Inkognito archyvas

Pradėjo Benamis, gruodžio 28, 2012, 13:43:40

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Benamis

gruodžio 28, 2012, 13:43:40 Redagavimas: gruodžio 28, 2012, 17:54:28 by Benamis


Inkognito archyvas

Kadangi pastebejau, kad daug zmoniu forume nelabai susigaudo Inkognito istorijoje, nezino nuo ko viskas prasidejo ir t.t., nusprendziau sukurti visa archyva kuriame patalpinsiu visa informacija kuria iki siol papasakojo Inkognito. Taip pat cia bus galima rasti ir visa Pagrobimo Anatomija, kuria Inkognito leido patalpinti forume tam, kad zmones nebegiotu is vieno puslapio i kita, noredami susipazinti su visa informacija. Tikiuosi palengvinsiu sia uzduoti ne tik naujokams, taciau ir senbuviams.

Medziagos yra tikrai labai daug todel kantrybe bus reikalinga :)

Komentarai ir diskusijos "Inkognito archyve" yra isjungti todel, kad si tema yra tik informacinio pobudzio. Diskutuoti apie Inkognito pagrobima galima siose temose:

Inkognito istorija - Diskusija apie inkognito pagrobima.
Ateiviai jau Žemėje - Diskusija apie tai, jog ateiviai jau yra Zemeje.
Inkognito: klausimai - atsakymai - Inkognito isradimai, diskusijos apie juos ir t.t.
O ka Tu darytum inkognito vietoje? - Kritikuoti lengviausia. Taciau, ka jus darytumete inkognito vietoje?

Dar karta primenu, kad visos pasikartojancios arba izeidziancios zinutes bus trinamos, o autoriai gali buti nubausti, todel raginu diskutuoti diplomatiskai.

,,Mano tikslas paskleisti informaciją, o ne ją argumentuotai įrodinėti."
- Inkognito

Turinys

Pagrobimo anatomija (I)
Pagrobimo anatomija (II)
Pagrobimo anatomija (III)
Pagrobimo anatomija (IV)
Pagrobimo anatomija (V)
Pagrobimo anatomija (VI)
Pagrobimo anatomija (VII)

Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės (I)
Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės (II)

Inkognito istorija - kaip viskas prasidėjo?

Atsakymai į klausimus apie ateivius ir inkognito pagrobimą

Inkognito ir RoxiO diskusija


Nuorodos

Noredami pasidalinti informacija su kitais, galite pasinaudoti sutrumpinta nuoroda i sia tema:

http://bit.ly/WYG3KR


Benamis

Pagrobimo anatomija (I)

1974 m. buvau atviliotas į nuošalią miškingą vietovę ir pagrobtas ateivių.

Darbindamasis naujoje darbovietėje susipažinau su Piliečiu X, įsikalbėjome, jis tarp kitko pasiūlė sudalyvauti eksperimente, tačiau nepasakė kokiame. Sutikau ir pamiršau apie tai…

Vasaros pabaigoje jis atvyko pas mane vieno sekmadienio pavakare ir paprašė nuvežti jį su mano motociklu JAWA, į vieną vietą, kur jis turėjo su kažkuo susitikti, nors ir buvau pavargęs, grįžau iš tolimos kelionės,- sutikau. Miško aikštelėje po kelių valandų supykau ant jo, kad jis tempia laiką ir norėjau važiuoti namo, bet jis išsitraukė ginklą (sportinį pistoletą), mat jis dar dirbo ir šaudymo treneriu (Puiki galimybė ateiviams) ir pasakė jog, ten būsiu tiek kiek jam reikės. Pamatęs mane sutrikusį (įdomu ką padarytų bet kuris iš mūsų), jis atlyžo ir pasakė, jog jei jie neatvyks iki 12 val. nakties galėsiu važiuoti namo (net ir saviems nepraneša tikslaus atvykimo laiko, matyt, nelabai pasitiki).

Nebuvo kas veikti prisėdau, jis pamatęs jog man šalta (buvo vėlus vakaras) numetė man striukę, kurią išsitraukė iš to paties krepšio kaip ir ginklą. Apsirengęs ją, atsirėmiau į medžio kamieną ir nepajutau kaip įtampa ir nuovargis padarė savo, aš užsnūdau. Pabudau nuo kažkokių garsų, menulio šviesoje pamačiau, kaip atokiau nuo manęs X kalbasi su 4 žemo ūgio, smulkaus sudėjimo vyrais, apsirengusiais vienodais languotais švarkais, ant krūtinės jiems tabalavo kažkokie ginklai panašūs į mūsų automatus. Jie tarpusavyje kalbėjosi man nesuprantama melodinga kalba, retsykiais parodydami į mano pusę. Supratau, jog jie mano, kad aš dar miegu ir nusprendžiau staigiu šuoliu dingti miško tankmėje. Staigiai pašokęs susidūriau su dar vienu, kuris buvo, tikriausiai, sargybinis, jam net ginklas iškrito iš netikėtumo, o man pavyko jį pirmam nutverti.

Likusieji nukreipė savo ginklus į mane, o aš net nežinojau, kaip naudotis taip netikėtai įgytu ginklu. Po trumpų grumtynių buvau įveiktas ir pristatytas į rūke skendintį lėktuvo pavidalo erdvėlaivį, kuris dunksojo miško aikštelėje. Taip aš patekau pas juos.

Laive jie mane paliko patalpoje panašioje į lėktuvo AN-2 saloną, o per ovalias dureles visi sugužėjo kažkur giliau. Jų išvaizda absoliučiai nesiskyrė nuo žmonių, netgi ir apsirengimo stilius. Tie švarkai matyt buvo savotiška uniforma. Tik jų menkesnis ūgis - aukščiausias iš jų nesiekė 1,5 m, ir svoris - jie nesvėrė daugiau 50 kg. Man buvo 25 metai aš svėriau virš 75 kg ir fiziškai buvau pranašesnis už bet kurį iš jų, bet bijojau jų ginklų. Laivo vidus buvo gana aptrintas, krėslai man per maži štampuoti kažkokio pilkšvos spalvos metalo, kitame patalpos gale buvo kažkas panašaus į pultą su aukštyn iškelta magneto formos lenkta plokštės juosta.

Laivas atrodo vis dar stovėjo vietoje, man toptelėjo mintis, kad jei manęs nesaugo galiu laisvai iš čia pasišalinti, aš nudžiugęs stvėriau durų atidarymo svertą (kaip primityvu, pagalvojau) ir patraukiau jas į save, jos lengvai atsidarė ir aš vos neiššokau laukan, tačiau pamačiau, kad čia kažkas ne taip, laivas kabojo maždaug 2000 m aukštyje, mėnulio apšviestoje balzganoje šviesoje dalinai paskendę rūke matėsi keliai, pavieniai namai kuriuose ramiai miegojo žmonės. Išgirdau garsų juoką ir atsisukęs pamačiau juos linksmai nusiteikusius, bet man nuo to geriau netapo, visas buvau apimtas streso ir nežinau ką būčiau padaręs, jei tai butų galima pabaigti, bet savisaugos instinktas neleido baigti to iššokant per dureles laukan.

Gana grubiai vienas iš jų stumtelėjo mane į vieną iš ankštų krėslų ir mano smegenyse suskambėjo jo paliepimas sėdėti ir niekur nejudėti, neliesti durų, nes laivas kyla į kosminę erdvę ir atidaręs duris žūsiu. Kažkodėl pajutau, jog ir aš galiu jam atsakyti mintimis. Jis liepė palaukti kol užsikraus jų vertimo prietaisas tada galėsime bendrauti įprastai, nes lįsti į mano mintis jiems draudžia etika, tai įmanoma tik ekstra atvejais, koks ir buvo šis.

Lengviau atsidusau, nes supratau, jog jie su manimi nesielgs kaip su gyvuliu.

Vėl likau vienas, nors ir buvo prisakę nejudėti, mano dėmesį patraukė keistasis pultas ir virš jo iškilusi metalo juostos arka, tad aš neatsispyriau pagundai pašnipinėti kas tai. Pulte mirgėjo įvairiaspalvės švieselės ir pačiame centre žalia šviesele švietė kažkoks stambus mygtukas, besilenkiant prie jo mano galva pateko į arkos zoną ir aš išgirdau kažkokius garsus, vos tik atitraukiau galvą, jie iš karto dingo, dar kartą pasilenkęs išgirdau juos tarpusavyje besišnekančius, matyt, prietaisas jau buvo pradėjęs savo darbą ir dabar viską stropiai vertė į lietuvių kalbą. Bet tuo laiku netyčia jau nuspaudžiau žaliąjį jungiklį ir išgirdau aerouosto dispečerio balsą.

Jis kažką informavo, jog mato NSO, pasakė koordinates, azimutą ir aukštį, 37 000 metrų. Oho, pagalvojau, kaip greitai, o atrodo, kad net nejudame. Bet mano tyrinėjimus piktai nutraukė atėję jie, pasakė, kad buvau išjungęs erdvėlaivio maskavimo sistemą ir mus galėjo numušti raketa, būtume visi žuvę, tu taip pat,- pasakė jie man. Už tai būsi nubaustas, uždarysime tave kuriam laikui į pašto dėžutę,- pagrasė man. Nors ir nežinojau kas tai, bet matyt nieko gero,- pagalvojau.

- O dabar paimsime kraujo mėginį,- nebijok turime žemietiškų įrankių ir parodė nemažą švirkštą.

Procedūra nebuvo maloni, bet mėginį kraujo paėmė, dabar su manimi liko vienas iš jų ir man dar laikant užspaustą veną jis pradėjo pasakoti, jog jų laivas yra tyrėjų, kad jie žemę tiria jau 5000 metų, bet pas juos civilizacijoje atėjo į valdžią grupė piliečių, kurie reikalauja greitų rezultatų kolonizuojant žemės planetą. Artimiausiais dešimtmečiais turi būti sumažintas žemiečių gyventojų skaičius, na likti tik toks, kurį nesunku būtų valdyti ir jis galėtų aptarnauti ir aprūpinti maistu ir prekėmis būsimuosius kolonistus. Yra keletas būdų tam tikslui pasiekti, tiesioginė invazija atmetama, nes per brangiai kainuotų ir gali būti daug gyvosios jėgos nuostolių.

Mes esame išsivysčiusi rasė ir todėl turime standartinius projektus tokio tipo, kaip jūsų, planetų kolonizavimui, jie daug humaniškesni už tiesioginius karinius veiksmus.

Mano būsena ir taip buvo stresinė, tad išgirdus dar tokias naujienas aš tiesiog įsiutau, pasakiau jog mes nebijome jų, skraidančių su tokiais suš. nusenusiais lėktuvais, mes turime galingų ginklų, patyrusias armijas, mūsų politikai susivienys, o armijos smogs jų kolonistams tokį smūgį, kad likę net nepajus kaip atsidurs namuose. Ir aplamai ko nepasirodote, kodėl neinate derybų su mūsų vyriausybėmis, ir kokie jūs kariai jei jums ne gėda užpulti silpnesnę civilizaciją, palaukite dar 20-30 metų, mes sparčiai vystomės ir per tą laiką mes jus pasivysime, o gal net pralenksime.

Jis pasakė jog eina perduoti mano atsakymą vadui, aš supratau jog meluoja, nes viskas kas buvo čia kalbama, buvo girdima ir ten. Bet jis atsistojo ir dingo už ovalių durelių, aš vėl likau vienas.

Benamis

Pagrobimo anatomija (II)

Kurį laiką man atrodė, jog aš tik sapnuoju, kad toks absurdas tikrovėje neįmanomas, aš skaudžiai įsignybau sau į ranką pajutau, be to, jutau dar ir perštinčią nuo adatos dūrio ranką.

- Na tai nors ir niūri tačiau vis dėl to tikrovė, be to, mane apėmė atsakomybės jausmas, supratau, jog pagal mane jie gali spręsti apie visus žmones ir nusprendžiau kas bebūtų išlikti tvirtam. Pirmiausia atsikėliau ir vėl nuėjau prie „vertėjo" pašnipinėti apie ką jie kalbės, numaniau, jog jie nežino, kad aš jau žinau, kaip jis veikia, nes kitaip būtų išjungę.

- Hardas, sugadins mums visą reikalą, operacijoje turėjo dalyvauti jis pats, o pakišo mums tą nevykėlį (tas nevykėlis supratau buvau aš).

Na, šiaip ar taip preparatą jam suleidome be jokių komplikacijų, dabar tik laiko klausimas, inkubacinis periodas pagreitintas katalizatoriais.

- Na, tegul ateis jis čia, aš pats su juo pasikalbėsiu,- kažkas pasakė, matyt, jų vadas.
Aš supratau, jog jie netrukus bus čia ir kaip niekur nieko atsisėdau į savo vietą.

Atėjo jie jau dviese, pasakė, jog turėsiu kalbėtis su erdvėlaivio vadu ir liepė eiti priekyje jų. Laivas aiškiai nebuvo pritaikytas mano ūgiui, apsidžiaugiau, kai patekome į erdvesnę patalpą, matyt, čia ji ir buvo kajutkompanijos vietoje.

Vadas kurį laiką žiūrėjo į mane nepratardamas nei žodžio. Po nejaukios pauzės jis man pasakė, jog mums žemiečiams ruošiamasi paskelbti karą, bet jį būtų galima nutolinti arba atidėti iki šimtmečio pabaigos, su sąlyga jeigu aš sutiksiu įvykdyti jų užduotį, bet tai privalėsiu padaryti savo, o ne jų valia.

Aš atsakiau, jog savo valia nesiruošiu vykdyti jų užduočių, nes jau vien tai, kad esu čia, prieštarauja bet kokiam laisvos valios apreiškimui. Be to, kaip žemės pilietis reikalauju, kad užmegztumėte ryšius su žemės vyriausybėmis, o aš galiu jums tarpininkauti.

Taip, mes visa tai padarysime- atsakė jis, tačiau, pirma tu įvykdysi tau skirtą užduotį, o po to, kai tai įvyks mes, pagal tuos rezultatus turėsime jūsų vyriausybei spaudimo įrankį. Gal net sutiksime, kad tu tam tarpininkautum - pabaigė savo kalbą, vadas.

Man reikia laiko pagalvoti - tariau aš, matydamas, jog viskas krypsta į blogą pusę.

Apmąstymui skirtas laikas štai,- tarė jis ir apvertė smėlio laikrodį, kai išbirs paskutinė smiltelė turim žinoti tavo atsakymą, gali prisėsti, ir jis ranka parodė sukamą krėslą.

- Laukiam tavo atsakymo, parodė jis į byrančias paskutines smilteles.

- Galite mane priversti, nes aš esu jūsų belaisvis, tačiau savo laisva valia atsisakau su jumis bendradarbiauti ir vykdyti užduotis.

- Suprask, tai tėra formalumas, mes turime prisilaikyti visatos įstatymų, o tu mus verti imtis kraštutinių priemonių, kvailai užsispirdamas, nes užduotį tu privalėsi įvykdyti, bet kokiu atveju,- jo tonas tapo atvirai grasinantis.

- Na, gerai, mes daug metų simuliuojame veiklą, nes atvirai pasakius mūsų tyrinėtojų grupė jaučia simpatiją žmonių rasei, tačiau pasikeitus mūsų politinei situacijai, mes privalome padaryti kažką esminio, nes vietoje mūsų atsiūs kitus, kurių veikla jums bus pražūtinga, o ir mums iš to nebus nieko gero. Tau kraujo paėmimo metu mes jau suleidome preparato dozę, ir tavo kraujuje jau cirkuliuoja uždelsto veikimo mirtini nuodai, kurie per jūsų pusmetį tavo organizmą numarins, jeigu mes per tą laiką nesuleisime priešnuodžius.

- Pusmetis ilgas laiko tarpas, per tą laiką gali daug kas pasikeisti, atsakiau jam,- nesirengdamas nusileisti jo reikalavimams.

- Na ką gi renkis „ekskursijai"- jei jau toks esi nesukalbamas.

Iš kitos patalpos atnešė kombinezoną, kurį liepė man apsirengti, uždėjo skaidrų šalmą ir atnešė panašų į termosą skysto deguonies indą. Aš nesusivokdamas žiūrėjau į visus tuos pasirengimus.

- Kam visa tai? - paklausiau.

- Tau - atsakė vadas, visatos įstatymas draudžia nugalabyti žemietį, bet nieko nesako, jog negalima jo išlaipinti, kad ir mėnulyje aprūpinus būtinomis priemonėmis, bei oro atsargomis, o tu jų gausi maksimalią dozę, net 5 valandoms.

- O kas bus po to- paklausiau, jausdamas, jog mane apima vis didesnė baimė.

- Štai,- tarė jis, ištiesdamas man daikčiuką, panašų į dabartinį mobilųjį telefoną, paspausi mygtuką ir pasakysi vienintelį žodį, jog sutinki, o jei nesutiksi nedidelė bėda, atsigabensime dar vieną tokį kaip tu. Hardas perdavė žinią jog turi dar kelis kandidatus.

