Žinojimo ir tikėjimo santykis

Pradėjo a.t.sielis, kovo 08, 2014, 10:25:20

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

nereikalinga

Bet jei dažnai iki šios situacijos,būsi žmogui suteikęs pagristų nepasitikėjimų. Taip,kad jis norėdamas pasiskolinti 25 lt,ir tu patvirtinęs kad neturi,o piniginėje tėra tik pora litų, bet atsitiktinai jis netyčia pamato tavo užmirštus per išsiblaškymą dėl šios situacijos,nes nenori skolinti, dar ir  kitus  , net gi dar daugiau nei sakai turintis,ir didesnė nei prašo, 25 lt . Tu nenorėdamas suteikti tikslios informacijos dėl tam tikrų priežasčių,kažkur kaip tyčia akivaizdžiai padėti lentynoje . Po tokių panašių situacijų ,jis suabejos ,tavo šiuo patvirtinimu,kad turi dabar 10 litų.  Tad tikėti tavimi būtų sunku dabar. :)

puodukas

Citata iš: a.t.sielis  gegužės 09, 2014, 06:02:09
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-05-09-lina-sulciene-tikejimas-ir-zinojimas/117053
CitataRegimus dalykus mes žinome, neregimais - tikime. „Žinojimas yra priverstinis. Tikėjimas - laisvas, - rašo Nikolajus Berdiajevas. - Kiekvienam žinojimo aktui - tiek elementariam suvokimui, tiek sudėtingiausiam jo vaisiui - būdingas priverstinumas, būtinumas, negalimybė nukrypti, ir kiekvienas žinojimo aktas atmeta pasirinkimo laisvę.

įdomi mintis pamąstymui.
Citata„Reikia surizikuoti, pritarti absurdui, išsižadėti savo proto, viską pastatyti ant kortos ir šokti į prarają, tik tada atsiskleis aukščiausias tikėjimo protingumas.

O čia jau kraštutinumas.
pavyzdžiui: Isaakas Sirinas apie tikėjimą ir žinojimą rašo, kaip apie trijų lygių, tarsi kilimą laipteliais, jų nesupriešindamas, tiesiog tikėjimą stato priekyje.

p.s. viso straipsnio neskaičiau. Daug ryškių-kontrastingų minčių,bet laaabai sunkiai skaitosi, neužteko jėgų.

a.t.sielis

Citata iš: nereikalinga  gegužės 09, 2014, 07:56:47
Po tokių panašių situacijų ,jis suabejos ,tavo šiuo patvirtinimu,kad turi dabar 10 litų.  Tad tikėti tavimi būtų sunku dabar. :)


Taip, tikėti galima tik tuo, kas patikimas, vertas pasitikėjimo. Kalbant apie metafizinę sferą, nustatyti asmens patikimumui yra visa eilė griežtų kriterijų. Plius, išryškėjus nepatikimumo požymiams, žmogus privalo atmesti tikėjimą tokiu šaltiniu.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  kovo 08, 2014, 10:25:20Išeina, tikėjimas gali būti žinių laidininkas.
Viskas čia pas tave klaidingai. Žinių laidininkas yra informacijos perdavimas, o tikėjimas arba žinojimas yra tik informacijos patikimumo matas. Kai sakai kad žinai, manai, kad informacija yra labai patikima, kai sakai kad tiki, tai rodai tik pasitikėjimą informacijos šaltiniu.

Tikėjimas ne žinių laidininkas bet tik požiūris į perduotą informaciją. Tikima silpna informacija, ne turinio bet pagrindimo prasme. Kai sakome kad žinome informaciją laikome "stipria". Vadinasi tikėjimas ir žinojimas yra kontinuumo dvi kraštutinės būsenos perduodamos informacijos vertinime.

Savaime iš tikėjimo negaunamos jokios žinios. Žinios gaunamos iš informacijos perdavimo.

