Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[cs]

Tu kalbi apie sekas ir pagal tave jos panašios į kelius ir atkarpas, tieses. Vėliau seka trukmė, judėjimas ir fiksacija, materija.

Jie tarpusavyje, gal ir gali būti įžvelgti kaip raišūs, tik tikrovėje yra apibrėžtumas ir neviršytumas sąvybių, kurias kelias pradinės sąlygos arba tiesiog sutartiniai pasižymėjimai. Bet ši sąlyga yra sulaužoma kaip ir visos. Sulaužymas laikomas klaida.

[klajunas]

Tai klaida tik nusistovėjusios iliuzinės estezės požiūriu. Norma yra tai kas sena, buvę; klaida - tai kas nauja, tai kas turi būti po to.

Konservatnikai yra visi tie, kas buvę; jiems klaida atrodo kaip aukštieji himalajai. Negalima gyventi sustingusioje nuotraukoje, net jeigu užfiksuotas iki to buvęs geriausias momentas.

Labiau atitikdami save tikrai gyvensime geriau, ne koncervuodami.

[cs]

Tavo požiūris labai drąsus ir tu nebijai išsižadėti nieko vertingo. Arba gal tiesiog tu sieki tokio gyvenimo lygio, kur vertybė - tai ne paskutinė.

Vėl apie tai sunku kalbėti, nes tai kryptys, kurias renkasi savarankiškai visi patys. Taip, kaip pastebėjai yra koncervatoriai ir ugdantys save nepriklausomai. Tik nemanau, kad šie dalykai gali būti dedami ant svarstyklių.

kažkokio supratimo reikia tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos. Paslapčia niekas nevyksta, nes viskas kas vyksta mes tą jau ir matome. Kuo pasirenki, dar pakliūvi į sąlygas, kurios palaikomos. Tik iš vienos pusės jos mažiau palaikomos. Perėjus į kitą pusę negerai. Sulaužomi sau sukurti ar nusistayti įžadai.

[klajunas]

Šita diskusija pasuko jau išvaikščiotu taku, mano principai šiuo klausimu (drąsos) paaiškinti #25 įraše.

Tradicijos ir progreso sąveiką aš suprantu pagal žmogaus sandarą. Žmoguje yra dalis kur sukaupta visa praeitis. Tai tradicija. Bet gyvenimas pilnas įvykių ir naujovių, prie kurių turi prisitaikyti. Pirmiausiai sprendimą imi iš atminties, jeigu jis ten yra. Jeigu sprendimas netenkina, turi protą leidžiantį sukurti naują variantą, kurį vėl įsidedi į atmintį ir naudoji tol, kol tinka.

Žmogus gyvenantis vien atsiminimų pasaulyje yra ne visas žmogus, žmogus luošys. Įsivaizduok žmogų su sąmone, kurioje būtų vien tik atmintis, be jokių galimybių papildyti, sugalvoti ką nors nauja. Vertybė yra tik įrankis, objektas kuriam žmogus priskiria kokią nors vertę, o vertę priskiria tam, kad gautų priemonę, su kuria ką nors netobula padarytų tobulesniu. Tačiau senos vertės ne visada veikia, ir ne visada norisi tokio tobulumo.

Tokie įstatinėjimai tėra tam tikros mažos grupelės savivalė, kuri į savo kalėjimą uždarė didelę bandą avinų.

[cs]

Jeigu tu apie produktyvumą, tai jis ne naujiena, o klasikos laikų palikimas. Nors šiais laikais ta klasika nepalaikoma ir net nelaikoma pradžia viso produktyvumo. Tačiau tai dar nevisas paaiškinimas, o dalis apie kurią aš galvoju.

Logiškai neketinu svarstyti, samprotauti ar steriotipais vadovautis nenaudinga. Galia yra kokybiškas produktyvumas, praeitis nepriklauso nejokiam produktyviam potencialą turinčiam kūriniui. Naujovės vienaip gali būti išvertus iš kūrinio būti ir dar kitaip atrodyti, kai atitinka to laiko normas.

Klasikos kūrinys šiais laikais ar jo išvestis nebūtų siekiantis normos ir nebūtų šių laikų atitikimas. Bet jei tai vertybė, ir kažkas užsiima klasikos palikimo produktyvumu - vadinasi koncervatoriškai į tai žiūrima, bei siekiama išsaugoti ankstesnį kūrybos etapą, ankstenį susiformavusį žmogaus požiūrį į kūrybą ir naujoves.

