Anomalija.lt

Žemiški dalykai => Off-Topic => Jūsų kūryba => Temą pradėjo: klajunas spalio 10, 2019, 20:55:48

Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas spalio 10, 2019, 20:55:48
Kaip žinia, Filognozijos pradmenis sudaro 115 tomų, trys kurių jau išleisti (trečias pasirodys netrukus). Ketvirtas tomas turėtų vadintis "Juodasis drakonas", kuris skirtas miegančios sąmonės problematikai. Drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris turi dvi būsenas, juodasis drakonas yra pradinė. Vienas iš klausimų yra tamsos ir blogio pasaulis, kuris rodo menką supratimą ir pasiklydimą melo būsenoje, kurią pašalinti turi filognozijos siūloma šviesa. Užuomina į tai, kas bus rašoma šiame tome yra pirmas tekstas, aiškinantis planetos elitų degradavimo ir išsigimimų analizės metodus. Prieš žengiant tolesnius žingsnius filognozijoje privaloma išsivalyti savo sielas, atrasti tikrąją savo esatį.

Sekso apokalipsė

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2021/pornhub.jpg)

Šis tekstas bus šiek tiek neįprastas, nes jame pateikiami slaptų organizacijų ir tarnybų išsigimimų analizavimo principai. Mano terminologija nėra standartinė ir yra supaprastinta, bet tik tam, kad stilius būtų neformalus ir gerai suprantamas. Kaip žinia, pagrindinės dvi išsigimimų temos yra malonumų ir sadizmo ideologijos, kurios parodo kaip mėgaujasi gyvenimu elitinės organizacijos. Malonumai yra hedonistinė pakraipa, o žiaurumai de Sadinė. Jie reikšmingiausi tada, kai susiję su seksualumu, lytiniu gyvenimu, kuris elituose pasiekęs išsigimimo ribą. Apie tai, kaip žlunga elitas ir kaip jie sužlugdo bendruomenes paaiškinsiu vėliau, bet iš pradžių reikia apibrėžti pagrindinius vertinimo principus. Teigiamoje pusėje yra laimės ir malonumo sąvoka, kurių visuma žymi žmogaus gerovę; neigiamoje pusėje yra skausmas ir kančia, kuri sukuria vargo gyvenimą.

Imkime malonumo parametrą, kuris mano asmeniniais matavimo vienetais matuojamas kubiniais cukrogramais, kurie yra tūrio vienetas (0,25 l stiklinė) ir į ją dedamo cukraus sukuriamas saldumo pojūtis ant liežuvio. Tarus, kad šaukštelyje yra 10 gramų cukraus ir didelis saldumas yra 30 g į stiklinę gėrimo, įprastinis lytinis malonumas palygintinas su 50 kubinių cukrogramų. Malonumas pasiskirsto psichinio daugtūrio dvejose vietose, kurios yra gausinis šuoras lytiniame organe ir galvos sumatų struktūroje. Kitas parametras yra laimė, kuri irgi yra matuojama cukrogramais, bet jos plotinė charakteristika yra daug didesnė, todėl jei reikia didesnio tūrio. Standartiniu tūriu laikau 20 l ir padidinu cukrogramų kiekį į kilo-, mega- ir giga- lygį. Kilo yra tūkstančiai, mega yra milijonai, giga yra milijardai. 1 megagramas yra 1000 kilogramų. Giga lygio akivaizdžiai nebūna. Laimės parametre, orgazminė būsena, vadinama palaima, atitinka 4 kubinius cukrokilogramus. Vadinasi paprasta laiminga būsena yra nuo 0,5 iki 1 kubinio cukrokilogramo.

Priešingas parametras yra skausmas ir kančia, kurie matuojami analogiškai prieš tai aprašytam metodui, bet atvirkščiai. Skausmas matuojamas kubiniais jugelgramais į 0,25 l, kuriuos galima palyginti su citrinos sukeliamu gėlimu ir dūrimu į liežuvio receptorius, tačiau pakeičiant skonį į skausmo pojūtį. Jugelgraminis skausmas gali turėti įvairius parametrus, kurie susiję su dūrimu, deginimu, pjovimu, plėšimu, kuris turi koncentracijos, intensyvumo ir ploto parametrą. Kančia, kaip ir laimė, yra daug didesnio ploto ir trukmės, ir jos intensyvumas būna ne toks geliantis, tačiau šis intensyvumas, ypač susijęs su somatiniais pojūčiais gali įgauti kančios ir fizinio skausmo pojūčio mišinio formas.

Visus šiuos parametrus ištęsus į kalendorinę metų ašį, galima skaičiuoti koks gerovės lygis, kuris apskaičiuojamas pagal formulę gerovė = malonumai + laimė; ir vargo lygis, apskaičiuojamas pagal formulę vargas = skausmas + kančia, per kalendorinius metus. Gerovės matas yra standartas, siekiantis minimalizuoti vargą ir maksimalizuoti laimę; jeigu laimė smunka žemyn vidurkio atžvilgiu, žmogus patiria žalą, kuri lengvai išreiškiama kiekybiškai, apskaičiuojant gerovės ir vargo skirtumą. Taigi, gerovė gali būti teigiama, o jeigu žmogus patiria didelį vargą - neigiama. Yra įvairūs būdai padaryti žmogų laimingu, vienas kurių malonumai, bet taip pat galima, ribojant juos, sukurti didelės kančios ir skausmo būseną, kuri gali pasiekti tokį lygį, kad žmogus privedamas prie ribos, už kurios yra tik mirties troškimas.

Visa tai sujungus su sekso kultūra bendruomenėse, galime išskirti tokias kategorijas, primetinėjamas invaziniu psyopu:
a) hedone principas - neporinis ir porinis;
b) de Sade hedonizmas - porinis;
c) de Sade principas - neporinis ir porinis;
d) von Masoch principas - neporinis ir porinis.

Palyginus visas šias kategorijas matome, kad imant neporinius atvejus, gerovė visada auga, nes gaunama daug kubinių cukrogramų ir cukrokilogramų; jeigu porinis gerovė abiem pusėm auga arba vienai pusei auga, o kitai pusei - smunka. Toks yra de Sade hedonizmas, de Sade principas, o von Masoch yra išimtinis atvejis su psichiniu sutrikimu, kai žmogus jaučiasi „laimingas varge, kančioje ir skausme".

Šis klausimas glaudžiai susijęs su sekso industrija ir moterų išnaudojimu, kuris gali įgauti įvairias formas. Tai reiškia, kad kai kuriais išimtiniais atvejais gerovė nenukenčia ir laimės būsena susikuriama dėl to, kad geras teisės į save kompensavimo principas, gaunant didelius honorarus, neprarandant savo teisių. Tačiau 90% atvejų yra priešingi, susiję su vargo būsena, su įvairaus laipsnio kančios ir skausmo atsiradimu. Tie 10% yra daugiau hedonistiniai, kurie nepažeidinėja sekso darbuotojų teisių; o likę yra de Sade hedonizmas, kuriame prievartaujama, išnaudojama, laikoma vergoviniuose santykiuose; de Sade seksas, kur naudojamas kankinimas ir žalojimas, didelis jugelgramų ir jugelkilogramų procentas, siaubingas vargas ir kančia; ir von Masoch atvejai, kai varge jaučiamas šioks toks malonumas, kaip ir sadizme tenkinamasi šveikiniais prieskoniais.

Suprantama, kad sekso industrijoje žiaurumas yra griežtai draudžiamas ir tokios produkcijos ar paslaugų gauti yra sunku ir rizika didelė; manau, tokio pobūdžio filmų ir paslaugų ne daugiau 15%, visa kita - hedonistiniai iškrypimai. Deja, perėjus prie elito lygmens de Sade ir von Masoch principu sekso paslaugos išauga iki 60% ir tokia kategorija yra populiariausia, nors prieinama tik privilegijuotam elitui. Moterims šioje sistemoje sukeliama didelė kančia, jos prievartaujamos ir net žudomos. Ypač išsigimėliškas atvejis, kai į tokią industriją patenka nepilnamečiai ir mažamečiai. Situacija ypač pasunkėja dėl psichotroninės vergovės, kai žmogus paklusti priverčiamas implantais galvoje, kurie programuojami kompiuteriais.

Sekso kultūra dėl pornografijos ir prostitucijos išplitimo labai išsigimusi, prisidengiant liberalizavimo ideologija, nesuprantant kaip nuo tokios dekadentinės kultūros deformuojasi psichika, kaip pažeidžiami ir iškreipiami socialiniai santykiai. Visa tai diegiama invaziniu būdu, vien dėl komercinės naudos, dėl kultūros sužlugdymo. Santykiai tarp vyrų ir moterų įgauna tokias formas:
a) tiesioginis kontaktas - nepažeidžiant gerovės, nekomercinis (A60%);
b) tiesioginis kontaktas - komercinis, nepažeidžiant gerovės arba pažeidžiant, prostitucija (B20%);
c) porno izoliacija - kai vyrai ir moterys naudojasi netiesiogine pornoaktorių prostitucija, mokėdami arba nemokamai (A60%);
d) nuotolinis kontaktas - nekomercinis, neprostitucinis, nepažeidžiantis gerovės (A15%);
e) nuotolinis kontaktas - tiesioginė transliacija, komercinė, prostitucijos atvejis (B20%).

Matome, kad masiškai diegiama izoliacijos ir netiesioginio kontakto principas, seksas sukomercinamas, tikra jo paskirtis užmirštama, atskiriama nuo meilės, pagarbos ir pareigos jausmo supratimo. Visuomenė nuo tokio žlugimo vis dar yra stabdoma ir saugoma, bet tik todėl, kad ji laikoma neprivilegijuota, o norint gauti šveikinių kubinių cukrogramų mėgaujantis hedonizmu, de Sadizmu ir mazochizmu, reikia turėti aukštą, išskirtinį statusą. Šioje srityje susiformuoja neteisėti elitiniai konglomeratai valstybėse, kurie verbuoja, grobia, išnaudoja ir žudo. Platinant pornografiją ir pratinant prie jos visuomenę, ugdomas abejingumas, nesupratimas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti kiek skausmo, kančios ir vargo ši sistema sukuria vien tam, kad vartotojui, kuris jaučiasi pakankamai saugus, sukeltų akių orgazmą. Rinka labai didelė. Tarkime vartotojai įvairiose kategorijose yra 70%, nesunku suvokti kiek reikia suluošinti gyvenimų, norint visą šią rinką patenkinti. Iš septyniasdešimt procentų 10% yra de Sade kategorijos, kuriai reikia pastoviu srautu tiekti produkciją, todėl pastoviai vergovinio resurso statuse yra 100 tūkstančių moterų planetos mastu.

Vien draudimo neužtenka, norint išspręsti šią problemą, reikia viešinti principą ir didinti supratimo lygį, skleidžiant kognityvinės empatijos sugebėjimą, kurį aiškinu savo tekstuose. Siejant visa tai su Filognozijos sistema, svarbiausia ieškoti būdų, kaip padidinti žmonių gerovę, ypač sekso industrijoje dirbančių moterų, neatsisakant laimės ir malonumo. Visas gyvenimas matuojamas tokiu principu ir Filognozijoje yra kritinis vargo (skausmas + kančia) lygis, kurį peržengti yra draudžiama. Draudžiamas psichinis ir fizinis skausmas, draudžiama per didelė, virš normos esanti kančia visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties. Pažeidus šį kritinį lygmenį gresia griežtos bausmės.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas spalio 17, 2019, 13:03:28
Sietyno struktūra sieloje

Po keturių tomų parengiamojo darbo, laikas sątvarologijai suteikti išplėstą formą. Pradinis sątvaro vaizdas apsiriboja žmogaus struktūra, tačiau norint jį geriau suprasti, reikia įtraukti ir aplinkos simetroną. Toks pirmapradžio žmogaus aiškinimas filognozijoje labai svarbus, nes padeda pamatą tikram, holoplastiniam žmogaus vaizdui. Pagal mano pažinimo vystymo modelį, teorija prasideda nuo 1 versijos gnostinio implanto, kuris sumuoja 0,1 procentą visos informacijos. Tai labai apibendrintas vaizdas, turintis tik kai kuriuos tikros struktūros bruožus, kurie, plečiant aprėpiamą informaciją, darosi vis ryškesni.

Žmogaus samprata naudoja arba redukcionistinį, arba dualistinį modelį, kurie skiriasi pagal tai, kaip atsakomas žmogaus sielos klausimas. Materialistai tvirtina, kad žmogus neturi jokios sielos, o jo kūnas yra tik materijos funkcija, įskaitant ir smegenis. Materializmas pateikia labai skurdų žmogaus modelį, naudodamasis tik fasadine paviršine informacija, kurią pateikia žmogaus akys. Jeigu ir sugeba šį vaizdą išplėsti, tai išplėtimo gylis minimalus. Dualistų manymu, žmogus sudarytas iš materialaus kūno ir nematerialios sielos, o pastaroji gali būti amžina arba mirtinga. Toks matymas atsirado religinėse teorijose, kuriose buvo bandoma daug rimčiau pasižiūrėti į žmogaus problemą, buvo daug teisingiau suprantama tikrovės struktūra. Šis pasaulio skirstymas į materialų ir nematerialų atėjo iki mūsų dienų, tačiau po truputį atmetinėjamas, o šio vaizdinio laikosi įsikibusios tik konservatyvios, atsilikusios ideologijos.

Filognozija žengia svarbų žingsnį į priekį ir atsisako pasenusių vaizdinių, tokių kaip skirstymas siela ir kūnas, materija ir dvasia ir pan. Tačiau kažkaip pavadinti žmogiškąją, gyvąją substanciją reikia ir tas pavadinimas tegul būna „siela". Prieš pradedant žmogaus išplėstojo sątvaro aprašinėjimą, reikia priminti kaip aiškinamas žmogus sumatoriaus ir spektrinės juostos principu, parodant kokia spektro dalis į kokią sumatoriaus vietą įtraukiama. Į priekinę sumatoriaus dalį įtraukiama fizinė materija, į centrinę - energetinė, o į protinę ir emocinę - gnostinė. Priekinė dalis pateikia pasaulio vaizdą, jį sudarančios materijos sumavimo paviršių, vadinamą sumatu. Energetinė dalis susijusi su energetiniais procesais fiziniame žmogaus kūne, kuriais sumuojamos jo būsenos sąmonėje. Emocinė ir protinė dalis yra smegenų organų produktas, kuris sudarytas iš tam tikrų smegenų branduolių ir smegenų žievės, kuriuose vyksta emocijų ir proto kūrimo procesai.

Spektrinėje juostoje yra daug sluoksnių, tačiau tikrą jų formą ir sandarą atskleisti sunku, ypač tai netikslinga 1 versijos gnostiniame implante į pirmapradę žmogaus sielą (kūną). Manau patogiausia ją skirstyti į tris dalis: a) priekinę - grubiąją sielą, kuri vadinama gyvūnine, ir kuri anksčiau buvo vadinama kūnu, tačiau atsisakant primityvaus sąvokinio dualizmo pakeista į sielą. b) Galinę, subtiliąją sielą, kuri vadinama matančiąja, tapatinama su žmogaus būties centru, tuo, kas žmogus yra savo giliausia esme, tai yra, sąmone. c) Centre yra energetinė siela, kuri gali būti labiau pasislinkusi į gyvūninę „grubiąja" struktūrą arba matančiąją subtiliąją struktūrą. Pasiekus tokį pirmos versijos lygį, galima suprasti, kas žmogus yra išplėstu supratimu, nelaikant jo paprasta mėsa ar skerdiena. Svarbiausios dalys yra matančioji ir energetinė siela, kuriose vyksta tikri žmogaus egzistenciją grindžiantys procesai, pakeliantys žmogaus gyvybinį procesą iš buko materializmo vaizdinių. Žmogus yra siela visose savo vietose, net fasadinėje dalyje, tik mes suvokiame vienas kitą kaip masyvinius sumatus, nerodančius pilno, tūrinio, giliojo žmogaus konstrukto vaizdo.

Galima iškelti proporcijų klausimą, kuris turėtų geriau parodyti šių žmogaus sątvaro padalinimų tikrąjį svorį. Mano apytiksliu vertinimu, žmogaus gyvūninė siela sudaro 70 proc. konstrukto, kuriame sukoncentruota didžioji dalis sukritusios energijos; energetinė siela sudarytų 20 proc. sielos, kurios ištyrimas labai svarbus tuo, kad ši centrinė dalis atlieka formuojančią, vystymąsi reguliuojančią funkciją, nes energetiniai simetronai yra ta vieta, kuri molekulinei daliai suteikia griežtą, genuose apibrėžtą formą. Paskutinė matančioji siela būtų 10 proc. ir jos pagrindinė funkcija susieti vaizdą, apdoroti informaciją, kurti žmogaus egzistencinį branduolį. Šis padalinimas sąlyginis, nes yra viena pirmapradė siela, vadinama sątvaru arba konstruktu. Į šį vaizdą dar reikia įtraukti artimąją aplinką, kuri su pirmaprade siela sąveikauja per energetinę ir matančiąją sielą.

Padarius šią įžangą į naują žmogaus problemos interpretaciją, galiu pateikti pagrindinę šio skyrelio sąvoką, kuri yra sielos vidinių struktūrų atskleidimo pradžia. Ta struktūra vadinama sietynu. Jis yra vienas iš pagrindinių sielos struktūrinių padalinių, kuris sujungia tikrovę su matančiąja siela per tris nutolimo nuo jos laipsnius. Principas toks: tikrovė - sietyno struktūra - siela. Siela pirmiausiai yra matančioji, o sietynas įeina ir į energetinę, ir gyvūninę sielą. Imant tikrą šią sielų išdėstymo struktūrą, energetinis sietynas yra pagrindinė, gaubiančioji fasadinė dalis, o grubioji dalis yra centre apgaubtas branduolys. Matančioji siela yra tam tikra energetinės sielos funkcija, kuri atskirta į pagrindinę žmogų kuriančią dalį. Šį vaizdą būtina pridėti prie fasadinio masyvinio sumato vaizdo, kurį kiekviena matančioji siela yra įpratusi laikyti tikruoju žmogaus vaizdu. Tačiau ši lakštinė išėma tik vienas iš daugelio tikro žmogaus tūrinio konstrukto profilių.

Šiame pirmos versijos gnostiniame implante svarbiausias klausimas ar siela amžina. Mes žinome, kad tam tikros priekinės dalys akivaizdžiai mirtingos, tačiau pradedant nuo energetinės sielos, klausimas ne toks paprastas, nes nėra įrodymų. Kokie įmanomi supratimo variantai? Jeigu grubiosios sielos materija subtiliąsias energijas prisiriša kietuoju ryšiu, kaip tarp šaltinio ir lauko elektrone ir elektriniame lauke, tai energetinės struktūros suyra kartu su šaltiniu. Tačiau toks žmogaus sielos aiškinimas laiko spektrinę juostą labai negilia ir žmogaus matančiosios sielos savybių ieško pačiame materijos paviršiuje. Kita galimybė, kad yra atskira substancija, kuri su gyvūnine dalimi surišta nekietu ryšiu ir ryšį galima išardyti nepažeidžiant struktūrinių padalinių. Tokiu atveju, dezintegravus fasadinei daliai, giliosios energetinės dalys atsiskiria nuo gyvūninės sielos ir pratęsia egzistenciją. Toks aiškinimas būtų dualistinis, labiau priimtinas religiniam pasaulėvaizdžiui. Materialistinis pasaulėvaizdis, bet kokiu atveju, rodo labai didelį bukumą.

Filognozijoje šie klausimai ne fantazuojami, ne tikimi, bet tiriami, o padaryti atradimai panaudojami teisingos, pilnos žmogaus sampratos sukūrimui. Vienas iš tikslų, kuris artimas ezoterinės pasaulėžiūros žmonėms, yra atmesti žmogaus buką anatomizmą, kuris rodo netikrą žmogaus vaizdą ir pagal šį netinkrą vaizdą kuria neteisingą, žmogaus prigimties neatitinkančią santvarką. Kitas filognozijos perspėjimas yra transhumanistinių technologijų į sielą įterpimas, žmogaus pavergimas, nesuprantant, kokios to pasekmės gyvybiniam procesui planetoje ir civilizacijų hierarchijoje. Jeigu transhumanizmas ir leidžiamas, tai tik tuo atveju, jeigu laikomasi pirmame ir antrame „Filognozijos pradmenų" tome išdėstytų gyvybės etikos normų ir reikalavimų. Filognozija nepropaguoja transhumanizmo, nes tam netinkama sąmonės kokybė, kurią pakelti reikės daug šimtmečių. Iki to turi būti pateikiamos Aristotelio filosofijos lygio struktūros, kurios yra 1 ar 2 versijos gnostinis implantas iš 1000.

Manau, kad atsakiau į klausimą kas yra žmogus. Žmogus yra siela per visą savo energijų spektrą, pradedant „fiziniu kūnu" ir baigiant sąmone. Svarbiausias atradimas - tas paveiksliukas, kurį kiekvienas matome savo galvose - nėra žmogaus tikras vaizdas, tik iliuzija, kuri prilygsta socialiniuose tinkluose naudojamam avatarui, už kurio slypi tikras vaizdas. Viso vaizdo žinoti neįmanoma, tačiau reikia turėti bent apytikrį supratimą, kokių nematomų ir nesuvokiamų dalių turi žmogus. Filognozijoje akcentuojamas energetinės ir matančios sielos vystymasis, kurios yra pagrindinės agresijos vietos su naujausiomis psichotroninėmis technologijomis. Filognozija netolimoje ateityje pateiks metodų kaip išsigydyti pažeistas vietas ir funkcijas, kaip atgauti tikrą, teisingą suvokimą, kaip išsivalyti matančiąją sielą nuo invazinių šiukšlių. Ta vieta yra energetinis sietynas, į kurį vykdoma manipuliacinė intervencija, panaudojant psichotroninę substratologiją. Vienas iš būdų sutriuškinti intervenciją, pertvarkyti sietyno sujungimo struktūras tose vietose, kurios nepažeistos, nes užgrobimas niekada nebūna 100 proc. Šitaip savo matančioje dalyje galima susikurti pasipriešinimo ir kovos placdarmą. Sielos sietyno dalis yra ta vieta, kurioje galima atsikovoti laisvę savo matančioje drakono akyje.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: a.t.sielis spalio 17, 2019, 18:29:30
Jeigu pažiūrėti taip, kad žmogų sudaro:

1) dvasinė amžina siela
2) tapatinimasis su materija, klaidinga tapatybė
3) suvokimas
4) protas
5) jutimai
6) jutimo organai ir fizinis kūnas (įskaitant smegenis)

tai apsėdimai sutrikdo 3, 4, 5. O jeigu tai ne apsėdimai, tai tiesiog 3, 4, 5, 6 sutrikimai.

Visa esmė, kaip susveikatinti 3, 4, 5, 6.

Jungtis tarp nefizinio ir fizinio žmogaus sandų yra ties riba tarp 4+5 ir 6.

Panašiai kaip mes žiūrim į kompiuterio monitorių, ir valdome kompiuterį, bei gauname iš jo informaciją, nors esame autonomiški nuo kompiuterio, taip protas ir jutimai sąveikauja su jutimo organais ir fiziniu kūnu, nors yra autonomiški.

Tai parodė kai kurie NDE atvejai, kaip pvz. Vicki Noratuk, https://ndestories.org/vicki-noratuk/ , kuri buvo nuo gimimo akla, bet NDE metu, atsiskyrusi nuo fizinio kūno, turėjo regą.

Jeigu pažiūrėti taip, kad kai kurių žmonių invalidumai būna nuo pat gimimo, o kai kurių - pasireiškia ne nuo gimimo, bet vėliau, gali būti kad kažkurie invalidumai yra neišsprendžiami ir neišgydomi. Jeigu tai yra tokie 6 lygmens defektai, kurių neįmanoma pakoreguoti ar apeiti. "Apeiti" ta prasme, pvz. žmogus be kojos gali vaikščioti su ramentais, tokiu būdu, su problema gyvenama. Jeigu smegenyse kažkas "sulūžę", gal būt tai irgi galima apeiti, ir tą defektą apžaisti, išsiversti be tos smegenų vietos.

Daugiau vilčių yra su tais sutrikimais, kurie yra 3, 4, 5 lygmenyse. Tą turėtų spręsti minkštieji metodai: gyvenimo būdas, režimas, mityba, užsiėmimai ir kt.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas spalio 17, 2019, 19:05:15
Citata6) jutimo organai ir fizinis kūnas (įskaitant smegenis)
A. Pagal mano skirstymą yra gyvūninė siela.

B. Energetinė siela nepažymėta.

Citata2) tapatinimasis su materija, klaidinga tapatybė
3) suvokimas
4) protas
5) jutimai
C. Yra matančioji siela.

Citata1) dvasinė amžina siela
D. Energetinės sielos dalis, kuri nesuyra iširus gyvūninės sielos ir energetinės sielos struktūroms.

Žmogaus psichinės struktūros gali būti universalizatinės ir individualizatinės; universalizatinės programuojamos standartiniais ideologiniais universalizatais. Individualizatinė siela neatitinka standartų todėl, kad yra išsiprogramavusi, neteisingai užprogramuota ar įveikusi standartinę programą. Todėl viskas priklauso nuo perspektyvos. Universalizatų invazijoje gyvenantis protas visur ieško sutrikimų, naudoja ligų klasifikatorius nurunginėjimui ir pan. Tai reiškia, kad argumentų iš supratimo - nulis. Argumentas tik prilyginimas standartui, kuris tik sutartinis.

Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: a.t.sielis spalio 17, 2019, 19:14:39
Na taip, "sveikata" yra tam tikras standartas, ypač kai kalbam apie proto sveikatą. Reliatyvus dalykas. Kaip žmonės savo vieni kitiems, kai kas nors nepatinka: "tu nesveikas", "tu keistas" ir pan.

Bet, jeigu proto funkcionavimas trukdo gyventi ir kelia ekstremalią kančią, tada kažkas ne taip.

Protas visiems kelia kančių, bet jos būna pakenčiamos.

Visas klausimas yra proto suvaldyme. O protas suvaldomas užsiėmimais, darbais.

Nesuvaldytas, išsibalansavęs protas sukelia chaosą visame gyvenime, nes tada ir rūpinimasis fiziniu kūnu pasidaro neįmanomas, yra daug žalingų veiksmų (arba neveikimo, apsileidimo).
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas spalio 17, 2019, 19:33:09
Nemanau, kad Filognozija trukdo gyventi, tikiu, kad sutvarko protą, išvalo nuo priešiškų invazijų. O vienas kitas poetinis simbolis - tik intrigos įvedimui.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: a.t.sielis spalio 17, 2019, 20:00:50
Na, jeigu tavo teoretizavimo metodas veikia, puiku. Svarbu geras rezultatas.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas lapkričio 03, 2019, 13:33:51
Nulinio subjekto metodas

Vienas iš „Filognozų asociacijos" tikslų yra gyvybinio proceso planetoje apsaugojimas nuo sunaikinimo/susinaikinimo, dėl technologijų nesuvaldomos invazijos į mūsų gyvenimus. Tam reikia suprasti, kokie jo principai, būtinosios struktūros, kurių nepaisymas ardo biosferos pusiausvyras. Kas yra gyvybė kol kas nežino joks mokslas, o žinios apima tik pradinį informacinį plotą, todėl sunku teisingai įvertinti kokį pilną poveikį jai daro technologijos, tačiau tai netrukdo teisingai sukonfigūruoti tą sluoksnį, kuris yra žinomas. Filognozija kol kas naudoja pirmos versijos gnostinį implantą, kuris sukuria struktūrą, gaunamą sumuojant tikrovės paviršių. Jo supratimas yra kelias į gelmę, kuri pirmame „Filognozijos pradmenų" tome pavadinta forėja, antrame personifikuotu vardu Rėika, o teorinis terminas yra kuriančioji gaublė.

Savo tyrinėjimuose remiuosi dviem pagrindiniais filosofais, kurie yra F. Nietzsche ir A. Šliogeris. Nietzsche deklaravo, kad jo filosofijos paskirtis yra gyvybės išaukštinimas ir jos klestėjimo teorinis pagrindimas, nors tam jis naudojo labai netvirtą loginę struktūrą. Iš jo teorinės sistemos į filognoziją perimu kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos principą, bet atsisakau jo amoralizmo, kuris gyvybę žlugdo, o ne vysto prie pažangesnių formų. Nietzsches amoralizmas bando įtvirtinti subjektyvistinį vertės supratimą, vaizduojant, kad vienintelė perspektyva į gyvybinį procesą yra subjekto ego, kuris vertę įdeda ir išima. Vietoj to, į kuriančiosios gaublės perspektyvą įdedu tokį patį subjektą, kuris nėra niekieno nuosavybė ir žmogiško subjekto atžvilgiu yra objektyvios vertės ir objektyvaus gėrio šaltinis, kuris matančioje sieloje nutrinamas subjektyvia invazija, nesuvokiant, kad tikrovė nėra tik subjekto kūrinys. Nietzsches teorijoje gyvybė atsisuka prieš save pačią per grobuonišką patologiją, nesuvokiant, kad kylanti dalis pagrįsta objektyviu gėriu, o krintanti, žudanti - tik patologinis psichovektorius, kuris susiformuoja dėl žemos matančiosios sielos kokybės. Toks principas atsirado dėl neteisingo kuriančiosios gaublės interpretavimo, kuri jam buvo sudaryta iš vienintelio sando, vadinto valia, skolinantis idėją iš Schopenhauerio. Valia yra valia viešpatauti, kuri kiekviename taške siekia pranašumo, persvaros, o kai ši įgyjama - žemesnis lygis suresursinamas, jeigu neranda pritaikymo - sunaikinamas. Tai laikoma natūralia, savaime suprantama tvarka, kuri sukuria pakopinę augimo struktūrą, siekiant viršžmogių rasės sukūrimo. Ribas tarp subjektų įtvirtinanti moralė tik kliudo, todėl pasak Nietzsches ji sunaikintina.

Toks principas filognozijai nepriimtinas ir Nietzschinė intelektualinė katastrofa sprendžiama subjekto dekonstravimu, parodant koks menkas šis vidinis valios viešpatauti sluoksnis prieš objektyviąją struktūrą, koks pavojingas jo amoralizmas, kylantis iš fantasmagorinio savęs sureikšminimo ir nesugebėjimo suvokti moralinio saiko principo svarbos. Pavojingiausia Nietzsches klaidos forma yra subjektyvistinės iliuzijos sugiminiavimas su technofašizmu, kuris klaidai ir netiesai galvoje suteikia galią, leidžia įsivaizduoti, kad tu ir esi tas viršžmogis, pašauktas kurti naują civilizaciją, kai tam nėra jokių vidinių pajėgumų. Filognozija siekia būti tuo proveržiu ir iškilimu į aukštesnį lygį, tačiau su teisinga sątvarologine struktūra galvoje, atsisakant grobuoniško psichovektoriaus, nesuresursinant žemesnės pakopos daugiau, negu būtina. Visi pretenduojantys vadinti save filognozais turi turėti sveiką asmenybinę dalį, kuri suvokia gyvybinio proceso principus, kokie neteisingų tikrovės interpretacijų pavojai ardant būtinąsias struktūras, kaip kovoti prieš nyčiškas invazines teorijas, formuojančias neteisingą, įžambinę asmenybės sandarą žmoguje.

Šliogerio perspektyva yra priešinga Nietzsches perspektyvai, ypač gelmės paviršiaus požiūriu. Jis nekūrė jokios kuriančiosios gaublės koncepcijos, greičiau siekė apvalyti subjektyvistinius, invazinius sątvaro, arba reginčiosios sielos, sluoksnius, sugrąžinti ją į pradinę, objektyviąją būklę, kuri suvokiama per sumavimo paviršius, į kuriuos neįdėtas joks gnostinis implantas, jokios išorinės ir vidinės psyopinės struktūros. Ne be priežasties jo sistema vadinama sugrįžimo filosofija, kai atbuliniu būdu grįžtama atgal todėl, kad kelionė pasiekė aklavietę. Tai vargu ar yra galutinė stotelė ir aukščiausias pasiekimas, tačiau kaip metodinė būtinybė kartais būna privaloma. Šliogerio filosofija filognozijai vertinga todėl, kad yra Rėikos struktūros išlaisvinimas, žmogišką psichovektorių sumažinant iki nulio, leidžiant gamtai veikti savaime, pagal savo pirmapradį, natūralų gėrį. Tai nevaldomo, nekontroliuojamo, neužgrobto gyvybinio proceso veikimo teorija, kuri jame nemato vietos subjektyvistinei žmgaus valiai. Jeigu šis procesas ir turi būti organizuojamas, tai tik pačiame paviršiuje, per socialines, ekonomines ir politines formas, o ne per savo subtiliąsias energetines struktūras. Filognozas nuo Šliogerio skiriasi tik tuo, kad šiam metodiškai buvo svarbu sukurti nulinio subjekto principą, o filognozija, vietoj to, nori teisingo subjekto, su maksimaliomis objektyvių struktūrų vaivorykštėmis ir minimaliais subjektyvistiniais sluoksniais.

Filognozijos pirmos versijos gnostiniame implante gyvybės atsiradimas ir išvystymas skirstomas į du etapus. Pirmas etapas yra protoformos sukūrimo substratologija, o antras etapas yra protoformos iššakojimas į biosferos rūšinę įvairovę. I etapas yra kuriančiosios gaublės fundamentalioji dalis, kurios aprašymui filognozijoje kol kas turimi tik trys komponentai, nors jų turi būti žymiai daugiau. Rėizolinis pradas, sudarytas iš energijos dinamikose esančių materijos struktūrų; eiolinis pradas, sudarytas iš plotinio sumavimo ir strateginių multivektorių principų; ir pradinis kuriantysis impulsas, kaip vieta, kurioje atsiranda gyvybės formos projektas, pradžioje kaip didelę potenciją turinti protoforma, kuri aktualizuojama antrame etape. II etapas yra protoformoje esančių struktūrų aktualizavimas, parenkant vystymosi kelius ir proveržių gyvūninėje ir matančioje dalyje formas. Šiame etape pirmiausiai sukuriama pirmaujanti rūšis, šuolis biosferoje, tada ta rūšis pereina per savo sandaroje užkoduotas vystymosi pakopas iki susinaikinimo arba naujo šuolio sukūrimo. Tos pakopos yra a) laukinis etapas, b) kultūrinis etapas, ir c) technologinis etapas. Jeigu padalintume technologinį etapą į 10 dalių, dabar būtume trečio etapo trečioje technologinėje dalyje, vadinasi prie pačios pabaigos, kai gresia arba proveržis, arba žlugimas, kuris galimas kaip išnykimas arba atkritimas į ankstesnę formą. Šioje situacijoje Nietzsches ideologinė struktūra yra nusižudymo kelias, kurio pavojingiausia forma yra technofašizmas ir vertybinis subjektyvizmas, vaizduojant, kad gyvybiniame procese nėra jokios objektyvios vertės, kad technologijos invazijai į gyvybinį procesą nėra jokių apribojimų. Nietzschei atrodė, kad nėra jokių kas-centrų, arba subjektų, propagavo sątvaro psichovektorius formuoti tik kuo-centriniu būdu, kad visus sumatus matytų tik kaip galios plėtimo, išnaudojimo įrankius. Šliogeris atstato 100 proc. kas-centrinį principą, uždraudžia kūrybinę invaziją į daiktų gelmę, išvalo tikrovę nuo humanoidinio mėšlo.

