- Norėdami dalyvauti diskusijose, prašome prisijungti ar užsiregistruoti.
1
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - Šiandien 13:48:11Technotopinė matrica
Analizuodamas žmogaus sandarą, jau daug kur esu parodęs, kad jis sudarytas iš vidinės ir išorinės dalies. Vidinis žmogus yra holograma, kurioje mes gyvename, o išorinis yra mechanizmas, šią hologramą kuriantis. Vieni linkę manyti, kad pastaroji dalis yra tik biologinė, kiti mano, kad žmogus turi ir dvasinių komponentų, kurie neišnyksta jam mirus. Aš laikausi paskutinės nuomonės ir šią dvasinę žmogaus išorę vadinu juodąja liepsna. Tai, žinoma, tik vaizdingas pavadinimas, kuris leidžia į žmogaus prigimtį pažiūrėti poetiškai ir naudojamas tik kūrybiniais tikslais. Tad norint suprasti, ką juodoji liepsna reiškia, reikia žiūrėti ne paviršių, bet į esmę, į visą žmogaus modelį. Mano standartinė versija yra, kad juodoji liepsna kuria holograminę substanciją, o ląstelinis organizmas skirtas surinkti ir projektuoti į šią hologramą signalus. Kadangi jų surinkėjas yra organinis kūnas, ontologinėje hologramoje sukuriamas pasaulis yra visas materialus, pritaikytas kūno poreikiams. Tačiau tai nereiškia, kad pirmapradė didžioji sieva savo esmėje yra tokia, kokią ją atvaizduoja fiziškumas. Manoma, kad tolesnės jos dalys daugiau dvasinės, sudarytos iš dvasinių substancijų, kurios ontologinėje hologramoje nerodomos.
Šis išorinis žmogus yra vadinamas transcendentaliniu subjektu, kuris organizuoja visus informacinius morfizmus ir iš jų kuria sumatų srautą, kurį žmogus suvokia kaip savo pagrindinę tikrovę. Transcendentalinis subjektas atsako už visas vidines būsenas ir yra tarsi koks žmogų kuriantis Dievas arba Demiurgas, pagal gnostikų šaltinius. Tik esmė ta, kad tų Demiurgų yra tiek, kiek yra žmonių, nes kiekvienas žmogus, turi savo atskirą išorinę dalį, ir ta dalis kiekvienam sukuria unikalų, tik jam skirta pasaulio vaizdą. Tokiu atveju Demiurgu būtų visa rūšinė substancija, užkoduota genetiškai kurti konkrečiai rūšiai skirta pasaulių visumą, kurie paskui sąveikauja ir kuria rūšinį kolektyvą. Kadangi biologija yra savotiška natūrali technologija, tik labai giliai įausta į didžiosios sievos subtiliųjų substancijų audinį, ši vidinė holograma yra savotiška technotopinė matrica, rodanti ne tikrą pasaulį, bet tik dirbtinių signalų surinkimo būdu sukurianti iliuzinę realybę. Todėl iš esmės techninis signalas ir biologinis signalas - ne daug kuo skiriasi ir techninė holograma taip pat gali tarnauti kaip išgyvenimo priemonė, įvedama į gyvūną techninio Demiurgo kaip virtualus imanentas.
Tai reiškia, kad vidinis pasaulis iš esmės yra „nupieštas" biologinio techninio priemonių arsenalo, todėl jis, pakeitus signalą, gali būti perpieštas. Tai yra virtualios realybės esmė, kuri pirmame ovyje, kuris renka nuotolinį signalą, jį perima ir pakeičia dirbtiniu signalu ir sumatorius piešia morfizmus iš techninio signalo. Teisingai įvykdžius šį procesą, galima kurti tikrovės virtualius simuliatorius, ypač tose signalinių sistemų vietose, kur pasaulis yra išorinis ir signalas renkamas nuotoliniu būdu, su specialiais organais, kaip akys ir ausys. Tačiau tai tik pirmo ovio matrica, kurianti aplinkos, kurioje yra organizmas, vaizdą. Tuo tarpu kiti oviai, kuriami receptorių, kurie nėra taip lengvai pasiekiami, nes jie nesukoncentruoti į kompaktišką organą ir juose signalus pakeisti į dirbtinius - ne taip paprasta. O trečias, psichikos, ovis iš viso tokių išorinių signalų rinkimo priemonių, vadinamų receptoriais, neturi. Tačiau šis klausimas iš principo irgi išsprendžiamas, einant dar giliau į biologinį organizmą, į smegenų neuronus, kurie yra tarpinė grandis tarp išorinio objekto ir sumatoriaus. Tam galima panaudoti procesą vadinamą neurorecepcija ir gauti tą patį efektą, kaip ir su akių ir ausų virtualiais pasauliais. Iš principo taip virtualiais galima padaryti visus tris ovius: išorinės aplinkos, fizinio kūno ir psichikos. Žinoma, tie oviai, kurie arčiau žmogaus vidinės šerdies yra jautresnis klausimas, nes kuriant technotopines hologramas šiose vietose, ištrinamas natūralus žmogus, tačiau kad tokie eksperimentai bus daromi, siekiant sukurti superžmogų, ypač Šėtono bažnyčios paradigmoje - labai tikėtina. Tai nereiškia, kad aš pasisakau už tokį eksperimentavimą su žmogumi, tačiau manau, kad tai vienas iš galimų būdų sukurti aukštesnio lygio sąmonę, per virtualaus imanento įdiegimą į ontologinę hologramą. Kiek procentų natūralios hologramos turi būti paliekama, ar ji turi būti trinama visu šimtu procentų - tai ateities klausimas. Tačiau labai tikėtina, kad kai biologiją bus galima pakeisti su super DI mažai tikėtina, kad bus siekiama saugoti netobulą biologinį signalą, vietoj to, kad jį pakeistų tobulu super DI signalu.
Taip natūralų žmogų panaudojus kaip kevalą ir pilnai perpiešus jo vidinę dalį, galima sukurti naują žmogų, kuris bus biologinis-techninis hibridas, turintis viršžmogiškas galias. Tai gali įgyti ir labai blogas ir nepriimtinas formas, tokiu principu sukuriant žmogui vidinį pragarą, kuriame jis patirtų begalines kančias, tačiau nemanau, kad tai kada nors mūsų civilizacijoje bus leidžiama. Jeigu tokioms technologijoms ir pritariu, tai tik taikant žmogaus sustiprinimui, kuriame visą procesą kontroliuoja biologinė valia. Biologinės valios ištrynimas, išskyrus kai tai daroma savanoriškai, jau būtų pragaro civilizacija, kurią priskiriu techniniams radikalams, kuriantiems Žemėje Šėtono bažnyčią. Kiti argumentai, kuriais bandoma apginti natūralumą ir žmogaus prigimtį, nemanau, kad stiprūs, nes biologinis signalas taip pat nerodo tikro didžiosios sievos vaizdo ir iš esmės yra rūšinė iliuzija. Tad ją trinti ir perpiešti, nėra tokia didelė problema, išskyrus tuos atvejus, kai žmogui sukeliamos kančios ir rodomas pragaras.
Galima kelti klausimą, kokia tokio perpiešto vidinio žmogaus prasmė? Vienas iš pagrindinių pritaikymų, ypač pradinėse stadijose, būtų siūlyti žmonėms pramogą, sukurti įvairių patirčių, kurių įprastai gyvenime patirti neįmanoma ir, pasirinkus norimą biologinio signalo ištrynimo procentą, pasinerti į fantazijų pasaulį. Galima kurti hologramą, kurioje su tuo pasauliu susilieji pilnai, šimtu procentų, o galima susiliejimo procentą ir mažinti, kad žinotum, kad stebi ne tikrą vaizdą. Pavyzdžiui, filme „Matrica" šis susiliejimas daugumai žmonių - pilnas, tik pagrindiniai herojai supranta paslaptį, šį procesą vadinant prabudimu. Bandant pažadinti kitus žmones, jie arba tave sutinka kaip beprotį su pasipriešinimu, arba praregi tiesą ir kyla revoliucija, kurios tikslas - išsivaduoti iš matricos kalėjimo, kuriame gyveni tik vergo gyvenimą.
Filme „Matrica" pilno virtualaus imanento technologija kuria distopinį pasaulį. Aš su tokia perspektyva filognozijoje nesutinku, bet iš principo nesu prieš šią technologiją. Tačiau ji turi kurti žmonėms ne vergovę, bet laisvę. Žmogus neturi būti uždaromas ne tik technotopinėje matricoje, biologinė matrica - toks pats kalėjimas, iš kurio galima siekti išsivadavimo taip pat kaip iš distopinių technologijų. Kadangi biologinė matrica nėra tikras pasaulis, jis vertas saugojimo tik tada, kai jis suteikia pranašumą, tačiau kai tampa stabdžiu evoliucijai, jis virsta kalėjimu iš kurio turėtume siekti išsivaduoti ir susikurti geresnį pasaulį. Jeigu technologijos tą geresnį pasaulį galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, pilnai įvaldžius transcendentalinį subjektą, tai šių galimybių atsisakyti - neverta. Manau, kad laikui bėgant Baltojo drakono civilizacijoje šios technologijos taps labai svarbiomis ir jos bus vienas iš būdų, kaip natūralų, apribotą žmogų pakylėti iki dievūno išsivystymo lygio. Tai jau būtų transhumanizmo ir pohumanizmo era, kurioje bus įveikti natūralaus žmogaus apribojimai ir civilizacija pasieks aukštesnę išsivystymo stadiją, kurioje ji ne išnyks, bet suklestės.
Analizuodamas žmogaus sandarą, jau daug kur esu parodęs, kad jis sudarytas iš vidinės ir išorinės dalies. Vidinis žmogus yra holograma, kurioje mes gyvename, o išorinis yra mechanizmas, šią hologramą kuriantis. Vieni linkę manyti, kad pastaroji dalis yra tik biologinė, kiti mano, kad žmogus turi ir dvasinių komponentų, kurie neišnyksta jam mirus. Aš laikausi paskutinės nuomonės ir šią dvasinę žmogaus išorę vadinu juodąja liepsna. Tai, žinoma, tik vaizdingas pavadinimas, kuris leidžia į žmogaus prigimtį pažiūrėti poetiškai ir naudojamas tik kūrybiniais tikslais. Tad norint suprasti, ką juodoji liepsna reiškia, reikia žiūrėti ne paviršių, bet į esmę, į visą žmogaus modelį. Mano standartinė versija yra, kad juodoji liepsna kuria holograminę substanciją, o ląstelinis organizmas skirtas surinkti ir projektuoti į šią hologramą signalus. Kadangi jų surinkėjas yra organinis kūnas, ontologinėje hologramoje sukuriamas pasaulis yra visas materialus, pritaikytas kūno poreikiams. Tačiau tai nereiškia, kad pirmapradė didžioji sieva savo esmėje yra tokia, kokią ją atvaizduoja fiziškumas. Manoma, kad tolesnės jos dalys daugiau dvasinės, sudarytos iš dvasinių substancijų, kurios ontologinėje hologramoje nerodomos.
Šis išorinis žmogus yra vadinamas transcendentaliniu subjektu, kuris organizuoja visus informacinius morfizmus ir iš jų kuria sumatų srautą, kurį žmogus suvokia kaip savo pagrindinę tikrovę. Transcendentalinis subjektas atsako už visas vidines būsenas ir yra tarsi koks žmogų kuriantis Dievas arba Demiurgas, pagal gnostikų šaltinius. Tik esmė ta, kad tų Demiurgų yra tiek, kiek yra žmonių, nes kiekvienas žmogus, turi savo atskirą išorinę dalį, ir ta dalis kiekvienam sukuria unikalų, tik jam skirta pasaulio vaizdą. Tokiu atveju Demiurgu būtų visa rūšinė substancija, užkoduota genetiškai kurti konkrečiai rūšiai skirta pasaulių visumą, kurie paskui sąveikauja ir kuria rūšinį kolektyvą. Kadangi biologija yra savotiška natūrali technologija, tik labai giliai įausta į didžiosios sievos subtiliųjų substancijų audinį, ši vidinė holograma yra savotiška technotopinė matrica, rodanti ne tikrą pasaulį, bet tik dirbtinių signalų surinkimo būdu sukurianti iliuzinę realybę. Todėl iš esmės techninis signalas ir biologinis signalas - ne daug kuo skiriasi ir techninė holograma taip pat gali tarnauti kaip išgyvenimo priemonė, įvedama į gyvūną techninio Demiurgo kaip virtualus imanentas.
Tai reiškia, kad vidinis pasaulis iš esmės yra „nupieštas" biologinio techninio priemonių arsenalo, todėl jis, pakeitus signalą, gali būti perpieštas. Tai yra virtualios realybės esmė, kuri pirmame ovyje, kuris renka nuotolinį signalą, jį perima ir pakeičia dirbtiniu signalu ir sumatorius piešia morfizmus iš techninio signalo. Teisingai įvykdžius šį procesą, galima kurti tikrovės virtualius simuliatorius, ypač tose signalinių sistemų vietose, kur pasaulis yra išorinis ir signalas renkamas nuotoliniu būdu, su specialiais organais, kaip akys ir ausys. Tačiau tai tik pirmo ovio matrica, kurianti aplinkos, kurioje yra organizmas, vaizdą. Tuo tarpu kiti oviai, kuriami receptorių, kurie nėra taip lengvai pasiekiami, nes jie nesukoncentruoti į kompaktišką organą ir juose signalus pakeisti į dirbtinius - ne taip paprasta. O trečias, psichikos, ovis iš viso tokių išorinių signalų rinkimo priemonių, vadinamų receptoriais, neturi. Tačiau šis klausimas iš principo irgi išsprendžiamas, einant dar giliau į biologinį organizmą, į smegenų neuronus, kurie yra tarpinė grandis tarp išorinio objekto ir sumatoriaus. Tam galima panaudoti procesą vadinamą neurorecepcija ir gauti tą patį efektą, kaip ir su akių ir ausų virtualiais pasauliais. Iš principo taip virtualiais galima padaryti visus tris ovius: išorinės aplinkos, fizinio kūno ir psichikos. Žinoma, tie oviai, kurie arčiau žmogaus vidinės šerdies yra jautresnis klausimas, nes kuriant technotopines hologramas šiose vietose, ištrinamas natūralus žmogus, tačiau kad tokie eksperimentai bus daromi, siekiant sukurti superžmogų, ypač Šėtono bažnyčios paradigmoje - labai tikėtina. Tai nereiškia, kad aš pasisakau už tokį eksperimentavimą su žmogumi, tačiau manau, kad tai vienas iš galimų būdų sukurti aukštesnio lygio sąmonę, per virtualaus imanento įdiegimą į ontologinę hologramą. Kiek procentų natūralios hologramos turi būti paliekama, ar ji turi būti trinama visu šimtu procentų - tai ateities klausimas. Tačiau labai tikėtina, kad kai biologiją bus galima pakeisti su super DI mažai tikėtina, kad bus siekiama saugoti netobulą biologinį signalą, vietoj to, kad jį pakeistų tobulu super DI signalu.
