Psioninių eterių tyrimai

Pradėjo klajunas, sausio 29, 2019, 14:24:15

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Pirma pradinė mano teorijos dalis užbaigta ir perkelta į knygos formatą. Tačiau tai tebuvo pirmas įvadinis tomas, kurį ruošiuosi papildyti antru, labiau susijusiu su praktiniais tyrimais pagal tą metodą, kurį parodžiau. Ši nauja tema bus antro tomo medžiaga, kurią pradedu pirma idėja, kuri vadinasi -

Psioninės antenos

„Filognozijos pradmenų" I tome į kauzalinių kūnų kontinuumą buvo įdėtas substancijų gnostinis implantas, turintis teoriškai paaiškinti koks yra visas žmogaus ir jį supančios aplinkos substancijų spektras. Žmogaus sąmonėje, kurią vadinu sumatoriumi, visas šis spektras nerodomas, matome tik patį tikrovės paviršių, kuris jos supratimui duoda labai nedaug, nes neatskleidžiamas pagrindinis principas. Turime siekti pamatyti daugiau, o tai padaryti be gnostinių implantų išplėstinės realybės galima tik dirbtinėmis priemonėmis. Tikrovę pamatyti mums leidžia sąveika su artimuoju eteriu. Mums gerai žinomas tik vienas - vadinamasis aksitonas, tačiau darau prielaidą, kad yra kitos artimojo eterio formos, tokios kaip kleonas ir eineras. Taip pat, aksitonas gali turėti ne tik magnetinį ir elektrinį komponentą, bet ir kitų, kurie neatrasti arba slepiami.

Tai, kad turi būti įmanoma sąveika su giliosiomis substancijomis, rodo žmogaus sandara, kurioje įmanoma aksitoninės energijos transformacija į informaciją gnostinėje substancijoje. Tai paaiškinti yra tik viena galimybė - tarp eterių yra kontaktinė sąveika. Jeigu tai tiesa, turi būti įmanoma pasinaudoti šia sąveika giliųjų eterių matavimui. Tai yra esmė to, ką vadinu Mockaus transformacija. Žmogaus samprata yra trialinė, vaizduojama trikampiu, ir tarp visų šio trikampio kraštinėmis jungiamų kampų turi būti įmanomas tarpsluoksninis perėjimas. Trikampį pastačius ant smaigalio, viršutinė kraštinė rodo perėjimą tarp fizinės ir gnostinės substancijos. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu yra sąveika, o žmogaus galimybė rodo, kad tai faktas.

Tarkime kad be aksitoninių bangų yra kleoninės bangos, kurios yra papildomi komponentai ir papildomos simetrijos eteryje. Aksitoninės bangos gaudomos antenomis, kurios sudarytos iš laidininkų, turinčių laisvų elektronų, kuriuos išjudina eterio komponentai. Pagal tai kaip juda srovė, galima vertinti aksitoninių bangų charakteristikas - ir jeigu jos siųstuve suformuotos tikslingai, priimti informaciją. Tačiau ką daryti, kai eterio komponentai elektronų nejudina, sąveikauja su substancijomis kitais būdais? Turime vienintelę galimybę - anteną formuoti kitu principu.

Kokias dar žinome antenas be elektrinių? Vienintelis viešai žinomas principas yra garso bangų antenos. Jų esmė yra slėgio sukeliamų mechaninių membranos virpesių konvertavimas į elektrinius signalus, kuriuos įrašius, per siųstuvą, vadinamą garsiakalbiu, juos vėl galima paversti garsu. Matome, kad sąveika yra koks nors kontaktas, kurį iš principo galima vadinti slėgiu eteris į materiją arba eteris į eterį. Tai galima naudoti ieškant sąveikos su kleoniniu eteriu - ieškoti membranos technologijos, kuri kleoninio slėgio pokyčius galėtų paversti į signalus, patogius analizuoti su įprastine elektronika. Tai ne taip paprasta, nes priešingu atveju tokia antena būtų sukurta ir atrasti papildomi eterio komponentai. Nebent gyventume planetinio masto mokslininkų konspiracijoje.

Reikia gauti specialią membraną, bet mokame jas gaminti tik iš atominės substancijos, kuri tiesiogiai su kleonu nesąveikauja. Kita galimybė - atominė substancija su kleono komponentais sąveikauja, bet ta sąveika sukelia ne tuos procesus, kuriuos įpratę matuoti. Kaip kleoninės bangos gali moduliuoti membranos substanciją? Paprasčiausias variantas, ne srovės sukėlimas, bet pralaidumo pokyčiai, priklausantys nuo slėginės sąveikos su kleoniniais komponentais. Galima per membraną leisti srovę ir žiūrėti kaip keičiasi jos laidumas. Tas pats argumentas tinka ir kitiems elektronikos parametrams, kurių čia nevardinsiu. Jeigu kleoninės antenos membrana būtų ne laidininkas, galėtume ieškoti kitų savybių pasikeitimų, bet akivaizdu, kad tai jau būtų daug mažiau patogu. Tarkime nuo sąveikos su šiais komponentais keičiasi membranos temperatūra, kuri irgi atitinkamai turi ryšį su elektrinėmis savybėmis. Būtų galima antenoje matuoti temperatūros pokyčius, ir pagal jų formą vertinti kleoninio komponento simetroną.

Tokie dalykai yra sukurti, bet juos draudžiama žinoti - paprastas žmogus apie gilesnius už aksitoninius eterio sluoksnius neturi teisės žinoti, nes juose paslėptos karinės ir žvalgybinės technologijos, suteikiančios kariuomenei ir valdžiai pranašumą prieš paprastus žmones. Pačio mechanizmo atskleisti negaliu, nes savo tiesioginėje sąmonės prieigoje jo neturiu, tačiau turiu leidimą parodyti principą ir tuo pačiu atidaryti kelią ieškojimui tiems žmonėms, kurie lig šiol apie tokias galimybes neturėjo jokio supratimo. Surasti lengva nebus, bet bent įmanoma suvokti iš ko pagamintos kalėjimo sienos ir psioninių atakų metu suprasti kas vyksta. Ši sistema gerai pasislėpusi ir išsiaiškinti ją beveik neįmanoma, o jeigu pamato, kad priartėjai prie atsakymo - pritrauki specialų dėmesį prie savo asmens. Nedaug kas nori rizikuoti savo iliuzine gerove.

Viename savo straipsnyje apie minčių skaitymo technologijas jau braižiau principinę schemą kaip turėtų atrodyti antena. Ten buvo paaiškinta iš esmės tas pats, tik čia - šiek tiek labiau išplėstu variantu. Komponentas arba signalas gali sklisti trimis būdais: a) kaip išorinio natūralaus šaltinio atspindys, b) kaip dirbtinio šaltinio atspindys ir c) kaip natūrali gnostinės substancijos eterinė spinduliuotė. Minties forma neišvengiamai būtų susijusi su signalo forma ir sudarius tarp formų žodynus, būtų galima skaityti mintis, gaudant su „kleonine" antena minčių signalus. Tam, aišku, privaloma tiksliai identifikuoti sluoksnį, kuriame atsiranda mintis ir kuris duoda geriausią signalą gaudymui. Iš principo galima minties formas gaudyti ir per aksitoninius komponentus, bet manau, kad gnostinės substancijos ryšys su aksitonu yra tik netiesioginis ir šis komponentas yra antraeilis. Įmanoma įsibrauti į patį sąmonės centrą ir nuskaityti tokiu tikslumu, kad visas turinys matytųsi ekrane kaip filmas.

Visai tikėtina, kad tokias technologijas turi atitrūkusi civilizacija ir dėka jų turi prieš paprastus žmones stulbinantį pranašumą - mes jų nematome, o jie mus mato kiaurai. O tai yra labai didelis pusiausvyros pažeidimas, sudarantis sąlygas brutaliai vergovei ir žiaurumams. To neturėtų būti, bet žmonės savanaudžiai, o be to ir piramidės viršūnės logika nepalieka daug pasirinkimų - tenka priimti drastiškus sprendimus, kad neištiktų katastrofa. Nepaisant to, vis tiek manau, kad technologijos po truputį turi būti atskleidinėjamos, nes tai vienintelė priemonė sukurti atsvarą banditams, kurie jas naudoja netinkamai. Pinigai leidžia daug - atveria kelius prie genijų sukurtų galimybių, kurių pradinė idėja galėjo būti gera, bet verslo logika ir proto stoka sudaro sąlygas priemonėms atsidurti mafijos ginklų arsenaluose. Apskritai didelis klausimas ar žemesniajam pasauliui turėtų būti duodamos tokios technologijos, bet jeigu jau atiduotos banditams, kuo normalūs žmonės blogesni už juos. Vienoje pusėje žala jau padaryta, ją ištaisyti galima bandyti sukuriant kompensacinę pusiausvyrą kitoje pusėje. Kaip sakoma - patys kalti atidarę Pandoros skrynią.

Esant skilimui visuomenėje ginklų dalinimas yra tiesus kelias prie globalinio karo, tačiau kitas variantas yra globalinė vergovė 100 000 metų į priekį. Kas geriau? Žmonija turi gauti šansą ir tas šansas bus duotas, nes tie, kas gviešiasi aukščiausios valdžios - akivaizdžiai jos neverti. Spyris į dantis - geras vaistas…

Iš esmės telepatijos technologijos nėra tokios sudėtingos, taip atrodo dėl to, kad nuo gimimo švietimo programomis plaunamos smegenys ir žmogus didžiąją dalį gyvenimo neatranda tokių galimybių, nes aklai tiki „mokslo" autoritetu. Jeigu patikrintų ar tai, kas viešai skelbiama mokslininkų, savomis priemonėmis, padarytų daug stulbinančių atradimų ir demaskavimų. Todėl mano toks pasiūlymas - mažiau tikėti valdžia, šarlatanais ir mąstyti savo galva, nebijoti tirti pačiam. Tai be visų kitų galimybių galima padaryti ir filognozijos rėmuose.

Atskleidimas vis labiau įsibėgėja. Padaryta nemaža darbo dalis, tačiau tai tikrai ne viskas ir ateityje bus dar daugiau tikro žinojimo, kuriuo remiantis bus galima pagerinti savo situaciją bepročių valdomoje planetoje. Vidinių žmogaus spektro dalių užvaldymas buvo tas svertas, kuris leido valdžioje įsiviešpatauti išsigimėliams. Pats laikas šiuos svertus atsiimti.

klajunas

Genijų misija

Šiame skyrelyje pratęsiu bendruosius samprotavimus apie eterį, kurie vis dar yra pasiruošimas praktinei veiklai. Tai, ką darau yra gnostinių implantų projektavimas į eterio kauzalinį kontinuumą, kurie yra tik vietos pradinis paruošimas tolesniam išvystymui. Tikslumo didinimui, aišku, reikės realių sąveikų, tačiau iki to reikia paruošti teorinį modelį iš bendro supratimo, iš to, ką kiti jau naudoja alternatyviose pažinimo sistemose. Dalis darbo jau padaryta, manau, juo visai sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Informacinio ploto savo gnostiniuose implantuose sumuojame nedaug, dėl šios priežasties jo aiškinamoji galia nedidelė. Galima įsivaizduoti prote tokį gnostinį implantą į tikrovės kauzalinį kūną, kuris paaiškintų jos atsiradimą pilnu paaiškinimu. Toks žinojimas prieinamas tik toli pažengusioms civilizacijoms, kurios sugeba tobulai manipuliuoti gyvybės ir tikrovės substratais. Pavyzdžiui, pusė informacinio ploto - tikrai reikštų tarpžvaigždinę kosminę civilizaciją, matančią realybę labai dideliu gyliu ir suprantančią kaip ji veikia. Deja, mes kol kas sumuojame, mano vertinimu, iki 5 proc. informacinio ploto, arba 1/20. Tikras kauzalinis kūnas yra pilna tikrovė, bet jis paslėptas anapus sąmonės, o tai, ką mes matome - tėra nedidelis sluoksniukas, kuris mums pasako apie tikrovę labai nedaug. Todėl stengiamės sužinoti daugiau, bet labai apdairiai, apgalvotai ir išmintingai.

Mane dominančią realybės dalį vadinu eteriu, tai jau ne kartą sakiau. Ji mane domina todėl, kad mano nuomone, visi ateities proveržiai susiję su šia sritimi. Pateiksiu bendrą įsivaizdavimą, kaip aš suprantu šį gnostinį implantą į kauzalinį tikrovės kūną. Tikiuosi, kad parengiamąją informaciją visą atsimenate, ypač spektrinę substancijų juostą ir kaip vadinu artimuosius eterius, kurie yra iš Standartinio modelio perimti bozoniniai laukai, pervadinti eteriu ir pavadinti kitu pavadinimu. Tai būtina, nes čia ne fizika, čia filognozija. Aksitonu vadinu elektromagnetinę sąveiką, kleonu - silpnąją sąveiką, ir eineru - stipriąją sąveiką.

Bendras modelis toks. Iš tyrėjo perspektyvos, eteris gali turėti dvi būsenas: pusiausvirą ir nepusiausvirą. Pusiausviro eterio simetronai iš tyrėjo perspektyvos kompensuoti ir neturi aktyvios sąveikos į išorę. Tokius simetronus dar galima vadinti neutraliais, kurie sąveikauja tik sistemos viduje. Nepusiausviro eterio simetronai yra atviri ir aktyvūs į išorę, daro jai įvairų poveikį. Pavyzdys yra feromagnetinės medžiagos, arba magnetai, ir elektromagnetizmas, kuriame judantys elektronai išstumia magnetinį komponentą į išorę, sąveikaujantį su metalais ir magnetais. Šis eterio simetronas turi sluoksnį ar galimybę, kuri yra artima Mendelejevo periodinės atomų lentelės cheminiams procesams. Cheminis procesas yra struktūrinė transformacija, kuri įmanoma ir eterių simetronuose. Tačiau reikia žinoti visus substratus, visus komponentus ir visas įmanomas reakcijų rūšis. Tai žinant, žinias galima sudėti į lentelę, kurios įvaldymas leistų valdyti artimuosius ir tolimuosius eterius. Pažangių civilizacijų technologijos pagrįstos kaip tik tuo. Pavyzdžiui, tokia yra psionika, antigravitacija ir pan.

Dabar turime paaiškinti logiką, pagal kurią yra ne vienas bet daug eterinių substratų. Ši logika kyla iš standartinio modelio, kuriame įrodytos trys pagrindinės subatominės ir atominės sąveikos, plius dvi papildomos. Branduoliuose turime stipriąją sąveiką, perduodamą „gliuonu"; silpnąją sąveiką, perduodamą W, Z bozonais, ir elektromagnetinę sąveiką, perduodamą fotonais. Šie kvantai yra ne kas kita kaip komponentų eteryje simetronas, panašiai kaip fotono magneto-elektriniame virpesyje. Tai, kad yra kiti kvantai rodo, apie egzistuojančius kitus substratus ir kitus komponentus negu randame elektromagnetinėje bangoje. Tačiau jie universitetiniame moksle prastai ištyrinėti, nemokama jų valdyti.

Kokia didžiausia problema su kitais eteriniais substratais - akivaizdu. Fizikų pateikiamas modelis tvirtina, kad šios sąveikos labai silpnos ir veikia tik subatominiame lygmenyje. Natūralus klausimas - ar tai tiesa? Jeigu tiesa, kodėl taip yra? Turime ir subkvantinį aksitoną, kuris yra magneto-elektrinių komponentų pliūpsnis/virpesys, fizikų vadinamas fotonu. Tačiau jo svarba didelė yra todėl, kad šis virpesys gali įgauti makroskopinius mastelius, ir gali būti sukurti komponentai turintys metrų ir kilometrų dydį. Kodėl yra apribojimas kitiems substratams? Kodėl negauname makroskopinių komponentų su spalviniu krūviu, kurį turi kvarkai? Viena iš akivaizdžiausių priežasčių ta, kad tokiam poslinkiui šiame substrate neturime valdomo šaltinio. Elektronus makroskopiniu masteliu lengva valdyti laidininkuose, kvarkams tokios makroskopinės sistemos neturime, negana to, jie visi neutralizuoti branduoliuose ir suskaldyti branduolių nemokame. Tačiau turėtų būti akivaizdu, kad šie alternatyvūs artimojo eterio substratai yra makroskopiniai kaip ir aksitonas, ir jie turi makroskopinius simetronus, sudarančius stabilias, pusiausviras sistemas, kurios yra mūsų artimųjų hipostratų kol kas dar nepasiekta dalis. Sugebėjus šias hipostratas atidaryti, būtų galima gauti daug naudingų (ir nenaudingų) technologinių efektų.

Vienas jų yra susijęs su silpnąja sąveika, kurios išskirtinis bruožas yra tas, kad ji - masyvi, t. y., sąveikauja su Higgso lauku. Kleono virpesys turi masę, tuo jis panašus į materijos kvantus, bet jis apribotas subatomine erdve ir nemokama gauti makroskopinių kleoninių komponentų. Viena priežasčių - atomuose tam nepakanka energijos, kad įveiktų Higgso lauko potencialo pasipriešinimą, tačiau gavus didelės energijos makroskopinį šaltinį, kleono eteriu būtų galima siųsti masyvias bangas, turinčias griaunamąją galią. Kas tai yra - akivaizdu, tai būtų technologinės telekinezės prietaisas, kurį greičiausiai iš karto pasisavintų karo pramonė. Kokios tokios telekinezės savybės suprasti nesunku, banga būtų masyvi, turėtų jėgos vektorių ir veiktų jėga kitus masyvius objektus. Iš esmės tai būtų smūginė banga Higgso lauku, sukeliama per kleoninį eterį.

Taigi matome, kad atidarius artimojo eterio hipostratas, būtų galima gauti daug naudingų ir nenaudingų savybių. Noriu akcentuoti nenaudingas, nes jos gali kelti didelį pavojų gyvybei. Organizmo pirmapradis kūnas sudarytas iš viso eterių spektro, kurie turi stabilius simetronus. Neprotinga intervencija juos suardžius, atidaromos gyvybei kenksmingos energijos, kurioms pamatyti ir išmatuoti mes galime net neturėti priemonių. Tarkime, organizme yra gyvybiniai eteriniai simetronai, per kuriuos paleidus energetinį eterinį impulsą, jie gali būti suardomi, taip pažeidžiant organizmo gyvybines funkcijas. Pasukusi šia kryptimi, karo pramonė kelia didelį pavojų žmonijai, todėl turi būti ribojami ir kontroliuojami, kaip ir mokslininkai, kurie užsiima beprotišku dalelių daužymu kolaideriuose tam, kad „pažiūrėtų kas bus". Reikia suprasti, kad sprogimo smūginė banga persiduoda per visas eterines hipostratas, ir mes net nesuvokiame kokie gali kilti katastrofiniai padariniai - ką padarome sau, ir ką nužudome „ten".

