Hipotetinė situacija: du erdvėlaiviai skrenda vakuume į priešingas puses, kiekvienas greičiu lygiu 0,6 šviesos greičio. Atstumas tarp jų didėja 1,2 šviesos greičio.
Žiūrint iš vieno erdvėlaivio atskaitos taško, kokiu greičiu lekia kitas erdvėlaivis?
Fizikai rašo 0,88 šviesos greičio. Tingiu analizuoti formules.
Vieno erdvėlaikio atskaitos sistemoje, jo paties greitis yra nulis. Dėl laiko lėtėjimo efekto, jo laikrodis tiksi lėčiau, tokiu būdu ir susidaro tas skirtumas tarp 1,2 šviesos greičio ir 0,88 šviesos greičio?
Paaiškinimus galima rasti čia:
https://www.physicsforums.com/threads/two-spaceships-in-opposite-direction-at-near-c.655083/ (https://www.physicsforums.com/threads/two-spaceships-in-opposite-direction-at-near-c.655083/)
Ir bendrai:
https://www.physicsforums.com/threads/how-to-explain-einsteins-special-theory-of-relativity.647555/page-2 (https://www.physicsforums.com/threads/how-to-explain-einsteins-special-theory-of-relativity.647555/page-2)
Bet jei vienas kito atzvilgiu juda 0.8 greiciu tai sviesa is vieno erdvelaivio turetu pasiekti kita bet taip nebutu.
Cia teorija supainiota, jei klausimas apie sviesos greiti, tai atskaitos taska reikia ir imti sviesos greiti.
Kad suletet reik turet greiti, o laikas jokio greicio neturi :D .
(http://deimantas.pbworks.com/w/file/fetch/119130540/velocities.jpg)
Kaip suprantu, formulė sukonstruota taip, kad daugiau negu 1 rezultate gauti negali.
Iš to, kaip jis sustato skaičius, v ir w yra greičiai pagal trečią atskaitos sistemą. w' yra A greitis pagal B atskaitos sistemą. Jis čia teisingai viską sustatė?
CitataSpecial Relativity simply says that light is measured to propagate at the same velocity from all inertial frames of reference. Once we accept this premise, everything else (twin paradoxes, length contraction, time dilation, etc) is basically a consequence of it. Length is measured by rulers, which are constructs whose molecules are ultimately held in place by EM (and other) forces propagating at the speed of light. Similarly, clocks are devices whose internal clocking actions ultimately depend upon the local speed of light. The same is true of the electro-chemical processes in our body and brain cells which determines how we age as well as the "rate" at which we experience reality. All of reality is ultimately determined by the speed of light.
Now, if a distant observer declared that our local speed of light just slowed down...how could we tell? The answer is that we could not. Our clocks, our rulers and our body's cells would all conspire to hide this fact from us. It would be impossible to measure anything but c for the speed of light due to the very fact that we are ultimately measuring the speed of light against itself! It would be like asking how long the shadow of a ruler is as measured with the shadow of another ruler. You're always going to get the same answer, regardless of the "actual" length of the shadow.
That explains c as measured locally, but it doesn't really explain Lorentz transforms. I think of LTs like this: all bodies travel at a constant c, but what changes are the vector components making up travel through time and space. If you're stationary in space, you are maximizing your "velocity through time". Alternatively, if an object is moving very quickly through space, its "velocity through time" vector component is small (with the extreme example being a photon, whose "velocity through time" vector component is zero). Thought of in this manner, LTs are simply a tool to calculate a nonlocal body's velocity time- and space-travel vector components from a particular point of view.
The last thing I'd say here is that you must never get caught up in what the "real" answers are (as in, what is the "true" length of an object). The point of Relativity is that there is NO SUCH ANSWER. There is only length "as measured from this perspective"; time passage "as measured from this perspective", etc. Anyway everyone learns in different manners, I hope my description helps solidify things in the minds of you and your friend. Good luck!
Reference https://www.physicsforums.com/threads/how-to-explain-einsteins-special-theory-of-relativity.647555/page-2
Šitas neblogai pavarė. Skamba paaiškinančiai, kiek realistiška - neaišku.
Sakykim, yra A, B, ir C. A ir B juda 0,99c greičiu į skirtingas puses nuo C, pagal C atskaitos sistemą.
Iš A atskaitos sistemos, procesai C pasaulyje turėtų vykti greičiau (bent jau pagal populiarus stereotipus, kad esą fantastiniame scenarijuje dideliu greičiu keliavę astronautai sensta lėčiau negu likę Žemėje). Laikrodis tiksi greičiau. Tas greičiau tiksintis laikrodis matuoja pagal savo C atskaitos sistemą B judėjimo greitį kaip 0,99c.
Hipotetiškai, jeigu pvz. 1 sekundė A sistemoje lygi 3 sekundėms C sistemoje, stebint iš A sistemos, tada tas kelias kurį B nulekia per 3 sekundes, stebint iš C sistemos, turi būti lygus tris kartus mažesniam keliui stebint iš A sistemos, arba greitis turi būti tris kartus mažesnis negu stebimas iš C sistemos, kitaip B greitis bus padaugintas 3 kartus, o jis jau yra 0,99C, pagal C sistemą.
Beleberda kažkokia.
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2017, 12:47:10bent jau pagal populiarus stereotipus, kad esą fantastiniame scenarijuje dideliu greičiu keliavę astronautai sensta lėčiau negu likę Žemėje
Bet atronautu atzvilgiu Zeme juda tokiu pat greiciu, kaip astronautai Zemes atzvilgiu, tai kodel Zemeje laikas neina leciau astronautu atzvilgiu?
Va va, kažkas ten ne taip. Kalba, kad procesų greičiai skiriasi, nes vieni labai greitai juda, bet realiai, absoliutaus atskaitos taško tai nėra, todėl neaišku, kurie greitai juda.
Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos - laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno - juda kitas ir atvirkščiai.
Taigi iš kosminio laivo A matuojant kosminį laivą B, gaunamos sutrumpėjusios laiko ir ir ilgio vertės, o tai reiškia, kad kosminiam laivui B priskiriamas mažesnis greitis. Kuo greičiau juda A, tuo lėčiau juda B. Pagal formulę, jeigu A pasiekia šviesos greitį, B turi įgauti 0 greitį, arba sustoti. Tačiau žiūrint į paveiksliuką ne iš viršaus, bet iš A kosminio laivo perspektyvos, kuris matuoja kosminį laivą B ir tarp jų informacija juda ribotu šviesos greičiu. Nereikia čia analizuoti jokių formulių ar išradinėti samprotavimų, paprasčiausias variantas nusibraižyti logiką schematiškai ir tada matosi visa formulių prasmė. O jeigu domina pačios formulės, tai riekia žiūrėti Lorenco transformacijų ir greičių sudėties išvedimą, informacijos pilnas internetas.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/reliatyvumas.jpg)
CitataTaip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos - laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno - juda kitas ir atvirkščiai.
Greičiau, pagal juos būtų matavimų "reliatyvumas". Žodžiu, žiūrint iš vietinio taško erdvė (atstumai) ir laikas "susikonfigūravę," kitaip negu žiūrint iš kitų savaip judančių taškų.
Vienaip ar kitaip, fizikai nieko naujo konceptualiai neišrado. Apie laiko reliatyvumą skirtinguose pasauliuose senovėje žinota. O fizikų instrumentarijus labai painus ir sunkiai suprantamas.
Kita vertus, kažkas iš tų formulių realiai veikia, pvz. satelitų laikrodžiai kitaip tiksi negu laikrodžiai Žemėje. Įdomu, ar teorija atitinka faktiškai atrandamą to tiksėjimo skirtumą.
Manau, kol fizikai yra žemiečiai, tol viskas bent prote neišvengiamai pririšta prie Žemės atskaitos sistemos, tokiu būdu, gerai jie visko nesupranta - neįmanoma taip laisvai pereiti į kitą atskaitos sistemą. Daug kabliukų yra, kurių galima net neįsisąmoninti. Net ir tuose fantastiniuose scenarijuose, astronautai išlekia iš Žemės, su žemiškais skaičiais, ir pradeda skaičiuoti nuo momento Žemėje. Vis vien viskas remiasi į Žemės protavimą ir tai, kas vyksta Žemėje.
Kaip žemiečiai, neišsilaušime iš žemiško protavimo. Tikriausiai todėl ir tampa per sudėtinga, kaip bando išsilaužti.
Specialioji reliatyvumo teorija, bent kvantiniame lygmenyje įrodyta, bendroji reliatyvumo teorija - įrodyta kosmologiniais matavimais. Net gravitacines bangas detektoriais neperseniausiai pradėjo gaudyti.
Einšteinas įvedė į fiziką lokalumą, perspektyvizmą ir informaciją, susiejo šias sąvokas su erdve, laiku ir judėjimu. Iš to gavosi visi reliatyvistiniai paradoksai. Bet reikia neužmiršti, kad čia perspektyvinė fizika; jeigu kada nors bus atrastos kitos, nelokalios perspektyvos - reikės kitų formulių.
Iš esmės jis sukūrė tik matavimo paklaidų skaičiavimo priemones: parametras p gali būti judėjimo v funkcija p(v) arba erdvės kreivumo funkcija p(Ω). Pirmai funkcijai suprasti užtenka žinoti Pitagoro teoremą, o gravitacijai - reikia išmanyti tenzorius.
