolinys ir turi lietuvišką skambesį, tačiau nėra tikrai lietuviškas. Šis žodis yra „sieva", skirtas įvardinti statišką daugtūrio arba psichovektoriaus struktūrą. Dar kitaip šis principas vaizduojamas kaip „bure" vadinama koordinačių sistema, naudojama aprašyti sumatų ir sumantų struktūroms. Sumatoriaus išreikštoji kokybiškai dalis yra sieva, suformuojanti veikiančiąją psichologinę struktūrą žmogaus sąmonėje, turinčią kryptinę ir kokybinę dalį. Tai yra, turime kryptinius sumantus, nekryptinius sumantus, bei atvirkštinio kryptingumo sumatus, kurie yra traukiantys arba konverguojantys.

Sieva turi centrinę dalį, kuri yra žiūros, perspektyvos centras, subalansuojantis periferinius taškus, suteikiantis jiems svoriu centrą. Šis centras yra akių srityje ir turi sumantinę asmenvardžio struktūrą. Į centrą konverguoja subjektyvūs sievos elementai, tokie kaip protas, jausmai; toliau, prie subjekto yra priskiriami kūno pojūčiai, kurie yra toliau nuo centro, bet labai didelio intensyvumo, svarbūs gyvybinėms funkcijoms. Ir turime objektyviąją sievos dalį, kuri yra traukianti, surenkanti žvilgsnį, organizuojanti, grindžianti, saistanti ir pririšanti. Sievos elementai nėra taškiniai. Jie užima didesnius ar mažesnius plotus, vadinamus šlėkais, tarp kurių yra surišančių matomų ir nematomų „stygų" sistema. Šios stygos daugiau yra traukos sritys, kurios koordinuoja, organizuoja ir tvarko visą sumantų ir sumatų sankaupą.

Remiantis burės koordinačių sistema, be objektyvios ir subjektyvios sievos struktūros galima vertikali ir horizontali perspektyva, sudaranti pagrindines sievos koordinačių ašis. Horizontalioje dalyje turime norus, projektuojamus į tikrovę ir būtinybes, kurios perkeliamos į subjektyviąją dalį ir žmogų sutvirtina bei apriboja. Filognozijos tikslas - suderinti būtinąją ir laisvės dalį, kad norai nebūti begaliniai, peržengiantys galimybių ribą, o būtinybės nepavirstų į kalėjimą, kuriame nėra jokios laisvos erdvės. Laisvė yra plotinė ir erdvinė, sukurianti pagrindą judėjimui tarp galimybių, darančių gyvenimą įdomų, reikalaujantį pastangų ir proto. Vertikali dalis yra gyvybės centras, kuris per kūno suvokinius, asmens centrą ir jį įkokybinančius jausmus suformuoja bazinę gyvenimo struktūrą.

Kaip pavyzdžiu galima pasinaudoti moralinės sievos principu, galinčiu turėti tris atramas - protą, jausmą ir tikrovę. Pamatas yra įgimtas moralės jausmas, kuris kylą iš natūralios žmogaus sandaros ir būdingas bent 30 proc. žmonių. Šis jausmas filosofijoje racionalizuojamas įvedant protinį pagrindimą, kaip bando padaryti I. Kantas. Tikrovė svarbi tuo, kad joje yra pagrindiniai moralės subjektai ir objektai, kurie jausmu arba protu saugomi, puoselėjami ir globojami. Yra ir atvirkštinis moralei principas, amoralumas, kylantis iš žvėriškos, grobuoniškos žmogaus prigimties, turintis tuos pačius atramos taškus - subjektyvų jausmą bei protą ir objektyvią tikrovę. Moralėje svarbūs du principai - nekenkimas, nežalojimas, neagresija ir teisingumas. Amoralumas yra kenkimas, agresija ir neteisingumas, kuris gali būti protinis, turintis iliuzinę logiką arba beprotinis, paremtas vien isteriniu jausmu.

