Santykių aiškinimasis Brazilijoje

[mzicka]

OLIVEIROS KONTAKTŲ PRADŽIA
  Brazilijos San Paulo miesto gyventojas Urandiras Oliveira pirmą kartą su nežemiškosios civilizacijos atstovais susitiko savo miesto apylinkėse 1976-ais metais, būdamas 13-os metų amžiaus.
Ateiviai pasirodė besančios aukštos šviesiaplaukės būtybės, panašios į skandinaviško tipo žmones. Jie Oliveirą pakvietė į savo kosminį laivą, kuriame jam po oda jsiuvo kažkokius daiktus, gerai matomus rentgeno nuotraukoje. Humanoidai paaugliui paaiškino, kad implantai ateityje padės palaikyti ryšį.Kitas kontaktas su ateiviais įvyko 1998-ųjų metų spalio mėnesį netoli Kampo Grandės miestelio, esančio apie 70 km į vakarus nuo Rio de Zaneiro. Ten Oliveira svečiavosi pas giminaičius, nedidelės fermos savininkus. Šį kartą tai, kaip vyras šviesos spinduliu įtraukiamas į NSO vidų, stebėjo ne mažiau 70 žmonių, nes, ateivių prašymu, jis iš anksto perspėjo ufologus apie šio kontakto vietą ir laiką. Visus įvykius filmavo pakvieti vietinės televizijos studijos operatoriai.
Tačiau vėliau televizijos darbuotojai kažkodėl ėmė tvirtinti, kad jie nematė jokio žmogaus ir ateivių kontakto ir jo nefilmavo.
BANDYMAI DISKREDITUOTI KONTAKTUOTOJĄ
  Trečią kartą ateiviai Oliveirą į savo kosminį laivą pasiėmė 2002 m. rugsėjo 15 d. Šio kontakto smulkmenas ir aplinkybes amerikiečių žurnalistei ir rašytojai, anomalių gamtos reiškinių ir istorijos paslapčių tyrinėtojai Lindai Hau tų pačių metų gruodžio viduryje papasakojo Felipė Brankas. Šis verslininkas, Londono universiteto absolventas, „Castelo Branco" kompanijos vadovas su Oliveira susipažino 1996-ais metais.Tačiau prieš šį pokalbį įvyko nemalonus incidentas. 2002-ųjų metų gruodžio mėnesio pradžioje MUFON'o (Informacijos apie NSO pasikeitimo tinklas) Brazilijos skyriaus direktorius ir žurnalo „UFOMagazine" redaktorius daktaras Gevardas internete išplatino viešą laišką „tarptautinei NSO tyrėjų bendrijai". Šiame laiške buvo rašoma: „Prašau turėti omenyje, kad istorija apie neseniai Brazilijoje įvykusį kontaktą su ateiviais yra didžiausio falsifikatoriaus NSO srityje Urandiro Fernando de Oliveiros reklaminė kompanija. Šį žmogų NSO tyrinėtojai ne kartą demaskavo kaip falsifikatorių. Visa šio žmogaus veikla - vien tik prasimanymas ir apgaulės, kurios tapo jo milžiniško pasipelnymo priemonėmis. Paskutinės istorijos apie kontaktą su ateiviais negalima rimtai vertinti, nes nė vienam autoritetingam NSO tyrėjui nebuvo suteikta galimybė patikrinti šios istorijos tikrumo".
SITUACIJA AIŠKINA FELIPĖ BRANKAS
  Gevardo laišką perskaitė ir Felipė Brankas. Kai 2002 m. gruodžio 13 d. jam į biurą Kampo Grandėje paskambino žurnalistė Linda Hau, pokalbis prasidėjo būtent nuo šio laiško.
-Senjoras Gevardas niekada netikrino Oliveiros kontaktų su ateiviais tikrumo, - pasakė Brankas. - Užtat jis kartą Oliveirai pasiūlė sandorį, pagal kurio sąlygas visos teisės dėl informacijos apie šių kontaktų platinimą priklausytų tik Gevardui. Oliveira šio pasiūlymo atsisakė. Panašu, kad tai ir tapo priežastimi, dėl kurios prasidėjo Gevardo bandymai diskredituoti Oliveirą.