O paradoksai - ne tokie jau paradoksalūs: įsivaizduok laikrodį, kuris sudarytas iš ciferblato ir rodyklės, rodyklės greitis pastovus c, todėl judėjimu ištempiame ciferblatą ir jai reikia daugiau laiko padaryti vienam apsisukimui. Fundamentaliame lygyje rodyklė - fotonas, ciferblatas - erdvė.
Kaip veikia biologiniai organizmai kai jie šitaip judėjimu išskleidžiami erdvėje, neištirta, nes tam reikia bent tarpžvaigždinių kosminių laivų, kurių kol kas nėra. Bet jeigu atomas tampa lėtesnis, molekulė tampa lėtesnė, tai ir iš jų sudarytos biologinės struktūros turėtų būti reliatyvistiškai veikiamos.
CitataO paradoksai - ne tokie jau paradoksalūs: įsivaizduok laikrodį, kuris sudarytas iš ciferblato ir rodyklės, rodyklės greitis pastovus c, todėl judėjimu ištempiame ciferblatą ir jai reikia daugiau laiko padaryti vienam apsisukimui. Fundamentaliame lygyje rodyklė - fotonas, ciferblatas - erdvė.
Palyginimas neblogas. O kodėl rodyklė (laiko matas) - fotonas?
Kaip susijusi laiko tėkmė ir šviesos ar kitos EM bangos, bei jų greitis? Kas yra laikas?
Jeigu materija ir masė yra "apsunkusi" energija, (In the classical physics observed in everyday life, matter is any substance that has mass and takes up space; this includes atoms and anything made up of these, but not other energy phenomena or waves such as light or sound.[1][2] More generally, however, in (modern) physics, matter is not a fundamental concept because a universal definition of it is elusive; for example, the elementary constituents of atoms may be point particles, each having no volume individually.), o bangos yra energijos keliavimas, kaip šie abu principai susiję su laiku ir jo tėkme?
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2017, 17:51:33O kodėl rodyklė (laiko matas) - fotonas?
Kaip susijusi laiko tėkmė ir šviesos ar kitos EM bangos, bei jų greitis? Kas yra laikas?
Fotonas tik todėl, kad patogiausias - galima paleisti fotoną tarp dviejų lygiagrečių veidrodžių ir naudoti kaip skaičiavimo priemonę. Tačiau iš principo fotono vietoje galėtų būti bet kokia kita judanti materijos dalelė. Be šio mechanizmo jokio "laiko" nėra. Reliatyvumo teorijoje yra ne laikas bet erdvėlaikis, t.y., laiko, erdvės ir juos rišančio judėjimo sistema.
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2017, 17:51:33Jeigu materija ir masė yra "apsunkusi" energija, <..> o bangos yra energijos keliavimas, kaip šie abu principai susiję su laiku ir jo tėkme?
Mūsų fenomenologiniame pasaulyje judėjimas, kuris sutampa su laiku, yra persikėlimas iš vienos vietos į kitą ir kitimas. Pirmas atvejis - tai išorinis judėjimas, o kitimas - yra vidinių mikroskopinių judėjimų suma. Abiem atvejais yra skirtumas, kuris žymimas uždelsimu arba trukme tarp judėjimo taško A ir B. Fizikos formulėse laiko sąvoka nenaudojama, vietoj jos naudojama trukmė, kuri žymima t.
Energija juda viduje ir išorėje, kai pradedame šį judėjimą matuoti - atsiranda abstrakti sąvoka "laikas". Šis judėjimas matuojamas kita judančia sistema, kuri vadinama laikrodžiu. Laikrodį galima perkelti į fundamentaliausią realybę ir panaudoti vieną kvantą kaip rodyklę, ir kažkokį backgroundą, kaip sugraduotą matavimo liniuotę.
Jeigu imtume sąmonę, tai sąmonė juda vidiniu judėjimu, taip atsiranda trukmės suvokimas, kuriuo matuojama išorė. Tai yra, psichologiškai laiką galima matuoti savo subjektyviu jausmu, arba naudojant išorinį judėjimą kaip atskaitos tašką, arba laikrodį.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/parametras.jpg)
Manau taip:
Laikas yra judėjimo matavimas. Nebūtų įvykių, nebūtų kitimo, judėjimo, nebūtų laiko. Visiška statika reikštų, kad nėra ką matuoti, todėl ir matas nereikalingas.
Laikas susijęs su matuotoju, kuris turi "viršlaikinę/laikinę sąmonę", t.y. sugeba duoti laikui atskaitą, turėti atmintį apie tai, kas vyko, vyksta ir vyks. Be matuotojo negali būti mato ir matavimo.
Laikas materialioje visatoje susijęs su entropija, matuotojui matuojant vyksta reiškinių atsiradimas, vystymasis, branda, degradacija ir sunykimas. T.y. judėjimo sukelti įvykiai turi tam tikrą nuoseklumą.
Kuo matuoti judėjimą? Kažkuo nejudančiu, pvz. erdve. Imi maksimalų judėjimą per erdvės vienetą, ir jo trukmę padarai laiko vienetu. Taip Žemės fizikai pasiėmė šviesos judėjimą.
Šviesa - iš šviesos šaltinio išspinduliuotos energiją pernešančios "porcijos" ar bangos.
Taigi,
laiko vienetas = trukmė, per kurią šviesa prajuda per pasirinktą erdvės vienetą.
Bet koks energijos ar masės gniužulas (koks nors erdvėlaivis) negali judėti erdve greičiau, negu juda greičiausios energijos porcijos. Nori judėti taip pat greitai kaip šviesa - turi pavirsti panašiu dalyku. Kaip ir viskas logiška - šviesos sklidimo greitis negali būti viršytas (mums žinomų apčiuopiamų dalykų, žemesnių ar tokių pačių kaip šviesa).
Pagal fizikus, šviesos sklidimo greitis erdvėje pastovus. Nesvarbu, kokiu greičiu judėtų šviesos šaltinis.
Čia vienas keistas dalykas yra: ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama? Erdvės atžvilgiu? O iš kur žinoti, kad prieš pradedant judėjimą erdvės atžvilgiu nebuvo judama? Kad pirminė atseit nejudama atskaitos sistema, kurios atžvilgiu šviesos greitis turi būti pastovus, pati buvo pastovi?
Štai sakykim, erdvėje yra Saulė. Iš Saulės visomis kryptimis sklinda šviesa. Jos greitis visomis kryptimis turi būti pastovus - 29,97 cm per nanosekundę.
Tada, tarkime, nuo Saulės į kažkurią pusę skristi paleidžiame fotoninį laikrodį, 29,97 cm ilgio, per tą ilgį švytuoja fotonas, tik-tak-tik-tak-tik-tak, vienas sutiksėjimas - viena nanosekundė.
Sakykim, to laikrodžio skriejimo greitis yra 10 cm per nanosekundę. Laikrodžio fotoninės švytuoklės švytavimo kryptis yra ta pati, kaip ir laikrodžio skriejimo kryptis. Gaunasi taip: kai fotonas pajuda nuo laikrodžio vienos sienelės, per tą nanosekundės trukmę laikrodis bus pasistūmėjęs erdvėje per 10 cm toliau, vadinasi, fotonui reiks nueiti 10 cm daugiau iki kitos sienelės. Bet pagal Saulės atskaitos sistemą jis to negali padaryti, kadangi jo maksimalus greitis gali būti tik 29,97 cm/ns, o čia kad išlaikytų tokią pačią nanosekundę kuri buvo, kai jis buvo parimęs Saulės atžvilgiu, jam reiktų pajudėti 39,97 cm per nanosekundę greičiu. Vadinasi, jo nanosekundė palyginus su Saulės nanosekunde turi būti 39,97/29,97 , t.y. 1,33 karto ilgesnė, ji trunka 1,33 Saulės nanosekundės. Atvirkščias dalykas gaunasi antram sutiksėjime: kai švytuoklė pajuda į priešingą pusę, laikrodžio sienelė prie jo priartėja per 10 cm, vadinasi, reikia nueiti tik 19,97 cm kelią 29,97 cm/ns greičiu. O tai truks 0,66 Saulės nanosekundės.
Keistas laikrodukas gaunasi :D, pulsuojantis, asimetriškas.
O tada sakom: visai neaišku, ar čia Saulės atskaitos erdvėje šviesos greitis turi būti pastovus, ar laikrodžio atskaitos erdvėje. Kuris iš jų iš tikro juda? Jeigu tariam, kad juda Saulė, tada Saulės nanosekundės trumpės ir ilgės laikroduko nanosekundžių atžvilgiu, o laikroduko nanosekundės bus etalonas :D
Žodžiu, tampom judančiojo matus pagal tai, kokį atskaitos tašką (erdvę ir jos šviesos greičio maksimumą jos koordinatėse) pasirenkam. Jeigu kažkas juda vienas kito atžvilgiu, tada matai juose turi skirtis.
Oi užsuko teoretizavimo maklę Einšteinas ir Co. Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose.
Nežinau, ar ko nepripainiojau. Visa tai atrodo įtartinai: vienu atveju teigiama, kad šviesos greitis turi būti pastovus, kitu atveju, jeigu nėra absoliučios erdvės atskaitos sistemos, kitoje atskaitos sistemoje jis irgi turi būti pastovus pagal savo atskaitą. Iš trečio požiūrio taško, du skirtingi pastovūs šviesos greičiai tarpusavyje judančiose "atskaitos erdvės" sistemose neįmanomi.
