Patriotizmas, tautiškumas, valstybė

Pradėjo a.t.sielis, birželio 13, 2018, 08:38:52

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  birželio 16, 2018, 09:35:22Teisingai, tai kas vertinga yra žmogaus viduje, tai yra jo tobula siela, su visomis dvasinėmis savybėmis ir ryšiu su Kūrėju.
Žmogaus viduje vertinga viskas, vertingas yra visas žmogus.

Citata iš: a.t.sielis  birželio 16, 2018, 09:35:22Kas link laimės, tai pilnai laimingi šiame pasaulyje yra dviejų rūšių žmonės: pamišėliai arba šventieji.
Minimaliai laimei užtenka, kad nebūtų prievartos, visa kita daugiau mažiau žmogus sugeba susikurti pats.

Citata iš: a.t.sielis  birželio 16, 2018, 09:35:22Taigi, iš to galima padaryti išvadą, kad reikalinga sparti sąmonės evoliucija, kad būtų išeita iš blogo likimo spąstų.
Pirmiausiai reikia įveikti klaidingą paradigmą, kuria pagrįsta žmogaus samprata. Teisingos ir žmogui tarnaujančios paradigmos niekada nebuvo, nei religinės, nei filosofinės, nei mokslinės, nes paradigmas visada kūrė suinteresuota valdžia, kurios tikslas buvo pavergti visuomenę.

Tą žmogui tarnaujančią paradigmą turi sukurti patys žmonės, išeidami už visų oficialių organizacijų rėmų, kurios primetinėja savo perspektyvą ir tarnauja tik sau, ne žmogui. Religija dažnai buvo tokia pat prieš žmogų nukreipta ideologija, kuri iškraipė jo prigimtį ir į sąmonę įnešė konfliktą, šitaip žmogų paversdama dvasiniu ligoniu.

Siekiant paradigmos kuri tarnautų žmogui, turi būti harmonija tarp visų žmogaus sudėtinių dalių. Niekas nėra labiau ar mažiau vertinga. Žmogus neturi būti skaldomas, nes yra nedaloma visuma.

a.t.sielis

Viskas paprasta: tai kas laikina yra nerealu, tai kas amžina - egzistuoja iš tikro. Kas žmoguje amžina, o kas laikina?

klajunas

Gyvenimas šioje planetoje laikinas. Vadinasi jis nevertingas???

a.t.sielis

Vertingas kaip pamoka, kaip kelio atkarpa. Vertingas dėl to, kad rezultatas bus amžinybės pasiekimas. Bet tai nėra absoliuti vertybė žiūrint iš gyvos esybės pozicijos. Tai tarsi sapnai, klajonės po materialią visatą. Pati egzistencija yra vertinga, laikinas gyvenimas turi galimybę todėl, kad yra amžinas gyventojas. Nebūtų gyventojo, nebūtų gyvenimo. O gyventojas nėra laikinas. O jeigu jis nėra laikinas, kaip jam gali būti vertingas laikinas gyvenimas? Panašiai, kaip žuviai vertinga dykuma?

Kai asmuo jau susivokęs, tada jam viskas vertinga, net ir laikinos aplinkybės, nes jis viską panaudoja, jis jau viską atradęs. Jau neklajoja, nesiblaško.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  birželio 15, 2018, 15:41:40Visur reikia sisteminio požiūrio.

Pvz. dabartinė faktinė kapitalistinės visuomenės struktūra yra maždaug tokia:

1. aukščiausia visuomenės klasė - pakvaišę pop menininkai (kuria Holivudo filmus ir kitą šlamštą)
2. galingiausia visuomenės klasė - kriminaliniai: korumpuoti politikai, valdininkai ir kapitalistai.
3. ir jiems keliaklupsčiaujantys specialistai, darbuotojai ir tarnautojai - didžioji masė.
Hierarchija yra neišvengiamas dėsnis, nes visi žmonės negali veikti vienodu mastu. Maksimalus, planetinis mastas įmanomas tik mažumai, vadinamai elitu, o kito visi išsisluoksniuoja po jais, turėdami vis labiau savo aktyvumo mastą riboti, iki minimalaus. Kai yra daug žmonių veikiančių vienodu mastu, natūraliai kyla konfliktai, kurių rezultatas yra vienų apsiribojimas, o kitų įsitvirtinimas. Nugali tie, kas yra geriausi arba kas turi efektyviausius svertus. Vienas iš tokių svertų yra natūralūs planetos resursai, kurie iš principo turėtų būti bendra gėrybė, bet realiai buvo užgrobti nedidelių grupelių, ir leido jiems susikrauti pasakiškus turtus. Turtai yra svertas, leidžiantis maksimalizuoti veiklos apimtis, visus kitus suspaudžiant po savimi. Toks principas galioja visur, taip pat ir religijose, kur daugybė sektų ir kultų tarpusavyje kovoja ir vieniems pavyko išaugti iki globalinių judėjimų, o kiti buvo nustumti į apačią arba sunaikinti.

