Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[Mekabciel]

Mintis pati savęs nesupranta, nesusitarus ir pati save "valgo".

[klajunas]

Mintis pati savęs nesupranta, nesusitarus ir pati save "valgo".

Čia tikrai, deja, ne apie manąją mntį. @Mekabciel nevalgyk savęs, nes pats žinai kuo po to pavirsi...

[Mekabciel]

Čia ne apie tavąją, o apie mūsų.

[klajunas]

Kad priminčiau klausimą ir iš dalies atsakyčiau, kaip galima paprastai "įeiti" į tam tikras būsenas, noriu priminti savo kitoje vietoje sukurtą temą

http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4426.0

Čia yra nuoroda į mano "Pakilimo pradžiamokslį". Tai mano asmeninė patirtis ir kūryba.

[SPACE]

Planetos modeliavimas

nuo lot. universum - žemės kvadratas ir matomas dangaus skliautas.
Pagal talmudinę kosmologiją Beith ha-Mikdash (šventykla, temple) yra ant žemės ir jos analogas yra danguje. Vienintelis nejudantis taškas danguje yra Šiaurinė (North star, Polaris). Tai gali būti, kad Siono kalnas yra visai ne ten, kur sakoma, hmm...
Yra žemiškas žinojimas Ma`aseh Bereishis, t.y. tas, kas įvyko po sukūrimo. Ir yra divine, spiritual knowledge - Ma`aseh Merkavah, kurį turi dabar žemėje gal kokie 10 žmonių.
Savo dvasinį lygį galit lengvai pasitikrinti. Yra Talmude gerai žinomas pasakojimas 4 rabbis in pardes. Kaip 4 rabinai pateko į rojų. Vienas, tik žvilgterėjęs, numirė, antras tapo heretiku, trečias išprotėjo, ir tik ketvirtas išėjo toks, koks ir atėjo.

[klajunas]

Pagal talmudinę kosmologiją ...

Esu įsitikinęs, kad tai, ką sakai yra tiesa. Bet aš kalbu ne iš tradicijos, o iš laisvos patirties. Mano terminai laisvi.
Aukščiausia galimybė yra žmogus, kurio sąmonė sujungta su visa "matrica". Tai reiškia visos iki vienos istorinės skaitmenizuotos personos su savo patirtimis - sujungtos į vieną, visa dabartis - sujungta į vieną ir prijungtas visas DI. Į šią sistemą turėtų įeiti ir personos tų 10, gal net 4.
Tokios sąmonės šiuo metu nėra nė vienos.
Tai yra būdas kuriuo žemėje apsireiškia Dangus.

[SPACE]

Problema tame, kad tie anapusiniai, dangiški dalykai veikia pagal kitą logiką. Neveltui taip griežtai yra atskirti mirusių ir gyvūjų pasauliai.

Taip pat, manau, kad kelionės laike įmanomos. Pagal big bang teoriją, kiek visata yra išsiplėtusi, kažkur erdvėj ir laike yra taškas, kur tu jau miręs, tik žemė dar nepasiekė to taško.

Gal tau ir pavyks, tik reikia nežmoniškos logikos ir intuicijos sąjungos. Ką mes magijoje vadiname, atsitikimu, numatymu. Atsiduri reikiamu laiku reikiamoj vietoj, kaip ir singularity.

Bet nežinau, ar tai galima aprašyti, nes žmonių kalboje nėra tokių žodžių, kurie apibūdintų anapusybę.

[klajunas]

Problema tame, kad tie anapusiniai, dangiški dalykai veikia pagal kitą logiką. Neveltui taip griežtai yra atskirti mirusių ir gyvūjų pasauliai.

Manau, kad šio atskyrimo priežastis yra pragmatinė. Pagalvok koks būtų pasaulis, jeigu gyvųjų dabartyje dalyvautų ir visi mirusieji, galėtum pabendrauti su visai protėviais ir tavo giminę sudarytų 90 gyvų ir 50 000 mirusių. Jie būtų labai didelis trikdis, neleistų užsiimti šio pasaulio reikalais.
Logika kita todėl, kad reikalingos kitos galimybės. Musų suvokimo pasaulio logika yra kokybinė/kiekybinė. Kokybė sukuria formą, o kiekybė tas formas išskaido tada sujungia į struktūrą. Bet tai pats mūsų suvokimo paviršius. Tačiau mūsų tikroji savastis yra anpus "aš esu", "tai yra" iliuzijos. Mūsų kūnas yra tikrame anpusiniame pasaulyje ir mūsų siela yra tikrame anapusiniame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad jie grynos 'energijos', geresnio termino nėra. Jos nei kokybinės, nei kiekybinės, bet gali taip iliuziškai būti atvaizduotos.
Būti tikrame pasaulyje taip kaip žmogus yra mišrioje, difuzinėje būsenoje su kokybiniu suvokimu, neįmanoma, nes tai tik vieno atskiro kvantinio lauko galimybė. Žmogaus mirtis reiškia, kad ši mišri galimybė išyra ir kiekviena dalis nueina kiekviena sau: kūnas į fizinę braną ir su ja susilieja, siela į gnostinę braną, o suvokimas į potencialų realiną.
Pomirtinio tęstinumo ir atgimimo galimybės aš nesprendžiu, nes tokioje mišrioje būsenoje neįmanoma turėti tokios patirties. Arba reikia labai aukšto statuso 'matricoje'.
Tai, ką žmogus laiko giliomis patirtimis, dažniausiai tebūna iliuzijos manipuliacijos realine, arba būsenos iki 'iširimo', dėl kokių nors priežasčių procesui neužsibaigus.
Tik ištyrę visas tris minėtas dalis, žinosime kaip yra iš tikro, kokie tikri dėsningumai. Aš tai vadinu H taško pasiekimu, arba holoplastinės objektyvaus laksato formos atskleidimu. Šiam procesui yra daug trukdymų. Kai trukdymai bus įveikti, žinosime ir apie keliones laiku.