Deja religijoje tikėjimas tapo pagrindiniu religinės informacijos priėmimo metodu ir buvo išaugintas į išplėtotą konstruktą. Mokslas paėmė kaip pagrindą, kitą kontinuumo pusę, žinojimą, ir taip pat išplėtojo kaip patikimų žinių turėjimo konceptą.

a.t.sielis

Citata iš: klajunas  lapkričio 02, 2016, 11:30:45Savaime iš tikėjimo negaunamos jokios žinios. Žinios gaunamos iš informacijos perdavimo.
Be tikėjimo nebus žinių priėmimo. Bus abejonė ir nepriėmimas. Tas pats galioja mokslui - mokslininkas tiki savo protu, savo instrumentais, matavimų pakartojamumu ir patikimumu, mokslo autoritetų galimybe daryti pažangą žinojime.

klajunas

Tam tikras momentas yra teisybės tame ką sakai, bet kažkodėl nori apsistoti ties vienu kontinuumo tašku ir vengi aprėpti visumą. Iš tikro žinių laidininkas yra toks procesas:

a) žinių perdavimas,
b) pradinis žinių priėmimas (pasitikėjimas),
c) vertinimas,
d) kvalifikuotas žinių priėmimas
e) priklausomai nuo to kaip vertinama - gaunamas patikimas žinojimas arba tikėjimas.

Pavyzdžiui jeigu vertinama tik pagal tradicija, autoritetą - žinios silpnai pagrindžiamos, priimamos (tikėjimas), jeigu taikomas mokslinis metodas, žinios griežtai pagrindžiamos.

Bet galima sutikti su tuo, kad absoliutus žinojimas neįmanomas net moksle, tad iš dalies daug kuo tikima. Tik religiniame tikėjime daugiau palaidos balos, nes labai negriežti vertinimo kriterijai. Moksle reikalavimai drakoniškai griežti. Bet vėlgi net tai neduoda 100 proc. garantijos. Vadinasi religiniame tikėjime, kad pasiekta Žinojimo būsena - dar mažesnė tikimybė.


a.t.sielis

#21
lapkričio 02, 2016, 12:46:18 Redagavimas: lapkričio 02, 2016, 12:47:58 by a.t.sielis
Kas yra žinotojas? Esantysis, sąmonė.

Kas yra žinios? Realybę atitinkantis sąmonės turinys.

Gamtamokslis tyrinėja išorinę realybę objektiškais matavimais. Gamtamokslio žinios - išorinę realybę atitinkantis sąmonės turinys.

Religija siekia absoliučios realybės suvokimo tiesioginiu įsisąmoninimu, per absoliučios realybės ryšį su mažąja realybė dalele, t.y. Supersąmonės ryšį su maža sąmone. Supersąmonė "transliuoja" mažajai sąmonei, tokiu būdu sąmonės turinys atitinka absoliučią realybę. Religijos žinios - absoliučią realybę atitinkantis sąmonės turinys.

Tikėjimas - prisirišimas prie atitinkamos realybės. Gamtamokslyje tikėjimas - prisirišimas prie išorinės realybės ir jos matavimų. Religijoje tikėjimas - prisirišimas prie absoliučios realybės ir jos suvokimo.

Dėl matuotojo mažumo ir ribotumo, gamtamokslio žinios yra ribotos ir netobulos. Religijoje - dėl absoliučios realybės (Supersąmonės, Dievo) tobulumo, suvokimai, kurie suteikiami mažajai sąmonei, yra tobuli.

klajunas

Suprantu, ką nori pasakyti, tačiau tai labai sunku padaryti bendro patyrimo dalimi. Taip yra todėl, kad pagrindinis bendrapasaulis, prie kurio pririšti visi yra daiktiškasis pasaulis. Vidinė realybė yra tik asmeninė, nes joje nematome šalia esančių žmonių dvasinių kūnų, tik tai, ką atsietai transliuoja supersąmonė. Jusliniam bendrapasaulyje mes vienas kito kūnus matome. Todėl apie juos susišnekėti daug lengviau.

Tik reikia pridurti, kad visi mažumai ir didumai, absoliutumai ir santykinumai pagrįsti teorija. Vien pasakyti, kad religinį žinojimą transliuoja Supersąmonė, o mokslo matavimai labai maži ir menki, neužtenka, nes tai tik žaidimas žodžiais.

Suprantu, kad iš dviejų galimybių, dualizmo ir materialistinio tapatumo, renkiesi dualizmą. Taip pasirinkęs darai prielaidą, kad egzistuoja aukštesnė realybė ir kad ji transliuoja Tiesą. Bet materialistas, kuris sąmonę laiko tik substancijos būsena, pasakytų, jog tai kas transliuoja yra ne aukštesnė realybė, bet smegenys.