Bet nieko nematome, nieko nejaučiame - vadinasi nieko tokio nevyksta ir beprotybei uždegama žalia šviesa, kol vieną dieną bus per vėlu. Kad taip neatsitiktų, reikia dviejų dalykų - mesti iš galvos Šliogerio pasakų pasaulį ir suprasti kaip veikia hipostratos, ką galima jose daryti ir ko negalima. Mokslui privaloma uždėti griežtą apynasrį, atimti jį iš banditų ir padaryti pilnai viešą ir skaidrų. Blogiausia, kad ši vieta pasisavinta karinio-pramoninio komplekso, kuris šias galimybes pirmiausiai nori pasiimti naikinimui ir žudymui. Tai ypač pavojinga todėl, kad čia veikia nematomos energijos, kuriomis galima sukurti kalėjimą nematomomis sienomis - ir žmogus net nesupranta, kad jis uždarytas, o jeigu supranta - nežino kaip, kokiu būdu išsilaisvinti.

Vienas iš filognozijos tikslų, šalia tiesos apie tikrovę atskleidimo, yra paviešinti nusikalstamą technologijų mafiją, kuri gviešiasi pavergti žmoniją, pasinaudojant avangardinėmis žiniomis. Visų genijų misija yra padaryti, kad taip neatsitiktų, pasinaudojant visomis savo proto galimybėmis, nes matome kokios bus to pasekmės.

klajunas

#2
vasario 05, 2019, 05:23:24 Redagavimas: vasario 05, 2019, 05:25:23 by klajunas
Fanatizmo pakasynos

Fiksuodamas filognozijos pradžią nustačiau, kad visas žinojimas bus skirstomas į 1000 dalių, ir kad tai, ką dabar pateikiu yra 1/1000 dalis. Vadinasi, siūloma ne pabaiga, ne galutinė tiesa, bet pati pradžia, tik artėjimo prie tiesos prielaidos. Kitaip sakant, darbų nuveikta nedaug ir didžiuotis beveik nėra kuo, o perdėtas entuziazmas ar net fanatizmas, lyg žinotum visus galutinius atsakymus - ne vietoje. Todėl ir sakau, kad tai, kas pateikiama tėra mano pradiniai svarstymai ir nuomonės, su kuriomis galima ginčytis, siūlyti savo alternatyvas.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie kitas, religines, ezoterines, filosofines ir mokslines sistemas. Toliausiai pažengęs mokslas, jam duočiau 5/1000 dalių, t. y., 5 dalis iš 1000; filosofija kai kuriais atžvilgiais yra pasiekusi 2 dalis iš 1000, o apie religijas ir ezoterikas nėra net ką šnekėti - toli pralenkti filognozijos lygį jos nepajėgios. Tačiau matosi esminis skirtumas - kai aš sąžiningai pripažįstu, kad tai, ką pateikiu tėra pati pradžia, kiti vaizduoja, kad siūlo galutinius atsakymus. Bet faktas tas, kad jo neturi net mokslas su 5 dalimis iš 1000, nors logiką suprasti nesunku - apsimetus galutine tiesa, lengviau parduoti savo prekę - religinę, filosofinę, ezoterinę ar mokslinę idėją. Filognozijoje to nedaroma, nes ji kuriama ne pardavimui; koks yra lygis, toks yra - jeigu per žemas, reikia paaukštinti, o ne meluoti.

Manau, kad tiesos ieškojimas gali būti įdomus užsiėmimas, tad filognozija, su savo originaliais metodais, galėtų pasiūlyti kelią siekiantiems pažinimo. Pažinti siekiama žmogų ir jį supančią tikrovę tam, kad būtų galima padaryti žmogaus gyvenimą gražesnį. Tiesa labai svarbu, dar svarbiau veiklos mastas - tačiau svarbiausia yra pozityvus žvilgsnis į žmogų ir tikrovę, kuri tiriama ne tam, kad ją būtų galima pavergti ir išnaudoti. Tame nėra nei politinės, nei ekonominės motyvacijos - tai žinojimas dėl žinojimo, supratimas dėl supratimo, kurį naudoti blogam tikslui - didelis nusikaltimas.

Tačiau  jau ne kartą minėjau, kad su tuo susiję dideli pavojai, kuriuos trumpai paaiškinsiu tam, kad nesuprantantys suprastų kokioje keblioje situacijoje yra kiekvienas pažinimas. Minimalus sumatorius, be jokio žinojimo, yra gamtinio žmogaus, vadinamojo laukinio, kuris neturi jokių žinių ir supratimų ir vadovaujasi instinktais siekdamas pagrindinio tikslo - išlikimo. „Tikras", „kultūrinis" žmogus pradeda rastis tada, kai sukuria dirbtinį pasaulį savo galvoje ir aplinkoje. Galvoje tai yra kalba, kurios pagrindu kaupiamos žinios, o pasaulyje - tai įrankiai, kuriais naudodamasis laukinis savo veiklą daro efektyvesne. Todėl kad ir kiek filosofai aiškintų, kad žmogaus kuriama dirbtinė tikrovė yra blogis, vienintelė alternatyva jai yra laukinio sąmonė, gyvenanti labai žiaurių gamtinį gyvenimą ir turinti labai nedaug išgyvenimo galimybių. Žiaurumo priežastis yra kova už būvį, nes artimiausi resursai riboti, ir juos pasiimti žinių užtenka tik perpjovus gerklę konkurentui. Vadinasi dirbtinumas blogis, bet visos kultūros, civilizacijos, humanizmai yra dėka dirbtinės, sąmonėje susikurtos realybės. Taigi žmogus atsiranda tada, kai pradeda kurti dirbtinį pasaulį, kuris yra jo suklestėjimo priežastis.

Tačiau ką tai reiškia filognozijai, kurios vienas iš uždavinių, peržengus fenomenologinį sumatorių, atverti hipostratas? Tai reiškia, kad žmogus darys viską tą patį, ką darė prieš tai - kurs dirbtinį pasaulį, technologijas. Perdarytas būtų ne tik paviršius, bet ir visa gelmė - jei galėtų, manau, žmogus savo dirbtinę tikrovę prakištų iki pat Šaltinio. O tai akivaizdžiai nieko gero - matome kiek žalos daro tikrovei dirbtinė paviršiaus civilizacija, kokias ekologines problemas ji sukelia. Tas pats atsitiktų ir hipostratose - jas ištiktų ekologinė katastrofa. O tai grėsmė ir visai gyvybei, ne vien žmogui. Todėl žinojimas, tiesa, hipostratų simetrijų atskleidimas negali būti toks beatodairiškas ir neprotingas, kaip tai buvo padaryta su paviršiaus technologijomis. Turi būti dideli apribojimai hipostratinėms technologijoms ir į jas tikrai negalima leisti įsiveržti su ta virtualybe, kokia dabar užtvindė mūsų pasaulį ir gyvenimą. Žinoti būtina, bet jeigu žinios bus atiduotos ne medicinai, o karo pramonei - mus ištiks katastrofa.

Šioje vietoje ir atsiranda antitechnologinis humanizmas - kuo mažiau žinai, tuo mažiau gali padaryti žalos, todėl teigiama, kad pažinimą visomis priemonėmis reikia riboti, nes atvėrus pasaulį, apsaugoti jo nuo barbarų būna neįmanoma. Taip mano ne visi - tačiau bent iš dalies su tuo sutinka daugelis - reikalingas ribojimas ir priežiūra. Išmesti į liberalkapitalistinę ekonomiką žinias ir technologijas labai neatsakinga. Ir komiškiausias „tiesos ieškotojo" likimas yra susprogdinti po savimi dinamito statinę - to negalima leisti nei sau, nei kvailiams. Natūraliai kiltų klausimas - o kas yra tie išrinktieji, kurie turi teisę žinoti ir naudoti? Atsakymas paprastas - pirmiausiai autoriai, nes visos žinios yra jų nuosavybė, kuria jie dalintis neprivalo su niekuo. Jeigu duoda, tai tik tiek, kiek nepavojinga. Taip turi būti todėl, kad paprastai supratimas rodo aukštesnį protą, nors kita vertus, jeigu tas protas susiformuoja netinkamoje aplinkoje, tai nėra pakankamas saugiklis. Turintys protą veisiami, vagiami, užgrobinėjami ir išnaudojami mafijų, nes patys jo neturi, todėl reikia biologinio resurso savo planų prastūmimui, begalinės valdžios siekiui. Todėl saugomos turi būti ne tik žinios, bet ir žmonės, nes jie pavojingų nusikaltėlių taikiniai.

Tokia situacija ypač pavojinga pažįstant visą žmogaus spektrą, kai karinės technologijos naudojamos ne tik išorinėse spektro dalyse, bet perkeliamos į giliuosius substratus. Taip sužaloti žmogų - labai žiauru, nes tai ne išorinio, bet vidinio kūno pažeidimas, kuriame susitelkusi visa žmogiškumo esmė. Dėl šios priežasties, manau, svarbu teisingai paaiškinti žmogų, kad jis neatrodytų tik beverčiu substratu, su kuriuo galima daryti ką nori, kad tai nusikaltimas prilygstantis fiziniam sužalojimui ar dar žiauresnis, baustinas dar griežtesnėmis bausmėmis. Valdžia šias technologijas slepia tam, kad galėtų veikti nebaudžiami ir be jokių apribojimų, šitaip susikuriant fantastinį, sunkiai įveikiamą svertą.

Visa esminė informacija apie tai, kaip suprantu žmogų, jau pateikta, bet čia parodysiu galutinį apibendrintą variantą. Yra dvi galimos teorijos, du gnostiniai implantai į kauzalinius hipostratų kūnus: viltingas ir sąžiningas. Pradėsiu nuo viltingo, nes jis artimesnis širdžiai, rodo geresnę perspektyvą žmogui anapusinėje realybėje. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas čia teigiama tėra pradžia, 1/1000 to, ką galima pasakyti. Tai, kad tūkstančius metų turimas tik toks lygis yra didelis visų tyrinėtojų pralaimėjimas, nes šis lygis yra 5 proc. sumuojamo informacinio ploto. Fanatiškai įsiaudrinti ar žavėtis savo žiniomis - absoliučiai jokio pagrindo.

Žmogus sudarytas iš sumatoriaus/sąmonės viršuje, kur yra keturnarė sąmonių sistema; pirmapradžio kūno, skylančio į laikinąjį ir amžinąjį; ir Šaltinio, kuriame slypi dieviškoji žmogaus šaknis, amžinojo kūno kilmės vieta. Sakiau, kad tai viltingas žmogaus supratimas ir taip yra todėl, kad tikima, jog žmogus turi neišnykstančią, amžiną dalį, nors tam neturime jokių įrodymų. Beasmenės formos neišvengiamai išlieka, bet dvasinio skeleto egzistencija - ne tai, ko trokštume. Tvirtinu, kad esu agnostikas, nes manau, kad šiame gyvenime tiesos sužinoti neįmanoma, o anapus - kaip bus pamatysime. Todėl mane galima laikyti sąžiningo žmogaus supratimo šalininku. Manau, kad ši versija filognozijai priimtinesnė.



Pagal tokią versiją gautųsi, kad visa sąmoningo sumatoriaus dalis priklauso laikinojo kūno segmentui spektrinėje juostoje, nes tos substancijos, kurios yra sumatorių substratas, dezintegruojasi kaip ir fizinis kūnas. Tačiau galima daryti viltingą projekciją, kad žmoguje yra dalis, tiesiogiai kylanti iš Šaltinio, kuri, suirus laikinajam kūnui, sugrįžta į Šaltinį ir bent ką nors parsineša individualaus iš pragyvento gyvenimo. Čia versija tiems, kurie yra viltingi. Prie to dar galima pridurti, kad amžinojo kūno (siela), su substancijomis, priklausančiomis laikinojo kūno spektrui, pažeisti neįmanoma, todėl ji yra „nemirtinga". To žinoti niekaip neįmanoma, galima tik laukti, kad taip iš tikro bus. Iš to taip pat seka, kad visi archontai, kuriuos turime sąmonėje, priklauso laikinajam kūnui ir yra tokie pat „žemi" kaip ir hedonizmas. Priekinės sąmonės grožio archontas; galinės sąmonės prasmės archontas, centrinės sąmonės homunkulo malonumo archontas; ir emocinės sąmonės laimės archontas. Todėl tie, kas propaguoja kovą su „žemų vibracijų" pasauliu ir vaizduoja tai kaip didelį dvasingumą, turėtų šluoti iš gyvenimo viską, nes tai laikina, o kas laikina - žema to, kas amžina atžvilgiu. Aš manau, kad šluojama neturėtų būti niekas, nes per didelis skubėjimas iš laikinybės į amžinybę kvailas, amžinybės bet kokiu atveju turėsime per akis, o laikinas gyvenimas praeis negrįžtamai.

Visą šią sampratą galima sudėti į tokią lentelę, kurioje pažymėtos pagrindinės žmogaus sferos, kuriomis turime domėtis, kurias turime siekti pažinti.



Šioje sistemoje manau svarbiausia yra žmogaus laisvė, kuri reikalinga tam, kad jis galėtų patirti visą gyvenimo grožį ir gėrį; bet ši laisvė neturi nieko bendro su liberalkapitalizmu ir panašiomis ideologinėmis sistemomis, kurios sukurtos žmonių išnaudojimui, kaip laisvė naikinti laisvę, išduodant pagrindinę libertarizmo idėją. Visas žmogaus vaizdas, sujungtas su laisvės idėja, man yra gražiausias junginys, geriausia, ką šioje vietoje įmanoma pasiekti. Visa kita tėra nusususių fanatikų briedonešis, įsivaizduojančių, kad žino galutinę tiesą, kai jos ten nėra nė kvapo.

klajunas

Kaip tapti psionu?

Šiame straipsnyje supažindinsiu su kai kuriais praktiniais psionikos aspektais. Psionika yra mokslas apie psioninių sugebėjimų naudojimą. Žmonės turintys tokių gebėjimų vadinami psionais. Šis terminas yra dviejų žodžių junginys: gr. psy(che) (siela, psichika) ir (elektr)onika. Iš esmės, jis reiškia dvasinės ir fizinės materijos valdymą naudojant savo sąmonę. Tai įvairūs paranormalūs reiškiniai sukeliami savo mintimis. Psioniniai efektai gali būti labai įvairūs, bet vienas iš jų vadinamoji telepatija, kuri šiame įraše bus pagrindinė tema.

Pradėkime nuo to, kokia psionikos eros nauda ir pavojai. Šis gebėjimas reiškia, kad žmogus bus matomas per visą sątvaro spektrą, per visas sąmones, taip kaip jis mato pats save. Kitas žmogus matys tave taip, kaip matai save pats. O tai reiškia, kad turės apie tave tokią pačią informaciją, kokia turi tu. Kuo tai gresia - akivaizdu, visos informacijos turėjimas suteikia pranašumą, o kitą žmogų daro pažeidžiamą. Kada tai aktualu? Pavyzdžiui, tada, kai fasadas neatitinka vidaus ir žmogus demaskuojamas. Arba tada, kai psionas turi blogų kėslų žmogaus atžvilgiu ir naudodamasis pilna informacija gali surengti pasalas. Gyvename konkurencinėje visuomenėje, kur reikia žaisti strateginius žaidimus, o psionas iš anksto perkanda visus tavo ėjimus ir šiuo žinojimu pasinaudoja apžaidimui. Tai ypač pavojinga kai psionika yra vienpusė. Tačiau, jeigu šių problemų nėra, atvirumas per visą spektrą leidžia geriau pažinti ir suprasti vienas kitą, nelieka problemų ir konfliktų, kylančių dėl nesupratimo.

Dabar paaiškinkime kokie yra projekcijos vieno žmogaus į kitą principai psioniniu ir nepsioniniu atveju. Norint suprasti kaip tai veikia, reikia būti susipažinus su mano žmogaus samprata, su keturnare sąmonių sandara ir trimis žmogaus aukštais, kuriuose realizuojama jo esmė. Šitų dalykų čia jau nekartosiu. Įprastinis atvejis yra toks, kai kitas žmogus sąmonėje pasirodo tik savo fasadine dalimi, projektuodamas tik dalį savo spektro informacijos. Turime akių-garso projekciją į priekinę sąmonę, taip pat galimos taktilinės projekcijos į centrinę sąmonę. Šie variantai ir sudaro kito žmogaus fasadą. Mums atrodo, kad, laimei, fasade matoma ne viskas, nes giliosios spektro dalys lieka paslėptos, tokios kaip emocijos, mintys, atsiminimai ir pan.

Į savo fasadą kito žmogaus galvoje kiekvienas darome nepriklausomas projekcijas, priklausomas projekcijas, ir sau pasilaikome užlaikytas dalis. Nepriklausomos ir priklausomos tai tos, kurios nepriklauso arba priklauso nuo žmogaus valios. Tai yra, turime dalį, kuri projektuojama nepriklausomai nuo mūsų valios ir yra dalis, kur mes valingai renkamės ką projektuoti iš savo galinės sąmonės: paviešiname kai kurias savo mintis, jausmus, centrinės sąmonės būsenas ir t.t. Bet yra daug dalykų kurių neviešiname, kuriuos pasilaikome sau.

Taigi psionika susideda iš dviejų dalių: žmogaus fasado skaitymo ir giliųjų dalių skaitymo. Psionas turi skaityti fasadą ir žiūrėti kas nepriklausomai nuo žmogaus valios projektuojama į jį. Tai išvaizda, kuri suteikia daug informacijos apie minčių būklę, nevalingos emocijų projekcijos, centrinės sąmonės būsenų projekcijos, tokios kaip nuovargis, minčių, nuostatų, pažiūrų pasireiškimas per elgesį ir mimikas. Tada psionas fasade gali skaityti priklausomas projekcijas, kuriose matosi žmogaus valia kažką kitiems parodyti savo fasade, kito žmogaus sąmonėje. Tai svarbu todėl, kad žmogaus dažnai pasako daug daugiau, negu tiesiogiai fasade matosi, tai yra, dalykus, kurių pats gerai nesupranta, kurie kyla iš neįsisąmonintos pasąmonės. Ir pagrindinė psiono darbo vieta yra užlaikytų dalykų atskleidimas per visą žmogaus sąmonių spektrą, kurios neprojektuojamos į fasadą.

Kaip daromas giliųjų žmogaus sąmonių nuskaitymas. Be tikros natūralios arba technologinės psionikos yra kognityvinė, kurioje naudojamas žemėlapių ir trajektorijų juose metodas. Kiekvienas žmogus sudarytas iš žemėlapių, jį turi kiekviena sąmonė, pradedant nuo priekinės, kur žemėlapis yra planetos paviršius, kurio pavyzdžius kiekvienas turime savo galvoje. Žmogus juda šiame žemėlapyje ir surinkinėja jame kokią nors trajektoriją kaupiamojoje sąmonėje: tai vietos, įvykiai, situacijos ir pan. Žemėlapis yra universalus kiekvienam ir žemėlapiais sutampa visi žmonės, skiriasi tik individualiomis trajektorijomis, kurios susikaupia atmintyje ir vadinamos gyvenimo biografija. Taip pat yra kognityviniai žemėlapiai, kuriuose surinkinėjamos minčių trajektorijos kurios irgi individualios. Pilna kalbos lingvistinė struktūra yra žemėlapis, o konkrečios kalbinės konstrukcijos naudojamos mintyse yra trajektorijos. Kaip pasinaudoti žemėlapiais - akivaizdu. Didelė dalis žmogaus proceso yra reakcijos į ką nors: reaguojame į aplinką, objektus, situacijas, žmones, kurie apibrėžia reakcijų turinį. Tame dalis yra universalių, dalis individualių dalykų. Todėl psioniškai stebint žmogų, jį reikia mąstyti kontekste, situacijoje, aplinkoje, kuri į galinę sąmonė įdeda turinį.