Iki dabartinės stadijos vystėmės taip:
1) protoformos atsiradimas,
2) protoformos įvairovės sukūrimas,
3) pirmaujančios rūšies sukūrimas,
4) laukinis etapas,
5) kultūrinis etapas,
6) technologinis etapas,
7) proveržis arba žlugimas.
Technologinis etapas išsiskiria tuo, kad jis gelminis ir substratologinis ir siekiantis pilnu užvaldymu užvaldyti kuriančiąją gaublę. Nors filognozijoje irgi yra substratologija, ji neina šiuo technologiniu keliu ir jos gelmės traukos principas daugiau yra gynybinė, o ne puolamoji substratologija. Šliogerio kelią labai vertinu, tačiau kaip filognozas atmetu jo nulinio subjekto metodą ir bandau pateikti teisingo subjekto principą per sątvarologiją, formuojančią ištaisytą psichovektorių iš daugtūrių, kurie aprašomi sątvarologijos koordinačių sistemoje, burinėje struktūroje. Kaip ji atrodo, aprašyta kitur ir čia nesiplėsiu, tačiau priminsiu, kad ji sudaryta iš 5 dalių arba krypčių: vertikali ašis - karūninė-emocinė ir korporinė-homunkulinė; horizontali ašis - kognityvinė dalis ir sensorinių sumatų ekranas, vadinamas pasauliu. Šios dvi ašys susikerta centre, vadinamame asmenybės sumatų daugtūryje, kuriame yra subjekto, Ego centras. Kiekviena dalis turi savo sumatų/sumantų struktūras, formuoja daugtūrius, psichovektorius, ir kitas komandines suvokimo, jausmo ar veiksmo formas. Įdėjus į šias vietas tinkamus objektyvius, vaivorykštinius sluoksnius, galima neutralizuoti invazinių struktūrų grobuoniškumą, atstatyti pusiausvyrą tarp subjekto ir objekto, subjektą padaryti nepavojingu sau pačiam ir tikrovei. Yra vienas gyvybinis procesas ir jis turi būti ne smukdomas bet auginamas, atimant iš resursinimo patologijos ideologinius pagrindus sątvarologijoje.

Tam galima panaudoti įvairias formas, ne vien technologines teorijas, kur viešpatauja protas, logika, technologinė struktūra. Sugrąžinant ankstesnį etapą, galima rekonstruoti kultūrinius pasiekimus, kurie yra religija kaip garbinimo egzoterinė sistema; mitologija kaip mitinis pasaulėvaizdis, konkuruojantis su mokslo objektyviąja struktūra; ir magija kaip simbolinis valdžios tikrovei įrankis. Integruojant visas šias dalis į visumą galima sugrąžinti net šiek tiek laukinės būklės kaip darė Šliogeris, tam, kad matančioji siela neužstrigtų evoliucinėje perspektyvinėje iliuzijoje ir suvoktų subalansuotą žmogaus visumą. Ši sistema vadinama „gyvybės magija", kaip kuriančiosios gaublės tikrovėje išaukštinimas ir išlaisvinimas nuo grobuoniškos invazijos, kuri kyla iš anomalinio psichovektoriaus atsirandančio dėl sutrikusio sumavimo proceso, kai neteisingai sątvare sujungiami medžiagos ir formos aspektai. Tai atsitinka dėl psichotronikos invazijos arba dėl menko savimonės išsivystymo, kuri nesukuria aukšto lygio suvokimo ir supratimo proceso žmoguje.

Todėl, apibendrinant, galima sakyti, kad, lyginant su Šliogeriu, renkuosi aristotelinį aukso vidurio kelią. Bet manau šis kelias tinkamas tik tiems, kurių liga nėra toli pažengusi ir kuriuos galima išgydyti nuosaikiomis priemonėmis. Kitiems pasiūlysime radikalesnių metodų.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas lapkričio 07, 2019, 23:16:14
Laiko problema Nietzsches filosofijoje

F. Nietzsches filosofija įdomi tuo, kad jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris aiškiai įsisąmoninęs kūrė naują civilizacijos psichovektorių, iš kurio galima daug pasimokyti. Retkarčiais prarasdamas dvasinę savitvardą ir ramybę, jis atskleidė svarbius tikrovės sąrangos principus, kuriuos pamatyti sugeba tik įžvalgus ir gilus protas. Tai rodo, kad net turėdamas neigiamų charakterio bruožų, Nietzsche buvo išskirtinė asmenybė, padariusi didelę, teigiamą ir neigiamą, įtaką filosofijos raidai. Nepaisant to, kaip filognozas jo rezultato nepriimu, priimu tik kelią ir kai kuriuos metodus. Kelias unikalus, kaip ir kitų filosofų, integruotų į filognoziją, tačiau jo sukurta forma daugiau tinka tyrinėjimui, o ne praktiniam pritaikymui. Tai matosi iš to, kokią įtaką Nietzsche padarė nacionalsocializmui, kuris integravo į savo doktriną visišką jo imoralizmą ir tuo turėjo įtakos katastrofiniam scenarijui Europoje 20 amžiaus viduryje.

Vertinant pagal filognozijos skalę, Nietzsches filosofija yra 0/1 versijos gnostinis implantas, atskleidęs svarbių dalykų sątvarologijoje, tačiau substratologijoje nepajudėjęs iš nulinių pozicijų. Tai nenuostabu, nes to nėra padaręs beveik nė vienas filosofas, išskyrus keletą. Tačiau jo pastangų būta nemaža ir jo rašytiniame palikime turime keletą įdomių schemų ir principų. Dėl šios priežasties turėtume pradėti nuo Nietzsches sątvarologinio aspekto, kuriame jis dėsto savo pagrindinius psichologinius atradimus. Į jo principus daug nesigilinsiu, tenoriu pateikti pagrindines schemas ir santraukas. Čia svarbios dvi sąvokos, apibūdinančios priekinį ir galinį sątvaro aspektą, kurie yra nihilizmas kaip proto būsena ir dekadansas kaip pasaulio būsena. Iš Nietzsches raštų galima išgliaudėti pilnas šių koncepcijų teorijas, bet mes apsiribosime jų apibrėžimu. Nihilizmas yra prasmės ir vertės nebuvimas suvokime, kuris kyla iš supratimo, kad visos vertės ir visa prasmė yra valios viešpatauti sukuriama iliuzija, kuri, suvokus šią paslaptį, paneigia ir sugriauna pati save, sukelia moralės žlugimo įspūdį. Nihilizmo pasekmė yra imoralizmas. Dekadansas yra smunkančios/smukusios civilizacijos apibūdinimas, kurios nusilpusi valia viešpatauti, kuri nesugeba susikurti galią didinančios iliuzijos, mėgaujasi savo sugedimu ir išsigimimu arba žudo save ekstremistiniame celibatiniame moralizme. Pirmu atveju turime nusilpusį gyvybinį potencialą, o antru isterizuotą iliuziją, kuri nesuvokia kaip valia viešpatauti turi įtvirtinti gyvenimą aukštinančias vertybes.

Nietzsches teorijoje naujų įžvalgų nėra gausu ir jis toliau šios schemos nepažengė - jo knygose randame aprašytos situacijos analizę ir bandymą ištaisyti padėtį naujo psichovektoriaus pagrindimu. Tam jis sukuria savo pagrindinį valios viešpatauti gnostinį implantą, kurį suprojektuoja į substancijos gelmę kaip pagrindinę visų gelmės atsišakojimų formulę. Energetinė gaublė - valia viešpatauti, informacinė gaublė - valia viešpatauti ir kuriančioji gaublė - valia viešpatauti. Kaip tokia schema gaunama suprasti nesunku - valia yra galinės sąmonės struktūra, viešpatavimas yra priekinės sąmonės vienas iš pagrindinių aspektų Nietzsches suvokime, kurie prote sujungiami į vieną struktūrą ir nukeliami į tikrovės fundamentą. Nihilistinė valia gali būti stipri ir silpna, pesimizmas aktyvus ir pasyvus; viešpatavimas silpnas, išglebęs ir išsigimęs, nesugebantis sukurti jokios genialios formos. Nietzsches idealas buvo genialus, stiprusis nihilizmas, suprantantis tikrovės paslaptis, nepuoselėjantis jokių iliuzijų, kuriantis tobulas formas beprasmybėje. Viena tokių formų yra viršžmogis, kuriame sukoncentruota visa kuriančiosios valios viešpatauti galybė. Viršžmogis, pasak jo, turi būti visiškas imoralistas savo kūrybiniame siautėjime, tai savo viduje pagrindžiant stipriuoju nihilizmu ir aktyviuoju pesimizmu. Nei gyvybinio proceso išglebęs degradavimas, nei fanatinis moralizmas jam nepriimtinas.

Visi šie Nietzsches filosofijos aspektai gerai ištyrinėti, tačiau jo laiko teorija, kuri yra įforminama amžino to paties sugrįžimo formuluote, liko gerai nesuprasta. Galbūt jis pats gerai nesuvokė kokios pasekmės įvedus į substancijos teoriją laiko uždarančią struktūrą, o galbūt tai jis darė sąmoningai, siekdamas savo propaguotą ir konstruotą psichoformą paversti amžina. Iš dalies tai paradoksalu - viena vertus propaguoti, kad nieko nėra amžina išskyrus nenutrūkstamą tapsmą, kuris laikinumo aukščiausias principas ir, kita vertus, trokšti begalinės amžinybės. Tai tapsme įmanoma vienu atveju, jeigu tapsmas uždaromas į ratą ir keliauja tuo pačiu keliu begalinį apsisukimų skaičių. Tai ir yra jo sprendimas, kuriuo jis nori išgelbėti savo pačio filosofiją nuo žlugimo, nuo ištirpimo laikinume. Taip jis kūrė „aukščiausią" civilizacijos tašką, civilizacijų pabaigą ir visiškos beprasmybės, nihilizmo ir imoralizmo įsigalėjimą. Jo manymu tai tobula civilizacinio psichovektoriaus forma, kuri uždaro visiems laikas „genialų" kūrinį, išgelbėja žmoniją nuo žlugimo, dovanoja jai geriausią Nietzsches filosofijos pasiekimą, kuris yra viršžmogis, vedantis žmoniją į niekur begaliniu beprasmybės ratu.

Pats Nietzsche detaliai neanalizavo laiko prigimties klausimo. Nekėlė jo fantastinių aspektų, kaip tai įprasta daryti šiuolaikinėje kūryboje ir kelionių laiku fantazijose. Jis, viso labo, kūrė psichoformą, kuri buvo reikalinga jo filosofinių tikslų įgyventinimui. To priežastis buvo jo įsitikinimas, kad nėra jokios tiesos, tik iliuzija + galia, todėl reikia žiūrėti ne reprezentacinio atitikimo, bet kaip iliuzija padeda siekti galios centro tikslų. Tai reiškia, kad, Nietzsches manymu, neįmanomas joks pažinimas, todėl vargintis beprasmiška - yra tik stipri arba silpna kūryba. Stipri kuria viešpatavimo centrą, o silpna - žlungančios valios simptomas, dekadentinio smukimo diagnozė. Filognozijoje šis principas nepripažįstamas, joje tikima, kad įmanoma holoplastinė struktūra, sumuojanti 100 proc. informacinio ploto, tačiau šis rezultatas 100 tūkstančių ir milijonų metų tikslas. Kaip visada, pradedame nuo pradžios ir bandome panarplioti Nietzsches laiko koncepciją, išsiaiškindami kaip turi veikti jo laikas, kad būtų įmanomas toks tapsmo užsidarymas į begalinio kartojimosi ratą.

Laikas yra dvejose vietose: sumatoriuje ir pirmapradėje tikrovėje. Šie du laiko variantai nesutampa, todėl projekcija iš sumatoriaus į pirmapradę tikrovę netinkama laiko teisingos teorijos sukūrimui. Sąmonėje laikas yra momentinis ir uždaras/uždarantis. Tai reiškia, kad atidaryta tik dabartis, dabartinis momentas, o praeitis ir ateitis uždaryta. Taip yra todėl, kad sątvaras iš esmės yra plotinis prezentinis srautas, kuris turi momentų sekos principą, dėl nenutrūkstamo apdorojimui skirtos informacijos srauto. Todėl jis yra tik čia ir dabar ir nėra ten ir vakar/rytoj. Tačiau viskas gali būti ne taip pirmapradėje tikrovėje, kurios tikra struktūra nežinoma sumavimo procese įkalintai egzistencijai. Laiko galimybės daug didesnės, kurias pradmeniniu pavidalu pabandžiau įforminti nauju žodynėliu, įvesdamas tenkmės, tentyvo, lomos, strujos, klavo terminus ir pan. Kaip tapsmas gali būti idealiai pasikartojantis savo pirmapradėje esmėje? Tam matau vienintelę galimybę - visas ratas turi būti atvira struktūra, kuri ne atidaroma/uždaroma, bet į kurią „įeinama". Tai būtų panašu į filmą, kuris visas rodomas vienu metu, kiekviename kadre. Laikas būtų kažkas panašaus į kino juosta, per kurią juda objekto struja peršokdama iš kadro į kadrą. Visa tikrovės istorija būtų tokia kino juosta suformuota į apskritimą, o gyvenimas būtų linijinis judėjimas kadrų seka.

Ši Nietzsches teorija būtų pakenčiama, jeigu istorijos ratas būtų tik vienas - tačiau jis norėjo šį sukimąsi padaryti begalinį, nes, jo manymu, pasiūlė žmonijai geriausią filosofiją, iš kurios nenorėjo paleisti pagautų žmonių protų, sukūręs jiems beprasmybės ir kančios/džiaugsmo kankinimo kamerą. Taip pat panaikino laisvos valios idėją, norėdamas įdiegti nepakeičiamos lemties viziją, pagal kurią visi keliai iš anksto nubrėžti ir pakeisti nieko neįmanoma, maža to jie kartosis ir kartosis tol, kol nusprogs Nietzsches matricos kompiuteris. Šiame rate turime tokią struktūrą B - būsena, P - pertrauka, ir ∞ - begalinis kartojimasis. Kaip mėgdavo sakyti pats Nietzsche - viskas jau daug kartų yra buvę ir kartosis toliau begalybę kartų - visi džiaugsmai ir vargai, viskas kartosis lygiai taip pat kaip dabar ir kiekvieną akimirką. Kartais sakoma, kad šis principas yra mitologinė jo filosofijos dalis, o prieš tai išdėstyta - teorinė. Mitologinė, galbūt, todėl, kad tikros laiko formos pagrįsti filosofo metodais neįmanoma, todėl galima tik kurti pasaulėdaros mitą.

Šį amžino to paties sugrįžimo mitą galima sujungti su Šliogerio civilizacijų teorija, pagal kurią yra laukinė, kultūrinė ir technologinė civilizacija. Ciklas galimas viengubas ir dvigubas, tą patį kelią pereinant vieną arba du kartus. Du kartai reikalingi tam, kad būtų sukurta priešpriešinio laiko judėjimo iliuzija, per priešpriešinį civilizacijos gimimo ir žlugimo procesą. Toks principas reikalingas todėl, kad lenkiant tieses į praeitį ir ateitį į užsidarantį lanką, sunku suvokti kaip įvyksta praeities ir ateities susijungimas. Tačiau, kaip jau paaiškinau, taip yra todėl, kad mes mąstome iš taškinės perspektyvos ir linijinės evoliucijos požiūrio taško. Pats Nietzsche šioje vietoje klaidino, neįvedęs naujoviškų sąvokų, vartojęs žodelius pradžia ir pabaiga, dabar, vakar ir rytoj, momentas, akimirka ir t.t. Pažengęs filognozas šias sąvokas atmeta ir kuria naujas. Tai nereiškia, kad priimama Nietzsches schema, tai reiškia tik tai, kad priimamas jo proto eksperimentas.

Taigi, gauname tokį bendrą Nietzsches „atradimo" vaizdą. Centre yra substancijos masė, kurioje kunkuliuoja valios viešpatauti formų karas, kuriantis galios centrus, o aplinkui yra amžino to paties pasikartojimo apskritimas, kaip laiko kadrų scena, į kurią iškopią gyvybės formos gimdamos, pereidamos per savo scenarijų ir vėl sugrįždamos į amorfinę substancijos būseną. Idėjos keistumas tas, kad Nietzschei atrodė, jog šis principas turi kartotis be galo, nieko naujo į sistemą neįvedant ir nieko iš jos neišleidžiant. Toks statiškas genialaus filosofo konstruktas, kuris yra nuolatinio tapsmo, laikinumo ir begalinio to paties kartojimosi mišrainė. Neaišku kur nukišta laisva valia, ką tokioje situacijoje iš tikro reiškia kūryba ir t.t., nes vieninteliu kūrėju čia yra Demiurgas nužiedęs šį puodą ir paleidęs suktis nesustojančia karusele mūsų beprasmius gyvenimus.

Filognozo tikslas bus išleisti civilizaciją iš šios beprasmybės, atskleidžiant tikrą realybės simetroną, parodant tikrą laiko ir tikrovės prigimti, tačiau to dar reikės šiek tiek palaukti. Kol kas turime tyrinėti ir dekonstruoti iliuzijas.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas lapkričio 11, 2019, 10:56:49
Sątvarologinė analizė

Vienas iš būdų įveikti patologinio charakterio įžambinės situaciją yra psichinių struktūrų dekonstrukcija, su kuria parodomas tikras ekselencijų veidas. Ši dekonstrukcija yra viena iš vystomos sątvarologijos paskirčių filognozijos teorijoje. Kiekvieną filosofinę sistemą galima laikyti savotiška taikomąja sątvarologija, tačiau tai, ką darau aš yra ne taikomoji, bet bendroji sątvarologija, kuri turi padėti pamatą bet kokiai praktinei jos versijai. Bendrosios sątvarologijos tiesioginių užuomazgų randame Hėgelio, Heideggerio, Šliogerio filosofijose. Su šiais filosofais šiek tiek susipažinęs ir natūralu, kad kai kurie momentai yra bendri, nes tyrimo objektas tas pats. Žinoma, dėl tam tikrų aplinkybių pilno vaizdo parodyti negaliu, tačiau pateiksiu pakankamai informacijos, kad toliau modelį konstruoti būtų galima savarankiškai. Ši teorija standartinė, naudojama psichožvalgyboje žvalgų.

Prisiminkime kai kuriuos pradinius dalykus, išdėstytus pirmajame „Filognozijos pradmenų" tome. Sątvaras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose sumuojamas tam tikras nedidelis aplinkos informacijos plotas, iš kurios susidaromas jos vaizdas matančiojoje sieloje. Rodančioji substancija yra savotiškas tapatybinis kontinuumas, kuris atlieka suvokimo ir atvaizdavimo funkciją ir sudaro sątvaro fundamentą, filosofijoje vadinamą „būtimi". Rodomoji substancija sudaryta iš sumatų, kurie yra sumuojamų išorinių ir vidinių objektų visuma. Kadangi sumate sumuojamos informacijos plotas nepilnas, pagal mano skaičiavimus 1/20, tai tas vaizdas yra tik nedidelis lakštinis objekto sluoksnis, neparodantis viso jo egzistencijos principo. Tai matosi pažiūrėjus į žmogų, kurio fasadą suvokiame kaip masyvinį kūno sumatą, neturintį, nei vidinio jausmo, nei minčių, nei atsiminimų atvaizdo. Tai reiškia, kad mes matome nepilną žmogų, tik jo vieną iš sluoksniukų, įtrauktų į mūsų priekinę sąmonę. Tai, kas yra anapus sumatų, vadinama „hipostratomis", anapusine tikrove, kurioje yra tikras, pilnas pirmapradis žmogus.

Pakalbėkime šiek tiek daugiau apie kontinuumus, kurie yra bendrosios gaublės paviršių pamatas. Kontinuumą patogu atvaizduoti vienetiniais skaičiais, kurie rodo, kad ši struktūra visose savo vietose yra tapati bet kokiai kitai daliai, neturinti skirtumo nei kokybėse, nei kiekybėse. Toks kontinuumas vadinamas sąmone arba suvokimu ir priklauso rodančiosios substancijos funkcijai. Išvertus į lietuvių kalbą, kontinuumas reiškia tęsmas, nurodantis, kad atliekant veiksmą kiekvienoje pratęstoje veiksmo dalyje neįsiveda nieko naujo. Šiam kontinuumui priešingas yra begalybinis kontinuumas, kuris atvaizduojamas kaip begalybių aibė. Begalybė kiekviename taške reiškia, kad tas taškas neapibrėžtas, gali turėti begalinį formų skaičių. Begalybinis kontinuumas naudojamas aprašyti transcendencijai, kuri yra anapus sątvaro tapatybinio kontinuumo, bet tiesiogiai koreliuojamas su minčių struktūromis. Bendras satvaro vaizdas tokiu atveju būtų toks: (∞∞∞∞[11111111]∞∞∞∞). Šis vaizdas rodo, kad begalybę galime pažinti tik su statišku ir dinamišku, tapatybiniu ir deformuotu egzistenciato kontinuumu, kuris išvystomas į laksatinių ekranų struktūras, sudarytas iš naujoviškų dėmenų. Filognozijoje šio darbo nedarysiu, užtenka to, kad užvedu ant kelio.

Dar viena sątvaro savybė yra ta, kad jis yra prezentinis informacijos srautas savo sumatuose, kurie yra nenutrūkstami, epizodiniai, komandiniai ir šuoriniai. Prezentinis srautas turi prezentinį centrą, aplink kurį išsidėsto laikas į priekį (ateitis) ir į galą (praeitis). Kaip esu ne viename savo tekste rašęs, pačioje transcendencijoje prezentinis centras neegzistuoja, todėl sukelia daug klausimų dėl to, kokia iš tikro pirmapradėje tikrovėje laiko struktūra. Tai priklauso nuo judėjimo, kitimo, tačiau akivaizdu, kad tai ne paprastas judėjimas ir kitimas kokį matome sątvaro paprastuose kontinuumuose. Sątvaras tik suriša, susumuoja informaciją, pateikdamas šiokį tokį reprezentacinį vaizduką, tačiau tas vaizdukas tik 1/20 tikro aplinkos vaizdo. Nenutrūkstami sumatų srautai sukuria bazinį aplinkos vaizdą, kuris yra asmuo, pasaulis, kūnas, protas. Epizodiniai sumatai būna ilgesni ir trumpesni, susiję su būsenomis, nuotaikomis, jausmais ir pan. Komandiniai sumatai yra veiksmai, judesiai, norai, aistros, geiduliai ir t.t. Šuoriniai dagiausiai yra emociniai ir motoriniai sumatai, kai kurios laksato formos, kaip specifinės mintys, vaizdiniai, prisiminimai. Bendrasis mąstymo procesas - nenutrūkstamas, bet yra specifinių darbų epizodai susiję su įvairiomis jo funkcijomis. Mąstymą kaip pažinimą esu pavadinęs antisumavimu, tai yra sumatų vaizdo skaidymu į antisumatus, kurie paskui su tam tikra logika vėl sumuojami į semantines, prasmines struktūras. Kai šios struktūros jungiamos su priekinės dalies sumatais, jos vadinamos sumantais, kurie yra ne kas kita kaip gnostiniai implantai į hipostratas.

Tam, kad būtų galima sukatalogizuoti visą šią sistemą, braižomos satvaro sumatų koordinatės, turinčios penkis pagrindinius taškus:

1) asmens sumatų sistema,
2) laksato sumatų sistema,
3) būsenų sumatų sistema,
4) fiksato sumatų sistema,
5) kūno sumatų sistema.

Visus šiuos taškus galima sukatalogizuoti ir iš jų dėlioti pagrindinius matančiosios sielos psichovektorius. Koordinačių sistemą vadinu bure, kuri yra parodytos formos

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2021/bure.jpg)
 
Psichovektorius yra daugianarė struktūra, vadinama daugtūriu, kurioje susijungę kelių taškų sumatai į vieną komandinę sistemą. Smulkiai šį kartą neaprašinėsiu, pateikiu tik pagrindinį, bazinį analizės metodą. Sumatų analizė nėra gerai išvystyta, nes tam reikia plėsti žodynus, įvedinėti naują terminologiją, ieškoti naujų kokybių aprašymo metodų. Vienas tokių naujų būdų buvo pateiktas skyrelyje „Sekso apokalipsė", kur aiškinama kaip vertinti malonumo ir skausmo sumatų savybes, intensyvumą, kitas charakteristikas. Kaip pavyzdį pateiksiu naujovišką terminą „šlėkas", kuris įeina į žodžių „kvapas" ir „skonis" grupę, bet susijęs su asmens kategorija, pažymėta burėje A raide. Šlėkas yra būsena, susijusi su galvos srities sumatų sistema, įkrauta su asmens savivokos, tapatybės epizodine padėtimi. Yra slegiantys, svaiginantys, nuovargio, kvailumo, linksmumo, lengvumo ir pan. šlėkai. Taip pat yra šlėkai susiję su charakterio savybėmis, kurie yra pavydas, piktdžiuga, sadizmas, žiaurumas, kerštas, išdavystė, neapykanta. Pilnų katalogų nepateiksiu, juos kiekvienas gali paanalizuoti savyje, centrinėje galvos dalyje, ant veido kaukės, tolimesnėje erdvėje jeigu tai tiksliniai, grobiamieji, nuosavybiniai, stabdymo šlėkai, susiję su išoriniais objektais.

Taip pat šioje vietoje galima priminti pagrindines sumatų savybes kiekviename iš penkių taškų, kurias vadinu atskirų sąmonių archetipais: fiksatas - grožis/bjaurumas, laksatas - prasmė/beprasmybė, asmuo - geraširdiškumas/žiaurumas, būsenos - laimė/kančia, kūno homunkulas - malonumas/skausmas. Tai pagrindiniai visų sumatų klasifikatoriai, kurie įaugę į sątvaro suvokimo struktūrą ir skirsto pastovius, epizodinius, komandinius bei šuorinius sumatus.

Buvo nemažai filosofų, bandžiusių surasti pagrindinius žmogaus veiklą ir kūrybą grindžiančius pradus, tačiau nemačiau nė vieno su išsamia sistema. Šioje vietoje nemažai yra padarę egzistencialistai, ypač Heideggeris „Būtyje ir laike". Iš jų idėjos perėjo į Šliogerio filosofiją, o iš jo kai kuriuos principus perimu aš. Tai nėra aklas kopijavimas, bet gana didelis idėjų išplėtimas, o kai kur patobulinimas. Viename iš ankstesnių tekstų rašiau, kad yra du pagrindiniai sątvaro tipai išorės atžvilgiu: pilnas subjektyvizmas, kaip Nietzsches filosofijoje, pilnas objektyvizmas, kaip Šliogerio filosofijoje. Aš renkuosi ne Nietzsches kliedesizmą, ne Šliogerio nulinį subjektą, bet teisingą subjektą, savo satvąrologiją skirdamas ne griovimui, ne žudymui, bet teisingo subjekto sukonstravimui, suvokiančio savo vidų, galinčio pasirinkti geriausią sąveikos su aplinka ir žmonėmis variantą. Suprantu, kad kartais savo ekselencijas, šuorus ir komandines grobuonines struktūras suvaldyti gali būti labai sunku, tačiau ugdyti savitvardos dorybes, kaip siūlė Platonas ir Aristotelis - privaloma.

Ypač tai svarbu dalinantis savo bendrąja priekinę dalį su kitais, norint išvengti chaoso, anarchijos ir karo. Planeta nėra niekieno nuosavybė, bet šitas savininko psichovektorius labai stiprus. Prie jo dar pridėjus technofašistinių ekselencijų savo įsivaizdavimuose sistemą, gaunasi labai prastos kokybės sąmonės kokteilis. Tokioje situacijoje susitarimas neįmanomas, civilizacijai tenka eiti sunkiuoju išsivalymo keliu. Grįžti į nulinį subjektą nereikalaujama, kaip siūlo Šliogeris, tačiau savo kvailumą pamatuoti - ne pro šalį. O šis puikiai matosi į save pasižiūrėjus iš vidaus, tikru pasižiūrėjimu, kaip siūlo sątvarologija ir mintirega.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas lapkričio 27, 2019, 09:54:42
Šliogerio filosofinė būsena

„Mintiregos metoduose", kurie buvo publikuoti 2019 metais, parodytas pats paprasčiausias psichožvalgybos priemonių arsenalas, naudojamas psichikos struktūrų analizei. Šiame skyrelyje pateiksiu papildymą, reikalingą geresniam dalyko supratimui. Formatas bus filosofinis, naudojant Šliogerio ir Nietzsches filosofijų pavyzdžius, išanalizuotus  sątvarologiniu metodu. Kadangi tai tik santrauka, o ne išsamus vadovėlis, nėra katalogų, net katalogizavimo principų ir leidžiama tik suprasti. Kiekvienas norintis mokėti naudoti psichožvalgybos metodus, turi būti įsisavinęs „Filognozijos pradmenų" visus viešus tomus, turėti laisvą psichinę struktūrą modeliavimui. Verta prisiminti skyrelį „Sątvarologinė analizė", kuriame pateiktas burės koordinačių sistemos pavyzdys.

Viena koordinačių sistema rodo vieną subjektą, kuris nesąveikauja su jokia išorine realybe, tuo tarpu šiame skyrelyje pateiksiu sąveikų analizių pavyzdžius. Sątvaro sumatinių paviršių sistema yra žemėlapiai, kuriuose parodomi įvairūs sumavimo kompleksai. Žemėlapiai skirstomi į 5 pagrindines kategorijas, žymimas raidėmis. Kiekviename žemėlapyje yra taškas, kuris rišamas su sumato struktūra, paimta iš katalogo. Yra paprasti ir akivaizdūs sumatai, kiti retai pasikartojantys, sunkiai išreiškiami, nes stokojama terminų. Šiame tekste burę pakeisime tokia struktūra: Z (D, E, A, B, C). Raidė Z yra sątvaras, D - priekinės sąmonės sumatai, E - centrinės sąmonės sumatai, A - asmens sumatai, B - kognityvinės sąmonės sumatai, C - emocinės sąmonės sumatai. Esant sąveikai su objektu, vyksta invazija į vidų, pasinaudojant įvairiomis pažeidžiamomis vietomis ir kanalais. Taip pat parodysime negyvų objektų struktūrą, kuri sudaroma iš išorinės perspektyvos: T (A, S, G, K). T reiškia daiktas, A - akių kūnas, S - semantinis kūnas, G - gnostinis implantas, K - kauzalinis kūnas. Sujungę šias dvi struktūras į vieną, gauname sąveikos atvejį, kurį turime apibrėžti pagal turimą, iš sumatų sudarytą psichovektorių: Z (D (T [A, S, G, K]), E, A, B, C). Tarkime, kad tarp Z ir T yra sukurtas nuosavybės psichovektorius. Tam, pirmiausiai T turi pasirodyti ir būti pateiktas sąmonėje - tai vyksta per D sumavimo sistemą. Antras svarbus elementas yra pririšimas, kuris vyksta per kelias vietas, kurios sunkiai fiksuojasi, bet yra sujungtos su C žemėlapiu, arba jausmais/būsenomis; su B žemėlapiu, duodančiu supratimą, konstruojančiu gnostinius implantus G; taip pat svarbi ir A vieta žemėlapyje, kur yra asmens savybių ir bruožų struktūros, įeinančios į santykio formavimą su objektu. E dalis elementariausia, nes joje yra komandinė motorinė veiksmo sistema, kuri valdo sąryšį per tiesioginį kontaktą. Toks išdėstymas eilute - ne pats geriausias, geriau būtų naudoti erdvines struktūras, bet tekste tai neįmanoma.

Kitas pavyzdys, bus filosofinių teorijų glaustas aprašymas sątvarologine formule, imant kaip pavyzdžius Šliogerio ir Nietzsches sistemas. Šliogeris propaguoja nulinį subjektą, kurio tikslas užgesinti sątvaro vidinių dalių procesą, kuris trukdo pamatyti objektą ir sugrįžti prie pačių daiktų, naudojant bazinę sumavimo struktūrą, kurioje dalyvauja rodančioji substancija ir priekinė sąmonė. Įvedus į šią minimalistinę struktūrą filosofinį jausmą arba būseną, gaunamas Šliogerio minimalus filosofinis subjektas. Šliogeriui sąveika tarp subjektų labai svarbi, tačiau taip pat nemažai dėmesio skyrė gamtiniam objektui arba daiktui, kuris yra pirmiausiai į savo natūralią aplinką įsišaknijęs „gyvūnas". Gyvūną galima žymėti Tg, papildant konstruktą papildomais elementais: Tg (A, S, G, Z, K). Be žinomų elementų pridėtas Z, kuris yra gyvūninis sątvaras, kaip anapusinis objektas, valdantis charakteringą gyvūno elgesį, kuris pažįstamas. Patį bendrą Šliogeriškos sąveikos multipleksą tekstiniame formate parašyti nepatogu, užteks išvardinti dėmenų reikšmes ir pateikti paaiškinimą. Tarkime kad Z yra Šliogeris (Z → Šl), gauname D apibrėžtą kaip pirmapradį sumatą Tg, kuris yra daiktiškasis objektas. E yra komandinė struktūra, įeinanti į veikiamąją dalį, vykdanti objektines manipuliacijas, kurios filosofo turi būti sulaikomos, nes šis atsisako nuo pragmatinio, kasdienio santykio su daiktais, jų nevartoja. A yra asmenybės kompleksas, galintis turėti šustrinę, jurinę ir erinę dalį, kuriomis konstruojasi komandinė šustrinė struktūra. Tam, kad pamatytų objektą kaip tikrą, dėl savęs ir sau esantį daiktą filosofas išsijungia savo ego sumatus ir atsisako pretenzingosios savo dalies, įsijungdamas į nulinę būseną. B dalis Šliogerio sątvare yra protas, įprastai vykdantis antisumavimo veiksmą, po to surenkantis į gnostinį implantą antisumatų struktūras, sulipdomas su objekto kauzaliniu kūnu, sukuriantis jo sumantą. Šliogerio filosofinėje būsenoje ši dalis turi būti pilnai užgesinta, kad netrukdytų užsiimti filosofine teorija. Paskutinė dalis C yra emocijos, būsenos, jausmai, kurie gali būti globaliniai arba lokaliniai, esantys galvos srityje. Taigi visi mažieji c sumatai užgesinami, išskyrus meilės būseną, kuri išryškinama ir per globalinę C sistemą projektuojama į objektą, atsisakant jį pažinti, ardyti, laužyti, prievartauti, interpretuoti pagal savo Ego ir pan. Visi antisumavimo ir antisumatų projektavimo sumantai išjungiami ir pasirodo pats daiktas taip, kaip jį sukonstruoja priekinė sąmonė, kuri laikoma objektyviausia ir nesavanaudiškiausia dalimi.