Pereinant prie subjektyvių sumatų temos, manau, galima išskirti tris pagrindines kategorijas - apačioje turime svarbius spūdinius sumatus, tokius kaip malonumų šuorai; viršuje iš subjektyvios krypties - spūrinius, kurie yra kognityviniai spūdžių atitikmenys, iškeliantys, iššviesinantys, tokie kaip idėjos, supratimai, forminės mintys, suteikiantys kognityvinį pasitenkinimą savimi. Ir objektyvioje viršaus dalyje yra šlėkiniai, kurie yra zonų, plotų ir takų sistema, valdanti judėjimą, blokuojanti, stabdanti, kreipianti, praleidžianti ir pan. Laisvame žmoguje daugiau įtakos turi galinė struktūra, o ne laisvame, sukaustytame arba susikausčiusiame - priekinė. Nelaisvoje visuomenėje, kuri švietimo sistemoje formuoja vergo sąmonę proto nedaug ir elgesys valdomas dresiruotojų įdiegtais „instinktais".

Kadangi filognozijos vienas iš tikslų yra ekstropija, arba vis tobulesnės tvarkos kūrimas visuomenėje, raginama remtis objektyviu protu, objektyvia tvarka ir neleisti laisvei iškreipti gyvybinio proceso iš geriausios vystymosi trajektorijos. Tai yra sunku todėl, kad subjektyvi realybė labai arti centro ir tai sudaro jai dominavimo sąlygas jame, sukuriant sumanto perviršių. Sumantas yra ne tikrovė, bet spūrinė struktūra, kuri surenkama daugiausiai iš kaupiamosios sąmonės, arba patirties, todėl jo dominavimo atveju, iliuzija tampa svarbesne už realybe, kas yra labai pavojinga, nes iškreipia žmogų iš teisingų pasirinkimų trajektorijos. Dominuojant sumatui, žmogus turi tikrą, teisingą orientaciją, laisvei nesuteikia nepelnytų privilegijų, kurios sukuria per didelį žmogaus norų ir galimybių išsiskyrimą. Sumanto perviršius būdingas įvairiems psichikos sutrikimams, kurie gali būti natūralūs arba sukelti psichologinio teroro situacijoje.

Dėl šios priežasties sievai filognozijoje keliami reikalavimai balansuoti laisvę ir būtinybę, remtis ne subjektyvia, bet objektyvia realybe ir laikytis moralinių principų, kurie libertarizme yra neagresija ir teisingumas. Prie šių dalykų yra išoriniai stiliaus principai, kurie skirti asmeniui sukurti fasadinį įvaizdį. Stilius gali būti individualus arba kultūrinis, sukuriantis tam tikrą subkultūrinę oazę, sujungiančią žmones idėjų pagrindu. Neagresija gali būti pagrįsta protu arba įgimtu gerumo jausmu, o teisingumas logiškai sutvarko pasirinkimo tarp agresijos ir neagresijos mechanizmą. Teisingumo atveju agresija draudžiama, o neteisingumo - leidžiama. Todėl šioje vietoje išskirtini moralinio gerumo sievoje principai, ir jėgos sievos atsiradimas susidūrus gyvenime su neteisingumu. Moralinis gerumas surenkamas moraliniame sumante, kuris pagrįstas rūpesčiu, globa, pagalba, meile, kuris sievoje susiejamas su subjektu tikrovėje. Jėgos sieva atsiranda tada, kai susiduriama su neteisingumu, kuriame reikia arba fizinio veiksmo, arba protinio šūvio į nusikaltėlį. Gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame daug neteisybės ir neteisingumo, todėl moralinė sieva nepakankama išgyvenimui, nes tenka už save kovoti ir kovoje pažeisti neagresijos moralinį principą. Tačiau, kaip sakiau - tai tik vienas iš jų, nes teisingume leidžiama prievarta tuo atveju, jeigu ji teisinga ir teisėta.