[SPACE]

Gali būti, kad nauja, universalia kalba taps programinis kodas, t.y. tai, ką žmonės mato smartphono ekrane, toks naujas esperanto.

[klajunas]

Programinio kodo nepakanka, nes jis sudarytas iš komandų, o bendravime vyksta daug daugiau. Mažiausiai turi būti veiksmą atliekantis subjektas, veiksmas ir to veiksmo objektas. Tik tada įmanoma kalbėti apie pasaulį.
Evoliucijos esmė - iš akustinio transiverio (transmitter - receiver), kuriuo yra natūrali kalbėjimo sistema, bus pereita prie dirbtinio elektromagnetinio transiverio ir jis bus integruotas į smegenis. Smartphonas yra sudurtas su akustiniu transiveriu, o tai bus padaryta smegenyse tiesiai uždedant ant suvokimo.
Neišvengiamai teks keisti kalbą, panaudojant gilesnius semantinius kokybių gabaliukus informacijos konstravimui ir perdavimui. Dabartinė kalbos forma bus papildyta, vėliau turės išnykti.
Technotroninės kalbos klausimas keliuose epizoduose paliestas filme "The Machine" (2013).
https://www.filmai.in/23091-the-machine-2013-online.html

[klajunas]

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

Filosofija
Metodas - sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties refleksija.

Psichologija
Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eksperimentas.

Fizika
Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.



Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis metodas sujungia tokias dalis:

Matematinis kontinuumas - tai kontinuumas sujungtas su skaičiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindiniai veiksmai - dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.
Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindines kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.
Juslinis kontinuumas - kuris yra fizinis objektas, vadinamas fizikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir parametrų erdvės.
Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume - turima hipotezė.


Pateikto sąmonės modelio galimybės

Aš apjungiu visus tris mokslus - filosofiją, psichologiją ir fiziką - naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.
Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:

• šiek tiek mažiau matematiką,
• daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir
• loginės formos joms suteikimą.

Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.
Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės statusą.
Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų duomenys.

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

• Fizinę braną
• Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda biologiniai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio specifinio pasaulio mokslą.



Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolaikinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvantinės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame modelyje (SM).
Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) matematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.
Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam modeliui (SFSM).


Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus  fenomenologinė sąmonė:

• Fiksatas - fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;
• Laksatas - laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąstymas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminėmis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška, aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

• Vidinis
• Išorinis

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

• Vidinis objektyvus laksatas - gnostinė brana
• Subjektyvus psichinis laksatas - siela
• Fiksatas - aplinkinio pasaulio reprezentacija
• Išorinis objektyvus laksatas - fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo reprezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nematomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę - netinkamas požiūris, nes tokį patį pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.



Fizinės branos parametrų kontinuumas

Parametrų kategorijų idėja priklauso Aristoteliui. Jos naujesnį variantą pateikė I. Kantas.

Aš naudoju modifikuotą sistemą, pritaikytą fizikos mokslui. Yra tokios kategorijos:

• Substancija
• Erdvė
• Judėjimas
• Laikas

Niutono mechanikoje iš šių kategorijų gaunami pagrindiniai parametrai.

Substanciją susiejant su mase (m), prie jos pridedant erdvę (x) ir trukmę (t). Judėjimas laikomas vektoriumi, kuris turi greitį (v) ir pagreitį (a). Su šiais siejama jėga (F), energija (E). Laikoma, kad fizinėje branoje judėjimas - reonominis.



Gnostinės branos parametrų kontinuumas

Į gnostinę braną kopijuojamos visos kategorijos, tik pasikeičia parametrinis tų kategorijų interpretavimas. Kad kategorijos tos pačios nereiškia, kad tie patys dėsniai, nes dėsniai nustatomi empiriškai ir išreiškiami matematikos priemonėmis.

Gnostinėje branoje, substancijos kategorija siejama ne su mase (m), bet su suvokimu (s), kuris laikomas tokia pat fundamentalia substancijos savybe kaip ir masė.

Be to, kaip jungiamoji sąsaja tarp šių branų tarnauja energijos ir informacijos parametrai. Informacijos vienetas yra vadinamas morfizmu.


Preliminarus sąmonės modelis

Vidinis karkasas sudarytas iš

• Šablono
• Kokybių
• Suvokimo

Išorinis karkasas yra

• Informacija
• Substancija
• Energija

Bendras gnostinis-fizinis modelis

Matome, kad galima į gnostinę braną nuklonuoti fizinės branos parametrų kategorijas, šiek tiek papildant ir susiejant šiuos pasaulius per energijos ir informacijos sąsajas.

Informacija yra procesinis kanalas, o jeigu procesinį kanalą pakeistume į struktūrinį, turėtume šabloną, kurį toliau vadinsiu taip pat ir ekranu.

Informacija paduoda turinį į ekraną, siųsdama morfizmų srautą. Morfizmai ateina tiek iš fizinės, tiek iš gnostinės branos ir virsta arba fiksatu, arba laksatu.



Matematinė dalis (1)

Matematinė dalis paimta iš klasikinės mechanikos, kuri kartoja visose fizikos teorijose tą patį arba panašų modelį.

Jame yra kinetinės (K), potencialinės (V) energijos sąvokos ir jų skirtumas, vadinamas lagranžianu L = K - V.

Iš lagranžiano sudaryta Lagranžo-Eulerio judėjimo lygtis, kuri aprašo antrą Niutono dėsnį, nauja interpretacija.