Kitas filosofas yra Nietzsche, kūręs valios viešpatauti filosofinę sątvaro struktūrą, kuri buvo pagrįsta jėgos ir prievartos propagavimu, užmaskuotos gražiais poetinių iliuzijų blizgučiais. Į Nietzsches problematiką galima pasižiūrėti šiek tiek kitu kampu, nes norint suprasti jo santykio su objektu, įtraukiamu į satvarą sumato pavidalu, principą reikia žinoti, kad jo imoralistinė etika nepripažįsta galiai jokių ribų ir apribojimų ir sąveikos formą konstruoja tik pagal galios logiką. Tai reiškia, kad į kiekvieną sumatą galia projektuoja galios bei vertės struktūrą ir savo sąveiką grindžia pagal tai, kokioje vietoje hierarchijoje yra objektas/subjektas. Jeigu galia ir vertė didelė, veiksmas sulaikomas, sumažinama šustrinė subjekto dalis, atsiranda paisymo ir atsižvelgimo psichovektorius. Jeigu gradacijoje galia/vertė maža, subjektas/objektas turi nulinę vertę ir nusistatytų apribojimų veikimui jokių nelieka. Dėl šių priežasčių Nietzsches sątvarologijoje yra sątvarų hierarchinis principas, todėl žiūrima iš kokios perspektyvos projektuojami vertinimai - iš galios ar begališkumo. Tokia struktūra ir filosofija problemiška todėl, kad ji galvoje nesubalansuota ir nepusiausvyra, nes turi riedančią psichovektoriaus konstrukciją. Kai nesubalansuotas vidus, nesubalansuotas išorinis veiksmas - sustiprintas vidinių ekselencijų ir šustrinių struktūrų įsikalbėjimu, savo Ego sureikšminimu, neigiamų sumavimo struktūrų neribojimu, konfliktinių ir karo polinkių sureikšminimu. Protas konstruoja galios ir hierarchijos pasaulius ir diegia kaip primityvius nulinės vertės gnostinius implantus, vertina ar turi reikalą su kylančią ar dekadentine gyvenimo linija, nusipluoština visas silpnas ir išglebusias būsenas, jausmus ir emocijas. Ego didelis, atitinkantis veiklos mastą, pasiramstęs savo išskirtinės auksinės vertės supratimu. Auksinė vertė priklauso nuo įgimtų auksinės formos bruožų, o jeigu tokių neturi - naudojama didingos misijos idėja (Hitleris).

Aprašius psichovektorių daugtūrius galima pereiti prie sąveikos griežtesnio apibrėžimo abiem atvejais. Aprašymo šablonas bus mano etikos teorija, kuri pagrįsta visakrypčio gėrio principu, priešpastatomu vienakrypčiam gėriui, sukuriančiam nuolydžio problemą. Visakrypčio gėrio pagrindas yra transcendentinis taškas, vaidinantis gėrio šaltinio vaidmenį sątvare, iš kurio gėris vienodai pasiskirsto visose sątvaro dalyse, ypač tarp galinės ir priekinės dalies, tarp subjekto ir objekto. Jeigu pripažįstama tokia bazinė etikos struktūra, objektas tampa lygiaverčiu subjektui, dėl ko pažeidžiamas galios hierarchinis principas. Priešingu atveju, kai kuriama verčių hierarchija, atsiranda riedanti struktūra, nelygybė, o ši į psichovektorių ir veiksmą įdeda didelį niekinimo procentą. Matome, kad Šliogeriui, nureikšminusiam subjektą, į pirmą vietą iškeliamas gamtinis daiktiškumas, atstatomos jo teisės, atsisakoma naikinti, vartoti ir eksploatuoti. Šis psichovektorius, ateinantis iš „beveik" nulinio subjekto sustiprinamas meilės jausmu, ateinančiu iš didžiosios filosofinės gaublės struktūros, emociją išimdamas iš mažosios, vertikalios karūninės dalies. Filosofinė karūna yra visa sątvaro bendroji gaublė. Nietzsche kuria konflikto, karo santykį, taro subjekto ir objektų konstruoja hierarchijas, mato nevienodą verčių pasidalijimą, nepripažįsta lygybės esmėje ir egzistencijoje, išnaudoja, eksploatuoja, niekina, žemina, žudo ir rašo gražius savęs išsiaukštinimo eilėraščius. Tokiam Nietzschiškam psichovektoriui sumatai beprasmiai ir beverčiai, o jeigu santykyje šios psichinės struktūros atsiranda, tai tik iš subjekto, o ne iš tikrovės pagrindo malonės. Filognozijoje laikomasi prielaidos, kad vertė yra objektyvi ir nenusavinama ir tai yra vienintelis etikos pagrindimo būdas - gėrį paversti „substancija" ir vienodai paskleisti sątvaro rodančiojoje ir rodomojoje struktūroje. Jeigu tai iliuzija, tai viena iš nedaugelio būtinųjų melo struktūrų.

Filosofijomis formuojant sątvaro principus, kuriama žmogaus samprata ir santvarka, kurių aukščiausias matmuo yra civilizacija. Civilizacijos gali būti minkštosios ir kietosios, pagal jau aprašytus pavyzdžius. Minkštoji civilizacija neturi priešų ir galvose turi laisvo režimo principą, linkusi į vidinį išglebimą ir sužlugimą. Kietoji civilizacija turi išorinius priešus, yra nuolatinėje karo padėtyje, turi kovoti dėl išlikimo. Ir paskutinis variantas yra užgrobtoji civilizacija, kuri naikinama, išnaudojama arba auginama. Atitinkamai reikalingos arba minkštosios arba kietosios sątvarologijos priemonės.

Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas gruodžio 03, 2019, 10:27:07
Juodosios liepsnos šokis

Pradinę filognozijos struktūrą savo galvoje nešioju nuo 2018 metų, iki kurių buvo tik įžanginės idėjos, ruošusios kelią proveržiui. 2019 metai yra pagrindiniai mano kūrybos metai, kuriuose užšifruotas skaičius dvylika įvairiomis prasmėmis. Pradėjau 2007, o 2019 buvo geriausias laikotarpis, mano pasiekimų viršūnė. Dėl šios priežasties juos pavadinau juodosios liepsnos šokio metais, kuri filognozijoje laikoma transcendencijos simboliu. Filognozija yra drakono akis atverianti transcendenciją ir parodanti joje juodąją liepsną. Pilno supratimo atskleisti negaliu, tačiau jeigu nusprendžiau rašyti, privalau minčiai duoti realų užsikabinimą.

Pagal mano išdėstytą teoriją, visa filognozija dalinama į 1000 dalių, kur 1 dalis yra 0,1 proc. Šis skaičius parodo sumuojamą informacinį plotą, naudojamą kuriant gnostinį implantą. Vienai daliai atskleisti paskyrus 1 metus, visam 100 proc. reikės 1000 metų. Todėl pradžia padarę 2019 juodosios liepsnos metus, pabaigą turėsime, jeigu viskas bus teisingai vystoma, 3019 metais. Kadangi tai labai ilgas laikotarpis, metus galima skirstyti į epochas, apibrėžiančias minčių judėjimo trajektorijas. Pirmą epochą, kuri apima ir 12 metų priešistorę, vadinu Arkos statybos epocha. Kitos epochos bus apibrėžtos filognozijos vystymo metu, priklausomai nuo to kokias formas įgis keliautojų psichovektoriai. Iš jų šiuo metu žinoma tik paskutinė Baltojo drakono epocha.

Arkos statyba yra ne kas kita kaip sątvarologijos ir substratologijos pamatų paklojimas, sukuriant pilną užbaigtą metodą ir atskleidžiant pirmų versijų gnostinius implantus, įeinančius į sątvarologijos formules. Kiekviena filosofinė ir ideologinė sistema turi tam tikrą bendrąją psichovektoriaus formulę, sukuriančią sątvare palaikantį karkasą. Filognozijos tikslas suformuluoti pagrindinį metodą ir surinkti visą psichovektoriaus elementų katalogą. Katalogas ir formulės metodas yra slaptas, žinomas tik inicijuotiems. Pavyzdžius jau analizavau ankstesniame skyrelyje pagal Šliogerio ir Nietzsches filosofijas. Formulės labai svarbios ir religijoje, kas gerai matosi krikščionybėje arba budizme. Pastarajame yra sistema, sudaryta iš 4 tauriųjų tiesų ir aštuonialypio kelio, sukuriančio budistinį psichovektorių. Čia konkrečiai neapžvelgsiu, nes principai žinotini savarankiškai.

Epochos tikslas suformuluoti pagrindinį epochos psichovektorių, kuris būtų kuriamas kaip viso gyvenimo kelionė. Tai reiškia, kad formulė ne tik vidinė struktūra, bet turi turėti ir išorinę gyvenimo kelio trajektoriją, kuri rodo, kad žmogus tikras kelio sekėjas. Šiuo metu Arkos statybos laikotarpis užsibaigia ir prasideda Juodosios liepsnos epocha, kurią laikau prasidedančia 2019 metais. Jos struktūra susideda iš dviejų formulių - psichovektoriaus ir gyvenimo trajektorijos. Susikūrus šviesos arkos bazinę struktūrą, galima išeiti į tikrą kelionę, suradus savyje ir pasaulyje naujos epochos esmę. Ši antra epocha prasideda pasiekus Stikaro rangą, kuris suteikiamas įveikus pirmą etapą. Tai asmeninis kelias, kuris buvo paverstas viešu tam, kad būtų gerai matomas pavyzdys ir principai.

Smulkus juodosios liepsnos psichovektoriaus aprašinėjimas uždraustas, tačiau filognozijos trijuose tomuose matomas vienas pagrindinių principų, kurie buvo gauti pasistačius arką. Tas principas yra subalansuota sątvaro struktūra, kurioje yra pusiausvyra tarp priekinės ir galinės sąmonės, grindžiama absoliuto tašku hipostratoje, kuris skleidžia vienodą gėrį visomis kryptimis. Tai reiškia, kad gėris vienodai pasiskirsto ir subjekte, ir objekte, nesusiformuoja riedančioji, šustrinė, komandinė struktūra. Šio etikos principo formulė yra meilė gyvybei, pažinimo ir technologijos struktūrų privalomas įstatymas į etikos rėmus. Ši sistema bazinė ir ji turi būti pradedama diegti jauname amžiuje, tuo tarpu aš esu gerokai pavėlavęs, todėl mano juodosios liepsnos forma yra kitokio formato, kuris mąsto iš pabaigos perspektyvos. Juodoji liepsna mano individualiame variante susijusi su pabaigos misterija, kuri gali įgyti simbolinius tamsius atspalvius. Tai nuoroda į nenušvitusią transcendenciją, kurios tikra forma filognozijoje nežinoma, todėl ženklinama paslapties spalvomis.

Juodosios liepsnos formulėje turima įsišaknijimo transcendencijos gelmėje struktūra, kuri pasiekiama suprojektavus į hipostratas gnostinius implantus, kurie, savo ruožtu, yra psichovektoriaus formulė, įrėminanti veiksmą. Šis metodas nenaujas, plačiai naudotas religijoje, tačiau nulinės versijos gnostinio implanto principu, kuris sukuria tik nulinio varianto psichovektorių, tai yra, ne technologinį, bet psyopinį. Tai reiškia, kad filognozijos tikslas - didinti objektyviosios struktūros dalyvavimą, diegti tiesos suvokimą į sąmonę. Svarbūs trys kriterijai: a) reprezentacinis gelmės iškėlimas, b) veiklos mastą didinantis psichovektorius ir c) etinis apsiribojimas, pagal minėtą pusiausvyros tarp subjekto ir objekto metodą.

Etikos principų pagrindimui reikalinga simbolių kalba, kuri į galvą veiksminga forma įdeda ribojantį ir stabdantį principą, pažaboja komandinį, šustrinį šuorą, vadinamą naikinimo arba sadizmo svaiguliu. Todėl gnostinių implantų įvardijimui naudoju tikrinius vardus, kurie turi įsivaizduojamą dievybės asmeninę struktūrą. Tai, žinoma, tik pradinis etapas, bet jis reikalingas tam, kad būtų išmokta valdyti pusiausvyros struktūrą savo galvoje, nemanant, kad ta tiriama hipostratinė „materija" yra žemenės rūšies būtis. Iš tikro logika sako, kad yra atvirkščiai, bet žmogui neretai būna sunku suvokti šią elementarią tiesą, nes jis būna vienakryptė subjektyvistinė sistema savo asmens struktūroje. Absoliuto taškas subalansuojantis satvarą mano sistemoje yra kuriančioji gaublė, kurią vadinu Rėika.

Atskleidimas lengviausias sątvarologijoje, kurią 100 proc. pažinti - nėra sunkus uždavinys. Ši 100 proc. sątvarologija sukuriama Arkos statybos epochoje. Tuo tarpu substratologija kuriama 1000 metų, pradedant nuo Juodosios liepsnos epochos. Ši epocha taip vadinama todėl, kad joje pirmą kartą atveriama transcendencija tikru atvėrimu prabudusios drakono akies. Liepsna turi užaugti, turi pasiekti tikrą lygį, bet pradžia yra padaryta. Kadangi šis kelias yra begalybės įtraukimas į statišką tapatybinį kontinuumą, tai yra begalybės kelias.

Arkos statybos epocha truko virš 12 metų, todėl galima manyti, kad Juodosios liepsnos epocha truks ne mažiau. Šios eopochos tikslas - gauti bent kelis 0,1 proc. prie savo psichvektoriaus, kuris turi pavirsti tikra, objektyvia Stikaro psichovektoriaus struktūra, kuri atitinka visus objektyvumo kriterijus, keliamus filognozijoje. Tačiau pagrindinis tikslas yra šustrinio psichovektoriaus dekonstrukcija, kuris propaguoja jėgos ir prievartos kelią, nes turi vienakryptį gėrio supratimą, ieško auksinės formos ir užvaldytas isterinio neapykantos ir sadizmo jausmo. Neetiškas žinojimas - labai pavojingas; kur mažiausiai etikos, ten turi būti mažiausiai žinojimo. Todėl objektyvioji struktūra neatsiskleidinės taip primityviai, nebus naivaus „atidavinėjimo", greičiau bus rodoma pamoka, sudaromos sąlygos suprasti.

Jeigu nėra tikro gyvenimo supratimo, nėra tinkamos judėjimo trajektorijos formulės - žinojimas neduodamas. Juodoji liepsna suprantama tik iš tikro gyvenimo, turint atvertą drakono akį. Priešingu atveju stebimi tik imbecilijos priepuoliai, kurie siekia įveikti dėl savo ego patenkinimo, nes pranašumas nepakeliama „našta". Juodosios liepsnos epocha bus psyopo silpnėjimo ir triuškinimo epocha, atsisakant konservuoti nulinės versijos gnostinius implantus, nuo kurių lygio priklauso psichovektoriaus lygis. Šis turi būti pagrįstas išplėsta reiformine struktūra, psichoformos valdymu ir lingvoformine projekcija.
Stikar
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas gruodžio 08, 2019, 17:15:20
Artėjant metų pabaigai, noriu pranešti apie mano kūryboje būsimus atnaujinimus. Pirmas atnaujinimas yra keičiamas hostingo serveris, kuri iš Vilniaus perkeliamas į Wordpress.com platformą, dėl didesnio saugumo. Puslapio adresas šiuo metu yra https://filognozija.home.blog/ (https://filognozija.home.blog/)

Kitas atnaujinimas, numatomas žurnalo "Filognozų asociacija" leidimas, kuris prisideda prie mano knygų savilaidos projektų. Žurnalas numatomas mėnesinis, susijęs su temomis, skelbiamomis mano tinklaraščiuose.

Nauja knyga kitais metas nenusimato, nes medžiagos greičiausiai turėsiu tik 2021 m. viduryje.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 06, 2020, 13:57:55
Utopinė vizija

A. Šliogerio „Būtyje ir pasaulyje" pirmą kartą buvo aptarta gnostinio implanto koncepcija, kuri yra pagrindinė būties pažinimo forma, vadinama pseudotrancendentų projektavimu anapus fenomenų. Grynas, neįformintas sątvaras yra „būtis", o pseudotranscendentų visuma vadinama „pasauliu". Yra daug pažinimo būdų, daug matymo perspektyvų ir pseudotranscendentų rūšių, kuriais įvairiomis istorinėmis epochomis buvo kuriami pasaulėvaizdžiai. Turėjome mitologinius, religinius, maginius, filosofinius ir mokslinius pasaulėvaizdžius, kurie surenkami į sątvaro epochinius ir civilizacinius psichovektorius, nukreipiančius veiksmą tam tikra kryptimi. Pagrindinės jų yra dvi - į išorę ir į vidų, skirtos formuoti save arba tikrovę.

Filognozijoje pseudotranscendentas vadinamas gnostiniu implantu. Šis pavadinimas gali būti nesuprantamas, ypač nežinant ką reiškia graikiškas ir lotyniškas žodis. „Gnostinis" reiškia „susijęs su pažinimu", o „implantas" nuo žodžio „sodinys", „įsodinimas". Todėl lietuviškai ši hibridinė frazė būtų „pažinimo įsodinis". Į ką ir kas sodinama pažinimo metu - akivaizdu. Sodinamas kognityvinis konstruktas į anapusinę realybę, kuri yra daikto gelmė, kurią siekiama pažinti, kurią siekiama iškelti į paviršių. Todėl pseudotranscendentas yra kažkas panašaus į sodinuką, kurį protas sodina į daikto gelmę tam, kad atskleistų jo formą, sukurtų sąlygas ja manipuliuoti. Gnostinis implantas, jeigu jis teisingas, yra technologijos pagrindas.

Tačiau kyla klausimas kodėl „pseudo-„? Pseudo yra todėl, kad implanto struktūra pačioje pradžioje būna tiek toli nutolusi nuo tikros gelmės formos, kad ji rodo netikrą, neteisingą struktūrą, kuri sudaro pagrindą tik imitacinei manipuliacijai, kuri yra ne tiek objektyvi technologija, kiek subjektyvus psyopas, kuris veikia psichiką per tikėjimą ir psichines projekcijas, bet nevaldo tikrovės tikru valdymu. Todėl pasaulis, suformuotas iš pseudotranscendentų, yra tik pseudopasaulis, kurį turi visos mitologijos, religijos, magijos ir pan. Šiuo pasauliu tikima, fanatiškai propaguojama tikėjimo technologijos galia. Tikrovės tikroviškumas kuriamas per tikėjimo psichovektorių, kuris susikuria projekcijas, tulpas, servitorius ir kitus psichologinius pagalbininkus.

Pavyzdžiui, imkime „Naująjį testamentą" su jo pasaulio vaizdu ir istorijos logika. Šiame kūrinyje pasaulis dalinamas į tris dalis, kurių centrinė yra mūsų žemė, mano vadinama midgardu, skolinantis pavadinimą iš skandinavų mitologijos. Viršutinė yra rojus, dangaus karalystė, dievo karalystė, į kurią keliauja gerieji krikščionys, pragyvenę teisingą gyvenimą ir nusipelnę amžinos rojaus palaimos. Apatinė dalis yra pragaras, į kurį keliauja visi nusidėjėliai, nesilaikę Dievo ir Kristaus įsakymų. Šie trys pasauliai turi egzistuoti vienu metu, čia ir dabar, tačiau midgardo gyventojui pasiekiami tik po mirties. Gyvenime kontaktas įmanomas, pasak bažnytinės tradicijos, tik išrinktiesiems, per „magijos" priemones. Toks yra tikinčiojo statiškas pasaulio vaizdas, kuris švietimu ir auklėjimu įdedamas į grynąją sątvaro „būtį".

Tačiau tuo krikščionybė neužsibaigia, nes, pasak „Naujojo testamento" pranašo, midgardas turi istorijos logiką, kuri prasideda dievo apreiškimu Biblijoje ir Apokaliptine pasaulio pabaiga, kurioje midgardo istorija bus užbaigta  ir visi persikels iš „ašarų pakalnės" į pragarą arba rojų visiems laikams pagal savo nuopelnus. Tai reiškia, kad pagal krikščionių eschatologiją midgardas turi būti sunaikintas per Paskutinįjį teismą. Kol tai neįvyko, sekdami „gerąja naujiena", turime gelbėti savo sielas nuo amžinų pragaro kančių. Tikintieji pagal tokį scenarijų laimi, netikintieji pralaimi, žinantieji ramiai stebi žaidimą. Evangelijose pasakyta, kad kol tai įvyks nepraeis nė viena karta, tačiau praėjo jau du tūkstančiai metų ir nė viena iš religinių organizacijų nesiryžo realiu sužaidimu sužaisti tokio žaidimo.

Turime ir trečiąją krikščioniškos doktrinos aspektą, kuris yra etikos sistema, nagrinėtina kartu su pasaulėvaizdžiu arba atskirai nuo jo. Pagrindinis principas sutrauktas į glaustą formulę, sudarytą iš dviejų punktų a) tikėti dievu, ir b) mylėti savo artimą kaip save patį. Tai pati esmė, o visa kita tik šio principo apraiškos. Šis principas naudojamas ir Filognozijoje, tik suformuluotas kitais terminais: dievas yra gyvybinio proceso kuriantysis pradas, kuris paskleidžia gyvybiniame procese visakryptį gėrį; mylėti savo artimą kaip save patį reiškia, priekinėje sątvaro dalyje, matyti tiek pat gėrio ir vertės kiek ir galinėje, nes gyvybiniame procese gėris vienodai pasiskirsto tiek subjekte, tiek objekte. Jeigu šio principo psichinė struktūra nepaiso, tai tik todėl, kad netinkamai suformuotas psichovektoriaus daugtūris, atsiranda subjekto išsiaukštinimas, formuojama ižambinė, perspektyva „iš viršaus į apačią". Pusiausviras sątvaras sukuria pusiausvirą psichovektorių, kuris meilę sau ir meilę kitam paskirsto vienodomis dalimis.

Todėl, remiantis paaiškinta situacija, pseudotranscendentų aspektu krikščionybė Filognozijos nepriimama, nes yra reikalavimas kurti tikrą pažinimą, atsisakant, pagal dekalogo reikalavimus, meluoti, kad turimas tikras pasaulio vaizdas, kai iš tikro jo neturime. O trečias kriterijus, kuris reikalauja tiesą ir veiklos mastą riboti, kad būtų išsaugotas pusiausvyros principas yra privalomas. Pseudotranscendentas turi būti paverstas tikru transcendentu, kuriame sumuojama 100 proc. informacijos sątvaro kognityvinėmis priemonėmis. 100 proc. filognozijoje daliname į 1000 dalių ir joje pateikiame 1 dalį. Kitur turi tik 0 dalių, nes kalba visiškus kliedesius kaip magijoje, 2 dalis filosofijoje, kai kuriose religinėse doktrinose, dešimtis dalių mokslinėse teorijose. Civilizacijos istorija šia prasme prasideda nuo 0 dalių pasaulėvaizdžio ir turi užsibaigti 1000 dalių pasaulėvaizdžiu. Kadangi transcendencija įvaizdinama drakono simboliu, pradinės epochos vadinamos juodojo drakono epochomis, kurios yra tokios dėl žemo pažinimo lygio ir gyvenimo iliuzijų bei civilizacinių kūrybų pasaulyje; o galutinės - baltojo drakono epochomis, kuriose pažinimas ir tikrovės paslapčių supratimas pasiekęs maksimumą.

Kuo šios dvi stadijos skiriasi - kol kas sunku pasakyti, bet norėtųsi, kad pradžia ir pabaiga būtų įforminta trajektorija, kuria judama nuo blogio civilizacijos prie gėrio. Taip yra todėl, kad tikimasi, jog žinojimas atneša ne blogį, bet gėrį. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu bus įmanoma į sątvarus įdiegti pusiausvirą psichovektorių ir pašalinti visas nepusiausviras šustrines dalis, kylančias iš prasmirdusio Ego. Jeigu ši galimybė kiltų iš filognozijos, reikės dabartiniame etape išstumti visus kitus 0-15 pasaulėvaizdžius ir didinti filognoziją suprantančių skaičių iki maksimumo planetoje. Pasiekus šį tikslą beliks judėti vertikaliai per gnostinius implantus nuo 0 iki 1000, praeinant visas pažinimo epochas.

Tarkime, kad toks judėjimas jau yra sukurtas, o tai, kas čia pateikiama yra tik žinia tiems, kurie neturi priėjimo prie informacijos. Prisidėti prie šio judėjimo galima platinant Filognozijos principus ir permąstant savo klaidingus pasaulėvaizdžius pagal teisingas vertinimo formules, kad būtų aišku, kokio lygio „tiesa" gyvenime vadovaujamasi. O tie, kas sugeba, gali prisidėti su savo gnostinių implantų į transcendenciją kūrimu arba sątvarologijos principų analize, kuri reikalinga savęs ir kito supratimui ir teisingų psichovektorių užsiauginimui. Ir jeigu domina koks projektuojamas galutinis santvarkos modelis, tam yra du prancūziški ir lotyniški žodžiai - commune, egalite. Kodėl šios sąvokos tokios svarbios - paaiškinta: pusiausviras sątvaras apibūdinamas lygybės tarp priekinės ir galinės dalies principu; bendrumas, bendruomeniškumas neišvengiamas išvysčius sąmonių sujungimo technologijas, po ko kiekvienas žmogus bus matomas ne tik kaip fasadas, bet ir kaip visas giluminis kognityvinis spektras. Jeigu formuosis commune be egalite, turėsime vergovinę santvarką, kuri baltojo drakono epochai netinkama, nes neatitinka gerovės ir kokybės standartų.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: Vytautas sausio 06, 2020, 19:26:51
Viskas sudėtinga pagal religijas ir filosofijas bet natūroje viskas labai paprasta. Nors yra momentų apie ką viešai nerašysiu :) Bet "techniškai" yra ne materialus pasaulis ir kūrėjų pora.  Jokie žmonės ar kitokie materialūs kūriniai nematerialiame pasaulyje niekada nebuvo ir nebus. Elementari saugumo logika. Kaip ir žinių lygis materialiems kūriniams kas jie bebūtų yra duodamas bet ribotas dėl to paties saugumo. Kitaip kiltų nesuvokiamos problemos be galimo sprendimo varianto. Kad kyla kažkokios problemos "laboratorijoje" materialiam pasaulyje gana menka problema. Projektą visuomet galima "uždaryti" ir užbaigti. Panašiu principu turėtų vadovautis ir žmonės kurdami dirbtinį intelektą. Bet stengdamiesi sunaikinti vieni kitus visiškai nekreipia dėmesio kad gali būti sunaikinti savo kūrinių.

Kitas esminis momentas. Visose religijose sakoma kad žmonės kažkas sukūrė. O tai reiškia kad žmonės yra kažkieno kūriniai. Atitinkamas ir statusas. Lygiai toks pats kaip žmogui jo kūriniai. T.y. galima su savo kūriniais daryti ką nori ir kaip nori. Pvz utilizuoti kai jų kažkaip per daug ar sugedo. Apie jokį papildomą gyvenimą nėra nei kalbos nes tai papildoma kūryba ir resursai. Lengviau sukurti amžiną gyvenimą čia ir dabar nei kur dar kažką papildomo. Žmonėms savotiškai tai ir realizuota per palikuonių turėjimą. Per palikuonis gali egzistuoti "amžinai". Ko dar norit? :)

Bet problema yra kad žmonės nėra net pirminių kūrėjų kūriniai kurie buvo sukurti tobulai. T.y. nemirtingi čia ir dabar, suteikta absoliuti laisva valia, jokio papildomo maisto egzistavimo palaikymui, praktiškai beribės materijos pažinimo žinios, jokių "kūnų" defektų t.y. ligų, bet neturėjo galimybės turėti palikuonių nes ir taip galėjo egzistuoti amžinai. Taip galėjo "susinaikinti". Kaip ir laisva valia arba sunaikinti vienas kitą jei nenori egzistuoti. Bet ir tuomet visiškai "nemirdavo" o tapdavo kitų, likusių egzistuoti sudedamąja dalimi. Čia dėl to kad intelektas ir kūnas atskiri. Ir tokių "įdomių" kūrinių esminė užduotis išmokti naudotis laisvos valios principu. T.y. egzistuoti ir nekenkti vienas kitam. Rezultatas prikurta visokių nesąmonių t.y. biologinis pasaulis su žmonėmis ir tų 500 atskirų esybių apsijungimas į vieną per vienas kito naikinimą. Galiausiai transformacija į energetinį lauką (agregorą) ir praradimas galimybės egzistuoti be "maisto". Atsiranda poreikis naudotis žmonių emocine energija. Nesvarbu ji teigiama ar neigiama. Iš čia ir pasakos apie pomirtinį gyvenimą ir kančios poreikį, bei neribojamą žmonių kiekio didėjimą ir karai su įspūdingais aukų kiekiais ir kančiomis. Tiesiog biblinio dievo maistas.

Galutinis rezultatas. Viskas turi pradžią ir pabaigą. 2012 m tas keistas biblinis dievas buvo atskirtas nuo žmonių kad ir savo kūrinių. Apie tai jis (arba tiksliau jie) žinojo kad 2012 kažkas įvyks. Tikėjosi kažko kito tai ir apokalipsės informacija buvo gana įvairi. :) Bet įvyko tik atskyrimas ir nieko daugiau. O su žmonėmis liko problema. Žmonės serga tą pačia vienas kito naikinimo liga. Normaliai rezultatas aiškus. Projektą būtų galima ir uždaryti. Palikti taip kaip yra ir viskas savaime pasibaigs garantuotai. Bet žmonių tarpe yra "žmonių" kurie sugeba nekenkti vieni kitiems. Sprendimas pabandyti palikti tik juos ir pažiūrėti kas bus. Atitinkamai transformuoti žmonių kūnus kad jie egzistuotų neribotai. Atitinkamai palikuonių turėjimo galimybė panaikinama. Tiesiog tam nėra poreikio. Rezultatas visiškai neaiškus. Sentimentų kūrinių kūriniams jokių nėra. Bet kodėl nepabandyti. :) Suprantama "brokuoti" žmonės neįgyja tokios amžino gyvenimo galimybės čia ir dabar. Jie sensta ir miršta. Kokio 80 metų bėgyje liks tik normalūs žmonės. O kaip jiems seksis egzistuoti amžinai neįmanoma nuspėti. Gal nusibos ir susinaikins. Bet čia jau jų laisva valia. Sąlygos suteikiamos. Procesas tyliai, ramiai prasidėjo. :) Požymis laipsniškas gimstamumo mažėjimas iki visiško jo dingimo ir atitinkamai žmonių skaičiaus žemėje mažėjimas.

P.S. Visam šitam procese niekam nieko aiškint ar mokyt nereikia nes kiekvienas puikiai žino kas jam pačiam blogai. Ir savaime aišku kad to kitam daryti taip pat nereikia. O jeigu neaišku tai toks žmogus visiškas "brokas" ir privalo išnykti. Jokių sentimentų. Utilizacija. :) Absoliučiai jokio skirtumo kiek liks normalių žmonių. :)   
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 06, 2020, 20:30:35
@Vytautas Įdomūs varžteliai.  ;D Kaip gaunama tokia informacija. Jeigu kanalas iš dausų, kiek patikimas? T.Y. ar ne fake news?
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: Vytautas sausio 06, 2020, 20:37:12
Būsimas rezultatas turėtų tai parodyti. :) Viskas vystysis taip kaip parašiau arba ne. Problema su laiku ilgumu. Bet gan paprasta. Rezultatai turėtų pradėti "lysti" kelių metų bėgyje. Suprantama juos be problemų bus galima nurašyti įvairioms sąmokslo teorijos. Bet tame ir visas gerumas.  :) Kad tai "išorinis poveikis" neturi matytis. Viskas tarsi savaime ir natūraliai. 

Kas liečia pačią informaciją tai ji dabar tikrai galutinė nes kaip ir neturiu ryšio su švytuokle. Esmė suprasta - žaidimas baigtas. Dėl patikimumo tai čia jau visas mano asmeninis gyvenimas kaip to patvirtinimas. :) Man patikima. Kitiems tiesiog tai neturi jokios reikšmės ir prasmės. Ir bendrai informacija normaliai niekaip neplatinama. Viešinti čia buvo kaip priemonė pačiam sau sugaudyti loginius galus. Bet kitiems visa tai niekaip nereikalinga. Dabar ką esu rašęs be problemų būtų galima ištrinti nes tai nereikalinga. Gal su laiku kažkaip išnyks šis puslapis ir atitinkamai informacija. :)

Ir bendrai jei pažiūrėt mano pirminę ir galutinę informaciją tai ji skiriasi kaip dangus ir žemė. Bet kitaip neįmanoma. Reikalingas laipsniškas kitimas. Kitaip "stogas" gali nuvažiuoti. Kai kurie dalykai ypatingai skaudūs kaip žmogui. Žodžiu galų gale baigiau. Galiu vėl normaliai ramiai, kasdieniškai gyventi. Praktiškai 10 metų smegenų masažo. :) Ir viskas ne visiems o tik sau. :) Ir tame visa esmė. :)   
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 06, 2020, 22:43:04
Remiantis mano informacija, čia parašei viską neteisingai, bet yra tam tikros racijos, ko paaiškinti atviru tekstu čia negaliu ir netikslinga (ypač mirusiame forume, kur visi rašo tik sau).

Nes kūrimai, kūrėjai ir žmonių rūšys yra, tačiau principas yra visiškai kitoks. O maisto problema iš viso ne prie ko, nes žmonės ne plastmasinės lėlės pagamintos plastmasės fabrike.

O kas 'tikras' ir 'netikras' priklauso tik nuo elito durnumo. Įdomesni įvykiai Irane, kur galima tikros apokalipsės sulaukti, tuo tarpu, kad gyvensime be varškės (kas tikri) labai abejoju.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: Vytautas sausio 06, 2020, 23:16:01
Na kai kurių momentų atviru tekstu aiškinti aš taip pat negaliu ir nėra poreikio. Kaip minėjau realiai visa informacija skirta man asmeniškai. Tik buvo reikalingas bendravimas ir su kitais žmonėmis savotiškai minčių generacijai. Ir vienam žmogui už tai esu ypatingai dėkingas. Bet čia nebuvo pokalbiai forume. :)

Taip žmonės nėra lėlės o būtybės turinčios intelektą. Praktiškai tokį patį kaip ir kūrėjai tik stipriai "apkarpytą" bei įgytą net per tarpininkus. Čia ir yra visa žmonių didžioji vertė. Kai kurie net tobulesni už tuos kurie juos sukūrė. Bet didžioji problema kad žmonės miršta negrįžtamai ir su visu kad ir kokybiškiausiu intelektų. Tie kas sukūrė žmonės nepasirūpino tokia smulkmena kaip kūno ir intelekto atskirumo užtikrinimą. Nors patys jie tai turėjo. Na bet čia visi kuriai kaip išmano. Laisva valia. Todėl rezultate ir "tęsiamas projektas". Suprantama tik su tinkamo lygio intelektualiomis būtybėmis. :) "Brokuotos" būtybės to nusipelnė. :) "Brokas" taip pat nenaikinamas kaip nors specialiai. Natūralus senėjimas ir mirtis kaip įprasta. Jokių tvanų ir apokalipsių. Na o elitas praradęs su bibliniu dievu ryšį ir pjauna grybą. Improvizuoja. :) Esmė kad niekaip nenukentės "žmonės" ką bedarytų elitas. Jie yra "brokas". :) Ar jie ir jiems tarnaujantys bei išpažįstantys jų ideologijas  išsipjaus anksčiau ar numirs iš senatvės jokio skirtumo. Kūrėjams "išorėje" visiškai nesvarbu kaip "brokas" naikina "broką". Bendrai saugomas šis pasaulis ir "žmonės". Beja gyvūnai taip pat ne į temą. Jų taip pat natūraliai neliks. Tai tiesiog tie kas sukūrė žmonės pradžioje kūrė paprastesnius "robotus" gyvūnų pavidale. :) Normalus pažinimo ir praktikos procesas.