Gal kas žino efektyvų metodą, kaip šitą realybę būtų galima efektyviai sutvarkyti, bet nenaudojant prievartos? Pradinė būsena - kiekvieno svajonė veikti globaliniu, maksimaliu mastu.

a.t.sielis

Išsisluoksniavimas yra natūralus. Išmintingiausi sudaro išminčių sluoksnį, energingiausi - karių sluoksnį, produktyviausi - gamintojų sluoksnį, o tie, kas gali patarnauti - darbuotojų sluoksnį. Žmonės yra aktyvesni, ir pasyvesni, kurie patys nieko ir nedarytų, todėl jie dirba kitiems. Prievartos čia niekur nėra. Verčia gyvenimo aplinkybės. Turtas kaupiasi pas tuos, kas jį kaupia. Valdo tie, kas sugeba paimti valdžią.

Paveikslas išsikreipia dėl vertybių sumaišties ir nemoralių veiklų. Tada yra ne karių sluoksnis, o plėšikų sluoksnis, ne išminčių, o kvailintojų, ne gamintojų, o sukčių.


a.t.sielis

https://www.delfi.lt/news/daily/education/50-metu-jav-pragyvenes-saulaitis-jauniausioji-karta-mane-labai-gasdina.d?id=78368465

Girdėjau, kad 90 proc. jaunimo norėtų išvažiuoti ir gyventi užsienyje.

Aš ir pats norėčiau išvažiuoti, ha ha :D

Reiškinys natūralus, žmogus - judanti esybė, nėra pririštas grandine prie kokio nors žemės taško. Žmogui būdinga judėti iš blogesnių kraštų į geresnius.

Sąjūdžio esmė buvo išsivaduoti iš sovietinio kalėjimo. O kai nėra kalėjimo, yra laisvas judėjimas.

Lietuvos projektas yra šiek tiek kitas, nors ir glaudžiai susijęs dalykas. Patriotinis aktyvus visuomenės sluoksnis nori kurti valstybę čia, ją vystyti. Padaryti čia gerą kraštą, gerą visuomenę.

Bet be išminties ir gebėjimo, nieko neišeis, arba tai užtruks labai ilgai, evoliucinis procesas, kuris gali duoti pažangą arba atžangą, progresą arba regresą. Nėra jokių garantijų.

Lietuvos problema yra išminties ir gebėjimo kumuliacinis trūkumas visuomenėje.

Šiapusines veiklas galima skirti į tris pobūdžius:
1) dora, gera, darbšti, dievota
2) aistringa
3) tamsi

Laisvas žmonių judėjimas taip pat gali būti šių trijų pobūdžių. Taigi, vieni norės išvažiuoti iš dorumo, kiti iš aistringumo, o kiti iš tamsumo. Pasilikimas taip pat gali būti iš dorumo, iš aistringumo ir iš tamsumo.

Pagal šiuos tris veiklos pobūdžius, skiriami ir socialiniai sluoksniai:
1) Intelektualusis, proto sluoksnis veikia daugiausiai pagal dorą
2) Valdovai ir kariai veikia daugiausiai pagal aistrą.
3) Verslo ir ūkinininkų sluoksnis veikia pagal aistros ir tamsos pobūdžius.
4) Samdomo darbo sluoksnis veikia daugiausiai pagal tamsos pobūdį.

Valstybės kūrimo darbu užsiima 2 sluoksnis, pati visuomenė negali normaliai funkcionuoti be visų keturių sluoksnių.

Kokios Lietuvos problemos pagal šį nagrinėjimą? Buvo akcentuojamos ir garbinamos aistros ir tamsos savybės, todėl beveik neegzistuoja intelektualusis sluoksnis, arba jis neužima savo vietos visuomenės funkcionavime. Valdantis sluoksnis yra degradavęs, bet tai visų pasaulio šalių problema, čia nieko išskirtinio, galbūt Lietuvoje jis dar silpnesnis ir menkesnis negu pvz. Vakarų šalyse. Atitinkamai tiek išminties, tiek valdymo potencialas yra nunykęs, o veikiant pagal aistros ir tamsos savybes, pagrindų stabilumui nelieka - jeigu jau reikia būti samdiniais, tai geriau pas turtingesnius šeimininkus, pvz. užsienyje.

Mane asmeniškai domina pirmasis veiklos pobūdis, ir dar aukštesni dalykai, jeigu šalyje jo mažai, tada manęs ta šalis netraukia ir nelaiko. Lygiai taip pat manęs netraukia Vakarų šalys.

