Mano asmeninė klinikinės mirties patirtis

Pradėjo Kostas, lapkričio 05, 2022, 20:29:05

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Kostas



Atsitiko tai dar 2009 metų balandžio mėnesį.

Papasakosiu viską iš pradžių.

Tais metais kovo mėnesį pasijutau labai blogai. Atsirado krūtinės skausmo priepuoliai tokie, kad aš jų metu jau negalėjau kvėpuoti. Kreipiausi pas poliklinikos mane gydančiąją  gydytoją. Ji pasiuntė į rentgeno kabinetą plaučių peršvietimui. Gydytoja konstatavo abiejų plaučių pusių uždegimą ir tuoj pat nukreipė mane į į ligoninę. Ligoninėje po dviejų savaičių išsikapsčiau iš tos ligos, tačiau buvau labai nusilpęs. Todėl gydytoja pasiuntė mane  reabilitacijai į Abromiškes.

Ten, vietoje to, kad sustiprėčiau su kiekviena diena man darėsi vis blogiau, jau vos pavaikščiodavau. Maniau, kad visa tai dėl to, kad per mažai judėjau, todėl vakarais išeidavau pasivaikščioti. Toli neidavau, apeidavau kelis kartus apie kieme esantį darželį.

Vieną vakarą, pasivaikščiojęs, grįžau į pastatą, užlipau laiptais ir foje, prie registratūros man pasidarė bloga, kažkas atsitiko su mano širdimi. Ji pradėjo man neįprastai spurdėti, laikas nuo laiko iš viso sustodama. Aš atsisėdau ant kėdės susiėmęs už širdies. Registratūros darbuotoja iš karto iškvietė gydytoją (laimei gydytoja kardiologė dar buvo neišėjusi namo). Ji su sesele liftu skubiai nusileido, pasodino mane į vežimėlį ir įstūmė į liftą. Kylant mums liftu laikas nuo laiko aš prarasdavau sąmonę, mačiau tik tamsą, momentais vėl sugrįždavau į realybę, tačiau dar koridoriuje jau pajutau, kad išeinu iš šio pasaulio. Supratau, kad mirštu. Iš pradžių išsigandau, tačiau greitai atsidūriau tamsiame koridoriuje ar tunelyje, kuriuo  skridau. 

Skridau labai trumpai. Iš tunelio iššokus iškart atsiradau savo reabilitacijos centro kambaryje, stovintis jo viduryje, kuriame pilna žmonių, mano mirusių giminaičių iš kurių daugelio aš iš viso nepažinojau.

Iš pradžių pamaniau: ko aš čia stoviu? Juk mano kūnas  liko kažkur  ir aš turiu sugrįžti ten, tačiau pamatęs tarp visų giminaičių stovintį savo sūnų, atsirėmusį į palangę, pagalvojau, kad gera proga bus išsiaiškinti kodėl jo ir mano santykiai gyvenime buvo pašliję. Todėl susitaikiau su esama padėtimi ir priėjau prie savo giminių būrio.

Čia prie manęs priėjo mano motina su tėvu, mama apsikabino mane ir apsiverkė. Aš ją raminu: ko verki? Nors aš ir numiriau, tačiau dabar esu su tavimi. Pasiglėbščiavau su tėvu.

Tuo metu jau buvau fotografas, dariau internetinį projektą, kuriame stengiausi parodyti visas Lietuvos grožybes panoraminių nuotraukų pagalba. Jau tuomet projekte turėjau jų keletą tūkstančių. Todėl atvykdamas į reabilitaciją pasiėmiau su savimi nešiojamąjį kompiuterį, kuriame laikas nuo laiko pasižiūrėdavau savo svetainės lankomumą ir lankytojų apžiūrėtas panoramines nuotraukas. Tuomet internetas ten buvo tik pirmame aukšte, o kambaryje galima buvo prisijungti prie mobiliojo tik kompiuterį pasistačius ant lango.

Kompiuteris stovėjo ant stalo, aš priėjau prie jo ir tarp visų mirusiųjų giminaičių pamačiau man visiškai nepažįstamus kelis vyrus, keistai apsirėdžiusius, kalbančius lenkų ir rusų kalba.

