Trys gyvenimo lygmenys

Pradėjo a.t.sielis, rugpjūčio 26, 2013, 10:42:56

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

"Prašau, atidžiai pasiklausykite ką aš paaiškinsiu. Bandysiu paaiškinti jums dalyką mokslišku būdu, apibendrintai, nepriklausomai nuo visų religinių koncepcijų.
Visų pirma, mums reikia suprasti, kad yra trys gyvenimo lygmenys: žemiško mėgavimosi lygmuo, atsižadėjimo lygmuo ir pasišventimo lygmuo. Mėgavimosi lygmuo yra tai, kur dabar daugiau ar mažiau esame. Žemiškas mėgavimasis reiškia išnaudojimą; ir niekas šiame lygmenyje negali egzistuoti be išnaudojimo:

ahastani sahastananam
apadani catuspadam
laghuni tatra mahatma
jivo jivasya jivanam

"Tie, kas turi rankas, gyvi tais, kurie neturi rankų. Keturkojai gyvūnai gyvi žole, krūmais ir t.t., o dideli gyvi mažais"
Viskas čia pilna gyvybės - krūmai, žolė ir medžiai irgi yra gyvybė, bet be išnaudojimo niekas negali čia išlaikyti savo kūno.

Tai išnaudojimo lygmuo, ir kaip sako trečiasis Niutono dėsnis, kiekvienam veiksmui yra lygus priešingas atoveiksmis. Išnaudodamas asmuo įsiskolina, ir tam, kad atiduotų tą skolą, jam teks keliauti žemyn. Tokiu būdu yra labai daug gyvų esybių, kurios vėl ir vėl kyla ir leidžiasi dėl veiksmų ir atoveiksmių išnaudojimo lygmenyje. Visuomenė stengiasi siekti išnaudojimo. Visuomenė stengiasi išnaudoti maksimaliai; visur yra pastangos gyventi kitų sąskaita. Be to neįmanomas gyvenimas šioje srityje, kadangi tai išnaudojimo lygmuo.

Budistai, džainistai, Šankaros pasekėjai ir daugybė kitų bando ištrūkti iš šio įsipainiojimo į išnaudojimą ir rasti gyvenimą, kuriame nėra šio išnaudojimo, veiksmo ir atoveiksmio. Kad išvengtų veiksmo ir atoveiksmio, jie bando rasti atsižadėjimo padėtį, ir prieina koncepcijos, panašios į miegą be sapnų, samadhi koncepcijos: visiškai pasitraukti iš objektyvaus pasaulio ir būti subjektyviame lygmenyje. Neleisdami savo jausmams judėti į žemesnį lygmenį, jie nuolat laikosi subjektyvios padėties, ir tai yra kažkas panašaus į miegą be sapnų.

Tie, kas tarnauja Aukščiausiai Dieviškai Asmenybei, vaišnavų poskyris, laikosi nuomonės, kad yra kitas pasaulis, pasišventimo pasaulis. Tas pasišventimas yra tiesioginė išnaudojimo priešingybė. Žemiškame lygmenyje kiekvienas vienetas nori išnaudoti aplinką, bet pasišventimo lygmenyje, kiekvienas vienetas nori tarnauti aplinkai; ir ne tik aplinkai, bet tikrasis to lygmens gyvenimo raktas yra tarnauti Centrui. Mes gyvename organiškoje visumoje, todėl kiekvienas taškas turi būti ištikimas organiškam Centrui. Šrimad Bhagavatam duotas paaiškinimas per palyginimą su tarnavimu medžio šaknims:

yatha taror mula-nisecanena
trpyanti tat-skandha-bhujopasakhah
pranopaharac ca yathenriyanam
tatheiva sarvarhanam acyutejya
(Bhag: 4.31.14)