Koks turėtų būti Lietuvos kelias? Būtina sukurti pirmąjį socialinį sluoksnį, o valdančiajam sluoksniui vadovautis pirmojo sluoksnio pamokymais. Bet tai neįmanoma, kadangi valdantysis sluoksnis negalės taip konsoliduotis - kova dėl valdžios juos ištąso ir padaro bepročiais, PR marionetėmis. Todėl Lietuva praktiškai yra aklavietėje, nesimato pažangos kelio. Aišku, pirmasis socialinis sluoksnis negali būti sukurtas materialistų, pirmąjį sluoksnį sukuria ir įkvepia aukštesnės jėgos, Dievas. Gimsta atitinkami žmonės, jie priima išminties kelią. Todėl laikas parodys, kas čia atsitiks. Ne žmogus viską valdo.

klajunas

#22
birželio 24, 2018, 17:50:33 Redagavimas: birželio 24, 2018, 17:58:58 by klajunas
Keistos man kalbos apie sluoksnių arba visuomenių „kūrimą". Juk visuomenė yra žmonės, o kaip tu gali kurti kitą žmogų lyg jis būtų kokia tavo nuosavybė. Kur dingo laisva valia? Kiekvienas žmogus pats save susikuria ir niekas tam neturi teisės trukdyti. išplėstos realybės akiniai, kur kompiuteris prie kiekvieno žmogaus prilipdo etiketę ir dar tos etiketės surikiuotos į hierarchiją nuo blogiausios iki geriausios, prie gero nepriveda ir atsiduoda dideliu primityvizmu. Pasaulis yra labai sudėtingas, tris ar keturios etiketės viską supaprastina, bet nesprendžia jokių problemų, net jeigu projektuojamos kaip psichologinis varikliukas, kuris turi versti judėti nuo blogiausios etiketės prie geriausios. Be to lingvistinė hierarchija ne visada atitinka psichologinę, nes psichologiškai, tai kas žodyje vaizduojama kaip didžiausias blogis realiame suvokime atrodo kaip didžiausias gėris. Žodžių širma iškraipo suvokimą.

Žmogui reikia ne daug - laisvės. Visa kita susikuria pats. Problema ta, kad laisvės nėra, ir tie tavo laukiami intelektualai nedirba savo darbo kaip tik todėl, kas nepakankamai laisvi. Kaip jie padaromi nelaisvais - kitas klausimas. Gal jų tokių net iš viso nėra, kurie labai kuo nors iš kitų išsiskirtų, mandras žodynėlis, viena kita teorija daugiau - dar nėra išskirtinumo požymis. Išskirtinių gabumų žmogus nesukuriamas, nes turi toks gimti - bet taip pat turi būti sistema, kuri jo nenusodintų dar jaunystėje. Jeigu gyvenime tenka spręsti ne tas problemas, kurioms esi skirtas, nieko gero sukurti būna neįmanoma. Yra ir švietimo problema, kad intelektas ne visai tinkamai formuojamas, nes pateikiant per pamokas neteisingą informaciją ir neišmokius kurti, aukštos kokybės sąmonės suformuoti neįmanoma.

Manau verta kovoti prieš bet kokią prievartą, už laisvę - ir mažiau lysti kitiems žmonėms į galvas, nes tai svetima teritorija. Šitaip atsiranda tokia tvarka, kokios žmonės yra verti. Jeigu žmonės turi nusikaltėlišką prigimtį, jie sukuria banditų gaują, o jeigu prigimtis graži - atsiranda civilizuota visuomenė. Nusikaltėlių deja ištaisyti neįmanoma, reikia mokėti kartu su jais gyventi taip, kad jie padarytų mažiausiai žalos. Gamtoje veisiasi virusai, bet tam susiformavo gynybinė imuniteto sistema. Nuo kiekvieno viruso yra savi gynybos mechanizmai, tik juos reikia atrasti, mažiau gyvenant svajonių pasaulyje, ir įsivaizduojant kad gyvenime neturi būti jokių problemų ir kad turi būti kuriamas toks pasaulis.

Lietuvoj bus tiek gero, kiek gero bus ES. Jeigu šitas projektas žlugtų Lietuva atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje. Nes per nepriklausomybę jau ne kartą būtą prie katastrofos slenksčio, nuo kurios gelbėjomės ne patys bet mus gelbėjo kiti. Patys būtume neišsigelbėję. Pagrindinis kovos laukas yra ne Lietuvoje, ta vieta yra planetinis elitas. Mūsų pagrindinė problema, kad šios vietos neužimtų banditų gauja, nes tokiu atveju žlugtų visa civilizacija. Ką mes darysime savo kieme - tokiu atveju neturės jokios reikšmės.

a.t.sielis

CitataJeigu gyvenime tenka spręsti ne tas problemas, kurioms esi skirtas, nieko gero sukurti būna neįmanoma. Yra ir švietimo problema, kad intelektas ne visai tinkamai formuojamas, nes pateikiant per pamokas neteisingą informaciją ir neišmokius kurti, aukštos kokybės sąmonės suformuoti neįmanoma.
Kalbame apie tą patį: kiekvienas turi veikti pagal savo prigimtį. O pagal prigimtis atsiranda bendrijos ir sluoksniai, nes "vienodų plunksnų paukščiai susiburia kartu".

