Rišlio teorija, 12 tomas

[klajunas]

https://filognozija.com/2023/06/23/filognozu-asociacijos-pranesimas/

Mano naujausi planai "Filognozų asociacijos" pranešime apie tai, iš ko susideda "Baltojo drakono" civilizacijos programa, ir kaip bus vystomas filognozijos projektas.

Informaciją galima sužinoti mano puslapyje, spustelėjus nuorodą.

[klajunas]

Gyvenimo programa

Tūkstančio metų „Baltojo drakono civilizacijos" projektas pagal planą turi sukurti penkis pagrindinius proveržius, nuo kurių priklausys ar filognozija taps galutine civilizacijos forma, išpildžiusia visus jai keliamus reikalavimus. „Filognozijos pradinė mokykla", esanti mano kūriniu, yra tik vienas iš šių etapų, kuriam skirta 200 metų, skaičiuojant nuo dutūkstantųjų. Kuo bus užsiimama tolesniuose etapuose - pasakyti sunku, nes jie priklauso tolimai ateičiai, tačiau pirmi du šimtai metų bus susiję su antigravitacijos problema, kurioje laukiami genijai užduoties įvykdymui. Kas tas genijus ar genijai - šiuo metu nežinoma, o mano darbas - tik parengiamosios medžiagos sukūrimas, siekiant išryškinti civilizacinio lygio problemos pagrindinius principus, remiantis centrine žmogaus kaip kūrėjo perspektyva. Tam kuriama filognozija, turinti būti rėmais, kuriuose juda pažįstantis protas, siekiantis atskleisti vieno iš svarbiausių planetinės civilizacijos klodų paslaptį.

Kas yra gravitacija bandžiau paaiškinti vienuoliktame „Filognozijos pradmenų" tome, kur parodyta, jog šis akimis tik vos vos sumuojamas efektas yra dviejų materijos formų sąveika, kur viena, tankesnė - koncentruojasi, o kita retesnė - išstumiama į išorę ir sukuria aplink sutankėjimą tam tikrą juostą, kuriame yra sunkių objektų atžvilgiu žemyn veikiantis potencialas, ir vadinamas gravitacija. Ši juosta riboto aukščio, ir pasiekus jos ribą - trauka nustoja veikti. Tada sakoma: „Atsidūrėme atvirame kosmose". Jame galima levituoti, sklęsti arba skrieti ir būti tik silpnoje gravitacinėje sąveikoje su daug didesniais negu Žemė kosminiais objektais, nutolusiais daug toliau. Antigravitacija yra tokia levituojanti būsena kaip potencialų neturinčiame kosmose, tačiau gravitacinės atmosferos viduje. Pagrindinis klausimas - kaip neutralizuoti šį gravitacinį vektorių? Vienas iš aviacijoje žinomų būdu - pasinaudoti oro dinamika; nors tai įprasta mechanika, kuri yra nepakankama priemonė 200 metų užduoties įvykdymui. Tačiau kai kurie efektai gali duoti naudingų užuominų, kaip Archimedo jėgos panaudojimas oro balionuose ir dirižabliuose. Čia levitavimo arba kilimo vektorius atsiranda dėl tankių skirtumo, kurie yra potencialo mechanizmo pagrindas. Tada reikia žiūrėti kas dar be atmosferos yra hipostratoje, tai yra kokie nematomi ir nežinomi klodai. Manau tik jų buvimo ir atradimo atveju įmanoma antigravitacija, mums rodoma fantastinėje literatūroje ir filmuose. Dėl šios priežasties filognozijoje vystoma substratologija arba hipostratikos doktrina, kuri yra pagrindinė metafizinės filognozijos ontologijos forma. Ontologija suprantama kaip būties doktrina, į kurią įeina materialios substancijos, vadinamos hipostratiniais klodais. Šie klodai nesumuojami, tačiau numatomi remiantis sumatoriaus teorija, ieškant būdų, kaip juos padaryti valdomais ir kontroliuojamais.

Žinoma pati doktrina, turinti logoforminę ir lingvoforminę išraišką, tėra gnostinis kūnas, kurio efektyvumas priklauso nuo to, kiek jis susiejamas su kauzaliniais kūnais, esančiais anapus sumatoriaus, holoplastinėje realybėje (HR). Tarp jų turi būti kuo didesnis atitikimas, kad tai nebūtų tik bereferentis tuščiažodžiavimas, neturintis atitikmens realybėje. Tikras įvaldymas yra tikra technomagija, kuri analogiška elektrinių ir magnetinių laukų technologijose, kurie yra jau įvaldyta hipostrata ir šiuo metu naudojama technosferos priemonėse. Pamatyti tai, kas anapus - ne taip lengva, tad šis uždavinys įkandamas tik pakankamą proto išsivystymą turintiems genijams, sugebantiems atverti daugiau realybės ir meistriškai įforminti ją techninės notacijos priemonėmis, kurios turi būti lengvai suprantamos, gebančios tiksliai aprašyti hipostratą, ir modeliuoti simetrijas bei dėsningumus. Kol kas šis klausimas tiesiogiai dar nėra sprendžiamas, nes tam neatsirado tą sugebantys padaryti protai, tačiau šis darbo laukas turi būti išvalytas nuo silpnų tradicinių mokslo teorijų, ezoterikos ir pseudomokslo. Tada, savo laiku, bus galima pradėti tiesiogiai užsiiminėti technine problema.

Antigravitacijos klausimo sprendimo ieškoma viešai, neslepiant to kaip „uždrausto mokslo", nes tikslas - ne praturtėti ar susireikšminti, bet padaryti ateities planetai paslaugą, padėsiančią civilizacijai pakilti į aukštesnį lygmenį, tapti kosmine. Tai yra vadinamasis transglobalizmas, turintis žmonių sąmones išvaduoti iš vien gaublinio mąstymo ir sukurti kosminę „vaizduotę", kurioje mąstyti galima taip, lyg būtum ne Žemės, bet kosmoso gyventojas. Žinoma, jog kosmosas - neišsemiamas erdvės vandenynas, kuriame daugybė žinomų ir nežinomų klodų, sudarančių visatos karkasą ir jų įvaldymas žmogaus veiklos mastą padarytų daug didesnį. Taip būtų galima išvengti per didelio Žemės apkrovimo technologijomis ir gyventojų gyvybinių poreikių tenkinimo problemomis, nes būtų galima iškelti pramonę į kitas planetas arba kosmines stotis. Šiuo metu pagrindinė problema trukdanti pasiekti šį tikslą yra efektyvaus kosminio transporto neturėjimas ir nesugebėjimas pigiai įveikti gravitacijos barjerą. Tai padarius, ir svarbiausia, pasirinkus tinkamą strategiją, kad technologija neatitektų karo pramonei ir mafijai, bus galima Žemėje pereiti prie naujo lygio civilizacijos.