Taip pat ir Vedų raštijoje randame pasakyta: "Bandyk surasti tą, kurį pažįstant pažįstama viskas"

yasmina prapte sarvamidam praptam bhavati
tad vijijnasasva tadeva brahma

Yra centrinis taškas, kurį pažįstant, viskas yra žinoma, kurį pasiekus, viskas pasiekiama. Viso Vedų patarimo labiausiai supaprastinta esmė - bandyti surasti tą Centrą. Todėl bandykite surasti tą Centrą. Pradžioje kai kurie gali galvoti kad tai absurdiškas teigimas: "Pažįstant tą vieną, viskas pažįstama, gavus tą vieną, viskas gauta - kas čia dabar? Tik beprotis gali sakyti tokį dalyką!" Taigi, Šrimad Bhagavatam ("Nuostabiuose Pasakojimuose apie Bhagavaną") duodama analogija: kai lieji vandenį ant medžio šaknų, palaistomas visas medis, ir kai duodi maisto skrandžiui, visas kūnas pamaitinamas, panašiai, jeigu patarnausi Centrui, visiems bus patarnauta. Tai įmanoma, ir tai daryti reiškia įžengti į pasišventimo lygmenį. Vengdami išnaudojimo lygmens, o taip pat ir atsižadėjimo lygmens, bandykite įžengti į pasišventimo lygmenį. Jūsų tikroji siela, jūsų atma, yra to lygmens narys. Tai tikrasis pasaulis, tuo tarpu kai šis yra iškreiptas atspindys.

Tikrasis pasaulis yra kur kiekvienas pasišvenčia visumai, atstovaujamai Centro, visai kaip sveikame kūne kiekviena smulkiausia dalelytė dirba viso kūno gerovei. Jeigu dalelytė dirba sau, ji ekstremaliai išnaudoja, ir tokie lokalūs darbai dėl lokalaus intereso yra aiškiai blogi. Kiekviena kūno dalis, kiekvienas atomas turi dirbti visos sistemos gerovei. Yra Centras, ir to vedama sistema dirbs."


Jo Šventenybė Bhaktirakšaka ("Pasišventimo saugotojas") Šridhara (1895-1988); ištrauka iš knygos "Home Comfort"

exdead

jei teisingai supratau dievas tai centras, o mes zmones tas pats organizmas atliekam savo funkcijas.

a.t.sielis

Iš tos pačios knygos:

Dabar noriu išreikšti šią koncepciją iš kitos pozicijos.

Buvo geras vokiečių filosofas Hegelis, jo filosofija vadinama perfekcionizmu. Jis pateikė idėją - Absoliučioji Tiesa, visko Pirminė Priežastis, privalo turėti dvi kvalifikacijas. Kokias? Ji turi būti iš savęs ir dėl savęs.

Prašau, atkreipkite dėmesį. Iš savęs reiškia, kad Jis yra Savęs Paties priežastis - Jo nesukūrė niekas kitas. Jeigu kažkas kitas Jį sukurtų, tada tas kūrėjas turėtų didesnę reikšmę. Todėl, kad būtų Absoliutas, Jis turi būti anadi, amžinai egzistuojantis ir niekieno nesukurtas. Absoliutas privalo turėti šią kvalifikaciją.

Kita kvalifikacija - Absoliučioji Tiesa egzistuoja dėl savęs. Jis egzistuoja Savo Paties pasitenkinimui, ne tam, kad patenkintų kažką kitą. Jeigu Jo egzistencija būtų patenkinti kitą esybę, tada Jis būtų antrinis, o tie, dėl kurių pasitenkinimo Jis gyvena, turėtų pirminę padėtį.

Taigi, Absoliutas turi turėti šias dvi kvalifikacijas: Jis yra Savęs Paties priežastis, ir Jis egzistuoja patenkinti tik Save, išpildyti Savo Paties tikslą. Absoliutas yra iš savęs ir dėl savęs. Jeigu kokia žolelė sujuda, ji juda kad išpildytų Absoliuto tikslą.