Kodėl taip yra. Mokslininkai laiko, kad sąmonės sistemą galima simboliškai pavaizduoti kaip parabolę. Tai naudinga tuo, kad vienas parabolės galas yra uždaras, o kitas atviras. Tas atviras galas yra šis materialus fizinis kosmosas, į kurį įstatytos sąmonės, tuo tarpu vidinis pasaulis yra uždaras parabolės galas, todėl, kad jis neatveria jokios išorinės realybės. Vidus skirtas mąstymu aptarnauti išorinį fizinį kosmosą, bet pats savaime nėra joks dvasinis atviras kosmosas.

Pagal tavo teoriją, sąmonė yra dvi susikertančios parabolės, kurios turi ne vieną, bet dvi atviras sistemas: vienas atviras galas atsiveria į fizinę realybę, o kitas į vidinę dvasinę realybę. Tik viena bėda: fizinė kryptis turi kūnų bendrapasaulį, kuris įrodo, kad šita kryptis yra reali, o dvasinė kryptis tokio bendrapasaulio neturi, nes mes nematome šalia esančių žmonių dvasinių kūnų, nesame telepatai, kas rodo, kad ši vidinė sritys yra tik asmeninė.

Kad vidinis pasaulis turi ekvivalentišką dvasinį kosmosą yra tik teorija, kuri sukurta remiantis patirtimis, kurios kyla uždaroje parabolės pusėje, bet jos ne realios, tik subjektyvios. Todėl žmogus vertindamas turi pasirinkti ar laikyti vidinius vaizdinius konstruktais ar reprezentacijomis. Atitinkamai galima vertinti, kiek tokiose vidinėse įžvalgose gryno tikėjimo (niekuo nepagrįsto išskyrus subjektyviai), o kiek žinojimo apie išorinę realybę, jeigu tokia šioje kryptyje yra.

Moksle žinomi tik jusliniai analizatoriai, koks dvasinio analizatoriaus substratas, jeigu toks yra - nežinoma arba slepiama.

Tikėjimas yra svarbus kaip dvasinio kosmoso priėmimas, bet žinojimui priėmimo neužtenka, žinojimui reikia pagrindimo kažkuo daugiau, nei vien subjektyvi patirtis.

Tai kas pagrįsta yra stipriau už tai, kas tik priimta už gryną pinigą.

xsistemax

#23
lapkričio 02, 2016, 14:22:37 Redagavimas: lapkričio 02, 2016, 15:11:53 by xsistemax
@a.t.sielis ,religijos žinias vadinti žiniomis?
Jos sukurtos tik dėl žinių stokos ir yra niekuo nepagrįstos stebimų reiškinių interpretacijos.Kuo daugiau žinai-tuo mažiau lieka vietos fantazijai...
Išplėsiu klajuno mintį:religinės "tiesos" iš tiesų yra "pinigai",kaip ir visi pinigai naudą neša jų leidėjui,bet ne naudotojui."Kas ciesoriaus-ciesoriui."

klajunas

Kitoje temoje, apie Kūrėjo įrodymus, aiškinai, kad žmogų supranti kaip iš trijų dalių sudarytą „matriošką". Viena yra kūnas, tada protas ir galiausiai siela, kuri yra „aukščiausia" žmogaus dalis. Ir pagal tave Kūrėjas pažįstamas per „aukščiausią" dalį, tiesiogiai transliuojant Supersąmonei. Manai, kad Kūrėjas pažįstamas per tikėjimą, kuris apibūdinamas kaip „prabundanti meilė Dievui".

Bet mano galvai tai labai keista žinojimo konfigūracija. Pirmiausiai neaišku kodėl į žinojimą įsiterpia jausmas, jausminis ryšys su savo Kūrėjo vaizdiniais. Kaip meilė yra žinojimo šios realybės paslapčių garantas. Žinojimas gaunamas greičiausiai kitokiais kanalais, bet tikintysis šį Supersąmonės ištransliuotą žinojimą kažkaip įsimyli, ir savo aukščiausiąją sielą paverčia ne proto bet jausmų buveine.