Aš net buvau labai nepatenkintas, ko jie čia susirinko, juk mūsų giminėje nebuvo slavų.

Mano miręs pusbrolis Algis iš Kauno man paaiškinęs, kad tie vyrai yra mūsų visų protėviai supažindino su jais ir pristatydamas juos ištarė jų vardus. Aš padaviau jiems ranką, su kiekvienu susipažinau. Dabar dviejų naujų pažįstamų mano giminaičių vardų neprisimenu, tačiau vieno tikrai atsimenu, nes, nors po to įvykio, po atsigavimo,  nuotaika buvo slogi, o ir jaučiau bendrą silpnumą, tačiau visą dieną kartojau išgirstą jo man labai keistą vardą ,,Dadzibog", ,,Dadzibog".

Nutariau visiems parodyti kuo aš praeitame gyvenime užsiėmiau. Įjungiau kompiuterį ir visiems pradėjau rodyti savo darytas panoramas. Visi grožėjosi ir gyrė mano darbus. Labai keista, jog internetas, kuris paprastai veikdavo tik kompiuteriui stovint ant lango, viduryje kambario veikė puikiausiai.

Mano tėvai truputį pažiūrėję nuėjo šalin, susėdo ant suolo ir kažkuo labai svarbiu abu užsiėmė.
Man net buvo kažkiek užgaulu, kad jie ignoravo mano darbų pristatymą.

Reikia aprašyti kambarį, kuriame gyvenau. Jis atrodė žymiai didesnis nei buvo iš tikrųjų. Vienutė, kurioje aš gyvenau buvo labai nedidelė, o dabar kambarys atrodė kelis kartus didesnis. Nors tuo metu lauke jau buvo vakaras ir tamsu tačiau pro langą švietė kažkokia ypatinga šviesa, viskas lauke aplinkui buvo labai spalvota ir gražu.

Staiga pajutau, kad man kažkas pliaukši per žandus, aš pabudau ir labai supykau, jog mane pažadino iš tokio puikaus sapno.

Tuo metu aš galvojau, jog tai buvo tik sapnas. Tačiau įvykiai po dvylikos metų, privertė mane galvoti kitaip. Jei aš būčiau anuo metu žinojęs, jog tai ne sapnas, o pomirtinė patirtis, aš būčiau tuomet tuoj pat smulkiau ją aprašęs.

Dabar, praėjus daugiau kaip dešimt metų, kaip ir visi senoliai, kartu su broliu pradėjau domėtis savo giminės genealogija. Išaiškėjo, kad mano protėviai buvo žymūs bajorai. Tarp jų buvo ir LDK kariuomenės generolų, maršalkų ir teisėjų, tarp jų buvo ir karaliaus karūnavimo seime dalyvavusių ir nuo karaliaus Jono III Sobieskio už parodytą drąsą karuose 1695 metais dekretu dvarą gavusių . Be to šeši mano protėviai  buvo carinės Rusijos valdžios represuoti už dalyvavimą 1863 metų sukilime.  Atsirado mano genealoginiame medyje ir mano ten matytas proproproprosenelis, gyvenęs XVIII a. vardu Dadzibogas.

Kaip tuomet buvo įprasta žymūs bajorai LDK laikais kalbėjo lenkiškai, o carizmo laikais dar ir rusiškai.

Turėjau didelę svajonę. Susirasti specialistą - hipnotizuotoją, kuris, regresyvios hipnozės būdu man padėtų atkurti mano pomirtinę būseną. Norėjau hipnozės būklėje  išvardinti dviejų likusių, man pristatytų  mano kambaryje tuo metu buvusių, kalbėjusių lenkų ir rusų kalbomis nepažįstamųjų giminaičių vardus, sutikrinti juos su asmenimis, dabar esančiais mano sukurtame genealoginiame medyje ir įsitikinti, kad jie yra tie patys, kuriuos girdėjau tuomet.