Viskas - kiekvienas įvykis, kad ir kas vyktų - turi būti dėl Jo patenkinimo. Taigi, tikroji srovė yra Jo lila, Jo Žaidimai, tačiau mes esame vedami atskirų interesų: šeimos intereso, arba šalies intereso, arba socialinio intereso, arba humanitarinio, ir t.t. Bet pagal begalinio požiūrį, visa tai tėra maža dalis, ir visi mes esame užsiėmę veikla dėl tokio atskiro intereso. Tarp nesuskaičiuojamų atskirų interesų vyksta susidūrimas, ir todėl egzistuoja problemos. Tačiau privalome palikti savo taip tariamus specialius interesus, išeiti iš klaidingo supratimo, ir bandyti pasiekti funkciją vieneto, kuris aktyvus dėl pilnos visumos reikalo.

Ezekiel

#3
rugpjūčio 30, 2013, 12:41:08 Redagavimas: rugpjūčio 30, 2013, 12:44:35 by Ezekiel
Mokslinis būdas turi remtis faktais, patvirtintas eksperimentais, o savo šių teiginių nepatikrinsi. Nebent gali turėti loginį teisingumą. Tai tik vienas filosofinis požiūris ir jis gali skirtis nuo kitų.

Kas tas centras tavo mąstyme?

a.t.sielis

Ezekieli, tau nepatinka? Mane tai ši knyga įkvepia, kai kurios jos vietos - širdžiai tarsi nektaras.

Jeigu šiame tekste buvo minėti žodžiai "mokslišku būdu", tai nereiškia, kad turėta galvoje eksperimentinis gamtos mokslas.

Šių teiginių tikrumu įsitikinti galima nebent per dvasinę patirtį.

Dėl eksperimentų - man kilo toks klausimas: "ar eksperimentinis mokslas bent vienam asmeniui yra suteikęs dvasinį tobulumą, pilnavertį savojo "aš" prigimties atskleidimą?"

Centras - pirminė būties priežastis, absoliutas. Ta viena jėga, kuri harmonizuoja viską, ir iš kurios viskas kyla. Dievo Asmenybė.

Jeigu galvojame apie harmoniją būtyje, visų egzistuojančiųjų laimės galimybę, tai turi būti kažkokia viena jėga, kuri visus apjungia harmonijoje. Kas nors gali galvoti, kad tai įmanoma be vienos centrinės asmenybės, tiesiog daugybės individų kooperacijos būdu, bet atskiri interesai būna priešingi, ir tarp jų kyla konfliktas. Taip ramybės ir harmonijos neįmanoma pasiekti. Pvz. ekonomikoje yra toks dėsnis, kad ekonominė pasiūla ir paklausa susiderina ir taip atsiranda rinkos pusiausvyra, tokiu būdu tarsi vartotojų ir gamintojų interesai susivienija ir tarnauja bendram gėriui. Bet reiktų pastebėti, kad toks mechanizmas taip pat yra ir labai didelių pasaulinių problemų priežastis: arši konkurencija, perprodukcija, žmonių likimai aukojami ant ekonomikos aukuro, stresai, bedarbystė, ekonominės krizės, užterštumas ir t.t. ir pan. Taigi, be gyvos, sąmoningos, dvasinės jėgos, kuri vienytų visą būtį - su pilna prigimtine teise tam, nes kaip tik iš jos visa būtis ir kyla - tikroji harmonija neįmanoma, beasmenis mechanizmas to negalėtų sukurti. Tam kad būtų harmonija, reikia kad širdys būtų dvasinėje bendrystėje.

Ezekiel

Ne, nesakau, kad nepatinka tik sunku suprasti apie ką kalbama ir kaip tai galima pritaikyti. Neparišu kas yra tas pasišventimo pasaulis.
What ever :D čia religinės knygos ištrauka, kuria reikia įsijausti ir tikėti.

Citata iš: a.t.sielis  rugpjūčio 30, 2013, 17:42:04
Šių teiginių tikrumu įsitikinti galima nebent per dvasinę patirtį.

Dėl eksperimentų - man kilo toks klausimas: "ar eksperimentinis mokslas bent vienam asmeniui yra suteikęs dvasinį tobulumą, pilnavertį savojo "aš" prigimties atskleidimą?"