Dar vienas vertas dėmesio aspektas - transcendentiniai sievos elementai, kurie kuriami prote, jausmuose, tikrovėje, susiejantys sąmonę su anapus-sumatine realybe, vadinama hipostratomis. Kodėl toks supratimas sąmonėje reikalingas plačiai paaiškinta „Filognozijos pradmenų" tomuose. Ši dalis yra svarbi tuo, kad ji yra ta auganti ir šviesėjanti dalis, kuri prabudina sąmonę, kelia jos lygį, didina supratimą, plečia įvaldytos tikrovės dalį. Šis sievos elementas yra drakono akies struktūra, vedanti sąmonę prie holoplastinės sąmonės. Šis plėtimas priklauso nuo įdėto darbo tiriant tikrovę ir tuo užsiima religija, filosofija bei mokslas. Religijoje šis principas archaiškiausias ir labiausiai stagnuojantis, neturintis priemonių ir metodų, įstrigęs dogmatizme, minties laisvės stokoje. Filosofijoje atsiranda laisvo proto sugebėjimas ir metodų kūrimas, kuriems rūpi tikra realybė, ne iliuzijos ir fantazijos. Mokslas labiausiai susiaurino ir labiausiai nususino šį sievos principą, pavertęs formulių ir lygčių kratiniu, nesukuriančiu ryšio su transcendencija kitose svarbiose sievos dalyse, kai seniai aišku, kad su anapusine dalimi žmogus susijęs visose vietose ir visose vietose reikalingas gelmės tikras pajautimas. Todėl kuriama filognozija, kuri turi ištaisyti šį trūkumą.

Filognozijoje, laikantis moralės principų, pažinimas skirtas ne užgrobimui, kuris neišvengiamas technologijoje, bet supratimui, išauginančiam „drakono akį", todėl laikomasi transhumanizmo singuliarinio mokslo žinių sprogimo formulės - pažinimui 100 proc., o technologijai, arba įsibrovimui į hipostratinę realybę, - 8 proc. Tai pagrindinė filognozinio reanizmo, gaianizmo analogijos, esmė. Neišlaikius šių proporcijų - žmonija neišgyvens.

klajunas

Sievos/sietyno projektas

Nors „Filognozų asociacija" dar nėra pritraukusi tiesioginio susidomėjimo ir nėra prisijungti norinčių žmonių, pradinės mokyklos bendroji programa jau paruošta ir pateiktą informaciją galima studijuoti savarankiškai. Pradinė mokykla sudaryta iš dviejų pakopų - mokinių ir vyresniųjų mokinių, kurie išlaikę egzaminą gali gauti jaunesniojo mokytojo arba mokytojo kvalifikaciją. Mokytojas yra žmogus, norintis ir sugebantis aiškinti žmonėms filognozijos principus. Mokytojas gali priklausyti filognozų asociacijai, o gali ir nepriklausyti.

Šiuo metu pagrindinis „Filognozų asociacijos" darbo projektas yra užsiimti knygų leidyba ir platinimu ir vystyti Sievos-Sietyno modelį sątvarologijoje. Naujausias sievos modelis yra patobulintas „burės" variantas, į kurį įtrauktas gnostinio implanto atsišakojimas. Tokiu būdu sąmonėje turime tokias pagrindines kryptis: A - asmuo, B - protas, C - jausmai, D - priekinės sąmonės sumatas, E - kūno pojūčių sumatai, F - gnostinis implantas į transcendenciją, kuri yra anapus visu raidinių sumatų-sumantų. Visa tai atrodo taip:



Šiame modelyje kiekviena kryptis turi psichoforminę dalį, kurioje yra psichiniai sumatai ir sumantai. Filognozijos tikslas - sukurti visų sąmonėje įmanomų sumatų katalogus ir pagrindinių sievų šiame kataloge modelius. Sievos yra kelių sumatų psichovektorinės varančiosios struktūros, kurios aprašo vidinę šviesos arkos erdvę. Lingvoformos tikslas - sukurti visiems katalogo atvejamas naujus pavadinimus, plėsti kalbos galimybės reikalingas sievų aprašymui. Tam turi būti kuriami nauji žodžiai, tobulinama gramatika. Naujų žodžių pavyzdžiai yra šlėkas, skrytelė, spūrinis, stielis ir pan.