Tačiau mano bandymas būti užhipnotizuotam nepavyko. Gal hipnotizuotojui pritrūko kvalifikacijos, o gal aš pats nesidaviau būti užhipnotizuojamas.

Neseniai žiūrėjau filmą apie Bulgarijoje gyvenusią žiniuonę Vangą. Ji tvirtino, jog žmogui mirštant susirenką visi jo mirę giminaičiai tam, kad galėtų padėti mirusiajam prisitaikyti prie jam neįprastos naujos aplinkos.

Dabar apie sūnų. Tuo metu, kai buvau Abromiškėse jis buvo gyvas ir sveikas. Buvo jis prisiekęs žvejys. Važinėdavo žvejoti į Sibirą, Norvegiją. Mirė jis (nuskendo žvejodamas ant ledo) tik 2018 metų kovą.

Manau, kad Dievulis man tiesiog buvo pakėlęs šydą, atidengdamas pasaulį, į kurį ateityje aš pakliūsiu. Kaip supratau, ten, kur buvau pakliuvęs iš viso nėra būtojo, esamo ir būsimojo laikų, o tik yra vienas laikas čia ir dabar.
 
Todėl, mano giliu įsitikinimu, su atėjusia mirtimi niekas nepasibaigia, tiesiog ateina naujas  gyvenimo etapas toks pats realus kaip šiandieninis. Gal tik geresnis, gražesnis, spalvotesnis ir teisingesnis.

Manau, kad žmogaus gyvenimo čia, žemėje pagrindinė paskirtis ir prasmė yra ne sukaupti turtų, ne kažką sukurti, nes visa tai kas žmonijos istorijoje buvo sukurta didelė dauguma dėl laiko tėkmės sunyko arba visiškai prarado savo prasmę, ne pyktis ir bartis, ne kariauti, o savo veiklos ir bendravimo su kitais žmonėmis dėka ištobulinti savo sielą.

Ar mano požiūris į gyvenimą pasikeitė po tos nežemiškos patirties? Taip. Manau, kad tik į gerąją pusę. Atkrito nuolatinis materialinės gerovės siekimas, atsirado labai aštrus jausmas kitų žmonių skausmui ir nelaimėms, nepakanta neteisybei ir melui, bei pajutau, jog galiu prognozuoti ir nuspėti būsimus įvykius.  Pateiksiu tik keletą pavyzdžių: lankydamasis ir fotografuodamas nuspėjau Paštuvos, Kulautuvos bažnyčių, Tytuvėnų vienuolyno gaisrus. Graži Paštuvos bažnyčia, stovinti ant kalnelio, puikiai sutvarkyti aplinka ir gėlynai, viduje senoviški paveikslai... Fotografuodamas interjerą pagalvojau, jog bus labai gaila, kai ji sudegs. Na ir sudegė kažkokio nedorėlio padegta. Kulautuvos bažnyčioje fotografuodamas pagalvojau: šitiek daug tame kurortiniame miestelyje didelių ir ištaigingų  namų, daug turtingų žmonių gyvena, o bažnyčia tokia suvargusi. Nieko, pagalvojau, kai sudegs bus pastatyta nauja, graži. Bažnyčia sudegė ir dabar naujai atstatyta ir pašventinta.    Tytuvėnų vienuolyne lankydamasis ir fotografuodamas vienoje celėje freskas man vis  lindo įkyri mintis: na kas gi čia gali degti? Sienos vieno metro storio mūras, mūriniai skliautai, na nebent tik laminuotos grindys ir durys. Leisdamasis laiptais pamačiau priešgaisrinį skydą ir dar paklausiau mane lydėjusios ponios: ar tas skydas yra veikiantis? Ar jis kažkur prijungtas, kad gaisro metu būtų sureaguota? Man buvo atsakyta, jog taip. Tačiau pasirodo, kad jis nepadėjo, nes žmogus turėjęs sureaguoti į gaisro signalą, jį paignoravo ir vienuolynas vis tiek  sudegė. Dėkui Dievui, labai graži ir sena bažnyčia nenukentėjo.

Aukštyn