Reinkarnacija

Pradėjo Benamis, gruodžio 05, 2011, 17:18:15

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Jis čia rašo ne apie savo tikėjimą, o bando kažką rašyti apie reinkarnaciją, tiktai problema, kad jaučiamas žinių ir supratimo trūkumas, tai kelios paviršutiniškos idėjos apie reinkarnaciją suveltos į kažkokį jovalą, ir tas jovalas kritikuojamas. Tai visai ne naujiena, būdinga tendencija toks šarlatanizmas. Jeigu neišmano, nereikia vaizduoti ekspertų. Geriau tegu vietoj straipsnio rašymo, dar pastudijuoja tą dalyką, kurį jame nori aptarti. Gėda turėtų būti dėl tokio neišprusimo.

kiskis

Krikscioniskas variantas man kaip vienos reinkarnacijos variantas, ta prasme religija zmonem kurie nezino , kad yra reinkarnacija, jei busi blogas tai poto tau bus blogai (amzinai), jei geras irgi amzinai, tai nepriestarauja reinkarnacijos idejai tik ne amzinai o laikinai. Krikscionis mato atkarpa, o reinkarnacijos salininkai tiese(kur yra ir ta atkarpa).

Vytautas

a.t.sieli kur tu matai stiprius neatitikimus? Bent aš tai apie tikėjimus žinau tik "buitiškai". Savas supratimas atsirado per anksčiau aprašytas patirtis. Jis man ir svarbiausias. Nors jei jo nebūtų nieko dėl to neprarasčiau tik klaidžiočiau tarp kitų siūlomų variantų.

a.t.sielis

Citata iš: Vytautas  vasario 14, 2014, 21:20:00
a.t.sieli kur tu matai stiprius neatitikimus?


O.K., nors ir nelabai man norisi nagrinėti, bet matyt teks, kitaip būsiu išreikšęs tik emocijas, o kuo jos pagrįstos, liktų neaišku.

Citata iš aptariamo straipsnio:

CitataRytietiškos teorijos transformacija

Šie keturi elementai trumpai susistemina vakarietiškąją reinkarnacijos teoriją. Tačiau svarbu suprasti, kuo vakarietiška reinkarnacijos interpretacija skiriasi nuo rytietiškosios ir kaip pirmoji transformavo antrąją. Prof. kun. Rimas Skinkaitis parodo, kad vakarietiškoji koncepcija yra sinkretinis darinys, apimantis europietiškąją žmogaus sampratą ir hinduistų tikėjimą apie nuolatinį persikūnijimą. Šis darinys atmeta budistiškąjį pesimizmą, hinduistinį negatyvą ir pabrėžia šios teorijos pozityvumą (Plg. Skinkaitis R.Reinkarnacijos samprata Rytų ir Vakarų kultūrose krikščioniškojo mokymo požiūriu // SOTER. 2011. 40 (68). p. 23.) Remdamasis Jacques Depuis tvirtinimais, profesorius detaliau atskleidžia šios transformacijos ypatumus.

1) Hinduistai tiki, kad žmogus pasmerktas keliauti iš kūno į kūną. Jų akimis - tai pasmerkimas, būtinybė ir neišvengiamybė. Tuo tarpu vakariečiams - tai savotiška ciklinė nemirtingos sielos evoliucija, begalinis žmogaus tapsmo procesas, susijęs su šiuolaikiniu evoliucionizmu ir pažangos optimizmu. Ši evoliucija atneša naują pozityvią galimybę.

2) Rytuose dabartinis gyvenimas yra praėjusio gyvenimo pasekmė, Vakarams - tai galimybė dabar elgtis kitaip. Iš pastarosios prielaidos galima padaryti itin svarbią išvadą: Vakarai nepabrėžia moralinio priežasties ir pasekmės ryšio.

3) Rytiečiai siekia išsilaisvinti iš atgimimų rato, nes šį procesą jie supranta kaip neigiamybę, tuo tarpu vakariečiai teigia priešingai: šį procesą reikia ne sutrumpinti, o pailginti. Tikslas - kuo ilgiau gyventi žemėje ir mėgautis jo gėrybėmis (Ten pat. p. 24. (Autorius remiasi DepuisJ. Reincarnazione // Dizionario di teologia fondamentale. Assisi. 1990.)



Apibūdinsiu iš autentiško hinduizmo perspektyvos.