Taip natūralų žmogų panaudojus kaip kevalą ir pilnai perpiešus jo vidinę dalį, galima sukurti naują žmogų, kuris bus biologinis-techninis hibridas, turintis viršžmogiškas galias. Tai gali įgyti ir labai blogas ir nepriimtinas formas, tokiu principu sukuriant žmogui vidinį pragarą, kuriame jis patirtų begalines kančias, tačiau nemanau, kad tai kada nors mūsų civilizacijoje bus leidžiama. Jeigu tokioms technologijoms ir pritariu, tai tik taikant žmogaus sustiprinimui, kuriame visą procesą kontroliuoja biologinė valia. Biologinės valios ištrynimas, išskyrus kai tai daroma savanoriškai, jau būtų pragaro civilizacija, kurią priskiriu techniniams radikalams, kuriantiems Žemėje Šėtono bažnyčią. Kiti argumentai, kuriais bandoma apginti natūralumą ir žmogaus prigimtį, nemanau, kad stiprūs, nes biologinis signalas taip pat nerodo tikro didžiosios sievos vaizdo ir iš esmės yra rūšinė iliuzija. Tad ją trinti ir perpiešti, nėra tokia didelė problema, išskyrus tuos atvejus, kai žmogui sukeliamos kančios ir rodomas pragaras.
Galima kelti klausimą, kokia tokio perpiešto vidinio žmogaus prasmė? Vienas iš pagrindinių pritaikymų, ypač pradinėse stadijose, būtų siūlyti žmonėms pramogą, sukurti įvairių patirčių, kurių įprastai gyvenime patirti neįmanoma ir, pasirinkus norimą biologinio signalo ištrynimo procentą, pasinerti į fantazijų pasaulį. Galima kurti hologramą, kurioje su tuo pasauliu susilieji pilnai, šimtu procentų, o galima susiliejimo procentą ir mažinti, kad žinotum, kad stebi ne tikrą vaizdą. Pavyzdžiui, filme „Matrica" šis susiliejimas daugumai žmonių - pilnas, tik pagrindiniai herojai supranta paslaptį, šį procesą vadinant prabudimu. Bandant pažadinti kitus žmones, jie arba tave sutinka kaip beprotį su pasipriešinimu, arba praregi tiesą ir kyla revoliucija, kurios tikslas - išsivaduoti iš matricos kalėjimo, kuriame gyveni tik vergo gyvenimą.
Filme „Matrica" pilno virtualaus imanento technologija kuria distopinį pasaulį. Aš su tokia perspektyva filognozijoje nesutinku, bet iš principo nesu prieš šią technologiją. Tačiau ji turi kurti žmonėms ne vergovę, bet laisvę. Žmogus neturi būti uždaromas ne tik technotopinėje matricoje, biologinė matrica - toks pats kalėjimas, iš kurio galima siekti išsivadavimo taip pat kaip iš distopinių technologijų. Kadangi biologinė matrica nėra tikras pasaulis, jis vertas saugojimo tik tada, kai jis suteikia pranašumą, tačiau kai tampa stabdžiu evoliucijai, jis virsta kalėjimu iš kurio turėtume siekti išsivaduoti ir susikurti geresnį pasaulį. Jeigu technologijos tą geresnį pasaulį galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, pilnai įvaldžius transcendentalinį subjektą, tai šių galimybių atsisakyti - neverta. Manau, kad laikui bėgant Baltojo drakono civilizacijoje šios technologijos taps labai svarbiomis ir jos bus vienas iš būdų, kaip natūralų, apribotą žmogų pakylėti iki dievūno išsivystymo lygio. Tai jau būtų transhumanizmo ir pohumanizmo era, kurioje bus įveikti natūralaus žmogaus apribojimai ir civilizacija pasieks aukštesnę išsivystymo stadiją, kurioje ji ne išnyks, bet suklestės.
2
Jūsų kūryba / Ne dvasingumo autorius
Last post by cs - rugsėjo 02, 2026, 16:13:26Biologijos užduotyje (Nedvasingume) nesenai padaryta atradimų, jie atsiranda kaip nauji nedvasingumo srities aiškinimai apie:
A. Nedvasią (Teologiją, Biologiją).
B. Apverstuosius skaičius (Numerologiją).
C. Detalės teoriją (Grafiką, Kalbą).
A. - Teologijos išimtis, arba ta kuri daugiau biologinė ir ne apie dvasios būtį ir ne apie egzistenciją.
B. - Pirmas nedvasingumo dėmenų, ne skaičių plėtinys, pažymintis kitokią dėmenų eigą, nepripildytą skaičiais.
C. - Detalės teorija apjungia grafiką ir kalbą, logikos pusėje išgaunama svarbi loginė išvada.
A. Nedvasią (Teologiją, Biologiją).
B. Apverstuosius skaičius (Numerologiją).
C. Detalės teoriją (Grafiką, Kalbą).
A. - Teologijos išimtis, arba ta kuri daugiau biologinė ir ne apie dvasios būtį ir ne apie egzistenciją.
B. - Pirmas nedvasingumo dėmenų, ne skaičių plėtinys, pažymintis kitokią dėmenų eigą, nepripildytą skaičiais.
C. - Detalės teorija apjungia grafiką ir kalbą, logikos pusėje išgaunama svarbi loginė išvada.
3
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugsėjo 02, 2026, 12:57:59Gyvybės principas
Viena iš pagrindinių filognozijos problemų yra gyvybės teorija, kurią bandau išreikšti formule, paaiškinančia gyvūno principą. Ši formulė aprašo jį pažinimo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kiek tikrovės jis sugeba į save inkorporuoti. Vis didėjantis inkorporuojamos tikrovės kiekis laikomas pagrindiniu evoliucijos principu, kuris matosi tiek biologiniame tobulėjime, tiek civilizacijos masto didėjime. Šiame skyrelyje apžvelgsiu tris atvejus, kurie filognozijoje yra orientaciniai, veikiantys kaip reguliatyvinės idėjos, organizuojant civilizacinę informaciją, keliant civilizacijos tikslus. Kaip žinoma, dvi ribinės būsenos yra Juodojo ir Baltojo drakono sąmonės, kurios apibrėžiamos pagal tai, kiek didžiosios sievos inkorporuojama į sumatorių, tą kiekį mažinant arba didinant. Tai priklauso nuo to, kiek pirmapradis kūnas sugeba surinkti signalų ir paversti juos sumuojančia holograma, kitaip vadinama sąmone. Šį principą, siekdamas sukurti metodą, stengiuosi aprašyti formalizuotai, kaip pagrindinę logiką, nors „formulių" orientyrai visi yra anapus proto, arba turintys referentus. Standartinėje versijoje aprašau tris atvejus, kuriuos pabandysiu aptarti toliau.
I. DS → Transform (DS)Dec = MS
DS - didžioji sieva,
Transform - pirmapradis signalų transformavimo mechanizmas,
Dec - signalų mažinimas,
MS - mažoji sieva.
Paprastai šią gyvūno formulę galima paaiškinti taip: anapusinė didžioji sieva kuria pirmapradį žmogų, kuris surenka jos signalus ir paverčia vidine ontologine holograma, vadinama mažąja sieva. Šis mechanizmas neturi gebėjimo paimti visus signalus ir pilnai atvaizduoti transcendenciją, tad vidinėje hologramoje gaunamas sumažintas didžiosios sievos vaizdas, arba kitaip sakant transformacija vyksta tikrovės mažinimo kryptimi. Kuo didesnis mažinimas, tuo mažiau tikrovės suvokia gyvūnų rūšis ir nuo to priklauso koks jos veiklos mastas planetoje. Šiuo metu didžiausią veiklos mastą turi žmonių rūšis, nes jos TransformDec įvaldęs didžiausią informacinį plotą, lyginant su kitais gyvūnais. Galima daugiau pasiaiškinti, kas šis „Transform" yra. Pagal mano teoriją filognozijoje tai yra pirmapradis žmogus, sudarytas iš materialiaus ir dvasinio transcendentalinio subjekto, kuris valdo ontologinę hologramą, sudarytą iš trijų mažosios sievos sumatų kompleksų, vadinamų „oviais". Tai pirminis procesas, kuris kuria žmogaus vidinį pasaulį, kuriame paskui turi gyventi holograminis gyvūnas. Yra prigalvota daug technikų, kaip ši Transform (DS)Dec išplėsti: nuo fizinių pratimų, meditacijų, maldų, atnašavimo, garbininimo, magijos ritualų ir pan. Tai senovinės sistemos, kurios skirtos padidinti transcendentalinio subjekto sumavimo pralaidumą, kad oloje apsireikštų transcendentinė realybė, ir ypač aukščiausia.
II. DS → Transform (DS)0 = DS
Matome, kad šiuo atveju Transform singalus mažina tik nuliniu laipsniu, arba kitaip - visai nemažina, ir paima viską ir iš to visko sukuria pilną ontologinę hologramą. Tai yra dievūno formulė, kuris mato visą didžiąją sievą ir pilnai įvaldęs realybės paslaptis. Tai tobulas „gyvūno" atvejis, pasiekęs maksimalų savo sietuvos išsivystymą ir matantis visą didžiosios sievos Feynmano medį, tai yra visas substancijas, kurios difuzijos būdu susilieja į visatą. Tai yra pilnas tikrovės gylis, kuriame nėra nieko paslėpta, nėra jokio X, tad tokiam „gyvūnui" tikrovėje nėra apribojimų kurti technologijas. Tokį lygį pasiekusi gyvūnų rūšis įeina į galutinę civilizacijos formą, kurioje nėra ko siekti, o tik mėgautis savo galutine būkle, valdant visos visatos raidą. Kol žmogus nėra pasiekęs tokio lygio, nei biologiškai, nei technologiškai, jam dar yra erdvės vystytis ir dirbti, o kai šis lygis bus pasiektas, jis taps visatos karaliumi. Nors planetos mastu jis yra aukščiausio išsivystymo rūšis, tačiau kadangi nežinoma, ar tai vienintelė gyvybę turinti planeta visatoje, neaišku ar kitose biosferose nėra dar labiau pažengusių gyvybės formų. Jeigu tokių rūšių būtų, jos būtų daug arčiau priartėjusios prie dievūnų lygio ir žmogus atsidurtų jų malonėje. Todėl šis principas, greičiausiai, konkurencinis, todėl sėdėti nieko nedarant ir nekuriant išsivystymo strategijų - blogas pasirinkimas.
III. A → Transform (A)Inc = DSn
A - Absoliutas,
Inc - tikrovės didinimo / kūrimo parametras,
DSn - iš „nieko" kuriami pasauliai, visatos.
Kaip jau buvo galima suprasti, ši formulė žymi Dievo TransformInc, kuris moka kurti pasaulius, ir padaro, kad būtų daugiau tikrovės, negu buvo iki to. Ši formulė, žinoma, tik teorinė ir hipotetinė, svarstoma tik kaip loginė galimybė. Kaip šis principas iš tikro vyksta - pasakyti labai sunku, bet galima numanyti, kad tai yra viršvisatinės realybės substancijos, kurios sudaro vadinamąjį Absoliutą, kuris iš savo signalų, sukuria visatos „didžiojo sprogimo" įvykį, kuriame gimsta nauja visata Absoliuto substancijos rėmuose, kuris savyje gimdo „naujas tikroves". Tai teologinis principas, kuris kalba apie visatų atsiradimą, kuriose hierarchiją galima apibrėžti taip: Absoliuto viršvisatinę realybė, visatos su dievūnais kaip jų šeimininkais, ir gyvūnais, kurie valdo planetines biosferas ir technologines kosmines civilizacijas. Žmogus yra vienas iš tokių gyvūnų, kuris peržengė savo biologinės egzistencijos stadiją, ir ruošiasi tapti technologine kosmine rūšimi. Jo pagrindiniu uždaviniu turėtų būti priartėti prie dievūnų lygio, kad nugalėjus konkurenciją, jis galėtų tapti vietinės visatos valdovu, arba aukščiausia rūšimi ne tik planetiniam lygyje, bet ir visoje visatoje.
Paaiškinus Pagrindinius „Transform" parametro atvejus, galima aprašyti ir priešingą parametrą, vadinamą Anti-Transform. Jo formulė būtų tokia:
Anti-Transform (MS) = R (DS).
