Mano filosofija (klajuno skyrelis)

Pradėjo klajunas, balandžio 18, 2016, 11:53:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Teroras

Blemba, nezinojau, kad norint nagrineti anomalijas ir paranormalius reiskinius reikia tureti fiziko diploma... *bega prasyti administratoriu istrinti forumo profili, kad anomalijoje liktu vien protingi zmones kuriu galvoje imontuoti implantai*

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 02:11:07Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.
Kam tokius klausimus uzduoti jeigu nemoki priimti kitu zmoniu nuomoniu? Paklausei, tau atsake. Gaila, bet nesi pasaulio bamba - to tikriausiai taves fizika neismoke.

paragraf 78

Esmė tame, kad talpink tu ką nori, diskutuok su kuo nori, tik neįžeidinėk oponentų. Tai nieko diskusijai nieko gero neduoda. Anomalijos forumas atviras visokiom idėjom ir niekas niekam čia rakštis nėra. Dėl nuomonės čia nebuvo blokuotas nei vienas. Tačiau nemandagus elgesys pas mus netoleruojamas ir nesvarbu koks tu nepripažintas genijus esi, mandagumas čia privalomas. Tai tiek :)

P.S. Sunku matomai kai visi žmonės kaip žmonės, o tu vienas kaip dievas

klajunas

@TinSoldier pasidomėk dar kartą pagrindinėmis argumentacijos klaidomis, kad suprastum ką darai ne taip, o tada atsakyk į temą, konkrečiai. Kuri vieta tau užkliuvo, Ir iš ko fizikų auditorija tik pasijuoktų? Greičiau iš to, kad žmonės net nežino elementarios kinetinės energijos formulės ir kas yra gradientas - dviejų raidžių dalyba.

Čia yra toks supaprastintas variantas, kad turėtų suprasti net vaikai. Tik problema, su kuria čia susiduriu (tikra problema), yra ta, kad kažkodėl žmonės įpratę neišmanymą statyti aukščiau už išmanymą ir įsivaizduoti, kad pasistengti turi ne jie, o kažkas kitas.

O jeigu kam iš tikro labai sunku, tai pasirinkimas paprastas - iš viso neskaityti, o ne reikšti pretenzijas. Nes atsidaryti puslapį ir skaityti "Klajuno skyrelį" neverčia niekas.

Teroras

Pretenziju niekas nereiskia. Paprasei nuomoniu, tau nuomones ir parase. Nesugebi nuomoniu priimti, tavo problema.

time

#19
balandžio 20, 2016, 15:57:09 Redagavimas: balandžio 20, 2016, 16:10:45 by time
Nežinau kaip kitiems, bet nematau nieko čia nesuprantamo. Ir šiaip pateiktis gana unikali ir gana aiški. Paprastai, sako tik tie, kurie tingi pasiguglinti sąvokas, (pvz: fotonas, sąmonė ir t.t.), kad niekas neaišku.

Tai, kaip ir galima kaltinti tik save, jei tikrai tingisi ieškoti sąvokų paaiškinimų ir padiskutuoti intelektualiomis temomis, kad ir kvantine fizika.

Citata iš: Teroras  balandžio 20, 2016, 15:49:39Pretenziju niekas nereiskia. Paprasei nuomoniu, tau nuomones ir parase. Nesugebi nuomoniu priimti, tavo problema.
Tai tikrai ne jo problema, matomai, kaip ir sakiau, komentuojantys prisitingi paieškoti, ką reiškia sąvokos ir skaito nesuprasdami esmės. O to padaryti prisitingi. Bet tada iš kur yra tas noras rašyti komentarus nieko nesuvokiant apie nagrinėjamą temą?

TinSoldier

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 15:46:11@TinSoldier pasidomėk dar kartą pagrindinėmis argumentacijos klaidomis, kad suprastum ką darai ne taip, o tada atsakyk į temą, konkrečiai. Kuri vieta tau užkliuvo, Ir iš ko fizikų auditorija tik pasijuoktų? Greičiau iš to, kad žmonės net nežino elementarios kinetinės energijos formulės ir kas yra gradientas - dviejų raidžių dalyba.
Aš nesu fizikas ir net nesiruošiu vaidinti, kad ją gerai išmanau. Tačiau kai kurios išvados iš tavo apmąstymų, teorijų, lygčių ir t.t., jeigu teisingos, neabejotinai vertos Nobelio premijos. O atsiverčiu čia: https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Nobel_laureates_by_country#Lithuania kaip nėra, taip nėra tavo pavardės. Aboliučiai akivaizdu, kad ne dėl kuklumo nereiški pretenzijų į šį įvertinimą. Taviškė priežastis galbūt pasaulinis sąmokslas, man priežastis atrodo kiek kitokia :)

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 15:46:11Tik problema, su kuria čia susiduriu (tikra problema), yra ta, kad kažkodėl žmonės įpratę neišmanymą statyti aukščiau už išmanymą ir įsivaizduoti, kad pasistengti turi ne jie, o kažkas kitas.

O jeigu kam iš tikro labai sunku, tai pasirinkimas paprastas - iš viso neskaityti, o ne reikšti pretenzijas. Nes atsidaryti puslapį ir skaityti "Klajuno skyrelį" neverčia niekas.
Su tuo galėčiau sutikti. Jeigu ne toks šleikščiai arogantiškas taviškis savęs pateikimas :)

klajunas

Citata iš: TinSoldier  balandžio 20, 2016, 16:01:01Jeigu ne toks šleikščiai arogantiškas taviškis savęs pateikimas
Laukiam, kad lygesnis už lygius taip pat gaus 10 įspėjimo taškų. Bet ar besulauksim?