Bereikalingai čia supriešinami du požiūriai, ir pavadinami vienas "rytietišku", kitas "vakarietišku". Sveiko proto principais nagrinėjant, natūraliai suvokiama, kad nuolat gimti, sirgti, senti, mirti nėra labai jau priimtina gyvenimo eiga. Todėl reinkarnacija negali būti vien teigiamas dalykas.

Reinkarnacija išreiškia materialią būtį: dvasinė siela, įsipainiojusi į materialistišką gyvenimo koncepciją (kuri neatitinka jos tikrosios dvasinės prigimties ir pašaukimo), apgaubta materialių dangalų: klaidingo ego, protinio kūno ir fizinio kūno (pastarojo ne visada, o tik tada kai gyvena žemiškame lygmenyje), klajoja po šią materialią visatą, kentėdama įvairiausias problemas. Vieną laikiną kūną keičia kitas laikinas kūnas, taip ji transmigruoja per daugybę gyvybės rūšių. Bet niekur neranda laimės, panašiai kaip keleivis dykumoje neranda vandens, tik miražus.

Kita pusė, kad visata yra tarsi globalinė mokykla. Iš blogo sandėrio reikia išpešti didžiausią naudą. Fizinis kūnas ir protas yra priemonės, kurias panaudodama siela gali išsivaduoti iš materialistinės gyvenimo koncepcijos, ir pasiekti gyvenimo tobulumą - amžiną bendravimą su Aukščiausiąja Asmenybe, iš kurios kyla tiek dvasiniai, tiek materialūs pasauliai, tiek ir nesuskaičuojama daugybė be galo mažų sielų.

Taigi, yra skubus reikalas, suprantant materialios būties problematiškumą, ir dvasinės būties pageidaujamumą, nustoti gyventi užsimiršus, nustoti suktis reinkarnacijų rutinos rate, bet imtis to pašaukimo, ir tos galimybės, kuri sielai ir suteikta šiame pasaulyje. Todėl tikintysis yra pesimistas materialios būties ir reinkarnacijos atžvilgiu, ir optimistas dvasinio tobulėjimo ir dvasinės būties atžvigliu. Viena kitam neprieštarauja. Taigi, yra ir problema, kurios išraiška reinkarnacija; ir galimybė, kuri įgyvendinama tos pačios reinkarnacijos procese. Ir čia nėra nieko nei rytietiško nei vakarietiško; šitie dalykai gelminės, neišgalvotos, transcendentinės tiesos, nieko bendro neturinčios su regioniniais ypatumais (rytai-vakarai ir t.t.). Juos pilnai galima rasti rytuose; tai tikroji rytų autentika; o vakariečiai irgi tikriausiai ne iš kitokio molio drėbti, ir jeigu normaliai mąstys, tai suvoks taip pat kaip ir rytų žmonės. Žmogus yra žmogus, siela yra siela; siela nėra nei rytietė, nei vakarietė; kai gilinamės į sielos dalykus iš tikro su dvasine išmintimi, tai jie tampa universaliais, giluminiais.

Citata
Tokios gyvensenos koncepcija gali sukelti didelių socialinių problemų. Prof. Skinkaitis jų pateikia bent tris:

Žmogus neturi tikros šeimos: pagal reinkarnacijos modelį vaikai egzistavo anksčiau nei tėvai jiems suteikė materialų kūną. Vaikai, prieš gimdami šioje šeimoje, jau buvo kitos šeimos ir prieš tai dar kitos šeimos (gal net kitos tautos, valstybės, rasės) vaikai.

Nelieka lytinės tapatybės: žmogus gali persikūnyti tai į vyrą, tai į moterį.

Išnyksta esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno: žmogus gali atgimti gyvūnu, gyvūnas - žmogumi.


Ši kritika visiškai absurdiška.