Nenoriu pasakoti visų smulkmenų, tačiau po nedidelių pasirengimų atsidūriau mėnulio paviršiuje. Dar negalėdamas patikėti savo akimis, kad vis dėl to tai įvyko, pamačiau storą blizgantį lifto vamzdį virš galvos, tarsi, teleskopinę anteną įtraukiamą į vidų. Keistasis lėktuvas dar kabojo neaukštai, mirgėdamas įvairiaspalvėmis ugnelėmis, o aš iš paskutinių jėgų kovojau su baisiu silpnadvasiškumo priepuoliu, norėjosi likti gyvam ir grįžti į tokį jaukų dabar atrodantį jų laivą. Tačiau "telefonas", kaip tyčia iškrito iš rankų ir aš paniškos baimės apimtas puoliau jo ieškoti, naršydamas storą menulio dulkių sluoksnį. Gal tai ir buvo tokiu momentu vienintelis mano išsigelbėjimas, nes numanau, jog aš buvau netoli išprotėjimo ribos.

Tikrai apsidžiaugiau jį apčiuopęs, bet staiga supratau, jog aš jau pralaimėjau šią keistą mano ir jų dvikovą ir tik tas penkių žemės valandų skirtumas mane skiria nuo galutinio kracho.

- Kaip laikaisi?- išgirdau šalme vado klausimą.

- Mėnulyje puikus oras- atsakiau linksmai, nors man ir visai nebuvo linksma.

- Na, na, tik nepersišaldyk, nes šilumos palaikymo baterijos paprastai išsieikvoja jau po ketverto valandų, kandžiai pastebėjo jis.

Transliacija nutrūko, bet aš tarp neįtikėtinai ryškių žvaigždžių dar mačiau sparčiai tolstantį jų erdvėlaivį, pasijutau siaubingai vienišas.

Galima buvo staiga viską pabaigti nusiplėšiant šalmą, bet kas iš to jie atsigabens kitą ir jį vis vien privers jiems paklusti, ar ne geriau apsimesti sutinkant su jų reikalavimais, o po to progai pasitaikius įspėti žemės gyventojus apie gresiantį pavojų? Bet tai padarysiu, kai visiškai baigsis kvėpavimui deguonies atsargos, o šaltį kaip nors ištversiu.

Benamis

Pagrobimo anatomija (III)

Kankinamai lėtai slinko laikas, aplinkui tvyrojo juoda naktis, tik ryški žvaigždžių šviesa šiek tiek leido suvokti aplinką.

- Žemėje geriau, pagalvojau ten nors mėnulis naktį gali pašviesti,- bet kurgi žemė? Ji juk didesnė tai ir šviesos turėtų būti daugiau, bet matyt ji dar nepatekėjo, o greičiausiai atsidūriau nematomoje nuo žemės mėnulio pusėje- supratau,- reikėtų ją pavadinti naktį neapšviečiama. Nežinia po kiek laiko, šalme kažkas sušnypštė ir pasigirdo garsas.

- Sunaudota du trečdaliai kvėpavimo atsargų- kažkoks sintetinis balsas pranešė man tiesiai į pakaušį,- liko 40 procentų, energijos šilumos palaikymui - 30 proc., rekomenduojama planuoti iškylos baigtį.

- Iškylos - piktai ironizavau,- taip, tik ne savo noru.

- Net ir numirti ramiai neleistų, piktai pagalvojau, tikriausiai, praneštų, kiek dar širdies dūžių liko.

- Susisiekite su artimiausia baze, jei nepadarysite to, tai bus padaryta automatiškai- kategoriškai buvo pareikšta dar kartą.

- Negi jie bus tokie žiopli, kad pamiršo atjungti automatinę sistemą? - pagalvojau, - įdomu, už kiek šviesmečių ta artimiausia bazė. Paskutinė mintis užgesino įsižiebusią viltį.

Tačiau netrukus kažkur toli toli pamačiau akinamai baltą šviesą, ji labai greitai artėjo ir netrukus virš manęs gana aukštai pakibo disko formos objektas, besikaitaliojančių spalvų bėgančiomis ugnimis, apačioje galingas prožektoriaus spindulys naršė planetos paviršių, kol sustingo įsirėmęs į tą vietą, kur buvau aš. Jis sparčiai leidosi žemyn, pakibo ir iš disko centro vėl pradėjo leistis blizganti lifto kabina.

Šį kart manęs jau nereikėjo du kart raginti, aš kuo greičiau įšokau, tiesiogine prasme, į svetingai atsivėrusį cilindrą, jis užsivėrė ir išgirdau besiveržiančių vidun suspaustų dujų šnypštimą. Po minutės jau buvo nuo manęs nuimtas šalmas ir aš rangiausi lauk iš gana siauro bet patogaus kombinezono.

- Kaip man reikės paaiškinti, iš kur aš čia atsidūriau, toptelėjo man nerimastinga mintis, bet mano laimei manęs, niekas nieko neklausinėjo, o netrukus patekau į mėnulio bazę ir tuo pačiu liftu buvau nuleistas į milžiniško kupolo formos keistą mėnulio statinį. Ten gavau paskirtą gyvenimui patalpą, jaukų ir nedidelį atskirą kambarėlį su milžinišku ovalo formos langu, per kurį matėsi dešimtys išrikiuotų atvirame lauke stovinčių erdvėlaivių. Tačiau visų įvykių tiek buvau nukamuotas, jog net nenusirengęs kritau į siaurą kušetę ir nepajutau kaip atsijungiau.

Dabar jau praėjus tiek laiko ir prisiminus tuos įvykius man jau nėra taip baisu, gal tai tebuvo jų psichologiniai eksperimentai, vertinant mus kaip potencialius priešininkus ateities susirėmimams, gal tai tebuvo jiems vieniems suprantamos manipuliacijos ar testai, bet įsivaizduokite save mano vietoje, staiga visas normalus įprastinis gyvenimas sugriūva, o vietoje jo atsiduri kažkokiame košmare ir dabar dar negaliu suprasti, kaip man pavyko juos nugalėti toje beviltiškoje situacijoje, kai jau buvau nusprendęs pasiduoti, bet jie neišlaikė pirmieji. Dabar aš jau žinau, vienas iš ateivių mano draugas mane apšvietė, kad man negrėse joks mirtinas pavojus, jie tiesiog neturėjo teisės manęs prarasti ir jie tai žinojo, bet aš to tuomet nežinojau, tai dar viena mano informacija jums, kaip elgtis patekus į jų rankas. Bet jie vis tiek mane pergudravo ir pasiekė savo purvinus tikslus, o kaip tai buvo papasakosiu vėliau.

Net, neįsivaizduoju, kiek laiko aš miegojau, o pabudęs dar nesusigaudžiau kur aš patekau, be to pajutau alkį, bet mano kambarys-kajutė nežinau kuris iš šių žodžių tam labiau tiktų pasirodo buvo užsklęsta ar užrakinta, radau dar vienas duris, kurios buvo neužrakintos, jos vedė į nedidelį san. mazgą, net nustebau, kad viskas ko ne kaip namie, bet kartu ir nudžiugau, jei jau yra ir tokie įrengimai tikriausiai jie susipras, kad mane reikia dar ir pamaitinti.

Netrukus durys prasivėrė ir pasirodė vienas iš jų, neprataręs nei žodžio gestu parodė sekti jį ir netrukus nuėjome į nedidelę valgyklą, ant staliuko buvo padėti mano pietūs, gana kuklūs ir nelabai skanūs, vienas iš patiekalų priminė makaronų košę tomatų padaže, pagardintą fikuso lapais, dar ir dabar dažnai sapnuoju, kad pas juos valgau tokį maistą, pabundu suprakaitavęs kaip iš košmaro. Maitino labai retai, niekaip nesupratau iš kur jie turi tiek energijos vartodami tokį suš… maistą.

Po pietų patekau, matyt, pas vadą ar kažką iš vyresnių, kad bus pokalbis su manimi supratau pamatęs jo patalpoje metalo juostos arką, mano išbandytą jau erdvėlaivyje.

- Jūs būsite išsiųstas į mūsų koloniją P-3 planetoje, ten atliksime jums medicininius tyrimus,- ištarė aiškia man suprantama kalba,- arba galite pasirinkti alternatyvą MY-energijos nešėjų kasyklas. Pirmuoju variantu galite tikėtis dar sugrįžti į žemę, o antruoju jau ne. Erdvėlaivis su kuriuo skrisite išvyksta netrukus, jums suteikta galimybė apsispręsti iki išvykimo pradžios.

- Na, ir balvonai,- pagalvojau įpykęs, neduoda žmogui laiko, net pagalvoti, bet ir apsispręsti nebuvo taip lengva. Tokie tyrimai nieko gero, bet yra nors miglotų šansų, o kitas variantas….be jokių.

Grįžęs į savo kajutę, labai susimąsčiau, perkūniškai nekenčiau daktarų ir visų tų medicininių dalykų ir visa laiką pasąmonėje norėčiau, kad nereikėtų man viso to patirti, o gal jie sugeba skaityti tai kas yra mano pasąmonėje ir specialiai man sudaro tipiškas situacijas? Atvirai kalbant, ten buvo daugybė nuostabių dalykų, tačiau turiu prisipažinti, jog tuo metu ne tai man rūpėjo ir į supančią aplinką aš praktiškai nekreipiau jokio dėmesio, o dabar kai bandau prisiminti pagal jūsų pageidavimus viskas man plaukia tarsi kažkokiame rūke.

Prisimenu, jog mane labiausiai šokiravo pamatyti dalykai mėnulyje, visą laiką buvau įsitikinęs, jog jis tuščias, o ir Amerikos astronautai jame buvo ir nieko nerado,- o še tau, kaip jie nepastebėjo milžiniškų bazių su šimtais erdvėlaivių, gana intensyvios ne žemiečių veiklos, bet labiausiai mane pritrenkė kai iš erdvėlaivio iliuminatoriaus pamačiau viename iš kraterių, tikrą Amerikiečių bombonešį B-25, įdomu kaip jie jį gavo? Toptelėjo mintis, tai kam leidžiame milijonus ieškodami ryšio su NC, kai jie čia pat, vos už trijų šimtų tūkstančių kilometrų ir savo erdvėlaiviais gali greičiau atkeliauti į žemę, nei mes troleibusu pervažiuojame senamiestį?

Mus vėl aprengė skafandrais ir įsodino į nedidelį disko formos erdvėlaivį, aš vėl gavau savo kombinezoną ir įrangą, tad vėl galėjau bendrauti su jais garsiniu ryšiu. Jo įgulą sudarė du ne žemiečiai, aš buvau trečiasis, man jis atrodė nepatikimas, negi su tokiu ryšis skrydžiui per visatą? Ten net negalėjome nusiimti skafandrų ir buvo ankšta tarsi mikrolitražiniame automobilyje.

- Laikas išgirsti tavo apsisprendimą - balsas už pakaušio nutraukė mano kritiškus apmąstymus- kuris variantas pirmas ar antras?

- Pirmas atsakiau, ir nepažinau savo balso- jis buvo kažkoks svetimas.

- Geros kelionės- palinkėjo, ar tai man, ar visai įgulai. Aparatas vis dar stovėjo vienoje vietoje, kai pamačiau tolstant mėnulį, susidarė toks įspūdis, jog skrendam ne mes, o būtent mėnulis lekia nuo mūsų tolyn, per kokias 10 sekundžių jis tiesiog išnyko iš akių, jokios vibracijos, nei mažiausio garso; jokių požymių, kad veiktų kažkokie mechanizmai.

- Na, taip prieš tokią techniką nepakariausi- turėjau įvertinti priešininko privalumus.

- Kiek laiko truks kelionė?,- paklausiau vieno iš pilotų.

- Netrukus pasieksime linijinį laivą, ten tave perduosime, jis kaip tik skrieja į dvinarės Cegre žvaigždės sistemą, paaiškino man jis,- tarsi, man kažką būtų sakęs toks žvaigždės pavadinimas- o kelionė linijiniu laivu truks maždaug 8-9 jūsų valandas.

- Taip arti? - nusistebėjau.

- Nėra labai arti- skaičiuojant jūsų matais būtų apie 30 šviesmečių.

Tokie skaičiai man atrodė tiesiog nesuvokiami, tačiau netrukus,- tikrai priartėjome prie milžiniško cigaro formos laivo ir mūsų diskelis, toks jis atrodė prieš kelių kilometrų ilgio miestą kosmose, prisišvartavo, vienoje iš jo aikštelių, viršutiniame denyje. Ten manęs jau laukė ir mūsų „kosminio lifto" pilotai, net neišlipę iš savo „lėkštutės", lėtai pakilo nuo denio ir akimirksniu dingo erdvėje. Taip, greitai ir be jokio vargo, jie mane išgabeno iš saulės sistemos.

Žinote dabar ir man, kai kada atrodo, jog visa tai tik mano kažkokio sapno fantazija, bet du dalykai atsitikę nuo to laiko ir kurių niekas pasaulyje negali paneigti, dar ir dabar grąžina į tikrovę ir tada suprantu, jog tai ne pati maloniausia realybė.

Tas linijinis laivas-kosminis miestas, kurį pasistengsiu kiek detaliau aprašyti, nes ten pirmą kartą pavyko atsipalaiduoti nuo tokio didelio streso, skrieja labai keistai, jis tik retsykiais išnyra iš x erdvės, pvz. patekęs į norimos žvaigždės sistemą, tada jis greitį sumažina ir skrieja greičiu netolimu šviesos greičiui, tada kosminiai liftai pristato krovinius, keleivius ir t.t., tais pačiais liftais keleiviai palieka lainerį tarsi norimose stotelėse, saulės sistema viena iš tokių stotelių. Didžiąją kelio dalį jis sukaria būdamas x erdvėje, o tokie stabtelėjimai tai tas pats kas mūsų troleibusams stotelės, bet tik tų stotelių metu erdvėlaivyje ir vyksta normalus gyvenimas, o būnant x erdvėje bent jau mano savijauta buvo siaubinga, man atrodė, jog neišlaikysiu ir tuoj, tuoj mirsiu. Be to, jis siunčia pastoviai signalus, bet ne radijo ryšiu (jis per lėtas), kad yra savas ir kad jo neužpultų tą erdvės dalį kontroliuojančios civilizacijos karo laivai, nes rasės dažnai kariauja viena su kita, dėl įvairių priežasčių, sudaro aljansus ir t.t.

Taip, kad žmonių kelionės kosmoso erdvėje bus gana apsunkintos ir ne tik dėl techninių priežasčių, reikia su kartėliu pripažinti jog mes pavėlavome į pyrago dalybas, o gal ir nepavėlavome, tik buvome nustumti į šalį, nes P-3 planetoje, turėdamas daug laisvo laiko studijavau žemesniųjų civilizacijų vystymo universitete ir ten sužinojau labai įdomių dalykų apie žemės praeitį bei buvusias iki mūsų civilizacijas, visa tai buvo pateikiama, kaip blogas pavyzdys, kada godumas ir besaikis valdžios troškimas pražudo aukštai išsivysčiusias kultūras.

Benamis

Pagrobimo anatomija (IV)

Tad žemėje be mūsų buvo Lemūrijos ir Atlantidos civilizacijos, apie pastarąją papasakosiu kiek plačiau, ji buvo labai išsivysčiusi, tačiau dėl jos vykdomos ekspansijos kosmose, kitų civilizacijų atžvilgiu įsigijo daugybę priešų, o viena iš rasių ypatingai jos nekentė… O žemėje tuo metu vyravo nuostabus klimatas, joje beveik nebuvo šaltųjų zonų tik ašigaliuose klimatinės sąlygos kiek panešėjo į dabartines mūsų zonos.

Karo tarp atlantų ir tos rasės metu ir buvo mėnulio planeta panaudota, kaip ginklas, ji turėjo atsitrenkusi į žemę sunaikinti atlantus, bet jie panaudojo visus savo resursus, kad sušvelnintų šį smūgį… To pasekoje Atlantida nugrimzdo į okeano dugną, o žemė įsigijo palydovą ir šlykštų klimatą, o atlantų likučiai išsibarstė po savo kolonijas, kurios beje greitai nustojo jų klausyti… Vieni tų likučių esame mes baltai, o ypač Lietuviai išsaugoję iki šiol beveik nepakitusią atlantų kalbą, gal tai ir paaiškina kodėl, mūsų kalba seniausia žemėje, mūsų tokie bjaurūs charakteriai ir būdo bruožai, bet už tai mūsų moterys pačios gražiausios, nes atlantai nukariavę svetimus kraštus gražiausias moteris pasiimdavo sau… Tai vienas iš faktų patvirtinantis mano informacijos tikrumą, na užteks krypti į šoną, gal geriau sugrįžkime į pasakojimą ir neforsuokime įvykių…

Dingus erdvėje mane atgabenusiam erdvėlaiviui, man paliepė sekti atėjusį mane palydėti į laivą ne žemietį ir aš paskui jį nuėjau į šliuzų kameroje esančią lifto platformą. Erdvėlaivio storis toje vietoje prilygo 300m aukščio dangoraižiui, jame buvo apie tris šimtus tūkstančių keleivių ir daugybė krovinių gabenamų iš vieno galaktikos krašto į kitą.

Mane pritrenkė milžiniški mąstai ir išlaidos keliautojų patogumui, o man buvo paskirta nedidelė jauki kajutė, kurioje ir turėjau praleisti tas kelias valandas, kol pasieksime dvinarės Cegre žvaigždės planetų sistemą, realiai, tai tikra kelionės trukmė x-erdvėje, tesudarė mažiau, kaip vieną mūsų valandą, o kitas laikas buvo skirtas sutvarkyti įvairius reikalus saulės sistemoje. Tos dvi milžiniškos žvaigždės tarsi valse sukosi milžiniškomis gravitacijos jėgomis apkabinusios viena kitą, o 35 planetos skriejo apie jas ištęstomis orbitomis, tai buvo palyginti jauna,- melsva spalva švytinti dviejų žvaigždžių sistema.