P.S: o dėl šito: "Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose." visai gali būti, kad mus apmulkino, kad tai mitas: http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2017, 23:03:20Čia vienas keistas dalykas yra: ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama? Erdvės atžvilgiu? O iš kur žinoti, kad prieš pradedant judėjimą erdvės atžvilgiu nebuvo judama? Kad pirminė atseit nejudama atskaitos sistema, kurios atžvilgiu šviesos greitis turi būti pastovus, pati buvo pastovi?
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2017, 23:03:20Visa tai atrodo įtartinai: vienu atveju teigiama, kad šviesos greitis turi būti pastovus, kitu atveju, jeigu nėra absoliučios erdvės atskaitos sistemos, kitoje atskaitos sistemoje jis irgi turi būti pastovus pagal savo atskaitą. Iš trečio požiūrio taško, du skirtingi pastovūs šviesos greičiai tarpusavyje judančiose "atskaitos erdvės" sistemose neįmanomi.
Citata iš: a.t.sielis liepos 17, 2017, 23:03:20P.S: o dėl šito: "Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose." visai gali būti, kad mus apmulkino, kad tai mitas: http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm (http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm)
Galiu tik tiek paskayti, kad šiuose klausimuose problemų Reliatyvumo teorija neturi, visi įmanomi variantai seniai išstudijuoti. O kad galvoje nebūtų painiavos geriau mažiau velti logikas žodžiais, bet žiūrėti grafiškai ir pagal formules. Abejonė atsiranda tik dėl nepakankamo įsigilinimo ir sąvokų painiavos. Pavyzdžiui, klausimas "Ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama?". Absoliučios erdvės, kurios atžvilgiu būtų judama - nėra. Atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu, ir kiekviena laiką ir erdvę matuoja savaip.
Dėl šviesos greičio pastovumo problemų, žiūrėk į šviesos konuso paveiksliuką erdvėlaikio koordinačių sistemoje. Jeigu stovi centre, į abi puses fotonas lekia vienodai, jeigu judi - perspektyvos vienalaikius taškus sujungia įstrižai. Čia nėra jokios problemos, tik reikia mažiau samprotauti logiškai, mąstymą atsiejus nuo formulių ir grafinių priemonių.
Taip pat reikia neužmiršti, kad yra ir bendroji reliatyvumo teorija, kur laikas lėtėja ne tik dėl judėjimo greičio, bet ir dėl gravitacijos poveikio. Todėl koreguojant palydovų laikrodžius, reikia atsižvelgti ir į SRT ir į BRT.
Gal kiek padės šies filmukai:
Pirmas
Antras
Vis vien taip atrodo, kad čia kažkoks daugiaerdviškumas įsiveda, su savo atskirais šviesos greičiais, kurie nesutampa. O paskui viskas perskaičiuojama, kad sutaptų. Jeigu viskas reliatyvu, pastovusis šviesos greitis irgi reliatyvus ir atlaisvintas nuo kokios nors vienos atskaitos sistemos ir kokios nors vienos erdvės. Kai pasirenki kažkurią vieną atskaitos sistemą / erdvę, tada prie jos pririši pastovų šviesos greitį, ir visus kitus pastovius greičius "kitose erdvėse" perskaičiuoji, kad neviršytų tavojo pastovaus.
Ką tu ir patvirtini:
CitataPavyzdžiui, klausimas "Ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama?". Absoliučios erdvės, kurios atžvilgiu būtų judama - nėra. Atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu, ir kiekviena laiką ir erdvę matuoja savaip.
Niekas nesiginčija, įrodymų teorijai yra. Ir su pačia jos esme niekas nesiginčija - reliatyvumas egzistuoja.
O teorija yra tiesiog fizikų instrumentas kaip su tuo reikalu dirbti. Pats reliatyvumo reikalas iš priežasčių perspektyvos sunkiai suvokiamas, jo pasireiškimą reikia tiesiog priimti kaip jis yra, o instrumentas sudėtingas.
CitataDėl šviesos greičio pastovumo problemų, žiūrėk į šviesos konuso paveiksliuką erdvėlaikio koordinačių sistemoje. Jeigu stovi centre, į abi puses fotonas lekia vienodai, jeigu judi - perspektyvos vienalaikius taškus sujungia įstrižai. Čia nėra jokios problemos, tik reikia mažiau samprotauti logiškai, mąstymą atsiejus nuo formulių ir grafinių priemonių.
Erdvėlaikis taip pat yra teorinis konstruktas, koordinačių sistema, padedantis nagrinėti šias reliatyvias realybes, "daugiaerdviškumą", "daugiasluoksniškumą".
Citata iš: WikipedijaErdvėlaikis - matematinis modelis, jungiantis erdvės ir laiko koordinates į vieną vieningą visumą - erdvės ir laiko kontinuumą. Dažniausiai erdvėlaikis interpretuojamas kaip mūsų trimatės visatos erdvės susiejimas su laiku, todėl šiuo atveju erdvėlaikis tampa keturmate koordinačių sistema.
Klasikinėje mechanikoje, kuri paremta euklidine erdve, erdvėlaikio naudojimas nebūtinas, kadangi laikas nepriklauso nuo mechaninio judėjimo. Reliatyvistiniu atveju laikas negali būti atskirtas nuo trimatės erdvės, nes jis priklauso nuo objekto judėjimo greičio (šviesos greičio atžvilgiu), taip pat nuo gravitacinių laukų stiprumo.
Erdvėlaikis taip pat naudojamas ir kitose teorijose, pavyzdžiui, superstygų teorijoje, kur yra įvesti 9 erdvės matmenys ir vienas laiko.
Tu eini fiziko praktiko keliu: jiems reikia nudirbti darbą, gauti matavimus, skaičius, naudingus Žemės praktiniuose-technologiniuose uždaviniuose, todėl jie per daug nesuka galvos, naudoja abstrakčius instrumentus (kaip pvz. erdvėlaikio koordinačių sistemą), žiūri kokie skaičiai gaunasi praktiškai, palygina, jeigu viskas sutampa, abstraktus instrumentas veikia.
O mane domina intuityvus tame glūdinčių esmių suvokimas ir intuityvūs klausimai. Mane domina ne perprasti ir panaudoti instrumentą, bet filosofinės implikacijos: kaip fizikai per savo modelius supranta pasaulį, ir kaip tai galima apibūdinti aiškiomis filosofinėmis sąvokomis. O po to žiūrėti, kiek tai padeda suvokti realybę, kaip tai derinasi su filosofine intuicija bei dvasinių šaltinių suteikiamomis žiniomis apie realybę ir skirtingus jos sluoksnius.
Citata iš: a.t.sielis liepos 18, 2017, 09:10:56Tu eini fiziko praktiko keliu: jiems reikia nudirbti darbą, gauti matavimus, skaičius, naudingus Žemės praktiniuose-technologiniuose uždaviniuose, todėl jie per daug nesuka galvos, naudoja abstrakčius instrumentus (kaip pvz. erdvėlaikio koordinačių sistemą), žiūri kokie skaičiai gaunasi praktiškai, palygina, jeigu viskas sutampa, abstraktus instrumentas veikia.
Čia tu neteisus, mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai - aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.
Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiai išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema - parodyta brėžinyje. Ji tinka ir reliatyvumo teorijai. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.
Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.
Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė - į metrus, laikas - į sekundes, judėjimas - į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.
Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama", surenkamai duomenys ir analizuojami - jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/mokslas.jpg)
Pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje - nėra instrumentų.
Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje priminėje tikrovėje neegzistuoja. T.y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas - įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.
Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.
Na aišku, turi tam pašaukimą ir įdirbį, todėl ir gali efektyviai naudotis tais grafikais supratimui. Įsivaizduoju, kad taip susigaudyti ir susidėlioti dalykus daug lengviau.
CitataPagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje - nėra instrumentų.
Va va, apie ką aš ir kalbu, toliau nenueisite. Bus riba, už kurios neužgriebs instrumentai ir abstraktusis instrumentarijus.
Žmogaus pažinimo problemos:
1. Riboti netobuli jutimai (ir instrumentai).
2. Polinkis daryti klaidas.
3. Pasidavimas iliuzijai.
4. Polinkis blefuoti, apgaudinėti, arba įtarinėti.
Tokiu būdu, žmonijos savarankiškos pastangos yra apribotos, ir negali duoti tobulo žinojimo. O klaidingas žinojimas - didelė problema. Kartais geriau nieko nežinoti, negu klaidingai žinoti.
Apskritai, užduodu sau klausimą: "o.k., fizika - sudėtingas reikalas. Kam jis iš viso reikalingas? Kam lįsti į tą sudėtingumą? Ko siekia žmonės?" O jie siekia technologijų ir visatos apvaldymo. Žinios jiems reikalingos ne dėl pačių žinių. Kai žinojimas pernelyg nežmogiškas ir sudėtingas, jis pasidaro nenaudingas kaip žinojimas, greičiau žalingas.
Sakykim, tu nagrinėji fiziką dėl pažinimo. O kokia prognozė, kur taip nueisi? Ar yra naudos?
Antra mintis tokia: sudėtingumas įrodo, kad redukcionizmas yra neteisingas - niekas nepaprastėja, dalykai tik sudėtingėja. Tai paremia mano mėgstamą visuminio priežastingumo argumentą.