Žmogus turi šeimą, tik jis mąsto plačiau: kad "praeituose gyvenimuose aš turėjau kitą šeimą; šiame gyvenime esu šios šeimos narys; vadinasi, šie šeiminiai prisirišimai nėra amžini mano santykiai, o laikini ryšiai." Žmogus kelia klausimą: "o kas yra amžinoji, tikroji mano šeima?" Šiame pasaulyje viskas kinta; žmonės valdomi egoistinių impulsų ir tokių dalykų, kaip iliuzija, tinginystė, pyktis, geismas, beprotybė ir t.t. ; ryšiai yra paremti fizinio kūno matymu; bet jeigu tu nesi fizinis kūnas, tai koks tavo ryšys su kieno nors kito fiziniu kūnu? O jeigu nematai kito asmens sielos, tai koks tavo ryšys su jo siela? Tu jos niekada nematei, nei pažįsti. Vadinasi, ryšio tiesiog nėra. Taigi, žmogus kelia klausimą: "kas aš esu, ir su kuo turiu tikrą, amžiną sielos ryšį?" Rasti atsakymą ir jį aktualizuoti praktikoje yra žmogaus gyvenimo prasmė. Kitaip jis ir toliau suksis laikinų fizinių sąryšių karuselėje, kuri neduoda nieko tikro. Tikrasis ryšys, tai ryšys su Kūrėju - amžinu dvasiniu sielos Draugu. Krikščionybėje taip pat pasakyta, "mylėk Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visu protu, visa siela, visomis jėgomis". Todėl žmogus turėtų mąstyti, kad yra Dievo šeimos narys, ir kad fizinį kūną jam davė Dievas; kad jo šio gyvenimo fizinės šeimos nariai taip pat yra Dievo šeimos nariai; tuo būdu vietoje klaidingo pasinėrimo į materialiais ryšiais grįstą egzistenciją, siela atliks tikrą gyvenimo kelionę, link tikro tikslo.

Ši dvasinė savęs samprata išlaisvina žmogų nuo priešiškumo kitoms tautybėms, rasėms, ir t.t. Jeigu supranti, kad "aš esu amžina gyva esybė", ir "kiti taip pat yra amžinos gyvos esybės, savo esme tokios pačios kaip aš"; tai koks gali būti priešiškumas; kreivas požiūris į kitus? Tai universali tikra būtimi paremta brolystė. O ne "aš lietuvis, tai mylėsiu lietuvius, ir nekęsiu rusų". arba "man nepatinka lenkai, jie labai bjaurūs". Ir t.t ir pan. "negrai, babajai ir t.t." Kokia prasmė šio fanatizmo ir ribotumo? Tai grynas materializmas.

Toliau, dėl lytinės tapatybės. Taip, tai gyvūniškas principas koncentruotis į savo lytį; gyvūno gyvenimas sukasi apie valgymą, savigyną, miegą ir seksą. Jeigu esi siela, kodėl apie save turėtum galvoti kaip apie vyrą ar moterį, ir tenkinti fizinio kūno polinkius? Esi vyro ar moters kūne, bet nesi tas kūnas. Jeigu suvoki tą skirtumą tarp fizinio kūno, ir to, kas iš tiesų esi, nesivaikysi gyvūniško gyvenimo principų; stengsiesi gyventi kilnesnį, žmogišką gyvenimą, siekdamas atskleisti savo esybės tikrąją egzistenciją. Tapatinimasis su fiziniu kūnu gimdo nežabotas aistras ir nuodėmingą gyvenimo būdą. Savęs pažinimas pažadina gerumą, švarą, šviesą, teisingumą. Pagal savo sąmonės lygį ir pasirinktą gyvenimo pobūdį, galbūt atliksi vyro ar moters vaidmenį, tenkantį dėl to, kad turi fizinį vyro ar moters kūną, ir su juo kažkiek tapatiniesi, dėl dar neapsivaliusios sąmonės, bet to nelaikysi savo amžina tikrąja tapatybe. Laikinus vaidmenis ir tapatybes atliksi kaip laikinus ir išorinius, bei jų nesureikšminsi, tai nebus tavo vidinio gyvenimo centras