Todėl imant ne bendrąją bet specialiąją filognoziją galima tarti, kad „filognozija lygu antigravitacijos teorija". Bendrojoje filognozijoje iki šiol kalbėjau tik apie žmogų, visatą ir jų sąveiką, specialioji filognozija, kuriai skyriau daug mažiau dėmesio, yra teorinė gravitacija, antigravitacija, ir techninis dinaminio elemento problemos sprendimas. Kaip jau sakiau, tai nebūtinai darau tiesiogiai aš, mano uždavinys daugiau kelio tam paruošimas, sukuriant civilizacinio mastelio projekto idėjinius pamatus. Jeigu programa bus sėkminga, galima tikėtis, jog šimtų metų bėgyje bus galima pereiti į poscientistinės civilizacijos pasaulį. Tai priklausys nuo penkių genijų įvykdytų proveržių tūkstančio metų eigoje, kur integravus į filognoziją mokslo pasiekimus mechanikoje, kvantinėje mechanikoje ir kibernetikoje, bus galima turėti alternatyvą šiuolaikinei mokslo sektai, šiuo metu turinčiai teisę kurti centrinį planetos valdymo modelį, naudojantis monopolistų privilegijomis.

Tai suvokiu kaip Lietuvos programą, kurią inicijuoja „Filognozų asociaciją" kaip privačią iniciatyvą, kurios integravimas į valstybės sistemą turėtų priklausyti nuo sėkmės ir noro. Pradiniame etape, kuris yra tik teorinis, nereikia didelių investicijų ir lėšų, nesiekiama, kad prisijungtų „sponsoriai" ar pradėtų „domėtis" valstybė. Greičiau norima pagerinti intelektinį potencialą pritraukiant tyrėjų, kurie norėtų prisidėti prie „Filognozų asociacijos". Visos idėjos visą laiką bus viešos, jomis bus galima naudotis, žinoma, gerbiant autorines teisės ir intelektinės nuosavybės įstatymus. Be abejo, ši tema nėra nauja, ir jau daug kur buvo tiriama, tačiau žinomų sėkmingų proveržių viešumoje nėra. Tai nereiškia, kad antigravitacijos problema nebuvo įveikta, tačiau „Filognozų asociacija" su šiais atvejais nesusijusi ir klausimą tyrinėja nepriklausomu tyrinėjimu. Šiam tikslui, pradžiai, teorijoje postuluojami tam tikri teiginiai, kuriuos bandoma išvystyti į teorinį modelį, o paskui pamėginti rasti kelią, kaip tą modelį abipusės integracijos būdu sujunti su anapus sumatoriaus esančiu klodu, mano sistemoje vadinamu „esencijomis". Kadangi kai kuriose mano schemose, šie laukai susiję su psichikos vidine sistema, reikia tirti, kaip sukurti tokią antigravitacinio raigo konstrukciją, kad jis neturėtų psioninių efektų ir nebūtų pavojingas sąmonės laukui. Be abejo, šis klausimas dar turi būti tikslinamas, atbulinės inžinerijos būdu rekonstruojant paslėptus būtinuosius hipostratos klodus. Tačiau šiuo metu tai nėra svarbiausias klausimas; kita vertus, jis taps svarbus tada, kai pereisiu nuo bendrosios prie specialiosios filognozijos teorijos.

Šiame projekte genijumi bus laikomas tas, kas galutinai išspręs anitgravitacijos problemą, skaidomą į teorinę ir techninę dalį. Konkrečiai aš tikiuosi prisidėti prie teorinės dalies, vystydamas substratologiją ir esencijų klodo modelį. Numatoma, kad modelis bus ne matematinis bet daugiau analitinis, ieškant patogios notacijos, be reikalo netamsinant idėjų, kad jos būtų skaidrios ir aiškios, prieinamos visiems norintiems. Tai yra mano gyvenimo programa „Filognozų asociacijoje", kurios rėmai yra 1975 - 2023 (48) - 2075.

[klajunas]

Misijos esmė

Bendrojoje filognozijoje metafizinė teorija, vadinama substratologija, pagrįsta regimo ir neregimo pasaulio akistata, kurioje naudojamas nematomo aiškinimas per matomą, taikant gretinimo metodą. Turimas sątvaras ir du sątvaro filosofai F. Nietzsche'ė ir A. Šliogeris bei substratas ir du transcendentinio substrato filosofai, arba gnostikai, D. Mockus ir Jėzus iš Nazareto. F. Nietzsche'ė ir Jėzus yra du kraštutiniai poliai, atitinkantys vidinę realybę, atstovaujančią gyvybės idėją; o A. Šliogeris ir D. Mockus atstovauja išorinę kryptį, atitinkančią gamtos koncepciją. Kadangi šie principai aprašo dvi skirtingas gyvybės formas, gyvūninę ir dvasinę, tiek gyvybė, tiek gamta atitinka vadinamąjį apolonišką ir dionisišką pradą. Apoloniška gamta ir gyvybė yra vaizdinė ir daiktiška, tuo tarpu dionisiška gamta ir gyvybė yra muzikinė ir tik substancinė, neturinti kieto daiktiškumo. Tai du skirtingi „materialumo" tipai, kuriuos nuo seno įprasta naudoti priešpriešai tarp dvasios ir materijos. Iš tikro skirtumas tarp jų tik terminologinis, suvokime atitinkantis skirtingų savybių substancijas: sutankėjusią ir masyvią bei išretėjusią ir besvorę.