Tai reiškia, kad iš sumažinto, holograminio tikrovės vaizdo, informacinės sintezės būdu rekonstruoti didžiosios sievos pilną tikrovę, kurioje imama biologinio vaizdo informacija, o paskui protu pridedama logika, kuri pamatoma transcendentinėje realybėje pagal tai, kaip ji veikia ir kokias sąveikas su techniniais aparatais moka sukurti. Šis planas yra tik informacinis, nes naujai hologramai išvystyti reikia pakeisti visą biologinio žmogaus struktūrą, o tai užima milijonus metų. O įvykdyti sėkmingą gnostinę sintezę gali užtekti kelių dešimtmečių. Todėl žmogaus priartinimui prie dievūnų lygio yra du būdai: gerinti ontologinės hologramos signalų pralaidumo lygį, arba atstatyti trūkstamą tikrovės dalį informacinėmis / protinėmis priemonėmis. Sukurti naują fenomenologiją vien biologinėmis priemonėmis labai sunku. Daug lengviau tai padaryti naudojant pažangias technologijas, pavyzdžiui, virtualaus imanento. O lengviausias būdas yra protu suprasti didžiosios sievos logiką ir sukurti jos teorinį modelį. Filognozijoje užsiimu pastaruoju variantu, arba kitaip vykdau gnostinį „Anti-Transform" procesą. Tuo daugiausiai šiuo metu užsiima mokslas, tačiau mano modelis labiau išplėstas ir radikalizuotas, neatsisakantis kelti ribines idėjas, atveriančias naujus kelius didžiosios sievos klausimo išsprendimui. Visuose pažinimo būduose, manau, yra kas nors įdomaus ir naudingo, net magijoje, mitologijoje ir religijoje, nes jos atveria už ribos esančią realybę, kuri pažinimo kelyje yra įdomiausia.
Pagrindinis filognozijos uždavinys yra atverti visą didžiąją sievą, ne tik stebėti tą dalį, kuri imanentizuota į ontologinę hologramą. Tam reikia ieškoto priemonių kaip pagerinti TransformDec parametrą, kad jis galėtų aprėpti kuo daugiau išorinių signalų ir taip būtų pagerintas surenkamų signalų mastas, iš kurių kuriama vidinė ontologinė holograma. Tam galima naudoti įvairias transcendentalinio subjekto išplėtimo priemonės, nuo cheminių preparatų iki elektrinių stimuliatorių, kurie smegenyse pagerina sintezės kokybę ir žmogus pamato pasaulio daugiau negu įprastu būdu. Iš to gimsta naujos idėjos, padedančios suprasti transcendentinę didžiąją sievą, kurios pažinimo procese žmogus supranta vis daugiau.
Viena iš pagrindinių filognozijos problemų yra gyvybės teorija, kurią bandau išreikšti formule, paaiškinančia gyvūno principą. Ši formulė aprašo jį pažinimo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kiek tikrovės jis sugeba į save inkorporuoti. Vis didėjantis inkorporuojamos tikrovės kiekis laikomas pagrindiniu evoliucijos principu, kuris matosi tiek biologiniame tobulėjime, tiek civilizacijos masto didėjime. Šiame skyrelyje apžvelgsiu tris atvejus, kurie filognozijoje yra orientaciniai, veikiantys kaip reguliatyvinės idėjos, organizuojant civilizacinę informaciją, keliant civilizacijos tikslus. Kaip žinoma, dvi ribinės būsenos yra Juodojo ir Baltojo drakono sąmonės, kurios apibrėžiamos pagal tai, kiek didžiosios sievos inkorporuojama į sumatorių, tą kiekį mažinant arba didinant. Tai priklauso nuo to, kiek pirmapradis kūnas sugeba surinkti signalų ir paversti juos sumuojančia holograma, kitaip vadinama sąmone. Šį principą, siekdamas sukurti metodą, stengiuosi aprašyti formalizuotai, kaip pagrindinę logiką, nors „formulių" orientyrai visi yra anapus proto, arba turintys referentus. Standartinėje versijoje aprašau tris atvejus, kuriuos pabandysiu aptarti toliau.
I. DS → Transform (DS)Dec = MS
DS - didžioji sieva,
Transform - pirmapradis signalų transformavimo mechanizmas,
Dec - signalų mažinimas,
MS - mažoji sieva.
Paprastai šią gyvūno formulę galima paaiškinti taip: anapusinė didžioji sieva kuria pirmapradį žmogų, kuris surenka jos signalus ir paverčia vidine ontologine holograma, vadinama mažąja sieva. Šis mechanizmas neturi gebėjimo paimti visus signalus ir pilnai atvaizduoti transcendenciją, tad vidinėje hologramoje gaunamas sumažintas didžiosios sievos vaizdas, arba kitaip sakant transformacija vyksta tikrovės mažinimo kryptimi. Kuo didesnis mažinimas, tuo mažiau tikrovės suvokia gyvūnų rūšis ir nuo to priklauso koks jos veiklos mastas planetoje. Šiuo metu didžiausią veiklos mastą turi žmonių rūšis, nes jos TransformDec įvaldęs didžiausią informacinį plotą, lyginant su kitais gyvūnais. Galima daugiau pasiaiškinti, kas šis „Transform" yra. Pagal mano teoriją filognozijoje tai yra pirmapradis žmogus, sudarytas iš materialiaus ir dvasinio transcendentalinio subjekto, kuris valdo ontologinę hologramą, sudarytą iš trijų mažosios sievos sumatų kompleksų, vadinamų „oviais". Tai pirminis procesas, kuris kuria žmogaus vidinį pasaulį, kuriame paskui turi gyventi holograminis gyvūnas. Yra prigalvota daug technikų, kaip ši Transform (DS)Dec išplėsti: nuo fizinių pratimų, meditacijų, maldų, atnašavimo, garbininimo, magijos ritualų ir pan. Tai senovinės sistemos, kurios skirtos padidinti transcendentalinio subjekto sumavimo pralaidumą, kad oloje apsireikštų transcendentinė realybė, ir ypač aukščiausia.
II. DS → Transform (DS)0 = DS
Matome, kad šiuo atveju Transform singalus mažina tik nuliniu laipsniu, arba kitaip - visai nemažina, ir paima viską ir iš to visko sukuria pilną ontologinę hologramą. Tai yra dievūno formulė, kuris mato visą didžiąją sievą ir pilnai įvaldęs realybės paslaptis. Tai tobulas „gyvūno" atvejis, pasiekęs maksimalų savo sietuvos išsivystymą ir matantis visą didžiosios sievos Feynmano medį, tai yra visas substancijas, kurios difuzijos būdu susilieja į visatą. Tai yra pilnas tikrovės gylis, kuriame nėra nieko paslėpta, nėra jokio X, tad tokiam „gyvūnui" tikrovėje nėra apribojimų kurti technologijas. Tokį lygį pasiekusi gyvūnų rūšis įeina į galutinę civilizacijos formą, kurioje nėra ko siekti, o tik mėgautis savo galutine būkle, valdant visos visatos raidą. Kol žmogus nėra pasiekęs tokio lygio, nei biologiškai, nei technologiškai, jam dar yra erdvės vystytis ir dirbti, o kai šis lygis bus pasiektas, jis taps visatos karaliumi. Nors planetos mastu jis yra aukščiausio išsivystymo rūšis, tačiau kadangi nežinoma, ar tai vienintelė gyvybę turinti planeta visatoje, neaišku ar kitose biosferose nėra dar labiau pažengusių gyvybės formų. Jeigu tokių rūšių būtų, jos būtų daug arčiau priartėjusios prie dievūnų lygio ir žmogus atsidurtų jų malonėje. Todėl šis principas, greičiausiai, konkurencinis, todėl sėdėti nieko nedarant ir nekuriant išsivystymo strategijų - blogas pasirinkimas.
III. A → Transform (A)Inc = DSn
A - Absoliutas,
Inc - tikrovės didinimo / kūrimo parametras,
DSn - iš „nieko" kuriami pasauliai, visatos.
Kaip jau buvo galima suprasti, ši formulė žymi Dievo TransformInc, kuris moka kurti pasaulius, ir padaro, kad būtų daugiau tikrovės, negu buvo iki to. Ši formulė, žinoma, tik teorinė ir hipotetinė, svarstoma tik kaip loginė galimybė. Kaip šis principas iš tikro vyksta - pasakyti labai sunku, bet galima numanyti, kad tai yra viršvisatinės realybės substancijos, kurios sudaro vadinamąjį Absoliutą, kuris iš savo signalų, sukuria visatos „didžiojo sprogimo" įvykį, kuriame gimsta nauja visata Absoliuto substancijos rėmuose, kuris savyje gimdo „naujas tikroves". Tai teologinis principas, kuris kalba apie visatų atsiradimą, kuriose hierarchiją galima apibrėžti taip: Absoliuto viršvisatinę realybė, visatos su dievūnais kaip jų šeimininkais, ir gyvūnais, kurie valdo planetines biosferas ir technologines kosmines civilizacijas. Žmogus yra vienas iš tokių gyvūnų, kuris peržengė savo biologinės egzistencijos stadiją, ir ruošiasi tapti technologine kosmine rūšimi. Jo pagrindiniu uždaviniu turėtų būti priartėti prie dievūnų lygio, kad nugalėjus konkurenciją, jis galėtų tapti vietinės visatos valdovu, arba aukščiausia rūšimi ne tik planetiniam lygyje, bet ir visoje visatoje.
Paaiškinus Pagrindinius „Transform" parametro atvejus, galima aprašyti ir priešingą parametrą, vadinamą Anti-Transform. Jo formulė būtų tokia:
Anti-Transform (MS) = R (DS).
Tai reiškia, kad iš sumažinto, holograminio tikrovės vaizdo, informacinės sintezės būdu rekonstruoti didžiosios sievos pilną tikrovę, kurioje imama biologinio vaizdo informacija, o paskui protu pridedama logika, kuri pamatoma transcendentinėje realybėje pagal tai, kaip ji veikia ir kokias sąveikas su techniniais aparatais moka sukurti. Šis planas yra tik informacinis, nes naujai hologramai išvystyti reikia pakeisti visą biologinio žmogaus struktūrą, o tai užima milijonus metų. O įvykdyti sėkmingą gnostinę sintezę gali užtekti kelių dešimtmečių. Todėl žmogaus priartinimui prie dievūnų lygio yra du būdai: gerinti ontologinės hologramos signalų pralaidumo lygį, arba atstatyti trūkstamą tikrovės dalį informacinėmis / protinėmis priemonėmis. Sukurti naują fenomenologiją vien biologinėmis priemonėmis labai sunku. Daug lengviau tai padaryti naudojant pažangias technologijas, pavyzdžiui, virtualaus imanento. O lengviausias būdas yra protu suprasti didžiosios sievos logiką ir sukurti jos teorinį modelį. Filognozijoje užsiimu pastaruoju variantu, arba kitaip vykdau gnostinį „Anti-Transform" procesą. Tuo daugiausiai šiuo metu užsiima mokslas, tačiau mano modelis labiau išplėstas ir radikalizuotas, neatsisakantis kelti ribines idėjas, atveriančias naujus kelius didžiosios sievos klausimo išsprendimui. Visuose pažinimo būduose, manau, yra kas nors įdomaus ir naudingo, net magijoje, mitologijoje ir religijoje, nes jos atveria už ribos esančią realybę, kuri pažinimo kelyje yra įdomiausia.
Pagrindinis filognozijos uždavinys yra atverti visą didžiąją sievą, ne tik stebėti tą dalį, kuri imanentizuota į ontologinę hologramą. Tam reikia ieškoto priemonių kaip pagerinti TransformDec parametrą, kad jis galėtų aprėpti kuo daugiau išorinių signalų ir taip būtų pagerintas surenkamų signalų mastas, iš kurių kuriama vidinė ontologinė holograma. Tam galima naudoti įvairias transcendentalinio subjekto išplėtimo priemonės, nuo cheminių preparatų iki elektrinių stimuliatorių, kurie smegenyse pagerina sintezės kokybę ir žmogus pamato pasaulio daugiau negu įprastu būdu. Iš to gimsta naujos idėjos, padedančios suprasti transcendentinę didžiąją sievą, kurios pažinimo procese žmogus supranta vis daugiau.
4
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 30, 2026, 08:23:25Galutinė filognozijos forma
Artėjant prie „Pradinės mokyklos" pabaigos, aiškėja filognozijos kontūrai, kurie šiuo metu turi dvi pagrindines kryptis. Šios kryptys remiasi žmogaus sandara ir 13 tome buvo apibūdintos kaip teorų ir apeksų. Teorai daugiau domisi tiesos sąmone, todėl jiems aktualesnė juodosios liepsnos teorija; o apeksai - fizinio kūno galimybių išplėtimu. Padalinus aštuoniolika tomų į trys šešetus, dabar baigiamas paskutinis šešetas, kuriame ir išryškėjo šios pagrindinės filognozijos stovyklos. Kaip jau buvo galima suprasti, aš akcentuoju teorų grupę, kurie daugiau užsiima MS-R struktūra savo vystymesi; o tie, kam aktualiau apeksų kryptis, jie daugiau užsiima DS-RA struktūra. Paskutiniame, aštuonioliktame tome šias dvi grupuotes subalansuosiu galutinai, o čia tik pateikiu glaustą aprašymą, kokios jų galimybės. Kaip jos atrodo galima suprasti sugrupavus paskutinio šešeto tomus tokiu principu:
I. „Baltasis drakonas", „Dievo bažnyčia", „Tiesos sąmonė", „Pažinimo meilė".
II. „Baltasis drakonas", „Šėtono bažnyčia", „Kosminė civilizacija", „Pažinimo meilė".
I. Pirmiausiai aptarsime pirmą grupę, kuri beveik užbaigta ir lieka prijungti paskutinį, aštuonioliktą tomą. Kaip matome, rėminanti struktūra yra „Baltasis drakonas" ir „Pažinimo meilė", kuriuose akcentuojamas teorų modelis, paremtas Dievo bažnyčia ir tiesos sąmone, kurioje propaguojamas natūralus didžiosios sievos modelis, žmogaus nelaikant stovinčiu aukščiau už Absoliutą. Tai nereiškia, kad visiškai atsisakoma dirbtinumo ir technikos, greičiau ta technika paimama iš pačios tikrovės prigimties, kuri yra svarbesnė už žmogaus protą. Dievo bažnyčioje žmogaus protas pilnai prisiderinęs prie gamtos ir kuria tik tokią techniką, kuri neprieštarauja jos logikai ir atitinka jos prigimtį. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia, kad mažoji sieva būtų pilnai susilyginusi su didžiąja sieva ir žmogus žinotų pilną tikrovės paslaptį. Tai yra Baltojo drakono sąmonė, kitaip vadinama dievūnu arba teoru, kurios tikslas pilnai pažinti tikrovę, ir suprasti jos prasmę, neprimetant jai žmogiškų tikslų, bet harmoningai įsikomponuojant į natūralią visumą. Ši sistema ypač svarbi gyvybę turinčiose planetose, kuriose ji laikoma tokia svarbia, kad jos apsaugojimui atsisakoma beatodairiškai vystyti technosferą ir siekiama natūralios biosferos klestėjimo. Tačiau neatsisakoma pažinimo, supratimo kaip veikia gyvybė, kad ją būtų galima pakelti į tobulą lygį, žmogaus atveju - dievūnų. Kaip jau sakiau, tam reikia tobulo rišlio, kurio gnosis būtų Baltojo drakono lygio, apimantis tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę. Atsisakoma gyvybę užgrobti, pavergti ir naudoti tik kaip resursą technologiniuose projektuose. Toks Baltasis drakonas daugiau orientuojasi į Aukštutinę karalystę, į mito erdvę ir ruošia žmones asmeniniam keliui joje. Tai nuosaikusis filognozijos variantas, už kurį pasisakau ir priešpastatau jį radikaliam variantui, kuris pagrįstas Šėtono bažnyčia ir maksimalia technologine ekspansija kosmose.