Kokia mokslo paskirtis akivaizdu - praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo - praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.
Bet mokslas neapsiriboja išorine kryptimi, jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos - geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių galimybių.
Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.
Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas". Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.
Po laksato kokybinėmis „juslinėmis" formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą". Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/mokslas2.jpg)
Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.
Taigi, dar kartą apie laiko reliatyvumą pagal Einšteiną, kad būtų pilnas aiškumas: sakykim, iš Žemės išskrenda erdvėlaivis su šviesos laikrodžiu ir šviesos greičio matavimo įranga. Iš Žemės atskaitos sistemos, erdvėlaivio laikrodis sulėtėja, kad nebūtų viršytas iš Žemės atskaitos sistemos stebimas šviesos greitis. O erdvėlaivyje esantys, matuodami šviesos greitį su ervėlaivyje esančia matavimo įranga savo šviesos laikrodyje, ką gauna, pagal savo atskaitos sistemą? Tą pačią konstantą, 29,97 cm/ns?
Čia jau kartojasi tas pats per tą patį. Perspektyvai iš žemės - erdvėlaivis judanti atskaitos sistema, o žemė stacionari. Pats sau erdvėlaivis - stacionari atskaitos sistema, juda žemė ir šviesa laikrodyje. Paradoksas tame, kad judėjimas suvokiamas skirtingai. Klasikinis pavyzdys. Perone stovi žmogus, o pro šalį važiuoja traukinys, kuriame sėdi keleivis ir pro langą žiūri į peroną. Stovinčiam išorėje, ant perono atrodo, kad juda traukinys, o sėdinčiam traukinyje atrodo, kad traukinys stovi vietoje, o pro šalį juda peronas su ant juo stovinčiu žmogumi. Niekada nevažiavai traukiniu? Arba tas pats mašina, jeigu važiuoji vienodu greičiu, atrodo kad pro šalį lekia šalikelėje stovintys medžiai. Todėl ir erdvėlaivyje atrodo, kad jie stovi vietoje, o aplink viskas juda, su ta sąlyga, kad nėra pagreičio. Tada reikia bendrosios reliatyvumo teorijos. Visos konstantos teisingos, atitinka matavimus.
Vis vien protas priešinasi tam reikalui. Įdomus dalykas, protas reliatyvumą lengvai ir natūraliai supranta: vienur taip, kitur taip. Vienur laikas bėga greitai, kitur lėtai. Tačiau kai einama per šitus modelius, tada kažkas ne taip pasidaro. Matyt, modeliai nėra tobuli, arba tiesiog dalykas yra nesuvokiamas, todėl protas užbuksuoja, matyt, jaučia, kad lenda kur ne jo sfera.
1. Kuo Žemiečiai iš pat pradžių išmatavo šviesos greitį pagal Žemės atskaitos sistemą? Jie turėjo pasidarę tam tikrą nusistovėjusį matą, valandas, sekundes. Koks buvo sekundės etalonas (turiu galvoje, 18 amžiuje tikriausiai nebuvo tikslumo, o vėliau laiko etaloninis vienetas atsirado, ir kaip buvo užfiksuotas)?
Ar paskui sekundės etaloną padarė pagal išmatuotą šviesos greitį, ar kokį atominį laikrodį?
Ar iš viso toks dalykas egzistuoja, kaip laiko vieneto etalonas?
2. Pagal teoriją, kad ir kokį laikrodį turėtum Erdvėlaivyje - šviesos, atominį, elektroninį, mechaninį - visi jie tiksėtų lėčiau.
Gaunasi logiškai, lėčiau tiksinčiu laiko vieneto etalonu matuoji pas save Erdvėlaivyje šviesos greitį, ir gauni įprastą konstantą.
Bet jeigu laiko vienetas tiksi lėčiau, tada šviesa nueina didesnį kelią. Iš Žemės žiūrint, tai ne problema, nes prisideda Erdvėlaivio nulekiamas atstumas. Iš Erdvėlaivio žiūrint, prie lėčiau tiksinčio laiko vieneto, kelias nueinamas standartinis. Objektyviai jie nežinotų, kaip pamatuoti tą lėtesnį tiksėjimą, nes jis matuojamas savim pačiu, bet subjektyviai, jie gali žinoti, kadangi teorija juos apie tai informavo.
Pažiūrėjus taip, šviesa iš tikro juda lėčiau, ir visi procesai juda lėčiau, tik laiko matavimo vienetas pasikeičia taip, kad visa tai tampa natūralia tos erdvės savybe. Tik taip ir gali gautis, kaip sakoma, atseit, kad Astronautai būtų mažiau pasenę negu Žemiečiai.
3. Bet kažkur čia galai nesueina. Jeigu Astronautai grįžę po judėjimo būtų suskaičiavę mažiau savo metų, ir būtų mažiau pasenę, tai rodo, kad yra absoliuti atskaitos sistema. Nes gi iš Erdvėlaivio žiūrint, Žemė juda nuo jų, ir tai Žemės laikrodis turi tiksėti lėčiau, kad nebūtų viršytas šviesos greitis. Iš jų pusės žiūrint, tai Žemiečiai turi mažiau pasenti.
O realybėje tokio rezultato vienu metu negali būti, kad ir Žemiečiai, ir Astronautai būtų mažiau pasenę už vieni kitus. Arba jie išsilygina, arba kažkur čia yra kažkoks absoliutus nepajudinamas lygmuo.
Ar čia samprotavimuose klaida, ar pats Einšteino modelis ne viską parodo?
Citata iš: a.t.sielis liepos 19, 2017, 18:55:511. Kuo Žemiečiai iš pat pradžių išmatavo šviesos greitį pagal Žemės atskaitos sistemą? Jie turėjo pasidarę tam tikrą nusistovėjusį matą, valandas, sekundes. Koks buvo sekundės etalonas (turiu galvoje, 18 amžiuje tikriausiai nebuvo tikslumo, o vėliau laiko etaloninis vienetas atsirado, ir kaip buvo užfiksuotas)?
Ar paskui sekundės etaloną padarė pagal išmatuotą šviesos greitį, ar kokį atominį laikrodį?
Ar iš viso toks dalykas egzistuoja, kaip laiko vieneto etalonas?
Etalonų daug, jie visi naudojami skirtingais tikslais.
https://en.wikipedia.org/wiki/Time_standard (https://en.wikipedia.org/wiki/Time_standard)
Vienas jų atominis laikrodis https://en.wikipedia.org/wiki/International_Atomic_Time (https://en.wikipedia.org/wiki/International_Atomic_Time)
Citata iš: a.t.sielis liepos 19, 2017, 18:55:51Pažiūrėjus taip, šviesa iš tikro juda lėčiau, ir visi procesai juda lėčiau, tik laiko matavimo vienetas pasikeičia taip, kad visa tai tampa natūralia tos erdvės savybe. Tik taip ir gali gautis, kaip sakoma, atseit, kad Astronautai būtų mažiau pasenę negu Žemiečiai.
Turi neužmiršti, kad SRT kalba ne apie kažkokią savaiminę erdvę ir laiką, bet apie jų matavimą, ir kokias paklaidas į matavimą įneša judėjimo greitis. Ar astronautas lieka jaunas dėl to, kad jo biologiniai procesai sulėtėja - to ištirti kol kas nėra priemonių. Nes tam reikia tarpžvaigždinių kelionių. Koks poveikis organizmui, jeigu elektronai aplink branduolį sukasi du kartus lėčiau, ar tai reiškia kad dėl to nesensta? Senėjimas reguliuojamas genetinės programos. Ar ji veikia lėčiau?
Citata iš: a.t.sielis liepos 19, 2017, 18:55:513. Bet kažkur čia galai nesueina. Jeigu Astronautai grįžę po judėjimo būtų suskaičiavę mažiau savo metų, ir būtų mažiau pasenę, tai rodo, kad yra absoliuti atskaitos sistema. Nes gi iš Erdvėlaivio žiūrint, Žemė juda nuo jų, ir tai Žemės laikrodis turi tiksėti lėčiau, kad nebūtų viršytas šviesos greitis. Iš jų pusės žiūrint, tai Žemiečiai turi mažiau pasenti.
Apie astronautų amžių sprendžiama tik loginiu eksperimentu, kuris pagrįstas formulių skaičiavimais. Tokio eksperimento su biologiniais organizmais kol kas niekas nėra atlikęs. Tai minties eksperimentas.
Susidaro toks įspūdis, kad Einšteino modelis yra aproksimacija, veikianti Žemės planetos aplinkoje kiek patvirtina eksperimentai, o kiek jis praktiškai realus kalbant apie tolesnę aplinką, arba ko vertos tos fantazijos apie astronautus, lekiančius toli nuo Žemės - niekas nežino. Jeigu išsiųstum atominį laikrodį į tolimą kosmosą, ir po šimto metų jis sugrįžtų atgal į Žemę, ir tada sulygintum su kitu tokiu pačiu atominiu laikrodžiu, likusiu Žemėje, tada ir matytųsi, kur iš tikro laikas bėgo lėčiau.
