Partnerio pritraukimas

[Sleeping_angel]

Deja, Jūs negalite matyti šio pranešimo lankydamiesi forume kaip svečias.

Kodėl verta užsiregistruoti?

- Matysite visą nuo svečių paslėptą turinį.
- Galėsite bendrauti su kitais nariais privačiomis žinutėmis.
- Matysite visus forumo prisegtukus.
- Galėsite kurti naujas temas ir dalyvauti jau esančiuose.

Nelaukite, prisijunkite prie didžiausios bendruomenės, nagrinėjančios paslaptingus reiškinius jau šiandien!

Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.

[idenmeyou]

Sutikčiau su tuo, kad jei pats žmogus jaučiasi prislėgtas, nemylintis savęs pritraukti, susirasti partnerį labai sunku.
Vienas dalykas jei atrodysi prislėgtas, liūdnas tai iškart sumažėja tikimybė rasti sau partnerį, nes tiek moterys, tiek vyrai mėgsta gerai nusiteikusius žmones, laimingus. Svarbiausia mylėti save, žinoti savo galimybes, pliusus ir minusus, jei mylėsi save ne tik bus lengviau susirasti partneri, bet ir atrodysi kur kas geriau.

[Supera]

Man draugė sakė tą patį. Visų pirma reikia gyventi taip, kad pats jaustumeis laimingas ir patenkintas savimi koks esi, o tada jau viskas ir savaime su tais pertneriais susitvarko.
Ir šeip, iš patirties galiu pasakyti, kad kai būsi įsižiūrėjęs kokį nors žmogų, jį idealizuoji, o kai galiausiai jau gali būt su juo pamatai, kad jis nėra toks kokį įsivaizdavai ir nusivili.

[Sleeping_angel]

Daug kur akcentuojamas traukos dėsnis ir pan. Galbūt jis kažkiek ir veikia, nesiginčysiu, bet mano patirtis šiek tiek kitokia.

Pirmas pavyzdys
Pažįstu patrauklią merginą, kuri prisižiūri save, yra linksma, lengvai bendraujanti ir jos pasitikėjimas savimi taip pat jaučiasi, bet... Kažkaip jai vis nesiseka surasti savo antros puselės (ar pritraukia ne tokius, kokių norėtų).

Antras pavyzdys
Teko bendrauti su vienu žmogumi ir nustebino tai, kad jis manyje pamatė kai kurias savybes, kurias aš pati sau kažkur labai toli buvau „nugrūdusi".

Žodžiu, man asmeniškai tamsus miškas, kaip žmonės suranda vieni kitus

[idenmeyou]

Pirmas pavyzdys
Pažįstu patrauklią merginą, kuri prisižiūri save, yra linksma, lengvai bendraujanti ir jos pasitikėjimas savimi taip pat jaučiasi, bet... Kažkaip jai vis nesiseka surasti savo antros puselės (ar pritraukia ne tokius, kokių norėtų).

Tavo pažįstamos atveju tikrai negaliu kalbėti kaip yra, nes aš jos nepažįstu, o tu pažįsti, tad tu geriau žinai kaip yra su ja, bet būna atveju kada labai gražūs visuomenės požiūriu žmonės neturi partnerio. Dažnai graži mergina ar vaikinas žino savo vertę, kiek susireikšmina ir kitų akimis atrodo "pasikėlęs" , o tada vienus žmones tie gražuoliai išgąsdina, kitus atstumia. Kitaip sakant kai kurie vaikinai ar merginos gali bijoti užmegzti su gražiu kitu žmogumi santykiu, nes bijos nepateisinti to žmogaus lūkesčių.
Būna atveju kai tos pačios merginos skundžiasi, kad joms pasitaiko visokie blogiukai, mergišiai, kurie iš pradžių jas žavi, o vėliau mergina lieka nusivylusi, nepatenkinta. Bet esmė tikrai ne kažkokiame pasitakyme, atsitiktinume. Viskas slypi tame, kad merginą traukė to mergišiaus gal būt išvaizda, maniera, gražūs rūbai, gražūs žodžiai ir ji to vaikino norėjo, o paskui mergina nusivilia, kad ji traukia ne gerus vyrus ar pnš, bet viskas slypi pačios jos viduje, reikia suprasti pačiam žmogui kas jį gundo, ko jis nori iš partnerio ir pnš. Tokie dalykai galioja ir vaikinams, kai vaikinas nusivilia kokia nors gražia panele, modeliu, kuri už mėnesio jau turį kitą.