Dėl skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno: nesuprantu, kaip jis autorių įsivaizdavimu išnyksta. Mes esam žmonių kūnuose, gyvūnai yra gyvūnų kūnuose. Skirtumas tebėra. Dingsta tik tas nepagrįstas savęs iškėlimas ir panieka kitiems Dievo kūriniams. Jie taip pat yra Dievo vaikai, gyvos esybės, ir jų egzistencija turi prasmę būtyje, nepajungtą žmogaus interesams. Toje pačioje Biblijoje pasakyta, kad Dievas sudarė sandorą su žmonėmis ir gyvūnais, o ne vien su žmonėmis; gyvūnai Biblijos tekste yra nepheš, kaip ir žmonės, gyvos sielos.
Yra taip pat skirtumai sąmonės lygiuose. Augalų sąmonė yra mažiausio išreikštumo, gyvūnuose - mieganti sąmonė, žmoguje - bundanti sąmonė. Sugebėjimas matyti visuose dvasinę esmę, ir todėl nediskriminuoti, neniekinti jokių gyvų esybių - toks tikrai dvasinis lygis. O būti išnaudotojais, kurie žmonių interesais kankina kitas gyvas esybes - ką tai bendro turi su kilniomis tikėjimo vertybėmis, su buvimu gerais Dievo vaikais?
Jeigu prarasi sąmoningumą, elgsies kaip gyvūnas, o ne kaip žmogus, gali nusiristi į gyvūnišką egzistenciją. Todėl šį dalyką suvokiantis žmogus vengs elgtis gyvūniškai, ir sieks gyventi kaip vertas žmogaus vardo. Tai kur čia skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno panaikinimas? Atvirkščiai, čia tikrasis žmogiškumo puoselėjimas. Tuo tarpu tie, kas žudo miljonus gyvūnų, elgiasi kaip plėšrūnai, ir mes galim akivaizdžiai matyti, kaip jų gyvenime reiškiasi gyvūniški ir dar blogesni bruožai - pyktis, šiurkštumas, tamsa, aistros ir t.t. Dėl šito žudymo, pasakyta, pasaulis neišvengia karų ir kitų žiaurumų.

Kol kas tiek. Dar būtų ten ką aptarti, bet gal tiek ir užteks.

Žodžiu, jeigu jie kritikuoja new age, jų reikalas, bet tai turėtų ir įvardinti. O čia kritikuoja atseit visą reinkarnaciją. Ir iš tikro, pradeda kapoti viską ir bet ką, ir šneka nesąmones.

Vytautas

#139
vasario 15, 2014, 08:09:27 Redagavimas: vasario 15, 2014, 08:12:11 by Vytautas
a.t.sieli pats man atrodo ne rytietiškai apjungi krikščionybę su persikūnijimu. Pažįstama patekdavo į vadinamą nirvaną bet ten dievo nėra. Rytų vienuoliai ar jogai tam aukodavo visą gyvenimą o jai tai nutikdavo savaime. Gera beprasmė būsena ir tiek. Joje norisi sėdėti visą gyvenimą. Taip pat matydavo ir krikščionybės vizijas.  Ten jau yra atitinkama krikščioniška struktūra su angelais. Visumoje fiziškai reiktų pagyventi tarp rytiečių ir suprasti jų tikėjimo esmę. Žodžiu tavo versija taip pat savitas variantas  :) Kiek žmonių tiek religijų.

a.t.sielis

#140
vasario 15, 2014, 09:20:37 Redagavimas: vasario 15, 2014, 09:28:59 by a.t.sielis
Ne, Vytautai, aš apibūdinau grynai pagal hinduizmą (teistinį). Kad ten pateikiau kelias iliustracijas iš krikščionybės, tai tik dėl to, kad kalbame apie krikščionių kritiką reinkarnacijai ir dėl to kad yra ką pakomentuoti atsakant į jų pačių kritiką jų pačių religijos esmėmis. Nebandau apjungti krikščionybės su persikūnijimu, visos šios koncepcijos yra ne iš krikščionybės. Tiesiog kai ką iš teistinių hinduizmo sampratų iliustravau žinomais krikščionybės pavyzdžiais, dėl geresnio supratimo, nes vienintelis teizmas kuris mums gerai žinomas mūsų kraštuose yra krikščionybė.

Jau 13 metų studijuoju hinduizmą. Esu buvęs Indijoje. Tai tikiuosi teisingai suprasi, kad iš piršto nelaužiu, o kalbu atsakingai, ir remdamasis esminiais šaltiniais.

Pavyzdžiui, tu viską apibendrini žodžiu "rytai", bet rytai nėra vienalyčiai. Rytuose religingumų - labai daug įvairių rūšių. Budizmas, daosizmas, hinduizmas ir kt.. Tam pačiam budizme rasime daugybę srovių. Hinduizmas labai plati dvasinė kultūra, su įvairiausiomis srovėmis ir mokyklomis.