Taip kad į "elito" veiksmus žiūrim labai skeptiškai ir su šypsena. Tegul sau durnėja skersdami vieni kitus. Bendras esminis procesas bus mažiau pastebimas. :)
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 06, 2020, 23:45:33
Aš žmogų skirtau į gyvūninę sielą, energetinę sielą ir reginčiąją sielą. "Brokas" gali būti visose vietose, tai vertinant mediciniškai, pavyzdžiui, kaip genetinį sutrikimą, kurių žinoma daug ir kurie yra neišgydomi. Tačiau kai žmogus sutrikęs, tai matome akivaizdžiai. Kaip "broką" galima apibrėžti kitaip, nemediciniškai, kokios dalys sutrikusios ir ko tokiems žmonėms trūksta. Aš laikau, kad "brokas" yra ne daugiau 2 proc. dėl natūralių priežasčių ir jie turi savo gyvenimo ribotas galimybes išlaikomi valstybės, kiti 90 proc. yra sutrikę dėl neteisingų žinių įdiegtų į protą. Tikrą, "švarų" mąstymą turi ne daugiau 8 proc. Ši problema vėlyvose gyvenimo stadijose dažniausiai neištaisoma ir pradėti galima tik nuo jaunosios kartos. Tačiau kad yra tokių, kuriems trūktų pagrindinių dalių pavyzdžiui, reginčiosios sielos - labai abejoju, visi nulieti pagal standartinį šabloną, kuris universalus. Todėl, kadangi "brokas" ne daugiau 2 proc. problema labai nedidelė, visi kiti turi būti šviečiami tų, kas priklauso 8 proc. kategorijai. Situacija tokia bloga tik todėl, kad žinantys nedaro savo darbo. Kiek aš suprantu, stengiuosi įsiterpti, tačiau ne tikėjimui skirtomis istorijomis, bet tikru pažinimo modeliu. Dviasmenis kūrėjas yra tik istorija, projekcija anapus savo matomo ir suvokiamo horizonto, kaip fantominės lėlės, kurias matome savo vidine akimi, bet kurios neatitinka nieko anapus. Kaip šios problemos veikia galvoje esu paaiškinęs ne vienoje savo temų vietoje. Kūrėjai yra kognityvinė projekcija, tulpa iš savo vaizdinių ir fantazijų. Dar kitaip - įbūtinta mintis-forma, kuri neturi jokio atitikimo tikrovėje ir neįrodyta. Nereikėtų žmonėms kvaršinti galvos su savo kognityvinio kisieliaus eksversija. Tai žinių, žinojimo ir proto "brokas".
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: Vytautas sausio 07, 2020, 00:04:54
Citata iš: klajunas  sausio 06, 2020, 23:45:33Tai žinių, žinojimo ir proto "brokas".
Na su "broku" gerokai paprasčiau. Kenki kitiems arba ne. Pažeidinėji kitų laisvą valią arba ne. Kad tai blogai per skausmą jauti asmeniškai ir žinai kad kitam taip pat blogai. Tas pažinimas duotas kiekvienam. Ir čia nėra ko mokyti. Ir čia pvz arba gamini, platini ir naudoji narkotikus ir jų analogus arba ne. Arba pvz vyksti į tą patį Iraką kaip kareivis naikinti irakiečių arba ne. Jokios gudrios filosofijos čia ne prie ko. Viską lemia konkretūs žmonių santykiai. Ir koks nors sėdintis oloje ir besimeldžiantis yra absoliučiai bevertė būtybė nes jis nedalyvauja santykiuose tarp žmonių. O reziume intelektas nesugebantis egzistuoti kartu su kitu intelektu tiesiog pasmerktas išnykti. Kitaip egzistencija neįmanoma iš esmės. Žinios nėra intelektas. Tai duota savaime ir pirminiai. Esmė santykiai nes daug "intelektų" turi sugebėti egzistuoti bendrai leisdami egzistuoti vienas kitam. :)  Ir tik čia intelektų "vertybė". Jei jie sugeba tai padaryti reiškia "užaugo" ir yra tobuli. O ne materijoje yra tik kūrėjų pora tai šis momentas jiems visiškai neaktualus. Jie egzistuoja vienas dėl kito ir vardan vienas kito. :) Egzistuoti vienam būtų visiška beprasmybė. Į ką biblinis pseudo dievas ir nusirito, degradavo. :)

Su procentais pats labai optimistas. :) Situacija yra kur kas tragiškesnė. :) Tame skaičiuje ir grynai dėl medicininių momentų. Ne visi žmonės dar perkopė beždžionės - gyvūno lygį. Žmonės kūrė daug kūrėjų grupių. Tai matosi pagal rases. Atitinkamai ir rezultatai labai įvairūs. Žodžiu visumoje situacija labai pesimistinė. :) Bet kaip minėjau skaičius nėra svarbus. Svarbi kokybė. :) O tempimas už ausų ir mokymas tai laisvos valios pažeidimas. :)
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 07, 2020, 00:35:54
Citata iš: Vytautas  sausio 07, 2020, 00:04:54O tempimas už ausų ir mokymas tai laisvos valios pažeidimas. (https://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)
Čia esi visiškai neteisus, o tai matosi iš to, kaip puikiai visoje planetoje funkcionuoja švietimo sistema ir kaip sėkmingai plauna smegenis. Visas gyvenimas yra smegenų plovykla, tempimas už ausų, mokymas ir maustymas. Reikia džiaugtis jeigu į visą šį chaosą kas nors atneša Tiesos žodį, kuris yra tikras. Mokymas yra Melo išvarymas ir Tiesos injekcija į sutrikusį intelektą. Ar priima tiesą ar ne, kitas kausimas, nes melas prilimpa prie sąmonės kaip oda prie kūno, kad neatplėši. O laisva valia mano apibrėžimu yra "buvimas plote be varstoto". Šį buvimą pažeidžia tik melas, tikrai ne tiesa.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: Vytautas sausio 07, 2020, 00:59:25
Ar kažkaip reikia mokyti kitam nespardyti užpakalio nes jam skaudės? Koks čia dar mokslas ir tiesos nešimas. Tai savaime aišku ir suprantama. Tik tai vieni realizuoja kiti ne. Ir čia jau laisvas pasirinkimas bei laisva valia. Pvz vieno pažįstamo draugas specialiai važiavo į Ukrainą kad gyvai pamedžioti rusų. Ko tokį žmogų galima išmokyti? Ką neaišku kad žudyti kitus žmonės blogai? Jį kas nors "suvedžiojo"? Ne. Taip įdomiai dirba jo "intelektas". Jam tai patinka. Panaši situacija su viskuo. Viskas duota ir nieko mokyti nereikia. Vaiko lygyje viskas patiriama praktiškai ir pakankamai švelniai. O toliau jau pačiam žmogui priiminėti sprendimus. Iki šiam už juos nebuvo jokios atsakomybės. Na nebent kažkaip žemiški įstatymai prigavo. Bet pvz užsiregistruoji samdiniu į kokią armiją ir tau žemiški įstatymai negalioja. Kuo daugiau žudai tuo esi labiau gerbiamas ir ale kietas. :) Viskas legalu patenkinti savo pomėgius. :) Nuo šiol esi rūšiuojamas. Arba gyvensi amžinai jei būsi kaip tikras žmogus arba mirsi kaip ir seniau. Tik tiek. Nieko ypatingo. O visi mokymai iš tikro tik proto knisimas. Bet nuo atsakomybės būti žmogumi tai neatleidžia, nes jokie "mokymai" čia ne prie ko. :) Kaip būti žmogumi realiai žino kiekvienas tik ne kiekvienas to nori nes tai gana sunku. :) Lengviau dusinti kitus ir jų sąskaita gyventi. Tiesiog tai elementariai patogu. :) Kam eiti sunkesniu keliu? 
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 07, 2020, 14:07:03
@Vytautas Per daug sutirštini, mokymo procesas paprastai vyksta 10 metų, maždaug nuo 6 iki 16 metų. Jeigu šiuo metu neišmoksta, nieko nepamokysi. Aš juk nesakau kad reikia mokyti 35 metų babrą - su tokiu viskas baigta, jeigu vaikystėje neišmoko. 6 metų amžiuje reikia mokyti žodžiu ir pavyzdžiu.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: Vytautas sausio 07, 2020, 14:37:17
Citata iš: klajunas  sausio 07, 2020, 14:07:03mokymo procesas paprastai vyksta 10 metų, maždaug nuo 6 iki 16 metų.
Visiškai teisingai. Sakyčiau dar nuo anksčiau. :) Tokiu vieninteliu būdu ir perduodamas intelektas. Pirminiai tai atliko tie kas sukūrė žmonės. O dabar tą procesą vykdo tėvai kurie pagimdė vaikus ir už juos yra atsakingi. Veikia aišku ir kitų suaugusių poveikis tam mažo žmogaus mokymo procese. Bet normaliai tėvai svarbiausi. Nors jų įtaka bandoma sumažinti iki minimumo. :) Čia neigiamas darželių pvz. Nelankiau tokios įstaigos ir labai esu tuo patenkintas. Nesugadino pirminių gyvenimo suvokimo įgūdžių. :)
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 09, 2020, 12:02:01
Ego modelis

Žmogaus psichikos teisingam supratimui ir formavimui, reikia pagilinti sątvarologijos modelį iki psichologinio modelio lygio. Tai reikalinga ir savianalizei, ir psichožvalgybai, be kurių neįmanoma sėkmingai veikti gyvenime, priešinantis psichologinėms operacijoms ir invazijoms. Filognozijoje sątvarologinis žmogaus modelis skirtas padėti žmogui ir ugdyti savo asmenybę, panašiai kaip formuojamas fizinis kūnas treniruotėmis. Norint sukurti atletišką kūną, reikia gerai išmanyti jo raumenų sandarą ir tinkamai parinkti treniruotes. Tas pats pasakytina ir apie žmogaus matančiąją, psichologinę sielą - ji analizuojama, treniruojama, formuojama ir stiprinama.

Pradėsiu nuo pamatinės sandaros, po to pateiksiu išplėsto modelio santrauką ir galiausiai palyginsiu su Froido psichikos šablonu. Žmogaus sątvaro, arba matančiosios sielos, pagrindas yra rodančioji ir rodomoji substancija. Rodančioji yra rodantis ekranas, ta būties plėvelė, kuri yra vaizdo suvokimo pagrindas; rodomoji yra vaizdas, kuris gaunamas sumuojant iš išorės arba organų gautą informaciją. Šis ekranas turi dvi pagrindines dalis, vadinamas subjektine ir objektine, kurios sudurtos viena su kita priešpriešiniu sudūrimu. Kadangi ši struktūra yra tam tikra erdvė, kurioje yra ne vien priešpriešinis išdėliojimas, bet ir daug sudėtingesnis, ji skirstoma į penkias toponimines sritis, išdėstytas burės forma, kuri parodyta ankstesniuose skyreliuose. Šių sričių elementai skirstomi į sumatus - pasaulis, kūnas, ir sumantus - protas, emocijos, asmenybė. Šioje vietoje formuojami kompleksiniai junginiai, vadinami daugtūriais arba psichovektoriais, kurie jungia sumatus ir sumantus į sudėtingus kompleksus. Kiekviena sritis labai sudėtinga ir dėliotina į katalogus bei lenteles, kurių pagrindu aiškinamas sumavimo elementų jungimas.

Pateiksiu kelis analitinius pavyzdžius, kurie dėl įdomumo bus sujungti su Froido modeliu. Centrinė burės dalis vadinama Aš, Ego, kuris turi tokia struktūrą: tapatybės, vaidmenys, savybės, ydos, dorybės, savivertė. Tapatybės yra žmogaus pastovios savęs identifikavimo priemonės, kurios atsako į klausimą „kas aš esu?". Tai gali būti asmeninė tapatybė, kuri žymima vardu, asmenine biografija; giminės tapatybė, žymima pavarde, apdovanota statusu, turtu, reputacija; biologinė tapatybė - vyras, moteris, vaikas; seksualinė tapatybė, į kurios formas įeina lytinė orientacija ir pan; socialinė tapatybė; ekonominė tapatybė; politinė tapatybė; profesinė tapatybė ir t.t. Su tapatybės sąvoka glaudžiai susijusi vaidmenų sistema, kuri formuoja tapatybę pagal tai, kokiose gyvenimo situacijose asmuo užauginamas. Vaidmenys yra realus gyvenimas, socialinės trajektorijos, veiklos, darbai, o tapatybė yra įspaudas, kurį šie darbai padaro žmogui.

Savybės atsako į klausimą „koks aš esu?". Koks aš esu yra charakteris, kuris atsiranda tapatybėse ir vaidmenyse sąveikaujant su savimi ir aplinka. Kiekvienoje tapatybės kategorijoje yra individualūs bruožai, būdingi kiekvienam žmogui, kurie charakterizuoja jo elgesį. Pavyzdžiui, socialinėje tapatybėje ir vaidmenyse - draugiškas, nedraugiškas, atviras, uždaras, bendraujantis, nebendraujantis, patikimas, nepatikimas, pagarbus, nepagarbus ir pan. Kai kurios šios charakteristikos būna tokios stiprios ir ryškios, kad jos į žmogaus psichiką įeina kaip dorybės arba ydos, dėl kurių jis vertinamas arba menkinamas. Dorybės yra drąsą, sąžiningumas, darbštumas, išsilavinimas, kultūra, mandagumas; ydos yra bailumas, melavimas, nesusivaldymas, grubumas, tingumas, kvailumas. Visas šis kontekstas sukuria žmogaus vertės klausimą, kuris sprendžiamas iš dviejų perspektyvų, savivertės ir aplinkos vertinimų. Tai susijusios perspektyvos, nes kuo labiau žmogų vertina kiti, tuo jis pats save labiau vertina ir atvirkščiai. Tačiau tai priklauso nuo aplinkos vertės - jeigu ji menkavertė, savivertė formuojasi nepriklausomai nuo jos.

Ši Ego sistema Filognozijoje suvokiama ne tik kaip apibūdinančių terminų rinkinys, bet ir kaip sumatai, kurie sudaryti iš vidinių sumavimo elementų, kuriuos kol kas pavadinsiu „šlėkais". Draugiškumas - ne vien žodis, bet ir tam tikras jausmas, būsena ar nusiteikimas, kuris suvokiamas sumatoriuje ir įeina į psichovektoriaus struktūrą. Kiekvienas draugiškumas, turi tam tikras charakteringas savybes, kurios sujungia didelį kiekį sumatų ir sumantų iš visų burės vietų, ir sukuria projekcijos į išorę psichologinį pagrindą. Pavyzdžiui, į draugiškumą įeina protas, žinios, emocionalumas, būsenos, kūno pojūčiai, aplinkos ir situacijos suvokimas ir t.t. Tai yra burėje matomas daugtūris, kuris sąveikoje su aplinka pavirsta į psichovektorių - psichologine projekcija į kito žmogaus priekinę sąmonę, kur viskas suvokiama kaip fasadinis sumatas, turintis tam tikras charakteristikas.

Su Ego ir charakteriu tiesiogiai susijusi viršutinė, karūninė dalis, turintis tris struktūrinius padalinimus ir atitinkamai - trijų rūšių sumatų katalogus. Tai yra emocijos, jausmai ir būsenos, pagal visiems gerai psichologijoje žinomą skirstymą. Emocijos dažniausiai išorinės ir ekspresinės, turinčios personalinė charakterį ir nukreiptos į objektą - daiktą, žmogų, temą, idėją. Jas galima skirstyti į grėsmės, spąstų, ribos, pergalės, pralaimėjimo, valdžios ir t.t. Jausmai yra vidiniai, objektiniai ir personaliniai, pavyzdžiui, meilė, džiaugsmas, pagarba, panieka. Jie trunka ilgiau, nėra ekspresiniai, bet gali būti lydimi emocijų. Būsenos paprastai yra vidinės, ilgalaikės, depersonalizuotos (nors yra išimčių), bet gali būti objektinės ir neobjektinės. Teigiamos būsenos būna tokios: laimė, ramybė, savitvarda, kantrybė, linksmumas, protas; neigiamos būsenos: kančia, neramumas, nesusitvardymas, nekantrumas, liūdesys, kvailumas, panieka, bailumas. Karūninė dalis su ego susijusi panašiai kaip ir charakteris - ji apibūdina žmogaus sąveiką su aplinka, nusiteikimą jos atžvilgiu, formuoja santykius, saisto arba atstumia, sudaro socialinės dinamikos pagrindą. Ši toponiminė dalis turi gerai išvystytą šlėkų sistemą, kurie visi surenkami galvos srityje, ant veido kaukės ir vidinėje ertmėje, labai netoli minčių ir mąstymo. Galvos sritis svarbi tuo, kad joje yra net trys toponiminės burės dalys, išskyrus kūno ir pasaulio sumatus.

Belieka glaustai aprašyti proto sistemą, kuri yra galinė burės dalis, vadinama kognityviumu. Protas sudaro sumantų sistemą, kurio pagrindinė forma yra atsiminimas, mintis ir vaizdinys. Protą skirstau į tris dalis žinių, analizės ir teorinį. Bendroji struktūra tokia: yra protas, mąstymas ir mintis, kurie kuria informacinį arba žinių manipuliacinį procesą, bei vykdo galutinę susietos informacijos sintezę, arba sumavimą. Taip pat yra atvirkštinis procesas, vadinamas analitiniu, kuris yra objektų arba sumatų antisumavimu. Analitinis procesas vydo skaidymą, lyginimą, išrinkimą, dėliojimą, kaupimą, vadinimą, vertinimą ir pan. Jo elementai yra antisumatai arba sąvokos, kategorijos, dėmenys ir t.t. Sujungus šiuos du sugebėjimus į visumą ir įvedus stebėjimo tašką, atsiranda teorijos vieta, kuri sukuria paaiškinimą, modelį, parodo supratimą. Tai vieta, kurioje vysta informacijos apibendrinimas, sumavimas, atsiranda visumos jausmas, susiformuoja bendrasis protinio orientavimosi aplinkoje psichovektorius. Tačiau praktikoje svarbiausias yra žinojimu, žiniomis pagrįstas protas, kuris įeina į mąstymo procesą ir mintis, formuodamas sumantų, sujungtų su sumatais psichovektorius ir daugtūrius. Sumantas, kuris sukuriamas vykdant metodišką tikrovės pažinimą, vadinamas gnostiniu implantu. Jis į diegiamas į sumato gelmę ir yra jį aiškinantis, suprantantis apvalkalas.

Paaiškinę tris svarbiausias žmogaus daugtūrio ir psichovektoriaus dalis, sugrįžkime prie Froido sistemos. Jis žmogaus psichinę struktūrą skirstė į Super-Ego, Ego ir Id. Toks skirstymas atrodytų ganėtinai skurdus ir neatitinka mano burinės sątvaro struktūros. Taip pat jis statiškas ir kategorizuojantis, tuo tarpu kai psichinė struktūra yra dinaminė ir surenkama situaciškai. Todėl jo modelis ištaisomas tik sukuriant kiekvienos kategorijos psichovektorių ir daugtūrių lenteles bei katalogus, kurie turi konkrečią formą psichinėse struktūrose. Tai reiškia, kad šios trys kategorijos ištirpsta tūkstančiuose sumavimo elementų ir toks šablonizavimas gerokai suprimityvina vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau akivaizdu ir tai, kad įmanoma transformacija ir projekcija iš vienos sistemos į kitą, bandant rasti skiriančias ribas ir grupuoti elementus į didesnius tipiškus junginius.

Pavyzdžiui, Froido sistemoje Super-Ego yra moralės ir normų sistema, kuri reguliuoja žmogaus socialinį elgesį ir kaip daugtūris turi elementų, įeinančių į protinę, žinių sistemą, karūninę emocinę-jausminę dalį, ir socialinės tapatybės struktūrą. Tai reiškia, kad norint suformuoti Super-Ego konstrukto daugtūrį, reikia sujungti visus šiuos sumatus ir sumantus, neužmirštant ir objektinės dalies, kurios atžvilgiu taikomas Super-Ego reguliavimas. O šis objektas taip pat visas yra apvilktas kognityvinių žinojimų rūbais, kurie sąveikauja su Super-Ego daugtūriu sveriant sąveikas ir santykius. Nefroidinėje sistemoje moralė suvokiama šiek tiek kitaip, naudojant pusiausvyros principą, kurioje vienodai paskirstomi svoriai tarp priekinės ir galinės psichovektoriaus dalies, suteikiant abiem vienodą gėrio kiekį, taip sumažinant dėl skirtumo atsirandantį psichologinį grobuonišką instinktą. Tai reiškia, kad Filognozijoje Super-Ego konstruktas nenaudojamas, jį pakeičiant psichovektoriaus psichologinio balansavimo metodu, vietoje reikalavimo laikytis protinių taisyklių ir normų.

Daugiau https://filognozija.com/ (https://filognozija.com/)
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 12, 2020, 12:32:04
Tiems, kas domisi mano kūryba ir filognozija, siūlau nemokamus savo 2019 m. tomus, skirtus susipažinti su mano idėjomis, savišvietai ir idėjų platinimui. Yra 3 pagrindiniai tomai, šiuo metu rašomas 4, kuris pasirodys 2021 m.

Parsisiųsti galima čia

D. Mockus. Naujo metodo principai. 1 tomas. 2019 (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Filognozija/D.%20Mockus.%20Filognozijos%20pradmenys.%20Naujo%20metodo%20principai.%201%20tomas.pdf)

D. Mockus. Amūrinė vizija. 2 tomas. 2019 (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Filognozija/D.%20Mockus.%20Filognozijos%20pradmenys.%20Am%26%23363%3Brin%26%23279%3B%20vizija.%202%20tomas.pdf)

D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 3 tomas. 2019 (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Filognozija/D.%20Mockus.%20Filognozijos%20pradmenys.%20Vaivoryk%9A%26%23269%3Bi%26%23371%3B%20vasara.%203%20tomas.pdf)

Taip pat siūlau papildymą psichožvalgybos tema, vadinamą "Mintiregos metodai":

D. Mockus. Mintiregos metodai. 2019 (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Darius%20Mockus.%20Mintiregos%20metodai.%202019.pdf)
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas sausio 27, 2020, 10:20:29
Viršavimo ir bendravimo klausimas filognozijoje

Pirmojo „Filognozijos pradmenų" tomo moralės koncepcijoje išskyriau kas-centrinę ir kuo-centrinę perspektyvas, kuriose renkamasi ar subjektai atskirtini neperžengiamomis ribomis ir jeigu peržengiama - koks pagrindimas bei kokie apribojimai. Kas-centras yra vardininkinis sumatas, atskleidžiantis objektą, suteikiantis jam vardą arba pavadinimą, jį įsubjektinantis; kuo-centras yra įnagininkinis sumatas, kuris įdarbina objektą, paverčia jį įrankiu arba instrumentu, arba priemone pasiekti tikslui. Subjektinis susisaistymas reikalauja laikytis commune ir egalite principų, laikant subjektus lygiaverčiais savo vardine, egzistencine dalimi, stengiantis neįgauti kitokių sąveikos formų, atitinkančių kitus linksnius. Įnaginkinis susaistymas įviršina vieną subjektą, sąveiką padarydamas nelygiaverte, nes viena pusė yra pagrindinė bei dominuojanti, o kita nusmukdyta, apatinė. Be šių svarbių perspektyvų dar galima išskirti įtikslinimą, prijungimą, įvietinimą ir t.t., Tačiau moralės klausime „kas" ir „kuo", svarbiausios žiūros formos.

Šį principą sątvarologijoje įdiegiame per koordinačių sistemos taškus, kurie rikiuojami vienoje eilutėje, joje atskiriant kas-centrines ir kuo-centrines dalis. Struktūra tokia: affectus ([kas]ego; [kuo]protas, emocijos, kūno veiksmas; [kas]aš-sumatas, [kas]tai-sumatas). Pagal šią schemą išskiriamas Šliogeriškas „komunikavimas" pagal commune principą ir viršavimas pagal Nietzsches valdančiosios valios viršenybės afektą. Šios dvi perspektyvos yra skiriamasis taškas, atskiriantis moralinę ir imoralinę perspektyvą, nes viršavimas yra ribos akivaizdus peržengimas, pažeidžiant subjekto suverenumo reikalavimą, paverčiant jį priemone savo tikslams. Tai laikoma nemoraliu, išskyrus tuos atvejus, kai viršavimas yra protinis, teisingai dalinamasi nauda, naudojantis laikomasi pagarbos reikalavimų. Todėl galima išskirti kraštutinius ir vidurio atvejus. Kraštutinis kas-centrizmas, kai atsisakoma naudotis, peržengi ribą, siekiama absoliutaus moralumo, su kuriuo neįmanoma išgyventi; kraštutinis kuo-centrizmas, kai įnagis paverčiamas tuščia vieta, nuliniu subjektu, visišku vergu; ir kompromisinis variantas, kai kuo-centrizmas protinis, gerbiantis laisvą valią ir žmogaus teises, nepaverčiantis vergu, už pasinaudojimą sumokantis teisingą kompensaciją. Šis variantas yra šiuolaikinės vakarų civilizacijos pagrindinis principas, privalomas ekonominėje veikloje.

Filognozijoje be kuo-centrizmo apsieti neįmanoma, nes ji yra viršavimas visų sumatų atžvilgiu, peržengiant juos prote pažinimo tikslu. Vien kas-centrinės dalys pažinimo affekto struktūroje neduoda jokio žinojimo. Tačiau filognozijos kuo-centrizmas šiuolaikinis, skirtas ne pavergti, bet atskleisti visą sumato esmę. Maža to, šis kuo-centrizmas yra perspektyvinis, pradinėje stadijoje naudojantis nedidelį informacinio ploto procentą, todėl žengiant žengiama iš mažesnio procentų kiekio į didesnį. Pažiūrėjus iš baltojo drakono sątvarologijos perspektyvos, toks filognozijos kuo-centrizmas iš tikro yra kas-centrizmas tik pradiniame variante. Galutinėje formoje žmogus bus suvokiamas kaip holoplastinis kas-centras, sujungiant visas jo nematomas, paslėptas dalis į vieną visumą, kurias visumoje peržengti draudžiama, o viršavimas leidžiamas tik moralinis, sąžiningai mainantis ir dalinantis. Vergovinio kuo-centrinio viršavimo legalizavimas rodo civilizacijos kokybės smukimą, todėl filognozijoje privalomuoju būdu atmetamas, įrodant kokios tokios sistemos problemos sątvarologijos formulių metodais.

Neturint pilno žmogaus vaizdo, kas-centras yra plokštaininis sumatas, kurį galima peržengti su intervenciją į nematomą substratą ir užgrobti nepaliekant įrodymų paviršiuje. Jeigu toks principas legalus, tai rodo, kad subjekto teisės ginamos tik apsimestiniu gynimu, nes žmogus turi būti saugomas tiek paviršinėje, tiek giluminėje dalyje. Deja, šiuo metu ginamos tik plokštainio teisės, ir jeigu organizacijos sugeba savo intervenciją įvykdyti anapus plokštainio, tai laikoma neįrodomu ir nebaustinu nusikaltimu. Kaip tik todėl psichotronika šiuo metu kelia tiek daug problemų, nes žmogus neturi priemonių apginti savo slaptų, hipostratinių dalių. Viršavimas tokiu principu ypač žiaurus, nes pagrįstas veidmainiavimu ir apsimetinėjimu, kad gerbiamos žmogaus teisės, kai tiesa yra atvirkštinė. Norint šioje vietoje suprasti tikrą vaizdą, reikia žinoti kiek žmonių žino psichotronikos paslaptį ir kodėl vaidinamas spektaklis vietoj to, kad būtų įvesta atvira vergovė. Taip gali būti dėl to, kad scenarijai su nežinančiais žmonėmis įdomesni, galima vykdyti pseudo laisvos valios tyrimus.

Žmogaus pasaulyje viršavimo afektas - neišvengiamas pačiame fundamente, nes gyvybė turi turėti pagrindą, kuriuo naudojasi kaip įrankiu tokiu, kaip kosminėje erdvėje skriejanti planeta, planetos resursai. Po to, protingai gyvybei privalomas pažinimo afektas, kuris leidžia ištirti aplinką ir efektyviai ją naudoti savo veiklos mastų išplėtimui. Tam, kad viso to būtų galima išvengti, gyvybė turėtų būti pati sau pagrindas, kas tikrovėje neįmanoma, todėl viršavimas neišvengiamas. Tačiau net jeigu ir sutikome, kad toks principas imoralus, čia turime reikalą su natūralia tvarka, kuri privaloma ir būtina pagal pradinį kūrimo planą. Kita vertus, žmonių viršavimas vienas kito atžvilgiu nėra būtinoji tvarka, ir jis ateina iš įpročio naudojantis materialia gyvybine aplinka. Žmogus neatskiriamas nuo aplinkos, neišskiriamas, neprilyginamas sau, nepakeliamas iki subjekto statuso. Viršavimo beprotinė isterija rodo žemą sątvaro išsivystymą, nesupratimą kodėl šalia commune privalomas egalite principas, kodėl iš sątvaro struktūros turi būti išimamos kuo-centrinės dalys, tarnaujančios valios primetimo afektui. Toks atsisėdimas ant sprando Nietzsches filosofijoje kildinamas iš natūralaus pranašumo, kurio pagrindu pervažiuojama per galvas. Tačiau jeigu tas pranašumas ne protinis, bet jėgos - turime žemo išsivystymo ir žemos kokybės civilizaciją, kurioje žmogaus samprata nepakyla virš žmogaus kaip išnaudojamo resurso supratimo.

Tol, kol gyvensime juodojo drakono epochoje, kurioje turimas nenušvitęs sątvaras, viršavimas prievartinėmis priemonėmis - neišvengiama problema, kurią išspręsti įmanoma tik šviesinant sąmonę, į šviesos arką įvedant žinojimą. Tam, kad būtų išvengta pusiausvyros pažeidimų, kaip buvo aprašyta kalbant apie psichotroniką - privaloma paskleisti žinojimą vienodai visomis kryptimis, kad neatsirastų pagrindas neteisingam viršininkų luomo suformavimui bendruomenėje, kurių intervencija pažeidžia pagrindinius santvarkos principus, tarp kurių svarbiausias yra laisvos valios principas. Baltasis drakonas savo galutiniame variante, kuriame atskleista holoplastinė tiesa ir žinomas holoplastinis žmogus, įvedama absoliutaus kas-centrizmo principas, kuris yra baltojo drakono moralės esmė - visomis kryptimis paskleistas žinojimas turi užkirsti kelią subjektų įviršinimui vienas kito atžvilgiu, vien todėl, kad jokiomis priemonėmis bus neįmanoma pagrįsti pranašumo ir nebus įmanomos jokios vienkrypčio gėrio logikos. Viršavimas turės būti pakeistas lygiaverčiu bendravimu, kuriant bendruomenėje pusiausviro, neiškreivinto psichovektoriaus psichinę struktūrą. Tokioje civilizacijoje neišvengiamas pilnas psichologinės isterijos išnykimas, kuris būdingas nepusiausviram psichovektoriui.

Sujungę šią teoriją su zonų ant planetos paviršiaus sistema, kur yra zonos nuo A iki J, gauname pilną šiuo metu naudojamą viršavimo struktūrą valstybėje. Aukščiausia viršavimo vieta yra zona A, kuri yra prezidentas su savo santvarkos priežiūros bei kontrolės sistema, užsiimančia teisėsauga. Kol santvarka bendruomenėse yra pagrįsta kas-centriniais principais, tol toks viršavimas nekelia problemų, nes gina žmogų nuo mafijinės savivalės, įtvirtina aukštos kokybės vakarų civilizaciją, pagrįstą žmogaus teisėmis. Tačiau jeigu įstatymais pradedama grįsti neteisinga kuo-centrinė sistema, civilizacija degraduoja ir smunka, įvedama destrukcija į gyvybinį procesą, sukuriamas kančių ir vargo pasaulis, kuris neatitinka filognozijos reikalavimų ir filognozai privalo visomis priemonėmis kovoti prieš tokį nepalankų gyvybei scenarijų planetoje. Holoplastinės tiesos didinimas tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje bus panaudojamas žmogaus išlaisvinimui, neleidžiant susikurti svertų netinkamos kokybės sąmonėje, reikalingų pranašumo įtvirtinimui, su kuriuo realybė ne kuriama, bet naikinama.

Dėl šios priežasties privaloma įvesti kas-centrinę sątvarologiją ir nuosaikią kuo-centrinę pažinimo struktūrą, kad substratologija nevirstų viršavimo, naikinant ir išnaudojant, isterija. Viršavimas mūsų sątvarologijoje pakeičiamas bendravimu. Tai bandė padaryti Šliogeris, tačiau tik paviršininkų metodais, o mes esame gelmininkai, siekiantys baltojo drakono nušvitimo.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas vasario 09, 2020, 14:21:12
Įvadas į olotologiją

Į sątvarologijos sistemą įeina daug įvairių sričių, kurios yra sątvarologijos sudėtinė dalis ir žinotinos visiems filognozijos studijuotojams. Kelios iš jų yra korporologija, oneirologija, psichologija, telepatologija (mintirega) ir pan. Tačiau šiame skyrelyje noriu pradėti naują skirsnį filognozijoje, kuris kyla iš mano 2017 metų lapkričio mėnesio tyrinėjimų, padėjusių pamatą olotologijai. Tai naujadaras neįtrauktas į žodyną ir galintis atrodyti nelegaliu, tačiau kitaip naujos krypties pagrįsti neįmanoma. Mokslo bendruomenėje įprasta terminų sudarymui naudoti lotyniškus arba graikiškus žodžius, tačiau aš tinkamo žodžio neradau ir nusprendžiau sukurti savo, kaip kitais keliais atvejais. Taip atsirado olotologijos užuomazga, kurią nusprendžiau po trijų metų padaryti sudėtine sątvarologijos dalimi.

Pradinė idėja buvo gana paprasta, susijusi su žodžio ir pasaulio sąryšiu sąmonėje. Pasaulis turi bendrają mikro-makro kūginę sandarą, nuo mažiausio elemento iki didžiausio tikrovės mastelio. Žodynas išsidėlioja šiame kūgyje nuo apačios iki viršaus ir surištas su pasauliais, kurie yra mikro arba makro dalyje. Pavyzdžiui, žodis „atomas" yra kvantinio pasaulio lygio, o žodis „galaktika" - kosminio. Žodžius sujungus į junginius situacija ta pati, nes visi teksto fragmentai yra įkomponuoti į kurią nors konkrečią vietą šioje sistemoje. Tačiau toks principas yra statiškas vaizdas, kurį reikia sujungti su „žvilgsnio" veiksmu, fiksuojančiu konkrečią perspektyvą ir surinkinėjančiu dvitūrių tritūrių ir daugtūrių kompleksą kalboje.

Šioje vietoje turime standartinį dvitūrį vaizdas-ženklas, susiejantį standartinę daiktoformą su ligvoforma. Dvitūris vadinamas daiktoformos ir ligvoformos slaja. Žvilgsnyje yra universalizatinis ir individualizatinis atsišakojimas, kuriuose matome įrankinę ir praktinę pusę. Universalizatinis „smaigstinių" rinkinys yra įrankių arsenalas, o individualizatinis yra įrankio konkretūs pritaikymai kuriant rašytinius arba sakytinius tekstus. Olotologija susijusi daugiau su individualizatine dalimi, nes ji yra siejama su individualaus žmogaus individualiais pasauliais, kurie slajoje įsiterpia trečiuoju elementu kaip tikras individualus olotas, kuris kitais žodžiais yra asmeninis pasaulis, prilipdomas prie standartinių ženklų.