Tarkime, kad yra grynas nejausminis transliavimas, kur siela gauna žinias tiesiogiai, kokiu nors neįprastu ekstrasensoriniu būdu. Bet tarus, kad žinios iš supersąmonės, tai jos irgi turi būti superžinios, t.y., viršijančios žmogaus proto galimybes. O realiai turime tik abstrakčius filosofinius/teologinius išvedžiojimus, kurie tikrai neviršija jokio žmogaus intelekto galimybių. Galėtų pavyzdžiui, ištransliuoti užbaigtą stygų teoriją, kad įvyktų mokslo pažanga, kad būtų civilizacijos progresas.

O gal „žinojimas" yra viso labo ši religinė žmogaus konfigūracija („tikėjimas yra prabundanti meilė Dievui"), kurios tikras tikslas yra sukurti „gerą žmogų". Kažkada tai iš tikro galėjo atrodyti kaip rimta misija, žmogų-gyvulį arba žmogų-žvėrį paversti „geru", civilizuotu žmogumi. Nes iš gražių žmonių galima sukurti gražų pasaulį. Tam pirmiausiai reikėjo nukenksminti žmoguje žvėrį. Tačiau šiais laikais tai pasiekiama jau be transcendentinės meilės ir užsiangažavimo vaizdinių.

Planetą valdančiųjų misija patobulinti žmogų su religine konfigūracija pagal tavo formulę turi savo funkciją, bet yra ir išvirkščia pusė per kurią vis tiek pasireiškia agresija. Ta agresija yra fanatizmas. Religinis fanatikas yra religiškai sukonfigūruota sąmonė, kuri tiki vienos teisingos konfigūracijos teorija. Kitos konfigūracijos yra arba žemesnio žmogaus (žvėries, gyvulio), arba neteisingo religingumo. Bet kokiu atveju siekiama viską kas neatitinka pagrindinės modifikacijos pakeisti prievarta į savąją. Kadangi kitos konfigūracijos žmogus elgiasi agresyviai, nes irgi yra fanatikas, tai jis savo įsivaizdavimuose nužeminamas iki žvėries, su kuriuo bet kokia kaina reikia kovoti.

Taip masto religinės matricos iliuzijų viduje esantis žmogus, kuris nesupranta, kad tokia sistema reikalinga tik „gero žmogaus" sukūrimui, o iš gerų žmonių - gražaus pasaulio. Bet kad tai būtų įmanoma, turi įsiviešpatauti idėjinis konfigūracinis monizmas. Vienas dievas, vienas pasaulis, vienas valdovas.

Bet šita sielos būsena nieko neduoda žinojimui ir pažinimui, niekaip nepasitarnauja technologinės civilizacijos progresui ir tai nėra joks realybės pažinimo instrumentas, nes realybė pažįstama ne per meilę, bet per intelektą. Religinis žmogus buvo įvestas tam, kad gyvulys būtų pakeltas į šiek tiek aukštesnį lygį, kad, kaip Nietzsche sako, „būtų pagerintas". Bet pagerinimą suprantant kaip susilpninimą.

a.t.sielis

Tiesiog praktikuokit, ir viską suvoksit.

xsistemax

Jei nesugebi nieko daugiau-praktikuok.Tokiu būdu iliuziškai pasikelsi savivertę.
Vertę įgysi tik kvailesnių už save akyse.
Neviliojanti perspektyva būti kvailių karaliumi.Bet jei nesugebi nieko daugiau...

Bla

Citata iš: a.t.sielis  lapkričio 02, 2016, 18:59:27Tiesiog praktikuokit, ir viską suvoksit.
Ir kas iš to? Ką konkrečiai suvoksiu? Ir jeigu net ir suvoksiu, kas iš to?

Citata iš: xsistemaxTokiu būdu iliuziškai pasikelsi savivertę.
O kokia prasmė keltis tą savivertę pasaulyje, kuris jau savaime žlugęs nuo pat jo suvokimo pradžios?