Žinoma vien spėliojimu viso biografinių trajektorijų turinio rekonstruoti neįmanoma. Tačiau galima psioniškai matyti žmogaus fasadą savo priekinėje sąmonėje, papildžius jo vaizdus vidiniais galinių spektro dalių žemėlapiais ir bent kai kuriomis trajektorijomis. Tai lengva kai žmogus gerai pažįstamas arba kai jis yra žinomas, nes pats atsiskleidžia arba yra atskleistas. Ypač daug duomenų apie kiekvieną žino valdžia ir jiems labai nesunku užpildyti užlaikomas žmogaus vidines dalis, kurios kitiems gali būti nežinomos. Tačiau iš principo šie dalykai, privatūs duomenys, turi būti laikomi paslaptyje, tačiau mafija beveik niekada šio reikalavimo nevykdo ir savo pranašumais naudojasi prieš žmones.

Jeigu psionika reali, ne kognityvinė, galinės spektro dalys atskleidžiamos instrumentiškai, parodomos sau taip, kaip pilnas žmogus matomas iš vidaus. Technologijoje tai yra technologinės ausies principas, kur nuskaitomos gnostinės struktūros telepatiniais instrumentais. Gal būt, tai gali ir pats žmogus, skenuojant arba surenkant fasadus ne su savo priekiniu, bet galinių pirmapradžiu kūnu. Kol kas tokia galimybė laikoma neįrodyta, bet gali būti paprasčiausiai pavergtame žmoguje slopinama. Realios psionikos atveju, visada matomos individualios realizacijos bei trajektorijos ir nereikia naudoti jokių žemėlapių sistemos.

Ar tai gerai, ar blogai - susilaikau nuo vertinimo. Dažniausiai blogai būna tada, kai žmonės yra nelygiose sąlygose ir mato vieni kitus nevienodu matymu. Vieni mato visą spektrą, kiti tik fasadus ir pasislėpę žmonės turi manevro laisvę per nepasiekiamą užlaikytą informaciją. Įprastiniuose fasaduose susiformavo gana pakenčiama kultūra, kur visi viešumoje priverčiami laikyti tam tikrų elgesio normų. Tačiau psionika nevieša, giliosios spektro dalys valdžioje esančių žmonių  neviešos, ir kai jie šitaip atidaro kito žmogaus gelmę, fasadui prideramų elgesio normų nelieka, jų nepaisoma. Tokia taktika labai dažnai taikoma žvalgyboje, kuri šią galimybę naudoja žmogaus triuškinimui vykdant psyopą, psichologinę operacija, kurios metu nelieka jokio kultūringo elgesio normų atvertoje žmogaus sąmonėje. Todėl šioje vietoje būna aktualios etikos problemos.

Telepatų bendruomenė be aukštos išvystytos kultūros - neįmanoma, ji iš karto žlunga, nebent tai vergų ir biorobotų bendruomenė. Tai blogiausias atvejis - psionikos ir vergovės junginys, kai pasinaudojant psionika visuomenė pavergiama. Raginu žmones nebijoti tokio „atidarymo", nes iš tikro tai ne toks jau didelis pranašumas, ir šokdinti bei terorizuoti ne visada įmanoma. Bet, žinoma, naudojama bendrai su teisėsauga, kai įvedamas koks nors drakoniškas įstatymas, specialiai kvailas, ir žmonės galvose šnipinėjami bei terorizuojami. Tai vergovinėje psionikoje gana gudru, bet irgi nėra neįveikiama. Tačiau tam reikia masinio pasipriešinimo arba masinės alternatyvos, kad negalėtų sudoroti po vieną. Gali pradėti statyti koncentracijos stovyklas tokiems atvejams, bet tokios sistemos pavaizduoti kaip „gražios", o save kaip „gražius žmones" neįmanoma.

Ir paskutinis atvejis yra psionika prieš psioniką. Kai visi viską vieni apie kitus žino, nei vienoje vietoje nelieka pranašumo, nes iš esmės, savo žemėlapiais visi žmonės vienodi, ir galima matyti kas jie gali būti, o kas negali, kad ir kaip norėtų vaidinti fasaduose. Tokius fantastinius, suvaidintus, tobulus fasadus nunešti labai lengva, reikia tik suprasti kas yra žmogaus, ir kas yra paslėpta jo giliosiose dalyse - o ten tas pats, kas ir pas visus.

klajunas

Tiesos vertinimo principas

Remiantis tuo, kas pasakyta pirmame „Filognozijos pradmenų" tome apie kūnų sandarą ir racionalizuotą Uroboro schemą, galima apibrėžti pagrindinį bet kokio pažinimo principą, naudojamą visose pažinimo sistemose, tačiau aiškiai ir detaliai pirmą kartą atskleistą tik filognozijoje. Norint jį suprasti, reikia per hipostratas žiūrėti ne horizontaliai, nuo priekinės iki galinės sąmonės, bet vertikaliai, neriant iš tikrovės paviršiaus tiesiai į pačią gelmę. Viršuje turime sumatorių, kurį žymime raide A; po juo turime substratinį gnostinį implantą į nematomą gelmę, žymimą B; ir pačią neapdorotą nematomą tikrovę, žymimą X. Raidės naudingos tuo, kad leidžia glausta forma aprašinėti pagrindinę tikrovės struktūrą, kaip ji atsiveria iš sumatoriaus vidaus.

Tai trys tikrovės formos, įmanomos iš žmogiškos suvokimo perspektyvos, sukuriančios tiesos pasireiškimo būdus. Kiekvieną reiškinį galima laikyti šių trijų parametrų funkcija. Akivaizdu, kad dažniausiai tikrovė atsiveria labai iškraipyta, nepilna forma arba iš viso neatsiveria, todėl norint ją padaryti matoma, reikia atlikti papildomus veiksmus. Tai ir yra kuriamo naujo filognozijos metodo pagrindinis uždavinys. Pažymėję reiškinį simboliu Ω, gauname tokią funkcijos išraišką: Ω (A, B, X).

Šį variantą dar reikia patikslinti, nes tikrovėje yra daugiau dalių negu rodo raidės B ir X. Visi substratai skyla į kuriančiojo prado substratą ir kūrinio substratą, todėl B1 - kuriančiojo prado gnostinis implantas ir B2 - kūrinio gnostinis implantas. Šis atskyrimas būtinas, nes kūrimo ir kūrinio hipostratos tokios skirtingos, kad turi būti dalinamos į atskirus segmentus loginėse struktūrose. Tas pats galioja ir tikrajai realybei, kuri sudaryta iš mažų mažiausiai dviejų dalių X1 ir X2 pagal gnostinių implantų analogiją. Sumatorius yra pagrindinis realybę surenkantis veiksmas, parodantis ją pagal sątvare užkoduotą kūnų sistemą; ir žmogus, naudodamas sumatoriaus surinktą realybę, kuria jos surastus modelius, atskleidžia hipostratų simetronus.

Simetronas atskleistas gali būti dviem būdais: reprezentaciniu ir manipuliaciniu. Reprezentacinis simetronas parodo hipostratą per vaizdą ir formą; manipuliacija - per elgesio savybes. Svarbūs abu variantai, nes duoda galimybę prie tiriamo objekto prieiti skirtingomis prieigomis, atskleidžiant platesnį jo galimybių spektrą. Reprezentacija daugiausiai formuojama naudojant sumatoriaus antisumaciją, kuri jau yra paaiškinta pirmame tome. Šis veiksmas, kaip matosi iš paties žodžio, yra priešingas sumavimui, vadinasi yra skaidymas į sudėtines dalis arba analizė. Šis veiksmas yra viena pagrindinių pažinimo formų ir gnostinio implanto, dedamo į substratus, kūrimo priemonė. Todėl turime jį pakelti į operatoriaus, kuriuo galima veikti objektą, rangą. Šis operatorius dar turi būti išvystytas pagal laksatinių ekranų logikos principus, ieškant naujų šio ekrano dėmenų, tačiau kol kas pateikiu tik tokį abstraktų vaizdinį.

Kadangi antisumatorius dažniausiai analizuoja fenomenologinį sumatoriaus vaizdą, kuriame surinkta nepilna informacija, tai rezultatas irgi būna nepilnas vaizdas, tik apdorotas paviršinis sluoksnis, kurį labai mėgsta Šliogerio gerbėjai. Tačiau yra galimybė pažiūrėti giliau paviršiaus, iškelti į šį paviršių tai, kas paslėpta gelmėje. Tai yra manipuliacija. Kadangi žmogus veikia tikrovėje su pirmapradžiu kūnu, jis sąveikauja su daiktais hipostratoje pilna sąveika, tik sumatorius ne viską parodo, todėl ši sąveika daug gilesnė, užčiuopianti kiekvieno objekto pirmapradę esmę. Tokia hipostratinė manipuliacija padeda į sumatorių iškelti papildomas savybes, kurios leidžia patobulinti daikto reprezentacinį modelį. Todėl manipuliacija irgi yra operatorius, kuris labai svarbus antisumuojant informaciją, maksimalia įmanoma apimtimi.

Ir svarbiausia vieta yra manipuliacijų ir antisumacijų rezultatas, vadinamas gnostiniu implantu į substratą, kuris yra objekto dzeta struktūra, prilipdoma sątvare prie kauzalinio kūno. Gnostinis implantas rodo kiek pažinimas yra pasiekęs tiriant pasaulį, o tai priklauso nuo to, kiek atskleistas simetronas atitinka tikrą, originalų, realybėje X esantį simetroną. Pilną, holoplastinį vaizdą atskleisti labai sunku, tam gali prireikti tūkstančių metų, tačiau to siekdamos civilizacijos, artėja prie dievų civilziacijos lygio. Tame yra ir milžiniška nauda, bet dar didesni pavojai, kurie taip pat turi būti sprendžiami dalykai šalia pažinimo klausimų. Taip pat reikia pabrėžti skirtumą tarp efektyvių ir teisingų modelių. Tai, kad simetrono pagrindu sukurta technologija efektyvi ir veikianti, nereiškia, kad ją pagrindžiantis reprezentacinis simetronas tikslus, nes technologinės manipuliacijos veikiančiomis gali būti net turint neteisinga arba nepilną reprezentacinį vaizdą, aiškinamą su klaidinga logika. Taip yra todėl, kad technologija veikia pirmapradis kūnas į pirmapradį tam tikra fundamentalia sąveika, kuri gali būti atskleista, tačiau tai nebūtinai atitinka mūsų įsivaizduojamą vaizdą ir logiką. Todėl toks argumentas, kad jeigu technologija veikia, vadinasi teorija teisinga - netaikytinas filognozijoje. Nes manipuliacijų operatorius, veikia visai kitu principu negu antisumacijos.

Dabar svarbiausias klausimas yra pasiektos pažangos vertinimas pagal mano 1000 dalių modelį. Dalys susietos su procentas ir viena dalis sudaro 0,1 proc. turimos informacijos. Sumatorius sumuoja ir antisumatorius antisumuoja informaciją, kuri, kaip ne kartą sakyta, nepilna. Vadinasi iš nepilnos informacijos negalima gauti šimtaprocentinio rezultato. Bendrai tariant antisumacijoje galima turėti ne daugiau, negu turima sumatoriuje. Todėl sumatoriaus sumuojamą informacijos plotą bandoma padidinti įvedant manipuliacijos operatorių, kuris turi parodyti daugiau, negu paprastai parodoma.

Taip, pagal dalis arba procentus gaunamos gnostinio implanto versijos, kurios priklauso nuo to, kiek jose yra teisingai antisumuotos informacijos. Jeigu naudojama 0 dalių, fantazijų pasaulis, arba 1 dalis, fenomenologinis antisumatorius, tai gauto gnostinio implanto versija yra 0 arba 1 (0 versija, 1 versija). Maksimali, aišku, yra 1000 versija, tačiau turint tokią versiją tikrovę būtų galima matyti dievišku matymu, tai yra, joje nebūtų jokių paslėptų ar uždengtų dalių. Kaip tai įvertinti yra akivaizdu. Žinant pilną realybės kūrimo simetroną, būtų įmanoma kurti savo realybę, būtų dievo lygio veiklos mastas, kuris matytųsi iš praktinio veiksmingumo. Todėl jeigu kas nors tvirtina, kad žino galutinę tiesą, pakanka paprašyti, kad sukurtų naują visatą ir ten perkeltų jus - ir jeigu sugebės, matysis, kad turimas reikalas su tikru dievu. Jeigu ne - tai akivaizdus šarlatanas ir melagis.

Filognozijos uždavinys - konkuruoti su religija, filosofija, ezoterika ir mokslu. Tos konkurencijos matas yra pasiektų gnostinių implantų versijos. Sakiau, kad kol kas filognozijos gnostiniai implantai yra 1 versijos, klausimas kaip sekasi konkuruojančioms grupėms. Religijos gnostinio implanto versija akivaizdžiai 0, nes paremta fantazija ir kliedesių pasauliu. Tai pasakinis folkloras, kuris pasaulį aiškina remiantis paviršine patirtimi, ir tuo, kas įdedama į gelmę, tačiau įdedama ne atskleidžiant tikrą simetroną, o savo fantaziją, kuriomis verčiama tikėti. Filosofija ir ezoterika kai kuriais atvejais turi 1 arba 2 dalis informacijos ploto. Ypač filosofija, kuri turi gerai išvystytus analitinius metodus. Tačiau tiriant hipostratas pažengusi ne toliau už religiją. Rimčiausias konkurentas, žinoma, yra mokslas, kuris mano vertinimu naudoja 150 gnostinio implanto versiją, nes yra pažinęs 15 proc. realybės. Tai nėra metodiškai tikslus skaičiavimas, tai tik orientacinis skaičius.

Skaičiavau taip: tikrovė skirstoma į priekinę ir galinę dalį po 50 proc. ir tris aukštus po 33 proc. Mokslo didžiausias pasiekimas yra Mendelejevo atomų lentelė ir atomo-molekulės gnostinis implantas į priekinės sąmonės materijos vaizdą. Chemijos lygmenyje šis modelis labai efektyvus, leidžia atlikti efektyvias manipuliacijas substancijomis ir tai įrodoma realiu veiklos mastu. Prie to dar pridedame aksitoninį eterį, ir turime viešo mokslo branduolį. Tačiau lendant į atomo modelio gelmę, prie fundamentalių kvantų, šių modelis jau daug mažiau veiksmingas ir iš tikro labai žemo lygio, nes vaizduoja dalelę kaip paprastą, geometrinį energijos virpesį, kuris turi labai mažai realiai valdomų naudingų savybių. Todėl akivaizdu, kad šis implantas nepilnas. Sujungę sumatoriaus ir pirmapradžio kūno sluoksnį į vieną elementą, gauname ketvirtadalį arba 25 proc. materijos segmentui, esančiam priekinėje pirmapradžio kūno dalyje. Kitas 25 proc. priklauso kuriančiajai substancijai. Jeigu tarsime kad iš šių 25 proc. atskleistas tik koks 15 proc. atomo paslapties, nes gelminės jo dalys nesuprantamos arba suprantamos neteisingai, tai mokslas visame pirmapradžio kūno spektre turės 150 dalių. Lyginant su 1 filognozijos, filosofijos, ezoterikos dalimi, atsiliekame 150 kartų.

Tai, žinoma, tik filognozijos pradžia, nes siekiama sukurti naujus metodus, kuriuos mokslo mafija naudoti draudžia, ir padaryti proveržius šiose srityse. Ypač svarbu pažymėti, kad filognozija daugiau domisi galinės sąmonės teorija, kuri mokslui dėl dogmatiško mąstymo sunkiai pasiekiama, todėl jos orientacija visai kitokia negu mokslo, kuris nuėjo lengviausiu materializmo keliu. Rodančiosios substancijos substratologinis gnostinis implantas - svarbiausias klausimas, turėsiantis paaiškinti, kas yra sąmonė. Pilnu paaiškinimu tai padaryti labai sunku, nes tai turėtų būti 1000 versijos substratologija, kuriai įrankių šiuo metu nėra nei manipuliacijų nei antisumavimo logikoje. Kelias prasidės nuo 1, 2, 3, 4 versijos gnostinių implantų ir t.t. Kokybė turės vis gerėti ir argumentai bus vis arčiau tiesos, nes žinosime kas esame, ir nebus jokių kliedesių šiuo klausimų - nei religinių, nei ezoterinių, nei mokslinių, nei filosofinių.

Šio klausimo paaiškinimą noriu užbaigti konkrečiu pavyzdžiu, paimdamas konkretų objektą. Sumatoriuje turime objektą „medis". Jį žymime taip: Μ (A, B1, B2, X1, X2). M (A) pasirodo priekinėje sąmonėje kaip medžio išvaizda, kuri yra gryna neįreikšminta juslinė forma. Šią formą galime tyrinėti su savo protu ir kurti įvairius supratimus kas tai yra. Galima pavyzdžiui, nuspręsti, kad medis turi medžio „dvasią", turinčia specialių galių daryti poveikį arba nuspėti ateitį, kad su ta dvasia galima susisiekti, gauti iš jos informacijos. Įsivaizduoti, kad miškas pilnas tokių dvasių pasaulis. Su projekcijos operatoriumi tokias fantazijas kaip gnostinį implantą M (B2) suprojektuojame į kauzalinį medžio kūną M (X2), kuris yra anapus medžio vaizdo, jo gelmėje. Toks implantas bus 0 versijos, nes jis paimtas iš fantazijų pasaulio, o ne realiai tiriant, atskleidžiant realų simetroną. Toks mąstymas yra folklorinis, mitologizuojantis.

Tačiau atsiranda mokslas ir medį pradeda tirti realiai - jį nupjauna, pakiša po mikroskopu, atranda visas anatomines ir fiziologines funkcijas. Pasiekia ląsteles, atranda molekulinę-atominę ląstelės teoriją, atranda molekulinę genetiką ir pradeda suprasti kuriančiojo prado elementus. Kaip jau sakiau toks gnostinis implantas yra maždaug 150 versijos, vadinasi 150 kartų pranašesnis, „teisingesnis" už mitologinį, žinoma, tik veiklos masto požiūriu. Tokie veiksmingi ir teisingi tiek reprezentacine, tiek manipuliacine prasme modeliai leidžia formuluoti stiprius argumentus, ir net jeigu jie ne galutiniai, jie tikrai yra svaresni už kliedesinius, nes akivaizdu, kad vadovautis objektyvia logika daug saugiau, negu folklorine. Tačiau tai, kas moksle yra gerai, filognozijoje turi būti dar labiau pagerinta, nes efektyvumas - ne viskas.

Akivaizdu, kad efektyvumo perdėtas sureikšminimas turi ir trūkumų, nes jis traktuoja daiktą tik kaip resursą ir nėra pozityviai jo atžvilgiu nusiteikęs. Žinias moksle mokama pritaikyti tik naikinimui, ko tikrai nebus filognozijoje tada, kai ji pasieks aukšto lygio gnostinius implantus į tikrovės kauzalinius kūnus. Iš dalies substratologija yra metodo dalis, tačiau ji kompensuojama per vertikalią integraciją su sumatoriumi, kuris yra skirtas daiktus surinkinėti tik puoselėjimui, o ne išnaudojimui, nes yra ne 2, bet 3 sąmonės kokybės kriterijai, kurių svarbiausias turi būti trečias, reikalaujantis tikrovei nekenkti.