Iškreiptoje visuomenėje kažkurios prigimtys neigiamos, slopinamos, nuvertinamos. Dėl to, kad garbinamos arba ruošiamos ("pripratimas - antras prigimimas") kitokios prigimtys: samdinio, verslininko, šoumeno, divos ir t.t. ir pan.

Kodėl žmonės nori bėgti iš tokios visuomenės ir tokios šalies? Nes neturi joje savo vietos pagal prigimtį. Jeigu jie turėtų savo vietą pagal prigimtį, ir būtų mokomi pažinti savo prigimtį, tada jaustųsi gerai. Bet jaučiasi blogai. Problema tame. Vienas dalykas, jie per mažai save pažįsta, antras dalykas, pati visuomenės struktūra ir sankloda yra labai iškreipta.

Prievarta yra kai visuomenės sankloda pagal prigimtis yra griaunama arba jai neleidžiama susiformuoti. Laisvė kai žmogus gali laisvai funkcionuoti.

Ar galima ištaisyti nusikaltėlius? Pagal tave: "Jeigu žmonės turi nusikaltėlišką prigimtį, jie sukuria banditų gaują, o jeigu prigimtis graži - atsiranda civilizuota visuomenė. Nusikaltėlių deja ištaisyti neįmanoma, reikia mokėti kartu su jais gyventi taip, kad jie padarytų mažiausiai žalos." Kažkoks tobulėjimas turi būti, net ir nusikaltėliams galima kalbėti apie teisingus dalykus, galbūt tai juos kažkiek paveiks, bus mažiau blogi nusikaltėliai. Nusikaltėlis turintis kažkokį konceptualų supratimą, garbės kodeksą, geriau negu visiškai stichiškas nusikaltėlis.

Jeigu žmonės keikia šalį, bet nesupranta priežasčių, kodėl joje blogai, ar nereiktų to išmintingai nagrinėti?

Nugalėtojas

Sveiki na mano mintys apie patriotiškumą yra tokios tarkim , ką tokio man davė Lietuva kad aš turėčiau būti patriotiškas? Pvz: dabar kviečia mane į kariuominę spėkit ar noriu eiti tikrai ne , už mokslus Lietuvoje mokėjau pats visa gyvena kiek aš jo begyvenęs visada sunkiai fizižkai dirbau, tai tarkim žvelgiant iš man situacijos tikrai nesijaučiu ir nesijausiu jokiu patriotu, o kaip forume ir buvo minėtas Lietuvoje reikia keisti sistemą.

a.t.sielis

#25
liepos 21, 2018, 09:40:16 Redagavimas: liepos 21, 2018, 09:47:11 by a.t.sielis
Praktiškai visur reikia keisti sistemą. Visame pasaulyje totaliai ydingas švietimo modelis. Tiesiog žmonių gadinimas.

O turėtų būti taip: kiekvienas pagal savo atitinkamą prigimtį turėtų būti nuo vaikystės ruošiamas atitinkamiems užsiėmimams, ir gauti atitinkamas teises ir pareigas.

Pvz. tie, kas valdys, užsiims teisėkūra, teisėtvarka, teisėsauga, gynyba ir karyba, turi būti tam iš karto ruošiami, ir automatiškai baigę mokslus tą ir veikti.

Tie, kas užsiims švietimu, kultūra, tiesos pažinimu, žinija, mokslu, atitinkamai turėtų būti tam iš karto ruošiami ir tą ir veikti.

Ir t.t. ir pan.

Tokiu būdu, tokių keistų dalykų, kaip šaukimas į kariuomenę, kai žmonės to visai nenori, nebūtų. Žmonės veiktų pagal savo prigimtį, ir nieko niekur nereiktų šaukti, nes visi jau būtų užsiėmę savo atitinkamais darbais.

Antras svarbus dalykas, kiek liečia teisėtvarką ir gynybą, yra tai, kad kariuomenė tik ruošiasi karui ir gynybai, bet neatlieka teisėtvarkos ir teisėsaugos funkcijų. Tai reiškia, kad smarkiai švaistomi žmogiškieji ištekliai ir finansai, o visuomenė naudos iš to neturi taikos metu. O karo metu vis vien bus tik griovimas ir didelė žala.

O turėtų būti taip, kad kariai turi išmanyti ir gynybą, karybą, bet kartu dalyvauti teisėkūroje, teisėtvarkoje ir teisėsaugoje.

Policininkų Lietuvoje yra 10000. Karių yra 16000, iš jų 8500 profesionalūs kariai, 4700 savanoriai, likę - šauktiniai.

Tai rodo, kad teisėsaugos pajėgos galėtų būti dvigubai didesnės, jeigu kariai dalyvautų teisėsaugos veiklose.