Budistai nepripažįsta amžinos sielos egzistencijos. Siela pagal juos - laikina, ją įmanoma "sunulinti". Budizmo nirvana yra sielos išnykimas, ir susitapatinimas su tuštuma (šunja, sunya). Tuo tarpu hinduizme, siela amžina (nitya), o transcendentinis pasaulis - amžinai pilnas, o ne amžinai tuščias. Budizmas iš esmės yra ateistinė koncepcija, o hinduizmas remiasi teizmu. Tarp jų milžiniškas skirtumas, ir reinkarnacija budizme yra visai skirtingas reikalas negu reinkarnacija hinduizme. Jeigu kas apibendrina kaip vieną, tada tai jau didelio neišmanymo požymis.

Schematiškai viską vaizduojant, būtis gali būti nagrinėjama taip:

1. Mūsų gyvenama sfera - materiali visata; ji sudaryta iš 14 planetų/buveinių lygmenų (6 rojiškos: Satyaloka, Tapoloka, Janloka, Maharloka, Svargaloka, Bhuvarloka, + septinta Žemė - Bhuloka; 7 žemesni pasauliai: Atala, Vitala, Sutala, Rasatala, Talatala, Mahatala, Patala); labiau apibendrinant jos priklauso 3 lygmenims: rojiniam, žemiškam, ir pragariniam. Rojiškose planetose/buveinėse gyvena šio pasaulio šventieji; išminčiai; tobulumo kelyje toli nuėjusios sielos; bei visatą valdantys pusdieviai, t.y. Dievo tarnai, kurie personifikuoja įvairias galias ir turi vaidmenį visatos fukcionavime.

2. Visatą supa visatos elementų dangalai.

3. Už visatos ribos, prasideda nemateriali sfera, Absoliučios Tiesos pasaulis; Absoliuti Tiesa pasireiškia trimis emanacijomis:

3.1. Brahmajyoti - amžina beasmenė Dievo būties šviesa (jeigu siela įsilieja į šią šviesą, ji tarsi pasineria į miegą, sustabdo savo individualią veiklą labai ilgam laikui; bet iš ten gali vėl sugrįžti į materialią visatą, nes noras veikti joje neišnyksta)
3.2. Paramatma - Aukščiausioji visus lydinti Siela
3.3. Bhagavanas - Aukščiausioji Dievo Asmenybė (kuri nesuskaičiuojamais pavidalais viešpatauja amžinuose dvasiniuose pasauliuose, žinomuose Vaikunthos vardu (Vai - be, kuntha - ribų; sąlygotumų; beribiai tobuli pasauliai); čia yra tikroji mažos sielos paskirties ir pašaukimo vieta; kur atskleidusi savo dvasinę veiklą ji amžinai gyvena, ir niekada jau nesugrįžta į materialią visatą).

Brahmajyoti yra tarsi riba tarp šio pasaulio ir anapusinio dvasinio pasaulio. Tie, kas siekia beasmenio išsivadavimo, nirvanos, taiko būtent į šią sritį. Hinduizme jie vadinami brahmavadžiais. Teistai (vaišnavai; bhagavatos; bhakti jogai) taiko į dvasinį Bhagavano pasaulį. Jogiai (aštanga jogai, paramatma jogai) siekia užmegzti ryšį su Paramatma, Aukščiausiąja Siela.

Tai iš hinduizmo perspektyvos žiūrint, teistinės religijos pasaulyje yra susiję su rojiniais visatos lygmenimis ir anapusiniu, transcendentiniu Dievo pasauliu (Vaikuntha).

Reinkarnacija vyksta materialioje visatoje, siela sukasi ratu, klajoja po visatą; kartais ji patenka į rojines planetas, kartais į žemiškas, kartais į pragariškas. Vienus laikinus kūnus keičia kiti laikini kūnai. Sulaukusi Bhagavano malonės, perėjusi dvasinio ugdymo procesą, ir pasiekusi tobulą ryšį su Bhagavanu - premą, siela tampa Vaikunthos gyventoju, su amžinu dvasiniu kūnu/pavidalu, kur kūnas/pavidalas yra pati siela, o ne sielos dangalas, kaip materialiame pasaulyje, besiskiriantis nuo sielos. Taigi, Vaikunthoje viskas yra tikra, viskas sudaryta iš dvasios, todėl ten nėra reinkarnacijos ir materialių kūnu keitimo. Taip pat, kadangi siela atskleidė savo amžiną tobulą būvį, ir yra globojama Bhagavano dvasinės galios, ji jau daugiau nepuola į materialų pasaulį, ir nesireinkarnuoja čia. O iš brahmajyoti padėties, kur siela neturi premos ir Bhagavano prieglobsčio, ji gali pulti į materialų pasaulį, nes yra noras veikti, bet veikti dvasiškai nesugebama; belieka materialus veikimas.