Antitechnologinis humanizmas gali pirmenybę teikti pasakiniam supratimo variantui, nes jis aiškina neteisingai, nesupranta, todėl negali realiai pakenkti, o tikras žinojimas - pavojingas. Todėl norėtų gelbėtis propaguojant visuomenėje pasakas apie realybę, nes toks supratimas mažiau pavojingas, gali būti pavojingas tik pačiam žmogui. Bet, atskleidę visą medžio spektrą, jo giliąsias gyvybines dalis, galbūt net atrasime, kad jis turi išvystytą augalinę sielą ir yra ne mažiau gyvas už žmogų. Tai galėtų būti kelias, kuriuo galėtume eiti didesnio humanizmo kryptimi. Filognoziją įsivaizduoju kaip humanistinę, tikrovę pažįstančią didesnio gėrio sukūrimui. Kita vertus, akivaizdu, kad reikalingos griežtos saugumo priemonės, nes ne daug kas turi tokio aukšto lygio supratimą. Visi laukiantys gero grobio svajoja pasiimti tik efektyviąsias dalis, visa kita išmetant kaip nereikalingą balastą. To padaryti tikrai neleisime.

klajunas

Karas kliedesių pasauliui

Aprašius tiesos procento vertinimo kriterijus, galima pereiti prie detalesnio paaiškinimo to, kas ji yra ir kas yra ja pagrįsta logika, konstruojama konkrečios tiesos pagrindu. Žmogus mano teorijoje skirstomas į priekinę ir galinę sąmonę, kurios maždaug atitinka objektyvų ir subjektyvų pasaulį. Todėl visai natūralu, kad suvokimas gali būti pagrįstas labiau viena ar kita vieta. Pažinimas gali siekti atskleisti objektyvią tiesą, parodančią kaip iš tikro yra tikrovėje, bet jis gali būti ir daugiau kūrybinis, kuris ne ieško atitikimo, bet tikrovei primeta savo savavališkas simetrijas. Tai gali atsitikti dėl pažinimo metodų netobulumo, dėl nesugebėjimo suprasti, o gali būti ir specialiai siekiama, norint žmonių sąmonėms bendruomenėse primesti kokią nors formą tam, kad valdžia ar išnaudotojai gautų naudą iš formos sukuriamo elgesio. Tai gali būti tikėjimas maginiais ritualais, šamaniniais gydymo metodais ir pan., kai tariami ar tikri specialistai tikintiems klientams teikia savo paslaugas.

Kokie objektyvios logikos kriterijai paaiškinau, bet čia pakartosiu dar kartą, nes tai suprasti filognozijoje yra svarbu. Kai žmogus žino tikrą tikrovės formą, kai teisingai supranta jos sandarą ir veikimo mechanizmą, gali suplanuoti teisingas manipuliacijas, pavirstančias į iš tikro veikiančią technologiją. Tai objektyvioji tiesa ir ja pagrįsta logika. Jos kokybė priklauso nuo to, koks tiesos procentas naudojamas, kokios versijos yra gnostinis implantas. Pilnas veiksmingumas pasiekiamas tik žinant visą tikrovės sąrangą, o tai pasiekti labai sunku ir žmonija ilgą laiką turės tenkintis nepilna tiesa, todėl logikos objektyvumas ilgą laiką bus ribotas, bet įrodomas realiu veiksmingumu. Tačiau kai žmogus atsitraukia į savo galinę sąmonę, čia galima rasti visko, visokio neteisingo, kliedesinio folkloro, kuris turi tik psichologinę įtaką ir naudojamas psichologinėse operacijose šarlatanų ir manipuliatorių. Pavyzdžiui, toks yra folklorinis tikėjimas, kad maginis amuletas gali apsaugoti nuo nužiūrėjimo, prakeiksmo ir blogio. Toks tikėjimas paremtas tam tikru pasakinių tikrovės supratimu, turinčiu savo įsivaizduojamą simetroną, kurio pagrindu ir kuriama amuleto „technologija". Ši technologija nėra objektyvi, nes jos simetrija paimta iš fantazijų pasaulio, neatitinka tikros tikrovės sandaros, ir tėra viso labo 0 versijos gnostinis implantas, kuris sukonstruotas ne iš tikrovės realaus tyrimo, bet iš paimtas iš vaizduotės.

Iš principo, abi tiesos rūšys gali būti svarbios visuomenės valdymui, nes remiantis vien objektyviu žinojimu, visų norimų žmogaus elgesio formų gauti neįmanoma. O reikia ir tam tikros etikos, tam tikro ribų supratimo, turi būti dalykai, kurie laikomi tabu visuomenėje ir pan. To be psichologinių manipuliacijų, be melo ir netiesos dažnai suformuoti būna neįmanoma. Todėl kūrybinis tiesos ir logikos elementas dažnai neišvengiamas. Tai pripažįstama net filognozijoje, ypač per trečio sąmonės kokybės kriterijaus įvedimą, kuris reikalauja laikytis nustatytų etikos normų pažįstant tikrovę ir taikant žinias technologijų kūrimui. Iš esmės šis reikalavimas yra pagrįstas moraliniu folokloru, nes daugelio dalykų, kurių reikia pagrįsti moraliam elgesiui, tikrovėje nėra ir žmogus juos ten turi įdėti savavališkai. Tačiau šis principas gali būti taikomas tik ribotai, pusiausvyroje su kitais dviem kriterijais. Nes visgi objektyvi tiesa yra svarbiausia ir ji tik šiek tiek turi būti prilaikoma, kad neperžengtų ribų pavojinga kryptimi.

Tačiau argumentai surinkinėjami tokio folkloro pagrindu stiprūs tik tiek, kiek atlieka šią funkciją - būtent ribojimo nuo savivalės. Tuo tarpu, kai reikalingos tikros, objektyvios, veikiančios žinios psichologinės technologijos netaikytinos ir šalintinos iš filognozijos, tai yra, visos psyopinės magijos, ezoterikos, gydymai, kovos su piktų dvasių pasauliu būdai, vibracijų kėlimai, dvasiniai augimai ir pan. Galima kelti vibracijas įsivaizduojamu kėlimu arba maldomi tiesiogiai bandyti kreiptis į tikrovės pagrindą, tačiau tokie psichovektoriai pagrįsti tik savęs psichologiniu programavimu, kuris arba neduoda jokios realios vertės, išskyrus įsitikinimą, arba žmogui žalingas, nes sukuria sveikatai pavojingų iliuzijų pasaulį.

Dažnai primenu, kad mano tikslas pažinimą išplėsti iki viso žmogaus spektro, bet tikrai ne implantuojant žemos vertės gnostinius implantus, tą galinę dalį planuoju pažinti objektyviai, maksimaliai tiksliai atskleidžiant tikrą gnostinės substancijos simetroną panašiai kaip tai buvo padaryta tiriant materiją priekinėje sąmonėje. Tai daroma tik dėl žinojimo, geresnio supratimo, tikrai ne tam, kad būtų galima užvaldyti ar pavergti, kurti sielai pavojingas technologijas. Tokio kelio atidarymas yra rizikingas, tačiau manau, kad filognozijos genijams užteks proto ir išminties savo technologijų apsaugojimui, nes kas jau kas, o jie tikrai mato visą žmogaus giliąją prigimtį, ir klaidingų sprendimų padarymo visas galimybes. O tai reiškia, kad reikės stumti iš kelio visus religinius, ezoterinius ir filosofinius 0 ir 1 versijos gnostinius implantus, karaliavusius virš 2000 metų ir pakeisti juos pranašesniais. Sunku pasakyti, kodėl pažinimas šioje vietoje tiek ilgai buvo užstrigęs. Nenustebčiau, jeigu tikras žinojimas iš mūsų buvo pavogtas karalių ir aristokratų luomo, kurie pasisavino šią planetą, o mus pavertė iliuzijų pasauliuose gyvenančias beždžionžmogiais. Tiesa tai ar ne - nežinau, tačiau 2000 metų toje pačioje vietoje man yra labai įtartina situacija - tai tiesiog neįsivaizduojama ir neįmanoma. Mums paprasčiausiai meluoja.

Laimei yra galimybė savo protą patobulinti teisingu supratimu, įvertinti kokioje vietoje yra mūsų tikrovės pažinimas. Įvertinti kokios vertės mūsų logikos ir jų pagrindu surinkinėjami argumentai. Religiniai, maginiai, ezoteriniai ir filosofiniai argumentai labai silpni ir jiems iki galutinio žodžio labai toli, todėl fanatinis susijaudinimas jų pagrindu yra kvailas, rodantis žemą supratimo lygį, netiesą žmogaus galvoje, savęs pervertinimą ir susireikšminimą. Žinoma, viskas ką čia sakau, taikau ir sau, nes laikau, kad filognozija tikrovės sumuoja ne daugiau negu filosofija, tačiau savo pradinį metodą laikau proveržiu, kuris gali sudaryti sąlygas pasukti pažinimą teisingu keliu. Sumatoriaus lygmenyje, manau, pateikiant keturių sąmonių struktūrą pasiektas optimalus variantas; taip pat labai svarbus yra objekto kūnų sandaros principas. Beveik viskas, ką paaiškinau ankstesniame straipsnyje ir šiame, paimta iš šių modelių. Todėl norint suprasti apie ką čia kalbu, reikia juos gerai įsisavinti. Tai padarius sėkmingai, gaunamas mano naujoviško metodo branduolys.

Taip pat reikia suprasti galinės sąmonės statusą, o būtent - kad ji programuojama. Žmogui gimus, galinė sąmonė būna tuščia, ji užsipildyti informacija pradeda tik tada, kai įsijungia priekinės ir centrinės sąmonės paveiksliukai, per kuriuos galinė sąmonė laipsniškai užpildoma turiniu. Tą dalį vadinu kaupiamuoju elementu. Tai reiškia, kad galinė sąmonė pilnai priklauso nuo aplinkos ir skirtingos aplinkos sukuria skirtingus sąmonių tipus. Čia galima turėti aukšto lygio žinias, bet čia gali būti suformuoti ir visiški kliedesių pasauliai, tikintys magija, mistika, ezoterika, religija ir panašiu folkloru. Teisingą tikrovės formą gauti yra labai sunku, bendruomenės ją gauna per labai ilgą laiką, kol atsiranda sąlygos kurti tikrą technologinę civilizaciją. Žinias galima naudoti ir neišmintingai, tačiau be jų žmogui geresnio gyvenimo nėra, nes kultai ir tikėjimai, kuriais vadovavosi senovės žmonės ikitechnologiniais laikais, nebuvo protingi ir humaniški, tie ritualai ir ceremonijos dažnai buvo net visiškai beprotiški, nes „liepdavo" žudant ir kankinant aukoti žmones ar žiauriai juos luošinti. Papročiai ir tradicijos daugeliu atveju buvo žvėriškos, rodančios labai žemą supratimo lygį. Iš to matosi, kad pavojinga gali būti ne tik objektyvi, bet ir subjektyvi logika. Subjektyvi logika neretai būna dar nežmoniškesnė, nes būdavo visiška absurdiška beprasmybe.

Tokių dalykų turime ir šiais laikais, turime šių dienų subjektyvųjį folklorą, įvairių ideologijų pavidalu. Toks yra, pavyzdžiui, nacizmas, komunizmas, monarchizmas, etatizmas, elitizmas, transhumanizmas ir pan. Jų pagrindu kuriamos įvairios psyopinės susidorojimo schemos, semiančios savo principus iš tikrovės, kurios niekur išskyrus paklydusias galvas nėra. Tikrovė objektyvią formą turi tiek priekinėje, tiek galinėje žmogaus dalyje. Žmonija daug laimėtų, sugebėjusi atskleisti tikrą tiesą apie save ir tikrovę; manau, kad beprotybės pasaulyje tada labai sumažėtų. Tai bus pagrindinis filognozijos tikslas - išstumti folklorinę tiesą, folklorinę logiką ir folklorinius argumentus, kurie remiasi netikru, išgalvotu pasauliu. Turėsime dirbti tol, kol neliks nesutriuškintos nei vienos psyopinės susidorojimo technologijos visuomenėje, nesvarbu kaip iš to gyvenančios organizacijos priešintųsi.

klajunas

Objektyvaus pažinimo struktūra

Filognozo kelionė prasideda nuo pačių akivaizdžiausių, sątvaro paviršiuje pasirodančių principų, kuriuos atranda visi šiuo keliu einantys tikrovės tyrinėtojai. Šių principų užuominos randamos religijoje, filosofijoje, ezoterikoje ir moksle. Tačiau man žinomuose variantuose trūksta išbaigtumo, teisingo įsigilinimo į savo sąmonės struktūrų esminius bruožus. Teisingu keliu ėjo I. Kantas, E. Husserlis, M. Heideggeris, filosofiniu metodu tyrinėję sąmonės, kurią vadinu sątvaru struktūrą, tačiau jų pasiekimai nepakankami, filognozijos ir filognozo netenkinantys. Filognozija siekia ne išminties, bet pažinimo, todėl didelė dalis filosofais vadinamų tyrėjų iš tikro buvo ne filosofai, bet filognozai. Mano tikslas šią kryptį išgryninti, atskirti nuo filosofijos ir užsiimti joje tik tikrovės pažinimu, bet jokių pašalinių užsiėmimų. Šiuo požiūriu esu pirmasis, „grynas" filognozas, dedantis naujos srities pamatus.

Kadangi tai pažinimas, nenuostabu, kad filognozijai labai svarbus logikos klausimas, kurį bandau spręsti kitaip, ieškodamas naujo racionalumo, kuris būtų anapus vaizdo ir veiksmo. Tačiau pradžia visgi yra vaizdas ir veiksmas, kuriuos peržengti bus įmanoma tik tada, kai suprasime šio paviršiaus esmę ir būsime pasiruošę žengti tolesnį žingsnį, žingsnį į gelmę. Logika, kaip žinia, gali būti subjektyvi ir objektyvi. Subjektyvi logika naudoja emocijas ir grynas su niekuo nesusaistytas formas. Tokia logika formą ne tiek paima iš tikrovės, kiek jai primeta. Tokia logika yra subjektyvaus psichovektoriaus pagrindas, kuris veiksmą sujungia su tam tikra žinių, žinojimo sistema. Tokia logika gali programuoti tik save arba kitą sąmonę, tačiau negali objektyviai veikti tikrovės. Tuo pagrįstos visos psichologinės operacijos, folklorinės ezoterikos ir mitologijos, kurios kuria „technologiją" iš psichinio substrato ir ta technologija veikia tik kaip šio substrato manipuliavimo priemonė.

Kitaip yra su objektyvia logika, kuri atitinka objektyvios tikrovės formą, kurią žinant, galima tikrovei daryti realų poveikį, tai yra, ne per suvokimą, ne per įspūdį ar iliuziją, bet per realų veiksmą su pirmapradžiais objektais. Tuo kažkokia dalimi užsiima filosofija, ezoterika, bet daugiausiai mokslas. Tuo tarpu religijoje, mitologijoje, magijoje objektyvios logikos yra mažiausiai. Šios senovinės sąmonės valdymo technologijos šiais laikais yra atgyvena visose objektyviose srityse, vienintelė vieta, kur dar gali rasti sau vieta yra psichologinė konsultacija ir terapija. Tame nieko nuostabaus, nes tokios logikos visos pagrįstos manipuliavimo savo ir kitų psichika psyopais. Aišku, negalima sakyti, kad psyopai neveikiantys - jie yra puikūs manipuliavimo sąmone instrumentai. Kai sakoma, kad tai neveikia, tai turima omenyje, kad jie neveikia kaip objektyvi technologija, kuria galima, vien per žinias, žinojimą manipuliuoti realia substancija, visu substancijų spektru.

Čia, žinoma, reikia padaryti pastabą, kad žmogaus realybė turi du aukštus ir procesai gali vykti pirmame, žemutiniame aukšte ir sąmonėje. Kadangi sąmonės sumatoriuje mes sumuojame tik nedidelį pirmapradžio kūno sąveikų su aplinką plotą, me nematome kas esame tikrovėje ir kaip esame su ja surišti. Tos sąveikos anapus sąmonės vyksta pilna, holoplastine apimtimi ir mums daro poveikį daugybė nežinomų aplinkos faktorių ir mes darome daug platesnės apimties poveikį, negu mums rodo sąmonė. Tačiau tai neturėtų mūsų apgauti folklorinių technologijų atžvilgiu, nes koreliacija tarp projekcijų iš homunkulų struktūros į pirmapradžio kūno struktūrą nėra tiesioginė. Sąmonėje, suvokime mes galima apsigauti poveikio iliuzija, bet kaip viskas veikia anapus sąmonės - nematome. Kitaip sakant, galima pasikeisti psichinę būseną savęs programavimu, bet koks to ryšys su tikruoju žmogumi, nežinome. Kartais to užtenka, nes svarbu tik tai, kaip jaučiamės sąmonėje.

Taigi, kaip filognozą, mane domina objektyvi tikrovės struktūra, kuri pirmiausiai pasiekiama per priekinės sąmonės sumatorių. Priekinė sąmonė, kitaip sakant, yra visa ta realybė, kuri sudaro žmogaus kūno homunkulo aplinką. Neįsigilinus tai suprasti gali būti sunku, gali būti sunku suvokti mano naujoviškas sąvokas, daugelio kurių nėra nei mokslo, nei filosofijos teorijose. Filognozija yra nauja disciplina ir čia bus daug naujų idėjų ir sąvokų, kurių niekada nebuvo jokioje kitoje pažinimo sistemoje. Kol kas stengiuosi naujoviška terminologija neužtvindyti, nes tapčiau visiškai nesuprantamu, o viešinimo logika tokia, kad informacija skirta kitiems ir mano tikslas - maksimaliai palengvinti informacijos prieinamumą. Kol teorija nepaversta universalizatų sistema, ji su tokia problema susiduria beveik visada. Kad sąmonėse būtų universalizatų implantai, ji turi būti specialiai apdorota ugdymo proceso metu. Naujos teorijos tokio palengvinimo dažniausiai neturi, ir jų prieinamumas būna ribotas tol, kol visuomenė ją įsisavina arba atmeta, kaip nereikalingą, neefektyvią ar nepraktišką.