Taip pat yra svarbus gnostinio implanto tyrimo principas, kur matome F krypties santykį su atvertaja transcendencija, tiriant AF, BF, CF, DF, EF konstrukcijas. Svarbiausias atvejis yra DF, kuris turi tris spindulius - energetinę gaublę - EDF, informacinė gaublę - IDF, ir kuriančiąją gaublę - KDF. Gnostinio implanto žymėjimo principas yra informacinis plotas, kuris yra dalys iš tūkstančio. EDF - 1/1000, KDF - 1/1000 ir taip toliau. Nesunku suprasti, kad Baltasis drakonas yra 100 proc. psichoformos katalogų, 100 proc. lingvoformos galimybių ir 100 proc. DF struktūros.

Tačiau akivaizdu, kad be teisingo sievos/sietyno subalansavimo, Baltojo drakono galimybės pavojingos, todėl svarbus yra etikos įdiegimas į sievą, kurios pagrindinė formulė - laisvė, neagresija ir teisingumas. Svarbus sievos sunormalizavimo metodas, iš subjekto (sumanto) svorio centrą perkelti į objektą, kuris yra D sumate ir F gnostiniame implante į transcendenciją, kuris daromas visakrypčio gėrio šaltiniu transcendencijoje.

Sievos/sietyno savianalizė įdomus užsiėmimas, ir kiekvienas žmogus galėtų užsiimti ja pažintiniu arba terapiniu tikslu, suformuluodamas savo pagrindines sievos logikas ir jeigu jos netinkamos - pabandydamas jas ištaisyti. Kitiems gali būti įdomu kurti katalogus ir pavadinimus naujai atrastiems sumatams. Taip pat galima užsiimti teorijomis kuriomis bandoma paaiškinti energingoji subjekto dalis arba pasyvioji objekto, kuri yra išorinė energija, todėl subjektyviai nešreikšta.

5 tomas kol kas nerašomas, jo pavadinimas pagal planą yra „Rėika" ir skirtas kuriančiajai gaublei. Pagal įprastinį mokslą tai biologijos tema, kurioje yra pagrindiniai genetikos ir Darvinio evoliucijos teorijos. Todėl čia turėtume parodyti alternatyvą Darvinui, kuri yra Baltojo drakono civilizacijos modelio pagrindas. Tai būtų sumatai ir KDF gnostinių implantų struktūra, peržengianti šiuolaikinio biologijos filosofijos mokslo rėmus, įtraukiant tokias naujas transhumanizmo temas, kaip dirbtinė gyvybė, DI, robotika.

Tai yra reanizmas, kurio formulė yra žinojimas - 100 proc., dirbtinės realybės - 8 proc. O kol kas pradinėje mokykloje studijuojami pirmi 4 tomai: 1) Naujo metodo principai, D. Mockus; 2) Amūrinė vizija, D. Mockus; 3) Vaivorykščių vasara, D. Mockus; 4) Juodasis drakonas, D. Mockus.

klajunas

#7
liepos 23, 2020, 13:06:37 Redagavimas: liepos 23, 2020, 13:08:59 by klajunas
Tiems, ką domina mano kūryba, kurios dalį viešinu šiame forume, siūlau apsilankyti mano tinklaraštyje www.filognozija.com Čia galima rasti naujienų, informacijos apie naujus projektus.

Naujas straipsnių ciklas nusimato maždaug nuo rugsėjo mėnesio, kuris įeina į mano vykdomą "sievos teorijos" projektą, kurio rezultatas bus nauja knyga, leidžiama 2021 m. Iki to su kai kuriais fragmentais bus galima susipažinti forume arba tinklaraštyje.

Aukštyn