Iš 35 planetų dešimtyje vyko vienoki ar kitoki kolonizavimo procesai, tačiau daugiausia buvo vystoma kalnakasyba ir buvo išgaunami my energijos nešėjai, tokie kristalai švytintys visomis vaivorykštės spalvomis, kažkokiomis technologijomis iš jų buvo gaminamas energijos produktas, žinau, kad jie labai ekonomiški, minėtam linijiniui erdvėlaiviui perskrieti galaktiką užtenka niekingai mažo kiekio minėto energijos nešėjo. Kitos rasės naudoja Kitokius energijos išgavimo metodus. Tose planetose vyko intensyvi prekyba, kasdien šimtai mažesnių laivų kildavo ir leisdavosi, jose atgabendami įvairias prekes, mechanizmus, ir pasikraudami išgauta energetine medžiaga nuskriedavo tik jiems vieniems žinomais keliais.

Pirmos mano čia praleistos valandos padarė man puikų įspūdį, buvau pamaitintas viename iš daugybės restoranų, kuriame valgiau tikrai puikų maistą, mane įspėjo, kad per daug neprisivalgyčiau per sekantį maitinimą nes bus problemų, kai pateksime į x erdvę, o dabar galėjau valgyti kiek tinkamas, iki perėjimo dar buvo likę 6 valandos. Įdomu, jog mano palydovai nuo manęs nesitraukdavo, nei per žingsnį, nors ir šiaip iš čia jokių šansų neturėjau pabėgti, bet jie vis dėl to leido man eiti ten kur noriu, tačiau mandagiai nutraukdavo visus mano bandymus užmegzti su kuom nors pažintis, o nuostabaus grožio moterų čia netrūko. Mačiau ir daugybę kitų rasių ateivių, tokių baisių, kad dėl jų išvaizdos jiems turėtų būti gėda, patiems, bet jie visi laisvai jautėsi ir be jokių kompleksų bendravo vieni su kitais.

Paklausiau, kaip jie už viską sumoka, jie man paaiškino, jog visi jie turi spec. implantus į kuriuos įvedamos jų uždirbtos arba jiems skirtos lėšos, o pasiimant prekes ar gaunant suteikiamas paslaugas elektroniniu būdu jos nuskaitomos, jų neturint suteikiami kreditai, kurie vėliau gali būti atidirbami, vykdant spec. užduotis.

- Gal ir gerai - pagalvojau,- bent jau girtas tokios piniginės niekur nepamesi, ir nereikia bankų, plėšikai netenka biznio, o viską valdo centrinis kompiuteris, o jeigu jis užlūžtų?

- Pas mus retai kam pritrūksta lėšų, jų gaunama tiek, jog nepavyksta visko suvartoti ir nuolat sukame galvas kaip padidinti vartojimą, nes jam sumažėjus tenka mažinti gamybą, todėl mes nuolat vykdome milžiniškus projektus, tik taip pavyksta stabilizuoti ekonomiką ir skatinti jos augimą.

- Visur tos pačios problemos, - pagalvojau - tik turtingi jas sprendžia lengviau.

Pavargau vaikščioti, tai sustabdėme automatinį taksi, kurio pagalba nusigavome į erdvėlaivio priekį už keletos kilometrų, ten jie man pasišovė aprodyti oranžerijas ir paplūdimius, kuriuose ilsėjosi daugybė keleivių.

Galų gale nuo gausybės įspūdžių man susisuko galva ir aš paprašiau, jog mane palydėtų į mano kajutę, kur norėjosi pailsėti.

- Na ir mąstai, kokia prabanga, neišėjo mintis iš galvos, ir aš supratau jog pradedu jiems juodai pavydėti, kad mūsų žemė tai kažkokia skylė ir pas mus, viskas tik ištisa vargo vakarienė. Gal tai ir nebūtų taip blogai jei jie mus kolonizuotų, juk šiaip ar taip mes įgytume ir tokias, kaip jie galimybes, nors ir netektume laisvės bei savarankiškumo, bet koks skirtumas paprastam žmogui,- ta laisvė gerai tam kas turi daug lėšų, o kas pas mus jų daug turi? - tam ir dabar rojus, tad lai jie ir priešinasi.

Praėjus kiek laiko buvo paskelbtas pasiruošimo X erdvei signalas, man tai dabar primena, kai traukinys neria į tunelį, tik ten viskas vyksta žymiai blogiau, pajunti tokį jausmą tarsi staiga kažkas tave būtų išskaidęs į atomus, atrodo kad visą kiaurai koštų kažkokie kosminiai vėjai, viskas išsklinda į nerišlią miglą, o kaulus gelia kaip po gero išgėrimo ar gripo, ir tai atrodo nesibaigs visą amžinybę. Gal jie tai jaučia kitaip, tačiau man atrodė, jog dar truputis ir numirsiu. Bet visa tai baigėsi taip staiga kaip ir prasidėjo, kurį laiką dar sunkiai kvėpavau.

Tarsi niekur nieko erdvėlaivyje vėl prasidėjo normalus gyvenimas, man liepė pasiruošti, padėjo užsidėti skafandrą ir nuvedė į švartavimosi aikštelę, kur mano akyse nusileido rutulio formos mažasis erdvėlaivis, jis buvo erdvesnis nei mėnuliečių ir netrukus mes jau leidomės gana vaizdingoje vietovėje.

Čia man teko praleisti ilgą laiko tarpą, gyvenant gana izoliuotą gyvenimą, nors gyvenimo sąlygos buvo geros,- galėjau naudotis kai kuriomis informavimo priemonėmis, pastebėjau, jog gaunu stipriai cenzūruotą ir išfiltruotą informaciją, reguliariai turėjau lankytis virusologijos centre, kur man buvo atliekami kažkokie tyrimai, o šiaip nieko esminio daryti nereikėjo. Turėjau galimybę mokytis, studijuoti kai kuriuos humanitarinio pobūdžio mokslus, nors centre ir buvo daugiau kaip pusantro šimto tiriamųjų mes nesusitikdavome ir mums nebuvo leista bendrauti vienam su kitu.

Kiek supratau iš savo patyrimo žemė jiems reikalinga, kaip planeta su savo išvystyta infrastruktūra, nes ir robotus gaminti irgi kažkas turi, juos reikia aptarnauti remontuoti, būtent tokį darbą ir dirba kasyklose pagrobtieji žmonės. Jiems yra aktuali demografinė problema, pas juos gyvenama vidutiniškai 600 metų (kai kurie sulaukia ir 1000), tiek sulaukus jų moteris atrodo daug geriau nei mūsų trisdešimtmetė.

Ir gyventi jie mėgsta lengvai ir patogiai. Tokios kaip p-3 planeta yra apgyvendinamos (užkrečiamos) panašia į žmonių rase (tai padaro robotizuoti fabrikai), ir paliekamos ramybėje, kol ta rasė murdydamasi mėšle išvysto tokią planetą sukuria visą jos infrastruktūrą, o paskui ateinama kaip į bičių avilį ir paimama viską kas geriausia. O kokiu būdu tai padaroma ir stengiuosi visus apšviesti. Dėl savo saugumo bijau, - tačiau, pareigos jausmas stipresnis už baimę, bet ėmiausi visų atsargumo priemonių, todėl ir perduodu žinias internetu, pakeičiau gyvenamą vietą, be to, mane pridengia vienas iš galaktikos tarybos bazės vadų.

Beje, žemė viena iš penkių planetų, kurią stengiamasi kolonizuoti artimiausiu laiku. Mūsų žmonija jų fabrikų vaisius, tad jie įsitikinę, jog turi teisę į mus, mat laiko savo daržu, o kitos civilizacijos masto priešingai, ypač mums palankios senosios civilizacijos, o jų balsas lemiamas civilizacijų taryboje. Artimiausiu 5-6 metų bėgyje šis Gordijaus mazgas turi būti perkirstas.

Benamis

Pagrobimo anatomija (V)

Taip praslinko, mano manymu, kokie vieneri mūsų žemės metai, kai pagaliau mane vėl pakvietė pas bazės viršininką pokalbiui.

Aš kažkodėl slapčia vyliausi, kad baigsis tas priverstinis manęs kalinimas, ir buvau pasiryžęs bet kam, kad galėčiau sugrįžti pagaliau namo.

- Tavo elgesys leidžia manyti, jog supratai savo klaidas, - pradėjo jis pakiliu tonu, - tad ir mes iš savo pusės norime tau atsilyginti, suteiksime tau porą-trejetą jūsų savaičių atostogų į žemę. Žinoma tu dar nebūsi visiškai laisvas, su tavimi bus mums tarnaujantys žmonės, nes po to dar turėsi atlikti nedidelę, bet rizikingą misiją. Tad siūlau atsipalaiduoti ir atsigriebti už prarastą laiką; mes net parinkome puikią vietą viename iš kurortų. Visomis išlaidomis pasirūpinsime mes, tad gali nesivaržydamas leisti sau visus gyvenimo malonumus. Jeigu nori, gali tuoj pat keliauti į erdvėlaivių bazę, ten tavęs jau laukia, tau jau paruoštas reikalingas bagažas.

Man to nereikėjo du kartus to kartoti, ir iš džiaugsmo kojomis nesiekdamas žemės (čia netinka toks pasakymas, nes ten buvo ne žemė) bėgte nubėgau į erdvėlaivių aikštelę, kuri buvo netoliese (visa bazė buvo labai kompaktiška ir stropiai saugoma nuo laukinės gamtos pavojų). Kažkodėl jaučiau, jog visi mane palydi pavydžiais žvilgsniais, kaip ne kaip P-3 buvo civilizacijos užkampis ir ištrūkti iš čia, - buvo ne tik belaisvių svajonė, bet ir ne vieno čia tarnaujančio nežemiečio. Bet tuo metu man tai buvo nė motais, netgi x-erdvės siaubas ir tas neatrodė toks baisus, - mano visą esybę užvaldė troškimas kuo greičiau atsidurti žemėje, o ten tiek galimybių dėti į padus...

Nepasakosiu visų kelionės peripetijų, ji buvo analogiška anai kelionei. Mėnulyje (jis yra jų outpostas), vėl patekau į disko formos, apie 10 m skersmens erdvėlaivį, tačiau šį kartą nelėkėme kaip pašėlę, o šiek tiek pasisukiojome po saulės apšviestą nematomąja Mėnulio pusę, - štai tada ir  pamačiau ateivių suneštų padėvėtų žemiškų daiktų „muziejų", tame tarpe ir bombonešį B-25 įstrižai įguldytą mėnulio krateryje. Mano prašymu jie nusileido prie pat, norėjau pažiūrėti, ar kabinoje yra žuvę pilotai, bet ji buvo tuščia, ką pamačiau neišlipdamas iš erdvėlaivio. Šiaip jau Mėnulio paviršius ganėtinai tuščias, tik kur ne kur daugiausiai kalnų masyvų papėdėse buvo įrengtos jų bazės, bet jie taip parinko maršrutą, kad jas retsykiais išvysdavau iš labai toli ir negalėjau detaliai įžiūrėti jokių smulkmenų, - juk buvo 1974 m. ir man buvo labai keista, jog amerikiečiai uždarė mėnulio programą taip ir nesutikę nežemiečių ir nepamatę jų bazių, kai jos tokios akivaizdžios. Galų gale neiškenčiau apie tai nepaklausęs piloto.

- Mes esame kariai ir neklausinėjame, vykdome įsakymus ir vyresnybės nurodymus nesvarstydami, - atsakė jis man, - bet ausies krašteliu girdėjau, jog atvykėliams buvo perduotas ultimatumas, mažiausiai 30 metų nekelti čia kojos, jie bandė tai ignoruoti, tad paskutinėje jų kelionėje lazeriu pramušėme jų išorines deguonies talpyklas ir jie vos neužtroško, padarę vieną ratą aplink Mėnulį, net nebandę nusileisti grįžo atgal ir tikrai daugiau nedrįs čia grįžti, - bent jau, kol nesibaigs ultimatumo terminas.

Mane užgavo jo atsakymas, ypač tai, kad mus pavadino atvykėliais, juk Mėnulis - tai mūsų, o ne jų, tai gali patvirtinti kiekvienas.

- Na juk aš esu čia - pabandžiau kandžiai jį ironizuoti.
- Tu kas kita - tu belaisvis, o tai reiškia, jog tu esi mūsų nuosavybė, bet irgi neilgai čia būsi, jau gavome koridorių ir bandysime prasmukti į žemę.

Nesupratau, ką jis norėjo pasakyti tuo „prasmukti", tik vėlesni mano patyrimai parodė, jog tai nebuvo visai nekaltas skrydis, o tikra karinė operacija, kurios metu mus galėjo atakuoti lazerine torpeda Žemėje esančios kitų ateivių bazės, - ir visi galėjome žūti. Kai kada yra gerai nežinoti visko, - ramiai sau sėdi ir mėgaujiesi skrydžiu, net nenumanydamas, jog bet kuri sekundė gali būti tau paskutinė. Bet visa laimė, kad tuo metu žemėje tokių bazių buvo nedaug, jos masiškai pradėtos steigti tik paskutiniu dešimtmečiu, tad numatytą vietą pasiekėme sklandžiai ir sparčiai.

Nusileidome nakties metu, kažkokioje nuošalioje miškingoje vietovėje, bet mūsų jau laukė nedidelė grupelė žmonių.

- Kur krovinys? - paklausė buliaus sprandu, tamsiu kostiumu apsirengęs vyrukas rusų kalba,- nuo jo tvokste tvoskė mafijos berniuko tvaikas.

Nepratarę, nei žodžio pilotai ranka mostelėjo mano pusėn.

- Greičiau rangykis lauk, turime skubėti, - mestelėjo jis man niūriu balsu, - ir greičiau nusiimk tą maskaradą, - ranka parodė į skafandrą.

Viską netvarkingai sumetė į erdvėlaivį, ir į ranką čiupęs bagažą, parodė skubėti prie likusios grupelės.

Netrukus jau dūmėme automobiliu net ir naktį alsuojančiu karščiu asfaltuotu keliu.

Automobilis tyliai lėkė daugiau kaip 100 km į val. Greičiu; nors ir buvo naktis, oras buvo pakankamai šiltas, tikriausiai tai buvo kažkokia vietovė šiltuosiuose kraštuose. Mano sargybiniai tarpusavyje persimesdavo keliais žodžiais anglų kalba, o iš pat pradžių galvojau, jog jie rusai. Maždaug po pusantros valandos, automobilis sustojo prie kažkokio motelio, supratau, jog čia mes apsistosime poilsiui.

Užsakė du kambarius, viename miegojau aš, o kitame apsigyveno jie, vienas iš jų pastoviai budėjo mano kambaryje, keitėsi jie kas trys valandos. Bet aš buvau pavargęs ir nekreipiau dėmesio į tuos jų manevrus.

Ryte automobilis mus nuvežė į aerouostą, sėdome į keleivinį lėktuvą ir skridome apie valandą. Žiūrėdamas per iliuminatorių, bandžiau atspėti, kurgi mes esame. Man pasirodė, jog vis tik skrendame virš Afrikos žemyno. Kelis kartus bandžiau paklausti. kur mes esame, tačiau jie tik trumpai teatkirsdavo, ar tau ne vis tiek? Galėjau to pasiteirauti stiuardesės, tačiau nemokėjau angliškai, ir tai man labai stipriai komplikavo padėtį. Pagalvojau, kad pas juos lengviau bendrauti - užtenka sukoncentruoti mintis ir tavo norimas užkalbinti objektas iš karto atsisuka į tave.

Išlipus iš lėktuvo, ėjau priekyje, o kiti du atsilikę, o vienas šalia, - pagalvojau, jog dabar kaip tik proga, tačiau, tarsi atspėdamas mano ketinimus, vienas iš jų tarė:

- Nesugalvok kvailioti, nušausim kaip kurapką, kišenėse turim plastikinius pistoletus, jų neaptinka patikrinimo tarnybos.

- Geriau sakytumėt - žaislinius, - pagalvojau, - man mieliau skambėtų.

Prie aerouosto mūsų laukė baltas limuzinas, kuris nuvežė į gana ištaigingą užmiesčio vilą, su aukšta tvora aplinkui. Jos kieme buvo puiki aplinka, melsva spalva švytėjo milžiniškas baseinas ir t.t.

Man tai nelabai rūpėjo, daugiau galvojau ir kūriau planus, kaip sukėlus kokią nors sumaištį dingti iš čia, galvojau prisistatyti į policiją ir papasakoti visą istoriją, man viskas atrodė realu ir įtikinama, tad net į  galvą net neatėjo, jog kažkas gali pagalvoti, jog aš trenktas ir pasakoju kažkokias nesąmones. Dabar kai pasižiūriu iš šalies, tai galvoju, kad ir aš vargiai bepatikėčiau visais šiais dalykais, jeigu to nebūtų tekę pajusti savo kailiu.

Viloje buvo sujudimas ir kažkam ruošiamasi, mane pasigavo kažkoks stilistas ir pradėjo parinkinėti ištaigingus rūbus, ir vakarop manęs net nuosava mama ir tėtis būtų vargiai beatpažinę. Supratau, jog bus kažkokia šventė ar balius, tai mane linksmiau nuteikė, nes buvau gerokai praalkęs, o valgyti nesiūlė niekas.