𝑚𝑎=𝑘𝑥 susivedanti į antrą Niutono dėsnį



Matematinė dalis (2)

Kvantinių laukų teorijos pagrindas yra lauko operatoriaus sąvoka. Operatorius nurodo kokį nors veiksmą, kurį reikia atlikti su kontinuumu. Lauko operatorius apibrėžia kvantų atsiradimą arba išnykimą tam tikroje erdvės vietoje.

Lauko operatorius žymimas kokia nors raide, kuri viršuje turi kepurėlę. Pavyzdžiui, fizinės branos laukų operatorius yra Φ, o gnostinės branos - Ψ.

Kiekvienas operatorius turi apibrėžimą, kuris aprašo, kaip į energijos virpesius įvedami arba išimami kvantai.

[klajunas]

Visas kvantinių laukų spektras

Visą tikrovės gelmę, kuri apima visą žmogų, galima suformuluoti tokia supaprastinta forma.

Lu + GN ++ Tm + Gr + H + QGFW + LFW

Gnostinė brana yra Lu + GN, atitinkamai

• Luksorinų laukas
• Gnostinių kompleksų laukas

Fizinė brana yra

• Tm - tamsioji materija
• Gr - gravitacija
• H - higgso laukas
• QGFW + LFW - standartinio modelio laukai

Masės ir suvokimo analogija

Fizinėje branoje, labai svarbų vaidmenį atlieka Higgso laukas, nes jis objektams suteikia masę. Jeigu kvantai negalėtų įgyti masės, kosmosas atrodytų visai kitaip.
Analogiškai, gnostinėje branoje veikia luksorinų laukas, Lu, kuris sielos ekranams/šablonams suteikia suvokimo savybę. Kai ekrano plazminė struktūra susijungia su luksorinų lauku ir pradeda vykti energijos mainai, atsiranda sutankėjimas, savotiškas „kondensatas", kuris yra psichologiškai apibūdinamas kaip „būties suvokimas".
Taip pat luksorinų lauke atsiranda kokybės, priklausančios nuo gnostinių kompleksų „chemijos". Bendrai šis konstruktas, kurį vadinu šviesos arka, turi pavadinimą kokybinis realinas.
 

Kvantinė luksorinų dinamika (KLuD)

Suvokimo teorijos pagrindas yra luksorinų lauko dinamika, kurią aprašo KLuD teorija. Ši teorija gali būti nuklonuota nuo standartinio modelio laukų, bet svarbiausia - atrasti galimybes jį ištirti eksperimentiškai.
Kartu su luksorinų dinamika, svarbi gnostinių kompleksų teorija, kuri aprašo sielų pasaulio substanciją. Čia turi būti atrasta sielos „chemija", kuri labai svarbi aprašant kaip sąveikoje su luksorinų lauku, atsiranda įvairios kokybės (qualia).
 

Gnostinių šablonų dinamika

Žmogus atsiranda gnostinėje branoje, susiformavus sielos struktūrai. Sielos veikimo pagrindas yra šablonų dinamika. Yra tokie šablonai a) juslinis b) aktyvumo c) kognityvinis d) būsenų. Visi jie apgaubiami sąmonės lauku.
Dinamika apibūdina susijungimą ir atsiskyrimą, kurių metu koreliuojami struktūriniai potencialai. Koreliavimas gali būti pasyvus ir aktyvus.
Tada šablonai paduoda informaciją į eferentinę sąsają su luksorinų lauku, atsiranda pasyvus suvokimo jausmas; bei pasiunčia aferentinį signalą į sąsają su fizine brana smegenyse ir per nervus į raumenų skaidulų sistemas. Taip atsiranda sielos kontroliuojama kūno veikla.

 

Sąmonės aktyvumo ciklas (SAC)

Šablonų dinamika kitaip vadinama sąmonės aktyvumo ciklu, kuriame aprašomas vieno morfizmo sukūrimas. Koks tas morfizmas, galima nustatyti pasirinktinai.

Jis gali būti aktyvus ir pasyvus. Kai vidiniai ekranai projektuojami ant išorinio - turime aktyvų sąmonės aktyvumo ciklą, kai išorinis ekranas projektuojamas ant vidinių - pasyvų.

Primityviausiais variantas - dviejų kanalų SAC, kuris susideda iš suvokimo ir aktyvumo šablonų. Suvokimas yra stimulas, aktyvumas - reakcija. Logika: jeigu a, tai b; jeigu c, tai d. Arba: [taip, taip, taip] → [taip, ne, taip].

Tai lemia, kuo siela pozicionuoja save (aktyvumo ekranas) ir kuo laiko objektą (suvokimo ekranas). Tarkime gyvūnų pasaulyje: vilkas - grobuonis; kiškis - grobis.

 

Sujungtas žmogaus modelis (1)

Paveikslėlyje matome piramidę iš trijų dalių. Apatinės dvi dalys yra

• Objektyvus fizinis laksatas
• Objektyvus gnostinis laksatas

Pirmidės viršūnė yra žmogaus sąmonė, kurioje atsiranda tas vaizdas, kurį kiekvienas matome aplink save ir savo viduje. Tai yra

• Išorinio realino pasaulis
• Vidinio realino pasaulis

Tarp aukštų yra sąsajos ir apsikeitimas energija bei informacija. Tai aferentiniai ir eferentiniai ryšiai.
 