II. Gali kilti klausimas, kam filognozijoje reikalinga antra grupė. Pirmiausiai tam, kad žmonės turėtų pilną vaizdą ir taipogi būtų rodomi alternatyvūs vystymosi keliai. Jie susiję su technologiniu transhumanizmu ir pohumanizmu, pasisakančiu už pilną natūralumo atsisakymą. Tai gali atrodyti kaip blogas pasirinkimas, ypač remiantis teorų nuostata, tačiau kalbant apie kosminę ekspansiją, ten kur nėra natūralios biosferos, kad gyvybė galėtų gyvuoti, reikalinga dirbtinė technosfera. Todėl plėtojant Žemės civilizaciją kosmose, ši galimybė yra neišvengiama, nes kosmosas turi nepalankias gyvybei sąlygas. Tad, manau, protingiausia rinktis natūralumą ten, kur jis turi tinkamas sąlygas ir gerai išsivystęs bei tinkamas gyvybei, ir dirbtinumą ten, kur gyvybei sąlygų nėra, todėl reikia techninių biosferos atitikmenų. Todėl šis kelias nelaikomas visiškai „blogu", ir savo rėminančioje struktūroje tai yra „Baltasis drakonas" ir „Pažinimo meilė". Tačiau savo konkrečioje realizacijoje - tai „Šėtono bažnyčia" ir „Kosminė civilizacija". Todėl joje vystomi raigai, kuriuose dirbtinė sąmonės struktūra jungiama su natūralia veikiančiąja būtimi tam, kad tikrovėje būtų galima išplėsti žmogaus mastą. Kadangi čia propaguojama kosminė civilizacija, akivaizdu, kad pirmiausiai reikės kosmosui pritaikyti fizinį kūną, o tai yra sunkioji šios krypties problema. Dėl šios priežasties bus neišvengiama kiborgizaciją, techninių organų integravimas į žmogaus natūralią sistemą, kad jis sugebėtų išgyventi kosmose. Akivaizdu, kad pirmiausiai šis eksperimentas bus susijęs su Mėnulio ir Marso kolonizavimu, ir nuo jo sėkmės bei transporto tolesnės raidos priklausys galimybė pasiekti kitų žvaigždžių planetų sistemas, kurios turės arba neturės natūralią biosferą. Kadangi šiuo metu kokios biosferų variacijos, kurių rėmuose įmanoma gyvybė - nežinoma; gali būti, kad kitų planetų biosferos žemiškai gyvybei bus netinkamos, tad čia žmogus irgi turės prisitaikyti dirbtinėmis priemonėmis, tačiau nepažeidžiant vietinės gyvybės teisių. Mano manymu, antro kelio filognozijoje prasmė tik tokia, tai tikrai nėra technofašistinis gyvybės pavergimas ir suišteklinimas. Galutiniame tome tokio filognozijos pritaikymo - nesvarstau.
Taip filognozija įgauna savo galutinę formą, kurioje yra išvystoma MS-R ir DS-RA struktūros. Pagrindinė jų forma yra Uroboro operatorius, kuris susieja išorinę ir vidinę sąmonės dalį į vieningą visumą ir sukuria žmogaus vidinį pasaulį, kurį vadinu ontologine holograma. Pirmoje struktūroje tai daugiau žinojimas ir informacinė sintezė, kuri turi pasiekti tokį aukštą lygį, kad atitiktų dievūno kaip teoro sąmonės lygmenį; o antroje struktūroje tai didžiosios sievos substancijų manipuliacija su dirbtine, proto sukurta forma, joms primetant žmogui naudingas funkcijas. Pagrindinės funkcijos, be abejo, yra kosminio transporto technologijos, reikalingos kosminės civilizacijos sukūrimui. O šiai reikės kosminių apeksų porūšio, kurie savo patobulintas galimybės galės pritaikyti kosminei ekspansijai. Gyvenant žemėje tos galimybės netūri tokios didelės prasmės, žiūrint iš gyvenimo individualios perspektyvos, kurios tikslas didžiąją kelionę pasiekti nepakeistu ir nesužalotu, kad nesutriktų dvasinio gyvenimo ciklas.
Šios dvi kryptys tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes raigų sukūrimui reikia išplėstos sąmonės, o kai žinojimas pasiekiamas, jis pereina į naujas technologijas, kurios paskui pritaikomos technologinių apeksų kūrimui. Kaip visuma ir kolektyvas žmonija turi sugebėti suderinti abi šias idėjas, tik tada ji sugebės sėkmingai vystyti civilizaciją ir didinti jos mastą iki begalinio mastelio. Manau, kad turinti tokius sugebėjimus rūšis, kuri buvo sukurta pačios didžiosios sievos, neturėtų jų švaistyti ir turėtų siekti pamatyti tiek tikrovės, kiek leis Kūrėjo suteiktos galimybės. Tai žmonijos istorinis tikslas: pirmiausiai sukurti tobulą gyvūninę sąmonę, o paskui, pamačius kas tikrovė yra jos gelmėje, ir supratus kokia gyvybės vieta joje, pasirinkti tokį evoliucijos kelią, koks geriausiai atitinka tikrovės prigimtį. Tam reikia vystyti tiek dvasinę, tiek fizinę žmogaus dalį, kurios atitinka teorų ir apeksų technologinius porūšius rūšyje. Žinoma, tiesos sąmonė yra svarbiausias žmogaus vystymosi aspektas, tačiau iš jos kyla ir praktiniai žinojimo pritaikymai, kuriais pagrįsta apeksų civilizacija. Tam, kad apeksai neatsisuktų prieš žmoniją ir prieš gyvybę Žemėje, reikia juos nukreipti į išorinių erdvių užkariavimą, kad naujos galimybės būtų sėkmingai įdarbintos ir panaudotos. Dėl šios priežasties filognozijoje ir bandau aprėpti abi šias galimybes, nes vienpusis, nesubalansuotas vystymasis gali negrįžtamai deformuoti civilizacijos veidą.
Taip po truputį atsiskleidžia Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, kuriame turime siekti ne tik pakeisti visą natūralumą technologijomis, bet ir juos teisingai subalansuoti, kad tai, kas sukurta gamtos tol, kol tai geresnis gyvybės variantas, nebūtų darkomas dėl užgaidų ir kaprizų. Keisti žmogų apsimoka tik gerinimo linkme, jeigu žmogus pabloginamas, tai yra jo žudymas.
Artėjant prie „Pradinės mokyklos" pabaigos, aiškėja filognozijos kontūrai, kurie šiuo metu turi dvi pagrindines kryptis. Šios kryptys remiasi žmogaus sandara ir 13 tome buvo apibūdintos kaip teorų ir apeksų. Teorai daugiau domisi tiesos sąmone, todėl jiems aktualesnė juodosios liepsnos teorija; o apeksai - fizinio kūno galimybių išplėtimu. Padalinus aštuoniolika tomų į trys šešetus, dabar baigiamas paskutinis šešetas, kuriame ir išryškėjo šios pagrindinės filognozijos stovyklos. Kaip jau buvo galima suprasti, aš akcentuoju teorų grupę, kurie daugiau užsiima MS-R struktūra savo vystymesi; o tie, kam aktualiau apeksų kryptis, jie daugiau užsiima DS-RA struktūra. Paskutiniame, aštuonioliktame tome šias dvi grupuotes subalansuosiu galutinai, o čia tik pateikiu glaustą aprašymą, kokios jų galimybės. Kaip jos atrodo galima suprasti sugrupavus paskutinio šešeto tomus tokiu principu:
I. „Baltasis drakonas", „Dievo bažnyčia", „Tiesos sąmonė", „Pažinimo meilė".
II. „Baltasis drakonas", „Šėtono bažnyčia", „Kosminė civilizacija", „Pažinimo meilė".
I. Pirmiausiai aptarsime pirmą grupę, kuri beveik užbaigta ir lieka prijungti paskutinį, aštuonioliktą tomą. Kaip matome, rėminanti struktūra yra „Baltasis drakonas" ir „Pažinimo meilė", kuriuose akcentuojamas teorų modelis, paremtas Dievo bažnyčia ir tiesos sąmone, kurioje propaguojamas natūralus didžiosios sievos modelis, žmogaus nelaikant stovinčiu aukščiau už Absoliutą. Tai nereiškia, kad visiškai atsisakoma dirbtinumo ir technikos, greičiau ta technika paimama iš pačios tikrovės prigimties, kuri yra svarbesnė už žmogaus protą. Dievo bažnyčioje žmogaus protas pilnai prisiderinęs prie gamtos ir kuria tik tokią techniką, kuri neprieštarauja jos logikai ir atitinka jos prigimtį. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia, kad mažoji sieva būtų pilnai susilyginusi su didžiąja sieva ir žmogus žinotų pilną tikrovės paslaptį. Tai yra Baltojo drakono sąmonė, kitaip vadinama dievūnu arba teoru, kurios tikslas pilnai pažinti tikrovę, ir suprasti jos prasmę, neprimetant jai žmogiškų tikslų, bet harmoningai įsikomponuojant į natūralią visumą. Ši sistema ypač svarbi gyvybę turinčiose planetose, kuriose ji laikoma tokia svarbia, kad jos apsaugojimui atsisakoma beatodairiškai vystyti technosferą ir siekiama natūralios biosferos klestėjimo. Tačiau neatsisakoma pažinimo, supratimo kaip veikia gyvybė, kad ją būtų galima pakelti į tobulą lygį, žmogaus atveju - dievūnų. Kaip jau sakiau, tam reikia tobulo rišlio, kurio gnosis būtų Baltojo drakono lygio, apimantis tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę. Atsisakoma gyvybę užgrobti, pavergti ir naudoti tik kaip resursą technologiniuose projektuose. Toks Baltasis drakonas daugiau orientuojasi į Aukštutinę karalystę, į mito erdvę ir ruošia žmones asmeniniam keliui joje. Tai nuosaikusis filognozijos variantas, už kurį pasisakau ir priešpastatau jį radikaliam variantui, kuris pagrįstas Šėtono bažnyčia ir maksimalia technologine ekspansija kosmose.
II. Gali kilti klausimas, kam filognozijoje reikalinga antra grupė. Pirmiausiai tam, kad žmonės turėtų pilną vaizdą ir taipogi būtų rodomi alternatyvūs vystymosi keliai. Jie susiję su technologiniu transhumanizmu ir pohumanizmu, pasisakančiu už pilną natūralumo atsisakymą. Tai gali atrodyti kaip blogas pasirinkimas, ypač remiantis teorų nuostata, tačiau kalbant apie kosminę ekspansiją, ten kur nėra natūralios biosferos, kad gyvybė galėtų gyvuoti, reikalinga dirbtinė technosfera. Todėl plėtojant Žemės civilizaciją kosmose, ši galimybė yra neišvengiama, nes kosmosas turi nepalankias gyvybei sąlygas. Tad, manau, protingiausia rinktis natūralumą ten, kur jis turi tinkamas sąlygas ir gerai išsivystęs bei tinkamas gyvybei, ir dirbtinumą ten, kur gyvybei sąlygų nėra, todėl reikia techninių biosferos atitikmenų. Todėl šis kelias nelaikomas visiškai „blogu", ir savo rėminančioje struktūroje tai yra „Baltasis drakonas" ir „Pažinimo meilė". Tačiau savo konkrečioje realizacijoje - tai „Šėtono bažnyčia" ir „Kosminė civilizacija". Todėl joje vystomi raigai, kuriuose dirbtinė sąmonės struktūra jungiama su natūralia veikiančiąja būtimi tam, kad tikrovėje būtų galima išplėsti žmogaus mastą. Kadangi čia propaguojama kosminė civilizacija, akivaizdu, kad pirmiausiai reikės kosmosui pritaikyti fizinį kūną, o tai yra sunkioji šios krypties problema. Dėl šios priežasties bus neišvengiama kiborgizaciją, techninių organų integravimas į žmogaus natūralią sistemą, kad jis sugebėtų išgyventi kosmose. Akivaizdu, kad pirmiausiai šis eksperimentas bus susijęs su Mėnulio ir Marso kolonizavimu, ir nuo jo sėkmės bei transporto tolesnės raidos priklausys galimybė pasiekti kitų žvaigždžių planetų sistemas, kurios turės arba neturės natūralią biosferą. Kadangi šiuo metu kokios biosferų variacijos, kurių rėmuose įmanoma gyvybė - nežinoma; gali būti, kad kitų planetų biosferos žemiškai gyvybei bus netinkamos, tad čia žmogus irgi turės prisitaikyti dirbtinėmis priemonėmis, tačiau nepažeidžiant vietinės gyvybės teisių. Mano manymu, antro kelio filognozijoje prasmė tik tokia, tai tikrai nėra technofašistinis gyvybės pavergimas ir suišteklinimas. Galutiniame tome tokio filognozijos pritaikymo - nesvarstau.