Vytautas

Lenkiu galvą prieš pačio žinias šioje srityje  :) Viskas aišku kodėl tas straipsnis pačiam sukėlė nepasitenkinimą. Tiesiog kunigų seminarijoje ar kur ten prastai supažindinama su kitais tikėjimais. Iš kitos pusės mano paties patirčių dėka gautas supratimas nesikeičia. Tik įdomu paanalizuoti tavo pateiktą informacija iš savo požiūrio taško. Mano supratimu viskas yra to tarpinio pasaulio išdaigos. Tik rytiečiai į jį geriau įsigilino ir bendrai žmogaus sandarą su čakromis ir energetiniais apvalkalais tikrai geriau žino nei krikščionis. Aišku visi garantuotai turėsim galimybę pasitikrinti kaip yra iš tikro.  :)

a.t.sielis

Šiaip, esu domėjęsis žmonių NDE patirtimis, tai kai skaitai jų pasakojimus, ten kartais kalba apie tai, kad jiems toje mirties būsenoje buvo pasiūlytas laisvas pasirinkimas: pasinerti į beasmenę dvasinę šviesą, arba sugrįžti į šį materialų kūną. Taigi, kai kurios detalės iš žmonių patirčių sutampa su tuo būties vaizdu, kurį randame hinduizme.

Vytautas

#143
vasario 15, 2014, 11:15:21 Redagavimas: vasario 15, 2014, 11:21:36 by Vytautas
Iš mano požiūrio taško tai ta beasmenė šviesa atitinkamo egregoro vaizdas "iš vidaus". Besielio žmogaus "aš" negali pereiti į sielų pasaulį bet turėjo galimybę susijungti su egregoro esme. O žmonių su siela "aš" be problemų pereina į sielų pasaulį tolimesniam egzistavimui iki sekančio įsikūnijimo. To sielų pasaulio jokiais būdais pažinti neįmanoma. Jis neteikia apie save absoliučiai jokios informacijos skirtingai nei tarpinis pasaulis. Tarpinis pasaulis buvo savotiška šio pasaulio tąsa ir kai kurie žmonės jį visiškai realiai suvokė. Pasakojimai apie įsikūnijimus tai pasakojimai kokio nors atsitiktinio mirusio žmogaus likučių informacija. Pasakojama tarsi savo bet iš tikro su pačiu pasakotoju tai neturi nieko bendro. Tiesiog tam tikroje būsenoje informacijos nuskaitymas iš tarpinio pasaulio. O informacijos ten sočiai. Aišku čia mano savitas požiūris. Niekas taip negalvoja  :)

a.t.sielis

#144
vasario 15, 2014, 11:38:07 Redagavimas: vasario 15, 2014, 11:39:51 by a.t.sielis
Citata iš: Vytautas  vasario 15, 2014, 11:15:21
Pasakojimai apie įsikūnijimus tai pasakojimai kokio nors atsitiktinio mirusio žmogaus likučių informacija. Pasakojama tarsi savo bet iš tikro su pačiu pasakotoju tai neturi nieko bendro. Tiesiog tam tikroje būsenoje informacijos nuskaitymas iš tarpinio pasaulio. O informacijos ten sočiai. Aišku čia mano savitas požiūris. Niekas taip negalvoja  :)


Kai kurie galvoja į tą pusę. Pvz. kalbama apie kolektyvinę atmintį, archetipus ir pan.

Mano galva, neįmanoma susitapatinti su niekuo kitu tarsi tai būtų tavasis "aš", išskyrus su savim. Pvz. jeigu gautum kito asmens patirtis, tai suvoktum, kaip tas asmuo jautėsi, bet vis vien ne iš "aš" perspektyvos. Yra tokių NDE aprašymų, kai žmogui parodoma, kaip kiti asmenys jautėsi dėl jo veiksmų. Jis viską suvokia, jausmus kuriuos tie patyrė, bet vis vien lieka kitu individu, stebinčiu patyrimus, o ne esančiu pirminiu patyrėju, kuris patiria viską susietai priežastiniais ryšiais, kaip savo likimą ir gyvenimą, tęstinę egzistenciją, savo veiklą.