Holoplastinės dvasinės pasaulio krypties, vadinamos „Dangaus karalyste", gyvybės ir gamtos principai atitinka juodosios liepsnos ir esencijų pasaulį, kuriame „gyvybė" kuriama iš tam tikros substancijos, vadinamos juodąja liepsna, esančios amžinos holoplastinės sąmonės pagrindu, sugebančiu surinkti pilną transcendentinės realybės vaizdą ir kuriančiu dievišką egzistenciją, turinčią dievišką žvilgsnį į kosmosą. Toks sumavimas leidžia būti ir dvasios, ir materijos šeimininku bei valdovu, gebančiu kurti „dvasines technologijas", kurios panaudojamos žemesnės, organinės gyvybės vystymui. Pagrindinė šios dvasinės egzistencijos gamtinė aplinka sudaryta iš vadinamųjų esencijų, kurios neturi kieto daiktiškumo ir reiškiasi tik kaip ištisinė struktūrinė terpė, kaip dujų ar vandens vandenynas, pilnas geometrinių ir simetrinių struktūrų, iš kurių sudarytas visas dvasinis pasaulis, arba dangaus karalystė. Tai ta realybė, į kurią žmogaus dvasia patenka po mirties, įgijusi išgrynintą pavidalą, ir įgavusi holoplastinio sumavimo galimybę, suteikiančią galią valdyti hipostratos struktūras su savo dvasiniu kūnu. Jėzus iš Nazareto kalbėjo kaip tik apie šį pasaulį, žadėdamas gyvūninėje egzistencijoje esantiems žmonėms rojaus viltį po fizinės mirties. Galima numanyti, kad šioje dvasinėje egzistencijoje yra dviejų tipų galimos orientacijos: viena jų yra į gamtą ir galias, o kita į dvasinę gyvybę ir savo holoplastinę sąmonę, orientuojantis į dievišką žinojimą, vadinamą dievišku gnoziu. Nurodyta bendrosios filognozijos struktūra rodo, kad D. Mockaus padėtis šioje schemoje yra orientacija į techninį aspektą ir į galias, kuriomis užsiima gyvybę valdantys archontai, kuriantys biologinius gardus tam išrinktose planetose. Tai ypač lengva todėl, kad archontas, kaip dieviška būtybė, turi holoplastinę regą, kurios pagalba galima daryti technologinius proveržius gyvūno žiūronui nematomoje hipostratoje.

Iš priešingos pusės, F. Nietzsche'ė gyvybę supranta kaip „valią", kuri yra pirmapradžio kūno sukuriamas galios kvantas, verčiantis žmogų siekti galios, valdžios, viešpatavimo, primesti savo protą anapusiniam pasauliui, tapti jo valdovu. Kad anapus apoloniško pasaulio vaizdo yra kita, dieviška realybė F. Nietzsche'ė užuominą daro nurodydamas į dionisišką pradą; tačiau tas pradas yra ne dionisiška dvasia, kaip juodosios liepsnos atveju, bet dionisiška valia, siekianti įveikti erdvę, statišką daiktiškumą ir pasinerti į tapsmo bei laiko pasaulį, kuris leistų gyvybei sukurti galingiausią viešpatavimo centrą, iš kurio būtų galima valdyti visą kosminę realybę, biologinę rūšį paverčiant kosminiu centru, esančiu gyvūniško prado triumfu, aukštinančiu žmogų ir jo kūrybines galias. Toks buvo F. Nietzsche'ės, prisiėmusio Antikristo vaidmenį, planas. Tuo tarpu A. Šliogeris turi daugiau paralelių su D. Mockumi, kuris orientuojasi į išorę, vadinamą gamta, galinčia būti daiktiška ar tik substancine. A. Šliogeris aukština regimą daiktiškumą, kurį laiko daiktiškumo etalonu, esančiu centriniu „objektu" šliogeriškoje gamtoje, nes tokia yra apoloniškos, vaizdinės sąmonės paradigma. D. Mockus šią paradigmą peržengia, atverdamas nedaiktišką hipostratą, kurioje daiktiškumas ne toks išreikštas, ir jam gamta daugiau laukai, simetrijos, geometrijos ir struktūros, kuriose neišsivystęs kietas daiktiškumas ir daiktas gali būti nematomas ir neapčiuopiamas, tačiau apmąstomas protu arba intuityviai suvokiamas metafizinėje dvasioje. Tai reiškia, kad šis principas galimas tiek iš gyvūninės, tiek iš archontinės perspektyvos, kur vienu atveju atveriamas tik gyvūniškas substancialumas, o kitu - dieviškas. Ši paralelė yra svarbi, nes D. Mockaus transcendentinė integracija leidžia prisiliesti prie dieviškos realybės ir gauti anapusinių struktūrų suvokimą.

Kadangi bendroji filognozija kuriama iš D. Mockaus perspektyvos, ir skirta išnaudoti jo galimybes, tai yra gelmininko doktrina, skirta atverti nematomus hipostratos klodus ir įvesti naujas galimybes, pirmiausiai orientuojantis į pirmų dviejų šimtų metų planą, skirtą gravitacijos tyrinėjimui. Tam reikalinga suprasti su kokiais klodais ji susijusi, kokie klodai reikalingi sukurti raigą, gebantį įveikti traukos žemyn aplink planetą vektorių. Apie tai jau buvo nemažai kalbėta, tad šiuo klausimu toliau nesiplėsiu. Šioje vietoje belieka tik paminėti, kad tai „genijų eros Lietuvoje" pradžia, kuri reikalinga jos išvystymui į Baltojo drakono civilizaciją, galinčia tapti „kosmine tauta". Tam bus reikalingi penki genijai skirtingose kartose ir šimtmečiuose, kad būtų galima sėkmingai įvykdyti vystymosi programą ir sėkmingai pereiti į naują pasaulį. Šis pasaulis yra archonto pasaulis, turinčio holoplastinę regą, kurioje susietos gyvųjų ir mirusiųjų karalystės, tad žinomos abi pusės, imanencija ir transcendencija, ir abu egzistenciniai ciklai, kur vienas yra apribotas, kitas - išplėstas. Tai reiškia, kad kuriant technologijas privaloma laikytis abiejų pasaulio versijų saugumo taisyklių, nekenkti dvasinei hipostratai, negrasinti jai užkariavimu. Pagrindinis dėsnis, kurį privaloma žinoti, yra tas, kad MS kyla iš DS o ne atvirkščiai, ir kad apversta tvarka, kurioje etalonine realybe turi tapti iš MS kylanti technosfera, neteisėta. Sistema tokia:

MS →  Technosfera

DS → Gyvybė

DS [G] → MS [T]