Visažinis

Juokinga dėl ko prasidėjo nesutarimai. Pateiksiu analogišką pavyzdį:

Žmogus paklausia kokia spalva jums labiau patinka: raudona ar mėlyna?

Visi jam atsakytų, kad raudona. Žmogus ant visų supyksta, nes jam patinka mėlyna.

Absurdas kažkoks :D

TinSoldier

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 16:13:05Laukiam, kad lygesnis už lygius taip pat gaus 10 įspėjimo taškų. Bet ar besulauksim?
Nemanau, kad čia buvo tavęs žeminimas. Kita vertus, nemanau, kad ir tu prieš tai kažką žeminai. Tad gal ir visai teisinga būtų gaut man tą įspėjimą, vardan lygybės :D


Mekabciel

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:34:43Nėra problemos, jeigu nenorite protingo oponento, galiu iš viso čia nesilankyti. Tada banink iš karto, nes matau kad kai kam čia pasidariau rakštis. O internete reikštis vietų yra pakankamai.
Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:34:43Tikrai suklydau, nesupratęs, kad patekau į vaikų darželį. Manau problema išsispręstų jei būtų privaloma savo paskyroje nurodyti į kurią vartotojas eina klasę. Nes vaikų darželyje vidurinės mokyklos fizika iš tikro per daug sudėtinga. Arba reikėtų riboti ikimokyklinukų registraciją, nes paskui forumu nusivilia daug protingų žmonių.
Puikybė ir išmintis kartu nevaikšto. O jei pačiam tenka apie savo protingumą ir kitų bukumą užsiminti tai tokio autoriaus kompetencija automatiškai pradedi abejoti. Na čia taip veikia MANO smegenys.

Rakštim tu nemanau kad kažkam pasidarei, bet kogero problema, ta, kad visi turi savo kažkokį terminų žodynėlį, daugiau ar mažiau pažengusį  ir kiekvienas laikosi jo ir tik retais atvejais stengiasi nuleisti iki buitinio lygmens. Bet patirtis rodo, kad laimė atsiranda tik, kai visi savo šituos terminus apie(metafiziką, sąmonę, laimę), išmeta lauk.

Įsivaizduok aš ar kažkas kitas atsineštu savo žodynėlį ir priedo puikybę, tai tavo visos šitos metafizikos ir tu kaip asmenybė automatiškai išdidžiai atsistoji deja į kvailio vietą.

Mokytojas tas, kuris geba nusileist iki mokinio lygio, šnekėt mokinio kalba ir jį pakelt iki savo lygmens. O jei tu atėjai į darželį tai būk mielas nusileisk į darželio lygį, jei ne - tavęs laukia aukštesni kalnai. Bet jei nemoki buitiniu lygiu savo metafizikų perduoti, tai tu dar pats esi mokinys. O buitinis lygis atsiranda tada, kai žmogus jau vienu laipteliu paejėjęs toliau, palikęs savo filosofijų pasaulį ir pradeda matyt jog šitokia išmintis ir lentelės visiškai neišsprendžia jokių problemų, nepadaro laimingesniu ir visiškai nebestebina.

Kirba mano patirties mintelė, kad kai išmeti ta savo visą išminties mišrainę tada ir atsiranda tarp mūsų kažkoks bendras vardiklis, dabar kai tu toks protingas aš tavo šešėly nublankstu ir tarp mūsų nebėra susikirtimo taškų.


klajunas

Paskutinis. Daugiau jūsų nekankinsiu. ;D

Technobiologinė kibernetika

Santrauka

Šiame straipsnyje į sistemų teoriją ir kibernetiką bandoma pažvelgti šiek tiek kitaip. Teigiama, kad prie sistemų kūrimo ir jų valdymo visuomenėje daugiausiai prisideda kalbos psichologija. Kadangi kalba irgi yra sistema, joje atsispindi visų sistemų bruožai, ypač tuo aspektu, kokiu jie atsiveria sąmonei. Kertinės sąvokos yra norma, normalumas ir nenormalumas. Visos sistemų valdymo priemonės turi savyje užkoduotus šiuos fundamentalius vertinimus, ir pagrindinė jų funkcija yra sistemos gynyba nuo kitimo/keitimo. Evoliucija stabdoma, nes tai laikoma išprotėjimu. Arba jeigu priimama, tai tik ta kryptimi, kuri naudingiausia valdžiai.

1 Pagrindinės sąvokos
Šiame įraše pamėginsiu sujungti kelis, atrodytų, nesusijusius dalykus, kurie svarbūs norint geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Tai yra sąvokos - sistema, valdymas, visuomenė, psichologija, kalba ir psichotronika. Įvairias sistemas tyrinėja vadinamoji sistemų teorija. Jos pradininkas yra 20 a. mokslininkas L. Bertalanffy. Valdymo mokslas, kitaip - kibernetika, taip pat sukurtas 20 a. daugiausiai N. Wiener pastangomis. Šios teorijos tam tikru būdu susietos socialinėmis organizacijomis, kurios turi savo sandarą ir sąveikų bei valdymo procesus. Šios socialinės sistemos dalis yra kalba ir psichologija, kaip pagrindinės įtvirtinimo formos. Galiausiai prie valdymo klausimo priskirtinos įvairios technologijos, tiek informacinės, tiek technobiologinės.

Tradicine arba klasikine sistemų teorija nesiremsiu, bet pamėginsiu šį klausimą išskleisti remdamasis labai paplitusiu ir visiems gerai žinomu pavyzdžiu. Pirmiausia, nors sistemas galima klasifikuoti pagal tą sritį, kuriai jos priklauso - mokslas, pasaulis, visuomenė ir t.
t., - man patogesnis kitas principas, kuris nėra toks platus. Pagal jį, galima išskirti du sistemų tipus: natūralias ir dirbtines sistemas. Pavyzdžiui, visuomenė, organizacija, kalba yra dirbtinės sistemos, o pasaulis, gamta - natūralios. Natūralių sistemų pakeisti negalima, arba - tik tiek, kiek leidžia pažinti dėsniai.