Sujungtas žmogaus modelis (2)

Tikros sąveikos tarp objektų vyksta fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jos suvokiamos tik luksorinų šviesos arkoje, realino pavidalu. Šis kokybinis realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną žmogų nuo kito.
Tarpusavyje gali sąveikauti tiesiogiai ir sielos ir kūnai, bet tai sąmonės dalimi tampa tik tada, kai integruojama į realiną. Visa kita lieka „pasąmonėje", kaip paslėpta gnostinių šablonų dinamika.
Į realiną informacija paduodama iš fizinės ir gnostinės branos ir vaizdo sujungimas vyksta dinaminio surinkimo būdu, nors vaizdai gali atrodyti kaip „statiškas pasaulis".
 

Suvokimo mechanizmo hipotezė

Žinome, kad suvokimas veikia „įjungta" ir „išjungta" principu. Tai yra, turime arba 1, arba 0.
Įjungimas ir išjungimas interpretuojamas kaip integracija ir dezintegracija. Integracija asocijuojama su „kristaline" būsena, kuri nurodo tam tikras vidines luksorinų lauko simetrijas, dezintegracija yra šių būsenų perėjimas į „amorfinį" pavidalą.
Šis procesas turi būti valdomas iš apačios, iš sielos energetinių būsenų, kurios įjungia arba išjungia sąmonę. Vadinasi žmogaus branduolys turi būti gnostinėje branoje, sieloje ir turi priklausyti nuo šablonų dinamikos, kuri yra protingos žmogaus veiklos aplinkoje pagrindas.
 

Gyvybė ir išoriniai resursai

Taigi matome, kad suvokimas yra aplinkos resursas, prie kurio gyvi organizmai prisijungia ir juo naudojasi.

Taip pat naudojasi fizine brana - kūno struktūroms ir gnostine brana - sielos struktūroms.

Galima daryti prielaidą, kad yra kažkokia suvereni šerdis, pirminė siela, kuri paskui apauga fizinio ir gnostinio transformiumo apvalkalais.

Kiekvienas resursas gali būti išnaudotas kariniais arba ekonominiais tikslais. Galima manyti, kad tas pats gręsia luksorinų laukui. Galima numatyti

• Luksorinų bombas, kurios pažeidžia sielą
• Dirbtinį intelektą, kuris fizinę braną sujungia tiesiogiai su realinu, apeidamas gnostines sielines struktūras. Taip būtų sukurti besieliai robotai.
• Jau egzistuoja psichotroninė smegenų užgrobimo ir realino valdymo technika.

Sąmonės fenomenologija

Sąmonė, kaip esinio būtis, yra iš informacijos dinamiškai suintegruotas realinas, sudarantis šviesos arką, kurioje egzistuoja žmogus.

Žmogaus branduolio formos:

 

• rodomoji sąmonė - vidinis ir išorinis realinas;
• kaupiamoji sąmonė - susijusi su kognityviumo šablonų dinamika ir vidiniu realinu;
• valdomoji sąmonė - sielos šablonų dinamika, kuri susijusi su aktyvumo matricomis ir aferentiškai perduoda signalą į fizinį kūną nervų kanalais;
• protas - asociatyvinė holograma, gauta fiksato formų introjekcijos būdu ir ištraukiam į realiną minčių ir vaizdinių pavidalu.

Transcenderiai

Transcenderiai - tai egzistencijos formos, kurios egzistuoja fizinėje ir gnostinėje branoje, bet neįtraukiami į realiną arba įtraukiami tik manipuliaciniu būdu, t. y., neparodo savo tikros formos.

Fiziniai transcenderiai gali manipuliuoti informacija pirmo piramidės aukšto lygyje arba jie egzistuoja receptorių neregistruojamomis formomis.
Gnostiniai transcenderiai beveik visos egzistencijos formos, kadangi gnostinis laksatas į vidų veikia uždaros parabolės principu, t. y., neturi recepcijos sistemos ir gnostinė brana nėra atviras pasaulis.
 

Išvados

• Kiek šitas lygis realizuotas praktiškai - sunku pasakyti. Bet faktas, kad egzistuoja psichotroninė technika rodo, jog yra padaryti dideli proveržiai.
• Nepaisant to, žmonių civilizacija gana žemame lygyje ir pažanga apibrėžtoje srityje kelia labai daug pavojų visuomenei.
• Kaip ši technika realizuojama priklauso nuo to, kokį vaidmenį sau priskiria tie, kurie ją valdo ir kokį vaidmenį primeta tiems, prieš kuriuos ji naudojama.
• Šitą supratimą būtina keisti, kad civilizacijos neištiktų katastrofa, pavyzdžiui, jeigu ši sritis bus panaudota nežmoniškam „resurso" išnaudojimui.

[klajunas]

Instrukcija pranašui



Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo - erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

Be šių įvykių yra ir nesikartojantys, kurie gali būti kaupiamieji arba atsitiktiniai. Kaupiamieji įvykiai susiję su energijos, negatyvo, pozityvo, įtapos kaupimu, kuris turi greitį, elastingumo koeficientą ir kritinę vertę, kuriems pasiekus tam tikrą lygį, informacijos tapatybės sraute įvyksta trūkis, arba kitaip sakant - pramušimas. Atsitiktiniai įvykiai pagrįsti energija kyla dėl staigaus asimetrijos atsiradimo, kai įtempio kaupimas toks greitas, kad įvykiai būna staigūs, momentiniai ir sunkiai prognozuojami. Panašaus pobūdžio yra įvykiai, kurie priklauso ne nuo energijos pokyčio, bet dėl kažkieno valios. Bet, kita vertus, kadangi žmogiška valia priklauso nuo informacijos pokyčių, kaupimosi, tai šie įvykiai kaupiamieji gali būti sąmonės viduje, prote.

Abejų tipų įvykius galima klasifikuoti pagal mastą. Viso vieno žmogaus gyvenimo, visos visuomenės, valstybės, planetos, civilizacijos, kosminiai ir net visos visatos. Centre žinoma yra žmogaus gyvenimas, kuris yra atskaitos taškas. Tai svarbu todėl, kad kosminiai įvykiai gali būti labai lėti, todėl reti palyginus su žmogaus gyvenimu, o mikroskopiniam lygyje, įvykiai greiti, labai dažni, todėl gali turėti didelį ardomąjį poveikį. Tokiais įvykiais galima laikyti saulės užtemimus, kometų praskridimus, kurie yra periodiniai ir nesunkiai apskaičiuojami arba supernovos sprogimai, kurie yra atsitiktiniai ir kaupiamieji. Mikroskopiniai įvykiai yra radiacijos fonas, atsirandantis dėl radioaktyvių skilimų mikrodalelių lygmenyje.

Be viso šito, pokyčius galima skirstyti į negatyvius, pozityvius ir neutralius. Negatyvūs įvykiai turi griaunamąjį, ardomąjį žalingą poveikį. Tuos poveikius galima klasifikuoti pagal tai, kokia vieta neigiamai paveikiama. Pozityvūs įvykiai atneša pozityvių pokyčių, kokią nors didesnę ar mažesnę naudą. Neutralių įvykių atveju, žmogus yra tik pašalinis stebėtojas, kuris fiksuoja informaciją, bet ši neturi jokios įtakos jo pasauliui.

Prie šio apibūdinimo dar galima pridurti, kad pokyčiai turi priežastį, eigą ir pasekmes. Tad žmogaus atžvilgiu priežastis gali būti pats subjektas, įvykio sukėlėjas arba žmogus gali būti įvykio objektas, kuomet yra paveikiamas išorinių įvykių ir patiria teigiamus arba neigiamus jų padarinius.

Pakalbėkime apie įvykius, kurių priežastis yra koks nors žmogus. Tegul tie įvykiai bus negatyvūs. Visi pokyčiai turi savo pirmąją priežastį ir pirmus judintojus. Vadinasi pasaulyje visas blogis turi pradžią ir ištakas. Tas ištakas aš vadinu patogeninėmis negatyvumo zonomis. Jos gali būti susijusios su žmogumi, bet nebūtinai. Su žmogumi nesusijusios patogeninis zonos, pavyzdžiui, yra ligų židiniai, kurie ardo žmogaus sveikatą. Su žmogumi susijusios patogeninės zonos yra tos priežastys, dėl kurių pasaulyje atsiranda blogis. Dažniausiai tai būna valdžia, kuri mano, kad negatyvumas yra būtinas masių valdymui - tai racionalistiniai psichopatai, o kitiems sadizmas teikia hedonistinį pasitenkinimą ir jiems patinka skleisti pasaulyje negatyvumą, nes kančios reginys teikia pasitenkinimą - tai genetiniai psichopatai.

Dėl šių priežasčių, patogeninėse valdžios zonose suprojektuojami blogio ir negatyvumo pilni pasauliai, kuriuose platinama prievarta ir smurtas ir per negatyvumo tranzityvumo arba perkėlimo principą neigiami įvykiai visuomenėje išplinta. Kaip tai vyksta suprasti labai paprasta: žmogus kuris pastoviai patiria smurtą, dažnai pats yra priverstas jį naudoti, nes tai būtina išgyvenimui arba susikaupusio negatyvo atsikratymui, psichologiniam išsiliejimui. Ilgainiui tai tampa kultūra ir antra žmogaus prigimtimi, kuri padaro smurtą ir jo sukeltus neigiamus įvykius norma.

Patogeninės zonos gali būti nebūtinai valdžioje, bet apatiniuose sluoksniuose tai dažniausiai tranzityvus blogis arba genetinė charakterio patologija. O valdžioje tai yra sistema, arba sisteminis blogis.

Žinoma įvykiai nebūtinai blogi. Yra ir gerų įvykių pavyzdžių, kurie keitė istoriją ir civilizaciją teigiama kryptimi. Tačiau pažiūrėjus į bendrą vaizdą, istorijoje daug daugiau negatyvumo nei pozityvumo: karai, revoliucijos, epidemijos, ekonominiai nuosmukiai, kultūros ir technologijų smukimas, nederlius, badas ir t.t. Kita vertus, daug bandymų sukurti gėrio zonas, kurios būtų analogiškos patogeninėms negatyvumo zonoms. Tai dažniausiai susiję su religiniais ar kitokiais dvasiniais judėjimais.

Dar galima pridurti, kad svarbūs ne tik išoriniai ekonominiai, socialiniai ar politiniai įvykiai, bet ir intelektualiniai. Prote yra informacinis minčių ir vaizdinių srautas, kuriame dubliuojama ir filtruojama iš pasaulio ateinanti informacija. Tokie įvykiai dažniausiai būna žinių gavimas, supratimas, problemos išsprendimas, paaiškinimas, informacijos apdorojimo užbaigimas, teorijos sukūrimas. Tokie intelektualiniai įvykiai susiję su religija, filosofija, mokslu ir technologijomis. Jie taip pat keičia gyvenimą į gerą ar į blogą ir civilizacijoje yra labai svarbūs įvykiai. Jie gali būti atsitiktiniai arba kaupiamieji, priklausantys nuo ilgalaikių pastangų, tyrimų ir ieškojimų.