Baliai visi būna panašūs, tad neaprašinėsiu, kas ir kaip, tik aš kažkodėl labai greitai atsijungiau ir ryte prabudau didžiulėje lovoje drauge su dviem damomis. Kurį laiką nelabai susigaudžiau aplinkoje, tik pajutau jog labai skauda galvą ir yra ganėtinai bloga.

Tokie renginiai truko apie trejetą savaičių, dienos metu vaikščiodavome po miestą, ilsėdavomės paplūdimiuose ir net kurį laiką buvau pamiršęs savo ketinimus pabėgti, tik visuomet nemaloniai pasijusdavau, kai pagalvodavau apie būsimą trumpą bet pavojingą misiją, kuri manęs laukė netolimoje ateityje.

Tai kas yra malonu visuomet greitai baigiasi, vieną rytą ir mes pradėjome krautis būtiniausius daiktus kelionei, o aš vėl ėmiau regzti pabėgimo planą.

Patogi situacija pasitaikė leidžiantis į kažkokį požeminį tunelį, kai mano sargybiniai trumpam prarado budrumą, - aš iš visų jėgų trenkiau vienam iš jų, ėjusiam greta manęs, ir strimgalviais puoliau laiptais žemyn, stengdamasis įšokti į tuo metu sustojusį lygtai metro traukinį. Dar viena-kita sekundė ir planas būtų pavykęs, tačiau nuaidėjo keletas šūvių ir viena kulka kliudė mano kairįjį šoną.

Kai atsipeikėjau, jie stovėjo ganėtinai išsigandę ir aiškino, jog nenorėję panaudoti prieš mane ginklo, šalia buvo policija ir medicinos automobilis, aš gulėjau nemažame kraujo klane, o gydytojai, matyt, stengėsi sustabdyti kraujavimą. Mano saugotojai kažką aiškino policininkams, retsykiais išraiškingai pasukiodami pirštais apie smilkinį, tačiau, mano džiaugsmui, juos susodino į mašiną ir nuvežė, tikriausiai, į policiją, o aš atsidūriau kažkokioje ligoninėje. Nors ir labai skaudėjo, bet buvau laimingas, jog man pavyko jų atsikratyti nors ir tokiu būdu.

Benamis

Pagrobimo anatomija (VI)

Ligoninėje paaiškėjo jog kulka tekliudė kairiojo dubens kaulo viršutinę dalį, ją aptrupino bet pramušė kažkokią apystambę kraujagyslę ir dėl to aš netekau daug kraujo, tad skubiai padarė operaciją išvalė ir sutvarkė žaizdą, o kitą dieną atėjo kažkas iš policijos ir norėjo mane apklausti dėl šio įvykio. Jei tai man atsitiktų dabar, tikrai nepasakočiau teisybės kas įvyko, bet tada buvau nepatyręs ir viską papasakojau, vertėjas iš nuostabos išpūtė akis, tačiau viską išvertė pareigūnui, mačiau, kaip jie tarpusavyje reikšmingai susižvalgė…

Apklausa, kaip mat liovėsi ir jie išėjo šnekučiuodamiesi nesuprantama man kalba, tik dabar aš supratau kokią klaidą padariau, tad nutariau nieko nelaukdamas sprukti iš ligoninės, tačiau nespėjau ir kaip mat patekau į kitą palatą, kur durys buvo be rankenų…

Po kiek laiko, kai žaizda sugijo tiek, kad galima buvo išimti siūlus mane aplankė mano sargybinių vadas, man net bloga pasidarė nuo jo šleikščiai saldžios šypsenos, o skyriaus gydytojas taip apie jį tupinėjo, jog buvo aišku, kad gavo nemažai į kišenę.

- Tai tavęs neuždarė į kalėjimą išdavike? - sušukau jį išvydęs - tai ateivių tarnas, bandžiau pasakyti gydytojui rusų kalba, tačiau pasiekiau tik tai, jog atėjusi seselė suleido man kažkokią injekciją, nuo kurios tapo viskas vis vien.

- Pinigai viena iš didžiausių žmonijos blogybių,- pagalvojau- bet visi siekia kuo daugiau jų turėti.
Gal šis pasakojimas įtikins skaitytojus, kodėl aš tylėjau tokį laiko tarpą, nors po įvykio 5 metus nieko apie jį neprisiminiau, tačiau 1980 m., ankstų rytą grįždamas po naktinio budėjimo, ir laukdamas pirmojo autobuso vėl atsitiktinai prie Nevėžio upės sutikau rutulio formos, aliuminio spalvos NSO, jo šone švietė iliuminatorius, jis pakibo netoli manęs ir su juo turėjau trumpą pokalbį (mintimis arba telepatiškai), po šio įvykio atmintis labai palaipsniui grįžo ir tik per daugelį metų atkūriau beveik visus epizodus. Tačiau geriau tylėti, nei likti nesuprastam.

Mano blogiausi įtarimai pasitvirtino su kaupu, dar po dviejų dienų mes vėl važiavome kažkur automobiliu visą naktį, o man iš abiejų pusių sėdėjo po sargą. Jie įtikino gydytoją, jog aš esu jų giminaitis, gal net parėmė tai kokiais nors padirbtais dokumentais, o daugiausiai žinoma padarė pinigai.

Mano problema, jog nemokėjau anglų kalbos, gal būčiau sugebėjęs aplinkiniams ir daugiau ką paaiškinti, man nieko nesakė, net užrašai ant pakelėje esančių informacinių lentų, nežinojau nei iš kur, nei kur vykstame, o tiems su kuo bandydavau užmegzti kontaktą, tai, jog nemoku, nei jų kalbos nei angliškai nedarė jokio įspūdžio ir net nekėlė įtarimo. Matyt tai buvo vietovė, gausiai lankoma turistų ir prie tokių dalykų visi buvo įpratę ir nekreipė absoliučiai į tai dėmesio. Tad dar ilgą laiką nežinojau kokia tai šalis ir apie ją sužinojau tik po keleto metų, kai spaudoje Amerikiečiai ir Rusai pradėjo vieni kitus kaltinti dėl baisios ligos, kuri prasidėjo pasirodo Afrikoje. Skaičiau tuos kaltinimus, ir žinojau, jog dėl to kalčiausias esu aš. Tačiau kokioje valstybėje konkrečiai tai įvyko nežinau dar ir šiandien.

O tuo laiku įvykiai klostėsi savo tvarka, po kiek laiko aš vėl sėdėjau NSO, o atsisveikindami mano sargybiniai pasityčiodami manęs paklausė, ar didelį atlyginimą susiderėjau už atliktą darbą.
- Mes tai nors žinome už ką dirbame - o tu?- paklausė.

Tuo metu, net nesupratau apie ką eina kalba, bet nebuvo kada klausinėti, nes ėmėme staigiai kilti ir po 15 minučių skrydžio jau buvau išlaipinamas mėnulio bazėje, net nenuėmus skafandro buvau pristatytas kažkokiam jų viršininkui, ir nujaučiau, jog manęs laukia bausmė už mėginimą pabėgti.

Mano nuojauta manęs neapgavo, mūsų laukė labai nemalonus pokalbis, kurio pasekoje patekau į savotišką „karcerį", orbitoje kabantį lyg tai palydovą ar dar kažką, kuriame ištisai girdėjosi žemėje vykstantys telefonų pokalbiai, buvo sujungiami ir atsijungdavo abonentai, keletą pokalbių girdėjau net lietuvių kalba, pora respondentų tarėsi ką jie veiks savaitgalį ir t.t. Nors ir buvau atskirtas nuo aparatūros plona stangria kažkokio metalo sienele, tačiau visi garsai puikiausiai sklido per ją, tai vyko nenutrūkstamu srautu ir pavykdavo tik trumpam snūstelėti, tik visiškai nusikamavus, be to apie jokį maitinimą nebuvo net kalbos, gavau tik paketą su geriamu vandeniu. Tai mane šiek tiek nuramino, nes supratau jog neketina manęs ten laikyti tol, kol užtrokšiu nuo troškulio. Tas įrenginys neturėjo jokio iliuminatoriaus, tad negalėjau matyti kas dedasi aplinkui, vėliau aš jį pakrikštijau, pavadindamas beprotnamiu.

Gerai kad ir kas blogai anksčiau ar vėliau baigiasi, taip ir aš vėl atsidūriau pas bazės vadą ant „kilimo", jis bandė mane auklėti, kažko man jo auklėjimas vis primindavo kariuomenėje "pompolito" graudenimus ir pastovias apeliacijas į sąžinę. Iš jo išvedžiojimų supratau tik tiek, kad aš dėl visko kaltas, kaip jie dėl manęs vargsta ir t.t. Be to pareiškė, jog jei mano planas būtų pavykęs po trijų keturių mėnesių manęs jau nebebūtų gyvo, nes mane jau ir taip bebaigiąs priveikti kažkoks virusas ir tik jie vieninteliai gali mane išgydyti suleisdami kažkokį, tik jų turimą labai specifinį preparatą. Priminė, jog aš sutikau dalyvauti eksperimente savo noru, savanoriškai sutikau virusologiniams eksperimentams, jie dabar mane išgydys ir jų rankos lieka švarios, o visi tolesni įvykiai teisines pasekmes sukelia tik man ir dar daugiau visokių nesąmonių, galų gale pradėjau galvoti, kad kai kurie iš jų vartoja alkoholį ar net narkotikus, o bazės vadas yra akivaizdi to auka.

Bet ačiū dievui ilgas pamokslas baigėsi ir kiekvienas iš mūsų likome prie savo nuomonės, aš žinojau, jei tik pasitaikys proga bėgsiu, o vadas, kad akylai saugos, kol aš būsiu jo dispozicijoj. Vienintelė nauda buvo ta, jog vėl gavau po ilgo pasninko pavalgyti, bet po pietų mane nuvedė į Bazės gydytojo kabinetą, kur ir vėl padarė injekciją į veną, kažkokio rudos spalvos tirpalo pasinaudodami primityviu švirkštu, tik jo išvaizda buvo kažkokia, kaip Egipto iškasenų visas išmargintas lyg tai ieroglifais ar įmantriais ornamentais. Praėjus kiek laiko po injekcijos netekau sąmonės.

Atsipeikėjau erdvėlaivyje, jis netrukus turėjo nerti į x erdvę, bet tai buvo ne laineris, o paprastas karo laivas kurio įgulą tesudarė trys nariai, o aš buvau ketvirtasis, tokiu mažu laivu atsidurti tokioje dimensijoje dar neteko, tad aš su baime laukiau būsimų nemalonių pojūčių. Ir jie netruko pasireikšti.

Laivas išniro rizikingai arti žvaigždės planetų sistemos, laineriai nerizikuotų šitaip - pagalvojau, geriau valandą kitą paskrieti fizinėje erdvėje, nei anihiliuotis atsidūrus per arti kokios planetos.

Bet už tat jie galėjo sutaupyti gerokai laiko ir, pridavę mane anksčiau, gerokai pasilinksminti su draugais ir draugėmis. Bet matyt jiems kažkas neišėjo, nes užmegztas ryšys nežadėjo jiems palankaus jų plano tęsinio, bazė jau buvo baigus darbą ir jie privalėjo saugoti mane per naktį erdvėlaivyje, o ryte mane pristačius tektų iš karto grįžti į mėnulio bazę.

Kurį laiką jie tarp savęs kažką diskutavo,- specialiai man nesuprantama kalba, o gal tik išjungę automatinį vertėją. Po kurio laiko jie tapo man įtartinai draugiški, aprodė ir pradėjo aiškinti kur mes randamės, papasakojo, jog šioje kolonijoje turėsiu praeiti būtiną karantino laikotarpį, kad manęs laukia puiki ateitis ir t.t., net išdavė paslaptį jog gausiu jų pilietybę ir galėsiu atsikelti pas juos visą šeimą.

- O kaip gi bus su ta rizikinga užduotimi? - paklausiau.

- Jokios užduoties daugiau tu neatliksi, nes tai ką darei žemėje ir buvo ta užduotis.

- Geras, pagalvojau, jeigu paūžti su panomis ir pagerti šnapsą pas juos vadinasi rizikinga užduotimi - tai mes žemiečiai galėtume jiems tik tokias ir vykdyti, turime tam neabejotinų gabumų… Ir kam jiems reikėjo meluoti ir apgaudinėti mane dėl tokio menkniekio, na ir keistuoliai…

Buvo keista, bazės vadas mane iškoneveikė, o iš tikro yra visai kitaip, kažkas čia nesiderina,- pagalvojau, bet vis tiek palengvėjo, nes supratau jog visi išmėginimai jau baigiasi.

Benamis

Pagrobimo anatomija (VII)

Taip man besvarstant, jie vikriai pralėkė atmosferą įjungę plazminį skydą be garso sliuogė tolumoje mėlynuojančių kalnų link, kiek spėjau pamatyti čia nebuvo tokių puikių gamtovaizdžių kaip P-3,bet sunku buvo spręsti apie visumą tepamačius tik nedidelę dalį. Mes pakibome virš kažkokios gyvenvietės, apačioje matėsi milžiniškos šachtos su šalia prigludusiais nedideliais, matyt, darbuotojų nameliais. Kiek tolėliau buvo erdvėlaivių aikštelė, joje ilsėjosi po skrydžių keletas erdvėlaivių, miestelio centre kyšojo didžiulis bokštas, jis atrodė tarsi televizijos antena. Netoli bokšto stovėjo ir aukštesnių statinių, tai tikriausiai buvo administraciniai statiniai, o gal kokie nors barai ar pasilinksminimo įstaigos.

- Žemieti, - atsisuko į mane vadas, mes šį vakarą tave paliksime laive vieną, laivą užblokuojame, tad gali liesti viską ką patinka nieko blogo jam nepadarysi, patariame laivo liukų neatidaryti niekam, ši vieta neturi geros reputacijos, na, o šiaip nepavesk mūsų, elkis gražiai, juk tu būsimasis mūsų bendrapilietis, net neįsivaizduoji kokiu tau tai suteiks privilegijų ir kaip pakeis tavo gyvenimą. Mes, neužilgo grįšime, tik norime susitikti su savo senais draugais.

Na, aišku, jiems išėjus pirmą kartą čia būdamas pasijutau savarankišku, nutariau užlipti į bokštelį prie valdymo pulto, na šiaip sau pastudijuoti visą jo įrangą, gal kada prireiks,- pagalvojau. Man besėdint vado kėdėje ir besvajojant, kaip puiku būtų savarankiškai vienam pakilti su tokiu aparatu išgirdau nesmarkų beldimą, kažkas iš išorės nesmarkiai stukseno į erdvėlaivio korpusą. Aš atsargiai iškišau galvą, atsidaręs vado permatomą gaubtą, apačioje pamačiau kažkokį žmogų apsirengusį prastais pilkais rūbais, jis ranka pamojo man ateiti pas jį. Kiek padvejojęs nusprendžiau nusileisti žemyn ir susipažinti, juk jau senai nebuvau saviškių sutikęs, juk jeigu jau jie pažeidinėja nuostatus dėl savo draugų, tai galiu ir aš ignoruoti jų nurodymus. Taip nuraminęs savo sąžinę vikriai atidariau iš vidaus liuką. Jis įlipo į vidų apsidairęs man tarė rusų kalba:

- Mes neturim daug laiko reikia skubėti, netoliese nuo čia ruošiasi startui kosmoso piligrimų laivas, jį užpildėme didžiuliu kiekiu kristalų - čia jis išsitraukė kažką panašaus į nedidelį kūjį ir nuosekliai perėjo per visus nuostabius prietaisus - na dar šitą nepakenktų suknežinti ištarė ir greitai vado kabinoje viskas atrodė, kaip po sutuoktinių peštynių. Na, dabar sprunkam, papasakosiu viską pakeliui. Beeinant papasakojo, kaip jis girdėjo įgulos pokalbį su administratorium.

- Tau buvo numatyta padaryti implantaciją, per kirkšnies arteriją spec. kateteriu įveda sprogstantį implantą, jis prisikimba prie širdies aortos sienelės ir gali sprogti savaime, jei nutolsi daugiau nei 50 km nuo pagrindinės antenos, mes visi juos turime. Mūsų niekas nesaugo, kasdien atskrenda įvairių civilizacijų laivai, juos reikia pakrauti kristalais, iškrauti prekes, senai būtume visi išsilakstę, jei ne tie implantai. Būtum tapęs nemokamu kasyklų darbininku iki savo amžiaus pabaigos. Man jau niekas nepadės, tad nutariau nors tave išgelbėti, netgi mainais už tavo parvežimą, jiems atsilyginsiu mano paties rastais kristalais. Vienintelio dalyko tavęs prašau papasakok apie mus ten žemėje, nes visi laiko mus dingusiais be žinios. Na paskubėk, jie gali grįžti, bet kurią akimirką.

- Jis mane įstūmė pro prasivėrusį liuką ir netrukus dingo nakties tamsoje.

Erdvėlaivio įgula jau sėdėjo savo krėsluose ir kažką magiško būrė įvairiais prietaisais, greitai ir vėl aš buvau begalinėje kosmoso duobėje, iš visų pusių apsuptas nuostabių žvaigždžių spiečiaus. Dar ir pats negalėjau patikėti, jog viskas taip paprastai gali baigtis.

Taip staigiai įvykiams pakrypus netikėta linkme buvau eilinį kartą šokiruotas ir vis dar negalėjau suprasti, kad tai įvyko…. Iš šoko mane pažadino erdvėlaivio vado, save vadinančio Galaxy slapyvardžiu(o gal ir vardu) klausimas.