Imkime tokį atvejį kaip „10 metų karas", kuris yra tikras istorinis įvykis. Turime universalizatinę perspektyvą istorijoje, kuri yra mokslinis įvykio šablonas iš tariamai objektyvios perspektyvos. Žinoma, tokių realybėje nėra, nes visi atskaitos taškai irgi yra olotai, bet pakelti į centro statusą. Tekste parašius sakinį „10 metų karas prasidėjo 1568 metais." Sukuriamas pasaulis, kuris turi tam tikrą vietą kūgyje makro-mikro, įsikomponuoja į planetos erdvinę-laikinę struktūrą. Tačiau konkretus dalyvis šį sakinį mąsto individualiai, iš savo istorijos ir trajektorijų kare perspektyvos. Kiekvienas momentas yra individualus, nes žmogus turi konkrečią psichologinę padėtį įvykių visumoje ir iš savo atminties prie standartinio aprašymo lipdo savo patirtį. Taip atsiranda paprastieji olotiniai junginiai vadinami tritūriais, sudaryti iš nesudėtingų lingvoforminių frazių. Jeigu tritūris atsiranda skaitant knygą, tai priekinėje sąmonėje yra standartinis tekstas, žodžiai, frazės, už teksto yra vaizdas, įvykių ekrane rodomas filmas ir žmogaus asmeninis olotas, kuris prie objekto prijungia savo pasaulį iš atminties. Šis pasaulis ir yra olotas.

Olotologija yra gana sudėtinga, nes jos analizei reikia pilnos psichovektorių analizės, tačiau kadangi čia yra pirmas tekstas, tokios analizės nedarau, tik pateikiu bendrą konstruktą. Olotai yra pasauliai, išdėlioti įvairiose toponiminėse sątvaro koordinačių sistemos dalyse, kurie susiję su ligvoformine projekcija ir yra ištraukiami teksto analizėje. Kiekvienas tekstas turi tokį sątvaro viduje esantį kontekstą ir žodžiai yra individualūs kiekvienam žmogui, neatitinkantys universalizatinio standarto, esančio žodynuose. Šį individualumą suprasti iš standartinio ženklų rinkinio gana sunku ir reikia daug papildomos informacijos, norint žinoti tikrą pilną vaizdą. Tačiau olotologija nesiekia 100 proc. išaiškinimo, bet siekia sukurti kiekvienam teksto elementui individualizuotą struktūrą, iš sątvarologinio standartinio karkaso perspektyvos. Kiekviena mintis, kiekvienas jausmas, kiekvienas pojūtis, kiekvienas atsiminimas yra individualūs, tačiau ką tas individualumas iš tikro reiškia pilnai suvokia tik pats žmogus, o iš išorinės perspektyvos tik žinoma, kad tarp sątvaro ir sątvaro lygybės ženklą dėti neįmanoma ir visi žmonės yra skirtingi. Sulyginami standartizacija, šablonizacija ir universalizacija, kuri naudinga, tačiau sukuria neteisingą tikrovės vaizdą, užgožia realybę. Olotologija gali padėti šiek tiek šį klausimą ištaisyti, tačiau pilnai problema neišsprendžiama, nes visi esame uždaryti savo sąmonės kalėjime ir nėra jokios viršsąmonės, kuri galėtų aprėpti viską idealiu aprėpimu.

Olotologija baziniu pavidualu įsideda į perspektyvų trikampį aš-tu-jis/ji, kuriame informacijos prasme „aš" turi 100 proc. supratimą, „tu" - 20-30 proc. ir jis/ji - 20-30 proc. Tai reiškia, kad rašant sau apie save - olotų supratimas maksimalus, skaitant kitus iš „tu" arba „jis/ji" perspektyvos, gana mažas ir didėja tik turint artimus socialinius kontaktus. Nepažįstamų žmonių - 0 proc. ir tik abstrakčius universalizatus, gerai pažįstamų - iki 65 proc. Olotologijos perspektyva yra išorinė, ne savęs analizė, ir jos tikslas padėti suprasti, procentą padidinti bent iki 80 proc. lygio. Tam yra įvairūs metodai, pradedant biografijos tyrinėjimu, sątvarologija ir baigiant tekstologija. Suprasti ką idėja reiškia kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu, nes primetant savo įsivaizdavimą, iškreipiama realybė, matoma ir mąstoma netiesa. Skirtumai gali turėti įvairią formą - civilizaciniai, istoriniai, tautiniai, socialiniai psichologiniai, biografiniai ir t.t.

Savo psichožvagybos ir mintiregos sistemose naudoju principą, kad gana didelis žmogaus tikrovės procentas yra universalus ir atspėjamas, todėl olotologija gali turėti objektyvią, praktiškai pritaikomą struktūrą. Šį metodą vadinu galimybių žemėlapių metodu, kur yra galimybių rinkinys ir konkreti galimybė, kuri vadinama faktų surenkama trajektorija. Tas žemėlapis yra planetos paviršius kūnui ir kognityvinis žemėlapis protui, nagrinėjami sątvarologijoje, burinėje koordinačių sistemoje. Visi savo gyvenimuose judame ant šių paviršių surinkinėdami trajektorijas ir kaupdami jas savo kaupiamojoje sąmonėje. Sukauptų trajektorijų fragmentukai ir yra olotai, įdedami į lingvoformines projekcijas. Žinoma, žmogus konstruoti gali įvairiai, ir skirtingi tekstai turi skirtingus dirbtinumo laipsnius, kurių konkretus vertinimas priklauso nuo olotologinio tyrimo.

Mane ypač domina filosofinė olotologija, susijusi su gnostinių implantų struktūromis, psyopiniais konstruktais, invazijomis į psichines struktūras ir pan. Tai įdomios ir sudėtingos temos, kurias galima bus paanalizuoti ateityje arba tai galės padaryti kiti, jeigu norės bendradarbiauti su filognozų asociacija. Kiekvienas tekstas kuriamas iš tikros patirties arba išgalvojamas, jungiant priekinės sąmonės faktologiją su galinės sąmonės fantazijomis ir galimybių struktūromis. Šiame kontekste įdomi olotologijos tema yra tikrų ir netikrų elementų tekste atskyrimas, toks kokį galima padaryti, pavyzdžiui, analizuojant evangelijas. Tokioje analizėje, praėjus ilgam laikui po teksto parašymo, kuris laikomas tikrų įvykių atpasakojimu, galima įvertinti ar tekstas tikra istorija, kiek iš galvotų elementų, ir ką gauname iš teksto išėmę fantazijas. Tai nesunku padaryti turint tikro pasaulio galimybių supratimą, turint vietos, istorinių, socialinių, kultūrinių ir kitų žinių. Čia taip pat iškyla nemažai klausimų, nes tyrinėtojo horizontas irgi gali būti nepakankamas, dėl ko tikras įvykis padaromas netikru, nes vertintojas pats per mažai žinantis. Vadinasi, darant teksto analizę, privaloma įvertinti ir savo lygį universalioje informacinių plotų procentų skalėje.

Olotologijos pritaikymas - įvairus, nuo meno kūrinių analizės, iki žmogaus „psichologinio" tyrimo pagal jo įsipriekinančias lingvoformines ir psichoformines projekcijas. Ji susijusi su psichožvalgyba bei mintirega ir yra svarbi filognozinės sątvarologijas šaka.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas vasario 16, 2020, 20:38:05
Libertarinė sątvarologija

Ilgą laiką gyvenime save laikiau libertaru, todėl laisvės tema man nesvetima, kurią pats laikas įtraukti į filognozijos problemų lauką. Laisvės sugebėjimas tiesiogiai kyla iš žmogaus sampratos, aprašytos ankstesniuose tomuose, todėl šis klausimas yra centrinis sątvarologijoje. Yra galimybė bandyti laisvę tyrinėti ir hipostratiniu lygmeniu, tačiau čia jau aukštesnė pakopa, iki kurios norint pakilti reikia nusipelnyti. Laisvė vargu ar gali būti tik žmogaus savybė, nesusijusi su pačia didžiąja tikrove, tačiau tą ryšį, kadangi jis nematomas ir sunkiai apčiuopiamas, sunku užfiksuoti. Bet ji akivaizdžiai susijusi su galine pirmapradžio spektro dalimi, kuriame įkūnijamos žmogaus sąmoningumo ir laisvės galios.

Pirmąjame tome tikrovėje išskyriau du pradus: eiolinį ir rėizolinį. Tiems, kas neatsimena kaip šie labai svarbūs filognozijoje terminai apibrėžiami primenu, kad eiolas yra nebūtinasis, kūrybinis pradas, o rėizolas būtinasis, determinizmo valdomas pradas, sudarantis tikrovėje skeletinę būtinąją tvarką. Šiuos pradus laikau esančius realia metafizine realybe, kurios atspindys įsikūnija žmoguje į priekinę ir galinę sątvaro dalį, susijungus jame pirmapradėms visatos tikrovėms. Vadinasi, susiejus laisvę su eioliniu pradu, ji įgyja žmogiškąją ir metafizinę dimensiją, kurios sudaro fundamentalaus laisvės klausimo doktrinos struktūrinį pamatą.

Šiame skyrelyje supažindinu su žmogiškąja laisvės dimensija, įeinančia į sątvarologijos sudėti, o metafizinė laisvė - ateities tema. Sątvarologijoje laisvė susijusi su plotinio sumavimo principu, kuriame yra veiksmo galimybių perteklius, leidžiantis žmogui įgyti laisvą valią, gebančią protingai rinktis. Tokio rinkimosi aukščiausia forma yra strateginė projekcija, varžybose dėl išlikimo ir susijęs atvejis yra kūrybinis gebėjimas, papildantis strateginį. Visos strategijos ir kūrybiniai aktai arba atveria veiksmo areną, arba ją sukuria tam, kad galėtų įdėti į ją savo judėjimą bei trajektoriją. Plotinis sumavimas, kaip buvo aprašyta, ateina iš pirmapradžio kūno substancijos, turinčios eterinę arba bozoninę prigimtį, kuris susikonglomeruoja į rodančiąją substanciją, susitelkiančią į laisvės erdvę, kurioje kuriami trajektorijas tikslinantys ir apibrėžiantys psichovektoriai, pereinantis į pirmapradę priekinę, judančiąją dalį.

Tokia schema rodo gana paprastą, laisvės sampratai privalomą principą, kurio esmė yra tinkamai balansuoti tarp būtinosios ir nebūtinosios struktūros sątvaro padalinime, nes tik tokioje būsenoje įmanoma išvengti žmogui pražūtingo nuslydimo į kraštutinumus. Vienas jų yra gamtinio žmogaus instinktyvusis determinizmas, iš kurio žmogus evoliucijos eigoje yra išsivadavęs, o kitas - nelaisvė, kuri propaguojama neatitinkančios žmogaus prigimties vergovinės santvarkos. Priešingas kraštutinumas yra ribų ir saiko neturinti laisvę, kuri užgrobia visą būtinąją tvarką ir perdaro ją per savo galinės struktūros logiką. Tai absoliučios kūrybos siautėjimas, nepripažįstantis jokios natūralios tvarkos ir norintis ją pakeisti pilnai dirbtiniu pasauliu. Tai prasideda nuo pirmo technologinio išradimo ir baigiasi tuo, kad technologijas pradedama įterpinėti į pirmapradį žmogaus ir tikrovės kūną tol, kol jame nelieka natūralios dalies.

Ta pati problema ir silpnosiose, idėjinėse kūrybos formose. Galima užsiimti istorija, tikrovės dokumentika, realybės būtinųjų, prigimtinių struktūrų atspindėjimu, aprašymu, o galima kūryboje pavirsti haliucinacijų gaminimo mašina, kuri kuria realybės principus pažeidžiančias ideologijas ir psyopines technologijas. Tad ir čia matome arba kraštutinumus, kuriuose kūryba merdėja arba siautėja kaip taifūnas, arba pusiausvyrą būseną, kai šios žmogaus sątvaro priešingos spektro dalys bendradarbiauja gražiu bendradarbiavimu, nepažeisdamos viena kitos teisių ir autonomijos.

Iš to, kas pasakyta matosi, kad laisvė yra žmogaus prigimtyje, todėl visiškai teisėta reikalauti žmogaus prigimtį atitinkančios santvarkos. Šis klausimas istorijos eigoje buvo sprendžiamas įvairiai, suprantant arba nesuprantant kas yra žmogus, įdedant į jį ideologiją atitinkančią arba neatitinkančią jo tikrą sandarą ir šioje kovoje tarp tiesos ir melo žmoguje priklausė civilizacijų istorijos trajektorija ant planetos paviršiaus. Imant žmonijos organizavimo struktūrą, joje taip pat randami minėtieji du poliai - laisvės ir būtinybės, nes elitas per visą istoriją buvo eiolinis pradas planetoje, o liaudis - rėizolinis. Socialine ir psichologine inžinerija užsiima valdžia per santvarkos steigimą, o liaudis yra formuojama medžiaga, turinti paklusti. Tačiau, kaip sakiau, formuoti galima teisingai ir neteisingai. Tie formuotojai, kurie išima laisvės galimybę iš žmogaus gyvenimo sukuria žmonijai vargo ir kančių pasaulį, verčia ją suktis pragaro gyvybės cikluose ir žudo gyvybinį procesą. Tie formuotojai, kurie sugeba suvokti žmogaus prigimti ir sukurti jai geriausias sąlygas augimui, yra gerovės civilizacijos steigėjai, kurie sugeba planetoje sukurti kylančią gyvenimo liniją, kalbant Nietzsches terminais. Filognozijos užduotis pasiūlyti maksimaliai tikslų žmogaus supratimą, kad remiantis juo būtų galima koreguoti santvarkos defektus, gerinti žmonių padėtį bendruomenėse.

Eiolas planetoje turi savotišką eiolosferą, kurioje matomos visos planetoje įmanomos judėjimo trajektorijos. Didžiausią mastą aptarnaujantis elitas dirba šioje eiolosferoje tyrinėdamas įvairias civilizacijų judėjimo galimybes ir priima už visus kitus žmones, nematančius viso vaizdo ir visos perspektyvos, sprendimus. Yra eiolosferoje dimensijos, kurios sukuria planetoje didžiausią klestėjimą, proveržį žmonių protuose, o yra tokie judėjimo keliai, kurie veda žmoniją į chaosą ir visišką išnykimą. Todėl matome, kad yra du kraštutiniai variantai, vienas kurių yra žlugimas ir išnykimas, o kitas - civilizacijos suklestėjimas ir apogėjus. Filognozijos užduotis formuoti psichovektorius ta kryptimi, kurioje žmonija išvengia klystkelių, spastų, seklumų, pelkių, povandeninių uolų ir pasiekia savo maksimalų išsivystymo tašką, apie kurį svajojo daug vizionierių, vadintų utopistais, bet niekam nepavykdavo sukurti tinkamos struktūros šio principo pagrindimui. Tokią struktūrą siūlo filognozija.

Kaip rodo mano atskleista mintis, aukščiausio lygio civilizacija neįmanoma be laisvės, tačiau ši laisvė turi būti atitinkanti žmogaus prigimtį, suprantanti, kad yra didelė neliečiama teritorija, kuri turi būti saugoma todėl, kad į ją įsibrovus gresią žmonijos žlugimas. Pavadinau ją būtinąją struktūra, būtinybės pradu, kuri yra nekintama ir nekeistina žmogaus prigimtis, turinti būti neliečiama žmogaus sukurtomis technologijomis. Žmogus laisvas kurti, formuoti dirbtinę realybę tam, kad būtų palengvintas jo gyvenimas, tačiau šiuo metu matome akivaizdų ribos peržengimą, apie kurį kalba Šliogeris savo veikaluose, rodantis nesupratimą prie ko veda pagrindinio pusiausvyros įstatymo nesilaikymas. Viena tokio peržengimo sričių yra psichotronika, daranti intervencijas į psichinį substratą ir žudanti žmones, kurioje nedelsiant privalomas reguliavimas, didelių apribojimų įvedimas tam, kad nebūtų kankinami žmonės.

Filosofine ir politine kūryba užsiimantys mąstytojai turi suprasti, kad jie savo protais dirba eiolosferoje, formuojančioje žmonijos ateitį, ir kad čia veikti turi teisę tik tie, kas gerai išmano šią sritį ir turi sugebėjimą matyti planetoje globalinę perspektyvą, bei pasekmes priėmus vieną ar kitą politinį sprendimą. Ateityje, galbūt, pateiksiu teorinį jos modelį, kuris yra visų elito analitikų darbo įrankis, tačiau jis skirtas tik tiems, kas stovi pakankamame lygyje herarchijoje, o kitiems skirtas tik orientavimuisi, kaip formuojamos civilizacijos judėjimo kryptys. Mano tikslas, padaryti viską, kad civilizacija nebūtų belaisvė, ypač įvedant dirbtinį intelektą ir psichotroninę vergovę, tad mano veikla yra katalizatorius, bent jau Lietuvoje, judėjimui šia kryptimi. Visos liberalios politinės jėgos turi gauti teisingą laisvės doktriną, kuri bus kuriama filognozijos rėmuose ir įeis į „Filognozijos pradmenų" teorijų arsenalą. Laisvė nėra kažkas nesuprantama, neapibrėžta, baisaus ar bjauraus, tai tik didesnis plotas žmogaus kūnui ir minčiai, suteikiant žmogui pasitikėjimo kreditą, kurį jis gražina išlaisvintu kūrybiniu potencialu. Tai nauda visiems - tiek patiems žmonėms, tiek juos organizuojančiam elitui.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas vasario 23, 2020, 11:21:19
Mintirega sątvarologijoje

Sątvarologijos teorija turi daug pritaikymų, tačiau vienas iš svarbesnių yra psichožvalgyba, naudojama psichologinėse operacijose. Nesunku suprasti, kad ji gali turėti dvi kryptis - gynybinę ir puolamąją, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje yra žmogus. Gynyboje žmogus gina savo teritoriją šiapus horizonto, kuri yra žinomas pasaulis, bandomas užgrobti invazinių jėgų; puolimas yra šio horizonto peržengimas, norint įsibrauti į svetimą teritoriją ir sutriuškinti psichologinę operaciją joje. Sudėtinė psichožvalgybos dalis yra vadinamoji mintirega, kurios komponentai yra mintisiunta ir mintiskaita tuo atveju, jeigu naudojama tikra technologija. Nenaudojant technologijos yra tik kognityvinė empatija, galinti skaityti galimybių žemėlapio metodu, tačiau siunčia informaciją tik įprastinėmis priemonėmis.

Pilnas mintiregos aprašymas pateiktas „Mintiregos metoduose", kurie išleisti 2020 metais, nors tekstas parašytas daug anksčiau. Įtraukdamas į sątvarologiją, noriu mintiregą susieti su filognozijoje atskleistais metodais, kurie išplečia pradinį priemonių arsenalą. Šie du projektai buvo paviešinti kaip atskiri, tačiau pilnas abiejų variantas matosi tik sujungus visas žinias į vieną visumą. Ypač prie mintiregos privaloma prijungti burės koordinačių sistemą, naudojamą filognozijoje, kuri leidžia vykdyti daug tikslesnę kognityvinę analizę negu naudojant „Mintiregos metoduose" pateiktas priemones. Tai psichožvalgyba, pritaikyta kasdienybei, kurią naudoti nedraudžiama, nes tikslas, kuriuo ji viešinama filognozijos cikle yra pagerinti žmonių vienas kito supratimo galimybes, padėti suprasti kokį vidinį paslėptą pasaulį turi žmonės ir sukurti glaudesnę bendruomenę, sugebančią spręsti konfliktus remiantis giliu psichologijos žinojimu.

Susiejus pastarąjį variantą su pateiktu pradžioje, akivaizdu, kad psichožvalgyba yra prevencinė priemonė, kuri gali turėti ir psichologinio ginklo statusą, todėl ją reikia naudoti atsakingai ir protingai, sugebant tinkamai susiorientuoti situacijoje ir įvertinti, koks jos variantas tinkamiausias. Jeigu reikia atremti puolimą - tai gynybinis pritaikymas; kontratakuojant po puolimo - puolamasis ir agresyvus pritaikymas; žmogaus analizėje - terapinis, pažintinis vertinamasis pritaikymas. Vadinasi, psichožvalgyba, mintirega naudinga tiek agresinėje situacijoje, tiek neagresinėje, kurią įvaldžius galima spręsti klausimus, kurie žmogaus gyvenime turi kritinę svarbą. Filognozija nėra abstrakti teorija, nes iš jos galima pasisemti daug praktinių žinių, kurios praverčia tiek asmeniškai, tiek bendruomenės supratimo lygio pakėlimui. Galiausiai, akivaizdu, kad filognozija neskatina kriminalinio psichožvalgybos pritaikymo, tačiau reikia turėti omenyje, kad mano teorijos yra viešos ir jos gali atsidurti piktavalių žmonių rankose. Stengsiuosi kiek galima tokias galimybes apriboti.

Prisiminkime kas yra burės koordinačių sistema, ant kurios modeliuojamas žmogaus sątvaras. Tai pradedama prisimenant kokios sątvare yra sąmonės topografinis sritys: pirma jų yra priekinė sąmonė, kurioje pateikiamas mus supantis pasaulis; galinė sąmonė - kuri yra vidinė sritis, vykdanti visų rūšių kognityvinius procesus; centrinė sąmonė - kuri yra kūno homunkulas, padalintas į kelias dalis, priklausomai nuo to, kokioje žievės srityje projektuojamas jo vaizdas; ir karūninė sąmonė, kuri susijusi su emocijomis, jausmais ir būsenomis, valdančiomis komandinius motorikos režimus. Šioje vietoje svarbiausia yra kūno homunkulo centrinė dalis, kuri yra tapatybės centras, su kuriuo save kaip asmenį asocijuoja sątvaro bendroji gaublė, ypač galvos srityje. Uždedame ant šių sąmonių taškus, sujungiame juos linijomis ir gauname „burinę" struktūrą, kuri ta pati tiek savyje, tiek kitame, todėl tinkama kitų žmonių analizėje.

Pagal svarbą A tašku žymime asmenybės centrą, kuris yra žmogaus tapatybės šerdis; tada eina B tašku žymimas protas, apimantis visą pluoštą kognityvinių sugebėjimų, kurių čia smulkiau neparašinėsiu; ir C tašku užbaigiama vidinė sritis, žyminti jausminius ir emocinius sątvaro sugebėjimus. Toliau eina išorinė dalis D ir E, atitinkamai žyminčios išorinį pasaulį ir kūno tašką. E taškas skyla į semantinį ir akių kūną, kurie sudaro vidinio homunkulo pagrindą ir dvi pagrindines kūno suvokimo perspektyvas. Semantinis E daugiau pasislinkęs prie vidinės dalies ir asocijuojasi su vidinėmis sąmonės struktūromis, o akių E su priekine sąmone, kuri kuriama naudojant akių vaizdą. Iš to, kas pateikta matosi, kad galinės burės dalys yra stumiančiosios, centrinės - stumiamosios, o išorinės - veikiamosios. Norint suprasti veiksmą, reikia žinoti tai, kas yra viduje ir tai, kas vyksta aplinkui.

Empatinė analizė yra situacija, kai tokios dvi burės stovi viena priešais kitą ir viena kitai daro poveikį per kokį nors psichovektorių. Poveikis, kaip paaiškinau savo etikos sistemoje, gali būti pusiausviras ir nepusiausviras, priklausomai nuo to, kaip susikonfigūravęs skirtumas abejose sąmonėse. Tačiau tarkime, kad kol kas yra paprasta analizės, vadinamos mintirega, situacija, kurioje viena pusė analizuoja, o kita elgiasi pasyviai, yra stebimas objektas. Kitą žmogų matome nepilno spektro, nepilnos burės, nes savo D sąmonėje įpriekiname tik fasadinį sumatą, kuris kuria fasadinę žmogaus projekciją kitoje sąmonėje. Pirmiausiai matomas „akių kūnas", turintis komandinius veiksmo režimus; po to, turime per kalbą įpriekintą vidinę dalį burės, vadinamą protu, atsiminimais ir t.t. Projekcijas skirstome į nevaldomas, valdomas ir giliąsias, kurios gali atsiskleisti arba neatsiskleisti. Tai, kas matosi fasade - akivaizdu ir nekelia problemų; problemos prasideda nuo valdomų projekcijų, kurias kitame įpriekinti galima įkeliant neteisingą informaciją, apsimetinėjant ir vaidinant. Ir svarbiausios yra giliosios dalys, kurias suvokiame tik savo kognityvine arba analitine empatija, naudodami psichinės struktūros modeliavimą, vadinamą psichožvalgyba.

Kiekvienas sątvaras turi pilną burės struktūrą, kuri sudaro jo vidinį pasaulį, apimantį visas aplinkos sumavimo formas. Šiam pasauliui galima daryti poveikį su invazija, painioti, kurti iliuizijas, deliuzijas ir haliucinacijas. Norint nesužlugti, privaloma gerai išmanyti šią sandarą ir neprarasti realybės jausmo, susikuriant atramas objektyviose pasaulio dalyse, kurios turi veikti kaip atskaitos taškas. Privaloma skirti, kas yra sumatas ir sumantas, kaip du objektų sluoksniai, kuriuose objektyvi informacija jungiama su subjektyvią ir į suvokimą įdeda individualią perspektyvą. Žmogaus susipainiojimo požymis išryškėja vadinamoje sumanto perviršio situacijoje, kai suvokiama ne tikros, objektyvios realybės sluoksnis, bet į realybę įdėta subjektyvi istorija, emocijos, vertinimai, teorijos, gnostinių implantų pavidalu ir t.t. Tai gali atsirasti savaime, o gali būti sukurta dirbtinai psichologinėje operacijoje, kurios tikslas supainioti stumiančiąją burės dalį, kad „vairuotojas" darytų bepročio įspūdį. Psichologinė operacija sutrikdo vairuotoją, kuris veikiamas iš už horizonto operatyvinės grupės tam, kad pradėtų rodyti agresiją ar neadekvatumą aplinkinių, šiapus horizonto esančių žmonių, kurie gali būti nenutuokiantys arba yra užsimaskavę agentai.

Todėl analitinė empatija naudojama šiapus horizonto esančių žmonių atžvilgiu, tada anapus horizonto, tose vietose, kur užsislaptinę žmonių judintojai ir galiausiai vykdoma tikslinė psichologinė intervencija į išaiškintus agresijos židinius. Svarbiausia taisyklė, kad šiapus horizonto judantys žmonės yra statistai, skirti provokuoti suvokdami arba ne, bet nėra autoriai ir iniciatoriai, tad jų atžvilgiu savo veiksmą reikia sulaikyti; o kontrolės centrai yra gerai saugomi kariniai objektai, į kuriuos intervencija daroma tik netiesioginė, nes jie yra uždrausto zonos. Strategiškai tai sudėtinga situacija, tačiau kontrpuolimas įmanomas ir tokiu atveju. Svarbiausia neprarasti orientacijos ir surinkti kuo daugiau objektyvios informacijos iš psyopo „istorijų", kuriose yra projekcija iš tikro pasaulio, iš kompiuterio algoritmų, iš operatyvininkų proto ir kitų sątvaro topografinių sričių.

Svarbiausias, atraminis turinys yra iš D žemėlapio burėje, o kitose vietose yra jo kopijos arba perdirbtos, fantazinės versijos. Todėl norint turėti supratimą apie šį turinį, reikia galvoje arba ekrane turėti teritorijos žemėlapį, kuris yra svarbi pagalbinė priemonė darant vidinių dalių analizę pagal tikrą arba įsivaizduojamą gyvenimo trajektoriją jame. Tikslios informacijos gauti gali būti sunku, tačiau dažnai užtenka ir standartinės viešos informacijos, kuri nėra 100 proc. iliuzija, nors gali turėti užfasadinę valdančią slaptą zoną.

Vienas iš akstinų, paskatinusių imtis filognozijos projekto buvo prieš mane vykdoma psichologinė operacija, todėl ši tema yra privaloma filognozijos sudėtyje tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas kovo 01, 2020, 13:56:55
Iniciato pradžiamokslis

Šiame skyrelyje laikas pristatyti mano kaip iniciato pagrindinį teorinių žinių modelį, kuris įstato filognozijos projektą į globalinį istorinį kontekstą. Šis projektas yra teisėtas ir turiu leidimą atskleidinėti ezoteriką iki ketvirtadalio teorijų apimties. Visos žinios pateikiamos iš Stikar rango perspektyvos, kuris bus apibrėžtas ateityje. Kai kurie pateikiami terminai gali atrodyti nepriimtini, ypač kai žmogus masto iš oficialios mokslo doktrinos perspektyvos, tačiau pagrindinė planetos žinių sistema pateikiama ne tokiu principu. Pirmenybės teikimas magijai ir okultizmui gali atrodyti absurdiškas, tačiau šie žodžiai turi būti suprantami teisingai, ne iš išorinio stebėtojo, bet iš iniciato perspektyvos.

Norint teisingai suprasti pateikiamą informaciją, reikia žinoti visą planetos žmonijos istorinio vystymosi modelį, iš kurio išvedama struktūra, apibendrinanti pagrindines ir atšakines žinių sistemas. Ši perspektyva neįprasta todėl, kad ji ne tautinė, bet visuotinė arba globalinė, ir rodo kiekvieną tautą visų planetos tautų kontekste. Ši galimybė įprastai prieinama tik specialistams, tačiau švietimo programų kontekste rodoma ir paprastam žmogui. Detali analizė tokios apimties skyrelyje neįmanoma, ir mokyklos arba universiteto principu pateikiu tik bendrąjį šabloną. Detalus tyrimas prieinamas tik specialistams, tiems kas nori turėti reikalų su filognozų asociacija ir „Filognozijos pradmenų" projektu.

Žmonijos istorija skaičiuojama nuo pat žmogaus atsiradimo prieš maždaug 200 000 metų iki dabartinio momento, kuris yra spartus žengimas į technologinę civilizaciją, savo kelyje artimiausiu metu sutiksiančią daug iššūkių. Visa istorija nuo pradinio gamtinio žmogaus ir pirmykštės bendruomenės skirstosi į


Nuo pat gamtinio žmogaus buvo kaupiamos tikrovę aiškinti ir valdyti skirtos žinių sistemos, praėjusios pagrindinius išsivystymo etapus, kurie bus pagrindinė šio skyrelio tema. Svarbu suvokti, kokios to žinojimo formos buvo žmonijos priešaušryje, nes jos mūsų sistemoje naudojamos kaip iš tradicijos kilęs pagrindas. Naudojama terminologija ne pati seniausia, nes ankstyvosios žinojimo sistemos, neturint rašto, buvo tik žodinė tradicija. Vėliau įsigalėjo „magijos" terminas, kuris atėjo iš senosios persų kalbos, kuris vėliau buvo pasiskolintas graikų. Jis yra I kategorijos civilizacijos terminas, kurio reikšmė tiksliai nežinoma ir retrospektyviai naudojama ne visai teisingai, tačiau pilna istorinė rekonstrukcija neįmanoma.

Pirmoji magijos sistema buvo pirmykščių bendruomenių toteminė, animalistinė magija, susijusi su gamtos jėgomis ir stichijomis, pagal pirmykštį supratimą. Vėliau, maždaug nuo pirmykščių kultūrų žmogaus, turime politeistinę mitologinę religiją, kurios įspūdingiausios atmainos yra Šumerų, Egipto ir Indijos kultūrose. Pastarosios išsivystė į pirmosios kategorijos civilizacijas, gyvavusias laikotarpyje tarp 8 000 m. pr. m. e. ir 500 m. pr. m. e. Iš politeistinių religijų išsivystė judėiškas monoteizmas ir indiškasis budizmas, kurie yra šio laikotarpio apogėjus. II kategorijos pirmoji civilizacija buvo senovės graikų civilizacija, padariusi proveržį tikrovės pažinime filosofo figūros įvedimu į tikrovės tyrinėjimus. Ši civilizacija perėjo į Romos civilizaciją, kuri tapo vakarietiško tipo mąstymo, įsigalėjusio Europos pusiasalyje ir visoje planetoje, pamatu. Tuo tarpu, žemesnio rango kultūros arba nyko, arba stagnavo, arba perėjo į aukštesnį lygmenį, prisijungdamos kultūriškai prie proveržį padariusio regiono, kuris vaidino civilizacijos centro vaidmenį. Ir pati vėliausia atšaka, kuri šiuolaikiniu pavidalu atsirado Europoje, 14 amžiuje, yra mokslas, sukūręs technologinę III kategorijos civilizaciją, šiuo metu apgaubusią visą planetą.

Pagrindinė filognozijos projekto idėja yra ta, kad planeta turi pamatinę ir centrinę žinių sistemą, kuri vadinama tradiciniu magijos pavadinimu, o parodyti proveržiai laikomi tik centrinės žinių sistemos praktiniais pritaikymais, kurie yra prometėjiškas atsišakojimas, skirtas planetos elito šviesa apdovanoti paprastus žmones. Magija yra ezoterika, o mitologija, religija, filosofija, mokslas ir filognozija yra tik egzoterinės jos adaptacijos. Magija nėra vieninga žinių sistema, nes ji padalinta į mokyklas ir kelias viešpataujančias grupuotes, tačiau pats principas nuo to nesikeičia.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos%2021/magijagnosis.jpg)

Ši sistema netradicinė, ji yra ezoterinė, tačiau turiu leidimą ketvirtadaliu lygio padaryti vieša. Tiems, kam sunku susiorientuoti naujoviškai skambančiose terminologijose ir tiems, kas įpratintas juoktis arba tyčiotis iš magijos, siūlau įsigilinti į idėjos esmę, nes ji ne tokia, kokia atrodo savo fasadiniame įspūdyje. Paveikslėlyje matome, kad pagrindinė laiko arba istorijos juosta yra magijos tradicija, kuri skirstosi į etapus, susijusius su pagrindiniais atsišakojimais ir proveržiais. Pirmo laipsnio magija 1M yra pirmykščių bendruomenių toteminė magija, kuri yra pirmas susipažinimo su tikrove etapas. Naujausia magijos rūšis, kuri atsirado po to, kai buvo padaryti moksliniai ir technologiniai proveržiai yra šešto laipsnio magija, 6M, iš kurios semiasi filognozija, pažymėta raide G pačiame viršuje. Tai, žinoma, tik egzoterinis 6M variantas, kurio maksimali atskleidimo riba yra 25 proc. Pavyzdžiui, imant tokią magijos mokyklą kaip Kabala, ji yra 3M ir 4M laipsnio magijos atskleidimas, kuris yra II kategorijos civilizacijos elitinė žinojimo sistema, naudota žydų pasaulyje. Ji atskleista todėl, kad ji yra pasenusi, ir nesiekia 5M ir 6M lygio, todėl egzoterikos pavidalu leidžiama viešinti bendruomenėms, vystant žydų pasaulio, paremto žydų magija, idėją.

Jeigu imtume tokį pavyzdį kaip New Age amerikietišką ezoteriką, tai ji imituoja 4M ir 5M laipsnio magiją populiariame variante, gausiai skolindamasi iš žemesnio laipsnio magijos sistemų. Čia gausu ufologinės tematikos, sąsajų su nežemiškomis civilizacijomis, kurių modeliavimas elitiniuose sluoksniuose labai populiarus. Su šiuo variantu šiek tiek susijusi ir filognozija, tačiau ji daugiau skirta tyrinėjimui, o ne propagavimui, tam, kad žmonės butų paruošti susipažinimui su 6M lygmeniu, turimu atsiskyrusioje civilizacijoje. Populiarioji ezoterika nėra kliedesių pasaulis, nes joje atsispindi magų pasaulio kovos, kuriose dirba elitiniai protai, žemuose socialiniuose sluoksniuose turintys savo plačią agentūrą. Nemažai yra manipuliacijos, psyopo, primityvios komercijos, apgaulės, šarlatanizmo, tačiau randami ir aukso grynuoliai, kurie tiesiogiai susiję su atsiskyrusia civilizacija.