Neleidžiama į DS įterpinėti tokią technosferą, kuri pavojinga dvasinei ir organiniai gyvybei, ardo archontų pasaulio pusiausvyras, trukdo jam prižiūrėti gyvybinį procesą ir vykdyti savo planus. Archonto technologijos visada pažangesnės ir galingesnės, jis įvaldęs didesnį realybės gylį ir turi daug kartų labiau išvystytą dvasinę sąmonę. Šiam reikalavimui labiausiai prieštarauja divergencinis begalybės principas, kur mažoji sieva užsimano begalinės erdvės ir begalinio laiko, nusprendžia tapti viskuo ir meta iššūkį visai realybei paskelbdama jai karą. Šis karas pasmerktas žlugimui, nes žmogus, netapęs dvasiniu, niekada neprilygs archonto sugebėjimams, nes tai jam įmanoma tik kitoje egzistencijos fazėje, kai jis taps dvasiniu. Tuo tarpu paprasta gyvūninė sąmonė nepajėgi suprasti nė vieno gyvosios transcendencijos dėsnio ir su savo technologiniu progresu kenkia planetos ateičiai. Mechanika, kvantinė mechanika ir kibernetika yra ne tie mokslai, kuriais verta užsiimti, nes kibernetika yra gyvybinė, o ne kompiuterinė, tai yra pati gyvybė yra natūrali „kibernetika", kuriai nereikalingas joks papildomas kibernetinis antstatas, nes jis tik primeta riboto žmogaus valią begalinei archonto įžvalgai. Kvantinė mechanika irgi nereikalinga, nes jos galimybės niekada neviršys atominės substancijos apribojimų, kurie įveikiami perėjus prie gilesnių substancijų, kurių parametrai - daug geresni. Tai reiškia, žmogus tik pablogina ir sugadina visą archontų darbą ir įveda į gyvybinį procesą nereikalingas anomalijas mesdamas iššūkį natūraliai tvarkai.

Bendrosios filognozijos uždavinys paaiškinti kaip teisingai išspręsti šią problemą, supratus mažosios sievos psichopatinių anomalijų principus ir įvedus į ją teisingą informacinį psichovektorių, kuris sutvarko divergenciją ir pusiausvyros stoką.

[cs]

Tai ta realybė, į kurią žmogaus dvasia patenka po mirties, įgijusi išgrynintą pavidalą, ir įgavusi holoplastinio sumavimo galimybę, suteikiančią galią valdyti hipostratos struktūras su savo dvasiniu kūnu.

Man kyla įtarimas, kad nepatyrus realybės, pirma nesužinosi, kokia ta realybė, net būsi suklaidintas. Todėl, kalbėjimas apie jau ką turime šioje realybėje, atrodo svyruojantis pagal tokį faktą, ką dvasia gali šiuo metu. Nors, anapusybės mitų yra daug, informacijos daug, man neatrodo, kad realybė taip pažinta, kad atitiktų kažkokį sustabarėjusį modelį, kur dvasia orientuojasi tik pagal ją ir eina ta kryptimi. Taip man neaišku, kokia ir kodėl, filosofijoje atrastas metafizikų metodas gali būti reikalingas anapusybės realybėje pritaikomas, kai viskas svyruoja, ir keičiasi ir sensta. Turiu mintyse ir sąmonės metamorfozes.

Mano atliekamas metodas, dar nėra didelis, bent jau taip skaitau, nes manau anksti. Taip pat, mano ieškojimas, nagrinėjimas ir sužinojimas yra panašus į jūsų metodą, bet nėra daug tiesos, kurią galima patvirtinti kaip realybės žinias, jos ateina ir iš dirbtinės informacijos pusės, dirbtinio polinkio.

Tokia dvasios amžinybė yra ribota, bet kartu ir pavidalas labai iškraipomas.


Čia ne iš to, bet paklausiu: Ką turite omenyje, kad sekate filosofija, kitomis ir mokslo kryptimis? Ką jos jums duoda, jei turite savo metodą ir paremtį?

[klajunas]

Filognozijos metode anapusybės pažinimo galimybės būdai yra keli:
a) apie neatvertą anapusybės dalį spręsti pagal atvertą, analogijos būdu, pirmiausiai viso realybės spektro skalėje įvertinant proporciškai koks atvėrimo gylis;
b) plėsti dvasinės regos galimybės, siekiant dvasinėse pastangose, "aukštinant" dvasią, pasiekti didesnį atverimo gylį ir atitinkamai anapusybės pamatymo galimybę;
c) naudoti techninius aparatus signalų surinkimui ir duomenis įekraninti sukuriant dirbtinį sumavimo imitatorių;
d) naudoti proto įžvalgą ir modeliavimo priemones, kaip šiais laikais naudoja mokslas; Pavyzdžiui, EM bangos yra anapusybė, kurią galima pamatyti matuokliais.

Kaip centrą naudojų filosofijos paradigmą, nes filosofinė civilizacija ir žinių paveldas labiausiai subalansuoti ir aprėpia geriausiai iš proto ir mąstymo perspektyvos, tuo tarpu kitos civilizacijos orientuojasi į magiją, tikėjimą ar per daug instrumentalizuotos kaip moksle. Taip pat remiuosi konkrečiais filosofais, kuriuos tyrinėju nuo 15 metų, kaip I. Kantas, G. Hegelis, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris, A. Šliogeris, kurie yra sątvarologijos pirmtakai. Sątvarologija yra ontologinių hologramų struktūrų analitika iš vidinės ir išorinės perspektyvos. Remiuosi konkrečiai F. Nietzsche'ės ir A. Šliogerio archetipu, taip pat savo gnostine orientacija, ir Jėzaus iš Nazareto dangaus karalystės metafizika.

Mano hipotezėje žmogus turi ne tik laikinas bet ir amžinas sudedamasias dalis sątvare, tad yra tikimybė, kad po mirties anapusybė pamatoma su kitokia sumavimo perspektyva, jau pereinant į dvasinės būtybės egzistenciją. Gyvenimo pabaigoje metafizinis polinkis yra pasiruošimas pereiti prie kito egzistencijos etapo.

[cs]

Iš pasakytos dalies ir pasakymo "realybė egzistuoja filosofiniu teorijos pagrindu kaip hipotezėje", ne tik kaip nore pažinti, bet yra ir užuolankų, kurios vienos įeina į sąmonę, "pažinimą", kitos neįeina. Man atrodo, realybė neturi metafizinio polinkio, ją išpopuliarino filosofija, kuri sukūrė naują vaizduotę, naują darbą ir atitaikė sąmonės užpildą, ties informacijos detalėmis, kurias atrodo tarsi ieškotum, bet jos atsiranda su laiku, su netikru atradimu į informacijos detales ir detalių apjungimus, dalinai jas įmituojant kaip "pažinimo" laisvę.