Produktyvėjimas nepasirenka tikslios normos ir nepalaiko kažkurios pusės. Tam reikia daug ryžto ir savyje turėti drąsos įrodyti kitiems, nes normos kaskart keičiasi. Vertybės greitai išsvaitomos, siekiama arba ieškoma supaprastintų ir sumodernintų kūrinių, kurie patogūs ir paprasti naudotis. Ir tai vyksta, nes pritrūko ryžto toliau tęsti ankstesnes tradicijas, taip įvykdomas šuolis ir permainos.

Jeigu gerai viską išmanai, neturėtų kilti abėjonių. Žmogus, kuris dedą pastangas išsaugoti civilizacinį ankstesnį jos etapo kūrimąsi - nėra lošys. Taip pat nėra fantastas. Visa tai gali vykti, bet normos kyla iš neturinčių patirties ir nežinančių - ką kalba. O originalūs, kurie keičia normas yra visai kiti, ne tie kurie kalba apie tai.

[klajunas]

Nereikia painioti atminties kaip vietos kur saugoma ir puoselėjama ir vietos kuri valdo ir viešpatauja. Harmoningas žmogus (ir visuomenė) yra tas, kuris turi visas dalis savo vietose ir naudoja jas pagal paskirtį ten kur reikia naudoti.

Visuomenės grupavimai pagal savo sąmonės dalis yra tam tikros grupelės išmislas, kai vienai daliai pasako, jūs būsite mano sustingusios atminties projekcija, kitai pasako - būsite mano proto projekcija, dar kitai - mano sąmonės ir t.t. Tai yra dinamiškos žmogaus asmenybės stingdymas jai priešiškoje terpėje, nes kiekvienas žmogus yra visuma, o ne kokia nors viena funkcija.

Kas išsaugota ir pasenę, to vieta archyve. Vežėčių konstravimo meistrai kosminių laivų eroje nereikalingi. Nors galima praeitimi naudotis pramogai ir tam, kad būtų galima pasijuokti ir tuo pačiu pasidžiaugti, kad istorija nestovėjo vietoje ir vežėčios atsidūrė tik kaip artefaktas muziejuje, įdomus tik vaikams mokykloje.

Klasika yra vaikų užsiėmimas. Suaugusių tik tuo atveju, jeigu jie moko vaikus. Tikras darbas yra skristi prie jupiterio, ir šiam uždaviniui klasika neturi absoliučiai jokios vertės.

Virtualus istorijos pragyvenimas gal ir gera treniruotė proto lavinimui, bet ne daugiau. Turi būti diegiami naujausiu metodai, dar daugiau, net patys naujausi turi būti pastoviai griaunami, ardomi ir laužomi tam, kad būtų sukurti dar geresni.

Gyvenimas idijotiškose sustingusiose projekcijose vaizduojant kad tai aukščiausia vertė yra prasmirdusi dvokianti pelkė iš kurios reikia išlipti ir kuo greičiau. Vežėčių meistrai reikalingi tik istorinių holivudinių filmų aptarnavimui. O toks negebėjimas ir nenusimanymas nėra joks nuostolis, nes jo vietoje yra stulbinančios fantastinės naujos galimybės. Kam teršti savo sąmonę bereikalingu chlamu.

Dar kartą kartoju. Pažiūrėk į žmogaus vidų, kaip jis sutvarkytas. Taip tvarkytis yra geriausia, tarus kad žmogus proporcingai ir harmoningai sudėliotas. Sukimasis ratu tame pačiame lygyje - ne tai, ko reikia. Visa biosfera rodo per milijardus metų darytą šuolį po šuolio; žmogus geriausias bandymas, tačiau savanaudiška būtų sakyti, kad jis pabaiga. Žmogus turi būti sunaikintas.

[cs]

Nesuprantu, kaip naujovės gali sparčiau ir greičiau užiimti vietą, kuri skirta laikyti vertę turintiems dalykams, kurie yra gilūs ir išgyventi.

Ir jei nežinojai, daugiau linkstu palaikyti ankstesnius kūrybos etapus, nes matau kokybiškumą, o ne pigų paprastumą ir primityvumą.

Archyvas ir panašios idėjos kelia iliuzijas priskirti arba atiduoti, paleisti į nežinomas ''patikimas rankas'', o jos vėliau pasirūpins už tave. Kiekvienas archyvo stalčius arba vieta jame pažymi, nenublankstančią tiesą - nori tu ar ne - viskas yra gilaus išgyvenimo pavyzdys, kurį reikia vertinti kuo aukščiausiu balu.