Žodžiu, man asmeniškai tamsus miškas, kaip žmonės suranda vieni kitus

Mano nuomone dauguma santykių nesusiklosto gerai, vien todėl, kad partneriai jau santykių pradžioje dažnai turi skirtingų siekių. Būna labai dažnai, kad vienas iš partnerių sutikęs žmogų, jam patinkantį pradeda dėti dideles viltis, jis bando jį prie savęs prisirišti, deda savo galvoje kažkokias iliuzijas, ateities planus, o kitas priešingai gal būt net turi jau draugę, draugą ir visvien užmezga su kitu žmogumi pažintį. Vienas yra rimtų santykių, šilumos norintis žmogus, dedantis viltis, o kitas labiau toks žaidėjas, flirtuotojas, norintis turėti daug merginų ar vaikinų ir kai žmonių siekiai yra skirtingi, vienas galvoja apie gyvenimą kartu, kitas apie trumpas linksmybes kartu, santykiai pradeda labai svyruoti ir labai dažnai išyra.

[Supera]

Dar manau nereikia pamiršti amžinos problemos, kad į tave nežiūri tie, kurie patinka tau,čia grynai apie tipą žmonių. Ir kaip pvz, tau visi šeimoj sako "oi kokia graži, daužai širdis" ir panašiai, o tas vaikinas, kuris krito į akį, pagalvoja kažką tokio kaip "kodėl ta bulvė į mane žiūri" >_>.

Dar prie tų santykių blogo susiklostymo, kaip mum psichologijos dėstytojas pasakojo, būna taip, kad vienas iš partnerių jaučiasi nevertas kito. Ir dėl šio jausmo jis pats ir nutraukia santykius. Ironiška.

[idenmeyou]

Sutikčiau su Supera, daugumoje santykių kažkuris iš partnerių jaučiasi nevertas kito ir dėl tokių dalykų manau yra kalta nusistovėję žmonių įsitikinimai, nuostatos.

Internete pilna straipsnių, kur parašyta koks turi būti tikras vyras, tikra moteris, ar kas moterį, vyrą traukia. Labai mažai yra žmonių, kurie atitinka idealaus vyro ar idealios moters statusą ir žmonės atitinkamai perskaitę tokius straipsnius pamato savyje minusus, kurių gal būt nereikėjo matyti. Blogiausia tai, kad jie tuos minusus ir temato, o nemato savyje pliusų, taip pat santykiuose labai blogai, kad šiais laikais labai mėgsta abiejų lyčių atstovai mėgsta iškelti didelius reikalavimus, kurie gadina pažintį.

[Iron Tara]

Tik tada, kai jausiesi ''patogiai'' su savimi, kai susigyvensi su vienatve, kai pats sau tapsi gera kompanija, tik tuomet būsi pasiruošęs dalintis savimi su kitu žmogumi.
Ilgą laiką mano nuostata buvo tokia, kad keista, jei žmogus turi atvirą širdį, yra sąžiningas ir gana lengvai įsileidžia į savo gyvenimą kitus, kodėl niekas taip ir neateina? Bet ilgainiui supratau, kad vis dėl to, to nėra gana, nes kaip tu gali dalintis kažkuom, ką manai turįs, bet nejausdamas to sau?
Rodos, esi pasiruošęs dalintis savo laisve bei laiku su kitu. Taip, laikas yra labai didelis dalykas, kuriuo galima pasidalinti. Tai reikšmingas dalykas. Tačiau dažniausiai patys nesuvokiame, jog trokštame, kad kitas viskuo tuo dalintųsi su mumis, o mes mainais nedažnai ką turime pasiūlyti dėl savo nuolatinio ''nepritekliaus'' jausmo savy, tad jie intinktyviai saugo save ir neina artyn.

Čia iš mano pozicijos žiūrint

[nereikalinga]

Gyvenimas pats duoda antąją pusę su laiku,ir be jokių pritraukimų seancų
Tik kiti ne visi priima,net gaudami iš gyvenimo net pačius geriausius variantus. O po to verkia,kad vieniši,kad jų niekas nemyli ir t.t.