Taip filognozija įgauna savo galutinę formą, kurioje yra išvystoma MS-R ir DS-RA struktūros. Pagrindinė jų forma yra Uroboro operatorius, kuris susieja išorinę ir vidinę sąmonės dalį į vieningą visumą ir sukuria žmogaus vidinį pasaulį, kurį vadinu ontologine holograma. Pirmoje struktūroje tai daugiau žinojimas ir informacinė sintezė, kuri turi pasiekti tokį aukštą lygį, kad atitiktų dievūno kaip teoro sąmonės lygmenį; o antroje struktūroje tai didžiosios sievos substancijų manipuliacija su dirbtine, proto sukurta forma, joms primetant žmogui naudingas funkcijas. Pagrindinės funkcijos, be abejo, yra kosminio transporto technologijos, reikalingos kosminės civilizacijos sukūrimui. O šiai reikės kosminių apeksų porūšio, kurie savo patobulintas galimybės galės pritaikyti kosminei ekspansijai. Gyvenant žemėje tos galimybės netūri tokios didelės prasmės, žiūrint iš gyvenimo individualios perspektyvos, kurios tikslas didžiąją kelionę pasiekti nepakeistu ir nesužalotu, kad nesutriktų dvasinio gyvenimo ciklas.
Šios dvi kryptys tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes raigų sukūrimui reikia išplėstos sąmonės, o kai žinojimas pasiekiamas, jis pereina į naujas technologijas, kurios paskui pritaikomos technologinių apeksų kūrimui. Kaip visuma ir kolektyvas žmonija turi sugebėti suderinti abi šias idėjas, tik tada ji sugebės sėkmingai vystyti civilizaciją ir didinti jos mastą iki begalinio mastelio. Manau, kad turinti tokius sugebėjimus rūšis, kuri buvo sukurta pačios didžiosios sievos, neturėtų jų švaistyti ir turėtų siekti pamatyti tiek tikrovės, kiek leis Kūrėjo suteiktos galimybės. Tai žmonijos istorinis tikslas: pirmiausiai sukurti tobulą gyvūninę sąmonę, o paskui, pamačius kas tikrovė yra jos gelmėje, ir supratus kokia gyvybės vieta joje, pasirinkti tokį evoliucijos kelią, koks geriausiai atitinka tikrovės prigimtį. Tam reikia vystyti tiek dvasinę, tiek fizinę žmogaus dalį, kurios atitinka teorų ir apeksų technologinius porūšius rūšyje. Žinoma, tiesos sąmonė yra svarbiausias žmogaus vystymosi aspektas, tačiau iš jos kyla ir praktiniai žinojimo pritaikymai, kuriais pagrįsta apeksų civilizacija. Tam, kad apeksai neatsisuktų prieš žmoniją ir prieš gyvybę Žemėje, reikia juos nukreipti į išorinių erdvių užkariavimą, kad naujos galimybės būtų sėkmingai įdarbintos ir panaudotos. Dėl šios priežasties filognozijoje ir bandau aprėpti abi šias galimybes, nes vienpusis, nesubalansuotas vystymasis gali negrįžtamai deformuoti civilizacijos veidą.
Taip po truputį atsiskleidžia Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, kuriame turime siekti ne tik pakeisti visą natūralumą technologijomis, bet ir juos teisingai subalansuoti, kad tai, kas sukurta gamtos tol, kol tai geresnis gyvybės variantas, nebūtų darkomas dėl užgaidų ir kaprizų. Keisti žmogų apsimoka tik gerinimo linkme, jeigu žmogus pabloginamas, tai yra jo žudymas.
5
Jūsų kūryba / Ne dvasingumo autorius
Last post by cs - rugpjūčio 29, 2026, 22:30:35Skaitmenys kaip logikos subjektas ir pagrindas jau yra pilnai adaptuotas matematikoje ir moksle. Tai momentas su skaičiais, kuris nebuvo išdalytas ir pakeistas kitaip ilgą laiką. Skaičius buvo matematinis ir mokslo pamatas: ar tai išliko pamatu? Kas būtent yra skaičius - jis atsakymas į daug atvėjų, taip pat jis keitėsi mano atvėjyje, kurį įvardyjau: apverstaisiais skaičiais. Pirmą ką siekiu panagrinėti yra skaičius 11, nes jis arti logikos subjekto, kaip numerologijoje, sąmokslo teorijose - tai reiškinių fizikoje irgi turi atrakcijos reikšmę ir ne vieną. Ar gali skaičiai kažkur sukurti laike progresą; ir ar gali apversti skaičiai jau yra žinoma, tokia informacija yra. Skaičiai ir informacija yra svarbūs veiksniai tarp kurių atsiduria mano nuomonė apie apverstuosius skaičius ir apverstajį 11. Iš to nesiekiu padaryti teorijos, nebent tik plėtinį, kuris būtų integracinis į kitą skaitmens proceso atvėjį, neturiu mintyje naudojamo plačiai moksle atvėjo ir neketinu užteršti jau plačiai žinomą skaičiavimą, mokslo skaičiavimą. Apversto skaitmens atvėjo yra kitokia struktūra, kuri irgi turi bent vieną principą, kurio nėra kitame skaitmens logikos subjekte. Tokį pastebėjimą senai aprašė numerologija dar antikoje, kuri pastebėjo kad skaičiai kažkur veda arba keičia procesą iš žinomų detalių, detalių sudėliojimo į vieną eigą. Mano apverstų skaičių logika yra tokia: jie nėra apie būtent apie ezoteriką, pseudomokslą, bet apie kitą pusę, kurią turi ne skaičius, bet skaičių analogas. Apverstieji skaičiai, kaip ir 11, jie turi informacines prasmes ir veiksmą procese, bet manyti kad tai galutinis atvėjis neskubama. Norint suprasti pirmiau skaičius, nebūtina juos lyginti su kitais, kokie tiesiogiai yra matematikoje ir kaip jie išreiškiami matematikoje ir kitur moksle. Todėl, mano siekis keičia ne skaičius, bet pradeda kitą susidomėjimo atvėjį, kurio nėra prie skaičių.
Atvirkštieji skaitmenys rodo ne skaičiaus esmę, jie toli nuo skaičiaus rodomo subjekto, jie apie fiziškumą, kurioje yra įdėta kas sukurta ir kas yra įdėta tas įdėta informaciškai arti esmės. Tai kas nežinoma, negali būti esmėje, todėl viskas kuriasi aplink žinomybę ir sukuria nekintamybę ir kintamybę kaip užslėptas duotybes ir funkcijas. Jų faktas yra tiek žinomas ir informaciškai, net tai artima numerologijai, nors ir tai ne numerologija. Tokia apverstųjų skaičių demonstracija yra ne paskutinė, nes dar bus toliau daugiau informacijos apie tai. Pavyzdžiui esmę jau pavyko aptikti ir rasti gan senai, tik dar trūksta teisingo apverstųjų skaičių atvėjų, kurie veiktų ir nesidubliuotų su turimais prasmę skaitmenimis. Atvėju, kaip galima suprasti įvardyjau apverstuoju 11. Taip pat tokį atvėjį padaryti atradimu nėra būtina, nes tai yra pastebėjimo išvada, kuri išplėsta plėtiniu rodo ką apverstasis 11 turi tiesiogiai, be bandymo lygintis su kitokiomis skaitmenų pusėmis ir fiziškumu ir formomis. Apverstieji skaičiai todėl nėra fiziški, jie yra kitame logikos subjekte, jie kitokios dėsnių sąvybės ir reikšmės pagal atvėjus ir funkcijas. Taigi, apverstasis 11 sutinkamas plėtinyje ir teorija nėra kilusi iš vienos atkarpos su skaitmenimis, jis - apverstas skaičius kitoks, aprašytas kita informacija, kita funkcija ir algoritmu. Toks dėsnis primena, ką bandžiau įprasminti nedvasingume, nedvasioje.
Atvirkštieji skaitmenys rodo ne skaičiaus esmę, jie toli nuo skaičiaus rodomo subjekto, jie apie fiziškumą, kurioje yra įdėta kas sukurta ir kas yra įdėta tas įdėta informaciškai arti esmės. Tai kas nežinoma, negali būti esmėje, todėl viskas kuriasi aplink žinomybę ir sukuria nekintamybę ir kintamybę kaip užslėptas duotybes ir funkcijas. Jų faktas yra tiek žinomas ir informaciškai, net tai artima numerologijai, nors ir tai ne numerologija. Tokia apverstųjų skaičių demonstracija yra ne paskutinė, nes dar bus toliau daugiau informacijos apie tai. Pavyzdžiui esmę jau pavyko aptikti ir rasti gan senai, tik dar trūksta teisingo apverstųjų skaičių atvėjų, kurie veiktų ir nesidubliuotų su turimais prasmę skaitmenimis. Atvėju, kaip galima suprasti įvardyjau apverstuoju 11. Taip pat tokį atvėjį padaryti atradimu nėra būtina, nes tai yra pastebėjimo išvada, kuri išplėsta plėtiniu rodo ką apverstasis 11 turi tiesiogiai, be bandymo lygintis su kitokiomis skaitmenų pusėmis ir fiziškumu ir formomis. Apverstieji skaičiai todėl nėra fiziški, jie yra kitame logikos subjekte, jie kitokios dėsnių sąvybės ir reikšmės pagal atvėjus ir funkcijas. Taigi, apverstasis 11 sutinkamas plėtinyje ir teorija nėra kilusi iš vienos atkarpos su skaitmenimis, jis - apverstas skaičius kitoks, aprašytas kita informacija, kita funkcija ir algoritmu. Toks dėsnis primena, ką bandžiau įprasminti nedvasingume, nedvasioje.
6
Jūsų kūryba / Ne dvasingumo autorius
Last post by cs - rugpjūčio 28, 2026, 23:32:28Apversto 11 disciplina (nauja ir viena žymesnių nedvasingumo disciplinų ir plėtinių), ji sudėtyje yra dirbtinumo pusės logika (dalinai, o kitur ir pilnai prilyginta su objektyvumu) ir svarbia logine išimtimi, kurioje atsiduria 11 dalių brandus reikšmynas, papildytas oficialiomis ir neoficialiomis struktūromis, jos (formato) visos oficialios. Formatas panašus į nuomonės poziciją, kuri (buvo pradinis nedvasingumo fragmentų raiškoje objektas), kuris vėliau pasirodys apverstame 11, taip pat daugiau yra priskirtas (nedvasios) pusei, kuri grindžia: nedvasingumo vienos pusės prieigą dvasingume ir nedvasiningume. Dar apverstas 11 nėra oficialus nedvasingume, bet tolesnis procesas yra ruošiamas objektyvesniame formate, kokį daugelis atras pažįstamą. Primenu, kad tai apie nedvasios aiškinimą ir nuomonės būdą, kuris objektyvume taip pat (kur nors kitoje vietoje ir laike) dėliotas dirbtinai, bet šis dėliojimas nebuvo analogiškas, kol neatėjo iki mano varianto su šia disciplina ir su šia informacija, kurią akcentavau. Šio rudens pradžioje ir viduryje bus pristatyta pirmoji informacija apie "apverstajį 11". Kas tai? Apie tai ruošiamasi pristatyti kituose įrašuose.
7
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 25, 2026, 14:34:38Trečia gnostinė kontrrevoliucija
Paprastas, iš Uroboro substancijų sudarytas, sątvaras istorijos neturi, tačiau toks jis būna tik akimirką, vadinamą Dabar. Tai akimirkai praėjus, ji nueina ne į nebūtį, bet į informacinės sintezės vietą, kurį vadinu biografiniu rišliu. Jam kaupiantis, per visą žmogaus gyvenimą susiformuoja žmogaus istorijos sąmonė, kurioje žmogus yra ne tik tai, kas jis yra Dabar, bet ir tai, kas jis Buvo. Istorija kaip tyrimo objektą turi šį žmonių kolektyvo Buvo, kurį bando suformuluoti į rišlų pasakojimą, vadinamą istorijos naratyvu. Kadangi jis apibrėžia tai, kuo yra kiekvienas žmogus, bandoma šį naratyvą kontroliuoti, kad jis neįgytų neigiamą svarbiems asmenims formą. Aukščiausias planetoje lygis pasiekiamas tada, kai bandoma aprašyti visą Žemės istoriją, kuri tada įgyja civilizacijų istorijos formą.
Pradžiai šią istoriją galima pavaizduoti tik bendrais bruožais, kad būtų matomas bendras vaizdas, parodantis principą, kuriuo vystosi istorija, kokias civilizacines formas ji įgyja. Pavyzdžiui, A. Šliogeris, tyrinėjęs filosofijos atsiradimą planetoje, manė, kad tai buvo revoliucija, sukilusi prieš mitologinius vaizdinius, ir sugrąžinusi iš fantazijų pasaulio prie tikrų daiktų, kaip būties fenomenų. Jo manymu, tik įvykdžius šią revoliuciją žmonija išsivadavo iš gnostinių iliuzijų, orientuotų į anapusinį pasaulį, sugrįžusi prie daiktų šiapus juslinio horizonto, kuriame buvo atverta tikra būtis, pasirodanti žmogaus sąmonei. Tačiau knygoje „Filosofijos likimas" A. Šliogeris mano, kad ši revoliucija truko neilgai, ir buvo įvykdytos net dvi gnostinės kontrrevoliucijos, viena kurių yra krikščionybė, o kita yra technomokslas. Imant pirmą mūsų eros tūkstantmetį, jis buvo krikščionybės plitimo Vakarų civilizacijoje laikas, o antrame tūkstantmetyje susiformavo technomokslo proveržis, kuris nukreipė žmonių sąmones nuo tiesioginio būties patyrimo prie mokslinio transcendencijos traktavimo. Šiuo metu krikščionybė yra ganėtinai nublankusi, tačiau mokslas, galima sakyti, išgyvena pakilimo laikotarpį. Savo knygomis A. Šliogeris bandė sugrąžinti mąstymą prie filosofinės revoliucijos, kad ji išsivaduotų iš vadinamojo būties užmaršties prakeiksmo.