Dirbtinės sistemos kuriamos arba mėgdžiojant natūralias, arba nuo nulio. Man svarbiausia yra kalbos sistema, kuri turi tam tikrą į smegenis įdiegtą sistemos psichologiją, persiduodančią į kitas sistemas. Joje atsiranda normos, klaidos, anomalijos, diversijos sąvokos ir t. t.

Tai yra tikslus, mokslinis sąvokos „sistema" apibrėžimas. Bet ją galima suprasti ir kitaip. Kai turimos galvoje visuomenės, kultūros, ideologijos sistemos tam tikra sinkretine buitine forma, išsiskiria dvi žmonių klasės: kovojantys prieš sistemą ir ją ginantys. Kitaip sakant, žmogus, jo pažiūros gali būti sisteminės arba anti-sisteminės. Pagal tokį skirstymą, įprastai sistemos „griovimas" laikomas anomalija, jeigu ne nusikaltimu.

Kibernetinis principas įkūnijamas valdymo, valdžios sistema, kuri kontroliuoja visą organizaciją ir vedą ją į tam tikrą tikslą. Valdymui naudojamos parankios sistemos, tokios kaip griežta organizacijos struktūra, kultūra, psichologija, kalba ir t. t. Šios dalys pop-kultūroje metaforiškai vadinamos valdymo „matrica", nuo kurios priklauso kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas. Valdymo kontekste pagrindinės skirtys yra laisvė ir vergovė. Laisvė yra pagrindinė antisisteminio mąstymo sąvoka, o vergovė yra kibernetikos mokslo kvintescencija, nes įtvirtina valdymo ir besąlygiško paklusimo principus. Norint geriau suprasti kibernetikos postulatus, reikia žinoti, kokiomis priemonėmis naudojasi valdžia, kokie iškyla klausimai, konfliktai ir iššūkiai.

Pagrindinis objektas yra visuomenė, turinti daugybę formų ir pusių, nuo minios iki griežtos organizacijos. Šias aprašo sistemų teorija ir sudėtingų sistemų valdymo principai, kibernetika. Taigi į žmonių grupę projektuojama tam tikra struktūra, organizaciniai ir kultūriniai štampai ir bet kokios priemonės, kurios leidžia prižiūrėti sistemą: formuojama tam tikra psichologija, kalba, kultūra.

Pavyzdžiui, yra technologijų departamentas, pritaikantis technologinę kibernetiką, kuriame valdoma su techninėmis priemonėmis, į bendrą kibernetinę sistemą įdiegiant psichotroninį ir informacinį elementą.

2 Sistemos „išprotėjimas" ir evoliucijos stabdymas
Visuomenę galima traktuoti kaip natūralią sistemą, panašią į fizikinę. Tada ji būtų artimesnė gamtos mokslų dėsniams paklūstančiam dariniui. Tačiau visuomenėje svarbesnės negamtinės smegenų terpės, o smegenyse veikia psichologija, kalba, atmintis ir t. t. Organizacijos supratimui svarbiausia kalbos sistema ir kalbos psichologija. Iš jų kyla organizacijos veikimo, valdymo iš įvairių perspektyvų charakteristikos: trumpalaikė ir ilgalaikė perspektyva, evoliucija, statika ir dinamika, bei individo ir sistemos santykis.

Prieš pereinant prie kalbos sistemos savybių, galima padaryti kelias pastabas biologinės rūšies sistemos atžvilgiu. Kaip yra su rūšimi ir individu?

2.1 Biologinė sistema
Pirmiausia nustatykime kas yra kas. Rūšis - tai biologinė programa, apibrėžianti kokiai nors rūšiai būdingą savybių rinkinį. Šios savybės yra genetiniame kode saugoma informacija, pagal kurią kuriama rūšiai priklausančio individo kopija. Tokiose situacijose klausimas kas svarbiau keliamas nekorektiškai? Ar tai - bendrinė biologinė programa ar tos programos individualus įsikūnijimas. Tai atsakyti galima suvokus, kas yra gyvybė: gyvybė - ne programa, bet individas, nors genetinė informacija yra gyvybės sąlyga ir prielaida. Ryšys yra abipusis: programa kuria gyvybę, o gyvas individas - keičia programą. Atskirai egzistuoti negali nei programa be gyvybės, nei gyvybė be programos. Situacija tokia, kad abipusės priklausomybės pašalinti neįmanoma. Ir šiuo atžvilgiu atsiranda pagrindinė problema: individo ir rūšies santykis pastovumo ir kaitos aspektu, arba - kas turi teisę keisti sistemą? Tai daro programa pati, rūšis ar individas? Ir kaip tai daroma?

Dabar jau persikeliant į žmogaus psichologiją, atskleidžiant šį biologinės sistemos psichologinį aspektą, kyla toks klausimas. Kas prižiūri sistemą ir kas sprendžia sistemos ir anti-sistemos klausimą? Akivaizdu, to pati genetinė programa padaryti negali. Vietoj to, atsiranda, grupė vadinama valdžia, kuri užgrobia sistemos priežiūros teisę, ir darydami tokį siaubingai svarbų darbą įsivaizduoja, kad jiems leista daugiau nei kitiems, kurie tampa susirūšinusių sąmonių apdirbama žaliava. Biologinė sistema (programa) ir valdžia susilieja ir virsta vieniu. Šitaip atsiranda sistemų teorijos ir kibernetikos dėsnius valdantis junginys. Susikuria biologinės sistemos „antstatas", susidedantis iš žmonių organizacijos, kuri monopolizuoja biologinės sistemos evoliuciją, primesdami antbiologinės valdžios sistemos viršenybę. Šita viršenybė įtvirtinama socialine organizacija ir kalbiniu antstatu, kurio psichologija uždeda antspaudą ant bet kokių kitų sistemų.