- Būtina tavo detali informacija iš kurios visatos vietos tu paimtas, nes tavo rasės atstovų yra daugybėje galaktikos žvaigždžių sistemų.

Savaime suprantama aš atsakiau, jog esu iš žemės planetos, papasakojau visą savo pagrobimo istoriją, o žvaigždė vadinasi saule, bet jam tai nieko nesakė. Jie pradėjo tartis tarpusavyje, pagaliau man padavė pluoštą plėvelių kuriose buvo schematiškai pažymėtos įvairios planetos išsimėčiusios apie savo žvaigždes, pasiūlė išrinkti savąją.

Deja, kad ir kaip stengiausi nieko negalėjau atrinkti, puoliau į paniką supratęs, jog patekau į dar vieną bėdą.

- Nusiramink - tarė man jis, - mes turime priemonių gauti informaciją tiesiai iš tavo pasąmonės.
Man ant galvos uždėjo šalmą ir sujungė su kažkokiu įtaisu, nieko nepajutau, tik kažkodėl bijojau kad ir vėl nebūtų kokia nors klasta.

- Na štai, jūsų žvaigždė turi 10 planetų, o tavo planeta turi artimą palydovą sudarantį trečdalį jos masės. Bet ką su tavimi daryti?- pagal šiuos duomenis tu savo planetoje nebuvai jau 5 metus, kaip bus traktuojamas tavo pasirodymas? - mes pažeisime visatos info įstatymą taip tiesiogiai tave grąžindami namo, o tai rimtas nusikaltimas.

- Gal tave pristatyti kur nors, kitame žemyne, įdiegtume tau kitą kalbą užblokuotume tau atmintį, padidintume tavo intelektą ir tu puikiai prisitaikytum prie naujų sąlygų, nes ir tavo aplinkoje per tą laiką įvyko pakitimų grįžus namo tave gali ištikti dar didesnis šokas, juk tave laiko,- turbūt jau mirusiu.

Aš pradėjau įtemptai galvoti ką daryti, kurį laiką manyje tvyrojo sumaištis. Galop toptelėjo viena mintis, dažnai eksploatuojama žemiškuose fantastiniuose filmuose, kelionės per laiką idėja. Aš garsiai pasakiau tai vadui.

- Na šiaip idėja gera, ir vien jau už ją tave vertėtų grąžinti namo, tačiau tam reikia milžiniškos energijos, o jos mes tiek neturime, be to tokiu atveju tu vis vien grįši namo pasenęs 5 metais, tiek laiko trumpiau truks tavo gyvenimas.

- Vade, kreipėsi į jį vienas iš įgulos narių, aptikau Prozarą, iki jo nėra labai toli spėtume jei dabar nertume į x erdvę.

- Na štai ir energijos klausimas bus išspręstas,- ar rizikuojame?- klausiamai kreipėsi jis į kitus įgulos narius.

- Bet vade,- jei prozaro energetinis tunelis išnyks mums esant jame, su juo išnyksime kartu ir mes, tuomet mes atsidursime kitose visatose kurios gali būti iš anti medžiagos, tada mūsų visų laukia pražūtis.

- Suorientuokite laivą, paruoškite perėjimo laike programą, ir neriam nedelsdami į x erdvę, nusprendė jis.

Nors buvau ir naujokas, iš jų įsitempusių veidų supratau, kaip tai pavojinga. Jie dirbo greitai ir tiksliai, netrukus vėl viskas paskendo rūke, o jam išsisklaidžius, pamačiau raudoną Prozaro spiralę, laivas skriejo jo tuneliu iš dabarties į praeitį.

- Išjunk, - šūktelėjo Galaxy, - užteks 300 minučių skirtumo, per tokį laiką neturėtų kažkas daug pasikeisti.

- Leiskis į kosmoso liftą, skubiai tave išleisime ten, iš kur pakilai prieš 5 valandas, mes turime skubėti grįžti, kol neišnyko Prozaras, nes kito ieškoti gali tekti ilgą laiką, eik greitu žingsniu ,bet nebėk, - kol suskaičiuosi iki 16, turi spėti atitolti nuo mūsų nors 30 metrų. Mes startuosime iš karto, kai ištarsi 16.

Besileidžiant pamačiau, jog aikštelėje kažkas stovi, iš povyzos panašus į X, ir prisidengęs akis nuo akinančios erdvėlaivio šviesos žiūrėjo, kaip leidžiasi erdvėlaivis. Iššokęs iš laivo, iš karto pajutau solidžią žemės trauką, bet stengiausi įvykdyti instrukciją. Vis vien mane spėjo nutvilkyti svilinančio karščio banga.

Aš atsisukęs pamojau greitai rytmečio danguje tolstančiam erdvėlaiviui…

Jis kaip niekur nieko draugiškai priėjo prie manęs, aš vos susilaikiau netrenkęs jam, tačiau nuo tokio žingsnio mane sulaikė baimė gauti kulką.

- Na, matai, juk sakiau aš tau, jog visa tai tik eksperimentas, viso to ką tu išgyvenai, netgi nebuvo realybėje. Ar dar norėsi dalyvauti sekančiuose bandymuose?

- Tokiuose, ne! - atsakiau tvirtai įsitikinęs. - Man atrodo, kad jau prisibandėme ir greitai sulauksime siaubingų pasekmių.

- Vadinasi buvai nepakankamai tvirtas ir nesugebėjai jiems pasipriešinti. Iš tavęs daugiau tikėjausi.

Aš staiga pajutau, jog nesuvokiu, kur aš esu ir kas su manimi vyksta, tarsi kažkokia migla užplaukė man. Nesusivokdamas žiūrėjau į jį, nesuprasdamas, ką aš čia veikiu ir aplamai kas čia vyksta.

- Na, dabar žymiai geriau, - pasakė X, - eime nuvesiu tave prie tavo motociklo ir parodysiu kaip parvažiuoti namo.

Nesusivokdamas, kas nutiko, žiūrėjau į motociklą, kuriam kažkas nuardė visą apdailą. Jis sujungė laidus ir padėjo užvesti motorą, gaivus rytmečio oras šiek tiek atgaivino mane, ir man trumpam grįžo atmintis. Man dingtelėjo, jog mane galėjo atskraidinti ne į tą planetą, bet kaip tai patikrinti?

Pamačiau nedidelę trobą, o šalia esančiame darže kažkokia moteriškė jau kažką dirbo. Aš kaip paskutinis kvailys jos paklausiau, ar čia žemės planeta?

- Sarmatykis, vaike, - atsakė ji man. - Iš pat ankstyvo ryto jau girtutėlis ir dar motociklu važiuoji.

Po jos atsakymo man pasidarė aišku, kad viskas tvarkoj, netrukus aš jau sukau į daugiabučio kiemą, kur antrame aukšte gyvenau kartu su tėvais. Duris man atrakino sesuo ir paklausė, kur aš visą naktį trankiausi. Mostelėjęs ranka pasakiau, kad pakalbėsime, kai pailsėsiu.

Tą patį atsakiau ir prabudusiai žmonai, tačiau ryte nieko apie tai nieko neprisiminėme, o aš labai pergyvenau tik dėl to, jog naktį kažkokie niekadėjai apgadino mano motociklą.

X iš darbo greitai išėjo, bet nors aš jį ir sutikdavau, nieko apie įvykį neprisimindavau.

Po kurio laiko man iš nosies savaime pradėjo bėgti kraujas, nuėjau pas gydytoją ir jis man iš kairios nosies šnervės pasikrapštęs ištraukė kažkokį daiktą, panašų į elektronikoje naudojamą varžą. Kai kada naktimis kankindavo košmarai, ilgą laiką buvo užpuolusi depresija, jaučiau kad kažkas baisaus turi atsitikti, netgi žmonai prasitariau, kad neužilgo turi pasirodyti baisi liga (kai kada sugriebdavau atminties trupinius), kad ateivių puolimas atidėtas tik 35 metam ir t.t. Gavau tik patarimą kreiptis pas psichologą, o tais laikais tai nebuvo taip paprasta.

Dar ir dabar kai kada pagalvoju, jog tai sapnas, bet tada iš kur pas mane kairėje pusėje atsirado randas, kurio niekada nebuvo ir baisi liga planetoje - AIDS, apie kurią perskaičiusi spaudoje po 6 metų mano žmona įdėmiai pažiūrėjo į mane ir teištarė - aš bijau…

Pagrobimo anatomijos pabaiga

Benamis



Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės (I)


Mūsų Paukščių tako galaktiką sudaro virš 1 milijardo žvaigždžių, mes randamės gigantiškos spiralės pakraštyje ir gyvename, taip sakant, periferijoje arba galaktikos kaime. Tačiau per savo gyvenimą ir mūsų žemės planeta matė geresnių laikų ir net buvo galaktikos lyderė, jos maksimalus pakilimas įvyko Atlantų valdymo laikais; tada žemę buvo užplūdusi trečioji civilizacijos pakilimo banga po "Mū" ir "Lemūrijos" civilizacijų. Atlantida nebuvo iš kažkur atsiradusi nauja civilizacija, - ji buvo natūralus dviejų ankstesniųjų tęsinys. Gabiausi mokslininkai ir kūrėjai gyveno jos sostinėje, ji buvo įvaldžiusi saulės energiją, termobranduolinę sintezę, jos informacinės technologijos bent 500 kartų viršijo mūsiškes.

Buvo įvaldytas skrydis kreivojoje erdvėje ir tarpžvaigždiniai skrydžiai trukdavo tik kelias dienas ir mėnesius. Žemės planeta tada neturėjo mėnulio ir visoje planetoje vyravo švelnus atogrąžų klimatas, žemės darbus atlikdavo galinga robotizuota technika ir jos derliaus užteko pamaitinti 12 milijardų tuometinių jos gyventojų. Žmonės - Atlantai dirbo tik tai, kas juos traukdavo ir teikdavo jiems malonumą, daugelis iš jų nepasirinkę jokios darbinės veiklos tapdavo galaktikos kariais - Arijais.

Atlantidos žvaigždžių flotilė buvo viena iš grėsmingiausių galaktikoje, apie ją sklido legendos ir daugelis karinių konfliktų tarp civilizacijų išblėsdavo išgirdus vien gandus apie tai jog vieną ar kitą pusę palaiko Atlantai ir atvyksta Arijų erdvėlaiviai.

Tuo metu buvo daugybė galaktikos žvaigždžių, apie kurias sukosi planetos ir kuriose civilizacija tebuvo pažengusi iki mūsų dabartinio lygio, jos buvo puikus masalas kolonizavimui arba dominijai ir visos išsivysčiusios civilizacijos stengėsi užsiimti kuo patogesnes strategines pozicijas nuožmioje kovoje, kuri vyko ir dabar tebevyksta dėl tarpgalaktinės erdvės, prekybinių kelių bei natūralių gamtos turtų planetose.

Kai kurioms anksčiau išsivysčiusioms civilizacijoms sekėsi geriau ir jos negailestingai engė ir išnaudojo silpnesniąsias dar negalinčias pasipriešinti jų ekspansijai. Tad jos sudarė tarpgalaktinę tarybą, kurios sudėtin greitai prisijungė dešimtys tūkstančių silpnesniųjų civilizacijų ir jos tapo rimta ir grėsminga jėga AC -anarchistinėms, tepripažįstančioms tik grubią karinę jėgą civilizacijoms.

Atlantai seniau priklausę AC civilizacijų grupei greitai sumojo, kad naudingiau prisijungti prie GT ir turėdami milžinišką karinį autoritetą tapo gerbiama Galaktikų tarybos nare. Jiems tai buvo naudinga, nes jie jau buvo pakankamai prisigrobę ir mintys sukosi kaip lengviau išlaikyti tai, ką jie jau turi, nes nuolat kylantys išsivadavimo judėjimai reikalavo milžiniškų karinių išlaidų, kurios jų turimą turtą jau darė nerentabilų, o pavydūs konkurentai, bijodami stoti į atvirą kovą su jais, siuntinėjo savo šnipus į aneksuotas planetas ir kurstydavo gyventojus sukilti bei materialiai paremdavo separatistų grupuotes. Tokia kova tesėsi gan ilgai ir ji sekinte sekino galingos tarpžvaigždinės Atlantų imperijos jėgas, tad GT atsiradimas jiems buvo labai naudingas, - juo labiau jos paskelbtas statusas jog jos narės išlaiko esamas dominijas ir įsipareigoja daugiau nevykdyti ekspansijos kitų planetų atžvilgiu….

Thorno žemesniųjų civilizacijų ugdymo universiteto, ankstyvojo amžiaus istorijos kurso medžiaga…

Labiausiai Atlantų nekentė Prunsų rasė, nes jie atėmė iš jų apie 40 tinkamų planetų Cegre ir Cerza žvaigždžių sistemose, Thorniečiai praradę Cegre žvaigždės sistemoje P-3 ir P-10 planetas (šios sistemos randasi 30-50 šviesmečių atstumu nuo žemės skriejant galaktikos centro link) ir Biztekų rasė Pina žvaigždės sistemoje praradusi 12 planetų. (Žvaigždžių pavadinimai Thorniečių kalba). Nors ir jie patys ekspansiniais metodais buvo užgrobę tas ir dar daugiau gyvybinei erdvei tinkamų plėsti planetų.

Šios trys civilizacijos sudarė aljansą prieš Atlantus ir pradėjo puolimą tuo metu, kai pastarieji dar ne visai baigė tvarkyti Įstojimo į GT formalumus, tad galaktikos pajėgos dar negalėjo įsikišti į prasidėjusius karo veiksmus, tačiau Atlantams nebuvo baisūs šie priešininkai net ir kartu sujungus savo pajėgas.

Lemiamame mūšyje jie gana nesunkiai nugalėjo priešą ir žiauriai sutriuškino jo pajėgas, sunaikindami apie 60 proc. jo turimos technikos, likusioji skubiai traukėsi iš mūšio lauko palikdama žuvusiuosius ir sužeistuosius likimo valiai. Atlantai, pasidalinę į tris dalis, nusivijo priešo likučius, pakeliui dar naikindami jų erdvėlaivius ir tikėdamiesi užgrobti jų civilizacijų centrus kaip teisėtą karo grobį.

Tačiau jie nenumatė priešo klastos ir tai, jog ženkli dalis jo pajėgų nestojo į mūšį, o pasinaudodama sumaištimi nuskriejo link žemės - Atlantų civilizacijos centro, kur juos pasitiko ne itin gausios, tačiau karingos gynėjų gretos, kurios pradėjo gynybinio pobūdžio karo veiksmus. Prunsams pavyko smogti keliolika galingų termobranduolinių smūgių, bet ir patys prarado daugybę erdvėlaivių.

Tada buvo griebtasi senos kaip pasaulis taktikos, - pasinaudojant saulės sistemos mechanika išsprogdinti Fajetono planetą, ir išlaisvinti iš gravitacijos gniaužtų mėnulio planetą tokiame jo kelionės taške, kad jis pakeistų trajektoriją ir kaktomuša smogtų į žemę.

Atlikę savo juodą darbą, jie atitraukė nuo žemės apgulties pajėgas ir dingo iš saulės sistemos.

Atlantida skendėjo atominėse liepsnose, kai kurie praleisti priešo atominio ginklo smūgiai viršijo 100 megatonų jie išmušė kilometro gylio ir virš 100 km pločio kraterius, daugybė civilių atlantų žuvo, išlikusieji slėpėsi požeminėse galerijose. Nuo smūgio atšlijęs vandenynas plūstelėjo atgal suteikdamas planetai naują sukimosi pagreitį, bet jo poveikyje griuvo pastatai ir gamyklos, miestai pavirto griuvėsiais. Bet siaubingiausia dar buvo prieš akis - į juos tiesiu taikymu skriejo nežmonišku greičiu atitrūkusi planeta, kuri mažiausiai po pusmečio (nors pagal naują paros ciklą ir sunku buvo susigaudyti) turėjo visiškai pribaigti žemę.

Turtingieji Atlantai sėdo į savo nuosavus erdvėlaivius ir pabėgo į metropolijos kolonijas, tačiau didžioji dalis negalėjo to padaryti ir su baime laukė lemtingos dienos. Jie neturėjo komunikacijos priemonių, kad galėtų pasiekti didesniu nei šviesos greičiu skriejančių karo erdvėlaivių, kurie tuo metu jau buvo kirtę priešo civilizacijų centrų ribas ir savo ruožtu įnirtingais atominiais smūgiais griovė jų planetas, žudydami jų piliečius ir griuvėsiais versdami miestus. Tad nuo žemės atskrieję pasiuntiniai pranešė karo vadams siaubingąsias naujienas.

Po neilgų dvejonių (priešas jau buvo parklupdytas ir nesinorėjo pasitraukti nepribaigus jo), vis tik buvo nutarta pagrindines pajėgas atitraukti ir grįžus namo pabandyti išgelbėti nors tai, ką dar buvo galima.

Kadangi gręžiniui padaryti artėjančioje planetoje ir ją užminavus susprogdinti jau nebeliko laiko, o termohiliniai užtaisai tuo laiku dar nebuvo išrasti, teliko vienintelė išeitis - kryptiniu galingu sprogimu pagreitinti planetos judėjimą ir tokiu būdu apeinamosios gravitacinės jėgos poveikiu šiek tiek pakeisti jos judėjimo trajektoriją, kad ji pavirstų žemės palydovu.