Čia galima vadovautis tuo pasakymu: "nuo savęs nepabėgsi". Iš savęs neišsinersi. O tai reiškia, kad kitas netaps tau tavimi (savuoju "aš"), ir tu jam netapsi jo "aš" - nuo savęs nepabėgti ir iš savęs neišsinerti; aš negaliu nustoti būti aš, o kitas negali nustoti būti kitas. Kiekvienas "aš" yra unikalus būties faktas, todėl negali būti pakeistas kažkuo kitu.

Jeigu mūsų, kaip sąmonės vienetų, egzistencija amžina, tai jos neįmanoma panaikinti, išjungti, transformuoti. Kad ir kokius suvokinius patirtume, esame tas pats stebėtojas, patiriantysis, kontinuuali esybė. Vadinasi, visus suvokinius galime tiesiogiai pagal patyrimo jautimą skirti, ar jie yra mūsų pačių suvokiniai, kuriuos patyrėme patys, ar tai kažkieno kito suvokiniai, o mes juos iš to mūsų vienatinės/individualios autentiškos esaties taško tik stebime.

Vytautas

#145
vasario 15, 2014, 12:21:05 Redagavimas: vasario 15, 2014, 12:28:52 by Vytautas
Citata iš: a.t.sielis  vasario 15, 2014, 11:38:07
Jeigu mūsų, kaip sąmonės vienetų, egzistencija amžina, tai jos neįmanoma panaikinti, išjungti, transformuoti.

Pagal mane tame ir problema kad šioje vietoje yra dviejų skirtingų tipų žmonės. Vieni amžini kiti ne. Neturiu kažkokių pritrenkiančių įrodymų bet per 1.5m eksperimentuojant pastebėjau kad pvz vieniems žmonėms švytuoklė veikia kitiems ne. Vieni saulės simbolius mato kiti ne. Logiškai apmąsčius mūsų klonavimo galimybę tai galima paaiškinti visai logiškai. Tiesiog vieni žmonės neturi tiesioginio ryšio su tikru anapusiniu pasauliu. Tiesiog ne per jį atsirado. Kol egzistavo tarpinis pasaulis tai ir neturintys ryšio su tikru anapusiniu pasauliu atrodė gyvenantys amžinybėje, nes iš jų ten kažkokios dedamosios užsilikdavo. Ir atvirkščiai žmonių su sielomis viskas išnykdavo tarsi žūdavo. Bet dabar tiesiog viskas suyra ir anapus pereina tik tai kas gali pereiti ir turi savo atitikmenį anapus. Kitaip tiesiog neįmanoma. Iš kitos pusės to amžinumo niekaip nepajausi ir nepastebėsi. Žemiška prasme visi kaip ir lygūs. Aišku čia mano pamąstymai  :)

a.t.sielis

Filosofiškai tai žvelgiu taip:

Galim nagrinėti būtyje aptinkamus elementus/energijas/funkcionalumus, ir pastebėti, kad juos galima išlaipsniuoti pagal "vidujiškumą". Pvz. akmuo turi labai mažai vidujiškumo, akmuo nebendrauja, nebėgioja, neauga kaip augalai. Nėra jokios matomos indikacijos, kad akmuo turėtų kokią sąmonę ar vidinį gyvenimą (nors šaltiniai sako, kad akmenys taip pat turi sielą, tik jų sąmonė labiausiai neišreikšta).

Dar galima pastebėti, kad tokie elementai/energijos/funkcionalumai, kaip akmuo, žemė, t.y., kietieji materijos būviai, turi didžiausią tankį, daugiausiai savyje sutelkę materialios substancijos.

Tai pabandykim nuosekliai išdėlioti:

1) akmuo, žemė, kietas materijos būvis
2) vanduo, skystas materijos
3) ugnis, energija, reaktyvus materijos būvis, degimas
4) oras, dujinis materijos būvis
5) eteris, erdvė

Matom, kad dalykai/energijos/funkcionalumai subtilėja ir skystėja, darosi vis labiau "oriški", kol galiausiai ateinam iki eterio, erdvės, kuri savyje neturi "apčiuopiamos" materijos.