Šiuo metu dominuoja 6M ir avangardinio mokslo grupuotės, turinčios žmonijai priešiškų planų, todėl tenka vykdyti atskleidimo projektus, siekiant gelbėti planetos gerovę nuo žlugimo. Domėtis skleidžiama informacija ir dezinformacija reikia racionaliai, nes vyksta informacinis karas, o filognozija turi palengvinti šį darbą. Juodojo drakono etapas yra labai pavojingas ir norint jį praeiti reikia naudoti visus geriausius intelekto resursus. Tačiau visi su tuo susidūrę supranta, kad prie šiuolaikinių technologijų, vien proto neužtenka, nes jis sudarkytas technologijomis, todėl arsenale yra ir tiesioginio veiksmo metodai, apie kuriuos žmonės turi žinoti, nes panaudojus tokias priemones, neišvengiami chaoso, panikos ir betvarkės protrūkiai. Nežinant, kas planetoje iš tikro vyksta, gali atrodyti, kad atėjo pasaulio pabaiga, tačiau tai iliuzija, nes visos situacijos yra atidžiai kontroliuojamos, ir tokia pabaiga nėra numatoma, tik ribotos priemonės tikslui pasiekti.

Tam naudojamos 6M lygio priemonės, apie kurias siekiama informuoti iš anksto, kad pakankamas protų skaičius būtų pasiruošę aiškinti. Tokia pagrindinė filognozų asociacijos ir „Filognozijos pradmenų" projekto užduotis.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas kovo 11, 2020, 19:44:12
Filognozijos pirmtakai

Tikruoju filognozijos pirmtaku galima laikyti I. Kantą, kuris 21 amžiaus Lietuvą pasiekė per Hėgelį ir Heideggerį, ypač padarydamas įtaką iškiliausiam jos filosofui A. Šliogeriui, kuris lietuvių filosofiją pakėlė iki Europinio lygio. Kanto kritinė filosofija yra pirmas sisteminis sątvarologinis tyrinėjimas, turėjęs pakloti pamatus naujo žmogaus teorijai. Pagrindinės žmogaus veiklos kryptys aptartos „Grynojo proto kritikoje" (1781), „Praktinio proto kritikoje" (1788) ir „Sprendimo galios kritikoje" (1790), kur bandoma sukurti originalias pažinimo, etikos ir estetikos teorijas, apimančias pagrindinius sąmonės gebėjimus. Filognozija savo trijų kriterijų doktrinoje apima pirmą ir antrą temas, o estetika laikoma atskiru dalyku, kuris išeina už pažinimo teorijos rėmų, bet įeina į sątvarologinės analizės problematikos ratą.

Sątvare formuojamos pažinimo veiklos kryptys, susidedančios iš tikrovės struktūrų atskleidimo ir jų realizavimo technologijoje. Tačiau akivaizdu, kad kaip mašina negali būti be stabdžių, taip pažinimas negali būti be apribojimo, o tuo užsiima etikos teorija, įtraukiama į filognozijos sudėtį, nes kiekvienas naujas proveržis turi būti apmąstytas etikos reikalavimų kontekste. Šios temos Kanto atskleistos grynojo ir praktinio proto kritikoje, kurios filognozijoje suliejamos į vieną sątvarologinę sistemą ir kuriama originali filognozijos etikos doktrina. Estetika yra grožinės kūrybos ir meno sfera, kuri gali būti siejama su filognozija, bet tik kaip idėjų sklaidai reikalingas papildymas.

Kanto filosofijoje protas yra teorinis ir praktinis, turintis apriorinę ir aposteriorinę formą, arba veikiantis iki ir po patyrimo. Iki patyrimo protas yra grynas, o po patyrimo - patirtinis, sukuriantis dvi pažinimo formas - įgimtą loginį jausmą ir patirties duomenų analizę, vykdomą remiantis šiuo jausmu. Aposteriorinis protas priklauso tik nuo juslinių duomenų ir yra jų apibendrinimas, o grynasis yra tam tikra nuo tikrovės nepriklausoma struktūra, kuri suteikia jusliniams duomenims įgimtą sumavimo formą. Praktiniame prote grynasis apriorinis protas sujungiamas su valia, kuri tampa ne bet kokia savo asmeninės naudos siekiančia psichine struktūra, bet dorovinio kategorinio imperatyvo vykdytoja. Mano terminais tariant, valia gali būti jungiama su visu satvąro sumatų bei sumantų spektru, tačiau Kantui atrodė, kad aukščiausią dorovinę formą ji įgyja tada, kai susisaisto su bendrąją logine gėrio skleidimo struktūra, kuri suformuluota moralinės logikos bendrojoje schemoje.

Pavyzdžiui, valia gali norėti kūno centrinės sąmonės sumatuose jaučiamų poreikių patenkinimo, gali siekti karūninės dalies jausmų ir būsenų sukuriamų vaizdinių realizavimo, taip pat gali geisti priekinėje sąmonėje matomų objektų arba realizuoti kokią nors empirinio proto schemą. Tačiau Kantas turėjo pirmoje „kritikoje" sukūręs abstraktų grynojo proto vaizdinį, kurį etikos pagrindimui norėjo paversti praktinių moralinių įstatymų leidimo instancija, kad ribojimas taptų kiekvieno praktinio proto valios sąlygojamo veiksmo sudėtine dalimi per bendrąją ir visiems priimtiną loginę formulę (formą).

Pasak Kanto, kiekvienas žmogus pirmiausiai siekia laimės, kuri yra pagrindinis valios determinantas, tačiau siekti laimės visi privalo sąžiningomis priemonėmis, nekenkdami kitiems žmonėms ir bendrajam gėriui. Tai reiškia, kad norint pasitikrinti ar valios principas, vadinamas maksima, atitinka bendrojo ir individualaus gėrio kriterijus, reikia savo loginėje vaizduotėje jį paversti visuotiniu įstatymu, ir jeigu atlikus tokį minties eksperimentą, šis principas nesuardo visuotinio gėrio bei teisingumo būklės, jis gali būti laikomas atitinkančiu dorovės reikalavimus. Ši idėja gana paprasta todėl, kad moralės esmė yra atsisakymas kenkti žmonėms ir visuomenei, o Kantas pasiūlė būdą ir kriterijų, kuriuo kiekvienas gali pasitikrinti savo troškimus - ar jie destruktyvūs, ar ne. Ir jo sprendime buvo surastas optimalus atskaitos taškas, kuris yra moraliniuose klausimuose svarbiausia perspektyva - visuotinis gėris. Sveikas protas, įgimtas jausmas, švietimo ir auklėjimo įdiegtas supratimas jo filosofijoje įgavo formalaus logikos principo formą, kuria jis bandė racionalizuoti ir logizuoti moralę, visuotinio įstatymo idėjoje.

Filognozijoje mano sprendimas yra šiek tiek kitoks, nes aš naudoju ne loginių kategorijų, bet kontinuumų ir vektorių metodą, kuriame svarbiausias principas yra pusiausvyra tarp priekinės ir galinės sątvaro struktūros. Tam, kad ši pusiausvyra nebūtų grindžiama autonomiškai arba heteronomiškai, šaltiniu paverčiu transcendentinėje gelmėje esantį etinės pusiausvyros centrą, kuris nėra niekieno nuosavybė. Kitaip sakant, etikos bei moralės fundamentu bandau paversti ne žmogų, bet pačią tikrovę, taip sukurdamas jai objektyvią atramą. Todėl pagal sątvarologinius principus, moralus arba nemoralus yra pusiausviras arba nepusiausviras, pirmus vadinant „tiesiagalviais", o antrus - „kreivagalviais".

Kantas moralę laiko neatšaukiamai susijusią su valios laisve, nes jeigu žmogus neturėtų laisvos valios, jis būtų neatsakingas už savo veiksmus, kadangi atsakomybė pripažįstama tik tada, kai žmogus turi pasirinkimą. Tokia prielaida pirmiausiai pagrindžia horizontalųjį dorovės matmenį, kuris yra empirinis ir utilitarinis. Laikytis visuotinių dorovės normų yra naudinga, nes nedoras elgesys žlugdo visuomenės egzistencinius pamatus ir kuria vargo pasaulį. Tad norint viso to išvengti reikia, kad kiekvienas žmogus savo tinkamu elgesiu skleistų savo gyvenime gėrį. Kita vertus, Kantas moralės klausimą sieja su dievo ir nemirtingumo idėja, įvesdamas į jį metafizinę dimensiją - jeigu yra aukštesnioji dievo teismo instancija, kiekvienas blogas poelgis kaupia blogąją „karmą", už kurią anapusiniame pasaulyje laukia atpildas. Tad žmogus, tikintis anapusiniu gyvenimu ir pomirtiniu teismu, siekia laikytis etikos principų tam, kad užsitarnautų laimingą pomirtinį gyvenimą. Taip gauname dvi moralinio savideterminavimo priežastinio ryšio rūšis: empirinį ir metafizinį nusikaltimo bei atpildo variantą.

Filognozijoje, nors joje propaguojamas gelminis metodas, transcendentinė teismo instancija nenaudojama, nes jos propagavimas neatitinka tiesos reikalavimų, tačiau pagrindimas visgi yra transcendentinis, nes laikoma, kad neprotingu elgesiu žmogus (žmonija) pats nubaudžia save išlaisvindamas hipostratinius demonus, kurie yra suardytų tikrovės pusiausvyrų įsikūnijimas į baudžiančiąją instanciją. Žmogus išlaisvina demonus ir nusižudo iš nežinojimo ir nesupratimo, taip pat lengvabūdiškumo ir atsakomybės stokos, todėl filognozijoje tenka užsiimti aiškinamuoju darbu, nes ne visi žmonės aiškiai suvokia savo veiksmų ir technologinių inovacijų įvedimo pasekmes. Kiekvienas žmogus, o kartu ir visa žmonija, pirmiausiai siekia gerovės planetoje, kuri susideda iš maksimalaus malonumo ir laimės būsenų, tad griauti šį siekį įvedant jam priešiškas tendencijas per neteisingą žmogaus sampratą, santvarką ir žmogų žudančias technologijas yra šlykštus amoralumas.

Pagal mano sumanymą, filognozija turi būti „tiesiagalvių" užsiėmimas, kurie turi sukurti naują, patobulintą pažinimo doktriną, sukurti žinių pritaikymui moralinius saugiklius ir realizuoti pažangą asmeniniame ir bendrajame grožyje. Tam, kad tai būtų įmanoma, joje turi būti užkardytos visos nebūties ir mirties tendencijos, kurios gali kilti iš degradavusio ego nihilistinės laikysenos bendruomenėje arba beatodairiško technologijų diegimo į žmonių gyvenimus. Natūrali tikrovė laikoma vertingesne už dirbtinę, o dirbtinė skirta tik tarnauti natūraliai ir ją aptarnauti. Šios tvarkos apvertimas yra blogiausias scenarijus, kuriuo norėtų pasukti planetos elitas ir filognozijos tikslas - teoriškai sugrąžinti teisingą vertybių hierarchiją. Gali atrodyti, kad kreivagalviai turi įgimtą persvarą ir pranašumą, nes jų pusiausvyros stoka galvose sukuria jėgos ir agresijos perkelių. Tačiau tiesiagalvių pagrindinis ginklas yra proto pranašumas ir strategija, kuri sugeba sukonfigūruoti tokią geometrinę pusiausvyrų sistemą, kurioje neutralizuojamos visos jėgos deformacijos.

Šių tikslų pasiekimui filognozija daug semiasi iš Kanto, Hėgelio ir Šliogerio įžvalgų, tačiau jais neapsiriboja ir eina savo tolesniu filosofijos idėjų išvystymo keliu, kuri įgyja filognozijos vardą, skirstomą į sątvarologiją ir substratologiją. Satvarologija apima viską, o substratologija yra tik proto logikos disciplina, kuri yra daug siauresnė už pirmąją ir yra tik jos įrankis.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas kovo 14, 2020, 09:30:39
Mano rengiamos knygos D. Mockus. "Filognozijos pradmenys. Juodasis drakonas", 4 tomas, viršelis. Kai kurie tekstai yra šioje temoje, bet bus ir kitų.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas kovo 17, 2020, 14:03:45
Gyvenimo dovana

Filosofijos istorijoje arčiausiai sątvarologinės psichovektriaus idėjos yra Heideggerio „Būtyje ir laike" analizuojami čia-būties egzistencialai. Tačiau jo teorija buvo kuriama ontologijos rėmuose, kaip filosofinė ontologija, skirta išryškinti būties problematiką, žiūrint iš žmogaus sąmonės vidaus. Sątvarologiją domina ne tiek ontologija, kiek psichikos sandara, viso žmogaus substancijų spektro atskleidimo prasme. Psichovektorius yra vidinė informacijos sumavimo struktūra, kurioje būties jausmas, suvokimas yra tik vienas iš sąmonės pamatinės substancijos atributų - ne galutinė realybė. Nepaisant to, Heideggerį galima laikyti gana pažengusiu sątvarologijos pirmtaku, pradžia laikant I. Kanto metafizikos kritikas.

Šiame skyrelyje galima išplėsti sątvaro psichovektoriaus teoriją pridedant platesnę sumatų ir sumantų klasifikaciją trukmės ir kokybės aspektu. Priminimui, sumatas yra tai, kas sumuojama, surinktų signalų apibendrinimo bei sintezės vieta sąmonėje; sumantas yra tai, kas sumuoja, arba subjektinė sątvaro fundamente esanti realybė, kuri yra žmogaus asmeniniu centru. Sąmonėje sumavimas yra tam tikras informacinis paviršius, kuris susiformuoja rodančiojoje substancijoje, susijungiančioje į šviesos arką iš galinio substancijų spektro, kuris pasislinkęs į bozoninę-eterinę tikrovės gelmę, slepiančią žmogaus sielos paslaptį. Ši realybė yra tikrasis žmogus, vadinamas realino bendrąja gauble, kurioje vyksta tikras suvokiantis aplinką žmogaus buvimas absoliučioje realybėje.

Imant visą spektrą iš šios perspektyvos, turime stumiančią, stumiamą ir veikiamą dali, kuri apibendrina žmogaus perspektyvos centrą, vadinamą psichovektoriumi. Stumiančioji dalis yra laisva erdvė, kurioje žmogus įstatytas į plotinį kontinuumą, kuriame turi, vedamas sumatų ir sumantų komandinių struktūrų, pasirinkti savo konkrečią trajektoriją žemėlapyje. Visa tikrovė yra planetos paviršius, kuriame vyksta pagrindinis žaidimas ir judėjimas, organizuojant žmoniją į eiolines trajektorijas. Žmogaus sąmonė įkalinta tarp dviejų kraštinių realybių, laisvės ir būtinybės ir turi jose susirasti pagrindinį savo egzistencijos centrą. Tenka rinktis kada naudoti pusiausvyros taisykles, reikalingas organizuotų formų stabilumo palaikymui, o kada reikia išeiti iš rėmų tam, kad galėtum sutvarkyti aplinkoje atsiradusius simetrijų pažeidimus.

Psichovektorius yra pagrindinė stumiančioji dalis, kuri turi tam tikrą konfigūracinę formą, vidiniame jausme suvokiamą kaip sumatų ir sumantų dauglypa. Ši vieta sątvarologijoje jau ne kartą aiškinta „Filognozijos pradmenyse" ir susideda „burinės" struktūros, rodančios 5 pagrindines sąmonės kryptis. Jose sumatus ir sumantus galima klasifikuoti trukmės ir kokybės aspektais. Trukmės požiūriu yra


Kaip pavyzdį imkime pastoviuosius sumatus. Pagrindinis pavyzdys yra rodančiosios substancijos suvokimo bendroji būsena, tapatinama su būties jausmu bei priekinės sąmonės rodomosios substancijos masyviniai sumatai. Taip pat prie pastovių sumatų priklauso asmens ir tapatybės tvariosios struktūros, kurios įsikomponuoja į centrinės sąmonės kūno suvokinius. Epizodinės gali būti kaupiamosios sąmonės struktūros, karūninės sąmonės jausminės būsenos ir pan. Ypinis gali būti kalbėjimas, mąstymas judėjimas ir kiti psichovektoriaus komandiniai aspektai, susiję su veikiančiąja žmogaus dalimi. Šioje vietoje sątvarologijoje reikia nuveikti daug darbo, atskleidžiant tikras konfigūracijas ir psichologinius mechanizmus, tačiau įžanginiame skyrelyje pateikiu tik paprasčiausią klasifikaciją, kurią kiekvienas savo viduje turi ištyrinėti pats.

Kokybės požiūriu yra


Kiekviena iš šių kokybių, jungiasi su trukmės atributu ir gauname tikrą sumatinį psichovektorių, kuris modeliuojamas burinėje struktūroje. Imkime f) ir g) paviršius, kurie gali būti burės apačioje, kūno struktūroje ir matuojami cukrogramais arba jugelgramais, kaip paaiškinau skyrelyje „Sekso apokalipsė". Perkėlus šiuos paviršius į karūninę dalį, gauname laimės ir kančios sumatus, kurie atsiranda žmogui gyvenant gerovės arba vargo gyvenimą. Vienas iš sątvarologijos ir apskritai filognozijos tikslų, parodyti, kad jeigu santvarka nesirūpina žmonių gerove valstybėje, ji yra žlugdymosi būsenoje, nes vargas ir kančia rodo, kad primetami gyvenimo principai neatitinka žmogaus prigimties ir jis priešinasi jiems savo įgimtu pasipriešinimo jausmu, kuris pereina į realų nepasitenkinimą ir revoliucinę būseną. Tad kuriant visuomenės santvarką, kuri turi remtis teisingu žmogaus supratimu, reikia išmanyti sątvarologijos teoriją, kuri padeda suprasti žmonių vidines problemas.

Grįžtant prie sumavimo paviršių kokybės klausimo, kiekvieną kokybę reikia apibrėžti, kad ji būtų suprantamesnė ir atitiktų daugumos žmonių vidinį jausmą. Masyviniai paviršiai yra priekinėje sąmonėje, kuri rodo aplinką ir daiktus. Dažniausiai jie būna pastovūs, arba nenutrūkstamo srauto viso būdravimo ciklo metu. Šlėkiniai paviršiai yra specialūs funkciniai plotai, kurie gali būti susiję su asmenybės centru, kūno sąmone, karūnine sąmone ir net pasauliu, kuriame šlėkais jis skirstomas į įvairias skirtingai veikiančias sumatoriuje zonas. Struokiniai paviršiai yra minčių pasaulis, esantis galinėje sątvaro spektro dalyje, susijęs su lankstomu ir valdomu laksatu. Tai proto apibūdinimas, kuriame mintys aiškinamos kaip abstraktų sąstruokos, galinčios būti valdomos ypais arba srautu. Pjūviniai rėžiai susiję su kūno muskulatūrine motorika, darančia judesį keičiant padėtį iš vienos vietos į kitą. Su pjūviniais rėžiais susiję komandiniai šlėkai, kurie yra asmens konstrukcijoje valdančioji dalis, aktyviosios sumatoriaus dalies veikimo centras.

Yra du pagrindiniai sątvaro veikimo centrai: masyvinis-struokinis sumatas-sumantas, kuris sudaro tikrovę kuriančią bei suprantančią dalį ir juo pagrįstas komandinis-masyvinis sumantas-sumatas, atstovaujantis aktyviąją kūnu veikiančią žmogaus dalį, kuris pertvarko pasaulį taip, kad jis labiau atitiktų žmogaus pojūčius. Taip pat yra du poliniai gaubiantys principai, kurie reguliuoja bendrosios gaublės būseną ir signalizuoja bendrąją žmogaus būklę tikrovėje - tai šlėkinis laimės ir kančios suvokimas, kuris tikrovėje, arba priekinėje dalyje, atitinka žmogaus gerovę arba vargą. Kita vertus, filognozai nėra eiliniai žmonės ir jų valdomų būsenų spektras daug aukštesnis, įtraukiantis religines, filosofines, egzistencines būsenas, kurios yra realybės mistiškosios patirties galimybės, rodančios pastangą savo viduje sukurti ryšį su tikrovės fundamentu, patirti pilną realybės gelmę, neįsistatant į primityvios laimės ir gerovės siekimo kelią. Tačiau bendriniam žmogui - tai natūralu ir turi būti tiriama išsamiu tyrimu, o visos kitos patirtys - rinktiniams žmonėms, kurie iš gyvenimo nori daugiau.

Laimė, malonumai ir gerovė gyvybės procese yra optimalių būklių ir būsenų signalizatoriai, šiuolaikinėje etikos bei žmogaus teisių doktrinoje vaidinantys labai svarbų vaidmenį, tačiau gilioji filognozija siekia daug daugiau. Tai glaudžiai susiję su dirbtinių, simuliacinių realybių problema, iškylančia ekranologijoje ir virtualioje realybėje, kuri rodo netikrą dirbtinį vaizdą ir išima žmogų iš natūralių trajektorijų, švaisto gyvenimą, atima iš jo tikrą džiaugsmą, pakeičiant jį miražine pseudorealybe. Manau, kiekvienas žmogus turi siekti tikros, centrinės satvaro būsenos, kuri optimali, subalansuojanti malonią netikrovę su sunkia pasaulio patirtimi. Satvarologija neskatina bėgti nuo tikrovės, užsidarant psyopinėje matricoje, o tai transhumanistinėje ateityje bus propaguojama labai agresyviai ir kiekvienas žmogus turės daryti svarbius pasirinkimus.

Arkos statybos uždavinys ragina kiekvieną susikonfigūruoti savo sąmonę teisingiausiu, tiesos jausmo neprarandančiu būdu, nes galimybė gyventi tiesos sąmonėje yra nepakeičiama gyvenimo dovana, kurios neturėtų švaistyti nė vienas žmogus.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas kovo 23, 2020, 16:34:55
Lietuvių kilmė

Pagrindinis gnostikų tyrinėjimų modelis yra sątvaro psichovektoriaus šablonas, naudojamas tikrovės pažinimo formos savo psichikai suteikimui. Psichovektorius valdo elgesį, organizuoja socialines grupes, kuria sąveikas, suteikia gyvenimui pagrindinę formą. Jo tyrinėjimas ir modeliavimas yra pagrindinis gnostiko užsiėmimas, mano vadinamas „arkos statyba". Nors genetiko perspektyva irgi buvo daug analizuojama, tačiau neturėjau bendro modelio, kuriame daromas visas genetiko darbas. Tas modelis yra istorinis žmonijos giminių genealoginis medis. Šį medį pilnai rekonstruoti neįmanoma, nes tam nesurinkti istoriniai duomenys, tačiau įmanoma sukurti bendrąjį modelį ir išryškinti pagrindinius dėsningumus. Šis genealoginis medis yra Homo Sapiens medis, pradedant nuo pirmojo žmogaus. Tai istorijos šaka, kuri visą faktologinę chronologiją formuoja aplink genealoginę struktūrą.

Tarkime, kad pirmasis žmogus, nežinome ar tai buvo vyras, ar moteris, atsirado prieš 200 000 metų, pirmykščių žmonių bandoje. Jis giminiavosi su senaisiais žmonėmis, perdavinėjo savo genetinę programą ir kūrė naujojo žmogaus genealoginį medį kelis šimtus tūstančių metų iki dabartinės situacijos planetoje, kurioje gyvena 8 milijardai žmonių. Logika tokia: turime sprogimą nuo 1 iki 8 000 000 000 per 200 000 metų, kurio metu turėjo praeiti 10 000 kartų. Kitaip sakant, dabartiniai žmonės, tiesioginėje genetinėje linijoje nuo pirmojo žmogaus yra 10 000 -oji arta. 1000 metų apimtų 50 kartų, ir tai giliausias įmanomas genealoginis medis, koks šiuo metu turimas karališkose ir aristokratiškose dinastijose. Kiti turi dvigubai mažiau, maždaug 25 kartų genealoginį medį, kuris apima 500 metų.

Didžioji dalis Homo Sapiens genealoginės istorijos yra prarasta ir turime maždaug 5000 metų senumo seniausius rašytinius šaltinius bei paminklus. Ankstesni laikai žinomi tik iš archeologijos. Pavyzdžiui, manoma, kad į Lietuvos teritoriją pagrindiniai šiuolaikiniai gyventojai atsikraustė prieš 4000 metų, vadinasi dabartiniai gyventojai yra, nuo šių pirmųjų, 200 karta. Iš kokios vietovės ir kokiu atstumu atsikraustė tiksliai pasakyti sunku, bet krypties požiūriu akivaizdu: vakarų kryptis užkertama ir lieka šiaurės-rytų-pietų kryptis. Atstumas vargu ar tolimieji rytai, greičiausiai kažkur per vidurį, maždaug nuo Juodosios jūros regiono. Į šią vietą atsikraustė iš kitur dar anksčiau. Tyrinėti giminystę galima genetiškai ir naudojant kaip šaltinį kalbą bei mitologiją.

Prie šio įžanginio samprotavimo galima prisiminti Homo Sapiens istorijos chronologiją, pateiktą skyrelyje „Iniciato pradžiammmokslis":


Giliausios žinomos genealogijos gali siekti maždaug antros kategorijos civilizacijas, kuriose buvo pradėtos kai kurios iki šių dienų išlikusios dinastijos. Senesnės genealogijos jeigu ir žinomos, iš Egipto, Šumerų, Indijos arba Kinijos civilizacijų - jos yra nutrūkusios.

Šioje vietoje kitas svarbus aspektas yra teritorinis, kuris rodo kaip populiacijos migravo ant žemės rutulio paviršiaus istoriniu migravimu, pradedant pirmąją naujojo žmogaus giminių formacija. Teritorija prasideda nuo pirmojo židinio atsiradimo prieš 200 000 metų, kuris, kaip daug kas spėja, yra Afrikoje. Iš Afrikos laipsniškai išplito po visus kontinentus ir apgyvendino visą planetą. Ši pirmoji bendruomenė turėjo savo pirmykštę kalbą, kuri yra visų šiuo metu egzistuojančių kalbų prokalbė. Kalbos galėjo vystytis tiesioginio perimamumo situacijoje, galėjo sulaukėjus būti užmirštamos ir sukuriamos iš naujo. Vadinasi, galima manyti, kad buvo keli pagrindiniai židiniai, kurie kalbą perdavinėjo ir vystė su įvairiais pertrūkiais. Tikėtina, kad jeigu pirmas židinys buvo apatinėje Afrikoje, buvo kylama rytine Afrikos pakrante, ir keliaujama maždaug Artimųjų rytų pietine dalimi, pradedant nuo Egipto. Po to, buvo kylama į šiaurę, iš Tolimųjų rytų reemigruojama į Vakarus.

Šią visą 202 000 metų istoriją galima padalinti į 10 100 dalių, maždaug 20 metų atkarpas, kurios rodo pirmo palikuonio atsiradimą šeimoje. Pati pilna struktūra daug sudėtingesnė, bet tai bazinis principas tarus, kad tėvai susilaukia bent vieno palikuonio. Taip perdarome istoriją vienos tiesioginės genetinės linijos pagrindu ir gauname:


Kiekvieno dabartinio žmogaus protėviai praėjo per šiuos chronologinius istorinius etapus per kažkokią migracijos trajektoriją, įvairiose migracijos bangose, ir priklauso kažkokiai konkrečiai genetinei linijai bei genčiai. Kaip pavyzdį imant Lietuvą, paskutinis gentinis pasidalinimas yra 4000 metų senumo, tačiau pilnas gentinis pasidalinimas apima 200 000 metų laikotarpį, kuris paaiškina iš kokių pirmykščių gentinių-genetinių junginių kilo lietuviškų genčių pagrindas.

Genealoginis medis turi kelis pagrindinius dėsnius. Kuo artimesnis bendras protėvis, tuo giminystės ryšiai artimesni, ir kuo bendras protėvis genealoginiame medyje aukščiau, tuo genetinis ryšys tolimesnis. Toliausiai, maksimaliu nutolimu, nutolusios genetinės linijos tos, kurių bendras protėvis yra pirmasis žmogus. Artimiausiai genetiškai susiję broliai ir seserys, gyvenantys šiuo metu. Kitas svarbus dėsnis, kad vienu metu maksimaliai gyventi gali 5 kartos žmonių, kurios sudaro genetiniame medyje tikrovės dabarties tašką, visa kita yra arba genealoginė praeitis, arba genealoginė ateitis. Taip pat, yra unikalūs atvejai, kai genetinė linija pradedant nuo pirmojo žmogaus yra pilnai vyriška arba pilnai moteriška per visus 10 000 perėjimų. Visos kitos linijos yra mišrios, kurios gali turėti dominuojančią moterišką arba vyrišką lytį.

Šie principai neapima visų dėsningumų pilnu apėmimu, tačiau jie yra istorinių genetikų tyrimų pagrindas, žinotinas visose bendruomenėse, kurių valdymui svarbus genetikos dėsnių išmanymas. Kita filognozijos atšaka, kaip jau sakiau, yra gnostika, kuri yra bendruomenės dabarties dvasinio suformavimo mokslas. Viso šio vaizdo visuma vadinama gyvybiniu procesu, kuriame dominuoja vienas arba kitas aspektas ir padeda bendruomenei neiškrypti iš būtinosios evoliucijos tvarkos. Jeigu įsigali gnostinis požiūris, pažeidžiantis būtinąją tvarką, įvedamos praktikos, kurios priešingos gyvybiniam procesui, išplinta savivalė, anarchija ir degradavimas, paremtas kūnišku arba dvasišku pradu, kuris neteisingai supranta dvasios principus ir ardo privalomąją tvarką ideologiniame lygmenyje. Kai bendruomenės per daug nudvasėja ir sumaterialėja, jos pavirsta į paprastą gyvulių ūkį, nesugebantį sukurti aukšto lygio kultūros ir civilizacijos. Todėl gnostikų ir tyrinėtojų darbas sukurti teisingą žmogaus sampratą, kuri atitinka būtinąją jo prigimtį, ir jos pagrindu įvesti tokią santvarką, kurioje tinkamu būdu sujungta genetinė ir gnostinė perspektyva. Kiekvienoje dabartinėje situacijoje, kurioje istoriškai yra bendruomenė, svarbiausia yra turtinis giminių pasiskirstymas ir socialinis statusas, dėl kurio giminės tarpusavyje kovoja fiziniu ir protiniu darbu. Genetinė giminės linija gali būti kylanti ir krintanti statuso požiūriu, planetinis elitas ir prastuomenė. Civilizacijos lygio principus formuoja elitinės giminės planetoje, kurios supranta šiuos dėsningumus ir valdo populiaciją tokiu būdu, kad bendras vaizdas būtų maksimalus. Išsigimusios giminės parazituoja ir platina išsigimimus, naudodamiesi savo aukštu statusu, ypač kai išklysta iš gnostikų žinotino ir genetikų žinotino auksinio centro principo loginėse struktūrose, kur abejose perspektyvose gyvybinis procesas laikomas maksimalios gerovės būsenoje.

Sątvarologijos atradimai reikalingi tinkamo psichovektoriaus suformavimui tam, kad žmogus šiame gyvenime galėtų savo genetinei linijai pasirinkti geriausią gyvenimo kelią. Gyvenimas čia ir dabar yra neteisinga gyvenimo filosofija, nes kiekvienas žmogus turi atsakomybę už savo gentį. Lietuviai, pavyzdžiui, turi sunaikintą ir tik fragmentiškai išlikusį autentišką dvasinį substratą, kuris buvo sutriuškintas pirmos kategorijos krikščioniškos civilizacijos invazijos, antros kategorijos filosofinės civilizacijos invazijos ir trečios kategorijos technologinės civilizacijos invazijos, o savo autentiško lietuviškumo turi likusio labai nedaug. Tačiau jis gali būti ne tik istorinis, bet ir kylantis dabartyje, nes kurti save nepriklausomai nuo invazinių ideologijų galima bet kada.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas kovo 31, 2020, 16:13:35
Sakalų civilizacija

Keturi „Filognozijos pradmenų" tomai ir „Mintiregos metodai", kuriuos parašiau per paskutinius aštuonis metus, įeina į vadinamosios filognozijos pradinės mokyklos programą, skirtą mokiniams ir vyresniesiems mokiniams. Baigus filognozijos pradinę mokyklą įgyjama kvalifikacija tapti jaunesniuoju mokytoju arba mokytoju, tinkama skleisti filognoziją kuo platesniam žmonių ratui. Ši mokykla veikia tik per vadovėlių platinimą, be tiesioginio kontakto su manimi, nors turintys klausimų arba norintys gauti papildomos informacijos, gali kreipti tiesiogiai į mane per „Filognozų asociacijos" puslapį.

Šiame lygmenyje filognozija pateikiama egzoterine forma, kuri skirta plačiajai visuomenei, tačiau yra ir vidiniam ratui skirtas variantas, kuris prieinamas tik aukštojoje mokykloje, kurioje mokymai vyksta individualiai. Tačiau Lietuvoje, dėl nepalankių aplinkybių, aukštosios mokyklos nebus ir ezoterinė dalis liks neatskleista. Skirtumas tarp pradinės ir aukštosios mokyklos tas, pradinė mokykla skirta paruošti mokytojus, naudojant pateiktą informaciją, o aukštoji mokykla yra tyrinėtojų, kurie sugeba kurti savo teorijas, pagrindinio šablono pagrindu. Tačiau tam reikia turėti aukštą intelektą ir kvalifikaciją, kuri prieinama ne kiekvienam.

Filognozijos šablonas yra savotiškos kopėčios, kuriose teorijos išdėstomos į hierarchiją pagal tai, koks tikrovės informacinis plotas atskleistas. Mano kopėčios padalintos į 1000 pakopų, įskaitant ir nulinę. Taip vertinamas civilizacijos lygis planetoje, kuris prasideda nuo įsivaizduojamo psyopinio supratimo, iki aukščiausio lygmens, kuriame atskleistas 100 proc. tikrovės. Ilgą laiką planeta per mitologiją, religiją ir filosofiją buvo 0-ulinėje pakopoje ir šuolis įvyko tik atsiradus tikram eksperimentiniam mokslui. Filognozija nėra mokslas tiesiogine šio žodžio prasme, nes naudoja nestandartinius metodus ir turi didelę dalį teorinio eksperimentavimo. Pagal padėtis ant kopėčių galimos plekšnių ir sakalų civilizacijos, kurios vertinamos pagal tikrovės įsisavinimo lygį.

Pradinės mokyklos paskirtis pakloti pamatus planetinės santvarkos ir žmogaus sampratos supratimui, atskleisti pagrindinius sąveikų tarp žmonių bei tarp tikrovės ir žmogaus psichovektorius. Taip pat labai svarbus etikos klausimas, kuriame svarstoma kaip ir kodėl turi būti apribotas psichovektorius etiniais apribojimais, ypač civilizacijai kylant kopėčių pakopomis į vis aukštesnį lygmenį. Technologinių sprendimų nepateikiama, tik psichologiniai, nes pradinė mokykla neskirta tyrinėtojams, daugiau visuomenės sąmoningumo kėlimui, leidžiant prisiliesti savo mintimis prie viršžmogių lygio tikrovės sampratos. Aukščiausias rangas planetoje aprėpia globalinę perspektyvą ir turi spręsti globalines problemas, o vietinės bendruomenės tikrovę suvokia labai ribotos apimties horizonto rėmuose, todėl siūlau jiems įsistatyti į globalinį kontekstą, kad būtų suvokiama, kur juda planetinio rango civilizacija.