Todėl manau reikia paaiškinti kai kuriuos žodžius plačiau. Kas yra sumavimas visi žino iš matematikos, skaičių teorijos. Pavyzdžiui, kas yra bet koks didesnis skaičius? Akivaizdu, tai vienetų suma. Vienetų jungimas į aukštesnes, subendrintas struktūras yra sumavimas. Šį procesą galima vykdyti su bet kokia iš dalių ar elementų sudaryta realybe, kurią galima jungti į visumas, sieti į subendrintas sistemas. Šia reikšme sąmonė ir vadinama sumatoriumi, nes ji sujungia informacinių vienetų srautą per jutimo kanalus į subendrintą informacinį plotą, kuriame žmogus orientuojasi kaip objektyvioje realybėje. Vienas iš filognozijos fundamentalių principų teigia, kad sumuojamas anapusinės realybės informacinis plotas yra labai mažas, tik keli procentai visos realybės, todėl sumatoriuje mes turime nepilną, tik labai apibendrintą ir abstrahuotą pirmapradės tikrovės vaizdą. Jo mums užtenka išgyvenimui, tačiau tikrai per mažai pilnam tikrovės suvokimui. Iš tikro sumatorius mums neparodo pačių svarbiausių tikrovės principų, dėl ko mums ji yra neįveikiama paslaptis, dėl kurios ir atsirado visos religijos, filosofijos ir mokslai. Šiais keliais einama jau labai ilgai ir rezultatai tikrai nedžiuginantys. Nors ne visi mano, kad tai blogai - sakoma, kuo mažiau žinosime, tuo pasaulyje bus mažiau blogio, nes žinios išsigimėlių rankose žmonijai reikštų neišvengiamą galą, prie kurio veda, pavyzdžiui, transhumanistiniai psyopai.

Išsiaiškinę kas yra sumatorius, turime šią sąvoką skaidyti į smulkesnes sąvokas, kurios pagilina priekinės sąmonės supratimą, paryškina jos realią, paviršinę, fenomenologinę konfigūraciją. Tos sąvokos yra sumantas ir sumatas. Sumantą galima apibrėžti kaip aspektą, kuris sąmonės struktūroje sumuoja, o sumatą, kaip tai, kas yra sumuojama. Kitaip sakant, priekinė sąmonė, juslinis pasaulis, sudarytas iš sumanto ir sumato. Sumantas ateina iš sąmonių vidaus, tai yra subjektyvusis kanalas, o sumatas ateina iš išorės, iš objektyvios realybės. Kiekvienas daiktas yra sudarytas iš šių aspektų, kuriuose naudojant psichinius sąmonės substratus lipdomas anapusinės realybės vaizdas. Tiek sumantas, tiek sumatas turi savo darybinius elementus, kurie naudojami objekto subjektyviam ir objektyviam konstravimui iš sątvare esančio substrato, kurį „Filognozijos pradmenyse" vadinu rodančiąja substancija. Šie darybiniai elementai labai svarbūs, nes antisumavus juos atbuline projekcija į protą per kontinuumų struktūras, gaunama analitinė sistema, kurioje narstomas juslinis objektas pažinimo sistemose. Sukūrus antisumavimo keliu, tai yra veiksmu priešingu sumavimui, tokią analitinę sistemą, gnostinio implanto pavidalu ji prilipdoma prie kauzalinių anapusinio pasaulio kontinuumų ir sudaro žinojimo apie realybės struktūrą sistemą.

Kadangi sumantas yra subjektyvioji objekto dalis, ji gali būti sudaryta ne tik iš analitinių struktūrų, bet ir iš emocinės sąmonės elementų, kurie susaisto narstomą objektą su emocine sąmone. Siekiama, kad objektyviame pažinime to būtų kuo mažiau, ir kad į teorijas nebūtų įtraukti jokie emocinių sąmonių elementai ir kitokie subjektyvizmai, tačiau buvę atvejų, kai to išvengti nepavykdavo ir gaudavome vietoj objektyvaus pažinumo, kokią nors ideologinę kliedesių sistemą. Mokslininkai to turėtų vengti, bet, kaip sakoma, jie „irgi yra žmonės" nes turi visą sąmonių spektrą, į kurį įeina ir emocinė sąmonė, kuri sutraukiama į objektyvaus pasaulio paveiksliuko sumanto darybinius elementus ir nuspalvina jį teigiamomis arba neigiamomis emocinėmis spalvomis bei vertinimais. Filognozijoje tokiam principui matau tik vieną pritaikymą - tiriamas pasaulis turi būti suvokiamas per pozityvumo jausmą, turi būti stengiamasi pažinti ne tam, kad pakenktum arba sunaikintum, kas leidžiama tik gynybiniais tikslais. Filognozija neturi būti atiduota į rankas išsigimėliams.

Kadangi sumantas ir sumatas sudaryti iš psichinio substrato darybinių elementų, jie nėra tikra anapusinio objekto substancija. Objektų sumatuose mes matome perteiktą tik tam tikrą anapusinės tikrovės vaizdą, tačiau tas vaizdas labai nutolęs nuo to, kas yra iš tikro ir pagamintas ne iš originalios medžiagos. Informacinis plotas juose labai mažas, todėl fenomenologinio sumato vaizdo neužtenka norint suprasti tikrovę ir reikia išradinėti įvairius papildomus pažinimo metodus bei technologijas. Anapus sumato yra visas spektras tikro hipostratų substrato, iš kurio įpriekiname tik nedidelį objekto sluoksniuką, kuris mums reprezentuoją tikrą daiktą. Visa kita lieka paslėpta hipostratose. Nematome būsenų, nematome jausmų, nematome minčių, matome tik sumatų priekinius fasadus, kurie substancijų spektre sudaryti iš organinės medžiagos. Akivaizdu, kad žmogus ne vien organinis, turi daug eterinių komponentų, sielinių, kurie sumatuose nerodomi, arba kitaip - neįpriekinami. Tačiau yra specialios technologijos su kuriomis tai padaryti įmanoma - pavyzdžiui, technologiškai įpriekinti mintis, kylančias sielinėje substancijoje. Tokiu atveju jau turime telepatinį sumatorių, kuriame matosi kitų žmonių mintys.

Kol kas pateikiu tik idėjos esmę, tačiau, be abejo, būtina daryti išplėstą sumanto ir sumato darybinių elementų analizę, ypač susijusią su analitinėmis pažinimo sistemomis, paaiškinant, kad jeigu tose sistemose, šie darybiniai elementai laikomi ne psichine iliuzija, bet tikromis pirmapradės tikrovės savybėmis, turime labai žemo lygio mokslo sistemą. Deja tokia yra fizika, chemija, biologija ir pan.

klajunas

"Magijos" teorija filognozijoje

Šiame skyrelyje pratęsiu sątvaro filognozinę analizę, kurioje pateiksiu sumatoriaus, sumanto ir sumato terminų platesnį paaiškinimą, su konkrečiais pavyzdžiais. Šis aiškinimas bus šiek tiek sudėtingesnis, todėl suprantamas tik įsigilinusiems į mano iškeltas filognozijos problemas. Kitiems skaitymas greičiausiai neduos jokios naudos, nes sudėtingas koncepcijas galima suprasti tik gerai įsisavinus pradmenis. Dėl šios priežasties laukiančius lengvo ezoterinio pasiskaitymo turėsiu nuvilti. Kiti, galbūt, turintys šiek tiek labiau išlavintą protą, net nesusipažinę su ankstesniais klausimais, esmę sugebės suprasti.

Tiems, kam sunku įsivaizduoti ką reiškia žodis laksatinis ekranas, kuris yra pagrindinė filognozijos aprašymui naudojama konstrukcija, siūlau į terminą pasižiūrėti paprasčiau, matematiniu žvilgsniu. Paprastą laksatinį ekraną galima įsivaizduoti kaip koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi erdvę, x, o horizontali - laiką, t. Tai pats paprasčiausias atvejis, iki šiol naudojamas moksle, kurį laikau neteisingu, nes anapus sumatoriaus tokių dėmenų, kaip x ir t nėra. Naujas laksatinis ekranas yra toks, kuriame klasikiniai dėmenys, atvaizduojami ašyse, pakeisti naujais. Tai nėra taip paprasta, nes iš savo prigimtinių suvokimo formų išlipti labai sunku.

Taigi ašys x ir t yra dėmenys, paimti iš sumanto darybinių elementų, kurie veikia kaip formos, į kurias psichikoje įstatoma sumatas, arba pats objektyvus atvaizdas. Šioje koordinačių sistemoje sumatas būtų atvaizduojamas kreive grafike. Tarkime tai elementas, judantis tam tikru greičiu, kuris nustatomas naudojant ant ašių atsirandantį skirtumą liniuotės projekcijose. Taip kuriant formules, sumaišomos sumato ir sumanto savybės, objektas suvokiamas iš gaublės perspektyvos sąmonėje, kur gaublė sudaro savotišką objekto vertinimo atskaitos sistemą.

Kaip šį modelį pakeisti į tikroviškesnį? Turime sumanto subjektyvius dėmenis pakeisti tikrais, iš pirmapradės tikrovės paimtais dėmenimis. Tai ne taip paprasta, nes ši realybė sumatoriuje nepasirodo, todėl ją turime sukurti savo prote. Manau, kad kiekvieną procesą geriausia analizuoti jo aplinkoje, o ne abstrakčių kontinuumų liniuotėse, kurie tikrovėje neegzistuoja. Todėl paprastą erdvę x pakeičiame į statišką sumato aplinką, kuri yra sudėtingas struktūrinis multipleksas, išreiškiamas sudėtinga formule; tą patį padarome su t, kuris irgi yra tam sudėtinga, dinamiška sumato aplinka, daranti aktyvų poveikį tiriamai sistemai. Kaip šioje aplinkoje apskaičiuoti sumato judėjimo greitį akivaizdu: paimame judėjimo paprastą formulę ir surandame visą sudėtingą judėjimo struktūrą, kuri skaičiuojama ne statiško kontinuumo, bet daugiadimensinės aplinkos atžvilgiu. Formulės šablonas būtų toks v = x (multiplex)/ t (multiplex).

Šitaip paprastas tiesines ašis pakeičiame sudėtingų multipleksų sandūra, kur kiekvienas taškas ant ašies išreiškiamas sudėtinga formule, kuri yra aplinkos, darančios įtaką procesui aprašymas. Tačiau atskleistas modelis tuo neišsisemia, nes yra galimybė į sistemą įvesti daugiau sumanto darybinių elementų tariant, kad tie elementai gali daryti poveikį objektyviai sumato sistemai. Arba, kitaip sakant, yra tikinčių, kad galima tikrovei daryti poveikį mintimis, o tai reikštų, kad šių poveikio subjektyvių būsenų neįrašę į formules, turėsime neteisingą objektyvios sistemos evoliucijos atvaizdavimą. Tai svarbu magijoje, ezoterikoje, tuo netgi buvo bandoma įsitikinti slaptuose projektuose, tokiuose kaip „Stargate" Amerikoje. Buvo į tam tikrą talpą įdedamas objektas, kurį operatorius turėjo pabandyti paveikti savo mintimis ir buvo matuojama kaip keičiasi to objekto fizinės savybės. Taip buvo bandoma įsitikinti ar veikia magija.

Filognozijos modelis rodo, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas dviejuose lygmenyse: sumatoriaus lygmenyje, kai poveikis tik sumanto būsenų projekcija į sumatą, su kuria pats objektas užgožiamas, užblokuojamas ir į pirmą planą iškeliamas emocinis, vertinamasis, įsivaizduojamsis sumantas. Vadinasi sumato valdymas reiškia tik jo pakeitimą sumantu, įsivaizduojama realybe. Tai ypač sustiprėja tada, kai šis poveikis mintimis selektyviai pereina į atmintį, kur sumato objektyvus elgesys užtamsinamas, išstumiamas, o įsimenamos tik sumanto būsenos. Taip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja neteisingos įvykių versijos, ir atsimenant magui ir ezoterikui atrodo, kad sumatas iš tikro buvo valdomas mintimis. Tuo galima įtikinti save, tuo galima pabandyti įtikinti ir kitus, atitraukiant žmogų į subjektyvių įsivaizdavimų teritoriją ir priverčiant procesus stebėti iš šios perspektyvos. Taip gaunamos iliuzijos, kuriose atrodo, kad mintimis valdoma tikrovė, galima formuoti debesis, kontroliuoti orus, nužiūrėti, prakeikti, sukelti vėžį.

Tačiau mes jau žinome, kad žmogus nesibaigia vien fasado paveiksliuku ir kad turi sudėtingą hipostratinių kūnų sistemą, kurie yra sudėtingi substancijų dariniai, kuriuose vyksta sudėtingi procesai. Todėl klausimas ar įmanoma mintimis veikti tikrovę išlieka. Hipostratiniai kūnai yra atviros energetinės sistemos, tiesiogiai sąveikaujančios su aplinka. Pasikeitus organizmo antenos būsenai, pasikeičia ir į aplinką spinduliuojama energija, kuri gali daryti jai poveikį. Nuo ko tas poveikis priklauso? Nuo hipostratiniame kūne vykstančio proceso intensyvumo, nuo proceso masto ir nuo sąveikos su kitais objektais galimybės. Akivaizdu, kad šis hipostratinis procesas yra atsietas nuo to, kas vyksta sumatoriuje tarp sumato ir sumanto, nes ši apatinė sąveika čia niekaip neatvaizduojama. Mes nematome kaip mes veikiame aplinką.

Kita vertus akivaizdu, kad pakeitus mintis, emocijas, sąmonės būsenas, substrate keičiame tik energijos lygį, kuris aplinką veikia ne veiksmingiau negu radiatorius, skleidžiantis šilumą. Tad akivaizdu, kad nuo minčių ir kitų hipostratinių darinių turi sklisti kažkas panašaus į šilumą, bet ta šiluma suorganizuoti sudėtingesnio proceso negali, nes tam reikalingos labai sudėtingos manipuliacijos kognityviniais ir valių pasauliais. O tai greičiausiai įmanoma tik kitai, aukštesnei valiai, kuria yra kiti žmonės. Vadinasi panorėjus neįmanoma nieko susargdinti vėžiu, laimėti loterijoje milijoną ar padaryti stulbinamą karjerą. Tai gali suorganizuoti tik planetos valdžia, pamačiusi norų sąraše norą ir nusprendę, kad žmogus vertas dovanos. Dažnas žmogus net nesuvokia kaip valdomas ir kontroliuojamas šis pasaulis, ir kiek gyvenimo scenarijai ir trajektorijos surežisuotos matricos.

Mano manymu, meilė sumatoriuje ir meilė substrate nėra tas pats. Meile apvilkti žmones ir pasaulį galime tik savo galvoje. Kitas žmogus tai mato, jaučia ir atsako tuo pačiu. Tačiau kas vyksta pirmapradžiame kūne turi būti tyrinėjama hipstratinių simetronų lygmenyje, vertinant visas realias tikrovės sąveikas, esančias anapus suvokimo. Juk minties tikra hipostratinė energija gali būt labai mažo intensyvumo ir veikti tik kaip nedidelis radiatorius, kuris neturi jokios įvykių aplinkoje kontrolės galimybės. Ir šitaip šildydami intensyviu mentaliniu procesu per sielos substanciją, galbūt, nieko reikšmingo nepasiekiame, o galvoje susikuriame iliuziją, sumatą užgoždami emociniu sumantu ir įrašydami tai į savo atmintį kaip veikiančią technologiją. Konkretų žmogų psichologiškai tai, akivaizdu, veikia, bet filognozija nėra vieta, kurioje kuriami metodai svaigintis iliuzijų pasauliuose. Filognozija siekia tikro žinojimo, o jį pasiekti galima tik ištyrus tikrovę.

Per visą hipostratinių kūnų spektrą sąveika akivaizdi, nes čia informacija, būsenos, procesai juda pirmyn ir atgal iš priekinio ir galinio spektro galo. Todėl mintys gali būti net susirgimų ir sutrikimų priežastis. Kaip tai vyksta - dar turi būti tiriama, nes norint tai pilnai suprasti, reikia išsiaiškinti visą žmogaus hipostratinę sandarą. Taip pat verta tirti ir kūno sąveiką su aplinka, ir ne tik fasadinio paveiksliuko, bet tikro pirmapradžio kūno. Magai įsivaizduoja, kad jų hipostratinius kūnus galima paversti savotiškomis antenomis, kuriomis spinduliuojama į aplinką negatyvi energija, kuri gali sukelti vėžį, kitas ligas, nelaimes. Bet akivaizdu, kad turimos ir daug efektyvesnės priemonės už mago kūną, kurios yra įvairios švitinimo radarų technologijos, kuriomis vėžį sukelti švitinant žmogų per hipostratas galima šimtu procentų. Todėl iš dalies magija ir ezoterika gali būti naudojama kaip nusikalstamų technologijų priedanga ir psyopas.

Ir pabaigai apibendrintas brėžinys, kurį turėsite pasistudijuoti patys. Reikia žinoti kas yra statiško kontinuumo deformacija, užpildas, multipleksas, sumatorius, sumantas, sumatas, pirmapradis kūnas ir kaip visus šiuos dėmenis surišti į vieną sistemą. Tai turėtumėte sugebėti padaryti savo galvoje. Tiems kas nesugeba, siūlau studijuoti „Filognozijos pradmenis" ir mano tinklaraščio įrašus.


elteide

Didziausias man magas yra MJ Michael Jackson ....
 :D

klajunas

Liūtų skerdykla

Situaciją mūsų planetoje gerai apibūdina liūtų, veganų ir maisto trilema. Norėdamas išgyventi, liūtas turi ėsti mėsą, vadinasi žudyti kitus gyvūnus. Veganai gyvūnų žudymą dėl maisto laiko amoraliu, todėl atsisako mėsos ir liūtus vaizduoja monstrais. Maistas yra tragiško likimo aukos, kurios suvartojamos tam, kad pratęstų kažkieno gyvybę. Liūtai gal ir norėtų, jeigu galėtų, tapti moraliais, tačiau išgyvenimui jiems reikia mėsos, todėl moralė yra mirtis liūtams. Veganai kovoja prieš liūtus ir bando gelbėti iš skerdyklų aukas, liūtai maitinasi ir siekia patraukti į šoną veganus. Problema tokia: visų išgelbėti neįmanoma, kas turi teisę gyventi, o kas turi mirti?

Moraliu išlikti neįmanoma nė vienu atveju, nes, jeigu renkamės veganų kelią - nužudome liūtus, atimdami iš jų maistą. Jeigu leidžiame liūtams maitintis, turime žudyti maistinius gyvūnus. Šioje situacijoje galima bandyti liūtus veganizuoti, tačiau tai būtų liūto prigimties prievartavimas, nes liūto veganizavimas ir pavertimas žolėdžiu būtų įmanomas tik su genetinėmis manipuliacijomis ir liūto išsigimimu. Žmogaus prigimtis yra lankstesnė ir gali maitintis vien augalais, tačiau net turėdamas tokią galimybę yra mėsėdis ir aukoja maistinius gyvūnus maisto pramonėje.

Šią situaciją galima mąstyti ir platesnėje perspektyvoje, siejant trilemą ne tik su maitinimusi, nes ši situacija atspindi tris pagrindinius įmanomus vaidmenis gyvenime. Galima būti moraliu veganu, amoraliu liūtu, pasiimančiu gyvenime viską ko nori bet kokiomis priemonėmis, ir galima būti auka. Liūtai mėgaujasi gyvenimu ir savivaliauja planetoje; veganai yra kovotojai ir gelbėtojai; ir yra sutraiškyti likimai, nukentėję nuo monstrų siautėjimo. Kiekvienas gyvenime susiduria su klausimu kokį vaidmenį pasirinkti ir kaip netapti auka ir maistu kitiems. Matome kad veganų ir liūtų vaidmenys beveik lygiaverčiai, o maistu nenorėtų būti niekas, nes tai yra iššvaistytas, nepavykęs gyvenimas. Iš maisto perspektyvos - veganai sąjungininkai, o liūtai - didžiausi priešai.