Jeigu žmonės būtų užimti pagal savo prigimtį, nebūtų reikalingos kvailos kalbos apie patriotizmą ir jo skatinimą. Ko gi patriotizmo skatintojai nori? Tai nesusipratimas. Jeigu žmonės jau būtų geriausiai užsiėmę visuomenei naudingais darbais, ko dar jie galėtų norėti? Kalbos apie patriotizmą tiesiog rodo, kad valdytojų sluoksnis korumpuotas, nėra intelektualiojo sluoksnio, arba tie du sluoksniai neatlieka savo funkcijų. Todėl tas funkcijas reikia kompensuoti agituojant kad žmonės būtų patriotiški, ir padarytų tai, ko valdytojai ir intelektualai nepadaro.

TinSoldier

Citata iš: a.t.sielis  liepos 21, 2018, 09:40:16O turėtų būti taip: kiekvienas pagal savo atitinkamą prigimtį turėtų būti nuo vaikystės ruošiamas atitinkamiems užsiėmimams, ir gauti atitinkamas teises ir pareigas.

Pvz. tie, kas valdys, užsiims teisėkūra, teisėtvarka, teisėsauga, gynyba ir karyba, turi būti tam iš karto ruošiami, ir automatiškai baigę mokslus tą ir veikti.
Žmonės baigę 12 klasių dažnai net neįsivaizduoja savo ilgalaikių tikslų, dar nebūna atradę savo pašaukimo ir t.t. O tu sakai, kad nuo ankstyvos vaikystės kažkas turėtų nuspręsti jų "prigimtį" ir nulemti jų gyvenimą, o tai turėtų padidinti pasitenkinimą savo gyvenimu ir savo veikla???

Tu rimtai manai, kad kažkokia tavo čia sukurpta 'prigimtinė' kastų sistema suteiktų žmonėms daugiau laimės nei dabartinės galimybės išbandyti save įvairiose srityse, imtis įvairios užklasinės veiklos, įgyti bendrą išsilavinimą, suteikiantį bazinį suvokimą apie pasaulį, tuomet profiliuotis mokslą pagal dominančias kryptis ir pagal visą įgyta pažinimą, patirtį, galimybes ir gebėjimus pasirinkti karjerą? Tu tikrai manai, kad visa šita tvarka ir sistema yra blogesnė nei tavo siūloma, kai kokiam 8 metų vaikui pasakytum: "žinai, neblogai su plaktuku mojuoji, o šaliai reikės statybininkų, tai tu būsi būtent juo, ir daugiau nieko nesimokyk ir nieko neplanuok savo gyvenime"?

Ir ar tu tikrai įsivaizduoji, kad darbas teisėsaugoje toks paprastas, kad jį galėtų dubliuotai dirbti bet kuris, turintis ginklą? Tikiuosi supranti, kad kariuomenės ir policijos darbo specifikos yra visiškai skirtingos ir reikalauja daugybės pasiruošimo, įgūdžių tobulinimo ir t.t. valandų? Tas pats, kas sakyti: Lietuvoje yra daug šeimos gydytojų, o chirurgų mažiau, tai galėtų šeimos gydytojai tuo pačiu ir operacijas atlikinėti, nes kitaip švaistomi žmogiškieji resursai.

P.S. Kariuomenė dalyvauja paieškos, gelbėjimo, nelaimių likvidavimo, išminavimo ir daugybėje kitų taikos meto misijų, kuriose policijos pareigūnai nesispecializuojasi.

a.t.sielis

#27
liepos 21, 2018, 12:36:26 Redagavimas: liepos 21, 2018, 13:06:11 by a.t.sielis
Citata iš: TinSoldier  liepos 21, 2018, 11:04:00Žmonės baigę 12 klasių dažnai net neįsivaizduoja savo ilgalaikių tikslų, dar nebūna atradę savo pašaukimo ir t.t. O tu sakai, kad nuo ankstyvos vaikystės kažkas turėtų nuspręsti jų "prigimtį" ir nulemti jų gyvenimą, o tai turėtų padidinti pasitenkinimą savo gyvenimu ir savo veikla???
Būtent. Tiesiai į taikinį. Žmogaus pasimetimas, dėl to, kuo jis gali užsiimti ir ko nori, kai baigia 12 klasių, ryškiausiai parodo dabartinio švietimo modelio ydingumą. Tokiu būdu dažnai žmonės iki 50 metų praleidžia blaškymęsi ir nepasitenkinime savo užsiėmimuose, darbuose ir pasirinkimuose. Taip ir neatranda kas jie tokie iš tikro. Visas gyvenimas nuėjęs barbariškomis ir neišmanėliškomis vėžėmis. Todėl ir sakau, kad tai žmonių gadinimas.