Intelektualiniai įvykiai dažnai susiję su knygomis, traktatais, monografijomis ir straipsniais. Jie retai būna cikliniai, pasikartojantys. Bet jiems būdingas jau aprašytas kaupiamasis principas. Tokius įvykius numatyti labai sunku, bet žmonės prieinantys prie informacijos, gali juos nujausti. Taip pat ir visą tų įvykių padarinių grandinę. Intelektualiniai įvykiai taip pat labai tranzityvūs, išplatinantys tiek teigiamus, tiek neigiamus padarinius. Teigiami padariniai kaupiami gėrio zonose, o neigiami - patogeninėse zonose, kurios planetoje skleidžia negatyvą. Tai yra ginklai, kankinimo, sąmonės užgrobimo priemonės, kurios apriboja, arba sunaikina žmonių laisvę, paverčia gyvenimą pragaru. Kaip taisyklė, tokie dalykai ateina iš aukštesnių sluoksnių, bet naudojamos gudrios maskavimo sistemos, kurios apsunkina negatyvumo kelių susekimą ir išviešinimą.

Vienas iš reikšmingiausių ir didžiausią poveikį žmonėms turinčių įvykių yra karas. Karas ateina iš patogeninių zonų valdžioje ir turi gan didelį priežasčių rinkinį. Jos gali būti tokios: noras užvaldyti resursus, prevenciškai nukenksminti priešą, realizuoti sukauptą persvarą kol nevėlu, sunaikinti priešišką ideologiją, sunaikinti nepatinkantį asmenį arba grupę (priešiškos organizacijos), arogancija, charakterio patologija, karinga kultūra ir t.t. Karai retai prasideda atsitiktinai, dažniausiai jie kruopščiai planuojami, jiems ilgai ruošiamasi. Įžūlus karas gali būti pradėtas be preteksto, tam tikra dalis prasideda su tikru pretekstu, bet dažniausiai jis yra suvaidinamas, kad būtų sumažinta agresoriaus atsakomybė už karo sukeltus padarinius.

Numatyti karus kaip neciklinius įvykius yra sunku, nors jie kartojasi. Tačiau šis kartojimasis būna atsitiktinis, bet dažniausiai įvykstantis kaupiamuoju principu, kai kritinė įtampa pasiekia pramušimo lygį. Pavyzdžiui, kai pavyksta per gana trumpą laiką pasiekti didelę persvarą arba įgyti svertų.

Nesunku suprasti, kad kaip ir buvo numatyta, 21 a. bus konkurencijos dėl valdžios visai planetai šimtmetis. Šioje konkurencijoje dalyvauti galimybes turi mažų mažiausiai 3 galybės. Vadinasi ši konkurencija ir patogeninių zonų galia bus pagrindinė prieštaravimų priežastis, o prieštaravimai visuomet turi kaupiamąjį pobūdį. Tad su didesne ar mažesne tikimybe galima pasakyti, kad prieštaravimai pasieks pramušimo lygį ir tai išsivystys į III pasaulinį karą.

Kita galimybė - išlaisvėjusių masių sukilimas, kurios nepatenkintos valdžia gali sugalvoti ją nuversti. Patogeninės zonos valdžioje, matydamos tokią galimybę kuria masinės kontrolės ir sekimo sistemą, kad galėtų užkirsti kelią bet kokiems neramumas. Tam panaudojami ir intelektualiniai resursai bei technologijos, kurios skurtos totaliniam žmogaus ir visuomenės pavergimui. Viso to priežastis - užkirsti kelią bet kokioms galimoms revoliucijoms. Tad jeigu nesugeba kariniu būdu užgrobti valdžios planetoje, tai turimą laiką išnaudoja visuomenės pavergimui.

Bendrai tariant, 21 a. yra toks laikmetis, kuriame galima laukti unikalių, nesikartojančių įvykių beveik bet kurioje srityje, bet ypatingai moksle, nes čia daromas didžiausias kaupiamasis darbas. Todėl šių dienų pranašams, vadinamiems futuristais - labai įdomus metas.

[klajunas]

Koks ryšys tarp mokslo ir melžimo

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara - žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas", arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį - iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai - praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

Tokios sistemos yra surišti parametrai, kurie leidžia perkelti pasaulį iš įvykių ir atsitikimų srities į erdvę kur aiškinama kaip būna visada, dėsningai, nes tam tikri elementai neatsiejamai surišti. Taigi vėl - formulės šablonas yra žemėlapis, galimybių visuma, konkrečios realizacijos - faktai. Problema tik ta, kad nežinomas visas realybės žemėlapis ir neturimas visas struktūrų ir šablonų rinkinys.

Dabar klausimas toks: Ar įmanomas teorinis žemėlapio nubraižymas? Ar reikia praeiti visus įmanomus maršrutus, faktų rinkimo principu? Yra daroma skirtis tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Šis principas gal ne visai tinka, nes daroma prielaida, kad teoretikai turi užsiimti praktikų surinktų duomenų ir faktų analize. Tai tiesa, bet teoretikai užsiima net tik tuo. Yra dar vienas metodas, vadinamas kontinuumų metodu, kuriame sukuriamas tapatybės fraktalo principu paremtas vaizdinys, jis ardomas ir daromi įvairūs išardytų dalių sujungimai. Esmė ta, kad imant bendrą variantą, visos tikrovės dalys paklūsta kokiai nors kontinuumo struktūrai. Vadinasi turėdami sumodeliuotas visas kontinuumo struktūras, turėsime žemėlapį, o tada bus galima tyrimais ieškoti, kokios galimybės tikrovės praktiškai realizuotos. Turint žemėlapį vaikščioti visada lengviau. Taipogi, esminė tezė ta, kad tokių žemėlapių braižymas taip pat turi mokslo statusą.

