Kas kursto neapykantą sau?

[Benamis]

Mūsų negatyvios mintys apie save, kurias mes laikome savomis, iš tikrųjų yra visai ne mūsų. Jos kyla tada, kai priskiriame sau realias arba įsivaizduojamas kitų išvadas apie mus, teigia psichiatrijos profesorius Deividas Servanas Šreiberis (David Servan-Schreiber).

Psichiatras, vadovaujantis Pitsburgo universiteto (JAV) Medicinos centrui (Center For Complementary Medicine), savo autorinėje skiltyje žurnale "Psychologies" papasakoja, kad jo draugas budistų vienuolis Matjė Rikaras (Matthieu Ricard) dažnai prisimena epizodą, kai per vieną seminarą Indijoje, Dalai Lamos rezidencijoje, kažkoks amerikiečių psichologas užsiminė apie "žmogaus neapykantą sau".

Iš pradžių Dalai Lama pamanė ne taip išgirdęs klausimą, paskui nusprendė, jog ne taip jį supranta, ir vis prašė vertėjo jį pakartoti keletą kartų. Kai galiausiai suprato, kad kalbama apie Vakaruose gana paplitusį reiškinį, Dalai Lama labai nuliūdo. Kaip gali žmogus taip nuo savęs nutolti, kad galiausiai imtų savęs neapkęsti?..

Kaip mūsų galvose kyla tos juodos smerkiančios mintys, kurias mes skiriame patys sau? Kad mes mažai ką sugebame, kad nesame verti meilės?

Profesorius D. S. Šreiberis rašo kartą vedęs seminarą kolegoms iš Afrikos ir pasakojęs jiems, kaip atpažinti negatyvias mintis apie save. Tai kognityvinės depresijos terapijos bei psichologinių traumų gydymo pagrindas.

"Ir jiems buvo sunku suprasti, apie ką aš kalbėjau. Galiausiai kolega iš Senegalo pasakė: "A, aišku, jūs kalbate apie baimę, ką pagalvos apie mus kiti?" Ir aš supratau, kad mūsų negatyvios mintys apie save, kurias mes laikome savomis, iš tikrųjų kyla tada, kai priskiriame sau realias arba įsivaizduojamas kitų išvadas apie mus. Moteris, kuri taip ir nesugebėjo pergyventi savo senos nesėkmės per egzaminą ir nuolat sau kartojo: "Aš menkysta", iš tikrųjų priėmė kaip neabejotiną tiesą tai, ką apie ją galėjo pagalvoti žmonės prieš 20 metų. Jų balsai vis dar tebeskamba jos galvoje ir teršia vidinę erdvę griaudami dvasios ekologiją. Tai ne jos pačios balsas", - rašo D. S. Šreiberis.

Psichiatras teigia, kad labai svarbu sugebėti sustabdyti negatyvių minčių srautą - tiek apie save, tiek ir apie kitus žmones."Jeigu mes kategoriškai kalbame apie kolegą arba giminaitį ("jis bukas", "ji viską tik gadina"), mes, žinoma, galime patirti nedidelį pasitenkinimo pliūpsnį, lygindami save su mūsų kritikos objektu ir prieidami mums malionių išvadų. Tačiau šis pasitenkinimas tęsiasi neilgai. Kritikuodami aplinkinius, mes savo mintyje įtvirtiname mintį, jog pasaulis taip ir sukurtas: jame kiekvienas žmogus - auka arba agresorius. Tuomet lieka tik laukti, kada ateis metas mums patiems tapti kritikos taikiniu."

Išsilaisvindami nuo žiaurių vertinimų kitų atžvilgiu, mes mokomės nesmerkti ir savęs.

Profesoriaus Šreiberio nuomone, teisingas žingsnis link ekologiško dvasinio gyvenimo ir "švarių" santykių su kitais aprašytas paprastoje budistų maldoje. Jos esmė - pripažinti, jog kiekvienas turime natūralų ir teisėtą norą. Šia malda kreipiamasi į Visatą: "Tebūsiu aš saugus; tebūsiu sveikas; tebūsiu laimingas."

Jeigu savo mintyse dažniau girdėtume būtent tokį balsą?..

vel.lt

[Owldies666]

Mano nuomone, tikra neapykanta sau - ypač retas reiškinys, nes visi žmonės iš prigimties egoistai ir kažkiek savimylos. Gali būti tik nepasitikėjimas savimi ar savo galimybėmis, kuris išsivysto tada, kai iš žmogaus kokiais nors būdais šaipomasi ar bent truputi paviršutiniškai pasijuokiama. Jei žmogus jautrus, jis priims tai giliai į širdį ir pradės galvoti, kad jis tikrai toks, kaip apie jį sako. O jei žmogus toks, kuriam visiškai nerūpi kitų nuomonė ir jis gyvena sau nevaržomas ir laimingas, tai tą neapykantą sau gali kurstyti nebent jo žinojimas, kad jis tikrai jos vertas. Nebūtinai dėl savo asmeninių netobulų savybių, kokių nors priklausomybių ar nepagydomų ydų, bet galbūt dėl darbų, kokių nors piktadarysčių. Jei žmogus suvokia, kad jis kažką blogai padarė, neapykanta arba tiesiog nusivylimas savimi yra labai normalus dalykas.

[Supera]

Pritariu, iš esmės esam labai savanaudiški ir savęs taip stipriai nekęst negalim. Nebent padarėm kažką tokio, kas stipriai prieštarauja mūsų moraliniam įsitikinimam (dar aišku liekas tas, ar mes padarytum kažką, kad prieštaraują mūsų įsitikinimam ) tada jau gali atsirast stipri neapykanta sau. Manau, kad save kritikuot ir taip nestipriai enkęst galim, ta prasme, visi būna padarom kažką ko gailimės (aišku ne iš esmės blogą dalyką), kad ir įsižiūrim tai ko neturėtum ar tumim tuščių vilčių. Ir už tą "durnumą" savęs nekenčiam.

[Master]

Nesutikčiau, destrukcija nukreipta į save, pasireiškia ganėtinai dažnai, tik įvairiais būdais, todėl ją sunku "pagauti".
Nepasitenkinimas savimi taip pat nemanau, kad priklauo nuo ego. Esi ar nesi savanaudiškas, tai didelės reikšmės neturi. Gal net priešingai, perdėti reikalavimai iš savęs, prisiimta atsakomybė už aplinką sukelia tą blogumą.
Manau tai kyla iš vidinės disharmonijos, kuomet elgiamasi ne pagal savo vidinį ir tyrą suvokimą (kurį tarp kitko ir ganėtinai sunku išpildyti). Todėl nesijauti tinkamai.
Aišku čia tik mano pamąstymai. (: