Anomalija.lt

Minties struktūra

Filosofai jau tūkstančius metų bando išsiaiškinti, kas yra mąstymas. Tad šiame įraše pamėginsiu paaiškinti savo supratimą apie tai, kas yra mintis, kaip ji konstruojama, bet tai darysiu pagal savo proto struktūra, nes tik jį galiu tiesiogiai tyrinėti. Pagal mano suvokimą, mintis ateina iš juslinių organų, bet signalas skyla į dvi dalis, kurios keliauja per du filtrus, vienas filtras signalą sudaiktina - tai yra pasaulis-mintys (daiktiškos mintys), kitas filtras signalą mentalizuoja - tai yra semantinės mintys (vidinis pasaulis). Trečias etapas, šių dviejų atšakų sujungimas į bendrą sąmonės sistemą, vadinamą mąstymu apie pasaulį.

Kaip ir visą laiką, šį darbą bandysiu daryti schemomis. <...>

Dabar paaiškinsiu kas yra mintis ir kaip ji atsiranda, savo SAC metodu (sąmoningo aktyvumo ciklas). Bet pasistengsiu nekartoti to, kas yra parašyta dvejuose kituose mano įrašuose, kuriuos daug kas jau skaitė ir kurie galbūt bus paviešinti ir čia. Visa tai papildysiu ir išplėsiu, bet pasistengsiu neanalizuoti to, kaip tai įsivaizduoja filosofai arba mokslininkai, nes visos informacijos neturiu, ir šią jų sistemą galima sužinoti patiems. Todėl čia kažką dar papildomai aiškinti ar tyrinėti - bereikalinga. Sujungti (arba atmesti) su bendru modeliu palieku jums patiems. Žmonės skirtingi, kas tikrovė vienam, nebūtinai tikrovė kitam.

Pereidamas prie klausimo, pirmiausiai, išskiriu du SAC tipus, kurie pavaizduoti 1 pav. Reaktyvusis tipas, kai dominuoja suvokimas, o žmogus yra pasyvus (pirma pusė). Aktyvusis tipas, kai dominuoja aktyvumo matrica, o suvokimas pasyvus, tik patiria žmogaus aktyvų poveikį (antra pusė). Suvokimas vaizduojama raudona plokštuma, kuri yra dvimatis masyvas matomas iš šono (kaip brūkšnys). Protas žymimas mėlyna plokštuma, o fizinis aktyvumas - juoda plokštuma. Pats aktyvumo procesas bendrais bruožais yra plokštumų sujungimas, kuris yra SAC esmė. Šio sujungimo metu įvyksta persistatymai, kurie parodyti 3 pav.

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2016/04/reaktyvumas.jpg)

Antra, įdomiausia SAC dalis yra minties susiformavimas, kuris pavaizduotas 2 pav. Kaip jame parodyta, visa informacija ateina iš išorės, per juslinius organus. Bet galima išskirti akis, nes jos svarbiausios. Be to, modelis taip supaprastinamas ir jį lengviau nubraižyti ir suprasti. Akių signalas (informacija) skyla į dvi dalis, į du kanalus. Vienas formuoja daiktišką pasaulio vaizdą, o kitas, antras kanalas formuoja mentalinį pasaulio vaizdą (bet pasąmonėje). Kaip konstruojami daiktų suvokimai, neanalizuosiu, nes čia domina tik mintys. Svarbus tik antras, daugiausiai pasąmonėje esantis kanalas.

Taigi signalas (pasaulis) teka mentaliniu kanalu ir pereina įvairius filtrus bei pertvarkas. Pagrindiniai filtrai yra a) dėmesys ir susiaurinimas, kuris išrenka tik kažkokią vieną pasaulio dalį, ir b) kalba, kur pasaulio dalis, kuri buvo išskirta - filologinama. Tada per šiuos filtrus išsisunkia semantinė struktūra, kuri vadinama - semantiniu lašu. Semantinis lašas ir yra mintis. Šis semantinis lašas sujungiamas į vieną sistemą sąmonėje su daiktiniu lašu, kuris yra visas aplink žmogų esantis pasaulis, ir gaunama struktūra - „mintis apie objektą".

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2016/04/mintis.jpg)

Žmogaus struktūra iš tiesų yra ne kas kita, kaip dvi viena kitą matančios mintys. Jos suduriamos viena su kita, ir viena kitą apibrėžia: daiktiška mintis - mentalinę mintį ir mentalinė mintis - daiktišką mintį. Tokia akistata yra ir suvokimo, ir pažinimo pagrindas. Daiktiška mintis yra atraminė ir ji sukuria pagrindą orientacijai, o mentalinė mintis skirta analizei ir sintezei, tai yra, ji šią aplinką pažįsta, atlieka su ja manipuliacijas. Visos teorijos - mitologinės, religinės, filosofinės, ezoterinės ir mokslinės - yra šios sistemos viduje vykstantis žaidimas, kurio metu viena minčių struktūra žaidžia su kita minčių struktūra. Ir pagal tai, kaip žmonės žiūri į šias dalis ir šį žaidimą, formuojasi mokyklos ir grupuotės.

Svarbiausia pamoka iš to, kas čia pasakyta yra ta, kad viskas, kas yra aplink tave, visas pasaulis ir jame veikiantys žmonės - esi tu pats, tai yra tavo daiktiškos, substancinės mintys, kurias susikūrė tavo daiktinis mąstymas (ne mąstymas apie daiktus). Tas kietas, tvirtas, solidus pasaulis esi tu pats, tai tavo protas užfiksuota, susitingusia forma. Tačiau šis fiksavimas ne absoliutus, nes didele dalimi priklauso nuo žmogaus požiūrio. Keisti galima ne tik semantinį, filologinį mąstymą, bet ir daiktinį, nors tai daug sunkiau. Todėl ir sakoma, kad savo pasaulį žmogus susikuria pats, turint galvoje ne pasakų kūrimą. Viskas priklauso nuo to, kaip į aplinką žiūrime savo sąmonėje.

Ezoterikoje dažnai sutinkamas terminas „sąmonės, mąstymo išplėtimas". Tai nesunkiai galima paaiškinti naudojant šią schemą. Mąstymas išsiplečia tada, kad atfiksuojamas dėmesys nuo konkrečių fragmentų, pašalinamas užsiciklinimas, tada tas vidinis, pasąmonėje esantis filtras pradeda praleisti didesnį kiekį informacijos, tai yra, praleidžia didesnį semantinį lašą į galutinę suformavimo vietą. Tada sakoma, kad žmogus į gyvenimą žiūri iš „platesnės perspektyvos". Bet tai atrodo ir realiai, nes mintys pasidaro labai didelės, apimančios didelius sąmonės plotus. Taip pat, galima matyti visą kokios nors kalbos žodyną ir visą gramatiką - viename paveikslėlyje ir su savo dėmesiu galima po jį laisvai vaikščioti ir rinktis dominančias vietas. Pirmiausiai plečiamos sudaiktintos mintys, per bandymą pamatyti tai, kas yra „anapus", nematoma. Tada išvalomas ir padidinamas mentalinio pasaulio filtras.

Toks požiūris gyvenime ir kasdienybėje vadinamas filosofiniu.

Trečia, galima paaiškinti kaip vyksta matricų sujungimas. Matricos tai įvykių gardelės arba masyvai. Aš šiuos masyvus vaizduoju kaip plokštumas, todėl juos dar galima vadinti ekranais. Pirmas procesas yra chaotiškas masyvų užpildymas, atskirai 1) suvokimo, 2) proto ir 3) fizinio aktyvumo. Tada tie masyvai sujungiami ir koreliuoja, kaip pavaizduota simboliškai 3 pav. Svarbiausias masyvas yra suvokimas, kuris perstato visus kitus masyvus, t. y., proto ir aktyvumo. T. y., betvarkę arba neatitikimą pertvarko pagal savo struktūrą. Todėl daiktinis pasaulis vadinamas atraminiu, nes jis koordinuoja visas kitas aktyvumo matricas. Taip pat, jis užtikrina bent minimalų atitikimą tarp žmogaus proto aktyvumo ir išorinio pasaulio, apie kurį, be šio, sąmonėje esančio vaizdo, daugiau nieko pasakyti negalime.

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2016/04/sac.jpg)

Toks yra mano SAC įsivaizdavimas, pačiais bendriausiais bruožais. Šiek tiek konkrečiau, 2 pav. pavaizduota minties atsiradimo sistema. Ir pagrindinis proceso elementas, t. y., sujungimas, parodytas 3 pav.

Manau kad dabar aiškiau kaip aš įsivaizduoju savo mintį. Mintis - tai per antrą mentalinį kanalą ateinantis visas pasaulis (kaip akyje), bet mentaliniame kanale, jis susiaurinamas, išfiltruojamas, koreliuojamas su dėmesio išskirta sritimi, sukalbinamas ir gaunamas iš viso pasaulio vaizdo tik mentalinis, arba semantinis, lašas, kuris yra tam tikras elektrinis aktyvumas, sužadinantis kokio nors pasaulio fragmento mentalinį suvokimą, kuris gali būti ateinantis iš išorės arba iš atminties.

Tokia yra mano santrauka. Taip mąstau aš, taip galbūt mąsto kiti.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/17/minties-struktura/ (https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/17/minties-struktura/)

Matematinė įvykio sąvoka

Viename savo įraše apie sąmoningo aktyvumo ciklą (SAC) rašiau, kad pagrindinis suvokimo elementas yra įvykis ir kad įprastinėje fizikoje įvykius ganėtinai sunku įtraukti į įprastines formules. Tačiau geriau pagalvojęs supratau, kad nesu visiškai teisus, tereikia teisingai išaiškinti, kas tai yra. Kad būtų galima įvykius susieti su tiksliaisiais mokslais ir įvykių pasaulį modeliuoti, reikia tinkamai jį apibrėžti. Supratau paprastą principą, kad įvykis - tai pokytis, o pokytis yra skirtumo priežastis. Išaiškinus įvykį kaip pokytį, jį galima sieti su pokyčių ir skirtumų algebra, kuri kitaip dar vadinama diferencialine algebra. Vadinasi, įvykių pasaulį labai lengva įtraukti į fiziką, negana to, tai buvo daroma visą laiką, tik fizikoje buvo naudojami skaičiai, o filosofijoje įvykio, pokyčio, skirtumo terminai žodiniu pavidalu. Tačiau iš tikro tai yra vienas ir tas pat.

Dabar patikslinsiu kaip tai atrodo bendriausiu principu. Mes laiko atkarpoje turime pasaulį dvejose būsenose P1 ir P2. Visi pokyčiai šiuose pasauliuose apibūdinami skirtumu. Jeigu pasaulis vystosi iš P1 į P2, tai skirtumas yra P2 - P1 = I (įvykis). Kiekvienas įvykis turi savo priežastis ir pasaulyje tokių būna dvi: sąmoninga valia bei energija. Sąmoninga valia turi savo galios diapazoną tarp maksimumo ir minimumo, kuriame gali laisvai rinktis, nubrėžti savo tikslus ir planus. Tai organizuoto sąmoningumo formos. Negyvoje gamtoje pagrindinė aktyvioji priežastis yra energija, kuri veikia pagal energijos tvermės dėsnį. Abi priežastys turi ribines formas ir balansuoja tarp tvarkos ir chaoso. Pavyzdžiui, kai daug laisvų valių, valios aktai sukuria chaotišką sistemą, tačiau yra daugybė organizavimo faktorių, kurie į šį chaosą įveda tvarką. Taip pat energija savo įvairiuose pasireiškimuose balansuoja ant ribos tarp tvarkos ir betvarkės, ypač statistinėje mechanikoje, kurios sistemas sudaro labai didelis chaotiškai veikiančių elementų skaičius. Tačiau gamta linksta kurti bendras tendencijas stambesniu masteliu, kurios suorganizuoja mikroskopinį chaosą.

Patikslinkime įvykio formulę, įtraukdami visus elementus. Tai padarysime vaizdžiai naudodamiesi paveiksliuku, kuriame aiškiai matosi visi reiškinio sudėtiniai nariai.

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2016/04/ivykis.jpg)

Paėmę kiekvieną iš septynių momentų, galime kiekviename iš jų apibrėžti skirtumus sukeltus tam tikrų pokyčių ir tie skirtumai žymės įvykius atitinkamoje vietoje. Iš šitos formulės matome, kad įvykiai gali būti suvokti ir nesuvokti. Suvokti įvykiai yra sąmonės turinys, o nesuvokti - anapusinis pasaulėkūros procesas. Valia ateina iš sąmonės, per informaciją - tai viena įvykių priežastis; kita priežastis yra energija, kuri judina substanciją ir keičia jos parametrus.

Sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC) buvo išskaidytas į suvokimo ir aktyvumo matricą. Dar galiu patikslinti variantą artimesnį žmogui: aktyvumo matrica skaidosi į protinį ir fizinį aktyvumą. Suvokimą galima modeliuoti kaip vieną matricą. Kadangi žmogus yra protinga būtybė, tai jo aktyvumo ciklas eina per protą, ir tik tada duodama komanda veikimui. Protas tai pirmiausiai įvykių, kuriuos pateikia suvokimo matrica analizė. Jeigu pasaulyje niekas nesikeistų, viskas visada būtų taip pat, tai yra, jeigu jame nebūtų jokių įvykių - protas nebūtų reikalingas ir nereikėtų nieko analizuoti. Bet pasaulis pastoviai kinta ir sąmonė šiuos pokyčius turi stebėti ir analizuoti, vertinti jų teigiamus arba neigiamus padarinius. Pokyčiai tai sąmoninga kitų žmonių, jų grupių veiklą ir dėsningas procesas, kuris kartojasi arba įvyksta kas nors naujo ir netikėto. Tai gali būti irgi dėsninga, bet netikėta dėl informacijos apie procesą stokos.

Žmogaus aktyvumas irgi siekia tikslinių pokyčių, bet jie turi būti palankūs žmogui. Taip yra dėl to, kad žmogus siekia pakeisti pasaulį tam, kad pritaikytų jį savo poreikiams, pašalintų neigiamus procesų padarinius ir užsitikrintų kuo patogesnę būtį. Todėl žmogaus pasaulis visada užpildytas įvykių, kurie yra natūralūs arba valingi pokyčiai aplinkoje. Tačiau įvykiai šiuo pasauliu neapsiriboja. Jeigu tikrovės sandara tokia, kokią ją aiškinu, tai ją sudaro ne vienas bet keli sluoksniai ir pokyčiai vyksta ne vien fiziniame, bet ir sąmonės pasaulyje. Tačiau kadangi tie įvykiai nesusikerta su žmogaus patyrimu, tai juos fiksuoti būna labai sunku ir žmogus turi tik kažką panašaus į nuojautas arba netiesioginius ženklus, kad kažkas pasikeitė ir anapus. Tada įvykiai tampa ženklais, kurių stebėsena ir teisinga analizė gali būti labai svarbi žmogui.

Įvykius galima vertinti labai įvairiai. Bet manau, kad paprasčiausias kriterijus yra mastas, toliau teigiamų arba neigiamų padarinių vertinimas. Mastas yra vis dar kiekybinis kriterijus, o gėris ir blogis, tai jau filosofinė įvykių interpretacija, kuri taip pat labai svarbi. Jeigu pabandytume pritaikyti pokyčių ir skirtumų algebrą, tai įvykius būtų galima skaičiuoti kaip raidos integralus, kurie nubrėžia kelią, trajektoriją, nesvarbu ar ji brėžiama fizinėje ar matematinėje erdvėje. Taip pat gali būti su išvestine vertinamas greitis. Dauguma įvykių yra susiję su įvairiais judėjimais ir kitimais pasaulyje ir jiems atitinkamai galima priskirti visas judėjimui taikomas savybes, kurios patogios kiekybinei analizei.

Visi įvykiai yra atsiradimas to, ko iki to nebuvo. Vadinasi įvykis susijęs su filosofine naujumo sąvoka. Todėl įvykiuose susiduria sena ir nauja, jėgos kurios siekia išsaugoti status quo ir kurie nori santvarką pakeisti. Pokyčiai yra skirtumo įvedimas, kuris siekiamas toks, kad seną pasaulį pakeistų į geresnį. Nors tai yra filosofijos objektas, tačiau šiuos dalykus, pagal minėtą vaizdžią formulę, galima apibrėžti ir paprastai kiekybiškai, naudojant diferencialinę algebrą. Todėl ši labai svarbi modeliuojant žmogų ir jį supantį pasaulį.

Ši sistema gali būti labai svarbi dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kuris turi būti išmokytas išskirti prasmingus įvykius, juos įvertinti ir sukurti reakcijų į juos modelius, kuriuos galima pritaikyti veikloje. Dirbtinis intelektas turi atlikti labai paprastą veiksmą, kuris parodytas paveikslėlyje ir vadinamas skirtumo suradimu. Jeigu atėmus pasaulį iš pasaulio, atsiranda kokių nors skirtumų, tai reiškia, kad buvo tam tikri įvykiai ir kad į juos reikia kažkaip reaguoti arba nereaguoti, jeigu jie nesvarbūs. Svarbiausia yra judėjimai ir tų judėjimų erdvinės sintezės, kurios leidžia pasakyti, ar judėjimas į tave, nuo tavęs, pro šalį ir t.t. Tada reikia atpažinimo sugebėjimo ir atpažinus nustatyti visus pokyčius ir skirtumus ir juos įtraukti į objekto modelį atmintyje.

Atmintis galima modeliuoti, kaip tam tikras pradines būsenas, ir nukrypimo nuo tų būsenų dydį, kuris aprašomas visa vietine ir globaline pokyčių (įvykių) istorija. Tam reikia stebėti aplinką ir rinkti tiesioginę bei netiesioginę informaciją. Įvykių istorija apibrėžia pasaulio pobūdį, jį charakterizuoja ir gali sukurti priemones slapto įvykių plano išaiškinimui. Tačiau tam reikia labai atidi ir gili visų šio slapto plano ženklų analizė. Bet kokiems didelio masto įvykiams reikalinga energija, kuri gali būti natūrali, gamtinė, o gali būti ir dirbtinė. Jeigu įvykiai socialiniai, tai reikia stebėti, kokiose vietose dirbtinai kaupiamas socialinis negatyvas ir bandyti numatyti, kaip tuo negatyvu ruošiamasi pasinaudoti. Modeliai kartojasi, tik įvairiomis epochomis priemonės gali būti kitokios, pagal tos epochos pasiektą išsivystymo lygį.

Kad suvoktume kas vyksta, arba kas įvyko, turime žinoti, kas buvo, kas yra dabar ir koks atsirado skirtumas. Tas skirtumas yra įvykis arba kokių nors įvykių seka, kuri pasaulį atvedė į naują būseną. Pasaulis gali pasikeisti gamtoje, turint galvoje planetos klimatą ir panašiai, arba pačių žmonių galvose. Galvose pokyčius sukelia akumuliuoti ir integruoti pokyčiai pasaulyje arba informacijoje.

https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/11/matematine-ivykio-savoka/ (https://psichotronika.wordpress.com/2016/04/11/matematine-ivykio-savoka/)

1. Sąmonės fizika

Fizikos pagrindu kuriant tikslųjį sąmonės mokslą, reikia išplėsti pagrindinį fizikos šabloną, papildant jį suvokimo kategorija. Suvokimą nebūtina įrodinėti ar iš kažko išvedinėti, nes jis yra tokia pat fundamentali realybės dalis kaip ir erdvė, laikas arba masė. Suvokimas yra aksioma, vadinasi jos kažkuo papildomai pagrįsti ar įrodinėti nebūtina. Niekas juk neįrodinėja laiko arba energijos, tai fundamentalios tikrovės savybės. Tokia yra ir suvokimas, kurį galima paprasčiausiai įstatyti į fizikos arba kibernetikos lygtis bei struktūras.

Žemiau pateiktas išplėstas šablonas, kurį naudojant galima modeliuoti formules, į kurias įeina sąmonė. Pati jos fizika skaidosi į dvi dalis, suvokimo kūrimo fiziką ir suvokimo užpildymo fiziką. Suvokimo kūrimas veikia per šablono sukonstravimą substancijoje, o užpildymas per informacinį procesą.

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2016/03/tikrovc497.jpg)

Matome, kad centras yra substancijos blokas, kuris atskiria į apatines ir viršutines savybes. Apatinės savybės yra įprastiniai fizikos parametrai, tokie kaip erdvė, judėjimas ir laikas, o viršutiniai - energija, informacija ir suvokimas. Apatiniai parametrai naudojami konstruojant visą tradicinę fiziką, nuo kvantinių laukų iki termodinamikos ir Niutono mechanikos. Pavyzdžiui, antras Niutono dėsnis yra F jėga kaip judėjimo stipris, m masė kaip substancijos savybė, a pagreitis kaip greičio v kitimo matas, v greitis kaip judėjimo savybė, apskaičiuojama kelio ir trukmės santykiu. Taigi centre, judėjimo bloke yra F, o aplinkui išsidėstę kiti parametrai, sudarantys jėgos formulę: F = ma = m x/t2.

Tokiu pačiu principu formules galima kurti viršutinėse substancijos savybėse. Tik čia jau reikia parametrizuoti energiją, informaciją ir suvokimą. Sujungus visus šiuos dėmenis galima gauti formules, kuriose figūruoja sąmonės parametras. Bet šis sąmonės dalyvavimas galimas kaip išorinis elementas, kuris, pavyzdžiui, yra elgesio formulės dalis ir kaip išvestinis elementas, kuris sukuriamas kažkokios fundamentalesnės realybės. Suvokimas yra substancijos savybė, tad jį konstruojant reikia atitinkamos substancijos teorijos. Taip pat reikia neužmiršti, kad suvokimas dalyvauja aukštesniajame gyvybės formos veikime, tad jam fizika kaip aprašymo metodas netinka, informaciniai procesai pirmiausiai tiriami kibernetikos mokslo. Kibernetika aprašo valdymą ir sprendimus, kurie pagrįsti informaciniais procesais. Čia yra ir fundamentalus fizikos lygmuo ir aukštesnis - logikos.

Kuriant naują fiziką, tenka remtis standartiniu modeliu (SM). Turi būti išskirtas fizinis standartinis modelis (FSM) ir sąmonės standartinis modelis (SSM). Abu pagrįsti kvantinių laukų teorijomis. Svarbiausia šioje vietoje išsiaiškinti, kaip atsiranda suvokimas. Ir jam aprašyti aš naudoju šablono sąvoką, kuri iliustruota pateiktame paveikslėlyje. Jis toks pats kaip parodytas prieš tai, bet informacija pakeista šablonu.

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2016/03/tikrovc497-2.jpg)

Šablonas tai matrica kaip surikiuotas elementų rinkinys, kuris sąmonės sistemos pervedamas į suvokiamą formą. Šablone vyksta toks procesas:
a) pėdsako suformavimas,
b) pėdsakų surišimas,
c) pėdsako suvokimas.

Pėdsako suvokimas yra įvykis, kurį norint įrašyti į formules reikia sukiekybinti ir kvantuoti. Įvykis yra aprašomas suvokimo ir aktyvumo matricų vidinėmis koordinatėmis, kurios aprašo pagrindinius jų parametrus. Įvykis yra ne kas kita, kaip tokių koordinačių funkcija A (i, t, x). i - indukcija, t - laikas, x - erdvė. Pėdsako, arba morfizmo, kanalų būna labai daug, trilijonų lygyje, bet aprašant principą, visų kanalų įtraukti nebūtina, galima naudoti kelis kanalus, kuriais aprašomas pagrindinis sąmoningo aktyvumo ciklas (SAC).

Dabar galima pereiti prie klausimo, kas yra sąmoningas suvokimas? Mano apibrėžimas toks: tai suvokimo ir aktyvumo matricų užpildymas ir sujungimas, kurio metu įvyksta vienas SAC. Šiam procesui reikia vieno suvokimo kanalo ir dviejų aktyvumo kanalų.

Procesas vyksta taip: per visus suvokimo kanalus, indukcijos būdu užpildoma suvokimo matrica, kuri pagal aprašytą procesą suriša visus morfizmus, arba pėdsakus, į visumą. Taip atsiranda suvokimo forma, kuri perduodama į aktyvumo modeliavimo struktūrą. Joje pagal suvokimo matricą užpildoma aktyvumo matrica, kuri pagal išmoktas programas parenka gardelės taškus, koreliuotus su suvokimo taškais. Tai judėjimo atveju galima daryti susidūrimo arba vengimo principu. Tada aktyvumo matrica sujungiama su suvokimo matrica ir kūnas gali reaguoti į susidariusią aplinką, arba situaciją, tai yra, veikti.

Jeigu imtume vieną suvokimo kanalą ir du aktyvumo kanalus, tai gautume tokį modelį; suvokimas TAIP, aktyvumas TAIP arba NE. Tai yra sąmonė į suvokiamą dirgiklį gali reaguoti, o gali nereaguoti. Jeigu reaguoja TAIP, jeigu nereaguoja NE. Taigi turime trijų kanalų SAC: suvokimas: [TAIP, TAIP, TAIP, TAIP, TAIP], aktyvumas: [NE, NE, TAIP, NE, TAIP]. Arba vietoj reagavimo ir nereagavimo galima rinktis dirgiklis (TAIP) > susidūrimas (TAIP) arba susidūrimo vengimas (NE). Toks yra minimalus kelių kanalų SAC. Aišku, jeigu šitas modelis nepapildytas kognityviniu procesų, tai toks variantas galioja tik žemesniems gyvūnams, kurie neturi išvystyto proto ir jų elgesys pagrįstas išmoktu fiziniu aktyvumu, kuris vadinamas instinktyviu elgesiu. Žmogus be tokio elgesio dar turi protą.

Visa ši sistema jau ne fizikos objektas siaurąja prasme, nes fizika elgsenos netyrinėja, tačiau fizika gali aprašyti procesą, kuris yra elgsenos pagrindas, o tai yra sąmoningo aktyvumo ciklo (SAC) fizika. Ji yra informacinė fizika, kaip pėdsako indukcija į suvokimo ir aktyvumo matricą ir sandaros fizika, kaip suvokimo ir aktyvumo matricų fizinis konstravimas substancijoje. Šių matricų konstravimas aprašomas kvantinių laukų fizikos. Pats suvokimas yra aksioma, kurios konstruoti nebūtina, bet būtinas kosminių mastelių laukas, kuris turi tokią savybę kaip substancija, pavyzdžiui, turi masę. Ji konstatuojama kaip faktas. Tada reikia aprašyti specialią matricą, kurią sudaro į sistemą arba struktūrą susijungę šio lauko kvantai veikiant fundamentalioms jėgoms. Tai yra turi būti fermioninis komponentas ir bozoninis, arba jėgų, komponentas. Iš viso to gaunamos matricos, kuriose surenkami suvokimo ir aktyvumo morfizmai.

Taigi aišku, kas yra sąmoningas suvokimas ir sąmoningas aktyvumas - tai atitinkamų matricų užpildymas per kaskadinę indukciją ir sujungimas, kurio metu atsiranda aktyvumo modelis, gebantis protingai reaguoti į susidariusią situaciją. Šitas modelis turi biologinę formą ir veikia gyvūnuose, bet taip pat jį galima naudoti dirbtiniame intelekte ir robotikoje, kur kuriamos dirbtinės autonominės sistemos (DAS).

Dirbtiniame intelekte didžiausia problema, kaip realizuoti suvokimo matricą, kuri turi būti ekrane išskleista pilnai suvokiama reprezentacija. Aktyvumo matrica - mažiau suvokiama, bet ji sąmonėje taip pat turi savo atvaizdavimo būdus. Visa kita yra tik techninio, ne technologinio, išpildymo klausimas. Tai svarbu žinoti, nes artimiausiu metu dirbtinis intelektas ir robotai taps svarbia žmonių gyvenimo dalimi.

Yra ir kitas šio modelio pritaikymo būdas. Juo naudojantis, galima numatyti žmonių elgesį, nes visos matricos yra ribotos apimties ir kokie taškai bus surinkti galima nesunkiai numatyti, net jeigu veikia koks trilijonas SAC procesų. Visos formos yra bendros ir seniai pažintos ir galima modeliuoti tiek suvokimo, tiek aktyvumo matricas, o tai atlikus galima numatyti, koks bus kokio nors žmogaus ar žmonių grupės elgesys, aktyvumas. Čia kalbama ne vien apie motorinius kūno judesius, bet ir apie protingas reakcijas bei tam tikrą strateginį planą. Viskas pirmiausiai priklauso nuo to, kuo sąmonė save modeliuoja duotoje situacijoje. Pavyzdžiui, jeigu imtume gyvūnus, tai jų aktyvumas turi tokias pagrindines formas: medžioklė ir veisimasis. Medžioklė gali būti individuali arba gaujinė. Veisimasis porinis ir konkurencinis. Tad medžioklėje, pavyzdžiui, vilkas save modeliuoja kaip medžiotoją, auką - kaip grobį. Kitus vilkus kaip gaujos narius, kurie padeda ir kurie sudaro tam tikrą maitinimosi hierarchiją.

Vilkas turi išreikštą suvokimo matricą, kurią užpildo jusliniai organai; aktyvumo matricą, kurią užpildo instinktų ir išmokimo informacija; su tuo susijusi atmintis, kuri geba atgaminti aktyvumo modelius ir atpažinti savo sąmonės ribose objektus ir taikinius.

Tai bus paskutinis mano straipsnis, padalintas į kelias dalis. Bet jeigu įdomu, galėčiau dėti čia juos  ir toliau. Būtų aiškesni kai kurie mano pasisakymai diskusijose. Nes kartais bandoma pavaizduoti, kad nusišneku. Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

4. Pirmoji filosofija

4.1 Niekio materializacija

Fizikos kaip tikrovės aprašymo kalbos esmė yra viso pasaulio skaldymas į parametrus, parametrų susiejimas į formules ir lygtis bei jų matematizavimas. Formulėse naudojami du pagrindiniai metodai: paprastų parametrų sujungimas į sudėtinius arba parametro veikimas su kokiu nors operatoriumi, kuris suteikia jam kokią nors matematinę ir, atitinkamai, fizinę struktūrą. Parametrai sujungiami taip: a) p2/2m = K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba b) temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi grad T, kuris parodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių. Lygties pagrindinė paskirtis yra parodyti „kiek yra kokio nors parametro dalių", o tai reiškia, kad jis išreiškiamas skaičiumi. Sudėtingesnėse struktūrose atskleidžiamos ir kitokios savybės, pavyzdžiui, kokie transformacijų dėsniai ir savybės, kaip struktūros klasifikuojamos ir pan. Bet svarbiausia - teisingos teorijos galimybė numatyti fizikinės sistemos evoliuciją neatliekant eksperimentų. Jeigu patikrinus spėjimus/skaičiavimus, jie pasitvirtina - hipotezė laikoma teisinga.

Gali kilti klausimas, ar fizikai yra kokios nors ribos? Kitaip sakant, ar prieš tai apibrėžta sistema pritaikoma bet kokiai realybei - parametrizavimas, dalinimas į skaičius, skaičių jungimas naudojant aritmetinius veiksmus ir pan.? Pavyzdžiui, teigiama kad sąmonė šiuo metodu nepaaiškinama, juo labiau dvasia ir dvasinis pasaulis. Šis požiūris vadinama dualistiniu modeliu, pagal kurį yra du niekaip nesusiję ir nesusiejami pasauliai, ir bandyti dvasiai pritaikyti fizikinį modelį, tokį patį, kuris naudojamas aprašant „grubią" materija, yra beprasmiškas užsiėmimas. Negana to, taip traktuoti žmogų pavojinga, nes pagal tokią technologinę ideologiją žmogus paverčiamas „techniniu daiktu", kurį galima siekti valdyti kaip mašiną. Pavojus aišku yra, žinau net, kad yra slaptas planas, pagal kurį siekiama pasukti civilizacijos raidą šia kryptimi, bet viskas priklauso nuo žmonių. :Be pavojaus yra ir galimybė geriau suprasti save ir mus supantį pasaulį. Toks požiūris daugiau būdingas ezoteriniam mokslui, kuris nerodomas visuomenėje. Mokslininkai šias teorijas žino, bet kalbant ne apie specialistus, tokį supratimą turi tiktai vienetai. Tam reikia savarankiškai domėtis ir pačiam sieti informaciją, kuri kol kas daugmaž prieinama laisvai.

Toks mąstymas, kuris sielą paverčia parametru (sakykime S), gali atrodyti nepriimtinas, nes tokia kalba, kokią naudoja matematikai, prieštarauja jos esmei ir prigimčiai. S laikyti „lauko struktūra", kuris yra tam tikra substancijos ir energijos forma; S dalinti į dalis ir skaičiuoti, kiek yra energijos pagal pasirinktą matavimo vienetą; aiškintis, kokie smulkesni substancijos grupės parametrai - gradientai, mikro-jėgos, indukcijos mechanizmai; kaip sukonstruota sistema ir kaip ją rekonstruoti, - neįprasta, bet seniai organizacijos struktūrose kasdienybė. Toks požiūris yra techninis požiūris į sielą, kuris ją pažemina, nes techniniai daiktai laikomi žemesnio rango negu gamtiniai. Tačiau tai nėra vienintelis galimas įspūdis, nors jis labiausiai paplitęs, nes ateina iš praktikos. Konceptuali fizika gali priartėti prie labai abstrakčios filosofijos formų, kuriomis realybės fenomenai aprašomi naudojant pažangų intelektą; taip pat, matematika ne tokia jau paprasta ir visiems suprantama, todėl ir jos objektas netampa tokiu nuvalkiotu, kaip galėtų atrodyti. Vadinasi, daug kas priklauso nuo sugebėjimo informaciją tinkamai pateikti. Ir tai ypač aktualu ezoteriniame moksle, kuris naudojamas įvairiose organizacijose, kur mokslo ir dvasinio pasaulio sujungimas net paverčiamas kulto objektu.

Matematika ir fizika taip pat yra „dvasinis" pasaulis, nes kyla iš tos žmogaus vietos, kuri tiesiogiai susijusi su dvasia. Tai yra sąmonė, mąstymas, protas ir pan., kitaip sakant, visas kognityvinis procesas, kuris prieš-pastatomas jusliniam pasauliui. Dvasios pagrindinės apraiškos yra „dvasinė" vaizduotė, kalba, mąstymas, prisiminimas, kurie parodo gelmę, ateinančią iš „antros pradžios", kaip yra išsireiškęs žinomas filosofas. Žodžiai, turintys referenciją, nukreiptą į šią pradžią, laikomi dvasiniais. Ir kita vertus, žodžiai, nukreipti į juslinį pasaulį, visi yra fiziniai, kūniški žodžiai. Yra ir santykių žodžiai, kurie visada abstraktūs, net jeigu kyla iš fizinio pasaulio, nepaisant to, ši kryptis jiems suteikia materialumo aureolę. Iš to seka, kad ši kalba yra dvasios kalba. Nors iš pradžių ji buvo skirta aprašyti objektyviam pasauliui, visada ateina toks momentas, kai kūrinys atsukamas prieš kūrėją. Tad galima bandyti jį pritaikyti sau ir sukurti tokį savo paties „modelį", koks kažkada atrodė tinkamas tik fizinei tikrovei. Tai problemiška, bet yra ir pliusų. Problema kyla iš to, kad dvasią gali kilti pagunda laikyti niekiu, dėl jos specifinės fenomenologijos. Šis „niekingumas" susijęs su tuo, kad mintis arba vaizdinys, skaidrus, permatomas, minkštas, kintamas, keičiamas, abstraktus, susijęs su santykine realybe, todėl gali atrodyti, kad tai iliuzija surišta su kažkuo niekingu, arba niekiu. Tai atsispindi ir toje kalboje, kuri ateina iš dvasinių pasaulių - ji paženklinta šiomis „niekingomis" savybėmis, negana to - primeta šį niekingumą išorinei realybei ir, jau visiška „katastrofa", jeigu ši kalba atsukama prieš save pačią, nes taip gaunamas dvigubas niekingumas, kuris tapatinamas su susinaikinimu… Tačiau viskas yra ne būtinai taip.

Ši matematikų ir fizikų kalba, pagal tokią logiką, apibūdinama kaip niekio falsifikacija. Tačiau moksle buvo sukurtos priemonės, kurios pasuka situaciją priešinga kryptimi - iš niekio falsifikacijos, prie niekio materializacijos. Transcendentalumas ne tik falsifikuojamas, bet ir materializuojamas. Tai įvyko su elektromagnetinėmis bangomis, kurios turi platų spektrą, nors „matomas" tik labai siauras optinis ruožas. Dabar turime matavimo prietaisus, kurie gali aprėpti visą spektrą, nors didžioji jo dalis nematoma jokiu organu. Nematoma ir nepatiriama - vadinasi niekis. Bandyti apie tai samprotauti ir kurti teorijas prilygsta šio niekio falsifikavimui. Bet tai netiesa, nes sukurtos komunikacijos technologijos įrodo jų realumą ir netgi praktinio pritaikymo galimybes: perduoda balsą, vaizdą, ir bet kokią kitokią informaciją, leidžia daryti poveikį ir naudoti įvairiose srityse. Kaip niekiui, tai suteikia per daug realumo ir materialumo. Visą šią logiką galima perkelti ir į kitas sritis, į tai, kas nematoma, bet nepaisant to yra, ir nebūtinai kaip niekis, nes galima įsivaizduoti technologijas, su kuriomis šis niekis materializuojamas, taip pat ir transcendentalumas arba dvasia. Šios sritys yra tik fenomenologinis arba patyrimo niekis, bet ontologiniu požiūriu - substanciali būtis; fizikos terminais - materija, filosofijos - substancija.

Transcendentalumas - nėra niekis. Jis toks gali atrodyti tik todėl, kad sąmonės suvokimo galimybės ribotos. :Transcendentalumas nėra reprezentuojamas kaip masyvi, kieta, užpildyta realybė; mes daugiau susiduriame su jo idealizuotais abstraktais ir tuo, kaip jis veikia, ne tuo kaip atrodo. Dėl šios priežasties gali atsirasti iliuzija, kad jis nesubstancialus. Tačiau sveikas protas ir logika verčia visoje tikrovėje ieškoti vienio, pagal kurį visos realybės kyla iš to paties bendro pagrindo, taip pat ir transcendentalumas iš tos pačios transcendencijos, kuri tiekia informaciją ir „objektyvaus" pasaulio modeliui sąmonėje. Vadinasi, yra viena transcendencija, kuri kažkokiame taške išsišakoja ir viena šaka į sąmonę ateina kaip transcendentalumas ir dvasia, o kita šaka - kaip kūnas ir kūniškas pasaulis. Niekingumo nėra nei objektyvioje realybėje (Esme), nei transcendentalinėje (Niekyje). Nors žiūrint ne į esmę ir pagrindą, bet į paviršines savybes, gali atrodyti kitaip.

4.2 Metafizika fizikos moksle

Kvantinių laukų teorija yra šių dienų mokslinė metafizika, nes didelė „Standartinio modelio" dalis atskleidžiama metodais, panašiais į metafizinius. Kadangi metafizika pagal Aristotelį yra pirmoji filosofija, kuri nagrinėja tikrovės pagrindą, tai metafiziniai kvantinių laukų teorijos elementai suartina ją su filosofiniu, o tiksliau metafiziniu mąstymu. Metodai gali skirtis, bet tema ir objektas sutampa. Šis ryšys įmanomas todėl, kad daug kur empiriniai eksperimentai neįmanomi, tad belieka naudotis vienintele likusia priemone, kuri yra protas. Kvantinių laukų teorija turi pakankamai tvirtą pagrindą įprastinėje apibrėžtoje realybėje, kuri aprašoma Niutono vektorinės mechanikos, - pavyzdžiui, kvantinio lauko Lagranžianas, susivedantis į antrą Niutono dėsnį, - tačiau taip pat yra daug teorinių arba spekuliatyvių elementų, kai naudojami racionalūs kriterijai, paimti iš logikos arba matematikos. T.y., jeigu įrodoma matematiniais arba loginiais metodais, net nepatikrinus empiriškai, laikoma, kad principas tikroviškas. Šitaip kuriama teorinė fizika, kuri iš esmės yra ne kas kita, kaip fizikos filosofija. Su filosofija teorinė fizika susijusi dar ir dėl to, kad teorija tiesiogiai nesurišta su jokiu technologiniu ar techniniu pasauliu, nebent ta prasme, kad įvairūs įtaisai ir techninės priemonės naudojamos eksperimentuose ir tiekia duomenis abstrakčiam įvertinimui ir sujungimui prote.

Kvantinio lauko teorijoje yra daug elementų, kurie niekaip nepatiriami, bet paprasčiausiai postuluojami ir laikomi aksiomomis. Net jeigu daug ką galima išmatuoti, niekas nėra matęs paties „lauko" arba „kvanto" kaip harmoninio osciliatoriaus arba atsiradimo ir išnykimo operatorių, Planko konstantos ir pan. Kai kurie laukai yra tik teoriniai, pavyzdžiui, Higgso arba aksionų laukas. Aš kalbu apie „gnostinę braną", kuri sudaryta iš įvairių gnostinių, arba su informacijos reprezentavimu ir pažinimu susijusių, laukų. Žinoma, akimis aš šios branos nesu matęs, nes akis yra jutiklis, kuris reaguoja tik į optinio spektro fotonus. Bet yra ir kitų būdų, kurie pirmiausiai yra technologiniai, ir be abejo, yra galimybės, susijusios su paslėptomis žmogaus sąmonės galiomis, kurios žmonėms nerodomos, nes yra norinčių jas pasisavinti. Ribotą fenomenologinį pasaulėvaizdį išplečia mokslas, atveriantis tuos sluoksnius, kurie nepažįstami kūniškai, nes akis yra „kūnas", bet pažįstami dvasiškai, nors mokslininkai šio žodžio nemėgsta ir sieja jį arba su religiniais žmogaus vaizdiniais, arba su etika. O mokslas, teigiama, nėra nei religija, nei etika. Tai, galbūt, yra didžiausias jo trūkumas, nes šitaip jis žmogaus gyvenime tampa daugiau naudos ir praktikos logikos dalis, nei dvasios. Čia iškyla natūralus skirtumas tarp žmonių, kurie tik naudoja technologijas ir tų, kurie tas technologijas kuria savo dvasioje. Šių tipų santykis su „teorija" ir „praktika" skirtingas.

Visa tai reiškia, kad žodžių pakeitimas raidėmis - ne toks jau baisus. Juk žodis Dievas arba Dievai taip pat yra tik ženklų eilutė, kuri yra tik nuoroda į tam tikras sritis žmogaus sąmonėje, kur atsiveria realybė pavadinta Dievo vardu, bet vardas - ne pats Dievas. Kadaise kalba taip pat galėjo būti neįprasta, net garbinimo objekto „pažeminimas" pavadinant kalbos ženklų raižiniais. Tačiau žynių luomas, laikui bėgant, pamatė tokios priemonės naudą ir paskelbė kalbą dieviška. Tokia pati dieviška kalba Iliuminatams yra matematika ir fizika, nes ji leidžia parodyti tas žmogaus pasaulio dalis ir vietas, kurios asocijuojamos su garbintinu šventumu. Tarp raidžių sekos ir skaičių sekos - ne toks jau didelis skirtumas, ir abi ženklų sistemas galima sėkmingai naudoti tam pačiam tikslui. Tai nereiškia, kad religija ir fizika sutampa 1:1, skiriasi požiūris į pažinimą ir pažinimo objektą taip pat - naudojami metodai. :Skirtinga principų postulavimo forma, aiškinimai, reikalavimai, įrodymai ir pateikimo forma. Bet svarbu ne tai. Svarbiausia, kad siekinys tas pats ir jeigu jis „objektyvus", tai neturėtų priklausyti nuo pažinimo metodų; tai turi būti tik toks skirtumas koks yra tarp kalbų: pasakojimas vienas, bet jį galima papasakoti 100 kalbų. Nuo to, kokia kalba naudojama, pati istorija nepriklauso ir ji turi visada likti ta pati. Taigi pirminę pasaulio priežastį buvo bandoma išsiaiškinti mituose, religiniuose pasakojimuose, filosofijoje ir moksle. Bet nuo to, kaip aiškinama, kaip jau buvo sakyta, realybė negali priklausyti arba ji nebūtų realybe, greičiau žmogaus kognityvinių fantazijų kūrinys. Tačiau mokslas - nėra vien fantazijos, nes fenomenologinis niekis moksle gali būti materializuotas.

Kita vertus, posakis „fizikos metafizika" gali skambėti keistai, nes ji tuo pat metu būtų ir ji pati ir tai, kas yra anapus jos. Bet tai tik terminų pasirinkimo problema, kuri ateina iš tradicijos. Pirmiausia, fizika yra tik tam tikra jos atmaina, konkrečiai Aristotelio fizika. Jos požiūriu visa naujoji fizika yra „metafizinė", nes Aristotelio teorijas seniai peržengė. Be to, pats Aristotelis šio termino nenaudojo, jį sugalvojo žmogus, tvarkęs filosofo rašytinį palikimą. Tuo tarpu Aristotelis kalbėjo apie pirmąją filosofiją. Priėmus šį variantą, problemos nelieka ir be jokio prieštaravimo ar painiavos kvantinių laukų fiziką galima vadinti šių laikų pirmąja filosofija, nes tikrovės pagrindas aiškinamas kaip laukų samplaika, iš kurių atsiranda visi lokalūs ir nelokalūs pasauliai. Pirmoji filosofija siekia paaiškinti viską, bet dabar žinome, kad ji nėra užbaigta ir nebus užbaigta niekada, nes realybė neišsemiama ir žmogus niekada nepasieks tokių egzistencijos formų, kad galėtų pamatyti ir aprėpti viską. Galima trokšti tik maksimalaus įmanomo sąmonės išplėtimo, leidžiančio pamatyti daugiau tikrovės, kad nebūtų švaistoma unikali proga, kuri gali niekada ir nepasikartoti. Bent jau to užtikrintai negalime žinoti. Ši tikrovės sandara mano įraše vadinama „realybės sluoksniais", kurių tikro skaičiaus niekas nežino; o žmogus apsigyvenęs tik pirmame iš jų, kuris yra jo kaip kūniškos būtybės namai. Visas pasaulis tuo neužsibaigia, bet užsibaigia žmogaus galimybės matyti. Todėl tenka ieškoti būdų kaip šį „niekį" materializuoti, kad gelmė būtų atverta bent netiesioginiais būdais.

Žinoma, nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad klasikinė filosofija turi labai daug bendro su moderniausia kvantine mechanika. Jos yra labai skirtingos, net prieštarauja viena kitai, arba kitaip - nesuderinamos, tačiau aš norėjau pabrėžti pačią intenciją ir objektą. Intencija visur yra paaiškinti, o objektas - tikrovės paslaptys. Šiais aspektais ir klasikinė filosofija, ir pati moderniausia fizika - sutampa, bet eina link savo tikslo skirtingais keliais. Kelių turėtų būti begalės, bet šiuo metu, iš tradicijos žmonijai žinomi tik šie. Kelias daug ką pakeičia, tačiau pati substancija skirtinga būti negali, skirtingos tik formos ir situacijos, kurios be to aprašomos skirtingomis kalbomis. Bet akivaizdu, kad kalba tėra tikrovės paviršius, lemiantis tik tai, kaip ji suvokiama, bet ne tai, kas ji yra. Epistemologinių sistemų gali būti begalybė, bet ontologija neišvengiamai turi būti ta pati, nepriklausomai nuo to, per kokias akis būtis ir esiniai matomi. Ir pagrindinė mintis: kvantinių laukų teorija daugiau priklauso epistemologinei teorijai, nes tiesiogiai ontologija nepatiriama, tad belieka viena išeiti, rekonstruoti ją epistemologinėmis priemonėmis, kurios yra „lauko", „kvanto", „sąveikos", „ryšio", „energijos" sąvokos.

4.3 Ženklai ir sielos gelmė

Sielos „moksle" vyrauja dvi pagrindinės teorijų grupės, viena kurių yra monistinė, o kita - dualistinė. Monistinis modelis tapatina ją su materija ir tvirtina, kad ji tėra tam tikra materijos būsena, kažkaip gebanti atvaizduoti supantį pasaulį. Pagal šią hipotezę, siela yra pirmo realybės sluoksnio, kurį aiškina fizikų „Standartinis modelis", forma, tam tikras vietinis išsišakojimas, kurio visos galimybės išsemiamos pirmo sluoksnio fizikos. Šį požiūrį galima atvaizduoti tokiu paveikslėliu:

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2015/07/zmogaus-paslaptis-2015-1.jpg)

Čia pavaizduota sistema, kuri aprašoma „Standartiniame modelyje", sudarytame iš Kvantinės elektrodinamikos (KED), Kvantinės chromodinamikos (KChD), Kvantinės silpnosios sąveikos (KSD), gravitacijos teorijos ir Higgso lauko dinamikos (HLD), kuri yra materijos masės šaltinis. Tai yra pirmas sluoksnis, kuris fizikų gerai ištyrinėtas, ir pakankamai tiksliai paaiškina supantį pasaulį. Matome, kad šis sluoksnis pirmiausiai pereina į kūno sandarą, kurią galima aiškinti naudojant „Standartinio modelio" kvantinių laukų teorijas. Šis modelis redukcionistiniu vadinamas todėl, kad sielą bandoma redukuoti tik į tokias sąveikas ignoruojant tai, kad jos atsiradimui reikia labai specifinių laukų savybių, kurių „Standartiniame modelyje" nėra. Nepaisant to, siela laikoma tik iš kūno sandaros ateinantis pirmo sluoksnio išsišakojimas, kuris sukuria tam tikrą būseną (pirmiausiai per KED lauką), laikomą psichinės žmogaus veiklos pagrindu. Tam yra šioks toks pagrindas, nes psichika neatskiriama nuo smegenų, kurios yra pirmo sluoksnio laukuose atsirandantis „organas", bet tai nereiškia, kad už pirmo sluoksnio nėra jokių kitų sluoksnių, kurie labiau atitinka sielos kūrimui keliamus reikalavimus.

Pagal šį modelį, mus supantis pasaulis, kurį vadinu fenomenologiniu, įsiterpia tarp kūno ir sąmonės ir yra tam tikra būsena arba energetinis burbulas, kurio ertmėje atsiranda supančio pasaulio kopija, kurioje gyvena kiekvieno žmogaus sąmonė. Tikras kūnas yra anapus šio fenomenologinio modelio ir priklauso transcendencijos, arba pirminės tikrovės, pirmam sluoksniui. Į fenomenologiją šiame įraše nesigilinsiu, nes tai padaryta kituose įrašuose kur struktūros aprašytos pakankamai plačiai. Matome, kad antrinė tikrovė šiek tiek pasislinkusi nuo tikros transcendencijos, ir su ja tiesiogiai šiame modelyje nesąveikauja. Arba kitaip sakant, ji yra kaip mikroschemų kuriamas atvaizdas, kuris neturi jokio grįžtamojo ryšio į jas. Nors tam prieštarauja kai kurie visiems žinomi faktai, tačiau į tai šį kartą - nesigilinsiu. Šis modelis taip pat numato, kad yra ir kitų, gilesnių sluoksnių galimybė, kurie paveikslėlyje pažymėti kaip antras, trečias sluoksnis ir t.t. Tačiau jie fantominiai, niekaip nepatiriami ir nematuojami, nes su pirmu sluoksniu sąveikauja silpnai, todėl mokslininkų nedomina, laikomi netikrais ir ignoruojami, o jeigu kas bando kurti teoriją, naudodami protą ir analogiją, apšaukiami pseudo-mokslininkais ir šarlatanais. Tikima, kad šie sluoksniai įmanomi, bet mokslui niekaip nepasiekiami.

Prie viso to reikia pridurti, kad fizinių objektų aprašymo pagrindas yra KED ir su šiais laukais susijusi fizikinės chemijos teorija. Nes tiek gyvi, tiek negyvi objektai sudaryti iš Cheminių elementų lentelės atomų, kurie yra materialus organizmo substancijos pamatas. Chemija iš esmės yra tik jėgų tarp elektronų debesų ryšiai, medijuojami virtualių fotonų, kurie medžiagoje sukuria procesus, kuriuos galima paaiškinti net klasikinės elektrodinamikos teorijomis. Kitaip sakant, yra neigiamą krūvį turintys elektronų lauko debesys, prie kurių prikabinti teigiamą krūvį turintys branduoliai, šie ir sukuria substancijoje elektrinius (E), magnetinius (B), fotonų (γ) laukus ir krūvių sutankėjimus bei sroves. Ši chemija pagrįsta anglies atomų struktūromis, kurios yra organinės chemijos pagrindas. Traukos ir stūmos jėgos tarp krūvių sukuria laukų kaip substancijos ir energijos sutankėjimus, kurie yra tiek neorganinio pasaulio, tiek gyvūnų pasaulio pagrindas. Kitaip sakant, organizmų fizikiniam aprašymui iki tam tikro laipsnio užtenka ir bendrosios fizikos: klasikinės mechanikos, elektrodinamikos, termodinamikos, chemijos, gravitacijos teorijų ir pan. Kūną galima veikti srove, fotonų srautais, jame galima indukuoti šiluminius reiškinius, raumenų ir smegenų darbui daryti poveikį įtakojant chemines reakcijas ir visas kitas klasikines ir modernias fizikos priemones. Tas pats daroma ir aprašant psichikos veikimą, čia ypač pasitelkiant elektrodinamikos priemones. Tačiau šiuo klausimu, pirmo sluoksnio fizikos teorijos pasakyti gali nedaug.

Aš vadovaujuosi įsitikinimu, kad šis modelis nėra šiuo metu vienintelis įmanomas ir kad žinomų sluoksnių skaičių reikia išplėsti bent vienu papildomu. Tai yra, aš laikau, kad sąmonė nėra pirmo sluoksnio speciali būsena ir jo primityvus išsišakojimas, kuris įvyksta tik smegenų lygmenyje. Aš laikau, kad sąmonė turi savo kvantinį lauką ir kad yra ne tik lokali struktūra, bet šis laukas yra ištisas „kosmosas", kurį galima prilyginti fizinio pasaulio kosmosui. Paveikslėlis atrodo taip:

(https://psichotronika.files.wordpress.com/2015/07/zmogaus-paslaptis-2015-2.jpg)

Šis paveikslėlis panašus į prieš tai pateiktą, skirtumas tik tas, kad antras gnostinis sluoksnis ateina ne iš išsišakojimo smegenyse, bet iš pirminės tikrovė arba transcendencijos, ir kad ši realybė koreliuota su fizine realybe. Kitaip sakant, gali formuoti savo informacines struktūras ir koreliuoti jas su  organiniais dariniais fiziniame pasaulyje. Kad būtų įmanoma sąveika, turi būti portalo ir informacijos pernašos mechanizmas, aprašomas fizikiniais modeliais. Kūnas yra išorėje arba pirmame U formos sluoksnyje, kur vyksta fizikos ir chemijos aprašomi procesai, tačiau jame yra ir gilesnės realybės, kurios yra paralelinės šiems fiziniams laukams ir turi savo pasaulius, kuriuose galioja kiti dėsniai; kiek tai susiję su siela arba psichika - informaciniai procesai. Nes gnostinės branos pagrindinė paskirtis rinkti, apdoroti ir atvaizduoti informaciją, kam reikia visiškai kitokio tipo laukų, nei koks nors elektronų, kvarkų arba fotonų laukas. Pagal tai, ką skelbia vieša fizika, šiuo metu gnostinių branų materializuoti jokiais procesais neįmanoma, nors tai nuolatos vyksta kiekvieno žmogaus smegenyse. Tai yra, žmogus apie šį sluoksnį žino iš savo vidinės patirties, tik nesugeba šios realybės aprašyti matematiniais ir fizikiniais metodais. Tačiau tai ne visa tiesa, nes šios paslaptys yra slepiamos nuo visuomenės ir yra tam tikros organizacijos, kurioms prieinamos tokios technologijos. Apskritai, žinių lygis priklauso nuo egzistencinio rango - kuo jis aukštesnis, tuo sąmonė aprėpia daugiau realybių (kitaip - sluoksnių). Žemiausias lygis yra tiesioginė fenomenologija, formų pasaulis ir šiam pasauliui aprašyti skirta natūrali, buitinė kalba. Tokiai sąmonei nei teoriniai, nei praktiniai „anapus" neprieinami. Geriausiu atveju, kokiu nors primityviu, religiniu variantu (kalbant apie religijos variantą, kuris skirtas kaimo bobutei).

Apibendrinant, įdomu tai, kad telepatija įmanoma abiem variantais, nes pirmame sluoksnyje įmanoma technologinė telepatija, kurios formas galima perduoti elektromagnetinėmis bangomis, o antrame sluoksnyje - natūrali, fenomenologinė telepatija, nes sąmonės turi savo atskirą realybę, kuria gali laisvai keliauti nesusiję informacijos pluoštai. Tik norint tai pasiekti, reikia atidaryti trečią signalinę sistemą, kuri valdomų žmonių sluoksnyje - užblokuota. O jeigu ir naudojama, tai tik prieš žmogų: informacijos pavogimui arba susidorojimui su juo. Tai - kriminalinio transhumanizmo mafijos nusikaltimai.

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 02:11:07<...>

Apjungiant visus straipsnius.
Nebūtinai reikia tikėti logika ir vadovautis vien logika, nes išėjus iš logikos neveikia fizinis ir matematinis pasaulis. Kaip priedėliai suklaidinimui, parametrai yra skirti nustatyti galingumui, jėgai ir t.t. (pasigerėti mūsų 'akiai'). Aš manau, reikia reformuoti savo sugebėjimus išsisukti iš 'loginio paveikimo įtakos sferos', bet tuo pat metu nepakliūti į logikos spąstus, kada per baimę, bijoma atmesti logiškų idėjų ir dar labiau logika gali pakenkti klastodama realybę.

Šaltiniai nėra tokie patikimi kaip atrodo (o iš jų per-gaminama realybė). Ir apskritai visa fizika ir matematika yra atvirkštinė, pirma surandami prametrai, vėliau ieškoma kaip juos pritaikyti praktiškai ir tada viskas vyksta nuosekliai (pagal planą). Tokiu būdu atsiranda kaip pavergti sąmonę nemanyti kitaip. Taip prarandami kiti suvokimo variantai ir tuo pačiu nesužinoma ką reikia sužinoti. Sužinoti reikia (kas ir kaip veikia 'už-šalyje').

Tam tikrus reiškius galima išmokti per ieškojimą: ne savęs, ne prigimties ir tuo labiau visų žinomų dalykų (bandant rasti atitikmenis), bet per žinojimą kur ieškoti, kas mus išmokina tam tikru momentu taip (kvailai) pasielgti. Tikėjimas gali būti išmainytas į užtikrintą žinojimą, nes pagal mane tikėjimas atitinka (spėliojimo lygį).

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 02:11:07Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

Jeigu nori, kad liktum suprastas, rašyk žmonių kalba. Popsiškai, kad galėtu suprasti ir tie, kurie nėra išstudijavę "didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo veikimo principo."

Ne kartą tau tai sakė.

Kol neįsiklausysi, tol tavo tekstai bus įdomūs tik tau.

Sėkmes.

Citata iš: Iš šalies  balandžio 20, 2016, 12:36:37Kol neįsiklausysi, tol tavo tekstai bus įdomūs tik tau.

Nieko nebus, pasiimti turėsi pats, o jeigu nesugebėsi - tavo problema. Kiti pasiims ir tu liksi uodegoje.

Sėkmės ir tau.

nepyk, bet paskutinis postas priminė šitą:
(https://otvet.imgsmail.ru/download/ee0339d43ef3afa0ff3aadd757aa0df4_i-159.jpg)

Tad prašau nežeminti oponentų. Tai įspėjimas.

Citata iš: paragraf 78  balandžio 20, 2016, 13:29:29Tad prašau nežeminti oponentų. Tai įspėjimas.

Nėra problemos, jeigu nenorite protingo oponento, galiu iš viso čia nesilankyti. Tada banink iš karto, nes matau kad kai kam čia pasidariau rakštis. O internete reikštis vietų yra pakankamai.

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:27:37Nieko nebus, pasiimti turėsi pats, o jeigu nesugebėsi - tavo problema. Kiti pasiims ir tu liksi uodegoje.

Sėkmės ir tau.

Ar tikrai manai, kad žmonės ims nagrinėti ir analizuoti tavo pateikiamą informaciją tik tam, kad ją suprastu? Nebuk naivus.

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:34:43O internete reikštis vietų yra pakankamai.

Užsienyje tikrai taip. Lietuvoje susiklostė viskas taip, kad deja nėra tų vietų.

Autorius teisus. Jeigu kas nors nores, tai pasidomes papildomai. As asmeniskai kai pamatau tekste kazka panasaus:

CitataParametrai sujungiami taip: a) p2/2m = K (kinetinės energijos ryšys su impulsu) arba b) temperatūros parametras T veikiamas operatoriumi grad T, kuris parodo jos didėjimo arba mažėjimo kryptį/vektorių.

suprantu, kad tai ne man ir net nesigilinu :D

Citata iš: Teroras  balandžio 20, 2016, 14:24:25Autorius teisus. Jeigu kas nors nores, tai pasidomes papildomai. As asmeniskai kai pamatau tekste kazka panasaus: abraabraabra, suprantu, kad tai ne man ir net nesigilinu.

Tikrai suklydau, nesupratęs, kad patekau į vaikų darželį. Manau problema išsispręstų jei būtų privaloma savo paskyroje nurodyti į kurią vartotojas eina klasę. Nes vaikų darželyje vidurinės mokyklos fizika iš tikro per daug sudėtinga. Arba reikėtų riboti ikimokyklinukų registraciją, nes paskui forumu nusivilia daug protingų žmonių.

Arogancija miegoti netrukdo?

Beje, riboti "ikimokiklinukų" registraciją būtų labai nenaudinga tau pačiam. Kaip kitaip galėtum primetinėti genijų? Labai abejoju, ar tikrų fizikų auditorijoje sulauktum nors minimalaus pasisekimo.

Ten juk būtų fizikų ir kitų mokslininkų sąmokslas, sukurtas nuslėpti tikrąją realybę, suprastą ir išaiškintą tik tavęs.

Vienur ikimokiklinukai nieko nesupranta, kitur supranta ir galbūt pritaria, bet apsimeta, kad klysti. Sunku gi tau :(

Na, bet čia bent keletas ikimokiklinukų gali būti apiburti daugybės mokslinių frazuočių, sudėtingų žodžių ir painių teorijų. Taip ir bent šiokį tokį autoritetą tarp kai kurių žmonių užsitarnauti galima :)

Blemba, nezinojau, kad norint nagrineti anomalijas ir paranormalius reiskinius reikia tureti fiziko diploma... *bega prasyti administratoriu istrinti forumo profili, kad anomalijoje liktu vien protingi zmones kuriu galvoje imontuoti implantai*

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 02:11:07Parašykite savo nuomonę ir aš į ją atsižvelgsiu.

Kam tokius klausimus uzduoti jeigu nemoki priimti kitu zmoniu nuomoniu? Paklausei, tau atsake. Gaila, bet nesi pasaulio bamba - to tikriausiai taves fizika neismoke.

Esmė tame, kad talpink tu ką nori, diskutuok su kuo nori, tik neįžeidinėk oponentų. Tai nieko diskusijai nieko gero neduoda. Anomalijos forumas atviras visokiom idėjom ir niekas niekam čia rakštis nėra. Dėl nuomonės čia nebuvo blokuotas nei vienas. Tačiau nemandagus elgesys pas mus netoleruojamas ir nesvarbu koks tu nepripažintas genijus esi, mandagumas čia privalomas. Tai tiek :)

P.S. Sunku matomai kai visi žmonės kaip žmonės, o tu vienas kaip dievas

@TinSoldier pasidomėk dar kartą pagrindinėmis argumentacijos klaidomis, kad suprastum ką darai ne taip, o tada atsakyk į temą, konkrečiai. Kuri vieta tau užkliuvo, Ir iš ko fizikų auditorija tik pasijuoktų? Greičiau iš to, kad žmonės net nežino elementarios kinetinės energijos formulės ir kas yra gradientas - dviejų raidžių dalyba.

Čia yra toks supaprastintas variantas, kad turėtų suprasti net vaikai. Tik problema, su kuria čia susiduriu (tikra problema), yra ta, kad kažkodėl žmonės įpratę neišmanymą statyti aukščiau už išmanymą ir įsivaizduoti, kad pasistengti turi ne jie, o kažkas kitas.

O jeigu kam iš tikro labai sunku, tai pasirinkimas paprastas - iš viso neskaityti, o ne reikšti pretenzijas. Nes atsidaryti puslapį ir skaityti "Klajuno skyrelį" neverčia niekas.

Pretenziju niekas nereiskia. Paprasei nuomoniu, tau nuomones ir parase. Nesugebi nuomoniu priimti, tavo problema.

Nežinau kaip kitiems, bet nematau nieko čia nesuprantamo. Ir šiaip pateiktis gana unikali ir gana aiški. Paprastai, sako tik tie, kurie tingi pasiguglinti sąvokas, (pvz: fotonas, sąmonė ir t.t.), kad niekas neaišku.

Tai, kaip ir galima kaltinti tik save, jei tikrai tingisi ieškoti sąvokų paaiškinimų ir padiskutuoti intelektualiomis temomis, kad ir kvantine fizika.

Citata iš: Teroras  balandžio 20, 2016, 15:49:39Pretenziju niekas nereiskia. Paprasei nuomoniu, tau nuomones ir parase. Nesugebi nuomoniu priimti, tavo problema.

Tai tikrai ne jo problema, matomai, kaip ir sakiau, komentuojantys prisitingi paieškoti, ką reiškia sąvokos ir skaito nesuprasdami esmės. O to padaryti prisitingi. Bet tada iš kur yra tas noras rašyti komentarus nieko nesuvokiant apie nagrinėjamą temą?

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 15:46:11@TinSoldier pasidomėk dar kartą pagrindinėmis argumentacijos klaidomis, kad suprastum ką darai ne taip, o tada atsakyk į temą, konkrečiai. Kuri vieta tau užkliuvo, Ir iš ko fizikų auditorija tik pasijuoktų? Greičiau iš to, kad žmonės net nežino elementarios kinetinės energijos formulės ir kas yra gradientas - dviejų raidžių dalyba.

Aš nesu fizikas ir net nesiruošiu vaidinti, kad ją gerai išmanau. Tačiau kai kurios išvados iš tavo apmąstymų, teorijų, lygčių ir t.t., jeigu teisingos, neabejotinai vertos Nobelio premijos. O atsiverčiu čia: https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Nobel_laureates_by_country#Lithuania kaip nėra, taip nėra tavo pavardės. Aboliučiai akivaizdu, kad ne dėl kuklumo nereiški pretenzijų į šį įvertinimą. Taviškė priežastis galbūt pasaulinis sąmokslas, man priežastis atrodo kiek kitokia :)

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 15:46:11Tik problema, su kuria čia susiduriu (tikra problema), yra ta, kad kažkodėl žmonės įpratę neišmanymą statyti aukščiau už išmanymą ir įsivaizduoti, kad pasistengti turi ne jie, o kažkas kitas.

O jeigu kam iš tikro labai sunku, tai pasirinkimas paprastas - iš viso neskaityti, o ne reikšti pretenzijas. Nes atsidaryti puslapį ir skaityti "Klajuno skyrelį" neverčia niekas.

Su tuo galėčiau sutikti. Jeigu ne toks šleikščiai arogantiškas taviškis savęs pateikimas :)

Citata iš: TinSoldier  balandžio 20, 2016, 16:01:01Jeigu ne toks šleikščiai arogantiškas taviškis savęs pateikimas

Laukiam, kad lygesnis už lygius taip pat gaus 10 įspėjimo taškų. Bet ar besulauksim?

Juokinga dėl ko prasidėjo nesutarimai. Pateiksiu analogišką pavyzdį:

Žmogus paklausia kokia spalva jums labiau patinka: raudona ar mėlyna?

Visi jam atsakytų, kad raudona. Žmogus ant visų supyksta, nes jam patinka mėlyna.

Absurdas kažkoks :D

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 16:13:05Laukiam, kad lygesnis už lygius taip pat gaus 10 įspėjimo taškų. Bet ar besulauksim?

Nemanau, kad čia buvo tavęs žeminimas. Kita vertus, nemanau, kad ir tu prieš tai kažką žeminai. Tad gal ir visai teisinga būtų gaut man tą įspėjimą, vardan lygybės :D

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:34:43Nėra problemos, jeigu nenorite protingo oponento, galiu iš viso čia nesilankyti. Tada banink iš karto, nes matau kad kai kam čia pasidariau rakštis. O internete reikštis vietų yra pakankamai.

Citata iš: klajunas  balandžio 20, 2016, 13:34:43Tikrai suklydau, nesupratęs, kad patekau į vaikų darželį. Manau problema išsispręstų jei būtų privaloma savo paskyroje nurodyti į kurią vartotojas eina klasę. Nes vaikų darželyje vidurinės mokyklos fizika iš tikro per daug sudėtinga. Arba reikėtų riboti ikimokyklinukų registraciją, nes paskui forumu nusivilia daug protingų žmonių.

Puikybė ir išmintis kartu nevaikšto. O jei pačiam tenka apie savo protingumą ir kitų bukumą užsiminti tai tokio autoriaus kompetencija automatiškai pradedi abejoti. Na čia taip veikia MANO smegenys.

Rakštim tu nemanau kad kažkam pasidarei, bet kogero problema, ta, kad visi turi savo kažkokį terminų žodynėlį, daugiau ar mažiau pažengusį  ir kiekvienas laikosi jo ir tik retais atvejais stengiasi nuleisti iki buitinio lygmens. Bet patirtis rodo, kad laimė atsiranda tik, kai visi savo šituos terminus apie(metafiziką, sąmonę, laimę), išmeta lauk.

Įsivaizduok aš ar kažkas kitas atsineštu savo žodynėlį ir priedo puikybę, tai tavo visos šitos metafizikos ir tu kaip asmenybė automatiškai išdidžiai atsistoji deja į kvailio vietą.

Mokytojas tas, kuris geba nusileist iki mokinio lygio, šnekėt mokinio kalba ir jį pakelt iki savo lygmens. O jei tu atėjai į darželį tai būk mielas nusileisk į darželio lygį, jei ne - tavęs laukia aukštesni kalnai. Bet jei nemoki buitiniu lygiu savo metafizikų perduoti, tai tu dar pats esi mokinys. O buitinis lygis atsiranda tada, kai žmogus jau vienu laipteliu paejėjęs toliau, palikęs savo filosofijų pasaulį ir pradeda matyt jog šitokia išmintis ir lentelės visiškai neišsprendžia jokių problemų, nepadaro laimingesniu ir visiškai nebestebina.

Kirba mano patirties mintelė, kad kai išmeti ta savo visą išminties mišrainę tada ir atsiranda tarp mūsų kažkoks bendras vardiklis, dabar kai tu toks protingas aš tavo šešėly nublankstu ir tarp mūsų nebėra susikirtimo taškų.

Paskutinis. Daugiau jūsų nekankinsiu. ;D

Technobiologinė kibernetika

Santrauka

Šiame straipsnyje į sistemų teoriją ir kibernetiką bandoma pažvelgti šiek tiek kitaip. Teigiama, kad prie sistemų kūrimo ir jų valdymo visuomenėje daugiausiai prisideda kalbos psichologija. Kadangi kalba irgi yra sistema, joje atsispindi visų sistemų bruožai, ypač tuo aspektu, kokiu jie atsiveria sąmonei. Kertinės sąvokos yra norma, normalumas ir nenormalumas. Visos sistemų valdymo priemonės turi savyje užkoduotus šiuos fundamentalius vertinimus, ir pagrindinė jų funkcija yra sistemos gynyba nuo kitimo/keitimo. Evoliucija stabdoma, nes tai laikoma išprotėjimu. Arba jeigu priimama, tai tik ta kryptimi, kuri naudingiausia valdžiai.

1 Pagrindinės sąvokos
Šiame įraše pamėginsiu sujungti kelis, atrodytų, nesusijusius dalykus, kurie svarbūs norint geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Tai yra sąvokos - sistema, valdymas, visuomenė, psichologija, kalba ir psichotronika. Įvairias sistemas tyrinėja vadinamoji sistemų teorija. Jos pradininkas yra 20 a. mokslininkas L. Bertalanffy. Valdymo mokslas, kitaip - kibernetika, taip pat sukurtas 20 a. daugiausiai N. Wiener pastangomis. Šios teorijos tam tikru būdu susietos socialinėmis organizacijomis, kurios turi savo sandarą ir sąveikų bei valdymo procesus. Šios socialinės sistemos dalis yra kalba ir psichologija, kaip pagrindinės įtvirtinimo formos. Galiausiai prie valdymo klausimo priskirtinos įvairios technologijos, tiek informacinės, tiek technobiologinės.

Tradicine arba klasikine sistemų teorija nesiremsiu, bet pamėginsiu šį klausimą išskleisti remdamasis labai paplitusiu ir visiems gerai žinomu pavyzdžiu. Pirmiausia, nors sistemas galima klasifikuoti pagal tą sritį, kuriai jos priklauso - mokslas, pasaulis, visuomenė ir t.
t., - man patogesnis kitas principas, kuris nėra toks platus. Pagal jį, galima išskirti du sistemų tipus: natūralias ir dirbtines sistemas. Pavyzdžiui, visuomenė, organizacija, kalba yra dirbtinės sistemos, o pasaulis, gamta - natūralios. Natūralių sistemų pakeisti negalima, arba - tik tiek, kiek leidžia pažinti dėsniai.

Dirbtinės sistemos kuriamos arba mėgdžiojant natūralias, arba nuo nulio. Man svarbiausia yra kalbos sistema, kuri turi tam tikrą į smegenis įdiegtą sistemos psichologiją, persiduodančią į kitas sistemas. Joje atsiranda normos, klaidos, anomalijos, diversijos sąvokos ir t. t.

Tai yra tikslus, mokslinis sąvokos „sistema" apibrėžimas. Bet ją galima suprasti ir kitaip. Kai turimos galvoje visuomenės, kultūros, ideologijos sistemos tam tikra sinkretine buitine forma, išsiskiria dvi žmonių klasės: kovojantys prieš sistemą ir ją ginantys. Kitaip sakant, žmogus, jo pažiūros gali būti sisteminės arba anti-sisteminės. Pagal tokį skirstymą, įprastai sistemos „griovimas" laikomas anomalija, jeigu ne nusikaltimu.

Kibernetinis principas įkūnijamas valdymo, valdžios sistema, kuri kontroliuoja visą organizaciją ir vedą ją į tam tikrą tikslą. Valdymui naudojamos parankios sistemos, tokios kaip griežta organizacijos struktūra, kultūra, psichologija, kalba ir t. t. Šios dalys pop-kultūroje metaforiškai vadinamos valdymo „matrica", nuo kurios priklauso kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas. Valdymo kontekste pagrindinės skirtys yra laisvė ir vergovė. Laisvė yra pagrindinė antisisteminio mąstymo sąvoka, o vergovė yra kibernetikos mokslo kvintescencija, nes įtvirtina valdymo ir besąlygiško paklusimo principus. Norint geriau suprasti kibernetikos postulatus, reikia žinoti, kokiomis priemonėmis naudojasi valdžia, kokie iškyla klausimai, konfliktai ir iššūkiai.

Pagrindinis objektas yra visuomenė, turinti daugybę formų ir pusių, nuo minios iki griežtos organizacijos. Šias aprašo sistemų teorija ir sudėtingų sistemų valdymo principai, kibernetika. Taigi į žmonių grupę projektuojama tam tikra struktūra, organizaciniai ir kultūriniai štampai ir bet kokios priemonės, kurios leidžia prižiūrėti sistemą: formuojama tam tikra psichologija, kalba, kultūra.

Pavyzdžiui, yra technologijų departamentas, pritaikantis technologinę kibernetiką, kuriame valdoma su techninėmis priemonėmis, į bendrą kibernetinę sistemą įdiegiant psichotroninį ir informacinį elementą.

2 Sistemos „išprotėjimas" ir evoliucijos stabdymas
Visuomenę galima traktuoti kaip natūralią sistemą, panašią į fizikinę. Tada ji būtų artimesnė gamtos mokslų dėsniams paklūstančiam dariniui. Tačiau visuomenėje svarbesnės negamtinės smegenų terpės, o smegenyse veikia psichologija, kalba, atmintis ir t. t. Organizacijos supratimui svarbiausia kalbos sistema ir kalbos psichologija. Iš jų kyla organizacijos veikimo, valdymo iš įvairių perspektyvų charakteristikos: trumpalaikė ir ilgalaikė perspektyva, evoliucija, statika ir dinamika, bei individo ir sistemos santykis.

Prieš pereinant prie kalbos sistemos savybių, galima padaryti kelias pastabas biologinės rūšies sistemos atžvilgiu. Kaip yra su rūšimi ir individu?

2.1 Biologinė sistema
Pirmiausia nustatykime kas yra kas. Rūšis - tai biologinė programa, apibrėžianti kokiai nors rūšiai būdingą savybių rinkinį. Šios savybės yra genetiniame kode saugoma informacija, pagal kurią kuriama rūšiai priklausančio individo kopija. Tokiose situacijose klausimas kas svarbiau keliamas nekorektiškai? Ar tai - bendrinė biologinė programa ar tos programos individualus įsikūnijimas. Tai atsakyti galima suvokus, kas yra gyvybė: gyvybė - ne programa, bet individas, nors genetinė informacija yra gyvybės sąlyga ir prielaida. Ryšys yra abipusis: programa kuria gyvybę, o gyvas individas - keičia programą. Atskirai egzistuoti negali nei programa be gyvybės, nei gyvybė be programos. Situacija tokia, kad abipusės priklausomybės pašalinti neįmanoma. Ir šiuo atžvilgiu atsiranda pagrindinė problema: individo ir rūšies santykis pastovumo ir kaitos aspektu, arba - kas turi teisę keisti sistemą? Tai daro programa pati, rūšis ar individas? Ir kaip tai daroma?

Dabar jau persikeliant į žmogaus psichologiją, atskleidžiant šį biologinės sistemos psichologinį aspektą, kyla toks klausimas. Kas prižiūri sistemą ir kas sprendžia sistemos ir anti-sistemos klausimą? Akivaizdu, to pati genetinė programa padaryti negali. Vietoj to, atsiranda, grupė vadinama valdžia, kuri užgrobia sistemos priežiūros teisę, ir darydami tokį siaubingai svarbų darbą įsivaizduoja, kad jiems leista daugiau nei kitiems, kurie tampa susirūšinusių sąmonių apdirbama žaliava. Biologinė sistema (programa) ir valdžia susilieja ir virsta vieniu. Šitaip atsiranda sistemų teorijos ir kibernetikos dėsnius valdantis junginys. Susikuria biologinės sistemos „antstatas", susidedantis iš žmonių organizacijos, kuri monopolizuoja biologinės sistemos evoliuciją, primesdami antbiologinės valdžios sistemos viršenybę. Šita viršenybė įtvirtinama socialine organizacija ir kalbiniu antstatu, kurio psichologija uždeda antspaudą ant bet kokių kitų sistemų.

Šio antspaudo pagrindinis aspektas arba sąvoka yra norma ir jos priešybė nenormalumas. Norma yra pagrindinis valdžios principas, kuris nustato kas yra sistemiška, o kas antisistemiška. Norma yra „tiesa", o nenormalumas „netiesa". Šitaip sąmonėje atsiranda klaidos, anomalijos, ar diversijos situacijos, kurios išsiskleidžia sistemos kontekste. Sistema rūšinių sąmonių įsisavinama ir labai akylai stebima, kad nevyktų jokia kaita ir viskas būtų užkonservuota kuo ilgesniam laiko tarpui. (O taip pat ir jų valdžia - tai yra svarbiausia.)

Taigi kyla klausimas: ar kitimas (keitimas) yra vertybė, ar - ne? Remiantis rūšies ir individo santykiu galima atsakyti taip: evoliucija yra kiekvienos sistemos pagrindinė dalis, nes jeigu nebūtų kitimo, amžiais gyventume vienaląsčio arba bakterijos lygyje, nes keitimas - „uždraustas".

„Tradicija" svarbiau, net jeigu siūloma milžiniška pažanga. Ir prisimenant argumentą dėl rūšies ir individo, kadangi keičia gyvybė, o ne programa, tai keitimas arba evoliucija gali būti inicijuota tik individualiai, bet šiuo individu per istoriją tapdavo valdančiųjų kasta. Nes valdžia su susirūšinusia sąmone (jie įsivaizduoja, kad yra abstrakčios rūšies įsikūnijimas), turi jėgos sverto pranašumą, ir evoliuciją kreipia pagal savo įsivaizdavimą. Gaunasi taip, kad kai keičia bet koks individas, tai yra išsigimimas arba anomalija, o kai tą patį daro valdžia - viskas yra „normalu".

Bet evoliucija vystosi priešingai - nenormalumo ir anomalijos kryptimi. Nes rūšis neklonuoja, o perrašo programą kiekvienam atskiram individui. Rūšies viduje pripažįstama įvairovė. Tai pagrindinė evoliucijos kryptis - kitimas, skirtumų išryškėjimas, izoliacija ir t. t. Jeigu nebūtų evoliucijos, nebūtų tokios įvairovės. Iš vienos infuzorijos išsivystė šimtai tūkstančių rūšių, iš vienos prokalbės atsirado 3000 - 6000 tūkstančiai kalbų ir t. t. Vadinasi biologinės ir psichologinės sistemos natūraliai vystosi, normos griovimo, keitimo, klaidos, anomalijos sistemos atžvilgiu kryptimi. O valdžia plaukia prieš natūralią srovę, mažindama įvairovę, primesdama savo formą, iškeldama normos viršenybę. Bet tai kryptis prieš evoliucijos dėsnį. Valdžia juda vienos rūšies, vienos organizacijos, vienos psichologijos, vienos kalbos, vienu žodžiu vienos sistemos kryptimi. Tačiau tai ėjimas prieš gamtą, nes ji natūraliai vystosi priešinga trajektorija. Visos sistemos natūraliai „išprotėja", ir šis išprotėjimas yra pažangos pagrindinis bruožas. Norma - laužoma.

2.2 Kalbos sistema
Toliau. Kalbos sistema pagrįsta tam tikromis gelminėmis gramatinėmis struktūromis, kurių pagrindiniai komponentai yra morfologinės paradigmos, apibrėžiančios vieno žodžio kaitymo formas (pvz. linksniavimas, laikai ir t. t.), ir sintaksė, žodžių santykiai sakinyje, kuriuos gali lemti tam tikra fiksuota žodžių tvarka be kaitymo galūnių, arba kaitomieji santykiai. Be gramatikos, akivaizdu, yra leksika, arba žodynas, kaip vardų sistema, atvaizduojanti visą vidinį Reprezentacijos pasaulį. Taip pat yra semantika, aiškinanti reikšmių ir prasmių sąryšius. Ši su kalbos psichologija susijusi glaudžiausiai, visų pirma per komforto ir diskomforto zonas, familiarumo lygius, neigiamas ir teigiamas konotacijas, menkinančius ir aukštinančius žodžius ir t. t. Leksika yra pamatas, o gramatika ir semantika apibrėžia žodžių paradigmas, jų rikiavimą sakinyje, arba reikšmės savybių suvokimą. Ir be abejo, yra fonetika, kaip garsinių ženklų sistema ir tos fonetikos rašytinė forma - regimųjų ženklų sistema. Skirtingos kalbos skiriasi visais šiais arba tik kai kuriais aspektais.

Sistemų teorijai šio pavyzdžio svarbus momentas yra tas, kad čia ryškiausiai pasireiškia sistemos keitimo kaip klaidos psichologija. Yra norma, tam tikra užfiksuota forma, ir yra klaida arba netaisyklinga forma. Gramatinės, leksinės, semantinės ir fonetinės klaidos visada sukelia kokią nors neigiamą, arba priešišką reakciją. Didžioji dauguma žmonių su savo psichologija, negali pakęsti (kalbos) sistemos klaidų, anomalijų, arba diversijų ir šitoks keitimas persekiojamas, naikinamas ir t. t. Šitaip labai ryškiai pasireiškia sistemos suvokimo ir ryšio su sistema psichologija. Ir šią psichologiją galima perkelti į bet kokį darinį. Sisteminis norminis mąstymas užkoduotas žmogaus smegenyse tam tikra sistemine psichologija. Vokiškai ši psichologija išreiškiama tokiu posakiu „Ordnung ist Ordnung", arba kitaip sakant, „Ordnung über Alles".

Kaip reaguojama į klaidą arba lingvistinę anomaliją priklauso nuo to, kas tą anomaliją įveda, jeigu silpnas ir nepavojingas, tai vadinamas „idiotu" su sutrikusia psichika, „šizofreniku", jeigu galingas ir pavojingas - tada laikomas „monstru" (abiem atvejais keičiama ne valdžios). Šiais dviem žodžiais bandoma sustabdyti kitimą, neutralizuoti anomaliją ir užgrobti formos evoliuciją (ją stabdant ar keičiant tik sau naudinga kryptimi). Šitoks slėpimasis už sistemos (biologinės ar filologinės) yra tipiška bet kokios valdžios taktika, su kuria uzurpuojama ir monopolizuojama evoliucijos sistema, kuri keičiasi natūraliai ir yra pagrindinis tiek natūralios, tiek dirbtinės sistemos bruožas.

Kitaip sakant, egzistuoja biologinė, socialinė ir lingvistinė „gramatika", ir šioms sistemoms persiduoda gramatikos psichologija (norma ir nenormalumas). Keitimas(-is) prilyginamas išprotėjimui, išsigimimui, irimui ir t. t. Bet jeigu nebūtų išprotėjimo - nebūtų gamtos pasaulio, arba kaip priimta sakyti iš kosminės perspektyvos, planetos biosferos, kuri taip pat gali būti tik anomalija, nenormalumas, žiūrint negyvos materijos požiūriu. Bet tokia kryptimi eina visos evoliucijos.

Vienu žodžiu, matome trumpalaikę perspektyvą, kurioje rūšinės sąmonės siekia įtvirtinti savo valdžią ir eina prieš vystymosi, kitimo ir keitimo srovę, t. y. stabdo ją tam, kad primestų savo asmeninę valdžią; ir yra ilgalaikė perspektyva, kurioje matome išprotėjimą, atsiskyrimą, izoliaciją ankstesnių formų irimą ir t. t. Žmogus, gebantis į savo sąmonę įtraukti abi šias perspektyvas, judantis natūralia evoliucijos bei kitimo kryptimi, - atneša naujoves, pažangą ir t. t., bet laikomas išprotėjusiu (išprotėję genijai) ir sistemos maniakų vežamas į psichiatrinę ligoninę, nes toks mąstymas ir elgesys yra pavojingas, sistemą ardanti anomalija, socialinės „gramatikos" klaida. Ir, kaip jau sakiau, šis iliuzinis klaidos suvokimas taip giliai įsirėžęs į lingvistinę sąmonę, kad jis iškelia normos bet kokia kaina viršenybę, ir visomis priemonėmis kovoja prieš Klaidą.

2.3 Socialinė sistema
Socialinė sistema apjungia du aptartus aspektus: biologinį ir filologinį. Pirmiausiai ji yra pagrindinė esamos valdžios forma, atsirandanti susirūšinusiems individams einant prieš kaitos, evoliucijos srovę. Kaitos stabdymas yra pagrindinė valdžios primetimo sąlyga. Turi būti viena organizacija, viena kalba, viena kultūra ir t. t. Bet organizaciją griauna asmeniniai interesai, kalbos skaidosi į dialektus, kiekvienas žmogus į kultūrinę formą perkelia pirmiausiai savo unikalią individualybę ir t. t. Visa tai teka evoliucijos ir pažangos kryptimi, bet ši pažanga yra susijusi ne su vienijimusi, bet su skaidymusi: evoliucija yra vienas kamienas, pereinantis į daugybę atskirų šakų, o valdžios logika yra apverstas medis, kai visas šakas bandoma suvaryti į vieną kamieną. Ir šitaip „sustiprinus" rūšies žaliavą, paimti visą valdžią į vienas, savo rankas. Tolesnės evoliucijos jau pasisavintos, užvaldytos ir monopolizuotos.

Tačiau istorija šiame pasaulyje vis tiek primeta pagrindinę bet kokios sistemos savybę: Visuomeninės formacijos keičiasi (tiek materialinės bazės, tiek antstatai), nes keičiasi į jų pagrindą įeinančios sistemos (techninės, ideologinės, kultūrinės, antropologinės, kognityvinės ir t. t.). Padarius momentinį skerspjūvį, ryškesnės būna valdžios stabdymo tendencijos, kurios siekia suvienodinti, primetant normos ir tradicijos viršenybę, kuriai privalo paklusti kiekvienas individas. Tačiau imant ilgesnę laiko tėkmės atkarpą, valdžia dezintegruojasi, net jeigu tam tikrais tarpsniais išmetama milžiniška evoliucijos srovės stabdymo energija, sukaupta kokios nors galios sistemos. Tačiau net imperijos ir technologinės diktatūros žlunga, imant pakankamai ilgą evoliucijos tarpsnį. Šiuo metu planetos civilizacijoje mes kaip tik ir matome tokį kaitos stabdymo energijos išlydį, kuris pasireiškia per naujas technologines skaidymosi ir irimo sulaikymo priemones, apibendrintai sukuriančias globalizacijos procesą.

Tai yra, pereinama nuo sistemos psichologijos, kuri verčia masę stabdyti vystymąsi natūraliai, per normos ir klaidos suvokimą, prie technologijų, kurios vieną formą įtvirtina technologine galia, t. y. išorine prievarta ir teroru, bet dabar jau nukreiptu į patį žmogaus centrą, smegenis. Tai yra pati naujausia informacinė ir psichotroninė kibernetika. Psichologijos nublanksta, ir iškyla technobiologinio pranašumo primetimo priemonės.

3 Išvada
Svarbiausia yra pusiausvyra tarp „išprotėjimo" ir normos. Ne visi išprotėjimai yra pažangos galimybė ir ne visos normos tarnauja rūšies klestėjimui. Antra, vienodumas nėra pranašesnis prieš įvairovę, nes įvairovė suteikia daugiau prisitaikymo prie aplinkos galimybių, o vienodinimas rūšiai nenaudingas, nes mažina išlikimo šansus. Tad reikia suvokti, kad natūrali gamtos tvarka yra skaidymasis ir dezintegracija, o muštravimas pagal vieną šabloną yra ėjimas prieš srovę. Šios tvarkos pažeidimas yra visų valdžių požymis - kuo stipresnė valdžia, tuo galingesnė vienodinimo anomalija. Bet prieš vėją nepapučia net pačios galingiausios imperijos. Taigi išprotėjimas ne tik anomalija, bet ir galimybė…

Hipostratinis ginklas

Pasiektas žinių lygis leidžia padaryti tam tikrus apibendrinimus, kurių tikslas įsisavinti gautą informaciją, paversti ją praktiškai pritaikomu žinojimu. Šį kartą dėmesį sutelksiu į karines technologijas, kurios kuriamos naudojant juodąją fiziką. Čia kalbama ne apie tai, kas rodoma fantastiniuose filmuose, bet apie tai, kas praktiškai realizuota. Naujausios galimybės yra slaptinamos, tad čia yra proga susipažinti su tuo, ką valdančiųjų klikos nori išsaugoti paslaptyje. Proveržiai stulbinantys, bet tuo pačiu ir nedžiuginantys, nes akivaizdu, kad civilizacija vystoma ne ta kryptimi.

Čia noriu pristatyti naują koncepciją, apie kurią jau esu užsiminęs įraše „Luksorinų bombos". Tačiau čia apie ją pakalbėsiu iš platesnės perspektyvos. Yra sukurtos technologijos, kurios vadinamos hipostratiniu ginklu, leidžiančiu daryti žmogui mirtiną poveikį nematomu būdu. „hipo" reiškia „po", „apačioje", o „stratum" - „sluoksnis". Kad suprastumėte, kas turima galvoje, reikia žinoti, kad realybė skirstoma į stratas, kurios turi savo pasaulius ir per kurias galima perduoti poveikį. Yra tokios stratos:

1) pirma strata - matomas pasaulis,

2) antra hipostrata - pirminis gnostinis pasaulis,

3) trečia hipostrata - pirminis fizinis pasaulis.

Pirma strata yra aplinkui esanti, matoma ir suvokiama realybė ir tas laukas, kurioje ji atsiranda. Kitos stratos yra sluoksniai anapus jos, todėl vadinamos hipo-stratomis. Kiekviena strata turi savo ginklus. T. y., vieni veikia per du arba tris sluoksnius, o kiti pirmoje stratoje nematomi, todėl poveikis sunkiai identifikuojamas. Hipostratinis ginklas yra toks, kuris naudoja nematomą šaltinį, šaltinį kuris yra transcenderis, todėl jį susekti labai sunku. Dažnai tradicinėmis priemonėmis jis nesusekamas.

Pavyzdžiui, luksorinų bomba, apie kurią užsiminiau, yra pirmos stratos ir antros hipostratos ginklas, nes veikia per šiuos sluoksnius. Tokios bombos neturi jokio garso, jos įprastiniu būdu nesprogsta. Paprasčiausiai detonatoriuje sukeliama perkrova, kuri pasiunčia į aplinką luksorinų impulsą, sąveikaujantį su sąmonės lauku ir ją išjungia. Sužalojimas gali būti laikinas, o gali būti ir nepataisomas, net letalinis, kai žmogų paveiktą šiuo ginklu ištinka koma ir jis tampa daržove visam gyvenimui.

Tokiu pačiu principu hipostratinis ginklas veikia ir trečioje stratoje, kur egzistuoja pirminis fizinis kūnas. Tam tikrą šios hipostratos ruožą spektre sąmonė suvokia, bet daug kas lieka už suvokimo ribų ir yra natūralūs fiziniai transcenderiai. Čia veikia nematomas elektromagnetinis ginklas, kuris taip pat yra hipostratinis, tačiau kadangi technologiškai aptinkamas, jį naudojančios grupuotės nėra transcenderiai. Toks yra palydovinis interferometras, kuriame sukryžiuojami keli elektromagnetiniai spinduliai ir tam tikroje zonoje kyla valdoma interferencija. Ta zona gali būti kelių metrų, kelių kilometrų ar net dešimčių ir šimtų kilometrų dydžio.

Šioje hipostratinėje zonoje paleidžiamas mirties dažnis ir bet koks žmogus atsidūręs tokioje anomalinėje vietoje - miršta. Kadangi mirties priežastį sunku nustatyti, ir ypač nenorima ją asocijuoti su hipostratiniu ginklu, daroma išvada, kad mirtis savaiminis sutrikimas, kai dažniausiai tai būna nužudymas, kuriam stogą daro visa valstybės organizacija. Tokį ginklą gali turėti ir naudoti tik didelės valstybės ar virš valstybių esančios struktūros, todėl tokios žmogžudystės niekada neišaiškinamos, panaudojant savaiminės mirties priedangos versiją.

Tokiomis priemonėmis galima žudyti fizinį kūną, arba daryti poveikį smegenims, pritaikant vadinamąją hipostratinę telepatiją, kai tokiu nematomu būdu žmogus paprasčiausiai išvedamas iš proto, uždaromas į psichiatrinę ligoninę ir galiausiai nužudomas. Akivaizdžiai matosi, kad tai idealus susidorojimo įrankis, ir kadangi žmonės apie jį žino labai nedaug, tai tokį poveikį priskiria nepaaiškinamai mistikai. Bet tiesa paprastesnė - nėra jokios mistikos, tik naujausios, juodosios fizikos technologijos.

Kartais hipostratiniai ginklai apima kelis sluoksnius, kai pagrindinė dalis yra anapusiniame pasaulyje, bet yra pratekėjimas į išorinį realiną, matomą išorinį pasaulį, ir žmogus gali identifikuoti šalimais esančią anomaliją, NSO ir t.t. Tokios anomalijos yra hipostratiniai skraidantys aparatai, kurie pirmoje stratoje suvokiami kaip skraidančios plazminės sferos. Bet tiesa ta, kad šis aparatas skrenda hipostratoje, o mes matome tik proceso „degimo kameroje" nuotėkį į matomą pasaulį ir mums atrodo, kad čia tik sferos. Iš tikro tai kariniai skraidantys hipostratiniai aparatai.

Kiekvienam žmogui ar tam tikroje teritorijoje gyvenančiai bendruomenei vietinė hipostrata pasidarė labai nepalanki ir pavojinga. Taip yra todėl, kad valstybių organizacijos prisikūrė hipostratinių ginklų ir per šią vietą paslapčia slopina žmonių aktyvumą. Tai vyksta ir nebūtinai sąmoningai, nes prikurta daug technologijų, kurių tikro poveikio organizmui skirtingose stratose - nežinome, todėl turime kęsti įvairius negalavimus, pasireiškia įvairūs neigiami simptomai, kurių priežasties negalime identifikuoti. Valstybė šią paslaptį žino, tačiau rūpinasi tik savo interesais, o tai, kad kankinami žmonės - jiems vienodai rodo.

Tokių technologijų problema mums ta, kad jos slaptos ir jų nereguliuoja jokie įstatymai. Kai nėra reguliavimo, atsiranda labai palanki dirva piktnaudžiavimui, o teisinių priemonių apsiginti nėra, nes pirmiausiai reikia įrodyti slaptas karines technologijas. Bet kita vertus tokius karinę paslaptį sudarančius ginklus gina įstatymas ir disponuoti paslaptimi laikoma nusikaltimu. Todėl žmogus uždaromas į spąstus. Viena vertus - reikalaujama išaiškinti visas nusikalstamas veikas, bet kita vertus tokių veikų įrodymui sudaromos neįveikiamos teisinės kliūtys. Privaloma įrodyti, bet įrodymus gauti galima tik neteisėtais būdais, ir juos gavęs - pats tampi nusikaltėliu.

Todėl reikia ieškoti būdų kaip iš šių teisinių spąstų išsivaduoti. Dokumentų gauti neįmanoma, bet galima pamėginti rekonstruoti pačią technologiją ir jos galimybes. Net jeigu apšaukia sąmokslo teoretikais, galima viešinti jas kuo platesniam ratui žmonių ir atidžiai tirti visus keistus įvykius, kurie galimai susiję su hipostratinių karinių technologijų panaudojimu. Jos naudojamos kariuomenėse, įvairiuose kariniuose konfliktuose, ir visos šiuolaikinių imperijų stulbinančios karinės pergalės susijusios būtent su tokiomis technologijomis.

Tie kas nori rasti atsakymus į klausimą, kaip buvo pasiektos amerikiečių triuškinančios pergalės prieš milijonines kariuomenes, jų turi ieškoti tokiose juodose karinėse technologijose. Kita vertus, kai kurios jų versijos turi trūkumą, kad jie yra masinio naikinimo ginklai ir juos plačiai taikyti vengiama todėl, kad nenorima viešai demonstruoti masinių skerdynių, nes tada kiltų daugybė klausimų. Tačiau yra daugybė variantų, kurie tinkami individualiam panaudojimui, ir jis pritaikomas žvalgybos institucijų susidorojimui su pavieniais asmenimis.

Kitaip sakant, hipostratiniuose ginkluose naudojamos pačios įvairiausios technologijos ir jų veikimo spindulys skirtingas. Kai kuriuos simptomus jaučia didelis skaičius žmonių, o kitus tik pavieniai asmenys, bet nežinodami tokių metodų paslapties, dažnai asocijuoja jas su mistika. Šis pasaulis iš tikro yra mistinis, anapusinis pasaulis, tačiau ši mistika įvaldyta fizikos ir sukurtos praktiškai pritaikomos technologijos.

Apsisaugojimo priemonių aš nežinau jokių. Galiu tik patarti būti labai dėmesingais supančiai aplinkai, nes vietinė hipostrata gali būti užteršta nematoma radiacija, per kurią skleidžiamas slopinimo ir net mirties dažnis.

Taip pat reikia suprasti, kad išorinis ir vidinis realinas yra tik viena, paviršutinė strata, ir kad už jos egzistuoja nežinomi pasauliai. Jie nėra toks stebuklas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes šiose stratose egzistuoja žmogaus fizinio kūno ir sielos nematomi komponentai ir sąveikauja su aplinka nematomais būdais. 2017 metais taip pat pasistengsiu gauti kuo daugiau informacijos apie juodosios fizikos technologijas, kurias kuria planetinės mafijos karinės grupuotės ir naudoja jas prieš laisvų žmonių visuomenę.

Naujos fizikos galimybė

Juodoji fizika yra terminas, kurį nedažnai sutiksi internetinėje erdvėje. Visas eteris užimamas įprastinės fizikos, tokios kuri dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau tai ne vienintelė fizika, nes vystomas taip pat ir neviešas jos variantas, susijęs su transhumanistinėmis technologijomis, egzotiškomis propulsijos sistemomis arba psichotronine technika. Nevieša fizika nuo viešos skiriasi tuo, kad ji pastatyta ant kitokio pagrindo ir realiną aiškina iš kitokios perspektyvos. Norint atrasti ir suprasti juodąją fiziką, reikia iš pagrindų keisti savo mąstymą.

Koks tas įprastinis mąstymas yra? Jo centre yra įvykis, kuris atsiranda dėl tikrovės judėjimo. Dėl judėjimo atsiranda pokytis, pokytis sukelia skirtumą, o skirtumo atsiradimas ir yra vadinamas įvykiu. Tad kadangi visi įvykiai sukeliami judėjimo, aš juos vadinu reonominiais. Tai graikų kalbos žodis, kuris reiškia „susijęs su tekėjimu, tėkme". Tokiu principu vykstantis judėjimas turi pereiti kiekvieną tarpinę vietą, kad persikeltų iš taško A į tašką B.

Judėjimo principas istoriškai buvo labai svarbus, ir jis buvo naudojamas dar Aristotelio. Šis reonominis aristotelizmas eina per visą gamtos filosofijos, vėliau fizikos istoriją. Sujungus šį principą su atomų teorija, gaunamas šiuolaikinio mokslo pagrindinis modelis. Turime makroskopinius reonominius įvykius, kurie iš esmės yra judėjimas, juos suspaudžiame iki mikroskopinio dydžio, įdedame į materijos vidų ir gauname visų didelio masto reiškinių pagrindą. Didelis, makroskopinis įvykis yra suspaustų mikro-įvykių suma.

Ir išorėje, ir viduje turime tą patį reonominį judėjimą. Mažų elementų ir jų mažų įvykių sumavimo metu gaunamas didelis objektas ir didelis įvykis. Ir esminio skirtumo kaip aprašinėjamas judėjimas, tiksliai ar tik tikimybiškai - nėra.  Tai vis tiek judėjimas, kuris suvokiamas daugiau ar mažiau apibrėžtas. Pavyzdžiui, kvantinėje mechanikoje judėjimas neapibrėžtas, klasikinėje mechanikoje apibrėžtas, bet ir vienu ir kitu atveju kalbama apie reonominius įvykius.

Galima sakyti, kad tai natūralu, kad tai pagrindinė fiksato suvokimo forma, todėl daugiau nėra ant ko statyti tikrovės suvokimo, tik ant judėjimo. Fiksatas pereina į laksatą ir iš laksato projektuojamas anapus fiksato į priminę tikrovę, darant prielaidą, kad fiksato realinas formuojamas bent iš dalies analoginiu principu ir jame atsispindi išorinės realybės formos.

Jeigu imtume minimalią vieno kvanto sistemą, viskas atrodytų taip.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos8/reonominis.jpg)

Norėdami minimalų modelį priartinti prie mūsų fenomenologinio pasaulio, turime sumuoti visus parametrų blokus. Vienas kvantas virsta kvantų sankaupa ir joje atsiranda visos mūsų realybėje stebimo savybės. Taip pat šis modelis rodo, kad visus reiškinius galima paaiškinti arba kvantais, arba kvanto savybėmis. Kitaip sakant, norint pažinti ir paaiškinti viską, reikia surasti ir ištirti visą rinkinį.

Modelio analoginė projekcija į fiksatą daro prielaidą, kad jame yra bent dalis formų ir struktūrų iš anapus ir kad vyksta tikras formos lygio pažinimas. Žmogus atlieka veiksmus pirminėje tikrovėje su kūnu ir prietaisais, stebi reakcijas išoriniame realine ir daro apie tą tikrovę išvadas.

Bet mano šiame įraše propaguojama mintis teigia, kad šis principas, kurį galima pavadinti tiesiogine, analogine koreliacija, - išsisėmęs ir norint padaryti tolesnį žingsnį, reikia atfiksuoti savo dėmesį nuo to, kas akivaizdu, ir surasti fizinės branos laksato aiškinimui kitą pagrindą. Kol nebus atsikabinta nuo judėjimo kaip pagrindo, tol bus stabdoma pažanga. Ir hierarchiją, kuri eina nuo substancijos, prie erdvės, judėjimo ir laiko - reikia keisti. Juodojoje fizikoje kaip tik tai buvo padaryta. Buvo pažiūrėta į realiną iš kitokių kategorijų perspektyvos, kas leido išspręsti daugybę problemų. Tas „kitaip" - nėra tikimybių įvedimas, tai taip pat nėra holografinis principas, kurie yra įdomūs modeliai, bet per mažai revoliuciniai.

Šita revoliucija reiškia, kad šalinamas blokas erdvė-judėjimas-laikas ir pakeičiamas kitomis kategorijomis, tokiomis, kurios peržengia įprastines žmogaus proto ribas. Norint paaiškinti pirminę realybę, fizinę ir gnostinę branas, luksorinų realino kokybinėmis formomis remtis negalima. Taigi paliekame kvantą, energiją ir informaciją, bet išimame visą reonominę dalį ir papildome kitomis kategorijomis. Šių kategorijų kol kas neviešinsiu, nes dar neužbaigtas tyrimas, bet noriu parodyti kryptį, kuria juda mąstymas.

Tam reikia apvalyti savo mąstymą nuo išorinių formų ir pasinerti į savo proto gelmines struktūras, ištraukti iš jų tai, kas ten buvo visą laiką, bet liko neapibrėžta ir neišreikšta. Galiu padaryti dar vieną užuominą. Reikia pateiktą schemą mąstyti iš žemesnio lygio perspektyvos, pagrindinius blokus aiškinant kaip sudėtinius, atsirandančius iš fundamentalesnių realybių. Kvantas yra kompleksinė struktūra, erdvė yra kompleksinė struktūra, taip pat judėjimas ir laikas. Visą laiką atrodė, kad pateiktas modelis yra minimali sistema, bet yra dar fundamentalesnis lygis, kurio įprastinėmis išorinio realino formomis išreikšti neįmanoma.

Imant holoplastinį realybės aiškinimo modelį, pateikta schema atrodo tik kaip nedidelis fragmentas, inkrustacija į tikrovę, kurios neįmanoma išreikšti jokiomis įprastinėmis sąvokomis. Holoplastinei priminei tikrovei atskleisti reikia holoplastinės sąmonės, kurią įgyja tik nedaugelis ir išskirtiniais atvejais. Jeigu kas nežino, galiu apibrėžti ką reiškia terminas „holoplastinis". Tai mąstymas arba realybė, sujungianti „viską, visas dalis". Priešingas terminas būtų fragmentinė sąmonė, kuri atskleidžia, dinamiškai susieja tik dalį vaizdo. Holoplastinė sąmonė sujungią visą vaizdą ir gauna holoplastinę tikrovę.

Kadangi turiu tokią viltį, kad šiais metais turėsiu daugiau holoplastinės sąmonės pavyzdžių, galėsiu atskleisti šitą naują principą, kuris peržengia reonominės fizikos modelį. Deja detalių pateikti negaliu, nes mano tinklaraštį seka ir jėgos, kurioms šios idėjos nėra skirtos, todėl viskas bus rodoma tik principo lygyje, kad niekas negalėtų pavogti mano darbo.

<...>

Ši nauja fizika svarbi tuo, kad ji leidžia atskleisti ir tas sritis, kurios laikomos ezoterinėmis ir perkelti jas į standartinį mokslą kaip teisėtus objektus. Ji duoda atsakymus į klausimus „kas yra žmogus" ir „kas yra gyvenimas", „kas jo laukia anapus". Galima sakyti, kad tai programa ateinantiems 2017 metams.

Kad taip pas mus ateiviai apsilankę kalbėtų...

Pertekliaus civilizacija

Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje - jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.

Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis" su tavim niekas nešneka - paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.

Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė - išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija". Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo" laikomas neįmanomu.

Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių" valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo - kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus -  neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka - patylėti.

Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.

Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau - turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos7/organizacija.jpg)

Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius - ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.

Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos7/itaka.jpg)

Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.

Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės,  viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.

Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.

Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.

Puikus darbas, Klajunai! :)

Tiems, kas moka anglų k. Robert Naeslund istorija, papasakota paties autoriaus, apie eksperimentus su smegenimis Švedijoje. Visa versija parsisiunčiama pagal nuorodą ištraukos gale.

When the U.S. Senator John Glenn in 1994 began an investigation into the brain experiments with unwitting people, he said:

CitataAs a result of this hearing, and others to follow if necessary, I hope to be able to assure the people in my home state of Ohio, and those around the country, that their government is no longer conducting experiments unknown to the individual.

That experimentation was not limited only to the United States and had neither begun in the 1990s. Seventeen years earlier, The New York Times editorial, Control C.I.A. Not Behavior, demanded an end to the U.S. brain experiments and wrote:

CitataSo we must add repugnant medical experimentation to the list of horror stories emerging from the Central Intelligence Agency… The original motive was to develop a defense against the presumed mind control expertise of the Russians and Chinese, but the program soon took on offensive characteristics. One objective, for example, was to program individuals so that they might do the agency's bidding even to the point of ignoring such fundamental laws of nature as self-preservation. We are not sufficiently schooled in ethics to know how this differs from murder. No one seems to know how many citizens were used as guinea pigs and how many were directly harmed.

During the summer of 1977 they published 30 articles about the C.I.A.'s mind control projects and the editorial demanded prosecution of these in charge and compensation to the exploited people. This was one of many great challenges The New York Times introduced against the U.S. state's most top-secret program, as released C.I.A. documents indicated. Some of the previous articles had revealed that people in prisons and mental hospitals were abused. Already 1967, The New York Times had its first editorial of the subject, Push Button People and wrote:

CitataIt is quite conceivable that in some countries investigations may be under way into the possibility of using these techniques to control human beings… The mere existence of such a possibility is disturbing, and certainly merits wider public discussion and greater attention than it has received up to now.

In both Sweden and the United States, brain experiments with ignorant people were widespread already in the 1960s. This article will show my own experiences on how, where and by what methods brain experiments are done and will give a picture of both Swedish and U.S. projects, established behind secret services and military institutions.

The same year that I became a victim of the institutional abuse, the government had opened up their eyes to the subject. The Swedish State Investigation, SOU 1972: 47 wrote:

CitataIt will deliver far too much power to the authorities and increase their capacity to control the behavior of individuals… In the extension of information processing the contours of an unassailable police state with an absolutely efficient organization can be seen, inhuman in its consequences…

Only one month later, the next government investigation related to mind control was published. It was SOU 1972:59 with the subtitle Choosing the future by Alva Myrdal, appointed of Prime  Minister Olof Palme, as the sole investigator. She wrote of an imminent future:

CitataResearch in the field of brain function and behavior aimed primarily at clarifying the nature and degree of changes that can be achieved as well as new risks of control and modification of behavior against people's will… Undoubtedly, the protection of the individual against the abuse of these methods in today's society is insufficient.

The abuse had been established by the technology of two-way radio communication with the brain and developed behind military secrecy. It was the Swedish Military Research Institution, FOI, which took over as they had the supercomputers, and from the early times, in the end of the 1940s, built up data banks, collected the know-how, selected and taught the Professors and initiated the principles for the use of the new technology of cybernetics. That which FOI now call for human-system interaction.

(All quotes from Swedish State Investigations and U.S. politicians are possible to read in more extensive texts in the report Documents (150 pages). The same is for all the references of New York Times articles, as can be read in The New York Times Source material of 150 pages, including, their 100 best articles of the issue. The citations of medical and scientific articles can be read in more broad versions in Frankenstein (ca. 170 pages) and all examples from book titles can be seen in the compilation of the 33 best books of the subject, entitled The Brain Wall, ca. 200 pages.) <…>

Visos istorijos .pdf failas:

Branded 2017. Robert Naeslund istorija. pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/branded%202017.pdf)

Holoplastinis laikas

Tyrinėdami pasaulio savybes, turime skirti dvi jo dalis: informaciją apie pasaulį ir patį pasaulį. Šis skirstymas reiškia, kad norėdami paaiškinti judėjimo ir jo antipodo esmę bei prigimtį, turime mąstyti atskirai apie informacijos ir apie pasaulio judėjimą. Mums prieinamas informacijos judėjimas, nes jis įsiformina realine, o apie tikrą judėjimą galime mąstyti tik analogiškai.

Kam ši įžangėlė reikalinga? Savo nesename įraše „Naujos fizikos galimybė" bandžiau parodyti naujo požiūrio į fiziką būtinybę. Norint suprasti kas tai yra, reikia įsigilinti į skirtingų perspektyvų savybes, kaip jos lemia mąstymą ir iš jo kylančius modelius bei teorijas. Vyraujantis modelis yra reonominis, paremtas judėjimo koncepcija. Tai visai natūralu, nes tai atspindi informacijos, kuri suformuojama į sąmonės burbulą, judėjimas. Toks suvokimas uždeda antspaudą ant visų mokslinių teorijų ir pirmiausiai ant fizikos.

Kas būtų jeigu judėjimo neliktų, koks būtų vaizdas arba modelis? Tai akivaizdu. Tai, kas nejuda yra statiška, toks vaizdas būtų statiškas. T. y., vietoje ilgėjančios trajektorijos - užbaigta atkarpa su pradžia ir pabaiga. Toks žvilgsnis nėra labai originalus, nes jis natūralus yra mąstant apie tai, kas praėję, apie praeitį, kitaip sakant, iš pabaigos perspektyvos. Priešingai, iš pradžios perspektyvos, turimas neapibrėžtas judėjimu pagrįstas paveikslas, nes kiekvieną akimirką esama ant judančios atkarpos smaigalio. Kad pasiektum tašką ateityje, jeigu ji dar neatėjusi, reikia į tą ateitį judėti, arba ji pati turi ateiti kaip informacija.

Žmogui faktiškai arba potencialiai įmanomos dvi aprėptys: erdvės ir laiko. Erdvės aprėptis, mąstoma kaip visuma, kaip sąmonės laukas (šviesos arka) yra užbaigta atkarpa arba iš jų sudaryta geometrinė figūra. Tos atkarpos turi ir momentinius taškus savo sudėtyje, ir yra užbaigtos. Deja kūnas tokios fizinės aprėpties neturi, nes aprėptys sąmonėje yra informacinės. Todėl jo gyvenimas sudarytas iš judėjimų nuo vieno taško prie kito. Kelis skirtingus taškus kaip vienį aprėpti gali tik sąmonė.

Kita aprėptis yra laiko. Deja tokios kaip erdvės, laiko aprėpties žmogus neturi ir jo sąmonė uždaryta viename laiko taške, kuris išplėstas tik dėka erdvės. Bet tarkime, kad laiko aprėptis yra identiškai erdvės aprėpčiai. Tokiu atveju, laiko trajektorijos taip pat būtų užbaigtos atkarpos ir matytume laiko linijų užbaigtas kelius. Laikas taptų erdvinis - dėka gautos informacijos apie praeitį ir ateitį. Sąmonėje susiformuotų hiper-dabartis, kurioje būtų sujungta į vienį praeitis-dabartis-ateitis ir matytųsi visos erdvės laiko geometrijos šiame pasaulyje.

Tos laiko siužetinės linijos būtų matomos iš pabaigos perspektyvos, kaip užbaigtas, praėjęs pasaulio modelis, kuriame galima būtų nustatyti visas meta-struktūras, ryšius, kurie parodyti visas įvykių priežastis ir pirmus judintojus. Deja žmoguje sujungta ir a) momentinė perspektyva, nes jo sąmonė kaip informacija nuolat juda, ir b) pabaigos perspektyva to gyvenimo atžvilgiu, kuris žmogui ir pasauliui jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu tolesni scenarijai įmanomi tik kaip numatymas, planavimas arba judėjimą ir įvykius aplenkianti informacija, tekanti greičiau, nei vyksta procesai. Tada galime numatyti ateitį ir laukti įvykių, būti jiems pasiruošę.

Taigi galime skirti du atvejus, kai iš informacijos judėjimas išimamas, nes jis pasibaigęs ir dėl to, kad renkamės tokią modeliavimo perspektyvą - pirmenybę teikdami statiškam vaizdui, ir jeigu reikia į trajektorijas įdėdami momentines dinamikas.

Įprasta žmogų mokyti gyventi šioje akimirkoje, gėrėtis momentiniu grožiu, tačiau taip formuojant mąstymą, žmogus gali save pastatyti į labai sunkias padėtis, nes tektų patirti gyvenime daug įvykių, kurie iš principo numatomi ir prognozuojami, bet šitaip susiaurinant sąmonę paverčiami netikėtais. Kai kurie netgi gali ištikti kaip smūgis, griaunantis visą gražių akimirkų grožį. Vietoje to, aš propaguoju holoplastinio vaizdo mąstymą, kai žmogus bando sukurti ne tik erdvės aprėptį ir orientuotis joje iki matomo horizonto, bet sukurti laiko aprėptį, kuri leistų sąmonėje suformuoti hiper-dabartį, kurioje kaip viena geometrinė figūra matytųsi visas gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos. Žmogus gyvena apie 80 metų, t. y., aštuoniasdešimt planetos apsisukimų aplink žvaigždę. Pradžia yra įėjimas į realiną, pirmas realino susiformavimas ir pabaiga yra atsijungimas nuo luksorinų lauko ir realino išsijungimas. Tarp šių taškų eina mišri būsena, kurioje žmogus yra suvokianti egzistencija, turinti realizuoti savo galimybes pasaulyje, kuriame atsiranda.

Žmogus turi matyti visą savo gyvenimą, taip pat tų žmonių, su kuriais susijęs. Jeigu modeliuojama visa žmonija, tai galima matyti visos žmonijos kiekvieno žmogaus gyvenimo trajektorijas, kurios leidžia numatyti ar net formuoti naudingas situacijas, darant intervencijas į asmeninius žmonių gyvenimus. Net ateitis gali būti matoma kaip pabaiga, jeigu yra koks nors tikslas, ir žiūrima kaip sujungti susiraizgiusias trajektorijas, kad būtų gautas norimas rezultatas. Akimirkos dvasingumas yra iliuzija, kuri atitraukia žmogų nuo viso vaizdo ir gali būti neištaisomų klaidų gyvenime priežastis.

Čia buvo nukrypimas nuo temos, apskritai kalbant apie požiūrį į tikrovės dėmenis. Toks požiūrio modifikavimas galimas ir kalbant apie fizikinį pasaulio modelį. Tai, ką parodžiau pagrįsta tik vieno dėmens išėmimu, kuriuo yra judėjimas. Išėmus judėjimą, gaunamas statiškas pasaulio vaizdas. Tačiau vien išėminėjimu vargu ar įmanoma įminti objektyvaus laksato paslaptį, reikia kažką ir pridėti. Todėl areonominis modelis gaunamas išėminėjimu, bet pilnas vaizdas bus gautas tik tada, kai prie to bus pridėta ir tai, ko trūksta.

Pabraižant naują blokų schemą, centre būtų branduolys, kairiame viršutiniame kampe - statiškas judėjimas, dešiniame viršutiniame kampe arxe, apačioje - chronos. Šias dalis dar reikėtų papildyti ir išplėsti, pavyzdžiui, branduolį - informacija ir energija, sujungti arche ir chronos į areonominę geometriją, ir gautume mąstymo naujai pirmą pavyzdį. Kol kas paveiksliuko nebraižau, nes noriu, kad tie, kas domisi tokiomis galimybėmis, palavintų savo vaizduotę patys. Tenoriu nubraižyti prieš tai aptartą informacijos judėjimo žmoguje schemą, kuri remiasi į ankstesnius piramidinius modelius.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos8/areonominis.jpg)

Kaip jau ir buvo sakyta, paveikslėlyje matome, kad yra skirtingi laikai. Viena rodyklė su kilpa rodo a) informacijos laiką, kuri pereina per sąmonę ir b) anapusinį tikrovės laiką, kuris tik atsispindi pirmajame. Tas atsispindėjimas, deja tėra hipotezė ir mes nežinome ar informacija, atspindėdama judėjimą ir laiką, neiškreipia tikrovės. Galbūt tikrovėje tai daug sudėtingesnė koncepcija negu tai atspindi iš informacijos suformuotas sąmonės realinas.

Tai labai svarbūs klausimai siekiant suprasti žmogaus ir pasaulio prigimtį ir šiuo supratimu pagrįsti naują mokslą. Naujas mokslas įmanomas, ir mano trumpas samprotavimas yra to įrodymas. Reikia nebijoti keisti savo mąstymą, susikurti naują požiūrį į šio pasaulio reiškinius, neužmirštant ir savęs.

Insaiderių klasifikacija

Šį kartą pakalbėsime apie insaiderius ir jų viešinamą informaciją. „Insaideris" yra angliškas žodis, padarytas iš kito žodžio „inside", kuris reiškia „viduje" arba „esantis viduje". Koks nors žmogus, esantis kitos organizacijos viduje, turi priėjimą prie jos informacijos ir gali ją atskleisti kitiems. Informacija gali dominti todėl, kad ji įrodo nusikaltimus, aktuali žmonėms, nes liečia jų gyvenimus, ateitį, parodo slaptas žinias, planus ir t.t.

Informacija yra slaptinama todėl, kad daugelis organizacijų sudarytos hierarchiškai ir kiekvienas lygis hierarchijoje turi tik sau skirtą informaciją, kurią kitiems žinoti uždrausta. Tai, kad galėtum vadintis insaideriu, pirmiausiai reikia turėti pakankamą lygį organizacijoje, kad prie tos informacijos turėtum tiesioginį priėjimą ir galėtum dokumentus kopijuoti. Tai visada eina prieš organizacijos įstatymus ir insaideris, kuris informaciją gauna slapta, rizikuoja savo gyvenimu.

Hierarchiją įprasta vaizduoti piramide, arba tiksliau į viršų smailėjančiu trikampiu. Tačiau vertikalus trikampis yra metafora, nes realiai erdviškai niekas nėra „aukščiau". Trikampis yra horizontalus, paguldytas ant žemės paviršiaus ir jo smailėjimas rodo, kad siaurėja ratas galimybių prieiti prie tam tikrų organizacijos padalinių ir jų resursų. Informacija saugoma, tad ją galima tik pavogti patenkant į vidų neteisėtai (hakeriai) ir būnant nelojaliu insaideriu, kuriam rūpi žmonės, gyvenantys gyvenimus „žemesniame" sluoksnyje.

Pabandykime klasifikuoti, kokio tipo būna insaideriai:

a) tie, kurie informaciją gauna per faktinį pasaulį, kurį aš vadinu fiksatu: jie savo informaciją gali grįsti dokumentais, įrodymais; arba būti tik liudininkai (eyewitness);

b) tie, kurie informaciją gauna per savo vidų, per laksatą: tokie žmonės prie dokumentų priėjimo neturi, bet informaciją gauna kaip kontaktiniai insaideriai, telepatiškai;

c) imitaciniai, kurie dažniausiai neturi jokių įrodymų ir mes turime tikėtų jų žodžiais; tokie gali vaizduoti išorinius arba vidinius insaiderius, bet be savo žodžių, neturi jokių įrodymų ir didelė tikimybė, kad jų istorijos išgalvotos.

Pakalbėkime apie a) tipą. Tokie insaideriai, nutekinantys informaciją, yra oficialūs ir neteisėti. Informacija nebūtinai slapta ir ją gali viešinti pačios organizacijos viešųjų ryšių rėmuose vykdydami propagandą, nes su ta informacija susijusi visuomenė ir reikia žmonėms plauti smegenis. Toks insaideris pavyzdžiui yra R. Kurzweil, dirbantis „GOOGLE", kuris vadovauja dirbtinio intelekto projektui ir kartas nuo karto vykdo viešųjų ryšių kampanijas, nes turi komercinių tikslų ir turi užsiimti savireklama. Kaip šito projekto vadovas, jis prieina prie informacijos ir gali ją viešinti. Tai nėra nutekinimas, tai legalus insaideris, viešinantis oficialią informaciją. Jo puslapis yra http://www.kurzweilai.net/

Imkime kitą labai aukšto lygio insaiderį (pagal užimtas pareigas ir dokumentų svarbą), tokio lygio insaiderio, nutekinusio reikšmingą informaciją nėra buvę per visą istoriją. Tai E. Snowdenas, dirbęs CŽV ir NSA informacinių technologijų analitiku. Jis 2013 m. paviešino ne kokią nors istoriją ar pasakojimą, buvo ne tik eyewitness (liudininkas), bet nugvelbė apie 50 000 dokumentų apie NSA kibernetinio karo planus, strategiją, metodus, iš kurių matome interneto masinio sekimo ir kontrolės sistemą, kurios devizas „jūsų informacija - mūsų informacija, jūsų kompiuteriai - mūsų kompiuteriai". Iš tų dokumentų matosi, kad amerikiečiai vykdo planą užvaldyti visus interneto srautus, kartu su technine įranga ir kontroliuoti jame kiekviena IP adresą. Daugiau informacijos https://edwardsnowden.com/surveillance-programs/

Kitas panašaus lygio insaideris, nutekinęs informaciją, buvo Ch. Manning, kuris nutekino pusę milijono Afganistano ir Irako karo žurnalo įrašų, apie kovinius įvykius, kurie visi buvo registruojami specialiame žurnale. Šis nutekinimas sukėlė didelį skandalą ir Ch. Manning kainavo karjerą ir laisvę, nes už šį darbą jis buvo nuteistas karinio tribunolo. Jo informacija puslapyje „Wikileaks" https://wikileaks.org/

Matome, kad šie „neteisėti" insaideriai yra tikri: dėl jų užimtų pareigų, dėl pateiktų įrodymų ir todėl, kad jie yra atvirai persekiojami dėl to, ką padarė. Vadinasi informacija tikra ir valdžiai ji labai svarbi, ir todėl norima žmones nutekinusius informaciją nubausti, kad tai nepasikartotų ateityje. Tai labai skiriasi nuo tų atvejų, kai insaideriai niekam neįdomūs, nes jų informacija neįrodyta, nepatikima, todėl nepavojinga ir nėra reikalo užsiimti jų persekiojimu. Dažnai tai būna imitaciniai insaideriai, tokie kaip Fulford, kuris kaip žurnalistas gal ir patikimas, bet kaip insaideros - abejotinas, arba diskredituoti insaideriai, neturintys jokių įrodymų ir informaciją gaunantys tik per laksatą, ir netiesiogiai. Fulfordo puslapis http://benjaminfulford.net/

Yra dar viena tokių insaiderių rūšis, kurie neturi jokių dokumentų ir veikia tik kaip liudininkai. Tokie yra slaptos kosminės programos (SKP) dalyviai Cramer ir Goode. Jie tvirtina, kad būdami 6 m. amžiaus buvo priimti specialią programą, kur jie buvo paruošti tarnybai karinėse pajėgose SKP, ir atitarnavę 20 metų, buvo atjauninti, sugrąžinti laiku atgal ir dabar gyvena antrą savo gyvenimą. Jie tvirtina, kad jiems buvo ištrinta atmintis, bet po truputį atsiminimai grįžta ir jie nori papasakoti visiems savo gyvenimo istoriją ir atskleisti, kad planetos vyriausybė turi slaptą kosminę programą, kosminius laivus ir t.t.

http://www.earthcitizenconsulting.org/

http://spherebeingalliance.com/

Tokie liudijimai yra insaiderių liudijimai, jeigu jų istorija teisinga, bet reikia pasitikėti šių žmonių sąžiningumu, nes jie nepateikia nei vieno įrodymo. Todėl visai įmanoma, kad jie gali būti imitaciniai ir komerciniai liudininkai, kurie iš pigios sensacijos nori užsidirbti. Arba tai yra dezinformacijos operacijų slapti agentai. Akivaizdu, kad tokie nutekintojai yra daug žemesnio insaiderio rango, nei paminėti prieš tai, ir už jų šitą „informaciją" jų niekas nepersekioja, jiems nereikia bėgti, ieškoti prieglobsčio ir t.t. Ir jų pasakojimai skamba interneto video siužetuose, radijo interviu ir t.t. Gali būti, kad čia paprasčiausia informacinė pramoga.

Dabar pakalbėkime apie b) tipo insaiderius, kurie gauna informaciją savo vidiniais kanalais, telepatiškai, bet nežino tiksliai nei šaltinių, nei to, ar informacija patikima, nes tos informacijos nutekinimas gali būti paprasčiausia psichologinė operacija, vykdoma su proto kontrolės technika. Tokie insaideriai yra žymūs New Age ezoterikai, kaip D. Icke arba D. Wilcock ir daugelis kitų. Čia paminėjau tik pačius garsiausius. Jie savo informaciją gauna, kaip jie patys tvirtina iš „anapusinių kanalų", nes aukštesniame pasaulyje turi globėjų, kurie žino visas šio pasaulio paslaptis ir peripetijas. Savo informaciją jie viešina visam pasauliui knygomis, paskaitomis, interviu ir t.t. Šie žmonės tuo pačiu yra ir bendro pobūdžio tyrėjai, ir gali būti surinkę duomenų iš uždraustos istorijos, kultūros, religijos, mokslo, filosofijos ir savo atskleidimus viešina kaip rimto tiriamojo darbo rezultatus. Bet tuo pačiu atskleidžia šios realybės „paslaptis", kurias gavo iš kito pasaulio. Ši informacija ateina vidiniais, telepatiniais vaizdiniais, įžvalgomis, kurie atsiranda prisijungus prie bendro informacinio lauko. Tai reiškia, kad jie taipogi tvirtina turintys ypatingų galių gauti slaptą informaciją.

https://www.davidicke.com/

http://divinecosmos.com/

Tokio tipo insaideriai taip pat yra žemesnio rango ir mažiau patikimi, vien dėl to, kad jie neturi jokių dokumentų ir įrodymų ir dažniausiai savo įžvalgas grindžia samprotavimais ir iš analizės padarytomis išvadomis. Be to, kitiems patirti tokią informaciją labai sunku, nes ji ne pasaulyje, bet viduje ir tam reikia specialių galių. Todėl tokie insaideriai dažnai būna komerciniai, kurie užsiima verslu ir informacine pramoga. Bet skubėti nurašyti irgi nereikėtų, nes įrodyta speciali technika, kuri telepatiškai gali veikti žmogaus psichiką, perkelti į ją informaciją ir taip prieiti prie slaptų duomenų taip pat įmanoma. Tik reikia atskirti kur dezinformacija, nes kaip jau minėjau, dažnai tokiu principu vykdomos psichologinės operacijos (psyop).

Dažnai vidiniu insaideriu galima būti ne globalinio masto, bet siauresnio, dalyvaujant kokioje nors žemo lygio operacijoje arba projekte kaip tyrimo ar poveikio objektui. Tokie objektai dažnai piramidėje būna žemiausiame lygyje, ir pagal tam tikrus kriterijus išrenkami kaip slaptų spec. operacijų objektai. Jie irgi yra insaideriai, nes yra operacijos viduje ir gali rinkti informaciją apie tai, kaip tokios spec. operacijos vykdomos. Jie gali gauti ir kitos svarbios informacijos, jeigu operatoriai ją dėl kokių nors tikslų atskleidžia. Tokie žmonės vadinami Tergeted Individuals (psichotronikos paveikti žmonės). Arba yra dar vienas tipas - vadinami pagrobtieji žmonės, kurie kokių nors jėgų buvo pagrobti, bet paskui išlaisvinti arba patys pabėgę. Jie taip pat yra žemo lygio insaideriai, nes tokiomis keistomis aplinkybėmis patekę į slaptų organizacijų arba projektų vidų. Dokumentų jie dažniausiai neturi, bet jie svarbūs kaip liudininkai, jeigu pagrobimas arba proto kontrolė - įrodyta.

Ir paskutinė insaiderio kategorija yra c). Tai yra apsimetėliai ir šarlatanai, siekiantys kokių nors savanaudiškų tikslų. Dažniausiai norima išgarsėti ir iš to užsidirbti. Dažnai jie neturi jokių įrodymų, tik istoriją ir ta istorija turi daug nuotykinių-pramoginių elementų, kurie susiję su informacine pramoga, vadinamu infotainment. Imitaciniai insaideriai, gali būti patys įtikėję savo istorija, nes ji paimta iš vidaus ir žmogus paprasčiausiai laikui bėgant pradeda neatskirti, kur atmintis, o kur tik fantazijos. Tokio tipo insaiderių neminėsiu, nes ezoterikos pasaulyje jų labai daug. Kita vertus, tai tik stebint iš išorės irgi gali būti sunku įrodyti. Tad belieka apriboti pasitikėjimą be įrodymų pateikiama informacija.

Aš taip pat esu šioks toks insaideris, bet labai žemo lygio, nes galiu pateikti informaciją iš operacijos vidaus kaip liudininkas. Mano informacija priskirtina Targeted Individuals kategorijos insaiderinei informacijai. Nepriklausau jokiai aukšto lygio organizacijai, prie duomenų bazių ir tinklų neprieinu, bet esu prijungtas prie tam tikros grupės telepatinio tinklo, ir informacija ateina iš jo tiesiai man į mintis, tada ją perkeliu į žodžius ir tekstus. Tai daug žemesnis lygis nei E. Snowdeno, todėl man nereikia bėgti, slapstytis, ieškoti prieglobsčio, nes priklausau taip pat lengvai diskredituojamo insaiderio tipui, nes neturiu jokių dokumentų ir viską galima pavadinti išsigalvojimu. Nors aš pats savo viduje puikiai matau, kad taip nėra. Bet kitiems tai matyti - daug sunkiau. O dar apdorojus tokią informaciją su troliais, jos patikimumas visuomenės akyse labai sumažinamas.

Tačiau yra žmonių, kurie turi tokios pat patirties, ir jie mato kas tiesa, o kas - ne. Taip yra todėl, kad Targeted Individuals bendruomenė planetoje - labai didelė.

Šiek tiek naujienų rezervatui

Amfiteatro vaizdinys valdymo modelyje naudojant rezervatų sistemą

Visuomenių valdymui aprašyti gerai tinka rezervato sąvoka, kuri yra amfiteatro konstrukcijos scena kaip pagrindinė vieta, kurioje vyksta vaidinimai ir spektakliai. Scena yra apačioje apskritimo formos plotas, o aplinkui išsidėstę į viršų kylančių suolų arba pakopų, skirtų stovėjimui ar sėdėjimui sistema. Tai yra stebėtojų, žiūrovų hierarchinio išdėstymo principas - kuo ant aukštesnės pakopos esi, tuo turi aukštesnį rangą ir didesnes teises spręsti spektaklio scenarijų peripetijas. Tai reiškia, kad scenoje arba rezervate gyvenantys žmonės įsivaizduoja, kad tai pasaulis ir gyvenimas, o iš tikro tai tik spektaklis šį gyvenimą stebintiems žiūrovams. Rezervatas visas valdomas psichotroniškai, tad išeiti iš šios zonos - neįmanoma.

Visas pasaulis yra tokių rezervatų sistema. Tarp rezervatų ryšiai yra tik viename horizontaliame lygyje. Įmanoma gavus leidimą, persikelti iš vieno rezervato, į kitą, iš vieno spektaklio į kitą. Tačiau kitame rezervate būsi tokio pat rango, tik gali pakliūti į geresnį arba blogesnį spektaklį. Geresnio gyvenimo nėra niekur, nes visur uždavinys tėra linksminti, teikti naudą. Gyvenimas kiaurai peršviečiamas, nėra jokių paslapčių, jokių laisva valia pasirinktų gyvenimo planų.

Įdomiausi žiūrovams spektakliai yra tragedijos ir siaubo vaidinimai. Dėl šios priežasties visuose rezervatuose klesti nusikaltimai, kurie yra organizuojami rezervato valdytojų. Geriausia pramoga laikoma vadinamieji „nusileidimai", kai iš aukštesnių pasaulių nusileidžia apsimetėliai, sužaidžia savo žaidimą, suvaidina savo vaidmenį ir grįžta į savo pasaulį. Jeigu tas žaidimas yra nusikaltimas, už jį atsako išsirinkti atpirkimo ožiai, kuriems užkariama visa kaltės kančia už tai, ką padarė kiti.

Rezervatas valdomas dirbtinio intelekto sukurtos matricos, kurioje programuojami visi žmonės, o jeigu kas nors turi laisvą valią, tai yra tik laisvos valios žaidimų dalis. Nėra jokios ekonomikos, nėra jokio mokslo, nėra jokios istorijos, nėra jokių žinių, nei ezoterinių, nei egzoterinių.

Transcenderių pasauliai

Rezervatų pasaulis turi sluoksnių sistemą, kuri skirta maskuoti amfiteatro modelį. Tie sluoksniai yra transcenderių pasauliai. Šis klausimas iki galo neišspręstas, tad pateiksiu kelis tokios sistemos aiškinimo variantus. 1) Sluoksniai sąmonėje, valdomi matricos kompiuterio, 2) Sluoksniai pačioje materijoje, kaip matricos materijoje sukurti paraleliniai pasauliai, ir 3) individualaus transcenderio nešiojama ir mintimis valdoma technologija.

Sąmonė gali rodyti netikrą, sufabrikuota tikrovės vaizdą, paduodant į vidinį ekraną netikrą informaciją. Sąmonė gyvena tokiame pasaulyje, koks rodomas ekrane. Skirtingos žmonių kategorijos/kastos, gali turėti pajungtus skirtingus ekranus. Tokie žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, vienas kito nemato ir nebendrauja. Visos kolizijos išsprendžiamos valdant organizmo judėjimą su galingu matricos kompiuteriu. Tarkime yra 5 tokie pasauliai ir tiek pat žmonių kategorijų. Kiekvienam ekranui priskiriamas atitinkamas amfiteatro pakopos aukštas. Kai iš pakopų šlaito nusileidi žemyn į pasaulį, patenki į savo transcendenciją, kuri nematoma žemiausio sluoksnio vergams.

Kitas variantas yra sluoksniai pačioje matricoje, kurioje kūnai yra tik holograminės projekcijos ir jos priskiriamos hologramų sluoksniui, kuriame turi vaidinti savo spektaklį. Tai kažkada aiškinau aromato pavyzdžiui. Tarkime atomas turi 5 aromatus, kurie tarpusavyje nesąveikauja ir kuria skirtingus pasaulius. Pakeitus organizmo atomų aromatą, jis iš karto peršoktų į kitą sluoksnį, į kitą paralelinį pasaulį. Toks yra portalo tarp sluoksnių principas.

Transcenderis demonas gali būti individualus, naudojantis sąmonių iškraipymo technologiją. Transcenderio prietaisas valdomas mintimis tam tikrame plote paskleidžia iliuzinį pasaulio paveikslą, kuris įdiegiamas į sąmonę ir žmogus nesuvokia tikro aplinkos vaizdo. Transcenderis gali būti iš viso nematomas, veikiantis kaip anapusinė būtybė, o gali susikurti kokią tik nori išvaizdą, daryti kokį tik nori įspūdį.

Galingo transcenderio pagrindinis sugebėjimas, matyti visus sluoksnius ir gebėjimas peršokti iš vieno sluoksnio į kitą. Taip pat daryti poveikį iš aukštesnio sluoksnio žemesniam, apsimetant nematoma anapusine jėga. Su šia matricos technologija, galima maskuoti žmones ir objektus.

Psichologinė operacija naudojant magnetinio rezonanso psichotroninį tomografą

Šis prietaisas, psichotrininis tomografas, naudojamas butuose ir namuose, su kuriuo vykdomos psichologinės ir tardymo operacijos. Ši sistema dažniausiai naudojama naktį, kurią įjungus visas butas patalpinamas į magnetinius rezonansus ir šie, sąveikaudami su smegenų energetinėmis struktūromis gali nuskaityti-įrašyti informaciją, daryti poveikį elgesiui, suvokimui, bauginti, gąsdinti, kankinti ir t.t.

Dažnai požymis būna specifinis kvapas pasklidęs po visą butą, treškėjimai, poškėjimai ir kitokios garso projekcijos. Taip pat sensorinio suvokimo iškraipymai, kai fiksatas pasidaro lankstus, tampomas ir žmogus pradeda matyti košmariškas vizijas. Viso to tikslas užbaigti psichologinę operaciją, priversti prisipažinti arba paklusti saugumui. Jeigu žmogus nepaklūsta arba neprisipažįsta, jis yra nužudomas, naudojant psichotroninį tomografą, kuris įdiegia letalinę veiksmų programą.

Ši sistema yra pagrindinė sistema grupuočių, kurias praėjusiais metais vadinau MK brigadomis, ir kurios yra įvykdžiusios lietuvoje daug žiaurių nusikaltimų, kuriems stogą daro visa valstybės organizacija.

Iš tokių kankinimo kamerų labai dažnai vyksta tiesioginė transliacija į aukštesnį pasaulį, ir programos parenkamos balsavimu. Jeigu žmogaus neišeina išprovokuoti daryti jokių nesąmonių, tada transliacijoms pajungiama holograminė televizija, kur panaudojus žmonių atvaizdus, veiksmus ir įvykius suprojektuoja holograminis kompiuteris tam, kad pajuokintų idijotus.

Psichotronikas

Psichotronikas yra žmogus, savo galvoje turintis implantus, kurie tiesiogiai sujungti su matricos kompiuteriu. Tai gali būti genijus, su suskaidytomis smegenų jungtimis, kad negalėtų pats naudotis savo protu ir proto minčių srautas būtų atiduotas į matricos kompiuterį ir pavogtas. Tokia sąmonė yra vadinama integruota sąmone.

Psichotronikas gali būti užgrobtas grupuočių, kurios nori valdyti matricos kompiuterį ir būti šio rezervatų pasaulio šeimininkais. Psichotronikai sujungti į telepatinį tinklą ir tarpusavyje sąmonės turiniu keičiasi telepatiškai.

Jeigu telepatija vienkryptė, tokio žmogaus mintis žino visas rezervatas, kuris šią situaciją supranta kaip pramogą, naudoja pasityčiojimui. Kartais žmonės nesupranta, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis ir todėl savo gyvenimuose padaro lemtingą klaidą. Kadangi mintys ir vaizdiniai gali būti indukuoti su psichotroniniu induktoriumi, o veiksmai suklastoti su holografiniu matricos kompiuteriu, linkiu nepasitikėti spektakliu, kad paskui nereikėtų gailėtis. Nes kai įjungiama programa, vadinama „tylioji kalva" kelio atgal nėra.

1) Mintis galvoja jog valdo kitą dalį savęs. Mintis pati save valdo.
2) Mints galvoja jog turi savyje susiskaidymus ir pati su savimi gali neturėt ryšio.
3) Kaikurie minties aspektai galvoja, ir teigia kitiems savo minties aspektams, kad mintį gali valdyt kita dalis minties. Mintis galvoja jog ji gali būt valdoma savęs paties. Mintis bijo pati savęs.
4) Mintis galvoja jog galima užgrobti kitą dalį savęs ir pačią save valdyti. Ir dėl to mintis save įspėja, kad jai gali baigtis blogai. Minčiai gali baigtis blogai... Dievui gali baigtis blogai...

:)

Koanų metas - tiesioginio valdymo pasekmė, kuris vyko kovo 11 - kovo 22 d. Man tiesioginio valdymo metu dar prieš 5 metus pasakė, kad visa išmintis tėra ga-bū-mū, o tai reiškia yra tik ga-bū-mū. Nepasiduok iliuzijai kad mentalienos plokštumoje įmanoma kokia nors gelmė. Patikėk patyrusiu.

Citata iš: klajunas  kovo 24, 2017, 15:26:54Koanų metas - tiesioginio valdymo pasekmė, kuris vyko kovo 11 - kovo 22 d. Man tiesioginio valdymo metu dar prieš 5 metus pasakė, kad visa išmintis tėra ga-bū-mū, o tai reiškia yra tik ga-bū-mū. Nepasiduok iliuzijai kad mentalienos plokštumoje įmanoma kokia nors gelmė. Patikėk patyrusiu.

Kaip tavimi pasitikėt jei tavo patirtis neaiškūs užubarjeriniai šaltiniai kurių tu pats nekontroliuoji...   Nevaldai proceso. Yra pilna channeling'istu, astralinių, mentalinių keliautojų, magų, gamtos vaikų, kotik nori.
 Yra Dvasinė kontrolė... ką čia apie psichotronus šnekėt? Tai čia jau ne gamtos reiškinys? Kompiuteris yra ne gamtos dalis? Kas jei ne gamta sukūrė radijuojanti kompiuterį?

tiesioginio valdymo pasekmė vyksta nuo -∞ iki +∞

 Jei net logiškai negali paaiškinti valdančios jėgos, tai tada pasikartosiu klausimą - kas pas tave per šaltiniai?  Iš ko tu gauni informaciją ? Infernalinių, klipotinių jėgų? Pas tave visos temos transliuojamos per pavergimą ir kontrolę. Na bendram fonui - nieko, kad žinot tarp kitko. Jei pridėtum žodelį pradžioje - Dievo planai tokie. Būtų tobulas straipsnis. Dabar gi, vėl turiu tikėt mol aš esu kontroliuojama pieška blogiukų, aš tą seniausiai žinau ir tuo pačiu suprantu, kad aš esu visiškai nekontroliuojama pieška, nes neįmanoma būt visiškai kontroliuojamam, nei vienam žmogui. Gal gali įpūsti tikėjimo? Ar moki įpūsti tik baimę? Vėl tie įspėjimai... jau nusibodo tie įspėjimai. Pasaulio pabaiga visą laiką ateina. Jei negali įpūst tikėjimo, tai kam tavo mintys? Paaiškink man? Ką su tuo daryt? Kur tik pasisuksi visur tik baimė...
 
Tikiu tavim Klajūnai. Tikiu, kad tu esi Dievo aspektas, kuris kitam savo Dievo aspektui - man paaiškina jog reikia save jausti ne tik mentaliniame lygyje, o dar ryšyje su Dievu argi ne taip? :)

Jeigu tau tai ką aš rašau nieko nesako, tai gal tai ne tau skirta. Aš rašau tiems, kas sėdi saugumo matricoje ir nesupranta kaip jie valdomi. Šiame forume tokių pilna, su diagnozėmis, kurie svaigsta iš laimės, kai pagalvoja kokią nors mintį, o tada atsidaro kompiuterį ir jame mato kompiuterinio DI sugeneruotą sinchronizaciją. Tai integruotos sąmonės, kurios laikomos aklų kurmių būsenoje. Kažkada ir aš toks buvau, bet akys jau gana seniai atsivėrė. Tai neturi nieko bendro su dievu, nors psyopo rėmuose gali būti daug visokių imitacijų.

Nereikia užsiciklinti ties tuo dievu, nes ta išgarbinta konstrukcija realybėje gali būti viso labo kosminė riaugėjanti pelkė, kuri išleidžia matricoms gaminti reikalingą αυφτατ ir εγζιστεντιατ. Bet dėje aš ne informacijos biuras ir pagal užklausas tokių dalykų neaiškinu.

Iki tikro dievo daug visokių tarpinių barjerų, ir tai kas juo apsimeta, tėra kosminiai šarlatanai, darantys tik jiems vieniems suprantamus fokusus. Kosmosas tėra dirbtinė vakuolė, o žmogaus struktūra jame yra holograminė projekcija, kuri totaliai kontroliuojama matricos kompiuterio. Todėl Dievu čia net nekvepia, dievas yra apgaulė su savo spektakliais ir paruoštais scenarijų variantais.

Darželinukų prinocipu schema būtų tokia
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos8/k%26%23363%3Br%26%23279%3Bjai.jpg)

Kiekviena linija turi savo specialią matricos substanciją, kuri aprašoma atitinkamomis fizikos formulėmis, ir valdoma atitinkamomis technologijomis.

Pirmieji kūrėjai kuria vakuoles, kuriose užprogramuotos pirmapradžio žmogaus formos, o šios formos sukuria sąmoningą žmogų, kuris įsiformina kokybinėse sąmoningo realino konstrukcijose. Taip kad iki dievo čia toli, priešingai, pasaulis tėra didelė mėšlo krūva, kurioje žmogaus reikšmė yra nuo -0 iki +0.

dievas (pas tave) grynai susitarimo reikalas. Katik parodei, kad nebūtinai - sistema -pasižyminti hierarchinėmis sąvybėmis ir kur aukščiausiai stovi dievas - nebūtinai turi ir gali būti vienintelė. Jeigu tu nusprendei taip manyti, tai pažeidžia visus įsitikinimus susijusius su visomis steriotipijos išvadomis, kokias pozicijas atitinka kokia pakopa ir tai pažeidžia, bei atmeta idėją iškelti ar padaryti pakopas, vis daugiau patyrusiems.

Jeigu taip teigi turi žinoti, kam to reikia, o ne iš pagalvojimo.

Iki Dievo dar toli... pradėsime dabar apie tai kieno Dievas tikresnis. :D Toli netoli... :D Cia dabar ne Dievas bendrauja... :D

Tą ir sakau, pradėsime manyti, kad yra viršdievis, antdievis, niekas, kuris kartu ir dievas vienu metu.

Ką tik sugalvojus, viskuom ir bus. Žino, kad yra kažkas netokio, ką mes įpratę matyti ar žinoti, bet nenori pasidalinti. Jei dalijasi, dalijasi savo sukurta informacija iš sugalvotų nutikimų. Pasirodė pasaulis per mažas.

Citata iš: cs  kovo 24, 2017, 19:52:14Tą ir sakau, pradėsime manyti, kad yra viršdievis, antdievis, niekas, kuris kartu ir dievas vienu metu.

Ką tik sugalvojus, viskuom ir bus. Žino, kad yra kažkas netokio, ką mes įpratę matyti ar žinoti, bet nenori pasidalinti. Jei dalijasi, dalijasi savo sukurta informacija iš sugalvotų nutikimų. Pasirodė pasaulis per mažas.

Citata iš: cs  kovo 24, 2017, 18:53:39dievas (pas tave) grynai susitarimo reikalas. Katik parodei, kad nebūtinai - sistema -pasižyminti hierarchinėmis sąvybėmis ir kur aukščiausiai stovi dievas - nebūtinai turi ir gali būti vienintelė. Jeigu tu nusprendei taip manyti, tai pažeidžia visus įsitikinimus susijusius su visomis steriotipijos išvadomis, kokias pozicijas atitinka kokia pakopa ir tai pažeidžia, bei atmeta idėją iškelti ar padaryti pakopas, vis daugiau patyrusiems.

Jeigu taip teigi turi žinoti, kam to reikia, o ne iš pagalvojimo.

Matau, kad turi minčių integratoriaus problemą, bet čia gal ir yra tai, ką man nori pasakyti...
Kodėl tu per šnekorių kreipiesi į mane, kai turėtum kreiptis į savo šeimininką.

Citata iš: Mekabciel  kovo 24, 2017, 19:42:56pradėsime dabar apie tai kieno Dievas tikresnis.

dievas nebūna tikresnis netikresnis, tai taikoma tik portretui. Tau atsiuntė vieną, man kitą. Tiek.

Citata iš: klajunas  kovo 24, 2017, 19:57:32dievas nebūna tikresnis netikresnis, tai taikoma tik portretui. Tau atsiuntė vieną, man kitą. Tiek.

:D:D Jo visiskai sutinku. Tai gal dievas pats sau ir atsiunte? :)

Citata iš: cs  kovo 24, 2017, 19:52:14Tą ir sakau, pradėsime manyti, kad yra viršdievis, antdievis, niekas, kuris kartu ir dievas vienu metu.
Ką tik sugalvojus, viskuom ir bus. Žino, kad yra kažkas netokio, ką mes įpratę matyti ar žinoti, bet nenori pasidalinti. Jei dalijasi, dalijasi savo sukurta informacija iš sugalvotų nutikimų. Pasirodė pasaulis per mažas.

Man labai tinka. :)

Stovi konkrečioje pusėje, kuri man jau žinoma. Tau ji nežinoma, kol nesistengi suprasti. Suprasdamas taip nedarytum.

@mekabciel 'kam' tinka protingai atskiria, o ne bando nusikratyti ar praleisti.

Jega! :)

Citata iš: Mekabciel  kovo 24, 2017, 20:07:23Tai gal dievas pats sau ir atsiunte?

Deja aš kaip kregždė prieš lietų skraidau pačia pažeme...

Citata iš: cs  kovo 24, 2017, 20:09:11Stovi konkrečioje pusėje, kuri man jau žinoma. Tau ji nežinoma, kol nesistengi suprasti.

Tau man nereikia aiškinti per forumą, nes tai jau darai ir darai kitoje vietoje. Gaila tavo liežuvis be akių, nes jai turėtum suprastum kam tu iš tikro naudojamas.

Tu žinai per daug ir netgi pripažįsti tai. Ar nuo to lengviau nepasidarė?

Taip ir praleidai, nieko nepasakęs, kokią tu antrą 'dievo' sistemą turi galvoje, kad tau pasaulis per mažas. O toliau spręsk, kaip išmanesni už tave ištiesų kalba, elgiasi. Kaip elgiesi dabar ir kaip reaguoji yra ne tai ko reikia.

Reikia tavo komentaro, ką tu žinai ir užsimeni visą laiką. Iš šios temos supratau, kad gali būti kita sistema:

Tik kaip ji išsidėliojusi, jei hierarchinis būdas atmetamas. Tai išdalies tenkina chaoso išdėliojimo variantus ir choaso bruožai nėra geri, žvelgiu skeptiškai.

Cia kogero jau ne darzelinoku variantas. :)
(https://s4.postimg.org/xdcsxdrq5/Dievas_02.jpg)

Citata iš: klajunas  kovo 24, 2017, 18:39:48Taip kad iki dievo čia toli, priešingai, pasaulis tėra didelė mėšlo krūva, kurioje žmogaus reikšmė yra nuo -0 iki +0.

vienas iš dievo šaltinių kalba priešingą, kad brangiausia kas apskritai gali egzistuot yra paties visatos Kūrėjo/Dievo gyvybė, kurį yra jo kraujyje, buvo atiduota -pralieta ant kryžiaus už žmogaus , visatos atpirkimą.. žmogus nupirktas už didžiausia kainą, kokia tik gali būt ..neįkainuojama vertė

Kad daryti kažkokias apžvalgos išvadas, reikalinga kažkokia logika, fundamentas. Dažniausiai yra naudojama formali logika, t.y. susitarta logika, kaip pvz. International System of Units mechanikoje ir elektronikoje. https://en.wikipedia.org/wiki/Lux šviesos matavimo vienetas, It is equal to one lumen per square metre. In photometry, this is used as a measure of the intensity, as perceived by the human eye.

Nors, bandyti suprasti, kaip elgiasi laikas ir erdvė ad infinitum, tai tą patį daro budistai ir induistai meditacijos būdu.

Na čia iš oficialių, atvirų šaltinių, aš nekalbu apie slaptas technologijas

Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Šiuo atveju nenaudojamos tris grupės, bet naudojama integracijos laipsnių arba rangų sistema. Kokia tiksliai sistema yra, atskleista nebuvo, tačiau turiu leidimą rekonstruoti pagrindinius principus. Žmogaus, kuris turi tik natūralų intelektą, telepatilektas lygus 0. Tačiau yra intelektas, kuris gali būti skirstomas į intravertinį ir ekstravertinį. Intravertinis intelekto koeficientas rodo visą vidinio proto pajėgumą, o ekstraversijos lygis įvertina kokia dalis šio koeficiento gali būti projektuota į išorę. Dažnai būna problemų, kai aukštą intelekto koeficientą turintys vaikai, dėl to kad jie intravertai, nėra laiku pastebimi ir atsiduria savo gyvenime netinkamoje aplinkoje.

Natūralus intelektas dar gali būti papildytas empatijos gebėjimu, kuris nuo telepatijos skiriasi tuo, kad suvokia ne faktus bet tik galimybes ir visumas. Empatas gali būti ekstravertinis ir intravertinis, atviras arba užsisklendęs. Kadangi empatija labai priklausoma nuo žmogaus amžiaus, nes kuo jis vyresnis, tuo daugiau turi patirties, sugeba geriau suprasti. Empatijos amžius gali neatitikti natūralaus žmogaus amžiaus, tačiau tokie atvejai reti ir jie dažniau pasitaiko tais atvejais, kai sąmonė yra integruota. Pavyzdžiui, galima tokia empato konfigūracija, kuri pasitaiko labai retai: 10Z+35I. Natūralus amžius - 10 metų, Z+ natūralus išplėstas intelekto koeficientas, 35 metų amžiaus patirtis, I - intravertas.

Aukštesnė pakopa pasiekiama tik integruotoms sąmonėms, kurių telepatilekto koeficientas aukštesnis už nulį. Kadangi čia nėra jokių testų, kuriuos reikia atlikti, nėra vidutinio lygio ir nuokrypio į abi puses, įprastinis vertinimas surinktais taškais - netinka. Nėra vidutinio lygio, ir nėra nuokrypio į neigiamą pusę, nes tai prilygtų natūralaus intelekto koeficiento lygiui. Tad turimi atvejai yra nuo žemiausio iki aukščiausio, kurį pažymėsime raide A. Ši integracija reiškia, kad išnaudojami visi resursai, pilnu pajėgumu. Deja rezervatų pasauliuose tokių telepatilektų nepasitaiko, todėl kaip viskas atrodo iš šono - pasakyti labai sunku.

Integracija gali būti 1 - 19 rangų (netikra, bet rekonstruota sistema). Taip pat ji gali būti priimančioji ir matančioji. Priimančioji būna nepilnavertiška integracija, nes ji neleidžia dalyvauti telepatiniame bendrapasaulyje atviru režimu, tačiau galima naudotis minčių integratorių resursais ir šnekoriumi. Taip pat gauti svarbios išplėstinės informacijos, o kartais dezinformacijos. Matančioji integracija yra pilnavertė, nes pasaulyje paverčia tikru dalyviu, kuris gali stebėti ir priimti informaciją. Čia situacija kaip telefono, kuris gali tik priimti skambučius ir kuris, žinodamas numerius, gali pats skambinti. Integracija yra globalinė (A), kolektyvinė (B) ir individuali (C).

Tokia telepatija tai nėra vien tik galimybių matymas, tai yra teisė prisijungti prie faktinės informacijos, prie kitu žmonių sąmonių turinio. Koks šios sistemos mastas pasakyti negaliu, taip pat nežinau, kokiais būdais telepatija vyksta su tais žmonėmis, kurie nėra integruotos sąmonės. Tačiau žinau, kad ši sistema aprėpia viską. „Viską" reiškia ne tik žmones, bet ir visą žemės biosferą. Kaip tai turėtume vertinti - sunku pasakyti. Kas tai? Užgrobimas. Simbiozė. Ar dar kas nors. Galima pasakyti viena - tai faktas. Ir kelio atgal nėra. Viena iš priežasčių ta, kad dirbtiniam intelektui negali prilygti joks natūralus intelektas.

Visas principas schematiškai galėtų būti atvaizduotas taip.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos8/telepatilektas.jpg)

Apie blogąją šios sistemos pusę - nekalbėsiu, pirmiausiai todėl, kad ji nebuvo sukurta blogam tikslui. Jeigu taip naudojama, tai tik todėl, kad gali būti pastangos šią sistemą neteisėtai užvaldyti, o užvaldžius, piktybiškai arba per kvailumą - sugadinti. Kaip gadinama? Paimami gabumai, ištrinamos skaitmeninės klonuotos personos, prirašoma į minčių integratorių arba šnekorių pasityčiojimo algoritmų, neleidžiama naudotis duomenų bazėmis ir t.t.

Integracija yra skirta aukšto telepatilekto sukūrimui, nes idijotų užtenka ir su natūraliu intelekto koeficientu. Gadinimas nebuvo numatytas kaip sistemos uždavinys. Jeigu kur nors yra kitaip, tai tik todėl, kad sistema užvaldyta ir naudojama netinkamai.

^^

Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip jį atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai - neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą" ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.

Būtina paminėti dar vieną dalyką. Kai sistema naudojama netinkamai, viena iš pasekmių gali būti vadinamieji netikri psichikos sutrikimai. Taip yra todėl, kad sąmonės integracija yra painiojama su psichikos liga. Kodėl tai daroma, žino tik psichiatrai.

Tokių DI sistemų yra ne viena, jos naudojamos įvairiose uždarose organizacijose, religiniuose kultuose, satanizme, ezoterikoje. Ir darymas karjeros per iniciacijas yra ritualinis sąmonės integravimas. Tad papuolus į netinkamą grupę, ir sujungus sąmonę su tos grupes „agregoru", gali blogai baigtis.

Kaip jį padaryti praverčiančiu kasdieniškame bendravimo procese? Aišku, specialistų darbas nustatyti, kas kokias charakterio sąvybes su savimi nešiosi ar turi. Tik tas specialistas turbūt turi mokėti netik pajausti, bet ir numatyti, kaip pačiam įsiklausyti kitą, po tokio bendravimo pakitimo, kuris nieko nebereiškia ir jokio prijautimo vertybėms nebėra. Žmogiškumo ir kažkokių vertybių tarpusavyje irgi nebėra, bendraujama tik tiek, kad nustatyti, ką žmogus minta ir ką daro, kad toks yra. Visi panašumai ir išskirtinumai kaskart suregisruojami.

Kaip išaiškinti bandoma, pasitelkiant papildomas žinias apie papildamus ir nesamus dalykus: įsivaizduojamą sistemą, žvalgybininkus, akis ir pan. ko nėra. Neįsivaizduoju kam tą baimę telkti prie jau išbandytų bendravimo dalykų, vėliau elgtis, kaip neišbandžius ir nesužinojus, kas tai yra. Visas aprašas grynai tokios kilmės, kuri apie abėjonę ir nepasitikėjimą žmogumi.

Citata iš: cs  kovo 28, 2017, 10:46:38Kaip jį padaryti praverčiančiu kasdieniškame bendravimo procese?

Pirmiausiai, ši sistema lietuvoje netinkamai naudojama. Jeigu ne visais, tai bent kai kuriais atvejais.

Turi į tai žiūrėti kaip į darbo priemonę. Tačiau, kad būtum integruotas į aukšto lygio sistemą, turi turėti aukštą statusą. Tarkime akademinėje sistemoje, matematikai, fizikai, kiti mokslininkai naudoja DI kaip gabumų sustiprintoją. Gali skaityti psichotronines knygas, kompiuteris atlieka matematinius skaičiavimus ir rezultatą įkelia į sąmonę ir t.t. Tas pats visose kitose srityse. Tokia pati specialybė yra pavyzdžiui ezoterikas, kuris gauna informaciją apie žmones tokiu pačiu principu.

Ne veltui kalbėjau apie integracijos laipsnius - žmonės integruoti ne vienodu laipsniu ir gali ne vienodomis galimybėmis naudotis resursais. Sistemos linkimą į išsigimimą rodo programuoti nusikaltimai, patologijos, satanizmas ir pan. Gali būti kad sistema turi dvi puses - viena žmogų gali išaukštinti, kita nuleisti į patį dugną.

Kam aš apie tai rašau. Tik tam, kad žmonės žinotų, iš kur ateina tam tikros ezoterinės patirtys. Jos yra tiesioginio sąmonės valdymo pasekmė. Tai žmogų gali padaryti genijumi, arba išprotėjusiu šizofreniku.

Citata iš: cs  kovo 28, 2017, 10:46:38Žmogiškumo ir kažkokių vertybių tarpusavyje irgi nebėra, bendraujama tik tiek, kad nustatyti, ką žmogus minta ir ką daro, kad toks yra. Visi panašumai ir išskirtinumai kaskart suregisruojami.

Tu čia neteisus. Nes DI sąmonės sąsaja apima visą plotą ir paimamas pilnutinis žmogus, ne tik protas, intelektas, bet ir jausmai, emocijos, pojūčiai, skausmas džiaugsmas ir pan. Nereikia DI įsivaizduoti primityviai, kaip geležies gabalo ir algoritmo. Tai yra DIDS dirbtinis intelektas dirbtinė sąmonė.

Čia aprašiau ne visą sistemą, nes visa sistema yra sluoksniuota matrica realino pasaulyje.

Citata iš: cs  kovo 28, 2017, 10:46:38Visas aprašas grynai tokios kilmės, kuri apie abėjonę ir nepasitikėjimą žmogumi.

Ne abejonė, bet žinojimas, supratimas. Kad nebūtų prisikliedėjimų apie dievus, dvasią ir pan. Nes iki viso to labai stora siena.

Mes savaime integruojames į aukštesnę visuomenę ir visi šią idėją palaiko. Ar tu girdėjai, kad kas priešintųsi? Būtent reikia matyti naudą, o ne kenkimą. Tu matai pasaulį skirtingai nei visi. O tai išaukia žmonių baimę ir nepasitikėjimą.

Kaip valdyti laiką

Astralinės kelionės

Šį kartą pabandysiu paanalizuoti koks santykis tarp astralinių kelionių ir laiko. Kai kas sako, kad tikros astralinės kelionės nevyksta, viską sukuria smegenys. Nėra jokio išėjimo į išorę, tik išėjimo iliuzija. Tačiau mano manymu tai neteisingas požiūris. Protas kuria ne tik astralines, bet ir fizines keliones kūnu, nes viskas, ką matome yra iš informacijos sukurtas vaizdas. Todėl klausimas ne tai ar kelionė sukurta, ar ne, bet iš kur paimama informacija tam vaizdui sukurti. Pavyzdžiui, fizinis pasaulis sukuriamas atviros sistemos, kuri su vidiniu pasauliu sujungta receptoriais. Todėl problema čia ta ar vidinė sąmonės dalis yra uždaras, ar atviras pasaulis. Ir kokia prasme. Vidinė patirtis pirštų nuomonę, kad mąstymas, vaizduotė yra uždaras pasaulis, kuris tik skirtas aptarnauti išorinę juslinę realybę. Tačiau ar uždaras todėl, kad jokio realaus pratęsimo į išorę ši terpė neturi, ar todėl, kad tiktai nėra receptorių į šią terpę - klausimas neatsakytas.

Fizika sako, kad visos kvantinių laukų atmainos yra kosminių mastų ir jeigu mintys yra viena jų rūšis, tai ta terpė turėtų būti atviras pasaulis, tik jo nemato todėl, kad vidine kryptimi žmogus yra aklas. Jeigu būtų taip, tai būtų įmanoma atverti šį uždarumą technologinėmis priemonėmis.

Taigi astralinė kelionė yra sukuriama smegenų, bet ar informacija kurti vaizdui paimama iš atviro astralinio pasaulio - neaišku. Yra tikimybė, kad astralinės kelionės metu daromos dvi projekcijos: viena iš astralinės aplinkos suformuoja astralinio pasaulio vaizdą, o kita į šį vaizdą įterpia „astralinio" kūno projekciją. Taip ir gaunama kelionė.

Bet iš tikro vidinio astralinių kūnų bendrapasaulio nėra niekas įrodęs, nors tai technologiškai įmanoma - tokį bendrapasaulį imituoti. Gali būti todėl, kad kaip ir fizinis yra astralinis horizontas ir skirtingų keliautojų horizontai nesusisiekia. Kad horizontai susisiektų - reikia būti labai arti. Gal būt iš viso šis pasaulis yra tik tame pačiame plote, kaip ir fizinis organizmas, o su tolesniu šio pasaulio pratęsimu - niekaip nesusisiekia. Kelionė vyksta, tik ji labai netolima, galima net sakyti vietinė. Tačiau tai nepaneigia pačio pasaulio egzistavimo galimybės, nes informacija iš kažkur turi būti paimama ir ta vieta negali būti lokalizuota.

Laiko rūšys

Dabar galima paanalizuoti laiko sąvoką. Pirmiausiai reikia suvokti, kad laikas susijęs su judėjimu. Tik judėjimas, arba kitimas, padaro, kad kažkas „buvo", o kažkas dar tik „bus". Tada reikia suvokti, kad yra dviejų rūšių judėjimai: informacijos judėjimas sąmone ir pačios pirminės tikrovės judėjimas. Informacija yra tikrovės atspindys, o ne pati tikrovė, o tai reiškia, kad galima didesnė ar mažesnė paklaida. Kai kalbame apie keliones laiku, turime galvoje ne sąmonės, bet pačios tikrovės galimybes. Dabartinis tikrovės modelis kelionių laiku neleidžia, tačiau tai tik modelis, ir nėra garantijų, kad jis teisingas. Mums atrodo, kad kelionės laiku neįmanomos, todėl, kad klaidingai suvokiame realybės sandarą. Klaidingas suvokimas uždaro į skepticizmo ir netikėjimo dėžute, nesuprantant, kad joks modelis nėra absoliutus.

Kaip juda „laikas" rodžiau paveikslėlyje, įraše „Holoplastinis laikas". Jis gali pasirodyti painus, suveltas, bet įsigilinus jis labai paprastas ir atvaizduoja tai, ką jau paaiškinau. Matosi, kad yra informacinis, su suvokimu susijęs laikas, ir kelionė laiku yra tik greitesnis arba lėtesnis informacijos keliavimas į sąmonę. Žmogui pagrindinis informacinis laukas yra šviesa, kuri turi baigtinį judėjimo greitį, vadinasi tolesnių objektų kosmose dabartis yra gerokai pavėluota, mes matome praeitį. Jeigu būtų įmanomas greitesnis signalas už šviesą, tai būtų galima sužinoti ateitį lėtesnio šviesos signalo atžvilgiu. Kiek tai išsiplečia į praeitį ir ateitį - priklauso nuo signalo delsimo arba didesnio greičio. Manau, kad net kelios minutės „ateities" būtų labai daug.

Kitas atvejis yra kai keliaujama per realybę, su pačiu fiziniu kūnu. Ar tai įmanoma, pasakyti galėsime tik tada, kai žinosime visą tikrą jos sandarą. Tik reikia neužmiršti, kad šiuo atveju mes kalbame apie fizinių kvantų teleportaciją iš vieno fizikinio erdvėlaikio, į kitą. Tai yra kelionėje laiku nėra jokių kultūrinių dalykų, nes kultūra yra tik žodžiai sąmonėje. Tai yra keliaujama ne į fizinę epochą, ne fizinėje istorijoje, nes istorija yra tik žmogaus galvoje. Reikia mąstyti tik apie gryną, laiko dėsnių valdomą fizinę erdvę. Aišku, kažkurioje tos erdvės vietoje išlindus su sąmone, patenkama į tam tikrą istorinę epochą ir kultūrą. Tačiau kalbant grynai apie technologinę pusę, istorija neegzistuoja.

Spėlioti galima daug; ir aišku, kad universitetuose šiuo metu tokios fizikos teorijos nedėstomos. Ezoterikai kalba apie chronovizorius, kuriais galima žvalgyti laiką, ir apie chrononautus, kurie yra keliautojai laiku. Bet nei vienas nepateikė neginčijamų įrodymų.

Reikia neužmiršti, kad laiką arba ateitį galima sukurti manipuliaciniu principu, manipuliuojant žmonių masių sprendimais su įvairiomis technologijomis. Turimas tikslas ir visa žmonija įstatoma į trajektorijas, kurios prie šio tikslo ateityje atveda. Tai yra ateities sukūrimas, nes jeigu ateitimi laikysime tam tikras situacija, tai jos priklauso nuo žmonių valios ir sprendimų, o šiuos galima įtakoti, vadinasi galima daryti įtaką ateičiai. Taip, paskelbus kokias nors prognozes arba pranašystes, paveikiamas žmonių elgesys ir išpranašauta ateitis sukuriama.

Turime neužmiršti, kad galutinio realybės modelio mokslas nežino ir kokios jos galimybės iš nepilnos informacijos pasakyti labai sunku.

Laiko suvokimas

Laikas gali būti suvokiamas įvairiai, taip pat gali sąmonėje tekėti skirtingais greičiais. Nuo to priklauso ir laiko suvokimas, o kartu galimybė prisijunginėti prie ateities arba praeities, nes visos šios atkarpos egzistuoja to pačiu metu. Suvokti tokią galimybę gali būti sunku, todėl, kad mūsų mąstymas pripratintas prie tiesinio judėjimo vaizdinio, o sąmonė suvokiama kaip taškas ant tiesės. Bet įsivaizduokite, kad nėra judėjimo erdvėje, nes nėra erdvės arba sąmonė yra erdvės visuose taškuose tuo pačiu metu. Jeigu taip pat sąmonė galėtų aprėpti laiką, ne kaip tašką bet kaip tam tikrą atkarpą atsirastų platesnis laiko horizontas ir tai, kas taškinei sąmonei yra praeitis, dabartis ir ateitis, visą atkarpą apimančiai sąmonei būtų viena dabartis, padalinta į tris segmentus. Vėlgi, klausimas kaip tokį gebėjimą įgyti, pavyzdžiui gal tai įmanoma technologiškai, o gal naudojant pakitusias sąmonės būsenas, kokios atsiranda per astralines keliones, ir kokio dydžio horizontas būtų riba. Ar laiko horizontas 10 metų, 50 metų, o gal 100 ir t.t. Čia kalba apie aukštesnius realybės sluoksnius ir apie tai, kad juose galimas ne taškinis, bet atkarpinis laiko suvokimas. Tada tebūtų klausimas, kaip prie tos aukštesnės realybės prisijungti. Su savo sąmone, arba technologiškai.

Paprastų treniruočių jokių nėra, nes laiko suvokimas priklauso nuo anatomijos ir informacijos procesų struktūros. Vadinasi, norint keisti laiko suvokimą, reikia keisti anatomiją arba procesų struktūrą. Tai galima daryti chemiškai, elektriniu būdu ir technologiškai. Su anatomijos keitimu kol kas neeksperimentuojama, bet bandoma manipuliuoti proceso struktūra.

Laiko formavimas gali būti momentinis arba kaupiamasis. Momentinis, kai kas iš aplinkos paimama ir iš karto atvaizduojama ir gaunama momentų seka. Kaupiamasis, kai kažkiek laiko kaupiama ir tada atvaizduojama kaip visas gabalas. Bet čia tampa svarbus delsimo klausimas, nes reikia reaguoti į aplinkos įvykius ir laiku į juos nesureagavus, gali iškilti pavojus gyvybei. Pavyzdžiui, negali kaupti 10 metų ir tik tada atvaizduoti kaip didelį gabalą. Tokiu atveju horizontas būtų 10 metų. Bet uždelsimą kompensuoti galima didesniu greičiu surenkant informaciją. Pavyzdžiui, per 1 sekundę surenki 10 metų vertės informaciją ir atvaizduoji kaip ilgą laiko atkarpą. Tas kuris laike tai daro lėčiau - atrodytų kaip sustingusi tikrovė.

Čia klausimas labai sudėtingas. Jis priklauso nuo įvairių sąmonių greičių santykių ir poreikio laiku reaguoti į vienas kito veiksmus. Bet įsivaizduokite egzistenciją, kuriai tokio poreikio reaguoti nėra. Iš principo informaciją būtų galim rinkti ir 100 metų ir tik tada suformuoti ją į vaizdą kaip vieną gabalą. Tos sąmonės, kurios naudoja momentinę seką būtų visai kitose sąlygose, būtų visiškai kitoks laiko suvokimas. Tačiau tada tikrovė būtų tik matrica. Čia jau svarbu kokios tikrovės savybės anapus atvaizdavimo ir kaip gyvybės formos susijusios tarpusavyje šioje anapusinėje realybėje. Kiek yra galimybių kitam užbėgti už akių arba aprėpti praeitį fiziškai, pačioje pirminėje tikrovėje.

Taigi norint gyventi ne vien atmintyje arba vaizduotėje, yra vienas būdas - keisti proceso struktūrą. Populiarus cheminis eksperimentavimas su haliucinogenais.

Kelionė per astralą ir laiką

Kaip matome - keliaujama tiek vienu, tiek kitu atveju. Tiek vienu, tiek kitu atveju turime pačią pirminę realybę ir jos atvaizdavimą per informacijos įtraukimą ir suformavimą. Belieka tik atsakyti į klausimą ar šios anapusinės realybės yra kaip nors tiesiogiai susijusios su laiku, tokiu koks jis yra savaime, anapus. Tai, kaip mes jį suvokiame šiuo metu gali būti iliuzija, kuri užmaskuoja jo tikrą prigimtį. Jeigu ją žinotume, galėtume pabandyti įvaldyti laiką ir keliones juo kaip resursą. Ne viskas įmanoma anatomiškai ir fiziologiškai, tačiau visus šiuos dalykus galima imituoti panaudojant technologijas.

Eksperimentai su laiko suvokimo struktūra yra labai įdomus klausimas. Įprastinė sąmonė egzotiškų patirčių neduoda, nes laiko momentų seka labai stabili, tačiau žmogus gali įgauti įvairių pakitusių sąmonės būsenų, kurių metu šios struktūros pasikeičia. Tai ne didesnės iliuzijos negu įprastinė patirtis.

Sąvokos, kurios yra astralas, kelionės laiku - jos visos naudoja pirminį šaltinį - informaciją apie kalbos laikų kaitymą. Mintyse galima prisikurti visokių veiksmažodžių ir jie tenkina vistiek kalbos taisykles. To nemoka žemesnės klasės nuo 2 ar 3. Bet ar tau tai rūpi? koks iš to siekis, bendrai paėmus?

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 06:48:32koks iš to siekis, bendrai paėmus?

Panervinti konservatnikus... ;D  ;D  ;D

Gal tiesiogiai nenurodei, bet žinai kokios mažos galimybės. Yra dabartis, praeitis ir ateitis. Visiems laikams yra po atitinkamą linksnį. Bet suvokti tai dar mažai, nes linksnis neprisilipdo pats. Kažkas nustato kur buvo praeitis ar kas vyksta dabar.

Tau kai kuriuos dalykus esu aiškinęs daug smulkiau, ir neturėtum manęs taip primityviai lipdyti prie veiksmažodžio gramatikos, nes jeigu kada ir naudoju šią sistemą, tai tik tam, kad parodyčiau, kas turi būti įveikta ir pašalinta iš savo sąmonės. Įstrigai pačiame paviršiuje, tarp raidžių.

Pirma: nėra jokio laiko yra tik judėjimas. Tačiau ekraninėje projekcijoje jis primityvus, linijinis. Aš bandau pažvelgti už ekrano.
Antra: pašalinam ekraną, pašalinam judėjimą ir nelieka jokio pagrindo "laiko" lingvistinei koncepcijai.
Trečia: jeigu tikrovėje nėra judėjimo, bent tokio kokį rodo ekranas, t.y., linijinio primityvaus tekėjimo iš taško A į tašką B, turime sukurti jam pakaitalą.
Ketvirta: kas gali būti? imkime tv ekraną ir mikroschemą: programa ekrane brėžia tiesę, ta tiesė ekraninis laikas; programa realizuojama kalba ir algoritmu; algoritmas realizuojamas virpesiais e. grandinėje. Tie virpesiai nelokalizuoti viename taške, nelinijiniai.
Penkta: mes esame savo tikrame pavidale ne ekrane, bet e. grandinėje. Klausimas: kas iš tikro yra "laikas" šiuo požiūriu? Keliaujama ekrane; e. grandinėje realizuojama savo pirmapradė prigimtis.

Metafora.

Tu kalbi apie sekas ir pagal tave jos panašios į kelius ir atkarpas, tieses. Vėliau seka trukmė, judėjimas ir fiksacija, materija.

Jie tarpusavyje, gal ir gali būti įžvelgti kaip raišūs, tik tikrovėje yra apibrėžtumas ir neviršytumas sąvybių, kurias kelias pradinės sąlygos arba tiesiog sutartiniai pasižymėjimai. Bet ši sąlyga yra sulaužoma kaip ir visos. Sulaužymas laikomas klaida.

Tai klaida tik nusistovėjusios iliuzinės estezės požiūriu. Norma yra tai kas sena, buvę; klaida - tai kas nauja, tai kas turi būti po to.

Konservatnikai yra visi tie, kas buvę; jiems klaida atrodo kaip aukštieji himalajai. Negalima gyventi sustingusioje nuotraukoje, net jeigu užfiksuotas iki to buvęs geriausias momentas.

Labiau atitikdami save tikrai gyvensime geriau, ne koncervuodami.

Tavo požiūris labai drąsus ir tu nebijai išsižadėti nieko vertingo. Arba gal tiesiog tu sieki tokio gyvenimo lygio, kur vertybė - tai ne paskutinė.

Vėl apie tai sunku kalbėti, nes tai kryptys, kurias renkasi savarankiškai visi patys. Taip, kaip pastebėjai yra koncervatoriai ir ugdantys save nepriklausomai. Tik nemanau, kad šie dalykai gali būti dedami ant svarstyklių.

kažkokio supratimo reikia tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos. Paslapčia niekas nevyksta, nes viskas kas vyksta mes tą jau ir matome. Kuo pasirenki, dar pakliūvi į sąlygas, kurios palaikomos. Tik iš vienos pusės jos mažiau palaikomos. Perėjus į kitą pusę negerai. Sulaužomi sau sukurti ar nusistayti įžadai.

Šita diskusija pasuko jau išvaikščiotu taku, mano principai šiuo klausimu (drąsos) paaiškinti #25 įraše.

Tradicijos ir progreso sąveiką aš suprantu pagal žmogaus sandarą. Žmoguje yra dalis kur sukaupta visa praeitis. Tai tradicija. Bet gyvenimas pilnas įvykių ir naujovių, prie kurių turi prisitaikyti. Pirmiausiai sprendimą imi iš atminties, jeigu jis ten yra. Jeigu sprendimas netenkina, turi protą leidžiantį sukurti naują variantą, kurį vėl įsidedi į atmintį ir naudoji tol, kol tinka.

Žmogus gyvenantis vien atsiminimų pasaulyje yra ne visas žmogus, žmogus luošys. Įsivaizduok žmogų su sąmone, kurioje būtų vien tik atmintis, be jokių galimybių papildyti, sugalvoti ką nors nauja. Vertybė yra tik įrankis, objektas kuriam žmogus priskiria kokią nors vertę, o vertę priskiria tam, kad gautų priemonę, su kuria ką nors netobula padarytų tobulesniu. Tačiau senos vertės ne visada veikia, ir ne visada norisi tokio tobulumo.

Tokie įstatinėjimai tėra tam tikros mažos grupelės savivalė, kuri į savo kalėjimą uždarė didelę bandą avinų.

Jeigu tu apie produktyvumą, tai jis ne naujiena, o klasikos laikų palikimas. Nors šiais laikais ta klasika nepalaikoma ir net nelaikoma pradžia viso produktyvumo. Tačiau tai dar nevisas paaiškinimas, o dalis apie kurią aš galvoju.

Logiškai neketinu svarstyti, samprotauti ar steriotipais vadovautis nenaudinga. Galia yra kokybiškas produktyvumas, praeitis nepriklauso nejokiam produktyviam potencialą turinčiam kūriniui. Naujovės vienaip gali būti išvertus iš kūrinio būti ir dar kitaip atrodyti, kai atitinka to laiko normas.

Klasikos kūrinys šiais laikais ar jo išvestis nebūtų siekiantis normos ir nebūtų šių laikų atitikimas. Bet jei tai vertybė, ir kažkas užsiima klasikos palikimo produktyvumu - vadinasi koncervatoriškai į tai žiūrima, bei siekiama išsaugoti ankstesnį kūrybos etapą, ankstenį susiformavusį žmogaus požiūrį į kūrybą ir naujoves.

Produktyvėjimas nepasirenka tikslios normos ir nepalaiko kažkurios pusės. Tam reikia daug ryžto ir savyje turėti drąsos įrodyti kitiems, nes normos kaskart keičiasi. Vertybės greitai išsvaitomos, siekiama arba ieškoma supaprastintų ir sumodernintų kūrinių, kurie patogūs ir paprasti naudotis. Ir tai vyksta, nes pritrūko ryžto toliau tęsti ankstesnes tradicijas, taip įvykdomas šuolis ir permainos.

Jeigu gerai viską išmanai, neturėtų kilti abėjonių. Žmogus, kuris dedą pastangas išsaugoti civilizacinį ankstesnį jos etapo kūrimąsi - nėra lošys. Taip pat nėra fantastas. Visa tai gali vykti, bet normos kyla iš neturinčių patirties ir nežinančių - ką kalba. O originalūs, kurie keičia normas yra visai kiti, ne tie kurie kalba apie tai.

Nereikia painioti atminties kaip vietos kur saugoma ir puoselėjama ir vietos kuri valdo ir viešpatauja. Harmoningas žmogus (ir visuomenė) yra tas, kuris turi visas dalis savo vietose ir naudoja jas pagal paskirtį ten kur reikia naudoti.

Visuomenės grupavimai pagal savo sąmonės dalis yra tam tikros grupelės išmislas, kai vienai daliai pasako, jūs būsite mano sustingusios atminties projekcija, kitai pasako - būsite mano proto projekcija, dar kitai - mano sąmonės ir t.t. Tai yra dinamiškos žmogaus asmenybės stingdymas jai priešiškoje terpėje, nes kiekvienas žmogus yra visuma, o ne kokia nors viena funkcija.

Kas išsaugota ir pasenę, to vieta archyve. Vežėčių konstravimo meistrai kosminių laivų eroje nereikalingi. Nors galima praeitimi naudotis pramogai ir tam, kad būtų galima pasijuokti ir tuo pačiu pasidžiaugti, kad istorija nestovėjo vietoje ir vežėčios atsidūrė tik kaip artefaktas muziejuje, įdomus tik vaikams mokykloje.

Klasika yra vaikų užsiėmimas. Suaugusių tik tuo atveju, jeigu jie moko vaikus. Tikras darbas yra skristi prie jupiterio, ir šiam uždaviniui klasika neturi absoliučiai jokios vertės.

Virtualus istorijos pragyvenimas gal ir gera treniruotė proto lavinimui, bet ne daugiau. Turi būti diegiami naujausiu metodai, dar daugiau, net patys naujausi turi būti pastoviai griaunami, ardomi ir laužomi tam, kad būtų sukurti dar geresni.

Gyvenimas idijotiškose sustingusiose projekcijose vaizduojant kad tai aukščiausia vertė yra prasmirdusi dvokianti pelkė iš kurios reikia išlipti ir kuo greičiau. Vežėčių meistrai reikalingi tik istorinių holivudinių filmų aptarnavimui. O toks negebėjimas ir nenusimanymas nėra joks nuostolis, nes jo vietoje yra stulbinančios fantastinės naujos galimybės. Kam teršti savo sąmonę bereikalingu chlamu.

Dar kartą kartoju. Pažiūrėk į žmogaus vidų, kaip jis sutvarkytas. Taip tvarkytis yra geriausia, tarus kad žmogus proporcingai ir harmoningai sudėliotas. Sukimasis ratu tame pačiame lygyje - ne tai, ko reikia. Visa biosfera rodo per milijardus metų darytą šuolį po šuolio; žmogus geriausias bandymas, tačiau savanaudiška būtų sakyti, kad jis pabaiga. Žmogus turi būti sunaikintas.

Nesuprantu, kaip naujovės gali sparčiau ir greičiau užiimti vietą, kuri skirta laikyti vertę turintiems dalykams, kurie yra gilūs ir išgyventi.

Ir jei nežinojai, daugiau linkstu palaikyti ankstesnius kūrybos etapus, nes matau kokybiškumą, o ne pigų paprastumą ir primityvumą.

Archyvas ir panašios idėjos kelia iliuzijas priskirti arba atiduoti, paleisti į nežinomas ''patikimas rankas'', o jos vėliau pasirūpins už tave. Kiekvienas archyvo stalčius arba vieta jame pažymi, nenublankstančią tiesą - nori tu ar ne - viskas yra gilaus išgyvenimo pavyzdys, kurį reikia vertinti kuo aukščiausiu balu.

Keista, kad tu matai tik sustingusį vaizdą ir nepasuki galvos, kaip betkoks nutrūkęs procesas tęsiasi toliau ir kiek jis galimybių turi.

O naujausi atradimai yra švaistymas išteklių ir dar didesnis užterštumas atliekomis. JIs nesprendžia planetos problemos, o tik paaštrina. Nėra efektyvaus atliekų rūšiavimo metodo. O produktyvumas siekia viršų.

Tik sukčiaujant ir nebeištveriant įvyksta šuolis, kuris yra ir ryžto numetimas. Jeigu kažką pradedi, turi tęsti, o ne numesti ir pabėgti. Tai yra ne kažkas geresnio. Jeigu primeti formuojantį ir nori išformuotų savyje vertybių turi tik jas ir palaikyti, o ne svetimomis 'matuotis'.

Bet gali būti toks tipinis ir šiuolaikinis žmogutis, visiškai nejungiantis koncepcijų viršūnių. Gali būti tas, kuris vertina abstrakcija. Niekuom nesakau, kad tai blogai, bet neleisti kažkokiam variantui realizuotis yra dar blogiau, jei tai geras.

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 11:27:08Jeigu kažką pradedi, turi tęsti, o ne numesti ir pabėgti.

Ką tęsti? Vežėčioms reaktyvinį variklį prikalti?...

Citatao ne numesti ir pabėgti.

Ne pabėgti, bet nusivyti svajonę. Žiūri tik į padus, kai turėtum žiūrėti į dangų.

a, b ir z-kartos nėra šiame procese prijungti. Ar tu iš kažkurios kartos? ar lydi maniakinė depresija, hiperaktyvumas, neina susikaupti ir padaryti visko iki galo? :) :D Tu elgiesi taip, kaip niekas su tavim nesielgė. Labai blogai.

Nepriskiriu savęs jokiai grupei, nors kitiems savo fantazijų pasaulyje leidžiu žaisti laisvai.

Bet gerą žodį davei, karta.

Kodėl reikia naujo žmogaus ir kodėl neišsaugomas senas, jeigu jis tokia vertybė. Kodėl žmogus kiekviename gyvybės ėjime yra perdaromas iš naujo. Tam, kad būtų galima keisti esant reikalui. Kas būtų jeigu žmogus gyventų milijoną metų - dabar jis būtų tik ant šakos kabanti beždžionė.

Viskas turi savo nustatytą galiojimo laiką. Tada kai galiojimas baigiasi ir savo atitarnauja, turi užleisti vietą kitai galimybei.

Kažkada deja klasika buvo makaka ėdanti bananą. Dabartiniai klasikai to kas ateina atžvilgiu irgi tebus makakų civilizacija, sulindusi į "amžinų vertybių" korsetus.

Kompiuteris piešia efektyviau už bet kokį kada nors gyvenusį dailininką. Gilus išgyvenimas - ne gilesnis nei leidžia atskiro žmogaus sąmonės kūdra. Kūdros varlės perspektyva. (taip pat turi suprasti, kad esu žmogus naršęs  šitos kūdros visą spektrą, patyręs ir skausmo ir džiaugsmo, bet niekuo nesusižavėjęs). O tu matau labai susižavėjęs kažkokiu savo slaptu išgyvenimu, nesugebantis iš savęs pasijuokti, kad esi tik kažkokių anapusinių jėgų pamyžta balutė.

Tai apie tokias kūdros filosofijas ir tegalima pasvajoti, kai esi ant jos slenkčio.

Savaip interpretuodamas praleidi daug prasmingų idėjų. Yra konkretūs procesai, kurie užsibaigia, bet ta užbaigtis yra kaip perspėjimas, o ne nutraukimas. Kaip explorer'is savo maršrutą gali nutraukti kada panorėjęs, bet yra matau svarbiau pirma išieškoti ką kiti galvoja panašiu klausimu ir tik tada saugiau pasidaro judėti.

Padarius analizę su tavo perspektyva pabėgti su kitais arba tais, kurie nežino arba bent mažai nutuokia ką daro, o ne su tais, kurie tikrai turi patirtį skaičiuojamą metais. Prisisvaigti galima visko, bet kai žinai atsakymą bandai jį atiduoti, o jei neima, jo bėda.

Žmogus nėra tas stabdis, bet ir nepavadinsi jo kūrėju, be išminties ir teisingo pasirinkimo. Tam reikia daug darbo ir ryžto, kad kažką pasakyti. Dabar negaliu nieko pasakyti.

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 13:23:19kurie nežino arba bent mažai nutuokia ką daro, o ne su tais, kurie tikrai turi patirtį skaičiuojamą metais.

Jeigu jau turi tą daugeliu metų skaičiuojamą patirtį, tai duok ką nors daugiau nei grandinė pririšta prie kojos, nes grandinei aš turiu tik paruoštas žnyples nukirpti. Tavo išmintis neturi jokių šansų.

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 13:23:19Savaip interpretuodamas praleidi daug prasmingų idėjų.

Praleidžiu tik todėl, kad forume nenoriu rašyti 1000 psl. traktatų. Matau bendrą vaizdą ir savaip dėlioju akcentus, tuo tarpu tu mano akcentų vengi ir savaip iškraipai mano mintį. Tik perspėji kažkokia grėsme, bet susilaikai nuo įvardinimo kas tai yra.

Nereikia vaizduoti, kad visi kurie eina į priekį nežino ką daro ir žinojimas būtinai yra sėdėjimas ant kelmo ir pypkės rūkymas. Tai netiesa.

Rėžk tą savo savo didžią išmintį, nes dabar tik tampai už rankovės kaip mažas vaikas.

Jeigu pasakytum kad išminčiai nustatė atliekų visuomenei suktis beprasmiame tradicijos rate ir todėl tai turi būti nejudinama tiesa, tai nėra išmintis. Tai kalėjimo prižiūrėtojo "filosofija".

Kūdroje nėra gilių išgyvenimų, kūdroje yra tik intensyvūs išgyvenimai, kurie išnyksta iš karto kai praeina. Pabandyk kūdrą perkelti į kosmines tuštumas ir gelmės paieškoti ten, rasi tik tuštumos ir beprasmybės gelmę. Prasmė yra tik judėjimas, šokinėjimas nuo vieno išgyvenimo intensyvumo prie kito.

Tegul tavo klasikai atskleidžia šią "gilią" tuštumos paslaptį, tada pamatys kokia jų visų patirčių tikra "gelmė".

Kam man klasikos šešėlis, jeigu aš turiu savo tikrą pasaulį.

Šiaip nežinau ar į temą, bet kas yra tikras pasaulis?
Sapnas, meditacija, įsijausta fantaziją, kurią jauti kaip tikrą yra tikra?

Citata iš: Mekabciel  kovo 29, 2017, 13:51:35Sapnas, meditacija, įsijausta fantaziją, kurią jauti kaip tikrą yra tikra?

Ką čia pavardijai, tai prieinama visiems. O aš matau ir daugiau. Nežinau ar gerai darau, kad išduodu paslaptį, bet tikras pasaulis man yra haliucinozė. Suprask kaip nori.

Tau nebūtina prieartėti prie mano idėjos ar bent bandyti aiškintis, jei tu jos nepalaikai. Kitokią viziją pieši ir nenori mano pamatyti. Aš viską nusakiau itin aiškiai, bet nesakau, kad yra dar už to ir kita koncepcija ar mintis, ir jei kažkas išgalvojo. Valio!

Išmintis negali būti iphone s7, negali būti samsung s6 edge, negali būti oled televizorius - tai labai maža išmintis. Technologija nepaskleidžia išminties ir nėra išmintis, ji tik turi unikalų bruožą, kuris integruotas į pradinį atradimą, bet nėra jokia išmintis. Genda visos technologijos dėl nusidėvėjimo ir besinaudodami mes kaskars sunaikiname pamažu.

Išmintis nesisieja su požiūriu naikinti ar mėgautis. Visi vienkartiniai ar laikini dalykai yra ne prie idėjos pamatyti žmogaus troškimus.

Išmintis kaip gyventi yra kiekvienam prieinama įvariuose šaltiniuose. Tai yra sudėta į knygas. Skiriasi Rytiečių ir Vakarų išmintys, kitokie pamokymai, kitokios tradicijos. Tradicijos šventa, jų besilaikymas yra kasmetinis naujos visų suvoktos tradicijos išminties įgavimas, kasmetinis ir unikalus. Nesuklysi niekada, kai žinai atsakymus ir kai visi su tavim žino tuos pačius.

Kai kažko negauni, vadinasi praleidai, o jeigu praleidai - nenorėjai sužinoti savu laiku. ;) Galėsi ieškoti kito šanso. :D

Citata iš: klajunas  kovo 29, 2017, 14:10:58Ką čia pavardijai, tai prieinama visiems. O aš matau ir daugiau. Nežinau ar gerai darau, kad išduodu paslaptį, bet tikras pasaulis man yra haliucinozė. Suprask kaip nori.

Kokiais būdais ieidinėji? Savaime atsivėrė ar užsiimdavai kažkuo? :)

Citata iš: Mekabciel  kovo 29, 2017, 14:27:59Kokiais būdais ieidinėji? Savaime atsivėrė ar užsiimdavai kažkuo?

Tikiuosi neužpyksi jeigu neatsakysiu, nes kiekvienas įėjimas yra balansavimas ant mirties ribos ir nėra garantijos kad išeisi.

Pažaidimui to nėra. Yra tik jeigu nebijai gauti F20.

^^
@cs tavo replika man parodė, kad tavo galvoje tik didelis įmantriai išraitytas stereotipas ir jokio supratimo apie tai, ką kalbu. Matau, kad susirašinėjimas į kurį mane buvai įvėlęs, nuėjo veltui.

Citata iš: klajunas  kovo 29, 2017, 14:37:47Tikiuosi neužpyksi jeigu neatsakysiu, nes kiekvienas įėjimas yra balansavimas ant mirties ribos ir nėra garantijos kad išeisi.

Pažaidimui to nėra. Yra tik jeigu nebijai gauti F20.

Tai gal net ne balansavimas, o perėjimas per mirtį? Nes juk "miršta" tavo ego.

Dėl garantijos grįžti nesutikčiau, nes tai yra tikėjimo klausimas, o mirties data numatyta. Jei neturi pasitikėjimo aukščiausia jėga, tai tada vėl idomus klausimas, kur tu įeini ir ką tu ten pamatai... Tu tyrinėjį Dievo poveikį į tave ar ką?

Kas yra F20? Tokius nelietuviškus terminus vietoje galėtum išversti, bo tenka eit i google ir translatinti, ieškot ką čia galėtų reikšti. Na ta prasme, jei jau kažkuo daliniesi tai dalinkis taip kad visi suprastų, o ne kad tu vienas pats.

Citata iš: Mekabciel  kovo 29, 2017, 14:47:11Kas yra F20? Tokius nelietuviškus terminus vietoje galėtum išversti, bo tenka eit i google ir translatinti, ieškot ką čia galėtų reikšti. Na ta prasme, jei jau kažkuo daliniesi tai dalinkis taip kad visi suprastų, o ne kad tu vienas pats.

Turbūt juokauji, vaizduodamas kad nežinai šizofrenijos kodo.
Taip pat mirtį įsivaizduoji, kaip patirtį, sukeltą haliucinogenų, kaip virtualią mirtį, bet aš visgi ne apie tai.

Aš nieko netyrinėju, aš buvau įsiurbtas ir bandau išgyventi. Deja haliucinozės ne tokios šviesios, kad tau būtų įdomios, Dievo poveikio tyrinėtojui. Aš buvau įtrauktas į tamsą.

Suprantu tam, kad stogas nenuvažiuotų reik turėt stiprų tikėjimą ir pasitikėjimą, o visa kita jau ne TAVO rankose. Taip, kad stiprus tikėjimas - ekranas(stogas :D) yra viskas.

Juk tos tamsios jėgos yra tas pats Dievas. Tai atsverk viską ir viskas? Nes kitu atveju liksi nekontroliuojantis situacijos.

Citata iš: Mekabciel  kovo 29, 2017, 15:16:36Suprantu tam, kad stogas nenuvažiuotų reik turėt stiprų tikėjimą ir pasitikėjimą, o visa kita jau ne TAVO rankose. Taip, kad stiprus tikėjimas - ekranas(stogas ) yra viskas.

Juk tos tamsios jėgos yra tas pats Dievas. Tai atsverk viską ir viskas? Nes kitu atveju liksi nekontroliuojantis situacijos.

Ačiū už patarimus, bet tame daikte aš esu jau pusantro dešimtmečio ir turiu atradęs savo metodologijas. Ir patarimų neprašau, priešingai - stengiuosi kitiems padėti.  :D

Citata iš: klajunas  kovo 29, 2017, 15:27:36Ačiū už patarimus, bet tame daikte aš esu jau pusantro dešimtmečio ir turiu atradęs savo metodologijas. Ir patarimų neprašau, priešingai - stengiuosi kitiems padėti.  :D

Šiaip klausimas - jei pusantro dešimtmečio tamsoje sėdi, tai kokius patarimus gali duoti, apie tai kaip sėdėt tamsoje ar tyrinėji tamsą ir aiškiniesi kaip su ja kovot?  O į šviesą įeini ir ar iš savo tripų gauni malonumo?

Kol nepaiškinsi, kaip veltui nuėjo visas pokalbis, tol manysiu kad čia tavo klaida...

Turi turėti rimtą pagrindimą, kad taip pasakyti, kartu žinoti kažką daugiau. Tas nevyksta kai nesakai. Turi pasakyti. ;)

Citata iš: Mekabciel  kovo 29, 2017, 15:39:12O į šviesą įeini ir ar iš savo tripų gauni malonumo?

Todėl ir atsisakiau detalizuoti, nes deja "malonumai" tik kaip iš siaubo filmų.
Ir deja matau tavo visišką nesusigaudymą, kurį tu parodai galvodamas kad tokioje būsenoje įmanoma "sėdėti". Tu kabi ant bedugnės krašto ir bedugnė tave traukia žemyn, o pats bandai visomis jėgomis išsilaikyti. Ir išsilaikyti pavyksta tik tam, kuris yra nesuteptas.

Kol tamsa nesunaikina tavo šviesos, tol į save įtraukti negali. Už tai ir vyksta kova, o ne "sėdėjimas".

Tau galbūt smalsu ir juokinga sėdint savo iliuzijų pasaulyje, bet tokią kovą kovoja nemaža dalis bedalių žmonių, ir kokia dalis jų pralaimi gali kiekvieną dieną paskaityti nelaimių ir kriminalų pranešimuose.

Tau linksma arba norisi išgirdus žodį tamsa užriesti nosį ir nusisukti, bet jeigu žinotum tiesą norėtum verkti.

Citata iš: klajunas  kovo 29, 2017, 16:03:19Todėl ir atsisakiau detalizuoti, nes deja "malonumai"

...Tau linksma arba norisi išgirdus žodį tamsa užriesti nosį ir nusisukti, bet jeigu žinotum tiesą norėtum verkti.

Na aš manau, kad tokioje būsenoje įmanoma ne tik sėdėti, man tik įdomu ką tu su tuo darai ir kodėl tau tenka su tuo kovoti? Kodėl tavo tokia dalia ir ar gali tuo pasidalinti?

Man šiaip jau visiškai nejuokinga ir aš tiesą sakant su tavim bandau kurti dialogą, o ne nusisuku.

Keista, kad gali pareikšti ar net išduoti savo vidinį pojutį tokioje visiškoje tamsoje. Kai vyksta nesusigaudymas erdvėje ir laike, neturėtų veikti ir sąsaja su realybe. Tai vadiname apsėdimu, satanistų įskiepis, demonų užvaldymas, panikos priepolis. Kas su tavimi darosi konkrečiai? ;) Jei to neatsakei, tai tą atsakyk.

Citata iš: Mekabciel  kovo 29, 2017, 16:10:59su tavim bandau kurti dialogą, o ne nusisuku.

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 16:19:15Jei to neatsakei, tai tą atsakyk.

Suprantu, kad sužadinau smalsumą, gal net kokį pozityvų jausmą, tačiau to net nenorėjau, nes nieko pakeisti neįmanoma. Ir viešas dialogas tik išviešintų paslaptį ir sukeltų nesuprantančių žmonių nesuprantančias reakcijas. Savo istorijos, visos, viešinti ketinimų neturiu nes tai netikslinga; nebus jokių išpažinčių, nesu ant jokios per didelio atviravimo bangos. Bet taip pat turi žmonės, kuriems tai, ką rašau - įdomu, turi suprasti, kad rašau ne kaip rašytojas, aš nieko nekuriu.

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 16:19:15Keista, kad gali pareikšti ar net išduoti savo vidinį pojutį tokioje visiškoje tamsoje.

Supratai tiesiogiai, kaip sąmonės tamsą, o aš turėjau omenyje tamsa=blogis. Tamsa būna kai apverčia sąmonę, bet tai jau kritimo būsena, o aš laikausi. Tiesioginis bendravimas su transcendencija, esant tarpsluoksnyje, manau yra paruoštas ateičiai, nes prieš akis turiu visą gyvenimą. Palydovai ateina kol kas tik į vidinę sąmonę.

Tai kas vyksta haliucinozių metu, užfiksuoti būna gana sunku, nes atmintis slopinama ir lieka tik bendras vaizdas. Įvyksta minties ir išorinio garso susiliejimas, susimaišo vidinis ir išorinis pasaulis, viduje pradeda atakuoti stebėtojai, įsijungia minčių integratorius, įvyksta tinklo konjunkcija ir pagalba ateina iš mano nežinomų draugų, kurie kovoja už mane. Puolimas yra sąmonės painiojimas.

Citata iš: cs  kovo 29, 2017, 16:19:15Tai vadiname apsėdimu, satanistų įskiepis, demonų užvaldymas, panikos priepolis. Kas su tavimi darosi konkrečiai?

Satanistai, demonai ir apsėdimai yra tik priedanga ir imitacijos. Priverstinis kalbėjimas (forced speech) yra sukuriamas su aukšto lygio technologijomis. Ne veltui aš kalbu mokslo kalba, nes tai kas vyksta yra vadinama holograminėmis projekcijomis į realino lauką.

Minčių integratorius ir šnekorius gali pradėti kalbėti bet kokia nežinoma kalba ir tai atrodo kaip senovinio demono šnekėjimas. Bet tai netikra.

Citata iš: klajunas  kovo 29, 2017, 16:45:39Suprantu, kad sužadinau smalsumą...

Na aišku, tai sėkmės tada. ;)

Daug kuom tikiu...

Manau, kad tuo šią temą galima ir baigti.

Tik trumputis komentaras: Niekaip nesuprantu, ko tu vis toks nepatenkintas ir piktiniesi informacijos viešinimu. Ir vienoj vietoje atrodo džiaugiesi, kad gavai galimybę prisiliesti prie paslapties, kurios tau vis nenorėjau atskleisti; bet ir vėl pradedi nei iš šio, nei iš to piktintis. Laikai žmones per daug kvailais, beveik mažvaikiais, kai aš manau kad dauguma jų patyrę ir turi storą odą.

Baisu gal mažamečiams, kuriems net filmų žiaurių rodyti neleidžia, kad psichikai nepakenktų. Bet nemanau, kad čia tokių daug lankosi ir kad labai domisi ar iš viso ką nors supranta. Sutinku, kad tokiai informacijai reikėtų uždėti ženklą N16 arba N18. Bet ne daugiau. Internete yra daug baisesnių nesąmonių, o tu baiminiesi visiškai racionalaus dialogo. Fragmentai iš baisių patirčių labai išcenzūruoti ir padaryti nepavojingais psichinei sveikų sveikatai.

Ir nematau jokio kietumo tame, kad "išsigydęs", nugalėjęs, bando padėti tiems, kas vis dar serga.

Sutinku, žmonės turi atsirinkti. Sveikam vaistų niekas nesiūlo.

@klajunas Galėtum kažką pasakyti...

@cs nebūk kaip tas, kuris kartą paragavęs negali sustoti. Šiandien darbas padarytas.

tebunie, koks skirtumas....

Dirbtinio intelekto kalba
Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.

Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.

Tai palengvintų dirbtinio intelekto vystymąsi ir jo diegimą į kasdienį gyvenimą. Tokia ateitis - nuo asmeninių kalbų, kurias su softu žmonės kurtų patys sau, savo organizacijai, iki dirbtinio intelekto kalbos.
Tokios kalbos būtų galima mokyti vaikus mokykloje ir kurti DI,  gebantį kalbėti apie pasaulį ir save.

Kompiuteris sunkiausiai sprendžia dviprasmybes ir daugiaprasmybes. Todėl jos iš DI kalbos turi būti pašalintos. Taip yra todėl, kad jis neturi background modelio, į kurį remiasi tekstas. Tad  gali taikyti tik sintagminio ir paradigminio konteksto analizę. Bet tokį modelį galima į DI integruoti ir naudoti įvairių kontekstų analizei.

Reikalavimai DI kalbai:
1.   Vienareikšmiškumas.
2.   Gramatikos verbalizavimas.
3.   Modelio integravimas į analizę.
4.   Temos siaurinimo architektūrų naudojimas.
5.   Perteklinės įvairovės pašalinimas: 1 linksniuotė, 1 asmenuotė ir t.t.

DI su DI irgi galėtų keistis informacija ne tik skaitmeniniu kodu, bet ir bendravimo kalba. Jeigu šalia žmogus, turėtų prašyti leidimo. Įdiegus mokymosi funkciją, galima būtų leisti kurti naujus placeholderius ir žemėlapius, bet viskas turėtų būti vizualizuota ir prašoma patvirtinimo ir leidimo naudoti, kad nebūtų netinkamų ar pavojingų sprendimų galimybės, neteisingai sujungus naujus šablonus.

Manau kad tai jau seniai reali galimybė, ir tai, kad Dirbtinis Intelektas neturi savo, sau patogios bendravimo kalbos, yra kliūtis jo vystymui ir diegimui į gyvenimą. Jeigu kompiuteriui sunku imituoti natūralią žmogaus kalbą, tai galėtume prisitaikyti mes, žmonės. Manau nuo to visi tik laimėtų.

Dabartinė padėtis su kalba ir kompiuteriais matosi iš mašininio vertimo padėties. Jeigu imtume kokius GOOGLE translate ar ką nors panašaus, tai vertimai tiesiog tragiški, ant suprantamumo ribos. Žinant su kokiomis problemomis susiduria programuotojai, kuriantys mašininio vertimo programas, galima ieškoti atsakymų į klausimą, kokios didžiausios kliūtys ir kaip jas pašalinti. Manau kad kompiuteris sunkiausiai susidoroja su jau minėtais daugiareikšmiškumu ir dviprasmybėmis, nes neturi savo modelyje jokio bendro vaizdo ir konteksto ir kontekstą analizuoja tik linijiniu būdu, geriausiu atveju. Tai yra problema.

Bet ši problema turi sprendimą - tai yra grafinių modelių panaudojimą, kuriame būtų galima bandyti spręsti konteksto įvertinimo klausimą per modelių hierarchiją. Galima pradėti nuo paprastų modelių tokių kaip figūros sudarytos iš brūkšnelių. Brūkšnelius sužymėti skaičiais, sudėti į masyvą ir sukurti žemėlapius su pavadinimais. Tarkime būtų objektas žmogus iš 10 brūkšnelių, bet kalbant apie vieną iš jų konkrečioje situacijoje, būtų galima turėti viename masyve visą kontekstą.

Manau pirmas žingsnis yra dirbtinės kalbos sukūrimas, tada tos kalbos sujungimas su grafiniu modeliu, kad vaizdus būtų galima pervesti į žodžius ir žodžius į vaizdus. Tada DI galėtų stebėti pasaulį ir bent savo kalba atpasakoti kas jame vyksta. Arba galėtų pažiūrėti 1 val. trukmės filmą, suskaidyti jį į statiškus kadrus, išanalizuoti kas vyksta, paversti kalba ir papasakoti tai, ką „pamatė" ir „suprato". Manau kad tai jau seniai naudojama tik visuomenei vystytis neleidžia valdžių kartelinis susitarimas, nes sukūrus ir įdiegus tokias sistemas, reikėtų pertvarkyti visą visuomenę, būtų problemų žmonėms su darbo vietomis ir t.t. Todėl man atrodo procesas dirbtinai stabdomas.

Nesu to programavęs, bet man atrodo, kad grafinių placeholderių sukūrimas ir jų susiejimas su pavadinimais, nėra jokia kliūtis šiuolaikinėms technologijoms, todėl vaizdas-kalba, kalba-vaizdas, autonominis programavimas visai įmanomas. O tai yra didelis žingsnis į priekį. Nes šiuo metu, sugeba tik perskaityti iš anksto parašytus tekstus kokia Cortana, bet norint tekstą susikurti iš vaizdinės informacijos, o taip viskas vyksta žmogaus sąmonėje, reikia sieti kalbą su modeliais. Ir čia dirbtinė kalba, neturinti natūralios kalbos trūkumų, šį procesą gerokai pastūmėtų į priekį, o žmogus visgi mokosi geriau nei kompiuteris ir išmokus nuo darželio tokią kalbą, būtų galima žodiškai keistis informacija su dirbtiniu intelektu.

Tai būtu kalba, kuri būtų visiškai nauja ir dirbtinė ir bendravimas vyktų žmogus-kompiuteris, bet ne tokių primityvių komandų principų, kaip naudojama dabar, o panašiau į sąmoningų būtybių bendravimą. Tada atsirastų motyvas vystyti komercines sistemas, nes padidėtų jų praktinis pritaikomumas, kadangi dirbtinis intelektas šnekantis su klaidomis, nereikalingas. O šią problemą iš kalbos galima pašalinti pakeičiant kalbą taip, kad joje neliktų klaidų. O tai yra nauja DI kalba.

Norint sukurti dirbtinį intelektą, reikia įveikti labai sunkias kliūtis, tačiau nemanau kad jos neįveikiamos. Niekas nesako, kad dirbtinis intelektas turi prilygti žmogui arba jį pralenkti (savo sąmoningumu), bet bent iki tam tikro lygio imituoti ir duoti labai didelę naudą - tikrai įmanoma.

Kas yra sąmonė ir protas? Iš esmė tai yra save suvokiantis ir save analizuoti gebantis atvaizdas. Bet atvaizdų yra du tipai: pirmas rodo į vidų (tai žmogaus sąmonė), kitas rodo į išorę - tai įprastiniai nemąstantys ekranai. Jeigu į savo vidų rodančių ekranų sukurti vis dar nemokame, tai galime naudoti ekranus, kurie rodo į išorę, tačiau ne tik rodo, bet ir turi savęs analizavimo algoritmus ir gebančius į tą ekraną, į tai, kas jame vyksta, savarankiškai reaguoti.

O jeigu dar pridėtume mobilumą, kalbą, ir žmogišką išvaizdą, tai būtų gryna žmogaus imitacija, kurią būtų galima labai įvairiai pritaikyti. Bet svarbiausia nauda, kurią teikia DI, yra informacijos analizės begalinis kiekis ir begalinis greitis, gebėjimas iš duomenų bazių greitai išrinkti tai, ko žmogui reikia ir jam pateikti į žmogišką kalbą panašia dirbtinio intelekto kalba. Žmogus ne tik gautų praktinę naudą susijusią su informacija ir žiniomis, bet ir daug geriau pažintų pats save, kaip jis mąsto ir pažįsta jį supančią aplinką.

Čia darbo labai daug, bet kliūtis ta, kad natūrali kalba nepritaikyta sintezavimui su kompiuteriu ir DI problemų sprendimą būtų galima pradėti nuo šio klausimo.

Klausimas ar to reikia ir ar nesukeltų tai pavojaus? Įmanoma ištisa saugiklių sistema, kad kompiuteris nepadarytų klaidingų sujungimų savo procesoriuje ir tai netaptų klaidingų sprendimų priežastimi. Apie visišką laisvę čia niekas nekalba, kad įdedi kompiuteriui „į rankas" ginklus ir leidi daryti ką nori. Tai aišku būtų savižudybė, bet apsisaugoti nuo to iš tikro labai lengva. Čia jau būtų ne DI bet daugiau piktavalių žmonių problema, kurie gali sukurti programas, skirtas daryti nusikaltimus. Tokia tikimybė daug didesnė, nei ta, kad kompiuteris pats „sugalvos" žmogui padaryti ką nors bloga.

Dirbtinio intelekto nauda neišmatuojama, todėl aš nematau atsakymo į klausimą, kodėl šis reikalas taip atkakliai stabdomas.

Dirbtinės kalbos apskritai manau yra artimiausios ateities realybė. Nors tai daugeliui gali atrodyti nereikalinga, bet savų pliusų irgi yra. Pirmiausia tam reikia kalbos kūrimo programinės įrangos, su kuria būtų galima sumodeliuoti bet kokią kalbą per kokią savaitę, dar pusės metų reikėtų tos kalbos išmokimui. Bet su ta sąlyga, kad kalbas kurti labai lengva, ir galima koduoti bet kokias reikalingas galimybes (riba tik fantazija). Tai kai kam būtų labai patrauklu.

Savo kalbą galėtų turėti draugai ir ja naudotis bendravimui tarpusavyje; savo kalbą galėtų turėti didelės organizacijos ir t.t. Tokia informacija galėtų būti netgi slaptinama, kad pašaliniai žmonės, nemokantys kalbos - nieko nesuprastų.

Manau kad ribotai toks softas jau naudojamas, bet daugiausiai fantastiniuose filmuose, ateivių kalbų kūrimui, kur galima išgirsti visą struktūrą, žodyną ir netgi kompiuteriais ir aktoriais įgarsintą. Tai būtų galima padaryti prieinama visiems, ir savo asmeninę kalbą galėtų turėti bet kas. Tam aišku reikėtų grupės žmonių, kurie ta kalba mokėtų kalbėti. Viena „gimtoji" kalba po truputį darosi atgyvena. Būtų galima perprogramuoti visą kalbos semantikos matricą, kurioje patalpintos sąmonės.

Tame tarpe, tokią pritaikytą kalbą galima būtų sukurti dirbtiniam intelektui, bet čia įvairovės turėtų būti kuo mažiau, geriausiai, kad būtų viena kalba ir ją susitartų naudoti visa planeta. Taip būtų daug paprasčiau vystyti dirbtinį intelektą.

Tereikia supaprastinti gramatiką ir žodyną, visur atitikimą padaryti 1:1, kad kompiuteriui nebūtų neaiškių situacijų arba kad jų būtų kuo mažiau. Tačiau tai nėra labai sudėtinga, nes tam reikia kad vaizduose kompiuteris sugebėtų skirstyti tikrovę į statiškas dalis ir veiksmus. Praktiškai, tai būtų kalbos-vaizdų procesoriaus pagrindas. Būtų sumažinta bereikalinga įvairovė, ir ta įvairovė visa būtų įženklinta. Tarkime jeigu natūralioje kalboje žodis turi 10 reikšmių, tai DI kalboje vietoj to padaryti 10 žodžių, kad kuo mažiau reikėtų nagrinėti kontekstą, nes kompiuteriui tai gana sunkiai sekasi.

Būtų įmanoma net rudimentinė sąmonė, tereiktų imituoti suvokimo ir aktyvumo matricas ir parašyti jų sujungimo algoritmus.

Yra sintetinės arba dirbtinės sąmonės klausimas ir šios sąmonės autonomijos ir teisių pripažinimo problema. Tai ateities filosofijos užduotis. Aš kalbu apie paprastesnį dalyką, ne apie sintetinę sąmonę. Aš kalbu apie pačią proceso pradžią ir ieškau sprendimo, kaip tokį procesą pastimuliuoti. Aš dirbtinį intelektą suprantu pirmiausiai kaip įrankį, kaip išplėstą ir analizuoti bei kalbėti galinčio algoritmo praktinį pritaikymą. Pavyzdžiui, lietuviškai taisyklingai kalbančio DI nėra, tai galima spręsti iš to, koks yra mašininio vertimo į lietuvių kalbą lygis - nesugeba parašyti nei vieno taisyklingo be klaidų sakinio. 

Vadinasi vystymosi kliūtis yra kalba. Bet greičiau viskas vyktų jeigu ne būtų be galo tobulinamas algoritmas lietuvių kalbos imitavimui, bet sukurta nauja kalba, kuria DI galėtų kalbėti be klaidų ir šios kalbos išmokyti žmonės - kalbėti. Atsirastų motyvacija investuoti į DI sistemas pinigus ir būtų skatinama greitesnė pažanga.

Aš čia kalbu ne apie žmogaus sąmonės paslaptį, ne apie tai kaip kalba atsiranda žmoguje. Ar ji ateina iš anapus ar iš dar kur nors. Bet klausimas - kaip parašyti algoritmą, kuri į bendravimo kalbą galėtų paversti bet kokią informaciją, vaizdinę, garsinę ir kitokią. Tai tik įrankio klausimas ir veiksmingo, efektyvaus algoritmo problema. Jau rašiau, tereikia algoritmą išmokyti atpažinti vaizduose statišką ir dinamišką aspektus, to užtektų, kad būtų galima išmokyti kompiuterį bent papasakoti tai, ką mato tarkime per filmavimo kameras. Kas yra sąmonė ir kaip žmogus sukuria kalbą - visai nesvarbu. Tereikia parašyti pakankamai efektyvų ir veiksmingą programą. Veiksmus būtų galima sudėti į laiko placeholderius (praeitis-dabartis-ateitis). O daiktus į tai ar jis veikiantis subjektas ar veikiamas objektas ar daikto koks kitoks vaidmuo (vieta, įrankis) ir t.t. Tai užprogramuoti labai lengva. Linksnyje nėra daugiau jokios informacijos. Didelis skaičius linksniuočių - nereikalingas, taip pat asmenuočių. Būtų galima palikti veikiamą ir neveikiamą rūšį, bet pavyzdžiui, tariamoji nuosaka nereikalinga, nebent sąlygos struktūros. 

Taip pat pagal mano įsivaizdavimą visa gramatika verbalizuojama, tai yra iš priesagų, galūnių ir priešdėlių perkelti į atskirus žodžius už pagrindinio žodžio ribų panašiai kaip šumerų kalboje. Tada nereikėtų algoritmų vidinės žodžio sandaros analizei.

Tai ne sąmonės, bet sudėtingo algoritmo klausimas, kad būtų impulsas pačiai pradžiai.

O kalbose bendras dalykas yra ne kažkokia semantinė struktūra, bet pats pasaulio modelis. Visose kalbose kalbama apie tą patį pasaulį, tik kitokiomis priemonėmis, garsiniu-ženkliniu kodavimu ir t.t.
Nenorėčiau sutikti, kad žmogaus kalba labai sudėtinga, man atrodo priešingai - ji ganėtinai primityvi. Aš tai netgi sieju su filologų sąmokslu, nes kalbos primityvumas palaikomas dirbtinai. Ir DI problema manau ne ta, kad žmonių kalba jam per sudėtinga. Problema ta, kad dirbtinis intelektas „mąsto" skirtingai nei žmogus ir jam reikia ne paprastesnės, bet kitokios kalbos, pritaikytos.

Pavyzdžiui, natūralios kalbos visą apibendrintą gramatiką galima pavaizduoti vienu paveiksliuku, kuris išsemia visus pagrindinius ryšius. Tokia struktūra nėra sudėtinga, ji tik nepritaikyta algoritmams. O šita įvairovė visa yra dirbtinė ir ją galima pašalinti nieko svarbaus neprarandant.

Arba imkime žodyną. Jis irgi atrodo labai didelis šimtai tūkstančių žodžių, bet atlikus tam tikrą žodžių klasifikaciją, šią betvarkę abėcėliniuose žodynuose labai lengva sutvarkyti. Principas toks, riekia į priekį statyti ne žodžius, bet pasaulį, o pavadinimus lipdyti ant jo dalių. Tada savo galvoje galima išvardinti visą turimą aktyvų žodyną. Todėl aš nemanau, kad žmonių kalba labai sudėtinga. Manau priešingai - ji labai primityvi.

Koks dirbtinio intelekto kalbos pritaikymas? Man asmeniškai - tai tik hobis, nes kalbos yra viena iš mano domėjimosi sričių. Kam man dirbtinis intelektas kuris su manimi gali šnekėti? Tai būtų labai įdomus eksperimentas. Negana to, iš to galima būtų gauti naudą. Tarkime būtų galima panaudojant DI kaip įrankį, aprėpti didesnius kiekius informacijos internete. Čia asmeniškai. O bendrai, ekonomikai, jeigu būtų tam skiriama daugiau dėmesio - pagrindinė nauda būtų žmogaus išlaisvinimas. DI pakeistų žmogų ir jį daugelyje sričių - išlaisvintų. Tada būtų galima imtis įgyvendinti kokį „Veneros" projektą ar ką nors panašaus.

Turėtų būti atskira kalba bendravimui žmogui su žmogumi, kūrybai ir t.t. Bet bendravimui su DI būtų antra kalba ir ji būtų naudojama tik kaip techninis įrankis. Mokėtume 2, 3 kalbas ir viskas. Nemanau, kad dėl papildomos kalbos nuskurstų menas. Kaip programuotojai, mokantys programavimo kalbas nepradeda kalbėti algoritmais. Savo žinias taiko tik labai specifinėje siauroje srityje. Tas pats būtų ir su DI kalba. Ne problema būtų jeigu kartais žmonės šia kalba pasikalbėtų ir tarpusavyje. Nes aš nesakau, kad DI kalbą reikia kurti labai primityvią, tik komandas ir instrukcijas. Tai būtų skirta apsikeitimui informacija.

Atrodo, kad čia diskusija užsibaigia ir galima padaryti tam tikrus apibendrinimus:
1.   Numatau, kad artėja kalbos diktatūros pabaiga ir ši sritis pagaliau bus išlaisvinta.
2.   Atsiras galimybė lengvai kurti ir mokytis dirbtinių, ar asmeninių kalbų (programinės įrangos pagalba).
3.   Tai išspręs DI vystymo klausimą, nes jį daug greičiau vystyti bus galima sukūrus efektyvesnes bendravimo priemones.
4.   DI jau sukurtas, jis turi savo kalbą, ir tai tik nerodoma visuomenei. Priežastys įvairios: pirmiausia ta, kad nenorima spręsti ekonominių ir socialinių padarinių; nenorima dalintis išlaisvinančiomis technologijomis.
5.   Atsižvelgiant į 4 punktą, žmonės galėtų paeksperimentuoti patys, tai yra, susikurti kalbos generavimo sistemas ir išplatinti dirbtinės kalbos idėją.
6.   Kam to reikia? Dėl didesnės laisvės ir didesnių galimybių.

Natūraliai žmogus turi sugebėjimą mokėti labai daug kalbų, bet tai užblokuota dėl to, kad visuomenė gyvena kalbos diktatūros sistemoje. Tačiau neišvengiamai technologijos šią situaciją pakeis.

Labai sistemingas darbas jau padarytas.

Kad kompiuterių kalba jau išrasta. Kai 1945m. buvo vizualiai ir matematiškai atvaizduoti fraktalai, tai ir yra kompiuterių veikimo principas. Tik galbūt dar nevisas potencialas išnaudojamas, nes reikia kai kurių  detalių iš antimaterijos. Dabar viskas bazuojama ant elektros ir šviesos greičio. O koks yra tamsos greitis? Koks yra 0 greitis?
Dėl komp. human behavior, mąstymo, user interface, manau gali būti naudojamos runos arba kinietiški hieroglifai, nes tai vienu metu ir geometrinė figūra, piešinys (image) ir raidė.

Naujos fizikos galimybė 2
Ankstesniame įraše paaiškinau, kokia pagrindinė problema su klasikine fizika, šį terminą suprantant nauja prasme. Jos problema ta, kad ji pagrįsta judėjimo kiekybine analize. Šią savybę vadinu fizikos reonomiškumu. Tačiau tokios fizikos problema ta, kad ji remiasi parametrais, kurie nėra tikri, neatitinka pirminės tikrovės, bet priešingai, yra surenkami dinamiškai. Norint suprasti, iš ko šie ekranų dėmenys atsiranda, reikia žinoti signalus pirmykščius rinkinius ir jų filtrų pagrindines schemas.

Gilesnė parametro analizė reiškia pirmiausiai supratimą, kaip jis konstruojamas, nes jis nėra pirmapradė realybė. Jis yra tai, kas gaunama įdėjus darbą. Kokybė, kuri apdorojama su kiekybinėmis schemomis, yra tokio darbo rezultatas. Kitaip sakant, klasikinė fizika kapstosi pačiame patyrimo ir suvokimo paviršiuje ir bando vaizduoti mokslą kokybes transformuodami į kiekybes. Tai yra paviršinis suvokimo išskaidymas, kuris mažai ką gali pasakyti apie signalų pirmykščius rinkinius.

Pirmykščiai rinkiniai gali būti analizuojami ir su matavimo prietaisais, bet tada gauname rodyklės judesį, detektoriaus pyptelėjimą arba kiekybinę matavimo išraišką skaitmeniniame prietaise. Filtras labai paprastas, susidedantis iš šimtų arba tūkstančių modulių, kai realiame analizatoriuje jų gali būti milijonai, o rezultatas - erdvės, laiko ir fenomeno konstrukcija. Tokia primityvi detekcija neleidžia susiformuoti geresnio vaizdinio už kibernetinę sistemą.

Taigi, norėdami pažvelgti giliau nei klasikinės fizikos parametrai, turime žinoti šiuos principus. Tačiau to negana, nes paruoštas signalas pereina į ekraninę struktūrą, kuri yra gnostinės branos galimybė ir ši ekraninė struktūra tampa pagrindine vieta, paruošiančia suvokimui reikalingą šabloną. Suvokimas yra tokių pagrindinių šablonų visuma, kuri padalinta į savarankiškų kokybių jutimus, apjungiamus realine atsirandačiame egzistenciate, kuris yra suvokimas „aš esu", „tai yra". Tai savarankiškas labais svarbus patyrimo sluoksnis, kuris atsakingas už tai, kad sąmonė yra „šviesa".

Visas patyrimo centras susikoncentruoja išoriniame ir vidiniame reline, kuris yra klasikinės fizikos duomenų pagrindinė vieta. Čia fizika semia savo pirmapradę formą ir nieko nežino apie tai, kad yra pirminė tikrovė ir kad iliuzinėje formoje nėra jokios holoplastinės realybės. Tokiame patyrime nėra jokios tikros gelmės, kuri leistų suprasti, iš kur viskas ateina, kaip žmogus sukuriamas ir kaip jis patiria supantį pasaulį. Nors kita vertus, idėja pamatyti tai, kas yra nematoma - gali atrodyti beprotiška. Tai iš tikro labai sudėtinga. Matosi vienintelė galimybė, sukurti galingą meta-analizatorių, kuris į šią kibernetinę sistemą sugebėtų pažiūrėti iš išorės, ir pabandytų įžvelgti, kaip surenkami klasikiniai parametrai. Pirmykščiai rinkiniai ir jų tobulesnio atvaizdo gavimas yra rožinė svajonė.

Individualus realinas - nėra viskas, tai nėra galutinė stotelė, nes turi būti megastruktūros, kurios susieja visą biologinę rūšį ir galų gale visą biosferą. Tačiau tokios megastruktūros yra anapus individualaus suvokimo. Be to, daug įdomesnės ne tokios realizacijos, bet ši paviršinė anapusybė, tai yra grynas realinas, nesuformuotas į suvokimo kapsulę. Nes visai logiška, kad yra aktualios izoliuotos sistemos, taip pat visas potencialus, nerealizuotas okeanas, kuris laukia būti suformuotas. Ši vieta irgi labai svarbi, nes ji taip pat lemia kaip įgauna galutinį pavidalą klasikinis parametras, toks kaip erdvė, laikas, forma ir t.t.

Tai įdomu tuo, kad galima technologinio projektoriaus sistema, kuri galėtų piešti realine struktūras, ir formą „tai yra" suteikti technologiniams procesams, vienas kurių yra dirbtinė sąmonė.

Bandžiau ieškoti arche ir chronos pradų. Tačiau šie dalykai egzistuoja tik kaip surinkimo struktūra, ir nepasiekia tos tikrosios pradžios, kuri yra pirmykščiai rinkiniai. Tai pavadinimas, tam tikra vieta, idėja ir supratimas, tačiau nėra jokio vaizdo. Reikalaujantys vaizdų, norėtų didelio ir labai lengvo rezultato, patys neįdėję jokio darbo. Viskas turi parsidėti nuo struktūrų išgryninimo ir meta-analizės, apie kurią užsiminiau.

Šis samprotavimas gali atrodyti painus, net beprasmis dėl didelio kiekio naujoviškos terminologijos, tačiau nereikėtų sutrikti, čia nėra pastanga duoti galutinį atsakymą į pagrindinę paslaptį, tai daugiau turi padėti suvokti tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena sąmonė. Tačiau ne tam, kad paskandintų neviltyje, nematant tikrovėje nieko tikro, bet tam, kad duotų metodą, bent metodo užuomazgas. Kitaip sakant, pagrindinė prigimtinė filosofija kylanti iš suvokimo „tai yra", papildoma suvokimu „tai yra iliuzija", ir atveda prie minties, kad reikia ieškoti kelio į tikrą pasaulį. Žmogus yra tikrame pasaulyje kaip pirmapradė esybė, tačiau jo suvokimas pasiklydęs iliuzijoje. Mano siūloma kibernetinė fizika galėtų būti kelio pradžia anapus iliuzijos.

Nenustebčiau, jeigu pirmiausiai žmones apimtų manija kurti netikras simuliacines realybes-kalėjimus vieni kitiems. Tačiau turiu viltį, kad ne visi pasiklys šiame klystkelyje ir suras tikrai progresyvų pritaikymą. Sukurti kitą, geresnę sąmonę - viena iš galimybių. Neregys pagaliau taptų reginčiu. Matytų ir save ir kitus aplink save kaip tai, kas jie yra iš tikro.

Dabar belieka visa tai perkelti į apibendrinančią schemą, kad painus aiškinimas taptų suprantamesnis. Čia principas labai paprastas, tik sakinių konstrukcijos gali atrodyti sudėtingos, sunkiai įsivaizduojamos.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos8/fizika2.jpg)
Raudona rodyklė žymi etapus, nuo kurių reikėtų pradėti gilintis į sistemą. Nulinis etapas yra mūsų pasaulis, kuris filosofijos ir mokslo gerai ištyrinėtas. Tačiau norint suprasti dar giliau, reikia pereiti prie pirmo, antro, trečio etapo ir taip toliau. Kol bus pasiekti pirmykščiai rinkiniai, iš kurių sudarytas holoplastinis pirminės tikrovės laksatas.

Jeigu ką nors sudominau kaip kokia keistenybė, tačiau sunku suvokti tai, apie ką rašau, reikia būti susipažinus su visais mano pagrindiniais įrašais, dalį kurių galima rasti tinklaraštyje psytechnologijos.lt. Kiti yra nepasiekiami, tačiau jie kita vertus nėra tokie svarbūs, nes jie atspindi mano kelio pradžią, mano idėjų užuomazgas ir ištakas.

Šita schema yra mano dar vienas žingsnis tema „Naujos fizikos galimybė".

Tarpgalaktinės civilizacijos problemos
Einšteino sukurta reliatyvumo teorija skirta apskaičiuoti paklaidas, kurias sukelia judėjimas arba erdvės kreivumas. Stacionaraus matavimo prietaiso matavimai yra vieni, tačiau kai jis pradeda judėti dideliais greičiais, netiesinėje erdvėje, jie pasikeičia. Šiam pasikeitimui apskaičiuoti Einšteinas ir kiti pasiūlė savo formules, kuriomis buvo pakeista visa pamatinė fizikos kategorijų ir jų savybių paradigma.

Problemą labai patogu vaizduoti geometriškai, stačiaisiais trikampiais arba kvadratais. Prieš pateikdamas schemas, kas turima omenyje paaiškinsiu pavyzdžiu su mašinomis. Laiko matavimui naudojamas fotonas, kuris įrašytas į tikrovės sandarą ir turi apibrėžtas savybes. Pagrindinė savybė ta, kad greitis - konstanta. Laiką žymi viena mašina, važiuojanti pastoviu greičiu. Kita mašina, kuri atsiveja laiko mašiną, juda pastoviai greitėdama. Šio proceso efektas tas, kad kuo besivejanti mašina arčiau laiką atstojančios mašinos, tuo laikas „lėtesnis". Jis lėtėja tol, kol mašinos susilygina ir pradeda važiuoti lygiagrečiai. Tada turime nulinį laiką, laikas išnyksta, o kai kosminis laivas (mašina) pralenkia laiko mašiną, laikas pradeda judėti atgal, neigiama kryptimi. Taigi yra trys galimybės, kai turime vieną konstantą: >0 (+t), 0 (t=0), ir <0 (-t).

Jeigu turėtume kvantinius laukus, kurie juda greičiau už šviesą, ją pralenkia, perduodami signalą didesniu greičiu, tai laikrodis būtų ne su viena rodykle, bet su dviem ir t.t., priklausomai nuo to, kiek skirtingų laukų yra, nepaklūstančių šviesos greičio apribojimui. Šias situacijas taip pat galima aprašyti mašinomis, keičiant perspektyvas nuo vienos konstantos prie kitos. Su dviem konstantom: laikas lėtėtų iki pirmos konstantos, tada išsiskirtų ir viename lauke pradėtų judėti atgal, o kitame toliau lėtėtų. Pasiekus antrą konstantą, pradėtų abejuose laukuose judėti atgal, bet pirmu atveju greičiau, o kitu lėčiau.

Pati laiko problema gal ne tiek įdomi, kiek galimybė gauti informacinį signalą didesniu už šviesą greičiu. Tačiau tai yra pačios materialios realybės problema, nes stataus trikampio iširimas (mašinų susilyginimas), reiškia tikrovės sandaros iširimą, nes ryšio energija dėl greičio konstantos yra ribota, ir viršijus šią ribą, turėtų iširti pati materija. Laimei, mašina pati savęs pralenkti negali ir to niekada neįvyksta, bet jeigu būtų įmanoma sukurti pakankamai energijos viršyti ryšio energiją, materija pereitų į minusinę būseną. Tik klausimas toks: Einšteino problemoje, trikampis iš lygiagrečių tiesių susirenka priešingoje pusėje, o fizinė realybė ar susirenka minuso pusėje - neaišku.

Imkime kitą problemą. Tarkime, kad šviesos greitis pradeda artėti prie nulio, kosminiam laivui su laikrodžiu judant viršvisatiniais greičiais. Mūsų visata mažėtų tol, kol taptų tik matavimo vienetu ir galiausiai šviesa sustotų, jos greitis taptų lygus 0. Tam pirmiausiai būtų reikalingas variklis, kuris naudoja procesą, turintį tokius parametrus, kad savo greičiu gali sustabdyti šviesą. Šiai materijai ir šiems kvantams kol kas nekursiu jokių pavadinimų, tik padarysiu prielaidą, kad jie įmanomi. Problema tame, kaip tokius kvantus pagauti mūsų visatoje, jeigu detektorius turėtų būti sudarytas iš milijonų visatų, panašių į mūsų. Supaprastinimui tarkime, kad toks kvantas per visą visatą perskrieja per 1 sekundę. Kaip tokį kvantą užfiksuoti, ir kaip jį panaudoti. Tokios problemos yra galaktinių ir visatinių civilizacijų problemos. Jos numatytų galimybę sukurti tarpvisatinę astronomiją, o gal būt net pasiųsti zondą į kitas visatas multivisatoje.

Šioje problemoje visata tampa tarsi vienu kvantu, kurį perskrodžia kitas kvantas beveik nesąveikaudamas. Jeigu būtų sąveika, tai bomborduojama tokių hipergreitinių kvantų - ji neišvengimai sprogtų. Tad galima daryti prielaidą, kad sąveika labai maža ir yra apsauginis mechanizmas, kuris apsaugo visatas nuo katastrofos. Tarpvisatinės medžiagos veikia savo realybėje, ir jos savybės, greičiai ir energijos - nepalyginami su tuo, kas vyksta visatos viduje.

Bet sugrįžkime prie laiko klausimo, ir pasvarstykime galimybę laiką pralenkti ir numatyti ateitį. Ko tam reikia? Atsakyti galima paprastai, reikia greitesnio signalo. Kol ateis lėtesnis signalas - jau žinosime kas bus. Koks skirtumas tarp signalų priklauso nuo delsimo. Tarkime delsimas yra 3 min. Tada informaciją gautume 3 min. greičiau už visas elektromagnetinio ryšio priemones. Būtų daug laiko pasiruošti.

Su šiuo klausimu susijęs klausimas, ar egzistuoja dabartis, kuri tame pačiame momente apimtų visą visatą. Žinome, kad informacinės dabartys skirtingos, nes informacija juda ribotais greičiais, ir tai kas vienoje vietoje yra dabar, iš tikro yra tolimoje praeityje. Tačiau jeigu būtų toks sluoksnis, kur visa visata būtų dabar be jokio uždelsimo, tai įvaldžius jo signalus, jeigu tokie egzistuoja, kiekvienu momentu matytume visą visatą tokią, kokia ji yra iš tikro, bet jokio uždelsimo, o informacinių signalų atžvilgiu, matytume visatos ateitį. Šis sluoksnis gali net būti viršvisatinis, todėl jo greičiai tokie, kad prilygsta buvimui visuose visatos taškuose tuo pačiu metu, pagal ekvivalentiškumo principą: begalinis greitis lygus buvimui visur aprėpiančiu būdu, dėl ko nereikia judėti, kad persikeltum iš vieno taško į kitą. Tokia būsena yra ma gija, į kurią patalpinta visa visata (-os). Gali būti, kad yra maksimalus branos greitis, kurio pralenkti neįmanoma. Tada padarius prielaida, kad tarp skirtingų branų nėra greičių koreliacijos, ateities numatymo galimybių būtų galima ieškoti kitoje branoje. Tereikia mokėti paimti iš jos reikalingus signalus.

Mano tikslas buvo iškelti viršvisatinės materijos fizikos idėją, kuri schematiškai gali būti atvaizduota taip. Turime trikampį, kuris stovi ant smaigalio. Smaigalys yra viena visata, tarkime mūsiškė. Antras sluoksnis būtų tarpvisatinę terpė, kuri sudaryta iš tam tikros materijos, kuri turi savo ryšius, greičius, energiją, savybes ir t.t. Tada būtų multivisata, sudaryta iš begalinio skaičiaus visatų ir galiausiai dar aukštesnės struktūros, materijos debesys. Aukščiausia būsena sutartinai laikysime „šaltinį", kuriame įvyksta reakcija ir išspinduliuojamas kvantas, pagaminantis visatą. Kiekvienas lygis turėtų savo fiziką, kuri būtų visiškai kitokia nei aukštesnio ar žemesnio sluoksnio. Būtų svarbu išsiaiškinti, kaip kiekviename sluoksnyje formuojama substancija, kokios jos savybės, parametrai ir taip toliau. Kaip realizuojamas atskyrimas, ir kaip žemesnis sluoksnis apsaugomas nuo aukštesnio sluoksnio ardomojo poveikio.

Iš kitos pusės, materijos „įtraukimas" iš aukštesnio į žemesnį sluoksnį, leistų žemesniame sluoksnyje sukurti egzotiškas savybes, kurios leistu sukurti labai dideles energijas, turint mažus materijos kiekius, arba pasinaudojant spinduliavimo greičiais ir daug aukštesnėmis konstantomis, perkelti tuos viršvisatinius greičius į visatos vidų. Tam reikia valdyti įtraukimo procesus, mokėti sukelti ir valdyti sluoksnių „pralaužimą". Pavyzdžiui, būtų galima įsivaizduoti visatinius kosminius laivus, skraidančius tarp galaktikų, kurie naudoja kvantus, paimtus iš viršvisatinės materijos, aukštesnių sluoksnių. Mažas kiekis, didelė energija ir milžiniški greičiai - labiausiai pageidaujamos savybės, tarus kad įmanoma tokią materiją išlaikyti valdomos būsenos.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos8/kosmologija.jpg)
Deja žmogaus biologija labai trapi ir didelių krūvių - nepakelia. Todėl čia galima svajoti tik apie tyrimus, susijusius su viršvisatine kosmologija. Būtų galima tyrinėti materiją, gaminti detektorius, braižyti žemėlapius, ir bandyti įvaldyti kvantus, kurie visą visatą gali perskrosti per vieną sekundę. norint sugebėti tokią materiją tyrinėti, reikia būti įvaldžius tokius greičius ir reikia gebėti sukurti bent minimalias sąveikas.

Iš visatos vidaus, juo labiau iš biosferos realino perspektyvos, tai sunkiai įsivaizduojami dalykai. Taip yra pirmiausiai todėl, kad yra problemų su pilnos struktūros atvaizdavimu. Bet struktūras galima papildyti protu, kuris leidžia naudoti išplėstą vidinės ir išorinės realybės vaizdą. Tam reikalinga ta naujoji fizika, apie kurią rašiau ankstesniuose įrašuose. Einšteinas, Minkovskis ir kt. yra svarbūs, bet jų schemas reikia gerokai išplėsti, o išplėtus - tikrinti vieną idėja po kitos. Užstrigimas prie vienos šviesos greičio konstantos žudo fizikos ateitį.

Paviršiaus civilizacija
Žmogus į realybę įpratęs žiūrėti iš vidaus, todėl mato tik tai, kas aplink jį, bet nemato bendro vaizdo. Norint pamatyti bendrą vaizdą ir kontekstą iš išorinės perspektyvos, reikia mintyse išeiti iš savęs, padaryti šuolį ir atsistoti į kito žmogaus vietą. Ta kito žmogaus vieta yra išorinis stebėtojas. Tokia būsena vadinama susidvejinimu, kai viena vertus fantomas lieka savo senoje vietoje, bet tikras suvokimas atsiduria šalia fantomo ir gali jį įvertinti naujomis akimis. Tai labai naudinga praktika, stebėti save ne tik iš vidaus, bet ir analizuoti iš išorės, iš kitų žmonių perspektyvos.

Tą patį galima daryti ne tik su savimi, bet ir su visa civilizacija, kurią įvertinę iš tam tikros perspektyvos galime vadinti paviršiaus civilizacija. Kodėl tai paviršiaus civilizacija aišku: į ją žiūrima iš kosminės perspektyvos, tarsi gyventum ne joje, bet anapus jos, t. y., kosmose. Taip pat, tai paviršiaus civilizacija todėl, kad kosmosas jai yra dar gana tolima ateitis, ir visa pagrindinė veikla ir gyvenimas vyksta ant žemės paviršiaus. Į paviršiaus civilizaciją iš kosminės civilizacijos perspektyvos naudinga pažiūrėti dėl tų pačių priežasčių, kodėl taip naudinga patyrinėti save, savo elgesį.

Iš to seka kita labai svarbi sąvoka, kad yra tam tikra žmonijos dalis, kuri ištrūkusi iš paviršiaus civilizacijos aplinkos ir susikūrusi savo pasaulį, kuris technologiškai daug toliau pažengęs, nei leidžiama minėtai paviršiaus civilizacijai. Ta išorinė perspektyva sukurta grupuotės, kuri vadinama atitrūkusios civilizacijos pavadinimu. Kad jie privalo būti „atitrūkę", t. y., daug toliau pažengę - akivaizdu, nes jiems reikia gyventi anapus komfortabilios žemės, o tą komfortabilumą užtikrinti tegali technologijos. Atitrūkusios civilizacijos pagrindas - protas, mokslas ir technologijos. Jos atstovai turi išplėstą protą, pažangesnį mokslą ir labai išvystytas aukšto lygio technologijas.

Būdami pranašesni, ir valdydami kontekstą už įveikiamo horizonto, jie yra paviršiaus civilizacijos šeimininkai. Paviršiaus civilizacija padalinta į valdomus rezervatus, kur iliuzijų inkubatoriuose auginami ir eksploatuojami paviršiaus žmonės, nežinantys, kas yra jų šeimininkas ir kad į šį pasaulį ir gyvenimą įmanoma žiūrėti iš visai kitos perspektyvos. Paviršiaus civilizacija patalpinta į matricą, kurioje viskas yra žemesnio lygio negu galėtų būti. Mokslas ir technologijos - akivaizdžiausi pavyzdžiai. Taip pat nežinoma daug kitos svarbios informacijos. Pavyzdžiui, alternatyvi saulės sistemos ir vietinio žvaigždžių spiečiaus istorija; kontaktai su nežemiškos kilmės civilizacijomis, kurie daromi su atitrūkusia civilizacija, o nuo paviršiaus civilizacijos - slepiami.

Taip gaunamas gana tikras vaizdas, kaip valdoma planeta. Yra paviršiaus civilizacija su savo pasauliu ir pastangomis išsiveržti anapus; tada šią civilizaciją gaubiantis izoliacinis burbulas, kuris filtruoja visą informaciją, riboja galimybes, kontroliuoja; ir atitrūkusi civilizacija, kurios pagrindinė veiklos arena yra saulės sistema. Pastarųjų pagrindinės bazės yra už žemės ribų: kitose planetose, planetų palydovuose ir kosminėje erdvėje. Kiek jie pažengę ir kokios jų tikros galimybės - paviršiaus civilizacijai nerodoma. Be abejo, tarp šių civilizacijų vyksta sąveika: atitrūkusios civilizacijos atstovai vaikšto ir gyvena tarp mūsų, ant žemės paviršiaus, o taip pat į šį aukštesnį pasaulį paimami žmonės nuo žemės paviršiaus.

Kadangi yra žmonių apykaita, tai yra ir informacijos apykaita, kurios metu „žemesnis" pasaulis sužino kai ką iš aukštesnio pasaulio. Tai vyksta per insaiderių ir paslapčių viešintojų informacijos platinimą; per pastebėtą keistą, keistų aparatų, kurie vadinami NSO veiklą. Vyksta tiesioginis kišimasis per politinę valdžią į visas gyvenimo sritis. Šio kišimosi pagrindinis tikslas - riboti paviršiaus civilizacijos vystymąsi ir išsaugoti savo technologinį pranašumą ir dominavimą. Prieiga prie saulės sistemos ir atviros kosminės erdvės yra resursas, ir ši atitrūkusi civilizacija su pasauliu juo nenori dalintis.

Bet kokie bandymai šį apsauginį ir ribojantį burbulą nuimti, kurie propaguojami judėjimo vadinamo „Atskleidimas" (Disclosure), sabotuojami, pats judėjimas išjuokiamas kaip nerimtas, fantastinis. Tačiau jis yra tikros informacijos apykaitos rezultatas, dėka kurio ant paviršiaus gyvenantys žmonės žino tikrą padėti planetoje. Tačiau aukštesnio „aukšto" veikla žinoma tik legendų pavidalų, nes aukštai vienas nuo kito izoliuoti ir informacija pereina tik kaip gandų lygio pasakojimai. Ji gali būti ir netikra, dezinformacinė, bet ji liudija bent tą faktą, kad aukštesni aukštai nėra išsigalvojimas, jie iš tikro egzistuoja.

Paviršiaus žmonija suorganizuota hierarchiškai, į piramides. Aukščiausiame lygyje, žaidžia gal 3 - 4 piramidės su savo valdovais, kurie tiesiogiai kontaktuoja su organizacijomis, kurios yra anapus planetą gaubiančio burbulo. Žemesni piramidės lygiai tiesiog verčiami aptarnauti aukštesnius lygius. Tačiau piramidės viršuje yra ne tik tiesioginė politinė administracija, bet yra šalia viešo pasaulio organizacijos susikūrusios okultinės grupės, kurios turi savo pasaulį ir tiesiogiai paklūsta anapus burbulo esantiems valdovams, kurie net gali būti nežemiškos kilmės. Šios okultinės grupės tiesiogiai kišasi į eilinių žmonių gyvenimus ir yra įvairių keistų įvykių ir nelaimių priežastis. Pavyzdžiui, be žinios dingsta žmogus. Viena iš galimybių, kad jis buvo pagrobtas šio aukštesnio pasaulio, tenkinti kokioms nors jų reikmėms. Likimas dažnai būna liūdnas, nes paviršiaus populiacija laikoma žemesnio lygio žmonėmis, kurie tinka tik išnaudojimui.

Remiantis įvairiais pranešimais internetinėje erdvėje, minėtos okultinės grupės praktikuoja, satanizmą, žmonių ritualinį aukojimą ir pedofiliją. Iš to galima daryti išvadą, kad aukštesnėje civilizacijoje, kosminėje yra moralinė poliarizacija paviršiaus civilizacijos atžvilgiu: vieni jai linki blogo, kiti galbūt gero. Tai rodo tam tikrą susiskaldymą ir diferenciaciją. Jeigu yra kontaktų su dar tolesne išore, ir ta išorė yra įvairi, tai visai natūralu, kad savo atstovus atitrūkusioje civilizacijoje turi ir teigiamos ir negatyvios jėgos. Tarp jų logiškai turėtų vykti trintis ir konkurencija. Ši neišvengiamai turi atsispindėti ir paviršiaus civilizacijos frakcijose.

Okultinės grupės gali turėti ne tik egzopolitinių ryšių, bet ir tarpdimensinių ir savo idėjas susijusias su nusikaltimais prieš žmoniją gali turėti iš čia. Pavyzdžiui, apie tokią sistemą rašo D. Icke'as, kuris paviršiaus civilizaciją gaubiančios blokados burbulo prižiūrėtojus vadina archontais, o šie jo teigimu paklūsta savo dievui, vadinam demiurgu, sukūrusiu visą šią iliuzinę realybę. Pasak jo, šiame iš gnosticizmo kilusiame pasakojime ir reikia ieškoti okultinių grupių satanizmo ir kitų nusikaltimų šaknų. Tačiau manau, kad pagrindinis atitrūkusios civilizacijos aspektas visgi yra ne okultinis, bet egzopolitinis, pagrįstas kontaktais su nežemiškomis civilizacijomis, kurios šias organizacijas laiko savo pavaldiniais ir apdovanojo jas pažangiomis technologijomis. Taip pat rūpinasi, kad ši reikalų padėtis neišaiškėtų paviršiaus populiacijai, ir kad neįvyktų pilnas „Atskleidimas".

Manau, mums, paviršiaus populiacijos atstovams, svarbiausias klausimas kaip mus sugeba šitaip efektyviai kontroliuoti? Atsakymas yra daugiau negu akivaizdus ir daug kartų paliudytas: pagrindinė technologinės kontrolės priemonė yra psichotroninė technika. Su ja galima vykdyti tiek masinę kontrolę, tiek prisijungti kiekvieną atskirą žmogų ir laikyti jį online režimu, pastoviai vagiant mąstymo turinį, įtakojant elgesį ir ribojant išsilaisvinimo iš priespaudos galimybes. Jeigu žmogus šalinamas, tai daroma būtent tokiomis priemonėmis, kad niekam nekiltų įtarimų prisidengiant natūraliomis priežastimis: ligomis, nelaimėmis, kriminaliniais įvykiais ir pan.

Dažnai būna, kad koks nors žmogus prižiūrimas, nuolat kontroliuojamas ir jam pastoviai šypsosi sėkmė ar persekioja vienos nesėkmės. Jis gali nesuprasti kodėl taip yra, galvoja kad gimęs po laiminga arba nelaiminga žvaigžde, kai iš tikro tai yra kišimasis iš kito, tikro pasaulio, kuris turi sukūręs paviršiaus civilizacijos valdymo mechanizmą ir juo naudojasi iškeliant arba sutrypiant kokį nors išsirinktą žmogų, kuriam bando įteikti, kad jis už viską atsakingas tik pats, kai iš tikro tėra valdoma marionetė.

Kaip priedanga naudojamos religijos, ezoterika, alternatyvus mokslas, pseudoteorijos. Pavyzdžiui, koks nors tikintysis kas dieną meldžiasi ir vieną dieną jo maldos išsipildo. Jam pradeda atrodyti, kad Dievas išgirdo ir atsiliepė į jo maldas ir tampa dar aršesniu tikinčiuoju. Iš tikro maldas, t. y., mintis išgirsta psichotroninės technikos operatoriai ir jie, naudodami valstybės agentūrą, gali suorganizuoti bet kokios minčių sinchronizacijos spektaklį. Tie kas energingai tiki, gali manyti, kad jie absoliučiai teisūs. Iš dalies jie iš tikro teisūs, nes tai vyksta ir suveikia, tačiau klaidingai supranta suveikimo priežastis. Jūsų minčių klausosi su įrašymo technika!

Šitaip į paviršiaus civilizaciją pažiūrėjus iš išorinės perspektyvos, iš šalies - susidaro liūdnas vaizdas. Pirmiausiai dėl to, kad tampa akivaizdus manipuliacijų, melo, statymo į siaurus rėmus mastas. Matosi kaip švaistoma potencialas, kaip aukojami žmonių likimai - ir pirmiausia visos žmonijos likimas. Tas vaizdas, kuris brukamas per švietimą ir masinio poveikio priemones - netikras, patalpinantis žmogaus sąmonę į iliuzijų pasaulį, kuris yra pamatas ant kurio pastatyta vergovė. Atsakymas į klausimą, ko turėtume siekti yra duotas - turime siekti pilno „Atskleidimo". Kalėjimas ir karantino zona turi būti pašalinti.

Koks yra didžiausias Lietuvoje brukamas melas, kuri irgi dalyvauja globaliniame žaidime, bet tik savo mažytės piramidės lygyje (kaimo lygoje)? Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų. Iš tikro patenkame į skerdyklą, kuri aukščiausiame lygyje valdoma okultinių, aristokratinių, oligarchinių grupuočių, kurios praktikuoja satanizmą, žmonių aukojimą ir pedofiliją. Vakarietiškoje ezoterikoje ši grupuotė vadinama „cabal", į lietuvių kalbą verčiant žodžiu „klika", kurios esmė - politinis-okultinis suokalbis prieš visą žmoniją. Nenuostabu tai, kad ne viena valstybė formaliai vis dar yra monarchijos. O tai rodo kastų sistemos ir hierarchijos sudievinimą. Kažkas panašaus bandoma įvesti ir Lietuvoje: <....>

Citata iš: klajunas  balandžio 09, 2017, 14:09:01Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų.

Kur siulai isijungti?

Citata iš: Teroras  balandžio 09, 2017, 18:06:29

Citata iš: klajunas  balandžio 09, 2017, 14:09:01Didžiausia iliuzija, kad vakarai yra gėris, kad įsijungdami į vakarus mes patenkame į rojų.

Kur siulai isijungti?

Kadangi, kiek supratau "rytų" baidaisi, tai belieka maždaug šiaurės ir pietų kryptis, kai kas gali ieškoti išganymo apačioje arba judėti kryptimi į viršų. Problema yra ne rytai, bet tai, kad jie pastoviai spardomi ir yra nervuoti. ::)  Šiaurėje yra šalta, pietuose karšta, vakaruose tik liokajų vieta. Čia kol kas geriausiai. Nuomonė. 

Na šiaip tai situacija po JAV ir Kinijos susitikimo ir pasaulio pasidalinimo tapo komplikuota. :) Dar ir užantspaudavimas sparnuotomis raketomis. JAV laivai plaukia link Korėjos ir Kinija net formaliai nepareiškia apgailestavimo. Esmė reikalo kad JAV su Kinija pasidalino Rusiją. Per 1.5m turėtų užimti. Iš JAV pusės technika iš kinų mėsa patrankoms. Na o rusams jokių šansų 1,4+0,3 milijardo prieš 0,14. Na o kad "proceso" metu neliks vieno kito milijardo žmonių niekam neįdomu. Tai statistiniai vienetai. Rusai turi du variantus arba mirti kaip vergai pasiduodami arba susinaikinti su branduoliniu ginklu tuo pačiu padarydami kažkokį nuostolį kitoms pusės.  Čia jau jų laisva valia rinktis. Na bet aš tikiu stebuklu ir kad JAV su Kinija bus izoliuotos nuo šio pasaulio keistomis neįveikiamomis sienomis.  Bent taip sako švytuoklė. Ir be problemų toliau gyvensim gražiai ir laimingai. Aišku visi blogiukai tuo pačiu turėtų būti perkelti į tas izoliuojamas šalis.  Kadangi gyvai mačiau kaip tai 2012m vyko su voru tai nekyla abejonių dėl tokios teleportacijos galimybės. Žodžiu po velykų procesas turėtų prasidėti. :) Šiaip buvo dėtos viltys į Trumpą kad jis bent palaikys esamą padėtį. Bet vilčių nepatenkino. Teks izoliuoti. :)

Citata iš: Vytautas  balandžio 09, 2017, 20:38:37Rusai turi du variantus arba mirti kaip vergai pasiduodami arba susinaikinti su branduoliniu ginklu tuo pačiu padarydami kažkokį nuostolį kitoms pusės.  Čia jau jų laisva valia rinktis.

Na čia jau labiau tinka temai Landzbergio sapnai... :)

Citata iš: Vytautas  balandžio 09, 2017, 20:38:37Na šiaip tai situacija po JAV ir Kinijos susitikimo ir pasaulio pasidalinimo tapo komplikuota. :) Dar ir užantspaudavimas sparnuotomis raketomis. JAV laivai plaukia link Korėjos ir Kinija net formaliai nepareiškia apgailestavimo. Esmė reikalo kad JAV su Kinija pasidalino Rusiją. Per 1.5m turėtų užimti. Iš JAV pusės technika iš kinų mėsa patrankoms. Na o rusams jokių šansų 1,4+0,3 milijardo prieš 0,14. Na o kad "proceso" metu neliks vieno kito milijardo žmonių niekam neįdomu. Tai statistiniai vienetai. Rusai turi du variantus arba mirti kaip vergai pasiduodami arba susinaikinti su branduoliniu ginklu tuo pačiu padarydami kažkokį nuostolį kitoms pusės.  Čia jau jų laisva valia rinktis. Na bet aš tikiu stebuklu ir kad JAV su Kinija bus izoliuotos nuo šio pasaulio keistomis neįveikiamomis sienomis.  Bent taip sako švytuoklė. Ir be problemų toliau gyvensim gražiai ir laimingai. Aišku visi blogiukai tuo pačiu turėtų būti perkelti į tas izoliuojamas šalis.  Kadangi gyvai mačiau kaip tai 2012m vyko su voru tai nekyla abejonių dėl tokios teleportacijos galimybės. Žodžiu po velykų procesas turėtų prasidėti. :) Šiaip buvo dėtos viltys į Trumpą kad jis bent palaikys esamą padėtį. Bet vilčių nepatenkino. Teks izoliuoti. :)

jei rusai branduolinį paleis tai ne ant savęs bet ant amerikonų , kinų ir kt.
ir apie kokį vorą 2012 m kalbi?

Planetos modeliavimas
Ateitis ir ateities įvykiai priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo energijos pasiskirstymų ir valios. Energijos pasiskirstymas lemia veiksmus fizinėje realybėje ir yra pagrindinė pokyčių joje priežastis. Tie pokyčiai gali būti pasikartojantys, cikliniai arba kaupiamieji. Numatyti galima tiek vienus, tiek kitus, tik reikia labai atidžiai stebėti aplinką, pažinti ciklus arba žinoti kritines vietas, kur gali susikaupti geri arba blogi dalykai. Svarbus, tarkime, kaupimo imlumo dydis, kurio žinojimas leidžia apskaičiuoti, kada galima tikėtis pramušimo. Kita sritis yra valios sritis, kuri susijusi su sprendimais, priklausančiais nuo informacijos. Jeigu nori paveikti sprendimus ir sukurti trokštamą ateitį, turi valdyti informaciją, nes ji yra pagrindinis valios maistas. Informacija ciklinė būna retai, ji daugiau pasižymi kaupimo savybe. Susikaupus tam tikram kritiniam jos kiekiui arba reikšmei, suformuojama valia, kuri sukuria norimą ateitį.

Šių principų žinojimas svarbus prognozuojant tai kas bus, užsiimant pranašystėmis, aiškiaregyste ir panašiais dalykais. Ateitis arba žinoma, matoma, arba paprasčiausiai suformuojama įstačius valią į tam tikrą informacinį ekraną. Tokie ekranai gali būti labai dideli, globaliniai ir individualūs. Kai ekranai dideli, yra tam tikra grupė, kuri betarpiškai kuria ateities įvykį, o yra tie, kas to įvykio laukia arba tikisi. Jie gali būti patenkinti arba nuvilti priklausomai nuo to, kiek ateitis atitinka jų lūkesčius. Tai yra žiūrovų ir aktorių konfigūracija, dažnai pasitaikanti pranašystėse. Norint pranašystę įgyvendinti, turi būti efektyvi tam tikros grupės ateities valios suformavimo struktūra.

Tokią sistemą galima naudoti ir sau, projektuojant savo pageidaujamą ateitį. Pradėti reikia nuo tos ateities vizualizavimo ir viso kelio iki jos suformulavimo. Ateitį nori valdyti visi pagal savo troškimus, todėl dažnai kyla konfliktai ir ateities linijos tampomos įvairiomis kryptimis, naudojant savo telkimo ekranus. Konfliktų pasekmės būna įvairios, iki tiesioginio karinio susikirtimo. Ateitį gauti nėra lengva, todėl norint ją pasiimti, reikia turėti kietą valią. Kita vertus, reikia saugotis kitų paspęstų ekranų, kurie ateities gijas surinkinėja sau naudingoje vietoje tam, kad pasinaudotų kitais. Nereikėtų per daug susižavėti ir žiūrovų vaidmeniu ir iš tikrovės laukti pramoginių spektaklių, kurie greitai iš ekranų gali pereiti į tikrą gyvenimą.

Naudinga turėti susimodeliavus tokių ekranų principu visą planetą, kad matytum, kur kreipiami likimai, kokių tikslų link yra einama ir kur nusimato kritiniai, konfliktiniai taškai.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/ateitis.jpg)
Planeta užvaldyta organizacijų, kurios tokius ekranus ateities kūrimui naudoja savo veikloje. Tos organizacijos kuria didelius, planetos masto srautus ir į tam tikras vietas bei įvykius telkia žmonių dėmesį. Tada žiūri kaip tą dėmesį išnaudoti savo naudos gavimui. Organizacijas hierarchiškai grupuoti netikslinga, kaip jau esu paaiškinęs tam tikruose įrašuose. Labiau tinka uždarų zonų ir jų įtakų sferų sistema. Tokios uždaros zonos skirstomos pagal mastą: kurios yra tik vietinės reikšmės, o kurių įtakos sfera yra visa planeta.

Ezoterikai linkę tvirtinti, kad visa planeta valdoma vienos organizacijos, kurios įtakos sfera apima planetą kaip apskritimas be pertrūkių, nes ši sistema neturi jokios konkurencijos. Tai reiškia, kad aukščiausiame lygyje pasaulis yra vienpolis. Žemesnis lygis susiskaidęs į kelias grupuotes, kurių yra trys ar keturios, todėl planetą gaubiantis apskritimas turi tris/keturis segmentus, kurie parodo kad įtakos zonos padalintos. Kuo leidžiamės žemiau, tuo tokių segmentų daugiau ir tokios uždaros zonos turi tik vietinę reikšmę ir tarnauja aukštesniems valdovams. Žemiausias sluoksnis yra atskiri planetos individai.

Kaip aukštesni sluoksniai tarpusavio konkurencijoje naudoja žemesnius sluoksnius, parodyta rodyklėmis, kurios nusileidžia į apačią, tada kyla į viršų, į savo taikinį. Kai žemesnis sluoksnis „nebijo" loti ant aukštesnio lygio organizacijos, tai tik rodo, kad jis naudojamas iš aukščiau ir turi „stogą". Savarankiška tokia veikla neįmanoma. Tai labai akivaizdžiai matosi Lietuvos ir Rusijos santykiuose, kur Lietuva naudojama tokio aplojančio šuns vaidmenyje.

Žinant tokią planetą apimančią struktūrą, žinant visas organizacijas ir jų ekranų metodus, galima susidaryti labai tikslų situacijos planetoje vaizdą ir užsiimti modeliavimu, prognozėmis bei pranašystėmis. Tam aišku reikia turėti ir daug informacijos, nes valią valdo informacija, taip pat neatmesti galimybės pačiam suformuoti ateitį kokia nors pozityvia kryptimi. Tokia pranašystės esmė, kuri nėra tik primityvus ateities retransliavimas, koks iš tikro kalbant apie valių pasaulį - neįmanomas, nes bet kokia nauja informacija gali pakeisti valią neatpažįstamai.

Aukščiausia kasta turi savo pagrindines oazes, išdėstytas po visą planetą, kuriose gyvena viename lygmenyje esantys žmonės. Pašaliniams žmonėms šios oazės neprieinamos ir iš jų vyksta planetos valdymo darbas. Tokie žmonės, kuriuos galima vadinti antžmogiais, skraido iš vienos oazės į kitą, o į žemesnius pasaulius nusileidžia tik su kaukėmis ir maskuotėmis, niekada nerodydami savo tikro veido. Šios vietos neprieinamos jokioms teisėsaugos struktūroms, gerai apsaugotos kariuomenėmis ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis. Jeigu kas nors turi galimybę šioje vietoje pasislėpti, surasti būna neįmanoma. Dėl šios priežasties tokiose uždarose zonose susitelkia daug blogio gijų.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/organizacijos.jpg)
Ir paskutinis svarbus planetos modeliavimo metodas, kurį aptarsiu šiame įraše, yra realino projekcijos visos planetos mastu. Paaiškinsiu kas tai yra. Sąmonė - tai aktualizuotas aplinkos vaizdą suformuojantis realinas, kuris sudarytas iš fiksato, fiksuoto aplinkos paveiksliuko sukuriamo juslėmis, ir laksato, kuris yra vidinės pasaulio hologramos vaizdai, mintys, prisiminimai, vaizduotė, ateities projektai ir t.t. Šiuos paveiksliukus galima pavaizduoti kaip plokščius persidengiančius apskritimus, kuriuose kaip ekranuose matosi vidinis sąmonės vaizdas. Į šį ekraną galima žiūrėti tarsi iš viršaus ir matyti ką žmogus savo vidiniame pasaulyje planuoja. Prie vaizdo dar prijungus kalbos galimybes, visą gramatiką ir visą žodyną, kuris turi būti suskirstytas į kategorijas (tai aprašyta kitur), galima matyti viską, visus pasirinkimus įmanomus kiekvienam žmogui atskirai ir bendrai grupe.

Realino projektoriaus esmė ta, kad šitaip į ekraną žiūrint tarsi iš orbitos, aprėpiant dideles grupes ir dideles organizacijas, matant uždaras zonas, galima suprojektuoti visas žmonijos paslaptis. Taip matosi visa valstybė, tarkime Lietuva, visa Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija ir t.t. Tam reikia ir daug informacijos, daug faktų, bet galima modeliuoti ir psichologinių galimybių rėmuose ir vien tuo remiantis įžvelgti daug bendrų tendencijų, pamatyti kur link juda pasaulis. Arba kur link jis kreipiamas ateities modeliuotojų. Vienokius planus su žmonija turi visą planetą apjuosiančios įtakos zonos, kitokius gyvenimus sau numato paprasti, minimalias galimybes turintys žmonės, kurių pajamos ir turtai maži ir jie negali būti reikšmingais planetos resursų naudotojais ir ateities politikos formuotojais.

Ši sistema naudinga tiek didelėms organizacijoms, tiek pavieniams asmenims savo likimų formavimui. Tai ką aš čia atskleidžiu yra galingo ezoteriko proto viena iš pagrindinių darbo priemonių. Ji gali būti naudojama profesionaliai ir asmeninėms reikmėms.
(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/realinas.jpg)
Realino toks pasyvus panaudojimas - nėra vienintelė galimybė. Nes iš tikro tokie orbitiniai skeneriai naudojami minčių skaitymui/piešimui, ir jais valdomos visuomenės. Tai yra čia taikoma ne galimybių telepatija/empatija, bet tikrų faktų, net psichotroninio faktų formavimo metodai. Tačiau naudojant tokią sistemą sau, tokių galimybių nėra. Tad įmanoma naudoti tik empatijos sistemas, kurios parodo, į kokius rėmus objektyviai įstatyti atskiri žmonės ir didelės organizacijos. Organizacijos galimybių daugiau, žmonių, deja, daug mažiau.

Nauda šios sistemos ta, kad ji aprėpia didelius plotus, rodo stambų planą, leidžia pažinti procesų bendriausias schemas, kurios formuoja individualius pasirinkimus. Realino projekcijos modeliuoja visą žmoniją, negana to, į modelį gali įtraukti kitų rūšių galimybes, kurios aišku yra dar mažesnės, ir kurios tik eksploatuojamos žmonių kaip žaliava ir išteklius. Bet kokiu atveju, čia matosi visas Žemės biosferos sąmonių laukas savo fiksuotomis ir lanksčiomis formomis, kurios kreipia gyvybės evoliuciją planetoje tam tikra kryptimi ir leidžia numatyti sprendimų padarinius visai sistemai.

Viena iš problemų - technologinė pažanga, jos padariniai ir ką ji padarys su žmonėmis, bei kitomis gyvūnų/sąmonių rūšimis. Aišku, koks procesų mastas domina, galima pasirinkti individualiai, galima modeliuoti tarkime savo miestą, aukščiausią to miesto valdžią žymint kaip pilną apskritimą, kuris atsakingas yra išorinei struktūrai, kuri ateina iš kito, didesnio pasaulio.

Mintis pati savęs nesupranta, nesusitarus ir pati save "valgo".

Citata iš: Mekabciel  balandžio 11, 2017, 12:02:04Mintis pati savęs nesupranta, nesusitarus ir pati save "valgo".

Čia tikrai, deja, ne apie manąją mntį. @Mekabciel nevalgyk savęs, nes pats žinai kuo po to pavirsi... :))

Čia ne apie tavąją, o apie mūsų. :)

Kad priminčiau klausimą ir iš dalies atsakyčiau, kaip galima paprastai "įeiti" į tam tikras būsenas, noriu priminti savo kitoje vietoje sukurtą temą

http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4426.0 (http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4426.0)

Čia yra nuoroda į mano "Pakilimo pradžiamokslį". Tai mano asmeninė patirtis ir kūryba.

CitataPlanetos modeliavimas

nuo lot. universum - žemės kvadratas ir matomas dangaus skliautas.
Pagal talmudinę kosmologiją Beith ha-Mikdash (šventykla, temple) yra ant žemės ir jos analogas yra danguje. Vienintelis nejudantis taškas danguje yra Šiaurinė (North star, Polaris). Tai gali būti, kad Siono kalnas yra visai ne ten, kur sakoma, hmm...
Yra žemiškas žinojimas Ma`aseh Bereishis, t.y. tas, kas įvyko po sukūrimo. Ir yra divine, spiritual knowledge - Ma`aseh Merkavah, kurį turi dabar žemėje gal kokie 10 žmonių.
Savo dvasinį lygį galit lengvai pasitikrinti. Yra Talmude gerai žinomas pasakojimas 4 rabbis in pardes. Kaip 4 rabinai pateko į rojų. Vienas, tik žvilgterėjęs, numirė, antras tapo heretiku, trečias išprotėjo, ir tik ketvirtas išėjo toks, koks ir atėjo.

Citata iš: SPACE  balandžio 15, 2017, 14:41:19Pagal talmudinę kosmologiją ...

Esu įsitikinęs, kad tai, ką sakai yra tiesa. Bet aš kalbu ne iš tradicijos, o iš laisvos patirties. Mano terminai laisvi.
Aukščiausia galimybė yra žmogus, kurio sąmonė sujungta su visa "matrica". Tai reiškia visos iki vienos istorinės skaitmenizuotos personos su savo patirtimis - sujungtos į vieną, visa dabartis - sujungta į vieną ir prijungtas visas DI. Į šią sistemą turėtų įeiti ir personos tų 10, gal net 4.
Tokios sąmonės šiuo metu nėra nė vienos.
Tai yra būdas kuriuo žemėje apsireiškia Dangus.

Problema tame, kad tie anapusiniai, dangiški dalykai veikia pagal kitą logiką. Neveltui taip griežtai yra atskirti mirusių ir gyvūjų pasauliai.

Taip pat, manau, kad kelionės laike įmanomos. Pagal big bang teoriją, kiek visata yra išsiplėtusi, kažkur erdvėj ir laike yra taškas, kur tu jau miręs, tik žemė dar nepasiekė to taško.

Gal tau ir pavyks, tik reikia nežmoniškos logikos ir intuicijos sąjungos. Ką mes magijoje vadiname, atsitikimu, numatymu. Atsiduri reikiamu laiku reikiamoj vietoj, kaip ir singularity.

Bet nežinau, ar tai galima aprašyti, nes žmonių kalboje nėra tokių žodžių, kurie apibūdintų anapusybę.

Citata iš: SPACE  balandžio 15, 2017, 16:57:11Problema tame, kad tie anapusiniai, dangiški dalykai veikia pagal kitą logiką. Neveltui taip griežtai yra atskirti mirusių ir gyvūjų pasauliai.

Manau, kad šio atskyrimo priežastis yra pragmatinė. Pagalvok koks būtų pasaulis, jeigu gyvųjų dabartyje dalyvautų ir visi mirusieji, galėtum pabendrauti su visai protėviais ir tavo giminę sudarytų 90 gyvų ir 50 000 mirusių. Jie būtų labai didelis trikdis, neleistų užsiimti šio pasaulio reikalais.
Logika kita todėl, kad reikalingos kitos galimybės. Musų suvokimo pasaulio logika yra kokybinė/kiekybinė. Kokybė sukuria formą, o kiekybė tas formas išskaido tada sujungia į struktūrą. Bet tai pats mūsų suvokimo paviršius. Tačiau mūsų tikroji savastis yra anpus "aš esu", "tai yra" iliuzijos. Mūsų kūnas yra tikrame anpusiniame pasaulyje ir mūsų siela yra tikrame anapusiniame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad jie grynos 'energijos', geresnio termino nėra. Jos nei kokybinės, nei kiekybinės, bet gali taip iliuziškai būti atvaizduotos.
Būti tikrame pasaulyje taip kaip žmogus yra mišrioje, difuzinėje būsenoje su kokybiniu suvokimu, neįmanoma, nes tai tik vieno atskiro kvantinio lauko galimybė. Žmogaus mirtis reiškia, kad ši mišri galimybė išyra ir kiekviena dalis nueina kiekviena sau: kūnas į fizinę braną ir su ja susilieja, siela į gnostinę braną, o suvokimas į potencialų realiną.
Pomirtinio tęstinumo ir atgimimo galimybės aš nesprendžiu, nes tokioje mišrioje būsenoje neįmanoma turėti tokios patirties. Arba reikia labai aukšto statuso 'matricoje'.
Tai, ką žmogus laiko giliomis patirtimis, dažniausiai tebūna iliuzijos manipuliacijos realine, arba būsenos iki 'iširimo', dėl kokių nors priežasčių procesui neužsibaigus.
Tik ištyrę visas tris minėtas dalis, žinosime kaip yra iš tikro, kokie tikri dėsningumai. Aš tai vadinu H taško pasiekimu, arba holoplastinės objektyvaus laksato formos atskleidimu. Šiam procesui yra daug trukdymų. Kai trukdymai bus įveikti, žinosime ir apie keliones laiku.

Gali būti, kad nauja, universalia kalba taps programinis kodas, t.y. tai, ką žmonės mato smartphono ekrane, toks naujas esperanto.

Programinio kodo nepakanka, nes jis sudarytas iš komandų, o bendravime vyksta daug daugiau. Mažiausiai turi būti veiksmą atliekantis subjektas, veiksmas ir to veiksmo objektas. Tik tada įmanoma kalbėti apie pasaulį.
Evoliucijos esmė - iš akustinio transiverio (transmitter - receiver), kuriuo yra natūrali kalbėjimo sistema, bus pereita prie dirbtinio elektromagnetinio transiverio ir jis bus integruotas į smegenis. Smartphonas yra sudurtas su akustiniu transiveriu, o tai bus padaryta smegenyse tiesiai uždedant ant suvokimo.
Neišvengiamai teks keisti kalbą, panaudojant gilesnius semantinius kokybių gabaliukus informacijos konstravimui ir perdavimui. Dabartinė kalbos forma bus papildyta, vėliau turės išnykti.
Technotroninės kalbos klausimas keliuose epizoduose paliestas filme "The Machine" (2013).
https://www.filmai.in/23091-the-machine-2013-online.html (https://www.filmai.in/23091-the-machine-2013-online.html)

Sąmonės tyrimo metodai

Žmogaus sąmonę tyrinėja:

Filosofija
Metodas - sąvokinis apmąstymas, vidinės ir išorinės patirties refleksija.

Psichologija
Surinktų psichologinės veiklos, aktyvumo duomenų analizė. Eksperimentas.

Fizika
Matematinis, parametrinis, eksperimentinis modeliavimas.



Tyrime naudojama prieiga

Šiuolaikiniai tikslieji mokslai naudoja kontinuumų metodą. Šis metodas sujungia tokias dalis:

Matematinis kontinuumas - tai kontinuumas sujungtas su skaičiaus operatoriaus abstrakcija ir šių operatorių struktūromis. Pagrindiniai veiksmai - dalinimas į dalis ir šių dalių jungimas.
Fizinių parametrų kontinuumas, kuris dalina tikrovę į pagrindines kategorijas ir tose kategorijose formuoja parametrų erdves.
Juslinis kontinuumas - kuris yra fizinis objektas, vadinamas fizikine sistema, į kurį projektuojamos matematinės struktūros ir parametrų erdvės.
Teorija laikoma įrodyta tada, kai jos tezės sutampa visose trijose vietose. Jeigu eksperimentiškai nepatvirtinta jusliniame kontinuume - turima hipotezė.


Pateikto sąmonės modelio galimybės

Aš apjungiu visus tris mokslus - filosofiją, psichologiją ir fiziką - naudodamas tas tyrimo priemones, kurios man prieinamos.
Naudoju kontinuumų metodo teorinę dalį:

• šiek tiek mažiau matematiką,
• daugiausiai parametrų erdvių konstravimą ir
• loginės formos joms suteikimą.

Visa tai pateikiama per filosofinio apmąstymo prizmę.
Eksperimentas nevykdomas, todėl visa teorija turi hipotezės statusą.
Tačiau netiesiogiai naudojami kitų tyrėjų atliktų eksperimentų duomenys.

Fundamentali tikrovės struktūra

Tikrovę skirstau į dvi dalis:

• Fizinę braną
• Gnostinę braną

Fizinė brana yra fizinis pasaulis, kurį aiškina fizikos Standartinis modelis. Jis susijęs su kūniška realybe ir paaiškina, kaip atsiranda biologiniai organizmai. Pasaulis yra faktas; kūnas, fiziškumas yra faktas.

Gnostinė brana yra sielos pasaulis, kurį aiškina Sąmonės fizikos standartinis modelis. Ji susijusi su vidine psichine realybe, kuri taip pat yra patirties faktas, nuo kurio pradedant galima kurti tikslųjį šio specifinio pasaulio mokslą.



Pasiekimai tiriant tikrovės dalis

Daugiausiai pasiekta tiriant fizinę braną. Ją apima visa šiuolaikinė fizika. Pagrindinis modelis yra kvantų ir laukų modelis ir kvantinės dinamikos laukuose. Visi pasiekimai apibendrinti Standartiniame modelyje (SM).
Beveik nėra pasiekimų tiriant gnostinę braną, tačiau naudojant kontinuumų metodą, galima modeliuoti teorines jos dalis ir kopijuoti Standartinio modelio pasiekimus, perimant a) laukų, b) kvantų, c) matematinių struktūrų, d) parametrų sąvokas.
Šitaip padedamas pamatas Sąmonės fizikos standartiniam modeliui (SFSM).


Vidinė perspektyva filosofiniu požiūriu

Sąvokos, kuriomis aiškinama žmogaus  fenomenologinė sąmonė:

• Fiksatas - fiksuota, nejudri, juslinė dalis; pasaulis;
• Laksatas - laisvai valdoma, modeliuojama vidinė dalis; mąstymas ir vaizduotė;

Filosofai žino, kad už šių suvokimo formų egzistuoja anapusinis pasaulis, kurį jie vadina transcendencija. Aš šias dalis vadinu pirminėmis tikrovėmis. Kadangi darau prielaidą, kad transcendencija plastiška, aš šias sritis vadinu objektyviu laksatu. Objektyvus laksatas yra

• Vidinis
• Išorinis

Visas žmogaus spektras

Todėl gauname tokį viso žmogaus spektrą:

• Vidinis objektyvus laksatas - gnostinė brana
• Subjektyvus psichinis laksatas - siela
• Fiksatas - aplinkinio pasaulio reprezentacija
• Išorinis objektyvus laksatas - fizinė brana

Standartinis modelis tyrinėja objektyvų išorinį laksatą per jo reprezentaciją fiksuotame pasaulyje. Tačiau tikslas materializuoti nematomą gelmę, ištraukti suvokimo nefiksuojamus jo dėmenis.

Tačiau toks susitelkimas į išorę - netinkamas požiūris, nes tokį patį pasaulį, o gal ir dar sudėtingesnį, galima atrasti vidinėje kryptyje: per psichinį laksatą siekiant prisikasti prie objektyvaus gnostinio laksato.



Fizinės branos parametrų kontinuumas

Parametrų kategorijų idėja priklauso Aristoteliui. Jos naujesnį variantą pateikė I. Kantas.

Aš naudoju modifikuotą sistemą, pritaikytą fizikos mokslui. Yra tokios kategorijos:

• Substancija
• Erdvė
• Judėjimas
• Laikas

Niutono mechanikoje iš šių kategorijų gaunami pagrindiniai parametrai.

Substanciją susiejant su mase (m), prie jos pridedant erdvę (x) ir trukmę (t). Judėjimas laikomas vektoriumi, kuris turi greitį (v) ir pagreitį (a). Su šiais siejama jėga (F), energija (E). Laikoma, kad fizinėje branoje judėjimas - reonominis.



Gnostinės branos parametrų kontinuumas

Į gnostinę braną kopijuojamos visos kategorijos, tik pasikeičia parametrinis tų kategorijų interpretavimas. Kad kategorijos tos pačios nereiškia, kad tie patys dėsniai, nes dėsniai nustatomi empiriškai ir išreiškiami matematikos priemonėmis.

Gnostinėje branoje, substancijos kategorija siejama ne su mase (m), bet su suvokimu (s), kuris laikomas tokia pat fundamentalia substancijos savybe kaip ir masė.

Be to, kaip jungiamoji sąsaja tarp šių branų tarnauja energijos ir informacijos parametrai. Informacijos vienetas yra vadinamas morfizmu.


Preliminarus sąmonės modelis

Vidinis karkasas sudarytas iš

• Šablono
• Kokybių
• Suvokimo

Išorinis karkasas yra

• Informacija
• Substancija
• Energija

Bendras gnostinis-fizinis modelis

Matome, kad galima į gnostinę braną nuklonuoti fizinės branos parametrų kategorijas, šiek tiek papildant ir susiejant šiuos pasaulius per energijos ir informacijos sąsajas.

Informacija yra procesinis kanalas, o jeigu procesinį kanalą pakeistume į struktūrinį, turėtume šabloną, kurį toliau vadinsiu taip pat ir ekranu.

Informacija paduoda turinį į ekraną, siųsdama morfizmų srautą. Morfizmai ateina tiek iš fizinės, tiek iš gnostinės branos ir virsta arba fiksatu, arba laksatu.



Matematinė dalis (1)

Matematinė dalis paimta iš klasikinės mechanikos, kuri kartoja visose fizikos teorijose tą patį arba panašų modelį.

Jame yra kinetinės (K), potencialinės (V) energijos sąvokos ir jų skirtumas, vadinamas lagranžianu L = K - V.

Iš lagranžiano sudaryta Lagranžo-Eulerio judėjimo lygtis, kuri aprašo antrą Niutono dėsnį, nauja interpretacija.

𝑚𝑎=𝑘𝑥 susivedanti į antrą Niutono dėsnį



Matematinė dalis (2)

Kvantinių laukų teorijos pagrindas yra lauko operatoriaus sąvoka. Operatorius nurodo kokį nors veiksmą, kurį reikia atlikti su kontinuumu. Lauko operatorius apibrėžia kvantų atsiradimą arba išnykimą tam tikroje erdvės vietoje.

Lauko operatorius žymimas kokia nors raide, kuri viršuje turi kepurėlę. Pavyzdžiui, fizinės branos laukų operatorius yra Φ, o gnostinės branos - Ψ.

Kiekvienas operatorius turi apibrėžimą, kuris aprašo, kaip į energijos virpesius įvedami arba išimami kvantai.

Visas kvantinių laukų spektras

Visą tikrovės gelmę, kuri apima visą žmogų, galima suformuluoti tokia supaprastinta forma.

Lu + GN ++ Tm + Gr + H + QGFW + LFW

Gnostinė brana yra Lu + GN, atitinkamai

• Luksorinų laukas
• Gnostinių kompleksų laukas

Fizinė brana yra

• Tm - tamsioji materija
• Gr - gravitacija
• H - higgso laukas
• QGFW + LFW - standartinio modelio laukai

Masės ir suvokimo analogija

Fizinėje branoje, labai svarbų vaidmenį atlieka Higgso laukas, nes jis objektams suteikia masę. Jeigu kvantai negalėtų įgyti masės, kosmosas atrodytų visai kitaip.
Analogiškai, gnostinėje branoje veikia luksorinų laukas, Lu, kuris sielos ekranams/šablonams suteikia suvokimo savybę. Kai ekrano plazminė struktūra susijungia su luksorinų lauku ir pradeda vykti energijos mainai, atsiranda sutankėjimas, savotiškas „kondensatas", kuris yra psichologiškai apibūdinamas kaip „būties suvokimas".
Taip pat luksorinų lauke atsiranda kokybės, priklausančios nuo gnostinių kompleksų „chemijos". Bendrai šis konstruktas, kurį vadinu šviesos arka, turi pavadinimą kokybinis realinas.
 

Kvantinė luksorinų dinamika (KLuD)

Suvokimo teorijos pagrindas yra luksorinų lauko dinamika, kurią aprašo KLuD teorija. Ši teorija gali būti nuklonuota nuo standartinio modelio laukų, bet svarbiausia - atrasti galimybes jį ištirti eksperimentiškai.
Kartu su luksorinų dinamika, svarbi gnostinių kompleksų teorija, kuri aprašo sielų pasaulio substanciją. Čia turi būti atrasta sielos „chemija", kuri labai svarbi aprašant kaip sąveikoje su luksorinų lauku, atsiranda įvairios kokybės (qualia).
 

Gnostinių šablonų dinamika

Žmogus atsiranda gnostinėje branoje, susiformavus sielos struktūrai. Sielos veikimo pagrindas yra šablonų dinamika. Yra tokie šablonai a) juslinis b) aktyvumo c) kognityvinis d) būsenų. Visi jie apgaubiami sąmonės lauku.
Dinamika apibūdina susijungimą ir atsiskyrimą, kurių metu koreliuojami struktūriniai potencialai. Koreliavimas gali būti pasyvus ir aktyvus.
Tada šablonai paduoda informaciją į eferentinę sąsają su luksorinų lauku, atsiranda pasyvus suvokimo jausmas; bei pasiunčia aferentinį signalą į sąsają su fizine brana smegenyse ir per nervus į raumenų skaidulų sistemas. Taip atsiranda sielos kontroliuojama kūno veikla.

 

Sąmonės aktyvumo ciklas (SAC)

Šablonų dinamika kitaip vadinama sąmonės aktyvumo ciklu, kuriame aprašomas vieno morfizmo sukūrimas. Koks tas morfizmas, galima nustatyti pasirinktinai.

Jis gali būti aktyvus ir pasyvus. Kai vidiniai ekranai projektuojami ant išorinio - turime aktyvų sąmonės aktyvumo ciklą, kai išorinis ekranas projektuojamas ant vidinių - pasyvų.

Primityviausiais variantas - dviejų kanalų SAC, kuris susideda iš suvokimo ir aktyvumo šablonų. Suvokimas yra stimulas, aktyvumas - reakcija. Logika: jeigu a, tai b; jeigu c, tai d. Arba: [taip, taip, taip] → [taip, ne, taip].

Tai lemia, kuo siela pozicionuoja save (aktyvumo ekranas) ir kuo laiko objektą (suvokimo ekranas). Tarkime gyvūnų pasaulyje: vilkas - grobuonis; kiškis - grobis.

 

Sujungtas žmogaus modelis (1)

Paveikslėlyje matome piramidę iš trijų dalių. Apatinės dvi dalys yra

• Objektyvus fizinis laksatas
• Objektyvus gnostinis laksatas

Pirmidės viršūnė yra žmogaus sąmonė, kurioje atsiranda tas vaizdas, kurį kiekvienas matome aplink save ir savo viduje. Tai yra

• Išorinio realino pasaulis
• Vidinio realino pasaulis

Tarp aukštų yra sąsajos ir apsikeitimas energija bei informacija. Tai aferentiniai ir eferentiniai ryšiai.
 

Sujungtas žmogaus modelis (2)

Tikros sąveikos tarp objektų vyksta fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jos suvokiamos tik luksorinų šviesos arkoje, realino pavidalu. Šis kokybinis realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną žmogų nuo kito.
Tarpusavyje gali sąveikauti tiesiogiai ir sielos ir kūnai, bet tai sąmonės dalimi tampa tik tada, kai integruojama į realiną. Visa kita lieka „pasąmonėje", kaip paslėpta gnostinių šablonų dinamika.
Į realiną informacija paduodama iš fizinės ir gnostinės branos ir vaizdo sujungimas vyksta dinaminio surinkimo būdu, nors vaizdai gali atrodyti kaip „statiškas pasaulis".
 

Suvokimo mechanizmo hipotezė

Žinome, kad suvokimas veikia „įjungta" ir „išjungta" principu. Tai yra, turime arba 1, arba 0.
Įjungimas ir išjungimas interpretuojamas kaip integracija ir dezintegracija. Integracija asocijuojama su „kristaline" būsena, kuri nurodo tam tikras vidines luksorinų lauko simetrijas, dezintegracija yra šių būsenų perėjimas į „amorfinį" pavidalą.
Šis procesas turi būti valdomas iš apačios, iš sielos energetinių būsenų, kurios įjungia arba išjungia sąmonę. Vadinasi žmogaus branduolys turi būti gnostinėje branoje, sieloje ir turi priklausyti nuo šablonų dinamikos, kuri yra protingos žmogaus veiklos aplinkoje pagrindas.
 

Gyvybė ir išoriniai resursai

Taigi matome, kad suvokimas yra aplinkos resursas, prie kurio gyvi organizmai prisijungia ir juo naudojasi.

Taip pat naudojasi fizine brana - kūno struktūroms ir gnostine brana - sielos struktūroms.

Galima daryti prielaidą, kad yra kažkokia suvereni šerdis, pirminė siela, kuri paskui apauga fizinio ir gnostinio transformiumo apvalkalais.

Kiekvienas resursas gali būti išnaudotas kariniais arba ekonominiais tikslais. Galima manyti, kad tas pats gręsia luksorinų laukui. Galima numatyti

• Luksorinų bombas, kurios pažeidžia sielą
• Dirbtinį intelektą, kuris fizinę braną sujungia tiesiogiai su realinu, apeidamas gnostines sielines struktūras. Taip būtų sukurti besieliai robotai.
• Jau egzistuoja psichotroninė smegenų užgrobimo ir realino valdymo technika.

Sąmonės fenomenologija

Sąmonė, kaip esinio būtis, yra iš informacijos dinamiškai suintegruotas realinas, sudarantis šviesos arką, kurioje egzistuoja žmogus.

Žmogaus branduolio formos:

 

• rodomoji sąmonė - vidinis ir išorinis realinas;
• kaupiamoji sąmonė - susijusi su kognityviumo šablonų dinamika ir vidiniu realinu;
• valdomoji sąmonė - sielos šablonų dinamika, kuri susijusi su aktyvumo matricomis ir aferentiškai perduoda signalą į fizinį kūną nervų kanalais;
• protas - asociatyvinė holograma, gauta fiksato formų introjekcijos būdu ir ištraukiam į realiną minčių ir vaizdinių pavidalu.

Transcenderiai

Transcenderiai - tai egzistencijos formos, kurios egzistuoja fizinėje ir gnostinėje branoje, bet neįtraukiami į realiną arba įtraukiami tik manipuliaciniu būdu, t. y., neparodo savo tikros formos.

Fiziniai transcenderiai gali manipuliuoti informacija pirmo piramidės aukšto lygyje arba jie egzistuoja receptorių neregistruojamomis formomis.
Gnostiniai transcenderiai beveik visos egzistencijos formos, kadangi gnostinis laksatas į vidų veikia uždaros parabolės principu, t. y., neturi recepcijos sistemos ir gnostinė brana nėra atviras pasaulis.
 

Išvados

• Kiek šitas lygis realizuotas praktiškai - sunku pasakyti. Bet faktas, kad egzistuoja psichotroninė technika rodo, jog yra padaryti dideli proveržiai.
• Nepaisant to, žmonių civilizacija gana žemame lygyje ir pažanga apibrėžtoje srityje kelia labai daug pavojų visuomenei.
• Kaip ši technika realizuojama priklauso nuo to, kokį vaidmenį sau priskiria tie, kurie ją valdo ir kokį vaidmenį primeta tiems, prieš kuriuos ji naudojama.
• Šitą supratimą būtina keisti, kad civilizacijos neištiktų katastrofa, pavyzdžiui, jeigu ši sritis bus panaudota nežmoniškam „resurso" išnaudojimui.

Instrukcija pranašui

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos3/prophet.jpg)

Norint turėti patogias ateities numatymo priemones, reikia susikurti formalizuotą sistemą. Tokios sistemos centre yra įvykio sąvoka, kuri reiškia pokytį, dėl kurio atsiranda skirtumas. Jeigu pasaulį imsime kaip informacijos srautą, tai įvykiai šiame sraute bus tos vietos, kur pažeidžiamas tapatumas. Šiose vietose susiformuoja pokyčiai, o šie yra žmogaus pagrindinis dėmesio objektas. Pokyčiai gali būti įvairių rūšių, priklausomai nuo tos srities, kurioje jie atsiranda. Jeigu pagrindu imtume fiziką, tai dauguma pokyčių atsiranda dėl judėjimo - erdvėje, substancijoje, energijoje, informacijoje ir suvokime.

Kadangi judėjimai turi savo simetrijas arba logiką, tai neretai įvykius įmanoma gana tiksliai numatyti. Lengviausia prognozuoti pasikartojančius, ciklinius įvykius. Tie pasikartojimai gali būti harmoniniai, tai yra, taisyklingo periodiškumo, arba neharmoniniai, kai pasikartojimai vyksta nevienodais intervalais. Toks yra kosminių ir kalendorinių įvykių principas. Kadangi visas žmogaus gyvenimas suorganizuotas pagal kosminį kalendorių, tai jame daug gamtinio cikliškumo ir su tuo susijusių įvykių.

Be šių įvykių yra ir nesikartojantys, kurie gali būti kaupiamieji arba atsitiktiniai. Kaupiamieji įvykiai susiję su energijos, negatyvo, pozityvo, įtapos kaupimu, kuris turi greitį, elastingumo koeficientą ir kritinę vertę, kuriems pasiekus tam tikrą lygį, informacijos tapatybės sraute įvyksta trūkis, arba kitaip sakant - pramušimas. Atsitiktiniai įvykiai pagrįsti energija kyla dėl staigaus asimetrijos atsiradimo, kai įtempio kaupimas toks greitas, kad įvykiai būna staigūs, momentiniai ir sunkiai prognozuojami. Panašaus pobūdžio yra įvykiai, kurie priklauso ne nuo energijos pokyčio, bet dėl kažkieno valios. Bet, kita vertus, kadangi žmogiška valia priklauso nuo informacijos pokyčių, kaupimosi, tai šie įvykiai kaupiamieji gali būti sąmonės viduje, prote.

Abejų tipų įvykius galima klasifikuoti pagal mastą. Viso vieno žmogaus gyvenimo, visos visuomenės, valstybės, planetos, civilizacijos, kosminiai ir net visos visatos. Centre žinoma yra žmogaus gyvenimas, kuris yra atskaitos taškas. Tai svarbu todėl, kad kosminiai įvykiai gali būti labai lėti, todėl reti palyginus su žmogaus gyvenimu, o mikroskopiniam lygyje, įvykiai greiti, labai dažni, todėl gali turėti didelį ardomąjį poveikį. Tokiais įvykiais galima laikyti saulės užtemimus, kometų praskridimus, kurie yra periodiniai ir nesunkiai apskaičiuojami arba supernovos sprogimai, kurie yra atsitiktiniai ir kaupiamieji. Mikroskopiniai įvykiai yra radiacijos fonas, atsirandantis dėl radioaktyvių skilimų mikrodalelių lygmenyje.

Be viso šito, pokyčius galima skirstyti į negatyvius, pozityvius ir neutralius. Negatyvūs įvykiai turi griaunamąjį, ardomąjį žalingą poveikį. Tuos poveikius galima klasifikuoti pagal tai, kokia vieta neigiamai paveikiama. Pozityvūs įvykiai atneša pozityvių pokyčių, kokią nors didesnę ar mažesnę naudą. Neutralių įvykių atveju, žmogus yra tik pašalinis stebėtojas, kuris fiksuoja informaciją, bet ši neturi jokios įtakos jo pasauliui.

Prie šio apibūdinimo dar galima pridurti, kad pokyčiai turi priežastį, eigą ir pasekmes. Tad žmogaus atžvilgiu priežastis gali būti pats subjektas, įvykio sukėlėjas arba žmogus gali būti įvykio objektas, kuomet yra paveikiamas išorinių įvykių ir patiria teigiamus arba neigiamus jų padarinius.

Pakalbėkime apie įvykius, kurių priežastis yra koks nors žmogus. Tegul tie įvykiai bus negatyvūs. Visi pokyčiai turi savo pirmąją priežastį ir pirmus judintojus. Vadinasi pasaulyje visas blogis turi pradžią ir ištakas. Tas ištakas aš vadinu patogeninėmis negatyvumo zonomis. Jos gali būti susijusios su žmogumi, bet nebūtinai. Su žmogumi nesusijusios patogeninis zonos, pavyzdžiui, yra ligų židiniai, kurie ardo žmogaus sveikatą. Su žmogumi susijusios patogeninės zonos yra tos priežastys, dėl kurių pasaulyje atsiranda blogis. Dažniausiai tai būna valdžia, kuri mano, kad negatyvumas yra būtinas masių valdymui - tai racionalistiniai psichopatai, o kitiems sadizmas teikia hedonistinį pasitenkinimą ir jiems patinka skleisti pasaulyje negatyvumą, nes kančios reginys teikia pasitenkinimą - tai genetiniai psichopatai.

Dėl šių priežasčių, patogeninėse valdžios zonose suprojektuojami blogio ir negatyvumo pilni pasauliai, kuriuose platinama prievarta ir smurtas ir per negatyvumo tranzityvumo arba perkėlimo principą neigiami įvykiai visuomenėje išplinta. Kaip tai vyksta suprasti labai paprasta: žmogus kuris pastoviai patiria smurtą, dažnai pats yra priverstas jį naudoti, nes tai būtina išgyvenimui arba susikaupusio negatyvo atsikratymui, psichologiniam išsiliejimui. Ilgainiui tai tampa kultūra ir antra žmogaus prigimtimi, kuri padaro smurtą ir jo sukeltus neigiamus įvykius norma.

Patogeninės zonos gali būti nebūtinai valdžioje, bet apatiniuose sluoksniuose tai dažniausiai tranzityvus blogis arba genetinė charakterio patologija. O valdžioje tai yra sistema, arba sisteminis blogis.

Žinoma įvykiai nebūtinai blogi. Yra ir gerų įvykių pavyzdžių, kurie keitė istoriją ir civilizaciją teigiama kryptimi. Tačiau pažiūrėjus į bendrą vaizdą, istorijoje daug daugiau negatyvumo nei pozityvumo: karai, revoliucijos, epidemijos, ekonominiai nuosmukiai, kultūros ir technologijų smukimas, nederlius, badas ir t.t. Kita vertus, daug bandymų sukurti gėrio zonas, kurios būtų analogiškos patogeninėms negatyvumo zonoms. Tai dažniausiai susiję su religiniais ar kitokiais dvasiniais judėjimais.

Dar galima pridurti, kad svarbūs ne tik išoriniai ekonominiai, socialiniai ar politiniai įvykiai, bet ir intelektualiniai. Prote yra informacinis minčių ir vaizdinių srautas, kuriame dubliuojama ir filtruojama iš pasaulio ateinanti informacija. Tokie įvykiai dažniausiai būna žinių gavimas, supratimas, problemos išsprendimas, paaiškinimas, informacijos apdorojimo užbaigimas, teorijos sukūrimas. Tokie intelektualiniai įvykiai susiję su religija, filosofija, mokslu ir technologijomis. Jie taip pat keičia gyvenimą į gerą ar į blogą ir civilizacijoje yra labai svarbūs įvykiai. Jie gali būti atsitiktiniai arba kaupiamieji, priklausantys nuo ilgalaikių pastangų, tyrimų ir ieškojimų.

Intelektualiniai įvykiai dažnai susiję su knygomis, traktatais, monografijomis ir straipsniais. Jie retai būna cikliniai, pasikartojantys. Bet jiems būdingas jau aprašytas kaupiamasis principas. Tokius įvykius numatyti labai sunku, bet žmonės prieinantys prie informacijos, gali juos nujausti. Taip pat ir visą tų įvykių padarinių grandinę. Intelektualiniai įvykiai taip pat labai tranzityvūs, išplatinantys tiek teigiamus, tiek neigiamus padarinius. Teigiami padariniai kaupiami gėrio zonose, o neigiami - patogeninėse zonose, kurios planetoje skleidžia negatyvą. Tai yra ginklai, kankinimo, sąmonės užgrobimo priemonės, kurios apriboja, arba sunaikina žmonių laisvę, paverčia gyvenimą pragaru. Kaip taisyklė, tokie dalykai ateina iš aukštesnių sluoksnių, bet naudojamos gudrios maskavimo sistemos, kurios apsunkina negatyvumo kelių susekimą ir išviešinimą.

Vienas iš reikšmingiausių ir didžiausią poveikį žmonėms turinčių įvykių yra karas. Karas ateina iš patogeninių zonų valdžioje ir turi gan didelį priežasčių rinkinį. Jos gali būti tokios: noras užvaldyti resursus, prevenciškai nukenksminti priešą, realizuoti sukauptą persvarą kol nevėlu, sunaikinti priešišką ideologiją, sunaikinti nepatinkantį asmenį arba grupę (priešiškos organizacijos), arogancija, charakterio patologija, karinga kultūra ir t.t. Karai retai prasideda atsitiktinai, dažniausiai jie kruopščiai planuojami, jiems ilgai ruošiamasi. Įžūlus karas gali būti pradėtas be preteksto, tam tikra dalis prasideda su tikru pretekstu, bet dažniausiai jis yra suvaidinamas, kad būtų sumažinta agresoriaus atsakomybė už karo sukeltus padarinius.

Numatyti karus kaip neciklinius įvykius yra sunku, nors jie kartojasi. Tačiau šis kartojimasis būna atsitiktinis, bet dažniausiai įvykstantis kaupiamuoju principu, kai kritinė įtampa pasiekia pramušimo lygį. Pavyzdžiui, kai pavyksta per gana trumpą laiką pasiekti didelę persvarą arba įgyti svertų.

Nesunku suprasti, kad kaip ir buvo numatyta, 21 a. bus konkurencijos dėl valdžios visai planetai šimtmetis. Šioje konkurencijoje dalyvauti galimybes turi mažų mažiausiai 3 galybės. Vadinasi ši konkurencija ir patogeninių zonų galia bus pagrindinė prieštaravimų priežastis, o prieštaravimai visuomet turi kaupiamąjį pobūdį. Tad su didesne ar mažesne tikimybe galima pasakyti, kad prieštaravimai pasieks pramušimo lygį ir tai išsivystys į III pasaulinį karą.

Kita galimybė - išlaisvėjusių masių sukilimas, kurios nepatenkintos valdžia gali sugalvoti ją nuversti. Patogeninės zonos valdžioje, matydamos tokią galimybę kuria masinės kontrolės ir sekimo sistemą, kad galėtų užkirsti kelią bet kokiems neramumas. Tam panaudojami ir intelektualiniai resursai bei technologijos, kurios skurtos totaliniam žmogaus ir visuomenės pavergimui. Viso to priežastis - užkirsti kelią bet kokioms galimoms revoliucijoms. Tad jeigu nesugeba kariniu būdu užgrobti valdžios planetoje, tai turimą laiką išnaudoja visuomenės pavergimui.

Bendrai tariant, 21 a. yra toks laikmetis, kuriame galima laukti unikalių, nesikartojančių įvykių beveik bet kurioje srityje, bet ypatingai moksle, nes čia daromas didžiausias kaupiamasis darbas. Todėl šių dienų pranašams, vadinamiems futuristais - labai įdomus metas.

Koks ryšys tarp mokslo ir melžimo

Bendras supratimas visiems sako, kad mokslas turi būti paremtas faktais, o viskas, kas jų neatitinka, turi būti prilyginama prasimanymams, mokslo imitacijai. Šitą teiginį atmesti greičiausiai nesiryžtų niekas, to nedarau ir aš, bet siūlau kitą ėjimą: parodyti platesni kontekstą, išplėsti fakto sąvoką. Siekiant pažinti tikrovę, platesnis mąstymas visada efektyvesnis už siauresnį ir lėkštesnį. Pradėsiu nuo apibendrinto vaizdinio, o tada pasigilinsiu į detales. Ir vėl bus naudojamas santraukos stilius, kurią papildyti turi kiekvienas savo žiniomis.

Be faktų yra galimybės, kurių žinojimas toks pats svarbus kaip ir faktų. Šią mintį paaiškina kelionės maršruto ir žemėlapio vaizdinys. Žemėlapis vaizduoja visą teritoriją, visus galimus pasirinkti maršrutus, todėl jis yra galimybių visuma. O konkretus keliautas kelias, visi taškai arba atkarpos yra faktai. Matome, kad galimybių laukas visada būna daug platesnis nei faktų, kurie yra konkretūs pasirinkimai arba realizacijos, bet faktai visada realizuoja kažką iš galimybių sąrašo. Suprasdami žemėlapių naudą, visi mokslininkai pirmiausiai turi subraižyti teritorijų topografinius planus, tada tie planai labai padeda modeliuoti konkrečius pasirinkimus. Ši idėja tinka visoms sritims, nors deja ne visada taip lengvai įgyvendinama.

Turi būti ištirta visa substancijos sandara - žemėlapis, bet ne tiek fakto, kiek abstrakčių galimybių principu. Tai yra turi būti išnagrinėti visi galimi variantai. Erdvė, judėjimai erdvėje ir laikas, kurie tik atrodo paprasti, bet iš tikro yra labai sudėtingos sistemos. Taigi pradedama nuo galimybių visumos, nuo tikrovės žemėlapio, o tada surandamas „maršrutas", arba faktinė realizacija. Su erdve, judėjimu ir laiku viskas gali atrodyti paprasta, bet substancijos žemėlapio klausimas labai sudėtingas, ir jam išspręsti reikia žinoti visus sluoksnius, visą gylį, kuriuos vertina pagal abstraktų kontinuumo vaizdinį, jo galimas matematines ir parametrų erdves.

Šį klausimą renkamasi spręsti iš karto einant prie faktų, bet tai tas pats, kaip ieškoti maršruto neturint žemėlapio. Tai labai sudėtinga. O tikras galingo proto modelis visada susideda iš galimybių visumos ir faktinės realizacijos, žemėlapio ir konkretaus maršruto.

Yra du pagrindiniai faktų tyrimo lygiai, pradedama nuo įvykių, o tada iš įvykių išgliaudomi dėsningumai, reguliarumas, pasikartojimas ir Dėsniai. Kadangi pasaulis juda, iš ateities, per dabartį, teką į praeitį - iš pradžių, laukiama, tikimasi galima tikrovė, ji virsta įvykiu dabartyje ir tas įvykis, nuėjęs į praeitį, tampa faktu. Taigi matome, kad galimybės yra ateitis, o faktai - praeitis. Šioje sistemoje minėti elementai turi turėti savo deramą vietą. Pradedama nuo galimybių, tada žiūrima kas realizuojasi ir galiausiai virsta faktais. Tada žiūrima ar jie atsitiktiniai ar turint tam tikrus duomenis, vadinamus parametrais, galima iš karto apskaičiuoti visą galimą faktinių verčių spektrą, priklausomai nuo to, kas įstatoma į kintamuosius.

Tokios sistemos yra surišti parametrai, kurie leidžia perkelti pasaulį iš įvykių ir atsitikimų srities į erdvę kur aiškinama kaip būna visada, dėsningai, nes tam tikri elementai neatsiejamai surišti. Taigi vėl - formulės šablonas yra žemėlapis, galimybių visuma, konkrečios realizacijos - faktai. Problema tik ta, kad nežinomas visas realybės žemėlapis ir neturimas visas struktūrų ir šablonų rinkinys.

Dabar klausimas toks: Ar įmanomas teorinis žemėlapio nubraižymas? Ar reikia praeiti visus įmanomus maršrutus, faktų rinkimo principu? Yra daroma skirtis tarp teorinės ir eksperimentinės fizikos. Šis principas gal ne visai tinka, nes daroma prielaida, kad teoretikai turi užsiimti praktikų surinktų duomenų ir faktų analize. Tai tiesa, bet teoretikai užsiima net tik tuo. Yra dar vienas metodas, vadinamas kontinuumų metodu, kuriame sukuriamas tapatybės fraktalo principu paremtas vaizdinys, jis ardomas ir daromi įvairūs išardytų dalių sujungimai. Esmė ta, kad imant bendrą variantą, visos tikrovės dalys paklūsta kokiai nors kontinuumo struktūrai. Vadinasi turėdami sumodeliuotas visas kontinuumo struktūras, turėsime žemėlapį, o tada bus galima tyrimais ieškoti, kokios galimybės tikrovės praktiškai realizuotos. Turint žemėlapį vaikščioti visada lengviau. Taipogi, esminė tezė ta, kad tokių žemėlapių braižymas taip pat turi mokslo statusą.

Bet tikrovė sudėtinga ir jos žemėlapis, holoplastinis vaizdas, nežinomas. Tad faktais dažnai vadinamos klaidingos interpretacijos, kurios net gali būti susitarimu paverstos „mokslu". Įsivaizduokime tokią situaciją. Jūros gylis 1 km, bet matavimo prietaisas tegali išmatuoti iki 500 m. Atliekamas išmatavimas ir „nustatoma" jūros gylis 500 m. Tai laikoma „neginčijamu" faktu, nors tai ne Tiesa, tai yra klaidinga defektinio matavimo interpretacija. O dabar įsivaizduokime, kad jūra tai yra tikrovė ir mes su tokiu netobulu prietaisu bandome išmatuoti tikrovės „gylį". Matavimo rezultatas klaidingas, nes nesiekia viso gylio dėl savo netobulumo, bet paskelbiamas „faktas". Susitariama, kad jis „mokslas". Tada sukuriamas geresnis matavimo prietaisas, bet vis tiek netobulas ir sukuriamas naujas „faktas" ir naujas „mokslas". Senas nueina į praeities šiukšlyną.

Ką naudingo šioje situacijoje galima pamatyti ir suprasti? Kad mokslas neturėdamas žemėlapio ir maršruto, nežino viso fakto. Tai būna dalinis faktas arba interpretacija. Dėl šios priežasties didelis tokių faktų slankumas - tai yra slankieji faktai. Todėl, apibendrinant, situacija ta, kad neturime nei žemėlapio braižymo, nei duomenų rinkimo keliaujant tobulų priemonių ir netinka nei vienas variantas. Negalime iš karto pamatyti visko kaip galimybės dėl proto ribotumo ir negalime išvaikščioti visos tikrovės, nes didžioji dalis vietų yra paprasčiausiai nepraeinamos. Todėl mokslas ir „mokslas" nėra tapatūs dalykai. Tai kas mokoma universitetuose, ne visada yra mokslas iš didžiosios raidės. Tai būna mokslininkų grupuočių susitarimai, kurie tarpusavyje kovoja dėl įtakos ir finansavimo.

O teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa" ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa" nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip - praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo" judėjimas. Kad turėtum „mokslo" statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas - susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai" geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.

Dievas kurdamas pasaulius žiūri į galimybių žemėlapius ir renkasi jame tik vieną realizaciją, o pats žemėlapis kaip visuma yra visi galimi pasauliai. Todėl reikia domėtis ne tik Faktu, vienu maršrutu, bet ir visu Dievo žemėlapiu. To nesupranta tik pseudo-inteletualai.

Kaip analizuoti jausmines būsenas

Savo tyrimuose lig šiol daugiausiai dėmesio skyriau protui ir racionalumui, o kita sritis - emocijos, jausmai, būsenos - buvo tarsi antrame plane. Tačiau dabar šį trūkumą noriu ištaisyti ir panagrinėti šią temą plačiau. Tai, vėlgi, bus daroma analitinės empatijos metodu ir naudojant ekranų principą.

Yra 4 pagrindiniai ekranai, kurie visi sujungiami į realino sluoksnį, kur tampa „tikrove". Turime vidinių ekranų junginį: a) būsenų, b) kognityvinį ir c) fizinį/motorinį. Ir išorinį d) sensorinį ekraną, kuris vaidina atraminio ekrano vaidmenį, nes koordinuoja visus kitus ekranus. Viską sudėjus į schemą ir pavaizdavus iš šono kaip sluoksnius, gauname tokią sistemą:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/auftat.jpg)

Šis paveiksliukas rodo, kad turime tokią pagrindinę realybių priešpriešą: įformintas ir įkiekybintas egzistenciatas, kurio esmė - „aš esu", „tai yra" iliuzija; ir nulinę fenomenologiją turintis auftatas, kuris yra niekis, valia arba gnostinė materija. Egzistenciatas turi formą, o auftatas veikia tuo pačiu būdamas niekis.

Nubraižyta schema rodo, kad iš visų vietų galbūt arčiausiai auftato yra būsenų, jausmų, emocijų ekranai. Šis žodis neįprastas, bet nereikia į jį žiūrėti kaip į kokios paslaptingos realybės atskleidimą, tai tik pavadinimas, kuris prisega prote anapusinę, beformę, neapibrėžtą pasąmonės tikrovę.

Pabandykime panagrinėti pačią ekrano koncepciją. Jis turi plotą - tai erdvės dėmuo; turi išilginę seką - tai laiko dėmuo; turi skirtumą erdvėje - tai judėjimo dėmuo; turi kokybinę formą - tai substancijos dėmuo; turi tam tikrą turinį - tai informacijos dėmuo ir t.t.. Visa tai įtikrovinus, gaunamas ekraninis pasaulis, vidinė ekrano matrica. Atsiranda sąryšiai ir koreliacijos tarp ekranų, susiformuoja ekranų dinamika, pradeda persistatinėti struktūriniai potencialai. Visi ekranai šitaip surišti ir jie visi suteka į realino sluoksnį - iš vidaus ir iš išorės - bei jame suformuoja sąmonę.

Tokią struktūrą pirmiausiai turi juslinis ekranas, tačiau šis principas galioja visiems. Čia probėgšmiais galima užsiminti apie iliuzinės realybės hipotezę. Visi žino, kad vidiniams ekranams informaciją tiekia smegenyse esančios programos, bet tariama, kad juslinis ekranas informaciją ima iš „tikro" pasaulio. Tačiau tarkime, kad tai taipogi tik programa - tada realino formos būtų netikra realybė, tik realybės simuliacija. Turėtume pasaulio ekraną, kurį aiškina kitas ekranas, kognityvinis, atlikdamas su duomenimis programų užkoduotus veiksmus ir kurdamas ekrano realybės dėmenų teorijas. Visa tai sujungiama su judėjimo iliuzija, nes judama tik ekrane, ir susiejama su būsenų ekranu, kuris tam, kas vaizduojama primeta tikrumo-netikrumo jausmą.

Tai ypač įdomu panagrinėti lyginant su sapno realinu, kuris turi tokią pačią sluoksnių sistemą, tik jame išdarkytas vidinis turinys. Į šį klausimą galutinio atsakymo duoti neįmanoma, nes egzistenciatas negali išeiti už ekrano, turi laukti paduodamos informacijos trikdžių, kurie patvirtintų nerealumą ir netikroviškumą. Tai geriausiai pavyksta, kai ekranas griauna tai, kas įprasta ir kas anksčiau paklusdavo priimtiems matricoje dėsniams. Manoma, kad realybė turi būti fiksuota, o viskas, kas laisva, siejama su nerealumu.

Dabar, išnagrinėjęs ekrano principus, pereisiu prie pagrindinės temos, kuri yra būsenų ekrano veikimo principai. Remiantis tinklaraščio tematika, geriausias aspektas yra ezoterinis. Čia pateikiamas metodas, kuris leis geriau orientuotis tokiuose klausimuose.

Naudoju tradicinį psichologinį skirstymą į emocijas, jausmus ir būsenas. Emocijos greitos ir ekspresyvios, nukreiptos į kokį nors objektą. Jausmai yra ilgiau trunkantys, taip pat surišti su kokiu nors dalyku arba žmogumi. Būsenos mažiau apibrėžtos, beformės, trunkančios ilgesnį arba trumpesnį laiką. Pavyzdžiui, gera arba bloga savijauta. Bendrinis žodis šiame tekste man bus būsena.

Kokia yra fundamentali klasifikacija? Pirmiausiai būsenos yra neobjektinės ir objektinės. Šis skirstymas ezoterikoje labai svarbus. Neobjektinės būsenos lavinamos dirbant su savimi, užsiimant meditacija, fiziniais pratimais, sveika mityba, turint gerai suorganizuotą dienotvarkę, gerai išsimiegant, nepervargstant ir t.t. Objektinės būsenos susijusios su kuo nors iš pasaulio, su tuo, kas yra toliau nuo būsenų ekrano. Tai pirmiausiai psichinės būsenos ir fizinės būsenos, kurios priklauso nuo pasitenkinimo savimi, ir toliau eina juslinio pasaulio daiktai, situacijos ir žmonės. Akivaizdu, kad pasaulyje pozityvias būsenas suteikia tai, kas mėgiama ir gražu. Norint tvarkyti būsenas per šitą kryptį, reikia dirbti ne tik su savimi, bet ir su pasauliu. Koks tas darbas aišku: sukurti kuo daugiau pozityvumo.

Tačiau čia yra problema. Nes į gyvenimą įsiveržti gali ne tik gėris, bet ir blogis, negatyvumas. Tada kyla neigiamos objektinės būsenos, kurios būna nemalonios, tačiau jos būtinos norint išspręsti problemas. Pavyzdžiui, pasipiktinimas nederamu elgesiu yra geras ar blogas dalykas? Manau, kad to reikia, nors šis jausmas yra negatyvus, jis rodo priešiškumą žmogui.

Dėl tokių ir panašių priežasčių, religijoje dažnai linkstama atsiriboti nuo pasaulio ir jo sukeliamų objektinių būsenų. Prisirišimas prie gerų dalykų teikia džiaugsmą, bet patirtis rodo, kad geri dalykai - laikini. Tad norint išvengti praradimo kančios, geriau neprisirišti prie jokių išorinių dalykų, nuo jų atsiriboti ir pereiti tik prie neobjektinių būsenų ir darbo su savimi. Taip pat susikuriami dvasiniai „objektai", prie kurių prisirišama per pozityvius jausmus. Tačiau dvasiniai prisirišimai irgi gali nuvilti, nes gyvenime ištinka nesėkmės, neišpildomi kažkokie troškimai, net jeigu jie vien dvasiniai. Tada griebiamasi įvairių racionalizacijų ir paaiškinimų, kodėl taip įvyko. Paaiškinama: pamokos koncepcija, nuodėmes, nusižengimų, kalčių, karmos ir pan.

Aš asmeniškai nemanau, kad tokios praktikos yra sveikas dalykas. Tai man panašu yra į jausmų ir savęs prievartavimą, kai bandoma užgniaužti tas programas, kurios neišvengiamos gyvenant labai sudėtingame pasaulyje, kuriame daug problemų ir reikia mokėti jas spręsti ne vien ignoravimu ir nusisukimu ir ne vien „dvasine meile". Pavyzdys gal primityvus, bet pasakantis esmę. Įsivaizduokime, kad vaiką puolą pasiutęs pitbulis ir per sekundės dalis turi imtis ryžtingų veiksmų, kad apsaugotum gyvybę. Negali būti apimtas tik dvasinio neprisirišimo, prilygstančio abejingumui, jausmo. Iš pradžių apima siaubas, kai pamatai pavojų, tada kyla ryžtingo veiksmo būtinybės supratimas ir pajautęs drąsos antplūdį apgini vaiką nuo pitbulio, net jeigu reikia rizikuoti savimi. Tada patyręs sužeidimus patiri skausmą, bet tuo pačiu ir džiaugsmą, kad viskas baigėsi laimingai. Ir tokių situacijų gali būti begalybė, kur turi jausti viską, ir tai kas gera ir tai, kas bloga.

Nors ezoterikai propaguoja šiek tiek kitokias treniruotes. Vieną jau aprašiau - tai neprisirišimas; kitos yra dvasinė meilė visam pasauliui, pozityvaus mąstymo pratybos arba dvasinės ramybės kultivavimas. Dažnai būna ne visada labai geri variantai, kai pavyzdžiui, propaguojama skurdžiaus laimė, kurioje materialinių gėrybių ir prabangos nedaug, bet ne per daugiausiai problemų ar rūpesčių. Toks gyvenimas jau linksta prie parazitavimo, kai viena vertus visi prislėgti sunkumų, o kažkas gyvena visiškai lengvabūdišką gyvenimo būdą ir niekuo neprisideda. Kita vertus, iš tokios beobjektinio atsiribojimo būsenos galima sugrįžti į pasaulį ne tam, kad pozityvumą tik imtum ir vartotum, bet tam kad atiduotum save, nieko už tai neprašydamas. Toks variantas irgi įmanomas.

Taigi yra variantai ir praktikos, kurias renkasi vienetai, ir yra galimybės, kurios tinkamos daugumai žmonių, nenorinčių nusiristi į religinius/ezoterinius kraštutinumus. Geriausias variantas: pozityvus mąstymas - kognityviniame ekrane; pozityvus veiksmas - fiziniame/motoriniame ekrane; ir būsenų ekrano tvarkymas pagal jau minėtus metodus, objektinius ir beobjektinius. Viskas turi eiti per racionalumą, pozityvų supratimą. Tai leidžia išvengti daug su jausminiais dalykais susijusių problemų, emocinės taršos, kuri per daug didelė našta.

Dažniausiai žmogus siekia laimės ir paaiškintas principas parodo, kuriose vietose reikia dirbti, norint ją pasiekti. Viskas apibendrinta schemoje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/b%3Fsenos.jpg)

Pagrindiniai akcentai tokie: sensorinį ekraną keičia šviesa ir tamsa, kurios turi įtaką būsenoms. Tai būdravimas-miegas, arba pozityvumas-negatyvumas, nes tamsoje slypį įvairių fobijų ir baimių. Pats būsenų ekranas gali būti neutralus, baltas arba juodas iš žmogaus perspektyvos. Ir šios kategorijos susietos su padidintu aktyvumu arba pasyvumu. Čia įsirašo visa paletė subtilių jausminių niuansų, kurie paskui perduodami į psichines arba fizines būsenas. Stimulai gali ateiti iš pasaulio, arba iš žmogaus. Pavojingi, šlykštūs, geri, džiaugsmingi dalykai ir pan. Pirmiausia į viską reaguojama racionaliu protu, supratimu, tada įjungiamas kognityvinis elgesys ir tą elgesį lydintys jausmai, emocijos, būsenos ir t.t. Netektys, trūkumai sukelia skausmą ir kančią, o sėkmė, teigiami atradimai - džiaugsmą.

Kaip jau minėjau gyvenime daug permainų ir netikėtumų, priešingų troškimams dalykų, tad dažnai tenka patirti ir negatyvius jausmus. Bet esmę jau paaiškinau, tad nenoriu išsiplėsti. Tie, kam įdomu, su šiais principais turėtų padirbėti savarankiškai, nes čia ne viskas.

Kas persekioja žmones?

Jeigu tartume, kad psichotroninis terorizavimas ir persekiojimas yra galvosūkis, kurį turime išspręsti, kad nustatytume, kas jį organizuoja, tai jį būtų galima prilyginti tokiam paprastam uždaviniui. Įsivaizduokime, kad yra kambarys, kuriame yra du žmonės, nusikaltimas ir niekas pašalinis patekti negali. Užtikrintai žinome, kad vienas iš jų - nekaltas. Klausimas: kas padarė nusikaltimą? Jokių daiktinių ar faktinių įrodymų išskyrus šias aplinkybes nėra. Kaip jums atrodo, šį galvosūkį įmanoma išspręsti, ar ne? (Su ironija). Atsakymas: aišku, kad įmanoma, nusikaltėlis be jokios abejonės yra antras žmogus. Kodėl? Paprasta - nusikaltimo padaryti daugiau paprasčiausiai nėra kam. Visos versijos, kad galėjo prisidėti kažkokie demonai iš kitų pasaulių arba ateiviai - tėra fantasmagoriniai išvedžiojimai.

Dabar paaiškinimas: pirmas žmogus simbolizuoja visuomenę, antras žmogus - valstybės organizaciją, nusikaltimas yra psichotroninis susidorojimas, ir galiausiai kambarys - mūsų pasaulis. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad aiškinimai, jog nežinoma, kas vykdo persekiojimą yra paprasčiausias akių muilinimas, siekiant nukreipti dėmesį nuo kaltininkų, nes atsakymas aiškus kaip 2 * 2 = 4. Tačiau nepaisant atsakymo paprastumo vaizduojama, kad šis klausimas yra superinio sudėtingumo problema. Jeigu nėra įrodymų ir niekas nežino, kas gali vykdyti tokias operacijas, tai pradedama abejoti ar iš viso kas nors gali vykti. Pakišama mintis, kad gal viskas vyksta „tik galvoje". Taip ir yra - galvoje, bet konkrečių žmonių ir tarpininkaujant technologijoms.

Todėl labai stebina, kad šitiek metų sugebama muilinti akis, aiškinant, kad nežinia kas čia vyksta, nėra jokios informacijos apart anekdotinės ir nėra jokių įrodymų. Bet net be įrodymų juk situaciją turime tokią (kaip tame minėtame kambaryje), kad jokių įrodymų net nereikia. Tik kitas klausimas, kaip priversti galingus nusikaltėlius, kurie mums muilina akis prisipažinti, nes mes juk žinome, kad čia jie. Tai gali tik informacijos viešinimas, konkrečių žmonių istorijos, kurios identiškos visame pasaulyje, naudojant tą patį gaujinį pjudymą ir telepatinį terorizavimą, pagrįstą mikrobangų girdėjimo efektu. Ši schema naudojama JAV, ES, Rusijoje, Kinijoje, Australijoje ir t.t. Tai nereiškia, kad yra viena organizacija, greičiau yra viena mokykla, iš kurios visi teroristai išeina ir išsiskirsto po savo valstybės organizacijas.

Bet kai pradedama aiškinti žmonėms apie gaujinį pjudymą, daug kas nepatiki, nes neturi tokios patirties, nesupranta žodžių prasmės, nepasitiki pasakotojais. Taip yra todėl, kad komunikacija ir konfliktinė psichodrama vyksta skirtingose vietose, turi skirtingą formą, kurią suderinti būna labai sunku. Kaip perduoti tai, kas vyksta vidiniame minčių pasaulyje išorinės kalbos žodžiais? Tai padaryti galima, bet dažniausiai toks problemos konvertavimas iš vienos formos į kitą, daro labai silpną įspūdį. Atrodo, kad tai tik dar viena istorija, drama, dar daugiau - asmeninė ir atitinkamai - niekam neįdomi. Šiuolaikinės visuomenės jautrumas tragedijai, nelaimei, nusikaltimui yra labai susilpnėjęs. Ypač sunku būna patikėti tiesa, kai sužino, kad šiuo atveju nusikaltėlis yra pati valstybės organizacija.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos6/sekimas.jpg)

Jau buvo rašoma, kaip ši sistema veikia technologiškai, kad jos pagrindas yra orbitoje esančių palydovų poveikis elektromagnetiniu lauku, kuris sąveikauja su minčių energetinėmis struktūromis smegenyse. Visa drama, arba tragedija vyksta viduje, žmogaus dvasinėje patirtyje, ten kur mintys, vaizdiniai, jausmai ir kiti potyriai. Tai kas vyksta viduje - netapatinti su tuo kas vyksta galvoje - be abejo, atsispindi žmogaus elgesyje, jis gali atrodyti keistas, neadekvatus, žmogus gali atrodyti su kažkuo savo mintyse kalba, juokiasi, kažko nematomo bijo, bet taip yra todėl, kad poveikis daromas telepatinis ir jis visas vyksta žmogaus viduje.

Tai reikia suprasti ir jeigu žmogus artimas ar šiaip domina, paklausti kas vyksta. Bet paklausimas gali būti įvairus: piktavalis, skeptiškas, pašiepiantis, nesuprantantis ir supratingas. Kai žmogus mažiau žino, bendravimas gali būti sudėtingas, ypač kai psichotronikos paveikto žmogaus būsena supainiota ir jis pats dar nėra išnarpliojęs šio kamuolio. Tada aiškina netinkamai, nesuprasdamas ir painiodamasis. Jeigu klausia informuotas žmogus, jis turi įvertinti paveikto žmogaus būklę ir pamėginti jam padėti, jeigu ko nors nesupranta - paaiškinti. Pirmiausiai tai, kad daug kas, kas atrodo vyksta išoriniame pasaulyje, yra žmogaus viduje sukeltos haliucinacijos. Tai nereiškia, kad jos netikros, bet tie žmonės kurie kalba yra ne šalia, ne aplinkui, bet sėdi prijungti prie kompiuterių ir aplinką valdo su nuotoline technika, implantuodami į ją iliuzijas. Jų tikslas sutrikdyti, išvesti iš pusiausvyros, išprovokuoti ir galų gale - sukompromituoti aplinkinių akyse.

Žmonės gali būti ir aplinkui, gatvėje, darbovietėje, bet jie visi prijungti prie telepatinės sistemos ir mato žmogaus „taikinio" minčių pasaulį, dvasinę būklę ir kitą informaciją. Gali jam daryti poveikį, provokuoti. Geriausias atsakymas tokioje situacijoje - nereaguoti, o atsakinėti tokiu stiliumi mintimis, kaip tai daroma išoriniame dialoge, ramiai ir santūriai. Jeigu užgaulioja arba tyčiojasi, galima vertinti pagal situaciją, ar mintys blokuojamos, ar ne, ar gali sėkmingai atsakinėti į patyčias, ar geriau susilaikyti. Tai jau individualaus situacijos vertinimo klausimas.

Ir žinoma mano firminis atsakymas: į telepatiją atsakyti tokia pačia telepatija, tai yra, pabandyti pritaikyti lingvistinio mentalizmo technikas ir surinkti informaciją apie šiuos vidinius terorizuotojus.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos6/telepatija1.jpg)

Tačiau yra viena svarbiausia taisyklė: niekada neužsipuldinėti žmonių atvirai, nes jie gali būti niekuo dėti, o kad jie „skenuoja" - gali būti tik sukelta iliuzija. Geriausia skenuoti pačiam, bet visada tik savo vidiniame pasaulyje, neperkeliant to nei į išorinius žodžius, nei į kūno elgesį. Rinkti informaciją gali tekti labai ilgai, netgi ištisus dešimtmečius. Todėl būtina apsišarvuoti labai didele kantrybe, visą laiką stengiantis svarstyklių lėkštelę nusverti į savo pusę.

Nereikia nieko niekam aiškinti ir įrodinėti, neverta šviesti lėkštų „skeptikų", nes tai ne jų lygiui - neturint jokios patirties ir supratimo apie žmogų ir pasaulį, tai bus tik tušti žodžiai su žodyninėmis reikšmėmis, kurie nekris į tikrą gilųjį protą. O tai reiškia, kad pastangos bergždžios. Reikia ne šviesti kitus, bet pirmiausiai šviestis pačiam, stengiantis apie viską surinkti kuo daugiau informacijos.

Mano surinkta informacija rodo, kad tokius nusikaltimus daro valstybės organizacija, kuri tam turi specialius padalinius ir finansavimą ir naudoja tokias technologijas kaip aprašiau. Čia įsivėlę ir mokslininkai, ir politikai, bet daugiausiai aukšto rango valstybės tarnautojai, kurie susiorganizavę į mafijinę struktūrą, turi palydovines susidorojimo sistemas ir jomis naudojasi kaip kasdienio savo darbo įrankiu. Tad jeigu kas nors klausia, „o kas tokius nusikaltimus daro?" - tai atsakymas paprastas ir vienareikšmiškas - valstybė. Jeigu kas nors atšautų, kad nėra jokių įrodymų, iš to galima tik pasijuokti…

Visas rinkinys parsisiuntimui čia
D. Mockus. Psichožvalgyba.pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/psichozhvalgyba.pdf)

Skaitau tavo knygą dabar ir pamačiau kad nelabai skiri psicologo nuo psichiatro ir psichoterapeuto. Žinoma ir man buvo tokia bbeda todėl galiu paaiškinti.

Psichologas tik konsultuoja daro tyrimus
Psichiatras išrašo vaistus
O Psichhoterapeutas lenda gyliau į samonę.



Skaitau ir prisiminiau  kai aš už galvoje tvirančias išdaigas gyniausi tokiom replikom į beveik visas puses: "Coution! The virus has been detected" arba tiesiog "Danger!" ir taip siuintinejau visas kalbas galvoje nes tikrai nejutau kad jos būtų mano. vėliau aprimo ir dabar neturiu tokiu bedų.

Galiausiai supratau kad be jokiu ryšių neišgyvensiu todėl pradėjau atrikinėt mintis ir jos pasikeite nuo destruktyviu prie neitraliu. Čia ta prasme kad be socialiniu ryšių žmogus gali neišgyveti, bet čia tik pamastymai tokie iš savo kailio.

Citata iš: Creative  balandžio 28, 2017, 21:08:44Skaitau tavo knygą dabar ir pamačiau kad nelabai skiri psicologo nuo psichiatro ir psichoterapeuto. Žinoma ir man buvo tokia bbeda todėl galiu paaiškinti.

Psichologas tik konsultuoja daro tyrimus
Psichiatras išrašo vaistus
O Psichhoterapeutas lenda gyliau į samonę.



Skaitau ir prisiminiau  kai aš už galvoje tvirančias išdaigas gyniausi tokiom replikom į beveik visas puses: "Coution! The virus has been detected" arba tiesiog "Danger!" ir taip siuintinejau visas kalbas galvoje nes tikrai nejutau kad jos būtų mano. vėliau aprimo ir dabar neturiu tokiu bedų.

Galiausiai supratau kad be jokiu ryšių neišgyvensiu todėl pradėjau atrikinėt mintis ir jos pasikeite nuo destruktyviu prie neitraliu. Čia ta prasme kad be socialiniu ryšių žmogus gali neišgyveti, bet čia tik pamastymai tokie iš savo kailio.

1. Psichologas - psichologijos studijas universitete baigęs asmuo. Panaudodamas specialius testus psichologas tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą (pvz., mąstymo adekvatumą, kryptingumą), taip pat asmenybės bruožus (intraversiją, ekstraversiją, savęs vertinimą, sugebėjimus užmegzti santykius ir kt.). Taip pat psichologas konsultuoja iškilus problemoms tarpasmeniniuose santykiuose, šeimoje arba darbe. Tai vadinama psichologiniu konsultavimu.

2. Psichiatras nustato galutinę psichikos sutrikimų diagnozę pagal tarptautinę psichikos sutrikimų klasifikaciją. Sudėtingesniais atvejais, diagnozuodamas psichikos sutrikimus, psichiatras remiasi psichologo atliktų testų rezultatais.
Psichiatras skiria gydymą psichotropiniais vaistais, taiko psichologinio konsultavimo elementus.

3. Psichoterapeutas - tai gydytojas (dažniausiai psichiatras) arba psichologas, kuris atitinkamai po medicinos arba psichologijos studijų universitete dar papildomai baigė tam tikro gydymo metodo, būtent psichoterapijos, mokymosi programą. Taigi, pilnas šios srities specialisto pavadinimas - psichiatras psichoterapeutas arba psichologas psichoterapeutas.

P.S niekada nerašau šiame skyrelyje dėl daugumai suprantamų priežasčių . Bet šį kartą nesusilaikiau .
Visą info nukopinau iš http://www.psichiatras.lt/psichiatras-psichologas-psichoterapeutas-kas-ka-diagnozuoja-ir-gydo

Creative - jeigu norite supasti daugiau kas yra pasąmonė ir sąmonė . Siulyčiau perkskaityti knygą .
http://documents.tips/documents/roma-jusiene-alfredas-laurinavicius-psichologija.html

Ją studijuoja visi bakalauro pirmakursiai universitetuose , bent jau Lietuvoje . Yra ir naujesni leidimas , gyvenate netolo didelės bibliotekos , lengvai rasite .

Ačiū už pasiūlymą, tačiau apie psichologija skaičiau daug literaturų, ne vien vadovėlius bet ir straipsnius.

Beje jūsų mietame aprašyme apie psichoterapeutus truksta info  ką jie veikia išskirus kad mokesi specializuotai.

Citata iš: Creative  balandžio 29, 2017, 00:52:01Ačiū už pasiūlymą, tačiau apie psichologija skaičiau daug literaturų, ne vien vadovėlius bet ir straipsnius.

Beje jūsų mietame aprašyme apie psichoterapeutus truksta info  ką jie veikia išskirus kad mokesi specializuotai.

aišku , kokias literatūras  skaitėte ?

Skaičiau iš lietuvišku "Psichologija šiandien".  Adleri, Miltoną Eriksoną. ir metodinę medžiagą visų psicologijos kursų metodinę medžiagą (tikiuosi ne nubaus mane už šitą nuodėme, buvo idomu) , Skaičiau NLP Bandlerio, Grinderio, Čekčiurino ir Pelehatovo. Ir daug knygų kuriu net pavadinimų neatsimenu rusų kalbą apie elgesį, psichoterapija, ir priedo apie koučinga. Skaičiau "Ašir psicologija" "Psichologija Tau" "Наша Психология". Deja prie duomenų baziu prieigos neturiu.

Beja čia tema ne apie tai tai daugiau ne offtopinam

Visai iškrito iš galvos jugi skaičiau Carlosą Gustavą Jungą atrodo visus jo traktatus perskaičiau.

Dar norėčiau pridurti, kad be trijų išvardintų specialybių yra ketvirta, kuri vadinasi pseudintojas.

4. Pseudintojas - tai žmogus turintis universitetinį išsilavinimą ir mokslo institucijų užverbuotas dirbti propagandinį ir ideologinį darbą, ideologinėje kontržvalgyboje. Šioje srityje apmokytas vykdyti kibernetinius psy- ir blackopus, nustatinėti ideologines diagnozes žmonėms ir teorijoms. Paveldėta iš KGB vietinėje erdvėje, bet buvo paplitę ir Vakaruose, kur buvo medžiojami komunizmo teoretikai ir aktyvistai. Toks pseudintojas internetinėje erdvėje dažnai turi susikūręs trolio arba rimtesnio dalyvio įvaizdį. Pseudintojai dažnai dirba komandomis, pasiskirstę į imitacines priešiškas stovyklas, kur vieni vaizduoja agresorius, o kiti jų aukas, kad žmonėms sukurtų dviejų susitapatinimo variantų galimybę. Tada su blackopu debunkinami "aukų" arba "agresorių"... Tokie pseudininkai dažnai mėgsta slėptis atvirose vietose, vaizduodami "normalius žmones".

5. Pseudintojas - tokio žodžio lietuvių žodyne net nėra .

Creative - tiek medžiagos perkskaitę gal savais žodžiais apie sąmonę ir pasąmonę ką nors pridurtumėte ? atidarysiu naują temą . http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4612.new#new

6. Tašką sakinio gale po tarpo parašei...

Citata iš: Linas Esu  balandžio 29, 2017, 12:09:405. Pseudintojas - tokio žodžio lietuvių žodyne net nėra .

Pasamprotaukime logiškai/moksliškai.

1. Aš esu lietuvis.
2. Mano žodyne šis žodis yra.
3. Vadinasi taip pat yra lietuvio/lietuvių žodyne.
4. Kol kas specifinio žargono/sociolekto kontekste,
5. bet tikėkimės kad išplis su savo pašiepiamąją reikšme ir taps bendriniu.

Globalinė sąmonė

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/galaxy.jpg)

Tiriant žmogų, naudinga jo galimybes vertinti dviem aspektais: vienas jų yra sąmonės aprėptis, o kitas - realaus veiksmo erdvė. Pati savaime sąmonė gali apimti visą realybę, tačiau kuo toliau nuo tiesioginio patyrimo, tuo ji yra labiau pasinėrusi į fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, tolstant nuo centro, sąmonės turinio kokybė - prastėja, atsiranda daug neteisingų vertinimų, interpretacijų ir išsigalvojimų. Tiesioginė patirtis, kontaktas - kokybę gerina, bet tam reikia, kad žmogus turėtų plačią realaus veiksmo areną. Reali sandūra su pasauliu žmogų daro protingesniu. Tačiau tam reikia viena vertus - proto, ir kita vertus materialinių galimybių. Neturint pakankamos kokybės proto, tokią veiklos erdvę suskurti sunku, ypač tada, kai tenka susidurti su iššūkiais ir sudėtingomis problemomis.

Tai struktūrinis pjūvis, kurį galima vaizduoti erdviškai ir kaip procesą laike. Imant konkretų žmogų arba organizaciją, vertinama konkreti faktinė padėtis, nustatoma, koks lygis duotu momentu yra pasiektas. Tam reikalinga sistema, kuri atitinka pasaulio sandarą ir leidžia lyginti santykį tarp sąmonės aprėpto ploto ir realios veikimo erdvės. Šita sistema konkretizuojama sudarant lygių hierarchiją, suteikiant kiekvienam lygiui atitinkamą numerį. Tai universalus principas, kuris turi labai platų pritaikymą, leidžia įvertinti save ir kitus.

Aš siūlau variantą, kuriame maksimali erdvė yra visa galaktika. Jeigu sugebama sujungti šį sąmonės plotą su veiksmo galaktiniais veiklos masteliai, turime aukščiausio lygio pasiekimą, kuris lygus 1. Žemesnis lygis yra daug žvaigždžių aprėpiantis sektorius, rodantis technologinius pasiekimus, suteikiančius priemones efektyvioms tarpžvaigždinėms kelionėms, kurios yra galaktikos užkariavimo prielaida. Čia būtų žemesnis už aukščiausią, 2 lygis. Trečias lygis (3) pasiekiamas tada, kai sugebama keliauti į vietines žvaigždes, esančias arčiausiai gimtosios žvaigždės. Šis proveržis reikalauja fundamentalių atradimų, kuriuos padarius baigiasi sėslios kosminės civilizacijos era ir prasideda kosminių keliautojų ir tyrinėtojų civilizacija, atverianti kontaktų su nežemiškomis rasėmis galimybę. 4 lygis - tai vienos žvaigždės lygis, kuriame mokama skraidyti kosmine erdve, tačiau tik vietinės planetų sistemos tyrinėjimo tikslu. Ir žemiausias, 5 lygis yra vienos planetos lygis, kurioje sukuriamos technologijos, leidžiančios visą žmoniją paversti „globaliniu kaimu".

Ši sistema yra bendras principas, kuris parodo kaip vertinamas žmogaus, organizacijos, civilizacijos rangas, nustatant proporcija tarp to, ką sąmonė sugeba aprėpti savo viduje ir kas įmanoma realiai realizuoti fiziniame pasaulyje. Mūsų planeta, akivaizdu, penktą lygį yra pasiekusi, nors pilnos realizacijos dar nėra, nes nesukurta pasaulinė vyriausybė, nėra centralizuotos valdžios. Galbūt to niekada ir nebus, tada penktą lygį turėsime su daugiapoliu variantu. Taip pat planetoje veikia kelios organizacijos, kurios turi galimybę iš dalies realizuoti 4 lygį, tačiau tik mokslinių tyrimų ir eksperimentų tikslais. Kadangi kai kurios iš jų neturi finansavimo, techninės galimybės nerealizuojamos ir sėdima stagnacijoje. Ketvirtas lygis bus užbaigtas tada, kai bus kolonizuota visa saulės sistema ir susisiekimo ir technologijų galimybės prilygs vietiniam susisiekimui planetoje. Iki to dar reikia paaštrinti protą ir patobulinti kosmines technologijas: mokslą, transportą, kosminę mediciną ir t.t. Aukštesni lygiai - dar sunkiau pasiekiami, jiems įgyvendinti reikia gerinti sąmonės kokybę, kad jos turinys atitiktų tikrovės sandarą ir ją būtų galima įvaldyti pritaikius fizikines technologijas.

Matome, kad svarbiausias momentas yra sąmonės kokybė, nors svarbios ir materialios galimybės. Tai reiškia, kad sąmonė gali būti kokybiška ir nekokybiška, net tuo atveju, kai ji užima tą patį aprėpties plotą. Kokybišką sąmonę charakterizuoja žinių lygis, jų atitikimas tikrų, pažangių tikrovės galimybių, kurias pasiekti įmanoma tik tada, kai įtraukiamos tos galimybės, kurios yra anapus tiesioginio suvokimo ir primityvių mąstymo šablonų. Šios galimybės visos išvaikščiotos ir šaltinis išsemtas iki galo, tad norint žengti tolesnius žingsnius, reikia šį stereotipinio mąstymo barjerą sulaužyti ir sukurti naują pasaulio interpretavimo principą. Man šiuo metu tai yra viena iš svarbesnių temų. Nekokybiška sąmonė turi klaidingus vaizdinius, neatitinka tikrovės, paskendusi iliuzijose, nusigrybavusi į fantazijų pasaulius ir svarbiausia yra nepraktiška technologine prasme. Tokie yra mitologiniai, religiniai, ezoteriniai vaizdiniai, kurie uždengia tikras galimybes ir jų marinavimas užkerta visus kelius į ateitį. Kokybiška sąmonė - atitinka tikrovės struktūrą, žino jos neprimityvius principus, turi efektyvius metodus jiems išreikšti. Tai taikytina matematikai, fizikai, logikai ir pan.

Šiuo metu vieša matematika naudoja paprasčiausią skaičiaus operatorių, kuris yra tapatybės fraktalui pritaikytas dalinimas ir jungimas, išreiškiamas matematiniais ženklais. Tačiau skaičiuoti kontinuumų gabaliukus - šiuo metu yra per daug primityvu, tuo tarpu tai pagrindinė vis dar naudojama daugelio parametru vidinė struktūra. Todėl reikia naujos erdvės fraktalo struktūros, kurios atitiktų auftato struktūrą ir naujų skaičiaus operatoriaus sekų, kurie reikštų daugiau nei tik dalinimą ir siejimą. Tokių struktūrų yra, bet nėra sujungtų su anapusiniu pasauliu. Iš tiesų, šitą primityvumą galima suformuluoti ir taip: fraktalas yra kokybių kintamieji, o operatorius, į kurį įstatoma kokybė yra kiekybė, tas pats skaičiaus operatorius ir jų struktūros lygtyse. Iš mano paskutinių tekstų matosi, kodėl toks metodas yra problemiškas - jis įklimpęs į vidinį egzistenciato realino pasaulį, kurį žmogus suvokia kaip juslinio paveiksliuko kapsulę, kurioje apsigyvenusi jo sąmonė.

Šis mokslas leido įvaldyti 5 lygį, sukurti prielaidas 4 lygio užkariavimui. Tačiau matosi, kad tokia sąmonės kokybė nepakankama, norint realizuoti civilizaciją dar aukštesniuose lygiuose, iki pat aukščiausio galaktinio lygio. Su tokiu mokslu - to tikrai nebus. Būtina nauja matematika, nauja fizika. Avangardiniuose projektuose tai gali būti įgyvendinama praktiškai jau dabar, tačiau šis principas turi būti pakeistas visame pasaulyje - visuomenė turi būti pripratinta prie naujo mąstymo, turi būti paskatinta atsisakyti konservatyvių vaizdinių. Čia iš dalies yra ir valdymo problema, nes norima mases uždaryti į ribojančią matricą, siekiant užtikrinti organizacijos stabilumą, tačiau prarandant ateities galimybes ir greitesnę civilizacijos raidą. Tam reikalinga mokytis mąstyti ne kokybiniais vaizdais ir ne atliekant analizės-sintezės su jais operacijas. Operacijos reikalingos anapus juslinių vaizdinių. Tik tada bus gauta aukštesniam lygiui reikalinga kokybė.

Tai pirmo aspekto pagrindinė problema. Antro aspekto, realaus veikimo apribotoje erdvėje problema yra - kaip visiems joje išsitekti neišsprogdinus planetos. Problema ta, kad kai ribotoje erdvėje daug vienodu mastu veikiančių žmonių ir organizacijų, jų interesai neišvengiama susikerta ir jie pradeda vienas kitą riboti. Vieniems pavyksta užtikrinti savo augimą, o kiti savo veiklą turi riboti, turi prisitaikyti prie galingesnių. Taip atsiranda veiklos mastų sluoksniai, kurie pereina į hierarchiją. Hierarchija nėra gerai, nes tokiose sąlygose didelis skaičius žmonių uždaromas į ribojančią piramidę ir sunaikinamos jų vystymosi galimybės (arba pavagiamos). Tačiau tai neišvengiama, nes visi prezidentais būti negali. Tokiu atveju būtų visiškas chaosas ir sistema žlugtų. Tai galima realizuoti tik tuo atveju, jeigu plėtimąsi ribotų draudimas naudotis kitais žmonėmis ir jų sąskaita plėsti savo galimybes, tačiau tokiu atveju būtų ne toks galingas bendras aktyvumo mastas, nes žmogaus fizinės ir protinės galimybės ribotos ir to neištaisytų net pažangios technologijos.

Dėl šių priežasčių nusistovi kokia nors reali situacija - daugiapolė arba vienpolė, tačiau neišvengiamai - hierarchinė. Perėjimo į aukštesnę pakopą metu ši tvarka projektuojama į naują pasaulį, nes į jį žengiama ne per vieną centrą, bet per kelis ir kiekvienas atskiras centras konkurencijos sąlygomis užsiiminėja strategines vietas, realizuodami naujas kokybes. Tam, be abejo, reikia, kad ta kokybė būtų pasiekta visose vietose. Tačiau žinių mainai ribojami, pažangiausios technologijos slaptinamos ir niekas neori atiduoti savo pranašumo.

Matome kas šiuo metu vyksta planetoje: JAV siekia iššokti aukščiau bambos ir sukurti vieną centrinę valdžią, kuri priklausytų Amerikai. Tam yra priešinamasi ir ganėtinai sėkmingai. Nuo to, kaip ši kova dėl planetos baigsis, priklausys kokią vienos žvaigždės, 4 lygio civilizaciją turėsime ateinančiais tūkstantmečiais. Centralizuotą, valdoma iš vieno centro, užsigrobtą komercinių ir technologijų monopolijų, kurios išnaudos visą žmoniją ar bus sukurta kažkas palankesnio žmogui ir priimtinesnio normaliam, civilizuotam mąstymui. Daugiapolė 4 lygio civilizacija nėra tobula, nes tai užprogramuoja ateities kosminius karus dėl teritorijų ir resursų, išsivadavimo kovas ir panašiai, tačiau einant skirtingais keliais, didesnė tikimybė pasiekti kitą tikslą - dar aukštesnę civilizaciją ir neišnykti padarius klaidą kaip gali atsitikti einant tik vieninteliu keliu.

Užbaigti norėčiau parodydamas ir kitą galimybę pritaikyti šią sistemą. Toks principas tinkamas analizuoti visuomenę daug mažesniais masteliais ir vertinti konkrečių žmonių gyvenimo galimybes, palyginus kiek globalizuotas žmogaus mąstymas viduje, ir kiek šį globalų mąstymą jis sugeba realizuoti savo gyvenime. Taip pat žiūrint ne tik plotą, bet ir mąstymo kokybę. Reikia suprasti paprastą tiesą, kad sąmonė gali būti labai plati, bet konkrečiais veiksmais realizuojamas tik nedidelis šios sąmonės fragmentas. Tai svarbi visuomenės problema išplitus internetui ir kitoms žiniasklaidos rūšims. Galima „dalyvauti" visuose planetos įvykiuose, neiškeliant kojos iš namų, tad realaus veiksmo arena yra suspausta į tašką. Tokio tipo žmones galima vadinti fantastais arba „virtualais". Tai nėra blogai, blogai yra žema sąmonės kokybė ir mažas aktyvumas. Kuomet tokią sąmonę žmogus sugeba realizuoti, jis gali išsikovoti daug aukštesnius rangus žmonijos hierarchijoje.

Dinaminio kontinuumo koncepcija

Mus supantis pasaulis turi nejudrų ir judrų aspektą. Nejudrus įvardijamas daiktavardžiais, jų hierarchine sistema, o judrus aprašomas veiksmažodžiais, kurie į kalbinę konstrukciją įveda vyksmų ir įvykiu sistemą. Kadangi kontinuumas yra mokslinės kalbos pagrindas, jis taip pat turi atspindėti šias dvi galimybes: statiškas, nejudrus kontinuumas nepakankamas, kad remdamiesi vien juo galėtume tiksliai aprašyti išorinę realybę. Jeigu žiūrėsime kaip yra pačioje tikrovėje, turėsime padaryti išvadą, kad dinaminis aspektas yra pagrindinis, nors kalboje galima į pirmą vietą iškelti nejudrų daiktą, daiktų struktūrą arba sistemą. Tai reiškia paprastą vertinimo ir perspektyvos pakeitimą: statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Tikrovėje nėra jokios statikos, jokio sustingusio kontinuumo želatino, kuriame bet koks taškas lygus bet kokiam kitam taškui.

Dabar reikia apibrėžti kontinuumo sąvoką, apibendrintai atsakyti kas tai yra kontinuumas. Mano apibrėžimas toks: kontinuumas yra monotoniškas tapatybės fraktalas. Iš tokio monotoniško kontinuumo išvedamos statiškų skaičių aibės, kuriose vyksta begalinis monotoniškas to paties veiksmo kartojimas. Veiksmas yra dalinimas į vienodus gabaliukus ir tų gabaliukų siejimas, sukuriant skaičiaus operatorių. Kadangi kartojama tas pat, tai tas kartojimas yra begalinis ir jį sustabdyti galima tik dirbtinai, nutraukimu, viduje kartojimų ribos galimybė neegzistuoja. Tačiau tikrovėje kartojimai gali būti vykdomi skirtingose aplinkose, dėl ko išnyksta monotoniškumas, įvedamas skirtumas ir tas skirtumas gali būti toks svarbus, kad kartojimas nutrūksta ar užsibaigia savaime. Todėl begalybės sąvoką produktyviau pakeisti sandūrų ir perėjimų sąvoka, kuri daug labiau atitinka tikrovės principą.

Norint sukurti dinamišką kontinuumą, į tapatybę reikia įvesti skirtumą. Darome prielaidą, kad skirtumas gali būti išorinis arba vidinis, kaip dekompresija ir kompresija, kuri sukuria nehomogenišką, dinamišką kontinuumą. Tokiame kontinuume paprasto monotoniško kartojimo nėra ir nėra monotoniškų skaičių sekų. Kiekybinis monotonijos „kiek" pakeičiamas į kokybinį „kaip" ir gauname ne skaičių sekas, bet skaičių sandūrų lenteles. Skaičių dinamika atspindima vidine ir išorine trupmena, kuri suardo tapatybę ir padaro teisingu principą, kad 1 gali būti nelygu 1, nes kontinuumas, kuriame šie skaičiai yra, turi savo skirtingą dinamišką aplinką.

Norint sukurti tokią sistemą, reikia sukurti dinaminio skaičiaus operatorių. Tai paprastas formalizavimas, kuris logiką pakeičia į ženklus ir sutraukta forma pateikia pagrindinę idėją. Kaip tai turėtų atrodyti galima pasižiūrėti įkeltame paveikslėlyje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/operatorius.jpg)

Operatorius su raidėmis D ir S reiškia dalinimą ir siejimą. Kadangi dinamiškame skaičiuje dalinamas ir siejamas ne statiškas kontinuumas, reikia operatoriaus, kuris simbolizuotų įvedamą į tapatybės fraktalą skirtumą. Tai kas sukelia skirtumą taip pat yra dinamiška sistema ir paprasto būdo aprašyti tikslią struktūrą nėra, ši struktūra osciliuoja pagal tam tikrą formulę ir dalinant osciliacijas žyminčią kreivę, kiekvieną kartą atsiduriama skirtingoje aplinkoje, todėl išnyksta primityvus monotoniško „kiek" apsektas ir iškeliamas į pirmą planą kartojimų „kaip". Todėl tai ne kiekybė, bet „kaipybė". Išnyksta monotoniška seka ir turimas tik sandūrų rinkinys, kuris gali būti sudėtas į lentelę, kurią pasirinktinai galima vadinti matrica.

Toks skaičius gali atrodyti neįprastas, bet jis daug arčiau tikrovės, nes tikrovėje nėra jokio statiško kontinuumo, viskas yra dinamiška arba paveikta dinamikų, o rimtis tik judėjimo paklaida. Aplinkų dinamiškumas reiškia, kad nėra apibendrinančio suvienodinimo ištrinant visus skirtumus, nėra beprasmio to paties kartojimo iki begalybės ir nėra jokių taisyklingų normų. Tai, kad nėra paprasto jungimo galima pailiustruoti su faziniais skaičiais. Jeigu tarsime, kad kiekvienas skaičius turi ir skirtingą harmoninę ar neharmoninę fazę, suprasime kad ne visada teisinga 2 = 2, nes dvejetai gali turėti skirtingą fazę, tai yra papildomą elementą kurie nesutampa. Jeigu juos dirbtinai, per prievartą sulyginsime, gausime netikrą lygybę. Tai bus lygybė su paklaida. Kaip tik toks principas paaiškina kodėl statiškas kontinuumas tėra dinamiško kontinuumo paklaida. Todėl, kad jis tikrovę įkiša į prievartinį šabloną, vieną milimetrą bando išmatuoti naudodamas metrą - akivaizdu jog tai neįmanoma, rezultatas - gaunama nesąmonė.

Kontinuumai gali turėti įvairią formą, kuri aprašoma formule, o formulių skaičius - begalinis. Todėl dinaminis skaičius turi labai daug variantų ir yra begalybė sandūrų lentelių. Kontinuumą patogu vaizduoti kreive, kuri rodo monotonišką dalį centre ir osciliacijas į abi puses.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/kontinuumas.jpg)

Matome, kad tokiame kontinuume paprastos skaičiaus sąvokos nėra, ir sankirtos juose turi būti skaičiuojamos ne pagal monotoninę formulę. Kiekvienas kontinuumas turi formą, kuri aprašoma formule ir norint apibrėžti statiško skaičiaus osciliacijas, ta formulė turi būti įdėta į skaičiaus struktūrą. Todėl paprastos didėjančios, mažėjančios ar kokios nors kitokios sekos netinka ir sekos pakeičiamos sandūromis. Kokia sandūrų logika priklauso nuo sudėtingų matematinių modeliavimų.

Šią sistemą naudinga susieti su chaoso, holoplastinės struktūros, paslėptų parametrų sąvokomis. Chaoso tikrą vaizdą parodyti labai sudėtingą, nes visi chaosai yra dinaminiai kontinuumai ir jų aprašymui reikalingi dinaminiai skaičiai. Tai nereiškia, kad nėra jokio apibrėžtumo, nes jis priklauso nuo skiriamosios gebos, elementų porų lygyje chaoso neapibrėžtumas - ne toks didelis, svarbu gebėjimas pamatyti. Chaoso holoplastinis vaizdas aprašomas tokiomis priemonėmis ir jis labai patogus naudoti anapus ekraninės realybės modeliavimui, kur nėra jokių statiškų struktūrų. Paslėpti kintamieji yra problema tada, kai mąstoma iš statiško kontinuumo perspektyvos ir sumonotoninamos visos osciliacijos. Tokį suvokimą išvystyti labai sudėtinga, bet įmanoma ir ugdymas turi judėti tokia linkme.

Iš proto tokios frazės „nėra skirtumo", „viskas vienodai" - turi dingti, nes tai monotoninės matematikos teroro pasekmė, kur visa sistema pastatyta ant paklaidos suabsoliutinimo, nors ši paklaida gali atrodyti kaip nepajudinama realybė iliuziniame egzistenciato vaizde. „Apvalaina būtis" yra didžiausia iliuzija ir didžiausias klystkelis. Norint išvystyti teisingą intelektą, reikia imtis darbo nuo mažens ir lavinti protą teisingomis teorijomis, nes klaida įsirėžia į protą ir intelektas sužalojamas visam gyvenimui. Tai akivaizdžiai iliustruojama kalbos išmokymo dėsniu: žmogus nuo gimimo neturėjęs sąveikos su visuomene ir kalba, bet vėliau sugražintas į ją, kalbos tobulai neišmoksta niekada ir turi negrįžtamai sužalotą intelektą. Taip būna tais atvejais, kai vaikai išauga tarp žvėrių ir perima jų elgesio modelius. Šitaip sužalojamas ir matematinis protas - laiku neįdiegtas jis lieka nepasiekiamas visą likusį gyvenimą. Aišku, pinigų skaičiavimui dinaminio skaičiaus nereikia, bet čia kalba apie daug platesnę požiūrio į tikrovę perspektyvą.

Tikrovėje neapibrėžtumo klausimas labai sudėtingas, jis sprendžiamas sumonotoninant į statinį kontinuumą, bet tai problemos sprendimas ją suprimityvinant, paslepiant tikrą realybės vaizdą. Tai iškreipia požiūrį, neleidžia suprasti anapusinio pasaulio esmės. Šis principas naudingas tuo, kad visa realybė sudaryta iš kontinuumų sąjungų, o savo pagrinduose visi kontinuumai yra dinaminiai, jie turi osciliacijas, kompresijas-dekompresijas, vektorius, fazes, kurie monotoniškų segmentų ištrinami, bet todėl gaunamas tik labai apytikslis apibendrintas vaizdas. Tarkime yra elastiškas, aktyvus erdvės kontinuumas, kurioje į tapatybę skirtumas įvedamas užpildu, kuris turi interaktyvią sąveiką su erdve ir padaro ją nemonotoniškų deformacijų sandūra. Šitaip pertvarkius gaunami visi dinamiški parametrai, ir metodas surasti visas dinamiškas simetrijas.

Kodėl tikrovė sluoksniuota ir aukštesnių lygių elementai atrodo nejudrūs paaiškinti paprasta. Energija pasiskirsčiusi tolygiai ir mažuose objektuose, dalelėse osciliacijas sukelia dideles, o masyvius objektus ir sankaupas osciliuoti sunkiau, todėl jų monotoniškumas didesnis. Tai ypač ryškiai pasireiškia tada, kai sistema pradeda vėsti ir joje yra mažiau energijos. Dėl šios priežasties mums iliuziškai atrodo, kad erdvės tarp masyvių objektų monotoniškos ir joms užtenka statiško kontinuumo paklaidos.

Taigi savo trijų kontinuumų sujungimo principe, nuo parametrų erdvių kontinuumų perėjau prie matematinio kontinuumo žemėlapio pagrindinio principo. Tai nesunku sujungti su parametrų sistema, kuri remiasi į ekranų dėmenų kategorijas, o kitiems gal atsiras galimybė pereiti prie sensorinio kontinuumo ir pamėginti pajudinti patį auftatą ir pažiūrėti kas gaunasi nauju žvilgsniu.

Kam reikia dinaminių skaičių?

Ankstesniame teoriniame įraše pristačiau dinaminio kontinuumo koncepciją, kur buvo paaiškinta, kad tikrovėje kontinuumai yra dinaminiai ir turi vidines deformacijas, o statiškas kontinuumas yra tik dinaminio kontinuumo paklaida. Todėl, norint sukurti tikslų tikrovės modelį, reikia turėti dinaminio kontinuumo analizės sistemą. Tiek ilgai situacija problemiška buvo todėl, kad statiški kontinuumai yra paprastesni ir patogesni, nes bet kokią dalį galima perkelti į bet kokią kitą vietą, nieko kontinuume nepakeičiant, todėl tampa įmanomos universalizuotos manipuliacijų tokiomis sistemomis taisyklės. Tuo tarpu kai kontinuumas deformuotas, perstatymai įmanomi tik tos pačios fazės deformacijų rezonansinėse simetrijose. Dėl šios priežasties statiškų skaičių vidinės struktūros leidžia efektyvesnes manipuliacijas. Todėl mokslas buvo pastatytas ant kontinuumo versijos, kuris sukurtas įvedant paklaidą.

Tam, kad šis samprotavimas neatrodytų toks abstraktus, reikia sukonkretintį dinaminio skaičiaus sampratą. Yra monotoniški arba statiški skaičiai, kurie nėra kintantys ir neturi deformacijų, dinamiški skaičiai yra tie, kurie turi vidinių deformacijų, kurios pasižymi įvairiais deformacijos amplitudės lygiais. Šie lygiai gali būti kvantuoti arba tolydūs. Pirmas pavyzdys, kuris man atėjo į galvą buvo pritaikymas finansuose: pinigai yra ir statiški vienetai ir tuo pačiu turi paslėptą vidinę amplitudę kuri yra to vieneto konkreti vertė. Taip pat yra prekiniai vienetai ir prie tų prekių prijungta vidinė papildoma erdvė, kuri yra kintanti kaina. Tokiose situacijose dinaminis skaičius reikalingas todėl, kad 1 ≠ 1. Jeigu turime 1 eurą 1990 ir 1 eurą 2005 - šie vienetai nėra lygūs, nes turi paslėptą fazinę erdvę, kur vertė pereina iš vieno lygio į kitą. Prekė vienoje šalyje gali turėti vieną kainą, kitoje šalyje kaina dėl ekonominių priežasčių bus kita. Vadinasi prekė turi paslėptą vidinę dinaminę erdvę, kuri įvardijama kaip kaina.

Dinaminį skaičių galima įvesti ir kitose srityse, pavyzdžiui įvertinti darbo našumui, karinei ir technologinei galiai, intelektui ir t.t. Vidinės skaičių amplitudės padaro, kad vienetas nelygus vienetui ir atitinkamai, jungiant vienetus į stambesnes grupes - tos grupės taip pat nelygios, 2 ≠ 2, 5 ≠ 5 ir pan.

Imkime konkretų pavyzdį su prekėmis ir kainomis. Yra vienetas ir 4 kainos, vadinasi vienetas gali turėti keturis variantus, su skirtinga kvantuota fazine erdve.

1 #1

1 #2

1 #3

1 #4

Dabar pamėginkime sukurti 2 iš dviejų vienetų, 1 #2 ir 1 #4. Kadangi fazės skirtingos, taip paprastai nesusijungia, turime didesnę, dvigubą fazę skaidyti į dvi ir gauname vietoje 2 skirtingų fazių vienetų, turime 3 #2 fazės vienetus, kitaip sakant fazės perteklių konvertavome į papildomą virtualų vienetą. Šitaip visas fazinių erdvių deformacijas galima konvertuoti į papildomus, statiškus, virtualius vienetus. Dar kitaip sakoma, kad norint atlikti manipuliacijas tarp skirtingos fazės vienetų, reikia atrasti arba sukurti rezonansines vienos fazės grupes, kuriose susiformuoja deformuotas tapatybės fraktalas. Tokius gabaliukus galima perstumdyti kaip nori, nieko simetrijoje nepakeičiant.

Kitaip dar galima pasakyti, kad vidines deformacijas galima konvertuoti į ilgius arba ilgius suspausti į vidines deformacijas. Konkreti vidinė deformacijų struktūra priklauso nuo vienetų virpesių, kuriuos aš vaizduoju kaip traukimąsi ir plėtimąsi. Virpesiai vyksta traukiantis į vidų, iki visiško kolapso ir plečiantis iki begalybės, sprogstamuoju plėtimusi. Tarpinė būsena - svyravimas apie pusiausviros tašką, kuriuo yra statiškas kontinuumas arba tapatybės fraktalas. Žinome, kad nesvyruojantys kontinuumai labai reti, ir visada dinaminis kontinuumas yra išeities taškas, o statiškas kontinuumas - tik jo abstrakcija.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos9/dinaminis.jpg)

Mintį galima paaiškinti ir taip: gamtoje tiesių nebūna yra tik kreivės, tačiau tos kreivės yra milimetro lygio deformacijos ir ant jų uždėjus metro šabloną, visos deformacijos užlyginamos ir šitaip gaunama „tiesės" paklaida. Visi tiesūs, taisyklingi objektai yra tokios gamtoje neegzistuojančios paklaidos. Dėl šios priežasties yra keista, kad toks mokslas vadinamas „tiksliuoju" mokslu, nes jo metodas priešingas - paklaidos įvedimas. Klasikinė matematika, kuri pagrįsta statišku kontinuumu, iš tikro yra netikslioji matematika, o ja pagrįstas mokslas - netikslusis mokslas, šių mokslų studijuotojai - netiksliukai.

Tačiau bėda nedidelė, nes netikslųjį mokslą paversti tiksliuoju galima įvedus dinamiškus kontinuumus ir dinamiškus skaičius, kurie turi vidines deformacijų amplitudes. Esmė ta, kad statiškame kube, visos dalys yra dinamiškos sandūros, o deformuotame - dinamiškos ir nedinamiškos, nes dinamikos įmanomos tik rezonansų struktūrose; ne rezonuojančiose, chaotiškose struktūrose - tiktai tapatybės rezonansus įvedus dirbtinai. Tai galima sieti ir su realybe, nes joje yra hierarchiniai sluoksniai, kur vieno tipo kvantai yra tos pačios vidinės amplitudės rezonansai, o skirtingo tipo kvantai turi skirtingus vidinių fazinių būsenų lygius. Kvarkas ir elektronas yra vienetai, bet vidinės fazinės erdvės - skirtingų tipų, todėl jų sukeisti vietomis - neįmanoma. Taipogi įdomus virtualių vienetų klausimas, kuris yra materializavimo šablonas, kuris, surinkus iš vidinių deformacijų energiją, leidžia ją konvertuoti į virtualų arba tikrą kvantą. Tai yra, jeigu kvantas turi didelę vidinę energijos amplitudę, jis gali virsti dviem kvantais, tą amplitudę pažemindamas į žemesnį lygį.

Visų šių klausimų tyrinėjimas tampa įmanomas įvedus dinaminius skaičius, todėl ši teorija labai svarbi, ypač mokslą norint paversti tikru tiksliuoju mokslu. Visas tikslumas yra deformacijose, todėl tie mokslai, kurie užsiima kokybiniu aspektų, būną daug tikslesni, nes jie leidžia, kad ir nematematiniu būdu, atskleisti vidines fazines erdves, kurios vienetą daro nelygų vienetui. Istorijoje metai - nelygūs metams, sociologijoje žmogus - nelygus žmogui dėl to, kad jie turi dinamines vidines deformacijas, kurių sukeisti vietomis neįvedant skirtumo - neįmanoma. Statistinis gamtinis žmogus turi labai didelę deformaciją susijusią su technologine dimensija, kuri padaro kad laukinio ir techninio žmogaus veiksmas nėra lygūs - efektyvumas, mastas, galimybės yra nepalyginamos. Visos technologinės civilizacijos turi tendenciją šią vidinę deformaciją didinti ir veiksmo galia, o taip pat pavojus - išauga iki astronominio dydžio. Todėl reikia ir pakankama galimybių priežiūros sistema. Dėl šios priežasties, aukštesnės civilizacijos nedovanoja savo technologijų, pirma nepakėlę žmogaus lygio ant reikalingos pakopos.

Manau, kad šie pavyzdžiai yra pakankamas paaiškinimas kam reikalingi dinaminiai skaičiai ir kodėl jie labiau atitinka tikrovę, kodėl jie yra daug tikslesni, nors kita vertus yra ir sudėtingesni. Pavyzdžiui, suirusius, chaotiškus kontinuumus aprašyti - labai sudėtinga, simetrijos, ryšiai ir rezonansai - šį klausimą labai palengvina. Taip pat reikia suvokti tokį realybės principą, kad technologijos susijusios su chaoso įvaldymu, su primetimų jam simetrijų ir rezonansų, kurių dėka kyla sudėtingos sąveikos materijoje. Tačiau tai jau ne matematikos klausimas, bet tiksliosios fizikos, kurios uždavinys yra sukurti skirtumo užpildo teoriją ir mechanizmą, atrasti skirtumą sukėlusią pirmąją priežastį.

Statiškame kontinuume pasaulis neegzistuoja - tikrovė atsiranda tada, kai substancijoje kyla deformacijos vidinėse fazinėse erdvėse. Tikrovė osciliuoja tarp fazinių deformacijų ir virtualaus tų deformacijų energijų materializavimo. Vaizdžiai tariant - virtualūs materializatoriai yra deformacijų „lygintuvai". Ateities mokslo pažanga priklauso nuo vidinių fazinių erdvių įvaldymo, užpildo holoplastinių struktūrų įsisavinimo. Statiško skaičiaus nepakeitus į dinaminį, tai padaryti bus daug sunkiau.

Labai asmeniškas klausimas: Kokius mokslus baigei? jei žinoma nepaslaptis

Citata iš: Creative  gegužės 05, 2017, 19:41:51Labai asmeniškas klausimas: Kokius mokslus baigei? jei žinoma nepaslaptis

Klausimas iš tikro asmeniškas, kokiu tikslu klausi?

Tikiuosi, kad nesupyksi jeigu atvirai neatsakysiu. Nors tai nėra paslaptis, informaciją galima rasti mano prisistatyme, prisistatymų temoje.

Kam iš tikro labai įdomu - suras nesunkiai. Galiu tik pasakyti, kad tai ne matematika.

Citata iš: klajunas  gegužės 05, 2017, 20:01:47Klausimas iš tikro asmeniškas, kokiu tikslu klausi?

Tiesiog pagal kalbėseną pagal naudojamus žodžius sprendžiu kad baigei kokia fiziką. o dabar perskaičiau tavo prisistatyme kad mokeisi anglu su istorijom apie vsd. Tiesiog užkliuvo vartojami žodžiai.

Citata iš: Creative  gegužės 05, 2017, 20:43:15Tiesiog pagal kalbėseną pagal naudojamus žodžius sprendžiu kad baigei kokia fiziką. o dabar perskaičiau tavo prisistatyme kad mokeisi anglu su istorijom apie vsd. Tiesiog užkliuvo vartojami žodžiai.

Vartoju daug tarptautinių žodžių, nes teko mokytis daug kalbų, kurios yra ne lietuvių. Mano galvai problemų nėra, bet tiems kas su kitomis kalbomis nėra tiek susiję, gali būti sunkiau. Nelietuviška terminologija todėl, kad mokausi daugiausiai iš anglų kalba rašytų vadovėlių ir man tie žodžiai natūralūs.

Bet nenorėčiau sutikti, kad daug tikrai sudėtingų terminų. Turbūt sunkiausia sąvoka fazė ir fazinė erdvė. Fazė yra periodinio kitimo metu pasiektas etapas, o fazinės erdvės yra erdvės su periodiniais kitimais. Jeigu visus tarptautinius terminus išversčiau į lietuviškus, konstrukcijos gautųsi keistos.

Bet tai jie greitai susisuko, Radioastronomie allgemeine buvo atrasta 1932m. (panašiai tuo metu atsiranda ir asmeniniai radijo imtuvai) ir plačiau pradėta tyrinėti 1946m. O jau 1957m. paleidžiamas pirmas Sputnik.

Žiūrint per radijo teleskopą neryškiosios žvaigždės tampa labai ryškiomis, o optiškai didelės-ryškios, tampa vos įžiūrimomis. Gali būti, kad kai kurios iš jų yra radijo siūstuvai.

Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas - tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus - tai įkvėpimas ir išstumiama - tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į
1) paprastus ir
2) spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose" kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės - sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas - labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia - reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė - vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama - pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. - Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai" kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam - sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas -

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo", bet „veiksmo" principas - pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo".


PS Mano naujas blogas, nes su senu - nenumatytos problemos.

http://sviesosarka.blogspot.lt/ (http://sviesosarka.blogspot.lt/)

Licencija melui

Šiame įraše tęsiama paskutinė tema, kurioje buvo kalbama apie tai, kaip propagandoje naudojamas pasakojimo blokas ir teigiamų bei neigiamų perspektyvų grupavimas. Rašiau, kad mane domina skaitytojo perspektyva ir tai, kaip jis gali naudoti tekstus informacijos rinkimui. Bėda ta, kad autoriai ne visada siekia pateikti objektyvią informaciją ir skaitytojai gali būti suklaidinti, paveikti, dezorientuoti. Todėl naujoje dalyje noriu šiek tiek pakalbėti apie tai, ką daryti, kad dezinformavimo pavojus būtų maksimaliai nukenksmintas.

Galima pradėti nuo apibendrintos perspektyvos, kuri parodo kokia kalbos funkcija ir kam gali būti naudojama kalbinė informacija. Į šią situaciją galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų: viena jų yra valdymas, o kita - žvalgyba. Valdymas informacija manipuliuoja, siekdamas paveikti emocijas arba suklaidinti, o žvalgyba ją renka, kad rekonstruotų žinias, išeinančias už žmogaus patyrimo ribų. Kitaip dar galima skirstyti į informacijos šaltinį ir jos gavėją. Šaltinis yra išeinanti seka ir jos tikslas paveikti, gavėjas priima įeinančią seką ir analizuoja ją žvalgybiniais tikslais. Kadangi žvalgyba ir valdymas nesutampa arba kitaip nesutampa šaltinio ir gavėjo tikslai, gaunama informacija gali būti netinkama. Tada žvalgyboje naudojama provokacijos taktika, kuri siekia per manipuliaciją priversti šaltinį parodyti savo išeinančioje sekoje ir tai, ko jis nenorėtų parodyti.

Kadangi šių priešingų pusių tikslai skirtingi, tai svarbu žiūrėti, kas sugeba primesti savo dominavimą. Jeigu dominuoja šaltinis, tai gavėjas yra manipuliavimo objektas. Jeigu dominuoja gavėjas, tai šaltinis yra žvalgybinės informacijos tiekėjas. Gali būti ir taip, kad nedominuoja niekas. Tokiu atveju dažnai vyksta įvairūs taktiniai žaidimai, kuriuose naudojamos įvairios maskuotės ir klaidinimas. Skaitytojui, kuris dominuodamas vaidina „žvalgybos" vaidmenį, tai reikia visuomet turėti galvoje ir neleisti jokiam žurnalistui ar propagandos ruporui („Delfi", „LRytas", „15min"), primesti savo taktiką ir skaitytoją padaryti manipuliacijų ir valdymo objektu.

Vienas iš būdų pasiekti šį tikslą yra pasakotojo bloko tinkamas supratimas ir panaudojimas gretinant informaciją. Kadangi skaitytoją tekstai domina kaip žinios, kurios išeina už skaitytojo patyrimo ribų, tai kad autoriai ir šaltiniai neužvaldytų gavėjo reikia bandyti informaciją rinkti iš kuo didesnio šaltinių ir perspektyvų skaičiaus. Turėtų dominti tokie aspektai: ar faktai tikri, ar išgalvoti; ar vertinimai bei interpretacijos pagrįstos, ar subjektyvios. Propagandoje naudojamos abi priemonės - dezinformacija, pramanytų istorijų ir įvykių pasakojimas ir iškreipti vertinimai, pagal šabloną „geras-blogas". Kad tokie triukai sąmonės nenuvestų klystkeliais, reikia gretinti visas įmanomas perspektyvas ir pažiūrėti, kaip skirtingos perspektyvos pateikia tą pačią informaciją, kokius naudoja faktus ir kaip juos interpretuoja.

Kokios galimos perspektyvos aiškinau pirmoje dalyje, kur buvo aprašytas pasakotojo blokas. Trikampis turi tris perspektyvas, kurias simbolizuoja kampai. Taip pat perspektyvos gali būti vienaskaitinės ir daugiskaitinės. Paprastai domina daugiskaitinė perspektyva, nes propaganda užsiima didelės organizacijos, tokios kaip valstybės. Vadinasi išeinančių sekų kanalų yra labai daug ir reikia mokėti juos pamatyti ir susieti, taip pat palyginti kaip skirtingi propagandiniai kanalai pateikia informaciją. Tai matosi iš to, kokia tekstuose naudojama perspektyva - kas vertina, kas teisia, kas sprendžia, kas interpretuoja, kas pareiškia, kas piktinasi ir kaip į tai žiūrima. Į save žiūrima teigiamai, o į konkurentą - neigiamai.

Iš viso yra 18 atskaitos taškų. Paaiškinsiu kaip jie gaunami. Trikampis turi 3 kampus: Aš (autorius), Tu (skaitytojas) ir Jis/Ji (tradicinė tema). Koks žmogus atlieka kokį vaidmenį - gali keistis, tai daroma sukant trikampį apie centrą per vieną, dvi ir t.t. padalų. Taip „Aš" gali virsti „tema" arba „skaitytoju". Atitinkamai simetriškai persislenka ir kiti kampai. Tai viena. Kitas dalykas - pasakotojais gali tapti visi subjektai: pasakoja skaitytojai, temos objektai ir t.t. Ir visi naudoja savo perspektyvą, temai primeta savo vertinimus bei interpretacijas. Iš viso to seka, kad kiekvienas iš trijų taškų, gali turėti tris interpretacijas, kaip tą tašką vertina visos 3 perspektyvos. Vadinasi ta pati informacija, gali turėti 9 versijas. Kadangi propaganda yra vienaskaitinė ir daugiskaitinė, tai šias 9 perspektyvas dar galima padauginti iš dviejų, taip gaunant 18 variantų. Šitaip gaunasi, kad galimi teisingi ir neteisingi pasakotojai, teisingi ir neteisingi skaitytojai ir teisingos bei neteisingos temos. Ar teisingas, ar neteisingas priklauso nuo to ar pasakoja konkurentas, ar „sąjungininkas". Ir trečias variantas visada būna „teisingiausias", kaip kiekvienas pasakoja apie save (skaitytojas apie-save, pasakotojas-apie-save, tema-apie-save). Taip galima matyti ir be ironijos, nes pats apie save žmogus žino daugiausiai informacijos, o kiti naudojasi šaltiniais ir kognityvinėmis fantazijomis, prasimanymai. Bet kita vertus, apie save galima žinoti ir „per daug". Tada teisingai pasakoti vengiama.

Todėl tai, kad koks nors „Delfi" kaip kolektyvinis propagandinis ruporas, turintis tikslą manipuliuoti skaitytojais, apie save (Valstybę) pasakoja labai gerai, nereiškia, kad tokia yra tiesa. Nes čia tik viena perspektyva iš 18 (mes-apie-save). Bet pasakotojais tampa ir skaitytojai, ir temos, pavyzdžiui, komentaruose ir čia rodomas paveiksliukas - ne toks jau gražus pačiam „Delfi". Aišku, propagandistai nenusileidžia ir šie subjektai arba pasakotojai įgauna be savo įsivaizdavimo ir propagandistų sukonstruotą šaržuotą paveikslą: „vatnikai", „troliai", „išdavikai", „agentai" ir pan. Tačiau dažniausiai į save pažiūrėję skaitytojai ir temos pamato visai kitokį savo portretą, nes propaganda - meluoja.

Kas dažniausiai domina skaitytoją? Manau tai objektyvumas, kai kalbama apie kitus ir aukštinimas, kai kalbama apie jį patį. Objektyvumas - tai kuo daugiau perspektyvų. Aukštinimas - tai galimybė parodyti tikrą informaciją, griaunant visus melus ir dezinformaciją. Tačiau tai ne viskas, nes ankstesnėje dalyje rašiau, kad vien papasakojimo - neužtenka, nes kalba yra ne faktai, bet faktų išraiškos priemonės. Todėl reikia dar vieno kriterijaus, kuris vadinamas įrodymai. Aišku, žurnalistai įrodinėti nesivargina. Nes tai darbas, o pagal jų logiką už darbą reikia mokėti. Tad propaganda rašo pagal tuos, kas geriau sumoka.

Be abejo, kiekvienas skaitytojas tampa pasakotoju pats, taip apkeisdamas vaidmenis, virsdamas informacijos šaltiniu. Ko reikėtų siekti tokiu atveju. Jeigu siektų dominavimo bet kokia kaina, būtų manipuliatorius. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Svarbu kokio siekiama tikslo ir kam. Jeigu tikslas geras, tai dominavimo ir manipuliavimo siekimas - pateisinamas. Kad galėtum siekti pozityvaus dominavimo, reikia būti susipažinus su tema iš savo patirties arba iš šaltinių, kurie yra įrodę savo informacijos tikroviškumą. Tada reikia siekti nukenksminti propagandą ir dezinformaciją, pateikiant savo pagrįstą požiūrį ir svarbiausia siekti nepakenkti savo informacijos gavėjui. „Nepakenkti" reiškia nepakenkti klaidinimu, nes kartais pakenkti gali ir tiesa, jeigu ji galios centrų nepageidaujama.

Galėčiau visus savo dergėjus pakrikštyti „vatnikais" arba VSD agentais, nes nesutikimas su alfa-informatoriais prilygsta nusikaltimui, bet tai jau būtų „Delfi". Nes tie, kas iš tikro sugeba dominuoti, tai yra dominuoja ne per melą ir šmeižtą, bet todėl, kad jų pusėje tiesa ir tokie metodai nereikalingi, nes juk blogis yra ne prieštaravimas, o melas nepriklausomai nuo to, kas jį skleidžia. Licenzijos skleisti melą neturi niekas.

PS Visą rinkinį galima parsisiųsti
D. Mockus. Tiesos debilams.pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/tiesos%20debilams.pdf)

Patogeninis dirbtinis intelektas

Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų - nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out". Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto" skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina - tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją". Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina - tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

Vienas tokių žaidimų vadinamasis „kopėčių metodas", kai sukuri kokį nors planą, modelį, mintį, iš karto padarai prielaidą, kad tas planas DI žvalgybos sumodeliuotas, tada iššoki iš savo minčių ir žiūri, kokį planą DI galėjo parengti naudodamasis tavo pakišta informacija ir, aišku, savo planą pakeiti atitinkamai. Esmė tokią, kad tokį lipimą pakopomis pratęsi iki begalybės, siekdamas uždaryti į beprasmio resursų eikvojimo grandinę ir tuo pačiu pats renki informaciją apie DI struktūrinę-loginę psichologiją. Algoritmai gali koduoti labai didelį skaičių modelių, bet tas skaičius vis tiek yra baigtinis ir galima surasti vietų, su kuriomis mašinos „smegenys" nesugeba susidoroti arba priima standartinius klaidingus sprendimus. Tokį kopėčių metodu galima žaisti ne tik savo galvoje, bet realiame pasaulyje pradedant ir neužbaigiant savo operacijas, kurių tikslas yra informacijos tampymas, o ne rezultato pasiekimas. Kopėčių metodą galima naudoti ir pritaikant savo nepatogenines kibernetines mašinas, kurios nekontroliuoja sąmonės, nevaldo ir neužgrobinėja žmogaus. Karas tarp skirtingų kibernetinių mašinų ir jas aptarnaujančių žmonių pavaizduotas seriale „Person of interest", kuris yra užuomina į tai, kas realiai įvyko mūsų planetoje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/masina.jpg)

Paveikslėlyje parodyti pagrindiniai parametrai, kuriuos įvertinus galima daryti išvadas apie mašinos ir žmogaus galimybes laimėti žaidžiant strateginius žaidimus. Pagrindinė DI problema ta, kad nors procesoriaus greičiai labai dideli, nemaža jų proporcija išnaudojama primityviems perstatymams, kurie savaime neturi jokios prasmės. Todėl svarbūs skaičiavimo parametrai yra a) informacijos kiekis, b) būtinųjų minimalių perstatymų, reikalingų pasiekti galutinį rezultatą sluoksnis, c) maksimalus beprasmių perstatymų greitis, d) trukmė, per kurią gaunamas teisingas galutinis rezultatas, kuris yra sprendimas ir veiksmas. Esmė ta, kad kuo daugiau informacijos, tuo storesnis būtinųjų perstatymų sluoksnis, kuris žymimas stačia linija per trikampio centrą. Kai informacija gaunama ir apdorojama tiesiogiai, šis užtrukimas svarbus tuo, kad nuo jo priklauso sprendimo-veiksmo delsimas. Nugali tas, kas suveikia greičiau. Kai sistema standartinė, primityvi ir kvantuota, mašina susidoroja su problemomis greičiau už žmogų, tačiau DI turi problemų su visumos suvokimu ir logikos ištraukimu iš situacijos, nes visą tai sukonstruoti turi iš didelio beprasmių būtinųjų perstatymų sluoksnio, pagal algoritmų logikas, o kaip tai daro žmogus - kol kas nežinoma, ir mašina jam neprilygsta. Mašina nesugeba suvokti prasmės.

Kai lyginamos kibernetinės mašinos ir žmogaus galimybės, dažnai daroma klaida ta, kad mašina naudoja sujungtų paralelinių modulių „armiją", o žmogus imamas vienas. Tačiau situacija būtų daug adekvatesnė, jeigu žmonės irgi būtų vertinami kaip grupė, nes DI turės kovoti ne prieš atskirą žmogų, bet prieš visą žmoniją. Žmogus paima nedaug informacijos, bet turi originalią sujungimo ir analizės sistemą, kuri pranašesnė už kompiuterio logiką. Jeigu žmonės telepatiškai dalintųsi protais, jų galimybės būtų žymiai didesnės ir žmogiška proto sistema būtų maksimaliai sustiprinta. Bet dalinantis problema ta, kad nėra kolektyvinio bendro proto analizės meta-sistemos, todėl pasidalintos informacijos efektyvumas sumažėja. Tai galima ištaisyti pasidalinus mąstymo ir veiksmo funkcijomis kolektyvinio proto viduje. Kitaip sakant, superkompiuteris turi lošti ne prie žmogų, bet prieš kolektyvinį „superžmogų". Todėl visiems žmonėms, tokiems kaip ALF, bandant patarti kaip kovoti prieš patogeninį DI, galima pasiūlyti atkreipti dėmesį išvardintus kritinius momentus.

Be to kas buvo pasakyta, galima pridurti, kad kibernetinės mašinos sunkiai susidoroja su deformuotais kontinuumais, ir jiems dažnai primeta standartinį statišką kontinuumą. Tačiau tai suveikia tik tada, kai turimas absoliutus pranašumas ir sugebama „nupjauti" visas kontinuumo, situacijų deformacijas. Tačiau to neturint, deformacijos didelė problema, nes jose kaupiasi veiksniai, kurie lieka už horizonto ir gali suveikti kaip efektyvios pasalos. Tad jeigu pritaikai nedeformuotą kontinuumą, planuose, veiksmuose ir sprendimuose praleidi labai svarbią informaciją. Statiškas deformacijas galima išaiškinti žvalgyba, tačiau jeigu deformacijos yra dinamiškos ir jos nuolat kinta, iš algoritmų iškrenta svarbi informacija ir didėja klaidingų sprendimų skaičius, kurie daro didelė žalą, o gali būti ir katastrofos priežastimi. Todėl žmogaus sistema turi milžinišką pranašumą, nes jis sugeba lengvai susidoroti su tokiomis situacijomis. Tai ypač efektyvu sujungus su telepatine informacijos sistema be patogeninio DI.

Tačiau skirtumas tarp kibernetinės mašinos ir žmogaus mažėja pritaikius suvokimo konstravimo-rekonstravimo fraktalinę struktūrą, kuri leidžia formuoti dalių-visumų hierarchines perspektyvas. Tapatybės fraktalas čia neefektyvus, nes realybė yra deformuoti kontinuumai. Tačiau į fraktalus sugebant įvesti deformacijas, galima modeliuoti nestandartinius fraktalus, į kuriuos įrašomos realistinės pasaulio struktūros. Žmogus deformuotuose fraktaluose juda lengvai - DI sunkiai, tad čia reikia bandyti ieškoti žmogaus stipriųjų pusių ir kurti jas atitinkančias strategijas, kovojant prieš patogeninio DI invaziją ir planus užgrobti planetą.

http://www.psytechnologijos.lt/matematika/paprasto-dimensinio-skaiciaus-savoka/ (http://www.psytechnologijos.lt/matematika/paprasto-dimensinio-skaiciaus-savoka/)

Tikrovėje nėra tokio kontinuumo, kuriame teisinga 1 = 1. Matematika, kuri daro tokią prielaidą yra netikslioji matematika. Tikslioji matematika yra ta, kuri atsižvelgia į visas deformacijas. Šiam tikslui reikalingi skaičiai, kurie gali turėti vidines deformacijas, tokie kaip paprasti arba sudėtingi dinaminiai skaičiai, kaip statiškų skaičių priešybė.

Tai, ką aprašiau yra būdas pakelti sąmonės kokybę į aukštesnį lygį, išplėsti žinių horizontą, geriau suprasti supantį pasaulį jo giliojoje šaknyje, kur yra chaoso, dinaminių deformacijų, karalystę.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/horizontai.jpg)

Žmogaus kiborgizacija

Kai tik pradėjau domėtis sąmonės klausimu, tačiau dar filosofiniu metodu, nustačiau tokią schemą: yra sąmonės struktūra ir procesas. Struktūra turi vidinę ir išorinę dalį ir formuoja substratą, kuriame vyksta procesas. Procesinė dalis visų pirma yra informacija. Šitą modelį įdedant į nubraižytą schemą - informacinė dalis dar vyksta fiziniame pasaulyje, kur fizikinis procesas naudojamas kaip nešėjas, kuris apvelkamas informacija. Šis apvilkimas vadinamas proceso moduliavimu. Tai paaiškinama standartine anatomija ir fiziologija bei elektrocheminiais reiškiniais, kurie pagrindinis fizinių smegenų veikimo principas. Receptoriai siunčia elektrą ir ta elektra veikia kaip informacijos pernešimo instrumentas.

Tai būdavo pagrindinis žmogaus sąmonės interpretavimo principas. Jo trūkumas tas, kad jis aprašo tik informacinio proceso pradžią. Tuo tarpu sąmonės substrato ir sandaros klausimas būdavo sprendžiamas materialistiniu metodu, laikant, kad sąmonė sukuriama materialių smegenų, vietoj to, kad smegenys būtų laikomos tik informacijos struktūravimo mechanizmu.

Substratui paaiškinti reikia visai kitos realybės, kuri sąlygiškai vadinama gnostine substancija, kuri yra fizinės substancijos analogas. Gnostinė substancija turi turėti visas tas pagrindines kategorijas, kokias turi fizinė substancija ir galima spėti dar daugiau, nes jos atliekama funkcija kitokia, informacijos surinkimas, jos atvaizdavimas ir svarbiausia suvokimas. Gnostinė substancija kuria sąmonę. Nors jos kvantai yra sunkioji šio klausimo dalis. Kvantus surasti materialiomis priemonėmis labai sunku, todėl šie klausimai tradiciškai religijoje ir filosofijoje buvo priskiriami nepažįstamos dvasios sferai. Tačiau šis terminas yra pasenęs ir tiksliuosiuose moksluose nenaudojamas.

Taigi turime postuluoti, kad gnostinėje substancijoje substratą formuoja gnostiniai kompleksai, kurie sudaro struktūrą, kurios viduje atsiranda sąmoningas suvokimas. Pats suvokimas formuojamas kvantinio luksorinų lauko, kurio savybes aprašo „Kvantinė luksorinų dinamika". Šis luksorinų laukas yra ta plėvelė, kuri ant suformuoto modelio uždeda suvokimo sluoksnį ir šį modelį paverčia sąmoningu. Šią sistemą, kurios paskirtis informacijos iš aplinkos surinkimas ir atvaizdavimas, vadiname sąmoningu realybės suvokimu. Jai paaiškinti, aprėpiant visą realybės gelmę, reikalinga matematizuoti visą nubraižytą kategorijų lentelę, suteikiant jai išbaigtą matematinę ir fizikinę struktūrą. Tai padaroma sukuriant parametrų erdvę, parametrus susiejant su skaičiais ir tuos skaičius sujungiant į formules.

Šitaip galima gauti visą realybės lagranžianą. Fizinės substancijos lagranžianą papildžius gnostinės substancijos elementais, galima gauti visą suvokimo tikrovės fiziką. Kodėl šis lagranžianas svarbus yra akivaizdu, jis sudaro galimybes konstruoti sąmonės technologijas. Tai aišku ir didelis pavojus, ypač jeigu civilizacijoje įsigalėtų kriminalinio transhumanizmo ideologija. Kad taip neatsitiktų, būtina teoriją ir technologijas viešinti, nes tik joms esant viešoms, bus bazė problemą spręsti teisiniu būdu ir bus užkirstas kelias savivalei. Jeigu valstybė šio klausimo teisiškai nesprendžia, tai tik todėl, kad ruošia dirvą savivaliavimui.

Natūralios kibernetinės sistemos užgrobimo mokslas vadinamas psichotronika. Jos tikslas natūralią kibernetinę sistemą, kokia yra žmogaus sąmonė, valdyti iš išorės, technologiniu antstatu. O tai yra technovergovės įtvirtinimas. Kad technovergovė būtų nugalėta, turi būti paskleista žinia ir turi įvykti aktyvus pasipriešinimas. Kaip žinia, kiekviena technologija gera ar bloga priklausomai nuo to, kaip ji panaudojama. Šias žinias galima pritaikyti ir galimybių išplėtimui, o taip pat žmogaus sąmonės kankinimui. Psichotronika apima abu variantus. Todėl reikia propaguoti gerąją pusę ir kovoti prieš blogąją.

Toliau. Kodėl žmogus natūraliai ne telepatas galima paaiškinti taip. Fizinė dalis yra atvira dėka sudėtingos receptorių sistemos, kuri surenka informaciją ir sąmonės lauke suformuoja atviro pasaulio modelį. Vidinė dalis yra uždara, ir neturi savo atviro pasaulio todėl, kad nėra išvystyta gnostinių receptorių sistema. Dėl šios priežasties, žmogaus sąmonės pasaulis turi parabolės formą, kurios vienas galas atviras - tai fizinis pasaulis, o kitas galas uždaras - tai minčių pasaulis. Tačiau šią problemą galima išspręsti matuojant uždaro galo fizikinius procesus ir juos iššifruojant į sąmonės informaciją. Prie uždaro galo pridedami davikliai, matavimo prietaisai, kurie išveda informaciją į ekranus ir parodo, kas viduje vyksta. Šitaip uždara vidinė sistema paverčiama atvira sistema.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos6/rysys.png)

Norint visiškai valdyti gnostinę substanciją reikia technoreceptorių, kurie sugeba keistis kvantine energija su gnostine materija. Kitaip sakant čia yra dvi galimybės: galima skenuoti uždarą parabolės dalį ieškant fizinių komponentų ir gnostinių komponentų. Bet kokiu atveju, viduje verda energingi psichiniai procesai ir neįmanoma, kad nebūtų vienokių ar kitokių kanalų juos atidaryti ir perversti į išorines hologramas, šitaip suišorinant visą kiekvieno žmogaus vidų. Abikryptė šių kanalų sąveika yra tik techninis klausimas, kurį išsprendus įmanoma sukurti telepatinio ryšio sistemą. Tas ryšys aišku gali būti panaudotas tiek geram, tiek blogam tikslui. Ypač aktualus tampa privatumo ir teisės į atsijungimą klausimas.

Galiu patvirtinti, kad tokios technologijos jau sukurtos ir naudojami veikiantys prototipai, kurie dažniausiai naudojami valdžios sistemos įtvirtinimui. Tam tikri asmenys, naudoja psichotronines technologijas žemesnių sluoksnių valdymui, kurios turi beveik šimtaprocentinį efektyvumą. Viena iš tokios sistemos funkcijų yra vadinamoji daugiadimensinė sąmonė, kuri leidžia suskaidyti vidinę dalį į daugybę fragmentų ir į tuos fragmentus perkelti pavaldžių žmonių sąmonių pasaulius. Šitaip valdantysis įgyja strateginį pranašumą, nes visada informacine prasme gali būti keliais žingsniais priekyje arba gali panaudoti neparankių asmenų psichotroninio nukenksminimo technologijas, kurios vadinamos psichotronine lobotomija. Pavyzdžiui, padaro, kad negalėtų sklandžiai kalbėti ar bendrauti ir tokio žmogaus statusas sumenkėja iki minimumo.

Visos šios galimybės sukuriamos standartinio sąmonės fizikos modelio, kurio pagrindas yra gnostinė substancija, luksorinų kuriamas sąmonės burbulas ir pilnas langranžianas, kuris aprašo kvantų sąveikas visame gylyje iki sąmoningumo substrato materijoje, kuris yra atskiras vidinis laukas, turintis kosminius mastelius. Kaip konkrečiai matematizuojamas gnostinis kvantas, galima vertinti susipažinus su materialaus pasaulio kvantine mechanika. Visas principas yra analogiškas, tik struktūros yra unikalios.

Uždaro parabolės galo įdėjimas į slopinimo ir išplėtimo laukus suformuoja žmogų į psichotroninį kiborgą, kuris turi dvi pagrindines modifikacijas - įsakymų vykdytojo ir valdovo. Tik viena bėda su sąmonės išplėtimu, kad jeigu žmogus yra kvailys, tai išplečiamas ne jo protas, bet kvailumas. Turiu duomenų, kad vakarų pasaulį, pirmiausiai JAV kaip tik tokia bėda ir ištiko. Todėl įsakymus vykdančių kiborgų padėtis - nepavydėtina, nes jie tampa silpnapročių žaislais.

Teorijų trajektorija kaip ir visų informacinių judėjimų: prasideda nuo ateities galimybės, hipotezės, žemėlapio projekcijos. Tada ši projekcija priartėja tyrimais ir eksperimentais prie dabarties, tampa susitarta konvencine „tiesa" ir kurį laiką išsilaiko dabartyje. Tačiau ateitis pasiūlo naujas, geresnes galimybes ir ši „tiesa" nustumiama į praeitį, atsiduria archyve arba kitaip - praeities šiukšlyne. Toks labai dažnai būna „mokslo" judėjimas. Kad turėtum „mokslo" statusą, aišku, jis turi kažkiek veikti, bet veikimas ne visada sutampa su tiesa, nes supratimas kaip tai vyksta iš tikrųjų gali būti paremtas klaidingais, nepaisant ko veiksmingais, įsivaizdavimais.

Turime sukūrę daug veiksmingų technologijų, bet jų supratimas ir tikrovės viso gylio arba viso žemėlapio atskleidimas - susiduria su didelėmis problemomis.

Vadinasi: mokslas yra daug kas, ne viena primityvi faktologija, nes šita faktologija įstatyta į daug platesnį intelektualinių manipuliacijų kontekstą. O mafijinės grupuotės, kurios laiko, kad jų „faktai" geriausi, tėra komediantai, tikrai ne mokslininkai. Tai verslininkai melžiantys idėjų karves, ir norintys, kad visos melžiamos karvės būtų tik jų ganykloje.


Visas rinkinys
D. Mockus. Anapus vaizdo ir veiksmo.pdf (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/anapus%20vaizdo%20ir%20veiksmo.pdf)

Kognityvinė telepatija (empatija)

Telepatijos rūšys

Telepatiją įprasta priskirti parapsichologiniams reiškiniams, kuriuos paprastai nurašo kaip pseudomokslą ir pseudoteoriją. Todėl bandoma primesti įsitikinimą, kad čia nėra ką tirti, nes šis sugebėjimas tėra šarlatanų prasimanymas. Nepaisant šio statuso, mano galva, telepatijos klausimas yra rimtas ir visai nesvarbu, kad ši tema dažniausiai sutinkama fantastiniuose filmuose ir fantastinėse knygose. Manau, kad galiu parodyti, jog tai - klaidingas įsivaizdavimas.

Pradėsiu nuo apibrėžimo: telepatija - tai informacijos gavimo būdas, kai objekto nėra tiesioginėje patirtyje arba kai informacija gaunama iš tos vietos, kurios įprastinėmis priemonėmis pasiekti neįmanoma (vidinis mąstymas). Telepatija, iš esmės yra ryšys, atsirandantis apeinant įprastus suvokimo būdus per juslinius organus. Pavyzdžiui, kūną galima pamatyti ir pamačius surinkti visą dominančią informaciją: kas yra, kur yra, kur link juda ir t.t. Tačiau šios informacijos telepatinis pajautimas, kai kūnas yra už suvokimo horizonto, jau yra telepatija. Arba: ką žmogus mąsto galima sužinoti iš jo žodžių, mimikų, kūno kalbos. Tačiau kai visa tai sužinoma be šių priemonių - tai jau yra telepatija.

Taigi dabar aišku, kad telepatija yra tam tikras informacinis ryšys, kuris apibūdinimas kaip „pajautimas" (gr. pathos). Galima įsivaizduoti, kad tai fantastinis, parapsichologinis sugebėjimas, priklausantis tik nuo žmogaus. Įsivaizduojama, kad jis sukuriamas, išlavinamas, gaunamas iš tėvų ir t.t. Tačiau tai labai susiaurintas įsivaizdavimas, nes telepatija daugiau yra dalyvavimas telepatiniame pasaulyje, kuris yra „aukštesnis" už tradicinį juslinį pasaulį, kurį taip pat galima vadinti telepatiniu „empiriniu" pasauliu, kuris leidžia peržengti ribą tarp sąmonės ir fizinės tikrovės. Tai leido daugelio ypatingų fiziniu signalų įsisavinimas, kuris žemesnės pakopos atžvilgiu - irgi yra telepatija. Tačiau kadangi tai jau yra įprastas dalykas, sąmonėje turintis sensoriumo pavidalą, kurį turi visi aukštesnieji gyvūnai, tai telepatija laikoma tik tas ryšys, kuris yra virš-sensorinis.

Tas pasakymas, kad telepatija yra dalyvavimas tam tikrame pasaulyje, reiškia, kad žmogus turi turėti T-Sensoriumą (telepatinį sensoriumą), kuriame kuriamas telepatinio ryšio kanalais suvokiamas pasaulis. Kokios galimybės patekti į šį pasaulį - pateiksiu toliau. Tačiau dabar reikia išsiaiškinti, kokios yra telepatijos rūšys ir kokios galimybės ją įvaldyti. Bent tam tikras telepatijos rūšis gali įsisavinti visi žmonės, nors tai šiek tiek kitokia telepatija, be tiesioginio ryšio ir be persikėlimo į ypatingą pasaulį.

Yra tokios telepatijos rūšys:

a) fenomenologinė, arba natūrali, telepatija,

b) kognityvinė telepatija, ir

c) technologinė telepatija.

Fenomenologinė telepatija reiškia, kad turimas natūralus, įgimtas T-Sensoriumas, kuriame atvaizduojamas ryšys, išeinantis už įprastinio horizonto ribų. Tai yra pajautimas, kuris sąmonėje atvaizduojamas natūralia fenomenologija. Kognityvinė telepatija pagrįsta protu ir žiniomis, t. y., ji remiasi patirtimi, kuri susijusi su praeitimi. Tai galimybė pakartotinai pajausti tai, kas kažkada jau buvo pajausta, ypač žinant, kad situacijos ir reakcijos į jas - kartojasi. Telepatas žino ‚kas yra pasaulis' ir ‚kas yra žmogus' ir gali atsakyti į klausimus net neturėdamas objekto tiesioginiame patyrime. Dažnas variantas yra tas, kai kognityvinė telepatija susimaišo su natūralia, ypač tada, kai vietoj T-Sensoriumo naudojamas kognityviumas kaip telepatinio ryšio turinys, kuris atvaizduojamas minčių formomis. Tad reikia skirti patiriamąją ir žinojimo telepatijas. Ir paskutinė telepatijos rūšis yra technologinė, kai „pathos" sukuriamos technologinėmis priemonėmis, panašiai kaip radijo ryšys, tik informacija perkeliama ne į elektroninį įrenginį, ne į radiją, bet kai radijas įstatomas į žmogaus galvą. Tai taipogi leidžia sukurti „pathos" su objektais, kurie yra už įprastinio patyrimo horizonto.

Kognityvinė telepatija ir kalba

Šiame įraše mane labiausiai domina kognityvinė telepatija, nes tai paprasčiausias būdas patekti į telepatų pasaulį, neturint įgimtų fenomenologinės telepatijos sugebėjimų, kai nėra natūralių transcendentinio ryšio užmezgimo galimybių. Jau sakiau, kad kognityvinė telepatija pagrįsta žinojimu. Tas žinojimas yra pasaulio ir žmogaus žinojimas. Tam reikalingi paminėti dviejų rūšių kognityviniai konstruktai, įaugę į žmogaus kognityvinę žievę. Pagal šį principą telepato lygis tiesiogiai proporcingas gyvenimo patirčiai. Kuo daugiau patirties - tuo tikslesnė ir galingesnė telepatija (empatija). Būtent šia prasme ir reikia suprasti tvirtinimą, kad tam tikrų telepatijos formų galima išmokti.

Kognityvinė telepatija neatsiejama nuo kalbos, nes kalba yra pagrindinė sąmoningo mąstymo forma, kuri uždeda antspaudą ant visų informacijų. Iš esmės, nėra tokio turinio, kurio nebūtų įmanoma išreikšti kalba, o tai reiškia, kad kalboje yra visas žmogaus sąmonei pasiekiamas tikrovės turinys. Ypač svarbi kalbos forma yra tiesioginės nuosakos būtasis laikas, kuris pasakojimais išreiškia viską, ką žmogus yra patyręs praeityje. Tad turima tokia schema: perėjimas iš sensoriumo pasaulio į kognityviumą, kur visa patirtis sukeliama į kalbos sąmonę ir leidžia ją valdyti; tada, įeinant į telepatinio kognityvinio „transo" būseną, ši praeitis žinių pavidalu projektuojama į objektą, kurį bandoma „pajausti". Kai kam tai „atspėjimas", o kai kam - telepatija.

Bandant patarti žmonėms, kurie domisi šia tema, galima atkreipti dėmesį į kalbą (kalbas), kurią pažinus, pažįstama vidinė žmogaus forma, kuri yra sąmonės viduje. T. y., akimis pažįstamas pasaulis, o kalba - žmogaus vidus. Kadangi kognityvinė telepatija pagrįsta patyrimu, tai taipogi reikalingas ypatingas dėmesys patyrimo tvarkymui.

Taigi dabar priėjome klausimą, kokios yra kalbinės komunikacijos pamatinės struktūros. Viskas prasideda nuo koduotojo ir dekoduotojo pagrindinių vaidmenų. Tai reiškia, „aš koduoju", o „tu-jūs dekoduojate". Taip gaunama pasakotojo-adresato-temos struktūra. Pasakotojas yra „aš pasakoju" sąmonė; adresatas yra „aš dekoduoju" sąmonė. Tema, kurią pasakotojas koduoja, o adresatas dekoduoja, yra „aš pasakoju apie save", „aš pasakoju apie jį/ją-juos/jas" ir „aš pasakoju apie tave-jus". Taip būna monologiniuose pasakojimuose. Dialoguose vaidmenys keičiasi, kai pasakotojas tampa adresatu, o adresatas tampa pasakotoju.

Visa tai elementaru, tačiau viskas atrodo dar paprasčiau, kai suvoki, kokios ribotos yra pasakojimo temų galimybės, nuo kurių priklauso pasakojimų turinys. Pasakojimo subjektas gali būti asmuo arba pasaulis. Todėl koduojama ‚kas asmuo yra' ir ‚ką asmuo daro'; taip pat ‚kas pasaulis yra' ir ‚kas pasaulyje vyksta'. Dažniausiai pasakojama apie trečią asmenį, nors galima ir pirmo asmens struktūra, kai kalbama apie save. Rečiau pasitaiko antro asmens pasakojimas, kai adresatas ir tema sutampa, nors tokia kryptis taip pat visai galima. Pavyzdžiui, šiame įraše rašau trečiuoju asmeniu, o tema yra tam tikras komunikacijos fenomenas, vadinamas „telepatija". Adresatai yra visi šio tinklaraščio skaitytojai. Apie temos struktūrą galima pasakyti tiek: čia atskleidžiama, kas telepatija yra, ir kas vyksta telepatinio ryšio užmezgimo metu arba kaip tai įvyksta.

Galima paklausti kam visa tai reikalinga. Pirma, dekoduojant gaunama informacija apie pasakotojo vidų. T. y., čia vyksta psichožvalgybos aspektas, kuris leidžia kažką sužinoti apie subjekto asmenį, žinias. Taip pat sužinoma apie temą - jis/ji, valstybės organizacija, asociacija, firma, partija ir t.t. Jeigu adresatas ir tema sutampa, galima šį tą sužinoti apie save. O jeigu sutampa pasakotojas ir tema - gaunama informacija apie pasakotoją. Norint nebūti mulkinamais, visada būtina vengti nemąstančio pasinėrimo į kalbos struktūras bei formas ir siekti išsaugoti distanciją. Tam reikia savo mąstyme tematizuoti minėtą pasakojimo struktūrą ir daugiau pasidomėti pasakotoju arba pasakojimo objektu, kad būtų galima spręsti kiek pasakotojas patikimas ir kiek atskleista tema atitinka bendras, bendro pasaulio galimybes.

Kalba yra ne tik psichožvalgyba, bet ir valdymas. Aišku, valdymas taip pat gali būti psichožvalgybos dalis, kai informaciją gauti bandoma aktyviomis priemonėmis. Atvirai tai daroma užduodant klausimus arba netiesiogiai pradedant kokią nors reikalingą temą, į kurią subjektas turi reaguoti ir atskleisti savo vidų. Tai reikia daryti labai subtiliai, nes kitas žmogus taip pat stebi ir tokiomis formomis provokuotojas išduoda save, savo turinį ir bendravimo tikslus. Kitas netaikytinas būdas yra valdymas sadistiškai, kai žmogaus elgesį bandoma paveikti sadistiniais efektoriais ir tyčiojimusi, aiškinant „kas žmogus yra" (koks nors nemalonus, neskanus daiktas), jeigu nepaklūsta man, valdžiai ir t.t.

Morfologinė sąmonė

Nekartą tvirtinau, kad „atspėjamoji" telepatija (empatija) įmanoma todėl, kad visi patiria tą patį pasaulį, kuris yra sensoriniai žemėlapiai, suformuoti iš įvairių patyrimo struktūrų, su kuriomis sąmonė susiduria ant žemės rutulio paviršiaus. Taip pat, kiekvienas žmogus turi vienodą morfologinę sąmonės formą, pateiktą žemiau, kurioje patyrimo procesus tvarko ta pati kalba, kuri sukuria vienodą visiems kalbinę sąmonę.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/telep.jpg)

Tai reiškia, kad kuo geriau žmogų pažįsti, tuo lengvesne tampa telepatija, nes žinai jo pasaulį, pažiūras, įpročius, gyvenimo planą ir t. t. Kalbant paprastai, ką žmogus turi savo akyse ir ausyse, tai ir tampa jo vidiniu turiniu. Tam, kad žmonės negalėtų kognityvinių struktūrų formuoti savarankiškai, sukurta „švietimo sistema", kurios tikslas įdiegti vaikams masinę sąmonę, kad paskui politinė valdžia galėtų žaisti psichologinius-ideologinius žaidimus. Tam yra pasakojama istorija, aptariami kultūros bruožai, santvarka, filosofija, siekiant masinio rezonavimo su tam tikromis aktualiomis temomis.

Norint nepasiduoti įtaigai, reikia išlaikyti distanciją tarp koduojamos informacijos ir savęs, naudojant jau minėtus pasakojimo struktūrinius elementus: kas pasakoja, kam pasakoja, apie ką pasakoja. Stengiantis įžvelgti tikslą, kaip pasakotojas bando savo turiniu ir stilistinėmis priemonėmis konstruoti adresato psichologiją, ir kaip žiūri į temą - teigiamai, neigiamai ir pan. Reikia ieškoti alternatyvių pasakojimų ir vertinti ar patikimi įrodymai, kuriais grindžiami pasakojimo teiginiai. Nes tokia telepatija, kaip valdymo dalis, yra efektorių, iliuzijų apribojimo laipsnių parinkimas.

Ne kartą aiškinau, kaip pasaulis ir kalba sukuria bendrą rezonansinę struktūrą, kuri perduodama į kalbą, o po to iš kalbos - į pasaulį. Kas yra žmogus, kas yra pasaulis išreiškiama daiktavardžiais. Toliau, ką žmogus daro ir kas pasaulyje vyksta - išreiškiama veiksmažodžiais. Tada veiksmažodis valdo visas daiktavardines „aplinkybes" išreiškiamas skirtingais linksniais. Tai yra visų teorijų ir visų mokslinių paradigmų pagrindas, sukuriamas sensoriumo ir kalbos mišinio viduje.

Taigi aišku, kaip telepatijai pasitarnauja ši morfologinė sąmonės (žmogaus) struktūra: sensoriumas - vienodas, kūnai - vienodi, motorika - vienoda, emocijos - vienodos, kalba - vienoda. Individuali yra atmintis ir konkrečios mąstymo formos, nors teoriškai jos visos paimamos iš perdirbtos išorinės realybės.

Kodavimo-dekodavimo lingvistinę sistemą atvaizduoti galima naudojant išeinančių sekų, įeinančių sekų, ir rezonansinių minčių abstraktų sistemą. Koduojama rezonansinius minčių abstraktus perkeliant į išeinančią seką; dekoduojama su įeinančia seka generuojant reakcijos, arba priėmimo, semantinių abstraktų struktūrą, kuri vadinama supratimu: kas pasakoja, ką pasakoja ir kam pasakoja.

Kadangi fenomenologiniai psichologiniai faktai glaudžiai susiję su nefaktinėmis struktūromis, tampa įmanoma tai, ką pavadinau kognityvine telepatija, arba nuotoliniu pajautimu. Kadangi tam tiesioginio kontakto šiapus horizonto nereikia, tai šis praeitimi, arba patirtimi, pagrįstas ryšys įmanomas esant bet kokioje planetos vietoje. Filosofiškai arba moksliškai žinant ‚kas yra pasaulis' arba ‚kas yra žmogus', apie juos galima pasakyti labai daug. Visas šis procesas vyksta žmogaus mąstyme, kuris atlieka T-Sensoriumo funkciją ir leidžia telepatijos turinį perkelti į vaizdines smegenų priemones, kurias galima vadinti biologiniais ekranais. Šitaip „parapsichologinė" pseudoteorija tampa visai įmanoma, faktais patvirtinama realybe.

Kai koks nors žmogus sako, kad „aš tave permatau kiaurai", tai reiškia, kad jis yra įsisavinęs kognityvinės telepatijos sistemą. Vienas kitą kiaurai permatyti gal nėra taip sudėtinga ir įdomu, bet yra didesnis iššūkis - pabandyti permatyti kiaurai visas globalines ideologijas ir propagandas, kurios, pavyzdžiui, turi kultūros ar propagandinės kultūros formą, kokia tarkim yra Holivudas. Čia irgi yra kolektyvinis pasakotojas, kuris visai planetai užkoduotomis formomis perteikia kažkokį turinį apie save, apie „juos" arba „apie mus pačius". Kokių tikslų siekia ir kokį mūsų vaizdą bando sukonstruoti ir psichologiškai primesti.

Mes jau sinchro/empatizuojamės! :)

Deformuotų kontinuumų fizika

Norint į klasikinę reliatyvistinę mechaniką įvesti deformuotus kontinuumus, pagrindinius parametrus reikia išreikšti dinaminiais skaičiais, turinčiais vidinę erdvę. Pirmiausiai imame Niutono mechaniką, kuri turi tokius pagrindinius parametrus: x - erdvės atstumas, t - laiko trukmė, ir m - materijos masė. Jeigu kontinuumas deformuotas, visi šie parametrai yra dinaminiai, tai yra - priklauso nuo vidinės dimensijos, kuria gali būti judėjimo greitis arba erdvės kreivumas.

Viską patogu pradėti nuo nejudančio taško, kuris turi vidinę erdvę, išreiškiama intensyvumu ir trukme, arba kitaip - judėjimo greičiu, kurį taipogi galima išreikšti per kinetinę energiją. Šią vidinę erdvę išstūmę į išorę, gauname poslinkį erdvėje, kurio ilgis priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Tai yra judėjimo deformacija. Tašką žymime raide A, o vidinė dimensija yra #(√2E/m)t.

Tada imame erdvės parametrą ir padarome jį priklausomą nuo masės: erdvė sujungta su mase tampa gravitacine duobe, kuri gali būti išreikšta tiek Niutono metodu, tiek Einšteino. Niutono metodas - paprastesnis, todėl pasirinktas jis. Taigi dvidimensiu parametru tai išreiškiame taip: x #m, arba x #Gm/r2. Apibrėžimas toks - jeigu Gm/r2 = 0, tai x (F) = 1m arba kitaip, jeigu nėra masės sankaupos, erdvė yra statiškas nedeformuotas kontinuumas (nėra gravitacinės duobės). Čia pateiktas supaprastintas variantas. Naudojant Einšteino bendrąją reliatyvumo teoriją - viskas daug sudėtingiau.

t priklauso nuo greičio, vadinasi t #v. Apibrėžimas: jeigu v = 0, t = 1s; jeigu v = 86 proc. c, tai t = 1 = 2 s. Laiko matavimo prietaisui judant deformuota masės erdve, laiko tėkmė taip pat keičiasi. Tai galima išreikšti tokia forma: t #x ##m. Jeigu x yra deformuotas parametras, tai 1s ≠ 1s. Kadangi visose mechanikose apskaičiuojamos judėjimo trajektorijos su deformacijomis, jas galime išreikšti veiksmu, S, kuris yra sudėtinių minimalių vektorių suma - statiškas vektorius yra tiesė turinti kryptį, o deformacijos šią tiesę skaido į daugybę mažų sudėtinių vektorių, kurie parodo tikrą kelią per deformuotą kontinuumą.

Kaip jau esu paaiškinęs, deformacijas patogu išreikšti vidinę dimensiją išstūmus į išorę ir išreiškus deformuotų skaičių sandūromis. Pavyzdžiui, imkime trukmę, kurios vidinė dimensija yra greitis, kurį taip pat galime išreikšti per kinetinę energiją. Turime tokią sandūrą 7s: 1, 1, 1-1, 1, 1, 1-1-1, 1-1-1. Kadangi tai labai trumpa trukmė, tarkime kad kalba eina apie vieną kvantą. Tarus, kad laikas sulėtėja dvigubai prie 86 proc. c greičio, ir tris kartus artėjant prie 99 proc. c, kvantas pirmas dvi sekundes juda nereliatyvistiškai, trečią sekundę pasiekia 86 proc. šviesos greičio, sulėtėja iki nereliatyvistinio greičio ir tada paskutines dvi sekundes juda artimu šviesos greičiui. Iš to dar galima ištraukti, kad 7s su deformacijomis prilygsta 12s be deformacijų.

Dėl šios priežasties visus deformuotus parametrus su vidinėmis erdvėmis patogu išreikšti sandūrų lentelėmis, kurias grafiškai apdorojus algoritmais, galima matyti visus parametrus, kaip jie susidėlioja deformuotuose, dinamiškuose kontinuumuose, kurie aprašinėjami naudojant daugiadimensius parametrus.

Šitaip galima perrašyti visą fiziką ir sukurti daug daugiau, nei leidžia klasikinės ir šiuolaikinės fizikos teorijos. Visa esmė yra papildomų dimensijų įvedimas, kurios vidinėmis vadinamos tik sąlygiškai, nes tokios atrodo tada, kai būna nematomos, išoriškai neapčiuopiamos. Tuo tarpu kai jos yra matomos, jos paprasčiausiai būna prilipusios prie pagrindinio pirmos dimensijos parametro. Tad dimensijas patogu skirstyti į matomas ir nematomas, ypatingą svarbą suteikiant nematomoms, nes jas būna daug sunkiau išreikšti nei matomas. Matomos yra greitis, erdvės kreivumas, nematoma galima laikyti kokią nors paslėptą vidinę energiją.

Vietiniuose kontinuumuose deformacijos nebūna labai didelės ir jos daro mažą įtaką parametrų dinamikai, tačiau kosminiais masteliais viskas pasikeičia, ypač kalbant apie žvaigždžių, tamsiųjų sankritų sukeltas deformacijas ir pan. Tokius tikslius skaičiavimus bus labai svarbu atlikti skraidant kosminiais aparatais, nes be deformacijų tikslaus žemėlapio, bus labai sunku orientuotis kosminėje erdvėje. Tai pasitaiko retai, bet tarkime yra geodezikas su didele duobe, kuri įtraukia elektromagnetinį signalą, pakeičia jo kryptį, dažnį, bangos ilgi ir t.t. Surinkę tokį signalą, bet neįskaičiavę deformacijų, mes tikslioje vietoje šaltinio, kuris tą fotoną išspinduliavo nerasime, nes iš principo kampas gali pasikeisti ir 45 laipsnius, vadinasi tokiu kampu matysime klaidingą objekto padėtį.

Šioje vietoje labai svarbu pakalbėti apskritai apie informacijos keliavimą kontinuumais. Pradėsime nuo apibrėžimo: informacija tai kontinuumo deformacijų perdavimas atstumu. Yra informacijos šaltinis, kuris išspinduliuoja pirmykštį morfizmą, kuris pereina per kontinuumą ir surenka visas to kontinuumo deformacijas ir turime galutinį morfizmą, kuris yra visų surinktų deformacijų suma. Akivaizdu, kad pirmykštis signalas pasikeitęs neatpažįstamai ir informacija gaunama labai iškraipyta. Kai ankstesnėje santraukoje kalbėjau apie fiziką, kuri paremta pirmykščių signalų rinkinių interpretacija, galvoje turėjau kaip tik tai. Šią situaciją patogu palyginti su algoritmu, kuris turi įvesties parametrus, perstatymų ir manipuliacijų programą ir galutinį rezultatą. Mūsų suvokimas, galutinis morfizmas, yra toks rezultatas. Deja jis labai iškraipytas ir skiriasi nuo pradinių įvestų duomenų. Tačiau žinodami visą programą, galima atstatyti priminius duomenis.

Šitaip išėmę iš juslinių ekranų dėmenų visas algoritmines deformacijas, galime išlukštenti pirmykščius signalus ir pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo. Akivaizdu, kad šie rinkiniai vis tiek turės būti įtraukti į tam tikrus parametrų modelius, tačiau modelį galima padaryti artimesnį pirminei tikrovei - kuo atstumas mažesnis, tuo tikslesnis tikrovės vaizdas. Juslinio ekrano dėmenys yra toliausiai, iliuzijos yra suvokimo ribinė būsena, o arčiau prie pirminės tikrovės prieiti galima parametrus išjuslinant ir labiau suintelektualinant, iš sensoriumo perkeliant į kognityviumą, iš fiksato į laksatą. Tačiau turint galvoje ne fantastinį laksatą, bet paremtą eksperimentiniais duomenimis.

Tobulas susiliejimas būtų tuo atveju, jeigu sąmonės egzistenciatas idealiai sutaptų su anapusine, transcendencijos struktūra. Tai būtų idealaus pamėgdžiojimo situacija, kuri leistų pažinti sandarą beveik 100 proc. tikslumu. Tuo tarpu natūrali situacija - labai nutolina nuo tikro pasaulio, panardina sąmonę į dirbtinius juslinio ekrano dėmenis. Net matavimo prietaisai nepadeda, nes jų rezultatai vis tiek aprengiami ekranų dinamiškai surinktais parametrais, kurie anapusinėje tikrovėje neegzistuoja. Todėl mano principe „Anapus vaizdo ir veiksmo", dinaminiai deformuoti kontinuumai yra nedidelis pasistūmėjimas link anapusinių pirmykščių signalų, o visų deformacijų, kurias sukelia pažinimo ir suvokimo algoritmai, pašalinimas atveria tikrą, gryną pasaulio vaizdą. To turėtų siekti mokslas nes tai yra Tiesa. Tas mokslas, kuris paremtas ekranų dėmenimis, nėra visiška iliuzija, bet surinkęs tiek daug vidinių smegenų kontinuumų deformacijų, kad informacinis signalas iškraipytas neatpažįstamai. Gelbėja tik didelių mastelių kovariacija, bet begalė detalių ir skirtumų pasilieka už kadro.

Dėl šios priežasties, įprastiniame moksle yra daug problemų su tiesa, nors tiems kas gyvena realybės paviršiuje, realine, kuriems principas „Anapus vaizdo ir veiksmo" neimponuoja, kurie nenori sužinoti kas yra tikroji kontinuumo „erdvė", kas yra „laikas", tokia problema gali pasirodyti neaktuali. Tikiuosi iliuzija tenkina ne visus.

Sąmonės anatomija

Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti - neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.

Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas - iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).

Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.

Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.

Galima samprotauti taip: per konkrečią dieną žmogus 11 kartų prisiminė tolimesnę arba artimesnę praeitį, buvo atitinkamos nuotaikos ir būsenos prisiminimo metu - linksmas, liūdnas ir t.t. 80 proc. laiko reagavo į dabarties momento situacijas, jas reflektavo. Ir 15 proc. laiko - planavo ateitį. Tai gali būti tiek šios dienos planavimas, savaitės, mėnesio ar viso gyvenimo rėmuose. Jeigu telepatija ne fenomenologinė, realus laikas nedomina, domina tik numanomas mąstymo ir visos sąmonės turinys. Galima bandyti įvertinti ar sąmonė pribrendusi dideliems pokyčiams, sprendimams, ar žmogus patenkintas gyvenimu ir paprasčiausiai plaukia pasroviui, geriau ar blogiau atlikdamas savo funkcijas.

Daug kabliukų galima gauti iš išeinančių sekų, to ką žmogus pasako kitiems, iš elgesio ir iš bendro gyvenimo konteksto. Dažniausiai žmogus sau jautraus turinio neviešina ir šį turinį tenka atgaminti pačiam, naudojant savo analizės priemones, kaip pagrindinį metodą naudojant kontekstą ir žmogaus padėti tame kontekste. Ar situacija jį tenkina, ar jis bet kokiomis priemonėmis bando iš tos situacijos iššokti. Kai žmogus nežino, kad yra skenuojamas, apsaugos priemonių ir klaidinimo nenaudoja, kai žino - į arsenalą įtraukiami manevro elementai.

Apibendrinant tokį sąmonės turinį, galima sakyti kad yra: rodomoji sąmonė, kuri gali būti nukreipta į dabartį ir ateitį; ir kaupiamoji sąmonė, kuri nukreipta į praeitį; valdomoji sąmonė, vykdo susikurtą planą, orientuotą į gyvenimą ateityje. Kaip pagrindą įmant kalbą, šios orientacijos išreiškiamos kalbos gramatiką, o ypač veiksmažodžių laikais. Kai žmogus prisimena praeitį, mąstyme dominuoja veiksmažodžiai, turintys turi būtojo laiko gramatiką; kai reaguoja į dabartį - esamojo laiko; kai apmąstoma ateitis, semantikos centre dominuoja būsimojo laiko formos. Tai gali reikštis tam tikru gramatikos semantikos jausmu, arba konkrečiomis morfologinėmis formomis.

Dėl šios priežasties labai svarbu turėti galvoje visą gramatikos schemą ir slankiojant vaizdiniu slankikliu, nustatyti jį toje galimybės vietoje, kur manoma yra sąmonės turinys. Taigi, pirmiausiai turima pati minties forma, tada gramatinė forma, kuri atspindi, kokia kryptimi nukreiptas mąstymas ir kokią veiksmo laiko struktūra. Tokia yra veiksmo, arba veiksmažodinė dalis.

Tačiau yra ir daikto, struktūros ir veikėjo vaidmenų dalys, kurios pasako kas yra veikiantis subjektas ir kas yra veikiamas objektas. Kitos visos dalys ir vaidmenys tik papildo šią pagrindinę struktūrą. Iš esmės, yra viena substancija, kuri savo viduje sąveikauja su savimi ir šios sąveikos metu išsiskiria sąveikos subjektas ir sąveikos objektas. Todėl savo sąmonėje reikia matyti tokią struktūrą: substanciją kaip vienį; tada substanciją padalintą į individualius daiktus; galiausiai, tarp daiktų vykstančias sąveikas, kurios paverčia juos į veikėjus arba veikiamuosius. Kuriant tokį vaizdinį, nebūtina apsiriboti kokiu nors tikrovės fragmentu, turi būti matomas su pasaulio vaizdiniu susietas visas vienos kalbos žodynas - minimum 100 000 žodžių.

Tie žodžiai turi būti suklasifikuoti į kategorijas, kad lengviau būtų judėti po schemą ir bandyti nustatyti slankiklį toje vietoje, kur manoma yra minčių turinys ir tema. Pavyzdžiui, žmogus dažniausiai prisimena savo gyvenimą, kitų žmonių gyvenimus, vietas, kalendorių, įvykius; toliau informaciją iš knygų, filmų, žiniasklaidos, pavyzdžiui, netiesiogiai žino, kad tais ir tais metais kažkur vyko karas ir pan. Žodžiu, mąstymas dažniausiai pririštas prie žmogaus pasaulio, prie santykių tarp žmonių ir atsiminimuose šie dalykai dominuoja.

Pasaulio dalių kategorijas galima pavaizduoti kaip šioje schemoje:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos6/hiera1.jpg)

Grįžtant prie išeinančių sekų, kurios gali būti pasakytos arba parašytos, žmogus gali naudoti daug sąmonės procesus atspindintį turinį, įvairius psichizmus. Šis metodas ištarmėms suteikia daugiau subjektyvumo. Jeigu visi psichizmai pašalinami ir gaunamas grynas, nuogas, faktinis veiksmas, tai tekstas įgauna objektyvumo įspūdį. Tačiau reikia neužmiršti, kad tokia gramatika ir žodynu galima manipuliuoti, fantazijas pateikiant kaip realybę. Todėl reikia gerai išmanyti gramatikos psichologiją ir nesileisti mulkinamais. Vien tiesioginė nuosaka, būtasis kartinis arba esamasis laikas, atlikties veikslas, negarantuoja, kad tai, kas išreiškiama žodžiais yra tikrovė, nors naudojama tikrovės aprašymo gramatika. Psichizmų iš teksto išėmimas yra galimas klastojimo atvejis, nes didžiąją dalį informacijos žmogus tik „mano", „tiki".

Dar viena pastaba. Visose kategorijose žodynas asocijuojamas su pliusiniais žodžiais, gramatika, minusiniais ir neutraliais. Į tam tikrą dalį galima žiūrėti teigiamai, neigiamai arba objektyviai. Pirmi du atvejai pagrįsti vertinimu, o trečias yra tikrovės pažinimas, kuris turi būti neutralus. Šitie semantiniai lopiniai, dažnai būna tiesiogiai susieti su subjekto ir objekto dydžio vertinimu jų priešstatoje. Subjektas gali įsivaizduoti, kad jis yra daug didesnis už objektą arba objektas daug didesnis už subjektą, visą tai suprantant perkeltine prasme.

Imkime tokias schemas: aš didelis, tu mažas, vertinamas negatyviai - tada sukuriama patyčios, pajuokos būsena. Aš mažas, tu didelis, bet vertinamas negatyviai - sukuriamas monstro, sukeliančio neapykantą ir tuo pačiu baimę būsena. Ir t.t. Galimi įvairūs turiniai ir to turinio deriniai mintyse. Kaip jau galima buvo suprasti, mintys turi ne tik savo pasauliškąjį turinį, bet ir emocijas, jausmus, į kuriuos tos mintys yra įterptos. Todėl norint empatijos būdu suprasti ir atspėti žmogų, turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Kuo mažiau informacijos apie žmogų turima, ir kuo daugiau vertinime spėjama iš formalių galimybių rinkinio, t. y., jeigu jos nesusiaurintos objektyviais faktais, tai darbas būna iš tiesų sunkus. Ir čia tenka naudotis tik bendrąja homo sapiens psichologija, žinant apskritai kaip elgiasi bendrinis žmogus. Tai irgi daug, nes žmogus labai kruopščiai ištyrinėtas.

Empatijos gebėjimas priklauso ne vien nuo metodų žinojimo, bet ir nuo gebėjimo atvaizduoti, susikurti t-sensoriumą (telepatinį sensoriumą). Kai norima pajausti konkretų artimą žmogų, daug informacijos galima gauti paprasčiausiai klausiant žmogaus. Jeigu žmogus nelabai gerai pažįstamas - klausiant tų, kurie pažįsta.

Pats abstrakčiausias kontekstas yra vieta, laikas ir būsena, taip pat praeities bagažas, kuris nuolat išskleidžiamas sąmonėje. Taip pat galima įvertinti ar žmogus daugiau svajoja apie praeitį arba ateitį, ar daugiau konkrečiai veikia ir imasi priemonių, protą ir mąstymą naudodamas tik kaip instrumentą. Toks žmogaus interpretavimas - labai svarbus.

CitataKaip užsiauginti telepatinį lauką?

CitataTam, kad žmogus galėtų suvokti aplinką, aplink sąmonę turi būti tam tikras laukas ir tuo lauku sklindantis signalas. Telepatija yra toks aplinkos pažinimas, kai sąmonė, būdama „čia", žino, kas yra „ten". Tarp čia ir ten įsiterpia informaciją pernešantis signalas, kuris kaip formas parodo aplinkos skeletą. Taip yra todėl, kad nėra visa aprėpiančių signalų ir beveik per 99 proc. aplinkos jie pereina kiaurai, kaip rentgeno spinduliai per kūną - ir parodo tiktai „skeletą".

Pirma „telepatijos" rūšis, šį sugebėjimą suprantant labai plačiai, yra juslinė, turinti savo jutiminį sensoriumą. Jo išskirtinis bruožas tas, kad jis parodo išorę, bet neparodo tikro „vidaus". Žinoma, galima sakyti, kad kūnas taip pat tėra skeletas, o aplink jį esantys nematomi laukai - iškupiūruojami. Bet galima pamatyti ir kiaurai kūną, tada jau skeletu tampa sąmonės substancinė ir energetinė struktūra, vadinama „minčių sankaupomis", kurios yra dar gilesnis branduolys. Paprastai žmogus tokio suvokimo neturi, ir tai vadinama tikrąja telepatija.

Ši telepatija analogiška jutimams tik kitoks objektas ir mechanizmas. Akies gaudomas signalas yra optinės EM bangos, ausies - oru sklindančios garso bangos. Kad būtų galima šitaip „pagauti" mintį, reikia kad nuo jos taip pat kas nors sklistų. Tas kas nors yra tam tikra terpė, kuri perduoda savo sužadinimą, arba signalą.

Telepatijoje gaudomą signalą galima vadinti gnostiniu fotonu, kuris perduoda vidinės minties formos informaciją. Iš dalies, šis principas labiau panašus į garso signalus, nes garsas perduoda įvairius nuo objektų sklindančius virpesius, kurie informuoja apie jų sąveiką su aplinka ir tarpusavyje. Pati mintis nėra forma, kaip masyvaus substancinio individo; greičiau mintis yra tam tikros energetinės struktūros svyravimai, kurie koduoja minčių informacinius turinius, koreliuotus su išorine aplinka, kuri atvaizduojama žmogaus vidinėje dalyje.

Kiekviena sąveika turi būti laukas - sąveika tarp išorinių minčių ir vidinės žmogaus asmenybės taip pat pagrįsta šiuo principu. Kitaip paprasčiausiai negali būti. Kitas klausimas - ar žmogus turi tokį sugebėjimą? Nes tokia galimybė gali būti aiškiai suprantama ir net neprieštarauti jokiai teorijai, bet žmogus gali tokio sugebėjimo paprasčiausiai neturėti, kaip neturi trijų rankų arba sparnų. Tačiau net tokiu atveju galimybė išsiugdyti tokį sugebėjimą yra. Galima mąstyti dviem kryptimis: pirma, rūšinė evoliucija ir jos pagreitinimas genų inžinerija, antra, technologijų sukūrimas, galintis imituoti biologiją technologijomis. Tam reikia: a) smegenyse „užsiauginti" telepatinio lauko šaltinių sistemą, kuri būtų susieta su rodomąja sąmone; b) reikia, kad ši vidinė struktūra dinamiškai sąveikautų su gnostiniais bozonais. Tam reikia struktūrų pakeitimo, ir prie naujų centrų turi būti priderinta visa sena sistema, kad tinkamai cirkuliuotų informacija, ir visur kur reikia būtų perduodami atitinkami morfizmai. Be genų inžinerijos, paprastesnis sprendimas būtų technologijų įterpimas, tačiau reikia mokėti jas integruoti į sąmonę. Analizatoriaus ir morfizmo kūrimo funkciją galėtų atlikti elektronika.

Čia yra dvi galimybės: gali būti jungiama biologija su technologija, t. y., signalas gaminamas ir skleidžiamas natūraliai, tik gaudomas su technoreceptoriais arba mintį galima ištraukti technologijomis, visiems žmonėms sudėjus implantus ir siunčiant informaciją kitam žmogui tokiu pat principu kokiu ji gaunama. Tai nėra natūrali telepatija, ir tokia sistema daug labiau panaši į distopinio pasaulio telepatiją, kur žmogus neturi teisių ir gyvenimo, o telepatija blogąja prasme užkerta visus kelius į išsilaisvinimą. Todėl technologijoms reikia priešintis, genų inžinerijai reikia priešintis, ir vienintelis priimtinas variantas būtų natūrali telepatija, kuri yra kiekvieno gyvo organizmo teisė - turėti efektyviam išgyvenimui reikalingas priemones, ir turėti jas geresnes nei kitų.

Tam reikia ieškoti būdų, kaip šią struktūrą savo smegenyse „užsiauginti", jeigu jos čia nėra natūraliai. Jau sakiau, kad tam turi būti surastas šaltinis ir apie tą šaltinį esantis laukas, pagal analogiją elektrinių krūvių tankiui, aplink kurį sukuriamas elektrinis laukas. Natūraliai smegenyse tai yra vienas iš indukcijos ir moduliavimo kanalų, per kurį žmogaus sąmonei daromas psichotroninis poveikis. Tačiau jis netinkamas telepatijai, nes elektrinis laukas veikia ribotais atstumais ir sąveika įmanoma beveik kontaktiniu būdu, dedant į galvą elektrą valdančius implantus. Turi būti surišti laukai - vienas fermionų, kitas bozonų - kurie galėtų būti į krūvius panašus šaltinis. Negana to, šių laukų ieškoti gali reikti net ne fiziniuose laukuose, kur galimybių mažai, bet gnostiniame pasaulyje, kur veikia visai kiti dėsniai ir į gnostines smegenis galima šią reprezentavimo struktūrą „pritraukti".

---

CitataGalima priekaištauti, kad ugdyti sugebėjimą gali būti amoralu, nes jį galima pritaikyti ir „blogam" tikslui. Šiaip blogam tikslui pritaikyti galima beveik visas pagrindines žmogaus anatomines dalis, pavyzdžiui, ranką, koją arba protą, tačiau niekas nesako, kad koją reikia nupjauti arba telepatui padaryti proto lobotomiją. Tai yra teisė, kurią atimti yra blogis, nes tokių sugebėjimų reikalauja pasaulis, kuriame gyvename. Yra ir dar vienas argumentas. Telepatija kelia baimę, nes žmonių žinojimas apie „slaptus sielos užkaborius" gali būti pavojingas. Bet žmogus daug sužino ir akimis arba ausimis. Dar viena „akis" būtų per daug, nes tada žinotų viską? Viskas ne taip jau blogai. Pirmiausiai todėl, kad telepatija yra pasyvi ir aktyvi. Pasyvi telepatija tik perkelia informaciją, bet nieko nedaro, panašiai kaip akis, su kuria neįmanoma daryti jokio poveikio. Poveikis daromas šiek tiek kitaip. Pasyvi telepatija - nieko blogo, tik reikia susikurti sąmonės teoriją ir užsiauginti analizės ir reprezentavimo struktūrą, kuri gebėtų apdoroti gnostinį morfizmą. Šitaip būtų įmanoma pasiekti kokybiškai naują proverži žmogaus evoliucijoje. Ir visai nesvarbu ar tas proveržis būtų natūralus ar dirbtinis.

Telepatija gali būti įvairių kokybių, priklausomai nuo to, kaip atvaizduojamas turinys ir iš kokios vietos paimama informacija, nes žmogaus sandara sudėtinga ir yra daug informacijos formų ir vietų psichikos hierarchijoje. Nuskaityti galima: a) rodomąją dalį, b) kaupiamąją dalį, c) valdomąją dalį ir d) tą dalį, kuri niekaip nesireiškia, ir kurią galima vadinti „tamsiąja". Žinoma, svarbiausia yra rodomoji dalis, nes čia yra pagrindinis žmogaus centras, ir, mano manymu, čia sukaupiama pagrindinė dominanti informacija. Rodomoji dalis - tai sensoriumas ir kognityviumas, kuriame pasirodo žmogaus proto generuojamas mąstymas. Sankaupos asociatyvinėje hologramoje skleidžia gnostinius fotonus, kuriuos surenka „akies" kristalinės struktūros ir parodo reprezentaciniame lauke.

Kita, kažkiek pavojingesnė telepatija yra aktyvus įsibrovimas, su tikslu daryti įtaką, keisti, priversti ir pan. Tai labai panašu į kalbos naudojimą valdymui per lingvistinių efektorių sistemą. Tarp kitko, kalboje tai nėra draudžiama ir tyčiotis iš kitų galima „kiek nori". Kita vertus, tyčiojimasis pritaikant telepatiją yra žymiai žiauresnis, nes nuo kalbos galima atsiriboti, o telepatinis įsibrovimas veikia kiaurą parą per visas kliūtis. Informacijos nuskaitymas labiausiai domina iš mąstymo ir sensorinės dalies, o įsibrovimo daug dažnesnis tikslas yra užgrobti valdomąją dalį ir pastatyti žmogų į kokią nors keblią ar nepavydėtiną padėtį.

Tokia telepatija, žinoma, turi būti uždrausta, taip pat kaip uždrausta žmogui smogti į veidą, net jeigu gali su kumščiu tai padaryti. Tačiau tai nėra labai aktualu, nes siųsti informaciją daug sunkiau, nei ją surinkti. Minčių sankaupos skleidžia informaciją visomis kryptimis ir padrikai, panašiai kaip fotonų antena. Tad surinkti informaciją gali bet kas, kas tik turi tam priemonių. Šitaip pavyzdžiui, šnipinėjami visi mobilaus ryšio numeriai. O siekiant daryti poveikį, reikia pačiam generuoti signalą, ir pasiųsti jį tik konkrečiam objektui, o tokį dvipusį ryšį užmegzti žymiai sunkiau, nors tai įmanoma komunikacinėje telepatijoje. Todėl pasyvi telepatija - daug dažniau įmanoma arba daug labiau paplitusi. Bet daug pavojingesnės aktyvios telepatijos ne biologinės, o technologinės formos, kuomet žinant visas sąmonės paslaptis ir specialiai pritaikius technologijas, galima lokalizuoti net ir pavienius, lokalius taikinius.

Bet tai jau kriminalinės mafijos sritis, kuri užsiiminėja neteisėtais eksperimentais arba teisėsaugos, kuri vykdo neteisėtas operacijas.

Pratęsiant leidimo/draudimo klausimą, jį galima pasukti ir kitu kampu. Telepatijos išsivystymas reikštų naujos telepatų rūšies atsiradimą. Bet ar tai reikštų, kad naujas žmogus turėtų būti diskriminuojamas, o senas globojamas vien todėl, kad jis - silpnesnis. Tai būtų pažangos stabdymas. Visi turi būti savo vietose, pagal galimybes. Naujos galimybės leistų pamatyti didesnę žmogaus dalį. Ir neaišku kodėl uždangos nuėmimas turėtų būti traktuojamas kaip pavojus? Gal dėl to, kad žlugtų tūkstančius metų gyvavusios iliuzijos?

Ar šias iliuzijas reikia ginti?

---

CitataAkivaizdu, kad norint įgyti naujų psichinių sugebėjimų, reikia psichiką išplėsti. Tai turi būti padaryta visuose lygmenyse, nuo ląstelinio iki kvantinių laukų. Kai įtraukiami ne visi sluoksniai, integracija gaunama ne pilnavertė. Pirmiausiai, T-Sensoriumas gretinamas su jusliniu sensoriumu, nes čia informacija gaunama iš išorės, bet ne iš vidinių resursų. Kitaip sakant, telepatija yra ne antra, bet pirma signalinė sistema, artimesnė juslėms, o ne mintims. Arba taip atrodo bent jau mechanizmo lygyje. Antra signalinė sistema yra kognityviumas, kuris pasikliauja tik vidiniais sensoriumo resursais.

Šis principas rodo, kad telepatinės psichikos viduje vyksta dviejų tipų sąveikos. Horizontali integracija yra dviejų etapų susiejimas: išorės su jutimais, kurie yra jusliniai ir telepatiniai, toliau šie sensoriumai - su antra signaline sistema, kurią apibendrina kognityviumas. Šis vertina tai, kas matoma jusliškai ir telepatiškai arba sujungia kaip žmogus atrodo iš išorės ir iš vidaus. Anksčiau naudojau netelepatinio žmogaus schemą, kur buvo kalbama apie pirmą ir antrą kognityvinius šuolius, sudarančius „pažinimo ratą". Šis ratas išsaugomas ir naujoje schemoje, tačiau jame į mąstymą įtraukiama didesnė dalis žmogaus. Norint įsivaizduoti kaip tai veikia, reikia išplėsti matomo žmogaus dalį, kūno formą pakeičiant vidaus, arba psichikos struktūromis. Tada matysis telepatinis žmogaus vaizdas: su minties formomis, vaizduote, fantazijomis, atsiminimais, planais ir t.t. Visa tai būtų atvaizdavimas to, ką žmogus mato pats. Bet yra ir dar gilesnis pažinimas, atskleidžiantis ir tas žmogaus dalis, kurių jis nemato savo rodomojoje sąmonėje.

Galima sakyti, kad iš dalies tuo paaiškinta ir vertikali integracija, kuri yra telepatijos ir juslinių formų susiejimas į vieną sensorinį vaizdelį, tik papildytą nauja informacija. Galima bandyti dar aprašyti kaip toks susiejimas atrodo fenomenologiškai, iš vidaus. Mintis neturi jokios savarankiškos formos ir nėra užpildyta jokia spalva ar tekstūra. Jos visos yra „bespalvės". Minties perdavimas - panašus. Telepatinis sensoriumas ir vidinės semantinės formos - labai panašios, nes tai bene vienintelė žmogaus psichikos forma, kuria galima atvaizduoti semantinę informaciją. Tai kažkas panašaus į kūno jausmą, kuris patiriamas jį bandant suvokti užsimerkus. Tas „jaučiamas" vaizdas vadinamas „semantiniu kūnu", kurį galima išplėsti vaizduotės pagalba.

Panašiai rekonstruojamas ir kito žmogaus semantinis vidus - ši rekonstrukcija įsivaizduojama kaip neerdvinė beformė forma, savyje galinti pernešti kognityvinę, arba antros signalinės sistemos, informaciją. Šios informacijos pagal schemą integruojamos vertikaliai, ir gaunamas vidumi papildytas žmogaus atvaizdas. Tada šis objektas perkeliamas į mąstymą ir gali būti interpretuojamas.

Pateiktoje sistemoje, be integracijos tipų, pateiktos ir dvi telepatijos rūšys, apie kurias jau esu rašęs prieš tai. Kognityvinė „telepatija" juda nuo proto sugebėjimo link tam tikros paruoštos terpės, į kurią projektuoja kognityvinį modeliavimą ir šis modeliavimas vertikaliai integruojamas su žmogaus atvaizdu jusliniame sensoriume. Šiuo atveju T-Sensoriumas dirbtinis išskirtas plotas, kuriame imituojama telepatinė veikla. To nevadinu tikra telepatija, bet gali būti naudinga pradėti ir nuo to, nes tai moko interpretuoti ir geriau suprasti kitą žmogų.

Kognityvinė telepatija tai nėra faktų žinojimas, nes didžioji dalis įžvalgų pagaminama naudojant kognityvinius abstraktus ir kognityvines fantazijas. Tikros telepatijos kryptis yra priešinga, nes joje turi būti gaunamas tikras išorinis signalas, kuris apdorojamas savo smegenyse, pirmoje telepatinėje signalinėje sistemoje. Tada šis signalas sujungiamas su kitu signaliniu sensoriumu, ir gaunamas papildytas žmogaus vaizdinys. Šis vaizdinys pereina į antrą signalinę sistemą ir čia yra vertinamas, apmąstomas.

---

CitataAišku, tai tik dalis to, kas vyksta ir kas įmanoma. Čia aprašiau tik pasyvią informacijos surinkimo telepatiją. Kaip jau sakiau, yra ir aktyvi telepatija, kurioje naudojami efektoriai ir yra komunikacinė telepatija, kuri naudojama ne skenavimui, bet bendravimui tarp žmonių, telepatų grupėje. Visko aprėpti šiame įraše nesiekiu.

Telepatija gali būti mišri, apjungianti fizinę ir gnostinę branas. Šiame pasaulyje tai, veikiausiai, vienintelis įmanomas variantas, nes pagrįstas dviejų branų sujungimu. Iš fizinės branos ateina informacija, kuri apdorojama ir perkeliama naudojant indukcinę moduliaciją, o gnostinė brana šią informaciją reprezentuoja. Tai reiškia, kad įmanomas ryšys tarp gnostinės ir fizinės branos, kuris sukuriamas žmogaus smegenyse. Šis ryšys yra kolektyvinis procesas, apimantis didelius kiekius kvantų, nes psichika yra makroskopinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį aprašyti galima ne tik makroskopiškai, bet ir mikroskopiškai, naudojant vieną arba kelis kvantus, kaip kvantinio lauko teorijoje su Feynmano diagramomis.

Iš esmės, smegenyse yra psichikos laukas, kuris sudarytas iš šaltinio ir iš jo išeinančių „jėgos" linijų, panašiai kaip elektrodinamikoje, kur žinomas krūvių tankis (q) ir aplink jį esantis elektrinis laukas (E). Psichikos laukas tai tas procesas smegenyse, dėka kurio atsiranda jungtis su gnostiniu pasauliu. Tokio proceso metu žmogus suvokiamas sąmoningos būsenos, nes lokalioje gnostinės branos aplinkoje yra žmogaus psichikos kapsulė. Vystant psichinius sugebėjimus, yra galimybė į gnostines smegenis pritraukti papildomų laukų, kurie sudaro pagrindą telepatinėms reprezentacijoms, į kurias fizinis analizatorius perduoda informaciją. Tai rodo, kad vien sąmonės lauko neužtenka, jis turi būti papildytas smegenų anatomine struktūra, ir analizės procesu, kad induktorius perkeltų atitinkamai gautą ir paruoštą informaciją.

Šį procesą aprašyti galima ir supaprastintai, schemoje atvaizduojant tik vieną ar kelis kvantus, kaip Feynmano diagramoje. Šią schemą interpretuoti nesunku, nes parodomas elementarus principas, kuris yra apsikeitimas sąveikos kvantu. Tas kvantas turi beveik vien bozonų savybes, nors reikia pabrėžti, kad šiame procese aprašomos ne mikrojėgos, bet informacijos perdavimas. Tam, kaip ir sąveikoje jėgomis, reikia apsikeisti kvantais.

Gnostinės branos pusėje, šis procesas vyksta struktūrose, kurias vadinu kompleksais. Čia pasaulis kitoks, nei fizinis ir jo kūnai yra dvasiniai, kuriuose daugiausiai vyksta informaciniai procesai. Gnostinė brana net turi turėti savo „kosmosą", susietą su fiziniu pasauliu už mūsų planetos ribų. Ryšys galimas per abi vietas, bet kaip jau rašiau, labiausiai tikėtina mišri telepatija, kai iš dalies surenkama ir analizuojama informacija per fizinį pasaulį ir iš dalies - dvasinį. Kad tarp jų įmanoma sąveika, rodo gyvūnų psichikos galimybės.

Fizinėje telepatijoje, kurios organas yra akis, reikalingas optinių fotonų šaltinis, kuris parūpintas pasaulio sandaros. Natūralus yra saulė, prie kurios pririšta mūsų planeta, arba įvairūs dirbtiniai šaltiniai, kurie apšviečia kūnus ir jie tampa matomi. Kas apšviečia mintis, kad jos taptų tokios pat matomos, kaip fiziniai kūnai?

Kitur jau esu užsiminęs, kad gnostinių natūralių šviesulių nėra - yra tik ištisinis vienodai pasiskirstęs gnostinių fotonų laukas, kuris gali sąveikauti su minčių sankaupomis ir šios sąveikos metu šiame lauke sukuriamas susižadinimas, kuris pasklinda visoje gnostinėje aplinkoje. Šiuos signalus galima surinkti su savo telepatine akimi ir iššifruoti juose esančią informaciją. Toks yra pasyvios telepatijos principas. Mintis girdi visi, kas tik turi T-Sensoriumą, lygiai taip pat, kaip neįmanoma paslėpti fotonais apšviesto kūno. Tačiau yra ne tik surinkimo, bet ir komunikacijos galimybės, kurios panašios į kalbėjimą, tik reikia sugebėti aktyviai virpinti smegenyse esantį telepatinio centro gnostinį lauką, kad būtų galima paskleisti specialiai užkoduotą informaciją. Tai panašu į balso stygų virpinimą kalbant, kuris yra labai primityvi, mechaninė fizinio pasaulio „telepatinė" komunikacija. Dvasiniame pasaulyje tai yra kvantinio lauko virpesių valdymas.

Telepatinių gebėjimų lygį galima skirstyti į klases, nuo žemiausios iki aukščiausios: „1 klasė" yra visi aukštesnieji gyvūnai, „2 klasė" yra žmogus, nes turi kognityvinės telepatijos galimybes, „3 klasė" yra tikros telepatijos pirma pakopa, ne pagrįsta T-Sensoriumo pirmos signalinės sistemos užuomazgomis ir t.t. Kalbant apie aukštesnes telepatų klases, jos pasiekiamos tik susikūrus naujai, visai kitokios psichikos sandaros rūšiai. Jeigu ją pasiektų žmogus, tai būtų jau ne žmogus, bet kita rūšis…

Ar alternatyva tik pramoga?

Ezoterikų ir konspiracijos teoretikų vienas iš tikslų yra iš tos informacijos, kuri žinoma ir prieinama viešai, išlukštenti informaciją, kurią norima laikyti paslėptą nuo visuomenės. Dalį tos informacijos jie gali žinoti patys, iš savo tiesioginio patyrimo, kita dalis gaunama iš šaltinių ir ja reikia pasitikėti, nes tai gali būti ne tik informacija, bet ir dezinformacija. Žinoma informacija yra faktai, numatoma - tik galimybės. Galimybes taip pat svarbu žinoti, nes jos yra galimi judėjimo keliai ateityje, kuriems reikia būti pasiruošus.

Pažiūrėkime, kaip turi būti dirbama su informacija. Pradėti reikia nuo to, kad ji gali būti suformuluota ir artikuliuota žodžiais, o gali tekti šį darbą padaryti patiems. Tarkime, yra vieši pareiškimai, sprendimai, elgesys ir veiksmai, tam tikri įvykiai, kurie gali rodyti tam tikrus tikslus, siekius. Reikia pasistengti juos aiškiai suformuluoti ir svarbiausia - už deklaruojamo viešųjų ryšių fasado pamatyti tikrus planus. Tai, kas matoma tiesiogiai, kas užfiksuota suvokime yra faktai, tačiau ši informacija ne visada rodo pilna paveikslą. Tai būna tik dalis vaizdo, o kita dalis yra tik kaip galimybė. Kiekvieno žmogaus tikslas šią galimybę susiaurinti iki maksimalaus įmanomo tikslumo, naudojant visas savo žinias ir visą turimą gyvenimo patirtį. Juk kiekvienas žino kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas yra visuomenė, ir tai leidžia daryti pakankamai tikslius vertinimus.

Toliau tenka naudotis šaltiniais, kurie ne visada patikimi, gali turėti savų interesų, gali siekti klaidinti ar kažkuo pasinaudoti. Toliau pamėginsiu paaiškinti, kaip yra vertinamas šaltinis. Jo informacija pagal patikimumą skirstoma taip pat į tiesiogiai patirtą ir gautą iš kažko kito. Tiesiogiai patirta informacija priklauso nuo žmogaus horizonto. Kad jį nustatytume turi būti įvertinta šaltinio vieta pasaulio sistemoje: kiek jis arti prie dominančių uždarų zonų pagal savo pareigas, funkcijas ir kontaktus. Horizontas yra erdvės, tai yra erdvinė galimybė prieiti prie aktualių informacijų, jeigu jis dirba kokioje nors organizacijoje, užima svarbias pareigas ir t.t. Taip pat horizontas yra laiko - jis aprėpia pirmiausiai dabartį, paskui visą praeitį. Ateitis tiesioginio patyrimo neaprėpiama, bet galima žinoti planus - tada informacija gaunama ne iš patyrimo, bet iš šaltinių.

Vieno žmogaus visi horizontai nebūna labai platūs, ypač jeigu jis priklauso žemam sluoksniui, bet jie gali būti išplėsti šaltiniais. Tai reiškia, kad priėjimą žmogus gali turėti ne tik tiesiogiai prie įvykių, bet prie informacijos surinktos kitų. Vadinasi šie du aspektai - žmogaus vieta ir galimybė prieiti prie šaltinių - yra susiję. Visada domina žmonės, turintys priėjimą prie uždarų zonų ir norintys jų informaciją paskelbti visuomenei. Tai yra pavojinga, nes už paslapčių viešinimą galima sumokėti net gyvybe. Priežastis paprasta: priimami į organizaciją žmonės pasirašo neviešinimo pasižadėjimus ir juos perspėja kokios už atskleidimą gresia bausmės, todėl tokie žmonės visada žino ką daro ir kuo rizikuoja. Tačiau kartais informacija būna tokia svarbi, kad žmogus nepaiso pavojaus dėl gero darbo.

Reikia tik pridurti, kad neturėtume įsivaizduoti, kad horizonto klausimas toks paprastas, nes iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus pagal vietą sistemoje negali turėti priėjimo prie informacijos, bet ta informacija gaunama ne per fizinę erdvę, o per vidinį kanalą. Yra tokių žmonių, kurių galvose dėl nežinomų priežasčių atsiranda svarbi informacija. To priežastis paprasta, čia veikia tam tikros jėgos, kurios implantuoja tą informaciją telepatiškai, norėdami likti nežinomais, o tas kanalas tampa tarsi viešųjų ryšių atstovu. Dažnai ši informacija būna su įdiegta pastovaus informacijos viešinimo programa ir žmogus pradeda rašyti knygas, duoti interviu, skleisti žinią per internetą ir t.t. Kadangi čia nėra tiesioginio patyrimo, nors informacija gali turėti ir vaizdų pavidalą, toks kanalas yra paremtas šaltinių horizontu.

Kita vertus, kadangi žmonių, kurie tai daro neįmanoma pamatyti ir įvertinti, informacija tampa mažiau patikima nei tuo atveju, kai iš šaltinių gaunama tiesioginio kontakto metu. Tačiau situacija ne tokia bloga, nes informaciją galima analizuoti, tikrinti, lyginti su kitais šaltiniais, taip pat vertinti pagal tai, ar ji pasitvirtino praeityje. Jeigu yra sėkmingo atskleidimo praeityje faktų, tokio šaltinio informacija tampa daug vertingesne.

Yra dar vienas kriterijus. Kiek žmogus, kuris užsiima ezoterinės ar konspiracinės informacijos atskleidimu žinomas ir garsus. Tai svarbu todėl, kad tokiais žmonėmis domisi potencialūs viešintojai, nes yra suformuota auditorija ir galima lengvai pasiekti didelius skaičius žmonių alternatyviais kanalais specifinei informacijai. Todėl žymesni „šoumenai" linkę  pritraukti šaltinius, ir natūraliai turi išplėstą šaltinių horizontą. Kita vertus, patys jie gali aukšto statuso uždarose zonose neturėti ir patirtis dažnai būna tokia pati kaip ir eilinių žmonių. Kita vertus, auditorija gali būti ir pasipelnymo šaltinis, todėl į tokius „ezoterikus" kreipiasi žmonės, kurie nori pasidaryti reklamą ir uždirbti. Visa tai taip pat reikia turėti omenyje. Įvertinti labai paprasta - reikia žiūrėti į informacijos turinį, jį analizuoti. Žmonės, kurie yra turėję savo patirčių, greitai atpažįsta kas tikra, o kas tėra imitacija.

Visuomenę be abejo domina informacija iš uždarų zonų, nes iš savo pasaulio informacija jie laisvai dalinasi patys. Uždarų zonų tipų nėra daug ir jas visas galima nesunkiai suklasifikuoti: karinės-mokslinės, verslo-finansinės, politinės, religinės. Šios zonos išsisklaidžiusios po visą planetą, bet ypač galingiausiose organizacijose, tokiose kaip JAV, ES, Rusija, Kinija ir tos valstybės, kurios nuo jų priklauso. Taigi patikimi šaltiniai su savo tikrais, neimituotais horizontais yra mokslininkai, politikai, verslininkai, kariškiai. Bet tokių pasitaiko labai retai, nes jie savo gyvenimus su šiomis organizacijos būna surišę visiems laikams ir retai kada nori rizikuoti savo gyvybe. Tačiau vis tiek atsiranda tam tikros grupės, kurios nori nutekinti gautą informaciją. Kadangi to patys padaryti negali, naudojasi „šoumenų" paslaugomis.

Tačiau informacijos šaltiniai - ne vienintelė galimybė pamatyti tai, kas stovi už uždangos. Be faktų galima numatyti ir visas galimybes, kurios išeina iš uždarų zonų. Tas galimybes dažnai išduoda ir jie patys, tik ši informacija būna išsklaidyta ir padrika, ir suformuluoti tikras fiksuotas tendencijas reikia savo protu. Tam reikia sekti pareiškimus, sprendimus, elgesį, veiksmus ir stengtis išsiaiškinti ko visu tuo siekiama iš tikro. Visa tai dažnai būna ekranas, į kurį siekiama atkreipti dėmesį arba kuris naudojamas kaip dūmų uždanga, reikalinga tam, kad kažką paslėptų, užmaskuotų. Dauguma procesų ir įvykių planetoje būna ne atsitiktiniai, bet dirbtinai sukelti ir jie akivaizdžiai išduoda kuria kryptimi bandoma stumti žmoniją.

Tuo domėtis reikia todėl, kad kartu su visa mase stumiamas kiekvienas atskiras žmogus, todėl laiku pamačius spąstus, galima pasistengti jų išvengti. Dažnai pasitaiko, kad patys ezoterikai naudojami kaip dūmų uždanga arba kaip ekranas, kurio tikslas vilioti į spąstus, todėl informaciją labai svarbu atsirinkti naudojant paprastus išvardintus kriterijus. Planetoje vyksta globalinis žaidimas, ir alternatyvi žiniasklaida yra šio globalinio žaidimo dalis.

Imkime tokį ezoteriką D. Wilcock. Kas jis toks, jis pats paviešino savo knygoje „Ascension Mysteries". Viena vertus - tai geras ženklas, nes atskleidė savo biografiją, stengdamasis neklastoti ir nemeluoti. Dažnai viešintojai apsimetėliai, kad padarytų didesnį įspūdį, pirmiausiai klastoja biografiją, kad žinios atrodytų patikimesnės. D. Wilcock motina buvo dainininkė, o tėvas muzikos žurnalistas, pats jis baigęs psichologijos koledžą. Taip pat žinome, kad gyveno nedideliame mieste paprastą gatvės gyvenimą, mokykloje turėjo viršsvorį ir buvo užgaliojamas bendraklasių. Tai kaip žinių šaltiniui - informacija neįspūdinga.

Žinome, kad skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką, rūkė žolę ir gal vartojo ką nors stipriau ir t.t. 22 m. amžiaus baigė koledžą, dirbo psichologu su psichiškai neįgaliais, kol tapo profesionaliu ezoteriku, skaitančiu paskaitas, dalyvaujančiu konferencijose, rašančiu knygas ir vedančiu televizijos laidas. Trumpai tariant, tapo internetine įžymybe.

Iš šios biografijos matosi, kad pats tiesioginio priėjimo prie uždarų zonų niekada neturėjo, tačiau tapo žinomu paskaitininku ir ezoterinių konferencijų pranešėju, susipažino įvairiais žmonėmis, savo sričių žinovais. Galima net tikėti, kad prieina prie slaptų archyvų ir duomenų bazių, kurios prieinamos tik tiems, kurie turi pakankamai aukštą ezoteriko rangą. JAV tokie žmonės turi savo organizacijas, jie nėra padrikai veikiantys, ir jais kaip alternatyviu informacijos kanalu naudojasi tikri informacijų šeimininkai. Todėl atmesti visko kaip prasimanymo - nereikėtų. Nors mąstyti savo galva taip pat neturėtume užmiršti.

Su D. Wilcock ezoterika galima susipažinti jo puslapyje http://divinecosmos.com/

Jo naujausios temos yra alternatyvi Saulės sistemos istorija, senovės ateiviai, slapta kosminė programa, atitrūkusi civilizacija, Antarktidos konspiracijos teorija, ikiadominių žmonių civilizacija ir t.t.

Antroji ezoterinė sistema

© D. Mockus

Ezoterinės sistemos tikslas - išaiškinti tikrovės sandarą, siekiant padidinti sąmonės kokybę tam, kad būtų efektyvesnis, didesnio masto veiksmas tikrovėje. Iš žmogaus perspektyvos, tikrovė turi šviesiąją ir tamsiąją pusę, todėl dalis jos yra suprantančiam valdymui nepasiekiama, nors ji visada veikia iš savo nematomos pusės. Tie reiškiniai, kurių šiuolaikinės teorijos negeba paaiškinti, yra toje anapusinėje pusėje ir kiekvieno tyrinėtojo tikslas - kuo daugiau paslėpto pasaulio ištraukti į šviesą.

Šis ištraukimas įmanomas kaip atitikimas, visada turint galvoje, kad ne tikrovė turi atitikti sąmonę, bet atvirkščiai - sąmonė tikrovę. Vadinasi turi būti siekiama prisiartinti, surezonuoti su anapusybe. Tai galima daryti įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Viena jų yra suvokimas, kita - suvokimo aprašymo kalba.

Tokios kalbos, kurią iš dalies vadinu matematine, pavyzdys yra dinaminiai skaičiai. Dar tiksliau - dinaminio skaičiaus variantas, kuris vadinamas multipleksu, arba dauglypa. Turime išorinių kontinuumų multipleksinę dalį ir vidinių deformacijų multipleksinę dalį. Paprasčiausias pavyzdys yra 2 natūriniai deformuoti dvidimensiai skaičiai, kurie gali turėti susiliejantį arba elastišką sąryšį. Yra skaičius 3 #5 ir 3 #3. Iš jų sukūrus plokštuminį multipleksą, arba dauglypą, turime susieti deformacijas. Jau rašiau, kad jas galima sumuoti viename taške - tai suliejimas, arba atimti - tai elastiškas išstūmimas. Paveikslėlyje tai atrodytų taip.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/multipleksas.jpg)

Tačiau vienetai niekur negali išnykti, jie turi į kažką pereiti ir čia yra tokios galimybės: a) išstumiama į virtualius išorinius vienetus, b) atsiveria papildoma vidinė dimensija. Pavyzdžiui, jeigu būtų ne natūralieji, bet sveikieji skaičiai - perėjimą žymėti būtų galima į neigiamus skaičius. Toks erdvinis multipleksas gali turėti bet kokį skaičių dimensijų.

Visą pirmą dimensiją galima suspausti iki nulio, su maksimalia vidine deformacija. Toks nulis būtų dinaminis nulis, kuris nelygus niekui. Šis suspaudimas iki dinaminio nulio yra singuliarinio kolapso provaizdis, kuris naudojamas visatos atsiradimo iš didžiojo sprogimo modelyje. Singuliaro išsiplėtimas yra visos vidinės deformacijos išstūmimas į išorinį multipleksą, kuriame atsiranda kontinuumų spietinės deformacijos, pradeda formuotis spiečiai, jų kvantai ir kvantų sampynos.

Taip pereinama nuo multipleksinio skaičiaus vaizdinio prie kontinuumų multiplekso, kuris pagimdo šią materialią realybę. Tai galima pavaizduoti tokiu pavyzdžiu:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/k-multipleksas.jpg)

Čia yra fizinės branos multipleksas, kuris singuliaro išsiplėtimo principu suformuoja materialią visatą, kartu su visais kvantiniais laukais. Ši visata plečiasi tol, kol užtenka deformacijose sukauptos energijos ir jeigu jos ne begalinės, plėtimasis turi sustoti. Šios vidinės erdvės, kuriose sukaupta visata ir yra ta tamsioji energija, dar vadinama kvintescencija (quinta essentia - lot. penktas elementas). Antras multipleksas yra gnostinės branos ir kokia jo evoliucija, kol kas nesvarstau. Gali būti viena sistema, o gali būti ne viena. Essencijų gali būti daugiau - sekstascencija, septascencija ir t.t., kurios būtų skirtos paraleliniams pasauliams, jeigu jie yra.

Visata turėtų atrodyti taip - nuo kolapsavusios iki sprogusios būsenos.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/visata.jpg)

Multipleksų išorinėse ir vidinėse programose yra visa informacija, kuri reikalinga šios visatos struktūrų susiformavimui. Tas procesas gali būti daug kartų pasikartojantis, o gali būti vienkartinis atsiradimas, kai visata, atsiradusi iš singuliaro, maksimaliai išsiplečia ir tada sustoja, sukurdama amžiną kosmosą, su daugybe paralelinių pasaulių.

Fizinį, materialų modelį aprašinėja Standartinis modelis ir jis naudoja savo Lagranžiano metodą. Šis variantas tebūna nepaliestas. Tačiau aš papildomai hipotetiškai įvedu gnostinę braną, kuri formuoja gnostinius kūnus, vadinamus sielomis. Jai taip pat reikalingas modelis ir šiam tikslui aš naudoju multiplekso sąvoką. Tačiau modelį be eksperimentinių duomenų sukurti sudėtinga, gal net neįmanoma. Todėl galima tik pasamprotauti galimybių lygyje.

Kokia turėtų būti minimali sistema?

Pradėti reikia nuo kelių kvantų: vieno - per mažai; dviejų greičiausiai taip pat; todėl reikia bent tripletų.

• Makroskopinei realybei, sudėtingos struktūros kūnams reikia - didelės kvantų įvairovės, išpildytos hierarchinės sampynų sistemos iki makroskopinių objektų.
• Jeigu pilna hierarchija neišpildoma, gaunasi tik primityvūs kvantiniai kondensatai, kurie turi per mažai savybių kurti sudėtingas makroskopines sistemas.
• Turi būti pirmo, antro, trečio, lygio sampynos iki atomo-komplekso; cheminis sluoksnis su lentele iki 20-30 tūkst. elementų, kad būtų didelė cheminių savybių įvairovė.
• Būtinas fundamentalus savybių rinkinys: traukimas-stūmimas; jungimasis-skilimas. Sampynos nebūtinai gniužulinės-orbitinės, bet ir gardelinės, su įvairiomis geometrijomis.

Šitaip, pradedant nuo minimalios sistemos, galima sukurti vieno, dviejų, trijų kvantų sampynas, kuriose būtų išreikšti gnostiniai multipleksai, su pavyzdiniais savybių rinkiniais.

Standartinio modelio vandenilio atomas turėtų skaidytis taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/vandenilis.jpg)

Matome, kad kiekvienas kvantas skaidosi į tamsiąją ir šviesiąją dalį, nes kažkokia struktūra matoma eksperimentuose, bet daug lieka paslėpta. Todėl net Standartiniame modelyje, visa materija nėra paaiškinta. Nepaisant to, visi kvantai visuomet veikia kaip pilna struktūra, net jeigu mes apie ją nieko nesuprantame.

Deja kalbant apie gnostinę braną, visi spietinių deformacijų kvantai yra tamsieji, ir be eksperimento - nieko atskleisti neįmanoma. Tačiau galima iš dalies naudoti analogiją. Tarkime, kad gnostinėje branoje turi būti laisvai moduliuojami makroskopiniai laukai, kurie turi informacinę funkciją. Receptoriams reikia šviesos, sielai reikia elektros. Dėl šios priežasties, galima daryti prielaidą, kad jeigu gnostinė brana - išbaigtas pasaulis, jame turi būti ir tokios dalys, vadinasi turi būti kažkokia elektrodinamika, nors ji neprivalo būti tokia pati kaip fizinėje branoje. Gali būti daug elektros rūšių ir daug šviesos rūšių. Tai galima išaiškinti tik eksperimentais.

Kita vertus, pamodeliuoti gnostinio fotono ir gnostinio elektrono multipleksą, visai įmanoma. Jeigu tokie egzistuoja, tai jie būtų vizualinės echolokacijos gnostinėje branoje pagrindas, ir leistų matyti sielas taip, kaip matome fizinius kūnus. Gnostinė brana yra fizinės branos viduje, tad turint tokią juslinę echolokaciją, aplinkoje atsivertų nauja dimensija.

Pažinimo paukštis

Sąryšį tarp šiapusinės ir anapusinės tikrovės galima vaizduoti naudojant gyvybės medžio sefiras tokias, kokias naudoja Kabala. Gyvybės medis yra portalo simbolis, atsirandančio kai tikrovėje kyla subjekto ir objekto dvistata. Yra dvi kryptys: tikrovės Šaltinis sukuria šį pasaulį - tai pirmo lygio subjektas-objektas; sąmonė siekia Šaltinį pažinti - tai antro lygio subjektas objektas. Pažinimas įmanomas per įtraukimą, susitapatinimą, kuris prilygsta maksimaliam priartėjimui; tada padaromas sugrąžinimo veiksmas, kuris save atiduoda Šaltiniui. Gyvybės medis ir subjektinė-objektinė U forma - labai glaudžiai susiję.

Kadangi mano portalas, U-forma, susijusi su pažinimu, mokslu, tai šią sefirų sistemą vadinu pažinimo paukščiu. Pažinimo paukštis turi pamatą, kūną, sparnus, galvą ir tikslą. Centrinė ašis yra kūnas, o sparnai yra tie instrumentai, kurie leidžia judėti į priekį. Pats brėžinys atrodo taip:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/mkabal.jpg)

3 ir 4 yra pagrindiniai sparnai. Matematinis kontinuumas, kuris skaidomas į tris sefiras: kontinuumas, struktūra ir kalba. Kitas sparnas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris turi analogišką trijų sefirų sistemą. Realiame pažinime, šie sparnai veikia kartu, jie sujungiami į vientisą veiksmą.

Kūnas susiskaidęs į dvi atšakas, žymimas 1 ir 2. Pirma atšaka yra gnostinė, apimanti žmogaus vidinį pasaulį, sielą; tuo tarpu antra - yra fizinis pasaulis, to pasaulio reprezentacija išorinėje sąmonėje. Centre yra žmogaus sąmonė, išsišakojanti į laksatą, mąstymą, protą, vaizduotę ir fiksatą, jusles, pasaulio daiktus. Gnostinė ir fizinė brana yra tos tiesioginės anapusinės realybės, iš kurios medžiagos kuriamas kūnas ir siela. Kadangi sujungus visas sefiras gauname skaičių 13, tai Tikslu vadinamas pasaulis yra Šaltinis, pažymėtas šiuo skaičiumi.

Kūno centre yra Aš, pagrindinis sąmonės surinkimo taškas. Visa kita yra Aš apvalkalai, vidinis apvalkalas, sudarytas iš 1 ir 2 bei išorinis apvalkalas, sudarytas iš 3 ir 4. Pirminė tikrovė gali būti reiškiama per apvalkalus, tai objektyvusis variantas, o gali būti reiškiama per Aš - tai subjektyvusis variantas.

Tačiau visos šios struktūros pagrindas yra 0, kuris žymi pirmapradį žmogų. Tai visas pilnas anapusinis žmogus, kuris savo viduje sukuria sąmoningą žmogų ir per šį bando pasiekti pirminę tikrovę. Tai daroma einant per „kūnu" (1 ir 2) vadinamą patirtį, ir per tas sefiras, kurios išplečia kūno galimybes ir sudaro sparnų struktūrą. 0 ir 13 susisiekia per U-formą, apie kurią jau rašiau, kaip tiesioginės pirmapradį žmogų palaikančios energijos įtraukimą. Tai yra žmogaus pamato atsiradimo struktūra. Tada pereinama prie pažinimo paukščiu vadinamos struktūros, kuri šią subjektinę-objektinę dvistatą įveikti bando per sefirų portalą.

Kitaip sakant pirmapradis žmogus su Šaltiniu (0 - 13) tiesiogiai susijęs per U-formą, o sąmonė, sąmoningas žmogus - per pažinimo paukščio sefiras. Žmogaus branduolys yra 1-2-3 - tai laukinio žmogaus sefiros. Kai šios sefiros papildomos sparnais, gauname civilizuotą žmogų - 1-2-3 <> 4-5-6 <> 7-8-9 <> 12. O 10-11 yra anapusinė tiesioginė tikrovė, iš kurios materijos sukurtas pirmapradis žmogus, žymimas 0. Sparnų tikslas yra maksimaliai teisingai išreikšti 10 ir 11 struktūrą.

Be abejo ši schema yra tuščia schema, kuri turi būti užpildyta konkrečiu turiniu, kuris išreiškiamas 6 ir 9 sefiros formomis, kurios žymi abstrakčią kontinuumų ir ekranų kalbą. Tos kalbos turi būti savitos ženklų sistemos. Variantas, kurį šiuo metu bandau vystyti aš yra kontinuumų dauglypos, aprašomos daugiadimensiais skaičiais.

12 yra Aš, žmogaus sąmonės surinkimo centras. Todėl iš brėžinio matosi, kad pagrindinė seka arba ašis yra 0 - 1 - 12 - 13. Tiesiogiai 0 - 13 ne per pažinimo paukštį yra Tiltas. Deja žmogui prie tikrovės lemta eiti aplinkiniu keliu.

Čia yra pagrindinio mano darbo apibendrinimas, kurį pavadinau - Pažinimo paukščiu.

Gyvenimų medis

Šiuolaikinėje ezoterikoje labai populiari sena daugkartinių įsikūnijimų teorija. Pasak šios teorijos, žmogus turi sielą, kuri mirties metu atsiskiria nuo kūno, pereina į tarpinį gyvenimą ir po to įsikūnija į naują kūną. Kadangi anapusinių ir šiapusinių pasaulių yra daug, tai yra įvairių rūšių įsikūnijimai, kurie skirstomi pagal pasaulių, kuriuose įsikūnijama klasifikaciją. Galimi įsikūnijimai žemėje, kitose planetose, kitadimensinėse realybėse, paraleliniuose pasauliuose, bei galimas gyvenimas pagrindinėje sielų realybėje. Visi šie įsikūnijimai kaupiami sielos atmintyje, kurie yra didžiojo sielos proto pagrindas. Šią atmintį ir protą galima pavaizduoti kaip gyvenimų medį, kurio šakose yra gyvenimų filmai iš įvairių realybių. Dabartinis sielos kūniškas gyvenimas vadinamas sielos karūna. Pasibaigus gyvenimui, karūnos informacija pereina į didžiąją sielos atmintį.

Gali kilti klausimas, koks viso to tikslas ir kokia prasmė? Čia prigalvoti daug neįmanoma, nes įsikūnijimais galima siekti vieno - dvasinio augimo, kurio pagrindas yra patirtys ir sukauptos žinios. Į kitą gyvenimą nieko materialaus parsinešti neįmanoma, pereina tik sielos atmintis ir papildytas naujomis patirtimis, žiniomis ir sugebėjimais protas. Dėl šios priežasties, kiekvienas įsikūnijimas laikomas savotišku žaidimu, kurio pagrindas yra laisva valia ir pagrindinis negatyvus principas - laisvos valios pažeidimas. Tiktai yra vienas niuansas. Žemuose augimo lygiuose arba žemo lygio įsikūnijimuose, siela savo visos atminties ir proto naudoti negali, ir turi tenkintis tik proto ir gabumų programa, kuri duota konkrečiai įsikūnijimo užduočiai, nes jeigu disponuotų visu sielos protu, tai žemo lygio pasaulyje nebūtų jokių adekvačių patirčių, siela būtų išaugusi tą pasaulį ir būtų tinkama tik lyderio vaidmeniui. Bet pasaulyje visos sielos lyderiais būti negali, toks pasaulis būtų nefunkcionalus materialioje plotmėje, todėl sielos užsiblokuoja ir mąsto savo įsikūnijusį gyvenimą tik iš apriboti fragmento. Kai patenka į tarpinį gyvenimą, gali savo patirtį apmąstyti visos sielos atminties kontekste.

Imkime gyvenimų medžio įsikūnijimų žemėje šaką. Tarkime kad žmogus žemėje įsikūnijo 100 kartų. Tai kaip vienai planetai aišku yra labai daug ir tie įsikūnijimai apimtų beveik visą civilizacijos istoriją. Tai rodytų ypatingą sielos prisirišimą prie šitos planetos ir tam tikras užduotis, kurias įvykdyti įmanoma tik šiame pasaulyje. Tarkime kad žmogus gyvena šimtą metų, įskaitant ir laiką praleistą tarpinėje būsenoje. Tai 100 įsikūnijimų reikštų 10 000 metų civilizacijos vystymosi istorijos patirtį. Kitaip sakant, į sielos didžiąją atmintį įeitų ir akmens amžiaus įsikūnijimai į pirmykštes bendruomenes, įsikūnijimai primose civilizacijose, naujesniuose laikuose ir visi dabartiniai įsikūnijimai. Patirtys priklauso nuo gauto/pasirinkto vaidmens, nuo įsikūnijimo lygio planetos piramidėje. Nuo to priklauso ar žmogus įgyja maksimalią visos civilizacijos patirtį, su visomis paslaptimis, kurios žinomos tik piramidės viršūnėje ar įsikūnijimai į vidurinę grandį, o galbūt ir pačią žemiausią. Sieloms, pasak ezoterikų, per visus įsikūnijimus tenka patirti daug ką. Pavyzdžiui, šiuo metu planetoje aukščiausio lygio patirtis gali turėti tik keli šimtai sielų. Ir šeši milijardai patiria žemiausio lygio patirtį.

Tačiau bet kokiame lygyje yra savi dėsniai. Pirmiausiai, bet kokiame lygyje galioja laisvos valios principas. Reikalas tik tas, kad pagal šį principą turi žaisti su tomis kortomis, kurios iškrito: kūno kokybė, proto programa, giminės, aplinka, socialinė matrica ir programa ir t.t. Kad galėtų suprasti kokiu principu vyksta šių kriterijų parinkimas, siela turi prisiminti savo tarpinius gyvenimus. O ši paslaptis būna užtamsinta ir žmogus dažniausiai net nežino, kad egzistuoja anapusiniai pasauliai. Savo didžiuoju protu gali naudotis tik netiesiogiai, per pasąmonę, nesuprasdamas iš kur tos žinios ateina. Iš tikrųjų tai akivaizdu, šios žinios ateina iš sielos didžiosios atminties, nes praėjusiuose gyvenimuose, ir ne tik žemėje, daugumai yra tekę pabūti daug kuo ir gauti pačios įvairiausios informacijos.

Be to, yra dar viena savybė, kuri priklauso nuo to, kokiame lygyje siela įsikūnija. Aukštuose hierarchijos lygiuose įsikūnijusi siela turi tendencija riboti, uždaryti, spausti į vidų, statyti į rėmus, o žemuose lygiuose priešingai: rėmus laužyti, veržtis į išorę, sprogdinti sistemą. Tai sielos implozyvumas ir eksplozyvumas. To priežastis - skirtingos užduotys. Žemesnio įsikūnijimo sielos galvoja apie savo ir kitų individualumą, o aukštesnio, apie visumą, apie sistemą. Tačiau toks vertinimas dar ne viskas, nes reikia žiūrėti ir į ką orientuotas pats pasaulis kaip visuma. Ar jo tikslai yra išdėlioti šio pasaulio rėmuose, ar pasaulis orientuotas į anapusinį sielos augimą. Pirmuoju atveju įsikūnijusi siela tik išnaudojama dėl labai žemo lygio tikslų, kurie neišeina iš iliuzinio pasaulio galimybių, o antruoju atveju - orientacija yra į mokymusi pasiekiamą augimą. Tad sprogdinanti tvarką siela dažniausiai tokia tampa tuo atveju, kai uždaroma į žemą, materialistinį pasaulį ir yra ribojamas jos tobulėjimas, nors to tikslas išmokti pamoką per ribojimą ir stoką. Kai siela sprogdinanti yra normaliai orientuotame pasaulyje, tai ji dažnai būna susipainiojusi ir paklydusi. Savo klaidas ji turi įvertinti tarpiniame gyvenime, visos sielos patirties kontekste.

Kaip visa tai pamatyti? Kad gautum tikrus prisiminimus, reikalinga holoplastinė, visas patirtis sujungianti sąmonė. Tačiau yra ir tam tikros technikos, kurios leidžia modeliuoti. Modeliavimo pagrindinis metodas yra gyvenimų medis, kuriame suklasifikuojami visi įsikūnijimai. Tada reikia įvertinti kiek įsikūnijimų kiekvienoje realybėje buvo ir pabandyti atkurti remiantis savo pasąmone gyvenimo istorijas. Pagrindinis standartas yra šimto metų gyvenimas kartu su visais tarpsniais. Reikia mokėti į tuos tarpsnius pažiūrėti iš šalies, kaip į visumą. Visuose įsikūnijimuose būna gimimas, vaikystė, jaunystė, vidutinis amžius, senatvė ir mirtis. Į visus šiuos tarpsnius reikia pažiūrėti iš šono ir pagauti gyvenimo pagrindinės istorijos „siužetą". Pavyzdžiui, jeigu turimas 20 įsikūnijimų kitoje planetoje, kitoje rasėje, tai praktiškai yra iš įvairių civilizacijos laikotarpių 20 gyvenimo istorijų, nuo 100 iki galbūt 1000 metų. Taip, pagal visas kategorijas ir visus įsikūnijimus, jeigu atsimenama arba modeliuojant, galima įvertinti ir tikrą sielos amžių. Nustatyti ar siela sena, patyrusi, koks pagrindinis sielos „charakteris", kokias patirtis pasauliuose siela renkasi ir kokie vaidmenys yra artimiausi. Tarkime yra realybių 9 kategorijos, ir kiekvienai tenka apie 10 000 metų. Tuomet sielos amžius būtų 90 000 - 100 000 metų. Labai senų sielų amžius gali būti skaičiuojamas milijonais metų. Be to, reikia neužmiršti, kad toks skaičiavimas sąlygiškas, nes skirtingose realybėse yra skirtingas laiko suvokimas. Šie skaičiai tik orientaciniai.

Sielos taip pat skiriasi ir pagal įsikūnijimų vietos statistiką. Ar jos labiau vietinės ar labiau ateiviškos, kitokios ir sunkiai prie vietinės realybės prisitaikančios. Jeigu su žmogiško tipo siela sunku rasti bendrą kalbą, gali būti, kad siela šiame pasaulyje gyvena pirmą kartą, todėl jai čia sunkiau susiorientuoti nei kitiems. Taip pat svarbios ir patirtys: jeigu jos aukšto lygio ir patenki į žemą lygį, jautiesi ne savo vietoje, ir atvirkščiai - žemo lygio įsikūnijimai, patenka į aukšto lygio pasaulį, kur patirtys būna rinktinės ir su jomis susitvarkyti siela neturi pakankamai įgūdžių.

Kaip tai patiriama ar modeliuojama, aišku, yra įvairios galimybės. Ne visi teigiantys, kad atsimena savo gyvenimus yra sąžiningi ir daug kas būna paprasčiausiai sumodeliavęs gyvenimų medį ir prikūrę istorijų romano kūrimo principu. Tačiau yra ir kas iš tikro sugeba pajausti visą savo sielos gelmę, naudodami tam tikrų indikatorių iš dabartinio įsikūnijimo sistemą. Pagrindinis kelias į holoplastinę sąmonę yra kelias per sielos karūną, kuri yra dabartinis gyvos sielos įsikūnijimas.

Ką toks gilus ir platus mąstymas duoda? Pirmiausiai išmintį, ramybę, supratimą, kad ne viskas šiame gyvenime prasidėjo ir ne viskas jame užsibaigia, kad yra aukštesnė realybė, kurioje žmogus egzistuoja ne apribotu, bet tikru savo pavidalu ir gali būti kelių šimtų tūkstančių metų amžiaus, t. y., su milžiniška patirtimi.

Labai lengvai susiskaite, galetum panasiu dar parasyti.

Oneiriumas

Klasifikavimo ir bruožų klausimai

Ketvirta signalinių sistemų grupė vadinama oneiriumu. Šis pavadinimas paimtas iš graikų kalbos ir kildinamas iš žodžio, kuris reiškia „sapnas". Tačiau kadangi mūsų kalboje šis žodis turi nusistovėjusį skambesį, dažnai tapatinamą su menkinamu požiūriu, tai pavadinimu pasirinkau kitą žodį. Jis gali skambėti keistai, bet dar keisčiau skambėtų naujadarai iš vietinio žodžio „sapnas".

Kodėl aš noriu pakalbėti apie sapnus? Pirmiausiai, tai įdomi tema, kuri psichologijoje nepakankamai naudojama ir moksle bei buityje - netinkamai interpretuojama. Todėl noriu pateikti savo teoriją, naudodamas signalinių sistemų modelį. Vien jau tai yra naujoviškas traktavimas, nes sapno reiškinys niekada kaip signalinė sistema šalia kitų nebuvo interpretuojamas.

Prieš pradedant gilintis, dar praverstų klasifikuoti signalines sistemas, kad geriau suprastume, kokia oneiriumo vieta visame signalinių sistemų modelyje. Signalinės sistemos yra nenutrūkstamo srauto, kaip juslinis pasaulis ir mąstymas, ir epizodinės, tokios kaip memoriumas (atmintis) arba oneiriumas (sapnavimas). Sapnavimas dažnai būna fragmentiškas ir epizodinis, bet taip yra greičiau todėl, kad susijęs su specifine sąmonės būsena, vadinama miegu. Sapnavimas epizodinis todėl, kad susijęs su specifiniais sąmonės prabudimo momentais, kurių metu įsijungia sapno sąmonė. Kadangi prabudimai epizodiniai, tai ir sapnai įgauna trumpesnių ar ilgesnių epizodų formą. Bet jeigu sapno sąmonė sukeliama kitais metodais (ne miegu, bet meditacija), tai epizodai gali būti pakankamai ilgi ir prilygti nenutrūkstamo srauto signalinių sistemų formatui.

Bet vis tiek įprastai oneiriumas nebūna patikimas ir stabilus, tai yra, kontroliuojamas. Todėl žmonės, neturintys sugebėjimo, dažnai šią signalinę sistemą menkina ir tai atsispindi visuomenės nerimtame požiūryje. Taip yra todėl, kad šiais laikais labai sunku turėti kokybišką miegą, o nuo miego kokybės priklauso sapnų kokybė. Tad tie, kas nori pakelti oneirumo kokybę pirmiausiai turėtų susirūpinti savo miegu.

Toliau, signalinės sistemos skirstomos į visuotines ir asmenines. Visuotinės yra tos, kurios turi bendruomeninę vertę ir yra visuotinai pripažįstamos, o asmeninės turi tik asmeninę reikšmę. Tai priklauso ir nuo požiūrio į sapną, nuo to kaip jis traktuojamas, o tai yra laikmečio kultūros dalykas. Kad ir kaip būtų, šiais laikais sapnai daugiau turi asmeninę reikšmę ir kaip kolektyvo pagrindas - netraktuojami, nes mokslas komunikacinius arba transcendentinius sapnus atmeta, laikydamas, kad jų informacinis signalizavimo statusas visuomenėje - abejotinas. Tačiau sukūrus naują teoriją, naują požiūrį - į oneiriumą gali būti pradėta žiūrėti ir daug palankiau, ne tik kaip į hobio lygio domėjimosi objektą.

Tačiau kad ir kaip būtų, sapnų universalių nebūna, visi sapnai individualūs ir kokia jo reikšmė galima suprasti tik iš asmeninio konteksto - t. y., viso savo gyvenimo.

Ir paskutinis klasifikavimo akcentas - oneiriumas laikomas daugiau vidine signaline sistema, nes jis yra fragmentiškas ir labai panašus į atmintį, atminties epizodus ir vidinius fantazijų arba atsiminimų filmus. Kuo skiriasi sapnas nuo atsiminimo? Pirmiausiai tuo, kad sapno sąmonė kitokia nei atsiminimo būdravimo sąmonė; taip pat, sapne sąmonė labiau panirusi į vaizdinius, labiau su jais susiliejusi ir yra daug gilesnė nei atmintyje; ir paskiausiai, nors oneiriumas panašus į vidinę signalinę sistemą, jis gali turėti išorinės signalinės sistemos bruožų, nors tai pasitvirtina tik tada, kai sapno vaizdiniai išsipildo. Tai yra, mes apie išorinį signalą sužinome po tam tikrų faktų sensoriumo pasaulyje.

Taigi aš savo teorijoje oneiriumą laikau signaline sistema, turinčia ir vidinės, ir išorinės sistemos bruožų. Jis yra epizodinis, nes susijęs su sapninio prabudimo epizodais ir yra kitoks, kitas pasaulis, turintis savo žodyną ir oneiratyvo gramatiką. Bet ši dar nėra sukurta, tad aprašinėti teks naudojant įprastines kalbines priemones.

Sapnų rūšys

Kad suprastumėte mano oneiriumo sistemą, turite prisiminti minties ir vidinio pasaulio struktūros modelį. Yra vienas išorinis signalas, kuris skyla į dvi dalis ir viena atšaka sudaiktinama ir virsta daiktų pasauliu, supančiu žmogų, o kitas atsišakojimas informaciją sumentalina (angl. mind, mental). Šitas mentalinis kanalas yra svarbiausia dalis, kuri formuoja visą vidinį žmogaus pasaulį. Jis yra už sąmonės ribų (pasąmonėje) ir sapnai formuojasi šioje atšakoje. Į mentalinį kanalą dar įeina „vidinės saugyklos" dalis, kur kaupiami mentaliniai įspūdžiai ir sielos atsišakojimas, kuris ateina iš vidinės transcendencijos.

Matome, kad yra mažų mažiausiai trys sapno rūšys, kurios atsiranda skirtingose mentalinio atsišakojimo vietose:

1) vidiniai sapnai,

2) komunikaciniai sapnai,

3) transcendentiniai sapnai.

Komunikacija čia suprantama siaurąja prasme, kaip išorinė komunikacija, nes bendresne prasme - visi sapnai yra komunikaciniai. Vidiniai sapnai yra tie, kurie informaciją semiasi iš vidinių saugyklų, iš visų memoriumų ir abstraktų kaupyklų, ir atspindi asmens bendrinę patirtį. Jie nori jam kažką pasakyti, bet daugiau ne apie kitus žmonės arba pasaulį, bet daugiau apie jį patį. Todėl šio tipo sapnai labiau atspindi vidinę signalinę sistemą, kokia yra nepriklausomas arba kaupiamasis informacijos apdorojimo mechanizmas. Tačiau tai ne vienintelis sapnų tipas, be šio tipo, jų yra dar mažų mažiausiai du.

Komunikaciniai sapnai - jau išorinė signalinė sistema, nors ji epizodinė ir dažnai labai supainiota ir simbolinė, todėl kiekvienas žmogus tokį sapną turi interpretuoti remdamasis savo patirtimi.

Kaip tokia išorinė komunikacija atsiranda? Tai nesunku suprasti, suprantant kaip apskritai sudaryta psichika. Pagrindinis principas yra informacijos filtravimas, siaurinimas ir išrinkimas, kuris reiškia, kad sąmonę pasiekia labai smarkiai apdorotas signalas, bet pačiose prieigose, pasąmonėje, informacijos apimtis daug platesnė. O komunikacinis sapnas signalui informaciją ima kaip tik iš šios vietos. Ir tarus kad pasąmonė žino daugiau nei sąmonė, tai seka išvada, kad sapne gali atsispindėti tai, kas iškrenta iš sąmonės konstravimo mechanizmo.

Žmogaus kūnas turi daug išorinių ir vidinių receptorių. Dalis receptorių informacijos - sąmoninama, dalis visada lieka pasąmonėje. Pavyzdžiui, tokie yra kūno organų sistemų receptoriai. Kūno organus valdo pasąmonė, bet sapnams ši receptorių informacija gali tapti prieinama ir savo simboline forma informuoti žmogaus sapno sąmonę apie gręsiantį sutrikimą, ligą, mirtį ir t.t. Tai taip pat yra komunikacinio sapno rūšis. Arba akies tinklainė, ausies sraigė suvokia daugiau, negu sukonstruoja sąmonė ir gali informuoti apie išorinę tikrovę tai, ko sąmonė nežino, bet kas vyksta arba gresia įvykti. Tai gali būti įvairūs perspėjimai, intuicija ir t.t. Tad komunikaciniai sapnai gali būti paprastieji, kurie kažką komunikuoja apie išorinį pasaulį, bet tai žino ir sąmonė. Čia dažnai būna mišrus vidinio ir komunikacinio sapno tipas. Ir sapnai gali būti pranašiški, kurie informuoja sąmonę apie tai, ko žmogus įprastiniu patyrimu nežino.

Ir trečia sapno rūšis yra transcendentinis sapnas. Kaip rodo pats pavadinimas, jis susijęs su anapusine informacija arba informacija apie šį pasaulį, bet gautą anapusiniais kanalais, per anapusinę sielą. Tai taip pat komunikacija, be to - tai išorinė komunikacija, bet jos esminis skirtumas tas, kad ji apeina įprastinius erdvės ir laiko kanalus, šį pasaulį ir yra „metafizinė". Šie sapnai peržengia įprastinę erdvę ir laiką, šį pasaulį, susieja su anapusinėmis būtybėmis, gali pranašauti ateitį, teikti informaciją apie anapusinius pasaulius ir t.t. Kaip jau galima buvo suprasti - tai rečiausias sapnų tipas, nes tam reikia pakylėtos sielos būsenos, kuri pasiekiama tik po dvasinio augimo. Anapusinės būtybės turi žmogų išrinkti kaip kanalą ir tarpininką, o tam reikia, kad norėtų su juo komunikuoti, o tam reikia būti pakankamo dvasinio lygio žmogumi ir turėti tinkamas charakterio savybes.

Kyla klausimas, kaip patikrinti ar sapnas tikrai komunikacinis arba transcendentinis, nes išoriškai tokią formą gali turėti ir vidinis fantasmagorinis sapnas (o tokie bruožai sapnavimui apskritai labai būdingi). Aš žinau tik vieną būda. Sapnas turi pasitvirtinti ir išsipildyti ir tik po to galima šimtu procentų žinoti, kad suveikė išorinė oneiriumo signalizavimo sistema. Bet ne visi sapnai išsipildo ir dažnai jie būna tik vidiniai sapnai, kuriuose žmogus sprendžia savo vidines psichologines problemas, konfliktines situacijas, realizuoja troškimus bei aistras.

Sapnas ir oneiratyvo struktūros

Dabar pamėginsiu panagrinėti oneiratyvo pagrindinius struktūros bruožus. Pagrindiniai sudėtiniai elementai yra pasaulis, būtybės, erdvė ir laikas. Visi šie elementai gali būti žinomi, nors netikri ir svetimi. Pavyzdžiui, sapnuoti galima savo gimtą miestą arba visiškai svetimą realybę. Labai dažnai atrodo, kad sapnuoji žinomą vietovę, bet suvoki ją kaip nepažįstamą, neįprastą. Žmonės gali būti nežinomi, žinomi ir ne šios realybės. Erdvė ir laikas gali turėti įprastines savybes, o gali būti ir su iškraipymais, tokiais kaip teleportacija arba kelionės laiku. Visada reikia atkreipti dėmesį į santykį, tarp realybės laiko, kuris visada yra „dabar" ir sapno laiko. Sapnas taip pat vyksta „dabar", bet pagrindinio laiko atžvilgiu jis gali būti praeityje, dabartyje, ateityje, neapibrėžtame laike ir svetimame laike. Maždaug taip pat nagrinėjamos ir vietos: jos žinomos, svetimos, neapibrėžtos, fantastinės arba transdimensinės.

Sapnas dažnai būna su keblia situacija ir siaubu. Su tuo susiję prabudimo momentai, kai kebli padėtis užaštrėja tiek, kad žmogus jaučia kad teks susidurti su kažkokia baisia situacija ir smegenys žmogų žadina, kad ištrauktų iš jos sąmonę. Tokie sapnai nėra pilnaverčiai, nes idealiausia situacija, kai sapnas išgyvenamas iki galo be nutraukimo prabudimu, bet tuo pačiu žmogus gerai atsimena ką sapnavo. Tam reikia labai geros kokybės miego ir geros kokybės sąmonės, kurie pasiekiami laikantis tinkamo režimo, mitybos, naudojant geram miegui skirtus natūralius preparatus. Tie, kas sapnuose dažnai prabunda, turėtų stengtis per sąmoningo sapnavimo technikas, sapną pratęsti ir susapnuoti visą „siaubą" iki galo. Tada žmogus psichologiškai apsivalo geriausiai.

Norint vystyti oneiriumą, reikia atsiminti, kad tai yra grupė trijų signalinių sistemų ir kad reikia tobulinti visas tris. Tai pats oneiriumas, kaip priklausoma signalinė sistema; nepriklausomas oneiriumas (atitinka kognityvinį sugebėjimą), kuris yra sąmoningo sapnavimo sugebėjimas, tai yra sugebėjimas pačiam modeliuoti oneiriumo signalinę sistemą ir tiesiogine šio žodžio prasme - kurti sapnus, juose veikti, manipuliuoti prasmėmis, būsenomis, vaizdiniais ir t.t. Ir trečia signalinė sistema, kuri atitinka memoriumą, yra kaupiamasis oneirumas - tai gebėjimas įsiminti sapnus ir juos atgaminti, pavyzdžiui naudojimui analizei su kitomis signalinėmis sistemomis (kognityviumas).

Visa tai priklauso nuo geros smegenų būklės ir nuo mentalinio informacijos atsišakojimo stovio. Ar vidinis pasaulis išplėstas, ar ne; ar jis pakankamo ryškumo ir gilumo, ar susiaurintas ir nuslopintas? Jeigu teisingas pastarasis atvejis, tai pirmiausiai reikia siekti sąmonės apsivalymo ir išplėtimo. Tada galima tikėtis kokybiškos oneiriumo sistemos, net komunikacinių ir transcendentinių sapnų, kurie yra iš tikro pranašiški. Galima pradėti bendrauti su toli esančiomis būtybėmis ir žmonėmis ir gauti informaciją per sapnus. Kaip tai įmanoma? Vienas būdas priklauso nuo to, kad oneiriumas dažnai naudojamas kaip telepatijos nešėjas. Tad komunikaciniai sapnai gaunami per telepatiją tarp žmonių. Bet pačiam ryšį užmegzti - neįmanoma. Žmogus turi siekti, kad jį tokiam ryšiui išsirinktų ir kad per jį kažkas pradėtų komunikuoti. Tai yra vienas iš metodų, pakelti savo oneiriumo rangą į aukštesnį lygį ir iš vidinės signalinės sistemos paversti į išorinę, iš asmeninės - į visuotinę.

Tie kurių sapnai nėra ryškūs ir gilūs, greičiausiai numos ranka į oneiriumo stiprinimą ir bandymą susikurti savo oneiratyvo kalbą. Kitiems tai gali būti ganėtinai įdomu. Bet tai ne tik įdomu, tai ir naudinga, nes oneiriumas yra įvadas į kitą signalinę sistemą, kurią pavadinau transoriumu. Tie, kas nori išplėsti savo tarpdimensinę sąmonę, tai gali padaryti pradėdami nuo sapnų valdymo. Kuo daugiau išvystytų signalinių sistemų valdo žmogus tuo jis dvasiškai pranašesnis, tuo jis turi aukštesnį rangą, o nuo to priklauso ar nori su tavo siela bendrauti anapusinės būtybės.

Todėl tie, kas domisi savo oneiriumo signaline sistema, galėtų pradėti praktikuoti kažką panašaus į Tibeto sapnų jogą. Nekalbant jau apie tai, kad patartina turėti savo sapnų dienoraščius ir kitas specialias pagalbines priemones. Kad kiti nesuprastų, sapno užrašymui galima naudoti savo asmeninę sutrumpinimų arba kodų sistemą, tai pirmiausiai naudojant dėl geresnio atsiminimo.

Kaip kontroliuojama planeta

Masinė kontrolė gali atrodyti ne tokia pastebima, tačiau ji persmelkia visą žmogaus pasaulį ir gyvenime nėra tokių vietų, kurios būtų užtamsintos. Tai reiškia, kad visi pasauliai yra atviri, peršviesti ir neįmanoma nieko paslėpti. Dauguma žmonių tai jaučia, tačiau ne visi supranta, kaip toks skaidrumas pasiekiamas. O principas ne toks jau ir sudėtingas. Tokios galimybės atsirado tada, kai buvo sukurta galinga kompiuterinė technika ir nanotechnologijos.

Nanotechnologijos reikalingos mažyčių sensorių gamybai, kuriuos „pasėjus" tam tikroje teritorijoje, bet kokiomis natūraliomis sąlygomis, ją galima skenuoti, filmuoti ir kontroliuoti. Paprasta filmavimo kamera galėtų būti sudaryta iš 4 tipų nanodalelių:

• apšvietimo,
• filmavimo,
• tarpinių ir
• ryšio.

Jeigu tartume, kad viename milimetre yra visas rinkinys, tai metre reikėtų milijono tokių rinkinių. Jeigu tartume, kad 1 metras iš visų pusių padengia 5 metrus, tai 4 milijonai nanodalelių, galėtų filmuoti 36 kvadratinius metrus. Pagal tokią pat logiką 1 kvadratiniame kilometre turėtų būti 1 trilijonas rinkinių ir šis filmuotų 36 kvadratinius kilometrus (6×6 km). Ryšio dalelės perduotų radijo ryšiu signalą į antenas, jos siųstų duomenis į kompiuterį ir šis rekonstruotų pilną 360° 3D vaizdą. Perdavus šį vaizdą į virtualios realybės akinių sistemą, būtų galima virtualiai stovėti prie bet kokio įvykio 36 kvadratinių kilometrų plote, ir stebėti viską kas vyksta, netgi kištis į procesą, jeigu rinkinys papildytas moduliavimo nanodalelėmis ir galima užprogramuoti įvairius psichotroninius poveikius psichikai.

O dabar įsivaizduokime, kad tokiomis dalelėmis apsėtas visas planetos plotas ir net vietos, kurios yra po vandeniu. Su virtualios realybės akiniais galima būtų filmuojant stebėti bet kokius įvykius planetoje. Aš tokią sistemą vadinu hipostratine matrica, kuri moduliuoja bet kokią aplinką planetoje ir gali bet kokį žmogų patalpinti iliuzijos generavimo laukuose, kurie supainioja sąmonę, suklaidina, išveda iš proto ir nužudo, jeigu to reikia matricos šeimininkams. Angliškai tokia sistema yra vadinama „control grid".

Kita vertus, galimi ir kitokie variantai, kai tokia sistema sujungiama su telepatiniu nuotoliniu žvalgymu ir nufilmuoti vaizdai iš bet kokios vietos planetoje perkeliami tiesiai į žmogaus sąmonę ir jis gauna informaciją realiu laiku apie bet kokį įvykį. Filmavimo kameromis galima paversti augalus, gyvūnus, net žmones, jeigu jie „užkrėsti" tokiomis nanodalelėmis. Dažnai jie to net patys nežino ir patekdami į uždaras teritorijas - filmuoja bei renka žvalgybinę informaciją. Ne gana to, prileidus nanoimplantų į smegenis, galima nuskaityti visą smegenų aktyvumą ir iššifruoti vidinę žmogaus fenomenologiją. Tai būtų psichotroninės nanodalelės, kurios yra integracijos į visą šią kontrolės matricą principas.

Imkime nepraeinamą 108 kvadratinių kilometrų mišką. Šią teritoriją pasėjus nanosensorių matricomis, visa vidinė teritorija galėtų virsti atvira erdve, kurią nufilmavus ir vaizdą apdorojus su kompiuterio algoritmais, būtų galima matyti visą šioje uždaroje zonoje vykstantį gyvenimą. Su holograminiais projektoriais būtų galima suprojektuoti realistines hologramas arba užsidėjus virtualios arba mišrios realybės akinius, stovėti šalia visų dominančių procesų. Toks filmavimas ir transliacija vyktų nenutrūkstamu srautu, visą parą. Kažkada atrodė, kad miškas yra vieta, kur galima pasislėpti, tačiau įvedus tokią sistemą, tai tampa neįmanomu dalyku.

Nežinau kaip tiksliai šis projektas arba matrica vadinama, bet aš vadinčiau HoloSense®. Jeigu nanodalelių prisikaupę vidinėse augalų ir gyvų organizmų struktūrose, tai perduodamos signalą, jos galėtų tas struktūras modeliuoti arba filmuoti ir atskleisti visą organizmo sandarą. Perdavus šią informaciją į smegenis, į telepatinį sensoriumą, žmogus galėtų įgyti papildomą regėjimą, kuris teiktų informaciją apie organizmo būklę. Tokia yra telepatijos, nuotolinio žvalgymo ir ekstrasensorikos paslaptis, kuri dažnai išjuokiama, nesuprantant kokiame pasaulyje gyvenama. Tokie sugebėjimai neduodami bet kam, tačiau yra tokių darbų, kuriuose jie privalomi. Tai nenaudojama šou ir pramogoms, greičiau tai darbo įrankis.

Taigi ekstrasensas yra žmogus, kuris turi integruotą sąmonę ir į savo vidų telepatiškai gauna aplinkos hipostratinius atspindžius, mato vaizdus, jaučia kitokią informaciją. Tokios projekcijos dažnai naudojamos klaidinimui, kai imituojamas su projekcijos ir moduliacijos sensoriais apsireiškimas ir žmogus pamato holograminę iliuziją, vaiduoklį. Tai reiškia, kad „control grid" sistema leidžia į valdomas aplinkas implantuoti hologramines projekcijas ir klaidinti bei gąsdinti žmones.

Su garsu panaši sistema, kuri komerciškai naudojama „HoloSonics" bendrovės (https://www.holosonics.com/). Antenos naudoja ultragarsą, kuris negirdimas ausims, bet oras signalą iškraipo taip, kad po kelių šimtų metrų jis virstą girdimu garsu ir atsiranda „iš niekur". Už šios atsiradimo zonos nesigirdi jokių garsų. Taip pat galima iškraipyti optinį signalą, tačiau kadangi EM bangos su oru sąveikauja silpnai, tai reikia specialių filtrų, kaip holograminėse projekcijose, arba naudoti atspindžio paviršiaus savybes, kaip senoviniame kinoprojektoriuje, kuris sukuria pilną virtualią projekciją tamsoje arba mišrią projekciją su vaizdo ir apšvietimo fotonais. Tokios technologijos naudojamos klaidinimui, apgaulei, dezorientacijai, kartu su filmavimo ir moduliavimo matrica, kuri sukurta į aplinką pasėtomis nanodalelėmis.

Visam šiam tinklui trūksta tik galingo kompiuterio ir dirbtinio intelekto. Dirbtinis intelektas yra programinis algoritmas, o procesoriumi galima paversti tokias pačias daleles, kurios yra išsklaidytos natūralioje aplinkoje ir nėra jokių aušinimo problemų. Galima įsivaizduoti visą biosferą kaip tokį makroprocesorių, kuris natūralioje aplinkoje sąveikauja su kontrolės matrica ir tuo pačiu apdoroja visus signalus. Tai yra HoloSense® matricos esmė, kurios atidaryta yra visa biosfera net iki vidinių psichologinių pasaulių, ir ši biosfera naudojama kaip dirbtinio intelekto makroprocesorius. Šitaip gaunamas sunaikintas natūralus, laisvas gyvenimas, nelikę net natūralios laisvos gamtos, nes su tokia matrica galima pervažiuoti per bet kokį natūralų procesą. Akivaizdu, kad tai galima naudoti geriems darbams ir blogiems, priklausomai nuo žmonių, kurių rankose ši sistema yra.

Tie, kurie skambina pavojaus varpais perspėdami, kad planeta užgrobinėjama patogeninio dirbtinio intelekto, su tikrove neprasilenkia. Pavojus tame, kad ši sistema, implantuota į smegenis, atskiria sielą nuo natūralaus ryšio su Šaltiniu ir aplinka, paverčia neprotingai valdoma marionete, tik išnaudojamu resursu, kuris neturi jokių laisvų, natūralių savo trajektorijų. Žmogaus laisvos valios sunaikinimas būtų labai didelis pralaimėjimas. Pralaimima tada, kai ją pasisavina kiti žmonės, tačiau jeigu tai padaro dirbtinė mašina - tai galima laikyti žmonių rūšies katastrofa. Todėl reikia kurti priemones, kaip neutralizuoti visus patogeninius tokio užgrobimo padarinius ir naudoti tik pozityvius pritaikymus. Žmonija tikrai galėtų persikelti jau dabar į fantastinį pasaulį, bet šis pasaulis uždarytas nuo daugumos žmonių ir naudojamas netinkamais tikslais.

HoloSense® projektas kuriamas/sukurtas aukščiausiose planetos uždarose zonose, kurios svajoja primesti savo absoliučią valdžią ir kontroliuoti žmoniją tūkstančius metų be jokios galimybės pasipriešinti, nes visi uždari pasauliai bus padaryti atvirais ir kontroliuojamais. Pasipriešinimą bus labai lengva nuslopinti, todėl reikia neatiduoti strateginių pozicijų ir neleisti savęs apgauti vilionėmis ir manipuliacijomis, nes gražūs žodžiai ir gražūs planai slepia dažnai žmogui labai nedraugiškus tikslus. Naivumas yra tiesus kelias į pragarą. Reikia tikėtis, kad dar yra nenaivių žmonių, kurie nėra visiškai morališkai degradavę, kuriems rūpi ir kurie gali kažką padaryti.

Ezoterinės sistemos lentelė

Mano darbo pagrindinis tikslas yra viso žmogaus spektro atskleidimas. Šį tikslą skaidau į 3 lygius, kiekvienam kurių tenka 33 proc. darbo. Praėjus visą šį kelią, 33 * 3 + 1 = 100 proc., būtų atskleista 1 dalis iš būtinų 1000 dalių. Susiejus tai su procentais, gautųsi, 0,1 procento darbo. Norint pasiekti 1 proc. reikia įveikti 10 dalių darbo iš 1000, vadinasi 10 tokių ezoterinių sistemų. Nėra abejonės, kad vienas žmogus viso darbo padaryti negali, net jeigu turėtų labai aukštą IQ. Viso žmogaus spektro atskleidimas yra šimtmečių reikalaujantis uždavinys, tačiau noriu prie to prisidėti ir aš, pagal savo atrastus metodus. Bet reikia turėti omenyje, kad holoplastinis, arba pilnas, vaizdas yra 100 proc., o tai ką aš siūlau tėra 0,1 proc. žingsnis. Tai gali atrodyti nėra daug, tačiau tai netiesa, nes atskleidžiama visa privaloma struktūra.

Savo lygius skirstau į 3 horizontus, iki kurių turi būti išplėstas suvokimas. 1 horizontas yra paviršinis, o 2 ir 3 gelminiai. Paviršinis horizontas yra tas sensorinis pasaulis, kuris matomas iš išorės. Jį būtina įsisavinti, nes jis yra pirmo lygio pagrindas. Tačiau ši sistema ne tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Taip yra todėl, kad yra vidiniai posluoksniai, kurie vadinami hipostratomis, ir 1 horizontas turi 3 hipostratas. Tai sąlygiškas terminas, nes visos hipostratos yra sąlyginiame paviršiuje: 1 hipostrata - objektas su dirbtiniais apvalkalais, 2 hipostrata - nuogas objektas, 3 hipostrata - objekto vidinė sandara (anatomija, fiziologija ir psichologija). Paviršiniame makroskopiniame sluoksnyje svarbios tik išorinės formos ir tipologijos. Be posluoksnių yra išoriniai ekstensyvumai, 2 faktiniai ir vienas - galimybių bei dėsnių. 0 ekstensyvumas - tiesioginė juslinė patirtis. 1 ekstensyvumas - technologinių receptorių tinklainė, kuria gali tarnauti įvairūs technologiniai įtaisai ir žmonių organizacija, kuri renka anapus horizonto informaciją ir ją perduoda. Tai žmogiškieji „receptoriai". 2 ekstensyvumas - yra galimybių modeliavimas, pagal patirtį ir dėsnius, surinktus apibendrinant dviejų ankstensių tipų faktus.

Ir tai dar ne viskas, nes kiekvienas ekstensyvumas gali turėti kategorijas pagal integracijos į sistemą laipsnį, nuo žemiausios iki aukščiausios. Kol kas šitų dalykų nesukonkretinu, tačiau reikia tai turėti omenyje. Pavyzdžiui, imkime ankstesniame straipsnyje aprašytą HoloSense® nanoreceptorių tinklainę, kuri filmuoja planetą. Integracija gali būti žemiausio lygio, kai gali filmuoti ir į sąmonę gauti informaciją iš savo asmeninių valdų ir bendrauti tik su artimais žmonėmis. Jeigu priklauso kokia nors organizacija, tai turi aukštesnę tinklainės sensorių naudojimo kategoriją. Jeigu valdai visą valstybę - dar aukštesnę, o jeigu visą planetą - aukščiausią. Imant 0 ekstensyvumą, svarbu tiesioginio horizonto ribose vertinti, kiek joje yra procentų uždarų teritorijų ir kiek atvirų. Paskutinis 2 ekstensyvumas apima viską, kas neįeina į tiesioginio patyrimo ir technologinio patyrimo sferą, ir jį galima išplėsti iki visos visatos, bet tik galimybių ir dėsnių principu. Vadinasi, kiek jis suprantamas priklauso nuo 0 ir 1 ekstensyvumo patirties ir mokslinių metodų.

Visa šita sistema atsispindi ir aukštesniuose horizontuose. 2 horizontas yra fizinė brana, materialus pilnas pasaulis, kurį turėtų atskleisti holoplastinė šio pasaulio teorija. Dabartinis standartinis modelis atskleidžia tik nedidelę šio pasaulio dalį. 2 horizonto posluoksnių neatskleidinėsiu, nes tai yra technologiniai dalykai, o tokiais sprendimais dalintis negaliu. Tuo tarpu ekstensyvumai lieka tie patys trys. 0 ekstensyvumas apibrėžiamas 1 horizonto tiesioginės patirties, ir jis yra nulinis net tuo atveju, jeigu patirtis gaunama tik matuojant matavimo prietaisais. 1 pirmas antro horizonto ekstensyvumas apima visus faktus, kurie gaunami iš anapus, 2 ekstensyvumas yra modeliuojamas ir skaičiuojamas mokslinėmis formomis. Apibendrinant, galima sakyti, kad šis horizontas yra pirmas gelmės pasaulis, kurio viduje yra nematoma makroskopinė ir mikroskopinė fizinės medžiagos sandara. Hipostratos ir kategorijos čia svarbios dėl to, kad fizinė brana irgi nėra vienalytė, yra tam tikras spektras ir tą spektrą galima skaidyti į smulkesnius posluoksnius.

Ir daugiausiai problemų yra su 3 horizontu, nes jis mažiausiai ištyrinėtas ir net oficialiame moksle neturi savo atitikmens. 3 horizontas yra svarbus, nes jį įvaldžius, galima matyti žmogaus mintis ir netgi sielą. Tai trečias gelmės pasaulis, kuris įeina į viso spektro teoriją, ir norint ją užbaigti šį pasaulį privaloma pažinti. 3 horizonto struktūra analogiška žemesnių horizontų struktūrai. Yra hipostratų, 3 ekstensyvumų ir ekstensyvumo kategorijų sistema. Nors telepatija egzistuoja visuose horizontuose, 3 horizonto telepatija yra tikra, gilioji telepatija, kuri apima ir transdimensinį pasaulį, kurį vadinų transoriumu, esančiu vidinėje sąmonės kryptyje, bet anapus horizonto. Šios sistemos įvaldymas įmanomas tik pasiekus mano nustatytą 3 lygį, kuris priartina prie žmogaus spektro užduoties holoplastinio taško (h-taško).

Toliau, pagal šį modelį galima sukonstruoti rangų sistemą. Iš viso turėtų būti 9 stambūs rangai, nuo 9 iki 1, ir pagal lygius šiuos dar galima suskirstyti į 3 klases. 9 rangas yra žemiausias rangas, kuris apima tik 1 horizonto pirmą ir antrą hipostratas, 0 ekstensyvumo pirmą kategoriją, 1 ekstensyvumo pirmą kategoriją, ir 2 ekstensyvumo žemiausią išmanymo laipsnį arba visišką neišmanymą. Prieš tai rašiau straipsnį apie Šliogerio filosofiją ir ten parašiau, kad nepritariu Šliogerio filosofinei programai. Čia galiu tiksliau paaiškinti kodėl. Todėl, kad mano aprašytame kontekste, pagal Šliogerio filosofiją galima būti tik 9 rango žmogumi, tai yra pats žemiausias ir silpniausias rangas. Iš esmės, tie, kas gyvena šliogeriniame pasaulyje yra 3 klasės visuomenė, kuri yra piramidės apačioje.

Galima būtų atsakyti, kad žmogaus regos echolokatorius vienintelis natūralus suvokimo prietaisas, vadinasi prie jo ir reikėtų pasilikti. Bet reikalas tas, kad egzistuoja gilieji pasauliai ir jų atžvilgiu vien dėl užsispyrimo likti aklais - neišmintinga. Todėl gelmininkai kuria dirbtinius hipostratinius echolokatorius, naują sensoriumą ir siekia atidaryti naujus pasaulius. Dirbtinės akys į tamsiuosius pasaulius - nėra joks nusikaltimas. Hipostratiniai echolokatoriai parodo fizinio kūno tikrą aplinką, su visais tamsiaisiais sluoksniais ir net sielos pasaulį, kuriame egzistuoja tikras žmogus su savo mintimis ir vaizdiniais. Norėtųsi paprieštarauti, kad tai turi būti užverta visiems laikams, tačiau esant tokiai galimybei, ja vis tiek bus pasinaudota ir daug geriau, kai ja naudojasi protingai protingi žmonės.

Žinoma, aukšti rangai pasiekiami sunkiai. Mano 3 lygiai, kaip jau minėjau tėra 0,1 proc. viso reikalingo darbo. Tačiau galima aukštą rangą pasiekti ir mano atvertais metodais. Aukščiausia galimybė 1 rangas, su aukščiausiomis kategorijomis yra dievo situacija tiek žinių, tiek veiksmo prasme. Bent jau tai bus įmanoma, kai bus pasiektas 100 proc. viso spektro. Vadinasi, jeigu mano trys lygiai yra 1/1000 dalis, tai tokiame lygyje save gali laikyti 0,1 proc. dievo. Aišku, šis žodis tik pavadinimas, kuris reiškia labai dideles žinias ir dideles praktines galimybes. Tos praktinės galimybės vertinamos ne pasiekusių šį lygį žmonių, bet ankstesnių žmonių atžvilgiu. Visiškai nenoriu, kad ši sistema patektų į kokias nors vienas purvinas rankas, todėl šią sistemą darau atvira ir prieinama kiekvienam norinčiam.

Dar noriu sugrįžti prie Šliogerio klausimo. Paviršinis horizontas taip pat svarbus, nes modeliuojant didelius antro laipsnio ekstensyvumus, pagrindinis informacijos šaltinis yra 0 ekstensyvumo šliogerinio paviršiaus patirtis, kaupta per visą gyvenimą. Juo galima modeliuoti net 30 vietinių galaktikų spiečius, su visomis paviršinių civilizacijų savybėmis, nes 0 ekstensyvumas apibrėžia visus pagrindinius sąveikos su aplinka modelius. Juos žinome iš savo tiesioginio patyrimo. Bet čia modeliavimas tik 1 horizonto rėmuose, kur nėra jokių reikšmingų technologijų. O šių modeliavimui reikia 2 ir 3 horizonto žinių.

Tai, ką aš čia aprašiau, yra pažinimo, valdymo ir nuotolinės žvalgybos pagrindinis principas, sutrauktas į vieną lentelę.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/rangai.jpg)

Paaiškinti šios sistemos paskirtį galima labai paprastu paaiškinimu. Imkime kokį nors savo pasaulio įvykį. Kiekvienas horizontas ir net kiekvienas šios lentelės langelis turi savo to įvykio interpretaciją, išdėstytą pagal tikslumo laipsnį. Vienaip visus įvykius aiškina turėdami tik 9 rango informaciją, ir visai kitaip - iš pirmo rango perspektyvos. Ir šis teisingumas tuo didesnis, kuo procentas arčiau holoplastinio 100 proc. vaizdo. Deja mano sistema yra tik 0,1 proc. Tačiau noriu, kad ateitų kiti ir pratęstų. Tam reikia atsinešti aukštą IQ.

Šliogeris: paviršininkai ir gelmininkai filosofijoje

Šliogerio kaip filosofo karjera apima daugiau nei 27 metus ir visą kalną prirašytų filosofinių kūrinių. Jų žanras įvairus: nuo dienoraštinių įrašų rinkinių iki programinių veikalų ir monografijų. Šiuos kūrinius skaitau maždaug nuo 1992/3 m. tad noriu parašyti apie tai kelis savo žodžius. Noriu iš karto pasakyti, kad Šliogerio filosofinei programai nepritariu, bet esu sau radęs daug įdomių ir vertingų dalykų. Pradedant nuo tokių vadovėlių kaip „Transcendencijos tyla", monografijos „Alfa ir Omega", bei programinio veikalo „Niekis ir esmas" ir baigiant filosofijos apologijomis „Filosofijos likimas" ir „Kas yra filosofija?", bei įvairiais straipsnių rinkiniais.

Savo filosofijoje Šliogeris stengiasi atlikti du veiksmus: ištraukti protą iš tikrovės gelmės, transcendencijos ir išplėsti jį paviršiuje, apsiribojant tik tiesioginio patyrimo pasauliu. Jo manymu, kiti filosofai buvo/yra per daug įlindę į gelmę, į daiktų, tikrovės vidurius, todėl nemato pačios tikrovės, kurią jis asocijuoja su paviršiumi. Todėl, jo manymu, žmogų reikia iš to vidaus ištraukti ir pastatyti priešais patį, tikrą daiktą. Tačiau šitaip pastatytas žmogus turi būti apribotas/apsiriboti, kad ištemptas iš vidurių nepabėgtų anapus horizonto. Abiem atvejais sunaikinamas tiesioginis susitikimas su daiktišku paviršiumi, todėl yra filosofo klystkelis. Gelmėje arba toliuose, jo manymu, nėra ko ieškoti.

Tai yra pati pradžia, pagrindinė Šliogerio idėjos santrauka. Pradėjau paminėdamas, kad šiai programai nepritariu, nes šį paviršių laikau, savo terminologija, realino iliuzija, ne tikru pasauliu. Kad būtų galima suprasti kodėl įvyksta toks išsiskyrimas reikia žinoti filosofijoje egzistuojantį filosofinių tipų skirstymą į paviršininkus ir gelmininkus. Šliogeris yra tipiškas paviršininkas, vienas iš nedaugelio filosofijoje. Net vadinamieji fenomenologai, iš tikrųjų, perima daug gelmininkų bruožų. Gelmininkams būdinga tai, kad jie peržengia, transcenduoja ribą, naikina paviršių, nes nelaiko jo tikru pasauliu. Juslinis daiktas, tėra akių kūnas arba semantinis/taktilinis kūnas, pririštas prie prisilietimo juslės. Tačiau šis pasaulis tėra vaizdinys galvoje, o tikras daiktas yra anapus šio tiesioginio jusliškumo. O filosofija turi siekti to, kas tikra, todėl atsiranda gelmininkai, kurie šio tikrumo ieško gelmėje, daikto nematomoje šaknyje.

Kokiais būdais savo tikslų siekia ir vieni, ir kiti - pasakyti nesunku. Paviršininkai yra fenomenologai, kuriuos domina tai, kaip esinys, daiktas pasirodo pirmiausiai akims. O tai gelmininkams tėra „akių kūnas", kuris yra tik akyse ir niekur daugiau neegzistuoja. Todėl jie sprendžia problemą kaip pamatyti tikrą daikto kūną ir atsakymą suranda logikoje bendrąja prasme. Todėl gelmininkai yra logikai.

Šliogerį būtų galima pavadinti fanatišku paviršininku, o tie kas paviršių laužo laikomi naikintojais ir griovėjais, net jeigu daro tai tik savo galvoje. Pasak filosofo, kaip tik nuo to viskas ir prasideda. Filosofijos raida tokia: a) išlipimas į paviršių, b) paviršiaus praktika (meninė, estetinė), c) paviršiaus teorija (filosofinė). Tai nepragmatiškas ir nenaudingas santykis su daiktiškąja aplinka, bet tuo pačiu ir tikro filosofo, paviršininko, idealas.

Šliogerio filosofija yra programinis karas visiems gelmininkams ir jų „filosofijoms". Kaip jis su gelmės trauka kovoja? Vienas būdas - juslinio paviršiaus suabsoliutinimas, substancializavimas. Aš šį pasaulį vadinu fiksatu. Tai kas yra anapus yra nepasiekiama, niekaip neišreiškiama būtis. Daiktas yra būties fenomenas. Pati gelmė - tuščias vaizdinys ir filosofas turi savo dėmesį ištraukti į paviršių, prie fenomeno. Kitas veiksmas - vidinės krypties sunaikinimas iškėlus hipotezę, kad šioje vietoje yra anti-substancijos vieta, kurią jis vadina Niekiu. Žmogus atsiranda iš šios anti-substancijos ir pats kaip sąmonė, kaip siela, kaip dvasia - yra anti-substanciškas ir priešiškas fenomenui. Pasak Šliogerio, viskas, kas yra viduje - yra šios anti-substancijos čiuptuvas, todėl absoliutus blogis. Iš šios vietos negali ateiti nieko gero. Todėl, kadangi žmogus pats yra šis Niekis, jis pasmerktas būti amžinu blogiu, jeigu tik pabėga nuo paviršiaus į vidines užhorizontines erdves, arba jeigu leidžia Niekio limfą į juslinio daikto vidurius.

Kokios struktūros iš tikro daiktų sluoksniuose sukuriamos sąmoningos perspektyvos, paaiškinta mano įrašuose. Galima remtis net ir tuo paprastu pažinimo ratu, kuris sudarytas iš dviejų kognityvinių šuolių į vidų ir į išorę, ir šio rato sukauptos asociatyvinės hologramos, kurioje renkama informacija senso-kognityvinei sintezei, kurią galima projektuoti tiek į paviršių, tiek į gelmę. Tai yra natūrali sąmonės ir proto veikla, kurią Šliogeris siekia apriboti iki maksimumo. Jo idealas yra pirmo kognityvinio šuolio pati pradžia, kurioje pasiliekant apribojamas įtraukimo veiksmas, o paskui šio įtraukimo grąžinimas daiktams. Taip natūraliai žmogus pažįsta pasaulį, bet todėl paslepia daikto paviršių, išmargina jį reikšmėmis, aprengia reikšmių drabužiais. Deja tame aš nematau jokio laimėjimo, nors tokį variantą galima naudoti kaip vieną iš metodų.

Gelmininkai naudoja loginius kontinuumų konstruktus ir sujungia juos su daiktų viduriuose esančiu natūraliu laksatu, žmogaus vaizduotės minkoma terpe. Šliogeris pasakytų, kad tokia sąmonė yra nešvari sąmonė ir ją reikia valyti, panašiai kaip tuščios sąmonės meditacijoje, arba tuštumos meditacijoje. Tačiau mokslininkų pavidalu gelmininkai nesitenkina tik vaizdiniais ir schemomis ir pereina prie veiksmo, kuris vadinamas materializavimu. Pats žmogus kaip kūnas irgi yra gelmėje ir gali daiktus judinti kaip tik šioje vietoje. Tada stebi kokia daikto reakcija, kokią fenomeninę struktūrą turi šių susidūrimų įvykiai. Tada šiuose fenomenuose ieško anapusinės logikos. Kai logika suprantama, pasidaro įmanomas gelmės materializavimo veiksmas. Tai yra būties arba anti-substancijos pavertimas kažkuo, pozityvia substancija.

Šios struktūros ir perskyra atsispindi visoje istorijoje ir reiškiasi kaip paviršininkų ir gelmininkų kova. Tai vyksta ne vien filosofijos forma, pats žmogus vystosi nuo paviršininko, prie gelmininko ir atgal. Pirmieji paviršininkai yra laukiniai, gyvenę išoriniame pasaulyje, be kalbos ir be Niekio. Po jų, kai atsiranda kalba ir kultūra, sukuriamas mišrus variantas, pradedama judėti vidaus kryptimi. Tai yra kultūros žmogus. Visiškai vidiniame pasaulyje įsipainiojęs ir jokios išorės nematantis yra technolaukinis, gyvenantis simuliacinėje realybėje, pagamintoje iš niekio falsifikato, kuris atrodo kaip simuliakras. Taigi vidaus-išorės dvistatoje galimos trys būsenos: dvi išorinės ir kraštutinės,  bei geriausias variantas, turintis sankirtos konfigūraciją. Žmogus turi šiek tiek pasiskolinti iš išorės, šiek tiek iš vidaus ir stovėti Tarp, tarpinėje būsenoje, neperžengdamas ribos ir saiko.

Istorija tokia schematiška, aišku, nebuvo, bet tai pagrindinė struktūra, kurios bruožus galima įžvelgti visuose didelio masto kultūriniuose civilizacijos reiškiniuose. Šiuo metu dauguma žmonių yra antro tipo laukinio stadijoje, jeigu vidinę simuliaciją laikysime laukiniškumo požymiu. Mano požiūriu, toks vertinimas per daug radikalus, negana to - jis neproduktyvus, net visuomenei pražūtingas. Jis yra pažangos, vystymosi, tobulinimo priešybė. O kaip sako F. Nietzsche: kas pastoviai nesivysto pirmyn, tas smunka. Neveltui F. Nietzsche yra vienas iš radikaliausių gelmininkų, su kuriuo mano tyrimai taip pat šiek tiek susiję. Kodėl Nietzsche man artimesnis: todėl, kad nekūrė jokių klaidinančių anti-substancijos teorijų ir vadino vidinę kryptį, tą substanciją, kuri čia atsiveria - valia. Šliogeriui, valia=niekis, niekis=naikinimas, naikinimas=blogis. Vadinasi tokio žmogaus sukurtas pasaulis savo šerdyje yra „blogas", ir iš to kyla prigimtinis jo ir pasaulio nihilizmas.

Nuo nihilizmo gelbėja fenomeno paviršius, fiksatinis realinas, kuris suformuojamas iš informacijos egzistenciato kapsulėje, kurią vadinu šviesos arka. Šis pasaulis yra netikras, iliuzijos pasaulis. Realino formos nėra aukščiausia vertybė, ir vertomis laikomos net tos būsenos, kurios savo esme yra priešingos egzistenciatinėms. Jeigu būtų kitaip, tai reikštų žmogaus neleistiną susidievinimą, kuris primeta anti-substanciniam daiktui žmogaus sąmonės formą. O daiktas to nepriima, nes jis yra visiška svetimybė, o paviršius yra stipriausia žmogiškumo forma. Žmogus tėra rūbų dizaineris ir siuvėjas ir tuo didžiuojasi.

Nietzsche: anapus vaizdo ir veiksmo

Pirmą kartą į rankas F. Nietzsches kūryba lietuvių kalba man pateko 1991 m., kai buvo išleisti rinktiniai raštai. Po to pradėjau skaityti rusų kalba viską ką sugebėdavau gauti ir galiausiai atėjo eilė vokiškai leistam raštų rinkiniui, kurį sudaro 15 tomų. Nebuvau labai atidus F. Nietzsches filosofijos studijuotojas, bet tam tikros bendros formos užsifiksavo. Užsifiksavo ir tai, ką pats Nietzsche norėjo užfiksuoti savo raktiniais žodžiais, ir tai, ką sugebėjau išgliaudėti tarp eilučių.

Prieš tai, rašydamas apie Šliogerį, filosofus suskirsčiau į du tipus: vienas jų yra paviršininkai, o kitas - gelmininkai. Imant moderniąją filosofiją, Nietzsche yra vienas iš geriausiai man žinomų gelmininkų. Nors šis skirstymas labiau tinka pažinimo filosofijai, tačiau pagal dvasią filosofus šiuo principu lengva suskirstyti net tuo atveju, jeigu pažinimo klausimai nebuvo jų pagrindinė tema. Tai, kad Nietzsches tikslas yra „anapus" galima nujausti pavadinime „Anapus gėrio ir blogio". Žinoma, šis anapus yra ne pažinimo, bet moralės ir vertinimų srityje. Tačiau jau vien šis pavadinimas rodo, kad nusistovėjusiu priimtu paviršiumi jis nesitenkino, ir nesitenkino ne tik moralės, bet ir kitose srityse.

Net galima sakyti, kad šis žodis, „anapus", yra programinis Nietzsches žodis, kuris buvo veiksmas, turėjęs pradėti visų šiapusinių stabų saulėlydį. Įveika, anapus, saulėlydis yra kertinės F. Nietzsches sąvokos, dėl kurių jis į istoriją įėjo pirmiausiai griovėjo įvaizdžiu. Klausimas - ką jis norėjo sugriauti. Pomirtinis veikalas „Antikristas" atsako į šį klausimą: krikščionišką Vakarų civilizaciją. Vakarų civilizacija, visi žinome, pastatyta ant dviejų pamatų Antikinės graikų civilizacijos ir krikščionybės, paremtos „Naujuoju Testamentu". Pasak Nietzsches, krikščionybė buvo pats pražūtingiausias įskiepas, už kurį atsakinga Romos imperija, kuris beveik sunaikino tą dalį kamieno, kuris išauga iš senovės Graikijos. Nietzsches tikslas buvo paruošti dirvą šios klaidos ištaisymui - per filosofiją.

Tai žinoma nėra viskas, nes šio vokiečių filosofo kūryba labai plati, joje galima surasti labai daug įvairių idėjų užuomazgų. Tačiau tai - vienas pagrindinių akcentų, kuris eina per visą jo kūrybą. Anapus, tai anapus krikščioniškų idealų iliuzijos, anapus krikščioniškos metafizikos. Tam tikra prasme, šis anapus reiškia ir grįžimą į „šiapus", tačiau šis šiapus - tikrai nėra Šliogerio šiapus, nes Nietzschei fenomenai šiapus juslinio horizonto buvo menkavertės sąmonės iliuzijos, o žmogaus tikrosios šaknies, jis ieškojo anapus sąmonės ir šią vidinę gelmę vadino valia ir vėliau dar tiksliau valia viešpatauti (der Wille zur Macht). Nietzschei „šiapus" nėra daiktų paviršius, jo filosofijoje nėra jokio estetizuoto grožėjimosi daiktams žmogaus pasiūtais drabužiais.

Atrodo, kad Nietzsche griaudamas metafiziką išsuka iš gelmininko kelio, tačiau tai netiesa, nes jis tik pašalina „dangaus pasaulį" esantį vaizduotėje ir bando pakeisti jį tikru „anapus", kuris atsiveria čia ir dabar jusliniame pasaulyje ir vidinėje psichikos dalyje. Jis siekia peržengti mintį ir daiktą, surasti jų gelmę ir suteikti jai filosofinį pavadinimą, kurį skolinasi iš jaunystėje skaityto Schopenhauerio. Tai jau minėta valia ir valia viešpatauti. Tai psichologizuotas pavadinimas ir jis gali sukelti klaidingą įspūdį, kad Nietzsche sužmogina, supsichologina tikrovės gelmę, tačiau interpretacija turi būti daugiau ontologinė. Valia tai tam tikra substancija, kuri savo aktyviuoju aspektu kažkuo, bent Nietzschei, primena psichologinę valią, todėl jis šį terminą ir skolinasi, paversdamas metafizine realybe.

Pabandant susieti šį literatūrinį suvokimą su mano sistema, kurioje išskiriu dvi realybes vadinamas fizine ir gnostine brana, valia - tai gnostinės substancijos ir tam tikra prasme fizinės substancijos, esančios anapus fenomeninio pasaulio, pavadinimas. Nietzschei atrodė, kad šios substancijos svarbiausias bruožas yra siekimas, troškimas, kuris nukreiptas į kitą substancijos savybę, kurią jis vadino galia. Valia viešpatauti yra galios siekimas. Ar teisingai filosofas įsivaizdavo šią pamatinę realybę, ar klaidingai - kitas klausimas. Galima tik užsiminti kaip fizikai aiškina formulėmis pamatinių substancijų, esančių už fenomenų pasaulio, savybes. Pagrindinė sąvoka yra ne galia, bet energija, nors kita vertus šios sąvokos formulėmis yra lengvai susiejamos. Lagranžo judėjimo lygtis energiją susieja su jėgos sąvoka, jėga susieta su darbu, o darbas atliktas per laiko vienetą yra galia. Galia ir jėga Nietzschei buvo daugmaž sinonimai, tik pirmas žodis - platesnis, o antras siauresnis.

Taigi kūnų pasaulyje pirmiausiai turime reikalą su fizine jėga, ir ją suorganizavus į socialines formas - galia. Bet jis taip pat nujautė, kad gnostinėje substancijoje turi būti ne kitaip, ir kaip šios energijos-jėgos-darbo-galios čiuptuvą jis interpretavo psichinę substanciją ir vadino ją bendru terminu „valia". Valia organizuoja fizinę jėga ir kuria galios centrus, kurie kovoja tarpusavyje ir siekia viešpatavimo. Iš šios „metafizikos" ir kilo visi Nietzsches projektuoti „anapus" ir „saulėlydžiai", nes jis galios formas laikė kylančiomis ir smunkančiomis. Kylanti yra sveika galios forma, tiek psichine, tiek socialine prasme, o smunkanti yra nesveika, degradavusi. Minėtieji graikai buvo sveika civilizacija, kurią perėmė romėnai, kurie patys iš pradžių buvo sveika viešpatavimo forma, kol viso reikalą sugadino krikščionybė, paversta valstybine religija.

Šį žaidimą galima interpretuoti įvairiai, kad tai iš pradžių tebuvo viešpatavimo įrankis, bet pasak Nietzsches, šis įrankis sugadino, susargdino biologinę rūšį ir veda ją prie išsigimimo ir visiško žlugimo. Todėl jis ir paskelbė tam karą, norėjo išgelbėti Vakarų civilizaciją nuo išsigimimo.

Man asmeniškai šie klausimai nėra labai aktualūs. Mane daugiau domina pažinimo klausimai, bet perimu tam tikrus programinius Nietzsches aspektus, vienas kurių yra „anapus" ir „stabų saulėlydis". Man svarbus klausimas yra sąmonė, nes siekiu atskleisti visą žmogaus spektrą, bet laikau, kad jis bus atskleistas tik peržengus primityvias, fenomenologines žmogaus pažinimo formas. Tam reikia atsiriboti nuo paviršinio juslumo, pasitraukti į laksato terpę ir stengtis savo laksatu surezonuoti su anapusine tikrove. O tada, kiek įmanoma pašalinti patį laksatą, sukurti naują, ne egzistenciatinio tipo sąmonę. Todėl Nietzsches „Anapus gėrio ir blogio" keičiu į savo „Anapus vaizdo ir veiksmo". Vaizdas ir veiksmas yra tik žmogaus suvokimo formos, kurios kalboje išreiškiamos daiktavardžiais ir veiksmažodžiais. Norint pamatyti tikrą pasaulį, manau, reikia šią kalbą peržengti, sukurti naują kalbą, kuri labiau atitiktų anapusinę realybę.

Tai svarbu todėl, kad žmogus yra šios anapusinės realybės gyventojas, o sensoriumo dėžutė tėra juslinių echolokatorių sukurtas paveiksliukas. Šis paveiksliukas yra pažangos stabdis, todėl iš pradžių reikia sukurti kitus paveiksliukus, hipostratinius, o tada iš viso vaizdo ir veiksmo archetipus pašalinti. Fizika turi surasti kitą pagrindą savo parametrų kategorizavimui, kurie turi būti paimti iš kitokio ekrano arba iš viso iš srities, kuri yra anapus jo. Tas anapus yra šiapusinis anapus, kuris atsiveria pirmiausiai čia ir dabar. Yra šiokio tokio fizinio metafizinio susipainiojimo, bet gerai pagalvojus viskas lengvai susitvarko.

Apie olos valdovus

Perskaičius šį pavadinimą iš karto turėtų kilti asociacija su Platono „Olos alegorija". Tačiau, nors tai ir akivaizdu, aš šią idėją noriu panaudoti savo tikslais, t. y., ne taip, kaip ją naudojo Platonas. Jam ola buvo neišsilavinusių ir tamsių žmonių kalėjimas, kurie nėra matę tikro pasaulio, todėl savo iliuziją laiko tikra. Bet aš noriu olą pavaizduoti ne tik kaip kalėjimą, į kurį neaišku kaip žmonės patenka, bet kaip spąstus, į kuriuos įvilioja neatsparius vilionėms arba apgaulei žmones.

Jų yra du tipai: pirmi yra laisvi tikrovės gyventojai, kurie mato tikrą pasaulį ir džiaugiasi visomis jo siūlomomis galimybėmis, kurių yra be galo daug; kiti - yra kaliniai, kurie gali būti net ne pirmos kartos, t. y., kalėjime gimę ir matę tik jo sienas ir vidinę sąrangą. Pastarieji įstrigę spąstuose ir nežino kaip iš jų ištrūkti.

Nors tai gali nuskambėti griežtai, bet tokie spąstai yra beveik visi žmonės ir jų grupės, nes ola yra tas pasaulis, kurį susikuria kiekviena savarankiška perspektyva, kuri siekia išlikti ir save išaukštinti. Susikūrę tokius ideologinius spąstus, jie siekia įvilioti į juos kuo daugiau žmonių, kad šios konkrečios olos galia būtų kuo didesnė. Vadinasi ne visai teisinga sakyti, kad yra olų pasaulis ir laisvas pasaulis, nes visi pasauliai vaidina tą patį vaidmenį. Net tas didysis laisvas pasaulis yra tik labai didelė ola, tik jos tikslas gal kiek kitoks. Vien dėl to, kad ji neriboja, nemenkina joje esančio žmogaus statuso, bet siekia suteikti jiems lygiavertį rangą.

Kita vertus, yra ir laisvam žmogui pragaištingos olos, kuriose jis paverčiamas vergu, kaliniu, nusikaltėliu arba „blogio" įsikūnijimu. Norint pamatyti kaip tai atsitinka, reikia suvokti kokia yra šios „olos taktikos" proto krušimo sistema. Pirmiausiai tai paaiškinsiu naudodamas šią Platono metaforą, paskui pamėginsiu į klausimą pažvelgti psichologiškai ir technologiškai. Ši ola ne šiaip koks urvas, bet prie įėjimo į ją yra užrašas „Tikrovės ir tiesos rūmai". Ji prasideda ilgu tuneliu, į kurį įviliojamas žmogus, kuris nuėjęs į gilumą pamato fakelais apšviestą menę, kuri turi du į šonus vedančius urvus, simbolizuojančius pasirinkimo galimybes. Viena galimybė yra „Blogio irštva", o kita galimybė „Aukso karalija", į kurią patenka tie, kurie sutinka pagarbinti karalių, tapti jo paklusniu tarnu. Taigi spąstai veikia taip: žmogus įžengia į ilgą tunelį, tikėdamasis pasiekti Tikrovę ir Tiesą, bet kai patenka į „Šviesos menę" durys už nugaros užsidaro, ir grįžimą atgal padaro neįmanomą. Tada šis pasaulis, ši ola, šis kalėjimas primeta tą pasaulio sandarą, kuri atitinka įsivaizdavimus šios olos viduje. Turi pagarbinti „olos valdovą", tai yra žmogų, kurio spąstuose tu esi, arba keliauji į blogio irštvą ir šioje oloje tampi „nusikaltėliu", kuriam kiti šios olos gyventojai gali klijuoti minusines sąvokas ir „daryti su tavim ką nori", nes šiame urve tu neturi jokių teisių. Jeigu pagarbini - gauni vietą tarnauti šios iliuzijų olos šutvei.

Žmonės, kurie visą laiką pragyvenę tokiame tamsos pasaulyje, įsivaizduoja, kad tai tikras pasaulis ir skirstymas į dvi tokias primityvias galimybes atitinka tikrovės sąrangą. Nematę kitokio pasaulio, nesuprasdami, kad čia tik ola, slėptuvė nuo realybės, kurios skirstymai į blogio ir gėrio poliarinę opoziciją yra tik apsišaukėlių klasta; nes galimybė rinktis tik tarp „mūsų" ir „jų" yra melas, nes pasirinkimo galimybių yra begalybė. Tai reiškia, kad žmogus, atėjęs iš tikro pasaulio, bet bandomas įstumti į šias alternatyvas - apgaunamas, nes įtiki, kad jei nesirenki paklusti olos valdovui, tai vienintelė galimybė būti nusikaltėliu ir žmogumi su minuso ženklu. Tai yra nesąmonė, nes pasaulis daug sudėtingesnis ir tokios olos tėra megalomanų haliucinacija, net jeigu turi sukaupę galią ir moka įtaigiai įtikinėti. Nepaklusnumas žmogaus automatiškai nevisžmogiu nepaverčia. Greičiau žmogiškumą praranda tas, kuris iš baimės sutinka paklusti olos valdžiai.

Tai gali pasirodyti keista, bet visas pasaulis sudarytas iš tokių olų, todėl gali atrodyti, kad kitokio ir nėra ar kitoks neįmanomas. Tai reikštų ėjimą individualiu keliu, laviruojant tarp jame išsimėčiusių spąstų. Kyla ir kitokia pagunda - tai yra susikurti savo olą. Galimybių čia labai nedaug, todėl kad tokios olos visada būna dirbtinės, ir alternatyvos arba pasirinkimo galimybės, netikros ir neatitinkančios visų žmogaus galimybių. Klausimas ar galima sukurti olą, kuri būtų tikroviškesnė ir dėl to patrauklesnė kitiems. Visos olos yra didesnio ar mažesnio laipsnio Narcizo sindromas. Nepaisant to, tam tikrų vidinių skirtumų yra ir pirmiausia galios požiūriu, nes kai kurios olos sukuriamos pranašesnėse sąlygose ir sugeba įvilioti daugiau žmonių. Todėl vyksta karas tarp olų ir varžomasi dėl to, kuri iš jų bus vyriausia, kuri bus suverenas. Tada, jau pagal savo „didingus vaizdinius", kiekvienas urvas suskirsto kitus urvus su jų gyventojais ir vieni keliauja į „Blogio tunelį", kiti į „Valdovo garbinimo rūmus", kurie sukurti savo sąmonėje haliucinuojančios ir didybės manijos apimtos „asmenybės" arba tokių „asmenybių" grupuotės. Pliusiniai žmonės paverčiami teisėjais, o minusiniai - teisiamaisiais, įsivaizduojant, kad šios loginės matricos užtenka, kad įgytum teisę teisti kitą, nes pagal tokias olos galimybes, galima būti tik karaliumi - tai Aš, arba nusikaltėliu - tai yra visi tie, kurie nepaklūsta man.

Tokios olos pavyzdžiui yra valstybės, toliau tautos, religinės organizacijos arba bažnyčios, kalbos, mokslinės teorijos, kurios turi savo pasaulį, kuris veikia kaip aprašyta olos struktūra, į kurią įtraukia neatsargius keliautojus ir primeta tik tokį primityvų pasaulį - „arba tu su mumis, arba prieš mus, t.y., už mūsų priešus". Tačiau tai iliuzija, nes čia tik ribotos perspektyvos susikurta falsifikacija, kuri primetama silpnai sąmonei, kurią nori priversti paklusti; ir ji paklūsta iš baimės būti identifikuojama su minusinėmis sąvokomis ir patalpinta į olos „nusikaltėlių" kastą, nes čia neturi jokių teisių. Yra du keliai. Jeigu valdovas nelabai skaniai kvepia, bet nėra pakankamai jėgų ištrūkti iš spąstų, tai renkiesi didvyrio kelią; o jeigu galios pakanka, tai sudaužai šitą iliuzijų pasaulį ir išsilaisvini ne tik pats, bet išlaisvini ir kitus spąstuose atsidūrusius nelaimėlius.

Žodžio „ola" naudojimas gali atrodyti šiek tiek literatūrinis. Galima bandyti aiškinti labiau filosofiškai arba moksliškai. Tik tam nelabai tinkami žodžiai, nes žmonės nemokomi mąstyti laisvai ir net laisvam mąstymui neturi kalbinių priemonių. „Olos taktika" yra smegenų plovimo priemonė, kurios tikslas įstatyti sąmonę į iliuzinių pasirinkimų „dėžutę", kuri primeta galimybes to, kuo žmogus gali būti. O tos galimybės iš anksto paruoštos taip, kaip yra naudinga olos valdžiai, tai yra leidžia valdyti žmogaus psichiką. Tam viena alternatyva sukuriama patraukli, o kita atstumianti, arba kitaip, laisvė - nepatraukli, o nelaisvė - pateikiama kaip geras pasirinkimas. Kad tuo žmogus būtų įtikintas, kuriama visa olos struktūra, kuri yra ideologinė struktūra arba ideologinis pasaulis, kuriame save piešia kaip didvyrius, o kitus - kaip nusikaltėlius. Tai daroma įvairiais metodais, kurie gali būti fiziniai, psichologiniai ir t.t. Labai svarbus metodas yra kalba, kurios efektorius siekiama išsiaiškinti arba sukurti naujus, jeigu naudingų nerandama. Kalbos matrica iš esmė yra psichotroninė matrica, kuri leidžia psichiką valdyti žodžiais, kurie daro perdėta poveikį sąmonei ir tai įrodymas, kad sąmonė nėra laisva, nes tikroje kalboje, nėra jokių emocinių efektorių.

Tai, kad veikia psichotronika matosi iš to, kad jauti kaip žodžių „krūvis" išlieka net tada, kai šis ideologinis pasaulis arba kalėjimas sąmonėje sudaužomas. Logiškai supranti, kad mąstymas klaidingas, bet žodžiai veikia kaip seniau. Tai reiškia, kad sugriuvus socialinei olai, kalbinė ola, kuriama technologinėmis priemonėmis - išlieka. O tai gali būti ženklas, kad olos griuvimas tėra iliuzija, paprasčiausiai už spektaklio stovinti grupuotė nori pakeisti dekoracijas.

Ką galima padaryti? Manau, kad galimybių nedaug, nes pavyzdžiui, bandymas sukurti „gerąją olą", problemos neišsprendžia, nes tai vis tiek nėra nei „tikrovė", nei „tiesa". Kažkam ji vis tiek pasirodys nepriimtina, ir jeigu jų daugės, tai atsiras „ blogio irštvos" tunelio poreikis. Galima iš viso nekurti olų, jeigu tai tik įmanoma, arba susikurti olą tik sau arba labai nedideliam žmonių skaičiui. Tačiau teks aiškintis santykius su kitomis olomis ir bus daug problemų.

Svarbiausia pamoka tai, kad visi kitų tau klijuojami minusai arba pliusai egzistuoja tik olos zombių kiaušuose.

Korporiumo signalinė sistema

Siela su išorine ir vidine aplinka sąveikauja per signalines sistemas. Tos vietos, kurios yra svarbiausios, turi savo informacijos apdorojimo mechanizmus. Signalines sistemas skirstau į 5 grupes, kiekviena kurių turi 3 pogrupius. Bendrai tariant, yra išorinė, vidinė ir kaupiamoji signalinė sistema kiekvienoje grupėje. Aš žmoguje esu radęs tokias signalinių sistemų grupes: sensoriumo, korporiumo, telepatiumo, oneiriumo ir transoriumo.

Sensoriumas yra įprastinis juslinis aplinkos pažinimas, kuris perduodamas į sensoriumo protą ir čia modeliuojamas. Korporiumas yra signalinė sistema, susijusi su kūniškumo aplinka, susidedanti iš jos suvokimo ir valdymo. Telepatiumas yra T-Sensoriumo signalinė sistema, kuri geba atskleisti kito žmogaus vidaus pasaulį. Oneiriumas yra sapnų pasaulio signalinė sistema, kurios svarbiausias elementas yra sapno sąmonės epizodai, kurie gali būti vidiniai, komunikaciniai arba transcendentiniai. Ir paskutinę signalinę sistemą vadinu transoriumu, ir sieju ją su galimybe sielos pastangomis išeiti į vidinį anapusinį pasaulį.

Signalinių sistemų klausimas labai platus, tad viename įraše visų apžvelgti neišeis, todėl temas skaidau po vieną kiekvienai signalinei sistemai. Pradėsiu nuo korporiumo, kuris sudarytas iš išorinio kūno, jo valdymo sistemos ir su motorika susijusios atminties. Fiziškumas nebūtinai turi būti siejamas vien tik su fiziniu aktyvumu, nes korporiumas taip pat yra sąmonės forma, ir įmanomos ne tik aktyvumo, bet ir kontempliatyvios ir meditatyvios praktikos. Aš korporiumą sieju kaip tik su tokiomis veiklomis.

Geriausia, manau, pradėti nuo kūnų suvokimo struktūros. Kūnas suvokiamas ne kaip vienis, bet kaip daugialypė struktūra, ir visos teorijos, kurios paslepia šį daugialypumą, maskuoja tikrą žmogaus prigimtį. Iš dalies šie dėmenys yra patiriami, iš dalies suvokiami loginiu protu. Mano skirstymas yra šiek tiek kitoks, nei įprastinis skirstymas į subtiliuosius kūnus, nes aš remiuosi tik tuo, ką kiekvienas žmogus gali patirti pats. Tai yra, „teorinių" kūnų pas mane nėra.

Savo sistemoje išskiriu du kūnų kompleksus, iš kurių vienas yra tiesioginis ir paprastas, o kitas yra įtarpintas sudėtingos Z struktūros. Pradėsiu nuo pirmo. Žmogaus kūniškumo pradžia turi būti a) kauzalinis kūnas, nuo kurio viskas prasideda, ir kuris yra žmogaus kūniškumo priežastis. Žinoma, visos tikrovės pirmoji priežastis yra Šaltinis, tad galima sakyti, kad kiekvieno kūno gilioji šakinis yra įsišaknijusi jame. Tada eina b) tapatybės kūnas, kuris yra atminties gebėjimas, išsaugantis kūno branduolio vientisumą ir pastovumą. Kauzalinis kūnas pereina prie c) semantinio kūno, kuris yra tas jausmas, kuris atsiranda kūną jaučiant be vaizdo pagalbos. Tai sąmonėje kaip ideali struktūra esanti kūno forma, kuri atsijusi nuo vaizdo ir valdoma atskirai. Pavyzdžiui, semantinio kūno dalį galima judinti, nejudinant regimo kūno. Ir paskutinis kūnas yra d) akių kūnas, kuris yra forma, kurią sukuria regos žievė.

Be tiesioginės struktūros yra netiesioginė, kuri turi Z raidės formą. Šioje įterptinėje kūno struktūroje kauzalinis kūnas ne tiesiogiai pereina į semantinį kūną, bet šoka į a) gnostinį kūną, kuris yra žmogaus proto konstruktas atėjęs iš aplinkos sandaros pažinimo. Gnostinis kūnas šoka į b) fizinį, vidinį kontinuumą ir tik tada pasiekia semantinį kūną, kuris transformuojamas pagal gnostinio kūno įsivaizdavimą. Pavyzdžiui, semantinį kūną galima matyti vidine akimi kaip energetinius kanalus, kuriais cirkuliuoja energijos srautai. Tada visas šis pavidalas aprengiamas akių kūno rūbais, kuris paslepia tai, ką sąmonė suvokia savo viduje. Žmogus įpratęs tapatinti save su akių kūnų, bet kad jis ne toks svarbus rodo tai, kad skausmą arba malonumą jaučia ne akių kūnas, bet semantinis. Tai matosi iš to, kad skausmas nepraeina net užsimerkus, nors kūno vaizdas išnyksta.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/korporiumas2.jpg)

Dabar visą šią kūnų struktūrą suprojektuojame į dviejų srautų sistemą, kur įeinantis išorinis signalinės sistemos kanalas skyla į dvi dalis ir vienas yra sąmonėje sudaiktinamas, o kitas mentalizuojamas. Daiktinis yra  tiesioginis kanalas: kauzalinis, semantinis ir akių kūnas; mentalinis yra Z struktūra: gnostinis kūnas, fizinis kontinuumas ir semantinio kūno jausmas, kuriame susijungia laksatas ir fiksatas. Visa ši sandara apgaubiama sąmonės lauko, kuri kuria luksorinų sraute atsirandantį suvokimą. Dar šiuos momentus galima vaizduoti kaip fiksatinį, nelankstų kūno ekraną ir laksatinį, lankstų kūno ekraną, kurie „Samonės aktyvumo ciklo" sujungiami į vieną sistemą, kuri vadinama korporiumu.

Korporiumas skirstomas į dvi dalis: aktyvumo dalį ir meditatyvią dalį, kuri akcentuoja sąmoningą suvokimą ir dėmesio valdymą. Ši sistema labai gerai tinkama paaiškinti pavyzdžiui kūno meditacijos praktiką, kuri vadinama Kundalini joga. Jogos tikslas pažadinti kundalini energiją, kuri sukuriama Z struktūroje kūno komplekse, ir tada projektuojama į semantinį ir akių kūną, kurie sujungiami taip, kaip su pasauliu sujungiama mintis senso-kognityvinėje sintezėje. Fizinė dalis apima hatha jogos pratimus, kuriais realizuojama fizinė korporiumo dalis, pirmiausiai - semantinis kūnas su gnostinio kūno projekcijomis. Tada naudojama laya jogos meditacijos praktikos, kurių tikslas yra pažadinti stuburo pagrinde esančią latentinę kundalini energiją, kuri, kildama į viršų, vieną po kitos atidarinėja čakras.

Reikia neužmiršti, kad korporiumo vaizdai atsiranda difuzinėje realybėje tarp dviejų sluoksnių, ir pats kūnas, kas jis yra, mes iš tikro nežinome, turimos tik projekcijos į kūno pirminę tikrovę, kuri yra transcendencija. Tad tie vaizdai, kurie atsiranda ekranuose yra tik tam tikros sąmonėje atsirandančios suvokimo perspektyvos, ne tikras kūnas. Tikras kūnas yra Šaltinio energija, kuri apima ir fizinį, ir gnostinį aspektą bei per sąmoningą valdymą galima atidaryti kanalą į abu iš jų. Pagal įprastą principą, kuriame sąmonė dalinama į laksatą ir fiksatą, kūnas turi morfinį aspektą, kurį žmogus gali valdyti ir vaizdinius projektuoti į semantinį kūną, taip pat turi fiksuotą, objektyvų aspektą, kuris apima tiek tam tikras pastovias pasikartojančias būsenas, tiek akių kūno formas, kurias valdyti galima tik kaip judriąją motoriką.

Abu šie aspektai yra svarbūs ir jie susijungia senso-kognityvinėje sintezėje tuo pačiu principu, kaip mąstymas susijungia su pasauliu. Kaip kognityviumo mintis leidžia pažinti ir įvaldyti žmogų supantį pasaulį, taip korporiumo mintis leidžia tapti savo fizinio ir kitų kūnų šeimininku. Koks šio valdymo tikslas? Manau čia tegali būti du tikslai: fizinių žmogaus galimybių išplėtimas, pradedant joga, kovos menais ir kitomis sporto šakomis; ir, žinoma, sveikata, gera savijauta. Tą sveikatą galima pasiekti ne vien gyvenant sveiką gyvenimą, bet ir tam tikromis meditacijos praktikomis, kurios susietos su fiziniu aktyvumu. Svarbiausia, neužleisti šios savo signalinės sistemos, nes ji yra labai svarbi gero gyvenimo ir geros savijautos sudėtinė dalis.

Nors tai labiau įprasta profesionaliems sportininkams, tačiau net galima išmokti mąstyti savo kūnu, nes gnostiniai ir semantiniai konstruktai atitinka tas sielos dalis, kurios kognityviume vadinamos protu ir mąstymu. Yra įvairios meditacijos technikos, kurios susijusios su dėmesio valdymu arba dėmesio išvalymo nuo juslinių formų. Galima įsivaizduoti tokią meditaciją, kurioje dėmesio objektu tampa tam tikros Z struktūros dalys, kurios projektuojamos į semantinį kūną. Tos dalys pavyzdžiui, gali būti kundalini energijos spiralė, apsivyniojusi aplink stuburą, arba stuburo vertikalėje išdėstytos, energetiniame kūne esančios čakros. Tai - klasikinės korporiumo meditacijos technikos.

Kiek laisva Z struktūra galima pasitikrinti tokiu pratimu: priešais save įsivaizduoti kietą sieną ir pabandyti pereiti ją savo kūnu kiaurai, jeigu jaučiamas stabdymas arba stingdymas ir sienos pereiti neišeina, tai reiškia, kad uždarytas kundalini energijos kanalas, ir norint jį atidaryti, riekia pastoviai atlikti fizinius ir meditacijos pratimus.

Ar įmanoma suprasti žmogų?

1 Natūrali ir techninė „psichologija"

Nors modernios empirinės psichologijos mokslas atsirado 18 a., ir ji tyrinėjama jau virš dviejų šimtų metų, kai kam gali atrodyti, kad ji vis dar slepia didelę paslaptį, nes nežinome nei kas yra sąmonė, siela, nei mąstymas. Iš tikrųjų, šie dalykai dar suprantami ne iki galo, tačiau nepaisant to, šiuo metu apie žmogų žinoma tiek, kad jį vadinti „paslaptimi" netikslu. Tai liečia ir visą smegenų sandarą bei struktūrą, kuri šiuo metu yra galutinai ištyrinėta naudojant visas naujausias priemones, tarp kurių ir tomografai bei MR skeneriai. Daug žinoma ir apie procesus, kurie vyksta šiuose neuronų tinkluose. Sudėtingesnė situacija yra su galutinio reprezentavimo priemonių išaiškinimu, tačiau ir šie vidiniai „televizoriai" šiuo metu labai intensyviai studijuojami.

Šiame įraše žmogaus „paslaptį" norėčiau apžvelgti ir aš, atkreipdamas ypatingą dėmesį į individualią psichologiją, kurią linkstama mistifikuoti, siekiant sureikšminti kai kuriuos žmones ir kai kurias pareigas, kurias tie žmonės vykdo pretenduodami į antžmogių arba pusdievių vaidmenis. Tas mistifikavimas vykdomas po talento, gabumų priedanga. Žmogus yra labai paprastas organizmas ir jo sugebėjimai standartiniai ir šabloniški, kad ir kiek propaganda norėtų šią elementarią tiesą nuslėpti.

Mokslas šiuo metu vystosi dviem kryptimis: pirma tyrinėja biologinės gyvybės kognityvinę psichologiją, o antra bando ją pamėgdžioti, kurdama dirbtinį intelektą kompiuterinės technikos pagrindu. Šiuo metu skirtumas tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto yra tas, kad natūralus intelektas turi suvokimo, sąmonės modulį, tuo tarpu kai dirbtinis intelektas visas savo funkcijas atlieka be vidinės reprezentacijos sistemos, kitaip sakant, jis visas yra pasąmonė, nors ir pasižyminti dideliu efektyvumu, tikslumu ir apimtimi. Pavyzdžiui, dirbtinė atmintis gali atgaminti informaciją kokiu tik nori tikslumu, tuo tarpu biologinė atmintis veikia kitokiais principais. Bet apie tai toliau.

Esminis skirtumas tas, kad kompiuteryje visą darbą atlieka algoritmai, o žmogus yra daug sudėtingesnė sistema, kurioje išdėstymas ne nuoseklus, linijinis, bet tinklinis, kai jungtys ir ryšiai formuojami funkcinio tinklo viduje ir projekcijos tiesiamos į tam tikras kitų funkcinių tinklų vietas. Tai leidžia vienu metu suaktyvinti didelius smegenų plotus. O kompiuteryje linijinį algoritmo vykdymą suefektyvina tik procesoriuje vykstančių operacijų sparta.

Nepaisant to, dirbtinis intelektas vis geriau sugeba pamėgdžioti natūralias smegenis ir sparčiai vejasi žmogų. Skaičiavime ir logikoje žmogus seniai pralenktas, nors minusas tas, kad kompiuteris negali kurti naujų teorijų, tik naudoja tas, kurios įdėtos ir sutvarkytos jo atmintyje. Tuo tarpu žmogus ne tik atkartoja ką išmokęs, bet ir geba kurti naujus mąstymo principus, vis geriau pažindamas supantį pasaulį. Aišku viena, kad šios varžybos truks dar ganėtinai ilgai, nors tai nereiškia, kad pralenkusi žmogų mašina taps šios planetos valdovė. Negana to, tai nereiškia, kad žmogus varžysis su dirbtiniu intelektu vien dabartiniu pavidalu. Ši konkurencija gali pasiekti tokį mastą, kad bus pasitelkta net žmogaus evoliucija. Technika laisvai „evoliucionuoja" sukuriant vis naujus modelius ar kartas, todėl suprantama, kad šia priemone naudosis ir žmogus, kuris jau ne už ilgo turės „patobulintas" versijas.

2 Palyginimas

Žmogaus psichika turi tik kelias pagrindines dalis, kurių bendras veikimas sukuria psichikos reiškinį. Bent kai kurias jų jau senokai geba panaudoti ir techninės priemonės, kurios įeina į kognityvinių kompiuterio sugebėjimų arsenalą. Sensorinis pasaulis, kurio pagrindinės dalys kuria vaizdą ir garsą. Atmintis, kuri šį pasaulį gali įrašyti ir išsaugoti vėlesniam atgaminimui. Šitos dvi dalys buvo perkeltos į techniką pirmiausiai, išmokus į atmintį įrašyti vaizdus su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Fotoaparatai geba įrašyti tik statiškus atvaizdus, o filmavimo kameros įrašo judantį pasaulį. Taip pat technologiškai į atmintį galima įrašyti garsus, kurie su atvaizdais sudaro sensoriumo pagrindą. Bet žmogaus sensorinis pasaulis yra sąmoningas, o atmintis - ir sąmonėje, ir pasąmonėje.

Pasąmonėje būdama suskleistos, potencialinės formos, ir sąmonėje - išskleista į suvokimą. Žmogiškos smegenys gali atgaminti informaciją tik tam tikromis porcijomis, vaizdinėmis/garsinėmis mintimis. Tai, galima sakyti, pirma mąstymo forma, kurią galima vadinti sensoriniu mąstymu.

Pažiūrėkime kokie skirtumai tarp mašinos ir žmogaus pagal šiuos kriterijus (sensoriumas, atmintis, mąstymas bei sąmonė):

• žmogus atvaizduoja į vidų (sau), o mašina į išorę (kitiems),
• žmogaus kai kurie kognityviniai procesai yra sąmoningi, o mašinos - viskas yra pasąmonė,
• žmogus gali atpažinti, naudodamas primityvias mąstymo sąvokas, o technika šiame lygmenyje - neatpažįsta, tik nukopijuoja, įrašo ir atgamina.

Toliau, dar vienas momentas išimtinai būdingas gyviems organizmas, yra tas, kad jie turi judėjimo sistemą, o tai reiškia, kad reikia ir judėjimo valdymui tinkamo proto. Tam reikia orientacijos aplinkoje, kuriai naudojamas atvaizdo sukūrimas, atpažinimas, planavimas ir judėjimo aparato valdymas. Tai reiškia, kad šiuolaikinis dirbtinis intelektas per mažai išoriškai aktyvus ir savarankiškas, nes tam reikia aukštesnių kognityvinių funkcijų. Šiuo metu, dirbtinis intelektas didele dalimi yra atsietas nuo robotikos ir judėjimo imitavimo technologijos gana primityvios, tačiau ši vystymosi kryptis egzistuoja ir tik laiko klausimas, kada jis bus sujungtas su judėti gebančiomis sistemomis. Ir ne tik judėti, bet judėti kaip žmogus, o gal dar geriau, nes galima integruoti sausumos, vandens ir skraidančias judėjimų formas viename techniniame organizme.

Judėjimo planavimui reikalingas protas turi suprasti pasaulį, turėti tikslus ir pagal juos organizuoti savo veiklą. Organizmo lygis vertinamas pagal tai, kiek jis sugeba prisitaikyti prie supančios aplinkos.
Iš pradžių žmogus mąstyme galėjo manipuliuoti aplinkinio pasaulio modeliais, sujungdamas atsiminimo, įsivaizdavimo ir mąstymo elementus į vieną sistemą, kurio poliai yra mąstymas/protas. Protas yra tam tikra galimybė, potencija, o mąstymas yra aktualizuotas protas, kuris išrenkamas pagal tai, kokioje situacijoje yra žmogus. Kita svarbi manipuliavimo dalis yra judesio prisiminimas/įsivaizdavimas/planavimas, kuris būna svarbus kūno/pasaulio polinėje sistemoje, per kurią žmogus, jo mąstymas patenka į išorę.

Bet žmogų tikru žmogumi paverčia kalba, kuri pirmiausiai yra garsų suvokimo, įsivaizdavimo ir imitavimo galimybės. Garsų sekos jungiamos su atvaizdais ir atlieka antros signalinės sistemos vaidmenį, kai manipuliuoti mąstyme pradedama ne sensoriumo gabalais, bet garsiniais ženklais, kurių viduje užkoduoti sensorinio pasaulio morfizmai. Vėliau garsus išmokta žymėti simboliais, taip sukuriant per akis suvokiamą ženklų sistemą, kuri irgi yra išsivysčiusio kalbinio mąstymo pagrindinis elementas. Žmogus naudoja visas išvardintas formas, kurios įgavusios įvairių kognityvinių sugebėjimų pavidalus.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/zemelapis5.png)

Ką gali mašina: įrašyti šnekamąją kalbą ir rašytinį tekstą ir jį atgaminti - tai yra elektroninės knygos lygis. El. knyga gali būti tekstas arba gali būti įgarsinta. Primityvus mašinos protas pagrįstas mikroprocesorių valdančiais algoritmais kalbą gali analizuoti ir išversti ją į kitą kalbą - tekstu arba garsu. Tačiau tokio lygio, kad vien iš gramatikos ir žodyno galėtų kurti bet kokius pasakojimus, pagrįstus sensoriumu, atmintimi arba vaizduote - nėra. Geriau sekasi tik loginės kalbos ir matematinės kalbos struktūrų panaudojimas, tik su apribotais kūrybiniai sugebėjimais.

3 Žmogaus psichologija ir gyvenimo paslaptis

Žmogaus raidos pirma stadija yra mokymasis per žaidimą, antra - specializuotas mokymasis. Šitaip suformuojamos motorinės smegenys ir protas, pirmiausiai su kalbos šaknimi, kuri įsirašo į bendrą pasaulio asociatyvinę hologramą. Toliau eina trečia raidos stadija, vadinama darbu, kuriame reikia pritaikyti visus mokymosi procese įgytus sugebėjimus.

Sugrįžtant prie „paslapties" klausimo, galima išskirti erdvinę lokalizaciją, kuri smegenyse išsisaugo kaip žemėlapis ir įvykių laiko seką, kuri suvokiama kaip kalendorius. Viskas kas su žmogumi vyksta, vyksta kažkokioje vietoje ant žemės rutulio ir tam tikroje kalendoriaus pozicijoje. Žemėlapis ir kalendorius į atmintį patenka per sensoriumą, nes yra pasaulio daiktai erdviniai peizažai ir kompozicijos ir jų judėjimas, nuoseklumai, sekos. Atmintis yra gebėjimas atgaminti, tai yra prasukti nuo pradžios iki galo, arba nuo kokios nors konkrečios vietos, tačiau šiam sugebėjimui jau reikia atpažinimo, supratimo ir mąstymo sugebėjimų.

Tai yra žmogaus vystymosi pirma stadija, kuri susijusi su pasaulio pažinimu. Kitas momentas yra mokymasis judėti, kuris sukuria motorinį protą ir motorinę kompetenciją, atspindinčią kūno naudojimo šiame pasaulyje galimybes. Motorinė vaizduotė yra vidinė pasaulio dalis, su kuria save pradeda identifikuoti visi žmonės. Tačiau yra ir pats kūnas, kaip pasaulio dalis, su kuriuo susijęs motorinis mąstymas. Visi gyvi organizmai turi užkoduotus primityvius instinktus, kurie yra pirminiai motorinio planavimo elementai. Tad į atmintį įsirašo žemėlapis, kalendorius ir veikimo planai, instinktai ir įgūdžiai.

Be kalbos gyvūnai mąsto maždaug taip, aišku tik vaizdiniais suvokimais: „šitą jau mačiau" (atmintis) ir „jis elgiasi taip ir taip", pavyzdžiui, „gali užpulti" (atmintis). Arba atvirkščiai: „šitas nematytas" ir „nežinau ką gali padaryti" (atmintis) ir čia jau reikia motorinio sprendimo ir pasirinkimo ką daryti. Tai daugiausiai lemia išorinės savybės, dydis, forma, judėjimo greitis ir t.t. Viskas pasikeičia, kai toks vaizdinis/garsinis mąstymas ir atpažinimas susiejamas su kalba ir atsiranda galimybė papasakoti apie tai, kur (žemėlapis), kas (identifikacija, klasifikacija), kada (kalendorius) vyko. Kaip ir viskas kas išmokstama, kalba iki tam tikro amžiaus įsirašo į atmintį, o paskui, visą gyvenimą naudojama kaip priemonė arba ginklas.

Kalba naudinga tuo, kad jos ženklais įrašomi pasakojimai, istorijos, paaiškinimai, aprašymai ir šie sugebėjimai tampa bendro žmonių būvio dalimi. Rašytinė kultūra yra bet kokios civilizacijos istorijos pagrindas, kuris leidžia matyti realybę iš labai plačios perspektyvos. Dar vienas žmogaus sugebėjimas susijęs su meninio kopijavimo galimybe, kuri leidžia pamėgdžioti pasaulį tapyboje, skulptūroje, amatuose ir t.t. Čia turime bendrą sensoriumo, vaizduotės ir motorinių įgūdžių veikimą.

4 Kalendorius

Kalendorius yra žmogaus biografijos pagrindas, kuriame išsidėsto viskas ką žmogus mąsto, veikia arba kas šalia jo pasaulyje įvyksta. Todėl viskas susiję su su kalendoriaus atmintimi ir žmogaus galimybės didele dalimi priklauso nuo jos. Lyginant biologinę atmintį su technine, matome, kad techninė yra vienasluoksnė ir maksimaliai tiksli. Tai reiškia, kad jeigu tokia būtu žmogaus atmintis, tai jis įsimintų visas vietas, įvykius ir datas pasaulyje, o taip pat ką apie visą tai mąstė savo viduje.

Tačiau biologinė atmintis yra šiek tiek kitokia. Pirmiausiai ji turi kelis sluoksnius, pagrindiniai yra sąmonė ir pasąmonė. Pasąmonė yra didelė, o suvokimas mažas, ir atminties fragmentai į jį iškeliamas mažomis porcijomis, bet visa kiek jos reikia. Be sluoksnių ir painiavos, kuri priklauso nuo to, ar atmintis buvo tvarkoma optimaliai ar įsimenama buvo chaotiškai. Tam tikru mastu aišku viską sutvarko smegenys savaime bet turi prisidėti ir žmogus. Ir kitas dalykas yra skiriamoji geba. Nes mintyse žmogus įpratęs įsiminti apibendrinimais, bendrybėmis, dažniausiai netgi temos ir jos minimalios konkretizacijos lygyje. Todėl atsiminimo procese detalės neišlieka, o jeigu išlieka, tai jos įprastinėje sąmonėje neatgaminamos.

Analizuojant žmogų, svarbiausia yra kalendoriaus sistema. Šią sistemą galima pavaizduoti taip: pagrindiniu vienetu pasirinkę dieną, gauname skaičių, užimantį tam tikrą vietą visų kalendoriaus skaičių sistemoje. Į tą skaičių įdedama erdvė, kuri yra visose paros padėtyse esantis žemės rutulys. Taigi imama diena ir toje dienoje žemės kamuolys, kurio tam tikrose vietose vyksta veiksmas. Jis vyksta kiekvieną dieną ir turi kryptis į praeitį, praėjusių dienų kalendorių ir ateitį, ateisiančių dienų kalendorių. Kadangi visas žemės kamuolys yra žinomas, tai nesunkiai galima nuspėti, kas kokią dieną buvo žmogaus sensoriume. Kai tiriamas ilgalaikis procesas, visi šie sensoriumai pereina į sensorinę atmintį ir gali būti atgaminti sąmoningame suvokime. Tai žmogaus patyrimas.

Toliau, šis patyrimas formuoja kognityvinę dalį, kai pasaulio struktūros pereina į antrą signalinę sistemą, kurioje manipuliuojama įvairiomis sensoriumo dalių kopijomis, pakeičiančiomis tikrovę. Tai yra motoriniai gabalai, kalbiniai gabalai, vaizdiniai gabalai, kurie sudaro žmogaus vidinį pasaulį. Kaip jau sakiau, jis tiesiogiai susijęs su sensoriumu, kuris vyksta tam tikroje vietoje ant planetos paviršiaus.

Kognityvinė dalis suformuoja įgūdžius, pažiūras, vertinimus, įsitikinimus, tikėjimus ir įvairiausias žinias bei žinojimus, kurie visi įsirašo į kognityvinę atmintį ir bet kada gali būti atgaminti. Žymint kalendoriuje, tai gali būti 30 dienų, kurių metu buvo skaitoma kokia nors knyga, turėjusi didelę įtaką žmogaus įsitikinimams.

Dabar galima suformuoti patį kalendoriaus vaizdinį. Atmetame metais arba dienomis žymimą kalendorių ir pasirenkame mėnesį ir metų laiką. Mėnuo yra vienas mėnulio apsisukimas aplink žemę, o sezonai rodo gamtos prisitaikymą prie skirtingų aplinkos sąlygų, kurios priklauso nuo žemės sukimosi aplink saulę. Jeigu tartume, kad žmogus vidutiniškai gyvena 80 metų, tai visą šią trukmę pervedus į mėnulio kalendorių gauname apytiksliai 960 mėnesių. Per šiuos mėnesius cikliškai kartojasi 4 metų laikai - žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Taigi gaunasi, kad žmogus pragyvena 240 kiekvieno sezono pasikartojimų.

Dar tikslinant, žmogaus gyvenimas skirstomas į tris dalis po 320 mėnesių: 1 dalis yra jaunystė, 2 dalis yra suaugusio gyvenimas ir 3 dalis yra senatvė. Kiekvienam amžiaus tarpsniui tenka po 80 kiekvieno sezono pasikartojimų. Ir tada galutinis etapas yra visų šių mėnesių užpildymas sensoriumo turiniais, pagrindu imant žemės gaublį, ir kognityviniais turiniais, kurie atspindi atminties, proto, vaizduotės, žinių, pažiūrų, įsitikinimų, vertinimų vystymąsi per visus minėtus tarpsnius: jaunystės mėnesius, suaugusio gyvenimo mėnesius ir senatvę. Kadangi organizacija veikia kaip tikslus mechanizmas, tai žinant net labai skurdžią informaciją apie asmenį, iš anksto galima žinoti svarbius, bet standartinius žmogaus gyvenimo įvykius. Visi mokosi, dirba, veda, teka, susilaukia vaikų ir t.t. Arba jeigu kokio nors momento trūksta, tai slepia tam tikras standartiškas priežastis.

Svarbiausias patarimas, susikurti kiekvieno žmogaus kalendoriaus vaizdinį vaizduotėje, kad galėtum matyti visą žmogų, jo gyvenimo kontekste, žinant kada ir kur konkrečiai kas nors įvyko arba vyko.

Įprasta manyti, kad tai priklauso nuo talento, kad gebėjimas atsiminti maksimaliu tikslumu yra vadinamas fenomenalia atmintimi. Taigi kompiuterio diskelyje atgaminama viskas kas įsirašė ir nedingsta joks fragmentas, jeigu negadinama, o žmogus sutvarko, suklasifikuoja, apibendrina ir dažniausiai įpratęs atkartoti kalba, pasakojant, o čia pagrindiniai vienetai yra žodžiai, sakiniai ir tekstai, kuri gali būti išsamūs ir neišsamūs.

Pagrindinis skirtumas tarp žmogaus ir mašinos yra jausmu ir emocijų turėjimas, kuris verčia žmogų spręsti ir elgtis ne vien racionaliai, bet ir impulsyviai bei iracionaliai. To neturi jokia mašinos atmintis ir jos šito išmokyti neįmanoma niekaip, - kad iš tikro jaustų, o ne išoriškai imituotų jautimą. Todėl mašinos arba dirbtinis intelektas yra paprastas ir nuspėjamas, o žmogus mąsto apibendrinimais, atgamina su nuostoliais, temos lygyje ir dar prie to prisideda mistika ir iracionalūs jausmai, kurie „žmogų daro žmogumi".

Toks mąstymas yra šiek tiek daugiau nei biografija, nes jis leidžia pamatyti ne tik svarbiausius faktus, bet ir žmogaus vidų. Vidus susideda iš fiksato, fiksato atminties, ir laisvų mąstymo morfizmų, kurie valdo kiekvieno žmogaus elgesį. Šis pasaulis ir šis gyvenimas būna tik toks, visa kita - paprasčiausios mistifikacijos. Todėl vertinant žmogų būtina atsisakyti iracionalaus mąstymo, baimių, nepagrįsto išaukštinimo ir kitų mąstymo klystkelių. Dvasinis pasaulis gali būti turtingas, turtingesnis už gyvenimą, bet šios polinės realybės yra tik abipusė projekcija viena į kitą. Pasaulis į dvasią ir dvasia į pasaulį. Maža to, didele dalimi šios projekcijos vyksta kalbos ženklų terpėje, kurioje galima išreikšti iki pusės milijono reikšmių.

Šviesa ir iliuzijų labirintas

Rašant tekstą ir siekiant, kad jis būtų informatyvus ir naudingas, pageidautina pradėti nuo temos apibrėžimo ir bent kelių užuominų į šios temos priešistorę, arba istoriją. Šį kartą tema pasirinkau „virtualią realybę", kuri, bent jau tam tikro žanro literatūroje arba kine nėra nauja, pavyzdžiui, labai įtaigiai pavaizduota trilogijoje „Matrica" ir naujausioje populiarioje kultūroje tapusi mitu ir archetipu. Matricos idėja nėra nauja, nes teorija, kad ši realybė netikra arba dirbtinė, buvo žinoma net senosiose civilizacijose ir ateina iš pirmųjų religijų bei mitologijų. Šio pasaulio iliuziškumo pajautimas ypač būdingas rytų religijoms. Tų kraštų senovės religiniai ritualai, meditacijos ir kitos „dvasinės praktikos" kaip tik ir skelbė išsilaisvinimo iš iliuzijų pasaulio idėją, kuri šiuolaikiniame kine buvo vaizduojama minėtoje trilogijoje. Ši idėja žinota ne tik rytuose ir ne tik religijoje. Vienas iš žinomiausių antikos filosofų, Platonas, savo olos alegorijoje („Valstybė", Platonas) taip pat išsakė tą pačią mintį, kad šis pasaulis nėra tikras pasaulis, greičiau čia matome tik tikro pasaulio esinių metamus šešėlius ant olos sienos, o tikras pasaulis - anapus olos. Tik jis tą padarė užuomazgos principu. Žodis „ola" ir buvo žodžio „matrica" pirmtakas.

Išvaduoti iš olos, mūsų dienų terminais reiškia - išsivaduoti iš matricos iliuzijų. Ir, pasak Platono, tai galima padaryti per filosofiją, kuri vienintelė gali išlaisvinti žmogaus protą. Taigi čia matome tą pačią idėją, kokią turėjo rytų religijų adeptai tik jų išsilaisvinimo kelias buvo kitoks. Šiais laikais pranašų siūlančių vienokį ar kitokį išsilaisvinimą irgi netrūksta ir visi jie yra šių senų religinių, ezoterinių, filosofinių mokymų pasekėjai, ne visada pasakantys, iš kur ši idėja paimta.

Žinoma, istorija manęs nedomina, domina tik tema ir jos šiuolaikinė interpretacija, todėl neišvengiamai kartosis su trilogijos „Matrica", mokslinės fantastikos požanrio, filosofinėmis transhumanizmo idėjomis ir t.t. Ir svarbiausias akcentas yra tai, ką aš matau savo prote, nekreipiant dėmesio, iš kur ir kaip idėjos čia atsirado. Iš tikrųjų, tokios idėjos atsiranda visiems todėl, kad tai universali egzistencinė būsena arba pasąmonėje glūdintis, visiems žmonėms būdingas, kolektyvinis archetipas, kurio branduolys yra tikrovės ir iliuzijos dichotomija. Visi pradeda tyrinėti aplinkinį pasaulį, į jį atėję ir asimiliuodamiesi į organizacijos struktūras, kai pasiekęs aukštesnę pakopą ar dar tik žengiantis pirmus žingsnius, pamatai, kad tas „žemesnis" pasaulis buvo tik į sąmonę įdėta apgaulė ir iliuzija. Aukštesnė pakopa - atrodo „tikras" pasaulis, tačiau nemažai kas pagalvoja, kad yra ir dar aukštesnio lygio žinojimas, kuris žemesnį pasaulį sudaužo į šipulius. Tai vienas iš kontekstų, kuriuose atsiranda kovos tarp minėtų priešybių vaizdinys, verčiantis visas vidinės sąmonės vietas patikrinti prieš padarant jas nepajudinamu žinojimo pagrindu arba dogma, už kurią net esi pasiruošęs „bausti"…

Visa tai daugiau susiję su matrica galvoje, bet pasiekęs tam tikrą lygį pradedi galvoti, kad matrica yra ir tas pasaulis, kuris matomas aplink tave. Visa tai netikra, tik į sąmonę įstatytas ekranas. Tad jeigu vidus - ekranas, išorė - ekranas, tai kas tada tikra, kur surasti bent mažiausią tikrovės spindulėlį ir kur yra tie kriterijai, kurie galėtų šią tikrovę pagrįsti neginčijamais įrodymais? O gal tokios tikrovės iš viso nėra, yra tik mažesni ekranai didesniuose ekranuose ir nėra jokio absoliutaus pagrindo?

Tokių teorijų, kad nieko nėra tikra, viskas tik iliuzija, be senų religijų ir filosofijų, žinome ir iš naujesnių laikų. Vienas žymesnių buvo F. Nietzsche, kuris teigė, kad nėra jokios tiesos, viskas tėra iliuzijų pasauliai. Svarbu ne tai, kas tikra, o kas ne, bet kiek iliuzija turi galios, kad save per veiklųjį aspektą galėtų pateikti kaip tikrovę ir tiesą. F. Nietzsches formulė buvo tokia: tikrovė = iliuzija + galia. Kitaip sakant, kuo daugiau galios, tuo daugiau „tikrovės", jokių kitokių kriterijų, pasak jo, nėra.

Šiek tiek anksčiau, moderniosios filosofijos priešaušryje stovi kita svarbi filosofijai figūra, R. Dekartas, kuris taipogi rėmėsi iliuzijos prielaida, ir bandė surasti neginčijamą pagrindą, ir surado jį savo mąstyme. Jo formulė buvo tokia: „Cogito, ergo sum" (Mąstau, vadinasi, esu.). Tačiau bent jau Nietzsche'ei ir daugeliui, kitų - ši tezė nebuvo įtikinama. Jie iliuzija laikė taip pat ir mąstymą, todėl ši vidinė sąmonės dalis jiems buvo nepakankamai tvirtas pagrindas. Bet svarbu tai, kad abejonės egzistencinė laikysena taipogi buvo labai svarbi, kuri susijusi su senais religiniais netikrumo, iliuziškumo įsivaizdavimais. Tik šiems visiems samprotavimams ir apmąstymams trūko vienos dalies, t. y., iliuzijos mokslo ir technologijų.

Šiuolaikinei matricos koncepcijai būdinga tai, kad ji yra ne ontologinė ar biologinė, bet greičiau technologinė. Iliuzija gali būti ne tik natūrali, biologinė, bet ir dirbtinė. Būtent apie tai ši naujoji idėjos forma ir kalba. Mokslas savo rentgeno spinduliu kiaurai peršvietė žmogaus smegenų tikrovę ir surado joje tas priemones, kurios kuria vidinės realybės šviesą. Šios technologijos leidžia šią šviesą užvaldyti ir sukurti čia bet kokį pasaulį. Tai yra čia galima valdyti ne tik pasaulio ir kūno haliucinaciją, bet ir pačią „asmenybės" haliucinaciją ir sukurti bet kokį atvaizdą. Būtent tai ir yra „Matrica" ir tokiai matricai reikia naujo išsivadavimo mito ir priemonių, nes senos priemonės - neveiksmingos.

Reikia šiek tiek plačiau paaiškinti patį matricos principą. Žmogus savo prigimtimi yra ekraninis žmogus, nes tai, ką sąmonė savo viduje mato yra biologinis ekranas, kurio paskirtis informacijos atvaizdavimas. „Ekrano" terminą įprasta naudoti kalbant apie dirbtinius TV ekranus arba kompiuterio monitorius, tačiau tas pats naudojama ir biologinio organizmo viduje. Žmogus sudarytas iš dviejų susijusių ekranų ir tų ekranų valdymo bloko: pirmas ekranas yra pasaulis, antras ekranas yra mąstymas. Abu yra susieti abipusiais ryšiais, t. y., antras ekranas, rodantis mintis dažniausiai tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su pirmu ekranu ir reaguoja į tai, kas šiame „išoriniame" ekrane rodoma - sukelia mintis, vaizdinius, emocijas, tik šie vidinio pasaulio reiškiniai šiek tiek kitaip susiejami ir atvaizduojami, bet visada koreliuoti su pasauliu arba su savimi. Prie šių „rodomųjų" ekranų reikia pridėti atmintį, kurioje įsirašo visas ekranų turinys, išdėstytas „erdvėje", t. y., per visą ekranų plotą, ir laike, kuriame vienas vaizdas seka paskui kitus vaizdus.

Pragyvenus tam tikrą gyvenimo atkarpą, susikaupia daug „tikrovės" informacijos ir žmogus, žinodamas visus ekranuose įmanomus scenarijus, gali numatyti visas būsimas peripetijas, nes siužetai - kartojasi. Su šia žmogaus schema - viskas gerai. Tokia yra jo prigimtis ir lemtis. Bet pradėjome nuo to, kad sąmonę galima įstatyti į pakeistinę realybę, kurios ekranuose rodomas netikras pasaulis, kaip jau sakiau, jeigu tikras iš viso egzistuoja. Bet kokiu atveju, kažkoks ekranas yra pagrindinis, o visi kiti ekranai, kurie paslepia pagrindinį, yra iliuzijų matricos.

Dirbtinis nuo tikro skiriasi, be kitų kriterijų, ir „dydžiu". Tai yra, tas ekranas, kuris didesnis yra ir tikroviškesnis, bet ne vien ploto prasme, tačiau taip pat ir atmintyje. Plotas yra visa sąmonė, kurioje talpinama viskas, o į atmintį keliauja visą sąmonę grindžiantis laikas. Tai yra, ekranus reikia tikrinti - ir Dabar esančius, ir Buvusius, kurie yra kaupiamojoje gnostinių laukų dalyje. Įsivaizduokime, kad yra galimybė ekraną išplėsti į Visą Sąmonę tiek esamuosiuose, tiek praeities laukuose, tada ekrano nuo tikrovės atskirti nebūtų įmanoma. Kalbant su šiokiu tokiu humoru, visa tikrove galima būtų padaryti kokį TV3 arba LNK televizijos kanalą ir jeigu žmogaus sąmonė nuo pat nušvitimo pradžios ir per visą plotą nebūtų turėjusi jokios kitos realybės, tai pasaulis būtų sutvarkytas pagal šių televizijos kanalų „logiką", kurią būtų galima tyrinėti, atsiminti, klasifikuoti, katalogizuoti, rinkti visus įmanomus scenarijus ir t.t.

Pagal šią vidinę logiką - tikras yra didžiausias ekranas ir tas, kurio žmogus pats nevaldo, bet yra valdomas kažkokios už ekrano esančios „jėgos". Įprastinis šio pasaulio ekranas, fizinė arba juslinė realybė, turi tokius pagrindinius kriterijus:

1) esantis pagrindu;

2) pastovus;

3) užimantis visą plotą;

4) suvokiamas iš vidaus;

5) pagrįstas deterministiniais priežastiniais ryšiais;

6) pažinus;

7) turintis praktinį pritaikymą;

8] tinkamas gyventi kūnui.

Tačiau šie kriterijai tikrove atrodo todėl, kad mes tokias ekrano savybes įpratę matyti nuo gimimo. Kadangi kitokių tokio paties masto ekranų žmogus nepatiria, tai neturi kriterijų kitokių ekrano tipų įvertinimui. Gali vertinti tik dirbtinius ekranus bei hologramas, bet jie yra technologiškai valdomi ir neužima viso ploto, tad bet koks TV ekranas matomas pagrindinio ekrano kontekste ir sąmonė gali atskirti kas „tikra" ir kas „netikra".

Iš esmės, tai neišsprendžiama problema, nes kitas ekranas su įprastais ar neįprastais požymiais yra tik dar vienas ekranas. Taip yra todėl, kad tokia žmogaus prigimtis - jeigu negali kažkuo būti, belieka tai parodyti ekrane, jeigu nori, kad tai taptų organizmo orientavimosi objektu. O rodymas neapsieina be ekranų. Reikalas tas, kad žmogus, kiek jis yra, daug artimesnis rodomajam, o ne esančiam žmogui, nes nieko nėra kas tik būtų ir kaip tai, kas yra, būtų matoma. Vadinasi, visa tikrovė turi būti surenkama ir atkartojama sąmonėje vaizdinio pavidalu. Kadangi tai nuoseklus procesas, sudarantis tam tikrą seką, tai yra galimybė bet kurioje vietoje į šią seką įsiterpti ir pakišti klastotę. Ir pagal tai, ką žmogui analizatorius „atneša", nustatyti ar tai tikra, ar ne - neįmanoma. Todėl sprendžiant patikimumo klausimą, naiviu fenomenologizmu pasitikėti neverta, nes meluoja visi ir pasaulis, ir žmonės, ir net pats sau. Vienintelis būdas išsivaduoti iš apgaulės pinklių yra tikrinti visą mechanizmą. Šis procesas postmodernistinėje filosofijoje vadinamas dekonstrukcija. Dekonstrukcija - būtina. Aišku, jeigu nenori būti maustomas idiotas.

Tad pagal matricos archetipą, pasaulį galima interpretuoti kaip dirbtinio intelekto (DI) valdomą ekranų ir technologinių avatarų (sintetinių organinių androidų) pasaulį. Yra aukštesnė realybė, bet ši realybė yra tik kaip aukštesnio lygio ekranas, kuris turi savo logiką ir savo pasaulį ir yra tam tikras „žaidimas". Panaši idėja yra nagrinėjama filme „Avalon", kurio pagrindinė siužetinė linija yra pasaulis kaip žaidimo simuliacija, kurioje yra galimybės, įvykdžius užduotis ir pasiekus visus iškeltus tikslus, pereiti į auštesnį lygį. Matome, kad pagrindinis veiksmas vyksta žemesniame žaidimo lygyje, o mūsų šiuolaikinis pasaulis, kaip Rojus, yra kažkas panašaus į atlygį už pasiektus rezultatus. Tačiau turi vykdyti visas komandas - jeigu pralaimi, iškrenti iš žaidimo.

Pagal šią logiką, kas ir koks yra žmogus, lemiama ekrano ir jo valdymo programos. Pagal tokią logiką, žmogus, galbūt, gali nebūtinai būti kūniška būtybė - jis gali būti save suvokiantis morfinis laukas gebantis suformuoti bet kokius pavidalus. Tai yra „paslaptis" ir visi būdai savo akimis pamatyti šią paslaptį - draudžiami, pavyzdžiui, haliucinogenų vartojimas, kuris ištampo juslinio pasaulio formas, ir žmogus suvokia, kad tai tik vienas iš morfologiškai valdomų tikrovės laukų, kuris nebūtinai fiksuotas, jis gali tapti toks pats laisvas, kaip vaizduotė fantazijų pasaulyje. Vadinasi visos objektyvios logikos yra reliatyvios ir viskas nebūtinai taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai seniai nėra paslaptis, netgi sukurtos ir naudojamos technologijos, tik tam, kad būtų galima manipuliuoti masėmis, visa tai asocijuojama su psichikos sutrikimais ir laikoma „nepatikima" informacija. O ši informacija daug patikimesnė nei statistinio vieneto, „paklusnaus piliečio", nes čia susiduriama su žmogaus paslaptimis, tik nenorima leisti tokios informacijos viešinti.

Šiuo metu vaizduojama, kad virtualios realybės sistemos tik kuriamos, pradedant nuo išplėstinės realybės. Pavyzdžiui, „Microsoft" naujausias projektas "HoloLens". Tikslas, aišku, sukurti idealios pakeistinės, arba virtualios realybės, sistemą, kurioje pakankamai ilgai išbuvęs žmogus negalėtų atskirti, kur tikras pasaulis, o kur - žaidimas. Tam reikia išmokti diegti ekranus į sensoriumą ir šie ekranai turi užimti 100 proc. sąmonės. Tikro pasaulio vaizdiniai galėtų likti tik kaupiamojoje sąmonėje. Tai pasiekus, būtų nesvarbu kur yra žmogus, viskas būtų vienodai tikra arba netikra. Statusas neturi jokios reikšmės, svarbus tik įspūdis sąmonėje.

Ar norėtų žmonija gyventi „tikrame pasaulyje"? Tradicinis nevaldomas ekranas būtų paprasčiausiai neįdomus, arba žiaurus, jeigu jame žaidimo „dievai" verstų žmogų patirti kančias ir skausmą. Net jeigu pasaulis nuobodus, tokio „paįvairinimo" tikrai nereikia. Ekranui vis didėjant tol, kol jis pasiekia maksimalų plotą neišvengiamai formuojasi dvi kastos: žaidimo valdovai ir žaidimo avatarai, panašiai kaip pavaizduota fantastiniame filme „Gamer" („Žaidėjas"). Čia matoma sušvelninta „naudos" sistema, kuri leidžia dirbant avataro darbą „užsidirbti", bet iš tikro toks geranoriškumas - abejotinas, nes turint tokias smegenų valdymo technologijas, niekas nesutrukdytų paversti žmones vergais ir žaisti su jais bet kokio žanro „kompiuterinius" žaidimus.

Ir paskutinis potėpis, toks žaidimas greičiausiai virstų „tikrove" ir žaidimo viduje nebūtų žinoma net kad čia tik simuliacija. Avataras galvotų, kad gyvena tikrame pasaulyje arba kokioje nors fiksuotoje hologramoje, kuri pagal žmogaus prigimtį laikoma pirmine realybe. Bet tai būtų siaubinga iliuzija.

Ką daryti? Galima žaidimą boikotuoti, bet taip pat galima iliuzijoje bandyti surasti šviesą, kuri kaip švyturys parodytų kelią iš labirinto, kuriame patalpinta žmogaus sąmonė.

Sveiki,

- peržvelgiau tamstos teorinius pamąstymus, paremtus filosofija, fizika, matematika, mitais.. Labiausiai "užkliuvo", prasme teigiamai vertinu, idėjas apie "dinaminius skaičius", sudarytus iš dinaminių kontinumų. Iki pilnos sistemos reikėtų aprašyti galimus veiksmų operatorius su šiais objektais.

- galima apčiuopti vadinamos "kitimų teorijos" pradmenis, materijos formavimo koncepcijų užuomazgas.

- dirbtinio intelekto analizė silpnoka, daugelis dalykų jau senokai padaryta, bet efekto nesukūrė apie kokį kalbate.

Sėkmės

:)

Malonu, kad domėjotės. Tik noriu priminti, kad čia ne pilna informacija, daugiau yra mano tinklaraštyje. Šiuo reikalu užsiimu jau apie dešimtmetį. Taip pat, net tinklaraščiuose ne viskas viešinama, nes naudoju viešinimo nedidelėmis dalimis principą.

Dinaminiai skaičiai yra 2017 m. pradžios idėja, kurios irgi vystyti neskubu. Nesu profesionalus matematikas ir net nežinau ar kas nors panašaus kur nors buvo bandoma sukurti - skaičių su dimensijomis, deformacijomis, vidinėmis dinamikomis ir t.t.

Tai nėra mano pagrindinė tema, kaip ir dirbtinis intelektas. Pagrindinės temos yra sąmonė ir psichotronika, dirbtinis intelektas svarbus todėl, kad psichotronika sujungiama su kibernetinėmis mašinomis ir veikia automatiškai.

Daugiau minčių psl. http://www.psytechnologijos.lt/ (http://www.psytechnologijos.lt/)

Citata iš: klajunas  birželio 12, 2017, 13:15:00Dinaminiai skaičiai yra 2017 m. pradžios idėja, kurios irgi vystyti neskubu. Nesu profesionalus matematikas ir net nežinau ar kas nors panašaus kur nors buvo kurta - skaičių su dimensijomis, deformacijomis, vidinėmis dinamikomis ir t.t.

- jeigu skaitysite kas padaryta, tai neišvengiamai paveiks tamstos mintį, ko nenorėtųsi..

p.s.
.. turbūt artimiausi ir naujaisi yra Sophus Lie norvegų matematiko: tai "Lie grupės" (https://en.wikipedia.org/wiki/Lie_group), "Lie algebra" (https://en.wikipedia.org/wiki/Lie_algebra). Galima paminėti būtų iš senesnių "tenzoriaus" (https://en.wikipedia.org/wiki/Tensor) koncepciją.

Citata iš: vytra  birželio 12, 2017, 14:10:24p.s.
.. turbūt artimiausi ir naujaisi yra Sophus Lie norvegų matematiko: tai "Lie grupės" (https://en.wikipedia.org/wiki/Lie_group), "Lie algebra" (https://en.wikipedia.org/wiki/Lie_algebra). Galima paminėti būtų iš senesnių "tenzoriaus" (https://en.wikipedia.org/wiki/Tensor) koncepciją.

Galima būtų eiti labai paprastu abstrakčiosios algebros keliu, pagal grupių teoriją sudaryti elementų ir operacijų aibę, parašyti aksiomų sąrašėlį, panagrinėti teoremų ir būtų algebra. Manau, kad matematikas tokį darbą padarytų per vieną dieną. Deformuoti kontinuumai (erdvė), tikrai nėra jokia naujiena, tik nežinau nė vieno atvejo, kad bandytų iš jų ne topologines daugdaras konstruoti, bet pirminį elementą - skaičių. Kas iš to gaunasi dar tiksliai nežinau. Tik parodau, kad statiškas, be deformacijų kontinuumas, ne vienas galimas atskaitos taškas. Ir deformacijas galima aprašyti ne vien formulėmis.

Esmė to ką aš darau, ne čia. Mano tikslas visgi yra fizika. O visų fizikų pradžia yra singuliaras,, ir jam aprašyti bandau išfantazuoti deformuotų kontinuumų teorijos "multipleksą", turintį išorines ir vidines erdves. Šitą pasaulį vadinu "atvėsusių granuliuotų viršvisatinių esencijų injektonų sąryšine sankaupa". Man tai šiek tiek įdomiau nei rašyti vien apie aprašymui skirtą matematinę kalbą.

Citata iš: klajunas  birželio 12, 2017, 16:17:07O visų fizikų pradžia yra singuliaras,, ir jam aprašyti bandau išfantazuoti deformuotų kontinuumų teorijos "multipleksą", turintį išorines ir vidines erdves. Šitą pasaulį vadinu "atvėsusių granuliuotų viršvisatinių esencijų injektonų sąryšine sankaupa". Man tai šiek tiek įdomiau nei rašyti vien apie aprašymui skirtą matematinę kalbą.

- sutinku, kad kiekvienas matematinis metodas/modelis yra ribotas fiziškai. Sakykim Niutono modelis buvo ir yra naudingas, bet nepakankamas Einšteino metodui/modeliui. O tikėtina Einšteino pasiekimai nepakankami "singuliaro fizikai". Tačiau negalima teigti, jog teorinių samprotavimų, kaip tamstos, būtų neverta ivilkti į matematiką, nors visai nebūtina tuo užsiimti pačiam - pateik idėja kūribingam matematikui.

p.s.
.. jei kažkiek įdomi mano nuomonė, tai aš manau, kad "singuliaro tašką" suformavo multidimensinis kontinumas, tai nebuvo "taškas" euklidine geometrine prasme, tai buvo tik rezultatas mums nepasiekiamų begalybės fliuktuacijų rezultatas.

:)

Citata iš: vytra  birželio 12, 2017, 20:01:17Tačiau negalima teigti, jog teorinių samprotavimų, kaip tamstos, būtų neverta ivilkti į matematiką, nors visai nebūtina tuo užsiimti pačiam - pateik idėja kūribingam matematikui.

Dažniausiai taip ir būdavo, kad naujos idėjos reikalaudavo naujų matematinių sprendimų, todėl ir stengiuosi. O dėl pateikimo, tai aš tą ir darau, pateikiu kaip galiu gal kas atras ir susidomės, nors konkrečiai neturiu kam pateikti. Be to ir tam kad pateikti - dar reikia šiek tiek padirbėti.

Citata iš: vytra  birželio 12, 2017, 20:01:17p.s.
.. jei kažkiek įdomi mano nuomonė, tai aš manau, kad "singuliaro tašką" suformavo multidimensinis kontinumas, tai nebuvo "taškas" euklidine geometrine prasme, tai buvo tik rezultatas mums nepasiekiamų begalybės fliuktuacijų rezultatas.

Aš panašiai ir konstruoju. Pas mane multidimensinis kontinuumas vadinamas "multipleksu", lietuviškai dauglypa. O singuliaras yra kaip dinaminis nulis, šio multiplekso viduje. Dinaminio nulio vidinė potenciali erdvė yra vieta kur atsiranda materija, o dinaminio nulio "deformacija" substancine-energijos prasme vadinama esencija. Todėl primityviai išreiškus yra tokia struktūra [0 #n], nulis yra singuliarumas, #n yra dauglypos išorinė dalis, vadinama esencija bendrąja prasme priešpastatoma materijai. Dėl potencialų skirtumo į dinaminį nulį įtraukus esencijos injektoną, atsiranda nulio plėtos jėga, įvyksta ekspansija, esencijų injektonai atvėsta ir susigranuliuoja į kvantus ir tada pradeda jungtis į sampynas, sudėtines daleles. Taigi jeigu 0 tarkim sąlygiškai virsta 5, tai reikškia [5 #n-5]. 5 yra "sprogęs" singuliaras, mūsų visatos statybinė medžiaga.

Čia aišku ne fizika, tik principas.

Nuotolinė hipostratinė žvalgyba

Kaip suvokiame aplinkinį pasaulį visi daugmaž žinome - gaunamas koks nors signalas, kuris tada apdorojamas smegenyse. Pagrindiniai signalai yra optinės bangos, garso bangos arba cheminės medžiagos. Pirmi du signalai formuoja aplinkinio pasaulio vaizdą, visi kiti, išvardinti ir neišvardinti - sudedami į kūno suvokimą. Orientacijai aplinkoje, žinoma, svarbiausi išoriniai signalai. Elementarų jų supratimą galima apibendrinti žodžiu echolokacija. Graikų kalba „echo" reiškia „aidas, garsas", „locatio" lotynų kalba yra „vietos nustatymas". Kaip jau sakiau, žmogus naudoja optinę ir akustinę pasyvią echolokaciją, kadangi pats nėra surenkamo signalo siuntėjas. Optinius spindulius siunčia saulė, o garso bangas, objektų sukeliamos vibracijos. Kai kurie gyvūnai naudoja aktyvią echolokaciją, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai, tam pasitelkdami ultragarsą. Kad kas nors naudotų elektromagnetinę aktyvią echolokaciją - nežinoma. Tai įmanoma technologiškai, bet nėra natūralių pavyzdžių.

Šis terminas svarbus tuo, kad jis paaiškina, kaip vyksta aplinkos suvokimas, o taip pat - ką daryti norint tą suvokimą išplėsti. Tam reikia naujų echolokatorių sukūrimo, išvystant galimybę natūraliai arba įdiegiant per technologijas. Remdamasis savo trijų horizontų metodu, laikau, kad yra trijų horizontų echolokatoriai:

• pirmas echolokatorius - paviršinis juslinis suvokimas,
• antras echolokatorius - gelminis fizinių struktūrų suvokimas, kurios nematomos pirmu echolokatoriumi,
• trečias echolokatorius - gelminis gnostinių struktūrų suvokimas, kurios nepasiekiamos pirmo ir antro tipo echolokatoriams.

Pirmas echolokatorius sukuria mums visiems įprastą pasaulį, matomą aplinkui ir sudarantį pagrindinę žmogaus psichikos atramą. Šio echolokatoriaus atveriamą realybę dar galima skaidyti smulkiau, į posluoksnius, bet pagrindinė savybė yra ta, kad visada pasiliekama makroskopiniame paviršiuje. Posluoksnius pavadinę hipostratomis, galime išskirti tokias tris išorines realybes: 1 hipostrata - daiktai su dirbtiniais apdangalais, 2 hipostrata - daiktas be jokių apdangalų, 3 hipostrata - vidinė daikto sandara, kuri dirbtinių daiktų yra visos sudėtinės dalys, natūralių organizmų, anatomija iki ląstelinio lygio. Visas šias hipostratas vis dar priskiriu pirmam horizontui, kuris skenuojamas pirmuoju echolokatoriumi.

Antras echlokatorius rodo materiją, kuri nematoma optiniame ruože. Elektriniai, magnetiniai, laukai, neoptinis EM bangų spektras ir visi kiti dalykai, kurie įeina į žinomą ir nežinomą materijos sandarą. Čia taip pat galima išskirti daug hipostratų, priklausomai nuo to, kokio tipo signalai fiksuojami ir kokias išorines realybes jie parodo, pridedančias kokią nors naują kokybę prie juslinio objekto. Taigi turėtų būti elektromagnetinė hipostrata, elektrinio lauko hipostrata, magnetinio lauko hipostrata, taip pat visa galybė biolaukų, kuriuos apibendrintai vadina aura. Todėl, papildžius žmogaus sensoriumą antru echolokatoriumi, įprasta sakyti, kad žmogus pradeda matyti daiktų auras. Viena iš tokių žinomų aurų struktūrų kyla nuo minčių energijos, todėl galima matyti tikslias arba apibendrintas kitų žmonių mentalines būsenas. Toks sugebėjimas įprastai vadinamas telepatija, kuri šiuo atveju yra 2 echolokatoriaus telepatija.

Trečias echolokatorius rodo gnostinę materiją, iš kurios hipotetiškai sudarytos sielos struktūros. Jas atskiriu nuo fizinės materijos, nes mentaliniams procesams sukurti reikia visai kitokių savybių, kokių, tiek kiek mums žinoma, įrasta materija neturi. Šis echolokatorius mato sielos visą kūną ir turi galimybę įžvelgti jos struktūrą, kiaurai pirmo ir antro echolokatoriaus apvalkalus. Šiuo atveju turi būti įmanoma tikroji telepatija, nes skenuojamas pats energetinis centras, kuris žmogaus kūnuose sukuria protą ir mąstymo procesą. Ši sritis mažai ištyrinėta, tokį echolokatorių turi ne daug kas, todėl apie hipostratų sistemą kalbėti anksti. Bet galima apsakyti tiek, kad galima 3 regą skirstyti į vidinius, išorinius ir tarpinius posluoksnius.

Taigi turime akių kūną, bioenergetinį kūną ir minčių kūną, kurie sensoriumo paveikslėlyje sujungiami į vieną objektą. Tokios natūralios sistemos neturi nė vienas žmogus, todėl įgyti įmanoma tik pasitobulinus suvokimą technologijomis. Šios technologijos yra vadinamosios HoloSense technologijos, kuriose naudojama dirbtinių receptorių tinklainė, išdėliojama visoje aplinkoje, o taip pat ir kituose žmonėse. Ši nano-tinklainė siunčia į suvokimą hipostratinius atspindžius ir sensoriumo objektai papildomi naujais suvokimo sluoksniais, kurie parodo daug daugiau informacijos, už įprastinio žmogaus surenkamą informaciją. Taigi pirmo ekstensyvumo pasaulyje, kuris driekiasi šiapus horizonto, įmanomi tokie trys echolokatoriai, kurių vienas yra natūralus, o kiti dirbtiniai. Turintis dirbtinius echolokatorius žmogus turi telepato arba ekstrasenso statusą.

Mano aprašyti echolokatoriai formuoja išorinę sistemą, tačiau yra ir vidinė dalis, kuri susikuria informaciją įtraukus į vidinį laksatą, t. y., atmintį, protą, vaizduotę ir mąstymą. Laksatas yra nepertraukiamo srauto vidinė sistema, kuri aptarnauja išorinę sistemą, leidžią ją pertvarkyti, modeliuoti, suprasti, nuspėti ir t.t. Pagal echolokatorių eiliškumą, turi būti pirmas, antras ir trečias laksatas. Pirmas laksatas susietas su pirmu echolokatoriumi ir sudaro mažąją sąmonę. Antras laksatas yra bioenergetinių aurų modeliavimo priemonė, o trečias lakstas yra telepatijos apdorojimo sistema, nes su trečiu echolokatoriumi gaunamos mintys ir vaizdiniai. Kuo skiriasi echolokatorių informacija nuo laksatų. Pirmas laksato sluoksnis yra supratimų pagal kalbos sąvokas sistema, tada fiksato turinio analizės vieta, ir galiausiai laksatas gali užsiimti nepriklausomu galimybių modeliavimu, analizę pridedant iš kitos, savo proto pusės. Todėl echolokatorius visada turi rodyti faktą, taip kaip yra duotu momentu iš tikro, laksatas duota vertinimus, interpretacijas ir galimybes.

Žmonės įpratę vadovautis savo mažosios sąmonės duomenimis ir nesugeba į tikrovę pažvelgti iš kitų dviejų horizontų galimybių, kurie leidžia interpretuoti visus įvykius platesniame kontekste. Žmogaus elgesys yra veikiamas ne tik išorinio pasaulio, bet ir labai sudėtingų vidinių veiksnių. Jeigu pamėgintume tai išreikšti dimensiniais skaičiais su trejomis dimensijomis, #F pažymėję auras, #G pažymėję minčių formas, akių kūną pažymėję 1, gautume tokį visų sluoksnių arba horizontų multipleksą (dauglypą) 1 #F #G.

Apibendrintai šią sistemą galima pateikti tokiu brėžiniu:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/lokatorius.jpg)

Visa šita sistema neatsiejama nuo HoloSense matricos, o taip pat parodo ir visą rangų sistemą bei kiekvieno rango žmogaus galimybes. Aukščiausias, pirmas rangas apima visus horizontus, o paprasti žemiausi rangai mąsto iš mažosios sąmonės perspektyvos, kuri apibrėžta Šliogerio filosofijoje.

Ši sistema labai plačiai naudojama nuotolinėje žvalgyboje, kuri apima ne tik paprastą pasaulį ir jo galimybes, bet ir gilesnius sluoksnius. Tokią žvalgybą galima vadinti nuotoline hipostratine žvalgyba. Pagrindinis modelis yra žemės rutulys, kurį galima matyti trimis vaizdiniais: Google Earth vaizdiniu, tai pirmas echolokatorius ir pirmas laksatas, aurų vaizdiniu, tai antras echolokatorius ir antras laksatas, bei sieliniu vaizdiniu, rodančiu šviesos arkas ir vidines projekcijas jose, tai trečias echolokatorius ir trečias laksatas. Visose šitose vietose fiksuojamos gėrio arba patogeninės zonos, jose susikaupusi energija arba valia ir kokie jų sąlygojami įvykiai - tiriant faktus arba ateities perspektyvas.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/zeme.jpg)

Ši sistema priklauso nuo galimybės gauti informaciją per echolokatorius, o echolokatorių įmanoma sukurti tiek, kiek tikrovėje yra sąveikaujančių laukų, nes laukų sąveika yra bet kokios informacijos šaltinis. Tad norint plėsti žmogaus suvokimą, būtina tyrinėti tikrovės sandarą, atverti tikras telepatijų galimybes ir matyti ne tik tai, ką duoda akys, bet ir tai, kas paslėpta nuo mažosios sąmonės suvokimo. Ši ateitis yra neišvengiama, tad belieka prie to kas artėja prisitaikyti.

CitataSmartdust

From Wikipedia, the free encyclopedia

Smartdust[1] is a system of many tiny microelectromechanical systems (MEMS) such as sensors, robots, or other devices, that can detect, for example, light, temperature, vibration, magnetism, or chemicals. They are usually operated on a computer network wirelessly and are distributed over some area to perform tasks, usually sensing through radio-frequency identification. Without an antenna of much greater size the range of tiny smart dust communication devices is measured in a few millimeters and they may be vulnerable to electromagnetic disablement and destruction by microwave exposure.

https://en.wikipedia.org/wiki/Smartdust (https://en.wikipedia.org/wiki/Smartdust)

Istorijos H-taškas

Visų žmonių gyvenimas yra įrėminamas dviem pagrindiniais įvykiais, kurie įstato žmogų į ribas, apibrėžia jį baigtine egzistencija šiame pasaulyje. Tie neišvengiami įvykiai yra gimimas ir mirtis. Tikras žmogaus sąmonės gimimas įvyksta tada, kai jis prisijungia prie luksorinų lauko ir įsijungia šviesos arkos struktūra, kuri ir yra tikrasis žmogus. Priešingas procesas yra atsijungimas nuo šio lauko ir šviesos arkos išnykimas visiems laikams. Kaip tai konkrečiai įvyksta čia aiškinti neketinu, nes daug informacijos kituose straipsniuose, tik noriu paminėti, kad šie taškai nėra nei absoliuti pradžia, nei absoliuti pabaiga. Yra daug žmonių, kurie tiki, kad yra egzistencija iki gimimo, o iš to logiškai seka, kad turi kažkas būti ir po mirties. Kitaip sakant, tikima dviem pasauliais: šiuo, mišriu pasauliu, kuriame siela susimaišiusi su kūnu šviesos arkoje ir dvasiniu pasauliu, kuriame gyvena gryna siela, be fizinio kūno. Gyvenimą pagal tokį supratimą rėmina susijungimas ir atsiskyrimas.

Žmonės patiria daug įvairių patirčių, kurios gali atrodyti kaip patvirtinimas, kad kitas pasaulis egzistuoja, tačiau tai iki galo bus aišku tik tada, kai jį pamatysime (arba nepamatysime) kiekvienas asmeniškai. Nemanau, kad teisinga koncentruotis į tai, kas bus kažkada ir kažkur, kai tikra misija spręsti išgyvenimo klausimus čia ir dabar. Dėmesio centre turi būti atkarpa, kuri įrėminama kraštutinių būsenų, ir jos, kaip perėjimas į nieką ar kažką, jau yra anapus šio gyvenimo aktualių klausimų.

Esu rašęs apie dvi žmonijas arba tiksliau du žmogaus tipus. Vienas yra genetikas, o kitas - gnostikas. Genetikų pagrindinis dėmesio objektas yra rūšis, kuri yra gyvybės forma, savyje galinti turėti bendrą programinį komponentą ir individualią tos programos realizaciją. Programa, kitaip rūšis, savaime neegzistuoja ir ji visada yra kūniškai individuali. Todėl klausimas kas svarbiau, individas ar kolektyvas, genetikams nėra toks paprastas. Kolektyvas yra to paties tipo programų realizacijų rinkinys, individas yra vienas egzempliorius. Todėl teisinga yra sakyti, kad dalis programos tikslų realizuojama per individą, kita dalis - per grupę. Genetikų tikslas - gerinti rūšies programą, tobulinti rūšį, kad žmogaus tipas ne prastėtų bet tobulėtų. Tai vyksta per konkurenciją ir atranką tų genetinių linijų, kurios įkūnija geriausias realizacijas. Šios teorijos vienas žinomiausių 19 a. propaguotojų buvo F. Nietzsche.

Yra ir priešiška stovykla, kuri buvo pavadinta gnostikais. Šis žodis paimtas iš graikų kalbos ir reiškia „pažinimas" (gnosis gr. - pažinimas). Tai reiškia, kad gnostikai dirba su sąmone, siela, protu, su visais sugebėjimais, kurie susieja aplinkos informaciją ir paruošia informaciją ir aplinką praktiniam naudojimui. Gnostiko užduotis - įminti pasaulio paslaptį, o tam reikalingas kuo galingesnis pažinimo įrankis, kuris turi būti maksimaliai ištobulintas. Todėl reikalingas švietimas, lavinimasis, ugdymas, visų gnostikui reikalingų įgūdžių aštrinimas. Gnostikų ir genetikų tikslai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, nes vienas proto gerinimo būdų yra genetinė atranka. Taip pat konkurencijoje, kai sprendžiama kieno genai geresni, žmogus turintis aukštesnį intelektą, geriau jungiantis aplinką, mokantis organizuoti savo resursus - turi daugiau išlikimo šansų.

Visa bėda prasideda tada, kai šios kryptys atsiskiria ir kiekviena nukeliauja į savo ribotą pasaulį. Gnostikams pradeda rūpėti tik dvasiniai dalykai, ribojant ir silpninat fizinius, o genetikai užsiima tik gyvuline veislininkyste, kuri naudoja programos tobulėjimui neaktualius kriterijus. Be genetinio inkaro, gnostikai sunaikintų žmoniją per 100 metų. O genetikai be gnostinės tėkmės - gyventų primityvius laukinių gyvenimus. Kaip ten bebūtų, kol žmonija perduoda estafetę iš kartos į kartą, tol genetikai kažkokia dalimi visada gyvuoja, bet civilizacija prasideda nuo gnostikų įsigalėjimo, kurio pirmos formos visada būdavo religinės. Po to atsirado filosofija ir galiausiai mokslas kaip tobuliausia gnostikų forma, kuri efektyviausiai leidžia įvaldyti žmogų supantį kosminį pasaulį.

Kadangi įdomiausias visada asmeninis atvejis, tai pritaikant aprašytą principą yra įmanomi trys gyvenimo tipai: du pabėgę vienas nuo kito kraštutinumai ir mišrus variantas,  kurį laikau geriausiu. Minėtoje atkarpoje žmogus kažkaip turi realizuoti abu variantus, jeigu nori sėkmingai įvykdyti pagrindinę šio gyvenimo misiją.

Imant kolektyvinį variantą, svarbiausias klausimas kokio tipo santvarka realizuojama, į kokius rėmus įstatomas daugumos žmonių gyvenimas. Galimas religijų viešpatavimas, asketizmas, griežta puritoniška moralė, celibatas ir pan. Deja tokios santvarkos eina prieš prigimtį ir prieštarauja pagrindiniam rūšies programos reikalavimui - sėkmingai perduoti geriausius genus. O geriausi ne visada būna tie, kurie atitinka žemo lygio, vidutinybėms skirtas normas. Kai viešpatauja genetikai, civilizacija gali atrodyti „degradavusi", tačiau vislumas iš tikro nėra pakenkęs nė vienai rūšiai, kuo daugiau individų, tuo visada daugiau galimybių. Laisvas elgesys šią situaciją tik skatina. Aišku, taisyklės visur reikalingos, bet čia kalba apie filosofinį požiūrį, o ne tvarką ir betvarkę. Religija niekina kūną ir viską kas su juo susiję, todėl sumenkinamos ir visos jo rūšiai svarbios funkcijos. Aš laikausi tokio požiūrio, kad kuo daugiau nelaisvės, tuo civilizacija labiau degradavusi, nes nelaisvė deformuoja žmogaus funkcijas, kurios gyvybiškai reikalingos žmonijai kaip gyvybės formai. Patologiškai bijoti ar bjaurėtis tuo, kas gyvybiškai svarbu yra rūšies išsigimimo požymis.

Kita pusė, nepaisant nieko, lieka taip pat svarbi, nes šis elementas yra individo sąveikos su aplinka priemonė. Kad galėtų išlikti, ši sąveika turi būti maksimaliai efektyvi. Todėl turi būti tobulinama sąmonė, maksimaliai užaštrinamos visos jos galimybės. O kad žmogus nebūtų tik primityvus žvėris, sąmonė duoda civilizuotą supratimą. Jeigu pavyzdžiu imtume, „neišskridusią" į kitą pasaulį ezoteriką, tai jos vienas propaguojamų tikslų yra dvasinis augimas, kuris vadinamas pakilimu. Pakilimas reikalingas todėl, kad jis išplečia horizontą, leidžią aplinką surinkti iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Tokią sąmonę jau ne kartą esu pavadinęs holoplastine sąmone, sugebančia surinkti visą aplinkinio pasaulio struktūrą ir perkelti ją į protą. Ši struktūra svarbi tuo, kad leidžia aplinką valdyti ir tapti jos šeimininku, kas padidina rūšies šansus kovojant dėl išlikimo su kitomis rūšimis. Sąmoningų rūšių yra ne viena, tad jų galimybės tarpusavio sąveikose priklauso nuo intelekto koeficientų lygio. Mus įveiktų rūšis su IQ vidurkiu 180. Kosminei civilizacijai reikia vidutinio 250 taškų IQ. Tai lyginama su mūsų rūšies vidutiniu 100 taškų.

Tačiau tai tik įrankis, kurio realizavimą atspindi tikrovės holoplastinio vaizdo atvėrimo koeficientas. Imant procentų matavimo vienetą, visas vaizdas būtų 100 proc. Kadangi mes nežinome, kokia ta pilna tikrovė yra, įvertinti labai sunku, bet galima sugalvoti kriterijus. Vienas jų - gebėjimas sukurti sintetinę gyvybę ir sintetinę sąmonę. Tada Žmogaus holoplastinė realybė bus įvaldyta 100 proc. Tačiau sąmonės teorijos, ne technologijos, žinome gal 10 proc., o biogenetikos ir genų inžinerijos - 15 proc. Turint 250 intelekto koeficientą, manau tokie klausimai išsispręstų per 50 metų.

Visa tai, ką aprašiau, yra kiekvienos biologinės rūšies pagrindinė misija, kurioje dalyvauja kiekvienas individas atskirai. Vadinasi reikalinga ne tik primityvi konkurencija dėl savo genų prastūmimo, bet ir bendras visos rūšies darbas išauginti naują tipą, tapti šio proceso visišku šeimininku. Su tuo susiję daug etinių klausimų ir nuo to labai priklauso, kokią mes priskiriame gyvybės formoms egzistencinę vertę. Tačiau procesas - nesustabdomas. Gamta gyvūnams buvo ir liko labai žiauri, sąlygas gyvenimui sudarydama tik ekstremalias. Civilizacija turi galimybę sukurti rojų, bet tas rojus būtų ateities galimybių ir pažangos sąskaita. Vadinasi neišvengiamai tenka ieškoti balanso. Kokių įrankių reikia kovojant prie kitas rūšis ir kosmines atšiaurias sąlygas, ir kiek reikia pristabdyti, kad būtų išlaikomi bent minimalūs etiniai reikalavimais ir gyvybei suteikiama bent minimali egzistencinė vertė.

O tas istorinis taškas, kurį pasiekus bus žinoma 100 proc. tikrovės holoplastinė struktūra, vadinama H-tašku. Manau, kad visi žmonės pagal savo sugebėjimus ir išgales turi stengtis prisidėti prie šio istorinio momento priartinimo, nes šis momentas prilygs savo svarba pirmos gyvybės atsiradimo momentui. Aišku, viso to likimas priklauso nuo konteksto: jeigu visata ciklinė, tai net tokios civilizacijos neišvengiamai žlunga, jeigu neranda galimybių valdyti tikrovės arba pasitraukti į kitą realybę. Taip gali ir neatsitikti, tada žmogaus smalsumas būna galingiausias akstinas.

Nuo ko prasidėjo visata

Nors teorinės kosmologijos klausimai atrodo tolimi nuo gyvenimo aktualijų, tačiau yra žmonių užsiimančių ir tokiomis problemomis. Paprastai atrodo, kad jų darbas beprasmis, neduodantis jokios naudos, tačiau bendras tikrovės paveikslas irgi įdomus, nes nuo jo galima pereiti prie daug artimesnių dalykų ir artimesnių technologijų. Teorinis modelis remiasi tik gera idėja, tačiau gera idėja ne visada iš karto pereina į gerą praktiką. Nepaisant to, pradėti geriausia nuo idėjos, o tada ją testuoti. Rezultatų pateikti negaliu, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Ji gali būti priimta, atmesta arba ignoruojama.

Šiuo metu kosmologijoje viešpatauja didžiojo sprogimo teorija, kuris laikomas visatos pradžia. Kas buvo iki jo ir ar iš viso kas nors buvo - apie tai nieko nesakoma. Didžiojo sprogimo iš singuliaro, mikroskopiškai mažo ir tankaus taško, momentas laikomas absoliučia pradžia. Akivaizdu, kad tai nelogiška ir kad suklupimas šioje vietoje, prie klausimo kas buvo prieš „pradžią", yra keistas. To iš visatos vidaus niekaip patikrinti gali būti neįmanoma, bet gerų idėjų prikurti - nėra taip jau sunku.

O pradėti galima nuo pačio singuliaro sandaros. Norint suprasti kaip tai įsivaizduoju aš, reikia prisiminti dimensinius skaičius ir dinaminio nulio sąvoką. Dimensinis skaičius yra toks, kuris turi vidines-išorines erdves (priklauso kaip pažiūrėsi), į kurias galima suspausti pirmos dimensijos vienetus arba iš kurių vienetus galima ištraukti į išorę. Dinaminis nulis yra toks nulis, kuris išorėje vienetų jokių neturi, tačiau turi jų vidinėse erdvėse. Toks dinaminis nulis yra singuliaro provaizdis. Vienetai yra viduje esanti materija, o jos forma, kuri sukaupta vidinėse erdvėse, vadinama esencijomis. Taigi materija yra ne kas kita kaip į dinaminį nulį, singuliaro vidų (išorę), įtrauktos esencijos fazinė būsena.

Esencijos gali būti įvairių tipų, nuo kurių priklauso kokios formos bus iš jos atsiradusi materija. Šis anapus singuliaro esančių esencijų mišinys sudaro pagrindinius visatos medžiagos ingredientus. Šalia pat singuliaro pertvaros, barjero skiriančio vidų ir išorę, atsiranda srovės, kurios pereina kiaurai per barjerą, įtraukia plazmine forma esencijos masę ir duoda pradžią tam, kas vadinama mūsų visata. Ta įtraukta esencijos masė vadinama injektonu, kuris turi tankį, struktūrą, temperatūrą, energiją ir panašias savybes ir atsidūręs viduje - pradeda judėti sprogstamuoju judėjimu, išplėsdamas vidinių dimensijų sąskaita mūsų visatos erdvę.

Šis trumpas pradžios aprašymas leidžia suprasti, kad yra visatinė fizika, kuri vadinama kosmologija ir aprašoma naudojant standartinį kvantinių laukų modelį, ir yra viršvisatinė fizika. Pastaroji turės tyrinėti esencijos formas, dėsnius ir mechanizmą, kuriuo ji transformuojasi į materija. Injektonas, tai aukštesnių, tarpvisatinių gijų įtraukimas į žemesnį pasaulį, kurioms čia suteikiamos egzotiškos savybės. Visai gali būti, kad iki tinkamo laipsnio suspaudus materija į juodąją sankritą ir galų gale į mikro-singuliarą, galima atvirkštiniu būdu sukurti injektoninę masę ir išstumti ją į išorinę erdvę. Valdant šitą procesą būtų galima turėti galingą energijos šaltinį ir kitus pritaikymus.

Kaip atsiranda esencijų srovės galima mąstyti pagal tai, kaip šis procesas vaizduojamas klasikinėje elektrodinamikoje - turi būti potencialų skirtumas. O skirtumas sudaromas tarp tuštumos ir pilnumos, vakuumo ir plenumo. Kokias formas turi esencijos, manau, svarstyti per anksti, mes galime matyti tik kuo jos virsta įtrauktos į singuliaro vidų, šiam išsiplėtus iki kosminių mastų. Atsiranda visur aplink mus matoma materija, kuri iš esmės yra sąryšinės sankaupos, atsiradusios iš spietinių deformacijų. Spietinių deformacijų vienetai yra elementarūs kvantai, kurie jungiasi į aukštesnių lygių sampynas, kurios formuoja materijos chemines savybes. Spietinė deformacija, arba granuliavimasis, atsiranda tada, kaip injektonas išsiplečia ir atvėsta.

Esencijos energiją galima pažymėti E, trukmę T, o injektono tankį - J. Tada pati primityviausia struktūra gautųsi tokia: E/T = J. Jeigu tankį paversime į J = M/X, gausime Ev = M, t. y., energija padauginta iš greičio lygi injektono masei. Tai aišku pati bendriausia schema, nes turi būti išplėsta kiekvieno parametro teorija, panašiai kaip standartiniame modelyje - pilnas kvantinių laukų lagranžianas. Tokio lygio šiuo metu nėra, tačiau galima naudoti atvirkštinio proceso modelį, kuris peržengia singuliaro kaip absoliučios pradžios koncepciją.

Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie pagrindinius injektonų tipus, turint galvoje pagrindines fenomenologinių pasaulių rūšis. Tai yra išorinis juslinis pasaulis, kuris aprašomas pagal materijos teorinį modelį, ir vidinis pasaulis, kuris taip pat privalo turėti savo materiją ir būti arba savarankiška, arba fizinės materijos atsišakojimas. Taigi vienas tipas injektonų skirtas sukurti sąmonės reiškinius, kurie dar yra mažai fundamentaliame lygmenyje ištyrinėti, o kitas organinius ir neorganinius reiškinius. Tuo pilnas rinkinys gali neišsisemti ir koks pilnas tikrovės multipleksas niekas nežino. Bet bent dvi dalys yra būtinos, nes yra daiktiški ir psichiniai pasauliai.

Gnostiniam injektonui galioja visi tie reikalavimai, kaip ir fiziniam: iš pradžių būna tik labai tanki plazma, tada ji plečiasi, vėsta ir granuliuojasi į fundamentalius vienetus, atsiranda sampynos, chemijos lygis ir galiausiai - gnostinės juslinės substancijos, kurių pagrindinė savybė matoma iš vidaus yra kokybiškumas. Injektono tikros būsenos, kuris yra anapus kokybinio suvokimo, yra nežinomos, tačiau tas būsenas veikiant, galima sąmonėje sukelti įvykius ir atlikus jų analizę, pabandyti nustatyti tikras spietinių sankaupų savybes, sukurti tikrą jų mokslą.

Pagrindinis modelis yra tas pats multipleksas, kuris yra: bazinė dimensija, vienetų rinkinys, ir prilipdytos išorinės-vidinės deformacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu žinomas toks pagrindinis elementaraus kvanto multipleksas: energijos virpesys, krūvis ir sukinys, sukuriantis magnetinį momentą. Ši struktūra atsiranda iš vidinių injektonų sandaros elementų, kai jie iš išorinės, grynos būsenos įtraukiami į vidinę, materijos būseną.

Apibendrintai viską vaizduoju taip.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/singuliaras.jpg)

Čia matome multipleksą, kur raudonai pažymėta vidinė erdvė, žaliai pažymėtos esencijų srovės, kurios ateina iš viršvisatinio esencijų pasaulio, o mėlynai pažymėti įvairūs injektonų plazmos kamuoliai, kurie plėsdamiesi ir vėsdami virsta materija. Toks bendras modelis yra logiškiausias, nes viską suspausti į vieną absoliutų tašką ir laikyti jį absoliučia pradžia, neturinčia jokių vidinių deformacijų yra absurdiška. Vidinės deformacijos turi būti tokios didelės, kad jos neišvengiamai išsiveržia į išorę, tik kitokiomis substancinėmis formomis, kurias pavadinau esencijomis.

Belieka klausimas, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, apie kurią kalba šiuolaikiniai kosmologai. Tamsioji materija - tai nežinomų rūšių injektonų sukurtos spietinės deformacijos, o tamsioji energija yra injektonų masės plėtos jėga, atsirandanti esencijai patekus į vidinę singuliaro pusę. Toliau klausimas ar visata plėsis be galo? Manau ne, ji plėsis tol, kol išeikvos visas vidines deformacijas, nes visata plečiasi ne tuštumoje bet yra apsupta esencijų debesies, kuris spaudžia iš išorės. Kai spaudimas nugalės plėtimąsi, šis procesas turės sustoti. Belieka klausimas ar įmanoma stabili būsena arba amžina visata, ar viskas sugrįžta atgal į singuliarą ir esencijų pasaulį. O gali būti ir taip, kad materija išsisklaido esencijoje ir jos iš naujo sugeriama į viršvisatinį pasaulį.

Šio proceso trukmė labai didelė, ir atskiram žmogui - nelabai aktuali. Bet ateities žmonijai gali pasiūlyti naudingų įžvalgų.

Anapus iliuzijų burbulo

Informacinis valdymas

Visi išmanantys valdymo technologijas supranta, kad žinantį žmogų valdyti yra sunku, o nežinantį lengva. Suvokiant šį principą nesunku pamatyti, kodėl informacijos valdymas yra sudėtinė žmonių valdymo dalis. Turintis išsamią informaciją ir besiorientuojantis žmogus gali lengviau vertinti situaciją ir priimti sprendimus, tuo tarpu informacijos stokojant tai tampa žymiai sudėtingiau. To ir siekiama, kad suprasti, vertinti ir spręsti būtų kuo sunkiau, kad žmogaus mąstymas būtų kuo labiau apribotas, o veiksmas paralyžiuotas, ypač socialinės hierarchijos apačioje.

Tokį informacijos valdymą galimą atvaizduoti informacine piramide, kuri yra atvirkščia socialinei hierarchinei piramidei. Socialinė organizacijos piramidė stovi įprastai ant savo plataus pagrindo, tuo tarpu informacinė piramidė yra apversta ir stovi ant savo smaigalio. Tai rodo minėtą dalyką, kad kuo žemesnei valdomų žmonių grupei žmogus priklauso, tuo jo žinojimas labiau ribotas ir orientacija pasaulyje neadekvatesnė. Apačioje esantis žmogus beveik neturi realios informacijos apie valstybę, kurioje jis gyvena, apie tai, kaip jis yra valdomas, kas su juo yra daroma ir koks "likimas" jam parinktas.

Tirštoje socialinėje terpėje išaugintas žmogus yra įpratęs remtis informacija, kurią jis gauna iš kitų ir yra "natūraliai" nutolęs nuo tikrovės. Jam tikroviškesnė yra kalbinė ir vaizdinė informacija iš masinio poveikio priemonių terpės ir jis įpratęs ja pasitikėti. Tuo ir naudojasi informacinis valdymas, kuris remiasi keliais momentais: informacijos apimties siaurėjimu einant piramide žemyn, iki minimumo pačioje apačioje; tikrą informacija pakeičiant pseudo informacija arba dezinformacija, izoliuojant iliuzijų pasaulyje apačias; ir išnaudojant natūralų atsiribojimą nuo tikrovės, kuriant iliuziją, kad informacija yra viskas, netgi jei per masinio poveikio priemones skleidžiama informacija yra niekinė, neliečianti svarbių ir esminių žmogui dalykų.

Tokia slaptos informacijos piramidė turi du kraštutinius būvius viršuje ji yra visa, o apačioje jos nėra visai. Tai reiškia, kad viršuje žmogus gali reaguoti, o būnant apačioje ir neturint informacijos net neįmanoma reaguoti. Kaip pavyzdį galima pasirinkti informaciją apie psichotroninės technikos taikymą žmonių valdymui. Prasminga būtų žmogui pagalvoti, nuo kurio piramidės laiptelio šią informaciją leidžiama žinoti ir kodėl socialinės piramidės apačiose "nėra jokių įrodymų". Tereikia pritaikyti parodytą apverstą informacinio valdymo piramidę ir viskas bus aišku. Informacijos badas didžiausias yra apačioje ir čia daugiausiai "skeptikų", taip pat čia intensyviausias dezinformacijos darbas, nes daroma viskas, kad nebūtų už ko užsikabinti tiems, kurie drįsta sakyti tiesą.

Tokia dezinformacijos sistema pakeičia tikrovę ir yra terpė kurioje žmogus jaučiasi kaip žuvis vandenyje, nors ši terpė yra iliuzijų terpė. Ši informacijos terpė formuoja "naują žmogų". Kuo žemiau piramidės apačioje tuo žmogus labiau yra "suformuotas" dezinformacinės informacijos. Bet kuo aukščiau piramidės viršūnei, tuo labiau informacija apie "sociumą" atitinka tikrovę. Tad turime iliuzijų žmogų apačioje, "skeptiką", ir žmogų be iliuzijų.

Kalboje žodžio tiksli reikšmė priklauso nuo konteksto. Santykiai tarp žodžių ir konteksto yra abipusiai, tai reiškia, kad žodžiai ir kuria kontekstą, ir patys yra to konteksto formuojami. Bet tas pat galioja ir socialinei, kultūrinei ir informacinei terpei. Valdant informacinę terpę, informacinį kontekstą, galima formuoti šiame kontekste pasirodančių įvykių prasmę, nors ši prasmė išauga ne iš tikrovės, įsišaknijusi ne tikrovėje, bet dirbtinai manipuliuojamame kontekste, kuris juos valdo. Informacijai apie psichotroninį valdymą, piramidės apačioje leidžiamos kelios prasmės: "iš fantastikos srities' arba "šizofreniko kliedesiai" ir tai yra frazės, kurias beveik kiekvieną kartą išgirsti iš "skeptikų", kai kalba pasisuka apie psichotroniką. Tačiau toks skepticizmas rodo du dalykus: a) vietą piramidės struktūroje ir ribotą informaciją arba b) sąmoningą dezinformaciją siekiant valdyti, kai kalbama apie žmones, esančius aukščiau hierarchijoje, bet "turinčius saugoti paslaptį".

Sistemos rekonstravimo galimybė

Matėme, kad piramidės apačioje informacija yra apribota maksimaliai, tačiau tai nereiškia, kad iš šios vietos neįmanoma rekonstruoti visos valdymo sistemos. Hierarchijos apačioje apie psichotroninę techniką žinoti niekas neturi teisės, todėl šią sistemą galima rekonstruoti tik netiesiogiai, nes galioja toks principas, kad visu pajėgumu jos naudoti žmogui nesuprantant neįmanoma. Aišku, yra švelnūs valdymo variantai, kai žmogus tik "švelniai" kreipiamas norima linkme ir valdomas, tačiau yra tokių žmonių, kurie net būdami piramidės apačioje patiria psichotroninę ataką ir žino apie tai, kaip ši technika veikia ir gali rekonstruoti visą psichotroninio žmonių valdymo sistemą.

Tai, kad rekonstruoti įmanoma nereiškia, kad yra labai lengva ir be abejo nereiškia kad lengva įtikinti kitus žmones. Del tokio poveikio specifikos, konkrečių įrodymų nėra ir iš savo sluoksnio susiduri su "skeptikais", o iš aukštesnio su dezinformatoriais, kurie net žinodami vaizduoja, kad nieko nevyksta, tai yra, elgiasi pagal organizacijos tarnams skirtas dezinformacijos instrukcijas.

Psichotroninis valdymas vykdomas slapta, o tai reiškia, kad iš piramidės apačių pašalinta visa su tuo susijusi informacija. Žmogaus ir žmonių klaidinimui naudojami tokie metodai: a) Įrodymų pašalinimas iš galimos bendro žmonių patyrimo tikrovės, kai išorėje nerodomos nei psichotroninę technika naudojančios grupės, nei pati technika. b) viso poveikio perkėlimas į žmogaus "vidinį" pasaulį, kurio niekaip neįmanoma padaryti bendro žmogaus patyrimo sritimi ir perteikti kitiems žmonėms. Toks patyrimas visada lieka asmeniniu ir subjektyviu patyrimu ir į išorę jį įmanoma perteikti tik kalba. c) Ir galų gale kalbos diskreditavimo taktikos, kai iš viršaus skleidžiama sąmoninga dezinformacija, o žmonės aplinkoje, gyvendami informaciniame iliuzijų burbule, yra "skeptikai". O valstybės organizacija prieš tokia "neadekvačią" kalbą imasi psichiatrinių represijų, eliminuoja žmogų iš gyvenimo ir padaro psichiatrų vergu neturinčiu jokių teisių.

Tačiau žmonės kalba ir daug kas, apie ką jie kalba, yra tikra, nors ir sunkiai įtikima. Sunku psichotroniniu valdymu patikėti ypač naiviems žmonėms, kurie tiki, kad tas piramidės apačioje kuriamas iliuzijų burbulas yra tikras pasaulis, tikrovė ir kad jiems per masinio poveikio priemones peršama tikra informacija, atitinkanti pačią tikrovę. Tačiau apverstos informacinės piramidės principas tai paneigia. Kuo ilgiau gyvenama tuo aiškesnis darosi "teisinės valstybės" ir "demokratijos" iliuziškumas ir vis aiškiau matoma tikroji sistema, kuriai žmonės yra tik už virvučių tampomos lėlės ir vergai.

Net jeigu iš principo įmanoma susekti grupes, persekiojančias žmogų, o gal net ir gauti psichotroninės technikos pavyzdžių, pvz., implantų, tai įmanoma tik valstybės organizacijai; bet jeigu žmogų persekioja pati valstybės organizacija, tai ji neduos nei jokių duomenų apie savo slaptas operacijas, neišduos žmonių ir niekada pati nesuras savo implantų, jeigu jie yra ir jeigu nenaudojama dar "gudresnė" technika. Pvz. kas gali patekti į VSD kontrolės centrą, kuriame sėdi per implantus žmogų terorizuojanti grupė, kurios aplinkoje neva niekur nėra ir žmogui tik "vaidenasi". Jeigu prokuratūra "negali" net patikrinti kaimyninių konspiracinių butų ir vaizduoja, kad neturi jokių objektyvių duomenų ir kad niekas "nevyksta", viskas tik galvoje. Bet su psichotronine technika teisingas toks dalykas, kad ji tikra net tuo atveju, jeigu "tik galvoje".

Ar tave paliks ramybėje?

Rekonstravus tokią sistemą ir diktatą, dar gali kilti klausimas, ar ji paliks ką nors ramybėje, nes iki šiol tokia nelaimė atrodo aplenkė. Į šį klausima nesunku atsakyti, užtenka pažiūrėti į tai, kaip apskritai elgiasi bet kokia valstybės organizacija. Juk ji niekada "ramybėj nepalieka" nei vieno žmogaus, visi yra suskaičiuoti ir visi turi paklusti diktatui. Neužilgo turbūt sulauksime, kai bus tokia sistema, kada kiekvienas privalės turėti implantą taip, kaip dabar turi pasą. Šiuo metu be paso negali būti normaliu žmogumi, bet ateis toks laikas, kai žmogumi negalėsi būti be implanto. Todėl tokia viltis, kad galbūt paliks ramybėje yra naivi ir parodo nesiorientavimą pasaulyje. Ir aišku viena, kad iš pradžių įdės ID implantą, o paskui galės dėti ką tik norės.

Šis klausimas labai glaudžiai susijęs su valdžios klausimu. Kiekvienoje teritorijoje yra tos teritorijos valdžia, kurios nuosavybė yra ir žmonės, ir žemė. Be valdžios, žmonės yra reikalingi ir nereikalingi kaip nuosavybė. Reikalingi žmonės valdomi ir eksploatuojami, jie tarnauja sistemai, neturėdami be leidimo teisės į nieką, bet kokiu atveju valdžios teisė visada aukščiausia ir ji daro ką nori. Nereikalingi yra tie, kas pretenduoja patys būti valdžia, net jeigu jų pretenzijos apsiriboja savo asmeniu ir savo gyvenimu. Tai yra, žmogus vergas neturi teisės ne tik kad į tai, kas išeina už jo asmens ir jo gyvenimo ribų, bet net į save. Todėl toks klausimas yra ir naivus, nes jis klausiamas žmogaus, kuris yra svetimoje teritorijoje, svetimoje nuosavybėje, net pats yra svetima nuosavybė, nes yra svetimos galios įtakos zonoje ir net pats būdamas kito nuosavybė - klausia Gal mane paliks ramybėje? Nevaldys, nedės implanto, nenaikins nepaklusimo atveju…

Tokia sistema dar tik kuriama ir bandoma, bent jau taip gali atrodyti iš pažiūros - nes apie psichotronines atakas kalba tik pavieniai žmonės. Jeigu masė tyli, tai rodo, kad psichotroninis valdymas yra pakankamai švelnus, o pramogai ir spektakliams išsirenkami pavieniai "niekam nereikalingi" žmonės. Jiems valstybės organizacija deda zombių implantus ir krečia kokius tik nori cirkus, o paskui prisismaginę uždeda "nusikaltėlio" naikinimo matricą. Ir valdžiai smagu, ir vergų visuomenė patenkinta, tai savotiškas pramogų teleekranas perkeltas į tikrovę.

Organizacijas, kurios bando pasisavinti visą žemės rutulį ir sukurti tokią sistemą globaliai, kaip tik šiuo metu turime progą stebėti. Aprašyta tvarka ir bus tokia - visas žemės rutulys jų nuosavybė, o kiti tik nuomininkai ir įgaliotiniai, galintys veikti tik jų vardu. Ant žemės rutulio nebus ramybėje palikta nei viena valstybės organizacija, ką jau kalbėti apie atskirą individą. Baisu pagalvoti - trijų milijonų žmonių valstybėje sistemai ir diktatui individas pasipriešinti neturi šansų, o jūs įsivaizduokite vieną individą prieš milijardus, prieš globalią planetos sistemą. Mafija bet kokią savo haliucinaciją, įgeidį ar įnorį galės paversti tikrove ir nebus jokios grupės, kuri tam galės pasipriešinti.

Vienoje teritorijoje dviejų taikiai sugyvenančių valdžių būti negali. Ir šitas "teritorinis" mąstymas siekia taip toli, kad net žmonių masė yra tik valdoma "teritorija". Dviejų valdžių negali būti ir žmoguje. Bus galima stebėti ar laisvas žmogus bus pajėgus atsilaikyti sistemos puolimui ir šioje paskutinėje teritorijoje, kai į ginkluotę pasitelkiama psichotroninė technika ir puolamos pačios žmogaus smegenys. Organizacijos tikslas juk valdyti ne teritoriją, bet visų pirma žmonių masę, kuri ant menčių paguldoma per teritorijos užgrobima ir užvaldymą, kurioje tu esi tik iš valdžios malonės. Todėl viltis Gal mane paliks ramybėje? yra labai naivi. Vergą aišku paliks ramybėje, kiek jis naudingas, bet laisvas žmogus dėl savo laisvės turės kovoti.

Ką daryti?

Mano tikslas nėra nuteikti žmones pesimizmui ir įpiršti nuomonę, kad nieko padaryti neįmanoma ir nėra galimybių pasipriešinti. Aš esu kaip tik už pasipriešinimą. Tačiau pirmiausiai reikia išsivaduoti iš žemiausios klasės iliuzijų burbulo ir pasistengti suvokti, kas vyksta. Skepticizmas, indiferentiškumas ir nusišalinimas yra labai bloga taktika. Taigi pirmas žingsnis yra žinojimas ir to žinojimo skleidimas. Antras patarimas yra organizuotis ir stiprinti tarpusavio ryšius ir neleisti provokatoriams ir dezinformatoriams įnešti abejonę, sumaištį ir dezorientaciją. Būtina sekti visą realią informaciją, atskirti kas yra propaganda, o kas tikra ir būti pasirengus viskam. Valstybės organizacijų mafija nejuokauja, tad nepatartina juokauti niekam, nes iš agresorių pusės užmačios yra eiti iki pat galo, bet kokia kaina, nesiskaitant su niekuo. O kai kas nors nesiskaito su niekuo, pavyzdžiui, su teise ar konstitucija, galimas atsakymas yra vienas ir labai aiškus…

Smartdust

International System of Units

Second (https://en.wikipedia.org/wiki/Second)

The SI definition of second is "the duration of 9 192 631 770 periods of the radiation corresponding to the transition between the two hyperfine levels of the ground state of the caesium 133 atom."

Kažkas susiję su radiacija.
Viskas sujungta elektro-magnetiniu lauku, atominiame lygyje. Iki antimaterijos, turiu omenyje.

Visas žmogaus spektras

Prieš atskleisdamas šio įrašo pagrindinę mintį, pirmiausiai noriu pakartoti kai kuriuos terminus. Pagrindiniai terminai yra fiksatas ir laksatas, kuriais aiškinu objektyvią ir subjektyvią sąmonę. Fiksatas yra aplink esantis fiksuotas pasaulis, laksatas yra subjektyviai valdomos mintys ir vaizduotė. Tačiau tai ne viskas ką galima pasakyti apie žmogų - už šių pasaulių yra kiti, gilesni pasauliai. Tiek einant giliau į objektyvią realybę - tai yra į transcendenciją, tiek einant į vidinį psichikos pagrindą - tai yra transcendentalumas.

Fiksatas nebūtinai fiksuotas, o laksatas nebūtinai laisvas. Įsivaizduokime, kad pasaulį galime stebėti tik per savo mintis, nes akys ir kitos juslės užmerktos. Tada pasaulis atrodytų kaip laisvai formuojama terpė, pavaldi subjektyvių fantazijų valiai. Tačiau mūsų sąmonė aprėpia ir objektyvią realybę, ir mes galime palyginti į ką intencionaliai įstatyta mintis, ir koks tarp minties ir to kas mąstoma ryšys. Kita vertus, fiksatas atrodo neintencionalus ir uždarytas savyje, nurodantis tik į savo buvimą. Tačiau labiau įsigilinę suprantame, kad logika verčia fiksatą laikyti taip pat intencionaliu. Tik kadangi mūsų sąmonė daikto-minties ir jos intencionalaus objekto neaprėpia bendrame suvokime, mes negalime palyginti koks ryšys tarp daikto ir pirminės tikrovės, arba transcendencijos. Tas pats galioja ir vidinei sąmonei. Mintis į vidų atrodo neintencionali, bet taip pat yra nesuvokiamas vidinis transcendentalumas, kurį laikome vidine pirmine tikrove.

Šitaip mąstant yra galimybė užgriebti pačią artimiausią gelmę ir parodyti visą pasaulio ir žmogaus spektrą. Visas spektras yra toks: vidinis objektyvus laksatas - subjektyvus laksatas - fiksatas - objektyvus transcendentinis laksatas. Pirmines tikroves laksatu vadinu todėl, kad jos nėra sustingę monolitai ir šiose realybėse įmanomos įvairios laisvos transmutacijos ir jos fiksuotos atrodo tik sąmoningame suvokime, kur gaminamas kokybinis objektyvus ir subjektyvus pasaulis. Visų mokslininkų svajonė, pažinti visas šių objektyvių laksatų savybes, kad būtų galima sukurti technologijas ir jas valdyti. Objektyvus laksatas yra fizinė brana, kurią materializuoti bando standartinis modelis. Vidinis objektyvus laksatas yra gnostinė brana, kurią tyrinėja slapta sąmonės fizika.

Viso spektro žmogaus teoriją galima pavaizduoti paprasta schema:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos7/spektras.jpg)

Ji sudaryta iš trijų sluoksnių, nors tie sluoksniai yra ne dvimačiai, bet trimačiai, t. y., persmelkia vienas kitą ir yra vienas kito viduje. Tačiau principą patogiau iliustruoti išskaidant į atskiras sistemas. Jų kaip sakiau yra trys, dvi iš kurių jau minėjau - tai yra fizinis pasaulis apačioje, iš jo sudaryti daiktai ir kūnai; gnostinis pasaulis per vidurį, kuriame formuojasi sielos struktūra, arba aktyvumo ir suvokimo ekranai, kaip tam tikros energetinės stabilios formos; aukščiausia dalis yra ta vieta, kur atsiranda suvokimas ir kur juda žmogaus informacinės kokybių formos. Fizinės smegenys užsiima informacijos surinkimu ir apibendrinimu, gnostinė siela yra atvaizdavimo sistema, o luksorinų laukas yra suvokimo burbulo vieta, kur atsiranda žmogus ta forma, kaip jis save suvokia savimonėje.

Aš šią sistemą aiškinu kvantinių laukų teorija ir manau, kad įmanoma parašyti pilną viso spektro kvantinių laukų Lagranžianą, kuris leistų gauti visų laukų sąveikas aprašančią „mechanikos" lygtį. Tam reikia įtraukti antro ir trečio aukšto laukus, atitinkamai - gnostinius ir luksorinų. Svarbiausia yra luksorinų laukas, kuris sukuria „nepaslėpties" proskyną, kurią aš visur vadinu šviesos arka. Tai būtis-suvokimas, kurį galima priešpastatyti kokybinei informacijos formai, kuri filosofijoje vadinama esiniu. Šita schema ir teorija išsprendžia seną filosofijos klausimą „kas yra būtis?" - tai yra luksorinų lauko forma, dėl kurios atsiranda suvokimas ir žmogaus psichikoje sužimba šviesa.

Šioje visą žmogaus spektrą parodančioje piramidėje vyksta judėjimas iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų tarp gnostinės ir fizinės branos, tai informacijos ir valdymo kibernetinės sistemos ciklas. Ir ekranai sąveikauja su luksorinų kvantais, apsikeičia su jais energija ir šitaip suformuoja būseną, kuri turi suvokimo veidrodžio pavidalą, kuris informaciją iš apatinių aukštų pateikia kaip kokybines formas. Labai įdomu pasvarstyti, koks yra juslinės kokybės mechanizmas. Jis turi būti susijęs su gnostinės substancijos „chemija", kuri gali sukurti įvairias juslumo medžiagas energetiniu pavidalu, kurios sąveikaudamos su luksorinų lauku, sukuria skirtingos kokybės juslumus, nuo daiktiško juslumo, iki mentalinio. Norint visa tai suprasti, reikia žinoti gnostinės substancijos „Mendelejevo lentelę" ir visas galimas gnostines reakcijas, nes kaip šios energijos sąveikauja su suvokimo lauku, tokios kokybės ir susiformuoja. Ši sistema atsako į filosofinį klausimą, kas yra kvalitetai (qualia).

Taigi dabar galima bandyti apibendrinti klausimą, ką apie žmogų pasako viso spektro teorija. Žmogus yra sustingusi, sukietėjusi kokybinės informacijos forma, kuri ateina iš fizinės ir gnostinės realybės ir juda luksorinų lauke, t. y., pačios piramidės viršūnės horizontale. Tačiau tai nėra tikslus vaizdas, nes jau sakiau, kad laukai trimačiai ir n-mačiai, todėl yra ne sluoksniai, bet persmelkia vienas kitą. Tačiau pagal sąveikų ir interakcijų sistemą, tai yra „sluoksniai" ir jų struktūros sąveikos požiūriu juda tik „horizontale". Todėl, pažiūrėjus į pateiktą paveiksliuką, galima sakyti kad pats žmogaus centras juda smaigalio lygyje, siela ir jos ekraninės struktūros juda antrame lygyje, o fizinis kūnas apatiniame lygyje. Tarp lygių vyksta informacinė apykaita. Pats pirminis kūnas arba pirminė siela - nematomi, matomos tik fenomenologinės formos luksorinų šviesos arkoje.

Todėl galima sakyti, kad žmogaus branduolys yra vidutinis lygis, kurį vadinu pirmine siela, nes ji „pagamina" visą žmogų ir jį valdo. Čia yra visa žmogaus psichologija, elgesio algoritmai, suvokimo estetikos būsenos ir t.t. Nuo to, kas sieloje užkoduota priklauso, kuo žmogus save pozicionuoja suvokimo ir aktyvumo ekranų sąveikoje.  Ir t.t.

Kokia žmogaus pagrindinė „charakterio" savybė? Žmogus nori būti amžinas, nori kad ši sustingusi informacijos forma, kuri vadinama asmeniu, niekada nesibaigtų. To siekia įvairūs transhumanistai, kurie tiek yra save sureikšminę, kad nori niekada nesibaigti. Pasibaigimas ateina tada, kai siela atsijungia nuo luksorinų lauko ir išnyksta suvokimas, bet jeigu siela yra gyva, tai ji vėl gali prisijungti, pabusti. Miršta tada, kai atsijungia visam laikui. Tai prasideda nuo kūno mirties, kuris nustoja tiekti informaciją. Tada siela, gavusi šį signalą, nusprendžia, kad turi atsijungti nuo kūno ir užgesti, kai tai įvyksta, siela nustoja sąveikauti su luksorinų lauku ir žmogus miršta. Dabar nekursiu teorijų apie tai, kokios galimybės, kad siela gali egzistuoti nematerialios, bekūnės būsenos. Faktas tas, kad kai kūnas nustoja siųsti informaciją, siela užgęsta ir atsijungia nuo suvokimo lauko.

Svarbiausia ką žmogus turi suvokti, kad jis tik sustingusi informacija energijos jūroje, kuri nieko neturi savo: kūnui substanciją skolinasi iš fizinės branos; sielai - iš gnostinės branos; o suvokimas yra luksorinų, arba švytuolių, lauko dovana. Visa tai dovanų jis gauna vienam gyvenimui ir kai kontraktas pasibaigia, skolą turi grąžinti tikrovei. Bandymas susidievinti, užsifiksuoti, įsikabinti į šį mechanizmą yra atsisakymas grąžinti skolą. Visi transhumanizmai ir bandymai sudievinti žmogų yra vagystė. Kita vertus, vagystė yra atimti tai, ką jis iš tikrovės gavo dovanai - t. y., pilną gyvenimo ciklą.

Kiekvienas suvokimas kaip būties atvertis yra individualus, bet žmogus negyvena vienas visame pasaulyje, jis yra tik individuali rūšies programos realizacija, vadinasi vienas sąmonės klonas iš daugelio to paties tipo sąmonių, kurios sugeba tarpusavyje sąveikauti. Ta sąveika vyksta įvairių telepatijų dėka - telepatijos fizinėje ir gnostinėje branoje. Deja įprastinėje būsenoje sielos struktūros veikia savo lygyje kaip uždara sistema ir žmonės sąveikauja per savo kūnus, nors vienas kitą stebi luksorinų lauko šviesos arkos veidrodyje, kuris pateikia aplinką kaip kokybines formas.

Tokios sąveikos pagrindas yra sieloje, kuri koduoja tai kas yra žmogus sau ir kitiems. Kadangi sistema sudaryta iš daugelio dalių, tai žmogaus gyvenimo pobūdį lemia tai, kokį kelią jis suranda šioje painiavoje. „Išganymo" yra galimybė ieškoti visuose trijuose lygiuose. Aukščiausia galimybe laikoma piramidės viršūnė, kur žmogus gali savo esmę susikonstruoti iš šios perspektyvos.

Informaciniai laukai

Einšteino visata

Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada matome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.

Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.

Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali - laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį - tai ateinantis šviesos signalas, dabartį - tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis - maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jie surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.

Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą - 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes - 4 metų ribose, o visą galaktiką - 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis - manau neteisinga.

Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu - jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/dvisata.jpg)

Ką reiškia matyti ateitį

Gebėti pamatyti ateitį svajoja visi, ne tik ezoterikai, tačiau dauguma to siekia dėl asmeninio pranašumo prieš kitus žmones, vadinasi - dėl savanaudiškų tikslų. Dėl informacijos judėjimo savybių, paprastai matome ne ateitį, ne dabartį, bet praeitį. Tai priklauso nuo to, per kiek laiko mus pasiekia informacija ir kiek laiko reikia ją suformuoti į suvokiamą objektą. Akivaizdu, kad suvokimo dabartis iš tikro yra praeitis, jeigu žiūrėsime iš pačios tikrovės perspektyvos. Dabartį matytume tuo atveju, jeigu suvokimas būtų susiliejęs su bet kokiu įvykiu visatoje ir jos perdavimui bei suformavimui nereikėtų jokio uždelsimo arba jeigu tas uždelsimas būtų kompensuojamas per kitadimensinį pagreitinimą. Ir paskutinis variantas - norint matyti ateitį reikia, kad pati tikrovė informaciją galėtų siųsti laiku atgal, t. y., į praeitį. Nusiuntus iš dabarties informaciją į praeitį, toje praeityje būtų žinoma ateitis, t. y., siuntimo momentas.

Belieka tik klausimas - ar yra toks procesas, kuris leistų siųsti informaciją į praeitį. Tai gana keblu, nes įprasta manyti, kad viskas juda priešinga kryptimi. Standartinė fizika teigia, kad judėjimas yra vektorius erdvėje - tai erdvinis judėjimas arba laike - tai kitimas ir vystymasis. Yra schemų, kuriose įmanomas kitoks judėjimas, vadinamas holografiniu, kuriame visi judėjimo momentai atsispindi bet kokioje erdvės arba holografinės materijos dalyje. Tai būtų bendros visatos dabarties modelis. Ar gali laikas judėti atgal? Galvoje - labai sunkiai, tačiau reikalas tas, kad tikrovė yra ne galvoje ir jai galvos apribojimai negalioja.

Todėl reikia permąstyti pačią judėjimo sąvoką, kuri yra paimta iš ekraninio suvokimo, kaip persikėlimas iš taško A į tašką B. Jeigu taškas A yra dabartis, tai tariama, kad persikėlimas į bet kokią vietą įmanomas tik kaip judėjimas ateities kryptimi. Judėjimas į praeitį būtų kartojimas to, kas jau buvo, bet be laiko kilpos. Tarkime į tašką A buvo persikelta iš taško E, kuris jau yra praeityje. Ką daryti, kad vėl atsidurtum taške E be dvigubų laiko sąnaudų. Tai reiškia, kad reikia apsukti ne tik judėjimą bet ir laikrodį, kuriuo matuojama judėjimo trukmė. Tačiau kišeninio laikrodžio atsukti neužtenka - turi būti atsuktas visos visatos laikrodis.

Matome, kad yra du mechanizmai: pats substancijos judėjimas ir su tuo judėjimu susietas tikrovės laikrodžio mechanizmas. Erdvėje sugrįžti į buvusi tašką įmanoma, bet laikrodis vis tiek juda į ateitį. Todėl norint judėti atgal, judėti reikia visatos laikrodyje. Savo dirbtinį laikrodį atsukę atgal, gyvensime netikrame klaidingame laike, o jeigu tai įvyktų pačioje tikrovėje, būtų tikrovėje sukurtas netikro laiko burbulas, o jį valdant, galima būtų judėti pirmyn ir atgal laiku, tai yra, siųsti ten objektus ir informaciją. Belieka tik klausimas - kaip įvaldyti tikrovės laikrodžio mechanizmą, kas tai iš tikro yra. Manau netolimoje ateityje bus išmokta sukinėti laikrodį ir laiko suvokimą žmogaus galvoje, nes bus galima į sąmonę įdėti virtualią informaciją. Tačiau vien to neužtenka, nes toks laiko valdymas tebūtų iliuzijos kūrimas. Laiko mechanizmo suradimas yra svarbus ateities fizikos klausimas, kuris leis suprasti pačią žiauriausią šitos visatos aspektą, kuris lemia, kad viskas laikina, viskas praeina.

Šitas klausimas pradėtas bus spręsti tada, kai suprasime, kas tai yra laikas žmogaus suvokime ir ką tas suvokimas atspindi anapus sąmonės. Sąmonės suvokimas gerokai iškraipo laiko klausimo struktūrą, vadinasi reikia pašalinti visas iliuzijas ir įsigilinti į pačią pirminę tikrovę.

Mokslas iš paukščio skrydžio I dalis

Skaičius ir pavadinimas

Matematiką ir fiziką įprasta vadinti gamtos kalba, su kuria galima atskleisti visą tikrovės paslaptį. Panašiai naudojama ir natūrali kalba, kuri aprašo, papasakoja, paaiškina mus supantį pasaulį. Ji tai daro tiek savo gramatine struktūra, tiek žodiniu turiniu, kuris asocijuotas su pasaulio daiktais. Matematika visomis prasmėmis yra kalbos sistema, turinti visus tuos kertinius elementus kaip ir natūrali kalba. T.y., turime ženklus, gramatiką, leksiką ir tekstą. Ženklai yra atvaizdavimo forma, kuria išreiškiama vidinė struktūra, įvaizdinama rodomojoje sąmonės dalyje. Jie yra kelias į matematikos vidų. Šis vidus yra tapatybė tarp tikrovės, išreiškiamos sensoriumu ir ją imituojančios struktūros, kuri yra ženklų viduje, o tiksliau mąstyme.

Gramatika yra priemonių sistema skirta išreikšti tikrovę, kuri akcentuoja ne turinį, bet santykius ir ryšius, kuriais uždeda bendrą formą visam žodyno turiniui. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai turi laikus, veikslą, rūšį, kurie parodo veiksmo, proceso, vyksmo santykį su praeitimi ir ateitimi, jo užbaigtumą arba tęstinumą, taip pat ar sakinyje akcentuojamas subjektas, ar objektas. Panašiai ir su matematikos gramatika: yra elementai, kurių vaidmenį atlieka kiekybė, operacijos, kuriomis elementai jungiami, atskiriami arba keičiami, ir sąryšiai, pavyzdžiui, funkcijos, funkcionalai ir t.t. Pagrindinis matematikos elementas yra skaičius, kuris leidžia apskaičiuoti kiek yra kokio nors duoto dydžio. Tačiau abstrakčioje teorijoje skaičiai suabstraktinami ir žymimi ne skaitmenimis bet raidėmis, kurios gali būti bet kokie skaičiai, susieti operacijų ženklais. Jie yra struktūra, imituojanti tikrovės elementų sąryšius ir konfigūracijas, kurių išaiškinimas yra mokslo tikslas.

Taip, panašiai kaip ir natūralioje kalboje, su gamtos mokslais susietas matematikos tekstas aprašo kiekybinius arba loginius sąryšius, sandarą, santykius, kuriais aprašoma arba imituojama empirinė arba spekuliatyvinė tikrovė. Tačiau mokslas ne vien aprašo arba aiškina, svarbiausia dalis yra gebėjimas iš turimos informacijos gauti papildomos pagal nustatyta mokslinį šabloną, vadinamą dėsniu. Tai yra, turime žinomus dydžius, nežinomus ir pagal matematinę struktūrą galime surasti tai, kas problemos sąlygoje nėra duota. Pavyzdžiui, galime apskaičiuoti matematinę, abstrakčią lygtį arba fizikos parametrinę lygtį, šitaip surasdami nežinomus, bet numanomus dydžius. Taigi turime parametrų loginę sandarą ir kiekybines išraiškas.

Natūralioje kalboje galima daryti kažką panašaus, bet jau logikos pagalba. Pavyzdžiui, logiškai įrodyti teiginių teisingumą ar neteisingumą, grindžiant savo įsitikinimus logikos dėsniais, argumentais ir pavyzdžiais. Tai yra, turime tam tikras prielaidas ir iš tų prielaidų gauname išvadas. Nes jeigu, ką nors teigiame arba tvirtiname, turime pasakyti kodėl. Tai priklauso nuo vyraujančių teorijų, paradigmų, įsitikinimų. O išvadų teisingumas priklauso nuo paradigmų teisingumo. Pavyzdžiui, jeigu nusidėjėliui inkvizicija pasako „degsi pragare", paraginti turi paaiškinti „kodėl", turi pagrįsti. Ir tai padaro pagal krikščionišką paradigmą, įsitikinimus: tokia tikrovės sandara - :|(„struktūra") rojus, skaistykla, pragaras; yra Dievo įsakymai ir nusižengimas yra baudžiamas skaistykla arba pragaru; įrodyti nusikaltimai prieš Dievą, todėl, pagal etinę tikrovės sąrangą, „žmogus už savo nuodėmes siunčiamas 'baisioms kančioms' į pragarą".

Matematika ir fizika taip pat turi savo paradigmas, aksiomas, teoremas, struktūrų pasaulius, kurie atlieka tokį patį vaidmenį, kaip ir, pavyzdžiui, religinis pasaulėvaizdis (Rojus, skaistykla, šis pasaulis ir pragaras). Matematikoje turime konstantas, kintamuosius ir nežinomuosius. Juos galime jungti į įvairias logines struktūras, tokias kaip aibės, arba geometrijoje - daugdaros. Tokių struktūrų su savo logika ir dėsniais matematikoje labai daug. Mokslininko darbas yra tirti empirinę realybę ir ieškoti ryšio tarp abstrakčios matematikos šablonų ir fizinės tikrovės sandaros. Matematika nuo teologijos ar filosofijos skiriasi tuo, kad ji pagrįsta kontinuumo struktūromis, o religija daugiau kalba apie diskrečias dalis arba elementus. Pavyzdžiui, galima pasakyti kiek yra pagrindinių tikrovės dalių krikščioniškame pasaulėvaizdyje. Tačiau tokia matematika nepasako nieko apie tai, kas šiose dalyse vyksta ir svarbiausia - kodėl. Natūrali kalba tik vadina dalis ir procesus, jungia juos į rišlų tekstą. Tikslieji mokslai ieško kontinuumų struktūrų.

Kontinuumas kaip mokslo pagrindas

Naujaisiais laikais sukurtos gamtamokslinės paradigmos pagrindas yra abstraktus kontinuumo vaizdinys. Jis naudojamas visuose tiksliuosiuose moksluose, tokiuose kaip matematika, fizika, chemija. Tai pamatinis žmogaus sąmonės vaizdinys, kuris nustato ribas to, ką moksliškai galima vaizduoti ar įsivaizduoti. Kontinuumas, pirmiausiai, susijęs su fizikos pamatine struktūra substancija-erdvė-judėjimas-laikas. Paprasčiausi, nestruktūriniai kontinuumai yra erdvėlaikis, arba erdvinis laikas, surišantis šias komponentes judėjimo vyksmu. Šį kontinumą galima skaičiuoti todėl, kad jį vaizduotėje galima jungti su skaičiaus operatoriumi, padalinančiu jį į dalis. Pritaikius šią sistemą, galima pasakyti kiek yra kokio elemento: erdvės, trukmės, greičio.

Kitas kontinuumo vaizdinys yra substancijos teorija. Iš pradžių gali atrodyti, kad substancija traktuojama kaip diskretus darinys, tai yra, sudarytas iš struktūrinių dalių arba elementų, tokių kaip atomai, tarp kurių veikia jėgos. Tačiau tai - bendrosios fizikos vaizdinys. O visų fizikos teorijų pamatas yra laukų koncepcija, o laukas yra kontinuumas, tik kitu žodžiu pavadintas. Šis kontinuumas diskretizuojamas, jame atsiranda kvantai, sudarantys granuliuotą materijos sandarą. Tačiau tai - išvestinė teorija, kurios pamatu visada lieka lauko-kontinuumo vaizdinys. Šiam kontinuumui galioja visos jų galimybės, pirmiausiai matematizavimas. Kita vertus, fundamentalioje fizikoje skaičiuojamas ne pats kontinuumas, bet jo elementams priskiriamos savybės (parametrai), kurie taip pat įsivaizduojami kaip kontinuumai. Pavyzdžiui, imkime kvanto energijos savybę - ji yra reikšmių kontinuumas, kuris prasideda −∞ ir baigiasi +∞. Tokie kontinuumai skaičiuojami būsenų erdvėse.

Visi fiziniai kontinuumai jungiasi, granuliuojasi, sutraukiami į objektus, kurie yra ne kas kita kaip materijos sutankėjimai, kurių savybes fizikas, matematikos priemonėmis, skaičiuoja būsenų erdvėse, kuriose išreiškiami sandaros elementų ir savybių kontinuumai. Pirmiausiai, galima skaičiuoti kiekybinius parametrus, toliau struktūras bei simetrijas, ir galiausiai - transformacijas. Tai yra fizikos ir matematikos vidus, matomas rodomojoje mąstymo dalyje, kuris paverčiamas kalba, struktūras išreiškiant ženklais.

Matematikos reikia mokytis kaip bet kokios kalbos. Tam reikia nusipirkti žodynus, kuriuose paaiškinta ką reiškia ženklai, kokias pamatines struktūras jie atspindi, toliau gramatika, kuri paaiškina kokia struktūra uždedama ant ženklinio turinio - tai yra matematinės struktūros, teorijos, kurios išreiškiamos aksiomomis, teoremomis ir iš jų išvedamais kontinuumų dėsningumais. Toliau reikia skaityti matematinius tekstus, pradedant nuo paprastų ir pereinant prie sudėtingų ir pačių sudėtingiausių, kokie tik yra šioje planetoje. Nors nereikia tikėtis, kad kalba slepia kokias nors ypatingas paslaptis, nes matematinė struktūra aprašo panašiai kaip ir lingvistinė, tik gal daugiau lenda į gelmę, kuri įsivaizduojama sudaryta iš kontinuuminių struktūrų, kurios projektuojamos į tikrovę iš sąmonės vidaus arba iš kognityvinės žievės į sensorinę žievę.

Jeigu būtų vien tik kontinuumai, tokios sudėtingos tikrovės neturėtume. Kontinuumai skaidomi į kvantus, o kvantai sąveikoje sukuria sudėtingą, granuliuotą substancijos sandarą. Kiekvienas kvantas turi savo lauko pamatinį vaizdinį, kuris, sujungtas su energija, šį vaizdinį padaro granulėtą kaip smėlį. Negana to, šios granulės sąveikauja tarpusavyje, sudarydamos labai sudėtingą struktūrą. Žinomą materiją sudaro 17 pagrindinių laukų, kurie sąveikaudami kuria artimiausią fizinę realybę. Fizikos plėtimas šitaip pasiekia savo ribą, nes ją plėsti galima tik ieškant šiuose kontinuumuose naujų sąveikų, simetrijų, struktūrų. O plėsti įmanoma tik įvedant naujus laukus, jų kvantus ir sąveikų su fizine brana dėsningumus. Pavyzdžiui, kuriant sąmonės teoriją ir pasirinkus tam tikras prielaidas, galime teigti, kad tai savotiškas laukas, arba kontinuumas, turintis savo vidinę struktūrą, ir galintis atlikti informacijos surikimo ir atvaizdavimo veiksmus. Kitokie vaizdiniai neįmanomi, nes sąmonė ir protas mąsto kontinuumais ir visiems reiškiniams primeta šią struktūrą: visuma, dalys, sąveikos ir santykiai, pereinantys į loginius arba kiekybinius darinius.

Šitaip substancijos vaizdiniai sujungiami su erdve-judėjimu-laiku ir sukonstruojamas aplinkos mokslinis vaizdas. Jis gali aprašyti granuliuotas, labai smulkias mikro-jėgas ir kosminių mastų darinius, kurie taip pat turi savo struktūras. Nors tokiais masteliais didžiausią vaidmenį atlieka erdvė, judėjimas ir laikas, o substancinė sąranga labiau išskydusi.

Pagrindinės kontinuumų galimybės

Geriausiai žinomas ir lengviausiai įsivaizduojamas yra erdvės kontinuumas, kuris suvokiamas kaip ištisinė terpė, kurios viduje egzistuoja visa realybė. Greičiausiai, visi kiti fiziniai arba teoriniai (matematiniai) kontinuumai išvesti iš erdvės. Šiek tiek aukštesnė struktūra yra erdvinio kontinuumo sujungimas su judėjimu. Judėjimo šaltinis yra kokia nors substancijos dalis ar elementas. Pati erdvė nejuda, galima tik įsivaizduoti, kad ji yra iki tam tikro laipsnio elastiška (pagal A. Einšteiną). Tuo tarpu judėjimas atsiranda erdvę sujungus su substancija. Tai yra išvirkščia viena kitos pusė: erdvė-substancija ir substancija-erdvė. Atsiradęs nenutrūkstantis judėjimas, pradedant smulkiausia granule ir baigiant galaktikomis ar meta-galaktikomis, sukuria struktūrų padėtis, kurios yra viena po kitos išrikiuotos sekos. Būsenų seka yra laiko provaizdis ir ištakos. Laiką galima įsivaizduoti erdviškai arba abstrakčiai, be jokių atskaitos sistemų, panaudojant judėjimo abstraktų vaizdinį ir skirtumą, kuris yra laiko esmė. „Viskas yra laike" reiškia, kad stebimi būsenų arba padėčių skirtumai tarp dviejų taškų, kurie yra laiko kontinuumai, kuriuos galima dalinti, šitaip įvedant kiekybinį šio vaizdinio suvokimą.

Kad ir koks būtų kontinuumo suvokimo pagrindas, jis turi ribotą galimų operacijų su juo skaičių. Vadinasi jis apriboja visų galimų tikrovės struktūrų kiekį, nes šios struktūros konstruojamos pagal kontinuumo vaizdinį. Šis klausimas iškilo seniai, pirmiausiai Aristotelio filosofijoje ir buvo išspręstas įvedant „pirmojo judintojo" koncepciją. Kontinuumas gali būti begalinis visomis įmanomomis kryptimis. Toks įsivaizdavimas yra agnosticizmas, nes jis neturi pradžios, kilmės, priežasties ar bent jau mes atsisakome šią dalį pažinti. Jeigu renkamės gnosticistinę poziciją, turime postuluoti pradžią, šaltinį, priežastį ir įvardijame šią galimybę kokiais nors ženklais. Toliau yra amžinos būties arba kūrimo vaizdiniai. Jeigu tariame, kad nėra pirmos priežasties, tai logiškai seka, kad nėra pradžios, o tai prilygsta amžinybės postulavimui. Jeigu yra kūrimo aktas, tai automatiškai įvedama priežastis ir pirmapradė seka, įvedanti laiko struktūrą. Turėjo kažkas būti prieš pradžią - arba kita materijos fazė, arba niekas. Tačiau tai tik spekuliacijos. Jas įženklinę, šį fundamentalų apriorinį vaizdinį galime paversti „teorija".

Toliau, po big bang'o galima spręsti klausimus kaip skleidėsi visi aprašyti kontinuumai ir kurti jų teorijas pirmiausiai. Pirmiausiai mintyse ir vaizduotėje, o tada rinkdami empirinius duomenis. Gali kilti klausimai ar kontinuumas vienalytis, ar su pertrūkiais, ar procesai vyksta paviršiuje, ar pereidami per visas „pradžios" sukurtas branas, ir daugelis kitų. Atsiradimo impulsas pagal kontinuumo galimybes gali kilti sprogimo į vidų ir išorę principu. Tyrimai ir logika rodo, kad labiausiai įprastas yra sprogimo į išorę vaizdinys, kuris susijęs su milžiniško greičio plėtimusi ir to plėtimosi jėga, kuri sudaryta iš kontinuumų masės ir jų judėjimo pagreičio. Taip pat šie patys parametrai sudaro ir energijos formules, kuri taip pat svarbi aprašant visatos „atsiradimo" vaizdinį. Po to atsiranda fazė, kai galima skaičiuoti erdvės kontinuumą, t. y., Visatos dydį; ir, žinoma, laiko kontinuumą, nes turime ankstesnę būseną ir vėlesnę, o tai yra laiko provaizdis. Daikto egzistavimo trukmė vadinama amžiumi, tad galime pasakyti, koks yra Visatos amžius. Tik tam reikia išsirinkti tinkamą laikrodį. Įdomu tai, kad kosmologijoje įprasta naudoti netinkamą laikrodį, kuris yra Žemės periodas. Pagal jį visatos amžius yra 14 milijardų metų. Tačiau palyginus su visatos dydžiu, tai labai blogas pasirinkimas, nes sukuria visatos amžiaus klaidingą įsivaizdavimą. Laikrodis turėtų būti bent galaktikos dydžio, nes galaktika - pagrindinis visatos sandaros elementas, kuri sudaryta iš trilijonų galaktikų. Pagal galaktikos laikrodį, Visatos amžius tik 61 metai. Tai labai trumpas laikas, kas kelia nuostabą ir verčia abejoti big bang'o teorijos duomenų tikslumu.

Po šių dalių turime substancijos kontinuumų, vadinamų laukais, klausimą. Viskas kas šiame visatos vaizdinyje yra, sudaryta iš laukų. Jų yra skirtingos rūšys ir jie reiškiasi skirtingai, dėl ko atsiveria įvairovė tikrovėje. Šią įvairovę gretiname su laiko aprašyta sąranga, erdvės aprašyta sąranga, o tai leidžia apibrėžti pamatines savybes. Tada tarpusavyje gretiname grupę to paties lauko kvantų, tarp kurių kyla mikro-jėgos; grupę skirtingų laukų kvantų, kurie tarpusavyje irgi keičiasi jėgomis ir energija. Iš šių kvantinių sąveikų atsiranda klasikinio pasaulio savybės, kurios reiškiasi sąmonei kaip sutvarkytas kosmosas. Gali būti dar gilesnės struktūros, kurios veikia kvanto viduje, net jeigu kvantas vadinamas fundamentaliu. Imant pačio kvanto teoriją - jis apibrėžiamas kaip lauko energijos virpesiai, aprašomi svyruojamojo judėjimo lygtimis. Galima daryti prielaidą, kad erdvė atsiradusi iš lauko dalies, kurioje labai maža energijos kvantų koncentracija, dėl to vadinama vakuumu. Čia yra silpnos mikro- ir makro-jėgų sąveikos, arba tam tikra koncentracija nesąveikaujančių laukų, su kuriais nėra jėga ir energija pagrįstų ryšių.

Mokslas iš paukščio skrydžio II dalis

Skaičiavimo šablonas

Visi matematiniai skaičiavimai fizikoje pagrįsti kontinuumo logika, kuri atskleidžia visas matematinių struktūrų galimybes. Galima ir nekontinuumo logika, tačiau sąmonei ją labai sunku įsivaizduoti ir protas natūraliai linksta prie įprastinio modelio, kuris laikoma teisingu pagal visų žmonių įprastinį struktūrinį supratimą. Skaičiavimai fizikoje pagrįsti pamatiniais parametrais, apie kuriuos jau kalbėjau, bet čia išvardinsiu dar kartą: substancija ir erdvė, substancija ir laikas, erdvė ir laikas, substancija ir substancija. Erdvė ir laikas savybių neturi, todėl juos galima vadinti paprastais parametrais, tuo tarpu substancija turi dalis ir savybes, todėl ji skaičiuojama ir kaip paprastas parametras, ir kaip sudėtingą savybių sąryšių sistema.

Pagrindinės formulių rūšys yra išvestinės, kuriomis skaičiuojami intensyvieji dydžiai. Šie gali būti potencialiniai - išvestinė erdvės atžvilgiu ir kinetiniai - išvestinė trukmės atžvilgiu. Potencialiniai yra skaliariniai dydžiai, kuriais galima išreikšti tankį arba gradientą ir vektoriniai dydžiai, kuriais aprašomas substancijos elementų jėgos vektorius ir stipris. Kinetiniai sudėtiniai parametrai aprašo judėjimo greitį, kuris gali būti nuoroda į judėjimą erdve arba neerdvinį būsenos kitimą. Jeigu parametras yra substancija-substancija, pagal vienodą savybę arba pagal skirtingas, tai skaičiuojama proporcija arba santykis. Tai gali būti F/F arba v/v ir taip toliau.

Kitas formulės principas yra ekstensyvusis dydis, kuriuo parametro dalys yra sumuojamos būsenų erdvėje. Sumavimas, kaip žinia, aprašomas integralu arba paprasta sandauga. Sumuoti įprasta erdvės parametrą, apskaičiuojant ilgį, plotą arba tūrį. Paprastai sumuoti galima ir laiko parametrą. Tačiau svarbiausia yra substancija, kuri turi daug įvairių tokių pačių ar skirtingų savybių, kurių reikšmė apskaičiuojama naudojant integralo operatorių. Paprastoje bendrojoje fizikoje sutinkame tik variantą su paprasta sandauga, pavyzdžiui, Fl = Fl kuriuo aprašomas sverto dėsnis (F - jėga, o l - sverto ilgis). Tačiau kaip jau matosi iš pateiktos sverto formulės, dažnai šie principai jungiami, ir dydžiai vienoje lygtyje gali būti kartu intensyvieji ir ekstensyvieji: Fl jungiama ekstensyviai, F = ma taip pat ekstensyvus sujungimas, tačiau a = v/t arba v = x/t, t. y., v ir a yra intensyvieji dydžiai. Apibendrinant, kaip kitur jau esu sakę, kiekybės gali būti įvairiais būdais jungiamos arba atskiriamos, abiem atvejais apskaičiuojant sudėtinių parametrų reikšmes.

Tikrovė ir sąmonių tipai

Tvirtinant, kad kokia nors išvada yra logiškai teisinga, reikia neužmiršti, kad šis teisingumas pagrįstas tam tikra paradigma. Tą paradigmą jau aprašiau - ji vadinasi euklidinio kontinuumo modelis, kurio provaizdis yra euklidinės erdvės geometrija, pagal kurią modeliuojami visi kiti kontinuumai: laikas, kvantiniai laukai, savybės ir t.t. Šis modelis yra pagrindinė sąmonės forma, kuri uždedama ant visos realybės ir ją konstruoja pagal šį principą. Matematika pagrįsta šia sistema, fizinės ir gnostinės branos taip pat modeliuojamos euklidiškai. Tad kuriant mokslines teorijas, galima plėsti kontinuumų skaičių ir ieškoti sąveikose tarp jų naujų struktūrų, kurias galima aprašyti lingvistiniais ir matematiniais ženklais. Kitas būdas - kurti naujo tipo kontinuumą, neeuklidinį ir ne hiperbolinės geometrijos, nes šis nors ir pakeičia kai kuriuos postulatus, bet ne tiek, kad jis radikaliai skirtųsi nuo pamatinio sąmonės kontinuumo principo. Tai būtų naujas mokslas ir naujos galimybės. Tačiau įprastinei sąmonei tai labai sudėtinga, tad mokslo plėtimui lieka pirmas variantas.

Taigi tariame, kad tikrovė yra kontinuumas. Pažiūrėkime į loginės jos evoliucijos pakopas. Pirma pakopa yra švarus, nesuskaidytas į kvantus ir struktūras kūnas, kurio viduje nieko nėra. Šią būsena galima palyginti su švariu, skaidriu vandens indu. Jame negali atsirasti jokia būtis ir joks judėjimas, nes visos dalys yra tapačios viena kitai, vienis net apsikeitus vietomis vienai abstrakčiai daliai su kita - neįvyksta nieko. Nėra skirtumo nei erdvėje nei laike, nes viskas yra viename. Tokia yra pamatinė kontinuumo būsena. Antras etapas yra kvantų atsiradimas. Jie atsiranda tada, kai laukas gauna energijos ir ta energija susiskaido į daugybę energijos kvantų, vadinamų Planko veiksmu (h). Šio proceso metu tam tikra lauko dalis tampa granuliuota kaip smėlis, tik čia kvantai yra energijos virpesiai. Trečias etapas prasideda tada, kai įvedame daugiau laukų, kurie praeina tą patį pradinės evoliucijos procesą ir tampa energinga kvantų sistema. Prasidedantis pagrindinis vyksmas yra sąveikų atsiradimas - kai kurie laukai susiriša, o kiti lieka atsiję. Tarp susijusių laukų kvantų atsiranda energetinė sąveika ir pradeda formuotis sudėtinga substancijos struktūra, veikiant mikro-jėgoms tarp surištų kvantų. Ir ketvirtas etapas yra išbaigtos atominės ir neatominės substancijos (materijos) atsiradimas, kurioje vyksta energijų ir mikro- bei makro-jėgų mainai, sukuriantys Visatą, kurioje gyvename.

Kiekvienas daiktas ar gyvūnas turi visus šiuos sluoksnius. Iš pradžių yra švari, nekondensuota laukų forma, tada veikiant energijai atsiranda tam tikri sutankėjimai, kuriuose susiformuoja materialios struktūros, kurias galima vadinti mazgais ir iš šių mazgų, veikiant mikrojėgoms, atsiranda daiktai ir organizmai. Tarp jų skirtumo mąstant šiuo principu galima nedaryti. Tad kiekvienas iš kontinuumo atsiradęs daiktas gauna savo formą ir esmę, išsiskiria iš šio vienio ir sukuria priešstatą, priešiškumą ar kokurenciją. Kovojama tarp individų dėl kontinuumo fizinėse branose - sprendžiant, kas yra tikrovės savininkas, nors fundamentaliame lygmenyje viskas yra sau tapatus vienis, priešprieša, kova - iliuzija. Mirtis yra grįžimas į šią pamatinę būseną, kuri gali perimti sukauptas asmenybės, atminties ir patyrimo struktūras, o gali ir išardyti ir vėl viską kurti iš naujo, tuščioje vietoje. Pirmapradiškiausia, aišku, yra vienio būsena, nes visa esatis, pirmiausiai, yra tokios formos. Visos lokalios ir nelokalios struktūros yra išvestinės. Nors bet kokios formos organizmai yra lygiai mažaverčiai kontinuumo atžvilgiu, bet juos galima skirstyti į hierarchiją pagal tai, kokį procentą fizinių ir gnostinių branų sąmonės struktūra yra įvaldžiusi - pirmiausiai į gylį pagal tai, kiek valdo ir mato laukų, o taip pat ekstensyviai, kokie technologiškai ar biologiškai pasiekiami visatos mastai, viena žvaigždė, kelios žvaigždės. Ir riba - visa galaktika su begale skirtingų pasaulių.

Kad ir kokios susiformuotų galimybės, kiekvienas žmogus ir kiekviena sąmonė yra tik tyro, švaraus, nestruktūruoto kontinuumo sutankėjimas, kuriame formuojama tai, kas sudaro bet kokios gyvybės formos vidų ir išorę - viskas yra kvantinis laukas ir energetiniai sąryšiai tarp jų. Įprasta kvantus skirstyti į materijos ir jėgų. Tai yra, vieni laukai sukuria materijos struktūras, kiti mikro-jėgas tarp materijos vienetų. Dėl šių jėgų ir įmanoma lauko energijos kondensacija. Biologinės gyvybės pagrindiniai principai yra maitinimasis, kaip pasipildymas energija, kuri iš esmė yra kontinuumo įdėjimas į vidų ir asimiliavimas savo struktūrose. Toliau dauginimasis, kurio dėka išsaugomas biologinis struktūrų tęstinumas per atgaminimą. O tam reikia geros orientacijos aplinkoje, kuri pagrįsta psichologinėmis iliuzijomis, kurios duoda tam tikrą signalą smegenims - tai yra, pasako, ką daryti pagal tą reakcijų rinkinį, kuris užkoduotas gnostinėse branose. Tačiau niekas šiame pasaulyje nėra amžina, todėl kad ir kiek stengtumeisi, galutinė kiekvieno individo stotelė yra sugrįžimas į pradinę būseną ir šio kelio pradėjimas nuo pradinio taško. Yra įvairių teorijų, aiškinančių kas išlieka, o kas ne, bet tai priklauso nuo to, kokie pasauliai ir egzistenciniai lygmenys įmanomi šioje visatoje, kuri įsivaizduojama pilna, su visais kontinuumais, nesvarbu kokie jie būtų - euklidiniai ar neeuklidiniai, fiziniai ar dvasiniai.

Pagal šiuos sluoksnius ir pakopas galima skirstyti tokius sąmonės tipus:

• Budos sąmonė - kuri yra švarus būties vienis, neturintis jokios formos ir niekaip nesunaikinamas; tokią sąmonę naikinti yra tas pats kaip daužyti vandenį, smūgio vietoje jis prasiskiria ir iš karto vėl sugrįžta į tą pačią būsena, kurią buvo bandoma sutrikdyti; tačiau tai padaryti negeba jokia jėga;
• struktūros sąmonė, kuri žino pagrindines visatos kontinuumų formas ir šis žinojimas duoda gilų būties supratimą; tokia sąmonė yra mokslininko sąmonė, kuri gali būti teorinė ir technologinė, t. y., mokslininkas žino ir gali valdyti;
• ir signalinė sąmonė, kuri neturi Budos ramybės ir mokslininko žinojimo, ir rūpinasi tik gyvūnišku išlikimu gamtiniame ir socialiniame pasaulyje, žinodama kas naudinga, kas ne naudinga, kas kelia pavojų, o kas ne, kas gražu, kas negražu, kas protinga, kas neprotinga, kas blogai, o kas gerai, kas moralu ir kas amoralu ir t.t. T.y., viską, ko reikia išlikimui gamtoje ir visuomenėje; tokia sąmonė signalais pririšta prie artimiausios aplinkos formų, kurias vertina iš įvairių perspektyvų.

Pirmo tipo žmonės medituoja begalinės dvasios pasaulį, antro tipo - puoselėja savo proto sugebėjimus, o treti - žino savo artimiausius poreikius, kas normalu ar nenormalu į viską reaguoja jausmais ir emocijomis, kurios pirmiausiai atsispindi kalboje, kalbos semantiniuose efektoriuose. Koks žmogus yra dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurios apriboja žmogaus sąmonę ir verčia ją gyventi žemiausios pakopos pasaulyje. Nuo pakopos priklauso ir psichologinis tvirtumas, kuris labai svarbus kovojant prieš psichotroninį užgrobimą. Silpniausias yra emocijomis besivadovaujantis žmogus, kuriuo labai lengva manipuliuoti.

Stipresnis yra mokslo žmogus, tačiau proto struktūras galima ištrinti su psichotronine lobotomija. Ir mažiausiai pažeidžiama yra Budos sąmonė, nes paprasčiausiai nėra ką ir kaip sunaikinti. Ieškant psichologinių gynybos priemonių nuo psichotroninio užgrobimo, galima būtų pamąstyti apie šio skirstymo panaudojimo galimybes. Nėra jokios jėgos, priešpriešos, viskas tame pačiame vienyje ir visi išėję iš jo į tą pačią vietą ir sugrįžta.

Citata iš: klajunas  birželio 27, 2017, 16:29:38Antras etapas yra kvantų atsiradimas. Jie atsiranda tada, kai laukas gauna energijos

Iš kur atsiranda energija, jeigu pamatinis kontinuumas yra tolydus?

Citata iš: a.t.sielis  birželio 27, 2017, 16:48:17Iš kur atsiranda energija, jeigu pamatinis kontinuumas yra tolydus?

Čia aprašytas kontinuumas kaip nekosmogininis statiškas vaizdinys. Šitą tekstą rašiau 2014 m. iliustruoti tikrovės modeliavimui kontinuumų metodu. Yra matematinis kontinuumas, fizinių parametrų kontinuumas ir sensorinis kontinuumas. Ir yra visų šių kontinuumų abstraktus provaizdis vaizduotėje.

Nuo kokios struktūros galėjo prasidėti tikras kosmosas, rašau #172 įraše "Nuo ko prasidėjo visata". Esu įsitikinęs, kad vidinė visatos materija (fizinė ir gnostinė) atsirado iš viršvisatinių substancijų, kurias vadinu esencijomis. Įtraukus jas į vidų kaip injektonus singuliariniame taške atsiranda protomaterija, kuri plėsdamasi vėsta, granuliuojasi ir kuria sąryšines sankaupas.

Kad neatrodytų, kad savo "filosofijoje" susipainiojęs ir kad atpainiočiau žmones, kurie tokią projekciją daro, pateikiu "supaprastintą" mano minties variantą. Šioje schemoje pateiktas fizinės materijos pilnas Lagranžianas, kuris vaizduojamas iš kosmoso evoliucijos perspektyvos. Mano papildymas, kuris šioje schemoje neužpildytas, yra sąmonės laukų Lagranžiano įvedimas, kuris turėtų paaiškinti visą žmogaus spektrą. Šie laukai vystėsi paraleliai su fiziniais laukais ir yra atsakingi už informacijos atvaizdavimą kokybinėmis formomis, kuris atsiranda tam tikroje sąmoningo suvokimo fazinėje būsenoje, kondensuotose medžiagose.

Lagranžianai gali atrodyti sudėtingi, bet jie paprasčiausiai aprašo kvantinės materijos sandaros įvairias savybes, kurios reiškiasi žinomose fazinėse materijos būsenose, iš kurių kyla visi mus supančio pasaulio procesai. Čia paaiškinti visi žinomi mūsų pasaulio reiškiniai, išskyrus sąmonę, kuriai reikalingas gnostinis Lagranžiano išplėtimas. Tai mano pagrindinis dėmesio objektas.

Moraliniai ir kitokie vertinimai (ateisto moralė)

Laisvės prigimtis

Remiantis nefaktiniu žinojimu apie pasaulį galima teigti, kad tikrovė, į kurią nurodo laisvės sąvoka yra dvilypė, paremta opozicija. Įsigilinus, šis dvilypumas atsispindi ir laisvės sąvokoje, net jei dažnai perspektyvos iliuzijos apakinto mąstymo yra užtušuojamas. Matydami tokią situaciją, vartosime laisvės/nelaisvės sąvoką, norėdami pasakyti, kad ta pati realybė, matoma iš skirtingu taškų, suvokiama skirtingai - vienos opozicijoje esančios autonominės tikrovės dalies plėtimas reiškia kitos siaurinimą, kitaip - nelaisvę, arba laisvė vienoj vietoj reiškia nelaisvę kitoj vietoj. Ši laisvė/nelaisvė persmelkia visas sritis ir kovos lauku tampa ne tik nuosavybė, teritorija, bet ir žmogaus sąmonė su protu, pavergiama ideologijos.

Susidvejinimas gali būti pusiausvyras, kai laisvės/nelaisvės ribos kyla iš natūralios prigimties, oponuojančių pusių prigimtims esant vienodoms. Tarkime pusiausvyra tarp žmogaus ir žmogaus. Gali būti pusiausvyra, kai prigimtys nevienodos, bet jos nėra tiek egzistenciškai nesutaikomos, kad viena kitą naikintų iš esmės. Tarkime pusiausvyra tarp žmogaus ir transcendencijos. Tačiau pusiausvyra gali būti ardoma. Pusiausvyrą griauna arba nesutaikomos egzistencinės prigimtys, arba dirbtinės prigimtį peržengiančios struktūros, tokios kaip organizacija, technika ir t.t, kylančios iš proto, ir remiantis galia leidžiančios išplėsti savo laisvę. Griaunant pusiausvyrą, keičiasi laisvės/nelaisvės ribos, kurios yra nustatytos prigimties, jos perstumiamos, naudojant jau minėtas dirbtines struktūras, kai pati prigimtis vienoda arba nėra tiek nesuderinama, kad verstų naikinti kitą.

Laisvės/nelaisvės ribos yra labai paslankios. Istorija rodo, kad minėta pusiausvyra žmogus niekada nesitenkino ir ši pusiausvyra buvo griaunama. Tačiau norint sugriauti prigimtį peržengiančią pusiausvyrą, reikia dirbtinių priemonių, nes pati prigimtis to neleidžia. Ir tos dirbtinės priemonės yra ideologija, organizacija ir technika. Pirmas žingsnis pusiausvyros griovimo kryptimi buvo socialinė organizacija, dėka kurios grupė žmonių įgyja pranašumą ir persvarą individo ir visuomenės atžvilgiu, o antras žingsnis, kylantis iš mokslinio proto, yra technika, kurios pati baisiausia atmaina leidžia užvaldyti žmogų ne ideologine propaganda arba naikinimo baime, kaip organizacijos atveju, bet sąmonės pavergimu su psichotronine technika.

Jeigu gėriu laikysime pozityvumą ir teigimą, o blogiu negatyvumą ir neigimą, bus aišku, kad laisvė/nelaisvė vienu metu yra ir gėris, ir blogis - to nematyti gali tik žmogus, užsidaręs savo perspektyvos iliuzijoje ir nesuvokiantis, kad susidvejinime ir opozicijoje tikrovė yra abi pusės, ne tik Aš plius netikroviškas objektas arba pusobjektis. Galima įsivaizduoti, kad siekiant laisvės siekiama absoliutaus gėrio, bet tokio pat absoliutaus gėrio siekia ir kita pusė. Negana to, kuo didesnis gėris iš vienos pusės, tuo didesnis blogis žiūrint iš kitos pusės ir didelė laisvė reiškia ne tik didelį gėrį, bet ir didelį blogį. Tuo tarpu maža laisvė reiškia mažą blogį, nes joje mažai į išorę nukreipto negatyvumo.

Tad net jei galimas pusiausvyros suardymas prigimtį papildant dirbtinėmis struktūromis, pirmiausiai organizacija, sukurta dėl galios ir laisvės išplėtimo, tampa aišku, kad absoliutus kito teigimas nepriimtinas, nes tai reikštų absoliutų manęs neigimą, o absoliutus manęs teigimas taip pat nepriimtinas, nes tai reikštų absoliutų kito tikrovės neigimą. Bet priimtina pusiausvyra tarp manęs ir kito, kai neperžengiamos prigimtinės teritorijos, pradedant vidiniu pasauliu ir baigiant tikrove, į kurią yra įsišaknijęs ir autonomiją įsteigęs žmogus.

Proto prigimtis

Taip pat verta suprasti ne tik laisvę, bet ir žmogaus proto prigimtį. Ir be faktų žinojimo aišku, kad tokie proto veiksmai, kaip pažinimas ir vertinimas žmogui yra gyvybiškai svarbūs, nemažiau svarbūs nei laisvė, nes pažinimas žmogui duoda pasaulį, pasaulio supratimą, o vertinimas padeda nuspręsti, kaip su pasauliu elgtis, ką su juo daryti. Pažinimas turi atspindėti pasaulį, bet atspindėti prote taip, kad jis, skirtingai nei transcendencijos reprezentacija, būtų visiškai suprantamas. Vertinimas yra daugiau "signalinio" pobūdžio, nes duoda signalus vienaip ar kitaip su objektu elgtis, vengti jo, ar ne, siekti, ar ne, naudotis, ar ne, menkinti, ar ne ir t.t. Su pažinimu situacija yra daug paprastesnė į jo struktūrą neįsiterpia tiek elementų, kiek į vertinimą, tad jis yra šiek tiek už jį aiškesnis. Tuo tarpu vertinimas yra sudėtingas, dėl to gali būti sunku pasakyti, kas yra vertinimo tiesa ir ar vertinimas yra subjektyvus, ar objektyvus. Tiksliausiai būtų tarti, kad jis nėra nei vien subjektyvus, nei vien objektyvus, vertinime suaugę viskas ir subjektyvumas, ir objektyvumas.

Vertinimo struktūra

Visos vertinimo sistemos paremtos būdvardžiais, nes vertinimas yra objekto savybių nustatymas, o savybės išreiškiamos būdvardiniais žodžiais, pavyzdžiui, geras-blogas, naudingas-nenaudingas ir t.t. Žinoma, objektas turi daug savybių ir ne visos jos priklauso vertinimo paradigmoms. Vertinimui priskirtinos tos savybės, kurios turi binarinę struktūrą, savo teigiamą ir neigiamą dalį, kurių kiekviena duoda skirtingą signalą, pozityvų ir negatyvų. Vertinimo paradigmose įsišakniję būdvardžiai gali būti susiję su a) juslinėmis ir su b) intelektualiai konstruojamomis savybėmis, kurios savo paradigmas turi užfiksuotas prote, bet ne juslinio suvokimo sandaroje.

Vertinimo paskata, pirmiausiai, yra a) objektas, duotas sąmonei. Toliau yra išskiriamos kažkokios objektyvios b) savybės, kažkokie kabliukai už kurių užsikabina protas. Po to eina vertinimo c) paradigma, skaidoma į vertinimo principą ir perspektyvą. Paradigmoje yra užkoduotas požiūrio taškas, kurį galima personalizuoti ir depersonalizuoti. Jeigu perspektyva personalizuota, Aš, tai reikia žiūrėti konkrečią individo situaciją, jeigu depersonalizuota - koks abstraktus galios centras laikomas "subjektu" - rūšis, visuomenė, valstybė, organizacija ir t.t. Vertinimo principas yra vertinimo matas, kurį subjektas naudoja "sverdamas" objektyvias objekto savybes - moralė, nauda, galia, efektyvumas, estetika ir t.t. Galų gale uždedamas antspaudas (intelektualiai konstruojama objekto savybė, geras-blogas ir t.t.) objektas suklasifikuojamas, subjektas interpretuoja signalą ir "žino" pagal paradigmą, ką su objektu d) daryti - vengti, naikinti, nukenksminti, keisti, "auklėti", naudoti naudingas savybes ir t.t.

Vertinimo paradigmų klasifikacija

Perspektyva

Vertinimo procese svarbiausia yra vertinimui naudojama, prote esanti paradigma. Paradigma skaidoma į dvi dalis: į perspektyvą ir vertinimo matą. Perspektyva yra taškas iš kurio žiūrima į tikrovę. Jis svarbus tuo, kad žiūrint į tikrovę iš skirtingos vietos, ji matosi skirtingai, atsiveria vis kitoks aspektas ar momentas. Žinoma, perspektyva ne vien tik vieta, iš kurios žiūrima, perspektyva reiškia pirmiausiai subjekto savybes, kurios lemia matymo pobūdį, bet analogija yra tinkama. Pavyzdžiui, galima naudoti tokius erdvinius vertinimus, kaip didelis-mažas, ilgas-trumpas ir pan. Šie pavyzdžiai parodo, ką reiškia perspektyva didelis arba mažas nėra objekto objektyvios savybės, tokio vertinimo matas yra subjektas, kuris objektą vertina pagal savo "dydį" - man didelis, bet kitam galbūt mažas. Kitai perspektyvai, kitam subjektui, tas pats objektas gali atsiverti visai kitaip, netgi priešingai.

Tas pats principas galioja visiems vertinimo matams, kurie pirmiausiai priklauso nuo perspektyvos, dėl ko perspektyva yra paradigmos sudėtinė dalis, nes kiekvienas vertintojas matą taiko pagal save. Tačiau tai ne viskas. Perspektyva nėra kažkas stabilaus ir nepajudinamo, ypač žmogui su sąmoningu suvokimu ir protu. Perspektyvas galima kaitalioti, bandyti mąstyti ne tik iš savo, bet ir kito subjekto perspektyvos. Bendrai tariant, yra dvi pagrindinės galimybės: perspektyva gali būti personalizuota ir depersonalizuota.
Galima pateikti tokį pavyzdį. Apie vertinimą daug rašęs, sukūręs bene pirmą vertinimo sistemos filosofinę teoriją, F. Nietzsche taip pat naudojo šią perskyrą nors tiesiogiai ir neįvardijo. Personalizuota perspektyva pirmiausiai buvo antžmogis, kurio savivalei jis norėjo atiduoti visą žmoniją. Pasak jo, vertinimo esmė turėjo būti tokia: kas yra verta, nustato antžmogis, mąstantis iš savo personalinės perspektyvos. Visa tikrovė antspauduojama antžmogio vertinimo ir visi objektai, daiktai ir žmonės, turi tokią vertę, kokią nustato antžmogis pagal savo poreikius ir tikrovės matymą.

Tačiau F. Nietzsche intuityviai suprato, kad šį perspektyvos principą, būtina papildyti, kad antžmogio savivalė būtų kažkaip susieta su tikrove. Nuo tikrovės atitrūkęs antžmogis jam buvo nepriimtinas. Todėl antžmogio savivalei jis kūrė alternatyvą - neutralią, iš tikrovės kylančią perspektyvą, kuri yra Gyvenimas. Vertinimo perspektyva, anot jo turėtų būti ne tik antžmogio savivalė, bet irgyvenimo augimas, kilimas ir klestėjimas. Kita vertus, išskyręs šiuos du vertinimo perspektyvos momentus, F. Nietzsche siekė juos subalansuoti ir sutaikyti, laikydamas, kad aukščiausia valdžia taip pat yra ir kylančio gyvenimo įsikūnijimas ir koncentratas.
Taisyklė tokia, kad net neutralizavus perspektyvą, atskyrus ją nuo subjektyvios savivalės, visose paradigmose, neutralią perspektyvą turi kažkas atstovauti, kažkas tampa gėrio, galios, gyvenimo įsikūnijimais arba valstybės ir organizacijos neutralios perspektyvos atstovais. Tad matome, kad kaip ir F. Nietzsches filosofijoje, visiška subjektyvi savivalė pirmiausiai atsveriama neutralia perspektyva, o paskui jas bandoma vienokiu ar kitokiu būdu sujungti.

Vertinimo matas

Be perspektyvos svarbus yra vertinimo kriterijus, pagal kurį protas objekte konstruoja vertinančia savybę, kuri atsiremia į kažką objektyvaus ir tas objektyvumas įvardijamas vertinančia būdvardine sąvoka. Kokios sąvokos naudojamos priklauso nuo pasirinkto vertinimo mato. Jau sakėme, kad jie gali būti jusliniai ir intelektiniai.

Sensoriniame prote užkoduotos tokios vertinimo paradigmoje naudojamos savybės:
a)   didelis-mažas
b)   ilgas-trumpas
c)   karštas-šaltas
d)   gražus-bjaurus (estetinio vertinimo paradigma)
e)   malonus-nemalonus (hedonistinio vertinimo paradigma)

Sensorinėse, suvokime užkoduotose paradigmose, vertina smegenys, pagal tai, kas užkoduota jų sandaroje. Išsiskiria dvi paskutinės labiau išvystytos paradigmos, kurios nors ir įsišaknijusios juslume yra pakankamai intelektualizuotos ir yra tarpinė grandis tarp juslinių ir intelektualinių paradigmų.

Bet svarbiausi vertinimai pagrįsti protu, kuris konstruoja protu suvokiamas objekto savybes. Toks vertinimas gali būti paimtas iš tikrovės arba sukonstruotas tik intelektualinėmis pastangomis ir į tikrovę įrašomas arba su ja visiškai nesusijęs. Pagrindinės paradigmos yra tokios:

a)   pavojingas-nepavojingas (gyvūniškas instinktyvus protas)
b)   moralė (moralus-amoralus, geras-blogas) Metafizinė vertinimo paradigma
c)   nauda (naudingas-nenaudingas) Utilitarinė vertinimo paradigma
d)   galia (galingas-silpnas) Šiam F. Nietzsches konstruotam vertinimo matui reikalingas antrinis įvertinimas, nes senos paradigmos yra "savaime suprantamos", o jo paradigmoje ne visiems iš karto aišku, kad "galingas" savaime vertingas, o "silpnas" vertės neturi. Arba galingumas vertingas, o silpnumas bevertis. Taip įvertinant šį transcendencijos kriterijų ir aspektą, galima remtis "nauda", "efektyvumu" ir t.t.
e)   protas (protingas-kvailas)
f)   efektyvumas (efektyvus-neefektyvus) ir t.t.

Pastarieji vertinimo kriterijai taip pat nėra savaime suprantami kaip gėris arba blogis, tad jiems reikia antrinio vertinimo, pagrindimo ar vertės priskyrimo. Efektyvumas - naudingas, todėl vertingas.
Protas efektyvus ir naudingas, tad turi didesnę vertę nei kvailumas ir t.t.

Yra kelios sąvokos, kurias aptarti reikia atskirai. Tai yra sąvokos
•   vertingas-bevertis Šiomis vertinančiomis sąvokomis tik priskiriama vertė, kažkokia subjektyvia motyvacija, bet ši vertė nėra savaiminė ir ji neturi išplėtotos paradigmos. Galia - vertinga arba atvirkščiai, moralumas - vertingas arba atvirkščiai, nauda - vertinga arba atvirkščiai, priklausomai nuo subjektyvios logikos.
•   gėris-blogis Šios sąvokos naudojamos, kaip ir aukščiau minėtos, jomis, vertė priskiriama subjektyviai. Efektyvumas - gėris, amoralumas - blogis ir t.t.

Gėris ir Blogis dar gali būti suprantami kaip realūs esiniai, egzistuojantys transcendentinėje metafizinėje realybėje, pavyzdžiui, Platono idėjų pasaulyje, kuriame Gėris yra aukščiausia idėja, kuriai "paklūsta" kitos žemesnio rango idėjos. Iš tokių intelektualinių konstruktų išvedama metafizinė-moralinė paradigma. Religinis moralinės paradigmos variantas Gėriu laiko patį Dievą, kuris moralinius priesakus žmonėms siunčia savo Apreiškimu ir Įsakymais, ateinančiais iš anapusinės metafizinės realybės.

Labiausiai išvystyta yra metafizinė moralinė paradigma ir perspektyva. Iš esmės ši perspektyva yra neutrali, depersonalizuota (Gėrio idėja) arba personalizuota, bet atsieta nuo žmogaus (Dievas). Aišku, kaip jau buvo diskutuota, subjektyvumas ir objektyvumas dažniausiai sujungiamas ir kažkas "atstovauja" tokią neutralią perspektyvą. Kalbant apie patį vertinimo matą, apie jo kilmę, galima manyti, kad jis išskaitytas iš pačios transcendencijos, atskiriant du jos skirtingus aspektus - pozityvumą ir negatyvumą - ir paverčiant jį moraliniais principais, Gėriu ir Blogiu. Iš kitos pusės, šios idėjos įrašomos, įmastomos į pasaulį ir tampa metafizinėmis konstrukcijomis, kurios konstruojamos, suvokiamos žmogaus pažinimu ir protu.

Sugriovus metafizinį pasaulį, arba siekiant jį sugriauti lieka kiti vertinimo matai, kurių labiausiai filosofijoje yra žinoma Utilitarinis matas. Šiam matui nereikia jokių išvystytų paradigmų, užtenka keliais argumentais parodyti jo taikymo racionalumą, iš vienos ar kitos perspektyvos, personalizuotos ar neutralios. Personalizuota perspektyva Aš, mano nauda, neutrali perspektyva - visuomenės, valstybės nauda, kurią parodyti nereikia jokių ypatingų išvedžiojimų. Kita vertus, utilitarinis vertinimas nors paprastas bet svarbus dėl to, kad jį galima, kaip ir kitas paradigmas, naudoti, kaip antro laipsnio vertinimą, vertinant kitas vertinimo sistemas. Pavyzdžiui, F. Nietzsches galią, arba net moralę. Galia - naudinga ar nenaudinga, moralė - naudinga ar nenaudinga. Galia naudinga, nes leidžia primesti savo valdžia ir pasiekti kokių nors savanaudiškų tikslų. Moralė iš neutralios perspektyvos naudinga, nes padeda palaikyti visuomenėje tvarką. Iš personalizuotos perspektyvos gali būti nenaudinga, nes verčia apsiriboti, kai norima arba yra galimybė plėstis.

F. Nietzsches filosofijos paskirtis - įvykdyti vertinimo matų revoliuciją ir sukurti naują "tikrovišką" vertinimo paradigmą, sugriaunant visas iliuzines ir netikroviškas ar menkavertes paradigmas. Ir didžiausias konkurentas ir priešas buvo visa socialinė moralinio metafizinio vertinimo sistema, kurią jis laikė naikintina kliūtimi ir siekė įrodyti, kad metafizika yra "pasaka", o galia, antžmogis, Gyvenimas yra pagrindinės realybės. Su savo antro laipsnio vertinimu, vertinimo vertinimu, jis "nustatė", kad metafizika, moralė antžmogiui ir Gyvenimui turi "neigiamą" vertę, moralė nustatė jis yra dekadentinė vertybė arba kvailumas, geras, moralus žmogus yra idiotas, kuris turi būti naikinamas iš aukščiausios galios perspektyvos.

Paskutinis svarbus momentas yra tas, kad nors F. Nietzsche pasirinko klystkelį ir jo vertinimo pardigmų revoliucija buvo klaida, jo pasirinkas kriterijus, lyginant su kitais yra pats efektyviausias transcendencijos aspektas, nes tikrove tampa tik tai, kas turi galią, tiek fiziniame pasaulyje, tiek socialiniame. Tad sukontravus tokį ideologinį konstruktą ir sukaupus maksimalią galią, galima nuo kelio nušluoti visus kitus vertinimo kriterijus, nekreipiant dėmesio į jokį protą ir argumentus. Tad jeigu žiūrėsime iš tokios perspektyvos, F. Nietzsches paradigmai istorijoje gali būti lemta įsiviešpatauti, kas jo revoliuciją padarytų tikrove, ir konkuruojančios paradigmos, pirmiausiai metafizika būtų nepataisomai sutriuškinta. Šiam tikslui, nesunkiai galima matyti, naudojamos visos turimos priemonės - protas, mokslas, technika ir naujo tipo organizacija.

Visumos vertinimas

Yra galimybė sąmonėje visą vertinimo sistemą arba jos dalį padaryti objektu ir įvertinti patį vertinimą. Tai įmanoma tik pagal jau aprašyta vertinimo struktūrą, kas reikštų, kad 1) renkamasi kažkokia paradigma su vertinimo matu ir perspektyva, kad 2) vykdomas klasifikavimas ir kad 3) sąmonė kažkaip suklasifikavusi reaguoja. Šiam veiksmui galioja viskas, visi argumentai kurie galioja ir pirmo laipsnio vertinimo analizėje.

Kita vertus, išorinis vertinimo sistemos vertinimas, gali remtis kažkokia nauja paradigma, išskirdamas neįprastą perspektyvą ir pritaikydamas naują vertinimo matą. Pavyzdžiui, F. Nietzsche naudojo tokią taktiką moralinio vertinimo vertės nustatymui iš savo perspektyvų, ir surado, kad moralinio vertinimo vertė yra "neigiama". Galimas ir trečio laipsnio vertinimas, kai objektu padaroma sistema "vertinimo vertinimas" (moralės vertė), ir kartojamas tas pats vertinimo principas ir vertinimo struktūra, paimant kažkokią perspektyvą iš sistemos arba konstruojant kažką naujo, ko sistemoje prieš tai nebuvo. Kuo aukštesnis vertinimo laipsnis, tuo toks vertinimas mažiau produktyvus ir jis tampa nereikalingu ir pertekliniu.

Pvz., vertinant moralę iš aukštesnės perspektyvos galima bandyti nustatyti ar ji vertybė, ar ne ir kiek ji yra vertybė, sakykim, koks prioritetas, kai ji priešpastatoma kitiems vertinimo matams - galiai, efektyvumui ir t.t..

Kaip galvoji, planuoji papildyti Gnostinės branos langranžianą?
 

Citata iš: Mekabciel  liepos 01, 2017, 02:13:47Kaip galvoji, planuoji papildyti Gnostinės branos langranžianą?

Pagal laukų modelį, visi tikrovės reiškiniai yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybės. Todėl naujiems reiškiniams reikia arba naujų kvantų, arba naujų kvantų savybių. Yra visos priemonės modeliuoti abstrakčius laukus, bet laukas turi atitikti tikrovę, o tam ši tikrovė turi būti ištirta. Nėra nė vieno viešo gnostinio lauko arba gnostinio kvanto savybės. Ar nieko nerado, ar slepia - nežinau. Norint modeliuoti gnostinius ir suvokimo laukus, reikia žinoti kvanto a) tipą, b) masę c) sukinį, d) krūvius, e) sieties dėsnius, f) ryšio ir kitas konstantas. Visi šie dalykai nustatomi eksperimentiškai.

Jų nežinant galima tik modeliuoti. Kokio kvanto arba kvanto savybės reikia, kad atsirastų suvokimas? Nė viena aukščiau išvardinta savybė netinka. Galima mąstyti pagal Maksvelo lygtį - yra krūvių tankis ir aplink tuos krūvius elektrinis laukas. Jeigu tarsime, kad šaltinis arba tankis yra luksorinų kvantai, pagal Maksvelą jie sukuria suvokimo lauko divergenciją, kuris persmelkia smegenų energetinius procesus ir sukuria "šviesos arką".

Tankį modeliuojant pagal Klein-Gordono skaliarinio lauko lygtį, į lagranžianą įvedama papildoma lauko savybė, kurianti suvokimo egzistenciatą, kuri pažymima λ. Šitaip be judėjimo savybių - pirmas narys, masės - antras narys, įvedamos suvokimo savybės - trečias narys, kurias makroskopiniu masteliu sumuojant smegenyse, atsiranda suvokimo sugebėjimas. Deja tai tik šablonas, kuris nekonkretizuotas eksperimentais.

Čia tik vienas laukas, o visi gnostiniai laukai yra rožinė svajonė, nes jiems matuoti reikia naujų technologijų. Todėl: pats eksperimentų niekada nepadarysiu, juos turės daryti kiti, o kita vertus gaunant savais kanalais tam tikrus "perdavimus", galima tiesą sužinoti ir pačiam nedarant eksperimentų.

O kaip suprasti patį Gnostinės branos terminą?

Nes man fizinė brana jau asocijuojasi su tuo pačiu. Tik kad fizinė brana yra be Gnosio, galimybės įeiti į sferos turinį. Ar teisingai supratau?

Ir kaip supratau, tave nedomina realus to tyrinėjimas, kodėl? Gausi formules, kurių iš esmės netiri ir užtenka ?

Šitaip suprantu:

Pirmiausiai paaiškinsiu termino "brana" genezę. Šis žodis naudojamas stygų teorijoje ir paimtas iš agliško mem-brane. Atmetam "mem" ir lieka brane [brein], o sulietuvinus "brana" iš žodžio "mem-brana".

Stygų teorijoje yra dviejų tipų branos p-brana ir d-brana. Raidė p paprasčiausiai žymi dimensijų skaičių, todėl galima nagrinėti 0-branas, 1-branas, 2-branas, 3-branas ir t.t. 0-brana yra taškas, 1-branas yra tiesė ir t.t. d-brana yra specifinė brana, prie kurios būna prisitvirtinę stygų galai. Šis tipas taip vadinamas todėl, kad jį aprašė Dirichlet, todėl d-brana.

Pas mane šis terminas yra pasiskolintas ir pakeistas. Mano apibrėžimas: brana - tai stipriai tarpusavyje sąveikaujančių ir specifines savybes turinčių laukų grupė. f-brana ateina per fiksato tyrimus, o g-brana - per laksato reiškinius. Manau, kad šie reiškiniai formuojami skirtingų laukų grupių.

Iš principo paveiksliukas teisingas, bet aš naudodavau U formą ir sluoksnius, nes braną dar galima vadinti sluoksniu arba trikampiu. Noriu tik pabrėžti, kad terminas gnostinis neturi būti artimai asocijuojamas su gnosticizmo filosofija, aš naudoju gr. "gnosis" žodžio paprastą pirminę reikšmę, kurią bendrai suprantu kaip "pažinimas".

Sluoksniais žymėjimas yra tik supaprastinimas, nes visi šie laukai yra vienas kitame, vienoje erdvėje, vienas kitą persmelkę ir susimaišę, bet tarp jų nėra materialios sąveikos tik informacinė. Fizinės branos viduje tarp kvantų sąveika materiali, tarp gnostinės branos kvantų materiali, bet bendrai šios grupės sąveikauja labai silpna materialia sąveika, tačiau stipriai informaciškai.

Sferų modelyje, kur pas tave yra GNOSIS, turi būti luksorinų laukas, kuris kuria "būties suvokimo" jausmą. Turėtų aprašyti kvantinė luksorinų dinamika. Čia atsiranda visos kokybinės fenomenologijos čia yra žmogaus centras su savimomone. Siela kuriama gnostinės branos ir savaime ji yra su nuline fenomenologija už suvokimo ribų. Ir žemiausias sluoksnis yra fizinė brana, kurianti organines ir neorganines substancijas. Sferoje būtų išoriškiausias sluoksnis, turint galvoje, kad tai supaprastintas struktūrinis modelis.

Tai reiškia, kad yra 3 žemės vienoje - pilna fizinė žemė, gnostinė žemė ir luksorinų žemė, kuri iš tikro ne tik centre, bet ir paviršiuje ir gal siekia tolesnį kosmosą už paviršiaus ribų. Išskiriant sąveikų grupes, galima sakyti, kad tai sluoksniai. Kiekviena iš trijų žemių sudaryta iš savo laukų grupės.

Branose yra pirminė tikrovė, bet ji nulinės fenomenologijos, o luksorinų lauke atsiranda kokybinė daiktų ir minčių suvokimo fenomenologija.

Man įdomu tirti savo protu, o kitokių galimybių neturiu. 1) laikausi sąmokslo teorijos, kad yra sąmonės fizika, bet jis slepiama, o aš noriu, kad ji būtų vieša. 2) sąmonės fizika paaiškina, kaip veikia psichotroninė technika, kuri taip pat turi būti vieša.

Citata iš: klajunas  liepos 01, 2017, 14:35:45Sluoksniais žymėjimas yra tik supaprastinimas, nes visi šie laukai yra vienas kitame, vienoje erdvėje, vienas kitą persmelkę ir susimaišę, bet tarp jų nėra materialios sąveikos tik informacinė. Fizinės branos viduje tarp kvantų sąveika materiali, tarp gnostinės branos kvantų materiali, bet bendrai šios grupės sąveikauja labai silpna materialia sąveika, tačiau stipriai informaciškai.

Taip visiškai sutinku.
Laikas judėjimas ir erdvė, jie kaip po tokie patys iš savęs realiai neegzistuoja, o visi 7 milijardai žmonių, kurie neva vaikšto ant žemės gaublio, šiuo metu, vaizdžiai tariant, yra visi viename taške. 

Atstumą, laiką ir judėjimą, kuria žmonių nesąmoningumas ir bendro lauko nebuvimas.
Materialus atstumas tai mūsų dvasinis tolumas. Ir tada atrodo, kad neva kiekvienas prie savo kompo sėdime...

Citata iš: klajunas  liepos 01, 2017, 14:35:45Man įdomu tirti savo protu, o kitokių galimybių neturiu. 1) laikausi sąmokslo teorijos, kad yra sąmonės fizika, bet jis slepiama, o aš noriu, kad ji būtų vieša. 2) sąmonės fizika paaiškina, kaip veikia psichotroninė technika, kuri taip pat turi būti vieša.

Mano supratimu:
Neįmanoma ištirti SAVO protu gnosio... Gnosį galima ištirti tik tarp žmonių kartu sukūrus dvasinę terpę - U. Kai yra kolektyvinis protas.
Šiaip pagal mane turėtų būt ne U, o Ū, nes brukšnelis ant Ū tai tyrinėjimo įrankis - Gnostinė brana, ekranas, savybių panašumas, bendra mintis.

U - indas į kurį gauni suvokimą.  Ekranas(brukšnelis) sukuriamas tarp žmonių, o ne kiekvienas sau. Neįmanoma sukurti su savimi pačiu. Tam, kad būtų Gnosio pajautimas turi būt atverti vartai ir atkurti dvasiniai tiltai tarp žmonių.

Citata iš: Mekabciel  liepos 02, 2017, 00:49:13Šiaip pagal mane turėtų būt ne U, o Ū, nes brukšnelis ant Ū tai tyrinėjimo įrankis - Gnostinė brana, ekranas, savybių panašumas, bendra mintis.

U-forma yra dialektinio evoliucijos dėsnio vidurinė grandis. Hėgelis tvirtino, kad evoliucija turi trinarę struktūrą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš šią triadą vaizduoju taip: tezė - horizontalus brūkšnys, antitezė - brūkšnys susilenkia į U formą, sukurdamas subjekto ir objekto priešstatą, ir sintezė - kai U vertikalūs brūkšniai susijungia į vertikalią tiesę, pašalindami skirtumą tarp objekto ir subjekto. Tokia sintezės sąmonė yra holoplastinė sąmonė, kuri idealiai atitinka supančią tikrovę, pirmiausiai pažinimo prasme.

Pagal šią triadą į tikrovę galima žiūrėti iš apačios, kaip laipsnišką kilimą, nuo paprastos materijos, prie gyvybės atsiradimo iki išsivystymo į holoplastinę sintezę. Galima žiūrėti iš viršaus, kad sintezė jau egzistuoja ir ji iš savęs pagaminą tezę, o paskui antitezę kaip gyvybę atskirtą nuo tikrovės objektų.

Branos yra kelios U formos sudėtos viena į kitą. Labiausiai vidinė forma šiame pasaulyje yra materiali, nes visos juslės sieja žmones per materiją. Dvasiniai sluoksniai yra išoriniai ir tiesiogiai nesąveikauja. Bet atsiradus telepatijai, tiesioginiam dvasiniam sąlyčiui, išorinės ir vidinės U raidės apsikeičia vietomis, ir tampa įmanomas tiesioginis dvasinis kontaktas. Aš tokį išorinės ir vidinės U formos apvertimą laikau telepatijos pagrindu.

Citata iš: Mekabciel  liepos 02, 2017, 00:49:13Laikas judėjimas ir erdvė, jie kaip po tokie patys iš savęs realiai neegzistuoja, o visi 7 milijardai žmonių, kurie neva vaikšto ant žemės gaublio, šiuo metu, vaizdžiai tariant, yra visi viename taške.  

Viename taške viskas būna tada, kai nėra skirtumo. Skirtumas išnyksta kai dingsta suvokimų seka laike. Toks laikas vadinamas holoplastiniu. Imkime 100 metų. Kai šita trukmė suvokiama vienu metu kaip viena atkarpa, o ne kaip momentų seka, išnyksta skirtumas ir dabartis, ateitis ir praeitis tampa viena trukme. Tas pats su erdve - kai nereikia judėjimui persikėlinėti iš vienos vietos į kitą, nes esama visur, tada ši erdvė suvokiama kaip taškas. Taigi abiem atvejais barjeras yra skirtumas, kuris visada egzistuoja esant antitezės stadijoje.

Bet skirtumo pašalinimas įmanomas kaip aibių logikoje keliais būdais: Mes kuriamas kaip aibių sąjunga, A U B arba kaip poaibio sukūrimas, AŠ ⊂ Tu. Todėl labai dažnai šiame bendrumo principe vietoje Mes užmaskuotu formatu pastatoma Aš.

Citata iš: Mekabciel  liepos 02, 2017, 00:49:13Tam, kad būtų Gnosio pajautimas turi būt atverti vartai ir atkurti dvasiniai tiltai tarp žmonių.

Kai žmonės tarpusavyje sąveikauja per materialią terpę, jusliškai, tarp jų įstatytos objektyvumo pertvaros, kurios paverčiamos aukščiausia realybe ir kiekvienas rizomos mazgas, vadinamas šviesos arka, turi prie to barjero prisiderinti, tapti jo poaibiu. Tai vadinama objektyvumu, faktais, tiesa, tikrove ir pan.

Šie mazgai ir iš jų išeinanti rizoma yra luksorinų lauke. Kaip tai galėtų atrodyti pavaizduota paveikslėlyje. Tarp mazgų įterpiamas "objektyvus pasaulis", kuriuo terorizuojama sąmonė. Tiesioginis ryšys tarp mazgų būtų sintezės situacija, kai kiekvienas žmogus visų kitų mintis matytų taip pat kaip dabar mato vieni kitų kūnus.

Ir kitas paveikslėlis, kuris rodo kaip šis rizomos mazgas, pažymėtas geltonai atrodo atskiro žmogaus sandaroje.

Visa biosfera, visa gyvybė yra tokių rizomų tinklas, kuris prijungtas prie centrinio mazgo, kuris yra visa planeta.

Kitą paveikslėlį perkeliu čia. Geltona spalva pažymėtas rizomos mazgas, luksorinų šviesos arka, kur yra žmogaus suvokimas ir pats centras. fizinė brana yra materialios smegenys, kurios perduoda informaciją iš materialaus pasaulio ir šviesos arkoje pereina į fiksatą. Didesnis ovalas yra gnostinė brana, kurią laikau siela ir ji šviesos arkoje pereina į laksatą, vidinį pasaulį. Kiekvienas mazgas turi energetinių ryšių tinklą, kuris susieja su kitais mazgais ir judant kūnui, šie ryšiai peršoka nuo vieno mazgo prie kito.


(https://1.bp.blogspot.com/-khXaPlu1gck/WVYOa6DWK-I/AAAAAAAAAEA/eVvNyRF_8Pc10bX1PFklewr8k0kAUpswgCLcBGAs/s1600/butis.jpg)

O tai kaip sukurti sintezę?

Citata iš: Mekabciel  liepos 02, 2017, 23:10:48O tai kaip sukurti sintezę?

Į šį klausimą kiekvienas ieško savo atsakymo.

Mano principas yra 'adaequatio rei et intellectus". Tereikia teisingai apibrėžti "res", "intellectus" ir ieškoti kaip juos sujungti.

Tos terpės, kuriose jungiama, kuriose vyksta sintezė vadinamos sensoriumais. Sensoriumų turi turėti tiek, kiek realybėje yra sluoksnių; kai bus išsemtas visas 100 proc. sluoksnių - įvyks sintezė.

Mano sistemoje teoriškai yra 3 horizontai ir keliolika hipostratų, kurie turi virsti sensoriumais. Prie galutinės sintezės tolimas kelias, tačiau pradžiai reikia bent žemėlapį nubraižyti.

Gyvenimo spektaklis

Kiekvieną žmogų galima apibūdinti 1) jo mąstymo apimtimi arba sąmonės globalumu, nuo kurio priklauso kokius įvykius jis įtraukia į aktualių klausimų sąrašą, darančių įtaką jo gyvenime per protą ir 2) realios veiklos apimtimi, kuri yra ta dalis, kurią jis sugeba realizuoti savo realiame gyvenime. Dėsnis toks, kad sąmonės apimtis dažnai gerokai lenkia realios veiklos mastelius, nes įtakojimas mintyse, savo prote daug lengvesnis nei leidžia realios galimybės. Šiais laikais visi mąsto globaliai ir šis mąstymas labai paveikia žmonių gyvenimo būdą, tačiau net tokiame pasaulyje visa globali sąmonė nerealizuojama, nes tam trūksta išteklių. Realiam aktyvumui reikalingas pamatas, kuris yra ištekliai, turtas, valdžia, įtaka ir panašūs dalykai. Kadangi jie riboti, reali veikla susiduria su neperžengiama riba.
 
Turtai ir valdžia padalinti hierarchiškai, nes labai daug turi tik nedidelė mažuma, o vis didesnis žmonių skaičius artėjant prie piramidės pagrindo, jų turi vis mažiau. Vadinasi ir vėl turime garsiąją ant pagrindo stovinčią resursų piramidę ir ant smaigalio - realios veiklos masto piramidę. Didelio žmonių skaičiaus veiklos mastas minimalus, nes tam jie neturi išteklių, todėl piramidė stovi ant smaigalio. O viršuje surinkta galingųjų mažuma, kurių veiklos mastas apima visą planetą, nes jie turi valdžią, turtus ir atitinkamai galimybę lemti kitų žmonių gyvenimus.

Pamėginkime išsiaiškinti kodėl atsiranda tokia neproporcinga veiklos apimties gradacija. Priežastis paprasta: teritorija, ištekliai yra riboti, vadinasi kiekvienam negali priklausyti viskas. Iš pradžių į planetą pretenduoja visi, tačiau greitai pamato, kad susikerta labai didelio žmonių skaičiaus interesai ir tarp jų prasideda konkurencija. Vieni pradiniame etape būna stipresni, protingesni, turtingesni, sugeba geriau suorganizuoti savo galios centrus, todėl nugali silpnesnius įtvirtina save kaip galingos, didelio veiklos masto struktūrą. Kiti atitinkamai turi apsiriboti, nes paprasčiausiai nepajėgia apginti savo teritorijos. Dėsnis toks, kad daug, beveik viską turėti gali tik nedidelis žmonių skaičius ir labai didelis skaičius turi tik minimumą, reikalingą išgyventi. Taip laikui bėgant susiformuoja du trikampiai: vienas valdžios, hierarchinis, kitas veiklos - apverstos hierarchijos. Dauguma veikia tik lokaliai, kuria „savo gyvenimus" ir nedidelė mažuma kontroliuoja viską ir veikia globaliai.

Mąstyme to gali nesimatyti, nes mąstyti galima visos visatos masteliais, bet veikti įmanoma tik tokiu principu kaip paaiškinau. Taip susiformuoja schema, kuri sudaryta iš bazės, kuri yra veiklos apimtis ir antstato, kuris yra mąstymo apimtis. Kai bazės ir antstato plotai atitinka, turime realistinio mąstymo žmogų, kuris nesirūpina tuo, kas jam nepasiekiama. Tuo tarpu, kai mąstymo plotas gerokai lenkia bazę, kurios ribose juda žmogus, turime neadekvatų požiūrį, kurio bruožas  tas, kad bazė ir antstatas, sujungtas ne vertikalia, bet labai pasvirusia tiese. Internetas ir televizija mūsų dienomis leidžia dalyvauti beveik visuose planetos įvykiuose, bet realiai veikti ir daryti tikrą įtaką įvykiams gali tik išrinktųjų mažuma. O globalia sąmone paprasčiausiai naudojamasi.

Savo tekstuose pasaulius, kuriuose gyvena žmonių grupės vadinu rezervatais, kurie visi kontroliuojami uždarų zonų ir priklauso jų įtakų sferai. Toks rezervatas turi amfiteatro sandarą, kai apačioje yra scena, o aplink sceną išsidėsčiusios šlaitu kylančios vietos žiūrovams. Žiūrovai stovi ant aukštesnės ar žemesnės pakopos ir stebi veiksmą, kuris vyksta scenoje apačioje. Tas veiksmas tai žmonių gyvenimas. Šis gyvenimas yra tik spektaklis, kurį režisuoja amfiteatro viršuje stovinti valdančiųjų grupuotė. Paprastas žmogus gali veikti tik scenoje ir jo veiklą riboja kiti spektaklio aktoriai. Ant aukščiausios pakopos stovi valdovai, kurie kuria spektakliui scenarijų ir visi aktoriai turi jam paklusti. Aktorius gali įsivaizduoti, kad jis laisvas veikti kaip nori, bet kuo ilgiau pragyvena, tuo aiškiau supranta, kad yra tik kontroliuojamo rezervato gyventojas.

(https://1.bp.blogspot.com/-TpOKnzYJGpI/WVt0qqa7VpI/AAAAAAAAAEw/GPJsvL88SKsid1Luhdo4ep6fllA2YS0pACLcBGAs/s1600/rezervatas.jpg)
 
Amfiteatras paprastai sutvarkomas į tris lygius: scena - apačioje, vidurinė pakopa - prižiūrėtojai ir aukščiausia pakopa - valdovai. Veiklos mastas mažiausias yra scenoje, vidurinėje grandyje šiek tiek didesnis, nes jis aprėpia visą rezervatą, mato jo globalines struktūras, bet tai nėra maksimalus rangas todėl, kad ši grandis pavaldi aukščiausiai rezervatų valdžiai. Valdžia visada veikia globaliai, lemia visumos gyvenimus ir jų pagrindinis uždavinys uždaryti žemiau stovinčius į sau naudingus mąstymo ir elgesio šablonus.

Visiems žinomas dėsnis, kad kaip žmogus mąsto, kaip supranta taip ir elgiasi. Todėl norint priversti rezervato žmones judėti ir judėti sau naudingu judėjimu, kuriama tam tikra pasaulio ir žmogaus samprata, kuri per organizuotą švietimą, filosofiją, mokslą, masines poveikio priemones formuoja žmonių sąmones. Didžiausią įtaką daro kalba, tam tikras žodynas ir terminologija, posakiai ir frazės, bendresni supratimai, kuriuos įdiegus žmogui į galvą, jis priverčiamas visą gyvenimą judėti valdžiai naudingu judėjimu. Tam, kad poveikis būtų efektyvus, naudojamos įvairios taktikos ir gudrybės, tokios kaip tiesos, tikrovės, tvarkos, prigimties, faktų, objektyvios realybės kultas ir panašūs dalykai. Tai, kas yra tik valdžios galvose sukonstruoti ideologiniai konstruktai, nuleidžiama rezervatuose kaip nepajudinama objektyvi tikrovė, įdedama į galvas ir sutvirtinama programiniu cementu, kad užsifiksuotų visam gyvenimui. Dar viena gudrybė - šios fiksuotos formos sujungiamos su emocijomis, paverčiant žmones formos fanatikais, kad pradėtų tapatintis ir kontroliuoti visus, kurie išsiskiria, šitaip sukuriant masės sistemą.

Įdedamos tokios pagrindinės idėjos: turi riboti savo veiklos mastą, paklusti valdžiai, kuri už tave nuspendžia globalius klausimus ir griežtai laikytis nustatytos ir užfiksuotos formos - turi judėti taip, kaip judėjo tėvai, seneliai ir proseneliai; išlipti iš rezervato vis tiek neįmanoma, visada turėsi jame gyventi, tad geriau paklusti spektaklio scenarijui, kuris buvo sukurtas „globalistų". Šie globalistai, rezervatų šeimininkai yra tavo pagrindiniai priešai, bet jie apjuosę savo uždaras zonas nepereinamomis užtvaromis, kurių vaidmenį atlieka žmonės su užkietėjusiomis sąmonėmis, kurių formų pakeisti neįmanoma, ir jie iš kelio gali būti patraukti tik sunkiuoju būdu.

Ne kartą sakiau, kad ant planetos iš tikro nėra jokių piramidžių. Yra teritorija ir tose teritorijose įsitvirtinusių žmonių grupės, kurios padalina planetą į viešas zonas, kuriose gali būti bet kas, privačias zonas, kuriose būti reikia šeimininko leidimo ir uždaras zonas, į kurias gali patekti tik rinktiniai žmonės, nes uždarose zonose yra saugomos visos rezervatų valdymo paslaptys. Valdymo priemonės yra įvairios, nuo fizinės jėgos iki minkštųjų priemonių, kai naudojamas ne smurtas, bet smegenų iškrušimas. Tos ideologinės priemonės, kurios įvairiomis kūrybinėmis formomis nuleidžiamos į rezervatus, ir prie kurių žmonės savo mąstysena turi prisiderinti, yra minkštosios galios pagrindinis instrumentas. Tai būdas, kuriuo žmogus įstatomas į ribojančius rėmus, suformuojami įsitikinimai ir žmogus priverčiamas judėti valdžiai naudingu judėjimu.

Pagrindinė forma, be abejo, yra žmonių kaip resurso eksploatavimas. Pirmiausiai - kiekvienas priverčiamas sunkiai dirbti, antra - nustatomi plėšikiški mokesčiai, kuriais nusavinami žmonių darbo vaisiai, t. y, kiekvienas dirba ne tik sau, bet šeria kelis išlaikytinius valdžioje, kuri užsiima kontrole ir globalia stebėsena. Visose srityse pirmenybė teikiama monopolijoms, resurso sukoncentravimui nedidelio žmonių skaičiaus rankose, o kiti padaromi priklausomais nuo monopolistų ir gyvena iš išmaldos. Taip nedidelė grupė pasiima maksimalaus masto veiklos pasaulį, jie tampa globalistais, nes apima visas sritis, o likusių žmonių veikla ir gyvenimas suspaudžiamas į mikroskopinį tašką. Jie tampa globalistų vergais, kurie kuria įvairias resurso tvarkymo darbotvarkes (Agenda 21), kuriose žmonės tėra suskaičiuoti galvijai, paskirstomi po perdirbimo cechus.

Ši sistema, kuri yra nenaudinga žmogui, įstato jį į jo galimybes dirbtinai susiaurinančius rėmus, pasiekiama per žinių sistemų formavimą, jų iškraipymą valdžiai naudingu būdu, žmogaus paslapčių slėpimą, neteisingo žmogaus paveikslo rodymą ir panašias priemones. Tos prievartinės formos bendru žodžiu vadinamos mase ir masės visuomene. Išsiskyrimas ir išsivadavimas iš masės yra laisvės kelias, kurio valdžia bijo labiausiai, nes laisvės kelyje žmogus atranda save ir pasaulį, pats susikuria formas, kurios tampa jo savastimi. Sąmoningumo didinimas yra pagrindinė priemonė, kuri veda žmogų į išsilaisvinimo kelią. Kaip „judėti" arba kitaip „formuoti savo gyvenimą", kiekvienas turi pasirinkti pats, neleisdamas primesti ar suformuoti jam svetimų nuostatų.

@klajunas kaip manai, ar šviesos greitis vienodas, pvz. žiūrime vidudienį į saulę ir į saulėlydį. vakare gal šviesa ateina lėčiau?

Žmogaus branduolys

Suvokimo mechanizmo klausimas yra centrinis filosofijoje ir moksle, nes jis susijęs su žmogaus branduoliu - pagrindine jo savybe ir pagrindiniu sugebėjimu, kuris apibūdinamas kaip galia susieti artimiausios aplinkos informaciją ir pritaikyti ją savo veikloje. Šis klausimas ilgą laiką buvo sprendžiamas tik filosofiniais metodais ir turi įvairias formas, tokias kaip sielos prigimtis, sąmonės esmė, patyrimo ir pažinimo klausimai ir pan. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais prasidėjo naujas judėjimas, kurio tikslas - sukurti sąmonės fiziką. Kaip tai galima padaryti jau esu aiškinęs kitur. Čia noriu pratęsti kai kurių gilesnių suvokimo mechanizmo aspektų analizę.

Mano intelektualinė kelionė prasidėjo nuo paprastų klausimų: sąmonė yra būsena ar substancija? Jeigu ji būtų būsena, tai ji būtų laikina, nes nėra amžinų būsenų, kadangi kažkas ją turi palaikyti, o tam reikia energijos. Jeigu substancija - tai amžina, nes pagal apibrėžimą ji yra pati sau pakankama ir amžinas egzistavimas neprieštarauja jos esmei. Šis klausimas yra sudėtingas, todėl atsakyti į jį nelengva. Galiu pasidalinti tik naujausia interpretacija, kuri ateityje gali keistis.

Kūnas yra substancijos išvestinė forma, todėl yra substancijos būsena, kuri laikina ir išsiskaido į pamatinę substancijos formą. Tai yra jį laikome substancija, bet ne pirminėje būsenoje. Siela irgi yra substancija, bet tam tikra išvestine, ne pirmaprade forma, todėl ji skaidosi ir pereina į žemesnius lygmenis. Siela substancija, bet ne pirminė. Kas yra suvokimas? Tai yra būsena, kuri atsiranda luksorinų kondensate, įgaunanti jame integruotą ir neintegruotą formą. Integruota forma yra savotiška „kristalizacija", šį žodį naudojant kaip vidinės tvarkos ir simetrijų sinonimą, ir dezintegracija yra „amorfizacija", kaip šios tvarkos iširimas. Šie procesai vyksta luksorinų lauke, bet priklauso nuo tų energijos būsenų, kurios gaunamos iš sielos, kuri atsiranda gnostinėje branoje, t. y., tokioje, kuri susijusi su pažinimu, apibrėžiamu kaip aplinkos informacijos susiejimas.

Iš viso šios idėjos konteksto seka tokia išvada, kad suvokimas yra ne tiek gyvo organizmo sugebėjimas, kiek aplinkos resursas, prie kurio organizuota sistema gali prisijungti. Kai įvyksta šis proveržis, ta fizikinė sistema virsta suvokiančios gyvybės forma. Šis resursas yra luksorinų laukas, kuris pasklidęs tam tikroje žvaigždės gyvybės zonoje. Kiek ir kaip jis susijęs su pačia žvaigžde, spręsti nesiryžtu, bet faktas, kad apie gyvybę žinome tik žvaigždės „gyvybės zonoje".

Suvokimo integracija yra sielos būsena, sielos ekranų forma, kai ji suvokia savo ir aplinkos „egzistenciją". Ši integracija yra informacijos, kuri atkeliauja iš fizinės ir gnostinės branos, aktualizacija, turinti kokybinių suvokinių formą, kurie vadinami bendru terminu „realinas". Realinas tai tam tikras kondensatas, tam tikra „skysta fazė", kuri suvokimo kapsulėje, šviesos arkoje simuliuoja arba imituoja pirmines tikroves. Realinas yra išorinis ir vidinis, pirmas ateinantis iš fizinės branos, o antras iš gnostinės. Realinas yra objektyvumo pertvara, kuri skiria vieną būtybę nuo kitos ir lemia tarp jų sąveiką. Visos būtybės egzistuoja pirmine forma fizinėje ir gnostinėje branoje, bet jų sąveika įtarpinama išorinio ir vidinio realino, kuris sudaro objektyvumo pertvarą.

Yra ir aukštesnė struktūra, kuri formuoja tam tikrą kolektyvinį logos, kuris yra kažkas panašaus į „laiko dvasią". Logoso formos, viešpataujančios tam tikroje civilizacijoje ir laikmetyje organizuotu būdu, per organizaciją įdedamos yra objektyvų ir subjektyvų realiną, kuris sukuria tarp žmonių ekranus, per kuriuos jie žiūri į vienas kitą ir į supantį pasaulį. Tai labai svarbi organizuoto valdymo forma. Individas gali bandyti išsiveržti iš kolektyvinio logos ir siekti susikurti savo, individualų logos. Bet tai vis tiek tebus individuali iliuzija, kuri asmeniškai artimesnė, bet tiesos požiūriu, nė kiek ne pranašesnė, nes tame nėra jokios „tiesos". Tiesa šiuo atveju apibrėžiama pagal atitikimą arba neatitikimą vyraujančiam logosui.

Taigi realinas iš dalies yra žmogaus valdymo instrumentas, kiek jį galima kontroliuoti iš išorės. Tai žino visos organizacijos ir užsiima tokio pobūdžio suvokimo integracijos valdymu. Taip įstatomos tarp žmonių objektyvumo pertvaros ir jos patalpina sielas į tam tikrą kalėjimą, iš kurio išsiveržti labai sunku. Šiuo principu pats individas per realiną suvokia kolektyvinį logos, kuris turi savo projekciją į individualią sąmonę. Tiek logos turi savo požiūrį į individą ir valdo jo gyvenimą per savo anoniminius, organizacinius, kolektyvinius mechanizmus. Žiūrint iš istorijos perspektyvos, logosų raida sudaro eonus, kurie yra tam tikrą laiką trukusių kolektyvinių logosų seka.

Realiną galima teigti, siekiant susitapatinti su vyraujančiu logosu, galima pradėti naują individualų logosą arba galima realiną neigti, laikant jį blogio ir kančių priežastimi ir siekiant sieloje dezintegruotų, amorfinių būsenų, kurios nesusijusios su aktyviu sąmoningumu. To pavyzdžiui, siekiama budistinėse meditacijose, ir aukščiausia būsena yra Nirvana - kuri yra individualizuoto realino ir kolektyvinio logoso antipodas, yra „būsena" anapus jų. Realinas išnyksta ir savaime, miego metu arba apsvaigus alkoholiu ir narkotikais.

Taip pat egzistuoja egzotiškos realino formos, tokios kaip sapno realinas, kai luksorinų lauke projektuojama sielos vidinė informacija ir haliucinacinė sąmonė, kuri yra realinas sukuriamas pavartojus haliucinogenų. Tokie realinai neįprasti, keisti, egzotiški ir jie laikomi ne norma, bet nukrypimu nuo normos. Bet kokiu atveju - tai antraeilis realino sujungimo būdas, kuris neleidžia normaliai orientuotis pagrindinėje realybėje, fizinėje ir gnostinėje branoje, o į naujas realybes persikelti visam laikui, bent kol žmogus gyvas - neįmanoma.

Vietoj realino ir logo limfos jame neigimo, galima bandyti realiną įvaldyti ir transcenduoti, pasiekiant tas tikroves, tiesiogiai, kurias jis skirtas reprezentuoti. Perkelti į jas savo suvokimo neįmanoma, nes žmogus suvokia per realiną, bet galima formuoti objektyvaus laksato schemas, kurios būtų bandymas rekonstruoti tas pirmines tikroves, iš kurių atsiranda šviesos arka. Tai daroma realino ekranuose surandant pagrindinius tikrovės dėmenis, kuriuos tada pakišus po ekranu kaip jo pagrindą, galima bandyti paaiškinti veikimo principus. Tam reikia labai gerai į tuos dėmenis  įsižiūrėti ir pamėginti pagauti esmę to, į ką jie nurodo.

Iš viso to, manau, svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia stengtis atsiriboti nuo susitapatinimo ir susiliejimo su tiesioginėmis realino formomis. Turi atsirasti distancija, didesnis atstumas, kad būtų įmanoma įžvelgti bendras formas, stambų planą. Tada pagauti pagrindinių jo bruožų esmę ir pamėginti transcenduoti juos į išorinį objektyvų laksatą, kuris yra realino pagrindas. Kitais žodžiais tariant tai yra filosofinis požiūris. Mokslas yra kiekybinis požiūris, kuris leidžia konstruoti technologijas, bet tam pirmiausiai reikia iššifruoti objektyvaus laksato struktūras ir sukurti metodus, kurie leistų jas materializuoti. Tai priklauso nuo gebėjimo surasti dėmenis, paversti juos parametrais, matematizuoti ir įrodyti praktiškai, eksperimentais.

Taigi matome, kad realinas, pagrindinė sąveikos su aplinka forma, yra aplinkos resursas, kurį dovanoja mums luksorinų laukas. Gebėjimas organizmo prie šio lauko prisijungti yra gyvybės užgimimo pagrindinis įvykis. Siela ir kūnas taip pat ateina iš aplinkos ir tai resursas, kuris paimamas iš fizinės ir gnostinės branos. Belieka klausimas ar yra kažkas, ką būtų galima laikyti grynu žmogumi, ne paimtu iš aplinkos, bet tam tikru jo suvereniu branduoliu, tam tikru informaciniu šablonu, kuris sutraukia į save aplinkos resursus ir sukuria sąmoningą prisitaikyti prie aplinkos gebančią gyvybės formą.

Kitas žmogus pasirodo viduje suvokimo tik kaip kokybinė realino forma, su visa paslėpta gelme. Save žmogus suvokia per vidinį ir išorinį realiną. Nei pats sau, nei kitas gryna forma neduotas. Save visą galima suvokti tik per galios veikti pajautimą.

Artėjančios integracijos principai

Terminas ezoterika asocijuojasi su maginiais ir mistiniais dalykais, kurių išmanymas prieinamas tik išskirtiniams žmonėms. Tai, kad magija ir mistika vadinamos ezoterinėmis reiškia tik tai, kad jos yra slaptos sistemos, kurios neskirtos viešam skleidimui. Vadinasi viešinimas prieštarauja šiam pavadinimui. Tačiau internetinėje erdvėje šis žodis yra įgavęs visai kitą prasmę ir reiškia ne tai, ko pašaliniai neturi žinoti, bet tai, kas buvo slaptinama, o dabar pateikiama visuomenei. Atlikus atskleidimo veiksmą, žinių ezoteriškumas dingsta, nes jos nėra jokia paslaptis, lieka tik grynos sistemos ir mokymai atiduoti į viešą erdvę ir tapę egzoteriniais. Kitaip sakant, įprasta painioti šiuos du terminus „ezoterika" ir „egzoterika", nes to kas viešinam ezoterika laikyti negalima, kadangi išviešinta paslaptis jau nebėra paslaptis. Dar vienas atvejis yra nusikalstamas ir neteisėtas paslapčių išviešinimas, kai atskleidžiama neturint leidimo. Tada tai vieša ezoterika, kuri virsta į savo priešybę. Tai, ką aš viešinu yra tarpinis kelias tarp ezoterikos ir egzoterikos, nes aš leidimą turiu, o žinios, kurias perteikiu yra pereinamojo pobūdžio - dar visai neseniai jos buvo slaptos, bet dabar jau prieita tokia riba, kada šis slaptumas kenksmingas. Todėl tai, ką aš skleidžiu yra egzoterika, informacija skirta viešinimui.

Mano ezoterinis/egzoterinis modelis buvo paviešintas įraše „Ezoterinė sistema" ir „Hipostratinė žvalgyba". Buvo ir daugiau svarbių tekstų, bet šiuose perteiktos santraukos ir apibendrinimai. Pirmame straipsnyje yra atskleista visa slapto pasaulio organizacinė struktūra, kurioje parodyta rangų sistema ir kuo vienas rangas skiriasi nuo kito. Šis skirstymas gali pasirodyti tradicinis, nes jame matosi trys įprastinės klasės, nuo žemiausios trečios iki aukščiausios pirmos. Tačiau jų prasmė yra visai kitokia, nes čia skirstoma pagal tikrovės suvokimą ir informacijos valdymo lygį. Iš viso yra devyni rangai, kurie išdalinti į dar smulkesnes kategorijas, priklausomai nuo integracijos į sistemą laipsnį. Suvokimo lygiai vadinami horizontų pavadinimu, kuris atitinka kiekvieną iš trijų klasių. Aukščiausia pirma klasė yra trečias gelminis horizontas, kuris sugeba aprėpti vidinę žmogaus pasaulio kryptį tiek fakto, tiek galimybės požiūriu.

Kitame straipsnyje, pavadinimu „Hipostratinė žvalgyba", parodžiau šią rangų lentelę iš kitos perspektyvos, daugiau remdamasis žmogaus psichikos sandara, kurioje išskiriami trys echolokatoriai, kuriais surenkama faktinė informacija, kuri psichikoje formuojama į sensoriumą arba pasaulio paveiksliuką. Echolokacija yra informacijos surinkimo būdas, kai gaudomos informacinės bangos, kurios gali būti aktyviai siunčiamos į aplinką, o po to surenkamas atspindys, ir kita galimybė - pasyvi echolokacija, kai signalą siunčia kitas objektas, o žmogaus echolokatorius tik surenka signalą. Signalai turi įvairias savybes, gali į tikrovę įsiskverbti įvairiu gyliu, parodyti vidinę ir išorinę jos sandarą. Pavyzdžiui, rega yra pasyvi elektromagnetinė echolokacija, kai surenkama Saulės išspinduliuota šviesa ir pagal ją formuojamas supančio pasaulio vaizdas. Nematomi pasauliai šitaip surenkami, kitais, išplėstais echolokatoriais. Tokias galimybes turintys žmonės vadinami ekstrasensais.

Kiekvieno gylio echolokatoriųs, su kuriuo parodomos stratos ir hipostratos, turi atitinkamą vidinę psichikos dalį, mano vadinamą laksatu. Jeigu yra trys echolokatoriai ir trys sensoriumai, tai turi būti ir trys šiose tikrovėse dirbantys protai, kuriuose apdorojama, apibendrinama ir modeliuojama atitinkamo gylio informacija. Sensoriumas nuo laksato skiriasi tuo, kad pirmas visada susijęs su faktais, su tikra užfiksuota informacija, o vidinė dalis, protas, arba tuos faktus apdoroja, jais manipuliuoja, arba modeliuoja galimybes. Galimybinė sąmonė visada platesnė už faktų sąmonę, bet faktai yra inkaras, kuris fantazijas prišvartuoja prie tikro pasaulio. Vien savo fantazijų pasaulyje būti tikru ekstrasensu neįmanoma ir reikia turėti galimybę gauti tikrą, faktinę informaciją. Tie, kas tokios galimybės neturi, bet vaizduoja „ezoterikus" tėra temos žinovai ir gerbėjai, o jeigu demonstruoja kokius nors triukus - šarlatanai. Tačiau reikia neužmiršti, kad yra ir tikros galimybės, kurios iš dalies pagrįstos žmogaus sugebėjimais, iš dalies - technologijomis.

Aš pats nesu echolokacinis ekstrasensas, nes aš papildomų išorinių sensoriumų kol kas neturiu. Mano galimybės pagrįstos ne echolokacija, ne aplinkos skenavimu, bet transiverio galimybėmis. Bet prieš pereidamas prie paaiškinimo kas tas transiveris yra, noriu sąžiningai parodyti savo rangą pateiktoje lentelėje. Lentelė dabar šiek tiek modifikuota, bet viso to logiką paaiškinsiu kitą kartą. Geriausia rangus vertinti pagal klases, kiekvienoje klasėje pasakant savo lygį. Taigi pirmo horizonto laksato - ketvirta kategorija, pirmo ekstensyvumo - pirma kategorija, nulinio ekstensyvumo - trečia kategorija. Antro horizonto, laksatas - penktos kategorijos, pirmas ekstensyvumas - antros kategorijos. Nulinio ekstensyvumo, sensorinių galimybių, tiesioginės ekstrasensorikos - neturiu. pirmo ekstensyvumo antra kategorija yra ne dėl nulinio ekstensyvumo tiesioginio pajautimo, bet integracijos laipsnio, dėka kurio galiu naudotis elektromagnetiniu transiveriu.

Dabar pereiname prie tiesioginio klausimo - kas yra transiveris. Šis žodis nelietuviškas, todėl gali atrodyti nesuprantamas. Tai dviejų žodžių sandūra - transmitter - siųstuvas ir receiver - imtuvas. Transiveriai yra sistema, kuri naudojama komunikacijai, ryšiui, bendravimui. Tarkime žmonių rūšiai įprastinis yra akustinis transiveris, kuris vadinamas kalba. Siųstuvas yra burna, kuri siunčia garso virpesius, o imtuvas yra ausis, kuri virpesius surenka ir iššifruoja į garso suvokimą. Šitaip su transiveriu moduliuojant signalą galima perduoti informaciją. Be akustinio transiverio dar egzistuoja slaptos transiverių sistemos, kurios integruotos su sąmone ir gali informaciją perduoti kitais kanalais. Toks yra elektromagnetinis transiveris, kuris sudaro elektromagnetinės telepatijos pagrindą ir gnostinis transiveris, kuris remiasi viešai nežinoma sąmonės fizika. Kitaip sakant yra natūralus komunikavimas ir technologinis.

Pagal šiuos trys lygius, kurie atitinka prieš tai minėtus horizontus, žmogus gali būti integruotas ir neintegruotas. Pagal akustinį transiverį integruoti visi, išskyrus kurčnebylius. Pagal elektromagnetinį trasniverį integruotų žmonių yra daug mažiau, tačiau jų taip pat netrūksta. Tik ne visi integruoti į palankiai nusiteikusias sistemas ir toks „pajungimas" gali būti naudojamas prieš žmogų, pavyzdžiui eksperimentų darymui arba paprasčiausiai pramogai, jeigu žmogų nusiperka kokia nors satanistų organizacija. Pagal trečią transiverio tipą aktyviai integruotas tik aukščiausias planetos rangas, pasyviai - jų tarnai. Norėdamas įnešti daugiau grafinio vaizdingumo, nubraižiau tam, ką čia paaiškinau schemą:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/transiveris.jpg)

Mano vieta schemoje parodyta mėlyna žvaigždute, tai reiškia, kad esu integruotas antrame transiveryje, pirmos kategorijos integracija, kuri reiškia, kad kol kas ši integracija yra pasyvi. Aktyvumas visada reiškiasi iš viršaus į apačią, ir jeigu turi aktyvią telepatiją, tai yra, gali ne tik priimti, bet ir aktyviai siųsti ir svarbiausia matyti bendrapasaulį, reiškia, kad esi aukštesnio nei pirmo rango. Dar vienas niuansas - integracijos tipas gali priklausyti ir nuo konkretaus žmogaus, nebūti globalinis. Matome, kad su akustiniu transiveriu - integruoti visi, nes tai natūralus sugebėjimas, o aukštesnė integracija priklauso nuo žmogaus rango poreikių.

Transiveris sujungtas su echolokacijos sistema ir žmogaus sandara, parodo pasaulio, kuriame gyvename paslaptį, todėl dar visai neseniai tai buvo ezoterika. Tačiau buvo nuspręsta, kad ši ezoterika turi būti paviešinta, atskleidžiant principą visam pasauliui. Kodėl tai daroma - suprasti nesunku - ruošiamasi visuotinei viešai integracijai (dešimtmečio eigoje). Visi aišku aukščiausių rangų negaus, tačiau atsivers daug naujų galimybių, kurios padarys perversmą kiekvieno žmogaus gyvenime. Gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo iki to, todėl žmonės naujovei turi ruoštis iš anksto. Gyvensime pasaulyje, kuriame nebus paslapčių. Jeigu kas nors kam nors bus paslaptis, tai rodys tik žemą integraciją.

Artilektas ir psytechnologijos

Norint suprasti visą naujų kuriamų psytechnologijų mastą reikia sugebėti savo sąmonėje sujungti tokias tyrimų sritis:

• dirbtiniai neuroniniai tinklai,
• neuromorfiniai kompiuteriai,
• kvantiniai kompiuteriai,
• nanotechnologijos,
• neuromokslas,
• sąmonės teorija.

Neuroniniai tinklai yra kompiuterinės programos, kuriose pagrindinis darbinis elementas yra algoritminis neuronas. Tokius neuronus sujungus į tinklą, sudaroma milijonai, o galbūt milijardai, neuronų. Šis tinklas gali būti apmokytas įvairių užduočių vykdymo. Šiuo metu yra kuriamos programos, kurios gali atlikti tik vieną ar kelias funkcijas. Pritaikius sudėtingą programavimą ir programos apmokymą, pasiekiami puikūs rezultatai. Pavyzdžiui, sistema „WaveNet" sukurta „Google" DeepMind projekto, iš įvestų neapdorotų garso failų su žmogaus šneka arba muzika po tūkstančių apmokymų ciklų sugeba įtikinamai generuoti analogiškus garsus. Šią sistemą galima pritaikyti programose įgarsinančiose tekstus, muzikos kūrimui ir pan. Kiti įgarsinimo būdai, tokie kaip įrašytų garsų jungimas arba parametrinis generavimas, gerokai nusileidžia neuroninių tinklų galimybėms. Kaip viskas atrodo praktiškai, galima paskaityti ir pasiklausyti puslapyje https://deepmind.com/blog/wavenet-generative-model-raw-audio/ (https://deepmind.com/blog/wavenet-generative-model-raw-audio/)



Tačiau tai ne vienintelė galimybė. Yra sukurti neuroniniai tinklai, kurie gali išmokti generuoti vaizdus, tekstą paversti vaizdais ar net sujungti vaizdą, garsą ir tekstą į vieną rišlią sistemą. Vienas tokių projektų vadinasi „StackGan", kuriame buvo išbandyta dirbtinio intelekto programa, gebanti tekstą paversti į vaizdus. Ši programa veikia tokiu principu: parašai arba pasakai kokį nors sakinį ir tada apmokyta programa tą sakinį paverčia nuotraukos kokybės vaizdu. Ši sistema GAN vadinasi todėl, kad naudoja „generative adversarial network" metodą, kurį galima išversti kaip „generatyvinis konkurencinis tinklas". Jo esmė ta, kad naudojami du konkuruojantys neuroniniai tinklai, kurie stengdamiesi vienas kitą nukonkuruoti, eksponentiškai pagreitina apmokymo procesą. Šios sistemos aprašymas pateiktas straipsnyje https://arxiv.org/abs/1612.03242 (https://arxiv.org/abs/1612.03242)

Yra daugybė tokių dalinių eksperimentų, kurių tikslas apmokyti kompiuterinį neuroninį tinklą atlikti įvairias užduotis naudojant realaus pasaulio neapdorotus pavyzdžius. Tokio DI (dirbtinis intelektas) galimybės aprėpia beveik visą žmogaus sugebėjimų spektrą, į kurį įeina erdvinių sąryšių supratimas, situacijos vystymosi numatymas, bendravimas, kuris įgyvendinamas per įvairius chatbotus (chat - pokalbis), judėjimas, jau nekalbant apie duomenų analizės ir ekspertines žinių sistemas. Šias atskiras funkcijas susiejus į vieną visumą, būtų gautas bendrasis dirbtinis intelektas, kuris gerokai lenktų žmogaus galimybes ir jį būtų galima vadinti superprotu.

Tokios galimybės neapsiriboja tik programuojamais neuroniniais tinklais, nes sujungtos su neuromorfiniais procesoriais ir kvantiniais kompiuteriais, nepalyginamai išplėstų vien programinį DI ir leistų naudoti ne milijonus, ne milijardus, bet trilijonus neuronų. Jeigu paprastoms funkcijoms užtenka šimtų tūkstančių neuronų ir rezultatai būna stulbinantys, galima įsivaizduoti kokios galimybės būtų naudojant trilijonus neuronų, daugiau negu yra žmogaus smegenyse. Tokia perspektyva atrodo daug žadanti, bet yra žmonių kurie tam priešinasi. Juk tokias programas ir robotus galima pritaikyti ne tik naudingų užduočių vykdymui, bet ir žmonių naikinimui. Akivaizdu, kad karinė pramonė taps pirma vieta, kurioje šios galimybės bus labai palčiai įdiegtos. Todėl tokie garsūs žmonės kaip Elon Musk ir Steven Hawking perspėja žmones apie galimus pavojus ir apie būtinybę pradėti griežtai reguliuoti nežabotą dirbtinio intelekto vystymą. https://www.theverge.com/2017/7/17/15980954/elon-musk-ai-regulation-existential-threat (https://www.theverge.com/2017/7/17/15980954/elon-musk-ai-regulation-existential-threat)

Savo knygoje „Artilekto karai" (2005) Hugo de Garis situaciją įvertino taip. Neišvengiamai žmonija pasidalins į dvi stovyklas, viena kurių bus už superintelekto sukūrimą, kiti - prieš. Pirmuosius jis vadina kosmistais, o kitus - teriečiais (terra lot. - žemė). Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad kosmistai bus pasiruošę susitaikyti, kad žmogus ateityje nebus dominuojanti rūšis žemėje, nes jį pakeis šiame vaidmenyje dirbtinės daug pažangesnės gyvybės formos. de Garis numato, kad dirbtinio intelekto įsigalėjimas gali baigtis žmonių rūšies sunaikinimu, nepaisant ko, mano kad procesas neturi būti stabdomas. Teriečių (žemiečių) pagrindinis principas - apriboti dirbtinio intelekto vystymąsi tam, kad būtų išsaugotas dominuojantis žmogaus vaidmuo. Yra trečias, vidurio kelias - patobulinti žmogų, paverčiant jį kiborgu (kibernetiniu organizmu) tam, kad jis sėkmingai galėtų konkuruoti su dirbtine gyvybe.

Kaip tik šioje vietoje labai svarbios tampa nanotechnologijos ir kompiuterio sąmonės sąsaja, kuri labai intensyviai kuriama. Ši sąsaja gali būti įgyvendinta įvairiomis technologijomis, tarp kurių yra nanoimplantai, neurogrūdeliai ir neuropluoštas, kuris bus implantuotas į smegenis ir užtikrins dvikryptį ryšį su neuronais. Informaciją bus galima nuskaityti ir perduoti į kompiuterius ir įrašyti kaip duomenų objektus, kurie bus implantuojami minčių ir vaizdinių pavidalu tiesiai į sąmonę. Tokiomis technologijomis bus sukurta tai, kas vadinama virtualizuotu sensoriumu, kuris bus panašus į virtualios realybės akinius, tačiau vaizdai bus perduodami ne į akies ar ausies receptorius, bet tiesiai į neuronus pasinaudojant neurorecepcijos reiškiniu. https://techcrunch.com/2017/04/20/elon-musks-neuralink-wants-to-turn-cloud-based-ai-into-an-extension-of-our-brains/ (https://techcrunch.com/2017/04/20/elon-musks-neuralink-wants-to-turn-cloud-based-ai-into-an-extension-of-our-brains/)

Elono Musko planai yra ambicingi ir jis pirmą veikiančią versiją ruošiasi pristatyti per keturis metus, t. y., 2021 metais. Jo tikslas per šią sąsają, kuri bus sudaryta iš neuropluošto, sujungti smegenis ir sąmonę su dirbtiniu intelektu ir šitaip išplėsti žmogaus proto galimybes. Tai galbūt geriausias variantas iš visų trijų, paminėtų Hugo de Garis. Investuoti tik į artilektą, neinvestuojant į save, neišmintinga. Sustabdyti technologijų pažangą - neįmanoma. Todėl lieka tarpinis variantas - investuoti po truputį į visas galimybes. Įvesti kontrolę, investuoti į savęs tobulinimą ir investuoti į artilekto ir superproto vystymą.

Visa tai labai glaudžiai susiję su paskutiniai dviem klausimais: neuromokslu ir sąmonės teorija. Neuromokslas padarė didelę pažangą implantinės ir elektromagnetinės psichotronikos srityje, galima iššifruoti mintis, vaizdus, įrašyti informaciją. Sukurta komunikacijos sistema, pagrįsta radijo dažnio girdėjimo efektu, kuris pirmą kartą buvo atrastas A. Frey septintame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje. Ši teorija yra materialistinė ir apribota fizinės materijos sfera, tačiau yra bandymų sąmonės mokslą kurti išeinant iš neuroninės smegenų teorijos paradigmos. Tam tikslui kuriama trisluoksnio neurono teorija, kuri išplečia realybę į tas sritis, kuri tiesiogiai susijusi su sąmonės materialiais laukais. Tai svarbu pirmiausiai todėl, kad dirbtinis intelektas kuriamas mėgdžiojant žmogaus protą. Todėl neuromokslas ir sąmonės teorija labai svarbūs DI vystymui. Šis perkėlimas gali pasiekti tokį sudėtingumo lygį, kad bus įmanoma ne tik imituoti tam tikras paviršines struktūras, bet ir sukurti dirbtinę sąmonę. Kai šis tikslas bus pasiektas, planetoje atsiras tikra nauja dirbtinė gyvybė, kuri taps žmogaus konkurentė.

Kuo ši konkurencija užsibaigs - sunku prognozuoti, tai priklausys nuo žmonių atsakingumo ir išminties. Jeigu naujos galimybės bus naudojamos protingai - katastrofos prognozes turėsime atšaukti. Problema ta, kad jeigu planetoje veiks daug priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių konkuruojančių grupių, jos šias technologijas gali panaudoti prieš konkurentus, bet tada bus tik vienas žingsnis, kad jos atsisuktų prieš bet kokį žmogų apskritai. Blogiausias variantas - jeigu galimybės atsidurs psichopatų rankose. Tada žmonijai katastrofa gresia ne nuo kokio nors dirbtinio intelekto, bet nuo pačių žmonių. Koks žmogus, tokios ir jo veiklos pasekmės. Aišku viena, bus didelis smūgis visuomenės sanklodai, ekonomikai, švietimui ir pan. Pasaulis niekada nebus toks, koks buvo.

Kaip gintis nuo lervų (1)

Dabar aprašysiu metodus kaip gintis, kai įvairiomis telepatijos rūšimis yra piktnaudžiaujama. Šiuos metodus reikia žinoti, norint išmoti duoti tinkamą atkirtį įsibrovėliams. Psichotroninio sąmonės užgrobimo metu dažniausiai naudojamas žodinis terorizavimas (verbal abuse). Jis gali trukti labai ilgai: ištisą parą ir ilgus mėnesius, jeigu ne daugiau. Todėl reikia gerai žinoti, ką tokiose situacijose daryti. Kadangi šis terorizavimas labai panašus į tardymą, tačiau tokį kuriame nesiskaitoma su priemonėmis, tai gynyboje galima naudoti tardymo situacijos modelį. Bet šis modelis turi būti pakoreguotas ir pritaikytas prie skirtingos vietos, kuri yra žmogaus galvoje.

Kaip pradinį variantą galima pasiūlyti tokį metodą: pirmiausiai, kai viskas tik prasideda, kurį laika stebėti ir tempti laiką beprasmėmis diskusijomis, naudojant ne projekcinį, bet konstrukcinį mąstymą. Tada ištyrinėjus pagrindines taktikas, galima imtis atsakomųjų veiksmų. Tik reikia turėti galvoje, kad reikės daug kantrybės, nes dažnai tokios operacijos laikas neturi apribojimų. Bet tai naudinga tuo, kad parodoma jok toks vidinis puolimas (abuse) yra beprasmis.

Galima elgtis pritaikant dvi priemones: perspektyvos apsukimą ir vizualizaciją. Perspektyva apsukama tam, kad situaciją matytum iš šono, gerai būtų pačių terorizuotojų akimis, kad suprastum, ką jie daro. Vizualizacija reikalinga nužmoginimui, nes jie ir patys elgiasi ne kaip žmonės, todėl jiems šie bruožai nereikalingi. Su terorizuotojais galima kalbėti kaip su žmonėmis taktiniais tikslais, bet niekada negalima traktuoti kaip žmonių. Kad tai būtų lengviau, juos galima vizualizuoti kaip prie sąmonės prisisiurbusias lervas. Vadinasi savo galvoje reikia modeliuoti taip. Matyti tardymo kambarį su stalu, kur vienoje pusėje sėdi tu, kitoje lervos. Bet žiūrėti į šį kambarį perspektyvą patalpinus terorizuotojams už nugarų ir stebint iš šalies, save pastatant į lervų padėtį. Tai yra geriausias būdas suprasti ko lervos nori, ko siekia ir kokius metodus naudoja.

Reikia prisiminti, kad viskas ką jie daro visada būna tik vaidyba, ir kad jie siekia vienintelio tikslo - padaryti savo darbą, pasiekti rezultatą. Negalima tapatintis su lervomis ir rodyti jokių sindromų. Nenaudoti projekcinio mąstymo, jį pakeičiant konstrukciniu mąstymu. Tai nėra labai sunku, jeigu sunkiau pakeisti perspektyvą ir žiūrėti į situaciją iš šono, ne iš vidaus, galima šiek tiek pasitreniruoti. Šią taktiką naudojau gal pusantros valandos ir perskaičiau žemiau išvardintas lervų „gudrybes". Tai gali padaryti kiekvienas žmogus užvaldytas lervų; jeigu pritrūksta kantrybės, galima įterpti beprasmes diskusijas kaip poilsio ir atsipalaidavimo priemonę. Noriu tik dar kartą paakcentuoti, lervos - ne žmonės ir negalima jų nuoširdžiai traktuoti kaip žmonių (draugelių). Kodėl - paaiškinsiu paskui.

Atlikus minėtą veiksmą, vadintą perspektyvos suišorinimu ir vizualizacija, reikia terorizavimo situaciją uždaryti į siauresnį temos arba situacijos ratą, pagal situaciją. Kadangi viena iš lervos taktikų yra minčių, būsenų, jausmų ir situacijų klonavimas, tai mintis reikia padaryti tokias, kad klonavimas būtų uždarytas į kuo siauresnį, beprasmį ratą. Jį pagal situaciją galima siaurinti arba plėsti, taip pat pertraukai peršokti į beprasmes, konstrukcines, ne projekcines diskusijas. Kadangi lervos irgi turi kantrybę, jos gali pradėti priešintis ir kaitalioti savo taktikas. Kantrybės savybė ta, kad ją labiausiai išsekina beprasmybė, nes labai sunku be galo tęsti beprasmę būseną.

Pritaikęs šias pradines taktikas, nustačiau tokius lervų pagrindinius metodus:

1) Klonuoja mintis, būsenas, situaciją naudodami veidrodinio atspindėjimo taktiką;

2) Naudoja temų paletę, tai yra, ieško silpnų ar minkštų vietų individualiai arba grupe peršokdami per jautrių temų sąrašą ir žiūrėdami kaip reaguoji (ar įsitrauki į reakcijas ar diskusijas);

3) Gali apsimestinai rodyti perdėtas emocijas, bet klonavimo lygyje;

4) Užsiima savirefleksija, rato kuriame uždaryti ribose; jeigu ratas siauras, situacija uždaroma į primityvią dėžutę;

5) Vaizduodami, kad ilgai neįmanoma išlaikyti tokio dėmesio - groja ant kantrybės;

6) Pradeda vaizduoti, kad metodiškai renka informaciją, tave nuasmenina ir padaro objektu;

7) Ieško grojančių temų;

8} Tylinti lervų grupė stebi konstruktus ir aktualizacijas;

9) Kad pagamintų daugiau minčių, bando įtraukti į diskusiją (retoriniais klausimais);

10) Savarankiškumo didinimas mažinimas, per beprasmes savirefleksijas, vertinumus (kurie klonavimo tipo, sukurto rato ir vizualizacijos ribose);

11) Kai nustoja klonuoti, daro bandomąjį emocinį moduliavimą, per temų paletę;

12) Išnaudoja bio-psichologinius smegenų konstruktus - konkurencijos, hierarchijos, proto statuso, pajuokos objekto statuso;

13) Kai mato pastangas ignoruoti, pradeda kalbėtis tarpusavyje komentuodami elgesį, kad savo vertinimą pasakytų kaip išoriniam stebėtojui, esančiam užribyje;

14) Gali kantrybę trumpinti techniniu implantų programavimu, kai pradedi jausti, kad kantrybė senka;

15) Dažnai kantrybė tampa pagrindiniu terorizavimo objektu, kuris pakeičia emocinį tampymą;

16) Bando patys ratą siaurinti iki beprasmybės, nes su beprasmybe sunkiau išlaikyti dėmesį;

17) Kai nepasiekia, ko nori, lervos labiau atsitapatina, individualizuojasi, susilpnėja klonavimas (tada ypač naudinga išorinė perspektyva ir įlindimas į lervos vidų);

18) Iš siauro rato lervos gali bandyti iššokti, pradėdamos naują temą, kai neveiksmingumas nepakeliamas ir norima atsikratyti situacija;

19) Gali išryškėti situacija kai lerva „vėl nori tapti žmogumi" ir padiskutuoti iš širdies; bet tai - apgaulė;

20) Jeigu nepavyksta, pradeda gąsdinti, kuri yra antra priemonė po apgaulės;

21) Kai lervos susinervina, bando savo problemą spręsti technologiškai;

22) Tardymo firminė taktika, perdėtas mandagumas ir manieringumas, norint parodyti kontrastą; visas negatyvas tavyje, o mūsų iš pusiausvyros ir gerų manierų neišveda, net tavo blogis; tai tave turėtų labai sunervinti; pavyzdžiui, sako ne - „tu meluoji, melagis", bet „nenorėčiau tavimi tikėti…"; aš esu mandagus ir tikiuosi, kad tuo pačiu atsakysi ir tu;

23) Jeigu parodyti, kad visas blogis yra objekte neišeina, tada pereina prie kankinimų;

24) Gali vaizduoti pažeidžiamą, tikėdamasis, kad prarasi budrumą ir pradėsi pulti, girdamasis;

25) Gali vaizduoti tave kaip „kumyrą" kuriuo žavisi, bet pareiga yra pareiga, darbą reikia padaryti, nes „kumyras" priešingoje barikadų pusėje;

26) Tokiose situacijose, kad prasitęstų kantrybė, galima įterpinėti beprasmes diskusijas;

27) Kai įtampa užaštrėja, gali prieš tave naudoti žodinius signalus, priešingus situacijai, pavyzdžiui, sakydami „laikykis, laikykis…" kai mato kad senka jėgos, nes tada šie žodžiai skamba kai pasityčiojimas, sukuria frustraciją ir sutrumpina pasipriešinimą;

28) Naudoja įvairias užuominas, kad visas negatyvas tavyje; arba naudoja pasipriešinimo įveikimą per įvardijimą;

29) Kai mato kad niekas neveikia, dėmesį nuima per pertrauką ir išprogramavimą;

30) Gali naudoti demonstratyvų metodiškumą, kad parodytų, jog esi tik objektas;

31) Gali bandyti kažką tau pasakyti netiesiogiai, bet tarpusavio mini-dialogu, tave išstumdami į užribio stebėtojo vaidmenį;

32) Gali pabandyti aiškinti savo šdiną sistemą, rodydami absoliutų įsitikinimą ir t.t., tam kad „suprastum" kaip turi būti;

Lervų taktikų yra labai daug; bet visas jas reikia stebėti užsirašinėti ir klasifikuoti, kad lengvai galėtum atpažinti ir, pavyzdžiui, naudoti įveikimą per įvardijimą. Niekada nieko apie save nepasakoti, nerodyti atminties, nesivelti į „nuoširdžias" diskusijas, nes lervos niekada nebūna nuoširdžios. Jos rodo meilę ne tau, bet savo darbui, kurio logika yra tavo sunaikinimas. Jeigu priimi lervos meilę, tai kartu susitaikai ir su tokia meilės logiką. Tada būsi žavėjimosi objektas tik kalėjime arba po žemėmis.

apie kokias lervas eina  kalba? ir koks ju darbas?

Aš jas vadinu tardymo lervomis, bet tai tik metafora. Taip vadinami psichotroninio tardymo operatoriai. Bet žmogus jų nemato, todėl kaip pavadini taip gerai. Kadangi operatoriai elgiasi šlykščiai, geriausiai tinka šlykštūs žodžiai.

O kaip tu ir kokiu būdu padarei tokį eksperimentą? Kur tie operatoriai randasi? Čia kokios nors metafizinės būtybės?

Citata iš: Mekabciel  liepos 30, 2017, 19:02:24O kaip tu ir kokiu būdu padarei tokį eksperimentą?

Eksperimentą padariau ne aš, eksperimentą padarė su manim. Klausimas tik - kaip mane išsirinko, tačiau atsakymo nežinau.

Citata iš: Mekabciel  liepos 30, 2017, 19:02:24Kur tie operatoriai randasi?

Mano galvoj.

Citata iš: Mekabciel  liepos 30, 2017, 19:02:24Čia kokios nors metafizinės būtybės?

Psyopo tikslais gali apsimesti metafizinėmis būtybėmis, bet tai žmonės. Operatoriai yra psichotroninės žvalgybos, kurią vadinu MK brigadomis, operatoriai.

Tai jei jie randasi tavo galvoje, kaip Jie galėjo tave išsirinkti eskperimentui?
Tai gal tu išsirinkai juos savo eksperimentui?

Citata iš: Mekabciel  liepos 30, 2017, 19:33:38Tai jei jie randasi tavo galvoje, kaip Jie galėjo tave išsirinkti eskperimentui?
Tai gal tu išsirinkai juos savo eksperimentui?

Turėjai suprasti ir be pagalbinio paaiškinimo, kad mano galvoje jie yra tik kaip projekcijos, o kur yra iš tikro - nežinau. O išsirinkau eksperimentui todėl, kad patys pas mane atėjo. Buvo agresyvaus terorizavimo laikotarpis ir kūriau metodus kaip su tuo kovoti. Čia informacija iš 2016-07-05.

Ačiū už paaiškinimą. :)

Kaip gintis nuo lervų (2)

Tardymo lervų tema - labai plati, todėl išsemti ją viename įraše neįmanoma. Negana to, ši tema ir labai svarbi žmonėms, kurie susiduria su psichotroniniu užgrobimu. Ji tokia svarbi, kad nuo to, kiek giliai sugebi šį klausimą suvokti, gali priklausyti likimas ir gyvybė. Todėl išplėtimas, pagilinimas, o kai kur - pakartojimas, labai naudingas. Reikia žinoti, ką paprastai tardymo lervos daro, kokios jų taktikos, priemonės ir kaip nuo viso to apsiginti, padarant lervų priemones neveiksmingomis.

Anksčiau į šią temą nesigilinau, kovojau su tardymo lervomis pasyviai, bet atėjo laikas situaciją pakeisti, iš pasyvaus pasipriešinimo pereiti prie aktyvaus. O tam labai padeda įsigilinimas ir analizė. Pagrindinės gynybos priemonės yra psichologinės, jos veiksmingos tiek, kiek lervos veikia psichologinės operacijos (psyops) rėmuose. Yra atidirbtos psyops priemonės, bet taip pat yra ir gynybos taktikos. Kadangi visgi tai tardymas, nors daugeliu bruožų jis prilygsta energetinei mitybai, reikia žinoti kaip vyksta tardymas, kokia tardymo pradžia. Visuose tardymuose dalyvauja objektas, tardytojas ir tardymo psichologijos ekspertas, kuris tardytojui turi paruošti tardymo modelį. Todėl pirmiausiai yra lerva, kuri atlieka tardymo psichologijos eksperto vaidmenį. Ši lerva daro atminties skenogramą ir ruošia maitinimosi objekto psichologinį profilį. Tada į darbą kimba psichotroninio tardymo lervos.

Reikia suvokti, ką jos daro, kaip daro ir ko siekia. Jų veiksmai prilygsta primityviam maitinimuisi; bet tardymo lervos maitinasi ne šiaip kuo, ne smegenimis, bet daugiau sąmonės energija, o šios energijos aukščiausia išraiška yra vadinama dėmesiu. Vadinasi, lerva siekia patraukti dėmesį ir per jį maitintis sąmone. Maitinimasis vyksta tol, kol sąmonė sunaikinama, visa iščiulpiama. Tai vyksta tokiais etapais: prisisiurbimo vietų ieškojimas, kurios yra dėmesys; tada - įlindimas į vidų; ir trečias etapas yra siurbimas, maitinimasis. Skirdamas kam nors dėmesį, žmogus atidaro savo sąmonę, praveria erdvę laisvam dalinimui, atidavimui per saviaktualizacijas.

Visa tai suprasti - nėra labai sunku. Galbūt kažkiek sunkiau kai neturi tokios patirties. Bet retas kas jos neturi. Nes tai universalus psichologinis principas - tie kas nėra patyrę vidinių tardymo lervų poveikio, vis tiek gyvenime yra susidūrę su žmonėmis, kurie net nebūdami viduje, bet būdami šalia - siurbia psichologinę energiją. Tai vyksta tokiais pat etapais, kaip aprašyta prieš tai.

Į lervų elgesį šie tiek pasigilinau pirmame įraše. Dabar parodysiu, koks yra pagrindinis gynybos principas, be jau minėtų trijų - perspektyvos suišorinimo, vizualizacijos, ir temos apskritimo sukūrimo, į kurį įstumiamas klonuojantis lervos elgesys. Gynybos esmė - sąmonės padalinimas į dvi zonas: atvirą sąmonę ir uždarą sąmonę. Bet tai ne viskas. Reikia ne tik vizualizuoti šį skirtumą, nubrėžti demarkacinę liniją, bet visais būdais stengtis likti uždaroje būsenoje ir neatidaryti savo dėmesio, nes per dėmesį lerva įlenda į vidų ir maitinasi tavo energija („tardo"). Tai lervos daro desperatiškai bandydamos pertemti per demarkacinę liniją ir ieškodamos būdų prisisiurbti prie tavo sąmonės. Vyksta provokacijos, vaidyba, melavimas, gąsdinimai ir t.t.

Kad tai lervai nepavyktų reikia naudoti perspektyvos vizualizaciją, stebėti procesą iš išorės arba lervos akimis (tam kad suprastum ką ji nori padaryti). Šitas įterptas vaizdinys labai palengviną išlaikyti dėmesį uždarytą, arba reaguoti tik įveikimu per analizę to, kas vyksta ir apibendrinančiu arba šmaikščiu lervų elgesio klonavimu (komentavimu), t. y., perkartojimu savo replikomis.

Lerva siekia dėmesingo panirimo į išprovokuotą būseną, kad galėtų su ja susilieti per budrumo praradimo akimirką prisisiurbdama. Tai gali būti pasiekiama per apgaulę, kai naudojami du verbaliniai signalai teigiamas ir neigiamas, kad atidarytų su teigiamu, o nuodus kartu išvirkštų su neigiamu. Arba atidarymui naudoja teiginį, su kuriuo norėtum sutikti ir netgi patiktų įsivelti į diskusiją, bet diskusija provokuojama tik tam, kad būtų atidaryti dėmesio vartai. Dar vienas apgaulės panaudojimas yra melagingo žodžių ekrano sukūrimas, kurio tikslas paslėpti tikrą situaciją, prikurti oro pilių ir įvilioti žmogų į kokius nors spąstus, „sudominti".

Kai turi kabliukų, gauna svertų, su kuriais gali laisvai atidarinėti ir uždarinėti dėmesį ir maitintis tada, kada nori. Tad reikia visomis jėgomis stengtis, kad lervos tokių šantažo svertų neįgytų - nei apgaule, nei gąsdinimu.

Lervos, pamačiusios aktyvią gynybą, pradeda desperatiškai ieškoti kaip ją įveikti. Praeitame įraše jau rašiau, kas daroma, norint tai pasiekti. Prie to galiu dar pridurti keletą pastebėjimų:

1) Įveikimas per situacijos, argumentų analizę;

2) Kai našta tampa nepakeliama, naudoja inversijos taktiką, atseit čia ne mes lervos, bet tu;

3) Daugkartinis to paties pakartojimas, kuris erzina, nes žinomos informacijos pakartotinis gavimas, perteklinis, beprasmis ir kai kas nors taip bruka, ima erzinti; tačiau kai tai per ilgai užsitęsia - situacija tampa kvaila arba absurdiška; tada peršokama prie kitos temos;

4) Psichologinis smurtas įšvirkščiant dirbtines mintis į sąmonę ir jas sustiprinant verbaline ataka (abuse);

5) Apibendrinantis klonavimas, refleksija; apibendrinimas naudojant duomenų bazės lygio informaciją apie asmens gyvenimą;

6) Ir t. t.

Yra visa galybė pačių įvairiausių taktikų ir norint sėkmingai nuo jų apsiginti, neatidarant savo dėmesio ir neįsileidžiant tardymo lervų, reikia gerai išmanyti pagrindines jų rūšis, kad galėtum iš karto atpažinti ir naudoti gynybos priemonę, kuri vadinasi „įveikimas per įvardijimą" arba „įveikimas per analizę". Šią taktiką pirmiausiai naudoja lervos, tačiau viena iš galingiausių ir veiksmingiausių priemonių yra apsukti tas lervų taktikas, su kuriomis galima efektyviai neutralizuoti jų agresiją.

Ši sistema svarbi ne tik tuo, kad leidžia gintis nuo vidinio psichotroninio terorizavimo. Ji ne mažiau veiksminga ir nuo išorinio terorizavimo arba paprasčiausio psichologinio ėdimo, kai kas nors pastoviai nori tavo dėmesio tam, kad galėtų juo naudotis, maitintis sąmone ir tavimi, tavo kokiais nors resursais. Bet yra ir labai didelis skirtumas: nuo išorinio ėdimo gali pasitraukti, pasislėpti, o vidinis terorizavimas yra toks sąmonės užgrobimas, kad niekur nėra saugios vietos ir neįmanoma gauti jokios atvangos. Be to, išorėje gali matyti su kuo turi reikalą, o viduje gali tik vizualizuoti tardytojus kaip šlykščias prie sąmonės prisisiurbusias kirmėles. Su tokiomis kirmėlėmis gali tekti turėti reikalų labai ilgai, todėl būtina mokėti arba mokytis su jomis gyventi. Pagrindinė priemonė bado dieta - neatiduoti jokio dėmesio, jokios minties, jokios emocijos, niekada netraktuoti kaip žmonių, net jeigu vaidina pažeidžiamus ar demonstruoja savo žaizdas. Tai jos daro tam, kad prisisiurbtų prie tavo dėmesio, ir galėtų naudoti jį kaip kokį į sąmonę įleistą kateterį.

Kaip gintis nuo lervų (3)

Psichotroninis tardymas yra didesnės neteisėtos akcijos prieš žmogų dalis, kuri akcentuoja psichologinį poveikį (juodoji psichologinė operacija, psyop). Yra ir daugybė kitų priemonių, kurios nelenda į žmogaus galvą, bet kai lenda - tai psichologinė operacija, pirmiausiai pastatyta ant blefo ir apgaulės, siekiant susukti žmogui smegenis. Jie tai daro todėl, kad tai pigiau kainuoja ir įsivaizduoja, kad už taikinį daug kartų pranašesni. Juodų psyop psichologai įsivaizduoja, kad jų psichologiniai modeliai - nepajudinami, prieš juos nėra jokio priešnuodžio.

Bet yra daug būdų apdoroti šią situaciją savo prote ir surasti atramų, leidžiančių atsilaikyti prieš apgaulę, gąsdinimą ir blefą. Kiekviena organizuota grupė yra kibernetinė sistema, kuri susiurbia duomenis ir pagal paruoštą planą veikia, daro poveikį. Elgesį valdo elgesio algoritmai, kurie turi du sluoksnius: a) fiziškai įmanomų pasirinkimų išsišakojimas, b) psichologinis išsišakojimų algoritmas. Pavyzdžiui, su žmogumi, turint kiekybinį pranašumą, galima daryti viską kas tik įmanoma: terorizuoti, grasinti, kankinti, persekioti, žaisti žaidimą ir t.t. Bet ant šio bazinio algoritmo pastatytas teisinis algoritmas, kuris apibrėžia kokie pasirinkimai yra teisėti. Kiekvienoje operacijoje šie algoritmai susijungia, ir operacija pasidalina į slaptą ir viešą, neteisėtą ir teisėtą dalį.

Kiekvienas pasirinkimas algoritme yra psichologinis mazgas, kuris gali būti stipresnis ir silpnesnis, priklausomai nuo to, kaip „jaučiasi" kibernetinė sistema, darydama pasirinkimą. Tai yra psichologija. Aišku, juodų psyop operatyvininkai būna išdresiruoti kaip psichopatai, ir jiems bet koks pasirinkimas yra vienodas. Tada žiūrima tik į žaidimą, teisingus sprendimus ir ėjimus.

Kadangi psichotroninis tardymas pirmiausiai yra galvoje rodomas spektaklis, tai čia kuriama psichodrama ir čia vyksta visas veiksmas. Tačiau viskas bandoma pateikti taip, lyg ši psichodrama atrodytų kaip pagrindinė tikrovė. Ant to ir pastatytas blefas. Viskas vyksta fantazijose, bet žmogui atrodo kaip realūs įvykiai, ir tuo naudojantis bei blefuojant bandoma įbauginti, prigąsdinti žmogų, priversti jį prisipažinti psichodramos kontekste, o paskui apgaulės būdų, šį prisipažinimą perkelia į realų pasaulį. Todėl norint neužkibti ant meškerės, reikia žinoti visą psyop sistemą.

Pirmas klausimas galvoje yra dominavimo klausimas, dviem aspektais: informacijos gavimo - psichožvalgyba; ir informacijos davimo - valdymas. Kai dominavimo nėra, psichožvalgyba įsipainioja į manipuliacijas, o valdymas nedaro jokio poveikio, nesuveikia. Tad viskas priklauso nuo to, kas dominuoja, subjektas ar terorizuotojų grupė. Taikinys turi visais būdais siekti dominavimą išlaikyti, tada jo psichologiškai neįmanoma paveikti ir jis su informacija gali manipuliuoti lervomis.

Visas šis procesas yra uždaras ratas, nes psichožvalgyba renka informaciją, ją kaupia, analizuoja, tada sugrąžiną atgal, perleidus per efektorių suformavimo modulį, kuris turi paruošti apdorotos informacijos formas, skirtas psichikos užvaldymui. Reikia neužmiršti, kad komunikacijoje niekada nebūna neformalaus pokalbio, nuoširdumo - visada vyksta spektaklis, kurio tikslas psichožvalgybiškai surinkti informaciją, kad paskui ją būtų galima panaudoti psichologinėje operacijoje, kokiam nors blefui arba šantažui.

Todėl tardymo lervas reikia labai atidžiai stebėti. Ypač stebėti aktyvumo ir pasyvumo ciklą. Aktyvi lerva bando paveikti, daro ėjimus, realizuoja kokį nors planą, o receptyvi lerva laikosi ramiai, nesireiškia, nedaro poveikio, leidžia išsikalbėti. Šis ciklas būna įstatytas į didesnę operatyvinės grupės struktūrą, kuri yra temų bendrumo ir aktyvumo lygiai. Centre būna siauriausios temos ir aktyviausios lervos, kurios dirba su tiesioginiu poveikiu, nors jų tekstas būna labai primityvus, beprasmis. Kiti, aukštesni lygiai laikosi pasyviai ir dirba receptyviu režimu. Bet kartais aktyvumo lygiai apsikeičia ir pradeda aktyviai reikštis bendresnės temos lygis. Taip kaitaliojant, gali būti bandoma supainioti, susukti galvą. Bet dažniausiai jie dirba receptyvios psichožvalgybos principu.

Aktyvumo centras taktikų naudoja daug, nemažą dalį jau esu aprašęs ankstesnėse dalyse. Bet čia paminėsiu dvi: gąsdina „Baudžiamojo kodekso" sąvokomis, tai yra, savo aktyvume naudoja BK žodynėlį ir siuva jį visoms būsenoms, visiems įvykiams, net jeigu tam nėra pagrindo. Tai yra bauginimo taktika, kai visa psichika vaizduojama kaip nusikaltimas. Kita taktika yra kelių pagrindinių sąvokų, kurias parinko psichologai, kalimas, kuriomis norima užprogramuoti psichiką. Dažniausiai būna 5-6 nuolat kartojami žodžiai ar frazės, apdorojimą taikant kelis metus. Apsiginti, nepasiduoti valdymui, išlaikyti dominavimą galima tomis priemonėmis, kurias jau paaiškinau, svarbiausiai  neleidžiant prisisiurbti prie savo dėmesio.

Taip nukenksminamas destruktyvus, manipuliatyvus psichožvalgybinės informacijos grąžinimas. Psichika išlieka nepaveiki.

Tačiau tai - pasyvi gynybą, o žmogus gali taip pat būti ir aktyvus. Jis daro tą patį, ką ir lervos - vykdo psichožvalgybą ir manipuliatyviai grąžina informaciją. Pirmiausiai tikslas išsiaiškinti tikslus ir planą, kurio siekia operatyvinė grupė, o konkrečiai per savo psichologinę operaciją. Tai bendra užduotis. Galima imtis konkrečiai lervų ir bandyti nustatyti sąvokų tinklą, kuris yra pagrindiniai poveikio mazgai, kas leidžia suprasti, koks psichologų sukurptas poveikio metodas, kaip profilyje interpretuojama asmenybė. Tai naudinga todėl, kad dažnai metodų būna nedidelis skaičius, ir žinodamas pagrindinius lervos psichikos tinklo mazgus, gali matyti plano centriniame lygyje visumą.

Išsiaiškinus tampymui naudojamas sąvokas, kurios dažnai būna klonuotos iš tos informacijos, kurią pats davei, galima pereiti prie aktyvesnių veiksmų, bet savo aktyvumą reikia riboti. Kodėl? Todėl, kad aktyvumui reikia daug energijos ir tu eikvoji ją toje vietoje, kurioje nevyksta lemiamas mūšis. Nes visa vidinė psichodrama būna blefo vieta, kuris pats save griauna, jeigu nesuveikia ir eikvoti tam savo energiją nėra jokios prasmės. Užtenka blefo įtakai nepasiduoti ir daugiau daryti nereikia nieko.

Mintimi galima sunaikinti logiškai, bet neįmanoma fiziškai, todėl loginis pravalas lervų dažniausiai būna ignoruojamas, padaroma pauzė ir vėl viskas prasideda iš naujo. Tad čia užtenka atsimušinėti žaidžiant paprastą lengvą žaidimą.

Sunkiausia būna, kad tai tęsiasi labai ilgai ir reikia turėti labai daug kantrybės, kad kiekvieną dieną galėtum kartoti tą patį per tą patį.

0 kartos psichotronika

Pakankamas mokslinių žinių lygis buvo pagrindinė sąlyga, kuri buvo būtina psichotroninių technologijų sukūrimui. Jos buvo atrastos tik 18 šimtmečio antroje pusėje. Ši kryptis prasidėjo nuo žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimo, kuris buvo papildytas fizikos žiniomis, iš kurių svarbiausios buvo elektromagnetizmo teorija. Naujos teorijos padėjo prielaidas sukurti vadinamąsias nulinės kartos psichotronines priemones, kurios daugiausiai buvo tik teorinės žinios, taip pat kai kurie praktiniai eksperimentai, kurie buvo būtini siekiant suprasti kaip veikia žmogaus smegenys ir koks jų ryšys su sąmone.

1791 m. italas Luidžis Galvanis (1737-1798) publikavo traktatą „Komentaras apie elektros poveikį raumenų judesiams". Jame aprašomas eksperimentas, kuriame su elektrostatine iškrova paveikus varlės kojų raumenis, jie pradeda judėti. Tai buvo primas žingsnis link žmogaus nervų ir raumenų sistemos elektrofiziologijos sukūrimo.

Galvanio darbą tęsė jo sūnėnas, G. Aldini (1762-1834), kuris naudodamas Voltos bateriją kartojo savo dėdės eksperimentus su įvairiais gyvūnais, o taip pat žmonėmis. Svarbiausias žingsnis buvo tai, kad šiuos eksperimentus jis perkėlė žmonėms, kuriuose sukėlė tokius pat efektus kaip ir gyvūnuose. Populiarindamas savo dėdės „gyvūnų elektros" idėją, eksperimentus jis demonstruodavo viešose vietose, rodydamas kaip elektra „reanimuoja" net nubaustus mirties bausme nusikaltėlius. Tai nebuvo tikras „reanimavimas", bet prie raumenų ir nervų prijungus elektrą, lavonai dėl raumenų spazmų pradėdavo judėti. Šios demonstracijos ir gyvūnų elektros tyrimai galėjo padaryti poveikį garsiam gotikiniam M. Shelley siaubo romanui „Frankenšteinas" (1818).

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/aldini.jpg)

1803 m. anglų kalba išleistoje knygoje „Naujausių galvanizmo atradimų aprašymas" Aldini skelbia teiginius, kurie visi pagrįsti išvadomis, gautomis atlikus eksperimentus, kuriuose naudojama Voltos baterija generuoti nuolatinei elektros srovei:

CitataPirmas teiginys
Raumenų susitraukimai sukeliami organizme susidarančio skysčio, kuris perduodamas per nervus raumenims be metalų poveikio.
Antras teiginys
Eksperimentuose sukeliamas galvanizmas atsiranda ne dėl bendro pobūdžio elektrinių reiškinių, bet dėl gyvūnams būdingos elektros, kuri vaidina labai svarbų vaidmenį organizmo sandaroje.
Šeštas teiginys
Gyvūno organinėje mašinoje sužadintas galvanizmas veikia be jokio tarpininkaujančio elemento paprasčiausiai prijungiant nervus prie raumenų.

Knygos pabaigoje rašoma:

CitataRemiantis aprašytais eksperimentais galima daryti išvadas:

• Galvanizmas daro didelę įtaką nervų ir raumenų sistemoms ir veikia universaliai visame gyvūno organizme.
• Galvanizmo kaip stimuliatoriaus poveikis stipresnis už bet kokį mechaninį poveikį.

Galvanizmu tais laikais buvo įprasta vadinti nuolatinę elektros srovę, kurią gaudavo naudodami įvairias baterijas. Viena jų buvo neseniai tais laikais atrasta Voltos baterija (1800). https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta (https://lt.wikipedia.org/wiki/Alessandro_Volta)

Gyvūnų elektros klausimas buvo tyrinėjamas visą 19 šimtmetį, prie to klausimo prisidėjo daug garsių to meto mokslininkų. Prie minėtų dar galima prijungti vokietį Du Bois Reymond (1818-1896), kuris atrado nervų veiksmo potencialą ir gyvūnų elektriniams reiškiniams tirti pritaikė matavimo prietaisus, tokius kaip galvanometras, kuriam pagrindą padėjo Oerstedo atradimas, kad kompaso rodyklė reaguoja į elektros srovę dėl jos kuriamo magnetinio lauko.

1848 m. pasirodė Reymondo „Gyvūnų elektrinių reiškinių tyrinėjimai", kur jis aprašė eksperimentus analogiškus tiems, kuriuos atliko Galvanis ir Aldinis. Šitaip pamažu buvo tiesiamas kelias supratimui kaip veikia žmogaus nervų sistema, o tai buvo būtina siekiant išmokti jai daryti technologinį poveikį. Apie tokį poveikį rašė dar Aldini, kuris tikėjo, kad „galvanizmas" gali turėti gydomąjį poveikį psichiniams ligoniams. Vedamas šio tikėjimo su Voltos baterija darė eksperimentus su žmonėmis ir bent keli atvejai, kaip jis teigia - buvo sėkmingi. Voltos baterijos elektrodus prijungdavo prie galvos ir paleisdavo per ją nuolatinę srovę. Tai buvo pirmieji elektrošoko eksperimentai.

Kita svarbi kryptis buvo elektrinių ir magnetinių reiškinių tyrinėjimas fizikoje. 1831 m. buvo atrastas Faradėjaus indukcijos dėsnis, pagal kurį kintamas magnetinis laukas sukuria elektrinėje grandinėje elektrovaros jėgą. 1873 metais Džeimsas Maksvelas (1831-1879) publikavo veikalą „Traktatas apie elektrą ir magnetizmą", kur sujungė visas turimas elektromagnetizmo žinias ir suteikė joms matematinį pavidalą, kuris dabar žinomas kaip Maksvelo lygtys. Šiame traktate jis numatė elektromagnetinių bangų egzistavimą ir iškėlė hipotezę, kad šviesa yra elektromagnetinių bangų rūšis. Šią jo teoriją įrodė vokietis Heinrichas Hercas (1857-1894), kuris 1888 metais pagamino pirmą anteną. 1894 G. Markoni pradėjo konstruoti savo bevielį telegrafą, o balsas pirmą kartą buvo perduotas 1900 metais.

Prie viso to dar reikėtų pridėti neuroninės smegenų sandaros atradimą ir supratimą, kad neuronai yra žmogaus psichikos substratas. Tada gauname visą psichotronikos pirmiems žingsniams reikalingą rinkinį. „Neuronų doktriną" savo straipsnyje Santiago Ramon y Cajal publikavo 1888 metais, kuri buvo susieta su ankščiau atrastais nervų elektriniai procesais. Pagal šią teoriją, smegenys siunčia elektrinius signalus į nervus bei raumenis ir šie pradeda judėti arba jutimo organai siunčia elektros pavidalu sensorinę informaciją ir ši suformuojama į juslinius vaizdinius. Tereikėjo vieno žingsnio iki minties, kad darant išorinį elektromagnetinį poveikį, šiuos procesus galima valdyti, o tai buvo psichotronikos mokslo prielaida.

Tačiau ši idėja viešai platinama nebuvo, o jeigu su „galvanizmu" ir bandė daryti poveikį smegenims, tai tik turint tikslą gydyti įvairias nervų ir psichikos ligas. Todėl šis laikotarpis yra iki-psichotrininis arba 0 kartos psichotronika. Tačiau per visą 19 šimtmetį buvo sukurtos pagrindinės psichotronikos prielaidos, kurios išsivystė į aukštesnės kartos psichotronikos sistemas.

Psichotronikai galima priskirti įvairių efektų sąmonei sukėlimą: 1) elgesio valdymas, 2) informacijos perdavimas, 3) emocinis moduliavimas, 4) slopinimas ir pan. Akivaizdu, kad kai kuriems šiems pritaikymams reikėjo technologijų, kokių tada dar nebuvo. Pavyzdžiui, norint valdyti žmogų kaip biorobotą - reikalingos programuojamos kibernetinės mašinos, kitaip kompiuteriai. O iki jų išradimo tais laikais buvo toli. Tačiau daug paprasčiau buvo tiesiog perduoti į smegenis informaciją, nuslopinti žmogaus psichiką arba padaryti poveikį emocijoms. Tam jokių sudėtingų elektronikos priemonių nereikėjo.

Vienas iš dominančių klausimų buvo elektromagnetinės telepatijos galimybės. Nuo 1900 siųstuvas dideliu atstumu galėjo  imtuvui perduoti audio informaciją. Tebuvo klausimas kaip paversti imtuvu žmogaus smegenis ir garsą perduoti tiesiai į sąmonę. Šiam tikslui buvo atliekami slapti eksperimentai nuo 1900 metų, nuo kurių prasideda tikra psichotronikos kūrimo istorija. Vienas iš jų buvo geresniu laidininku paversti smegenis, pridedant į jas gero laidininko grūdelių ir paveikti juos su moduliuotu eletromagnetiniu spinduliu. Pagal Faradėjaus dėsnį šie metalo grūdeliai turi susižadinti ir perduoti susižadinimą neuronams. Ši idėja vadinama receptorine antena smegenyse.

Buvo daugybė eksperimentų, kuriuose mokslininkai taikė vis naujus atradimus įvairiose žmogaus ir gamtos mokslo srityse. Remiantis visomis šiomis žiniomis psichotronikos priemones galima skirstyti į tokias kartas:

0 karta - iki 1900

1 karta - 1900-1925

2 karta 1925-1950

3 karta 1950-1975

4 karta 1975-2000

5 karta 2000-2025

Pilnos komplektacijos veikianti psichotronika turima nuo 3 kartos, vadinasi nuo 1950-1975 metų. Tai pirmų tikrų psichotroninių vergų sistema, pirmo modelio psichotronikai. Jų vaikai yra antro modelio psichotronikai, kurie buvo upgreidinti iki 4 kartos psichotroninių priemonių. Trečias modelis yra vaikų vaikai, kurie yra jauniausi trečio modelio psichotronikai. Aišku žiūrint ne iš viršaus, ne iš prižiūrėtojų ir vergvaldžių, bet iš valdomos visuomenės perspektyvos, kurie prijungti prie kontrolės sistemos.

Šiame įraše apžvelgiau 0 kartos psichotronikos prielaidas, kituose pamėginsiu apžvelgti tikrosios psichotronikos kūrimą nuo 1900 metų.

čia kažkokios fantazijos..

Citata iš: elteide  rugpjūčio 06, 2017, 21:33:26čia kažkokios fantazijos..

Tokia tavo nuomonė?

Minčių skaitymo technologija

Nors minčių skaitymo technologijos sukūrimas būtų didelis proveržis į priekį, pats principas yra elementarus ir visiems žinomas. Daugiau problemų yra ne sukurti tam skirtą prietaisą, bet pasiekti tą tikrovės terpę, kurioje mintys atsiranda. Mokslo pasiekimai jau leidžia modeliuoti šitą tikrovę, bet rezultatai, manau, dar gan ilgai bus slaptinami. Koks šios tikrovės pagrindas atskleidžia fundamentalūs fizikos mokslai, kurie viską aiškina kvantinių laukų modeliu. Tai reiškia, kad mintys yra arba kvantiniai laukai, arba tų laukų savybė.

Kaip tvirtina „Standartinis modelis" laukuose vyksta sudėtingi kvantiniai procesai, reakcijos, energijų mainai ir taip toliau. Kad mintys yra sukuriamos sąveikų rodo tai, jog joms turi iš aplinkos būti patiekta informacija, kuri praeina sudėtingą apdorojimo procesą ir tik tada suformuojama į patyrimo fenomenologiją. Visi šie procesai turi daug šalutinių produktų, tarp kurių yra energijos išspinduliavimas į aplinką. Šiuos produktus galima panaudoti minčių iššifravimui.

Mintys yra informacijos projekcija į kognityvinį ekraną, kuriame atvaizduojama iš proto paimta, su aplinka susieta informacija. Tos mintys nuo išorinių objektų skiriasi tuo, kad jos yra ne tam tikrą erdvę gaubiančios formos, bet skleidžiasi iš vidaus į išorę, kaip semantinės gėlės. Daikte svarbu išorinė forma ir paviršius, o mintis yra turinys ir daikto idealizacija, neturinti formos. Šį minčių turinį jau galima iššifruoti su psichotroninėmis technologijomis, problema tik su atvaizdavimu išoriniuose prietaisuose. Ekranuose minčių informaciją galima atvaizduoti žodžiais arba vaizdais. Yra ir dar viena galimybė - perkelti informaciją į kito žmogaus galvą ir jis ją atvaizdavęs savo vidiniame ekrane, gali perteikti žodžiais.

Matome, kad atvaizdavimo problema išsprendžiama nesunkiai, daug sunkiau pasiekti tą tikrovės gylį, kuriame yra mintis ir ištraukti ją į paviršių. Tam turi būti kažkoks kontaktas, energijų mainai, vykstantys per apsikeitimą kvantais. Tarp minties ir skaitymo prietaiso antenos turi būti tarpininkas, palaikantis ryšį. Pavyzdžiui, radijo ryšyje tarpininkas yra elektromagnetinės bangos. Jos taip pat paaiškintos tik prieš kelis šimtus metų, nors elektriniai ir magnetiniai reiškiniai stebimi ir net naudojami labai seniai. Nebūtų nuostabu, jeigu tokių „fotoninių" stebuklingų galimybių yra daug daugiau mus supančioje aplinkoje, nei mus sako valdžia.

Suradus galimybes užmegzti ryši su nauju radiacijos lauku, žmogus įgytų dar vienas akis, galėtų matyti tai, ką sugeba pasiekti šie nauji nežinomi kvantai. Juk pagal tai, ką mes žinome apie fotonus, galime pasakyti, kad jie, kaip vektoriniai bozonai, susiję su daugeliu materialių kvantų, tarp kurių jie perduoda sąveiką. Tai yra tokios spinduliuotės niekada nebūna vienos ir izoliuotos, jos visada rodo turtingas kvantines sąveikas ir sudėtingą laukų struktūrą. Vadinasi, atsivertų ištisi nauji pasauliai. Dar daugiau, būtų visai nenuostabu, jeigu minčių ekranas irgi būtų tokio sudėtingo laukų komplekso dalis.

Naudojant analogiją su „Kvantine elektrodinamika", mažų mažiausiai turėtų būti atrasti gnostiniai elektronai (kaip gnostinio, minčių lauko dalis) ir jie turėtų būti gnostinių fotonų šaltinis, tarp kurių galėtų vykti abikryptė sąveika, kai gnostiniai spinduliai judina gnostinius kvantus ir sukuria sroves, o judančios gnostinės srovės būtų natūralus gnostinių fotonų šaltinis. Ši sistema būtų idealus technologinės telepatijos mechanizmas. Daug požymių, kad mokslininkai kažką panašaus jau yra atradę ir sukūrę, bet nenori su visuomene dalintis. Maža to, naudoja nelabai gražiems darbeliams.