Filognozijoje šis principas yra apmąstomas šiek tiek kitaip, nemanant, kad tikroji būtis atsiveria tik kaip jusliniai daiktai. Manau, kad tikra, pirminė tikrovė yra anapus sumatoriaus ir ji pirmiausiai įtraukiama į vidų kaip juslumas, tačiau protiniu būdu imanentizuota tikrovė, manau, taip pat yra verti dėmesio ir nebūtinai yra „kliedesiai". Filognozijoje gamta yra didžiosios sievos imanentas, ne tikra būtis, nors ji su ja tiesiogiai susijusi per transcendentalinį subjektą. Manau, kad protiniai konstruktai taip pat gali būti susiję su didžiąja sieva, tad jų vien gnostiniais išsigalvojimais laikyti nenorėčiau. Todėl gnostinės kontrrevoliucijos, apie kurias A. Šliogeris kalbėjo „Filosofijos likime", nebūtinai nutolina nuo tikrosios būties, bet gali ir atskleisti jos tikrą veidą, nors nebūtinai išorinės formos, bet daugiau idėjos prasme.
Todėl istoriją filognozijoje būčiau linkęs skirstyti į du „absoliučius" segmentus: juodojo drakono eona ir baltojo drakono eoną. Juodasis drakonas apibrėžiamas taip: JD = DS / DX, arba juodojo drakono sąmonė apimama sumatoriaus juslinių formų ir veikiančios dalies, kuri yra anapus juslumo. Dėl to, kad DX, net neturinti juslinės formos, atsiveria sątvaro viduje kaip veikianti anapusinė realybė, žmogus vis labiau linksta peržengti anapus daiktų ir įsteigia kalboje gnostinės tikrovės sritį. Tai yra, nors autentiška filosofija, pasak A. Šliogerio, turi būti tik JD = DS, tačiau mistiškas anapus per visą istoriją žmogui neduoda ramybės, ir ši natūrali gyvūninė istorija žmonijoje buvo tik tolima priešistorė, tačiau jam įvaldžius kalbą, jis perėjo prie magijos, mito, religijos ir t. t., orientuoto į DX. Prieš šią orientaciją A. Šliogerio manymu ir nukreipta filosofijos revoliucija, kurios metu žmogus grynina mąstymą, jį demistifikuoja ir sugrąžiną žmogaus sąmonę prie tikrų daiktų kaip substancinių individų. Šie JD = DS atvejai filosofijoje gana reti ir ši trauka į X dėmenį žmonėms neduoda ramybės organizuojant metafizines / gnostines kontrrevoliucijas, pagrįstas protu, o ne juslinių daiktų ir fizinio horizonto aukštinimu.
Kitas eonas yra baltojo drakono, kurio užuomazgos išryškėja jau juodojo drakono eone dėka kalbos ir orientacijos į transcendentinį pasaulį. Šiame etape anapusybė jau būna pilnai atsivėrusi ir tai galima apibrėžti tokia „formule": BD = DS + DX, kurioje sumatoriaus juslumas pilnai apima X dėmenį ir visa sistema susilieja į holoplastinį sumatorių, DH. Holplastinė sąmonė jau būtų dievūno lygis, kuris šiuo metu dar nėra pasiektas, tačiau manoma, kad visa istorija juda šia kryptimi ir tai yra pagrindinis istorijos tikslas, kuris yra ne tobulas juodojo drakono sąmonės išpildymas, bet vis geresnis anapusinės realybės pažinimas, kuris iš esmės yra maksimalus gnostinio horizonto išplėtimas, parodant viduje sumatoriaus, kas yra didžioji sieva jos visumoje. Pirma svarbi era šioje baltojo drakono civilizacijos priešistorėje yra krikščionybės atsiradimas, kurioje su anapusine Dangaus karalyste žmonija susisaistė per etinę discipliną ir tikėjimą. Kita era, kuri dar tik įsibėgėja, bet, mano manymu, taip pat stipriai paveiks žmonijos istorinį kelią yra kosminė civilizacija, kuri, laikau, prasidėjo 1950 Kristaus eros metais, tad dabar esame pirmo amžiaus baigiamojoje dalyje. Kristaus eros turime praėjusius 2026 metus, o kosminę era skaičiuoti pradėsime netolimoje ateityje.
Tai dvi formos, kuriomis civilizacija orientuojasi į protinį transcendencijos atskleidimą, tik pirma per tikėjimą, o antra - per tikrą žinojimą, realizuojama mokslo priemonėmis. Tai reiškia, kad DX orientacija buvo ryški per beveik visus paskutinius tūkstančius metų ir tik kai kuriose filosofinėse sistemose sporadiškai pasirodydavo antimetafizinių nuostatų. Lietuvoje, vienas iš tokių antimetafizikų buvo A. Šliogeris, kuris bandė sugrąžinti autentišką filosofiją, kuri siekia mąstyti daiktų artumoje, tačiau ši nuostata daugiausiai būdinga pozityvizmui, fenomenologijai ir egzistencializmui, kurios mato tik sątvaro vidų ir nori apriboti visas išsivadavimo iš jo priemones. Pagrindinė priemonė, be abejo, yra protas, tad nors pozityvizmas rėmėsi racionalumu, fenomenologija ir egzistencializmas jo atžvilgiu buvo gana skeptiškas. Akivaizdu, kad filognozijoje šis antimetafizinis nusiteikimas - atmetamas, ir manau, kad siekis mažojoje sievoje atverti visą didžiąją sievą nėra neįvykdomas. Todėl remiantis pradžioje minėta A. Šliogerio istorijos schema, filognozija yra kažkas panašaus į dar vieną gnostinę kontrrevoliuciją, tačiau jos tikslas yra ne užpildyti sąmonę mitologinėmis pasakomis, bet atverti pilną realybę ir padaryti tai daug geriau negu buvo daroma krikščionybėje bei technomoksle. Filosofas bandė propaguoti filotopiją kaip autentiško būties atsivėrimo vietą; tačiau filognozija siūlo topos mąstyti neišimant X dėmenio kaip topos = DS / DX. Tik taip bus įmanoma suprasti tikrą būties prasmę, kuri nėra vien tik juslinė, bet ir gnostinė.
Dėl šios priežasties filognozijoje propaguoju baltojo drakono civilizaciją, kuri orientuota į metafizinį anapus ir siekia sukurti pilną, holoplastinę sątvarologiją, kuri iš pradžių X'ą aiškina kalbos priemonėmis, bet paskui plečia ir juslumą, kaip virtualioje realybėje imituojamt gamtinį imanentą, projektuojamą per akių tinklainę į sąmonę. Tai reiškia, kad transcendencija gaminama ne tik kaip kalbinis, bet ir kaip virtualus juslumas, kuris technologijoms išsivysčius pasaulio vaizdą pavers tikra didžiosios sievos reprezentacija, kurioje, žmogaus sąmonėje, bus galima turėti tikrą Dangaus karalystės vaizdą.
Paprastas, iš Uroboro substancijų sudarytas, sątvaras istorijos neturi, tačiau toks jis būna tik akimirką, vadinamą Dabar. Tai akimirkai praėjus, ji nueina ne į nebūtį, bet į informacinės sintezės vietą, kurį vadinu biografiniu rišliu. Jam kaupiantis, per visą žmogaus gyvenimą susiformuoja žmogaus istorijos sąmonė, kurioje žmogus yra ne tik tai, kas jis yra Dabar, bet ir tai, kas jis Buvo. Istorija kaip tyrimo objektą turi šį žmonių kolektyvo Buvo, kurį bando suformuluoti į rišlų pasakojimą, vadinamą istorijos naratyvu. Kadangi jis apibrėžia tai, kuo yra kiekvienas žmogus, bandoma šį naratyvą kontroliuoti, kad jis neįgytų neigiamą svarbiems asmenims formą. Aukščiausias planetoje lygis pasiekiamas tada, kai bandoma aprašyti visą Žemės istoriją, kuri tada įgyja civilizacijų istorijos formą.
Pradžiai šią istoriją galima pavaizduoti tik bendrais bruožais, kad būtų matomas bendras vaizdas, parodantis principą, kuriuo vystosi istorija, kokias civilizacines formas ji įgyja. Pavyzdžiui, A. Šliogeris, tyrinėjęs filosofijos atsiradimą planetoje, manė, kad tai buvo revoliucija, sukilusi prieš mitologinius vaizdinius, ir sugrąžinusi iš fantazijų pasaulio prie tikrų daiktų, kaip būties fenomenų. Jo manymu, tik įvykdžius šią revoliuciją žmonija išsivadavo iš gnostinių iliuzijų, orientuotų į anapusinį pasaulį, sugrįžusi prie daiktų šiapus juslinio horizonto, kuriame buvo atverta tikra būtis, pasirodanti žmogaus sąmonei. Tačiau knygoje „Filosofijos likimas" A. Šliogeris mano, kad ši revoliucija truko neilgai, ir buvo įvykdytos net dvi gnostinės kontrrevoliucijos, viena kurių yra krikščionybė, o kita yra technomokslas. Imant pirmą mūsų eros tūkstantmetį, jis buvo krikščionybės plitimo Vakarų civilizacijoje laikas, o antrame tūkstantmetyje susiformavo technomokslo proveržis, kuris nukreipė žmonių sąmones nuo tiesioginio būties patyrimo prie mokslinio transcendencijos traktavimo. Šiuo metu krikščionybė yra ganėtinai nublankusi, tačiau mokslas, galima sakyti, išgyvena pakilimo laikotarpį. Savo knygomis A. Šliogeris bandė sugrąžinti mąstymą prie filosofinės revoliucijos, kad ji išsivaduotų iš vadinamojo būties užmaršties prakeiksmo.
Filognozijoje šis principas yra apmąstomas šiek tiek kitaip, nemanant, kad tikroji būtis atsiveria tik kaip jusliniai daiktai. Manau, kad tikra, pirminė tikrovė yra anapus sumatoriaus ir ji pirmiausiai įtraukiama į vidų kaip juslumas, tačiau protiniu būdu imanentizuota tikrovė, manau, taip pat yra verti dėmesio ir nebūtinai yra „kliedesiai". Filognozijoje gamta yra didžiosios sievos imanentas, ne tikra būtis, nors ji su ja tiesiogiai susijusi per transcendentalinį subjektą. Manau, kad protiniai konstruktai taip pat gali būti susiję su didžiąja sieva, tad jų vien gnostiniais išsigalvojimais laikyti nenorėčiau. Todėl gnostinės kontrrevoliucijos, apie kurias A. Šliogeris kalbėjo „Filosofijos likime", nebūtinai nutolina nuo tikrosios būties, bet gali ir atskleisti jos tikrą veidą, nors nebūtinai išorinės formos, bet daugiau idėjos prasme.
Todėl istoriją filognozijoje būčiau linkęs skirstyti į du „absoliučius" segmentus: juodojo drakono eona ir baltojo drakono eoną. Juodasis drakonas apibrėžiamas taip: JD = DS / DX, arba juodojo drakono sąmonė apimama sumatoriaus juslinių formų ir veikiančios dalies, kuri yra anapus juslumo. Dėl to, kad DX, net neturinti juslinės formos, atsiveria sątvaro viduje kaip veikianti anapusinė realybė, žmogus vis labiau linksta peržengti anapus daiktų ir įsteigia kalboje gnostinės tikrovės sritį. Tai yra, nors autentiška filosofija, pasak A. Šliogerio, turi būti tik JD = DS, tačiau mistiškas anapus per visą istoriją žmogui neduoda ramybės, ir ši natūrali gyvūninė istorija žmonijoje buvo tik tolima priešistorė, tačiau jam įvaldžius kalbą, jis perėjo prie magijos, mito, religijos ir t. t., orientuoto į DX. Prieš šią orientaciją A. Šliogerio manymu ir nukreipta filosofijos revoliucija, kurios metu žmogus grynina mąstymą, jį demistifikuoja ir sugrąžiną žmogaus sąmonę prie tikrų daiktų kaip substancinių individų. Šie JD = DS atvejai filosofijoje gana reti ir ši trauka į X dėmenį žmonėms neduoda ramybės organizuojant metafizines / gnostines kontrrevoliucijas, pagrįstas protu, o ne juslinių daiktų ir fizinio horizonto aukštinimu.
Kitas eonas yra baltojo drakono, kurio užuomazgos išryškėja jau juodojo drakono eone dėka kalbos ir orientacijos į transcendentinį pasaulį. Šiame etape anapusybė jau būna pilnai atsivėrusi ir tai galima apibrėžti tokia „formule": BD = DS + DX, kurioje sumatoriaus juslumas pilnai apima X dėmenį ir visa sistema susilieja į holoplastinį sumatorių, DH. Holplastinė sąmonė jau būtų dievūno lygis, kuris šiuo metu dar nėra pasiektas, tačiau manoma, kad visa istorija juda šia kryptimi ir tai yra pagrindinis istorijos tikslas, kuris yra ne tobulas juodojo drakono sąmonės išpildymas, bet vis geresnis anapusinės realybės pažinimas, kuris iš esmės yra maksimalus gnostinio horizonto išplėtimas, parodant viduje sumatoriaus, kas yra didžioji sieva jos visumoje. Pirma svarbi era šioje baltojo drakono civilizacijos priešistorėje yra krikščionybės atsiradimas, kurioje su anapusine Dangaus karalyste žmonija susisaistė per etinę discipliną ir tikėjimą. Kita era, kuri dar tik įsibėgėja, bet, mano manymu, taip pat stipriai paveiks žmonijos istorinį kelią yra kosminė civilizacija, kuri, laikau, prasidėjo 1950 Kristaus eros metais, tad dabar esame pirmo amžiaus baigiamojoje dalyje. Kristaus eros turime praėjusius 2026 metus, o kosminę era skaičiuoti pradėsime netolimoje ateityje.