Eksperimentas tai pažinimas per asmeninė patirtį, patirtis praturtiną dvąsiškai, suteikia žinių, gali suteikti laimės tai lyg mano supratimu ir priartina prie dvąsinio tobulumo. O kaip tų supranti dvąsinį tobulumą?
CitataCentras - pirminė būties priežastis, absoliutas. Ta viena jėga, kuri harmonizuoja viską, ir iš kurios viskas kyla. Dievo Asmenybė.

Na tai nieko neturi bendro su mokslu, aš nežinau kas yra pirminė būties priežastis. Harmonizuoja viską? O kodėl pasaulyje tuomet tiek disharmonijos?

paragraf 78

Na va, atilieli, o dievagojaisi kad neskaitai ezoterinio pobūdžio literatūros :)

a.t.sielis

Citata iš: Ezekiel  rugpjūčio 30, 2013, 19:06:11
Neparišu kas yra tas pasišventimo pasaulis.


Tobula būties sfera. Trys sferos: 1. išorinis, materialus kosmosas; pagrindinis principas: išnaudojimas 2. tarpinė sfera - neutrali būtis, nei materiali, nei dvasinė; tiesiog būtis, kur egzistuojantieji neišreiškia savo individualumo, bet yra pasinėrę į dvasinę šviesą (nirvana); pagrindinis principas: neveikimas 3. vidinis Aukščiausiosios Sąmonės pasaulis, dvasinis dangus, tobulai harmoninga sfera; pagrindinis principas: pasišventimas, meilės veikla.

CitataEksperimentas tai pažinimas per asmeninė patirtį, patirtis praturtiną dvąsiškai, suteikia žinių, gali suteikti laimės tai lyg mano supratimu ir priartina prie dvąsinio tobulumo.


Asmeninė patirtis yra geriausia kai yra asmeniška - per sielą, per širdį. Ne per išorinius jutimus. Skirtumas kaip tarp fotografavimo su foto kamera, ir dvasinių įspūdžių gilaus įsidėjimo į širdį. Nuotrauka gali netekti savo prasmės, bet dvasiniai įspūdžiai yra kažkas, ko niekad nepamirštam.

CitataO kaip tų supranti dvąsinį tobulumą?


Amžina egzistencija, pilna tobulo žinojimo ir džiaugsmo Dievuje; dvasinių savybių išsivystymas iki aukščiausio laipsnio: užuojauta, meilė, laisvė nuo prisirišimų ir ydų, blogų jausmų; pastovi išmintis ir tobulos žinios, neveikiamos iliuzijos ir sąlygotumų; poetiškumas ir grožio suvokimas bei skleidimas aplinkui; Absoliuto suvokimas ir buvimas nuolatiniame pasinėrime į Absoliutą. Ir t.t., daugybė tų savybių yra.

CitataNa tai nieko neturi bendro su mokslu, aš nežinau kas yra pirminė būties priežastis.


Taip, mes nežinom, bet ji gali egzistuoti, ir ją galima atrasti.

CitataHarmonizuoja viską? O kodėl pasaulyje tuomet tiek disharmonijos?


Cituoti tekstai atsako į šį klausimą: dėl atskirų interesų, nenoro atsiliepti į harmonizuojančią Absoliuto tėkmę. Šio pasaulio disharmonija egzistuoja kaip klaidingos savimonės ir veikimo savo egoistiškais interesais pasekmė, bet ji taip pat yra mokantis veiksnys. Šis pasaulys yra kaip mokykla, kuriame per kančias ir sunkius išbandymus sielos galiausiai susivokia, ko jos nori ir kas jos yra.