Būtent, kad žmogus iki suaugdamas jau turi sužinoti, koks yra pasaulis, ir kokie žmogaus ilgalaikiai tikslai bei veikimo principai, kokia žmonių vieta visuomenėje, pasaulyje, kūrinijoje, kokios yra esminės gyvenimo kryptys ir galimybės. Ir tada pasirinkti savuosius tikslus ir planus. O ne tai, kad ieškoti kažko tuščioje vietoje ir chaose, maltis jovale beprasmiškai ir be jokio supratimo. O tą jovalą generuoja neišmanėliai su samdinio mentalitetais, ruošiantys tik varžtelius ekonominei-technologinei sistemai, vergus, nesuprantantys visuomenės funkcionavimo ir kokių žmonių labiausiai reikia visuomenėje bei kaip juos ugdyti.

Prigimtis yra genuose, psichologijoje. Tie dalykai matosi nuo vaikystės: koks žmogaus temperamentas, į ką jis linkęs, kokie jo gabumai ir savybės.

Laikas mokykloje ir turėtų būti skirtas atrasti, kokia yra žmogaus prigimtis ir pašaukimas. Kas tai turi nustatyti? Pats vaikas kartu su atsakingu mokytoju/mokytojais.

Prigimties ir pašaukimo nustatymui taip pat turi būti atitinkamas mokslas, išmanymas, išmintis. Tai negali būti taip, kad atėjo belenkas, ir pasakė, kad bus taip ir taip. Barbariškai ir nemokšiškai tokių dalykų negali daryti - kalba neina apie barbarišką švietimo modelį, koks yra dabar. Kalba eina apie tai, kad iš barbariško švietimo modelio reikia išeiti, ir kurti civilizuotą išmintingą švietimo modelį.

Galiausiai, jeigu žmogus mokydamasis kažkurioje kryptyje pamato (ir mokytojai pamato), kad tai neatitinka jo prigimties ir pašaukimo, ir išryškėjo kitos savybės ir gabumai, jis gali pereiti į sau tinkamą kryptį. Taigi, jokios žalos nėra. Jeigu jis kažkur buvo priskirtas, vadinasi, taip atrodė, ir dalį tokių savybių jis turėjo, vadinasi, tas išsilavinimas jam irgi yra naudingas, pagal jo savybes. Jeigu tarpe tų savybių pasirodė kitos, ryškesnės, tai rodo jo konkrečius ypatumus. Pvz. sakykim, jeigu vaikas mokytųsi kaip karys ir valdytojas, bet paskui pasirodytų, kad jis intelektualas, švietėjas ir kultūrininkas, atitinkamai, jo prigimties pobūdis yra intelektualas su dalinėmis kario ir valdytojo savybėmis, ir būtent ten jis galėtų užsiimti, kur intelektualai bendradarbiauja su karių ir valdytojų sluoksniu, pvz. teisėkūroje.

CitataTu rimtai manai, kad kažkokia tavo čia sukurpta 'prigimtinė' kastų sistema suteiktų žmonėms daugiau laimės nei dabartinės galimybės išbandyti save įvairiose srityse, imtis įvairios užklasinės veiklos, įgyti bendrą išsilavinimą, suteikiantį bazinį suvokimą apie pasaulį, tuomet profiliuotis mokslą pagal dominančias kryptis ir pagal visą įgyta pažinimą, patirtį, galimybes ir gebėjimus pasirinkti karjerą? Tu tikrai manai, kad visa šita tvarka ir sistema yra blogesnė nei tavo siūloma, kai kokiam 8 metų vaikui pasakytum: "žinai, neblogai su plaktuku mojuoji, o šaliai reikės statybininkų, tai tu būsi būtent juo, ir daugiau nieko nesimokyk ir nieko neplanuok savo gyvenime"?
Tai nėra mano sukurpta "kastų sistema", tai žinios, išmintis, apie tai, kad žmonės pagal prigimtį natūraliai visuomenėje susisluoksniuoja. Tai universalu. Jokia visuomenė neegzistuoja be valdytojų, karių, intelektualų, verslininkų ir darbininkų.

"Pagal prigimtį" reiškia, kad yra visiškas socialinis mobilumas pagal prigimtį. T.y. niekas negali pasakyti vaikui, "tu būsi statybininkas". Jeigu vaikas nori būti kariu, jaučia tokį norą, ir jeigu jame matyti savybės, reikalingos kariui, vadinasi, jis gali ir turi būti kariu. Ir t.t. ir pan. Noras ir pašaukimas čia daug ką lemia - užtenka pamatyti, kad tas noras ir pašaukimas yra tikras, atitinka realias žmogaus savybes, o nėra šiaip užgaida, atšokusi nuo žmogaus realybės.

Toliau, niekas nesako, kad žmogus negaus bendrojo išsilavinimo. Visiems išlavintiems žmonėms reikia mokėti skaityti, rašyti, skaičiuoti, žinoti apie geografiją, pasaulį, mokslą ir t.t. Skiriasi tik kokiu gyliu ir kokia kryptimi tai daroma. Panašiai kaip ir dabartiniame modelyje, vieni yra humanitarai, kiti yra "tiksliukai", ir atitinkamai sureguliuotos mokymo programos. Humanitarai praeina stipresnes lituanistikos ir kt. programas, o "tiksliukai" - stipresnes matematikos ir kt. programas.