Kiek įžvelgčiau, reliatyvumo teorijos problema ta, kad absoliutus reliatyvumas negali egzistuoti. Tai yra abstrakti idėja, kuri realybės iki galo gerai neaprašys. Ji aprašo patį reliatyvumo principą paimtą grynai kaip tokį. Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje, ir atitinkamai, turėti savo vietą ir atitinkamą laiko tėkmę.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 11:12:24Kiek įžvelgčiau, reliatyvumo teorijos problema ta, kad absoliutus reliatyvumas negali egzistuoti. Tai yra abstrakti idėja, kuri realybės iki galo gerai neaprašys. Ji aprašo patį reliatyvumo principą paimtą grynai kaip tokį. Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje, ir atitinkamai, turėti savo vietą ir atitinkamą laiko tėkmę.
Reliatyvumo teorija - ne visa fizika. Ji aprašo vieną tiriamos realybės aspektą, kaip pagrindiniai parametrai x, t, m priklauso nuo judėjimo greičio ir erdvės kreivumo. Taip pat iš šios teorijos seka masės lygybė energijai. Visi kiti dalykai - kitų fizikos šakų objektas. Reliatyvumo teoriją yra tarsi jų apvalkalas, pavyzdžiui, yra reliatyvistinė kvantinė mechanika, reliatyvistinė kvantinių laukų teorija ir t.t. Kondensuotų medžiagų fizikoje, chemijoje - reliatyvumo teoriją taikyti neįprasta, dėl mažų greičių.
Jeigu domina erdvės koncepcija - reikia žiūrėti Bendrąją reliatyvumo teoriją, bet ji dar sudėtingesnė už specialiąją reliatyvumo teoriją, nes reikia gerai išmanyti matematiką. Pagal šią teoriją keturmatis erdvėlaikis yra iškreivinamas masės ir energijos pasiskirstymo, dėl kurio atsiranda geometrodinamika, arba gravitacija. Kosmologijoje pastarasis variantas daug svarbesnis, už specialųjį variantą.
O ar tai įrodyta? Gravitacijos skaičiavimai ir matavimai atitinka, neperseniausiai detektoriais pradėjo gaudyti kosmines gravitacines bangas, kurios kyla susijungus dviem juodosioms skylėms.
Vis tiek pagal vieną teoriją visos fizikos vertinti negalima, nes ko neatsako viena, atsako kita.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 11:12:24Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje
Deja fizikoje toks pasakymas nepriimtinas, pagrįsk įrodymais. Vien tavo proto jausmas - ne įrodymas. Jeigu ne praktiškai, tai bent matematiniais skaičiavimais, imant kaip pagrindą tai kas žinoma apie realybę. Jeigu sugebėtum matematiškai išvesti ir jeigu būtų patvirtinta, tai būtų perversmas moksle, būtum Einšteino lygio mokslininkas. O pasakyti "turi egzistuoti..." gali bet kas. "Turi egzistuoti" kalėdų senelis, vampyrai, ateiviai ir t.t.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 12:46:52Deja fizikoje toks pasakymas nepriimtinas, pagrįsk įrodymais. Vien tavo proto jausmas - ne įrodymas. Jeigu ne praktiškai, tai bent matematiniais skaičiavimais, imant kaip pagrindą tai kas žinoma apie realybę. Jeigu sugebėtum matematiškai išvesti ir jeigu būtų patvirtinta, tai būtų perversmas moksle, būtum Einšteino lygio mokslininkas. O pasakyti "turi egzistuoti..." gali bet kas. "Turi egzistuoti" kalėdų senelis, vampyrai, ateiviai ir t.t.
Cha, fizikoje aišku, kad tai ne argumentas. Tai iš viso nėra argumentas, o ką rodo intuicija.
Niekas čia į Einšteinus ir nesirikiuoja. Be to, Einšteinas galiausiai pasakė: "dvasia turi vėl nugalėti technologiją", Einšteinas nebuvo kietakaktis, gyvenimas jį pamokė, kad fizikiniai ir technologiniai atradimai neduoda to, ko trokšta žmogus.
Daugiaerdviškumas ir daugialaikiškumas suponuoja kažkokią visumą, kurioje visa tai egzistuoja. Tas pats priežastingumo principas - jeigu dalinėje srityje tie laiko ir erdvės principai egzistuoja, tie principai turi būti ir pirminėje vieningoje sferoje.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 12:46:52O ar tai įrodyta? Gravitacijos skaičiavimai ir matavimai atitinka, neperseniausiai detektoriais pradėjo gaudyti kosmines gravitacines bangas, kurios kyla susijungus dviem juodosioms skylėms.
Galbūt galbūt, skaičiau apie tai. Fizikai vis džiūgauja savo pasiekimais, "lyg geležėlę radę" :), bet toli jie nenueis vis vien.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 15:44:07Be to, Einšteinas galiausiai pasakė: "dvasia turi vėl nugalėti technologiją", Einšteinas nebuvo kietakaktis, gyvenimas jį pamokė, kad fizikiniai ir technologiniai atradimai neduoda to, ko trokšta žmogus.
Kiekvienas gali pasakyti ką nori. Bet mokslas nepriklauso nuo žmogaus troškimų, tikrovė nėra žmogaus troškimų funkcija, kaip pasakytų matematikas. Mokslas sako kaip yra, jeigu šis
yra važiuoja prieš žmogaus norus, tai vadinama
realybės principu.
Tačiau šis yra (tiesa) dėka mokslo papildomas trokštama dalimi technologijomis, nes žinios leidžia tikrovę keisti, perdaryti. To siekia transhumanizmas, genų inžinerija, nanotechnologijos, medicina, neuromokslas. Žmogus pailgins amžių, pašalins ligas, iš gyvenimo pradings kančia. Su sąmonės aploadingu į technologijas - pasidarys nemirtingi ir t.t. Tada aišku pradės mąstyti ar tai iš tikro patys trokštamiausi dalykai. Kam ta amžinybė reikalinga, kai išsemi visą tikrovę. Dagiau nelieka kas veikti.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 15:58:50tikrovė nėra žmogaus troškimų funkcija,
Čia teisingai sakai, iš vienos pusės. Ne tikrovė egzistuoja dėl žmogaus, o žmogus egzistuoja kaip tikrovės dalis.
Kita pusė tokia: žmogus sukurtas su tam tikra prigimtimi, funkcija, ir todėl žmogaus viduje yra troškimas atrasti tą prigimtį ir funkciją. Todėl teisingai suvokiant tikrovę, išryškėja tikroji žmogaus prigimtis ir funkcija. Jeigu žmogus eina prieš prigimtį, tada jis kenčia, kaip kentėjo Einšteinas po nusivylimų dėl atominės bombos ir panašiai.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 15:58:50Su sąmonės aploadingu į technologijas - pasidarys nemirtingi ir t.t.
Fantastų svajonės. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Pirma reikia suvokti sąmonę, o tada jau kalbėti.
Nereikia kurti to, kas jau yra sukurta. Žmogus negeba nugalėti mirties, bet kita pusė yra ta, kad jo vidinė esybė, vidinis "aš" - amžinas, jau dabar. Tam yra daug paliudijimų iš įvairių faktų.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 16:05:08CitataSu sąmonės aploadingu į technologijas - pasidarys nemirtingi ir t.t.
Fantastų svajonės. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Pirma reikia suvokti sąmonę, o tada jau kalbėti.
Galima sakyti, kad šiuo metu tai pats įdomiausias ir intensyviausiai tyrinėjamas klausimas. Jo sprendimui ir su tuo susijusių technologijų kūrimui metamos didelės lėšos. Netgi teigiama, kad smegenų kompiuterio sąsają vadinasi ir telepatiją turėsime keturių metų laikotarpyje. Prie to dirba Elonas Muskas, Zuckerbergas, ir DARPA.
http://yournewswire.com/us-plans-brains-internet/ (http://yournewswire.com/us-plans-brains-internet/)
Klausimo sprendimas ne už tokių jau aukštų kalnų. O kai kas sako, kad tai jau dabar pasiekta, tik naudojama slapta.
Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". :)
"Klausimą išspręsime". :)
Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 17:09:31Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". :)
"Klausimą išspręsime". :)
Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".
Pažiūrėsim po 4 metų, kokiais 2022. Manau, kad aš gersiu šampaną. Šitą reikia užarchyvuoti. ;)
Tie kas dabar dirba, jie dirba prie komercinių modelių. Nekomercinius jau naudojam. :D
Kai ateisi susiaploadinęs save į kokį robotą, tada pasveikinsim :)
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 17:09:31Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)
"Klausimą išspręsime". (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)
Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".
Dvase gali gyvent tavo kune, bakterijoj ir tt, neduok Dieve sitie demonai sukis ja i kompiuteri...
Dvasia yra ten, kur Kūrėjas paskiria būti. Niekas nieko negali padaryti savavališkai. Tuo labiau įveikti mirties.
Cia itariu baisiau uz mirti, kaip dzinas butelyj
Šiuo klausimu domiuosi nemažai laiko, ir suprantu principines galimybes. Pirma, kas yra dvasia? Tai tam tikra substancija-energija + informacija. Tereikia rasti būdus kaip prie šių dalių prieiti ir viskas tampa įmanoma. Antra, širdis pagal "Kūrėjo" planą irgi turi būti kūne, bet mokslininkai gali ją išimti ir prijungtą prie aparatų laikyti gyvą. Tereikia taip pat išmokti išimti dvasią. Trečia, pirmas etapas bus visų smegenų išėmimas ir įdėjimas į mechaninį robotą, panašiai kaip filme Ghost in the Shell. O tada galbūt išėmimo procesas bus ir daug subtilesnis, atskiriant nuo fizinės materijos. Šiuo metu to nedaro tik todėl, kad nesugeba sukurti aukštos kokybės mechaninio kūno. Vienas žingsnis link to yra vis reklamuojama galvos persodinimo operacija.