Šio antspaudo pagrindinis aspektas arba sąvoka yra norma ir jos priešybė nenormalumas. Norma yra pagrindinis valdžios principas, kuris nustato kas yra sistemiška, o kas antisistemiška. Norma yra „tiesa", o nenormalumas „netiesa". Šitaip sąmonėje atsiranda klaidos, anomalijos, ar diversijos situacijos, kurios išsiskleidžia sistemos kontekste. Sistema rūšinių sąmonių įsisavinama ir labai akylai stebima, kad nevyktų jokia kaita ir viskas būtų užkonservuota kuo ilgesniam laiko tarpui. (O taip pat ir jų valdžia - tai yra svarbiausia.)

Taigi kyla klausimas: ar kitimas (keitimas) yra vertybė, ar - ne? Remiantis rūšies ir individo santykiu galima atsakyti taip: evoliucija yra kiekvienos sistemos pagrindinė dalis, nes jeigu nebūtų kitimo, amžiais gyventume vienaląsčio arba bakterijos lygyje, nes keitimas - „uždraustas".

„Tradicija" svarbiau, net jeigu siūloma milžiniška pažanga. Ir prisimenant argumentą dėl rūšies ir individo, kadangi keičia gyvybė, o ne programa, tai keitimas arba evoliucija gali būti inicijuota tik individualiai, bet šiuo individu per istoriją tapdavo valdančiųjų kasta. Nes valdžia su susirūšinusia sąmone (jie įsivaizduoja, kad yra abstrakčios rūšies įsikūnijimas), turi jėgos sverto pranašumą, ir evoliuciją kreipia pagal savo įsivaizdavimą. Gaunasi taip, kad kai keičia bet koks individas, tai yra išsigimimas arba anomalija, o kai tą patį daro valdžia - viskas yra „normalu".

Bet evoliucija vystosi priešingai - nenormalumo ir anomalijos kryptimi. Nes rūšis neklonuoja, o perrašo programą kiekvienam atskiram individui. Rūšies viduje pripažįstama įvairovė. Tai pagrindinė evoliucijos kryptis - kitimas, skirtumų išryškėjimas, izoliacija ir t. t. Jeigu nebūtų evoliucijos, nebūtų tokios įvairovės. Iš vienos infuzorijos išsivystė šimtai tūkstančių rūšių, iš vienos prokalbės atsirado 3000 - 6000 tūkstančiai kalbų ir t. t. Vadinasi biologinės ir psichologinės sistemos natūraliai vystosi, normos griovimo, keitimo, klaidos, anomalijos sistemos atžvilgiu kryptimi. O valdžia plaukia prieš natūralią srovę, mažindama įvairovę, primesdama savo formą, iškeldama normos viršenybę. Bet tai kryptis prieš evoliucijos dėsnį. Valdžia juda vienos rūšies, vienos organizacijos, vienos psichologijos, vienos kalbos, vienu žodžiu vienos sistemos kryptimi. Tačiau tai ėjimas prieš gamtą, nes ji natūraliai vystosi priešinga trajektorija. Visos sistemos natūraliai „išprotėja", ir šis išprotėjimas yra pažangos pagrindinis bruožas. Norma - laužoma.

2.2 Kalbos sistema
Toliau. Kalbos sistema pagrįsta tam tikromis gelminėmis gramatinėmis struktūromis, kurių pagrindiniai komponentai yra morfologinės paradigmos, apibrėžiančios vieno žodžio kaitymo formas (pvz. linksniavimas, laikai ir t. t.), ir sintaksė, žodžių santykiai sakinyje, kuriuos gali lemti tam tikra fiksuota žodžių tvarka be kaitymo galūnių, arba kaitomieji santykiai. Be gramatikos, akivaizdu, yra leksika, arba žodynas, kaip vardų sistema, atvaizduojanti visą vidinį Reprezentacijos pasaulį. Taip pat yra semantika, aiškinanti reikšmių ir prasmių sąryšius. Ši su kalbos psichologija susijusi glaudžiausiai, visų pirma per komforto ir diskomforto zonas, familiarumo lygius, neigiamas ir teigiamas konotacijas, menkinančius ir aukštinančius žodžius ir t. t. Leksika yra pamatas, o gramatika ir semantika apibrėžia žodžių paradigmas, jų rikiavimą sakinyje, arba reikšmės savybių suvokimą. Ir be abejo, yra fonetika, kaip garsinių ženklų sistema ir tos fonetikos rašytinė forma - regimųjų ženklų sistema. Skirtingos kalbos skiriasi visais šiais arba tik kai kuriais aspektais.

Sistemų teorijai šio pavyzdžio svarbus momentas yra tas, kad čia ryškiausiai pasireiškia sistemos keitimo kaip klaidos psichologija. Yra norma, tam tikra užfiksuota forma, ir yra klaida arba netaisyklinga forma. Gramatinės, leksinės, semantinės ir fonetinės klaidos visada sukelia kokią nors neigiamą, arba priešišką reakciją. Didžioji dauguma žmonių su savo psichologija, negali pakęsti (kalbos) sistemos klaidų, anomalijų, arba diversijų ir šitoks keitimas persekiojamas, naikinamas ir t. t. Šitaip labai ryškiai pasireiškia sistemos suvokimo ir ryšio su sistema psichologija. Ir šią psichologiją galima perkelti į bet kokį darinį. Sisteminis norminis mąstymas užkoduotas žmogaus smegenyse tam tikra sistemine psichologija. Vokiškai ši psichologija išreiškiama tokiu posakiu „Ordnung ist Ordnung", arba kitaip sakant, „Ordnung über Alles".