---

Citata iš: paragraf 78  rugpjūčio 30, 2013, 19:18:27
Na va, atilieli, o dievagojaisi kad neskaitai ezoterinio pobūdžio literatūros :)


Gali vadinti ją ezoterine, jeigu tau taip atrodo teisinga ir taip labiau patinka :) Bet tai ne ta ezoterika, kaip paprastai suprantama. Šiaip tai priklauso sanatana-dharmai, Vedų religijai, ir apibrėžtai tradicijai. O ezoterika - tai kas guli knygynų ezoterikos skyreliuose, yra šiuolaikinių autorių savarankiški kūriniai, tie autoriai nebūna kokios nors ilgaamžės tradicijos vienkrypčiai mokiniai.

paragraf 78

Kai aš kalbu apie knygų lentynose gulinčią literatūrą ją paprastai vadinu pseudoezoterine, labai reta knyga atitinka ezoterikos kriterijus :)
Tikrosios ezoterikos knygyne nelabai rasi, todėl apie pseudoezoteriką daug ir nekalbu, nes pseudo visada ir liks pseudo :)

a.t.sielis

Jeigu nori rimtai klasifikuoti pagal terminus, tai ši tradicija yra tiek egzoterinė, tiek ezoterinė. Tai nėra kažkoks slaptas mokymas, skirtas išrinktųjų ratui. Tai pamokslaujama evangeliniu stiliumi viešai, ir šventraščiai yra taip pat nuo pačių ankstyviausių laikų vieši, pvz. Bhagavad-gita, Bhagavat Purana.  Jie yra plačiai žinomi visuomenėje, ir priimto šventraščių kanono dalis. Netgi ezoteriškasis sandas, tai yra, tas, kas skirta turinčių aukščiausią dvasinės sąmonės lygį suvokimui, yra viešai žinomi šventraščiai. Bet to, ši tradicija priklauso visuotinei religinei sistemai ir ją puoselėja. Bet kas nepriklausomai nuo socialinės padėties, rasės, tautybės, lyties ir kitų veiksnių, jeigu turi norą ir tikėjimą, gali tapti mokiniu, kas vėlgi yra vieša (panašiai kaip krikštas).

paragraf 78

Nuo okultizmo doktrinos atsiradimo, t.y. nuo XIX a. ezoterika pavirto egzoterine. Dabar praktiškai nerasi ezoterinės ezoterikos, viskas yra viešai prieinama. Ezoterika jau seniai nebeteko paslėptumo prasmės. Va toks va paradoksas

a.t.sielis

#11
rugpjūčio 30, 2013, 19:58:38 Redagavimas: rugpjūčio 30, 2013, 20:08:05 by a.t.sielis
Ši tradicija yra egzoterinė nuo 16 amžiaus, siaurai traktuojant, ir nuo kažin kiek amžių prieš Kristų, plačiai traktuojant. Ji visada buvo tokia, nuo pat savo atsiradimo.

---

Klausimas: krikščionybė kaip religinė tradicija - egzoterinė, ezoterinė, ar abi savybes turi? Ir jeigu ji turi ezoteriškumo, ar tai padaro krikščionybę ne religija?

paragraf 78

Visos religinės sistemos pradeda nuo ezoterinio mokymo, tai faktiškai dėsnis yra. Vėliau jis gali patapti egzoteriniu, taip dažniausiai ir būna. Kai kurios religinės sistemos vėliau sugrįžta prie ezoterinio mokymo.
Tas labai jaučiasi sektose. Bet ir šiaip paėmus bet kurią religiją, ji vienu ar kitu metu visada būna ezoterinė. Kad ir ta pati krikščionybė, pirmaisiais amžiais buv visiškai ezoterinė.