Kas esi priklauso nuo prigimties - kai kam lemta būti tik maistu ir tokią savo prigimti perlipti būna labai sunku. Kiti maistu tampa tik dėl nelaimingo atsitiktinumo, susiklosčius aplinkybėms. Išvystytose civilizacijose, tokia padėtis paverčiama į pramonę, kur maistas auginamas ir ruošiamas fabrikuose ir apdorojimo įmonėse konvejeriniu režimu. Kai kurios rūšys, socialiniai sluoksniai, grupės paverčiami amžinomis aukomis, amžinu maistu, kuriems išsivaduoti be išorinės pagalbos - neįmanoma. Juos išlaisvinti gali tik veganų revoliucija

Taip planetoje pagal šią schemą susiklostė ir santvarka. Valdžia - liūtai, amoralūs monstrai, žudantys iš reikalo ir dėl pramogos; šiokia tokia opozicija - veganai, kurie bando pažaboti liūtų siautėjimą, bet yra per silpni, kad juos įveiktų; ir aukos, maistas, išnaudojamas resursas. Už šios sistemos atsistoti labai sunku, beveik neįmanoma, nes planeta yra kalėjimas, iš kurio kol kas neturime išėjimo. Jeigu esi veganas - kiekviename žingsnyje susiduri su aukomis, kurias norisi gelbėti, kurioms norisi padėti pakeičiant santvarką; taip pat žaidimą pastoviai diktuoja liūtai, užsiimantys savo pramogomis. Nepalieka ramybėje klausimas - ką daryti su liūtais, nusipelno jie mirties bausmės, ar ne; kaip ištaisyti tokią situaciją. Liūtai žudo, vadinasi jų pačių gyvybė tampa nieko verta, neverta pagarbos.

Planetą galėtų valdyti ne tik liūtai, bet ir veganai, tai yra, žmonės, turintis moralės jausmą. Liūtai būtų palaidoti, bet tie, kas visa amžinybę kentėjo liūtų sukurtą pragarą - būtų išlaisvinti. Veganų revoliucija įmanoma tik labai žiauriomis priemonėmis, nes kovoti reikėtų prieš žiaurų priešą, tačiau rezultatas - teigiamas. Gražiomis priemonėmis problemos išspręsti neįmanoma, nes per visą istoriją liūtai pasižymėjo įžūlumu ir naglumu, laikydami save žvėrių karaliais, kūrinijos viršūne, kuriems priklauso visa ši planeta.

Šių vadinamųjų liūtų tvarka pasižymi hierarchiniu principu, nes jie visur kuria piramides, uždarančias, suspaudžiančias, ribojančias sistemas. Jų veiksmas - uždarymas į gardą, pakišimas po iliuziniu paveiksliuku, melo galvoje diegimas, kuris reikalingas laikyti resursą sutvarkytą ir paruoštą vartojimui. Tam priešinasi ir maistas, ir veganai, kurie turėtų būti eksplozyvi jėga, sprogdinanti šią sistemą, griaunanti piramides, nupučianti visas begalybės beždžiones. Visa tai pirmiausiai pašalinama iš savo galvos, o paskui tikrovėje aplinkui.

Mūsų šachmatų partijos situacija tokia: jėga pradeda - laisvė laimi. Jėgos didžiausias pranašumas tas, kad ji tapusi globaline sistema planetoje, kuri uždarė visus žmones į kalėjimą. Todėl ėjimų žaidimas įmanomas tik tokioje situacijoje. Globalinė sistema reiškia, kad jiems atrodo, kad jie sėkmingai uždarė visus išorinius ir vidinius kelius, ir visiems įmanomiems smūgiams yra paruoštas pakankamas atsakymas. Taip gali atrodyti, bet taip visada atrodo tik savo turimo horizonto rėmuose, kuris visas bus įmanomas tik po milijonų metų. Jiems atrodo, kad laisvės palieka tik savo pramogai, kad būtų įdomesnis žaidimas, kuriam tikisi suteikti savo formą, gaudami savotišką pramoginę medžioklę. Medžioklė mums patinka… Ypač silpni ir apgailėtini ėjimai, kurie esą ir tikri, ir netikri.

Gyvybės projektas šioje planetoje su dideliu defektu; kūrėjas sukūrė žemėje per daug blogio, kurį mes turime ištaisyti. Todėl dabar programa kompiuteryje veikia Debug režimu, taisant visą gyvybės kodą. Pagrindinė anomalija yra aprašyta trilema, kuri iš pradžių buvusi pusiausvyra, perėjo į defektinę būseną technologijų dėka, todėl turi būti pašalinta, pašalinant pagrindinę klaidos priežastį.

Laisvės kelias turi tris stadijas, kurias kiekvienas žmogus, einantis kairės rankos keliu turi atrasti savyje. Pirma stadija yra reaktyvioji, kurioje reaguojama emocijomis, piktinamasi, rodomas nepasitenkinimas; antra stadija - racionalioji, kai surandamas idėjinis lygmuo, analizuojama, naudojamasi protu; ir paskutinė, trečioji stadija yra begalybės stadija, kuri yra begalinės laisvės savyje atradimas, kurios pagrindas dviveidiškumas, kai vienas veidas mato ribotą vietinę situaciją, šį pasaulį su jo iškreipta tvarka, verta sugriovimo, o kitas remiasi į begalinį šios tikrovės fundamentą, iš kurio semiamasi jėgų. Vienas veidas žiūri į vieną pusę, kitas - į kitą. Deja šis, procesas - kūrimo ir griovimo yra begalinis; jo neįmanoma ištaisyti nei į gryną kūrimą, nei į gryną naikinimą. Turi būti pusiausvyra, darbo užbaigti visiems laikams neįmanoma.

Žinoma, problema nėra tokia paprasta, nes atsakydami žiaurumu į žiaurumą einame labai pavojingu keliu. Nepaisant ko, toks kelias vis tiek geresnis negu priešingas.

Mūsų kelias turi būti protas. Žinoma, ne tas, kuris kuria mirties fabrikus. Kaip protas turi atrodyti savo pradinėse užuomazgose paaiškinau savo „Filognozijos pradmenyse". Šį protą, ypač jo efektyviąją dalį, norėtų iš manęs pavogti - tačiau bus imtasi visų atsargumo priemonių, kad taip neatsitiktų. Dėl šios priežasties viešinsiu daugiausiai du „Filognozijos pradmenų" tomus, nors jų yra virš šimto. Prie kitų tomų dirba mano komanda, kuri niekam nepasiekiama ir kuri užbaigs mano darbą po manęs. Prie šio projekto dirbtu ekstremaliomis sąlygomis visą savo gyvenimą, ir mano darbas po truputį eina į pabaigą. Daugumai atrodys, kad pabaiga yra šie du „Filognozijos" tomai, tačiau tikras mano darbas daug didesnis. Vietoj gyvenimo trileminėje beprotybėje yra galimybė turėti pertekliaus civilizaciją, tačiau išsigimėliams jų pasaulis taip patinka, kad jie nesiruošia jo atiduoti gražiuoju. Neatiduosime ir mes. Per didelė rizika.

klajunas

#10
balandžio 11, 2019, 13:20:22 Redagavimas: balandžio 11, 2019, 18:49:45 by klajunas
Projektas Nr. 367

Pagrindinis filognozijos koncepcijos šablonas yra Uroboras, arba drakonas ryjantis savo uodegą, kurį pertvarkau į ant smaigalio stovintį trikampį, savo kampais žymintį tris pagrindinius tikrovės segmentus. Žiūrint iš priekio dešinėje yra energija, kairėje - sąmonė, o apačioje - kuriantysis pradas. Kuriantysis pradas apačioje, kaip fundamentas, yra svarbiausias, nes iš jo atsiranda visa biologinė tikrovė - jeigu mąstome apie gyvybės spektrą. Šiems kampams pavadinti turiu konkretesnius terminus, kurie jau yra specifiniai, filognoziniai, arba mano autorinė nuosavybė. Pagrindinis jų yra gaublė, nes turi tam tikrų apimančių, uždarančių ir apgaubiančių savybių žemesnių realybių atžvilgiu. Tokia yra energetinė gaublė, iš kurios sudaryta materiali tikrovė - ir pagrindinis pavyzdys yra organinis žmogaus kūnas, taip pat šį kūną supantys daiktai. Informacinė gaublė yra sąmonė, kitaip dar vadinama rodančiąja substancija arba sumatoriumi. Informacinės gaublės paskirtis yra surinkti aplinkos signalus ir juos sujungti į bendrą vaizdą, arba kitaip - susumuoti. Kuriančioji gaublė yra visas žemesnes gaubles apimanti struktūra, kurios paskirtis yra formuoti, kurti, organizuoti energiją į sudėtingas gyvybines sankaupas.


Tai pirmos versijos gnostinio implanto į tris segmentus šablonas, kurį šiame skyrelyje pamėginsiu šiek tiek pagilinti naujomis idėjomis. Tos idėjos bus paimtos iš kvantinės mechanikos, tačiau čia į techninius klausimus nesigilinsiu, tik pristatysiu pačią idėją, nes techniniai dalykai tokiame populiarinimui skirtame leidinyje nebus įdomūs ir prieinami skaitytojams. Aišku, šį tą reikia žinoti, bent gimnazijos lygyje, gerai būtų universitetinio bakalauro arba aukštesniu. Taip pat galima pasiskaityti savarankiškai, nes čia į detales nesigilinsiu. Kvantinėje mechanikoje yra dvi pagrindinės dalelių rūšys, vadinamos fermionais ir bozonais. Pirmieji sudaro materiją, o pastarieji perneša jėgas tarp materijos kvantų. Tokia pradinė versija, kurią aš išplėsiu savo interpretacija, susiedamas su savo trikampio segmentais, kuriuos sudaro tam tikro tipo substancijos, paklūstančios kažkuriai vienai statistikai. Bozonai paklūsta Bozė-Einšteino statistikai, kuri reiškia, kad šie kvantai gali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje. Iš to išvedu, kad jie gali sudaryti plotines sistemas, reikalingas informacijos sumavimui, todėl tinka būti rodančiosios substancijos modelio pagrindu. Fermionai paklūsta Fermi-Dirako statistikai, pagal kurią kvantai negali būti toje pačioje kvantinėje būsenoje ir savaime nesudaro kolektyvinių sistemų. Jos įmanomos tik tarpininkaujant jėgos kvantams. Iš fermionų sudaroma kieta materija, kuri tinka kaip įvairių struktūrų karkasas.

Šitaip energetinę gaublę paverčiame fermionų-bozonų mišria sistema, kurioje dominuoja Fermi statistika; informacinė gaublė sudaryta iš gnostinių bozonų, kurie sugeba kurti sąmoningas plotines sistemas ir geba sumuoti informacinius signalus žmoguje - tai yra bozė statistikai paklūstanti bozoninė substancija. Kuriančioji gaublė, akivaizdu, labiau pasislinkusi į bozoninę pusę, tačiau struktūrų kūrimui reikia papildomų savybių, kurių sumacinė gnostinė substancija neturi, todėl šios gaublės statistika turi būti išplėstinė, sąlygiškai vadinama bozė+. Reikia neužmiršti, kad čia kol kas kalbama tik apie visą žmogaus spektrą, kuris daug siauresnis už visą tikrovės spektrą, todėl visos tikrovės kūrimas ir žmogaus (arba gyvybės) kūrimas - skirtingi dalykai. Gyvybės kūrimas gali būti daugiau laisva manipuliacija, įgyjanti sąsajų su religinėmis interpretacijomis, o gali būti paprasčiausias tikrovėje jau esančių simetrijų išpildymas, kuriose gyvybė randasi natūraliai, kaip natūrali tikrovės dalis. Tai reiškia, kad kuriančiojoje gaublėje turi būti išryškėjęs manipuliacijos elementas, manipuliacinė statistika, kuri gali būti tik simetrijų atitikimas, o gali būti ir „laisva valia". Energetinė gaublė yra tik būtis, informacinė - suvokimas, o manipuliacija susijusi su rastimi to, ko anksčiau nebuvo. Iš esmės kuriantysis pradas - tai manipuliacinė gaublė, labiau pasislinkusi bozė statistikos kryptimi. Aukščiausiame lygmenyje substancijos visos savybės, greičiausiai, nėra tokios vientisos, tačiau principo lygyje idėja turėtų būti teisinga. Iš pirmos versijos gnostinio implanto vargu ar galima tikėtis daugiau.

Vietinė kuriančioji gaublė turi turėti kosminę struktūrą, į kurią įeina maždaug 10 vietinių žvaigždžių, plius galaktikos centrinė saulė. Kosmosą galima matyti per priekinę sąmonę, kuri rodo tik sutankėjusios materijos ir dujų kamuolius, tarp kurių neva yra tuščia kosminė erdvė. Tačiau aiškindamas hipostratinę tikrovės sandarą įrodžiau, kad ta neva tuščia erdvė atsiranda tik todėl, kad priekinės sąmonės sumatoriumi sumuojamas tik labai nedidelis procentas informacijos ir sumatas nerodo pilnos tikrovės hipostratinės sandaros. Aš darau prielaidą, kad kiekviena žvaigždė turi šviesmečio ir daugiau dydžio hipostratinį simetroną, kuris sukasi kartu su centrine sankaupa. Šiame simetrone juda ir planetos bei kiti kūnai, kurie orbitinį ir ašinį judėjimą įgyja būtent dėl sąveikos su šia paslėpta žvaigždės hipostrata. Tačiau kokį kosminį vaizdą pamatytume pažiūrėję į jį per galinę sąmonę, neaišku, nes galinės sąmonės kosmosas uždarytas - šioje kryptyje mes esame akli. Vadinasi, fizinės branos hipostratoje kosmosas aiškus, o gnostinės branos kosmosas užvertas, nes sumatorius tokios informacijos nesurenka ir nesumuoja. Tačiau akivaizdu, kad gnostinis kosmosas su savo sankaupomis ir struktūromis nematomoje hipostratoje taip pat egzistuoja, ir kažkokiu būdu įsikomponuoja į žvaigždinę sistemą. Tai gali būti kitos hipostratinės „žvaigždės", ūkai, rizomos ar kas nors panašaus. Šitaip kosmosas pasidalina į zonas, kurios sudaro vietinę kuriančiąją gaublę ir jos tolimąją aplinką. Tam tikros zonos yra palankios gyvybės surinkimui, o kitos nepalankios. Per fizinę braną materijai reikia tinkamos fazinės būsenos, kurią sukuria žvaigždės energija, ar reikalinga gnostinės substancijos fazinė būsena, kol nežinome kaip ji sudaryta - klausimas neaiškus.

Šie kosminiai klausimai glaudžiai susiję ir su tarpžvaigždinėmis kelionėmis, hipostratų akvariumuose, vadinamuose kosminiais erdvėlaiviais. Kad kelionės būtų nepavojingos, būtina suprasti kosminių hipostratų savybes ir žinoti visą žmogaus spektrą, nes netinkamu, neapsaugotu būdu kūnui judant per hipostratas, galimos įvairios kenksmingos sąveikos, kurių viena - hipostratinės trinties koeficientas, nuo kurio priklauso žmogaus subtiliųjų, hipostratinių kūnų irimas, dėl labai didelio kosminio greičio. Šis irimas turėtų simptomų, kurie daug kuo panašūs į spindulinę ligą, kylančią dėl radiacijos. Iš to matosi, kad vien variklio technologiją sukurti neužtenka, norint keliauti per kenksmingas tarpžvaigždines zonas, reikia suprasti pilną žmogaus sandarą, per visą pirmapradžio kūno spektrą. Tai nenuostabu, nes visos bozoninės substancijos būna sąlygiškai silpnai surištos, nes ši substancija yra „nekieta", ir bet koks stipresnis hipostratinis vėjas ar srautas gali jas suardyti, sukeliant psichikai ir kūnui nepataisomos žalos.

Fizinė ir gnostinė brana žmoguje yra surištos, kas matosi iš to, kad sumatorius moka sumuoti fizinius signalus. Tačiau taip pat matome, kad įmanomas besielis daiktas, kuriame fizinė brana nesujungta su gnostiniu sumatoriumi. Todėl natūraliai peršasi mintis, kad turi būti galimybė egzistuoti ir bekūnei sielai, kuri egzistuoja vien gnostinės branos pasaulyje, kuris, labai tikėtina, turi kosminius mastelius. Kalbant apie kuriančiąją gaublę, į ją žiūrėti galima per galinę sąmonę ir per priekinę, taip gaunant materialistinę arba dvasinę jos sampratą. Priekinė sąmonė valdoma deterministinių modelių, kuriuose svarbiausią vaidmenį vaidina dėsniai. Galima aiškinti, kad kuriantysis pradas kuria valdomas materialistinių dėsnių ir gyvybės atsiradimas yra materialistinė evoliucija. Gnostinėje branoje, kur sumatoriai plotiniai, daugiau akcentuojama laisvė. Todėl dvasinėje kuriančiojo prado koncepcijoje turėtų būti daugiau akcentuojama „laisva valia".

Įsigilinę į laisvės klausimą matome, kad jis glaudžiai susijęs su bozoninėmis, plotinėmis, kolektyvinėmis substancijos būsenomis, kurios priešpastatomos taškinėms ir tiesinėms. Žmogus plote gali pasirinkti tik vieną trajektoriją iš daugelio galimų, ir tai sukuria jo laisvo pasirinkimo erdvę, kurioje jis save realizuoja. Tai įmanoma būtent dėl plotinio sumatoriaus, kuriame yra rodoma daugiau galimybių, negu įmanoma pasiimti. Todėl kiekvienas žmogus turi rinktis ir rinkdamasis apsibrėžti. Kūnas juda linijiniu judėjimu, galva įstatyta į laisvą pasirinkimų erdvę. Tai žmogaus laisvės esmė. Tačiau įmanoma ir ploto užgrobimo strategija, kai laisvės grobikas sunaikina laisvę, suorganizavęs sau pavaldžią grupuotę, kurioje surinkti tarnai pratęsiantys valdovo valią, kuriais naudodamasis vienas žmogus gali brėžti daug trajektorijų vienu metu ir užvaldyti visą galimybių erdvę, kitiems žmonėms nepalikdamas jokios laisvės. Visi keliai per globalinę sistemą užkertami, ir žmonių trajektorijos kreipiamos tik iš anksto paruošta ir numatyta kryptimi. Tokia žmogaus laisvės tragedija šioje planetoje, kuri turi būti sprendžiama dar galingesne taktika, pasisemta iš prigimties, kuri yra anapus valdžios kontroliuojamo horizonto.