Tada, metafizinis žingsnis: kuris neva tyrinėja egzistenciją, atrodo netikras. Tas žaismas ir pažinimas yra pats faktorius, kuris gali rodyti amžinybę, bet lieku prie nuomonės, kad tai ribota ir labai netikra anapusybė. Net gal iliuzija teoriniame lygmenyje ir hipotezėje.

Savo metode, aš daugiau sąmonės galimybių, nesiekiu atskleisti, bet matau tokius populiarius momentus, kur metafizika ir egzistencija neturi didelės persvaros ir didelio vaidmens. Paremtis iš mokslo ar filosofijos yra tik eksperimentiniai momentai ir jų tikslas yra ne eiti į gelmes ir eiti į geresnius ar aukštesnius etapus, bet užkrauti sąmonės galimybes, kurios su lyg amžiumi nebepataisomos ir nebepakeičiamos.

Ar jūsų mintyse yra kito nei pirmalaikės pažinimo krypties įsisąmonimas? Ar ką sakau, nieko nesako apie tyrinėjimo tikrumo realybe apibrėžimu; iš mokslo, religijos ir filosofijos informacijos paremties?

[klajunas]

Ar jūsų mintyse yra kito nei pirmalaikės pažinimo krypties įsisąmonimas? Ar ką sakau, nieko nesako apie tyrinėjimo tikrumo realybe apibrėžimu; iš mokslo, religijos ir filosofijos informacijos paremties?

Mano mąstymas paremtas pagrindiniu tikslu vystyti "filognozijos modelį", kurį vystau nuo 2018 m. pradžios. Planas daug kartų buvo viešintas:

a) pradinė mokykla - 18 tomų;
b) vidurinė mokykla - 27 tomai;
c) aukštoji mokykla - 27 tomai;
d) archonto mokykla 27 tomai;
e) baltojo drakono mokykla - 16 tomų.

Iš viso 115 tomų. Tikslas - įvykdyti 1000 / 1000 teorinę sintezė, visos holopastinė realybės. Kadangi visko pats padaryti nesugebėsiu, tai galės pratęsti kiti. Šiuo metu plano įvykdyta 12 / 115. Tai, ką darau, darau savo mąstymu ir protu, kuris yra vizualinis, kaip didelio ploto išplėstos mintys, susiliejančios su vaizduote. Čia matau visatos simuliatorių ir jo pagrindu kuriu holoplastinį modelį. Tai kažkas panašaus į mentalinį sensoriumą. Juo galiu matyti / mąstyti ir iš vidinės, ir iš išorinės perspektyvos.

Mokslą, filosofiją, religiją suvokiu ne kaip žodžius ir koncepcijas, bet kaip visą laiko ir erdvės struktūrą, kuri rodo principą, pagal kurį šios disciplinos įsikomponuoja žmogaus sumatoriuje, tada šie vaizdai aprengiami žodžiais ir gaunasi supratimas.

Viskas ką darau - pagal iš anksto paruoštą programą, kurią turiu įvykdyti centrinio veikalo sukūrimui, kuris vadinasi "Baltojo drakono civilizacija". Tai, ką šiuo metu darau, bandydamas pažvelgti iš anapus sumatoriaus esančios perspektyvos, tik nedidelė užduoties dalis, laikinas kūrybinis etapas.

Taip pat U(roboro) modelis yra tik pirmos dalies modelis, kuris aukštesniuose lygmenyse įgauna kitas išraiškas.

[cs]

visos holopastinė realybės

Pasakysiu, kad, klausimas nebuvo apie kategorišką realybės nusistatymo eigą. Pirmame realybės reikšmės centre, žinoma, kad yra surinkta forma, panaši į suasmenintą eigą ir ji arti kategoriško nusistatymo. Tada ieškojimas anapusybės, vėl yra suasmeninta eiga, kuri priklauso tai pačiai organizavimo principo formai su sąmoningu žinojimu.

Realybė yra arčiausiai sąmoningumo centrų vietoje, kur užvaldymas religijos, mokslo ir filosofijos idėjų yra akivaizdus. Todėl daug kalbu apie metafizikų netikslumus, suasmenintą realybės eigų modelį, kuris gali negrįžtamai užkrauti sąmonės eigą, ir su amžiumi galimybes ir blokuoti daug informacijos.

Kad įsisąmoninimas yra daugiau dirbtinis, nei natūralus irgi daug kalbu savo metode. Tame, bent šiuo metu, yra daugiau tiesos nei pavyzdžiui, fundamentalioje metafizikoje. Tikriausiai pasidomėjote mano metodu. Pagal mane metafizika gražus kelias, bet tik pačioje pradžioje. Kodėl, jūs renkatės metafizikų kelią?

[klajunas]

Pagal mane metafizika gražus kelias, bet tik pačioje pradžioje. Kodėl, jūs renkatės metafizikų kelią?

Griežtai metafizikos nesirenku, tik tyrinėju galimybes, bandydamas pasiekti įmanomo ribą. Materialioji metafizika labai pavojinga, tad žmonės, kurie čia ieško paslapčių rizikuoja.

Bet manau, kad viena galimybė, būtent antigraviatcijos priemonių suradimas, pasitarnautų dėmesio nukreipimui nuo biologinio transhumanizmo sujungiant jį su kibernetika ir DI.

Bet kokiu atveju, kad mokslas praėjęs mechanikos, kvantinės mechanikos ir dabar įeinantis į kibernetikos erą vystysis neišvengiamai labai nepageidaujama kryptimi, tad noriu bent kokio idėjinio pastūmio, bent Lietuvoje, kad būtų galima reikalauti ne maksimalaus gyvybės technologizavimo, bet ištechninimo.

Vadinasi tai kažkas panašaus į aktyvizmą. Jeigu man tai nebūtų aktualu, nes pats esu kibernetizuotas, tai gal tuo nesidomėčiau.

Mano terminais antimetafizinis kelias vadinamas juodojo drakono keliu, o metafzinis - baltojo drakono. Kaip vystytis yra pasirinkimo reikalas.

0000

Jūsų tekstais šiek tiek pasidomėjau, bet nesuvokiu visuminės modelio idėjos, kaip pavyzdžiui pas mane išreiškiant per Uroboro simbolį. Nes aš nagrinėju ne grynąją logiją, bet sątvarą, tiesiogine prasme, todėl pas mane kiekvienas žodis turi akivaizdų, ne loginį ir nesimbolinį referentą.