Tai dvi formos, kuriomis civilizacija orientuojasi į protinį transcendencijos atskleidimą, tik pirma per tikėjimą, o antra - per tikrą žinojimą, realizuojama mokslo priemonėmis. Tai reiškia, kad DX orientacija buvo ryški per beveik visus paskutinius tūkstančius metų ir tik kai kuriose filosofinėse sistemose sporadiškai pasirodydavo antimetafizinių nuostatų. Lietuvoje, vienas iš tokių antimetafizikų buvo A. Šliogeris, kuris bandė sugrąžinti autentišką filosofiją, kuri siekia mąstyti daiktų artumoje, tačiau ši nuostata daugiausiai būdinga pozityvizmui, fenomenologijai ir egzistencializmui, kurios mato tik sątvaro vidų ir nori apriboti visas išsivadavimo iš jo priemones. Pagrindinė priemonė, be abejo, yra protas, tad nors pozityvizmas rėmėsi racionalumu, fenomenologija ir egzistencializmas jo atžvilgiu buvo gana skeptiškas. Akivaizdu, kad filognozijoje šis antimetafizinis nusiteikimas - atmetamas, ir manau, kad siekis mažojoje sievoje atverti visą didžiąją sievą nėra neįvykdomas. Todėl remiantis pradžioje minėta A. Šliogerio istorijos schema, filognozija yra kažkas panašaus į dar vieną gnostinę kontrrevoliuciją, tačiau jos tikslas yra ne užpildyti sąmonę mitologinėmis pasakomis, bet atverti pilną realybę ir padaryti tai daug geriau negu buvo daroma krikščionybėje bei technomoksle. Filosofas bandė propaguoti filotopiją kaip autentiško būties atsivėrimo vietą; tačiau filognozija siūlo topos mąstyti neišimant X dėmenio kaip topos = DS / DX. Tik taip bus įmanoma suprasti tikrą būties prasmę, kuri nėra vien tik juslinė, bet ir gnostinė.
Dėl šios priežasties filognozijoje propaguoju baltojo drakono civilizaciją, kuri orientuota į metafizinį anapus ir siekia sukurti pilną, holoplastinę sątvarologiją, kuri iš pradžių X'ą aiškina kalbos priemonėmis, bet paskui plečia ir juslumą, kaip virtualioje realybėje imituojamt gamtinį imanentą, projektuojamą per akių tinklainę į sąmonę. Tai reiškia, kad transcendencija gaminama ne tik kaip kalbinis, bet ir kaip virtualus juslumas, kuris technologijoms išsivysčius pasaulio vaizdą pavers tikra didžiosios sievos reprezentacija, kurioje, žmogaus sąmonėje, bus galima turėti tikrą Dangaus karalystės vaizdą.
8
Jūsų kūryba / Ne dvasingumo autorius
Last post by cs - rugpjūčio 23, 2026, 23:12:30Nedvasia yra apibrėžiama kaip biologijos klasifikacijos išimtis, racionalumo išimtis. Tokia išimtis yra kilusi iš biologinio intergravimosi proceso, arba nenumatyto proceso racionalume pagal išdalintus istorinius biologijos duomenis. Tada biologijos faktai ir duomenys yra tam tikros padarytos racionalumo išvados, kurios teisingos arba neteisingos nedvasingumo atžvilgiu apie nedvasios paskirtį tame. Atsižvelgus kas yra nedvasia (mano manyme), ji dabartinėje biologijoje nėra sutinkama, nes visas bandymas artėti link nedvasingumo yra artėjimas prie kitos sąvokos, tai apie dvasią, kuri toliau kreipia į: sąmonės ir gyvybės terminus. Kol nedvasingumas neįprasmintas jokiais biologiniais terminais tai yra iki galo neįmanomas fenomenas ir nieko nesiejantis su žinomais fenomenais. Būtent kas turima biologijos klasifikacijoje yra ir racionalumo išvados, kurios terminai yra naudojami ne paprarastais tikslais, bet norint integruoti ar plėsti turimus duomenis. Todėl, biologija artėja link sudėtingesnio klasifikacijos etapo, tokio kuriame bus atrasta didesnių ir sudėtingesnių struktūrų ir jos nebus iki galo pažįstamos vien racionalumu. Mano tokia dabartinė įžvalga apie biologiją, ji kaip pasaulio kilmės aiškinimo bazė, bet tame nėra galutinai viskas dar atrasta, biologija turi klasifikacijos išimčių, kurios kalbant apie "nedvasingumą" yra realios. Grįžtant prie nedvasios nėra daug sąvokų, kurios tai apibūdina, todėl tai tampa: nei teisingas, nei neteisingas suvokimo terminas praktikos procese. Apie ką nedvasia (terminas) bando pasakyti, gali būti: arba labai platu arba labai mažai. Linkstu link paskutinių nedvasios įžvalgų, kurias panaudojau anksčiau, jos yra sietis, bet ne galutinis teisingas atsakymas. Ties ta paieška biologijoje neturiu šiuo momentu klausimo į atsakymą. Remiuosi dviejų pusių arba dualumo perspektyva, kaip pradžios nedvasios sietimi ir natūraliu-dirbtiniu šaltiniu.
CitataParalelės tokios:
1) Apdorota.
2) Pirmapradė.
Mano kryžminė antologijoje yra:
1) Etapas - pirmapradis.
2) Etapas - apdorotas.
3) Etapas - pirmapradis.
4) Etapas - apdorotas.
Mano nedvasingumo logikos apibendrintas darbas ir paaiškinimas toks:
1) Pirma dvasios pusė - tikrovinis pažinimas.
2) Antra dvasios pusė - nedvasingumas.
1) Nedvasinė pusė - natūralumas.
2) Nedvasinė pusė - dirbtinumas.
1) Dvasia - 2) nežinomybė.
9
Jūsų kūryba / Tiesos sąmonė, 16 tomas
Last post by klajunas - rugpjūčio 20, 2026, 12:05:32Mokslo tiesa
Filognozijoje Uroboras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios dalies, kur rodančioji yra priimanti galva, o rodomoji - į ją įstatyta uodega. Šią struktūrą vadinu substancijos ir signalų sinteze, kuri atliekama transcendentalinio subjekto, metaforiškai vadinamo „juodąją liepsna". Tai reiškia, kad ta holograminė substancija yra žmogiška struktūra, priklausant nuo gyvūninės biologijos ir yra koduojama genetikos, o į ją įstatomas didžiosios sievos imanentas, kuriamas iš išorėje surinktų signalų ir yra gamtinė jo reprezentacija. Ši transcendentalinio subjekto oloje vykdoma antitezės sintezė yra pagrindinė antrinės tiesos forma, kur žmogiška realybė sujungiama su anapus žmogiška realybe. Tai nėra absoliuti tiesos forma, kuri būtų tikra, pilna didžioji sieva, bet tik sužmogintas jos variantas, valdomas transcendentalinio subjekto. Priklausomai nuo to, kiek anapusinės realybės atveriama oloje, priklauso kokia nusistovi pusiausvyra tarp juodojo ir baltojo drakono sąmonės.
Šioje vietoje svarbu suprasti, kad visas substancinis transcendentalumas kuria matematinį kontinuumą ir yra idealybės vieta, kuri tampa didžiosios sievos imanento atskaitos tašku. Sujungus jį su matematinių aksiomų sistema, gaunamas kontinuumo ir materijos vaizdinys, kuris moksle yra pagrindinis. Tačiau su šiuo vaizdiniu problema ta, kad ta matematinė idealybė, sudaranti mokslo pagrindą, visa yra žmogiška, dėl to, Uroboro struktūroje kuriant mokslą, jis visas sužmoginamas ir padaromas veikiančiu tik žmogaus sąmonės rėmuose, kuri nebūtinai atitinka anapusinę realybę. Galima spėti, kad didžioji sieva turi savo kontinuumo grupę, kuri yra realybinis kontinuumas, kuris, renkant signalus neišsaugomas sumatoriuje, ir į vidų įtraukiama gryna infra materija. Tada ši materija sujungiama su vidiniu kontinuumu ir pasaulis įgyja žmogišką logiką, kuri žiūrint iš sąmonės vidaus, atrodo absoliuti.
Todėl sprendžiant klausimą, kaip atskleisti didžiosios sievos tiesos formas, reikia tyrinėti išorinio ir vidinio kontinuumo santykį. Mano manymu, tai, kad jie savo logikose nesutampa rodo begalybių problema, kur idealybinis kontinuumas - begalinis, o realybinis kontinuumas - vargu ar toks. Todėl net jeigu tarp išorinio ir vidinio kontinuumo yra tam tikrų paviršinių sutapimų, savo giliojoje struktūroje jie nesutampa. Todėl, didžiosios sievos imanentą įstačius į netobulą idealybinį kontinuumą, jame kyla daug neišsprendžiamų paradoksų, kurie vadinami aporijomis. Kita vertus, žiūrint iš žmogaus mokslo ateities perspektyvos, kada nors bus suprasta, kas yra transcendentalinis subjektas ir kaip jis kuria holograminę sąmonės substanciją, kurioje paaiškės ir matematinio kontinuumo kilmės mechanizmas. Ir tada taps aišku, ar matematika turi kokį nors ryšį su išorinių kontinuumu per tai, kad sąmonės struktūroje įsikūnija didžiosios sievos kontinuumo grupės laukai, kurie yra dvasinės / protinės substancijos karkasas. Be abejo, šiuo metu tai tik hipotezė, tačiau yra ir tokia galimybė, kad vidinis, idealybinis kontinuumas yra kažkoks išorinio, realybinio kontinuumo poaibis. Tada taptų aišku, kad ši Uroboro struktūra, nėra tik „žmogiška, pernelyg žmogiška" iliuzija, bet savo gelmėje susijusi su didžiąja sieva.
Nors I. Kantas šio klausimo nesprendė, nes laikė kad realybinė kontinuumo grupė yra daikto savaime sritis, kuri protui yra nepasiekiama, tačiau vystantis žmogaus sandaros supratimui, ypač kokios substancijos įeina į vidinę, gyvūninę hologramą, bus galima atsakyti, kiek ši idealybinė sritis žmogiška, o kiek daiktiška. Akivaizdu viena, kad naivus transcendentalinio kontinuumu jungimas su išorinio pasaulio imanentu neišlaiko kritikos ir tai parodė jau I. Kantas. Tačiau, manau, kad netiesa, jog transcendentalinis subjektas yra nepažinus, ir neįmanoma suprasti kaip jis konstruoja vidinę sumatoriaus olą. Tam, kad šis klausimas būtų atsakytas, reikia pažinti išorinę žmogaus sandarą, kuri apima ne tik infra substancijas, bet ir ultra, kuri turi aurų formą. Manau, kad tik atradus šią išorinę žmogaus dalį, įmanoma suprasti sąmonės paslaptį ir pamatyti visų vidinių sumatų ryšį su išorine realybe. Kol matematikos klausimas neišspręstas, mokslo tiesos problema yra atvira, nes jis galioja ne absoliučiai, bet tik žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, kaip vidaus ir išorės sintezė. Vienintelis objektyvus kriterijus yra išorinis efektyvumas kuriant raigus, kurie iki tam tikro lygio įmanomi ir tikrovę vaizduojant vidinio kontinuumo logikoje. Tačiau norint pažinti didžiosios sievos giliąją esmę, šį vidinį planą reikės pakeisti į išorinį ir tik tada žmogui atsivers tikra tikrovės patirtis, tikroje didžiosios sievos logikoje.
Todėl iš dalies filognozija šiek tiek nutolusi nuo mokslo logikos, nes ji tikrovę per daug sužmogina. Kitaip sakant, idealybinės matematikos nelaikau absoliučia tiesa, ir mano manymu, kad ją reikia daug labiau priartinti prie realybinės logikos, apvalant imanentą, nuo matematinio kontinuumo aksiomų ir žiūrint tik induktyviu būdu tai, kas įvyksta į sumatorių, atsisakant transcendentalinės I. Kanto dedukcijos. Kaip konkrečiai iš didžiosios sievos imanento išskaityti jos logiką ir pilną sandarą, dar reikės apmąstyti, tačiau iš šios analizės aišku, kad ši kliūtis turi būtinai būti įveikta, norint vystyti didžiosios sievos teoriją, kurioje ji matoma visumoje, kad absoliutas. Kitaip sakant, norint matematiką paversti holoplastine, ją reikia surealybinti, įtraukiant išorinės realybės tikrą kontinuumą, kuriame veikia materija, kad būtų galima pamatyti šios substancijos tikrą prigimtį ir logiką. Priešingu atveju, mokslo tiesa bus tik vidinės logikos atspindys, kuris sukonstruotas transcendentalinio subjekto, ir gali būti labai toli nutolusi nuo tikro didžiosios sievos vaizdo.
