Tuštuma.

[violetpink1]

Geras vistik jausmas tos tuštumos.
Man visiškai nebeįdomūs socialiniai tinklai ir naujienos.
Na, naujienos gal dar kažkiek.
Bet socialiniuose tinkluose aš visiškai neberandu ką veikti.
Ten tuščia.
Niekas nerašo.
O ir aš ten neturiu kam rašyti.
Būnant taip ir su tokia patirtimi, nebent tik dėl tų pačių naujienų.
Daugiau ten nebeturiu ir nebėra nieko, dėl ko man ten reikėtų arba norėčiau būti.

[violetpink1]

Prieš mane guldant į psichiatrinę ligoninę, man buvo įžvalga, kad visi santykiai su žmonėmis turi prasidėti realybėje.
O tik paskui pereiti į komunikacinių priemonių režimą.
Taip pat, jeigu jau taip nutinka, kad pirmiausiai buvo panaudotos komunikacinės priemonės, būtina susitikti.
O ir apskritai, tolimesnį ryšį reikia vystyti tik su tais asmenimis, su kuriais mataisi reale.
Tokios tad buvo mano įžvalgos.

[violetpink1]

Aš grįžtu prie to vėl.
Nematau prasmės turėti virtualius draugus, jei nesusitinku su jais realybėje.

[violetpink1]

O ir tų pačių ištikrųjų nėra.
Jei būtų, gal atrodytų kitaip.
Na bet susitikti vistiek norėtusi.
Taip tad ir užsidaro šitas ratas.
Matricos, ar kaip jį pavadinti.
Į tokią nemielą ir nepatrauklią visiems arba bent daugumai temą:
tai su kuo gi mes visdlėto bendraujame ir su kuo turėtume bendrauti:
su mašina, ar su gyvu žmogumi?

[violetpink1]

Žinau, kad dabar auga ir išaugs nauja karta, kuri visiškai gali būti nutolusi nuo gyvo bendravimo.
Ypač jei jį, likusį ir dar virtualų, perims dirbtinis intelektas.

[violetpink1]

Jei tai tiesa, tuomet aš - nenoriu gimti jau vien dėlto, kad man gimus man į rankas įkiš telefoną ir paliks su juo žaisti.
Ir dar be jokių kontaktų, tik su dirbtinio intelekto robotu.
Nenoriu aš tokios vaikystės ir tokio gyvenimo.
Pasiimk, tai, Dieve, atgal, pas save.