Po to verslininkas papasakojo, kad paskutinieji įvykiai rutuliojosi maždaug už 100 km nuo Kampo Grandės, NSO aktyvumo zonoje. Pats Felipė yra vienas iš NSO tyrinėtojų grupės organizatorių, o šiai grupei priklauso daugiau nei 1000 žmonių. Šios grupės pastangomis ir lėšomis zonoje buvo pastatyta tyrimų bazė, gyvenamasis ir ūkinis pastatai, nutiestos komunikacijos.
Senjoro Gevardo pareiškimas, kad Oliveira savo bendraminčių dėka stengiasi praturtėti, neturi jokio pagrindo. Kiekvienas pats gali nuvykti į bazę ir tuo įsitikinti.
APMĄSTYMAI APIE NEPAMATYTĄ KONTAKTĄ
Prieš eilinį kontaktą Oliveira iš ateivių gavo pranešimą: „Mes ketiname vėl pasirodyti toje pačioje vietoje ir paimti tave į laivą, kuriame tu praleisi kažkiek laiko. Kai mes tave imsime, iš dangaus ant žemės kris maži apvalūs akmenukai, tarsi akmenų lietus. Mes norime, kad tai matytų kiti žmonės".
Oliveira savo asociacijos nariams pasiuntė pranešimą: „Visi, kas norite ir galite, atvykite į bazę Kampo Grandėje". Tie, kurie galėjo, atvyko. Tarp atvykusiųjų į bazę buvo ir Felipė Brankas. Taip pat atvyko ir keletas ufologų. Tikslaus kontakto laiko ateiviai nepranešė, todėl stebėtojai atvyko iš anksto. Laukti teko beveik visą savaitę. Viskas įvyko 2002 m. rugsėjo 15 d. apie 19:00.
- Tuo metu kaip tik grįžau į bazę, - tęsė savo pasakojimą Felipė Brankas,
- ir jau buvau vietoje, kai staiga iš viršaus ėmė kristi smulkūs akmenukai.
Sustojau prie gyvenamojo namo, kuriame viename kambaryje buvo įsikūręs Oliveira. Kai išlipau iš automobilio, akmenukai vis dar byrėjo iš dangaus, barbendami į namo stogą.
Aplink namą ėmė rinktis žmonės. Vieni šūkavo:
„Žiūrėkite, žiūrėkite, štai jie! Prasidėjo!", kiti tylėdami ėmė rinkti akmenukus. Aš irgi keletą jų pasirinkau.
  Žmonės žinojo, kad krentantys akmenukai - tai signalas apie kontaktą, ir nuskubėjo į Oliveiros kambarį. Tačiau durys buvo užrakintos iš vidaus. „Liudininkai" jas išlaužė ir įėjo vidun. Kambarys buvo tuščias, jame jautėsi aštrus ozono ir kažkokios rūgščios medžiagos kvapas. Lovoje ant paklodės aiškiai matėsi tarsi išdegintas žmogaus kūno pėdsakas, kuris veidrodiniu būdu atsikartojo lubose.Tačiau atidžiau apžiūrėjus ant paklodės esantį „atvaizdą", paaiškėjo, kad jis nėra išdegintas. Pėdsako vietoje audinys išliko tvirtas, pačiupinėjus atrodė sausas ir vėsus, tik tarsi tankesnis ir kietesnis.
  Dauguma sukrėstų Oliveiros bendraminčių padarė bendrą išvadą, kad kūnas, veikiamos kažkokios energijos ir išlikdamas horizontalioje padėtyje, pakilo aukštyn ir per lubas bei stogą išskrido į išorę, kur jį pagavo ateiviai ir pasiėmė į savo laivą.