Kaip reaguojama į klaidą arba lingvistinę anomaliją priklauso nuo to, kas tą anomaliją įveda, jeigu silpnas ir nepavojingas, tai vadinamas „idiotu" su sutrikusia psichika, „šizofreniku", jeigu galingas ir pavojingas - tada laikomas „monstru" (abiem atvejais keičiama ne valdžios). Šiais dviem žodžiais bandoma sustabdyti kitimą, neutralizuoti anomaliją ir užgrobti formos evoliuciją (ją stabdant ar keičiant tik sau naudinga kryptimi). Šitoks slėpimasis už sistemos (biologinės ar filologinės) yra tipiška bet kokios valdžios taktika, su kuria uzurpuojama ir monopolizuojama evoliucijos sistema, kuri keičiasi natūraliai ir yra pagrindinis tiek natūralios, tiek dirbtinės sistemos bruožas.

Kitaip sakant, egzistuoja biologinė, socialinė ir lingvistinė „gramatika", ir šioms sistemoms persiduoda gramatikos psichologija (norma ir nenormalumas). Keitimas(-is) prilyginamas išprotėjimui, išsigimimui, irimui ir t. t. Bet jeigu nebūtų išprotėjimo - nebūtų gamtos pasaulio, arba kaip priimta sakyti iš kosminės perspektyvos, planetos biosferos, kuri taip pat gali būti tik anomalija, nenormalumas, žiūrint negyvos materijos požiūriu. Bet tokia kryptimi eina visos evoliucijos.

Vienu žodžiu, matome trumpalaikę perspektyvą, kurioje rūšinės sąmonės siekia įtvirtinti savo valdžią ir eina prieš vystymosi, kitimo ir keitimo srovę, t. y. stabdo ją tam, kad primestų savo asmeninę valdžią; ir yra ilgalaikė perspektyva, kurioje matome išprotėjimą, atsiskyrimą, izoliaciją ankstesnių formų irimą ir t. t. Žmogus, gebantis į savo sąmonę įtraukti abi šias perspektyvas, judantis natūralia evoliucijos bei kitimo kryptimi, - atneša naujoves, pažangą ir t. t., bet laikomas išprotėjusiu (išprotėję genijai) ir sistemos maniakų vežamas į psichiatrinę ligoninę, nes toks mąstymas ir elgesys yra pavojingas, sistemą ardanti anomalija, socialinės „gramatikos" klaida. Ir, kaip jau sakiau, šis iliuzinis klaidos suvokimas taip giliai įsirėžęs į lingvistinę sąmonę, kad jis iškelia normos bet kokia kaina viršenybę, ir visomis priemonėmis kovoja prieš Klaidą.

2.3 Socialinė sistema
Socialinė sistema apjungia du aptartus aspektus: biologinį ir filologinį. Pirmiausiai ji yra pagrindinė esamos valdžios forma, atsirandanti susirūšinusiems individams einant prieš kaitos, evoliucijos srovę. Kaitos stabdymas yra pagrindinė valdžios primetimo sąlyga. Turi būti viena organizacija, viena kalba, viena kultūra ir t. t. Bet organizaciją griauna asmeniniai interesai, kalbos skaidosi į dialektus, kiekvienas žmogus į kultūrinę formą perkelia pirmiausiai savo unikalią individualybę ir t. t. Visa tai teka evoliucijos ir pažangos kryptimi, bet ši pažanga yra susijusi ne su vienijimusi, bet su skaidymusi: evoliucija yra vienas kamienas, pereinantis į daugybę atskirų šakų, o valdžios logika yra apverstas medis, kai visas šakas bandoma suvaryti į vieną kamieną. Ir šitaip „sustiprinus" rūšies žaliavą, paimti visą valdžią į vienas, savo rankas. Tolesnės evoliucijos jau pasisavintos, užvaldytos ir monopolizuotos.

Tačiau istorija šiame pasaulyje vis tiek primeta pagrindinę bet kokios sistemos savybę: Visuomeninės formacijos keičiasi (tiek materialinės bazės, tiek antstatai), nes keičiasi į jų pagrindą įeinančios sistemos (techninės, ideologinės, kultūrinės, antropologinės, kognityvinės ir t. t.). Padarius momentinį skerspjūvį, ryškesnės būna valdžios stabdymo tendencijos, kurios siekia suvienodinti, primetant normos ir tradicijos viršenybę, kuriai privalo paklusti kiekvienas individas. Tačiau imant ilgesnę laiko tėkmės atkarpą, valdžia dezintegruojasi, net jeigu tam tikrais tarpsniais išmetama milžiniška evoliucijos srovės stabdymo energija, sukaupta kokios nors galios sistemos. Tačiau net imperijos ir technologinės diktatūros žlunga, imant pakankamai ilgą evoliucijos tarpsnį. Šiuo metu planetos civilizacijoje mes kaip tik ir matome tokį kaitos stabdymo energijos išlydį, kuris pasireiškia per naujas technologines skaidymosi ir irimo sulaikymo priemones, apibendrintai sukuriančias globalizacijos procesą.

Tai yra, pereinama nuo sistemos psichologijos, kuri verčia masę stabdyti vystymąsi natūraliai, per normos ir klaidos suvokimą, prie technologijų, kurios vieną formą įtvirtina technologine galia, t. y. išorine prievarta ir teroru, bet dabar jau nukreiptu į patį žmogaus centrą, smegenis. Tai yra pati naujausia informacinė ir psichotroninė kibernetika. Psichologijos nublanksta, ir iškyla technobiologinio pranašumo primetimo priemonės.