Taip lengviau suprasti. Referentai gali būti į priekinę sąmonę, pasaulį, galinę sąmonę, arba protą ir į jungtį tarp jų, tai yra rišlį. Pas jus labai sunku susigaudyti kas su kuo siejasi.

[cs]

Jūsų tekstais šiek tiek pasidomėjau, bet nesuvokiu visuminės modelio idėjos

Minėjau, kad mano metodas dar nėra didelis, bet man nesunku atskleisti, kokia modelio idėja:

Remiuosi hiperrealizmu, realizmu, siurealizmu; alchemija ypatingai prieš 5000 metų istorija ir egiptologija. Taip pat, turiu savo dirbtinio gebėjimo kūrybos, kuri yra analogiškai vadinama "bachemija". Bet su dirbtiniu intelektu nedirbu.

Jei tekstuose to nėra, labai keista. Bent nuo 2020 metų laikotarpio.

Griežtai metafizikos nesirenku, tik tyrinėju galimybes, bandydamas pasiekti įmanomo ribą.

Džiaugiuosi, kad atsakote. Nes aš klausiu iš to kas jūsų tekstų, daugiau žinoti negaliu. Gal yra netikslumų, bet galima dėl to patikslinti informaciją.

Dėl metafizikos, laikausi taip, kaip praėjusiame įraše. Negaliu pasakyti daugiau.

Uroboro simbolis yra alchemijos simbolis, daugiausiai pasirodęs viduramžiais. Bet ši interpretacija turi įvairių versijų.

Kas yra uroboro simbolis pagal filognoziją, šių laikų?

[klajunas]

Kas yra uroboro simbolis pagal filognoziją, šių laikų?

Uroboras, kaip aš šį simbolį interpretuoju, plačiai paaiškintas mano knygose. Tai yra visas realybės spektras, kur žemiausia dalis yra uodegos kryptis, o aukščiausia - galvos. Simbolis svarbus tuo, kad tą vietą, kur susijungia aukščiausia ir žemiausia, galva ir uodega, galima naudoti atvaizduoti žmogaus sandarai, kur galvos substancija, klodas, suprantamas kaip Dvasia, o uodegos klodas - kaip pasaulis, kurį aš vadinu Įstatymu, nes uodega "įstatyta" į gyvatės nasrus. Šį simbolį reikia suprasti ontologiškai ir substanciškai, kaip substancijų spektrą ir kaip užuominą į žmogaus kaip vaizdinio, kaip A. Schopenhauerio modelyje, supratimą. Vaizdinys, sąmonė, turi objektyvią ir subjektyvią dalį, kurie yra žmogus ir pasaulis, kiekvieno žmogaus žiūrimas iš vidaus, anapus kurio yra tikra realybė, Urobore esanti anapus glavos-uodegos mazgo, kaip visas likęs Uroboro kūnas, žymintis transcendenciją.

Žmogus yra Uroboro galva, kaip vidinė ontologinė holograma, iš egzistencijos vidaus atverianti išorinį pasaulį, kuris yra giluminis, transcenduojantis objektyvų ir subjektyvų fenomeną. Šis simbolis yra pagrindinė 18 "Filognozijos pradmenų" tomų koncepcija. Kiti tomai jau naudos kitą simbolį, tačiau pradinėje mokykloje Žmogų aiškinu per Uroborą. Jis patogus filosofinių modelių analizei, ant kurio galima žymėti, kurioje vietoje yra kiekvienos filosofijos orientyras. Tuos orientyrus žymiu vietomis ir raidiniais žymėjimais.

[klajunas]

Elitiniai protai

Filosofija kaip pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra yra pagrindinė visuminio civilizacijos modelio formavimo priemonė informacinėje proto dalyje. Turint visuotinio švietimo sistemą, siekiama, kad šis modelis būtų vienodas visiems gardo gyventojams, kad jie būtų paruošti gyventi konkrečioje valstybės santvarkoje ir suprastų kokie svarbiausi jos principai. Net mokslinėje civilizacijoje šis vaidmuo atitenka filosofijai, nes mokslas per daug fragmentuotas ir susiaurintas, tad netinka visumos apibrėžimui, į kurį įeina anapus mokslo esančios sritys, kaip dvasia, Dievas, pomirtinis gyvenimas ir pan. Šis principas skaidosi į du segmentus: apibrėžiantį ir apibrėžiamą, kur pirmasis yra gardą juosiantis gnostinis apskritimas, o antrasis - garde gyvenanti tauta, kurios užduotis - kurti sėkmingas genealogines linijas ir dirbti ekonominėje sistemoje. Tai priešprieša tarp proto ir gyvybės, kurios tarpusavyje gali būti harmonijoje arba disharmonijoje.

Gardo sandarą arba santvarką galima apibrėžti pagal civilizacijų rombo schemą, kur, jį pastačius vertikaliai, apačioje yra tautos kampas, žymintis nesuformuotą protą, tik signalinę sąmonę, kalbos perteklių ir gyvenimą tiesioginės patirties pasaulyje, nesivaikant noosferinių utopijų, hologramų, kultūrinių paslaugų. Tai paprastų žmonių pasaulis, kurie nesiekia proto vystymo, geriausiu atveju turi techniko drakono akį kokioje nors siauroje srityje ir nesupranta globalinio civilizacijos projekto. Pagal G. Hegelio principą, tai tezės stadija, esanti pačioje pradžioje ir atitinkanti bazinį gyvenimo ir gyvybės lygį. Kylant rombu į viršų, į sąmonę įvedamos dvi begalybės: šiapusinio pasaulio begalybė yra laikas ir istorija; o anapusinio - erdvė ir mitas. Šios dvi begalybės sukuria du skirtingus civilizacijos modelius, kurie yra prieštaroje ir kovoja vienas prieš kitą dėl dominavimo, naudojant Valstybės organizaciją ir Bažnyčios organizaciją. Valstybės pagrindinis sąmonių valdymo instrumentas yra tautos istorija, kurioje tauta kovoja arba dėl išlikimo, arba dėl dominavimo, siekdama globalinės imperijos statuso. Bažnyčia orientuojasi į anapusybę ir joje dichotomija yra tarp šiapusinio ir anapusinio gyvenimo, kurioje reikalaujama laikytis krikščioniško / bažnytinio gyvenimo būdo, norint sielos išgelbėjimo. Paskutinis, aukščiausias, rombo kampas žymi globalinį planetos ir žmonijos aspektą, kurį atitinka institucijos, formuojančios bendrą civilizacijos modelį, kokios nors filosofijos pagrindu ir brėžia vadinamąjį gnostinį apskritimą, užsiimantį gardo indoktrinavimu, metafizinių sąmonės pagrindų formavimu, ant kurių paskui uždedamas kultūros apvalkalas.