Klajune nelinkiu tau, kad Dievas ispildytu tavo nora.
Pagal dvasios žinovus, dvasia yra visai iš kitos tikrovės, tai energija, bet tai Dievo aukštesnioji energija. Ji nematuojama, neobjektiška, nepagaunama, nesužeidžiama, neapčiuopiama. Širdis yra materija, ląstelės. Todėl širdį gali perdėti, bet gamta ir to neleidžia, reikia gerti imunitetą slopinančius vaistus.
O dvasios nepaimsite ir niekur neįdėsite, tai nėra išorinė ar fizikinė energija. Nerasite jos nei subatominiame lygmenyje, nei dar kur nors. Tik savyje ją galite rasti, ja pačia.
Net ir minties neužčiuopsite, o mintis daug žemiau negu dvasia. Mintis yra šio pasaulio energija, o dvasia - transcendentinio pasaulio energija.
Čia jau grybavimas į lankas, bet vis tiek pridėsiu, kad ta kita tikrovė vadinama "gnostine brana". Ji sunkiai pasiekiama, bet tas faktas, kad gnostinė ir fizinė brana sujungtos žmoguje, rodo, kad fiziškumas ir dvasiškumas neatskirti absoliučiai, per receptorius kažkaip perduodama sensorinė informacija, dvasinė valia sugeba valdyti raumenis. Noras apsaugoti šią sritį yra logiškas dalykas, bet deja neįmanomas, nes tų kurie turi galią sustabdyti neįmanoma. Tad jeigu šie dalykai bus monopolizuoti ir valdomi tik psichopatų, tada tikrai katastrofa. Todėl klausimas turi būti išplatintas kuo labiau, kad tie, kas turi sąžinę išsaugotų savo rankose svertų.
Ir dar vienas dalykas, kitos tikrovės hipotezę paneigia implantais valdomos smegenys (pasidomėk eksperimentais su pelėmis, primatais), tai rodo, kad norint valdyti "dvasią", užtenka valdyti smegenų neuronus. Dvasia negali pasipriešinti paprasčiausiam elektriniam impulsui iš elektrodo. Tarkim smegenys tėra informacijos kanalas, bet faktas tas, kad šis kanalas lengvai užvaldomas (biologinis hakinimas).
Citatagnostinė ir fizinė brana sujungtos žmoguje, rodo, kad fiziškumas ir dvasiškumas neatskirti absoliučiai, per receptorius kažkaip perduodama sensorinė informacija, dvasinė valia sugeba valdyti raumenis.
Kaip žinai, spėjama, kad egzistuoja tokios dalelės - aksionai, bet juos užčiuopti - kol kas misija neįmanoma. O dvasios veikimas šiame pasaulyje bus mažesnis ir subtilesnis negu aksionai, ir didesnis bei platesnis, negu didžiausi ir plačiausi dalykai, kurių jau nebesugeba mąstyti ir apibendrinti žmonės.
Ir niekas nepadės, jokie instrumentai ir t.t. Yra smulkumo ir subtilumo riba, kurios neperžengti. Žmogus yra ribotas, jam neprieinama begalybė.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 18:55:35Noras apsaugoti šią sritį yra logiškas dalykas, bet deja neįmanomas, nes tų kurie turi galią sustabdyti neįmanoma. Tad jeigu šie dalykai bus monopolizuoti ir valdomi tik psichopatų, tada tikrai katastrofa.
Niekas neturi jokios galios. Dvasia amžinai saugi ir nepažeidžiama. Technokratai-materialistai negali net savęs apsaugoti nuo savo sukurtų atominių bombų, jų galia yra laikina, griaunanti, galiojanti tik šiame pasaulyje. Prie nieko subtilesnio prisiliesti jie nesugeba. Juk visas subtilusis pasaulis yra atviras, bet technokratai tiesiog jį neigia. Jie grubūs, ir įsivaizduoja, kad savo grubumu ir savo grubiais instrumentais gali nuveikti kažką, bet jie gali tais grubiais dalykais tik žaloti vieni kitus, ne daugiau.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 18:55:35Ir dar vienas dalykas, kitos tikrovės hipotezę paneigia implantais valdomos smegenys (pasidomėk eksperimentais su pelėmis, primatais), tai rodo, kad norint valdyti "dvasią", užtenka valdyti smegenų neuronus. Dvasia negali pasipriešinti paprasčiausiam elektriniam impulsui iš elektrodo. Tarkim smegenys tėra informacijos kanalas, bet faktas tas, kad šis kanalas lengvai užvaldomas (biologinis hakinimas).
Gali iš vairuotojo atimti automobilį, arba automobilį sudaužyti, jeigu automobilis valdomas kompiuteriniu autopilotu, gali nuhakinti, bet vairuotojo tai nekeičia. Vairuotojas gali laikinai nevairuoti, kadangi automobilis pažeistas ar neklauso, po to išlipti iš automobilio. Esmė tame, kad vairuotojas nėra produkuojamas automobilio. Automobilis yra tiesiog įrankis.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 20:26:57O dvasios veikimas šiame pasaulyje bus mažesnis ir subtilesnis negu aksionai, ir didesnis bei platesnis, negu didžiausi ir plačiausi dalykai, kurių jau nebesugeba mąstyti ir apibendrinti žmonės.
Ir niekas nepadės, jokie instrumentai ir t.t. Yra smulkumo ir subtilumo riba, kurios neperžengti. Žmogus yra ribotas, jam neprieinama begalybė.
Deja čia tėra niekuo nepagrįsta fantazija, wishful thinking, tušti teiginiai.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 20:26:57Prie nieko subtilesnio prisiliesti jie nesugeba. Juk visas subtilusis pasaulis yra atviras, bet technokratai tiesiog jį neigia. Jie grubūs, ir įsivaizduoja, kad savo grubumu ir savo grubiais instrumentais gali nuveikti kažką, bet jie gali tais grubiais dalykais tik žaloti vieni kitus, ne daugiau.
Grubaus ir materialaus juslumo pasaulyje garsas, muzika - pakankamai subtilūs, daug subtilesni už tvirtą materiją. Tačiau šis subtilumas puikiai draugauja su materialistiniu mokslu, kuris vadinamas akustika. Gali atrodyti kad garsas kaip dvasia egzistuoja visur ir niekur, nepaliečiamas, neapčiuopiamas, nepačiupinėjamas. Bet yra žinomas šio subtilumo mechanizmas, kuris nesunkiai aprašomas matematiškai. Garso šaltinis yra tam tikri virpesiai, bangos, kurios yra materijos būsena.
Dvasia gali atrodyti subtili, bet tai nereiškia, kad šis subtilumas neįkandamas protui. Mechanizmo perpratimui gali reikėti šimtmečių ir daugelio genialių protų, bet istorija rodo, kad "nepasiekiamos" paslaptys metodiškai gliaudomos kaip riešutai.
Tos subtiliosios formos yra formuojamos materialios kimatikos (https://lt.wikipedia.org/wiki/Kimatika (https://lt.wikipedia.org/wiki/Kimatika)), kuri energijoje piešia formas, mūsų suvokiamas kaip psichinė realybė. Pati dvasia tėra tokių virpesių kapsulė, įterpta į energetinę aplinką.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 22:00:14Tačiau šis subtilumas puikiai draugauja su materialistiniu mokslu, kuris vadinamas akustika.
Bet akustikos mokslas nėra Mocartas ir negali jo pakeisti. Akustikos mokslas - tik aprašo terpę, o ne muzikos šaltinį. Muzikos šaltinis nėra garso bangos, muzika tik keliauja garso bangomis. Bet pati muzika gimsta kažkur kitur. To "kažkur kitur" jūs negalite užčiuopti, tačiau didžiuojatės tuo, kad galite užčiuopti garso bangas. Tai tiesiog kompensacijos mechanizmas: yra nepasiekiamų dalykų, kurie yra dalyko šaltinis, bet net nesuvokiama, kad jie egzistuoja, ir tenkinamasi pasiekiamais. Tenkinamasi dalykų paviršiumi, nekeliant klausimo apie gilesnes priežastis.
Citata iš: a.t.sielis liepos 20, 2017, 22:25:28To "kažkur kitur" jūs negalite užčiuopti, tačiau didžiuojatės tuo, kad galite užčiuopti garso bangas. Tai tiesiog kompensacijos mechanizmas: yra nepasiekiamų dalykų, kurie yra dalyko šaltinis, bet net nesuvokiama, kad jie egzistuoja, ir tenkinamasi pasiekiamais. Tenkinamasi dalykų paviršiumi, nekeliant klausimo apie gilesnes priežastis.
Keliami visi klausimai, tik skirtingų mokslų. Muzikos šaltinis yra smegenų aktyvumas, pati muzika - tai tam tikra struktūra, forma tame energetiniame aktyvume. Ausies membranos receptoriai ir neuronai klausos žievėje išsidėstę tonotopiškai, tai reiškia, kad neuronų plotas yra tam tikras tonų žemėlapis, kai tame žemėlapyje sužadinama tam tikra forma, sąmonėje kyla garso iliuzija, iš išorės ateinančių oro virpesių struktūrų reprezentacija. Ši struktūra tiek gerai ištirta, kad garsus ir vaizdus galima iššifruoti pagal neuronų aktyvumą.