Siekiant sukurti baltojo drakono tiesos sąmonės būseną, tai labai svarbus klausimas, nes nuo jo priklauso, kiek žmogus galės aprėpti pirmapradę tikrovę, kaip tai, kas ji iš tikro yra anapus sumatoriaus. Be šio aprėpimo, neįvykdomas filognozijos tikslas ir siekis, sukurti Baltojo drakono civilizaciją, kuri žmoniją pavers dievūnų pasauliu. Nors šis tikslas yra ganėtinai tolimas, apmąstyti kokių sąlygų tam reikia ir kaip pastūmėti į priekį žinojimą, tikrai vertingas užsiėmimas. Tai svarbu dar ir dėl to, kad imant Dievo bažnyčios filognozijos kryptį, kuri susijusi su Baltojo drakono sątvarologija ir tiesos sąmonės teorija - tai pagrindinė tema, kuri priešpastatoma Šėtono bažnyčios krypčiai, Baltojo drakono sątvarologijai ir kosminės ekspansijos teorijai. Šiuo metu renkuosi pirmąjį variantą, kuriame tiesos klausimas esminis, todėl ir reikia permąstyti Uroboro antitezės sintezės problemą, ieškant priemonių kaip didžiąją sievą atverti ne kaip žmogiškos realybės konstruktą, bet kaip tikrovę anapus žmogaus. Tam atmetu I. Kanto transcendentalinę dedukciją kaip sprendimą ir manau, kad tikrovę galima pažinti per didžiosios sievos imanento indukcijos metodą, kuriame anapusinė tikrovė sumatoriuje pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro, nors ir susimaišiusi su transcendentalinio subjekto kuriamu matematiniu kontinuumu. Tada, vidinį kontinuumą sulyginti su imanento forma ir logika, kad vidinis konttinuumas taptų kuo panašesnis su išoriniu kontimnuumu. Tam reikia imanente pamatyti kuo daugiau tikrovės, per poveikį anapus sumatoriaus „daiktui savaime", kad jis sumatoriuje atvertų kuo daugiau informacijos apie save. Šis Uroboro išardymas ir idealybės atskyrimas nuo realybės gali būti labai sunkus, bet manau, kuo geriau tai padaroma, tuo daugiau didžiosios sievos galima atverti žmogiškoje sąmonėje.
Taip matematinis kontinuumas priartėtų prie realybinio kontinuumo substancijų grupės ir matematika taptų jam daug artimesnė, atsisakant absoliutinti transcendentalinio subjekto kuriamas loginio būtinumo iliuzijas, tyrinėtas I. Kanto.
Filognozijoje Uroboras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios dalies, kur rodančioji yra priimanti galva, o rodomoji - į ją įstatyta uodega. Šią struktūrą vadinu substancijos ir signalų sinteze, kuri atliekama transcendentalinio subjekto, metaforiškai vadinamo „juodąją liepsna". Tai reiškia, kad ta holograminė substancija yra žmogiška struktūra, priklausant nuo gyvūninės biologijos ir yra koduojama genetikos, o į ją įstatomas didžiosios sievos imanentas, kuriamas iš išorėje surinktų signalų ir yra gamtinė jo reprezentacija. Ši transcendentalinio subjekto oloje vykdoma antitezės sintezė yra pagrindinė antrinės tiesos forma, kur žmogiška realybė sujungiama su anapus žmogiška realybe. Tai nėra absoliuti tiesos forma, kuri būtų tikra, pilna didžioji sieva, bet tik sužmogintas jos variantas, valdomas transcendentalinio subjekto. Priklausomai nuo to, kiek anapusinės realybės atveriama oloje, priklauso kokia nusistovi pusiausvyra tarp juodojo ir baltojo drakono sąmonės.
Šioje vietoje svarbu suprasti, kad visas substancinis transcendentalumas kuria matematinį kontinuumą ir yra idealybės vieta, kuri tampa didžiosios sievos imanento atskaitos tašku. Sujungus jį su matematinių aksiomų sistema, gaunamas kontinuumo ir materijos vaizdinys, kuris moksle yra pagrindinis. Tačiau su šiuo vaizdiniu problema ta, kad ta matematinė idealybė, sudaranti mokslo pagrindą, visa yra žmogiška, dėl to, Uroboro struktūroje kuriant mokslą, jis visas sužmoginamas ir padaromas veikiančiu tik žmogaus sąmonės rėmuose, kuri nebūtinai atitinka anapusinę realybę. Galima spėti, kad didžioji sieva turi savo kontinuumo grupę, kuri yra realybinis kontinuumas, kuris, renkant signalus neišsaugomas sumatoriuje, ir į vidų įtraukiama gryna infra materija. Tada ši materija sujungiama su vidiniu kontinuumu ir pasaulis įgyja žmogišką logiką, kuri žiūrint iš sąmonės vidaus, atrodo absoliuti.
Todėl sprendžiant klausimą, kaip atskleisti didžiosios sievos tiesos formas, reikia tyrinėti išorinio ir vidinio kontinuumo santykį. Mano manymu, tai, kad jie savo logikose nesutampa rodo begalybių problema, kur idealybinis kontinuumas - begalinis, o realybinis kontinuumas - vargu ar toks. Todėl net jeigu tarp išorinio ir vidinio kontinuumo yra tam tikrų paviršinių sutapimų, savo giliojoje struktūroje jie nesutampa. Todėl, didžiosios sievos imanentą įstačius į netobulą idealybinį kontinuumą, jame kyla daug neišsprendžiamų paradoksų, kurie vadinami aporijomis. Kita vertus, žiūrint iš žmogaus mokslo ateities perspektyvos, kada nors bus suprasta, kas yra transcendentalinis subjektas ir kaip jis kuria holograminę sąmonės substanciją, kurioje paaiškės ir matematinio kontinuumo kilmės mechanizmas. Ir tada taps aišku, ar matematika turi kokį nors ryšį su išorinių kontinuumu per tai, kad sąmonės struktūroje įsikūnija didžiosios sievos kontinuumo grupės laukai, kurie yra dvasinės / protinės substancijos karkasas. Be abejo, šiuo metu tai tik hipotezė, tačiau yra ir tokia galimybė, kad vidinis, idealybinis kontinuumas yra kažkoks išorinio, realybinio kontinuumo poaibis. Tada taptų aišku, kad ši Uroboro struktūra, nėra tik „žmogiška, pernelyg žmogiška" iliuzija, bet savo gelmėje susijusi su didžiąja sieva.
Nors I. Kantas šio klausimo nesprendė, nes laikė kad realybinė kontinuumo grupė yra daikto savaime sritis, kuri protui yra nepasiekiama, tačiau vystantis žmogaus sandaros supratimui, ypač kokios substancijos įeina į vidinę, gyvūninę hologramą, bus galima atsakyti, kiek ši idealybinė sritis žmogiška, o kiek daiktiška. Akivaizdu viena, kad naivus transcendentalinio kontinuumu jungimas su išorinio pasaulio imanentu neišlaiko kritikos ir tai parodė jau I. Kantas. Tačiau, manau, kad netiesa, jog transcendentalinis subjektas yra nepažinus, ir neįmanoma suprasti kaip jis konstruoja vidinę sumatoriaus olą. Tam, kad šis klausimas būtų atsakytas, reikia pažinti išorinę žmogaus sandarą, kuri apima ne tik infra substancijas, bet ir ultra, kuri turi aurų formą. Manau, kad tik atradus šią išorinę žmogaus dalį, įmanoma suprasti sąmonės paslaptį ir pamatyti visų vidinių sumatų ryšį su išorine realybe. Kol matematikos klausimas neišspręstas, mokslo tiesos problema yra atvira, nes jis galioja ne absoliučiai, bet tik žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, kaip vidaus ir išorės sintezė. Vienintelis objektyvus kriterijus yra išorinis efektyvumas kuriant raigus, kurie iki tam tikro lygio įmanomi ir tikrovę vaizduojant vidinio kontinuumo logikoje. Tačiau norint pažinti didžiosios sievos giliąją esmę, šį vidinį planą reikės pakeisti į išorinį ir tik tada žmogui atsivers tikra tikrovės patirtis, tikroje didžiosios sievos logikoje.
Todėl iš dalies filognozija šiek tiek nutolusi nuo mokslo logikos, nes ji tikrovę per daug sužmogina. Kitaip sakant, idealybinės matematikos nelaikau absoliučia tiesa, ir mano manymu, kad ją reikia daug labiau priartinti prie realybinės logikos, apvalant imanentą, nuo matematinio kontinuumo aksiomų ir žiūrint tik induktyviu būdu tai, kas įvyksta į sumatorių, atsisakant transcendentalinės I. Kanto dedukcijos. Kaip konkrečiai iš didžiosios sievos imanento išskaityti jos logiką ir pilną sandarą, dar reikės apmąstyti, tačiau iš šios analizės aišku, kad ši kliūtis turi būtinai būti įveikta, norint vystyti didžiosios sievos teoriją, kurioje ji matoma visumoje, kad absoliutas. Kitaip sakant, norint matematiką paversti holoplastine, ją reikia surealybinti, įtraukiant išorinės realybės tikrą kontinuumą, kuriame veikia materija, kad būtų galima pamatyti šios substancijos tikrą prigimtį ir logiką. Priešingu atveju, mokslo tiesa bus tik vidinės logikos atspindys, kuris sukonstruotas transcendentalinio subjekto, ir gali būti labai toli nutolusi nuo tikro didžiosios sievos vaizdo.
Siekiant sukurti baltojo drakono tiesos sąmonės būseną, tai labai svarbus klausimas, nes nuo jo priklauso, kiek žmogus galės aprėpti pirmapradę tikrovę, kaip tai, kas ji iš tikro yra anapus sumatoriaus. Be šio aprėpimo, neįvykdomas filognozijos tikslas ir siekis, sukurti Baltojo drakono civilizaciją, kuri žmoniją pavers dievūnų pasauliu. Nors šis tikslas yra ganėtinai tolimas, apmąstyti kokių sąlygų tam reikia ir kaip pastūmėti į priekį žinojimą, tikrai vertingas užsiėmimas. Tai svarbu dar ir dėl to, kad imant Dievo bažnyčios filognozijos kryptį, kuri susijusi su Baltojo drakono sątvarologija ir tiesos sąmonės teorija - tai pagrindinė tema, kuri priešpastatoma Šėtono bažnyčios krypčiai, Baltojo drakono sątvarologijai ir kosminės ekspansijos teorijai. Šiuo metu renkuosi pirmąjį variantą, kuriame tiesos klausimas esminis, todėl ir reikia permąstyti Uroboro antitezės sintezės problemą, ieškant priemonių kaip didžiąją sievą atverti ne kaip žmogiškos realybės konstruktą, bet kaip tikrovę anapus žmogaus. Tam atmetu I. Kanto transcendentalinę dedukciją kaip sprendimą ir manau, kad tikrovę galima pažinti per didžiosios sievos imanento indukcijos metodą, kuriame anapusinė tikrovė sumatoriuje pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro, nors ir susimaišiusi su transcendentalinio subjekto kuriamu matematiniu kontinuumu. Tada, vidinį kontinuumą sulyginti su imanento forma ir logika, kad vidinis konttinuumas taptų kuo panašesnis su išoriniu kontimnuumu. Tam reikia imanente pamatyti kuo daugiau tikrovės, per poveikį anapus sumatoriaus „daiktui savaime", kad jis sumatoriuje atvertų kuo daugiau informacijos apie save. Šis Uroboro išardymas ir idealybės atskyrimas nuo realybės gali būti labai sunkus, bet manau, kuo geriau tai padaroma, tuo daugiau didžiosios sievos galima atverti žmogiškoje sąmonėje.
Taip matematinis kontinuumas priartėtų prie realybinio kontinuumo substancijų grupės ir matematika taptų jam daug artimesnė, atsisakant absoliutinti transcendentalinio subjekto kuriamas loginio būtinumo iliuzijas, tyrinėtas I. Kanto.
10
Jūsų kūryba / Ne dvasingumo autorius
Last post by cs - rugpjūčio 19, 2026, 21:54:12Mano eksperimentiniame teologiniame modelyje yra analizuojami trys teologijos krypties centrai, kurių yra tokios galimybės, kurios neįvardyjamos vienu bendru pavadinimu, bet turi išskirtines kryptis vedančias link tikslo. Viena iš krypčių yra atrasta mano įdirbiu - tai nedvasingumas. Mano eksperimentinė teologija, nedvasingumo principu, yra irgi kryptis, kuri tai apie biologiją ir nedvasią, jų elementų balansą. Biologija ir nedvasia kartu nėra nei teologinės sistemos teizmas, nei ateizmas tai bendu balansu yra nedvasingumas. Kadangi tai prieina prie tiesos, kuri tiesioginė modelio kryptis, ji todėl papildo teologijos modelį nedvasios idėja, kuris žinomas iki dabar nebuvo. Tai atvaizdavau žemiau schemoje, kurioje yra sudėta artimiausias atvaizdas, atitinkantis, apie ką kalbu teologijos kontekste, tai yra kaip atsiranda struktūra, panaši į mano papildytą teologinį modelį ir kurioje vietoje yra eksperimentas arba atradinėjimas "nedvasingumo". Dabar ši teologinė analizė nesukelia žinojimo ir artimos tiesos pagrindo, bet ateizmas ir teizmas yra mano manymu pagrindinės (tikėjimo, netikėjimo) dalys, kaip atsirastų nedvasingumas, kuris būtų to balansas, o dar toliau ir loginis to įvadas į tam tikras minimalias filosofines ir logines žinias. Dar neketinu atskleisti, kas yra nedvasingumas labai išsamiai, nes neturiu daug ir atitinkančios informacijos apie tai. Aišku toje vietoje tik galiu pasidalyti istorinėmis ir teologinėmis įžvalgomis, kurios analizuoja ir turi žinomas detales, kurios įsisieja į progreso su paieška rezultatu. Kodėl būtent pasirinkau teizmą ir ateizmą, jų balansą? Nes nedvasingumas nėra apie dvasingumo paneigimą, tai tolesnė raida ir progresas, kuris toliau vyksta su jau žinomomis detalėmis iš pradžios dvasingumo turimų duomenų. Mums dvasingumas yra pirminė sisteminė sandara, kuri daugiau turi ir daugiau parodo, kur svarbi yra dvasia, mano manymu tai atmesti nebūtų neįmanoma. Taip pat, kartu manau, kad (nedvasingumas) balansas gali sukurti aiškią logiką ir gali vėliau tapti suprantamas kaip fenomenas, kaip logikos pirmapradiškumas ir originalus atsiradimas turintis daug principų ir išskirtinumų. Tai sudėjau į schemą.