Planetoje (žemės) buvo paskelbta masinė evakuacija ir visi pageidaujantys buvo iškeliami karinių laivų pagalba į kolonijas, tačiau turėjo žemėje palikti visą savo užgyventą turtą. Todėl dalis Atlantų pasiryžo susieti savo lemtį su žemės likimu ir atsisakė pasinaudoti galimybe išsikelti.

Planeta arba pralėkė labai arti žemės arba dalinai net ją užkabino slystančiu smūgiu, tačiau to pasėkoje persiformavo žemės paviršius - ten, kur buvo vandenynai, iškilo kontinentai - Atlantida gi buvo užklota storu vandens sluoksniu, palaidojusiu vienos iš didingiausių Galaktikos civilizacijos galybę.

Žuvus metropolijai, Atlantai persikėlė į kolonijas, kur greitai neteko realios valdžios.

Atlantidos gyventojai nežuvo visiškai,- jie tik ištirpo galaktikos platybėse, dar ir dabar klesti galinga Ariatrijos civilizacija, kurios kalbinį pagrindą sudaro nemodernizuota senovinė Lietuvių kalba, tad bet kuris iš mūsų, patekęs ten, jaustumės beveik kaip namuose. Tos kalbos dialektinis atspalvis yra išlikęs kažkur kaimuose apie Vilkijos miestelį. Aš pirmą kartą, kai išgirdau tų žmonių tarseną, supratau, jog ji jau man kažkur labai girdėta ir tik po kurio laiko prisiminiau kur.

Žemėje gi Atlantų liko labai mažai, jie slėpėsi nuo radiacijos požeminėse galerijose; prasidėjus masiniam tvanui kai kuriems iš jų pavyko išlikti ir jų ainiai dar gyvuoja iki šiol sudarydami Indo- Europiečių grupę. Gryno kraujo jie neturi labai daug, nes amžių tėkmėje jų kraujas sumišo su Enhart rasės krauju, atgabentų į žemę pagal Thorniečių kolonizavimo programą, nes tiesiogiai kolonizuoti žemė netiko dėl gerokai padidėjusios radiacijos, tad Enhart rasė turėjo būtinus genetinius pakeitimus, kad galėtų įsitvirtinti tokioje planetoje. Jų pagrindinė paskirtis buvo atstatyti civilizaciją ir sukurti tinkamą infrastruktūrą tolimesniam kolonizavimo etapui. Asimiliuodamiesi su jais, ir Atlantai irgi įgavo savybes, kad jų ainiai galėtų normaliai gyventi žemėje, tačiau prarado vieną dovaną, jie jau nebegali gyventi nuo 400 iki 1200 metų amžiaus.

Bet Atlantų buvimas planetoje padarė žemės kolonizavimą labai jau probleminį, nes politiškai tiek Ariatrijiečiai tiek kitos senos civilizacijos turinčios politinį svorį ir galinčios GT daryti nemenką įtaką sukliudė Thorniečiams "nuimti derlių" žemėje, o pyktis su tokia galinga struktūra dabar jau niekas nedrįsta, tad bandoma savo tikslų pasiekti aplinkiniais keliais…

Problema dingtų, jei išnyktų 3,5 mln. gyventojų turinti tauta, naudojanti Lietuvių kalbą, - protingai peržvelgę istorijos vadovėlį pamatysite, jog per pastaruosius 300 metų tai padaryti buvo bandoma ne kartą…..

O mėnulis, pralėkęs žemę tikrai mažu atstumu, pakluso gravitacijos dėsniams ir dabar yra jos palydovas; jo neigiama įtaka ta, jog jis sukliudė žemei suktis apie dvi ašis vienu metu, o tai sukūrė klimato juostas ir gana atšiaurų klimatą, kur vienoje vietoje per karšta, o kitoje per šalta, tokios planetos išrankių Atlantų daugiau nebedomina, be to sukelia liūdnus prisiminimus.

Jau rašiau, jog Atlantai tai ankstesniųjų civilizacijų Lemūrijos ir MŪ tęsinys. Jie gyveno ir išvystė savo kultūras žemėje; jie yra mūsų proprotėviai ir kalbėjo senovine Lietuvių kalba,- arba mes kalbame sumoderninta jų kalba. Pasižiūrėkite į veidrodį ir suprasite, kaip jie atrodė.

Mano manymu GT argumentas derybose su Thorniečiais, jog mus apginkluos naujosiomis technologijomis ir šiuolaikine ginkluote padarė Thorniečiams didžiulį įspūdį, nes jie dar iki šiol nepamiršo sunkios Atlantų rankos ir mus norėtų sunaikinti daugiau iš baimės dėl savo ateities, nei dėl realios naudos.

Tiktai keista Ariatrijos logika: jie į šį reikalą visiškai nesikiša, tarsi jų tai visiškai neliestų. O gal įsikiš, kai to prireiks? Juk jie taipogi GT nariai.

Na apie Atlantus kaip ir viskas tik galime paanalizuoti kai kurias silpnas jų vietas:

1. Metropolija randasi vienoje planetoje, ji turi civilizacijos centro statusą, tai karinio konflikto metu tampa silpnąja vieta, nes kolonijos paklusnios tik tuomet, kai metropolija galinga. Jai subyrėjus, netenka reikšmės net galinga armija, nes ir ji gali veikti tik turėdama nuolatinius logistinius ryšius su metropolija.

2. Būtina lanksti politika kaimynų atžvilgiu, nes tokia kuri remiasi grubia karine galia nėra saugumo garantas.

Tie gerieji tai mes - žemės gyventojai. Kiek žinau, paskutinėmis žiniomis GT pajėgos atrems pirmąją invazijos bangą, sukaustys priešo pajėgas į išsidriekusį frontą, lygiagrečiai pradės veikti mokomieji centrai, kur dabar esančiose bazėse instruktoriai pradės apmokyti savanorius ir reguliarias žemiečių pajėgas naudotis technika bei suteiks šiuolaikinę ginkluotę joms tame lygyje, kad būtų lygiavertė atsvara Thorniečiams. Tačiau manoma jog ji bus daug pranašesnė už juos, nes iš mūsų civilizacijos tikimasi galingiausio indėlio kare, dėl mumyse esančios karingosios Atlantų dvasios.

Būtent šis dalykas ir kutena Thorniečiams nervus. Galimas daiktas, kad jų entuziazmas jau gerokai išblėsęs ir po kiek laiko jie išsinešdins iš mūsų saulės sistemos, atsisakę savo planų. Galaktikoje niekas neskuba su kariniais veiksmais prieš tai neišbandę visų diplomatijos priemonių. Daug šansų, kad ir šis konfliktas išsispręs taikiai ir GT nereikės daug lėšų, kurių Thorniečiai reikalauja už savo bazių perkėlimą iš mėnulio, - jiems iš ten išsinešdinus jų bazės atitektų mums žemiečiams.

Benamis

Planetų kolonizavimo būdai ir kova dėl gyvybinės erdvės (II)


Atlantai netikėjo jokiu dievu, jie meldėsi tik "Visatos Centrui". Visatos centras nėra biblijinis dievas - tai yra tiesiog tarpžvaigždinė išmintis, galinti kurti ir produkuoti materiją. Sukurta protaujanti gyvastis yra jos atgalinio ryšio išdava, kurios pagalba ji gali suvokti pati save ir galutinį savo kūrybos rezultatą.

Tai ne mistinis, o realiai egzistuojantis darinys, kuris sudaro daugiau nei 86%. visatoje trūkstamos masės, - vadinama tamsioji materija.

Ūgio jie buvo įvairaus - nuo 1,5 m iki 2,5 m aukščio. Gyveno vidutiniškai po 300-400 metų, o po tam tikrų operacijų ir triskart ilgiau.

Žemė buvo metropolija, vien Paukščių tako galaktikoje jie turėjo keletą tūkstančių kolonizuotų planetų, kai kurios ir dabar išlaikė visas struktūras, kalbą, papročius ir kt. kultūrines vertybes, išskyrus atlantų valdžią. Žlugus metropolijai subyrėjo ir jų galybės pagrindas.

Arijai - atlantų elitas, bebaimiai žvaigždžių kariai. Iš jų buvo sudaryti spec. daliniai ir eskadrilės, jie visuomet smogdavo mirtinus triuškinančius smūgius ir galop vien tik psichologiškai taip paveikdavo priešus, kad šie išsilakstydavo vien tik išgirdę gandus apie galimą susidūrimą kautynėse su jais. Arijai nuo maždaug 9 mėn. amžiaus buvo atskiriami nuo tėvų ir iki pat karinės tarnybos pabaigos gyvendavo specialiose stovyklose, netgi būdami kūdikiais jie buvo specialiai grūdinami ir griežtai prižiūrimi auklėtojų.

Vėliau jie buvo mokomi, aktyviai sportavo, ir dalyvaudavo suaugusiųjų žygiuose. Jeigu nežūdavo, sulaukę maždaug 150-200 m. amžiaus, galėdavo kurti šeimą ir atsidėdavo palikuonių auginimui ir auklėjimui. Pas juos vyravo monogaminė šeima ir buvo vertinamas ištikimybės institutas.

Kiti Atlantai, kurie nepatekdavo karinėn tarnybon, dirbo įvairų ūkinį, diplomatinį darbą, turėjo verslus ir aktyviai vykdė prekybos mainus. Kai kurie pasižymėjo išskirtiniu intelektu, dirbo mokslinį kuriamąjį darbą.

Santvarka buvo panaši į konstitucinę monarchiją, Valdovas atliko reprezentacines funkcijas, bet turėjo lemiamą balsą senate, jei kuriuo nors klausimu oponuojančios pusės negalėdavo prieiti bendro sprendimo, tada jo žodis buvo lemiamas ir tam nedrįso niekas prieštarauti. Jis iš esmės palaikė visą Atlantidos tarpgalaktinės politikos darbo krūvį. Aišku, pagrindinį darbą atliko dešimtys tūkstančių jo patarėjų ir įgaliotinių.

Atlantidoje buvo nepaprastai aukštas ekonominio išsivystymo lygis, tad atlantai galėjo pasirinkti dirbti bet kokį patinkantį darbą, arba visai nedirbti ir gyventi savo malonumui. Juodus darbus atlikdavo arba biorobotai, arba svetimšaliai atvykėliai (vergai), kurie neturėjo tokių privilegijų, kaip kadPatricijai (vėliau Romėnai iš jų pasisavino tikrųjų piliečių pavadinimą).

Šiaip, šiais laikais tai bando daryti Amerikonai, spekuliuodami žaliomis kortomis ir pilietybės sąvoka. O taip pat ir plebėjai (išlaisvinti vergai ateityje galėjo asimiliuotis su Patricijais - šiuo klausimu Atlantai neturėjo jokių prietarų). Iš tikro, tai buvo išdidi laisvę mylinti labai karinga rasė.

Jų ilgaamžiškumą lėmė tai, kad genuose nebuvo 2 genomų, kurie pagreitina organizmo savidestrukcijos procesą, be to, kaip žinome, AŠ - tai nėra mano kūnas, o tam tikra substancija, kuri sėkmingai gali būti perkeliama į kitą kūną.

Žmogaus kūnas - tai biorobotas, kuris tiksliai mechaniškai atlieka veiksmus, siunčiamus koduotais signalais iš smegenų centro. Tas centras ir yra kiekvieno AŠ.

Beje, klysta tie, kurie mano, kad mūsų smegenys tėra apkrautos 10%, - jos dirba visu 100%, nes didži` dalį veiksmų jos atlieka automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios, pvz., kontroliuodamos, kad ir senėjimo procesą, kuris iš tikro mums yra nenaudingas - ir jei galėtume valios pastangomis jį sustabdyti, tikrai sustabdytume. Beje, genų veikla taip pat kontroliuojama tų pačių smegenų centrų, apie kuriuos manome, jog jie miega - nedirba. Sutrikus jų veiklai, 20 metų žmogus gali pasenti kaip 80-90 metų senelis. Beje, kitu sutrikimu niekas nesiskundžia, kai kurie gali ir dabar išgyventi keletą šimtmečių ir tokių žmonių gimsta po keletą kiekvieną šimtmetį, jų gyvenimas irgi nesaldus, nes didžiąją dalį savo gyvenimo jie gyvena inkognito, jei tik mechaniškai nežūva autokatastrofose, karuose ir kituose sukrėtimuose.

Įsivaizduokite save jų vietoje, - atrodydami 40 metų jie gyvena su žmona, kuriai jau 90 ir ji miršta. Jie pragyvena savo vaikus, vaikaičius ir provaikaičius, miršta visi draugai, pažįstami, ateina naujas visiškai svetimas pasaulis; kad nesukeltų įtarimų, jie turi keisti savo dokumentus, gyvenamą vietą ir t.t., nes po kiek laiko ir tas atėjęs pasaulis numiršta.

Dalis atlantų ir dabar dar gyvena žemėje ir niekuo nesiskiria išvaizda nuo mūsų. Mutantai atsirado po atominio bombardavimo, kai nevaldomai pakito genetinė organizmų sankloda ir jie buvo mutacijų, o ne kryžminimosi su gyvūnais išdava.

Kiekvienas kuriame savo ateitį, kadangi kiekvienas iš mūsų esame surišti su kūrėju atgaliniu ryšiu; visi mūsų patyrimai ir pergyvenimai grįžta pas jį minčių pagalba. Taip pat meditacijoje galime patys susirišti su juo ir netgi pasikalbėti, pasiekus tam tikrą lygį. Jis, atsižvelgdamas į mūsų pageidavimus, gali išdėstyti aplinkybes taip, kaip mes su juo sutarsime (vienam 2012 m. bus karas, kitam tuo pat metu taika), ir tai atsitiks toje pat visatoje, netgi toje pačioje erdvėje atitinkamai susiklosčius aplinkybėms.

Galimas daiktas, kad neigiamoje kitoje antivisatoje egzistuojančiam mūsų analoginiam dvyniui (kvantų teorija) viskas vyks atvirkščiai.

Benamis

Inkognito istorija - kaip viskas prasidėjo?

Pirmas mano kontaktas su jais (ateiviais - red. pastaba) buvo 1957 metais, kai mūsų šeima gyveno Simno miestelyje šalia kurio buvo kažkoks miškas kur buvo kareivių kažkokia bazė aptverta, o joje kareiviai nešė sargybą. Tada būdamas antrokas kartu su tėvais skyniau tame miškelyje avietes,kaip visada daugiau jų surydamas nei priskindavau.

Tėvas mane nuvarė skinti toliau nuo kibiro ir aš spoksodamas į kareivių bazę pamačiau tą daiktą nuskrendantį tai tolyn tai artyn. Jis buvo juodos spalvos, panašaus į kiaušinį formos tik didelis kokio 3 aukštų namo dydžio. Labai greitai padidėdavo ir sumažėdavo,matyt greitai skraidė. Kai tėvas atėjo patikrinti aš jam jį parodžiau aukštai danguje tai tėvas net išsižiojo.

- Oho kokia Rusų technika - tada teištarė,aš irgi taip pamaniau,ir mokykloje rudenį parašiau rašinėlį tokia tema apie karo lėktuvus. Mokytoja mane pasišaukė ir išklausinėjo kas tai per daiktas ir pasakė kad aš viską fantazuoju nes tokių lėktuvų nebūna.tada tik nusistebėjau ir viskas nes aš pats nesupratau kas tai galėtų būti. Dar atrodo kad girdėjau kaip mane kalbino mintyse kažkas iš to daikto,tačiau bijojau su jais bendrauti ,maniau kad tai gali būti velniai.tokie kaip būna pasakose.

Kitas atvejis buvo tur būt tais pačiais metais kai aš vieną kart grįžęs iš mokyklos pamačiau prie mūsų namo stogo kabantį kažkokį plokščią diską kokių 3 metrų skersmens, maždaug namo ščitų lygyje,kadangi tėvai buvo išvykę į Alytaus miestą o aš buvau vienas tai atsitempiau kopėčias ir pabandžiau užlipęs jomis pajudinti tą daiktą už jo krašto paėmęs ranka, tačiau jis stovėjo ore taip kietai, kad atrodė jog ten prikaltas nors su namu nesilietė per kokį 10 centimetrų.

Nusivylęs nulipau žemyn, o kai grįžo tėvas viską pasakiau, o kai jis nuėjo pažiūrėti grįžo užpykęs, kad aš viską fantazuoju, nes ten nieko jau nebuvo. Kada jis dingo nepamačiau ir aš pats.

Kitas kartas jau buvo Kalvarijos miestelio prieigose Smalininkų kaime, kur mano tėvas buvo paskirtas kolūkio pirmininku tai buvo apie 1959 metus.Tada pirmą kart ir išgirdau terminą skraidanti lėkštė. Buvome namie vieni ir labai griaudė ir žaibavo.

Po vieno gero žaibo trinktelėjimo pakvipo Ozonu ir aš namo kieme išejęs pamačiau kažkokį daiktą aukštai danguje, pusė jo buvo debesyje, o išlindusi pusė panešėjo į arklinio vežimo ratą su stipinais. Iš jos kažkas vyrišku balsu lietuviškai manęs paklausė kur gyvena Kastravickas ir pasakė, kad su juo paskutinį kartą bendravo prieš 30 metų, kai buvo čia atvykęs paskutinį kartą.

Jis dar kažką pasakojo,bet jo tas daiktas pamažu tolo nuo mūsų namų ir aš jį palydėjau dar kurį laiką pievomis kol jis galutinai dingo. Kažką su manimi kažkas iš ten dar kalbėjo kurį laiką o paskui palaipsniui išnyko.