Keista, kad tu matai tik sustingusį vaizdą ir nepasuki galvos, kaip betkoks nutrūkęs procesas tęsiasi toliau ir kiek jis galimybių turi.

O naujausi atradimai yra švaistymas išteklių ir dar didesnis užterštumas atliekomis. JIs nesprendžia planetos problemos, o tik paaštrina. Nėra efektyvaus atliekų rūšiavimo metodo. O produktyvumas siekia viršų.

Tik sukčiaujant ir nebeištveriant įvyksta šuolis, kuris yra ir ryžto numetimas. Jeigu kažką pradedi, turi tęsti, o ne numesti ir pabėgti. Tai yra ne kažkas geresnio. Jeigu primeti formuojantį ir nori išformuotų savyje vertybių turi tik jas ir palaikyti, o ne svetimomis 'matuotis'.

Bet gali būti toks tipinis ir šiuolaikinis žmogutis, visiškai nejungiantis koncepcijų viršūnių. Gali būti tas, kuris vertina abstrakcija. Niekuom nesakau, kad tai blogai, bet neleisti kažkokiam variantui realizuotis yra dar blogiau, jei tai geras.

[klajunas]

Jeigu kažką pradedi, turi tęsti, o ne numesti ir pabėgti.

Ką tęsti? Vežėčioms reaktyvinį variklį prikalti?...

o ne numesti ir pabėgti.

Ne pabėgti, bet nusivyti svajonę. Žiūri tik į padus, kai turėtum žiūrėti į dangų.

[cs]

a, b ir z-kartos nėra šiame procese prijungti. Ar tu iš kažkurios kartos? ar lydi maniakinė depresija, hiperaktyvumas, neina susikaupti ir padaryti visko iki galo? Tu elgiesi taip, kaip niekas su tavim nesielgė. Labai blogai.

[klajunas]

Nepriskiriu savęs jokiai grupei, nors kitiems savo fantazijų pasaulyje leidžiu žaisti laisvai.

Bet gerą žodį davei, karta.

Kodėl reikia naujo žmogaus ir kodėl neišsaugomas senas, jeigu jis tokia vertybė. Kodėl žmogus kiekviename gyvybės ėjime yra perdaromas iš naujo. Tam, kad būtų galima keisti esant reikalui. Kas būtų jeigu žmogus gyventų milijoną metų - dabar jis būtų tik ant šakos kabanti beždžionė.

Viskas turi savo nustatytą galiojimo laiką. Tada kai galiojimas baigiasi ir savo atitarnauja, turi užleisti vietą kitai galimybei.

Kažkada deja klasika buvo makaka ėdanti bananą. Dabartiniai klasikai to kas ateina atžvilgiu irgi tebus makakų civilizacija, sulindusi į "amžinų vertybių" korsetus.

Kompiuteris piešia efektyviau už bet kokį kada nors gyvenusį dailininką. Gilus išgyvenimas - ne gilesnis nei leidžia atskiro žmogaus sąmonės kūdra. Kūdros varlės perspektyva. (taip pat turi suprasti, kad esu žmogus naršęs  šitos kūdros visą spektrą, patyręs ir skausmo ir džiaugsmo, bet niekuo nesusižavėjęs). O tu matau labai susižavėjęs kažkokiu savo slaptu išgyvenimu, nesugebantis iš savęs pasijuokti, kad esi tik kažkokių anapusinių jėgų pamyžta balutė.

[cs]

Tai apie tokias kūdros filosofijas ir tegalima pasvajoti, kai esi ant jos slenkčio.

Savaip interpretuodamas praleidi daug prasmingų idėjų. Yra konkretūs procesai, kurie užsibaigia, bet ta užbaigtis yra kaip perspėjimas, o ne nutraukimas. Kaip explorer'is savo maršrutą gali nutraukti kada panorėjęs, bet yra matau svarbiau pirma išieškoti ką kiti galvoja panašiu klausimu ir tik tada saugiau pasidaro judėti.

Padarius analizę su tavo perspektyva pabėgti su kitais arba tais, kurie nežino arba bent mažai nutuokia ką daro, o ne su tais, kurie tikrai turi patirtį skaičiuojamą metais. Prisisvaigti galima visko, bet kai žinai atsakymą bandai jį atiduoti, o jei neima, jo bėda.