Modelis, apie kurį kalbu, sudėliotų kitokius profilius ir prioritetus bei kitokią mokomųjų dalykų bei praktikų gamą.

Pvz. jeigu šiuo metu yra "tiksliukai" ir "humanitarai", tai absurdas. Niekas nėra mokomas valdyti, niekas nėra mokomas tinkamai ir nedestruktyviai daryti verslą, ir niekas nėra nuosekliai mokomas ką reiškia būti intelektualiojo sluoksnio atstovu ir išmanyti išmintį ir žiniją, bei praktinę gyvenimo etiką ir discipliną.

Kiekvienam užsiėmimui yra sava disciplina, etika, idealai, gyvenimo būdas, treniravimasis. Karys turi būti fiziškai treniruotas kovoti, o dvasininkas turi būti fiziškai treniruotas askezei, susitvardymui, piligrimystėms. Ir t.t. ir pan. Karys-valdytojas turi suprasti aukštesniuosius visuomenės egzistavimo ir valdymo principus, kokių principų jis jokiais būdais savo veikloje negali pažeisti, ir kokį blogį tokie pažeidimai neštų. Pvz. Anglijos karalienė Elžbieta nuo mažų dienų buvo mokoma tam tikrų principų, ir todėl gana garbingai vykdė monarcho pareigas (neidealizuojant, nes "Firma" matyt turi ir problemiškų savybių.)

Visuomenė, tinkamai neugdanti karių-valdytojų ir intelektualų - pasmerkta nesėkmėms. Todėl Lietuva taip ir keikiasi, kad nėra išsiugdžiusi gabių karių-valdytojų ir intelektualų. Dauguma valdytojų ir intelektualų - netikę ir korumpuoti, paskendę blogybėse, ydose, nuodėmėse, neišmanyme.

Šiuolaikinis barbariškas švietimo modelis ruošia pasimetusius besiblaškančius samdinius ekonominei sistemai, nemokančius gyventi ir veikti, neturinčius disciplinos, atitinkamai praradusius visas geras savybes ir talentus. Žmonės tampa šiukšlėmis, ir viskas eina šiukšlinu keliu. Todėl taip viskas ir keikiama. Jie keikia save, gyvenimą ir visus, kadangi nieko gero neveikia, ir yra nepatenkinti kolektyviai sugeneruota savo pačių veiklos pasekme.

Nėra paruošimo esminėms reikalingoms socialinėms funkcijoms, kurios, kaip kalbėjom, yra žinija, valdymas, gamyba ir samdomas darbas. Net ir samdomam darbui ruošiama iškreiptai.

Na bet tai subtilios, plačios temos, kurių, matyt, negali suvokti. Jeigu neskirsi tam laiko ir gilių apmąstymų. Jeigu giliai apmąstysi tas temas kelis metus, pradėsi gaudytis. Pats suprasi. Nors tai irgi abejotina, priklauso nuo to, kiek stengsiesi atrasti, kur yra iliuzija, o kur tiesa būtyje, pasaulyje. Nes mąstydamas iliuzinėje paradigmoje, prieisi tik iliuzijos intensyvėjimo.

CitataIr ar tu tikrai įsivaizduoji, kad darbas teisėsaugoje toks paprastas, kad jį galėtų dubliuotai dirbti bet kuris, turintis ginklą? Tikiuosi supranti, kad kariuomenės ir policijos darbo specifikos yra visiškai skirtingos ir reikalauja daugybės pasiruošimo, įgūdžių tobulinimo ir t.t. valandų? Tas pats, kas sakyti: Lietuvoje yra daug šeimos gydytojų, o chirurgų mažiau, tai galėtų šeimos gydytojai tuo pačiu ir operacijas atlikinėti, nes kitaip švaistomi žmogiškieji resursai.
Dažnai darbas yra paprastas, nes genialumas - paprastume. Kai nepadarai paprastų ir esminių pareigų, tada prasideda komplikacijos ir sudėtingumai, kur reikia "specialistų".

Pvz. kažkas platina narkotikus. Darbas paprastas - pagauk, sulaikyk, atimk, nubausk. Kur platina? Tarp jaunimo, prie mokyklų, naktiniuose klubuose, etc. Eik, būk tose vietose, stebėk.

Vyrai muša žmonas. Eik, būk, grąsink, spausk tuos vyrus.

Ir t.t. ir pan.

Smulkus chuliganizmas - patruliuok, būk, spausk, bausk, reformuok. Tokiu būdu užkardomas kelias į didesnį nusikalstamumą.

Musulmonų getai - kaip pvz. Molenbekas Belgijoje, iš kur buvo planuojami ir vykdomi teroro aktai. Eik, kratyk, ieškok, spausk, būk.