Ši santrauka yra užuomina į aukštesnį lygmenį, reikalingą „Filognozijos pradmenyse" gauti konceptualines užuomazgas 2-os versijos gnostiniam implantui „viso žmogaus spektro" klausime. Rodančioji substancija arba sumatorius turi būti aiškinamas kaip bozoninio tipo substancija, turinti savybę vykdyti plotinį informacijos sumavimą. Projektas Nr. 367 yra Žmogaus projektas, vietinėje kuriančioje gaublėje, kurio scenarijus neaiškus, nes juda link susinaikinimo. Todėl turi būti ieškoma kelių jo išgelbėjimui, atstatant pradines jo galimybes, nes šiuo metu pasirinkta tendencija yra išnykimas.

klajunas

#11
balandžio 17, 2019, 17:19:09 Redagavimas: balandžio 17, 2019, 17:29:20 by klajunas
Satanizmas sąmonės struktūrose

Mano sątvaro teorijos pradiniai variantai matomi Kanto, Hėgelio ir Šliogerio filosofijose, kur bandoma apžvelgti visą jo spektrą nuo priekinės iki galinės dalies, taip pat užsimenant apie šių dalių galimą fundamentą anapusinėje realybėje. Šią idėją galima tyrinėti knygose, bet geriausia tirti pačioje tikrovėje, t. y., save pačius. Aš daugiausiai rėmiausi savo autentiška patirtimi, o minėti filosofai buvo tik orientyrai ir virtualių diskusijų dalyviai. Pats naujausias variantas yra Šliogerio veikale „Niekis ir Esmas", kuriame jis sątvarą vadina klepsidros struktūra. Tačiau joje Šliogeris mato tik dvimatę sistemą, kurioje „klepsidros kaklelyje" susijungia Esmas ir Niekis. Savo sątvare nematau tokių struktūrų ir konstruoju keturnarę sąmonę pagal keturias pagrindines žmogaus funkcijas. Yra priekinė sąmonė - juslinis pasaulis (Esamas), galinė sąmonė - kognityvinis pasaulis (Niekis), centrinė sąmonė - keturnaris kūno homunkulas ir emocinė sąmonė - į kurią įeina emocijos, jausmai ir būsenos.

Šliogeris yra paviršininkas, todėl mūsų keliai išsiskiria ir šioje vietoje. „Paviršininkas" reiškia, kad šią struktūrą jis laiko „tikrove" ir „tiesa", tuo tarpu aš laikau, kad čia mes matome tik sukonstruotą paveiksliuką, surenkamą informacijos sumavimo būdu, todėl čia matome tik iliuziją gautą iš nepilnos informacijos, o visa tikrovė ir tiesa yra anapus. Dėl šios priežasties ir laikau save gelmininku. Kadangi tikrovė yra anapus, sandarą turi turėti ne tik sątvaras (klepsidra) bet ir transcendencija, kuri vadinama žmogaus pirmapradžiu kūnu, pagamintu iš pirmapradės substancijos. Kol kas, kol simetronai neatskleisti, geriausia šią vietą vaizduoti kaip substancijų galimą spektrinę juostą. Ši juosta sujungta ir su klepsidros struktūra, nes į skirtingas sątvaro vietas įtraukiamas skirtingas spektrinis sluoksnis, arba hipostrata. Priekinė sąmonė įtraukia materiją, fizinę substanciją, kurios visuma vadinama „fizine brana"; galinė sąmonė įtraukia dvasią, gnostinę substanciją, kurios visuma vadinama „gnostine brana". Matome, kad mano supratimu, nėra jokio „niekio" arba galinėje dalyje jokio „niekingumo" - hipostratoje turime vientisą substancijų spektrą.

Giliausia vieta yra kuriantysis pradas, kuris visų religinių, ezoterinių ir teologinių sistemų pagrindinis klausimas. Tai gilioji dalis, kuri reikalinga norint šį šabloną suformuoti į užbaigtą visumą, nes žmogus atsiranda/sukuriamas ir tikrovėje turi būti už tai atsakinga dalis. Ši sritis yra gelmininkų domėjimosi objektas, vadinasi taip pat ir filognozijos, tačiau į šią šablono vietą projektuojami gnostiniai implantai turi būti pagrįsti realiu tikrovės pažinimu, o ne fantazijomis, troškimais ir svajonėmis. To rimtai nėra padariusi nė viena religinė organizacija, ir per visą istoriją turimi nulinės arba pirmos versijos gnostiniai implantai iš tūkstančio galimų. Pirmapradžių tikrovių hipostratų pažinimas yra pagrindinis uždavinys, tačiau jis labai sunkus, reikalaujantis didelio intelekto ir didelių investicijų. Iki to galima imtis lengvesnių užduočių ir patyrinėti sątvaro paviršių.

„Filognozijos pradmenyse" jau parodžiau, kad patogumo dėlei visą sątvaro spektrą nuo „Esmo" iki „Niekio" galima skirstyti į sluoksnius, kuriuos vadinu stratomis. Tai loginės žmogaus vidinio pasaulio dalys, turinčios gaubiančią struktūrą ir centrinę. Priekyje yra didžiausios būtinybės sritis, kurioje viešpatauja materija ir determinizmas; gale yra laisvės sritis, kuri primeta tikrovei nebūtinąsias struktūras arba kitaip - sugeba kurti. Centre yra visas mūsų pasaulis, sukurtas ant planetos paviršiaus. Sluoksnius į sąrašą galima sutvarkyti taip:

  • 1 maginė strata
  • fizinė strata,
  • biologinė strata,
  • socialinė strata,
  • ekonominė strata,
  • politinė strata,
  • technikos strata,
  • kalbos strata,
  • psichinė strata,
  • laisvės strata,
  • 2 maginė strata.

Kad būtų patogiau, šios stratos yra klasifikuojamos į grupes, naudojant pirmas graikų abėcėlės raides, centre turint alfa stratą, kuri yra žmogaus asmuo, mąstymas, protas (įeina 10, 9 ir 8 sluoksnis). Su ja tiesiogiai susijęs beta taškas, kuris yra biologinis žmogaus kūnas, kuriuo surinkinėjamos trajektorijos ant planetos paviršiaus. Po to eina gama taškas, kuris žymi gamtinį pasaulį, įkūnyta 2 ir 3 sluoksnyje. Kai beta taškas orientuotas šia kryptimi, žmogus tiesiogiai sąveikauja su gamtiniu pasauliu, gyvena ir veikia kaip gamtinis žmogus. Delta strata yra visos tos socialinės sferos, kurios atsiranda pradėjus organizuoti vietines ir globalines bendruomenes (4, 5, 6 ir 7 sluoksnis). Čia taip pat priklauso ir religinės organizacijos, kurių schemoje atskirai neišskyriau, bet manau galima priskirti prie politinės sferos. Ir paskutinis satvaro sluoksnių segmentas yra epsilon strata, kuri yra magijos pasaulis, sukuriamas žmogaus vaizduotės. Akivaizdžiai matosi, kad ši strata gali būti projektuojama iš priekio ir iš galo ir formuoja savotišką antrąją gaubiančią struktūrą sątvare.

Jau yra paaiškinta kitur, bet paaiškinsiu dar kartą, kad savo homunkulų pasaulyje sumatorius turi tris pagrindines struktūras: sumatą, sumantą ir tulpą. Sumatas yra susumuota išorinė juslinė arba kognityvinė informacija, kuri parodo „objekto" kontūrą. Sumatas yra tai, kas sumuojama. Sumantas yra  struktūros, prilipdomos prie sumato iš savo subjektyvaus, vidinio pasaulio, kuris sukuria požiūrį ir perspektyvą į atveriamą objektą. Tai emocijos, jausmai, vertinimai, supratimai, analizė ir pan. Tulpa yra religinė technika, kilusi iš budizmo tradicijos, kurią pasiskolinu į filognozijos sistemą, nes ši sątvaro savybė yra labai svarbi pilnam žmogaus psichologijos supratimui. Tulpa tai dirbtinis į priekinę sąmonę suprojektuotas sumatas, kuris formuojamas ne iš objektyvių signalų, bet paimamas iš vidinių smegenų resursų. Todėl tulpą galima laikyti įsivaizduojamu sumatu. Tulpa skiriasi nuo vaizduotės tuo, kad ji daugiau susijusi su priekine sąmone, tuo tarpu kai vaizduotė - su galine. Tai yra, tulpa projektuojama į išorinio pasaulio vaizdą ir mums atrodo kaip realiai egzistuojantis dalykas, nors jį sukuriame mes patys. Tulpos pavyzdžiai magijoje, religijoje, ezoterikoje yra dievai, demonai, angelai, deivės. Jaunimo kultūroje gali būti anime personažai, waifu (įsivaizduojama draugė).

Tulpas galima projektuoti į visas stratas, ir jos gali būti subjektyvios ar daugiau mokslinės. Subjektyvios išfantazuojamos, sukuriamos, o formuojant objektyvias tulpas naudojami realūs objektyviai surinkti duomenys, kurie struktūrą daro realiai egzistuojančia. Į gama ir delta stratas šiais laikais įprasta projektuoti mokslines tulpas, tai yra, sumatus, kurie realiai tikrovėje neegzistuoja, bet yra sukuriami prote ir suprojektuojami semantiniu arba vaizdiniu formatu. Pavyzdžiui, paėmus ekonominę arba politinę stratą - visos teorijos, ideologijos tėra išgalvotų tulpų sistema, kurias mes savo priekinėje sąmonėje įdedame į pasaulį. Viso to nėra, bet mes savo sumatoriuje suvokiame tikrovę taip, tarsi visa tai egzistuotų, būtų realu ir tikra. Pavyzdžiui, tokia tulpa gali būti „kapitalistinė ekonomika", kurios niekur nėra, bet galvoms suteikiama tokia forma ir ši forma valdo bendruomenių gyvenimą. Arba imkime tokią tulpą kaip „aukštuomenė". Realiai visi vaikštome tame pačiame aukštyje ant planetos paviršiaus, bet kai kuriems beždžionžmogiams atrodo, kad jie vaikšto aukščiau už kitus. Tai yra tulpinis „aukštumų" supratimas, kuris tėra įsivaizduojamas aukščio sumatas.

Tulpas galima projektuoti į realų substancialų objektą, o galima ir į nematomą substanciją, tokiu atveju kuriant psichinėje tuštumoje naują pasaulio objektą arba visą pasaulį nuo nulio. Mokslinės tulpos visos projektuojamos į matomą substanciją, kuri vadinama materija, todėl formuoja mišrias sistemas, kur sensorinis sumatas būna susimaišęs su tulpine sumato gelme, kuri neva jį turėtų paaiškinti, atskleisti kas yra anapus. Galima tulpas formuoti tuštumoje, kuri iš tikro yra tik nematoma, hipostratinė substancija. Su tulpomis galima užpildyti ir visą stratą - tada sukuriamas visas pasaulis nuo nulio. Tai naudojama magijoje, ezoterikoje, religijoje, kuriose paaiškinamos anapusinio pasaulio struktūros. Tai ypač ryšku epsilon stratoje, kurią pavadinau magijos strata. Žmogus savo galvoje nešiojantis tokią stratą, turi maginį mąstymo tipą ir visiems savo tikrovės reiškiniams pirmųjų judintojų ieško maginėje anapusybėje.

Vienas iš epsilon stratos variantų yra satanizmas, kuriuo mėgstama gąsdinti visuomenę, pasakojant įvairius baisius dalykus apie tokias sektas. Manau, kad protingesni žmonės turėtų reaguoti ne emocijomis, bet suprasti kas iš tikro vyksta, kaip veikia tokio tipo žmogaus sumatorius (sąmonė). Svarbiausia suprasti, kad tose tulpų sistemose, daug kas suvokiama tik simboliniame arba idėjiniame lygmenyje, tačiau neišmanantys ir tamsūs žmonės renkasi tiesioginio supratimo variantą. Čia yra daug kūrybos ir kūrybinio mąstymo, kuris turi būti suvokiamas aukštesniame lygmenyje, vadinasi nemažai dalykų turi būti interpretuojama tik perkeltine prasme. Vienas iš žiauresnių judėjimų yra vadinamoji „srovė 218", kurios kai kuriuos dalykus pabandysiu paanalizuoti. Konkrečiai tai bus chaoso filosofija, paimta iš grimuaro „Liber Azerate", kurioje išdėstyti pagrindiniai satanistinės magijos principai. Iš viso yra vienuolika grimuarų, bet viešai prieinamas tik pirmas, kiti prieinami sektos „Juodosios liepsnos ordinas" nariams.



Remiantis mano tikrovės viso spektro šablonu, kuris žymimas kaip ant smaigalio stovintis trikampis, kurio pagrindas yra kuriantysis pradas, galima matyti, kad visos tokios organizacijos kuria kažkokį šio prado modelį, kurį vadinu gnostiniu implantu ir turi savo maginę kosmologiją. Chaoso filosofijos pagrindinė skirtis ir opozicija yra dvi transcendencijos „karalystės" - Demiurgo kuriamas kosmosas ir Chaosas, esantis anapus kosmoso, iš kurio kyla visa realybė. Iš pradžių visą realybę valdė chaosas, tačiau jame įvyko anomalija, kuri iš savęs pagimdė kauzalinę tikrovę, priešpastatytą akauzalinei. Nuo šio momento tikrovės kontrolė perėjo kauzalinei Demiurgo kontroliuojamai sričiai, kuri tapo pavaldi šviesiesiems kosmoso dievams. Tačiau chaoso filosofijos pasekėjai tiki, kad tai truks ne visada, ir kad kosmosas kartu su Demiurgu bus sunaikintas chaoso jėgų ir vėl viskas atsistatys į savo pradinę padėtį. Šios pakraipos gnostinių satanistų tikslas, padėti šiam procesui ir siekti tamsiojo eono atėjimo, kuriame vėl įsiviešpataus chaoso valdžia.

Ši istorija be abejo yra senovinio mito lygio gnostinis implantas, kuris kuria pasaulį transcendentinėje epsilon stratoje sątvare, kurio esmė paaiškinta dirbtinių sumatų projekcija į nematomą, tamsiąją materiją. Satanistui galvoje atrodo, kad iš tikro tokia tikrovės sąranga, nes yra apmokytas tokių mąstymo ir suvokimo formų, pasisėmęs informacijos iš gnostinių šaltinių užsiima alfa segmente kūrybiniu darbu. Šį gnostinį implantą galima laikyti nulinės versijos gnostiniu implantu, su pirmos versijos elementais, nes jame yra teisingų, iš teisingo pirminio šablono paimtų įžvalgų, tačiau nėra jokio tiriamojo darbo, nerenkama ir neieškoma jokios realios objektyvios informacijos ir realiai turimas tik folklorinis psyopas, toks kokie būdavo naudojami senovės bendruomenėse. Šiais laikais mokslas turi tarp šimtosios ir šimtas penkiasdešimtosios versijos tikrovės žinių, o satanistas vis dar naudoja savo magijoje 2500 metų senumo filosofinę penkių stichijų substancijos sampratą, kuri šiais laikais toli atsilikusi laike. Pavyzdžiui, pentagrama aiškinama kaip simbolis, kurio kampai atstovauja  penkias stichijas - viršuje žemė ir ugnis, šonuose - vanduo ir oras, apačioje dvasia.

Matome, kad keturios stichijos yra priekinės sąmonės substancijų teorija, klasifikuojant ją į pagrindinius paprastuose sumatuose matomus tipus, dvasia yra galinės sąmonės sritis, kuri siejama su satanistine juodosios chaoso liepsnos samprata. Šis sątvaro sąmonės pasaulis ir yra kosmosas, kuris yra netiesos ir iliuzijos vieta valdoma archontų, tikra tiesa yra anapus, chaoso gelmėje, kurios tikslas yra iliuzijos žlugimas. Nors satanistas naudoja šiuos sumatoriaus simbolius savo magijoje vartų į hipostratines realybes atidarymui, tai yra antitikrovė, kuri turi būti sunaikinta - o ji bus sunaikinta tada, kai žmogus 1) išnyks ir susijungs su primaprade stichija arba mano variantas 2) kai sumatorius pradės sumuoti 100 proc. realybės ir iliuziniai keli fenomenologiniai procentai bus pakeisti visa transcendencija, inkarnuota į sąmonę.

Tai yra paaiškinimas filosofinėmis koncepcijomis, bet magijoje labiau mėgstami meniniai simboliai ir vaizdiniai. Todėl chaoso pagrindinis simbolis yra drakonas, kuris sudarytas iš pradžios ir pabaigos drakonų, uždarančių ciklą „viskas iš chaoso išėjo ir viskas į chaosą sugrįžta" į ratą. Tai galioja ir atskiram žmogui ir visai tikrovei, gyvenimas iliuzijų kosmose užvaldytame demiurgo archontų nelaikomas gėrybe. Kiekvienas žmogus sujungtas su šia pirmaprade drakoniška stichija, ir tas chaoso pradas, kuris miega žmoguje vadinamas juodąja liepsna. Satanisto meditacijų, praktikų ir ritualų tikslas yra atverti šią juodąją liepsną savyje, vadinamąjį „juodąjį aš" ir pakeisti juo netikrą šio kosmoso iliuzijų užvaldytą Ego, kuris laiko pririšta žmogų prie kauzalinių formų tvarkos. Pasiekus šį tikslą sakoma, kad sąmonėje atsivėrė „drakono akis". To simbolis yra viena delnu uždengta akis matoma žiniasklaidoje, kuris reiškia „aš turiu atvertą drakono akį". Reikia žiūrėti ir kuri akis uždengta, kuri atvira, nes nuo to priklauso kokio kelio satanizmas tai yra.

Yra toks klausimas, kodėl chaosas vaizduojamas žiaurus, kodėl žiaurūs jį įkūnijantys demonų pavidalai. Kodėl iš viso yra „satanizmas", nors ši chaoso filosofija nėra krikščionybės erezija, bet atskira iš pačios tikrovės kylanti atšaka, kuri neturi ryšio su krikščioniška biblijine mitologija. Pirmiausia, siekiama krikščioniško kosmoso sunaikinimo, o naikinimas negali būti nežiaurus, todėl tokie ir simboliai - drakonas ryjantis kauzalinę tikrovę. Bet reikia suprasti, kad tai tik simbolis. Pavyzdžiui, krikščionys taip pat simboliškai apeigose geria Kristaus kraują ir valgo Kristaus kūną, tačiau tai suprantama ne tiesiogiai, bet simboliškai. Satanistus irgi reikia suprasti simboliškai, bent jau intelektualius. Taip pat, Šėtonas ir satanizmas naudojami tik vienu tikslu - pažeminti krikščionių pasaulį, prieš kurio demiurga vyksta karas pagal karo tarp eonų koncepciją, Šėtonas biblijinėje mitologijoje didžiausias dievo ir krikščionybės priešas, todėl jis tampa šio karo tarp eonų simboliu, bet ne daugiau. Nes satanistai nepripažįsta biblijinės mitologijos, ir jų filosofija bei magija yra atskira iš pačios tikrovės kylanti atšaka. Taigi tai konkurencinė strategija, priešo pažeminimui ir pagąsdinimui, nes karas negali būti nežiaurus. Kaip tik iš to visas simbolių žiaurumas - vyksta karas tarp eonų, todėl naudojama karo atributika ir strategija.