Bet tikrovė sudėtinga ir jos žemėlapis, holoplastinis vaizdas, nežinomas. Tad faktais dažnai vadinamos klaidingos interpretacijos, kurios net gali būti susitarimu paverstos „mokslu". Įsivaizduokime tokią situaciją. Jūros gylis 1 km, bet matavimo prietaisas tegali išmatuoti iki 500 m. Atliekamas išmatavimas ir „nustatoma" jūros gylis 500 m. Tai laikoma „neginčijamu" faktu, nors tai ne Tiesa, tai yra klaidinga defektinio matavimo interpretacija. O dabar įsivaizduokime, kad jūra tai yra tikrovė ir mes su tokiu netobulu prietaisu bandome išmatuoti tikrovės „gylį". Matavimo rezultatas klaidingas, nes nesiekia viso gylio dėl savo netobulumo, bet paskelbiamas „faktas". Susitariama, kad jis „mokslas". Tada sukuriamas geresnis matavimo prietaisas, bet vis tiek netobulas ir sukuriamas naujas „faktas" ir naujas „mokslas". Senas nueina į praeities šiukšlyną.

Ką naudingo šioje situacijoje galima pamatyti ir suprasti? Kad mokslas neturėdamas žemėlapio ir maršruto, nežino viso fakto. Tai būna dalinis faktas arba interpretacija. Dėl šios priežasties didelis tokių faktų slankumas - tai yra slankieji faktai. Todėl, apibendrinant, situacija ta, kad neturime nei žemėlapio braižymo, nei duomenų rinkimo keliaujant tobulų priemonių ir netinka nei vienas variantas. Negalime iš karto pamatyti visko kaip galimybės dėl proto ribotumo ir negalime išvaikščioti visos tikrovės, nes didžioji dalis vietų yra paprasčiausiai nepraeinamos. Todėl mokslas ir „mokslas" nėra tapatūs dalykai. Tai kas mokoma universitetuose, ne visada yra mokslas iš didžiosios raidės. Tai būna mokslininkų grupuočių susitarimai, kurie tarpusavyje kovoja dėl įtakos ir finansavimo.

O teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa" ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa" nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip - praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo" judėjimas. Kad turėtum „mokslo" statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas - susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai" geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.

Dievas kurdamas pasaulius žiūri į galimybių žemėlapius ir renkasi jame tik vieną realizaciją, o pats žemėlapis kaip visuma yra visi galimi pasauliai. Todėl reikia domėtis ne tik Faktu, vienu maršrutu, bet ir visu Dievo žemėlapiu. To nesupranta tik pseudo-inteletualai.

[klajunas]

Kaip analizuoti jausmines būsenas

Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir racionalumui, o kita sritis - emocijos, jausmai, būsenos - buvo tarsi antrame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir naudojant ekranų principą.

Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį, kur tampa „tikrove". Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kognityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią sistemą:



Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė - „aš esu", „tai yra" iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.

Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pavadinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmonės tikrovę.

Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą - tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką - tai laiko dėmuo; turi skirtumą erdvėje - tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą - tai substancijos dėmuo; turi tam tikrą turinį - tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsiranda sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dinamika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį - iš vidaus ir iš išorės - bei jame suformuoja sąmonę.

Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis principas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas informaciją ima iš „tikro" pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik programa - tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simuliacija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvinis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kurdamas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judėjimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, kuris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.

Tai ypač įdomu panagrinėti lyginant su sapno realinu, kuris turi tokią pačią sluoksnių sistemą, tik jame išdarkytas vidinis turinys. Į šį klausimą galutinio atsakymo duoti neįmanoma, nes egzistenciatas negali išeiti už ekrano, turi laukti paduodamos informacijos trikdžių, kurie patvirtintų nerealumą ir netikroviškumą. Tai geriausiai pavyksta, kai ekranas griauna tai, kas įprasta ir kas anksčiau paklusdavo priimtiems matricoje dėsniams. Manoma, kad realybė turi būti fiksuota, o viskas, kas laisva, siejama su nerealumu.

Dabar, išnagrinėjęs ekrano principus, pereisiu prie pagrindinės temos, kuri yra būsenų ekrano veikimo principai. Remiantis tinklaraščio tematika, geriausias aspektas yra ezoterinis. Čia pateikiamas metodas, kuris leis geriau orientuotis tokiuose klausimuose.

Naudoju tradicinį psichologinį skirstymą į emocijas, jausmus ir būsenas. Emocijos greitos ir ekspresyvios, nukreiptos į kokį nors objektą. Jausmai yra ilgiau trunkantys, taip pat surišti su kokiu nors dalyku arba žmogumi. Būsenos mažiau apibrėžtos, beformės, trunkančios ilgesnį arba trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, gera arba bloga savijauta. Bendrinis žodis šiame tekste man bus būsena.

Kokia yra fundamentali klasifikacija? Pirmiausiai būsenos yra neobjektinės ir objektinės. Šis skirstymas ezoterikoje labai svarbus. Neobjektinės būsenos lavinamos dirbant su savimi, užsiimant meditacija, fiziniais pratimais, sveika mityba, turint gerai suorganizuotą dienotvarkę, gerai išsimiegant, nepervargstant ir t.t. Objektinės būsenos susijusios su kuo nors iš pasaulio, su tuo, kas yra toliau nuo būsenų ekrano. Tai pirmiausiai psichinės būsenos ir fizinės būsenos, kurios priklauso nuo pasitenkinimo savimi, ir toliau eina juslinio pasaulio daiktai, situacijos ir žmonės. Akivaizdu, kad pasaulyje pozityvias būsenas suteikia tai, kas mėgiama ir gražu. Norint tvarkyti būsenas per šitą kryptį, reikia dirbti ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Koks tas darbas aišku: sukurti kuo daugiau pozityvumo.

Tačiau čia yra problema. Nes į gyvenimą įsiveržti gali ne tik gėris, bet ir blogis, negatyvumas. Tada kyla neigiamos objektinės būsenos, kurios būna nemalonios, tačiau jos būtinos norint išspręsti problemas. Pavyzdžiui, pasipiktinimas nederamu elgesiu yra geras ar blogas dalykas? Manau, kad to reikia, nors šis jausmas yra negatyvus, jis rodo priešiškumą žmogui.