Paguldžius schemą horizontaliai, kairėje matote tautą, kuri kaip liaudis gyvena ekonomikos ir darbo civilizacijoje, kurios tikslas gamyba ir valstybės materialinis aprūpinimas. Kaip matome, A. Šliogerio metafizika, nors yra ant gnostinio apskritimo ir yra doktrina skirta formuoti sąmones, ji tai daro iš žemosios perspektyvos, kuri čia pažymėta kaip paprasti žmonės, paprastos bendruomenės, kurias jis norėjo sudominti filosofija, įdiegti į gyvenimą etinę perspektyvą, turint tikslą riboti perteklinį vartojimą ir naikinimą, sugrįžti prie nepragmatinio daiktų regėjimo, susisaistyti su tiesiogiai patiriama vietove, įsipareigojant jai moraliniu įsipareigojimu. Tai antiglobalinis požiūris, raginantis nenuklysti į užhorizontinius tolius ir pažinimo gelmę ir, laikantis saiko bei nuosaikumo principų, apsiriboti tik tuo pasauliu, kuris natūraliai duotas žmogui, nesiekiant daugiau. Tačiau kai filosofas užsimano daugiau, jis stoja į begalybės kelią, kur, kaip jau sakiau, viena begalybė yra laikas, o kita - erdvė. Akivaizdu, kad šis laikas ir erdvė yra metafizinės utopijos laikas ir metafizinės utopijos erdvė, tariant A. Šliogerio žodžiais. Laikas yra istorija ir valstybė, iš kurios perspektyvos metafizinę bazę kūrė F. Nietzsche'ė, kaip pažymėta pateiktoje schemoje, nes jis kalbėjo apie galios centrus, viešpatavimą, ekspansiją, o tai vadinamosios „didžiosios politikos" problema. Šias problemas įmanoma išspręsti tik valstybinio organizavimo priemonėmis, naudojant monarchiją ar respubliką, kuri, pasak jo, turi siekti išsivystyti į imperiją. Kita begalybė yra transcendencija, kuri yra Bažnyčios dėmesio objektas, o ši Vakarų civilizacijoje turi krikščionybės formą. Jos idėjiniu pradininku laikomas Jėzus iš Nazareto, o iš tikro tai Romos imperijos imperatorius, kuris suvienijo įvairias sektas ir pavertė krikščionybę imperine religija, kuri ir įsitvirtino istorijoje kaip Bažnyčia, kuri šiuo metu yra Romos Katalikų Bažnyčia, valdoma iš Vatikano. Kaip jau sakiau, jos objektas - pomirtinis gyvenimas, o doktrina moko kaip gyventi pagal Dievo tvarką, apreikštą Biblijoje. Ir, galiausiai, viršuje yra šių begalybių sintezė, kuri turi arba juodojo, arba baltojo drakono formą, renkantis ar planetinė civilizacija turi eiti Dievo bažnyčios, ar Šėtono bažnyčios keliu. Bažnyčia čia ne religinė organizacija, bet veikiau metafizinis principas, civilizacijoje naudojamas bendravimui su transcendencija. Ši perspektyva yra D. Mockaus metafizikos teorija, apimanti tiek tautos, tiek valstybės, tiek bažnyčios ugdymą pagal aukščiausius proto principus, kurie turi formuoti kiekvieno žmoguje globalinius, civilizacinius psichovektorius.

Kaip matote schemoje, žemutinis planetos sluoksnis yra tauta, kuri sudaro liaudies segmentą žmonijoje, kuris išsidėstęs įvairiose valstybėse ir Bažnyčiose ir gyvena ekonominio režimo gyvenimą; toliau, yra Valstybė ir Bažnyčia, kuri yra aukštesnieji žmonės, pagal F. Nietzsche'ės klasifikavimą, ir jų gyvenimo forma yra aukštoji kultūra, kurioje atsiskleidžia intelektas, talentai ir įvairių tipų kūrybinis genialumas; ir galiausiai eina elitas, užsiimantis pagrindinių civilizacijos formų kūrimu, žmonijos valdymo strategijų kūrimu, kurių tikslas apibrėžti dabartį subalansuojant istorijos juostoje praeities ir ateities pasaulį. Filognozija kuriama iš šios perspektyvos, kurioje žmonija apibrėžiama iš aukščiausios civilizacinės perspektyvos, iš kurios turi būti kuriamos kultūrinės ir teisinės žmonių valdymo priemonės. Kadangi visų valstybių santvarkos paremtos įstatymais, pradedant pagrindiniu, vadinamu Konstitucija, civilizacijos aksiomos įvedamos į jos koncepciją kaip idėjinis pamatas, ir iš čia perkeliamos į visus kitus įstatymus. Tokį patį principą turi ir Bažnyčia, turinti savo teisinę formą organizacijos viduje, o visur kitur valdo naudodami moralinį auklėjimą, švietimą, indoktrinavimą, subendruomeninimą ir kitas priemones. Kultūra ir švietimas - pagrindinės civilizacinio psichovektoriaus formavimo priemonės, nes civilizacija iš tikro yra tik visuose žmonėse per gyvenimą, natūraliai ar specialiai ugdant, susikaupusi informacija, kuri sugula į proto struktūras ir mąstymo formas, ir apibrėžia mažąją bei didžiąją žmogaus sąmonę. Kita vertus, kultūra ne tik įdiegia, bet ir vaizduoja, renkantis kokią nors aktualią perspektyvą, panašiai kaip paminėtuose filosofuose, nes visų jų sistemas galima susieti su kokia nors viena iš išvardintų perspektyvų. Pavyzdžiui, kaip pavyzdį imant mano kuriamą „Filognozijos pradmenų" ir „Baltojo drakono civilizacijos" projektą, jis, kaip kultūrinis reiškinys, orientuotas į virš tautos, valstybės ir bažnyčios esantį pasaulį, kuriame atskleidžiamas civilizacijų modeliavimo metodas, kuriuo turi užsiimti planetinės institucijos, formuojančios globalinius psichovektorius visose planetos valstybėse. Bandau apibrėžti principus, pagal kuriuos civilizacijos formuotojai turės išspręsti natūralios ir dirbtinės civilizacijos dichotomiją, įvardijamą kaip Dievo bažnyčia arba Šėtono bažnyčia ir juodojo drakono civilizacija arba baltojo drakono civilizacija. Taip pat kiek verta protuose kurti erdvines ir laikines utopijas, įžodinant ir įteorinant erdvinę ir laikinę gelmę. Todėl iš dalies čia klausimas ką renkamės - empirizmą ar metafiziką, ir ką turėsime daryti, kai metafizika taps technologine galios struktūra, kur gelmė bus užgrobta tikru užgrobimu. Šis procesas jau įsibėgėja, perėjus stichijų valdymo, alchemijos, chemijos, mechanikos ir kvantinės mechanikos etapus. Taip pat ką turėsime rinktis iškilus klausimui ar norime laisvą valią turinčios gyvybės, ar reikalinga tik kontroliuojama gyvybė, taip įtvirtinant kibernetinio valdymo principą ir prie kibernetinių mašinų prijungiant visą žmoniją.