3 Išvada
Svarbiausia yra pusiausvyra tarp „išprotėjimo" ir normos. Ne visi išprotėjimai yra pažangos galimybė ir ne visos normos tarnauja rūšies klestėjimui. Antra, vienodumas nėra pranašesnis prieš įvairovę, nes įvairovė suteikia daugiau prisitaikymo prie aplinkos galimybių, o vienodinimas rūšiai nenaudingas, nes mažina išlikimo šansus. Tad reikia suvokti, kad natūrali gamtos tvarka yra skaidymasis ir dezintegracija, o muštravimas pagal vieną šabloną yra ėjimas prieš srovę. Šios tvarkos pažeidimas yra visų valdžių požymis - kuo stipresnė valdžia, tuo galingesnė vienodinimo anomalija. Bet prieš vėją nepapučia net pačios galingiausios imperijos. Taigi išprotėjimas ne tik anomalija, bet ir galimybė…

klajunas

Hipostratinis ginklas

Pasiektas žinių lygis leidžia padaryti tam tikrus apibendrinimus, kurių tikslas įsisavinti gautą informaciją, paversti ją praktiškai pritaikomu žinojimu. Šį kartą dėmesį sutelksiu į karines technologijas, kurios kuriamos naudojant juodąją fiziką. Čia kalbama ne apie tai, kas rodoma fantastiniuose filmuose, bet apie tai, kas praktiškai realizuota. Naujausios galimybės yra slaptinamos, tad čia yra proga susipažinti su tuo, ką valdančiųjų klikos nori išsaugoti paslaptyje. Proveržiai stulbinantys, bet tuo pačiu ir nedžiuginantys, nes akivaizdu, kad civilizacija vystoma ne ta kryptimi.

Čia noriu pristatyti naują koncepciją, apie kurią jau esu užsiminęs įraše „Luksorinų bombos". Tačiau čia apie ją pakalbėsiu iš platesnės perspektyvos. Yra sukurtos technologijos, kurios vadinamos hipostratiniu ginklu, leidžiančiu daryti žmogui mirtiną poveikį nematomu būdu. „hipo" reiškia „po", „apačioje", o „stratum" - „sluoksnis". Kad suprastumėte, kas turima galvoje, reikia žinoti, kad realybė skirstoma į stratas, kurios turi savo pasaulius ir per kurias galima perduoti poveikį. Yra tokios stratos:

1) pirma strata - matomas pasaulis,

2) antra hipostrata - pirminis gnostinis pasaulis,

3) trečia hipostrata - pirminis fizinis pasaulis.

Pirma strata yra aplinkui esanti, matoma ir suvokiama realybė ir tas laukas, kurioje ji atsiranda. Kitos stratos yra sluoksniai anapus jos, todėl vadinamos hipo-stratomis. Kiekviena strata turi savo ginklus. T. y., vieni veikia per du arba tris sluoksnius, o kiti pirmoje stratoje nematomi, todėl poveikis sunkiai identifikuojamas. Hipostratinis ginklas yra toks, kuris naudoja nematomą šaltinį, šaltinį kuris yra transcenderis, todėl jį susekti labai sunku. Dažnai tradicinėmis priemonėmis jis nesusekamas.

Pavyzdžiui, luksorinų bomba, apie kurią užsiminiau, yra pirmos stratos ir antros hipostratos ginklas, nes veikia per šiuos sluoksnius. Tokios bombos neturi jokio garso, jos įprastiniu būdu nesprogsta. Paprasčiausiai detonatoriuje sukeliama perkrova, kuri pasiunčia į aplinką luksorinų impulsą, sąveikaujantį su sąmonės lauku ir ją išjungia. Sužalojimas gali būti laikinas, o gali būti ir nepataisomas, net letalinis, kai žmogų paveiktą šiuo ginklu ištinka koma ir jis tampa daržove visam gyvenimui.

Tokiu pačiu principu hipostratinis ginklas veikia ir trečioje stratoje, kur egzistuoja pirminis fizinis kūnas. Tam tikrą šios hipostratos ruožą spektre sąmonė suvokia, bet daug kas lieka už suvokimo ribų ir yra natūralūs fiziniai transcenderiai. Čia veikia nematomas elektromagnetinis ginklas, kuris taip pat yra hipostratinis, tačiau kadangi technologiškai aptinkamas, jį naudojančios grupuotės nėra transcenderiai. Toks yra palydovinis interferometras, kuriame sukryžiuojami keli elektromagnetiniai spinduliai ir tam tikroje zonoje kyla valdoma interferencija. Ta zona gali būti kelių metrų, kelių kilometrų ar net dešimčių ir šimtų kilometrų dydžio.

Šioje hipostratinėje zonoje paleidžiamas mirties dažnis ir bet koks žmogus atsidūręs tokioje anomalinėje vietoje - miršta. Kadangi mirties priežastį sunku nustatyti, ir ypač nenorima ją asocijuoti su hipostratiniu ginklu, daroma išvada, kad mirtis savaiminis sutrikimas, kai dažniausiai tai būna nužudymas, kuriam stogą daro visa valstybės organizacija. Tokį ginklą gali turėti ir naudoti tik didelės valstybės ar virš valstybių esančios struktūros, todėl tokios žmogžudystės niekada neišaiškinamos, panaudojant savaiminės mirties priedangos versiją.