Tą jo klausimą girdėjau ne tik aš bet ir mano seserys, o kai grįžo tėvas mes jo paklausėme to paties. Jis tada pasakė kad Kastravickas jau 10 metų kaip miręs, o jo žmona yra Konzelienė ištekėjusi už kito vyro,kurį taip pat jau spėjo numarinti.Tada tėvas ir pasakė, kad mes greičiausiai ir matėme skraidančią lėkštę, kad ir kiek klausinėjome jis daugiau apie tai nieko nepasakė.

- Tai buvo moteriške Ta Konzelienė kažkokia keista ir gyveno žeminėje už mūsų namo kokie 2 kilometrai kelio, mes visi manėme, kad ji ragana todėl ten bijodavome net koją įkelti.Jos keista išvaizda ir kartą matėme kaip ji pjovė veršiuką todėl jos bijojome kaip maro. Prieš mums (mūsų šeimai) persikeliant į Kauną sužinojau, kad Konzelienės dukra mirė nuo Sifilio ir kad ji duodavosi su kareiviais, kurių kareivinės nuo musų buvo už kokio gero puskilometrio miestelio pusėn už žydų kapinių.

Kai kartą važiavome į miestelį į kiną su tėvų mašina ji apšvietė naktį kareivius ir ją tose kapinėse,tada mano motina tėvui pasakė, kad ji daug nekaltų vyrų apkrės šia liga. Aš tada dar nieko nesigaudžiau apie tokius dalykus. Tik pamačiau, kad ji buvo jauna ir graži mergina per tą trumpą akimirką.

Bet kai kartą išsidrąsinę, jai Konzelienei pasakėme, kad kažkas iš dangaus ieškojo jos buvusio vyro ji meiliai mus pakvietė į savo lėkštės formos apskritą žeminę ir pavaišino skaniais keptais meduoliais.Ji net nenustebo kai pasakėme ką matėme danguje. Tada ji pasakė kad jie kitą kart atskridę pas mus jos jau neberas tarp gyvūjų ir apgailestavo kad jiems nepasakėme kur ji dabar gyvena.

Tai štai kokie buvo mano nesąmoningi pirmieji kontaktai su jais,tada aš net neįsivaizdavau, kad tokie dalykai gali būti ir tai kažkodėl priėmiau kaip savaime suprantama dalyką. Mano tėvas apie tai kažkam pranešė ir pas mus į namus atvažiavo toks kostiumuotas vyras su "Pobieda" mašina, mane pavežiojo po miestelį mano draugų pavydui, nupirko saldainių ir aš jam viską papasakojau ką tada mačiau,o jis užsirašinėjo į kažkokį tai bloknotą.

Po mano pasakojimo, jie abu susižvalgė su mano tėvu ir jis pasakė,kad tai neabejotinai buvo skraidančios lėkštės vizitas. Va tada supratau kad yra ir lėkštės kurios dar ir skraido. Bet netrukus mes persikėlėme į Kauną į Vytėnų bandymų stotį ir aš greitai pamiršau visus tuos dalykus, kuriems tada absoliučiai neteikiau jokios reikšmės.

Benamis

Atsakymai į klausimus apie ateivius ir inkognito pagrobimą

Inkognito atsako į mūsų forumo dalyvių klausimus (kalba netaisyta). Kursyvu pazymetos nariu zinutes (klausimai, pamastymai ir t.t.).

Koks ju pagrindinis tikslas Zemeje? Ko jie butent nori is Zemes ar is musu, zmoniu? - Benamis

Inkognito -  Koks jų tikslas tai gali pasakyti tik jie patys, o aš nežinau,man jie kartą minėjo, kad ruošiasi su mumis kariauti,bet tai galėjo būti ir jų psichologiniai bandymai, kuriuos jie labai mėgsta daryti su mumis. Tada 1974 metais sakė, kad tas karas bus po 20 metų, bet praėjo 30 o jo vis dar nėra.

Tai gal tau ateiviai ir implantą įsodino? - vitake

Inkognito - Kiek žinau tai jie yra net 4 įsodinti, vienas ant rankų piršto narelio (nuotr. žemiau).



Kitas po dešinės pusės apatiniu žandikauliu iš vidaus,ji galiu užčiuopti liežuviu,ir dar du pakaušio srityje po kaulu smegenyse, sujungti laideliu šitą pamačiau tik rentgeno nuotraukoje prieš kokį 15-20 metų. Tada atsimenu kai pas gyduytoją vizito metu į jos kabinetą atlėkė koks 20 gydytojų mane apžiūrėti,o gydytoja manęs paklausė ar nebuvau pagrobtas ateivių arba sužeistas į galvą kare. Bet tada mano atmintis buvo užblokuota.

Man jie netrukdo,o kai kada net ir padeda. kai man pakaušyje įvedinėjo implantą mėnulyje tas ateivis manęs atsiprašė ir pasakė kad jam būtų maloniau su manim susitikti kitomis aplinkybėmis bet yra priverstas atlikti šią operaciją,nors aš jai ir priešinausi.

Sena nuotrauka kažkur pasimetė tų pakaušio inplantų bet atsimenu Kauno klinikose už juos dar senais laikais man klinikos sumokėjo 60 rublių, kad galėtų po mano mirties išsiimti mokslo tikslams. Bet dabar laikai pasikeitė ir mano nuomone ši sutartis nebegalioja, nes jie kur kas vertingesni aš manau,ir tad ji yra nesažininga. Tiesa, dar vieną išėme iš nosies ertmės 1975 metais kai pradėjo man iš jos bėgti kraujas ir nuėjau pas ausų nosies gerklės daktarą,tada jis man pasiūlė, kad mane patyrinėtų daktarų kažkokia komanda bet aš atsisakiau.

Šiaip jie man nei vienas nieko nemaišo,kad reikėtų juos operuoti ir išimti,o tas kur ant piršto narelio žiedo akutės formos tai sakė kad yra apsauga nuo kosminių piratų pagrobimo ir jie manęs nelies niekada. Jie dažnai grobia anatominiams tyrimams mūsų genties atstovus.

Tai kokia kalba jie šnekėjo? - vitake

Inkognito - Sunku pasakyti jų kalbą tačiau aš viską supratau tarsi kalbėtų Lietuviškai, aiškiai , tik kai kurių frazių nesupratau matyt tas jų automatinis vertėjas neturėjo tokio atitikmens lietuviško. Ką aš jiems sakiau mintimis jie irgi viską suprato,tad atrodė jog paprasčiausiai kalbamės. Būtent implantą jie ir pavadino kažkokiu tai nelietuvišku žodžiu, kurio net ištarti nemoku ir dabar.

Inkognito, gal galite patvirtinti arba paneigti tai jog žemėje ne 1 ir ne 2 ateivių rasės dabar turi bazes? Bei dar 1-nas klausimas: ar tiesa, jog jie tyrinėjamus žmones pasirenka nuo vaikystės? - Nieksas

Inkognito - Kiek man pavyko nustatyti savo asmenine patirtimi,tai pagrinde vyksta priešprieša tarp norinčių mums paskelbti karą Torno rasės atstovų ir Galaktikos tarybai priklausančių civilizacijų,kurių yra daugiau nei vienas milijardas vien tik mūsų paukščių take. Torniečiai "apsikasę" mėnulyje taip ir negavo Sovietų jiems pažadėtų teritorijų Sibire bazėms įsteigti, nes juridiškai sugriuvus SSSR nebeliko su kuom toliau derėtis,o Rusija jau atskiras politinis vienetas matyt jiems iškėlė tokius reikalavimus, kad aniems neapsimoka,juo labiau, kad jie iš mėnulio mūsų teritoriją erdvėlaiviais pasiekia greičiau, nei mes spėtume troliku pervažiuoti senamiestį.

O amerikiečių pusė yra įleidusi į Area-51, GT taikos palaikymo divizijas ir eskadriles, kurios žemėje sudaro priešpriešą Tornui ir fronto linija eina kažkur netoli mėnulio,todėl žemiečiai mėnuliečiams ir yra Persona non Grata. Turbūt pastebėjote, kad Amerika daugiau nelenda į mėnulį, o Japonai paleidę palydovą su itin gera optika ir po jo darbo nukreipę jį mėnulio paviršių, pernai gavo atsaką, nuo kurio dar ilgai žaksės.

Jų pajėgas-GT sudaro tukstančių rasių atstovai todėl bazių dabar žemėje yra labai daug ir Torno laivai paprastai atakuojami be įspėjimo jei tik jie išdrįsta pažeisti fronto liniją. Kažkur netgi yra yotube NASA videorolikas kur iš žemės atakuojamas jos orbita skriejantis Torniečių laivas,kuris staiga padaręs 90 laipsnių posūkį neria atgal į mėnulio teritoriją.

Kam jiems grobti MILIJONUS zmoniu kiekvienais metais? Antras klausimas: reptilijos - tiesa ar melas? - Benamis

Inkognito - Apie reptilijas neturiu jokios info, tad negaliu nieko ir kalbėti. Mano asmenine nuomone kad tai kažkokia iš humanoidų rasdė,nes reptilijos vystosi kitu keliu ir joms intelekto nereikia jos veikia savo mase ir grubia fizine jėga,o smulkesnės telkiasi į pagalbą nuodus.

Civilizuotos rasės žmonių negrobia,tai daro piratai kurių čia irgi yra labai daug ir jie nevaldomi nors laikosi kai kurių GT reikalavimu,už kurių nevykdymą yra stipriai represuojami.Panašiai kaip ir žemėje policija irgi "nemato" kai kurių dalykų kol nusikaltėliai per daug neišnaglėja. Kiek žinau daugumoje atvejų reikalingi mūsų žemiečių biologiniai tyrimai,taip pat ir anatominiai, tie kurie jiems skiriami, jų likimas labai liūdnas jų laukia greita mirtis.Tik kai kurie dar gyvi gabenami užsakovams ir ten vietoje migdomi ir preparuojami jų kūnai.

Įsivaizduokite Galaktikos mastus jeigu ten randasi virš milijardo civilizacijų ir kiekvienai reikalingi moksliniams tyrimams nors po du mūsiškių egzemplioriai,tad tiek kiek dabar jų yra paimama tai labai daroma taupiai. Bet tokių dalykų, kaip grobimai nedaro solidžios civilizacijos, jos tik pro pirštus pažiūri kaip jų atstovai nuperka jau padarytus kitų nusikaltimus. Nors oficialiai ai daryti yra griežtai draudžiama, kaip kad pas mus žvejoti Lašišas. Bet jų vis vien rudenį kažkaip nusiperkama.

O kiek dar yra praskrendančių iš kitų galaktikų? Jų niekas jeigu nepagauna nusikaltimo vietoje, tai viskas taip ir nuplaukia…

Turiu ir as asmenini klausima inkognito, ar esi kada nors gydesis psichiatrinej ligoninej ? Ar esi kada nors vartojes kokius nors vaistus nuo sizofrenijos ? Tik neisizeisk cia rimti klausimai. - Sharikovas

Inkognito - Na atsakyti į visus užduotus klausimus tikrai nėra lengva, tik galiu pasakyti kad dar nesigydžiau nuo jokios psichinės ligos ar kažko kito.

Iš tavo pasakojimo supratau, kad tu grižai 5metais atgal, tiksliau į praeiti. Kas yra neįmanoma. Kelionių laiku negali būti. Tu turėjai būti pasenęs 5metais. Ar nieks iš tau artimų žmonių to nepastebėjo ? Tik grįžus tave pasitiko X, iš kur jis žinojo, kad tu tuo laiku grįši, juk tu į praeitį grįžai, jam tai žinot buvo neįmanoma? Net Einšteinas teigė, kad tai yra neįmanoma. Tai prasilenkia su mūsų protu, manyčiau net su visa visata. - Karolis

Inkognito - Aš pats bent tris kartus įsitikinau kad jie žino ateitį,nes viskas ką jie pasakė kaip bus 100 proc. išsipildė.

Dėl laiko paradokso tai aš pats ir pakišau jiems tokią mintį, nes jie laive mane grąžinant svarstė ką su manimi daryti,tarėsi gal mane išlaipinti Amerikos žemyne įteigti anglų kalbą ir duoti pradžios verslui 50 000 dolerių,o taip pat įdiegti neeilinius biznio sugebėjimus.Jie prie manęs tai tarp savęs svarstė o aš jiems pasiūliau kad grąžintų mane atgal laiku į tą pačią vietą iš kur paėmė tačiau keliomis valandomis vėliau,tada grįžčiau į ta pačią aplinką kurioje buvau įpratęs gyventi ir nieko daugiau nereiktų.

Atsimenu vienas iš jų pasakė mane pagirdamas,kad mane reikėtų sugrąžinti vien jau už tokią įdėją ir jie energingai ėmėsi ją realizuoti. Nors dabar pagalvoju, kad durnas buvau ir verčiau būčiau patylėjęs,gal dabar koks milijonierius jau būčiau? O kai žmogui tėra 25 metai sunku pasakyti, kad jis paseno 5 metais,bet yra pavojus pas juos praleidus kokius 20 metų grįžti atgal į ta patį laiką ir niekas tavęs jau nepažintų jame.

Juk jeigu sugeba keliauti laiku (nes iš kur tie tikslūs jų atsakymai ir perspėjimai?) tai įmanoma kad aš ir dabar jau būdamas 63 metų amžiaus sugrižčiau į tą pačią laiko vietą kur buvau 1974 metais,tačiau nemanau, kad tuometinė mano žmona mane dabar priimtų į lovą (juokauja - red. pastaba), nors galėčiau grįžti kokiu pusvalandžiu anksčiau nei tada grįžau… Reiktų paprašyti jų padaryti tokį eksperimentą.

Einšteinas kai kur gerokai pramovė pro šoną,nors ir visas teorijas kūre ne jis o jo žmona,kuri turėjo tiesioginius kontaktus su ateiviais,o jis buvo nevykėlis ir visą gyvenimą kūrė vieningojo lauko teoriją, kurios taip ir nesukūrė.

Kiek žinau jos tautybė buvo Serbė. Paprasčiausiai jos darbą jis paskelbė už savo nes jie buvo ta pati šeima,todėl daug ko jis nežinojo ir kalbėjo iš galvos.

Jau vien kelionė civilizacijų laivais kai 35 šviesmečių atstumas įveikiamas per mūsų 48 valandas ką pasako? Tai kad laikas yra labai releatyvus suvokimas jis vienoks yra bakterijai kuri per sekundę gimsta užauga subręsta turi palikuonis ir sugeba numirti ir drambliui kuris per tą sekundę tepadaro pusę širdies dūžio….O ką jau kalbėti apie žemės -saulės ir galaktikos masių skirtumus.

Galaktikos sekundė mums tetrunka apie pusę milijono metų o visatos sekundė galaktikai trunka apie 4 milijardus jos metų. Taip kad jeigu imsime teorijos pagrindu tai kad visata plykstelėjo ir užgeso per vieną sekundę mums vis vien tai bus amžinybė trunkanti net 4 milijardų metų, per kuriuos mes spėsime gimti ir numirti milijonus kartų, galvodami kad mes esame visatos bamba,nors iš tikro tebūsime apgailėtini planetiečiai, nesugebantys ištrūkti iš savo gimtosios žvaigždės glėbio,o su tokiais primityvais jokia save gerbianti civilizacija neturės nieko bendro,kaip kad mes nenorime bičiuliautis su skruzdėlėmis nors jos irgi turi savo civilizaciją… Manau kad čia ir glūdi atsakymai į daugelį iš jūsų klausimų.

Kai tu grižai į praeiti, tai tas tu kuris jau joje buvo iškeliavo? Ar boom ir išnyko ir likai tik tu ? Nes kaip suprantu turėjo būt 2 X, vienas kuris tave kvietė eksperimentui, kitas kuris tave pasitiko, taip pat ir du tu, iškeliaujantis ir atvykstantis ? Nes kitaip laiku keliaujant ir negali būt? Jei tas X tave pasitiko, tai reiškias jo nebuvo kartu su tavim, kai turėjai iškeliaut. Tu ir neiškeliavai. Tad abu turėjot gyvent tam laike, tik vienas 5 metais senesnis. Nes tas X kartu su tavim i praeiti grįžt negalėjo.

Paneik šita. Čia viskas paimta iš tavo pasakojimo, kuri du kartus skaičiau. Daug ten tokiu vietų už kurių užsikabint galima. Tu vengi tokiu klausimų, kurie įrodo tavo istorijos netikroviškumą. Jei iš tiesų esi tiek daug patyręs, tai tau neturėtu būti sunku tai paneigti. Manau visi norėtu išgirst atsakymą.
- Karolis

Inkognito - Tas X niekur ir neišvyko jis liko žemėje nes jo užduotis buvo perduoti mane, per tą laiką kol buvau pas juos ir grįžau po 5 val. jis sugebėjoa apardyti mano otociklą ir dar patikrino ar gerai užblokuota mano atminti kai pradėjo veikti jos blokavimas išlipus iš laivo. Perskaityk istoriją tuščiai neklausinėjęs tas kas aiškiai parašyta.

Klausimas apskritai apie ateivius: ar jie rodosi viešose vietose tarp žmonių (kad ir užsimaskavę)? Kokia tikimybė tiesiog išėjus pasivaikščioti po kokį nors didelį miestą, juos sutikti, pamatyti, galbūt dėl jų maskuotės net neįtariant kad tiesiai prieš nosį stovi nežemiškos civilizacijos atstovas, būtybė? - Phoenix

Inkognito - Aš neturiu tokio tikslaus detektoriaus kuris galėtų parodyti jog tas ateivis o tas ne. Manau, kad daugumoje jums patiems teks pabūti Šerlokais Holmsais ir pabandyti nustatyti nors ir netiesioginius įkalčius, kam tai naudinga bei įvertinti jų veiksmus.