Vietines ir planetines bendruomenes skirstau į zonas, kurių aukščiausia yra A zona. Ji yra santvarkos priežiūros sistema, kuri paprastai valstybėje yra prezidentas ir jo kontroliuojamas teismas, prokuratūra bei spec. tarnybos. Turime ir globalinį A zonos atitikmenį, kuris valdo procesus globaliniu mastu, bendradarbiausiant su vietinėmis A zonomis. Norint sužinoti kokios yra kitos zonos, reikia skaityti skyrelį „Teisėjas Dredas". Yra ezoterikų, kurie aiškina, kad šios A zonos yra ne tik šio pasaulio, bet susiliečiančios su transdimensine valdžios hierarchija, kuri yra planetos „dievai" arba „demonai", minėtose pakopose pasiekę sakalų lygio gnostinio implanto informacinio ploto apimtį ir turintys technologiją tapti nesumuojamais žmonių sątvaruose, įgyjant transcenderių sugebėjimus. Antrame tome šią struktūrą taip pat pavadinau epsilon kasta, kuri susijusi su maginės stratos realybe, žmogaus suvokime esančia ekstreminėje dalyje. Ši transdimensinė valdžios struktūra yra vadinamieji archontai, esantys tikraisiais planetos šeimininkais. Ar tai tik simuliatorius, ar ne dar ateityje teks nustatyti, tačiau ryšys realus ir labai efektyvus, gaunant galimybę susipažinti su tikra tikrovės sandara bei žmogaus samprata.

Pagal savo padėtį dvasinėje hierarchijoje esu Stikaro rango, kuris maždaug atitinka katalikų bažnyčioje vyskupo kategoriją. Kaip Stikaras turiu teisę organizuoti filognozijos pradinę ir aukštąją mokyklą, tačiau aukštosios mokyklos nebus, kur mokiniai apmokomi individualiai, o pradinė mokykla yra viešoji, kurioje gali dalyvauti visi sugebantys semtis žinių iš filognozijos pradmenų projekto, savo sąmonės kokybės pagerinimui, kuriant pagrindą optimaliam gyvenimo projektui kiekvienam žmogui. Tam užtenka gerai išmanyti globalinių trajektorijų teoriją ir pasirinkti pagal savo galimybes tokį gyvenimo kelią, kuris geriausiai atitinka giminės išlikimo ir prasitęsimo strategiją.

Bendruomenėse perspektyvas suskirsčiau į genetinę ir gnostinę, kur genetikai užsiima giminių vystymo projektais, o gnostikai projektuoja teritorijose santvarkos ideologijas. Pradinė mokykla tinka abejose gyvenimo trajektorijose esantiems žmonėms, tuo tarpu aukštoji mokykla skirta tiems, kas pasirinko bendruomenėse dvasininkų kelią, kurių tikslas - psichovektorių tyrinėjimas ir formavimas. Dvasininkas - dar kitaip yra mokslininkas, baigęs aukštąją mokyklą ir turintis A zonoje suteiktą mokslininko laipsnį. Čia, žinoma, sistemos adaptuotas variantas, tačiau leidžia suprasti esmę ir susivokti, kas yra filognozijos pradmenys ir kas nėra, kam galima naudoti filognoziją, o kam negalima.

Filognozijos viena iš užduočių visuomenę išvaduoti iš plekšninio lygio, tačiau tai ne taip paprasta ir filognozija nėra lengva teorija, ypač be specialių gebėjimų. Kita vertus, pradinis lygmuo prieinamas visiems ir siūlau gerai įsisavinti mano pateiktas idėjas, kurios mano manymu daugumai žmonių yra vertinga dovana, kurios švaistyti nederėtų. Kitaip filognoziją dar galima vadinti drakono akimi, kuri gali būti pilnai užmerkta, pilnai atmerkta ir turėti visus tarpinius variantus, padalintus į 1000 dalių. Pilnai atmerkta drakono akis yra vadinamųjų „archontų", jie yra baltieji drakonai, mes esame juodieji drakonai ir turime tik nedidelį plyšelį atmerktos drakono akies, per kurį patenka tik nedidelis šviesos kiekis. Filognozija yra laipsniškas vis didesnis atsimerkimas, individualiai ir kolektyviai, iki galutinio nušvitimo.

Pradinėje mokykloje įvyksta parengiamasis integravimo į drakono bendruomenę etapas, kuriame padedamas pagrindas teorijai, pagal kurią žmogus turi rinktis naują savo gyvenimo trajektoriją, su sutvarkyta psichikos struktūra, kuri neklaidžioja realybėje, bet turi susikūrusi joje tikrą, tvirtą atramą. Šis etapas vadinamas arkos statyba, kuri yra šviesos arka, nešanti tikrovėje gėrį ir gerovę, ne tik sau bet ir visai žmonijai. Šis statymas vyksta ne iš išorės į vidų, bet iš vidaus į išorę, kur žmogus pats pasirenka eiti gėrio keliu ir tokiu principu kuria savo psichovektorių. Šio kūrimo pagrindas yra veiklos mastų hierarchijos principas ir laisvaveikos koeficiento teorija, kuriose propaguojama libertarinė sątvarologija, turinti į žmogaus sampratą įvesti laisvės dimensiją, ateinančią iš žmogaus prigimties ir privalomuoju būdu įvedama į žmogaus sampratą. Ši vidinė jėga ir šviesa yra pagrindinė baltojo drakono civilizacijos varomoji jėga, kuri nori atstatyti pašlijusias galvose pusiausvyras tam, kad kreivagalvių civilizacija nesužlugdytų žmonijos ateities. Plekšniniai kreivagalviai, blogiausias bendruomenių variantas kokį tik galima įsivaizduoti, todėl siekiame evoliucijos - dumble gyvenančių plekšnių į stratosferoje sklandančius sakalus.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 02, 2020, 19:46:20
Pažinimo meilė

Kadangi filognozija yra „pažinimo meilė" pats laikas sugrįžti prie pažinimo klausimų ir prisiminti pamatinę, filognozijoje atskleistą jo struktūrą, sudarančią visų epistemologijų, tiksliųjų mokslų, net teologijų pagrindą. Ši struktūra atrasta seniai, dar senovės Graikijoje ir apmąstyta tiesiogiai arba naudota kaip metodologinis tyrinėjimų principas, atsispindintis visose filosofijos konstrukcijose. Šiuo atveju pamėginsiu žmogiško pažinimo sandarą atskleisti tiesiogiai, padarydamas ją objektu, o ne naudoti kaip pažinimo metodą, teorijos kūrimui. Tai pabandysiu daryti plėtodamas savo sątvarologijos koncepciją, kuri yra sąmonės, vadinamos sumatoriumi, tyrinėjimo disciplina. Kas yra sąmonė klausiama nuo filosofijos pradžios, bet per kelis tūkstančius metų, nedaug pasistūmėta į priekį, todėl šis klausimas filognozijoje vienas iš pagrindinių. Pažįstančios sąmonės teorija yra pagrindinis filognozijos klausimas. Sąmonė pažįsta dviem būdais - atverdama ir apmąstydama. Tai, kaip sąmonė atveria pirminę tikrovę yra nekintama, nepajudinama, fiksuota, o apmąstymu žmogus gauna vis geresnį tikrovės supratimą, kuris padeda geriau joje susiorientuoti ir pritaikyti savo reikmėms.

Šis klausimas paprasčiausiame, pradmeniniame lygmenyje - ne toks sudėtingas, o ypatingas formas įgyja tik avangardiniuose mąstymo pavyzdžiuose. Tačiau tie pavyzdžiai nėra prieinami ir turime tenkinti pagrindinių principų tyrinėjimu. Susiejus šį filognozinį klausimą su filosofija ir jos kertinėmis sąvokomis, tokiomis kaip būtis, nebūtis, tapsmas, kismas, nyksmas, niekis ir pan., matosi kaip filognozija sprendžia senus kaip pati filosofija būties ir egzistencijos klausimus, kurie filosofijoje yra reprezentaciniai. Norėdamas visus šiuos dalykus susieti su savo idėja, turiu paaiškinti kontinuumo, arba tęsmo, sąvoką. Pradėkime nuo apibrėžimo. Kontinuumas - tai tam tikros duotybės tęsimasis, kuriame kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas buvo prieš tai. Toks kontinuumas vadinamas statišku, nedeformuotu, tapatybiniu kontinuumu, apipavidalinamu kaip tapatybės fraktalas, arba laužmuo. Tai viena perspektyva. Kita perspektyva yra struktūrinė, sudaryta iš tapatybinių elementų sandūros. Matematikoje šie elementai yra  vienetai. Tapatybės, tapatumas, siejami su apibrėžtumu, nes tik tai, kas apibrėžta gali būti tapatu. Tačiau yra ir apibrėžtumo bei tapatumo priešybė, kuri yra neapibrėžtumas arba begalybė. Begalybė, suprantama kaip neapibrėžtumas, tapatybiniu tęsmu būti negali, nes kiekviena pratęsta dalis nėra tas pats, kas buvo prieš tai, kiekviena pratęsta dalis sprogsta į begalybę, todėl tai irgi struktūrinis kontinuumas, sudarytas iš begalybinių elementų, kuris yra ne sumavimo, bet pirminės tikrovės provaizdis. Šių dviejų kontinuumų santykis ir sąveika įmanoma įvairi. Vienetinis kontinuumas apibrėžtas, įformintas, todėl laikomas „būtimi", o begalybinis - neapibrėžtas, neįsąmonintas, todėl laikomas „nebūtimi". Tačiau ši interpretacija nelaikoma teisinga, nes turime tikrąją, fundamentaliąją esatį, išreiškiamą infinitariniu kontinuumu ir jo kompresinę nuokritą, kuri yra unitarinis kontinuumas, abiem atvejais turint skirtingus būties būdus. Sumatorius yra sudarytas iš tapatybinio kontinuumo, kuris atveria ir kuris mąsto, o infinitarinė anapusybė yra visų tyrinėjimo pastangų per visą žmonijos istoriją objektas.

Žmogaus sątvarą galima analizuoti net tik „burės" metodu, bet ir klasikiniu, kuris rodo trinarę mąstančio/pažįstančio subjekto sandarą. Jis susideda iš objektinės dalies, kuri yra pasaulio daiktai, subjektinės dalies, kuri yra mąstymas ir stebėtojo. Stebėtojas yra tikrasis, absoliutusis subjektas, kuris mato savo viduje tiek daiktą, tiek tą daiktą mąstančią mintį ir gali mąstyti mąstymą, taip gaunant teorinę pažįstančios sąmonės būseną. Nefilosofinė nuo filosofinės būsenos skiriasi tuo, kad pirmu atveju teorinis stebėtojas miega, o antruoju dirba aktyvų tyrinėjimo darbą, kuriame žmogus, kaip asmenybė, pats save suvokia kaip tyrinėjimo objektą, lyginamą, asocijuojamą, priešpastatomą kitam objektui, kuris duotas sąmonės viduje. Galima klausti, kaip tokia trinarė būsena atsiranda ir kaip ji įmanoma. Čia galima priminti sątvaro ypatingosios substancijos dvilypę sandarą, kuri yra rodančioji substancija ir rodomoji. Rodančioji, atveriančioji substancija sudaro tapatybinį kontnuumą, vadinamą suvokimu, kuris pažįsta anapusybę per jos atvėrimą, tuo tarpu rodomoji substancija jau kyla iš tam tikro energetinio proceso, kuris į rodantį kontinuumą perduoda turinį. Stebėtojas yra rodančioji struktūra, kuri turi tapatybės laužmens sandarą, į kurį perduodamas mąstymo bei daiktinimo procesas. Sumatorius mintina ir daiktina surenkama signalą, tada pateikia informaciją stebėtojui, kuris yra teorinis sugebėjimas, turintis antisumavimo galimybių. Antisumatorius išskaido turimą informaciją į rinkinius, tada mintyje jie susiejami į mentalinius objektus, kurie surišami su priekinės sąmonės vaizdais. Šis procesas vyksta kaip gebėjimas kurti deformuotus kontinuumus iš unitarinių kontinuumų, iš kurių sudarinėjami infinitarinio kontinuumo teoriniai, interpretaciniai variantai. Tokia yra pagrindinė gelmininko problema - sukurti tobulą metodą begalybinio kontinuumo atskleidimui ir įforminimui, kuris taptų atskleistąja ir pažintąja transcendencija. Šis klausimas yra pažinimo klausimas, kuris glaudžiai susijęs su fundamentaliaisiais mokslais. Tačiau kadangi filognozija nėra mokslas, toks siauras pažinimo įdarbinimas, apribojant jį tik atvaizdavimo technika - nėra būtinas. Šioje vietoje privaloma daug semtis iš filosofijos, religijos, psichologijos, kad filognozija taptų universaliu gyvenimo pagrindu, kurio tikslas yra gyvybinio proceso puoselėjimas ir priimtinų egzistencijos formų sukūrimas, kuris gyvenimą padarytų gražesnį ir laimingesnį. Žinojimas ne tik jėga, bet ir laimė, todėl per visą istoriją tiek ir buvo atiduota jėgų egzistencijos paslapčių įminimui.

Taigi, pažįstančioji sąmonė atveria, tada mąsto atvertą tikrovę. Sumavimo paviršių supratinėjimas yra pirmas pažinimo lygmuo, sudarantis pirmąjį pažinimo horizontą, kuris yra perprasta natūralioji, prigimtinė sąmonės dalis. Paprastas žmogus dažniausiai juda šiame pirmajame horizonte, jį tiria, vertina, analizuoja, naudoja ir niekada giliau jo nepasiekia. Kiti horizontai jau kuriami specialiais metodais, naudojant gnostinių implantų metodą į dirbtines, ekstremines stratas, kurios yra tikro pirminės tikrovės veikiančiojo prado ir jo reprezentacijos sąmonėje mišinys. Antrinė tikrovė nuo pirminės skiriasi tuo, kad pirmoji yra sudaryta iš vaizdo ir veiksmo, o pirminė tikrovė - turi tik bevaizdį veikiantį pradą, kuris iškeliamas į reprezentacinį vaizdą kognityviume. Tikrovė holoplastiniu veikimu veikia per visą gylį ir ilgį, tiesiogiai ir netiesiogiai, o įpriekinama savo fasadiniu veidu tik nedideliame paviršiniame sluoksnyje. Šioje vietoje kyla klausimas - kokia būsena yra prigimtinė, veikianti ar rodoma, ir ką rodymas prideda prie veikimo, atveriant arba užveriant tikrosios esaties veikiančias formas. Filosofas ir filognozas savo supratime nori turėti maksimalų horizontą, kuriame būtų aiškus atsakymas į pamatinį klausimą kas yra būtis ir kas yra žmogus būtyje. Tačiau kadangi sumatorius rodo tik esmės nedidelį lakštinį paviršių, jame atsakymą įžiūrėti ne taip paprasta. Tam tikros bendrosios savybės pastebimos ir gana ryškiai, tačiau jos galutiniam atsakymui nepakankamos. Daug ginčijamasi ar verta peržengti šį prigimtinį horizontą, nes tai padarius kyla pagunda tikrove laužyti, ardyti, perdarinėti iš naujo, o tai žmogui, vertinant pagal pradinius šios krypties užmojus, nieko gero nežada. Žmogaus savikūra pristatinėjama kaip netobulumų patobulinimas ir trūkumų ištaisymas, tačiau dažnai nutylima, kad po agresyviojo nusikalstamo transhumanizmo priedanga atkurinėjama vergovinė santvarka ir jau kelis dešimtmečius apsimetinėjama, kad nevyksta nieko katastrofiško.

Imant šį bendrą poliarizuotą vaizdą - infinitarinis veikiantis ir kuriantis pradas yra tobulas, o unitarinis, vaizdinis - defektinis. Tarp jų yra didelis skirtumas savo informaciniu plotu, dėl ko kyla pažinimo troškimas, skirtas užpildyti ir kompensuoti trūkumą. Šiame konstrukte ir įsikomponuoja minėtos pamatinės filosofijos sąvokos, kurias galima suvokti įvairiai, įdedant į savo sąmonę įvairiose vietose. Būtis, kaip infinitarinis veikiantis pradas, būtis kaip unitarinio kontinuumo suvokianti ir stebinti dalis. Būtis kaip daikto sumatinis vaizdas arba išvaizda. Nebūtis kaip bevaizdis pradas, nebūtis kaip išnykimas iš vaizdo, nebūtis kaip perėjimas iš vieno būvio į kitą, nebūtis kaip substancija, kuri neesti, bet naikina, tai yra, egzistuoja kaip nenutrūkstantis, begalinis sprogimas ir sprogdinimas. Visame šiame kontekste ir kuriamas filognozijos projektas, kurio tikslas pažįstančios sąmonės arsenalo ištobulinimas iki tokio lygio, kad taptų prieinamas ne tik pirmo horizonto lygio supratimas, bet atsivertų antras, trečias, ketvirtas, penktas horizontas ir t.t. Tai galima daryti įvairiai, ne vien formulėmis, nes filognozija nerengiama kaip sausas, nuobodus tikslusis mokslas. Filognozija ne kiekybinė bet kaipybinė - joje svarbu suprasti esmę ir principus ir padėti atsakyti į pamatinius klausimus - kokia tikrovės  pagrindo prigimtis, kaip atsirado pasaulis, kas yra žmogus, kokia gyvenimo prasmė.

Šie klausimai įrėminami į pamatinius unitarinio ir infinitarnio kontinuumo vaizdinius, kur pirmas apibrėžtas ir yra minkomu pažinimo moliu, o infinitarinis - neapibrėžtas, bet apibrėžtinas iš pirmojo kontinuumo perspektyvos.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 03, 2020, 13:36:49
Visiems besidomintiems filognozija siūlau susipažinti su žodynėliu, kuriame surinkti pagrindiniai terminai bei naujadarai su jų apibrėžimais, reikalingi tekstų skaitymui ir supratimui. Nežinant pagrindinių terminų, kurių ne tiek daug, mano mintį sekti gana sunku, tekstai atrodo sunkūs ir neįkandami. Tačiau už šio paviršiaus - aiškumas, paprastumas ir naujų terminų jėga, reikalinga naujų idėjų įvedimui į apyvartą.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 05, 2020, 10:30:33
MOV metodas

Bendrą pasidalinimą valdžia ir ištekliais teritorijoje pirmiausiai lemia veiklos mastų hierarchija, pagal kurios pagrindinį dėsnį maksimalus veiklos mastas įmanomas vienetams, o dauguma gali mėgautis tik minimaliu. Tai pagrindinis socialinės dinamikos principas, sukuriantis visuomenėje sluoksnių arba klasių įspūdį. Iš jo kilo metodas visuomenę vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kuri gali būti valdžios, turto, proto ir pan. Tačiau kadangi planeta yra paviršius, piramidė guldoma horizontaliai ir jos sluoksniai pavirsta į zonas, o šios išsibarsto ant žemėlapio įvairiose teritorijos vietose, dažniausiai pagal centrinių pastatų padėtį. Taip mąstoma vietinė teritorija, tačiau tas pats galioja ir visai planetai, kur tam tikrose vietose yra centrinės, kontrole užsiimančios zonos, o kitose - tik valdomos atviros teritorijos.

Pirma šio padalinimo zonomis versija pateikta skyrelyje „Teisėjas Dredas", pagal kurią zonos abėcėlės raidėmis žymimos į A-J sąrašą. Čia A zona yra prezidentas, teismai, prokuratūra ir spec. tarnybos, o J zonoje turime įvairių kategorijų nedirbančiuosius - moksleiviai, bedarbiai, neįgalieji, nuteistieji. Tarp jų įsiterpia visos kitos zonos, kurios dėstomos pagal svarbą, funkciją, vaidmenį santvarkoje ir t.t. Visos šios zonos yra užpildomos iš centrinės vietos, vadinamos švietimo sistemos įstaigomis, kurios yra maždaug per vidurį, o gavęs diplomą žmogus pereina į apatinę arba viršutinę dalį. Šią struktūrą, kuri filognozijoje labai svarbus modeliavimo eiolosferoje metodas, vadinu MOV. M yra moterys, V - vyrai, o centrinė, O dalis, yra užpildoma zonomis nuo A iki J. M ir V dalys žymimos su ašimis, kurios gali būti amžiaus arba turto skalė, kurioje jungiant skersiniais M ir V gaunamas savotiškas kopėčių vaizdas.

Šioje struktūroje matosi kaip vyksta žmonių judėjimas karjeros scenarijuje, turto scenarijuje ir koks vienu ar kitu atveju gyvenimo trajektorijų pagrindinis principas. Esant A zonoje, turima viena trajektorija, G zonoje - kita, gyvenimo eigoje išsivysto tam tikras zonai būdingas psichovektorius, sukaupiamos specialybės patirtis, susiformuoja charakteris ir viršavimo arba negalėjimo viršauti patologija. Pagrindinė žmonių masė yra apatinėje dalyje, o į aukštesnes pozicijas galima iškopti dviem būdais: demokratiniais rinkimais, paskyrimu pagal karjeros scenarijų arba rodant savo iniciatyvą, dirbant. Pagrindinis turtinimosi segmentas yra G zona, kuri yra gamybos, paslaugų organizavimo sritis, kur susirenka iniciatyva bei protas, vyksta pagrindinis sistemą aprūpinantis procesas. Visų kitų zonų biudžetas priklauso nuo to, kaip globalinėje sistemoje sėkmingai veikia G zona. Tačiau norint daryti įtaką santvarkai, reikia dalyvauti įstatymų leidyboje ir, negana to, turint pakankamą politinę jėgą (B zona), o tai įmanoma, jeigu idėjos turi tikrą populiarumą. Sau asmeniškai įvesti santvarkos „patobulinimą" neįmanoma.

Šis modelis reikalingas tam, kad remiantis juo būtų galima parodyti kelis kertinius principus. Pirmas jų - reikalavimas zonas dalintis per pusę tarp moterų ir vyrų tam, kad būtų tinkamas atstovavimas arba reprezentavimas. Antras yra - M ir V ašys, nesvarbu ar tai būtų amžiaus skalė, ar turto turi būti jungiamos horizontaliai, o ne įstrižai. Visi sujungimo, arba suporavimo, įstriži variantai rodo psichinės arba socialinės raidos sutrikimą, kuris jeigu ir nėra uždraustas, turi visumoje sudaryti ne daugiau negu 1 proc. Taip, judant moters arba vyro koordinačių taškui amžiaus skalėje susiformuoja įvairios padėtys O dalyje, kur aukštesnį statusą gali turėti vyras arba moteris, nuo ko priklauso asmeninio arba bendro turto kiekis. Tarkime yra tokia situacija: vyras C zonoje (ministerija), moteris G zonoje (verslas); arba moteris B zonoje (seimas), vyras C zonoje. Tokia pora giminių struktūroje būtu aukšta, turtinė socialinė klasė. Žemosios konfigūracijos - vyras G zona (verslas), moteris - H zona (darbas); arba vyras H zona (darbas) ir moteris H zona (darbas). Amžiaus principas reiškia, kad jungiant skales didesnis negu 10 metų skirtumas nepageidaujamas ir yra „amžiaus grindys", žemiau kurių santykiai draudžiami baudžiamąja atsakomybe. Tačiau toks variantas, nepaisant griežto draudimo, labai populiarus turtinėje klasėje ir aukštame socialiniame statuse, pvz., jungiant J zoną su G aukštuomene, C aukštuomene ir pan. Žinoma, gražus pasiūlymas yra retenybė, dažniausiai išnaudojama ir atsikratoma. Žinant šiuos MOV modelius, neįmanoma prastumti jokių pedofiliją propaguojančių ir gražinančių teorijų, nes jų įgyvendinimui reikėtu, visos socialinės struktūros pertvarkymo, ko per įstatymų leidybą pasiekti beveik neįmanoma. Todėl planetoje susiformavęs slaptas pogrindis kuris žlugdo jaunus gyvenimus slaptu nelegaliu būdu.

Svarbu suprasti įvairias A zonų užpildymo galimybes: jos gali būti - visuotiniai demokratiniai rinkimai, gali būti paskyrimas, gali būti užgrobimas. Jeigu renkama - svarbu kas turi teisę balsuoti, kas neturi, kokią informaciją gauna, kokios negauna, kas turi teisę kandidatuoti, kas neturi, kaip vyksta konkurencija tarp kandidatų. Jeigu užgrobiama - ar tai įvyksta rinkimų būdu, kai išrenkama legaliai, tačiau pasibaigus kadencijai - atsisakoma pasitraukti, ar kariniu perversmu. Ir, pastaruoju atveju, verčiamas tironas ir negraži valdžia keičiama į gražią, ar verčiama graži valdžia ir įvedama diktatūra. Šiame kontekste pasvarstykime kaip formuojasi planetinės A zonos. Viena tokių viešų institucijų yra Jungtinės tautos, kuriose visų vietinių A zonų atstovai sprendžia politinius ir karinius klausimus. Šios organizacijos steigimas yra politinis susitarimas ir joje procesas vyksta visuotinio forumo principu Saugumo taryboje bei Generalinėje asamblėjoje. Tokio pobūdžio kitos A zonos planetoje viešos nėra, tačiau situacija ne tokia paprasta. Šiuo klausimu daug sąmokslo teorijų, mitų, dezinformacijos, mistifikavimo, į kurį nesigilinsiu, nes filognozija neturėtų platinti sąmokslo teorijų, tik priemonę modeliavimui. Bet kokiu atveju, manau yra savotiški A zonų karteliai, kurie dalinasi planetinį resursą ir yra neoficiali, sprendimus už uždarų durų priimanti valdžia, vadinama Atsiskyrusia civilizacija.

Prie visos pateiktos informacijos reikia parodyti ir filognozijos vietą hierarchijoje. Ji rašoma iš H zonos perspektyvos, tačiau turi sąsajų su A, C, D, G zonomis, mišriu variantu. Pagrindinis filognozijos siekinys per idėjų sklaidą yra įvesti 50% - 50% MOV, įvesti horizontalių skersinių MOV, uždrausti uždaras turtines kastas, šalinti priespaudą, išnaudojimą ir vergovę, teikti visuotinį aukščiausio lygio išslavinimą, viešinti nusikalstamo transhumanizmo pavojus. Šioje vietoje svarbiausias nemokamas aukštasis išsilavinimas visiems ir jo atvirumas bei prieinamumas.

A zonų karteliai neretai siekia priešingų tikslų ir nori įvesti provincijos teritorijose kažką panašaus į „West world" pramogų parkus, kuriuose būtų leidžiama prievartauti, žudyti, kankinti ir vaizduoja tai kaip „naująją erą" ir „naująją tvarką". Filognozijos atskleidimo projekte siekiama paviešinti šį slaptą suokalbį pieš žmoniją, sumažinti kančios ir vargo pasaulį, paskleidžiant aukšto lygio žinias ir teorijas. Kiekviena zona turi optimalų psichovektoriaus variantą, kuris reikalingas išgyvenimui ir savo moralinių priedermių išsaugojimui. Arkos statybos sistema, siekia suteikti šiam tikslui teorinių žinių, atimant pasaulio kontrolę iš kreivagalvių nagų ir perduodant ją tiesiagalviams. MOV metodas šiam tikslui yra geras argumentavimo įrankis ir mąstymo pagalbininkas.

Visi studijuojantys eiolosferos metodą, turi suvokti koks procesas prasideda, kurią nors zoną padarant viršaujančia. Paprasčiausi variantai: A zona - renkamas prezidentas ar dinastinis monarchas; išaukštinta D zona - kaip teokratijoje; išaukštinta G zona - kaip oligarchiniame feodaliniame kapitalizme; išaukštinta H zona - kaip proletariato diktatūroje ir t.t. Kokios vienu ir kitu atveju santvarkos, gyvenimo stilius bei scenarijai; ar reikalinga kruvina revoliucija su giljotinų puotomis, ar ne. Kaip išsidėsto jėgos matosi pagal statistinius duomenis - suskaičiavus kokia kiekvienoje zonoje populiacija, kaip jos suorganizuotos, kokią turi ideologiją ir technines priemones.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 06, 2020, 15:10:06
Nietzsches kova

Visiems filosofijos istoriją studijavusiems žmonėms žinoma, kad F. Nietzsche buvo antros devyniolikto amžiaus pusės filosofas, padaręs didelę įtaką dvidešimtam amžiui. Tai kontraversiška asmenybė, kuria domėjosi ir tinkami, ir netinkami pasekėjai, mokiniai bei tyrinėtojai, panaudoję jo idėjas savais tikslais. Akivaizdu, kad filognozija nėra Nietzsches pratęsimas, tačiau, manau, kad verta šio filosofo kūrybą panaudoti tyrinėjimui, kuris reikalingas išryškinti tam tikrus filognozijos koncepcinius skirstymus. Įvairiuose tomuose galima rasti glaustų jo idėjų analizių, tačiau šiame skyrelyje noriu Nietzsches klausimą panagrinėti iš esmės ir suteikti jo pažiūroms galutinį apibūdinimą. Vadinau jį gelmininku, kuris padarė įtaką filognozijai, tačiau čia pateiksiu jo tikslesnį apibūdinimą.

Nietzsches filosofija kategorizuojama kaip gyvenimo filosofija, kurioje gyvybė, gyvenimas vaidina centrinį vaidmenį. Šia prasme jis artimas filognozijai, nes jos vienas iš tikslų yra gyvybės etikos patobulinimas ir pritaikymas numatomam transhumanistinių technologijų sprogimui. Vadinasi aš rašau dvidešimt pirmo amžiaus perspektyvoje, o Nietzsches problemos yra iš devyniolikto ir dvidešimto amžiaus konteksto. Baziniai dalykai, žinoma, nepasikeitė, pasikeitė tik mokslas ir technologijos, taip pat jų nulemtas gyvenimo būdas. Pirmas Nietzsches svarbus veikalas yra „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios", išleistas 1872 m., kuriame matome jo pirmą sątvarologinės koncepcijos variantą, tuo tarpu filognozijos pirmasis tomas, vadinamas „Naujo metodo principai", pasirodęs 2019 m., Nietzschei greičiausiai būčiau nepatikęs, jeigu būčiau buvęs publikuojamas jo laikais Vokietijoje, tačiau kol kas prieš jį turiu pranašumą todėl, kad jis praeityje, o aš ateityje ir galiu vėl surinkti atgal tai, ką jis norėjo sudaužyti ar sudaužė savo „įveikose". Kodėl reikia atstatinėti? Todėl, kad jo idėjos nepasiteisino ir  jo projektas, deja, nebuvo sėkmingas.

Taigi, nuo ko reikia pradėti ieškant sąsajų tarp Nietzsches ir filognozijos? Pirmiausiai reikia prisiminti kelis dalykus, kuriuos pradedu analizuoti nuo pirmojo tomo: sąmonė turi dvi horizontalias kryptis - priekinę ir galinę, kurias vadinu fiksatu ir laksatu. Šios dalys sukuriamos transcendencijos sumavimo proceso, kuriame į suvokimą įtraukiamos pirminės tikrovės. Priekinė sątvaro dalis atspindi būtinąjį pradą, kuris yra fizinis ir biologinis, sudarantį tikrovės nekintamą ir nekeičiamą pamatą; o galinė dalis yra kūrybos ir laisvės sritis, kuri ardo būtinąją tikrovę ir iš jos nuolaužų kuria naują, dirbtinį pasaulį. Žmogus yra įterptas tarp šių fundamentalių tikrovių, tarp būtinybės ir laisvės, ir turi susirasti optimalų variantą išgyvenimui planetoje. Geriausias atvejis, kai šie pradai yra dermėje vienas kito atžvilgiu, stengiantis laikytis saiko ir neperžengti kūrybinėje laisvėje leistinos ribos, tačiau tai retai kada pavyksta ir istorija yra nuopuolių į anarchistinius ekscesus seka, kurie beveik kiekvieną šimtmetį iš pamatų sukrečia civilizaciją. Tai rodo didelį vidinį nepasitenkinimą ir nesibaigiančias pastangas ištaisyti civilizacijos patogenines zonas, tačiau kiekvieną kartą reformos pasibaigia katastrofiniu sukrėtimu, po kurio viskas sugrįžta į buvusią būklę, žaizdų susitvarkymui ir nuostolių susikaičiavimui.

Kitas skirstymas yra skirstymas į genetikus ir gnostikus. Genetikai domisi žmonių veislininkyste, geresnio žmogaus egzemplioriaus išveisimu, ir jo samprata bei socialinė santvarka tarnauja šiam tikslui. Vienas iš ekscesų yra vadinamoji eugenikos pseudoteorija, kuri buvo sukurta devynioliktame šimtmetyje, su kuria Nietzsches filosofija tai pat turi sąsajų. Gnostikai yra dvasininkai, kuriantys dvasines teorijas, kurių tikslas yra gyvybinio proceso įstatymas į metafizines ir religines ideologijas, su kuriomis būtų jam ne tik suteikiama kultūrinė ir ritualinė forma, bet būtų perinterpretuojamas gyvenimas, sukonstruojant tanscendencijos versiją, kuri svorio centru daro žmogaus dvasinį, kūrybinį, laisvės pradą, o materialus, kūniškas pasaulis, kuris genetikui svarbiausias kriterijus, suniekinamas. Filognozijos pozicija yra sukurti visumą įforminančią sistemą, kurioje nebūtų diskriminuojama nė viena žmogaus dalis - būtinybę paverčiant strategine, o laisvę ribojant.

Akivaizdu, kad Nietzsche yra genetikų stovykloje su savo gyvenimo filosofija, ir viso jo gyvenimo kova buvo sutraukyti tuos pančius, kuriuos Europos giminių gyvybiniam procesui sukūrė gnostikų mokyklos. Jo genetikų etalonas buvo senoji graikų aristokratinė kultūra, kuri buvo sužlugdyta žydiškos tradicijos, per krikščionybės įvedimą ir įtvirtinimą dviem tūkstančiams metų. Gyvenimo linija, kuri žymima tiese, kerta gnostikų apskritimą, kuris su savo dvasinėmis formomis įstato procesą į rėmus, jį spaudžia, slopina, gniuždo ir dusina, sukuriant dekadentines gyvenimo formas. Nietzsches įsitikinimu šis kultūrinis kalėjimas, kuris prasideda nuo Platono ir krikščionybės, turi būti susprogdintas ir gyvybinė energija išlaisvinta laisvai kūrybai. Šiam tikslui, nuo savo veikalo „Žmogiška, pernelyg žmogiška" (1878 m.), jis griauna Platonišką metafiziką, įvesdamas savo istorinį empirinį metodą, nuo veikalo „Ryto žara" (1881 m.) - moralę, įsišaknijusią metafizikoje ir platoniškame monoteizme, nuo knygos „Anapus gėrio ir blogio" (1886 m.) kultūros, politikos, filosofijos, mokslo populiarias, prasčiokiškas formas. Ši jo kova nukreipta prieš gnostikų savavališkas, gyvenimui priešiškas formas, kurias jie surentė savo išsigimusiuose protuose, pažeisdami būtinojo prado, ribojančio laisvę bei kūrybinę savivalę, dėsnius.