Tokiomis priemonėmis galima žudyti fizinį kūną, arba daryti poveikį smegenims, pritaikant vadinamąją hipostratinę telepatiją, kai tokiu nematomu būdu žmogus paprasčiausiai išvedamas iš proto, uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir galiausiai nužudomas. Akivaizdžiai matosi, kad tai idealus susidorojimo įrankis, ir kadangi žmonės apie jį žino labai nedaug, tai tokį poveikį priskiria nepaaiškinamai mistikai. Bet tiesa paprastesnė - nėra jokios mistikos, tik naujausios, juodosios fizikos technologijos.

Kartais hipostratiniai ginklai apima kelis sluoksnius, kai pagrindinė dalis yra anapusiniame pasaulyje, bet yra pratekėjimas į išorinį realiną, matomą išorinį pasaulį, ir žmogus gali identifikuoti šalimais esančią anomaliją, NSO ir t.t. Tokios anomalijos yra hipostratiniai skraidantys aparatai, kurie pirmoje stratoje suvokiami kaip skraidančios plazminės sferos. Bet tiesa ta, kad šis aparatas skrenda hipostratoje, o mes matome tik proceso „degimo kameroje" nuotėkį į matomą pasaulį ir mums atrodo, kad čia tik sferos. Iš tikro tai kariniai skraidantys hipostratiniai aparatai.

Kiekvienam žmogui ar tam tikroje teritorijoje gyvenančiai bendruomenei vietinė hipostrata pasidarė labai nepalanki ir pavojinga. Taip yra todėl, kad valstybių organizacijos prisikūrė hipostratinių ginklų ir per šią vietą paslapčia slopina žmonių aktyvumą. Tai vyksta ir nebūtinai sąmoningai, nes prikurta daug technologijų, kurių tikro poveikio organizmui skirtingose stratose - nežinome, todėl turime kęsti įvairius negalavimus, pasireiškia įvairūs neigiami simptomai, kurių priežasties negalime identifikuoti. Valstybė šią paslaptį žino, tačiau rūpinasi tik savo interesais, o tai, kad kankinami žmonės - jiems vienodai rodo.

Tokių technologijų problema mums ta, kad jos slaptos ir jų nereguliuoja jokie įstatymai. Kai nėra reguliavimo, atsiranda labai palanki dirva piktnaudžiavimui, o teisinių priemonių apsiginti nėra, nes pirmiausiai reikia įrodyti slaptas karines technologijas. Bet kita vertus tokius karinę paslaptį sudarančius ginklus gina įstatymas ir disponuoti paslaptimi laikoma nusikaltimu. Todėl žmogus uždaromas į spąstus. Viena vertus - reikalaujama išaiškinti visas nusikalstamas veikas, bet kita vertus tokių veikų įrodymui sudaromos neįveikiamos teisinės kliūtys. Privaloma įrodyti, bet įrodymus gauti galima tik neteisėtais būdais, ir juos gavęs - pats tampi nusikaltėliu.

Todėl reikia ieškoti būdų kaip iš šių teisinių spąstų išsivaduoti. Dokumentų gauti neįmanoma, bet galima pamėginti rekonstruoti pačią technologiją ir jos galimybes. Net jeigu apšaukia sąmokslo teoretikais, galima viešinti jas kuo platesniam ratui žmonių ir atidžiai tirti visus keistus įvykius, kurie galimai susiję su hipostratinių karinių technologijų panaudojimu. Jos naudojamos kariuomenėse, įvairiuose kariniuose konfliktuose, ir visos šiuolaikinių imperijų stulbinančios karinės pergalės susijusios būtent su tokiomis technologijomis.

Tie kas nori rasti atsakymus į klausimą, kaip buvo pasiektos amerikiečių triuškinančios pergalės prieš milijonines kariuomenes, jų turi ieškoti tokiose juodose karinėse technologijose. Kita vertus, kai kurios jų versijos turi trūkumą, kad jie yra masinio naikinimo ginklai ir juos plačiai taikyti vengiama todėl, kad nenorima viešai demonstruoti masinių skerdynių, nes tada kiltų daugybė klausimų. Tačiau yra daugybė variantų, kurie tinkami individualiam panaudojimui, ir jis pritaikomas žvalgybos institucijų susidorojimui su pavieniais asmenimis.

Kitaip sakant, hipostratiniuose ginkluose naudojamos pačios įvairiausios technologijos ir jų veikimo spindulys skirtingas. Kai kuriuos simptomus jaučia didelis skaičius žmonių, o kitus tik pavieniai asmenys, bet nežinodami tokių metodų paslapties, dažnai asocijuoja jas su mistika. Šis pasaulis iš tikro yra mistinis, anapusinis pasaulis, tačiau ši mistika įvaldyta fizikos ir sukurtos praktiškai pritaikomos technologijos.

Apsisaugojimo priemonių aš nežinau jokių. Galiu tik patarti būti labai dėmesingais supančiai aplinkai, nes vietinė hipostrata gali būti užteršta nematoma radiacija, per kurią skleidžiamas slopinimo ir net mirties dažnis.

Taip pat reikia suprasti, kad išorinis ir vidinis realinas yra tik viena, paviršutinė strata, ir kad už jos egzistuoja nežinomi pasauliai. Jie nėra toks stebuklas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes šiose stratose egzistuoja žmogaus fizinio kūno ir sielos nematomi komponentai ir sąveikauja su aplinka nematomais būdais. 2017 metais taip pat pasistengsiu gauti kuo daugiau informacijos apie juodosios fizikos technologijas, kurias kuria planetinės mafijos karinės grupuotės ir naudoja jas prieš laisvų žmonių visuomenę.

klajunas

#27
sausio 29, 2017, 19:42:28 Redagavimas: sausio 29, 2017, 19:48:04 by klajunas
Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme". Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai - nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Galima sakyti, kad tai natūralu, kad tai pagrindinė fiksato suvokimo forma, todėl daugiau nėra ant ko statyti tikrovės suvokimo, tik ant judėjimo. Fiksatas pereina į laksatą ir iš laksato projektuojamas anapus fiksato į priminę tikrovę, darant prielaidą, kad fiksato realinas formuojamas bent iš dalies analoginiu principu ir jame atsispindi išorinės realybės formos.