  Nusivylę kontakto liudininkai apie valandą tyrinėjo Oliveiros pėdsakus, juos fotografavo, filmavo, po to išėjo iš kambario ir jį užrakino iš išorės, pakabinę ant durų kitą spyną. Niekas neišvyko iš bazės, visi tikėjosi laimingo Oliveiros sugrįžimo ir ėmė kantriai jo laukti.
PAGROBTOJO PASAKOJIMAS
  Praėjo daugiau nei dvi paros. Rugsėjo 17 d. apie 21 valandą pastato hole pasigirdo šauksmas, sklindantis iš Oliveiros kambario: „Dėl Dievo, kas nors išleiskite mane!" Visi metėsi
link jo kambario, nuėmė spyną, atlapojo duris ir vėl pamatė savo bendramintį - gyvą ir sveiką. Tiesa, jis pats atrodė gana pavargęs.
  Apie įvykusį kontaktą su ateiviais Oliveira papasakojo štai taip. Jis gulėjo lovoje ir skaitė knygą. Netikėtai kambarį užliejo ryški violetinė šviesa, jis pats pajuto stiprų šaltkrėtį, nors tuo pačiu metu pylė ir karštis. Po to jis tarsi iš šalies stebėjo, kaip jo kūnas atitrūko nuo lovos, praskrido kiaurai lubas ir stogą ir atsidūrė ateivių laivo viduje.
Dideliame šviesa užlietame kambaryje aukštas raudonplaukis ateivis atvedė Oliveirą prie permatomos cilindrinės kameros, pasiūlė įeiti vidun per atsidariusį liuką ir atsigulti ant viduryje pastatytos lovos. Kai liuko dangtis nusileido, kamerą užliejo balti tiršti dūmai. Labai greitai jie išnyko, Oliveira pamatė, kad jis aprengtas baltos spalvos blizgančiu ir glaudžiai prigludusiu prie kūno kombinezonu. Visa tai priminė cirko iliuzionisto triuką, tik kombinezonas, stebuklingu būdu atsidūręs ant vyro, atrodo, iš tiesų materializavosi iš dūmų.
  Kai Oliveira išėjo iš kameros, jis buvo nuvestas į kitą patalpą, kur jį sutiko didelė ateivių grupė. Joje buvo labai skirtingos išvaizdos humanoidai. Tarp jų buvo baltaplaukiai ir raudonplaukiai šviesios odos beveik 3 m aukščio milžinai, tamsiaodžiai tokio paties ūgio humanoidai tamsiais garbanotais plaukais ir žemo ūgio būtybės didelėmis galvomis, apaugusios tankiu rusvos spalvos kailiu. Oliveirą nuvedė prie didelio ekrano, kur jam teko išklausyti kažką panašaus į paskaitą, iliustruotą rodomais vaizdo siužetais. Buvo kalbama apie artimiausią mūsų planetos ateitį. Ateiviai pranešė, kad Saulės sistemoje atsiras „svečias" iš tolimo kosmoso - didelis meteoritas ar kometa. Sis kosminis kūnas turės didelį poveikį Žemės magnetiniam laukui Gali būti, kad dėl šio poveikio magnetiniai poliai pasislinks. Yra tikimybė kad žemę užgrius ledo luitai, nuo kurių gali nukentėti kai kurie dideli miestai. Oliveira ekrane matė šiuos miestus ir bombardavimo ledo luitais pasekmes. Kokie tai buvo miestai, humanoidai nesakė, o juos atpažinti Oliveira nesugebėjo.
  Ateiviai dar Oliveirai pranešė, kad jie kruopščiai renkasi ir tikrina savo busimojo žemiškojo „kompaniono" fizinę ir psichinę būseną, prieš jam pasirodydami ir pasiūlydami bendradarbiauti. Dabar tokį bendradarbiavimą jie užmezgė su daugeliu žmonių, gyvenančių įvairiose šalyse. Brazilas Urandiras Fernandas de Oliveira - vienas iš šių žmonių.

Mįslės ir faktai