Nietzsches filosofija turi dvi kryptis, viena vertus, jis remiasi senovės graikų pavyzdžiu, iškeldamas juos kaip etaloną, bet, kita vertus, laukia naujų ateities filosofų, suprantančių gyvybės žemėje paslaptis ir gebančių surasti teisingą pusiausvyrą tarp būtinojo ir laisvės prado. Laisvė turi tarnauti būtinybei, nes ji suteikta tik tam, kad būtinybė būtų judri ir dinamiška, o ne tam, kad sunaikintų tą pradą, iš kurio išėjo. Gnostikai transhumanistai, nesaugantys šio prado, yra gyvybės žudikai, kurie, neribojami genetikų saugančių gyvybės paslaptis, savo beprotiškuose eksperimentuose sunaikins žmonių rūšį. Remiantis tuo, ką suprato Nietzsche, galima sakyti, kad pirmieji transhumanistai buvo platonistai ir krikščionys, siekę perdaryti gyvulinį žmogų į dvasinį angelą, nužudant jo fizinį pradą. Žmogaus spektrinė juosta yra vientisa struktūra, kuri negali būti ardoma nė vienoje vietoje. Yra du pagrindiniai taškai, kuriuose ji sujungiama ir išardoma - tai gimimas ir mirtis. Ne šiuose procesuose jungimas arba ardymas yra išsigimimas, kuris nori į pirmapradį žmogaus kūną įvesti procesą, kuris tikrovėje neegzistuoja ir yra savavališkas transhumanistinis įsibrovimas, vadinamas „patobulinimu". Teorija, kuri propaguoja tokį „gerinimą" žlugdo gyvybę ir yra gnostinis ekscesas surentęs makabrišką dvasios rūmą, kuris, jų manymu, turi žmogų išaukštinti, kai tikrovėje jį tik nužudo.

Kokie Nietzsches filosofijos trūkumai? Svarbiausias jų yra tas, kad jis prisiskaitęs Šopenhauerio, propagavo „pesimistinę" ir „nihilistinę" laikyseną gyvenime, ir ja remdamasis sukūrė į gyvybę projektuojamą gnostinį implantą, kuris gal ir buvo realistinis, naudojęsis gausia istorine civilizacijų patirtimi, tačiau ateičiai nėra tinkamas, ypač po mokslo ir technologijų proveržių dvidešimtame ir dvidešimt pirmame amžiuje. Turime informacines technologijas, dirbtinį intelektą, robotiką, kosmoso pramonę, psichotroniką, genų inžineriją ir jeigu remtumės Nietzsches imoralizmu, per konfliktus, karus, intelekto degradavimą susinaikintume technogeninėje katastrofoje. Neriboti elito neturime teisės, nes šie, nepaklausė Nietzsches raginimo atsisukti į gyvybę, nori sunaikinti būtinąjį žmogaus pradą, taip kaip darė platonistai ir krikščionys, pakeisdami metafiziką transhumanizmu. Iš tikro juk transhumanizmas ir yra ne kas kita kaip metafizika žmogaus atžvilgiu, kur „meta" pakeičiamas „trans", o „physis" pakeičiamas „homo". Tai sena kaip pati istorija problema, kad gnostika nesitenkina tuo, kas duota ir siekia tobulinimo, gerinimo, perdarymo, valdžios ir galios išplėtimo. Tuo tarpu genetikai stebi giminių dinamiką, ieško idealių sąjungų variantų, jungia turtą ir resursus, tarpusavyje kovoja dėl erdvės ir tenkinasi senoviniu, aristrokratiniu gyvenimo principu. Šiais laikais tai jau gana seniai neįmanoma, turint omenyje globalinius ideologinių ir technologinių karų mastus, tačiau kaip devyniolikto amžiaus antros pusės mąstytojas, Nietzsche gana gerai suvokė problemos esmę ir šiuo suvokimu sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Prisiminę pradžioje parodytą sąmonės spektrą, kurio poliai yra laisvės pradas ir būtinoji tvarka, galima surasti tokius įmanomus derinius: a) laisvė - (+), būtinybė - (-), b) laisvė - (-), būtinybė (+), c) laisvė (+), būtinybė (+). Filognozijoje orientuojamasi į c) variantą, tačiau tai kitų skyrelių tema, į kurią čia nesigilinsiu.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 11, 2020, 21:02:49
Dirbtinės gyvybės pavojai

Pratęsdami pradėtas temas, turime suvokti kontekstą, kuriame kuriama filognozijos sistema, nes šio intelektualinio judėjimo principas yra maksimalus realizmas, šviesi sąmonė ir nulis iliuzijų. Pagal pateiktą istorijos chronologiją, esame III kategorijos civilizacijoje, kuri apibūdinama kaip technologinė civilizacija, pasiekusi antrą etapą iš dešimties numatomų. Šios civilizacijos suklestėjimo rėmai yra 1400 m. - 2020 m., vadinasi ji apima maždaug 600 metų. Įvairūs mokslai turi gana ilgą priešistorę, bet ta priešistorė nelaikoma pilnai mokslinės civilizacijos apraiška. Vienas pavyzdžių yra matematika, kuri užuomazgos stadijose turima nuo pirmųjų kultūrų, tačiau jos išsivystymas buvo elementarus, nedarantis didelės įtakos teorinėms žinojimo sistemoms ir buvo naudojama tik praktiniais, ūkiniais tikslais. Arba kiti pavyzdžiai yra medicina, kuri gyvuoja tiek, kiek žmonija, tačiau pirmieji jos variantais buvo tik šamaninės, ritualinės apeigos, kurios neturėjo tikro gyvybės supratimo. Du pagrindiniai instrumentiniai proveržiai yra mikroskopo bei teleskopo išradimai, kurie pasitarnavo gyvybės mokslo ir astronomijos proveržiui. Chemija daug kuo susijusi su senovės alchemija bei magija, kaip modernioji eksperimentinė fizika, su Aristotelio filosofine φυσις teorija.

Žiūrėdami į praeitį matome, kad šis technologinių žinių proveržis planetoje sukūrė technosferą, kurioje dirbtinis daiktas konkuruoja su natūralia biosferos gyvybe, iš pradžių jai tarnaudamas, tačiau tuo pačiu ir nuolat tobulinamas ir šitaip keliantis vis didesnę grėsmę kaip konkurentas. Šiuo metu technosferos valdovas yra žmogus, tačiau vis didėjant jo galimybėms, gali tekti užleisti vietą dirbtiniam intelektui, kuris taps tikru biosferos šeimininku ir dievu. Prielaidos tam jau yra sukurtos ir dešimtmečio eigoje prasidėjus technologinės civilizacijos trečiam etapui, technologinio progreso apogėjus bus pirmą kartą istorijoje dirbtinės gyvybės išėjimas į areną. Tai yra technosferos pažangos ir pasiekimų viršūnė. Dalimis ir fragmentais ta gyvybė jau dabar turima - turimi „kūno" techniniai elementai, „galvos" kompiuterinės sistemos su dirbtinio intelekto algoritmais, belieka pasiekti pakankamą šių dalių lygį ir sujungti į vieną „organizmą". Kompiuterių procesoriai seniai pasiekė reikiamą lygį, trūksta tik algoritmo galimybių, o mašininis kūnas vis labiau artėja prie androidinių robotų galimybių. Jiems susijungus gaunama mašina, turinti dirbtinės gyvybės statusą, jeigu yra pilnai ar iš dalies autonomiška, galinti aptarnauti pati save, panašiai kaip žmogus.

Iš to, kas čia pateikta, matosi, kad dirbtinė gyvybė bus funkcinė: transportinė, pramoninė, buitinė ir universali, tai yra, bendrosios paskirties, greičiausiai turinti žmogų imituojantį kūną. Nesunku surasti, kad visi šie agregatai bus „telepatiniai", sujungti į vieną tinklą internetiniu ryšiu ir iš pradžių bus skirti tarnauti žmogui, o po to, vis didėjant dirbtinio intelekto galimybėms, darysis vis grėsmingesniu žmogaus konkurentu. Tai reiškia, kad trečia stadija bus dirbtinės gyvybės užuomazginės formos, kurios tokios būsenos bus iki šimto metų, tai yra, iki 3020 m., o po to atsiras tikros dirbtinio sumatoriaus technologijos, kurios dirbtinę gyvybė priartins prie žmogaus lygio. Kitaip sakant, kaip rašiau skyrelyje „Leptoninė sąmonė", pirmos sumatoriaus ir psichovektoriaus technologijos bus labai negilios žmogaus spektro atžvilgiu, tačiau technologijai vis tobulėjant, bus vis labiau artėjama prie žmogaus, kol turėsime tikrus Sailonus, tokius kokius rodo seriale „Battlestar Galactica".

Ši analizė filognozijoje privaloma, nes turime savo arkos statyboje ir trajektorijų analizėje numatyti kokia artimiausia ir tolimesnė ateitis ir filognoziją pritaikyti prie tikro gyvenimo. Kitaip sakant, sątvarologija turi būti ne tik gyvybės, bet ir dirbtinių technologijų, kurios neužilgo įgis dirbtinį sumatorių ir dirbtinio psichovektoriaus galimybes. Tą psichovektorių suprasti nebus sunku, nes jis priklauso tik nuo loginių schemų, kurios, sukūrus dirbtinų intelektą, turės būti viešos ir prieinamos analizei. Žmogaus sumatorius didele dalimi yra analoginis, o dirbtinio intelekto bus binarinis skaičiuotuvas, kuris matematikoje turės prieš natūralų intelektą milžinišką pranašumą ir kad neatsiliktų žmogus turės į galvą dėti tokius pačius skaičiuotuvus, t. y., skaičiuotuvai bus skirti žmogui ir autonomiški. Leptoninės sąmonės sątvarologija bus dirbtinės gyvybės technologinių žinių sistema, kuri filognozijoje taip pat tyrinėjama dėl neišvengiamo dirbtinės gyvybės proveržio kelių dešimtmečių eigoje, pirmiausiai su autonominiais automobiliais, kurie bus vairuojami kompiuteriais. Taip pat, į buitinius prietaisus bus pradėti dėti procesoriai su dirbtiniu intelektu, su kuriuo bus galima bendrauti balso komandomis ir jie savo funkcijas atliks autonomiškai. Viena iš pavojingiausių sričių yra karinė, nes visi ginklai taps išmaniais, apdovanotais gebėjimu veikti savarankiškai ir turintys „žudymo instinktą", nevaldomą žmogaus proto.

Šis scenarijus rodo, kad žmogui teks gerokai atsitraukti, į savo kūno sandarą įtraukti dirbtines technologijas ir perorientuoti intelektą į simbiozę su dirbtine gyvybe. Keisis žmogaus samprata, santvarka, civilizacija darysis grubesnė, primityvesnė, paviršutiniškesnė, lengvai užgrobiama ir kontroliuojama bei peršveičiama kiaurai. Įsiviešpataus mintirega, dings privatumas įprastinėse vietose ir jeigu svertai atsidurs netinkamose rankose, trečioje ir ketvirtoje dirbtinės gyvybės proveržio stadijoje tikėtini dideli civilizacijos sukrėtimai, kovojant dėl valdžios planetoje, kovojant dėl išlikimo, keičiant socialinę santvarką, keičiant žmogaus sampratą į vergo, neturinčio savaiminės vertės, bet esančiu tik estetine ar ekonomine funkcija. Todėl reikia atidžiai sekti situaciją ir stebėti, kad neatsirastų žmogui, žmonijai ir gyvybei priešiškos ideologijos, nesugebančios teisingai išdėlioti verčių sistemos ir nesuvokiančios dirbtinės ir natūralios gyvybės teisingos hierarchijos principų. Technologijos teiks ir daug naudos ir ta nauda prisidengiant galimos žmogui nedraugiškos invazijos, kurios jį prie žlugimo gali privesti apgaulės būdu.

Gali kilti klausimas ar turi filognozija kovoti prieš tokią civilizaciją, ar turi ją priimti, bet stengtis sukurti optimalios simbiozės situaciją. Čia galima prisiminti Nietzsches kovą prieš gnostikų siautėjimą religiniu ir metafiziniu pavidalu, kurie buvo įstatę gyvybės procesą į nepalankų raidos scenarijų. Galima prisiminti Šliogerį, kuris tokiu pačiu principu kovojo prieš technognostikus, kurie tą patį ką religija darė su gyvybiniu ir daiktiškuoju pasauliu visą dvidešimtą šimtmetį. Dvidešimt pirmas šimtmetis yra slenksčio laikotarpis, kuriame technognosis pasiekia proveržio momentą ir įvykdo visus tuos pažadus, kuriais gąsdino Šliogeris savo kūryboje. Transhumanizmas ir transhumanistinė dirbtinė gyvybė yra tas gnostinis apskritimas, kuris gyvybės procesą įstato į tam tikrus formuojančius rėmus, kurie gali atitikti natūralią tvarką, o gali būti jos žudikai, natūralų biologinį žmogų pavertę į technologinį robotą. Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes, viena vertus, matau labai daug pavojų dėl žmonių žemo intelekto ir moralinės degradacijos, bet, kita vertus, ši pažanga, jeigu naudojama tinkamai, atveria žmonijai daug galimybių, viena kurių pagaliau sukurti maksimalios gerovės planetą, kurioje už išgyvenimo ribos nebūtų išstumtas nė vienas žmogus. Dirbtinė gyvybė galėtų „vargstančiam" ir „skurstančiam" būti dideliu pagalbininku, išlaisvinti nuo darbo, sukurti pakankamai laiko intelektualiniam ugdymuisi ir mėgavimuisi gyvenimu. Kokia bus pasirinkta kryptis priklausys nuo elito sąžinės, kurios jis stokoja, todėl nenorint atsidurti pralaimėtojų pozicijose, reikia rodyti iniciatyvą ir neatidavinėti be kovos nė vienos pozicijos gyvenime, ypač kai bus keliamas ekonominės santvarkos, biudžeto perskirstymo, žmogaus teisių ir žmogaus sampratos klausimai. Ypač svarbi psichotronikos pažanga, kuri turi pagaliau būti atskleista, nes elitai bus priverčiami spręsti prievartinio smegenų užgrobimo technologijomis legalumo klausimą. Vergovės priimti nesiruošiama ir yra parengta visa programa bei priemonių arsenalas neovergovinės ideologijos propaguotojų sutraiškymui ir išmėžimui iš eterio.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 13, 2020, 14:47:38
Įvadas į hipostratikos teoriją

Kadangi filognozija yra gelmininkų teorinė sistema, hipostratika yra jos pagrindinė kryptis. Kaip veikia gelmininko metodas paaiškinta sątvarologijoje, naudojant gnostinio implanto struktūrą, iš kurio sukuriamas pavidalas daiktiškosios ir nedaiktiškosios transcendencijos struktūroms. Objektyviojoje kryptyje yra tiesioginė sensorinė koreliacija su priekinės sąmonės sumavimo sistema, kuri papildoma mentaline dzeta dalimi, gaminama iš protinio laksato. Tai, kas pasirodo priekinei sąmonei, vadinama sumatu, tačiau tai tik tikrovės imitacija, už kurios turi būti tikras „vaizdas", tikra struktūra. Tai, kas nematoma bet akivaizdžiai yra, vadinama hipostratiniu simetronu. Filognozijos tikslas - atskleisti šio simetrono visą spektrą, kurio segmentai įtraukiami į skirtingas sąmonės sritis, duodančias skirtingą suvokimo kokybę. Tikras žmogus yra visas, pilnas vaizdas, o sumavimo lakštinė nuopjova yra tik profilinis simetrono portretas, matomas iš tam tikros perspektyvos. Pabandykime paanalizuoti, kokia yra viso spektro žinoma sandara.

Žmogaus pirmapradžio kūno pirmas variantas yra gana grubi spekuliatyvinė turimų duomenų interpretacija, kuri turi kelis tos pačios idėjos variantus. Sumacinė dalis yra galinis spektrinės juostos segmentas; energetinė dalis yra centre, susijusi su rišančiąja ir perduodančiąja informaciją energija; priekinė dalis - yra tvirtasis, fiksatinis kūnas, kuris matomas priekinėje sąmonėje žiūrint iš išorinės perspektyvos. Tą patį galima pervadinti ir naudojant horizontų terminą, kur turime, žiūrint nuo sumatoriaus, pirmą, antrą ir trečią horizontus, tam tikru būdu atsispindinčius sątvare. Trečias horizontas pereina į priekinę sąmonę ir kuria materialios aplinkos iliuziją. Antras horizontas yra kūno dalis susijusi su artimojo eterio auromis ir valdanti nervų sistemą, kuri yra gyvo kūno elektrofiziologinis segmentas. Pirmas horizontas yra ta informacinio sumavimo sistema, kuri sugeba sukurti rodančiąją substanciją, atvaizduojančią išorinę ir vidinę realybę per kokybinius informacinius morfizmus.

Tikrovė matoma dviem būdais: vidine projekcija, kuri naudojama savęs supratime, apimančiame visą sątvaro spektrą; ir išorine projekcija, kuria matome kitą savo dalyje, kuri skirta atvaizduoti išorinę realybę. Todėl sumatoriuje realybę matome pasirodančią kaip Aš ir kaip Kitas. Tikrovėje viskas yra holoplastiniuose pavidaluose, kurie apima visą kiekvieno kūno spektrą, tačiau sumatoriuose suvokiama fasadiniu ir vidiniu būdu. Tikras substancijų spektras yra hipostratikos pagrindinė schema, kuri apima priekinėje dalyje atominę materiją, tolimuosius ir artimuosius eterius, neatominę materiją ir šios eterinę sudedamąją dalį. Šiuolaikinėje fizikoje šis skirstymas naudoja dvi pagrindines laukų ir dalelių struktūras, pagrįstas bozonų ir fermionų modeliais. Jeigu yra norinčių susipažinti su kvantinių laukų mokslais, tam yra kvantinės mechanikos teorijos, kurių filognozija nenaudoja ir ima tik bendrą šabloną, kurį analizuoja filognoziniu metodu. Bozonai susiję su artimaisiais ir tolimaisiais eteriais, ir yra kvantinio lauko virpesys, kuris turi ne diskretišką, bet homogenišką pavidalą, panašų į skysčio arba struktūrinių dujų. Fermionai yra diskretiška sistema, kuri suformuota iš tvirtus ir netvirtus kūnus sudarančių dalelių. Remiantis mano teorija, sumatoriaus kryptis yra bozoninės sandaros, o fizinio kūno kryptis - fermioninės; visas žmogaus spektras yra biologinis bozoninių ir fermioninių struktūrų junginys.

Akivaizdu, kad psichinis eteris greičiau yra ne fermioninis, bet bozoninis ir kad tikrovės šaltinis yra ne iš fermionų sudaryta materija, bet bozoninė terpė, turinti kolektyvinio sumavimo ir minkštųjų potencialinių struktūrų savybes, į kurias inkorporuojami materialūs fermionai, sudarantys tikrovės karkasą. Tai pasakytina ne tik apie psichinį pradą, bet ir apie kuriantįjį. Imant visą spektrą, mano manymu, galima išskirti tokias bozonines sterpes: jėgos bozonai, kurie valdo fermionų ir tarpusavio sąveikas, informaciniai bozonai, perduodantys informacinius morfizmus ir švytintys bozonai, kurie yra būties eteryje substratas. Todėl imant eterinę viso žmogaus spektro dalį, priekyje yra jėgų pasaulis, centre informacijos pasaulis ir pačiame gale yra būties pasaulis, kuris iš rodančiosios substancijos žmoguje pereina į globalinę biosferinę struktūrą, sudarančią eterinę psichosferos terpę, apimančią visą žemės aplinką. Tokiu atveju turėtume laikyti, kad formuojantis iš jėgos sluoksnio materialiam kūnui, kartu formuojasi informacinis bei sumacinis energetinis kūnas, kuris ima substanciją iš makroskopinio psichosferos bozoninio lauko. Šie konstruktai, arba sątvarai, formuojasi paraleliai, keičiantis sąveikomis bei informacija ir išauga į bendrąją neatskiriamą struktūrą, kuri suyra tik mirus materialiam pirmapradžio kūno substratui. Koks visas šio vidinio sumavimo konstrukto kelias nori sužinoti visos religijos ir filosofijos, tačiau kol nepasiektos švytinčio ir informacinio eterio hipostratikos spektrinės dalys, tol šį klausimą tyrinėti labai sunku. Dažnai remiamasi vidiniais ekstremalių būsenų potyriais ir vidine fenomenologija, tačiau tikras atskleidimas bus, kai bus surastas visų šių potyrių išorinis hipostratinis substratas, kurį bus galima tyrinėti objektyviai.

Iš to, kas pasakyta - akivaizdu, kad visas materialus ir dvasinis žemės gyvybės konstruktas yra sudarytas iš fermioninių ir bozoninių struktūrų, kurias galima vadinti įvairiai: materijos, energijos ir dvasios pasauliu; arba fermionų ir bozonų konstruktu, kurie yra jėgos laukų, informacinių laukų ir švytinčių laukų samplaika, sudaranti fizinį ir psichinį biosferos substratą. Šis vaizdas yra bendras vaizdas, kuris turi būti griežtai tyrinėjamas, tačiau, kaip jau buvo galima suprasti, tyrinėjimas įmanomas tik iš vidinės sątvaro perspektyvos. Tai reiškia, kad matome sumato masyvinę formą, už kurio slypi hipostratų spektras, sudarytas iš artimojo ir tolimojo eterio, kurio savybes ir simetroną reikia sumodeliuoti naudojant laksatinio ekrano metodą. Paprasčiausias hipostratinių struktūrų pavyzdys, kurį nesunku įrodyti, nes sąmonėje matosi hipostratinių sąveikų požymiai, yra elektrinis ir magnetinis laukas, aptinkamas tam tikrais prietaisais ir matavimo įrankiais. Tai, kad ši artimojo eterio hipostratinė struktūra reali, rodo ryšio technologijos, apėmusios visą planetą ir sukūrusios šiame jėgų/informacijos eteryje žemę gaubiančią technosferą. Ši struktūra reali, netgi galima sakyti materiali, bet sumavime neatvaizduojama ir nematoma, tačiau labai stipriai sąveikauja su mūsų hipostratiniais kūnais, kuriuos, naudodami šiuos prietaisus, apšvitiname stipria radiacija, daug kartų viršijančia leistinas normas. Ne mažiau didelė problema yra slaptos spindulinės hipostratinės technologijos, kuriomis nematomu būdu žalojami fizinis, energetinis ir sąmonės kūnai.

Hipostratika labai svarbi filognozijos sritis, kuri dar kitaip vadinama substratologija ir jos pagrindinis objektas yra bozoniniai eteriai, pradedant nuo artimųjų ir baigiant švytinčiaisiais. Viena iš pagrindinių problemų - surasti sąveikos per visą spektrą ašį ir pagrindinį mechanizmą, kuris yra visų giliųjų technologijų proveržio pagrindas. Išmokus valdyti giliuosius bozonus, bus galima kurti tikrovėje tokias sąveikas, kad atsiras naujo tipo technologijos, kurias matome tik fantastiniuose filmuose, vaizduojančiose tolimos ateities civilizaciją. Tačiau tai ir labai pavojinga sritis, nes hipostratinės pusiausvyros labai trapios ir jas pažeidus netinkamu įsibrovimu, iškyla pavojus gyvybei žemėje. Norint įterpinėti technologijas į informacinius ir švytinčiuosius eterius, reikalingas tikslus jų struktūrų išmanymas ir apsiribojimas auštais moraliniais standartais, kitaip gyvybės projektas neišvengiamai pasuks nepageidaujama kryptimi. Galimas ir dar vienas atvejis technologinės civilizacijos raidoje: lįsdami vis giliau į hipostratines eterio struktūras, turėsime pakeisti technologijos sampratą ir apibrėžimą, nes šis terminas paremtas fermionine perspektyva, kuris lengvai modeliuojamas į techninį dirbtinį daiktą. Tuo tarpu bozoninės terpės modeliavimas, dėl jos minkštumo, nepatvarumo greičiausiai bus daug sudėtingesnis, todėl bozoninės technologijos bus kitokio tipo negu fermioninės. Su bozonais, remiantis išvardintomis spėjamomis jų savybėmis, galima kurti netradicinius hipostratinius jėgos vektorius, perduoti informacines struktūras ir konstruoti būties formas, o tai reiškia, kad galimi proveržiai transporto srityje, ryšio priemonėse ir dirbtinės sąmonės teorijoje.

Daugeliui mokslininkų ši hipostratika yra uždara ir uždrausta teritorija, nes laukiamus proveržius ir technologijas nori pasisavinti banditų gaujos ir mafijos, kurios kuriasi sau pranašumo svertus planetos užvaldymui. Tačiau pozityviosios jėgos nusprendė, kad šios sritys turi būti viešos ir prieinamos visiems, kad jų neužgrobtų karo pramonė ir nepanaudotų prieš laisvų žmonių visuomenę.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 15, 2020, 19:30:47
Juodosios liepsnos teorema

Užbaigiant ketvirtą „Filognozijos pradmenų" tomą, galima priminti kai kurias pagrindines mintis ir parodyti svarbiausią iš jų. Šis tomas ne technologinis ir ne techninis, nes jame nekalbama apie gelmės įforminimą gnostiniu implantu arba metodus, kurie tam naudojami. „Juodajame drakone" kalbama apie sątvaro paviršių suformavimą, kuris atitinka pažangų pradinės epochos kontekste. Juodasis drakonas yra nenušvitusi sąmonė, tačiau siekianti nušvitimo, nes yra gavusi geriausią žemėlapį kelionei, kokį tik galima turėti. Ši kelionė yra kompromisas tarp būtinybės ir laisvės tikrovėje, kuris brėžia kiekvienam žmogui jo individualią trajektoriją ant planetos paviršiaus. Turėjau perspėti visus filognozijos skaitytojus, kad laisvė turi būti ribojama, o būtinybė - turi būti strateginė, gebanti, esant reikalui, daryti manevrą, kitaip trajektorijos veda į minų lauką iš kurio išeiti bus labai sunku.

Prisimenant pirmąjį tomą, kuriame buvo apibrėžta eiolinės mechanikos sąvoka, vektoriai yra eiolinis ir rėizolinis. Eeioliniu vadinamas tas, kuris apsibrėžia laisvu apsibrėžimu, strateginio proceso metu, o rėizolinis yra negyvos materijos vektorius, kurį valdo simetrinės dinamikos determinizmas. Akivaizdu, kad pirmoji struktūra yra procesų, vykstančių aplinkoje, energijos aprašymas, o eiolinis yra valių pasaulis. Todėl, kitaip sakant, eiolinė mechanika yra valios arba valių mechanika, kuri apibrėžiama eioliniu psichovektoriumi sumatoriuje, todėl valių mechanika yra psichologinė mechanika. Yra daug šios mechanikos teorijų, ypač ne filosofiniuose veikaluose, tačiau pirmą kartą ši tema buvo iškelta filosofijoje. Čia galima paminėti Platoną ir Aristotelį, kaip garsiausius filosofijos pradžios intelekto šviesulius. Daug artimesniais laikais turime Nietzsches pastangas, kuriose jis tiesiogiai sprendė valių mechanikos klausimus ir jo teorijose turime naujesnius svarstymus šia tema. Nietzschei, deja, ši tema siejosi su valia viešpatauti, arba valiai galiai, o filognozijoje klausimas įgauna kitokius, „Filognozijos pradmenyse" jau paaiškintus kontūrus.

Turime apibrėžtą ir neapibrėžtą eiolinį vektorių ir klausimą kaip neapibrėžtumas virsta apibrėžta strategija. Tai suprasime pamatę, kad neapibrėžtas ir apibrėžtas vektorius iš tikro yra psichovetorius, kuris yra burės struktūroje aprašomas daugtūris. Vadinasi eiolinis psichovektorius, veikdamas aplinkoje ir sąveikaudamas su ja, turi siekti pamatinių tikslų teritorijoje, kurie formuoja, pateikdami vis naują informaciją, psichovektorius, apibrėžiančius valią. Nietzsche manė, kad hipostratinėje realybėje yra tam tikra fundamentinė substancija, kuri yra valios viešpatauti dinaminė struktūra, apibrėžianti eiolinį psichovektorių galios taisykle. Nežlugusi valia juda ta kryptimi, kuri rodo galios augimą ir didėjimą, o žlugusi valia nusižudo „gerumu". Ši hipostratinė valia viešpatauti, kurią Nietzsche įdėjo į gelmę, veikia jo teorijoje maždaug taip, kaip Kanto filosofijoje veikia kategorinis imperatyvas, kuris jo etikoje apibrėžia moralinius sprendimus. Tik, Nietzsches atveju, mes turime realią veikiančią transcendentinę jėgą, o Kantas naudoja formalią loginę taisyklę, kuri įdiegta į proto sandarą.

Nietzsche savo filosofijoje bandė suformuoti maginės stratos analogą, kuri veiktų kaip psichovektorių apibrėžianti struktūra, verčianti žmogų tapti aktyviu kovotoju dėl valdžios, galios centrų steigėju bei sąmonės formuotoju. Ši valių mechanika turėjo išjudinti elitines zonas Europoje, kurios turėjo būti užpildytos naujais žmonėmis, turinčiais ambicijų tapti visos planetos šeimininkais. Nietzsche norėjo tam sukurti filosofinę formą ir pertvarkyti planetinę santvarką. Visos jo daužomos kliūtys galvoje daužomos buvo todėl, kad trukdė šiam tikslui, todėl jo kurtame naujame pasaulyje, naujoje pasaulio tvarkoje, neturėjo vietos. Tiesa ta, kad šis principas netgi buvo bandomas realizuoti praktikoje, tačiau įgavo ne tą formą, kokios norėjo Nietzsche, nes konkurencijoje į valdžią iškopė ne tie žmonės. Hitleris planetos valdovo vaidmenyje - daugiau ubermenscho parodija, o ne ubermenschas. Tačiau net po tokio fiasko, jo teorija liko ir netgi antro bandymo galimybė. Šis antras bandymas vyksta šiuo metu, antros versijos naujos pasaulio tvarkos įvedinėjimo procedūra. Laikai ne tie, kokie buvo Hitlerio karaliavimo metu ir jeigu kartosis tai, kas buvo - antras bandymas bus paskutinis.

Bet turime priminti, kad filognozija nėra išimtinai orientuota į elitines zonas ant planetos paviršiaus. Ji skirta visiems ir ypač paprastiems žmonėms, kurie nori pakelti savo lygį ir išmokti laviruoti sudėtingame ir pavojingame pasaulyje. Mano siūloma strategija valių mechanikos pasaulyje, surasti tokį santykį tarp būtinojo pagrindo, kuris aiškinamas genetikų principais, ir eiolinės sferos, kad perspektyva būtų sėkmingas kilimas kelių kartų laikotarpiu. Dažniausiai kontrolėje yra keturios kartos, kurios yra giminės genetinės linijos dabartis - strategija turi būti tokia, kad ji modeliuotų giminės sėkmę maždaug šešių kartų apimtimi. Tai, mano supratimu, nėra vien tik turtų ir statuso vaikymasis, ambicija turi ar gali būti kur kas aukštesnė. Nestandartinės trajektorijos yra rizikingos, bet naudojant įžvalgų protą, galima padaryti daug didesnį poveikį sustabarėjusiai sistemai, kuri nepriima naujovių ir permainų, net jeigu naujų pasaulio tvarkų kūrimas tapęs masine mada.

Filognozija deda pamatus mąstymui, kuris būtų stulbinantis įrankis tiesiagalvio galvoje, apibrėžiamoje kaip pusiausvyras sątvaras, turintis subalansuotą priekinę ir galinę dalį ir ribojama protingos moralės normomis. Toks sątvaro subalansavimas privalomas todėl, kad filognozija skirta ne kreivagalvinio žudiko išaukštinimui, bet suformavimui tokio apibrėžimo mechanizmo, kuris būtų dermėje su tikrove ir aplinka, nebūtų ją niokojančia anomalija. Jeigu eiolinė valių mechanika yra anomalinė, patogeninė zona, ji žudo gyvybės būtinąjį pagrindą ir galiausiai nusižudo pati, o struktūra, kuri prie to priveda yra patologija. Nietzsches valia viešpatauti buvo patologijos įdiegimas į galvą, kuri turi būti atmetama, tačiau Kanto variantas irgi yra per silpnas ir netgi primityvus. Žinoma, kreivagalvio problemas galima spręsti visuotiniais įstatymas, bet filosofija skirta ne kurti įstatymus, o įstatymų teorinį pagrindimą, aiškinant tikrovės sandarą. Nietzsche aiškino, kad neuroniniame, energetiniame ir informaciniame substrate šokantis impulsų vektorius sujungiamas „valios viešpatauti" substancijos, kuri yra sudėtinė psichinės materijos, kurią aš vadinu gnostine brana, dalis. Kas iš tikro sujungia, koks sujungimo ir apibrėžimo ar apsibrėžimo mechanizmas - nebus paaiškinta, bet tai tikrai nėra neuroninė sandara, neuronininiai kontūrai ir grandinės, nes kognityviniams procesams paaiškinti toks statiškas principas netinkamas.

Galima manyti, kad iš dalies apibrėžia būtinoji kryptis ir nepriklausomi išsidėstymai sumatoriuje, tačiau tikra veikianti jėga ateina iš gnostinės branos, kuri gali naudoti ir tarano, ir apėjimo, ir įėjimo, ir sustojimo, ir peršokimo taktikas - tokias, kokias padiktuoja strateginio proceso sprendimai. Ši dalis daug galingesnė ir svarbesnė už būtinąją tvarką, nes gyvenimas gali pasiūlyti daug išbandymų ir sudėtingų situacijų, kuriose turima „valia" parodo, kiek tikrovės žmogus sugebėjo įsisavinti ir kiek jo laisvėje yra drakono, suprantančio visų psyopinių žudymo strategijų bejėgiškumą prieš tikrą tiesos sąmonę. Žmogus apibrėžia pats save net tuo atveju, jeigu jis nelaisvas; ir tie kreivagalviai, kurie galvoja, kad įmanoma šią sritį užgrobti su formulėmis ir teoremomis ir tapti laisvės šeimininkais beviltiškai susipainioję savo bejėgiškuose proteliuose, nenorintys suprasti ir matyti kuo jie niekada nebus.

Juodoji liepsna kyla iš juodojo drakono sielos - todėl šiame etape pakeičiame Kanto ir Niezsches „teoremas" juodosios liepsnos teorema, kuri ir turi tapti ta apibrėžiančia jėga, formuojančia sątvarologinę tikrovę. Taip suprastas psichovektorius turi tvirtą pradinę struktūrą, reikalingą sukurti laisvės pasauliui, kuris būtų gyvybingas ir veiksmingas. Šis pasaulis yra juodosios liepsnos epocha, propaguojanti 6M laipsnio gyvybės magiją, kuri yra centrinė planetos žinojimo sistema, kuriai privalo paklusti visos naujos valdžios sistemos, po truputį kopiančios į tikrą ir atvirą integravimąsi į atitrūkusią civilizaciją. Tuo pradinės mokyklos kursas yra užbaigiamas, kurį baigus įgyjama teisė būti filognozijos mokytoju arba jaunesniuoju mokytoju. Moksliniai rangai nebus suteikiami tol, kol nebus sukurta aukštoji mokykla, tačiau šis projektas atidedamas keliems dešimtmečiams, nes turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Šiuo metu galima semtis iš „Juodojo drakono", kuri, kaip pridera, yra pagrindinė knyga, prie kurios turi būti jungiamos kitų tomų idėjos.
Antraštė: Juodasis drakonas
Parašė: klajunas balandžio 17, 2020, 15:19:09
Darbo rezultatas, kurį galima įsigyti Lulu.com knygyne http://www.lulu.com/shop/darius-mockus/filognozijos-pradmenys-juodasis-drakonas/paperback/product-24510822.html (http://www.lulu.com/shop/darius-mockus/filognozijos-pradmenys-juodasis-drakonas/paperback/product-24510822.html)