Žmogus nėra tas stabdis, bet ir nepavadinsi jo kūrėju, be išminties ir teisingo pasirinkimo. Tam reikia daug darbo ir ryžto, kad kažką pasakyti. Dabar negaliu nieko pasakyti.

[klajunas]

kurie nežino arba bent mažai nutuokia ką daro, o ne su tais, kurie tikrai turi patirtį skaičiuojamą metais.

Jeigu jau turi tą daugeliu metų skaičiuojamą patirtį, tai duok ką nors daugiau nei grandinė pririšta prie kojos, nes grandinei aš turiu tik paruoštas žnyples nukirpti. Tavo išmintis neturi jokių šansų.

Savaip interpretuodamas praleidi daug prasmingų idėjų.

Praleidžiu tik todėl, kad forume nenoriu rašyti 1000 psl. traktatų. Matau bendrą vaizdą ir savaip dėlioju akcentus, tuo tarpu tu mano akcentų vengi ir savaip iškraipai mano mintį. Tik perspėji kažkokia grėsme, bet susilaikai nuo įvardinimo kas tai yra.

Nereikia vaizduoti, kad visi kurie eina į priekį nežino ką daro ir žinojimas būtinai yra sėdėjimas ant kelmo ir pypkės rūkymas. Tai netiesa.

Rėžk tą savo savo didžią išmintį, nes dabar tik tampai už rankovės kaip mažas vaikas.

Jeigu pasakytum kad išminčiai nustatė atliekų visuomenei suktis beprasmiame tradicijos rate ir todėl tai turi būti nejudinama tiesa, tai nėra išmintis. Tai kalėjimo prižiūrėtojo "filosofija".

Kūdroje nėra gilių išgyvenimų, kūdroje yra tik intensyvūs išgyvenimai, kurie išnyksta iš karto kai praeina. Pabandyk kūdrą perkelti į kosmines tuštumas ir gelmės paieškoti ten, rasi tik tuštumos ir beprasmybės gelmę. Prasmė yra tik judėjimas, šokinėjimas nuo vieno išgyvenimo intensyvumo prie kito.

Tegul tavo klasikai atskleidžia šią "gilią" tuštumos paslaptį, tada pamatys kokia jų visų patirčių tikra "gelmė".

Kam man klasikos šešėlis, jeigu aš turiu savo tikrą pasaulį.

[Mekabciel]

Šiaip nežinau ar į temą, bet kas yra tikras pasaulis?
Sapnas, meditacija, įsijausta fantaziją, kurią jauti kaip tikrą yra tikra?

[klajunas]

Sapnas, meditacija, įsijausta fantaziją, kurią jauti kaip tikrą yra tikra?

Ką čia pavardijai, tai prieinama visiems. O aš matau ir daugiau. Nežinau ar gerai darau, kad išduodu paslaptį, bet tikras pasaulis man yra haliucinozė. Suprask kaip nori.

[cs]

Tau nebūtina prieartėti prie mano idėjos ar bent bandyti aiškintis, jei tu jos nepalaikai. Kitokią viziją pieši ir nenori mano pamatyti. Aš viską nusakiau itin aiškiai, bet nesakau, kad yra dar už to ir kita koncepcija ar mintis, ir jei kažkas išgalvojo. Valio!

Išmintis negali būti iphone s7, negali būti samsung s6 edge, negali būti oled televizorius - tai labai maža išmintis. Technologija nepaskleidžia išminties ir nėra išmintis, ji tik turi unikalų bruožą, kuris integruotas į pradinį atradimą, bet nėra jokia išmintis. Genda visos technologijos dėl nusidėvėjimo ir besinaudodami mes kaskars sunaikiname pamažu.

Išmintis nesisieja su požiūriu naikinti ar mėgautis. Visi vienkartiniai ar laikini dalykai yra ne prie idėjos pamatyti žmogaus troškimus.

Išmintis kaip gyventi yra kiekvienam prieinama įvariuose šaltiniuose. Tai yra sudėta į knygas. Skiriasi Rytiečių ir Vakarų išmintys, kitokie pamokymai, kitokios tradicijos. Tradicijos šventa, jų besilaikymas yra kasmetinis naujos visų suvoktos tradicijos išminties įgavimas, kasmetinis ir unikalus. Nesuklysi niekada, kai žinai atsakymus ir kai visi su tavim žino tuos pačius.

Kai kažko negauni, vadinasi praleidai, o jeigu praleidai - nenorėjai sužinoti savu laiku. Galėsi ieškoti kito šanso.