Visi šie klausimai yra gnostinio apskritimo zonoje keliami klausimai, ir nuo to kaip į juos bus atsakyta priklauso kokioje santvarkoje gyvensime ateityje gardo / gardų pasaulyje. Mano atsakymas nesiejamas su konkrečiu gyventojų segmentu, bet yra tarsi dirbtinis antstatas, kuriame reikštis turi tik elitiniai protai, keliantys klausimus apie civilizacijos ateitį.

[cs]

Filosofija kaip pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra yra pagrindinė visuminio civilizacijos modelio formavimo priemonė informacinėje proto dalyje.

Civilizacija ilgai vystosi, bet šį procesą pagreitinti ar sulėtinti, pagal filosofinės teorijos priedangą, proto ir sąmonės gebėjimus nėra įmanoma. Gal jūs žvelgiate iš to ką filosofams pavyksta atrasti naujo, kaip teorines ir praktines žinias, bet jos kaip žinia yra tik įtikėtojų iliuzinis vaisius. Pagal jų informaciją nereiškia, kad teisingai ir toliau yra paruošta civilizacija vystytis pagal sukurtą jų proto modelį, jis yra netikros informacijos ir klaidinančios kūrinys, nepritaikytas. Dauguma, kaip ir turi metafiziko kelią, bet jis yra teorinis, hipotezėje "gražus". Tokia pagal "informaciją" paruošta derva civilizacijai, neturi sąmonės gebėjimų sukurti teisingos ir atitinkančios informacijos. Nors tai atsiremia su žinojimu apie sąmonės gebėjimus, kurie geriausiu atvėju dirbtiniai.

[klajunas]

Kiekvienas žmogus vystosi individualiai, pagal savo patirtį ir asmeninę sąveiką su gyvenamu pasauliu. Tam, kad tarp žmonių būtų kažkas bendra, "civilizacija", juos reikia indoktrinuoti ir dresiruoti. Vien mėgdžiojimu to nepasieksi. Todėl visada, kažkas sukuria informaciją, kitaip žinojimus, sukuria iš jų teorinę kosmologiją ir sudeda visiems į psichovektorius, pradedant nuo darželinuko amžiaus. Tam naudojamas švietimas, kultūra, žiniasklaida ir pan.

Civilizacija pati neatsiranda, ji visada sukuriama, o paskaui iš kartos į kartą perduodama kaip tradicija. Kas yra krikščioniška civilizacija, Graikų ir Romėnų civilizacijos? Barbarų civilizacijus? Senovės Baltų civilizacija? Mokslo civilizacija? Vakaruose tai Newton'as, Einstein'as ir Feynman'as ir pan. Jie kūrė "informacijas", kurios paskui buvo paverstos civilizacijos standartu.

Žmogaus sąmonė sudaryta iš psichikos ir informacijos, psichika civilizacijos neturi ir koduojama genetiškai, o formuoti galima tik sąmonės informaciją, kaip atmintį ir protą. Vystosi tik informacija, žmogaus psichika nesivysto be genetinio šuolio.

[cs]

Žmogaus sąmonė sudaryta iš psichikos ir informacijos, psichika civilizacijos neturi ir koduojama genetiškai, o formuoti galima tik sąmonės informaciją, kaip atmintį ir protą. Vystosi tik informacija, žmogaus psichika nesivysto be genetinio šuolio.

Nekalbėjau, kad vystymas yra prametamas, tik paminėjau, kad civilizacija ilgai vystosi, tai pasirodo pagreitinimas arba sulėtinimas, kuris ardo ir kuria sąmonės gebėjimus, taip pat ir proto ir atminties, o su vėlesniu amžiumi tai yra nebepataisoma (norint grįžti prie fundamentų). Jei naviai galvotume, kad filosofinė ar kita metafizika yra toks pat išsigelbėjimas kaip ir Jėzaus metafizika, vien šiuo pagrindu, ir mokant nuo darželio iki universiteto žmogaus amžiaus tas "tiesas" tada yra prametamas civilizacijos vystymo profilis, kuriame atsiranda visi pirminiai proto ir sąmonės gebėjimai. Net linkstama daugiau į užvaldymą, suasmenintų idėjų ir tiesų, kurios ateina savo idėjų pagrindu, mokymu, kaip ir tas Jėzus.

Kad kartos nešioja tas pačias idėjas ir tradicijas, yra kalbėta; tai yra ne pagal individualų, bet daugiau suasmenintą profilį atėjusių sąmonės gebėjimų archyvas. Tas pagrindas, protas ir informacija, ne genetiniu būdu atėjo, kuris atėjo, toliau buvo pažinimo būdu susiejamas, kaip pavyzdžiui jūsų "sievos" metodu filognozijoje. Tačiau, nereikia pamiršti, kad sieti reikia dalykus atsakingai. Taip ir metafizikos metodas yra gana rizikingas, kai atrastas filosofijoje. Vien įtikėjus efektu, lokacija yra pačiu pirmtaku tiesos, o vaizdas žemesniame sąmoningume, kuris pagrindinis matymas (kitas būtų išorinis matymas).

Sukūrimas civilizacijos, vis dar nėra tikroji versija, kuri dėl informacijos sukūrimo yra vienintelė. Tiek pastebėti galima Jėzaus kelyje, tiek filosofinės metafizikos, sumuoti, kažkokius skirtingus fragmentus, kurie nesusiję, nėra tiesos kelias.