Kelti klausimą ir tą klausimą patenkinamai atsakyti skirtingi dalykai. Teistai irgi logiškai ir filologiškai kelia "gilius" klausimus, bet nei į vieną nesugeba pagrįstai atsakyti. Pavadinimų suteikimas savo įsivaizdavimams netenkinantis mokslo atsakymas.
Atsakyk teistiškai, kas yra muzika, bet išimdamas iš atsakymo visus svaigalus ir spėliones.
Teisingi čia skaičiai, pataikė and PERFECT. Patikrinau.
Daugiau tokių postų įmesk, užskaitau!
Panašu, kad kažkas fizikų logikoje neveikia.
Pvz. šitame puslapyje http://newt.phys.unsw.edu.au/einsteinlight/jw/module4_time_dilation.htm aprašomi du dalykai:
1. Simetriškumas: jeigu dvi atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu dideliu greičiu, abiejų jų atskaitoje kitos sistemos laikrodis turi atrodyti sulėtėjęs.
2. Eksperimentai parodė, kad paleidus atominius laikrodžius su lėktuvu skristi aplink Žemę, jie iš tikro sulėtėja tų laikrodžių, kurie liko Žemėje, atžvilgiu.
Taigi, 2 punktas rodo, kad simetrijos nėra. Parsivežei paskraidžiusį laikrodį, ir jis yra sulėtėjęs. Vadinasi, to sulėtėjusio laikrodžio atžvilgiu, neskraidęs laikrodis yra pagreitėjęs.
Reikia suvokti, koks yra pagreitėjimo/sulėtėjimo mechanizmas. Sulėtėjimas įvyksta dėl papildomos erdvės formulėje ir tikrovėje, kuri įvedama judėjimu, jeigu erdvė išimama - pagreitėja, jeigu sugebėtum išimti absoliučią erdvę, laikas laiko greitis būtų begalinis.
Laikas yra (t (dil per +x) = x/v) = v const ( + v (t const +x)).
t dil - laiko sulėtėjimas
+x papildoma erdvė
v const laikrodožio greitis konstanta
v - papildomas judėjimas, per kurį į laikrodį įvedama papildoma erdvė
"Papildoma erdvė" tai papildomas nueitas kelias ar kita papildoma atskaitos sistema?
Papildoma erdvė - papildomas nueitas kelias tuo pačiu c const greičiu. Paradoksuose yra paprasčiausias žaidimas atskaitos taškų pasirinkimu, kai iš teorinių modelių perkeliama į praktinius eksperimentus.
Aš tik paaiškinau laiko reliatyvumo mechanizmą, nors tavo iškeltos problemos nelabai suprantu. Jeigu keičiam atskaitos perspektyvą, reikia performuluoti atskaitos sistemos statusą iš judančios į statišką ir atitinkamai perskaičiuoti visas formules. Simetrija nesigauna tik todėl, kad ši transformacija atliekama neteisingai arba neteisingai teorinis modelis perkeliamas į praktinį. Tai padarius teisingai turėtų išsispręsti visi paradoksai.
Citata iš: klajunas spalio 17, 2019, 18:28:12Simetrija nesigauna tik todėl, kad ši transformacija atliekama neteisingai arba neteisingai teorinis modelis perkeliamas į praktinį.
Tikriausiai kad taip.
Paradoksas tikriausiai galioja tik tuo metu, kai judantis laikrodis skrenda, ir tada kur reikia galima patempti, sulėtinti ir pan, kad būtų simetrija. Bet kai jis sugrąžinamas į tą pačią atskaitos sistemą, kurioje yra parimęs laikrodis, paradokso jau nebėra, nes jie abu nejuda. Bet rezultatas yra toks, kad judėjęs laikrodis sutiksėjo mažiau kartų.
Paradoksai paradoksais, jie kalba "ir tas ir tas yra sulėtėjęs", o galutinis rezultatas duoda kažką baigtinio ir vienareikšmiško: vienas pagreitėjęs, kitas sulėtėjęs, tiksliau, vienas sutiksėjo mažiau kartų, kitas sutiksėjo daugiau kartų.
Aš čia labai ne į temą įsiterpsiu, bet:
o tai kaip yra su tuo erdvėlaikiu, jeigu ir pati žemė juda milžinišku greičiu? Kodėl viską matuojam nuo savęs, kaip nuo atskaitos taško? Mes gi patys judam milžinišku greičiu. Nežiūrėkit į orbitos greitį aplink saulę - mes su visa saulės sistema skriejam milžiinišku greičiu aplink galaktikos centrą, o su visa galaktika aplink velniai žin ką - mūsų greitis erdvės atžvilgiu milžiniškas.
Gal todėl ir laiko matavimai nelabai tikslūs?
O įdomu ar kas nors iškėlė klausimą, kokiu greičio skirtumu tiksi mūsų žemės laikrodis lyginant su visatos centru?
Ar kas nors iškėlė klausimą, kaip tai įtakoja visatos plėtimosi greitį (taip kaip jį suvokiam mes?) (na gal čia teorijų ir yra)
Gal visatoje vyksta žiauriai greit daug dalykų, kol dėl mūsų milžiniško judėjimo greičio mūsų laikrodžiai sąntykinai labai lėtai tiksi?
Čia pamąstymui.
Astronomai kalba, kad Paukščių Tako galaktikos centre yra juodoji skylė. Juodoji skylė praryja ir šviesą, todėl ten laiko nepamatuosi. Ten laikrodžiai netiksi :D nes niekas nevyksta.
Bet pagal reliatyvumo teorijas, laikas Saulės sistemoje turėtų "tiksėti" lėčiau, negu prie galaktikos centro.
"The Solar System is traveling at an average speed of 230 km/s (828,000 km/h) or 143 mi/s (514,000 mph) within its trajectory around the galactic center,[3] a speed at which an object could circumnavigate the Earth's equator in 2 minutes and 54 seconds; that speed corresponds to approximately 1/1300 of the speed of light."
Saulės sistema lekia maždaug 0,08 proc. šviesos greičio.
Be to, arčiau galaktikos centro, juodosios skylės gravitacija taip pat paveiktų "laikrodžio tiksėjimą".
Skaičiuojant laiko sulėtėjimą vien tik dėl judėjimo greičio, pas mus sekundė yra tokia: 1.0000003 palyginus su sekunde prie galaktikos centro.
Nieko dramatiško.
Kur kas įdomiau būtų, jeigu kaip atskaitos sistemą imtume geocentrišką ir geostatišką visatą, t.y. kur ne Žemė sukasi apie savo ašį, bet visa kita sukasi apie Žemę. Tada nutolusių kosmoso kūnų greičiai turėtų būti labai dideli.
"For an earth-bound observer, objects in the sky complete one revolution around the Earth in one day. Proxima Centauri, the nearest star outside the Solar System, is about four light-years away. In this frame of reference, in which Proxima Centauri is perceived to be moving in a circular trajectory with a radius of four light years, it could be described as having a speed many times greater than c as the rim speed of an object moving in a circle is a product of the radius and angular speed."
Šiaip tai niekas niekur neskrenda milžiniškais greičiais nes tai ką matom kaip kosmosą ir visatą yra tik iliuzija. Vaizdas maždaug toks. Už mėnulio orbitos prasideda 3d sferinis milžiniškas ekranas. Vadinama tamsioji medžiaga tai to ekrano "sudaromoji" medžiaga. O viskas kas jame matoma tik "vaizdas televizoriuje". Aišku viskas nesuvokiamai kokybiška. Saulė ir ta yra tik projekcija tame ekrane. Tikros mes jos nematom. Iki 2012 m "ekranas" buvo didesnis ir baigėsi kažkur ties paskutine saulės sistemos planeta. Tuomet dar egzistavo bent saulės sistema. Dabar ir to nėra. Nėra saulės sistemos planetų. Viskas milžiniška iliuzija. Nors žemė ir mėnulis "tikri". O viskas taip todėl kad tai neturi jokios prasmės ir paskirties. :) Tai va jums pamąstymui. Ne veltui vaikšto teorijos apie matricą. Bet yra toks tarpinis variantas. :) Beja "ekrano storis" kažkur kaip 5 atstumai iki mėnulio. Panaikinus "ekraną" fonas būtų baltas. T.y. nebūtų nakties. :)
Vytautai, iš kur tokia informacija?
na mano info kaip įprasta tiesiai iš anapus iš to "balto fono". :) Šiaip ir logiškai mąstant tai visai įmanoma. :) Čia ir keistas kitų civilizacijų nebuvimas. Ir ta tamsioji medžiaga. Ir "blogio ašis" - tarsi visa visata sukasi apie saulės judėjimo kryptį. Praktinė galimybė simuliuoti kažkokią virtualią realybę. Čia mintis kad iš palydovų gaunam signalą bet jis gali būti "pakeistas" ir informacija gali būti pateikta kokia tik nori. Net pačių palydovų gali nebūti o signalas iš jų tarsi sklisti. Žodžiu niekas neaišku kaip yra iš tikro. Vaizdas televizoriuje nereiškia kad tai realybė. Gali būti ir multikas vaikams t.y žmonėms. :)
Nieko nepaaiškinai :)
Iš kur gavai informaciją? Švytuoklę klausinėjai?
taip per švytuoklę ir ne tik. Jau galiu tai gauti tiesiai per kūną. Švytuoklė praktiškai nereikalinga. :)
Aha, o kaip per kūną gaunama informacija?