1. Jų tiesioginis siekis tarnauti savo imperijai.

2. Galimi šliaužiančio žemės planetos kolonizavimo kriterijai, tam tikslui inkorporuojant į žemės vyriausybines bei valdymo struktūras savo piliečius arba sutikusius koloboruoti su jais žemės žmones.

3. Žemiečių išnaudojimas panaudojant globalinę finansų sistemą.

4. Atlantų palikuonių išsklaidymas po žemės rutulį,tuo įrodant Galaktikų tarybai jog nėra vieningos tautos tų kurie priklausytų jos organizacijos ginamūjų statusui.

5. Ginkluota konfrontacija su GT pajėgomis palaikant pastovią ir ištęstą fronto liniją sekinančią jos finansinius resursus ir galinčią sukelti kitų tarybos narių nepasitenkinimą bei norą nutraukti finansavimą karinėms GT bazėms žemėje.

6. Mirtinų epidemijų ir globalinių konfliktų sukėlimas žemėje ko pasekoje masinių mirčių, karo sumaišties ir atsilaisvinusios gyvenamosios erdvės dėka galima būtų didesniais tempais plėsti Torno piliečių invaziją žemėn bei plėsti jau turimų kolonijų plotą.

7. Tam tikslui nesibodėti sudaryti sąjungas su žemėje esančiais nusikalstamais režimais ir diktatūromis,kuriems nežemiečių priešiški veiksmai žemės piliečių atžvilgiu būtų parankūs bei atitiktų jų karines doktrinas.

Štai apytikris kriterijų sarašas pagal kurį netiesiogiai galima spręsti ar tam tikros grupės piliečių ar atskirų asmenų gyvenimas bei veiksmai nėra nukreipti tų tikslų įgyvendinimui ir ar jie nėra ateiviai.

Gali kilti klausimas o kodėl jiems nepanaudojus tiesioginio puolimo, pranašumo technologijomis ir technika bei galimybe fiziškai sunaikinti žemės armijas ir įvesti tiesioginį okupacijos režimą? Tai padaryti neįmanoma dėl viešosios nuomonės ir galaktikų tarybos nepritarimo.

Bet kadangi GT nėra vienalytė organizacija ir jos sprendimai priimami absoliučia balsų dauguma civilizacijų -tarybos narių balsavimu , galima bandyti įterpti kylius į jos sprendimų vienalytiškumą ir iš vidaus skaldyti šią organizaciją, kad ji suprasdama tam tikrus pavojus mažiau kenktų Torno imperijos kolonizaciniams siekiams žemėje.

Ar Hitlerio ekonominis šuolis per porą dešimtmečių išaugusi karinė galia ir jo sukeltas 2 pasaulinis karas atitiko ateivių mano aukščiau išvardintus reikalavimus?

Ar Napaleono armijų masinė invazija ne tarnavo jų tikslams?

Ar TSRS KGB struktūrų ir Torniečių bendra operacija skleidžiant mirtiną AIDS virusą prieštaravo Torno doktrinai?

Ar tiek Napaleonas tie k Hitleris nebuvo palikti likimo valiai po to kai jie pilnumoje įvykdė jiems nežemiečių inspiruotus tikslus?

Pamastykite kiekvienas sau,nes aš nesu visažinis ir galiu klysti kaip ir daugelis iš jūsų.

Inkognito, noreciau uzduoti klausima: budamas ju bazese tiek menulyje tiek toje kitoje planetoje, ar matei kokiu nors gyvunu? Jei matei ar labai skyresi isvaizda nuo zemisku? jei nematei, kaip manai kodel?

Dar vienas klausimas kaip ateiviai elgesi tarpusavy? Kaip geriausi draugai ar kaip kareiviai salia vadui stovint?
- hyperpacas

Inkognito - Jie elgiasi gana draugiškai,tačiau vadas viuomet taria paskutinį žodį ir jis vykdomas. Tačiau jie gali diskutuoti iki tam tikrų ribų.

Vieną keistenybę pastebėjau iš pirmo žvilgsnio su manimi iš pat pradžių laivo vadas tiesiogiai nesikalbėjo o per kažkokį derybininką,jis man atėjęs sakydavo jų reikalavimus,o aš jam sakydavau savuosius ir jis su jais dingdavo kitoje patalpoje,kol galų gale smalsumo vedinas (kol jo nebuvo mano patalpoje) nepriėjau prie to pasagos formos daikto virš valdymo pulto ir netyčia įkišęs ten galvą kai pasilenkiau išgirdau viską ka jie tarpusavyje tarėsi. Tada supratau, kad tai tik kažkoks vaidinimas. Tada pamačiau vieną kūbo formos žaliai šviečiantį kaip ir didelį mygtuką kurį paspaudžiau ir jis užsidegė raudona spalva o tada išgirdau Aleksoto aerouosto dispečerį sakant mūsų NSO koordinates kažkam.

Prieš tai buvau labai įsiutęs ant ateivių , kad jie ruošiasi mums paskelbti karą (bent jau taip man tas tarpininkas sakė), tad prisistačiau tam dispečeriui vardu ir pavarde ir pasakiau, kad esu pagrobtas tame laive ir paprašiau o gal net įsakiau kad susirištų su kariškiais kurie numuštų raketa ateivių laivą,naiviai tikedamasis, kad bus išsprestos taip visos problemos. tada dar tas erdvėlaivis buvo tik 3000 metrų aukštyje.

Pasirodo kad tas didysis mygtukas buvo išjungęs erdvėlaivio maskavimo sistemą todėl jis buvo matomas fiziniame plane na o po to gavau kaip reikalas už tokį sabotažo aktą. O tas dispečeris buvo ilgai pajuokos objektu tapęs pasakojo man vienas rusas su zapuku atvažinėjęs pas mano kaimyną,per jo dukters vestuves kai mes išgėrę gerokai atėjome pas mane pasikalbėti. Jis tada paklausė ar ne aš ten buvau,nes tarpusavyje tie darbuotojai apie tą atvejį dažnai padiskutuodavo. Kas turite ten ryšių paklausinėkite-dabar jau Karmėlavos aeruostas perėmė jo funkcijas tarp techninių darbuotojų manau kad išgirsite kai ką įdomaus.

Dėl gyvūnų tai jie mane bandė gasdinti kažkokiu padaru, kurį laikė ant grandinės ir jis buvo panašus į jauniklį tiranozaurą žalsvos spalvos su geltonai švytinčiomis akimis, - jie prileido jį prie manęs taip arti, kad jis atsistojęs ant užpakalinių kojų aštriais nagais įsikirto man į kaklą,bet man griežtai pareikalavus jie ta šlykštų padarą atitraukė nuo manęs.

Buvo visai įdomu paskaityt viską, gavosi kaip pasaka prieš miegą. Šiaip iš pradžių kol tik pačią istoriją perskaičiau ir pagalvojau kad joks protingas žmogus tiek metų nemeluotų, tai maždaug 20% pradėjau tikėti šia istorija. Tačiau perskaitęs daugiau visko, ką šis žmogus parašęs, visiškai nebetikiu. Fantazijos daugėja, įvykių irgi netrūksta.

Čia tokia mano nuomonė, paskaičius daugelį šaltinių. Ji gali ir pasikeisti, bet kol kas seksiu, ką šis, mano nuomone "serialas", toliau parodys. Ne pirmi ir ne antri metai forumuose matau šitą žmogų, tačiau niekad nekreipiau dėmesio, kaip ir ankščiau taip ir dabar galvoju, kad su dideliu noru galima bet ką parašyti.
- WeKnowNothing

Inkognito - Per tuos metus tokių debiliukų prisiklausiau tiek ir tiek, vaidina protuolius bet jeigu ką rimtai paprašyčiau pagelbėti kad ir kartu nueiti pas tą Karlą tai tikriausiai pridėtų į kelnes,prie kompų tai visi ereliai. Užteko kai ko paprarašyti kad padarytų mano duotu adresu gyvenančio asmens nuotraukas tai dingo net iš forumo. Ir kas gi tai turi padaryti? Saugumas? Policija? Ar darni ufologų daugija?

Ar vienas inkognito turi daužyti galvą į sieną kad įrodytų jog jie čia pat ir sėkmingai gadina visiems mums orą? Pabandykite bent vienas apsimetęs manimi nueiti policijon ir pareikšti kad jus buvo pagrobę ateiviai, net ir inplantų parodymas nepadės kaip uždarys jus vasaros gatvėn.

Benamis

Inkognito ir RoxiO diskusija

Pokalbis vyksta tarp forumo moderatoriaus Manto (RoxiO) ir inkognito.

Sakėte, kad Galaktikos Tatyboje (GT) yra įvairių visatos rasių atstovai, taip? O toje taryboje yra žemiečių?

Inkognito - Yra visų rasių atstovai kurie prisijungę prie jos darbo. Žemiečiau buvo ten atlantų laikais.

Žemiečiai nėra civilizacija jie yra planetiečiai, tai visai kitas statusas galaktikoje, panašiai kaip pas mus globojamos laukinės amazonės džiunglų gentys. Jiems suteikiamas draustinio statusas.

Kodėl taip yra?

Inkognito - Mes nesame civilizacija todėl kad neturime galimybių palikti savo žvaigždę erdvėlaiviais mums iki to dar daug vystytis reikia, dėl to mums globą suteikia civilizacijų Galaktinė Taryba ir neleidžia nors ir laisvai Torno civilizacijai (Tornas yra neprisijungusi prie GT bloko civilizacija - red. pastaba) mūsų okupuoti ir sunaikinti.

Tornai yra iš mėnulio?

Inkognito - Mėnulis tėra jiems priebėga mūsų saulės sitema,jie turi apie tūkstantį tokių kaip žemė planeta ir daugybę nuosavų žvaigždžių.

Ar įmanoma kažkokiu būdu susisiekti su ta tarybą (mintimis ar kokia nors aparatūra)?

Inkognito - Nežinau. Jie su manimi susisiekti gali bet aš su jais ne, visa tai inplantų pagalba įvyksta.

O įmanoma kažkaip į save atkreipti dėmesį?

Inkognito - Nežinau, niekada to nebandžiau, kažkaip viskas gavosim savaime.

Aš nuo mažens domiuosi tokiais dalykais (nesakau, kad tikiu - tik domiuosi), bet visada maniau, jog jei be mūsų yra ir kitų būtybių, tai jos turi sudaryti kažkokį teismą ar tarybą, na panašiai kaip ir žemėje - įvairių šalių vadovų susitikimai ir t.t.

Inkognito - Taip ir yra nes daug mažų civilizacijų susijungę į vieną kumštį gali diktuoti tvarkos reikalavimus ir galingoms,kurios seniau be jokio gailesčio engdavo ir plėšdavo silpnesnius už save. Viskas danguje kaip ir žemėje.

Piratai baudžiami mirties bausme vietoje , kosminėms civilizacijoms gali būti paskelbtas karas ir jos bendromis pastangomis sužlugdomos jei nepaklūsta GT valiai.

Tai kodėl niekas nesutramdo Tornos civilizacijos?

Inkognito - Karo veiksmai vedami stengiantis netraumuoti tokių planetų kaip žemė, todėl Torno civilizacija ir yra kare su GT. Žemėje yra tūkstančiai GT bazių po vandenynų dugnu ir didžiaisiais miestais, o fronto linija driekiasi netoli mūsų mėnulio ir už jo paskelbta neskraidymo zona torno laivams, pažeidusius juos iš kart atakuoja GT kariniai laivai iš žemės arba kosminės erdvės. Kiekvieną savaitę numušami keletas torno laivų pažeidusių šiuos reikalavimu. Vyksta pozicinis karas kol torniečiai pasitrauks nuo mūsų žemės.

O daug visatoje tokių draustinių kaip mes? Ir apskritai, ko torniečiai iš mūsų nori? Kodėl jie puola?

Inkognito - Apie visatą nežinau, bet paukščių tako galaktikos apie mūsų zoną 30 šviesmečių atstumu tai kaip žinau yra 5 tokios vadinamos žydrosios oazės.

Torniečiai laiko žemę savo teisėtu karo grobiu su Atlantais, bet Atlantai buvo spėję paduoti prašymą į GT sudėtį todėl kol yra nors vienas Atlantų kraujo turintis žemietis GT gins žemę nes ji yra teisėta jos narė nors ir nepriklauso civilizaciijų grupei.

Atlantai senieji žemės gyventojai ar kas?

Inkognito - Taip.

Ir mes esame kaip ir Atlantų palikuonys?

Inkognito - Būtent. Nors ir išteriojome viską branduoliniuose karuose su tornu bet genai tai likę…

Visą tą info gavau iš RSA.

O iš pasakojimo forume vistiek nesupratau kas yra RSA…

Inkognito - Jo jau nėra Lietuvoje. Jis išvykęs kitur, jis generolas karinių GT pajėgų žemėje.

O pats niekada nepagalvojote apie įstojimą į GT kaip žemės atstovui? Juk kontaktų turite, turbūt jie apsvarstytų šį pasiūlymą.

Inkognito - Aš negaliu esu paprastas žmogus ir neturiu civilizacijos įgaliojimų tam. Be to, civilizacijos pas mus nėra, yra tik planetiečių statusas tad niekas manęs ir negalėtų įgalioti tam.

O jūs tikite pomirtiniu gyvenimu?

Inkognito - Jo nera. Yra tik persikūnijimai. Po mirties maždaug 2 mėnesių bėgyje jūs gimsite kita gyvybe.

O egzistuoja kažkas panašaus į vyrus juodais drabužiais?

Inkognito - Taip. Buvo jie pas mane atvykę kai norėjau paskelbti apie antigravitatoriaus sukūrimą, prigasdino kad išnaikins mano visą giminę jei išdrįsiu taip pasielgti,atėme visą mano įdirbį ir išvažiavo rusišku žiguliuku, nes tai buvo dar 1984 metais. Durnas buvau kad išsigandau ir atidaviau tada…

Bet jie buvo su paprastais marškiniai trumpomis rankovėmis ir jokių juodų drabužių nedėvėjo, tada dar nežinojau kad tokie aplamai egzistuoja.

O kas tada yra tas "Antigraviatorius" iš pavadinimo spręsčiau, kad tai prietaisas keisti arba matuoti gravitacijos jėgai arba laukui?

Inkognito - Ne matuoti bet sukurti. Jis elektros energiją versdavo į antigravitacinę trauką. Pvz. iš 200 Watų jau buvau bandymuose išplėšęs 60 kg vertikalios traukos. Tie vyrai sakė, kad mano mintį vystys tame institute bet dingo su visais galais…

Atsimenat kaip tai daryti?

Inkognito - Su visomis schemomis ir skaičiavimais mano 10 metų darbo jau tingiu iš naujo sėsti prie to reikalo… Kiek čia man beliko? Reikia pasimėgauti gyvenimu.

O koks veikimo principas to prietaiso?

Inkognito - Veikimas jo būtų toks: saulės baterijos renka saulės elektrą, o ji suka tam tikrą rotorių kuris ir sukelia antigravitacijos efektą tada laivas nenešdamas nei kilogramo svorio kuro skriedamas aplink saulę palaipsniui išvysto šviesos greitį ir dingsta iš saulės sistemos. Atsktriejęs prie kitos žvaigždės analogišku principu pakeitęs polius sumažima greitį ir nusileidžia pasirinktame dangaus kūne.

Manau, kad turėtumėte kur nors kreiptis, nes tokių išradimu galima nulemti žmonijos ateitį…

Inkognito - Jeigu atėmė jie tada, tai tą padarys ir dabar. Dar gali ir sprandą nusukti nes girdėjau kad jie mokslininkus įspėja o jei nepaklauso ir nužudo.

O kas tuos vyrus juodais drabužiais įgalioja? Kas jiems vadovauja?

Inkognito - Supranti, niekam nereikia kad žemė išeitų iš planetiečių statuso,tada tektų dalintis kosmine erdve dar ir su mumis… O pretendentų į tai ir taip marios.

O yra galimybė "emigruoti" į kitas planetas?

Inkognito - Reikia gauti civilizacijos pilietybės statusą tada galėsi laisvai gyventi visos e pplanetos kururiomis jie disponuoja. Laukimo cenzas yra 260 mūsų metų.

Tą pilietybę teoriškai gali gauti, bet praktiškai esi negyvas?

Inkognito - Jie (ateiviai - red. pastaba) gyvena nuo 600 iki 800 metų. Taip pat licenciją erdvėlaivio pilotavimui gali gauti tik sulaukęs apie 70 metų amžiaus, nuo to amžiaus ten esi subrendęs.

O nuo ko priklauso gyvenimo trukmė?

Inkognito - Nuo genetikos.

Tai praktiškai mes nieko negalim pakeisti?

Inkognito - Mes ateityje gyvensime tiek pat metų, jei tai nutarsime bendru referendumu. Bet iki to reikia iš naujo savarankiškai daaugti.

O kaip mes pakeisime savo genus?

Inkognito - Dirbsime, atrasime tai ka jie jau senai žino ir turėsime tokias pat galimybes o tada nori nenori ir jie turės viskuo su mumis pasidalinti.

Na aš turbūt to nesulauksiu… Gaila.

Inkognito - Aš tai tikrai nesulauksiu.

Aukštyn