Toliau, prasideda dar subtilesni elementai/energijos/funkcionalumai

6) jutimai
7) protas, mintys
8 ) suvokimas, intelektas
9) saviidentifikacija, tapatybė

Kiekvienas iš jų turi vis daugiau "vidujiškumo". Jutimai veikia tarsi objektyviai, matai ką matai, regėjimas tiesiog veikia, jis neturi savo vidinio gyvenimo. Bet protas, kuris tuos jutimus analizuoja ir priima iš jų informaciją, jau turi minčių, kurios turi savo kažkokią vidinę esmę, tarsi savo savarankišką gyvybingumą, turi savyje kažką daugiau. Tada eina suvokimas, kuris dar organiškesnis, ir dar daugiau turi "vidujiškumo" kokybės. Saividentifikacija, tapatybė jau labai artima pačiam "aš", pačiam vidui.

Ir galiausiai, tai tas "aš", pirminė sąmonė. Jeigu anksčiau minėti elementai/funkcionalumai buvo tarsi sąmonės imitacijos ar dalinės sąmonės formos, tai patyrėjas yra grynoji sąmonė.

Taigi, visa šita eilė elementų/funkcionalumų išsilaipsniuoja pagal subtilumą, "vidujiškumą", gilumą.

Ką dar galima būtų pastebėti pagal šių elementų padėtį laiko atžvilgiu? Kiekvienas iš jų yra ilgiau trunkantis negu prieš tai ėjęs. Pvz. erdvė yra ilgiausiai trunkanti iš visų apčiuopiamų elementų. Akmuo gali pavirsti į dulkes, būtų sulydytas į lavą; vanduo išgaruoti, ir virsti dujomis; bet visa tai vyksta erdvėje; kol tie pokyčiai vyksta, erdvė lieka nepakitusi.

Mūsų mintis sąlygoja per jutimus gaunama informacija, bet mintys, nors pačios ir keičiasi, išlieka stabilesnės negu jutimų vis nauja informacija ir potyriai. Suvokimas yra stabilesnis negu mintys, o saviidentifikacija stabilesnė negu suvokimai ir kiti mentaliniai reiškiniai. Galiausiai, "aš", patyrėjas - visada esantis. Kaip pats aukščiausias elementas tarp visų šių išvardintų, natūralu prieiti išvados, kad jis mažiausiai kinta, yra amžinas.

Taigi, iš to išeinant, bet kas, kas turi sąmonę, yra amžinas individas savo gelmine dalimi. Vien sąmonės buvimo faktas tai suponuoja. Iš dviejų sąmoningų esybių negali būti viena laikina, kita amžina. Nes sąmonė - amžinas elementas/energija.

Jupiteris

As asmeniskai tikiu reinkarnacija, nes esu patyres atsiskyrima nuo kuno ne viena karta, ir gaves tokia patirti nebeturiu jokiu abejoniu, kad yra kazkas musu kune, kas gali atsiskirti.. Ir cia ne proto zaidimai kazkokie, tai ka as maciau isejas tikrai vyko realybeje, tai tiek ;)

Vytautas

Iš rytietiško supratimo pusės labai gražiai ir aiškiai išdėstei savo mintį. Na aš viską suprantu paprasčiau savaip. Kas yra "aš" aš nežinau. Tai kažkokia nežinoma energija persmelkianti kūną ir save išreiškianti per jį. Kūnas be jos tas pats kaip akmuo, oras ar ugnis. Savotiška mechanika bei chemija ir nieko daugiau. Būtent "aš" ir siela yra amžinos poroje. Vienas "aš" galėjo atsirasti bet jis negali ilgiau egzistuoti nei kūnas. Tiesiog turi pereiti į atitinkamą lygį. Bet jei nėra "pervedėjo" sielos turi arba išnykti arba kažkur užstrigti. Tas dvigubas komplektas tam kad susieti šį ir anapusinį pasaulį ir užtikrinti pastovų ryšį tarp jų. Tiesiog tokia kūrėjų konstrukcija tam kad perspektyvoje sukurti panašius į save. Aišku mūsų požiūriai skiriasi, bet, kaip minėjau, patikrinimui savas laikas.

eve9lin

Na aš tai tikiu, nors jei pamasčius logiškai....Jeigu reinkarnacija egzistuotu tai zmoniu skaičius butu apytiksliai toks pat gal svyruotu nuo vieno iki dviejų tukstančių. Bet kodėl tada prieš 5 metus musų buvo 6.5 mln o dabar daugiau negu 7mln?

Aukštyn