Dėl tokių ir panašių priežasčių, religijoje dažnai linkstama atsiriboti nuo pasaulio ir jo sukeliamų objektinių būsenų. Prisirišimas prie gerų dalykų teikia džiaugsmą, bet patirtis rodo, kad geri dalykai - laikini. Tad norint išvengti praradimo kančios, geriau neprisirišti prie jokių išorinių dalykų, nuo jų atsiriboti ir pereiti tik prie neobjektinių būsenų ir darbo su savimi. Taip pat susikuriami dvasiniai „objektai", prie kurių prisirišama per pozityvius jausmus. Tačiau dvasiniai prisirišimai irgi gali nuvilti, nes gyvenime ištinka nesėkmės, neišpildomi kažkokie troškimai, net jeigu jie vien dvasiniai. Tada griebiamasi įvairių racionalizacijų ir paaiškinimų, kodėl taip įvyko. Paaiškinama: pamokos koncepcija, nuodėmes, nusižengimų, kalčių, karmos ir pan.

Aš asmeniškai nemanau, kad tokios praktikos yra sveikas dalykas. Tai man panašu yra į jausmų ir savęs prievartavimą, kai bandoma užgniaužti tas programas, kurios neišvengiamos gyvenant labai sudėtingame pasaulyje, kuriame daug problemų ir reikia mokėti jas spręsti ne vien ignoravimu ir nusisukimu ir ne vien „dvasine meile". Pavyzdys gal primityvus, bet pasakantis esmę. Įsivaizduokime, kad vaiką puolą pasiutęs pitbulis ir per sekundės dalis turi imtis ryžtingų veiksmų, kad apsaugotum gyvybę. Negali būti apimtas tik dvasinio neprisirišimo, prilygstančio abejingumui, jausmo. Iš pradžių apima siaubas, kai pamatai pavojų, tada kyla ryžtingo veiksmo būtinybės supratimas ir pajautęs drąsos antplūdį apgini vaiką nuo pitbulio, net jeigu reikia rizikuoti savimi. Tada patyręs sužeidimus patiri skausmą, bet tuo pačiu ir džiaugsmą, kad viskas baigėsi laimingai. Ir tokių situacijų gali būti begalybė, kur turi jausti viską, ir tai kas gera ir tai, kas bloga.

Nors ezoterikai propaguoja šiek tiek kitokias treniruotes. Vieną jau aprašiau - tai neprisirišimas; kitos yra dvasinė meilė visam pasauliui, pozityvaus mąstymo pratybos arba dvasinės ramybės kultivavimas. Dažnai būna ne visada labai geri variantai, kai pavyzdžiui, propaguojama skurdžiaus laimė, kurioje materialinių gėrybių ir prabangos nedaug, bet ne per daugiausiai problemų ar rūpesčių. Toks gyvenimas jau linksta prie parazitavimo, kai viena vertus visi prislėgti sunkumų, o kažkas gyvena visiškai lengvabūdišką gyvenimo būdą ir niekuo neprisideda. Kita vertus, iš tokios beobjektinio atsiribojimo būsenos galima sugrįžti į pasaulį ne tam, kad pozityvumą tik imtum ir vartotum, bet tam kad atiduotum save, nieko už tai neprašydamas. Toks variantas irgi įmanomas.

Taigi yra variantai ir praktikos, kurias renkasi vienetai, ir yra galimybės, kurios tinkamos daugumai žmonių, nenorinčių nusiristi į religinius/ezoterinius kraštutinumus. Geriausias variantas: pozityvus mąstymas - kognityviniame ekrane; pozityvus veiksmas - fiziniame/motoriniame ekrane; ir būsenų ekrano tvarkymas pagal jau minėtus metodus, objektinius ir beobjektinius. Viskas turi eiti per racionalumą, pozityvų supratimą. Tai leidžia išvengti daug su jausminiais dalykais susijusių problemų, emocinės taršos, kuri per daug didelė našta.

Dažniausiai žmogus siekia laimės ir paaiškintas principas parodo, kuriose vietose reikia dirbti, norint ją pasiekti. Viskas apibendrinta schemoje.



Pagrindiniai akcentai tokie: sensorinį ekraną keičia šviesa ir tamsa, kurios turi įtaką būsenoms. Tai būdravimas-miegas, arba pozityvumas-negatyvumas, nes tamsoje slypį įvairių fobijų ir baimių. Pats būsenų ekranas gali būti neutralus, baltas arba juodas iš žmogaus perspektyvos. Ir šios kategorijos susietos su padidintu aktyvumu arba pasyvumu. Čia įsirašo visa paletė subtilių jausminių niuansų, kurie paskui perduodami į psichines arba fizines būsenas. Stimulai gali ateiti iš pasaulio, arba iš žmogaus. Pavojingi, šlykštūs, geri, džiaugsmingi dalykai ir pan. Pirmiausia į viską reaguojama racionaliu protu, supratimu, tada įjungiamas kognityvinis elgesys ir tą elgesį lydintys jausmai, emocijos, būsenos ir t.t. Netektys, trūkumai sukelia skausmą ir kančią, o sėkmė, teigiami atradimai - džiaugsmą.

Kaip jau minėjau gyvenime daug permainų ir netikėtumų, priešingų troškimams dalykų, tad dažnai tenka patirti ir negatyvius jausmus. Bet esmę jau paaiškinau, tad nenoriu išsiplėsti. Tie, kam įdomu, su šiais principais turėtų padirbėti savarankiškai, nes čia ne viskas.