Citata iš: a.t.sielis spalio 20, 2019, 11:41:42Aha, o kaip per kūną gaunama informacija?
tiesiog elementariai kūnas suvibruoja kada atsakymas teigiamas. Kitu atveju nieko nevyksta ir neįmanoma kažkaip priverti kad kūnas mano valia vibruotų.
Aišku. Tai klausimus pats sugalvoji, ir tada "taip"-"ne" atsakymų metodu nueini iki bendro vaizdo?
normaliai tai visus klausimus mes sugalvojam patys arba tikrinam ką sugalvojo kiti. Kitokių variantų kaip ir nėra. Yra kažkokie teiginiai apie pvz visatą ir juos tikrini. Po to gimsta savi klausimai ir juos tikrini. Ir galiausiai gavosi kas gavosi. Iš kitos pusės aš savotiškai abejingas kaip ten yra iš tikro. Toli ir manęs kaip ir neliečia. Šiaip yra ir galutinis ateities variantas ir jo realizacijos laikas. Jei bus konkretūs, žmonėms suprantamai argumentai informacija bus pateikta viešai. Tas viešai tik tekstinis variantas fisbuke ir savam tinklalapyje. Techniškai viskas pabandyta kaip veikia. Buvo tokia bandomoji versija. Bet joje buvau per daug viešas. :) Todėl viskas panaikinta. Kitas bandymo momentas kad žmonėms reikia pateikti labai minimaliai informacijos ir neko į "šoną" nes vis tiek nieko nesupranta ir dar labiau susipainioja. Esmė kas laukia žmonijos ir ką reikia daryti kad atsiduri geresnėje pozicijoje. Bei kada konkrečiai viskas vyks. Taip pat argumentai kad atkreiptų dėmesį į informaciją. Na plius reklamos pirkimas FB kad kiekvienas tai pamatytų. Na o toliau jau žmonių laisva valia. Kas keis šį pasaulį tam nei šilta nei šalta kur ir kiek žmonių atsidurs. Jokių video ar dalyvavimo kažkur tv. Toks visiškai anoniminis variantas. Čia kad man netrukdytų ramiai ir kasdieniškai gyventi. :) Čia per keletą paskutinių mėnesių viskas taip susiformavo praktiškai. :)
Manau, galima per daug nesirūpinti dėl smulkių detalių, kai bendras principas toks: mes esam tik labai maža ribota dalelytė begalybėje.
Astronomai fizikai laužo galvas dėl krūvos dalykų, stengiasi kažką suprasti, bet iš to mažai naudos. Visi esam mirtingi, ir pasibaigus gyvenimui, iškeliaujame, nieko nepasiimdami su savimi.
Taigi, svarbiausia yra tos mūsų nemirtingos esybės kelias, prigimtis, ir galutinė vieta begalybėje.
Manau, mes egzistuojame ne tam, kad patys spėliotume apie tai, ką daro begalybė. Jos vis viena neįmanoma suvokti.
Mūsų egzistencija turi kitą prasmę. Tos prasmės siekimas mus judina gyventi ir ieškoti, kol tą prasmę atrasim ir pasieksim.
Pačio gražios mintys bet maniškė gauta info šitoje vietoje labai pesimistinė. Apie ką kažkada esam kalbėję. Ir jeigu vyks realizacija to ką sakau tas mano pesimistinis variantas tik bus kaip patvirtinimas. Aišku labai gaila kad nėra jokios egzistavimo prasmės net kūrėjams išskyrus egzistavimą vienam dėl kito ir vardan vienas kito. :) Ne materialus pasaulis sau, materialus pasaulis sau. :'( Tokia info. Laukiam praktinių įrodymų. :) Logiškai lyg ir nėra ko slėpti nuo žmonių. Net būtų nesąžininga. :)
Begalybė nėra taip lengvai suvokiama. :) Priešingai - ji nesuvokiama. Todėl kalbėti kad begalybė nežino savo pačios prasmės, arba neduoda prasmės savo dalelėms - galima taip kalbėti ir mąstyti, bet tai tik ribotos dalelytės žodžiai ir mąstymai.
na pagal mano supratimą begalybės nėra. :) Materialus pasaulis labai ribotas. O kas už jo visiškai neaišku iš esmės. Bet tai ne begalybė. Tai kažkas nesuvokiamo ir materijai tarsi niekas. Ir dar tokia nauja info apie biblinį dievą. Aišku jis tik tikrų kūrėjų vienas iš 500 materialių intelektualių būtybių. Bet žmonių atžvilgiu tai dievas nes sukūrė kartu su kitais tokiais pat visą biologinį pasaulį ir pačius žmonės. Jame įdomu tai kad kai liko vienas transformavosi į lauką. Kažkas panašaus į elektromagnetinį lauką. Tai ir gavosi tarsi viskas jame. Iš čia ir mintys apie agregorus ir "vienį" :)
Fantazuoji :D
laikas parodys :)
Kiek laiko reiks? :D
Citata iš: a.t.sielis spalio 20, 2019, 13:18:43Kiek laiko reiks? :D
na argumentai turėtų pasirodyti pusmečio bėgyje :) Jei bus suprantama. Iš savo pusės aš viską kaip ir paruošęs. O galutinis rezultatas - keitimas 2030 kovo mėnuo. :)
Oho, tai dešimtmetį lauksi :D
Ar pasiteisino kažkas iš ankstesnių laukimų?
na man viskas turėtų būti aišku ir iki šių naujų metų :). O pasiteisinimas bent šioje vietoje nebuvo galimas nes nepadaryti "namų darbai". Didžioji problema suprast kaip ir ką daryti. Todėl judama tokiu priartėjimo būdu. Maža to su visu tuo dar susijęs ir mano asmeninis gyvenimas. Gaunasi labai plati visko sinchronizacija. Ir viskas vyksta pakankamai lėtai. Tiesiog gyvenimas teka ramia natūralia eiga. Taip kad viskas normos ribose. Ir visumoje laiko atsargos į priekį yra daug.
Po Naujų metų aiškumo nebus, ir vėl prasidės nauji laukimai ir pasiruošimai :D
Citata iš: a.t.sielis spalio 20, 2019, 14:01:36Po Naujų metų aiškumo nebus, ir vėl prasidės nauji laukimai ir pasiruošimai :D
na pvz dėl kažkokių priežasčių, kurių aš šiam momentui nežinau, viešumas nereikalingas. Tokiu atveju paprasčiausiai niekas neskelbiama. Ir visokios paieškos ties ta vieta baigiamos. Nors ir dabar turiu savo visko suvokimą ir nieko neieškau. Šiam momentui grynai žaidimas su "techninėmis" realizacijos detalėmis. Bet visa esmė dėl to niekaip nekoreguojama jau labai ilgas laikas. Bet kuriuo atveju vyksta ramus kasdienis monotoniškas gyvenimas. Atšoktų tie "techniniai" klausimai būtų dar ramiau. :) Nesupykčiau. :) Ir iki tų naujų metų turėtų būti galutinai aišku tai to kad ir "tekstinio" viešumo reikia ar ne. :)
Citata iš: Vytautas spalio 20, 2019, 14:11:02na pvz dėl kažkokių priežasčių, kurių aš šiam momentui nežinau, viešumas nereikalingas. Tokiu atveju paprasčiausiai niekas neskelbiama. Ir visokios paieškos ties ta vieta baigiamos. Nors ir dabar turiu savo visko suvokimą ir nieko neieškau. Šiam momentui grynai žaidimas su "techninėmis" realizacijos detalėmis. Bet visa esmė dėl to niekaip nekoreguojama jau labai ilgas laikas. Bet kuriuo atveju vyksta ramus kasdienis monotoniškas gyvenimas. Atšoktų tie "techniniai" klausimai būtų dar ramiau. :) Nesupykčiau. :) Ir iki tų naujų metų turėtų būti galutinai aišku tai to kad ir "tekstinio" viešumo reikia ar ne. :)
Sutinku su jusu nuomone.
Citata iš: klajunas liepos 20, 2017, 17:16:24Pažiūrėsim po 4 metų, kokiais 2022. Manau, kad aš gersiu šampaną. Šitą reikia užarchyvuoti. ;)
Tie kas dabar dirba, jie dirba prie komercinių modelių. Nekomercinius jau naudojam. :D
Atėjo 2022-ieji. Nėra už ką kelti šampano taurę, tikriausiai, ne?
Ir taip, ir ne. Iš tikro šampaną gėriau net 2017 m. liepą, tačiau kadangi neturiu įrodymų, o jie turi būti vieši ir pripažinti, tai dar negeriu šampano, bet ir nesu visiškame nulyje. Jeigu kalbėti apie Elono Musko brain computer interface, tai progresas randamas internete
https://neuralink.com (https://neuralink.com)
https://en.wikipedia.org/wiki/Neuralink (https://en.wikipedia.org/wiki/Neuralink)
Manau, pažangą šiek tiek pristabdė Covid krizė.
Kitų technologijų dar reikės palaukti, manau dešimtmečius.