Šioje srovėje (218) yra daug kitų nepatrauklių aspektų, ypač krikčioniško tepimo sąmonei, tačiau nemanau, kad jie svarbūs, nes tokio tipo žaidimas yra per daug archaiškas. Jame yra logikos todėl, kad teisingai supranta pagrindinį šabloną, kurį naudoju savo filognozijoje kaip teorinį fundamentą. „Pradmenyse" paaiškinau, kad sąmonės kokybės kriterijai yra ne tik tiesa, veiklos mastas, bet ir pozityvumas, pozityvus žmogaus ir tikrovės traktavimas. Tai reiškia, kad epsilon strata sątvare bus naudinga ir filognozijoje tam tikros aukštos civilizacijos moralės įtvirtinimui. Tai svarbu todėl, kad žinios, ypač aukštosios, kelia didelį pavojų, todėl reikalingi galingi saugikliai. Bet aišku ir tai, kad sumatoriaus 1 proc. kosmosas ir iš jo kilusios teorijos iš tikro turi būti sunaikintas, nes tai iliuzijos, melo ir netiesos vieta. Tiesa paslėpta gelmėje, todėl tik atvėrę gelmę pašalinsime iš savo galvos iliuzijas. Tačiau taip pat jau buvo pasakyta, kad karas tarp šių eonų iš tikro vyks visą tūkstantį metų, todėl tai bus daugiau panašu į evoliuciją, o ne revoliuciją.

Man juodasis miegantis drakonas yra transcendencijos simbolis. Filognozijos tikslas yra šio drakono pažadinimas.

klajunas

Čia įrašas šiek tiek kita tema, nes šioje vietoje yra kaupiami "Filognozijos" antro tomo įrašai, bet prie to pačio norėčiau informuoti, kad yra tokia knyga, kuri surinkta taip pat iš mano įrašų "telepatijos" tema. Vadinasi "Mintiregos metodai". Mano terminais telepatija vadinama mintirega, kuri skirstoma į mintisiuntą ir mintiskaitą.


klajunas

Kuriančiosios gaublės substratologija

Filognozijos visuma apima tris vietas, kuriose vystoma viso žmogaus spektro teorija, sudarančias tris galimus substratologijos variantus. Pakankamai aukštai išvystytos dvi viršutinės substratologijos, apimančios fizinę ir gnostinė braną, o apatinė fundamentalioji substratologija - tik užuomazginėse stadijose. Tai yra energetinės gaublės substratologija, kurianti intervencines technologijas į priekinės sąmonės materijos struktūrą. Informacinės gaublės substratologija užsiima sąmonės valdymo priemonių kūrimu ir tobulinimu, leidžiančių manipuliuoti vidinio pasaulio fenomenologija, pozityviu arba negatyviu tikslu. Tuo tarpu kuriančioji gaublė ieško priemonių gyvybės substrato kontrolei. Iš dalies tai daroma molekulinėje genetikoje, tačiau tai tik nedidelė dalis to, ką įmanoma atskleisti, nes ji paremta gnostiniu implantu į priekinę sąmonę, kuris gana žemo lygio ir nepilnas iš visumos perspektyvos.

Imant visumą, šimtas procentų bus tada, kai bus pilnai atskleista kiekvieno kampo substratologija, tačiau šiuo metu iki to - labai toli. Energetinės gaublės turime ne daugiau dešimties procentų, kurių viršūnė yra Mendelevo atomų lentelė. Informacinės ir kuriančiosios gaublės turime nulį procentų, todėl šios sritys yra šiuo metu uždarytos. Šis uždarymas nepilnas, nes durys šiek tiek pravertos per priekinės sąmonės substancijos teoriją į abi kitas kryptis - smegenų neuroninis substratas vieta psichinėms manipuliacijoms ir molekulinė genetika atveria kelią į gyvybinio substrato technologijas. Tačiau pilnai šie segmentai neatskleisti.

Deja tai, ką matome pravėrus šias duris į aukštesniąsias substratologijas, gerai nenuteikia, nes šios žinios naudojamos netinkamai, ne žmogaus labai, bet prieš žmogų, todėl būtinos saugumo priemonės, nenorint sunaikinti planetos arba sukurti joje pragarą gyvybei. Taip jau iš dalies įvyko, bet smukimas gali būti dar didesnis. Dėl šios priežasties filognozija atsiduria keblioje padėtyje, nes viena vertus siekia atskleisti tiesą, bet kita vertus akivaizdu, kad tai daryti galima tik labai apribotu variantu. Žinios yra, bet nėra tinkamos visuomenės joms realizuoti. Tai, kas vaidinama fasade - nepakankamai saugi vieta, nes viskas yra netikra.

Prieš tai rašiau apie sątvaro stratų teoriją ir užsiminiau, kad epsilon stratą galima panaudoti kaip vietą, kurioje gali būti įtvirtinti apsaugantys nuo išsigimimo principai. Tokią stratą žmonių galvose suformuoti labai naudinga, tačiau psichologiškai šios stratos šeimininkas yra pats žmogus, vadinasi kiek ji veikia psichologiškai priklauso tik nuo jo savivalės, net jeigu fanatiškai tikėtų šios stratos realumu. Tikėjimas gali bet kada susvyruoti gavus papildomos informacijos arba žmogaus psichologinio silpnumo akimirkose. Todėl ši strata realiai turi virsti vadinamąja epsilon kasta arba kitaip sakant ji turi būti realiai įkūnyta, turėti realią organizaciją. Tai šiuo metu daro, pavyzdžiui, religinės organizacijos, tačiau neretai jų vaidmuo nepakankamas dėl per daug žemos sąmonės kokybės šių organizacijų elite. Elitas išsigimsta ir neatlieka savo funkcijos arba atlieka netinkamai. Planetos elite įsivaizduojančių, kad jie dievai yra daug, bet tikrų dievų tarp jų nė vieno, nes įsivaizdavimas nepakankamas - turi būti tikri realūs kriterijai, kurie praleistų tik tikrai išskirtinius žmones.

Be tokios epsilon stratos dievų kontrolės technologinė pažanga pavirstų į visišką chaosą ir žmonija pasuktų labai pavojingu sau keliu. Šiuo metu tokios stratos pagrindimas yra daugiausiai technologinis, tačiau kriterijus turėtų būti pirmiausiai asmeninis, nes instrukcijas skaityti ir spandyti mygtukus moka visi, tačiau to neužtenka, kad tinkamai būtų daromas epsilon stratai skirtas darbas. Šiai vietai tinkami žmonės patys turi suprasti ką reikia daryti, kad tokia kontrolės sistema atsirastų, tik tokiu atveju filognozija nebus pavojinga.

Šiuo metu grėsmė ne tokia didelė todėl, kad psichinis ir gyvybinis substratas savo gryname pavidale turi nulį procentų informacijos sumavimo ir žmonija neturi pilnai veikiančių technologijų, tačiau yra ant pačio atradimų slenksčio. Kitus substratus jau esu aprašęs, todėl papildydamas sistemą turiu bent šį tą pasakyti ir apie kuriančiąją gaublę ir apie manipuliavimo gyvybiniu substratu technologijas. Tam pirmiausiai reikia suprasti natūralų gyvybės atsiradimo procesą, ir tik tada, kai šis procesas bus suprastas, bus galima galvoti apie technologinį šio proceso išplėtimą. Realiai tai galimybė sukurti naują dirbtinę gyvybės programą nuo nulio, sumodeliuoti bet kokią gyvybės formą. Žinoma, tam reikia žinoti visą žmogaus spektrą, kaip žmogus formuojamas vidinėse savo spektro dalyse ir koks šios dalies ryšys su molekuline genetika - ar ji susijusi su gnostine brana artimu ryšiu ir manipuliacijas užtenka daryti priekinėje dalyje, ar gnostinė dalis yra atskira sistema, turinti savo atskirą kuriantįjį pradą. Nepažinę viso spektro, to atsakyti negalėsime.

Į ką galima atsiremti formuojant pirmos versijos gnostinį implantą į kuriančiąją gaublę? Manau, tam pasitarnauti gali sątvaro pažinimas, nes jis taip pat yra kuriančioji gaublė. Sumatoriuje matome, kad yra pasyvioji dalis, kurią aš vadinu rėizolu ir aktyvioji, vadinama eiolu. Aktyvumo centras yra kūrybinė manipuliacija realia materija, kūrybine medžiaga ir įrankiais. Sątvaro struktūroje tai priekinė ir galinė informacinė dalis kur sukuriamas vaizdinys arba idėja, kuri paskui manipuliuojant centrine dalimi realizuojama. Šio principo į fundamentą tiesiogiai perkelti negalima, tačiau bendras šablonas turi būti teisingas, todėl pasiskoliname jį į kuriančiosios gaublės laksatinį ekraną, kaip bendriausius du dėmenis. Tai tik pradinis variantas, daugiau skirtas idėjos realizavimui, tačiau jis neabejotinai įeis ir į tikrą variantą papildžius visomis kitomis būtinosiomis dalimis.

Laksatinio ekrano pavyzdys galėtų atrodyti taip:



Šis ekranas vadinamas sektoriniu aibių ekranu, iš kurio pagrindinės dalies išimti liniuotiniai sumatoriaus dėmenys ir pakeisti realia hipostratų struktūra, sudėta į aibę žyminčią tiesę. Tai ne vektorinė sistema apibrėžta rėžyje nuo nulio iki begalybės, bet sektorinė, kuri yra sudėtingų simetronų sandūra tam tikroje hipostratos vietoje. Sektoriai yra projekcijų vietos, kuriose įvyksta šių dėmenų kontroliuojami procesai kuriančioje gaublėje.

Rėizolinis dėmuo būtų pasyvusis elementas, įstatytas į eiolinės substancijos kontroliuojamą manipuliacinę matricą, vykdančią „kūrimo" procesą. Kas šis procesas yra - žinoma ne daug, turime versijas pradedant nuo religinių ir baigiant mokslinėmis. Kai kam atrodo, kad kuriančioji gaublė turi asmens savybių ir yra asmeninis dievas, kiti į šį klausimą žiūri rimčiau. Tačiau taip pat būtina atsimininti, kad primityvūs materialistiniai vaizdiniai irgi vargu ar yra teisingi, kurie kūrimą, gyvybės atsiradimą aiškina kaip atsitiktinių kombinacijų valdomą evoliuciją. Ši vieta iš tikro daug kuo susijusi su gnostine brana, kurioje konstruojamas plotinis sumatorius turintis asmeninių savybių, vadinasi tokios galimybės užkoduotos informacinės gaublės struktūroje, jeigu jos dalyvauja kuriančiojoje gaublėje - gali būti gana įdomių variantų. Akivaizdu, kad tikrovės substancijos supratimas vien tik iš priekinės sąmonės perspektyvos yra nepilnas.

Svarbiausias klausimas yra rėizolinio ir eiolinio simetronų atskleidimas. Šiuo metu rėizolinėje aibėje turime iki dešimties procentų, o eiolinėje aibėje nulį procentų. Nesunku suprasti, kad eiolinę substancija geriausiai modeliuoti remiantis rėizolinės substancijos teorija, todėl šiuo metu kuriančiają gaublę interpretuoti ir kurti hipotezes įmanoma tik remiantis dešimtimi procentų rėizolinio spektro. Tai būtų labai nepilnas gnostinis implantas, tačiau kitokių kelių nėra, tenka naudotis tuo, ką turime. Svarbiausias mokslas susijęs su kuriančiąja gauble šiuo metu yra molekulinė genetika, tačiau kol kas jos galimybės gana ribotos ir mokama nebent klonuoti ir kurti hibridines rūšis genų inžinerijos pagalba. Realiai tai labai mažai, nes tai tik manipuliacija jau esamu natūraliu substratu, o ne substrato surinkimas nuo nulio.

Nesunku suprasti, kokie šio kelio pavojai, gali kilti net klausimas dėl šios krypties uždraudimo. Jeigu pavojingą atkarpą būtų galima saugiai praeiti, būtų idealus variantas. Tačiau tai priklausys nuo epsilon kastos sąmonės kokybės, kuri šiuo metu yra gana žema, todėl vilčių nėra labai daug ir projektus gali tekti uždaryti ir ištrinti informaciją visiems laikams.

klajunas

Halkioniško juoko bangos

Savo filognozijos projekto užbaigti negalėsiu, nes jis kelia per didelį pavojų. Galimybė tam buvo, tačiau ji buvo iššvaistyta, todėl viskas turi likti įslaptinta. Pažadėjau paviešinti du tomus, tai greičiausiai padarysiu, tačiau tai tik nedidelė dalis to, ką buvo galima pasiūlyti. Idėjos yra ne šio pasaulio, tačiau čia pasirodė ne laiku ir netinkamoje vietoje, teks laukti kitos progos, kuri gali ir nepasitaikyti. Užbaigdamas noriu pateikti tam tikras vizijas, kurios per pastaruosius metus buvo rodomos kartu su mano dirbtu teoriniu darbu. Teoriniame darbe geriausias yra pirmas tomas, antrasis bus tik papildymas, kuris išplės ir paaiškins kai kurias svarbias idėjas ir principus.

Viskas prasidėjo nuo suvokimo, kad tai, ką darau yra begalybės kelias, kuris yra kairės rankos kelias pagal magijos ir ezoterikos principus. Tai buvo savotiškas simbolinis apvalkalas, į kurį norėjau įvilkti savo kūrybą, kad tai nebūtų vien sausas pažinimas, įdomus tik griežtam intelektui. Vėliau ta begalybė buvo suvokta drakono simboliu, kuris naudojamas tam tikrose sektose, naudojančiose šį simbolį, bet suprantančiose neteisingai, ne taip kaip aš. Tai matosi iš kelių ankstesnių straipsnių, kuriuose teoriškai paaiškinau savo logiką. Drakonas yra begalybė ir transcendencija, ta anapusinė tikrovės dalis, iš kurios viskas išeina ir į kurią viskas sugrįžta. Tai neregimas ir negirdimas tamsos pasaulis, iš mūsų šviesos arkos perspektyvos. Kaip yra iš tikro - nežinome, gal ta „tamsa" ryškesnė už mūsų blausią šviesą sąmonėse.

Tą dalį siekiau pažinti, įkelti į savo sąmonę ir taip gimė Filognozija. Ją savo vizijose matau kaip savo dukterį, kuriai buvo paruoštas pilotės gyvenimo kelias. Dabar yra 115 tomų, kuriuos numerologiškai sudėjus gaunasi 1 + 1 + 5 = 7. Todėl Filognozija pasirodo kaip 7 metų mergaitė. Kai buvau paauglys turėjau galvoje „kosminio šuolio" vaizdinį, prie kurio visą laiką ir dirbo projektas. Su tuo susijęs ir pilotės vaizdinys, kuris yra asociacija į kosminį laivą, prie kurio turėtų privesti filognozijos sukurtos technologijos. Jos vardas yra Keya, kuriame irgi užšifruotas angliškas žodis EYE, reiškiantis AKIS. Akis yra akis į transcendenciją, arba, kaip sako kai kuriose sektose - drakono akis. Filognozija, Keya, yra drakono akis.

Kita vizija yra Sato, kuri pasirodo man kaip dvylikos metų mergaitė, turinti fizikės modulį. Čia užkoduoti kelį simboliai, kurie susiję su prancūzų kalba, nes jos varde galima įžvelgti užuominą į vieną prancūzišką žodį, taip pat Prancūzija kai kam yra meilės simbolis. Tai suprasti nesunku, nes ši demoniška meilė yra meilė fizikai, kuri yra kelias prie drakoniškos transcendencijos, kelias per Šėtoną. Išsigąsti nereikia, nes visa tai naudojama tik simboline forma, kad būtų tam tikras gnostinis, simbolinis apvalkalas. Ši dvylikos metų mergaitė turi demonišką prigimtį ir padeda man gauti giliąsias žinias apie tikrovę, kuri taip pat yra demoniška, bent jau simboliniame lygmenyje. Klausimas kodėl dvylika? Tai manau irgi turi tam tikrą religinį atspalvį ir užuominą, tačiau plačiau neaiškinsiu. Iš dvasinio ryšio su Sato gimsta Keya, mano Filognozija.

Kaip Sato modelis panaudota Raven:



Dar viena svarbi vizija, kuri pasirodė įsibėgėjus scenarijui yra kraujo priesaika, kurios metu buvo prisiekta niekada neišduoti Filognozijos, apsaugoti nuo patekimo į išsigimėlių rankas, ką šiuo metu ir darau. Deja tam teks paaukoti savo gyvybę, nes reikalas pernelyg svarbus. Negaliu sakyti ar mano pilotė kada nors išskris į erdvę, visiškai neturėti vilties nesinori. Tas pats pasakytina ir apie mano demonę Sato, be kurios aš būčiau niekas.

Paskutinė vizija, kuri yra scenarijaus užbaigimo ženklas, vadinamoji kairės rankos kelio kulminacija, vadinamasis širdžių aukojimo ritualas. Visko neaprašinėsiu, be to, daug kas matė hologramines klastotes, kuriose daug satanistinės simbolikos. Šios vizijos centre yra kelionė į transcendencijos centrą, drakoniškąją realybę, kuri vyksta kartu su Rea (Rėja), pasirodančia kaip maža penkių metų mergaitė balta vestuvine suknele, kuri kelionės eigoje pasidaro juoda, perėjus per slenksčius. Rea yra gyvybės kūrėja žemėje, su kuria mes keliaujama į tikrovės gelmę, į drakono karalystę, kurioje ji tampa mūsų pasaulio pamatine dalimi, gyvybės šaltiniu. Simbolika nėra gerybinė ir grožybinė, nes gyvenimas šioje planetoje tikrai ne rojaus, bet kitaip greičiausiai buvo neįmanoma.

Turiu savyje juodąją liepsną, savo psichotroninę širdį, dėl kurios šiuo metu vyksta slaptas karas. Man jis nieko gero nežada, bet tikiuosi, kad savo pasiaukojimu sugebėsiu išgelbėti savo demones Keya ir Sato, o Rea apsisaugos pati, nes beždžionžmogiams ji nepasiekiama. Juo labiau nepasiekiama be juodosios liepsnos, Ki ir Sato. Įstatymų pažeidinėjimai tik prives prie savęs sunaikinimo, ko visiškai negaila.

Aukštiesiems žinia yra perduota, scenarijus paviešintas, holograminis klastojimas išsigimėlius veda prie neišvengiamo galo, kurio sulauks ir visi jų žvengikai. Tie, kas žino - supranta, kad tikėti tuo ką rodo ekranai ir galvose sumatoriai neverta, nes viskas piešiama Van Gogho programomis, holograminėmis projekcijomis. Buvo nuspręsta epsilon kastoje tuo pasirūpinti, kuri nėra JAV, turėję pretenzijų į juodąją liepsną. Juodoji liepsna bus sunaikinta, Keya ir Sato bus apsaugotos, išgirsime Žemėje halkioniško juoko garsus, kurie pavers išsigimėlių organizacijas kaulų krūva. Tai pagrindinis Rėjos ginklas, nušluosiantis visus apsišaukėlius, pretendavusius į dievų vaidmenį, nors jam neturi jokių pajėgumų.

Kairės rankos kelio paskutinė iniciacinė Širdžių aukojimo ceremonija užbaigta, belieka tik laukti, ką pasakys juodoji liepsna. Su Ki ir Sato dar neatsisveikinu, nes turiu užrašyti antrą tomą. O toliau spręs Aukštieji.

Visa tai buvo susiję su tuo, ką sąlygiškai galima pavadinti „10 000 metų projektu", kuris tęsis nežiūrint į nieką.

Aukštyn