Citata iš: xsistemaxVertę įgysi tik kvailesnių už save akyse.
O kas tuomet, jeigu už tave kvailesni yra apie 7,4 mlrd. žmonių, gyvenančių šioje planetoje? Bent jau mane tas visgi labiausiai ir baugintų. Net jeigu toks kiekis žmonių sugalvotų mane tiesiog dievinti ar apgaulingai net pačiu Dievu laikyti... Tiesiog tas jau reikštų, jog šis pasaulis yra tiesiog iš tiesų žlugęs... Jeigu nutiks kažkas tokio, tai bent jau pats tuo nesinaudosiu. Mieliau padarysiu vieną didžiausių nuodėmių ir tiesiog nusižudysiu. Jeigu Dievas visgi yra ir jvis toks kaip krikščionys jį skelbia, jis supras tokį pasirinkimą ir atleis. O jeigu ne, tuomet mielai padegsiu pragare kad ir amžinai. Nei kiek to nebijočiau, net jeigu tas tikrai egzistuoja.

Citata iš: xsistemaxNeviliojanti perspektyva būti kvailių karaliumi.Bet jei nesugebi nieko daugiau...
Deja, bet taip. Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Napoleonas Bonapartas - tikrai neviliojančios perspektyvos. Na ne dėl to, kad nieko daugiau nesugebi. Jie visgi sugebėjo kažką daugiau nei kiti... Bet esmė visai ne sugebėjime...

Ta prasme, pirmas užsivertė nuo kažkokio LPL ar, geriau kalbant, šiltinės (patikslinsi, jeigu žinai), kitą subadė Senate, o kitas - negyvenamoje saloje kanopas užvertė. Bet perspektyva neviliojanti ne dėl to. Neviliojanti dėl to, jog esi toks silpnaprotis, jog vis vien išdrįsti pasirinkti keisti šitą supuvusią nuo pat australopitekų laikų žmoniją... Bet kokia to prasmė? Žmonės yra iš prigimties kvaili.

a.t.sielis

Reziumuojant, tikėjimas yra žinojimas apie santykį su Kūrėju, to santykio pažinimas. Tikėjimas - aukščiausio lygmens žinios, už šias žinias ir suvokimus aukštesnių jau nėra.

Žinojimo lygmenys apžvelgiami čia: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=2843.0

Citata iš: Bla  lapkričio 02, 2016, 23:43:03Ir kas iš to? Ką konkrečiai suvoksiu? Ir jeigu net ir suvoksiu, kas iš to?
Jeigu suvoksi dvasinį save ir savo ryšį su absoliučia realybe, tada būsi laimingas. Įgysi amžiną, išmintingą ir palaimingą gyvenimą.

Dabar mes amžinai kankinamės savo materialistinėje egzistencijoje, gyvenimas po gyvenimo. Egzistuojame ne pagal tikrąją prigimtį. Gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas - pažinti ir veikti pagal tikrąją savo prigimtį. Žuvis negali būti laiminga sausumoje. Taip ir mes, turime siekti tokios būties, kurioje būtume kaip žuvis vandenyje.

klajunas

Jeigu jau šitaip reziumavai, tai gal galima klausimų? Kaip tau Kūrėjas dažniausiai pasirodo konkrečiai, tavo sąmonėje? Kaip kokia nors apibrėžta forma, o gal kaip santykių visuma?

Ar būna taip, kad tu savo sąmonę užpildai šviesa ir Kūrėjas tau per ją kaip Šviesa kalba? Arba savo sąmonę užpildai meilės jausmu ir Kūrėjas tau per tavo meilę pats pasirodo kaip Meilės kupina galybė?

Kuo pasireiškia tokios būsenos ir žinių apie ją "aukštumas"? Tik tuo, kad jos paaiškina žmogui kaip tapti laimingu? Paprasčiausiai tokioje konfigūracijoje sąmonei realizuojant savo prigimtį?

Apie žinojimo "aukštumą" aš manau taip, kad čia aprašytas žinojimas gal ir "aukščiausias", bet deja mažiausiai pagrįstas. Realiai tas "ryšys" reiškiasi tik kaip vidinės fliuktuacijos potyris, kuris veikia panašiai kaip "ecstasy" tabletė. O ši tam kartui irgi padaro žmogų laimingu, be jokių praktikavimų.

Religinį potyrį mokslininkas paaiškintų kaip "self-induced neurochemistry".

Aukštyn