Kas dėl vedomis paremtų mokymų, tai tie dalykai kurie apie vedas dėstomi mūsų laikais paprastai su vediškaja tradicija mažai ką bendra turi. Vedos žinoma senas veikalas, kurį reikia vertinti kaip didį išminties šaltinį, deja rytuose buvo ne vieną šimtmetį užsitesęs religinis nuosmūkis, jei neklystu jis įvyko iki viduramžių, tiksliai dabar nepasakysiu, bet ne tame esmė, esmė tame jog vėlesnis vedų traktavimas nebebuvo paremtas tikrąja vediškaja tradicija ir yra iš esmės neovedizmas. Na čia panašiai kaip Tomizmas ir Neotomizmas, rodos šaknys tos pačios, bet kosmologija visiškai kita, nors ir turinti sąlyčio taškų.

a.t.sielis

"Vedų" terminas turi platesnių ir siauresnių reikšmių. Technine prasme "Vedos" reiškia keturias Vedas. Bet pagal esminę reikšmę, "vedomis" vadinami visi autentiški dieviški apreiškimai, kurie surašyti į šventraščius (imant plačiausiai, netgi Biblija ir Koranas gali būti vadinami "vedomis"). Taigi, ši tradicija laiko save virš-vedine, tai yra, tai kas peržengia keturias Vedas, bet kas tęsia tą pačią Vedų dvasinę kultūrą ir atsako į jų ieškomą tikslą. Taip pat ji laiko save vedine, Vedų religija, arba turinčia "vedas" - apreikštas žinias.

Citatabet ne tame esmė, esmė tame jog vėlesnis vedų traktavimas nebebuvo paremtas tikrąja vediškaja tradicija ir yra iš esmės neovedizmas.


Nelaikau šito teiginio teisingu, ir esu nuoširdžiai įsitikinęs dėl viduramžių sąsajos su ankstyvąja vedų tradicija. Kad geriau suprasti problematiką, galiu duoti porą nuorodų:

http://harivayustuti.wordpress.com/rigveda-bhashya-agni-sukta/
http://harivayustuti.wordpress.com/rigbhashya-of-srimadhvacharya/

Apie ką šios nuorodos? Apie vieno pirminių šios tradicijos autoritetų Šri Madhavačarjos (1199-1278) komentarus Vedoms, kuriuose jis paaiškina Vedų prasmę. Jo paaiškinimas yra gilus ir išryškinantis nuoseklią tiesą - kad Vedos iš tikro kalba apie vieną Kūrėją, vieną Absoliutą, ir jį garbina.

Ar buvo tokio suvokimo tradicija nuo ankstyvųjų laikų? Per paaiškinimo gylį, bei turimas žinias apie ankstyvąją Vedų religijos tradicijų istoriją, galima teigti kad taip. Senuose raštuose ji yra.

Be to, kas teigia, kad vedų dvasinė esmė prarasta, ir nesutampa su ankstyvąja? Pirma ją reikia pažinti, ir tada palyginti. O pažinti gali šventieji, suvokusios tiesą asmenybės.

Jeigu taip atėmus krikščionybės šventųjų paliudijimus iš krikščionybės, kas patikintų, kad krikščionybės esmė nėra prarasta nuo paties Jėzaus laikų? Liktų tik išorinis istorinis kevalas - ką nagrinėja istorikai, ribota ir nepilna informacija. Labai jau spekuliatyvus būtų reikalas tuo atveju teigti, kad krikščionybė turi kažką tikro ir tiesiogiai tęsiančio ST ir NT laikų esmę būtent dvasine, o ne formalia prasme.

paragraf 78

Tai niekas ir neteigia, kad krikščionybė lygiai tokia pati kokia buvo anksčiau. Viskas pasikeitę. Tik matai, krikščionybė neturėjo atotrūkio mokyme, be to mes tikime jog yra du tikėjimo šaltiniai: Apreiškimas ir Tradicija. Tradicija buvo nenutrūkstama. To paties dėja negalima pasakyti apie vediškją kultūrą.
Be to jau pats pasakymas virš-vedinė rodo atotrūkį nuo vedų esmės. Visalaik kai mokymas yra virš arba prideda kažką nuo savęs, jis negali pretenduoti į autentiškumą.
Didžioji dalis sektų turi mokymą virš biblijos ar greta jos, kuris vertinamas labiau nei biblija. Su vedommis tas pats. Tai kad viduramžiais atsirado sekta kuri turi virš-vediškąjį mokymą, jau savaime turėtų priversti sunerimti dėl mokymo autentiškumo

Aukštyn