Dalykus keičia proaktyvi veikla. O tai daro kariai-valdytojai pagal pašaukimą. Jie pasako: "taip nebus", ir vykdo, kad būtų kitaip. Jei pamato, kad kažkas neteisinga, kažkur vyksta blogybė, ir automatiškai veikia taip, kad būtų teisingumas ir blogybės būtų sustabdytos. Biurokratai ir policininkai su samdinio mentalitetu niekada nieko nepadarys, tik kovos su pasekmėm ir verks dėl savo atlyginimų.

TinSoldier

Jeigu pragaras egzistuoja, esu įsitikinęs, jis organizuojamas pagal taviškį pasaulio suvokimą ir tavo palaikomus visuomeninius ir socialinius modelius.

Reiks gal net atsiduoti tikėjimui dievu - patekimas į tokį pragarą (aka tavo utopiją) pernelyg baisi perspektyva, kad norėčiau rizikuoti.

a.t.sielis

#29
liepos 21, 2018, 14:50:31 Redagavimas: liepos 21, 2018, 18:46:31 by a.t.sielis
Tai kas tau nepatiko ir kas ten pragariško?

Grįžtant prie to, kad po 12 klasių žmonės nežino ko nori, ir paieškos užima dar gerus 20 metų, tai rodo, kad mokymas yra netikęs, niekam jų neįkvėpė ir niekuo nepatraukė. Mokymas buvo technokratinis, beprasmis, todėl žmonės jį ir atmeta. Dauguma supranta, kad tai, ko mokoma mokykloje, yra niekai, niekuo nepravers gyvenime, ir neduoda nieko užtikrinto, o tie, kurie nesupranta to dar besimokydami, supranta vėliau per tuos 20 metų iki vidurinio amžiaus krizės.

Gaunasi, kad nei gyventi, nei mirti niekas mūsų neparuošė, ir mes tokie, kaip gyvuliukai varomi į skerdyklą, nuo nesėkmės prie nesėkmės ir į mirtį.

Kai kuriems paieškos pasiseka, kaip pvz. man pasisekė, bet už tai jokio ačiū vidurinei mokyklai ar universitetui. Viską ką radau, radau pats, nepaisydamas visų nesąmonių, kurių mokė kvailių sistema ir kvailių džiungliuomenė.

O modelis, apie kurį aš kalbu, yra kažkas įkvepiančio. Argi ne įkvėpimas rasti tai, ką iš tikrųjų žmogus sugeba, ir nedaryti iš jo kvailio ir atsilikėlio? Pvz. žmogus yra vikrus, stiprus, drąsus, šaunus - tai rodo, kad jis priklauso karių sluoksniui, o nėra kažkoks prastai besimokantis atsilikėlis, ar turintis eiti sportininko keliu. Sportininkas yra samdinys, dirbantis pramogų sferoje, kaip kad pvz. krepšininkai. Tai kvailystė. Jeigu žmonės turi tokius prigimtinius talentus, jie turi būti valdytojai, kariai, tie, kas lemia visuomenės gyvenimą, kas yra visuomenės lyderiai, o ne tarnauti darbininkų pramogoms per TV.

Ar žmonės nebūtų įkvėpti, jeigu vietoje to, kad mokytųsi kvailose technokratinėse ar lituanistinėse pamokose, ir visai ten nenorėdami būti, gaudami prastus pažymius, ir patirdami kvailą peikimą dėl to, kad neturi akademinių gabumų reikalingų sistemos varžteliams, iš tikro mokytųsi svarbių gyvenimo principų ir mokslų pagal savo prigimtį. Sakykim, kariai jau mokytųsi iš karių, ir treniruotųsi kaip kariai. Visai kitas gyvenimas ir kitas įkvėpimas, negu tuščiai stumti laiką bereikalingose ir netinkamose pamokose. Jie turėtų tikrus savo herojus, lyderius, ir veiktų praktiškai, vietoje to kad kasdieną matytų nemėgstamus mokytojus.

O šiaip tai ne utopija, tai realybė: niekas nepaneigs, kad mūsų visuomenėje egzistuoja valdantieji, kultūrininkai, kariai, policininkai, verslininkai, darbininkai ir t.t.. Visi tie sluoksniai yra, tai ne utopija, tai realybė, tiesiog trūksta tinkamo pasiruošimo ir kyla klausimų, ar visi yra savo vietose, ar turi tinkamų savybių savo užimamoms pozicijoms. Galbūt Grybauskaitė neturi valdytojo prigimties, pagal prigimtį ji gal labiau būtų tinkama būti buhaltere, o koks nors Marčiulionis gal turėjo būti prezidentas, o ne krepšininkas.

P.S: ir aš tikrai nekalbu apie fašizmą, policinę valstybę. Kalbu apie visuomenę, turinčią normalius funkcionalius sluoksnius, ir besivadovaujančią išminties principais. Normalią gyvybingą visuomenę, o ne dabartinį farsą.

Aukštyn