Jeigu imtume minimalią vieno kvanto sistemą, viskas atrodytų taip.



Norėdami minimalų modelį priartinti prie mūsų fenomenologinio pasaulio, turime sumuoti visus parametrų blokus. Vienas kvantas virsta kvantų sankaupa ir joje atsiranda visos mūsų realybėje stebimo savybės. Taip pat šis modelis rodo, kad visus reiškinius galima paaiškinti arba kvantais, arba kvanto savybėmis. Kitaip sakant, norint pažinti ir paaiškinti viską, reikia surasti ir ištirti visą rinkinį.

Modelio analoginė projekcija į fiksatą daro prielaidą, kad jame yra bent dalis formų ir struktūrų iš anapus ir kad vyksta tikras formos lygio pažinimas. Žmogus atlieka veiksmus pirminėje tikrovėje su kūnu ir prietaisais, stebi reakcijas išoriniame realine ir daro apie tą tikrovę išvadas.

Bet mano šiame įraše propaguojama mintis teigia, kad šis principas, kurį galima pavadinti tiesiogine, analogine koreliacija, - išsisėmęs ir norint padaryti tolesnį žingsnį, reikia atfiksuoti savo dėmesį nuo to, kas akivaizdu, ir surasti fizinės branos laksato aiškinimui kitą pagrindą. Kol nebus atsikabinta nuo judėjimo kaip pagrindo, tol bus stabdoma pažanga. Ir hierarchiją, kuri eina nuo substancijos, prie erdvės, judėjimo ir laiko - reikia keisti. Juodojoje fizikoje kaip tik tai buvo padaryta. Buvo pažiūrėta į realiną iš kitokių kategorijų perspektyvos, kas leido išspręsti daugybę problemų. Tas „kitaip" - nėra tikimybių įvedimas, tai taip pat nėra holografinis principas, kurie yra įdomūs modeliai, bet per mažai revoliuciniai.

Šita revoliucija reiškia, kad šalinamas blokas erdvė-judėjimas-laikas ir pakeičiamas kitomis kategorijomis, tokiomis, kurios peržengia įprastines žmogaus proto ribas. Norint paaiškinti pirminę realybę, fizinę ir gnostinę branas, luksorinų realino kokybinėmis formomis remtis negalima. Taigi paliekame kvantą, energiją ir informaciją, bet išimame visą reonominę dalį ir papildome kitomis kategorijomis. Šių kategorijų kol kas neviešinsiu, nes dar neužbaigtas tyrimas, bet noriu parodyti kryptį, kuria juda mąstymas.

Tam reikia apvalyti savo mąstymą nuo išorinių formų ir pasinerti į savo proto gelmines struktūras, ištraukti iš jų tai, kas ten buvo visą laiką, bet liko neapibrėžta ir neišreikšta. Galiu padaryti dar vieną užuominą. Reikia pateiktą schemą mąstyti iš žemesnio lygio perspektyvos, pagrindinius blokus aiškinant kaip sudėtinius, atsirandančius iš fundamentalesnių realybių. Kvantas yra kompleksinė struktūra, erdvė yra kompleksinė struktūra, taip pat judėjimas ir laikas. Visą laiką atrodė, kad pateiktas modelis yra minimali sistema, bet yra dar fundamentalesnis lygis, kurio įprastinėmis išorinio realino formomis išreikšti neįmanoma.

Imant holoplastinį realybės aiškinimo modelį, pateikta schema atrodo tik kaip nedidelis fragmentas, inkrustacija į tikrovę, kurios neįmanoma išreikšti jokiomis įprastinėmis sąvokomis. Holoplastinei priminei tikrovei atskleisti reikia holoplastinės sąmonės, kurią įgyja tik nedaugelis ir išskirtiniais atvejais. Jeigu kas nežino, galiu apibrėžti ką reiškia terminas „holoplastinis". Tai mąstymas arba realybė, sujungianti „viską, visas dalis". Priešingas terminas būtų fragmentinė sąmonė, kuri atskleidžia, dinamiškai susieja tik dalį vaizdo. Holoplastinė sąmonė sujungią visą vaizdą ir gauna holoplastinę tikrovę.

Kadangi turiu tokią viltį, kad šiais metais turėsiu daugiau holoplastinės sąmonės pavyzdžių, galėsiu atskleisti šitą naują principą, kuris peržengia reonominės fizikos modelį. Deja detalių pateikti negaliu, nes mano tinklaraštį seka ir jėgos, kurioms šios idėjos nėra skirtos, todėl viskas bus rodoma tik principo lygyje, kad niekas negalėtų pavogti mano darbo.

<...>

Ši nauja fizika svarbi tuo, kad ji leidžia atskleisti ir tas sritis, kurios laikomos ezoterinėmis ir perkelti jas į standartinį mokslą kaip teisėtus objektus. Ji duoda atsakymus į klausimus „kas yra žmogus" ir „kas yra gyvenimas", „kas jo laukia anapus". Galima sakyti, kad tai programa ateinantiems 2017 metams.

Creative

Kad taip pas mus ateiviai apsilankę kalbėtų...

klajunas

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje - jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis" su tavim niekas nešneka - paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė - išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija". Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo" laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių" valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo - kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus -  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka - patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau - turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.



Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius - ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.



Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės,  viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

Aukštyn