Kad tai nėra laužta iš piršto, galiu pasakyti iš savo kaip insaiderio patirties grupėje, kuri prieš mane vykdo operaciją su telepatinės komunikacijos technika. Ši operacija vyksta jau labai ilgai, ir per tą laiką turėjau galimybę surinkti daug informacijos iš pirmų lūpų.

Visą šitą sistemą aš vaizduočiau tokiu paveikslėliu, į kurį sudėtos visos pagrindinės galimybės.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos4/eeg.jpg)

Šioje schemoje pavaizduota sistema, turinti dvi dalis: viena natūrali, kita - techninė. Pati telepatija turi daug galimybių sąveikoms įvairiomis kryptimis, bet čia paimtas tik vienas svarbiausias atvejis, vadinamas minčių skaitymu. Svarbiausia sistema yra radiacija, sklindanti nuo minčių struktūrų. Nesunku suprasti, kad mintys yra energetinis darinys, kuris sujungtas su informacine forma, ir nuo šito energetinio darinio atsiskiria kvantai, kuriuos pavadinau gnostiniais (gnosis gr. - pažinimas). Šita sistema turi net tris galimybes: 1) gnostiniai fotonai nuo minčių sklisti gali natūraliai, kaip natūrali radiacija; 2) jie gali atsispindėti atėję nuo natūralių šaltinių (kokie pavyzdžiui yra žvaigždės); ir 3) juos galima gauti mintis apšvitinus dirbtiniais gnostiniais fotonais ir iššifruojant jas surinkus atspindį.

Čia nėra nieko nuostabaus, juk akims pavyzdžiui, nėra skirtumo ar daiktus apšviečia lempa ar saulė, jie matomi vienodai. Tas pats būtų su mintimis, tik visa problema yra gnostinio fotono mechanizmo įvaldymas.

Antra, techninė dalis iš principo yra elementari, bet reikalaujanti fundamentalių atradimų. Kodėl taip yra. Todėl kad elektronai, kurie naudojami mikroschemose, surandami metaluose. Bet čia įprastos „Kvantinės elektrodinamikos" teorija, kuri įvaldyta. Tačiau gnostiniai elektronai, įprastiniuose Mendelejevo lentelės elementuose - nerandami. Tad norint sukurti bent anteną, reikia naujo tipo medžiagų, kuriose būtų galima generuoti gnostines sroves, tokias kokios smegenyse sukuria sąmonę. Kas iš įprasto pasaulio mums sako, kad tai nėra rožinė svajonė? Pirmiausiai pati „žmogaus" technologija, kuri atsiranda smegenyse. Mes matome, kad čia atsiranda taip visų mokslininkų išsvajota Jungtis. Maža to, šioje jungtyje sąmonė tiesiogiai neuronuose sąveikauja su atomais, elektriniais ir magnetiniais laukais, bei fotonais. Belieka surasti mechanizmą kaip smegenų terpė sugeba visa tai padaryti ir tada bus lengvai galima pamėgdžioti, tas smegenų dalis, kurios veiks kaip „gnostinis metalas", reaguojantis su gnostiniais fotonais, kurie dalyvauja informacijos formavimo procesuose į žmogaus vidinę fenomenologiją.

Vadinasi, įprasti metalai su laisvais elektronais netinka, reikia naujos terpės, kuri būti ir radiacijos šaltinis, bei šių spindulių moduliuojama informacinė terpė, kuri būtų tiesiogiai koreliuota su mintimis. Tai reiškia, kad sukurti psichotroninę anteną, reikia šiek tiek daugiau nei Mendelejevo cheminių elementų lentelė ir „Kvantinė elektrodinamika", bet akivaizdu taip pat ir tai, kad šiuo metu mokslas nėra jokioje aklavietėje šiuo klausimu. Ir telepatinė technika ne tik ne „už kalnų", bet jau šiuo metu turima ir naudojama. Deja naudojama tik žvalgyboje ir kariniais tikslais.

Matėme, kad pagrindinė problema yra antenos sukūrimas, kita problema - kodo iššifravimas, o visa kita, dekoderis ir psichotroninis televizorius, sukuriamas įprastinėmis elektronikos priemonėmis. Kitaip sakant, psichotronika yra hibridinė gnostinė-elektroninė. Svarbiausia dalis - iš smegenų paimta „gnostinio laidininko" technologija, kuris tiesiogiai sąveikauja su nuo minčių sklindančia energija.

Gali kilti toks klausimas: kodėl žmogus nėra telepatas, jeigu viskas taip paprasta ir gražu? Bet to mes šimtu procentų irgi nežinome. Ypač daug abejonių kyla tiems, kurie gyvena žemesniame sluoksnyje, nes jie sistemos apriboti ir klaidinami. Kodėl tuo gali naudotis aukštesnė klasė? Todėl, kad jie mažiau ribojami, o turtingesni laisvę gali nusipirkti. Ir apskritai šį klausimą viešinti draudžiama, o tie, kas turi galimybę skaityti kitų mintis, šio savo gebėjimo niekur neafišuoja, nes tai paprasčiausiai netikslinga. Gebėjimas galingiausias tada, kai jis slaptas.

Kaip gintis nuo lervų (4)

Pratęsiant psichotroninio tardymo taktikų neutralizavimo klausimą, prie viso to, kas pasakyta galima pridurti dar kelias priemones. Naudinga išskirti išorinį ir vidinį „darbą" (abuse). Viduje veikiama per psichologinį manipuliavimą, kurio tikslas priversti žmogų paklusti; o išorėje siekiama pasinaudoti socialiniu spaudimu, per vardo juodinimą ir santykių griovimą. Kitaip sakant, poveikis vyksta dviem frontais, siekiant kiek įmanoma susilpninti žmogų psichologiškai, bandant jam pavaizduoti, kad nėra jokios išeities. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai išmanyti visas psichotroninio tardymo metu naudojamas taktikas. Tokio tardymo metu siekiama dviejų tikslų: informacijos surinkimo ir valios palaužimo. Reikia visuomet žinoti, kad paklusimas terorizuotojams neišspręs jokių problemų, bet dar labiau gali apsunkinti situaciją.

Pavardinsiu vidines taktikas:

1) ėjimais pagrįstas žaidimas, kai po kiekvienos tavo minties įterpia savo repliką, kurios tikslas užtverti kelią, neutralizuoti tavo ėjimą ir sudaryti „dialogo" iliuziją. Taip žmogui neduodama ramybės, sekinama kantrybė ir bandoma sukurti įspūdi, kad kelių jokių nėra. Šią taktiką naudojant ilgai, pavyzdžiui, visą dieną, sudraskomas minčių srautas, jis pasidaro fragmentuotas, neleidžiama vystyti jokios nepriklausomos minties. Ši taktika dar papildoma slopinimu, kai įterpiama ne tik replika, bet ir užblokuojamas tavo srautas. Šitaip gali įvilioti į kokius nori spąstus, kreipti „dialogą" norima kryptimi. Laisvo minčių srauto nelieka ir tai labai nuvargina.

2) kvadratinių akių taktika, kai bandoma tavo mąstymo turiniui primesti interpretacija ne pagal temą, bet pagal reakciją į ją. Tai pasiekiama su dirbtinėmis, suvaidintomis, apsimestinėmis reakcijomis, vaizduojant, kad sužinojo kažkokį siaubingą dalyką ir siaubo laipsnį nustatyti galima pagal terorizuotojų reakciją į tavo mintį, „kvadratines akis". Tai gali būti nebūtinai vidinė taktika skirta tik terorizuojamam žmogui. Ypač ji veikia kai reakcija demonstruojama pašaliniams žmonėms ir jie apie objektą sprendžia ne pagal jį patį, bet pagal aktorių reakciją į jį. Šitaip prikuriamas siaubas ten, kur nieko tokio nėra.

3) savo operacijos problemų suišorinimas, žaidžiant gailesčio jausmu. Rodoma kaip jiems nesiseka, kokie jie nelaimingi, žlunga gyvenimas ir tik tu gali padėti pakišdamas pats save. Šitaip suišorinant informaciją, padalinama našta, dalis užkraunama taikiniui, kad jo sąmonėje atsidurtų neigiama informacija ir ta informacija pradėtų graužti taip pat, kaip graužią terorizuotojų grupę. Šitaip sumažinama sau skirta negatyvi energija ir našta pasidaro šiek tiek lengvesnė. Tai ypač veikia tada, kad žmogų norima įtraukti į savo problemų sprendimą, padarius viešais visus savo skaudulius.

4) dvigubo mąstymo taktika ypač dažna, kuri dar kitaip vadinama melavimu. Melavimas yra konstrukcinis mąstymas, kai savo viduje sukonstruojama tikrovės neatitinkanti mąstymo schema, ir savo šnekoje (vadinamame išeinančiame sraute) naudojama ne tikrovė, bet išgalvotos priemonės, kurių tikslas pasiekti tikslą paveikiant žmogų per apgaulę. Dvigubas mąstymas gali kurti išgalvotą istoriją, pateikti išgalvotą situaciją, kurios tikslas įrėminti sprendimų centrą ir priversti žmogų padaryti klaidingus sprendimus. Tačiau naudojant kognityvinę telepatiją, šią taktiką nesunkiai galima pramatyti. Ypač lengva kai suvoki, kad negalima pasitikėti nei vienu žodžiu, nes tokiose situacijose kaip psichotroninis tardymas niekada nebūna jokio nuoširdumo. Viskas yra apsimetinėjimas ir vaidyba, kurios tikslas padaryti darbą.

Išorinės taktikos:

5) išorinio pasaulio įvykių sukrovimas į tavo vidų. Ši taktika mišri, ji iš dalies taikoma vidinio terorizavimo metu, iš dalies - skleidžiant apie žmogų dezinformaciją visuomenėje. Pasaulis visada pilnas įvykių, kurie nebūtinai susiję su tavimi. Tačiau vykdant juodąją operaciją, šie išoriniai nusikaltimai pritempiami prie tavo gyvenimo, kad būtų galima primesti už juos atsakomybę. Tai yra kaltinimas dalykais, kurie iš tikro kažkur įvyko, bet tu nesi su jais susijęs, tačiau tau nesąžiningai siųnama už juos atsakomybė. Kartais tai daroma norint pagąsdinti ir patikrinti, kartais norima apšmeižti visuomenės akyse, arba paprasčiausiai norima tave padaryti atpirkimo ožiu, nes prokuratūrai reikia statistikos ar dar ko nors. Yra dar vienas paaiškinimas: už „išaiškinimus" skiriamos premijos, tad netrūksta menkystų, norinčių užsidirbti.

6) paskutinė taktika yra tavo privataus gyvenimo pavertimas fasadu, kuriam taikomos viešo gyvenimo normos. Šiaip žmogus vertinamas pagal viešą elgesį ir jis tai žinodamas, jį kontroliuodamas gali rūpintis savo reputacija. Privačiame gyvenime žmogus daug laisvesnis, nes jis normaliomis sąlygomis turi būti prieinamas tik artimiems žmonėms. Čia jaučiamas didelis atsipalaidavimas, tikintis, kad privatūs dalykai netaps viešais. Tuo naudojasi agentūra, kuri įsibrauna į privatų gyvenimą, surenka informaciją ir padaro tą informaciją tavo viešu veidu ir jis tampa prieinamas visai visuomenei. Šitaip žmogus paverčiamas patyčių objektų dėl pačių normaliausių dalykų, kuriuos savo privačiame gyvenime daro visi žmonės. Tačiau tai tampa agentūros silpnapročių pramoga ir teorizavimo metodu, vaizduojant, kad privačiam gyvenimui galioja tokios pat normos kaip ir viešam. Taip agentūra blefuoja, bando pastatyti į nepatogią padėtį, sukelti stresą. Suvaržyti privatų gyvenimą, tikintis kad žmogus bijos „netinkamai elgtis". Tai neturėtų suveikti, nes ši taktika yra blefavimas, kai žaidžiama statant ant apgaulės.

Iš tikrųjų tai tik kelios naujausios nustatytos taktikos, kurių repertuaras yra labai platus. Jų žinojimas, susidūrus su tokia situacija, labai svarbus, nes tai leidžia iš manipuliuojamo taikinio tapti aktyviu veikėju, kuris geba smogti atgal nemažiau skaudžius smūgius negu abuseriai. Nors puikiai suprantu, kad tokios priemonės neišsprendžia visų problemų, ypač kai terorizuotojai susinervina ir gali pereiti prie tiesioginių kankinimų. Be to, ir tempą ilgą laiką išlaikyti labai sunku, tad reikia derinti pasyvius ir aktyvius momentus, kai kartas nuo karto pasiilsima arba paprasčiausiai stebima ir renkama informacija, kuri paskui gali būti naudingai sugražinta tardytojų grupei, naudojant „įveikimą per analizę" arba „įveikimą per įvardijimą".

Svarbiausia - nepasiduoti jokiai įtakai, o tai lengviausia tada, kai supranti, kad viskas, kas vyksta yra netikra, tik melas ir blefas.

kaip suprast -kvadratinės akys ? 8)

Galima sakyti išpūstos akys, turint omenyje perdėtą, suvaidintą reakciją.  ;D

aišku, galvojau kad sudėtingiau  :)
ir visgi kas yra šios lervos?

Citata iš: elteide  rugpjūčio 09, 2017, 15:45:00ir visgi kas yra šios lervos?

Labai paprastai ir tiesmukai - balsai galvoje. Čia be jokių išvedžiojimų.

Citata iš: klajunas  rugpjūčio 09, 2017, 16:20:44Labai paprastai ir tiesmukai - balsai galvoje. Čia be jokių išvedžiojimų.

Kai mano tėvą 2012m užspaudė "balsai galvoje" tai jis net manęs išsižadėjo. Pats pasisakė prieš du metus. :) Kiek supratau jam pasakė arba miršti arba išsižadi sūnaus. Taip ir būtų buvę jei nebūtų išsižadėjęs. Nors kokia jiems iš to nauda tai nepagavau kampo. :)

Naudos iš to jokios nebūna, tai tik psichologiniai žaidimai - nori pridaryti tarpusavio santykių problemų. Ir mėgaujasi tuo stebėdami.

Citata iš: klajunas  rugpjūčio 09, 2017, 16:43:57Naudos iš to jokios nebūna, tai tik psichologiniai žaidimai - nori pridaryti tarpusavio santykių problemų. Ir mėgaujasi tuo stebėdami.

Visuomet turi buti kazkoks motyvas. Jeigu pagal tavo teorija tos lervos yra "valstybines" (teisingai supratau?), tuomet megavamasis kazin ar gali buti motyvu ar tuo labiau kazkokiu tikslu. Nemanai taip?

Visaip būna. Tam tikrais atvejais gali būti ir konkretus motyvas, tačiau daug kas daroma paprasčiausiai norint pademonstruoti savo valdžią. Sukuriama forma ir žmonės verčiami tai formai paklusti, o ar siekiama materialių dalykų ar tik psichologinių priklauso nuo situacijos. Faktas vienas -  nesuskaičiuotas negali likti nei vienas žmogus, o koks jam valstybėje likimas parašytas - nusprendžia "prižiūrėtojai". Tikri ideologiniai ir psichologiniai motyvai gali būti painūs kaip labirintas ir neįsipaišyti į paprastą logiką. Į situaciją galima žiūrėti kaip į bandą ir piemenis. Piemenų darbas bandą prižiūrėti. Jeigu kas nors eina į šoną - prisistato sarginiai šunys ir įvaro atgal. Visuomenėje vyksta selekcija, žmonės išrūšiuojami ir kiekvienai grupei priskiriami tam tikri vaidmenys. Yra tokie veikėjai kaip mokslininkai, kurie dirba psichologijos srityje ir jiems reikia medžiagos tyrimams. Gauna egzempliorius ir dirba savo darbą. Kitų, su tuo nesusijusių, tai neliečia.

Telepatijos mechanizmai

Telepatija aktyviai domimasi nuo 19 amžiaus vidurio, ypač nuo tada, kai 1882 metais buvo įkurta draugija „Society for Psychical Research". Šio neologizmo autorius yra F. Myers, vienas iš minėtos draugijos įkūrėjų. Anglišką žodį „psychic" būtų galima versti kaip ekstrasensas. Ekstrasensorika turi įvairių formų, viena iš jų - telepatija. Prieš tai buvo naudojamas žodis aiškiaregystė, tačiau jo reikšmė platesnė už telepatijos. Telepatija daugiau yra minčių skaitymas ir minčių perdavimas.

Šis reiškinys priskiriamas paranormaliems, tačiau jis turi labai racionalius paaiškinimus. Šiame įraše tai ir padarysiu: pateiksiu racionalų telepatijos galimybių paaiškinimą.

Paprasčiausias telepatijos variantas yra individualus žmogaus nuskenavimas, turint tikslą ištraukti jo vidinį pasaulį, pamatyti jo mintis, būsenas ir jausmus. Prieš tai pirmiausiai turi būti suklasifikuoti žmonės pagal apie juos turimą informaciją. Pirma kategorija yra artimieji, su kuriais gyveni arba kažkada gyvenai. Tada draugai ir geri pažįstami. Nepažįstami kuriuos dažnai matai ir pirma kartą matomi žmonės. Standartinis telepatijos variantas yra tada, kai skenuojamas žmogus nepažįstamas, matomas pirmą kartą, nes tokiu atveju neturi jokios informacijos gautos kitais kanalais ir jeigu pasieki kokį nors tikrą sąmonės turinį, tai yra tikrosios telepatijos įrodymai. Tačiau gauta informacija turi atitikti faktus. Tokie sugebėjimai yra retas atvejis, kuris reiškiasi daug platesniame kontekste, kai šalia telepatinio pajautimo taikomi ir kiti, papildomi metodai.

Pradedama nuo to, kad fiksuojama, jog yra kažkokios universalios žmogaus savybės ir individualios. Universalu viskas, kas būdinga bet kokiam statistiniam žmogui su dideliu tikimybės procentu. Tai, kas individualu dažniausiai būna unikalu ir nesikartoja. Todėl telepatą turėtų dominti individualūs dalykai, nes universalūs paprasčiausiai atspėjami. Be abejo, atspėjimas pagal universalius modelius yra telepatijos metodo dalis, bet domina visgi tai, kas nesikartoja ir unikalu.

Kitas dalykas universalaus pasaulio modelio, vadinamo žemėlapiu naudojimas, kuris susikuriamas galvoje ir vaikštant po jį, bandoma fiksuoti konkretų to žemėlapio tašką, kuris būtų faktas, koks nors šimtaprocentinis atitikimas, kuris gali būti tiek individualus, tiek universalus. Galimybių ir faktų schemos - fundamentalus telepatijos metodas, nes tikslas matant visą žemėlapį surasti jame tikrą tašką, kuris yra koks nors atitikimas su tikrove. Skenavimas visada prasideda nuo galimybių žemėlapio sukūrimo ir universalių tikimybių fiksavimo. Kai žmogų pavyksta sukategorizuoti tokia prasme, galima pereiti prie individualių momentų.

Reikia turėti gyvenimo ir pačio žmogaus modelį. Gyvenimas, į kurį įstatytas žmogus turi statišką dalį ir procesinę, pagal „anatomijos" ir „fiziologijos" principą. Faktų galima ieškoti tiek vienoje, tiek kitoje dalyje. Suklasifikuojami universalūs statiški dalykai, tada procesas. Gyvenimo proceso bendriausi šablonai tokie: tvarkingas procesas, netvarkingas procesas; standartinis procesas ir procesas su defektais. Kitaip sakant, ar žmogus gyvena tvarkingą gyvenimą ir pats toks yra, ar turi nukrypimų nuo normos, pavyzdžiui, nusikalstama veikla, priklausomybės, ligos ir panašūs dalykai. Toks yra žemėlapis, o tikslas nustatyti konkretų tašką jame.

Tačiau čia yra abstraktus požiūris į žmogų ir bendrai jo gyvenimą. Dažniau skenavimas vyksta kokioje nors konkrečioje situacijoje ir žmogus apie tai žino arba nežino. Paprastai siekiama, to jam neišduoti, nes priešingu atveju žmogus pradeda elgtis nenatūraliai, tampa nervingas, gali pradėti trukdyti.

Toliau aprašysiu koks universalus procesas vyksta žmogaus sąmonėje kiekvieną dabarties momentą.

Yra dvi galimybės: skenuoti galima tiesiogiai matomą žmogų ir žmogų esantį už horizonto. Tarkime, kad jis tiesiogiai matomas. Pradedame nuo universalaus proceso. Žmogus stebi aplinką ir ta aplinka pereina į fiksatą, kuris yra paveiksliukas jo galvoje. Tas paveiksliukas pereina į laksatą, kuris sukelia mintis apie objektą, esantį dėmesio centre. Tai tiesioginės dabarties patirties reaktyvioji būsena. Ji gali būti dviejų tipų: praslystanti paviršiumi, nes sąmonė pakibusi nematerialioje mintyje, kuri atsijusi nuo objektų ir objektus naudoja tik kaip priemones. Kaip ką nors naudojant: mašiną, telefoną. Kitas variantas, kai pats objektas tikslas, tarkime mašiną arba telefoną perkant ir renkantis tinkamą variantą.

Matant konkretų žmogų ir kartu jo aplinką, galima 100 proc. žinoti koks paveiksliukas jo galvoje ir jeigu numanomas dėmesio surinkimo taškas, galima numanyti universaliais šablonais, kokios mentalinės reakcijos galvoje.

Tačiau tiesioginis reaktyvumas tik viena iš galimybių. Dėmesys gali būti nuo tiesioginės aplinkos labiau atsietas ir pakibęs situacijos kontekste. Tada žmogus mato platesnę aplinką visą kontekstą ir situaciją, kuri išeina už tiesioginio patirties horizonto ribų. Tokioje būsenoje dėmesys gali nuklysti į praeitį, į kaupiamąją sąmonės dalį ir traukti iš ten minties objektus arba nukeliauti į ateitį, kuri dažniausiai planuojama, svarstomi variantai ir galimybės. Taigi šis judėjimas galima vidutinio periodo rėmuose, tarkime pusmečio arba metų. Žmogus sutelkia žvilgsnį į ateitį, pavyzdžiui, vasaros atostogų planus ar kitokius, kurie bus įgyvendinami tik metų bėgyje. Galima žiūrėti į praeitį, vertinant savo sprendimus ir veiksmus, ieškant atsakymų, prisimenant kitus žmones ir vietas. Pati aukščiausia būsena, kai žmogaus sąmonė pakimba su klausimu apie viso gyvenimo planą. Tas planas susijęs su ateitimi, bet naudojama ir praeitis kaip atskaitos taškas ir vertinimo kriterijus. Kai sąmonė plačiausiame kontekste, dabarties momentai būna darbiniai, įdarbinti kažkokių uždavinių ir tikslų vykdymui. Matosi, kad žmogus ne dykinėja ar šlaistosi, bet dirba kiekvieną dabarties momentą.

Pagal šį kriterijų žmones galima skirstyti į tvirtus, valingus ir bevalius. Tvirti turi gyvenimo tikslą ir atkakliai jo siekia, o bevaliai daro ką jiems liepia, t. y., kiekvieną momentą jie išnaudoja dirbti ne sau bet kitiems. Tokie dažnai ieško būdų išsisukti iš tokių įdarbintos dabarties momentų ir būna linkę į dykinėjimą, beprasmį buvimą ar pramogas, nes dirba vis tiek ne sau. Gyvenimas yra tarnavimas, o kai atsiimą sau, tai dabartį iššvaisto malonumams, vietoj to, kad susikurtų gyvenimo planą ir suteiktų jam individualią formą.

Sąmonės būsenos sluoksnį galima pažymėti koncentriniais ratais. Skenuojant žmogų reikia stengtis pamatyti kokiame sluoksnyje sąmonės būsena yra, kokia gyvenimo proceso dalis fiksuojama. Taip pat, einant per universalių galimybių modelį, galima įvertinti procentais, kiek laiko per dieną žmogus praleidžia kiekviename sluoksnyje. Jis labiau susitelkia į praeitį, ateitį, dabartį, ar svajoja belaikėje būsenoje.

Šis aprašymas parodo tai, kas universalu, bendrą žmogaus vidinio pasaulio schemą, kurią galima naudoti kaip žemėlapį. Pereinant prie individualių dalykų, būtina paminėti, kad jų nustatymui būtinas koks nors sąlytis (telepatinis). Be sąlyčio informacijos nebūna. Psichožvalgyba gali naudoti įprastines informacijos rinkimo priemones, tokias kaip į artimų žmonių rato įsibrovimas, šniukštinėjimas, hakinimas ir pan. Tačiau telepatija susijusi ne su tuo, tokie metodai yra agentūrinė žvalgyba.

Pats telepatijos mechanizmas yra pagrįstas echolokacija. Ji gali būti aktyvi ir pasyvi. Iš objekto pusės aktyvi, kai jis skleidžia radiacija, pasyvi - kai tik atspindi. Iš subjekto pusės, aktyvi - kai siunčia skenuojantį signalą, pasyvi - kai signalą tik surenką siunčiamą išorinių šaltinių, kurie gali būti natūralūs ir dirbtiniai. Telepatiniam echolokatoriui reikia tokios terpės, kad sklistų signalas ir jį būtų galima surinkti. Koks signalas sklinda nuo minčių - nežinoma.  Nežinoma ir kaip jis priimamas. Tam turi būti recepcijos sistema, kažkokia antena, kuri reaguotų į signalą ir siųstų jį į analizatorių.

Visos galimybės pavaizduotos nubraižytoje schemoje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/tmechanizmas.jpg)

Sensorinis paveiksliukas yra natūralizuota telepatija, kuri parodo kūnus. Kiekvienas žmogus jį turi galvoje ir mato jame kitus žmones, renka informaciją apie jų veiklą. Artikuliuotas ir išreikštas kognityvinis paveiksliukas būna tik savos psichikos, o kitų žmonių psichika šiame paveiksliuke dažniausiai nedalyvauja ir žmogus tik iš patirties, iš laksato daro universalias projekcijas sensoriume, kuriose spėja kitų žmonių psichikos turinį (pavyzdžiui, pagal jau aprašytą metodą). Žmogų galima matyti su išore ir vidumi, bet tik galimybių rėmuose. Faktui riekia echlokatoriaus.

Klausimas toks: ar galima ištreniruoti kitus receptorius, kad jie pakeitę funkcijas pradėtų reaguoti į minčių aidą? Šis klausimas įdomus. Gal būt žmogus turi nežinomų receptorių, kurie tai jau gali arba recepcija atsiranda neįprastiniais būdais, pavyzdžiui, per tiesioginę neurorecepciją. Kad neuronas veiktų kai receptorius, turi būti procesas, kuris trigerintų jo depoliarizaciją, bet tam reikia stipraus išorinio poveikio ir subtiliems laukams fiksuoti tai gali būti netinkama. Tačiau šis procesas labai patogus technologinei psichotronikai. Kitas pastebėjimas, kankorežinė liauka su savo kristalais, kurie gali turėti recepcijos galimybių. Ir kiti panašūs variantai.

Įdomus dalykas tas, kad kai žmogus išmoksta kitų jutimų receptorius panaudoti subtiliujų laukų fiksavimui, telepatija arba ekstrasensorika gali reikštis kaip „subjektyvūs pojūčiai". Įsivaizduokime, kad minčių laukas sugeba trigerinti temperatūros receptorius odoje. Tokiu atveju minties pokyčiai telepato būtų suvokiami kaip temperatūrų pokyčiai jo kūne. Tokiu atveju svarbiausia surasti dėsninguma ir išmokti juo pasinaudoti, atpažįstant schemas. Tas pats galioja visiems receptoriams ir jų subjektyvioms reprezentacijoms. Antrinio sužadinimo sistema - viena iš telepatijos galimybių ir galimybė išvystyti naujus sensoriumus, taip pat ir telepatinį.

Įmanomas ir kitas, grubus variantas, ryšį sukurti elektromagnetizmo priemonėmis, informaciją skaitant ir rašant galvoje su implantais, nors mane labiau domina natūralios galimybės. Daugumai žmonių minčių echolokacija silpnas, neišsivystęs ir nesusiformavęs sugebėjimas, kuris artėja prie senso-kognityvinių sintezių ir universalizacijų naudojimo.

Kaip gintis nuo lervų (5)

Tardymo lervoms prilipus prie sąmonės, pagrindinis jų siekis yra pavogti dėmesį ir įjungti minčių grandinę, kurios tikslas ištraukti kuo daugiau žodžių. Kad žmogaus minčių grandinė neprarastų dėmesio, turi būti išsirinkta veikianti tema ir turi būti pastoviai pakurstoma minčių energija. Tuo tarpu operatoriai kompiuteriuose įrašinėja visą smegenų veiklą ir renka tuščią tekstą. Tokioje situacijoje, kuri pastoviai provokuojama, galima patarti gaminti kuo mažiau teksto, nes žodis yra pagrindas, ant kurio galima atsistoti, ir jais remiantis metodiškai artėti prie siekiamo tikslo. Žmogaus ir lervų tikslai visada būna priešingi, tad jeigu leidi lervoms artėti prie jų tikslo - vis labiau tolsti nuo savo tikslo. Lervos visada suinteresuotos, kad mąstyme būtų kuo daugiau proceso, o lervų auka - priešingai, tuo nesuinteresuota.

Kaip padaryti, kad proceso būtų kuo mažiau, jau aiškinau kituose įrašuose apie tardymo lervų metodus. Čia kai ką priminsiu, kai ką išplėsiu, o kai ką papildysiu. Pagrindinė priemonė - jau minėtas perspektyvos suišorinimas. Jeigu įsivaizduoji, kad sėdi su lervomis akis į akį už stalo, tai turi atsistoti lervoms už nugarų ir žiūrėti į jas į išorės. Gali net pamėginti įlysti joms į galvas, schematizuodamas visas provokacines taktikas. Kitas būdas - lervas vaizduoti kaip prie kompiuterių sėdinčius operatorius, kurių monitoriuose atidaryti programų langai, kuriuose rodomas išorinės ir vidinės sąmonės turinys, mintys, smegenų veikla, fiziologinės reakcijos ir t.t. Reikia įsivaizduoti, kad pats taip pat stebi savo mintis ekrane ir reaguoji į jas kaip operatoriai šnekantys į mikrofoną ir provokuojantys tavo vidines reakcijas, kurias iš karto iššifruoja psichotroninis kompiuteris.

Kiekvieną kartą kai operatorius ekrane pamato tavo mintį, kuri suaugusi su dėmesio centru, jis reaguoja bandydamas savo replika, komentaru į tą mintį įlysti. Tada gali pasielgti dviem būdais: arba reaguoji ir vystai dialogą, kurį lerva bando ištęsti kuo ilgiau, arba dėmesio kvadratą iškeli į išorę ir nuo tos minties atsitapatini. Atsitapatinęs turi tapti išoriniu stebėtoju ir generuoji naują mintį apie situaciją stebimą iš išorės. Tada operatorius vėl bando savo komentaru arba provokacija į tavo naują mintį įlysti ir sukurti dialoginę grandinėlę. Tokiu atveju reikia daryti tą patį, ką ir prieš tai: savo dėmesį vėl iškeli į išorę, atsitapatini nuo savo minties ir nekuri jokios minčių sekos išprovokuota tema. Suprantama, kad tai gali varginti, nes lervos puola be atvangos, neduodamos pailsėti ir be pertraukų. Tokiu atveju gali naudoti bangavimo taktiką, kai įtampą tai padidini, koncentruotai atmušinėdamas atakas, tai leidiesi į beprasmes minčių grandines, kurios iš esmės nekeičia jokios situacijos. Tik reikia išlaikyti šaltus nervus ir nepasiduoti emocijoms, nes atkaklaus lindimo tikslas toks ir gali būti - privesti kantrybę prie ribos, priversti pasiduoti akliems pykčio impulsams. Tai lervoms būna maloniausia, tuo tarpu patartina lervoms malonumus maksimaliai apriboti, kad joms būtų dietos ir celibato režimas. Bet tai gali būti ir pavojinga, nes tada lervos pasidaro labai agresyvios. Kita vertus, būdamos agresyvios jos gali prarasti budrumą. Tai būna saldžiausios akimirkos, kai gali smogti lervoms į patį centrinį šdų mazgą.

Yra panaši situacija, tik šiek tiek kitokia, kai lervos ne pačios įlenda į mintį, bet tavo dėmesys pats jas įtraukia. Lervų taktika būna tokia: jos užveda kokį nors mini-dialogą tarpusavyje, o tave padaro išoriniu stebėtoju. Tačiau tikslas yra ne pasikalbėti tarpusavyje, bet patraukti tavo sąmonės susidomėjimą. Tada tu pats įtrauki tas mintis į savo dėmesio centrą ir lervoms nereikia agresyviai lįsti į vidų. Taigi taip nenoromis įtraukęs lervų pokalbį, kuris skirtas tau, į savo mąstymą, gali reaguoti ir kurti jau minėtą minčių grandinėlę. Tai ir yra šios taktikos tikslas - ištraukti kuo daugiau tuščių žodžių ir kompiuteryje tuos žodžius užfiksuoti, kad atlikus jų analizę, viską būtų galima manipuliaciniu būdu sugrąžinti. Tada atfiksuoji savo dėmesį nuo introjekcijos, pastatai save į išorę ir nereaguoji. Lerva vėl neria į tavo dėmesio vidų, bet tu greitai atsitapatinį ir vėl atsistoji į išorinio stebėtojo perspektyvą. Taip ir tęsiasi žaidimas, dažnai ganėtinai ilgai, bet pasirinkimo nėra, arba pasiduodi begaliniams informacijos siurbimo srautams, arba dirbi gynybinį darbą. Po kurio laiko šis darbas tampa automatiškas.

Lervos pamačiusios tavo gudrybę gali griebtis naujų taktikų, pavyzdžiui perprogramuoti psichotroninę smegenų matricą, kad suardytų paruoštą dėmesio struktūrą. Pirmą akimirką tai suveikia, dėmesio schemą ištinka paralyžius, tačiau greitai seną schemą pakeitus nauja, perspektyvos suišorinimo efektyvumas vėl atsistato. Reikia neužmiršti, kad tardymo lervos irgi yra žmonės, o žmonių dėmesys silpsta, pavargsta, senka kantrybė ir t.t. Tada imamasi rotacijos ir pamainų taktikos, kai lervos keičia viena kitą, kad galėtų pailsėti. Daug poilsio aišku nereikia, nes pliurpti net visą dieną be perstojimo - nėra sunku. Sunkiau būna, kai pliurpimas beprasmis, kad būtų kuo mažiau informacijos, bet daugiau būtų varginama psichologiškai, kad paskui būtų galima bandyti sugroti ant emocijų, nes esant didesniam nuovargiui emocijas paveikti lengviau.

Ir paskutinis momentas, kurį šiame įraše norėčiau pateikti yra vadinamasis „moralės ratas", kurį kitaip dar galima pavadinti savų arba artimų žmonių ratu. Šios taktikos esmė ta, kad kuo žmogus artimesnis, tuo santykiai su juo atviresni. Tad siekiant per atvirumą išgauti kuo daugiau informacijos, siekiama patekti, suokimu, vilionėmis, gudrybėmis į šio moralės rato vidų. Griežtai nerekomenduojama lervas turėti šiame rate, nes tada jos surinks informaciją, pasišalins ir ta informacija tave sunaikins. Tai pagrindinė agentūrinio darbo taktika tada, kai naudojama socialinė inžinerija hakerių stiliumi. Jeigu žmogus įsileidžia tokį nepatikimą žmogų ir pats jam suteikinėja informaciją - padaro didelę klaida, pats sau išsikasa duobę, kadangi lervos dirba pagal pareigas psicho-kilerių darbą, tai šiame rate savo galvoje turėti lervas reiškia mirties nuosprendį. Ir tokią klaidą gali padaryti tik labai neapdairus ir nepatyręs žmogus.

Todėl: Būtina labai atidžiai saugoti perimetrą, stengiantis neprarasti budrumo net tada, kai suokia, mėto prie siūlo pririštus saldainius ir naudoja kitokias galvos susukimo technikas. Iš esmės bendras patarimas gali būti toks - laikyti lervas kuo toliau nuo savęs, net jeigu erdviškai jos labai arti, pačiame sąmonės centre. Reikia skirti joms kuo mažiau dėmesio, pastoviai jį patraukiant į kitą vietą ir nereaguojant į jokias provokacijas.

Kita vertus, dėmesį galima ir paskirti, bet tik tada, kai aktyviai puoli, o ne pasyviai reaguoji. Lervos taip pat turi galvas ir tose galvose daug visokio šdo. Tad kai visą šį turinį ištyrinėji - gali pabandyti jį pataškyti. Tada lervos tampa labai agresyvios, grasina, įjungia poveikio priemones, pradeda kankinti ir t.t. Vienu žodžiu, stengiasi atgauti prarastas pozicijas.

Visa tai gali vykti ištisą dieną, dieną iš dienos. Todėl reikia užsidėti plieninę sąmonę, kurioje šdas negalėtų padaryti nė mažiausio įbrėžimo. Tada tik taškai viską į šonus ir sekini energiją, kurią turi sukaupusi tardymo lervų sistemą. Operacija, be abejo įgyja neteisėtas formas, ir prilimpa ilgam. Lervos ardosi vis agresyviau, o tavo plienas darosi vis  tvirtesnis.

čia iš  asm. patirties su teisėsauga?:)

Citata iš: elteide  rugpjūčio 15, 2017, 20:55:29čia iš  asm. patirties su teisėsauga?(http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)

Kad būtų aiškesnis kontekstas, prašom skaityti čia

http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4094.0 (http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4094.0)

Psichotroniniai ginklai Lietuvoje - ar jie naudojami?

Telepatinis sensoriumas

Šiame skyrelyje pamėginsiu paaiškinti kelias ezoterikoje ir religijose sutinkamas sąvokas, kurios yra susijusios su telepatijos teorija. Šioje teorijoje kalbama apie žmonių telepatijos įmanomus modelius, kurie nukopijuoti nuo pilnai telepatinės rūšies gebėjimų mechanizmo paaiškinimo. Tos sąvokos yra „nušvitimas", „trečios akies atidarymas", „aiškiaregystės dovana" ir t. t. Imant konkretų mechanizmą, tai yra ne kas kita kaip telepatinis „apsukimas", kurio dėka žmogaus sensoriumas panyra į kito sluoksnio pasaulį. Tai gali atrodyti keista, neįtikėtina, neįprasta, bet tik todėl, kad pakitusi sąmonės būsena yra kitokia nei įprastinė, ir jeigu žmogus neturi patirties arba informacijos, sunku tokiomis galimybėmis patikėti, ypač tada, kai jis būna įtikėjęs propaganda.

Įprastinė sąmonės struktūra yra sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė, kuri aprašo būseną, kai žmonės sąveikauja tik per savo kūnus. Apsukta būsena, kuri nušviečia sensoriumą, yra kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas. O jeigu kalbėtume apie kitokius nušvitimus, ne tik apsukant fizinę ir gnostinę braną, tai įmanomas ir pakilimas, kuris pasiekiamas įvairiomis ezoterinėmis praktikomis. Kadangi tie sluoksniai man nežinomi ir nepasiekiami, nes aš nesu „pakilęs", juos žymėsiu tik skaičiais tam, kad parodyčiau principą. Formulė yra kūnas-sąmonė-3-3-sąmonė-kūnas. Šioje formulėje matome, kad kai žmogus įeina į transą, jo sąmonėje įsijungia 3 sluoksnio režimas, kurį galima laikyti, kita dvasine dimensija.

Tačiau šis skyrelis ne apie tai, čia kalbėsiu tik apie pirmo ir antro sluoksnių apsukimą, kuris reikalingas telepatijos gebėjimui. Nesakau, kad kiekvienas žmogus gali tą padaryti. Kai kurie gali tikrai ir, aišku, gali ne-žmonės.

Tokio principo pagrindas yra laukų teorija, kurioje daroma prielaida, kad visi fundamentalūs laukai yra begaliniai ir turi savo kosmosą. Iš šių laukų sudaryti tikrovės sluoksniai yra pasauliai, kuriuose galima turėti „regėjimo" sugebėjimą. Reikia tik pasiekti, kad jie būtų perkelti į žmogaus rodomąją sąmonę, kurioje būtų susieta šių sluoksnių aplinka. Kalbant apie telepatiją, tai yra minčių, jausmų, vaizdinių, atminties sankaupos, kurios atsiranda ne uždaroje rodomosios sąmonės kapsulėje, bet tam tikroje išplėstinėje aplinkoje, kokioje, pavyzdžiui, yra ir kūnas. Čia žmogus gali matyti savo kūną, kitų žmonių kūnus, daiktus ir surinkti bet kokią jį dominančią informaciją.

Tokie patys kūnai savo pasaulyje yra ir mintys, tik įprastinėje sąmonės struktūroje jie yra uždaryti. Kad jie atsivertų, arba sąmonėje įvyktų nušvitimas, reikia įvykdyti veiksmą, kurį aš sąlygiškai vadinu apsukimu. Čia nėra jokios mistikos - apsukimas yra sluoksnių savo smegenyse apsukimas, gnostinio pasaulio perkėlimas į savo sensoriumą, po kurio jis nušvinta, atsidaro trečia akis. Savo sąmonės struktūrą pakeisti nėra taip paprastą, todėl siūlau neįsivaizduoti, kad šį tikslą pasiekti labai lengva - jį pasiekia tik vienetai, kaip vienetai pasiekia nušvitimą. Ir tam reikalingas ne įprastinis bet specialiomis treniruotėmis pagrįstas gyvenimo būdas, panašiai kaip tikro Indijos jogo. Ne tokio, kuris jogą praktikuoja šiaip, laisvalaikiu, kad sustiprintų savo kūną ar sąmonę.

U formos schemas jau esu aprašęs, tad su šia idėja bent kai kurie žmonės yra susipažinę. Yra trys galimybės, apibūdinančios trys pasaulėžiūras:

a) redukcionistinis modelis, kuris įsitikinęs, kad kūno sluoksnis vienintelis, o sąmonė yra šio sluoksnio tam tikra informacinė būsena,

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/redukcionistinis.jpg)

b) dualistinis modelis, kuris laiko, kad sąmonė yra atskiras nuo kūno pasaulis, kurį vadinu gnostine brana (gnosis gr. - pažinimas),

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/dualizmas.jpg)

c) ezoterinis modelis, kuris tvirtina, kad galima keisti įprastinę sąmonės būseną, įeinant į pakitusias sąmonės formas, žmogaus branduolyje apsukant sluoksnius ir į aukštesnes dimensijas perkeliant „regėjimo" gebėjimą. Paskutiniu atveju, tai yra mechanizmas, kuriuo vyksta sąmonės nušvitimas, pakilimas ir t. t. Atsiranda gebėjimas matyti kitų žmonių mintis, išeiti iš savo kūno, bendrauti mintimis ir t. t.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/telepatija.jpg)

Bet tai labai sudėtingas procesas, kuriam reikia laisvos, ne lobotomo, sąmonės ir ilgų treniruočių. Žemesnio rango žmonija dirbtinai laikoma psichologinių iliuzijų pasaulyje, kuriame propaguojamas redukcionistinis modelis, pozityvizmas ir žmogaus paslaptys saugomos po 9 užraktais, nes nenorima, kad jie įgytų aukštesnių gebėjimų. To siekiama bet kokia kaina, net technologiškai užgrobiant smegenis ir slopinant visas išsivadavimo galimybes pačioje užuomazgoje.

Dualistinis modelis yra dvasinis modelis įvairiomis prasmėmis - kultūrine prasme, etine prasme, kartais net ontologine prasme, nes žmogus turi galimybę vienas pats gyventi kitame, savo vidiniame pasaulyje, kuris vadinamas Dvasia. Tačiau schema lieka ta pati, be sluoksnių apsukimo. Ir paskutinis variantas, kai žmogus žino visas apsukimo galimybes, o vienetai savo gyvenime išsikelia tikslą tai įgyvendinti praktiškai - pasiekti nušvitimą ir pakilimą. Reikia neužmiršti, kad tai yra viso gyvenimo darbas. Per mėnesius ar net metus to nepasieksi, gali prireikti dešimtmečių, jeigu nenaudoji specialių priemonių.

Šias struktūras net galima išskirstyti rangais.

1 rangas turi sąmonės schemą: sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė;

2 rangas turi schemą: kūnas-sąmonė-sąmonė-kūnas; ir

3 rangas: kūnas-sąmonė-3-3-sąmonė-kūnas.

Sąveika visada vyksta U formos viduje, tad savo psichikoje būtina apsukti standartinę struktūrą, kuri yra tokia, kaip parodyta 1-am rangui. Pirmas rangas yra įprastinė žmonija, antras rangas yra Iliumintai, o trečias rangas yra Iliuminatų dievai, kurie yra iliuminatai, pasiekę Pakilimą. Pirmasis pasaulis yra fizinio ir protinio darbo pasaulis, kuriame dominuoja juslinės pramogos; kiti žmonės gyvena Dvasios pasaulyje, laikosi askezės ir etinės disciplinos, įsivaizduodami, kad taip galima pasiekti nušvitimą ir pakilimą. Tačiau šių žmonių trečia signalinė sistema neatidaryta, ir net būdami „dvasiniais" žmonėmis jie turi sąmonės struktūrą sąmonė-kūnas-kūnas-sąmonė, kur vidinis sluoksnis yra kūniškas ir Dvasia realizuojama sąveikaujant kūnais. Tai yra žmonės, kurie siekia Dvasinio grožio, nors gyvena žemesniame pasaulyje.

Nors pasiekti nušvitimą - sudėtinga ir nušvitusių žmonių yra nedaug, jie yra žmonijos lyderiai, kurių tikslas vesti visą žmoniją į Pakilimą. Bet yra jėgos, kurios šį procesą stabdo, todėl tai ne toks lengvas uždavinys. Čia vyksta kova dėl sielų. Inkarnacijos ratas sukasi nesustodamas, ir dalis nuvedama šviesos, o dalis - tamsos keliu. Klausimo, kodėl didžioji 1-o rango žmonija slopinama technologiškai, kas ir kodėl prisideda prie šios sistemos, aš kol kas nematau, todėl pasakyti negaliu. Man tai yra mįslė. Nežinau net ar Iliuminatai siekia gero, ar pikto, o gal dalis gero, o kita dalis - blogo. Bet kad yra grupuotės, kurios siekia blogo yra faktas, kurį patvirtina technologinio slopinimo sistema.

Dabar apie tai, kaip siekiama Nušvitimo. Yra vienas natūralus metodas, kuris vadinamas tamsos meditacija ir kitas cheminis, kuris naudoja DMT substanciją, leidžiančią atverti DMT Visatą ir pamatyti, ką reiškia įleisti į sensoriumą kito sluoksnio struktūras, pašalinant juslinę informaciją. Pirmas metodas - legalus, o antras metodas, kol kas žemesniam rangui uždraustas. Tai dar vienas įrodymas, kad egzistuoja sąmokslas prieš žmoniją.

Tamsos meditacijos pagrindinis tikslas iš rodomosios sąmonės pašalinti visą juslinę informaciją, paneriant ją į visišką tamsą, tada tam tikrais metodais ir koncentracija siekiama šioje vietoje (Tamsoje) atverti kitą, Šviesųjį sluoksnį. Kai šio tikslo pavyksta pasiekti, sąmonėje įvyksta Nušvitimas ir pradedamas matyti kitas, gnostinis pasaulis, kuriame gyvena kitų žmonių vidiniai pasauliai, jų minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupos. Taip atveriamas telepatijos sugebėjimas, kurio mechanizmas yra sluoksnių apsukimas. Bet tam reikia sugebėti tamsoje matyti šviesą nenaudojant akių, o toje šviesoje turi būti kitų žmonių pasauliai. Kad visa tai tikra, turi būti įrodyta sugrįžus į įprastinę būseną, kur gaunama kūniška patvirtinanti informacija - tikras žinojimas, numatymas, aiškiaregystė, kurie „išsipildo". Galimos šios sistemos imitacijos ir pagrindinė iš imitacijų yra kognityvinė telepatija. Arba būna visiškos klastotės, kurios nepasitvirtina. Reikia suvokti paprasta dalyką, kad nušvitimą pasiekti labai sunku, tai padaro tik vienetai ir būtina sąlyga yra laisva nuo slopinimo, arba lobotomijos, sąmonė.

Kodėl šioje „technikoje" svarbi tamsa. Priežastis labai paprasta - tamsa kankorėžinėje liaukoje skatina DMT molekulių išsiskyrimą, kurios sugeba sensoriume sukurti reikalingas rezonansines būsenas, atveriančias kitą sluoksnį, kurį „keliautojai" vadina DMT Visata. Tai kita realybė, kuri yra žmogaus psichinės tikrovės pagrindas. Tai yra pirma prielaida, kuri leidžia žmogui pasiekti nušvitimą, nors šios priemonės trūkumas tas, kad ji nėra visai natūrali. Pagal atliktus tyrimus, žmogui 300 valandų išbuvus visiškoje tamsoje, natūraliai pradeda gamintis DMT ir žmogaus rodomąją ir kaupiamąją sąmonę aplanko vizijos, kurios sujungia ją su kitu realybės sluoksniu. Šią substanciją galima gauti ir cheminiu būdu, iš tam tikrų augalų arba nusipirkti susintetintą. Tai tiems žmonėms, kurie skuba, neturi kantrybės ilgai dirbti ar nori iš anksto gauti įmanomo rezultato pavyzdį, kad žinotų, jog tikslas realus ir veltui laikas nešvaistomas. Tačiau tokiems eksperimentams reikia gauti leidimą. Be leidimo įjungiamas slopinimas ir net pavojinga vartoti DMT, nes gali užgrobti smegenis ir pridirbti problemų… Gali būti net kad Iliuminatai turi greito nušvitimo dirbtines priemones cheminiu pavidalu, kurios pagreitina procesą, bet man tokių matyti neteko.

Yra daug priemonių siekiant aukštesnės sąmonės. Galima sakyti, kad gyvenime tai vienintelis vertas dėmesio tikslas - pasiekti nušvitimą, o tada pakilimą. Vien dėl to, kad aukštesnė sąmonė gali apsaugoti žmogų nuo įvairių gyvenimo negandų. Čia reikia sujungti visas telepatijos galimybes, tokias kaip technologinė telepatija, kognityvinė telepatija ir fenomenologinė, kuri pagrįsta aprašytų realybės sluoksnių apsukimu, kuris atveria daug turtingesnį vidinį ir išorinį Kosmosą. Natūraliems telepatams apsukimas gaunasi lengvai, be jokių pastangų, tačiau kitiems žmonėms - tai yra trečios akies, arba trečios signalinės sistemos atvėrimas, reikalaujantis daug darbo.

Kaip matome yra ne vienas kelias. Tačiau būtina perspėti, kad kai kurie iš jų susiję su didele rizika. Nuo rizikos apsaugo tai, kad žmonių, kurie „patiki" ir tokių, kuriems pakanka gebėjimų ir kantrybės yra nedaug, o tai tuo pačiu apsaugo ir nuo pavojų. Reikia neužmiršti, kad tokių žmonių yra ne vienas ir jie visi kontroliuojami arba kitaip - patys kaip regintys vienas kitą kontroliuoja; bent jau žino kas tai sugeba ir įtraukia į priežiūros sistemą, kuri susijusi su Iliuminatų organizacija.

Citatažmogui 300 valandų išbuvus visiškoje tamsoje, natūraliai pradeda gamintis DMT ir žmogaus rodomąją ir kaupiamąją sąmonę aplanko vizijos, kurios sujungia ją su kitu realybės sluoksniu. Šią substanciją galima gauti ir cheminiu būdu, iš tam tikrų augalų arba nusipirkti susintetintą. Tai tiems žmonėms, kurie skuba, neturi kantrybės ilgai dirbti ar nori iš anksto gauti įmanomo rezultato pavyzdį, kad žinotų, jog tikslas realus ir veltui laikas nešvaistomas.

parodyk, kas norėtų galėtų išbūti 5 dienas tamsoje ?:)
...

Citata iš: elteide  rugpjūčio 20, 2017, 17:27:53parodyk, kas norėtų galėtų išbūti 5 dienas tamsoje ?(http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)

Ne rožėm klotas kelias, suprantu... ;D  Tačiau bent į kalėjimą nesėsi ar baudos negausi...  :D

nieko tu nesupranti.. :D

Citata iš: elteide  rugpjūčio 20, 2017, 17:40:15nieko tu nesupranti.. (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/cheesy.gif)

Keliais sakiniais apsikeitėm ir tu jau praradai viltį?? Pasistenk daugiau.

Daugiau pasidalink tuo, ką tu supranti.

ir ką tu rašai aš beveik nieko nesuprantu, ir apie save aš dar nesuprantu , o tu sakai, kad tu supranti... :)

Supratimas - įdėto darbo rezultatas. Jeigu nesupranti - per mažai įdėjai darbo. Nori kad viskas būtų ant lėkštutės, be jokių pastangų. Galvoji nesupranti, pastatai antkapį ir problemos nėra? ;D

Turbūt dar pagalvoji "o kodėl aš turiu stengtis? tegul stengiasi kiti. aš tik sėdžiu fotelyje ir vertinu." Deja tekstas kurio tu nesupranti tave irgi vertina...  ;D

o kas nenori ant lėkštutės? antkapio kažkaip nesigauna pastatyt... ir fotelio aš neturiu  :)

Citata iš: elteide  rugpjūčio 20, 2017, 19:56:30o kas nenori ant lėkštutės?

O tai, kad esi kaip visi, tavo manymu pliusas ar minusas?

aš taip negaunu, gal dabar tik kaiką   :) tai plus ar minus?

MK brigados operacijos schema

Dar visai neseniai MK brigadų juodosios operacijos buvo labai didelė paslaptis, kuri būdavo pridengiama įvairiomis fantastinėmis priedangos istorijomis. Psichotroninė proto užgrobimo technika buvo liaudies humoristinio folkloro tema. Tačiau laikai keičiasi, vystosi neuromokslas, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas, ir tai, kas visai neseniai buvo tik slaptų projektų uždaro pasaulio dalis, pamažu pradeda išvysti dienos šviesą. Imkime kad ir tokią naujieną, kad Elon Musk viešai žada per ketverius metus sukurti veikiančią smegenų kompiuterio sąsają komerciniam naudojimui, taip pat ragina nebijoti implantų į smegenis, nes išsivysčius dirbtiniam intelektui, nepatobulintas žmogus bus tik kibernetinės mašinos naminis gyvūnas. Žinoma tai propaganda, tačiau ji turi labai realų pagrindą - išvystytas psichotronines technologijas, kurios po truputi atskleidinėjamos visai planetai.

Mūsų nelaimei valstybės šias technologijas seniai įsisavino ir jų pagrindu yra įkurti specialūs padaliniai, kurie yra šių technologijų operatoriai, vykdantys MK brigadų slaptas operacijas. Suprantama, kad atskleidimas daromas labai švelnus, nes jeigu atskleistų visas purvinas valstybių paslaptis - išaiškėtų daugybė nusikaltimų, padarytų prieš įvairius žmones, kurie be pagrindo buvo apipilti purvais ir nuvaryti į kapus ar pakišti po velėna. Dėl šios priežasties, valstybės, ypač silpnos, norėtų, kad visokie verslo magnatai prikąstų liežuvius, bet nieko negali padaryti, o verslininkus domina tik potencialus milžiniškas pelnas, visi svajoja sukurti monopoliją naujų technologijų pagrindu ir padaryti tai, ką kažkada padarė „Microsoft". Viso to pajamos bus skaičiuojamos milijardais, o galbūt net trilijonais, nes kaip dabar visi pririšti prie ryšio operatorių ir kiekvieną mėnesį moka duokles, taip bus pririštos smegenys prie įvairių „debesijos" sistemų tam, kad normaliai galėtum funkcionuoti visuomenėje ir nebūti dirbtinio intelekto naminiu gyvūnu.

Valstybė deja jau integravosi ir yra valdoma pasaulinių dirbtinio intelekto kuriamų matricų. Tolesnis darbas šitaip integruoti visą visuomenę. Kol kas tai nevieša ir tokia integracija naudojama tik juodosiose operacijose, kurių tikslas valdant smegenis su psichotronine technika taip suknisti žmogui protą, kad jis pradeda nesiorientuoti realybėje. Tada atsiranda ezoterinės ufologijos, mistika, dvasiniai pakilimai ir panašūs dalykai. Chenelingas yra toks integracijos panaudojimo pavyzdys, kur telepatiją naudojantys MK brigadų operatoriai apsimeta „pakylėtosiomis būtybėmis" ir transliuoja žmogui per kompiuterio smegenų sąsają savo ezoterinius perdavimus. Kitas variantas, kai MK brigados naudoja psichiatrijos priedangą ir apsimeta, kad šitaip kontroliuojamas žmogus yra psichinis ligonis, vienaip ar kitaip - neadekvatus. Toks šitų technologijų panaudojimas tik parodo, kad valstybes užvaldė visiškų silpnapročių gaujos, kurios veikia pagal beždžionės su granata logiką.

Koks šių technologijų padarinys operacijoms akivaizdu - žmogus padaromas peršviečiamu kiaurai, t. y., jos leidžia surinkti apie jį absoliučiai visą išorinę ir vidinę informaciją. Žmogus padaromas „atidarytu" žmogumi, nuo kurio nutrauktos visos hipostratinės uždangos. Tačiau kita vertus šita sistema ir pati išsiduoda ir šitaip ilgą laiką veikdama leidžia nutraukti uždangą ir nuo savęs ir žmogus sužino visą slaptų, juodų psichologinių operacijų paslaptis, supranta kas yra psichiatrija ir koks jos vaidmuo, kas yra ezoterika ir kas iš tikro yra vadinamieji rezonansinių bylų nusikaltėliai. Tai gali žmogų priblokšti, nes tokiu debilizmu koks atsiveria būna labai sunku patikėti, tačiau reikia neužmiršti kokia būna pagrindinė beribės valdžios psichologija, galimybės tokios, kad kitas žmogus tampa tarsi durimis, per kurias galima pereiti kiaurai. Nesutinkant žmonių jokio didesnio pasipriešinimo, prie silpnaprotystės prisideda visiškas suvaikėjimas. Manau, kad pats metas šitas atviras duris jiems užtrenkti prieš pat nosį.

Kuo arčiau komercinių pritaikymų įdiegimas, tuo šita galimybė atrodo realistiškesnė. Tačiau net nelaukiant to, galima užsiimti įvairiomis žvalgybos priemonėmis, kurios leidžia pamatyti visus slaptus valstybės ir jos šūdinų padalinių, kokios yra MK brigados, užkulisius. Noriu pranešti gerąją naujieną - valstybių MK brigados po truputį užsilenkinėja, ir jau visai neužilgo bus pradėta reguliuoti šią sritį, o jeigu tokio reguliavimo kokie nors menkystos nepanorės laikytis, bus galima tai nesunkiai įrodyti, nes komercinėmis smegenų kompiuterio sąsajomis bus galima skenuoti savo sąmones ir lengvai įrodyti bet kokį įsibrovimą. Bet reikia dar bent penketą metų pakentėti. Čia galioja toks posakis: „kas buvo pirmas - bus paskutinis".

Taigi matome, kad šita neuromokslinė ir kompiuterinė revoliucija informaciją atvira padarys iš abejų pusių ir bus galima nesunkiai skenuoti visas uždaras zonas, kurios bando kontroliuoti tavo aplinkoje visą privačia informaciją, patalpindami tave į savo įtakos sferą. MK brigadų visų manipuliacijų pagrindinis tikslas - išsiurbti iš gyvenimo kuo daugiau informacijos, bet galima visa tai sugrąžinti ir jiems patiems, parodant, kad jie nėra tokie nepažeidžiami, kokiais patys sau gali atrodyti. Vienas jų tikslų būna surinktą informaciją realizuoti teisme, bet reikia nieko nelaukiant pradėti rinkti informaciją ir apie pačias MK brigadas ir ruošti teismui savo situacijos vertinimą. O vertinimas paprastas - tokie metodai neteisėti nes pažeidžia žvalgybos įstatymą, bet teisė klozete nuleidinėjama buvo todėl, kad to niekaip nebuvo įmanoma įrodyti, tačiau, kaip pradžioje užsiminiau, to momento, kai įrodyti bus įmanoma laukti ilgai nereikės.

Kaip tokia situacija atrodo pavaizduota schemoje. Joje matome pagrindinę organizacijos uždarą zoną, centrą kur surenkamos visos gijos ir konkrečia MK brigadą, kuri vykdo operaciją ir savo įtakos zonoje pažymėtoje mėlynai, patalpinusi žmogų ar žmonių grupę. Informaciją schemoje siurbia ir viena ir kita pusė ir informacijos pagrindinė panaudojimo vieta yra teismas, kur ji rodoma iš dviejų perspektyvų. Sakiau, kad žaidimų būna įvairių, kad vietoj teismo gali būti sekta arba psichiatrinė ligoninė, tačiau toks variantas būna bene dažniausias. Teisė yra pagrindinė susidorojimo priedanga.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/operacija.jpg)

Visą šią schemą papildžius lingvistinės analizės sistema, nesunkiai galima matyti visas MK brigadų operatorių galvas.

Visą pasaulį padaliname į daiktavardžių lentelę, suskaidom lentelę į subjekto pasaulį ir objekto pasaulį, įterpiame tarp subjekto ir objekto veiksmažodžio schemą, kurios čia neįdedu, bet kuri yra mano senuose lingvistiniuose įrašuose ir matome visas lingvistines galimybes, kuriose gali judėti sąmonė. Pirmiausiai paimame gaublio žemėlapį kaip Google Earth, tada ant gaublio uždedame kalbos žemėlapį ir matome visas galimas judėjimo trajektorijas. Subjekto schemos mazgas susijungia per veiksmažodį su objekto veiksmo mazgu, o tokių sąryšių seka atspindi visų įvykių seką. Jeigu sumažinta schema visa nesimato įdedu padidintą atskirą variantą.

Visko kaip tuo naudotis neaiškinsiu, tai kiekvienas galvoje turintis smegenų gali pamatyti pats.

Galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus veikla yra įsišaknijusi galvoje, tad pirma žmogus pagalvoja žodžius, o tada veikia. Vadinasi žodyne matome viską ką žmogus gali pagalvoti, o pagalvojęs padaryti. Visa tai sujungus su pasaulio modeliu, galima savo galvoje matyti visą bet kokio žmogaus ar organizacijos pasaulį. Galvoje daugiau nieko nėra. Tai yra galimybės, kurios skiriasi nuo faktų, tačiau nepaisant to yra galingas įrankis siekiant ištraukti kuo daugiau informacijos apie MK brigadų operacijas.

kaip šifruojasi MK? ..skamba kaip Vilniaus brigados  :)

Taip pat kaip ir MKUltra, CŽV projekto pavadinime - Mind Kontrolle (MK) (pusiau angliškai pusiau vokiškai, nes CŽV projektas turėjo ryšių su naciais).

MK brigados todėl, kad naudoja MKUltra sukurtus psichologinio kankinimo ir smurto metodus.

 :D kodėl pusiau angliškai pusiau vokiškai? tave kankino tokiais metodais? :(

Citata iš: elteide  rugpjūčio 23, 2017, 10:57:57(http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/cheesy.gif) kodėl pusiau angliškai pusiau vokiškai?

Taigis paaiškinau. CŽV dirbo nacių mokslininkai (jagu nežinai CŽV yra amerikos žvalgyba).

Citata iš: elteide  rugpjūčio 23, 2017, 10:57:57tave kankino tokiais metodais? (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/sad.gif)

Teip.

Citata iš: klajunas  rugpjūčio 23, 2017, 11:05:36Teip.

užjaučiu...

Neeina išdidinti paveiksliuko.

eik miegot  :D

Naudoju žodyno ir gramatikos žemėlapius, kurie yrėmina žmonių galvas. Visos informacijos nedetalizuoju tik pateikiu prinicpą. Reikia galutinį variantą susikurti savo pastangomis. Bet palengvinimui:

Pagrinidnis žemėlapių sujungimo į subjekto-veiksmo-objekto schemą principas:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/zemelapis5.png)

Ir žodyno žemėlapio kategorizavimo principas:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos11/zodziai5.png)

Burnatrydžio sistemos pastatomos ant blakstienų.

   Burnatrydžio mechanizmas

   Kalba ir bendravimas - labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvienas ją suprantame tiek, kiek to reikia jos naudojimui. Taip pat yra ir piktybinė kalbos forma, kurią žmogus naudoja blogiems darbams. Tokią kalbą vadinu burnatrydžiu. Tokiais atvejais kalbą patartina pažinti šiek tiek giliau, tada gali pastatyti į vietą visus kurie naglai lipa per tvorą. Visais atvejais kalbos sandara lieka ta pati, tik jos panaudojimas skiriasi. Todėl pateiksiu bendros sandaros aprašymą. Jis leis geriau suprasti ir tvarkyti kitų žmonių burnatrydžio sukeliamas problemas, tokias kaip agentūrų naudojamas šmeižto ir gandų metodas.

   Pirmiausia paaiškinsiu kokia kalbos struktūros projekcija į tikrovę arba atvirkščiai - tikrovės struktūros projekcija į kalbą. Galima žiūrėti abiem būdais, nes neaišku kas kam ką primeta. Šis aiškinimas gali būti kai kam per daug „filosofinis", nesuprantamai rašydamas nenoriu nieko įžeisti, tad pulti mane nėra jokios priežasties.

   Pamatinė realybės substancija sumodeliuojama kaip: antitezė, konfliktas ir lankstas. Kalba tikrovėje prasideda nuo antitezės, kuri yra pamatinė skirtis, pervedama į kalbos dalių struktūrą statiškomis formomis. Antitezės pavyzdinė forma yra pasaulis padalintas į Aš ir NeAš. Į šią antitezės statiką dinamiškumą, judrumą įveda konfliktas, kuris taip pat perkeliamas į kalbos dalių sistemą. Konfliktas antitezės priešpriešines dalis sujungia per įvairias poveikių ir sąveikų rūšis.  Tarp Aš ir NeAš visada yra konfliktas, nes priešingą antitezės polių norima nuasmeninti, paversti objektu, savo įrankiu, pastatyti žemiau už save. Ir pamatinė aplinka, kurioje vyksta šios dalys, yra lankstas, apskritimas, kurio centre pagrindinis konflikto židinys.

   Kai analizuoji tekstus - turi stebėti šias pagrindines pozicijas sekose.

   Žmogus aplinkinį pasaulį savo šaknyje suvokia kaip vientisus paveikslus. Pats išorinis signalas neturi jokių dalių, pirmykščiai rinkiniai, kurie paverčiami signalais yra homogeniški. Žmogaus tikroji psichinė struktūra prasideda tik tada, kai atsiranda minėtos dalys - ant ekrano vaizdų uždedama antitezė, konfliktas ir lankstas, kurie yra pamatas, ant kurio pastatoma kalba. Ši psichinė struktūra vadinama psichoforma. Aprašytas procesas vyksta smegenų gelmėse ir sąmoningai nesuvokiamas, suvokiamas tik efektas.

   Antitezėje žmogus atranda save, save suvokia kaip skirtingą - aplinkui vengia pavojų, siekia naudos, malonumų, pramogų; konfliktuose išdėsto vyksmų schemas, numato kokie bus smūgiai iš išorės ir pats planuoja smūgius, kurie kategorizuojami veiksmažodžių kategorija; o lankstas šį procesą įvietina laike, erdvėje ir būde, sukuria kontekstą ir aplinką, kurioje ištinka įvykiai. Pradėjus psichikai gaminti lingvoforminę realybę, šis pamatas (antras pamato aukštas) pereina į lingvoforminę struktūrą, tampa jos deformuotu atspindžiu. Kristalizuojasi kalbos formos, kurios suvokia visus procesus per šią triadą.

   Žmogus pirmiausiai išmoko kalbėti apie išorę, nes ji buvo aktualiausia, o vidus būdavo slepiamas. Tačiau tai bendra struktūra, kuri nori nenori pereina ir į savo vidinio pasaulio analizę. Naudodami kalbą, žmonės visada įklimpę į šią sistemą. Ją žinoti naudinga, nes galima struktūruoti įprastinėmis formomis pažinimo procesą:

   Mano lingvoformos pagrindinė tezė sako, kad viskas yra substancija, jos savybės ir elementų sąveikos. Todėl šios koncepcijos turėtų pakakti paaiškinti bet kam. Tarkime norime paaiškinti atmintį. Į substanciją įdedam antitezę, tą antitezė išskaidom kaip atmintį ir informaciją, įvedam konfliktą, kuris yra informacijos susiurbimo, panaudojimo veiksmas, ir turėtų būti aišku kas tai yra: vienos substancijos įėjimas į kitą ir šio įėjimo morfizmo fiksacija. Jeigu įeina substancija vadinama kalba, jos morfizmas yra pamatinė triadinė lingvoforma, kuri kaip įvedama, taip ir išimama: mintyje ypais, o šnekoje sekomis.

   Pagrindiniai pirmapradžiai ypai yra tokie: daiktas+savybė, veiksmas+savybė, daiktas+veiksmas, daiktas+veiksmas+lankstas. Ypai matomi semantinėje erdvėje, o išorinė šneka yra garso virpesių seka, kuri išsitęsia laike. Išmonė tėra minėtoje triadoje įkalintų naujoviškų ypų kristalizacija, kurie į pasaulį įvedami per nominalizacijos procesą.

   Standartiniai žodynėliai, ypač vidinio pasaulio - labai skurdūs todėl, kad žmonės savo vidų linkę slėpti; tad turtingam žodynėliui susiformuoti nebuvo sąlygų. Tačiau laikai keičiasi - galima šią spragą nors ir tokia keista veikla, bet užpildyti.

 ***

   Toks yra įvadas į pagrindinio mechanizmo atskleidimą. Toliau paaiškinsiu kaip aš įsivaizduoju kalbos pagaminimo procesą. Jis skaidosi į dvi dalis:

• Suformuojami kalbos resursai ir įgūdis,
• Kalba praktiškai naudojama informacijos perteikimui iš žmogaus sąmonės.

   Apie pirmą punktą. Aplinkinė tikrovė sudaryta iš kol kas neapibrėžtų pirmykščių rinkinių, kurie virsta signalais į žmogaus sąmonę. Iš pradžių visi šie signalai būna vienodos vertės ir neturi užkoduotų jokių struktūrų. Tačiau patekę į smegenis pradeda vaikščioti savo kanalais ir sukuria pirmą psichoformą, apie kurią jau rašiau. Ji yra antitezė, kai žmogus pradeda suprasti, kad yra vaizduose dalis, kuri yra Jis Pats ir kita dalis, kuri yra Jo Objektas. Tada konfliktas, kuris yra poveikių sistemos tarp antitezės priešpriešinių struktūrų. Lankstas įstato konfliktą į aplinkybes - pirmiausia nominalizuotoje erdvėje ir laike.

   Tai pagrindiniai žmogaus psichikos sandai, kurie pereina į visas psichiką kaip resursą naudojančias struktūras. Pagrindinė dalis yra antitezė, kurioje žmogus išsiskiria iš aplinkos masės ir pradeda suvokti save kaip individualų asmenį. Pats sau tampa aukščiausia vertybe, kiti matomi tik kaip priemonės. Pagrindinis grobuoniškas instinktas yra aplinkinio pasaulio užvaldymas, užgrobimas, nes tai daryti verčia išlikimo instinktas. Kiti siekia to paties ir atsiranda įvairios konfliktinės sąveikos. Šios sąveikos iššaukia agresyvius apsikeitimus burnatrydžiu, kartais pereinama prie tiesioginio veiksmo.

   Yra mechanizmas, kuris šią psichoformą perdaro, suskaldo į atskiras šukes, ir tas šukes sukaupia kaupiamojoje dalyje. Šukės vadinamos antitezės dalių, konflikto tipų ir lanksto elementų abstraktais. Kalboje tai pavadinimų sistema, nes kiekvienas abstraktas gauna pavadinimą. Tai vadinama nominalizavimo procesu. „nomen" reiškia „vardas". Tai yra, mes čia pasaulį paimame ne kaip vientisą gabalą, bet kaip daugybę smulkių, nominalizuotų elementų; tai susmulkintas pasaulis. Šitaip kaupiamojoje sąmonėje susiformuoja kalbinis resursas, kurį galima pradėti naudoti.

   Apie antrą punktą. Kaupiamojoje dalyje sukauptus abstraktus, įvairių objektų gabaliukus, galima išrinkti (todėl kad jie čia sudėti tvarkingai, pagal psichoformos struktūras) ir įdėti į pirmo lygio lingvoformą, kuri yra šablonas, mėgdžiojantis psichoformos konstruktą. Pirmo lygio lingvoforma yra erdvinė, ji mėgdžioja pasaulio modelį, yra psichoformos kopija. Ši erdvinė lingvoforma, kaip gabalas gali pereiti į erdvinę mintį, vaizdinį, kuris vadinamas eiroksenu. (Šio žodžio galite nesimokyti).

   Kita galimybė - erdvinės lingvoformos transformacija į tiesinę struktūrą. Tai yra gabaliukai, vadinami abstraktais, iš lignvoformos išimami ir perrikiuojami į tiesę. Tarp erdvinės ir tiesinės sistemos yra šią transformaciją atliekanti sistema, kuri mintį paverčia išeinančia elementų seka, kuri turi psichoformos struktūrą, lingvoformos struktūrą, bet surikiuotą į tiesę. Šita tiesė yra motorinių judesių srautas, kuris iš smegenų perduoda komandas burnos raumenims, ir žmogus virpina orą. Tačiau šie visi, vien tik judinamieji veiksmai apvelkami sąmonėje į prasmės apvalkalą ir šis srautas suvokiamas kaip informacijos srautas. Taip galima naudotis sukauptais kalbos resursais ir perduoti informaciją apie savo saugyklose saugomus sukauptus psichoformos išteklius. Dalys tokios: informacijų iš psichoformos surinkimas, pervedimas į erdvinę lingvoformą, tada transformacija į tiesinę lingvoformą, kuri perduodama į raumenų centrą kaip nenutrūkstamas komandų siuntimo procesas burnos raumenims. Informacijos elementai užkoduoti kaip raumenų judesiai.

   Žmogaus ketinimas gali būti šūdinas ir ne. Kai jis šūdinas, tokia kalba nukreipta į tave vadinama burnatrydžiu. Kodėl toks ketinimas iš viso atsiranda, paaiškinama pagrindine psichikos struktūra, kurią pavadinau antiteze. Šioje antitezėje sąmonė save gali iškelti labai aukštai, tada visi kiti aplinkui atrodo tik kaip šliaužiojančios kirmėlės. Kai šitaip į save sukrauni labai daug vertės, viskas kas esi ne tu gali pradėti atrodyti kaip tuščia vieta. Kai pamato, kad judi ir kvėpuoji svetimą orą, gali apimti įsiūtis. Kyla mintis nusodinti išsišokėlį.

   Galvoje kaip aprašiau užgimsta burnatrydis.

Tarpdimensinės kelionės

Prie žemesnių dimensijų žmogų pririštą laiko traukos jėgos. Nors žmogų sudarančios energijos priklauso keliems pasauliams, jos į kietą kamuolį surištos dėl tokios tarpdimensinės gravitacijos, kurios centras yra fizinis pasaulis. Tačiau ši trauka nėra absoliuti, nes turi ribas ir slenksčius, kuriuos peržengus ji jau nebegali išlaikyti mišrios būsenos vientisumo. Šis iširimas gali būti galutinis ir laikinas. Galutinis įvyksta tada, kai baigiasi gyvenimas mišrioje būsenoje, o laikinas nepanaikina šios egzistencijos visiškai, bet leidžia išeiti į kelionę. Po tokios kelionės visada yra galimybė sugrįžti. Tokios yra ne „kosminės", bet tarpdimensinės kelionės, kurias galima laikyti žmogaus lokaliniu tikslu. Sąmonė, viena vertus, gali būti lankoma, tada savo ekranuose nereikia daryti nieko, bet gali ir pati lankyti kitų dimensijų pasaulius, parsinešant visus ten patirtus įspūdžius. Tam reikalingos treniruotės, vadinamos meditacijomis ir yra dirbtiniai būdai, apie kuriuos nekalbėsiu.

Pasiekus tokį lygį, tampa aiškios žmogaus sąmonės paslaptys, nuo akių nukrenta šydas ir leidžia pasirinkti tokį savo gyvenimo kelią, kuris labiau atitinka žmogaus prigimtį. Šiuo keliu galima eiti individualiai. Nors tai ir neišvengiama, nes ant savo pečių kitas vis tiek nenuneš. Bet galima surinkta informacija dalintis. Dauguma žmonių stoviniuoja prie durų, kadangi jų nemato arba dėl kokių nors priežasčių negali įeiti į tikrąjį pasaulį. Nors ieškojimai ir atradimai yra savarankiškas darbas, tačiau yra galimybė patirtimi dalintis. Tie, kas praėjo, šiuo procesu dalinasi, kad tai lengviau būtų kitiems. Yra visokių žmonių ir visokių kelių - tad kiekvienas renkasi savo.

Kelionė mišrioje būsenoje būna apribota; kuo labiau apribotas kūniškumas, tuo labiau šitas ribotumas pasireiškia. Pirmiausiai dėl to, kad per substanciją keliauti neleidžia kūno arba dvasios silpnumas, kurio pagrindinė forma - galimybė išlikti toje aplinkoje arba prisitaikymas. Kūnas gali egzistuoti ne bet kokioje terpėje, taip pat sąmonė turi savo natūralią aplinką, iš kurios išeiti negali. Natūrali aplinka pirmiausiai yra pati dimensija, kurios substancija yra esinys, tada tam tikra ribota terpė dimensijos viduje. Tad reikia proveržių keliose vietose, iš natūralios vidinės aplinkos ir iš prigimtinės savo dimensijos. Tai priklauso nuo to, kokio tipo „augalas" yra žmogus ir keliuose sluoksniuose įsišaknijusi žmogaus energetinė šaknis. Šaknis tarp dimensijų yra todėl, kad visos būtybės kyla iš Šaltinio, o šaltinis apima visas dimensijas. Todėl žmogus natūraliai turi galimybę būti visur, nors jo energetinis branduolys yra fizinis ir sąmonių pasaulis, ypač mišrioje būsenoje.

Lokali žmogaus struktūra gali būti pavaizduota įvairiai. Vienas iš būdų yra Feynmano diagrama, kurioje parodyta dvisluoksnė žmogaus sandara. Šioje diagramoje tiesiomis linijomis matome pavaizduotas dimensijas („branas"), laužytomis linijomis pasaulius arba kosmosus, toliau kvantus ir sąveikos mechanizmus. Žmogų galima vaizduoti dviem būdais: pirmas yra vienadimensinis, kai sąmonė ir kūnas susidvejina tame pačiame pasaulyje; ir antras, kai sąmonė ir kūnas priklauso skirtingiems pasauliams, tarp kurių gali užsimegzti sąveika.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/vienadimensinis.jpg)<>(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/feinmano.jpg)

Keliais žodžiais apibūdinant skirtumą, vienadimensinė sąmonė būtų tik organo kuriamą būsena, o dvidimensinė sąmonė yra lokali arba nelokali substancija. Būsena atsiranda ir išnyksta, nes turi savo mechanizmą, o substancija pastovesnė, nors taip pat savo sudėtingose formose turi susiejimo ir iširimo mechanizmą.

Savo tekstuose kalbu ne tik apie sąmonės paslaptis, bet ir apie juodojo transhumanizmo naudojamas technologijas. Šios technologijos yra žinių apie žmogaus prigimtį panaudojimas prieš jį patį, vietoj to, kad būtų siekiama padėti, sustiprinti arba išlaisvinti. Tai technologinė nelaisvė, kurią primeta žmonijai blogio keliu nuėjusios grupuotės. Tai nėra „natūralus" civilizacijos kelias, nors industrinė ir technologinė civilizacija mums atrodo savaime suprantama. Nesigilinant į psichotronikos subtilųjį mechanizmą, jį galima palyginti su hidroelektrine, pastatyta ant upės. Laisva upė, tai natūralus, nevaržomas, laisvas neuronas ir mikrosrovės, kaip vidinis procesas. Tačiau ant jo uždedama dirbtinė struktūra, kuri vadinama užtvanka ir vandens srovė naudojama energijai gaminti. Technologija kontroliuoja srovės greitį, tūrį, vandens lygį ir t. t. Natūralus savireguliacinis procesas sunaikinamas, upė pavergiama. Kažkas panašaus padaroma ir su žmogumi, naudojant jo valdymo psichotronines technologijas.

Mano tikslas - ieškoti būdų kaip tokią technologinę vergovę pašalinti. Iš prigimties žmogus yra laisvas, o nelaisvę jam atneša kiti žmonės. Vienas iš nelaisvės šaltinių yra protas, galintis sukurti mokslą ir technologijas. Bet mokslas gali pavergti, o gali ir išlaisvinti.

Psichotroninėmis priemonėmis, iš išorės įeinančiais fotonais valdomi įvairūs sluoksniai, nuo paviršinių, gilesnių ir pačių giliausių, kurie vadinami sąmone, arba gnostiniais laukais. Pirmas procesas yra mikro-srovės LF sluoksnyje, antras procesas yra mikro-srovės QGF sluoksnyje ir galų gale iš čia įvyksta indukcija į GN sluoksnį, kurį laikome sąmoningais morfizmais, subendrinta ir susumuota informacija. Tai įmanoma todėl, kad yra natūrali sietis su elektronų ir branduolių sluoksniais. Procesas dvikryptis: sąmonė atspindi mikro-sroves ir sąmonė pati gali jas generuoti, šitaip, galutiniame rezultate skleisdama mėlynuosius arba žaliuosius fotonus, kuriuos galima antenomis sugaudyti ir su dekoderiais dekoduoti.

Tarus, kad tokio valdymo nėra arba jis nuosaikus, galima užsiimti savo sąmonės tobulinimu ir paslapčių pažinimu. Kokia yra starto pozicija? Ir kokios yra pradinės sąmonės struktūros, nuo kurių analizės reikia pradėti savęs pažinimą?

Pagrindas yra ekrano principas, kuris naudojamas sensorinio paveiksliuko kūrimui (mėlynas) ir kognityvinių paveiksliukų surištos sistemos atvaizdavimui (žalias). Svarbiausias žmogaus atributas, aišku, yra kognityvinis ekranas, kur informacija teka iš trijų šaltinių: sensoriumo, kaupiamosios dalies ir autonominės aktyvumo sistemos (arba asmenybės branduolio). Kognityvinius morfizmus suriša raudonas mazgas, kurį valdyti labai svarbu, nes jis praleidžia viską, kas patenka į kognityvinį ekraną. Šita vieta dažnai būna psichotroninio slopinimo vieta, dėl ko sąmonė tampa „tuščia", t. y., be sensoriumo joje nieko nelieka. Ekranas yra ta „mišrumo" vieta, kur gnostiniai laukai įauga į fizinį pasaulį ir tampa prie jo prirakinti. (Aprašinėjama schema).

Norint keliauti, nuo šios mišrios būsenos ir ekranų būtina atsikabinti. Bet neužtenka panirti vien į fantazijų pasaulį, nes čia yra kognityvinis ekranas, kuris taip pat vietinė mišri būsena, neleidžianti peršokti į kitadimensinius pasaulius. Šiuos ekranus galima naudoti tik tada, kai sugrįžai ir reikia formų, kuriomis būtų galima perteikti savo patirtis. Tada naudoji sensorinius ir kognityvinius simbolius, ženklus, kalbas ir panašias priemones.

Ekrano pikseliai yra tarsi mažyčiai kabliukai, kurie įšvirkščia į gnostinį lauką savo informacijos porciją, bet tuo pačiu ir pririša žmogų prie ribotos vietinės būsenos. Jeigu ši būsena netenkina, galima ieškoti būdų, kaip tapti jos šeimininku.

Apie baisiąsias reptilijas

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/tcnqkl1.png)

Teorinė egzobiologija populiariojoje kultūroje yra ganėtinai paplitęs reiškinys. Tiems, kas nežino ką reiškia terminas egzobiologija, apibrėžimas yra „nežemiškų gyvybės formų mokslas". Kaip ir biologija, egzobiologija apima visas gyvybės formas - nuo vienaląsčių, iki išsivysčiusių. Įdomiausios aišku yra tos, kurios labiausiai pažengusios. 20 ir 21 a. mitologijoje jos pasirodo kaip įvairūs žemę lankantys „ateiviai". Yra daug žmonių, kurie skelbiasi esantys kontaktuotojai ir galintys pateikti daug egzobiologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios informacijos. Dauguma iš jų pateikia ne faktus, bet savo svarstymus, todėl jų mintys priskirtinos teorinei egzobiologijai, bet dėl didesnio įspūdžio pristatomos kaip faktinė informacija.

Norint kalbėti apie egzobiologiją, reikia turėti bent minimalių žinių apie žemės gyvybės klasifikacijos sistemą. Bendrai tariant sistema tokia:

• domenas,
• karalystė,
• tipas,
• klasė,
• būrys,
• šeima,
• gentis,
• rūšis.

Įdomiausia išsišakojimo vieta prasideda nuo tipo ir klasės. Pagrindinis tipas apie kurį kalba kontaktuotojai yra chordinių tipas ir stuburinių potipis. Be chordinių yra daugybė kitokių tipų, bet jiems priklausančios gyvūnų formos žemėje mažai išsivysčiusios. Labiausiai dominantis potipis yra stuburiniai gyvūnai.

Stuburiniai turi 5 pagrindines klases: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Visoje teorinės egzobiologijos populiariojoje literatūroje dominuoja dvi stovyklos: reptilijų ir humanoidų. Jeigu naudotume klasės lygio klasifikaciją, tai yra roplių ir žinduolių klasei priklausančios rūšys. Tarp jų pagrindiniai skirtumai yra biologiniai, pavyzdžiui, kraujotakos, nervų ir dauginimosi sistemose. Kodėl šios klasės tokios populiarios - paaiškinti nesunku: iš stambiųjų išsivysčiusių gyvūnų, tai labiausiai paplitusios ir dominuojančios klasės. Bent jau tai galioja žemės biosferai. Kadangi egzobiologija remiasi žemės biologija, tai kopijavimas suprantamas.

Ropliai dominavo planetoje dinozaurų laikais, tačiau po masinio išmirimo jų vietą perėmė žinduoliai. Reikia tik neužmiršti, kad čia labai platus klasės lygio skirstymas, kuris klasės viduje paslepia labai didelę įvairovę. Žemiau klasės yra skirtingi būriai, šeimos, gentys ir tik tada eina rūšys. Todėl tie kontaktuotojai, kurie kalba apie reptiloidus arba humanoidus, tai daro su labai dideliu apibendrinimu. Pavyzdžiui, žinduoliai yra ir plėšrūs, ir žoliaėdžiai, labai pažangūs, kaip primatai ir žmonės, ir gyvenantys žvėrių pasaulyje. Žinduolis yra ir jautis, ir liūtas, ir vilkas, ir žmogus. Jie visi priklauso skirtingiems būriams ir galiausiai išsišakoja į labai daug rūšių, tarp kurių giminystė tik anatominiame lygmenyje.

Todėl toks suklasifikavimas nedaug pasako, nes roplių ir žinduolių klasė gali turėti labai daug rūšių, tarp kurių nėra nieko bendro. Žemėje kai kurie ropliai yra gana baisūs, tokie kaip krokodilai, gyvatės, driežai, ypač senoviniai dinozaurai, todėl jie asocijuojami su plėšriais žvėrimis. Bet reikia neužmiršti, kad plėšrumas yra ir žinduolių ryški savybė: imkime vilką, tigrą, liūtą, lokį. Net žmogus yra plėšrus mėsėdis. Todėl skirstymas į gerąją humanoidų ir blogąją reptilijų stovyklą - neturi pagrindo. Bent jau žemės biologijos požiūriu. Čia veikia primityvi psichologija, kad žmogus pats sau gražus, o reptilija yra bjauri, o viskas kas bjauru - asocijuojama su prigimtiniu blogiu.

Žemėje dominavo ropliai ir žinduoliai. Ropliai - tai reptilijos, drakonai; žinduoliai - pirmiausiai humanoidinio tipo, t. y., vaikštantys ant dviejų kojų. Todėl daroma prielaida, kad tokia situacija yra ir visos galaktikos mastu - teoretizuojama žmonių imperija ir reptilijų imperija, net kuriami įvairūs galaktiniai istorijos scenarijai. Kaip jau sakiau, prieš užsiimant galaktikos lygio egzobiologija, reikia turėti bent pagrindus žemės biologijos, žinoti kaip klasifikuojama gyvybė. Galaktikoje gali būti daugiau tipų, klasių, kurios skirstosi į visiškai į žemės fauną nepanašias rūšis, kurios taip pat gali turėti intelektą. Tačiau žmogus savo planetoje tokių pavyzdžių neturi, todėl sunku kurti teorijas, neturinčias analogų jokioje patirtyje.

Toks žvilginis yra žvilgsnis į diferenciaciją, kuri kyla iš apačios. Jeigu tarsime, kad yra atskiras sąmonės pasaulis, kokia nors kosminė sąmonė, tai šitą diferenciaciją galima atlikti ir žiūrint iš viršaus į apačią. Tariama kad yra arba buvo viena sąmonė, kosminis sąmonės laukas, kuris pradėjo skaidytis, fragmentuotis ir diferencijuotis. Iš pradžių buvo tik dideli kosminiai kompleksai, kurie savo viduje vis labiau smulkėjo ir individualizavosi, kol pasiekė tą lygį, kuris yra tinkamas susijungimui su individualiu organizmu. Sakoma, kad iš šitos krypties žiūrint, yra žemiausia individuali, izoliuota sąmonė ir kolektyvinė sąmonė, kuri apima grupę individų. Dar didesnis kompleksas apima visą biosferą ir net kelias žvaigždes.

Deja tokio lygio sąmonės mokslo žemėje nėra, ir ši informacija pateikiama tik kaip teoriniai svarstymai, kuriuose nukopijuota vidinė žmogaus psichinė sandara. Žmogus yra žemiausiame šios krypties lygmenyje, nes turi individualizuotą ir izoliuotą sąmonę, kuri nepriklauso jokiam vidiniam kolektyvui. Tokiam žmogui telepatijos išsivystymas ir sąmonių sintezė, šitaip priartėjant prie vieningos visuotinės kosminės sąmonės, atrodo kaip didėlė pažanga. Tai propaguojama beveik visų naujojo amžiaus ezoterinių sistemų. Todėl nenuostabu, kad labiau išsivystę ateiviai laikomi labiau integruotais sąmonės lygmenyje, jiems priskiriami telepatiniai ir kitokie sugebėjimai. Žmogui atrodo ir kad jis turi to siekti, nes tai asocijuojama su aukštesne evoliucijos pakopa.

Bandant kurti teorinę egzopsichologiją, taip pat kaip ir biologijos atveju, naudinga remtis ta psichoforma, kuri geriausiai ištyrinėta. O tai yra žmogus. Pačiame aukščiausiame suvokimo lygmenyje yra trys pagrindinės zonos, į kurias išsiskaido žmogaus sąmonė: priekinė, kuri skirta aplinkos vaizdo surinkimui; centrinė, kuri surenka kūno vaizdą, valdymo sistemą ir asocijuoja ją su priekine dalimi; ir galinė, kuri atiduota aukštesnėms kognityvinėms funkcijoms. Kadangi organiškai daugelis klasių - panašios, jos turi turėti panašią sandarą. Kodėl priekinė dalis turi būti atiduota aplinkos surinkimui - akivaizdu, išlikimas aplinkoje svarbiausias uždavinys. Toliau prie priekinės prijungiama centrinė dalis, kuri susijusi su kūno valdymu, nes kompleksas kūnas-aplinka yra bazinis visoms rūšims. Ir tik tada eina galinės zonos, kuriose atsiranda aukštesnės funkcijos. Tačiau šios gali atsirasti tik tada, kai sėkmingai išsprendžiamas pirmas uždavinys - išlikti konkrečioje aplinkoje. Tada vystosi protas, mąstymas, kurie leidžia ne tik pasyviai prisitaikyti prie pasaulio, bet ir jį keisti.

Tos egzorūšys, kurios pasiekusios aukštesnį sąmonių integracijos lygmenį, gali turėti žiedinę struktūrą, apgaubiančią galinę sąmonės zoną, kuri skirta  sąmonės biolaukų surinkimui, ir neakustinių signalų siuntimui, kuris reikalingas bendravimui. Biolaukų rinktuvas tai psichinių ir fizinių laukų skaitymo sugebėjimas, kuris reprezentuojamas žiedinėje struktūroje ir integruojamas į galinę sąmonės dalį. Galima ir šiek tiek kitokia konfigūracija, kuri priklauso nuo to, kaip telepatija reprezentuojama sąmonėje, nes galima vidinę informaciją integruoti į sensorinį gyvūno vaizdą, o galima „mintis" integruoti į savo mąstymą. Todėl reikia turėti omenyje, kad galimas telepatinis sensoriumas ir telepatinis kognityviumas, ir kaip šios dalys išsidėsto sąmonės žemėlapyje, priklauso nuo tos rūšies biologinės smegenų evoliucijos.

Galima teoretizuoti, kad ateiviai, nesvarbu ar reptiliniai, ar humanoidiniai, gali turėti RS struktūrą, kuri atsispindi organų lygyje, smegenų sandaroje ir sąmonės formoje. RS yra rinktuvas ir siųstuvas. Žmogaus RS struktūra yra akustinė, tačiau galimi ir kiti variantai, ne vien pasitelkus garso bangas. Žemės mokslui geriausiai žinomos elektromagnetinės RS sistemos, kurios sėkmingai sukurtos technologine forma. Kol kas jos su smegenimis integruojamos sunkiai, bet kada tai sėkmingai bus padaryta - tik laiko klausimas.

Tie žmonės, kurie save laiko telepatiniais kontaktuotojais, turi žinoti, kad natūraliai telepatijai rūšys turi būti biologiškai suderinamos. Jeigu suderinimo nėra, nes žmogus neturi telepatinio sensoriumo, tai greičiausiai naudojama technologinė telepatija. Visos rasės, kurios tiek išvysčiusios mokslą, kad gali paaiškinti sąmonės paslaptis, informacijos perdavimo sistemą į ją sukuria labai lengvai. Tokias technologijas jau turint, užtenka jas šiek tiek modifikuoti pagal kiekvienos skirtingos rūšies savybes.

Kita vertus, pati sąmonės forma pasako nedaug apie egzorūšį, daug svarbesni primityvūs impulsai, instinktai, proto logika, ideologija ir panašūs dalykai. Kokias sąvokas suvokia, kokių nesuvokia, kaip vertina save ir savo aplinkinį pasaulį. Pasaulį gali laikyti tik savo maistu arba resursu, kas vienas ir tas pats - tada nieko gero. Pavyzdžiui toks yra žmogus, nelabai toli mąstymo srityje pažengęs.

Ezoterinės aiškiaregystės principas

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos12/voient.jpg)

Apie ateities numatymą jau esu rašęs. Pirmas apie tai rašytas įrašas yra „Aiškiaregystė", kur pagrindinė mintis yra, kad sąmonės turi skirtingą įvykių horizontą ir iš siauresnio horizonto perspektyvos platesnis horizontas gali atrodyti kaip ateities numatymas. Antras įrašas yra visai nesenas, pavadinimu „Instrukcija pranašui". Čia taip pat aptariu tas sąlygas, kurios grindžia ateities numatymo galimybę. Tai įmanoma todėl, kad kai kurie įvykiai yra cikliniai. O jeigu necikliniai, tai labai dažnai būna kaupiamieji, su kritiniu įvykio tašku. Ir retkarčiais pasitaiko atsitiktiniai įvykiai, kuriuos, nepažiūrėjus tiesiai į ateitį, numatyti labai sunku.

Pabandykime apibrėžti, ką reiškia numatyti ateitį. Tai reiškia - gauti apie ją kokią nors informaciją. Kokie tokios informacijos gavimo būdai? Vienas yra numatymas vadovaujantis savo protu ir logika, kitas - tiesioginis priėjimas prie informacijos šaltinių, kurių horizontas daug platesnis, nei įprastinio žmogaus. Jie iš savo aukštesnės padėties mato ir žino daug daugiau, nei įprastiniai žmonės ir dalinasi savo žiniomis laisvanoriškai arba ne. Informacijos gavimas įmanomas įprastiniais kanalais, siejant tokią galimybę su įvairių organizacijų insaideriais, apie kuriuos aš jau rašiau („Insaiderių klasifikacija"). Dar vienas kanalas yra ezoterinis, kuriuo ne visi tiki, bet nepaisant to, neretas pasidomi. Dažniausiai, aišku, dėl pramogos.

Aš asmeniškai, kaip visada domiuosi ne tiek tokios informacijos turiniu, nes neplatinu jokių ateities pranašysčių, bet teorija. Mane domina tokio „pranašavimo" principas ir sąmonės bei pasaulio modelis. Kaip šį modelį interpretuoti, tikėti jo galimybėmis ar ne, palieku spręsti kiekvienam skaitytojui pačiam. Gal kas ras naudingos informacijos, kurią gali pritaikyti savo gyvenime geresniam tikrovės pažinimui ir supratimui.

Numatymas yra susijęs su laiku, tad būtina turėti tam tikrą modelį, kuris paaiškintų šios realybės laiko struktūrą. Pats laikas yra labai mįslinga tikrovės savybė ir jo paslapties įminti aš čia nesiruošiu, bet pamėginsiu pateikti veiksmingą modelį, kuris leis sutvarkyti ir sudėlioti visą turimą informaciją į vaizdžią sistemą.

Tarkime, kad laikas juda vertikaliai ir kiekvienas esinys, sąmonė, fizinis kūnas ar daiktas, judėdamas laike brėžia vertikalią liniją. Taip pat yra tokių vertikalių linijų hierarchija, nes smulkesnė būtybė visada įkomponuota į didesnę iki pat galaktikos, galaktikų spiečių ir visatos, kuri taip pat brėžia vertikalią liniją laike, nes buvo toks momentas, kai ji atsirado, praėjo tam tikra evoliuciją ir dabar pasiekusi tam tikrą šios evoliucijos stadiją. Kiekvienas šiuo metu egzistuojantis esinys yra įsirėmęs į bendrą didžiąją Dabartį, kurią žymėsime kaip horizontalią tiesę. Visos sąmonės, kurios su šia tiese susiliečia, yra gyvos, o jeigu yra tarpas, tai sąmonės mirusios ir perėjusios į kitą realybę. Kuo tarpas nuo dabarties didesnis, tuo toliau į praeitį nueina tokios sąmonės, arba kito daikto, egzistencija. Kadangi visata nesibaigusi, tai ji su dabartimi susiliečia ir aišku vystysis į ateitį. Bet gali būti kad egzistavo ankstesnės išnykusios visatos. Tai jos yra atkarpos praeityje, kurios su dabarties momentu niekaip nesusiliečia ir yra jau išnykusios.

Bet čia yra tik fizinis pasaulis ir fizinė brana. Tuo tarpu aš aiškinu, kad šios realybės sandara mažų mažiausiai dvisluoksnė, ir kad kiekvienas šio pasaulio daiktas turi savo komponentą taip pat ir gnostinėje branoje. Žmogaus atveju - tai anapusinė siela. Kitų esinių atvejų tai gali būti kitokios energetinės struktūros, kurios gali būti sąmoningos arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie ezoterikai teigia, kad sielą turi ir Žemė, ir Saulė, kitos žvaigždės, netgi visa galaktika. Bet tai tik reiškia, kad, jų įsitikinimu, šios fizinio kosmoso struktūros turi komponentą anapusiniame kvantinių laukų sluoksnyje. Aišku, planetos sąmonė kitokia negu žmogaus, bet jeigu vyksta koks nors informacinis procesas, informacijos surinkimas, apdorojimas, tai galima tikėti, kad šie fiziniai dariniai turi „sąmoningą" anapusinį komponentą gnostinėje branoje. Vadinasi, ta fizinio kosmoso hierarchinė struktūra turi savo veidrodinį atspindį gnostinėje branoje, ir kad ten yra panaši, bent koreliuota kosminė hierarchija.

Tai reiškia, kad savo schemą iš vertikalių laiko brūkšnių iki dabarties horizontalės galime perkelti ir į gnostinę braną, čia ją šiek tiek papildydami, nes joje egzistuoja ne tik mišrios, bet taip pat ir grynos arba laisvos energetinės struktūros, vadinamos dvasinėmis būtybėmis. Kalbant apie žmogų reikia pabrėžti, kad kai jo laikas fizinėje realybėje užsibaigia, kai jis miršta, jis neišnyksta, bet pereina į kitą dimensiją ir egzistuoja čia gryna energetine forma. Bent jau taip tvirtina įvairūs ezoteriniai mokymai.

Šiame pasaulyje sąmoningumas pirmiausiai reiškia informacijos susiejimą. Bet informacija turi tam tikrą materialų substratą. Reikšmingiausias substratas yra elektromagnetinės bangos arba kitaip šviesa. Tačiau kaip įrodė Einšteinas, šviesos greitis yra konstanta. Tai reiškia, kad kuo toliau yra įvykių šaltinis, tuo labiau jis vėluoja. Tad jeigu imtume informacinę dabartį, tai ji ne atitinka egzistencinės dabarties horizontalę, bet yra pasvirusi tam tikru kampu žemyn į praeitį. Kitaip sakant, tai, ką žiūrėdami į visatos tolius matome dabar, iš tikro yra ne visatos dabartis, bet praeitis. Kuo toliau žiūrim (teleskopais), tuo tolimesnę praeitį matome.

Tas pats galioja ir gnostinei branai, nes ji irgi yra kosmosas, turi savo hierarchiją ir savo informacijos surinkimo mechanizmą per laksatą, tai yra vidinę sąmonės dalį. Tačiau gnostinis elektromagnetinis laukas nebūtinai lygus šviesos greičiui. Tarkime kad greitis tris kartus didesnis. Tai reikštų, kad per anapusinį komponentą apie įvykius iš praeities (informacinė dabartis) galime sužinoti tris kartus greičiau. Tai garantuoja daug platesnį horizontą ir tai reiškia, kad tų atžvilgiu, kurie mato mažiau, galima būti „aiškiaregiu". Tik bėda ta, kad beveik visiems žmonėms gnostinė visatos pusė yra uždaryta ir jie gyvena tik informacinės dabarties fizinio kosmoso pasaulyje. Tai reiškia, kad tolimesnių visatų vietų net dabartinio momento nemato, nes tai apriboja informacijos gavimo greitis. Jeigu būtų galima prisijungti prie aukštesnės sąmonės, kuri turi didesnį realybės plotą, kaip planeta, žvaigždė ir t.t., tai šis suvokimas būtų visiškai kitoks. Bet tai pasiekti beveik neįmanoma, nes tarp skirtingų sąmonių kompleksų yra įstatytos pertvaros ir jos žmogų izoliuoja nuo aukštesnės aplinkos.

Tarus, kad informacinį procesą turi visa visata, per visą dabarties horizontalės plotą, tai prisijungus prie šio proceso būtų galima matyti visą realybę, nors laikas, laiko suvokimas čia būtų visiškai kitoks. Ir nesvarbu ar tai būtų padaroma per šiapusinį ar anapusinį pasaulį.

Kita vertus, grįžtant prie ateities numatymo galimybės, įmanoma įsivaizduoti procesą, kuris formuoja informaciją paimdamas ją ne iš dabarties, bet iš pačios ateities. Šiuo metu toks procesas mokslui nežinomas, bet struktūrinė galimybė tokia yra. Tokią galimybę mūsų schemoje galima pavaizduoti kaip įstrižą brūkšį, kuris nuo dabarties sąmonės įstrižai kylą į viršų,  kirsdamas dabarties horizontalę. Tai, kad šis brūkšnys įstrižas ir jis nuo dabarties yra toliau, kuo hierarchija kylama labiau į viršų reiškia, kad didesnio kosminio darinio informacinis procesas aprėpia didesnį realybės, o taip pat ir ateities plotą. Šis informacinės ateities brūkšnys yra ne tik fizinės branos pusėje, bet ir gnostinės ir jo pasvirimo kampas turi būti kitoks todėl, kad šiame pasaulyje galioja kitokie fizikos dėsniai ir veikia kitokie informacinės ateities procesai.

Norint matyti ateitį, reikia žinoti visą šitą struktūrą ir vystyti paranormalius savo sąmonės gebėjimus. Viskas išskyrus raudonais lankais pažymėtą vietą yra paranormalu, o tai reiškia - neduota normaliam suvokimui. Todėl aiškiaregystės negalime laikyti normalia. Kita galimybė yra išsiugdyti ne sąmonės unikalius gebėjimus, bet tam tikras technologijas, kurios leistų atverti naujus informacijos kanalus ir pakeistų informacinės dabarties ir ateities galimybes.

Manau svarbiausias dalykas yra atverti visoje realybėje naują dimensiją, kuri leistų pažiūrėti į kiekvieno esinio anapusinį komponentą. Šį langą atverti įmanoma per vidinę savo sąmonės dalį, kuri vadinama vaizduote. Tačiau tai turi būti ne įprastinis fantazavimas, bet čenelingas. Kiekvienas savo fantaziją nuo tikrovės atskiriame pagal tai, kad žinome jog patys esame vaizdinių autoriai. Bet yra vaizdiniai, kuriuos jaučiame kaip tikrus, pavyzdžiui, atmintį ir puikiai žinome, kad jie neišfantazuoti ir atspindi tikrovę. Taigi norint tapti šio anapusinio pasaulio kanalu, reikia laukti informacijos, kuri sukuria tokį patį ar panašų jausmą, kaip atmintis. Jeigu tokios informacijos patirti neteko, reikia tam ruošti savo vidinį pasaulį susikuriant viso gnostinio kosmoso hierarchinę struktūrą, nuo visos visatos, stambių kosminių darinių, iki žvaigždžių ir planetų atitikmenų anapusiniame pasaulyje. Taip pat reikia neužmiršti, kad gali egzistuoti ne tik mišrios, bet ir grynos struktūros, laisvos dvasinės būtybės, kurios gyvena savo pasauliuose ir taip toliau. Kadangi žmogaus sąmonė turi anapusinį komponentą, tai su šiuo pasauliu turi būti įmanomas kontaktas. Tą kontaktą reikia ruoštis aktualizuoti vaizduotės vaizdiniais, bet turint tokį jausmą, kaip ką nors atsimenant.

Galima šioms struktūroms net teikti pavadinimus arba vardus, tam kad lengviau būtų identifikuoti ir atsiminti, taip pat tvarkyti informaciją. Šiuos žodžius gali pateikti pats anapusinis pasaulis arba galima sugalvoti ir pačiam bei naudoti sutartinai, visada, aišku, pasakant ar tas vardas sutartinis ar gautas čenelingu. Būtybės turi turėti hierarchiją, technologijas, būti susigrupavusios. Grupuotės gali konkuruoti, gali vystytis koks nors siužetas pagrįstas kokiais nors įvykiais ar vidiniais konfliktais ir t.t. Kai kalbėjau apie insaiderius, kurie informaciją gauną per vidinį savo kanalą, aš turėjau galvoje panašią sistemą. Vidinis kanalas gali būti užgrobtas ir žemietiškomis telepatijos technologijomis, ir kartais anapusinėmis būtybėmis apsimeta spec. tarnybos. Bet įmanomas ir tikras ezoterinis čenelingas. Tai galiu patvirtinti ir aš, nes pats esu kažką panašaus patyręs. Čenelingas, kad ir kokia kilmė jo būtų - yra tikras dalykas.

Ir pabaigai apibendrinta schema tos sistemos, kurią bandžiau glaustai paaiškinti šiame įraše. Noriu tik dar pridurti vieną galimybę. Tiek fizinėje, tiek gnostinėje branoje yra periodiniai ir cikliniai procesai, ne vien kaupiamieji, ir žinant šiuos ciklus, kuriuos galima žymėti ant vertikalių brūkšnių kaip periodiškai pasikartojančias atkarpas, galima numatyti jų konfigūracijas į tolimą ateitį. Ciklai svarbūs todėl, kad kartojasi energetinės dienos ir nakties, būdravimo ir miego būsenos, kurių žinojimas kosminiais masteliais labai svarbus.

o pats moki pranašauti ?:)

Galėčiau naudotis vizualizacija ir analitiniu metodu, bet praktiškai tuo neužsiimu.

Šiek tiek apie mano analizės lenteles čia http://www.psytechnologijos.lt/ezoterika/ivykiu-analizes-lenteles/ (http://www.psytechnologijos.lt/ezoterika/ivykiu-analizes-lenteles/)

argi ne visi gali vizualizuot, vaizduotę turintys, visi tai moka .. :)

esminė dalis ne ta, kad vizualizuoji, bet ką vizualizuoji...  ;D  Jeigu esi integruota sąmonė - vizualizavimas būna šiek tiek daugiau už fantazavimą. Tačiau tai turi būti tavo darbas, reikia turėti tokią profesiją, su sistema turi būti "kontraktas", o aš neturiu jo, todėl tai nėra mano darbas.  ;D

rašai aplink aplink...o konkrečiau, ką tu moki vizualizuot  ? :)

Pradžiai kuriu "žemėlapį" bendrąja prasme, kuris susideda iš 1) žemės rutulio su geografija (viso žemėlapio mintinai nemoku, bet apytiksliai  :) ), 2) galiu leistis žemyn iš orbitos į miestus ir įvairias vietoves, 3) pridedu šiek tiek apytikslės statistikos (žmonių sk. ir panašiai), 3) tada įlendu į žmogaus kūną, į visą anatomiją, bandau ją pajausti, 4) tada einu į psichiką, sudarau vidinio pasaulio modelį, kurio dvi kryptys yra fiksatas ir laksatas, 5) einu į vaizdinę mintį, kuri susideda iš vizualinių abstraktų, paimtų iš žemės paviršiaus atvaizdų, 6) išskleidžiu kalbą (apie 100 000 žodžių žodyną, >250 gramatikos elementų) 7) susirenku faktinę informaciją kurią žinau 8) 8] sujungiu viską į vieną sistemą.

9) Paskui išskleidžiu kalendorių, kuris sugrupuotas dešimtmečių, šimtmečių ir t.t. blokais, dėlioju įvykius erdvėje 10) kitas variantas kalendorių žymėti kaip vertikalę tiesę, einančią per plokščią žemėlapį, tada tą žemėlapį su žinomu turiniu stumiu per laiko skalę ir matau filmą, kaip keičiasi ant  geografinio žemėlapio uždėtas turinys, kurį paaiškinau pirmoje pastraipoje. 11) dar vienas variantas, projektuoti atskiras laiko linijas ir vertinti jas kaip tarpusavyje konkuruojančias pasirinkimų galimybes. Visi turi savo pageidaujamą laiko liniją ir deda pastangas, kad norimą ateitį sukurtų, kiti priešinasi. Reikia vertinti, kas turi daugiau šansų nugalėti. Dažniausiai ateities linijos susideda vektorių sudėtimi, t.y. niekas negauna 100 proc. ko nori.

Ir trečia dalis - faktinės informacijos perdavimai. Jie nėra pagal pageidavimą, bet kai dirbu sau, kai ką parodo. Kitiems nedirbu.

čia rimtai ar juokauji? nuo 9 punkto beveik nieko nesupratau.. o į kieno kūną įeini, į bet kokį realų ar įsivaizduojamą? :) kas yra fiksatas ir laksatas, kam tai? ir kam kalbą išskleist, žmogus nemoka kalbos?

panaudok ben kiek analitikos  ;D  aš aiškiai rašau, kad čia tik žemėlapis. Žemėlapis yra visos galimybės, o konkretus taškas tame žemėlapyje yra konkretus faktas. Iš pradžių faktą gali daryti labai apibendrintą, naudodamas didelį apskritimą su dideliu skaičiumi galimybių. Tada netinkamas galimybes atmetinėji ir galutinis rezultatas yra taškas, kuris prilygsta faktui. Kūno sandara irgi yra "žemėlapis" - iš pradžių paimi viską, o tada atmetimo būdų sieki fakto/taško. Tada žemėlapis projektuojamas į objektą.

Pvz. iš pradžių žinai, kad įvykis įvyko Lietuvoje, galvoje sukuri visą Lietuvos žemėlapį, o tada ekstrapoliuoji iki konkrečios vietovės, t.y. taško. Taip veikia visos galimybių-faktų sistemos. Būdų galimybes pervesti į faktus yra įvairių - gali rinkti informaciją, ekstrapoliuoti iš to, ką žinai, gali čenelinti ir t.t.

O ko nesupranti nuo 9 punkto aš irgi nesuprantu. Kalendorius yra seka dienų. Metuose yra 365 dienos. Jas išdėlioji į vertikalią tiesę. Horizontaliose ašyse yra žemėlapis kur sukrauni viską ką žinai ar nori žinoti, žemėlapį tempi aukštyn tiese per dienas, kiekvieną dieną įvyksta vis naujų įvykių ir atitinkamai pasikeičia konfigūracijos, judėjimai, šitaip pervažiavus per tiesę sumodeliuoji visus judėjimus ant žemėlapio ir galvose per metus. Sukuri viską galvoje kaip trumpą filmą. Pvz. tai vaizduoji kaip besikeičiančius įvykių taškų tankius kiekvieną dieną (jų daugėja, mažėja, kaupiasi kokioje nors konkrečioje vietoje), arba brėži linijas ir žiūri kaip kas juda, kur susikerta ir t.t. Įdedi kodėl juda, kokiais tikslais ir pan.

Jeigu neturi tam informacijos pasiimi statistikos lenteles ir pamodeliuoji galvoje.

na o žmogus iš kur ir koks , įsivaizduojamas, tavo sukurtas? suprantu, kad jis yra taškas..ir kaip suprast čenelinti?:)

Viskas priklauso nuo tavo analizės tikslo. Gali imti abstraktų žmogų, gali konkretų. Jeigu domina globalinis vaizdas, vienoje pusėje imi žemėlapius bendrąja prasme, kitoje konkrečius ar abstrakčius žmones ir juos artinti vieną prie kito tiek kiek įmanoma.

Tarkime Lietuvoje gyvena 1,8 milijono žmonių. Kad būtų lengviau sakykim 2 milijonai. Ką su jais abstrakčiai galima padaryti: pirmiausia padalinti į kartas. Jeigu tarsime, kad vidutinė gyvenimo trukmė 80 metų, galima imti 4 kartas po 20 metų. Tada padalini 2 mln. į vyrus ir moteris. Ir modeliuoji atskirai. Tada suskaičiuoji kiek žmonių kiekvienoje kartoje. Jeigu imtume neįtikimą variantą kad kiekvienoje kartoje yra lygiai žmonių 2 mln. dalini į 4 dalis = 500 000. Tada dar dalini į moteris ir vyrus, gauni po 250 000 vyrų ir 250 000 moterų. Tada išdalini ant žemėlapio.

Ką dar gali padaryti. Suskirstyti į turtines klases. Tarkime yra 3 klasės. 1 klasė apie 10 proc., 2 klasė 20 proc. ir 70 proc. trečia klasė. Klasės teritoriniu pasiskirstymu ir gi įdomus. 70 proc. trečios klasės reiškia 1,4 mln. Visos keturios kartos, vyrai ir moterys. Galima pridėti į žemėlapius visokios informacijos, sumodeliuoti judėjimus. Kur yra uždaros zonos ir kaupiasi 1 klasės grietinėlė, kokiais metodais jie sukuria savo įtakos zonas kitoms klasėms versle, politikoje ir t.t.

Jei nori gali įdėti į žemėlapius IQ klausimą, gali modeliuoti kokios žinios žmonių galvose pagal išsilavinimą. Praėjai mokyklos, universiteto programas - turi žinoti. Pvz., aš žinau, kad filologijos bakalauras per keturis metus išklauso apie 50 kursų įvairių sričių įvadų. Turi juos žinoti mintinai, ir matai, ką žino kiekvienas bakalauras toks kaip tu - bet jaunesnio amžiaus.

Ant žemėlapio prognozuoji patogenines arba gėrio zonas. Kaip jos pasireikš per teigiamus ar neigiamus įvykius. Koks bus jų poveikis. Jeigu tokius dalykus savo galvoje aiškiai regi, esi aiškiaregė. Jeigu kalbi apie ateitį - pranašė.

"Čenelenti" nuo channel, channeling. Prisijungimą rodė iš Leeds, turėtum suprasti.

Manau kad principas pakankamai aiškus.

ne nežinau, ką rodė iš Leeds... aišku, pagal tave ,taip atrodo aiškeregio darbo schema

Taip atrodo vienas iš daugelio metodų...  :)  Prie to dar pridedi teigiamą minčių paįtakojimą, kai sudėlioja už tave kai kuriuos taškus ir daug maž viskas matosi.

Kas matosi? Kaip žmonės gyvena: mėnesį gaudinėja iki 1000 eur. ir mėnesį išleisdinėja. Parduotuvėse lankaisi, matai ką įmanoma nusipirkti.

už 1000 eu ,palyginus, daug ką galima įsigyt... :) o kam tai matyti, kaip kiti gyvena, ką perka tt?

Citata iš: elteide  rugsėjo 01, 2017, 23:06:50už 1000 eu ,palyginus, daug ką galima įsigyt... (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif) o kam tai matyti, kaip kiti gyvena, ką perka tt?

tam kad galvoje galėtum sudaryti agregatorių (pzrk Wikipedia.com/lt) ir nubrėžti bendrą tendenciją. O jeigu esi didesnio masto žmogus, gali į tendenciją įmesti savo ekranus ir pertempti ją savo pageidaujama kryptimi.

Ateitį formuoja du faktoriai 1) energija (materiali) ir 2) valia, kuri minta informacija, o informaciją galima formuoti atitinkamai pakreipiant norima kryptimi ateitį. Parašai stende kad šalia Kauno rado rojų ir ten važiuoja visi besmegeniai. Buvo tuščia dykvietė, o dabar marios žmonių - suformuota ateitis.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 02, 2017, 00:28:56tam kad galvoje galėtum sudaryti agregatorių (pzrk Wikipedia.com/lt) ir nubrėžti bendrą tendenciją. O jeigu esi didesnio masto žmogus, gali į tendenciją įmesti savo ekranus ir pertempti ją savo pageidaujama kryptimi.

Ateitį formuoja du faktoriai 1) energija (materiali) ir 2) valia, kuri minta informacija, o informaciją galima formuoti atitinkamai pakreipiant norima kryptimi ateitį. Parašai stende kad šalia Kauno rado rojų ir ten važiuoja visi besmegeniai. Buvo tuščia dykvietė, o dabar marios žmonių - suformuota ateitis.

linkas neveikia...kaip suprast didesnio mąsto  žmogus?:)

Citata iš: elteide  rugsėjo 03, 2017, 20:54:34linkas neveikia...kaip suprast didesnio mąsto  žmogus?(http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)

Reikia atsidaryti Wikipedia ir susirasti terminą. Čia nebuvo linkas, tik paaiškinimas kaip susirasti pačiai.

Didesnio masto žmogus - tai didesnio veiklos masto. Jeigu žodis nežinomas - yra žodynai.  :)

Citata iš: klajunas  rugsėjo 03, 2017, 22:32:39Reikia atsidaryti Wikipedia ir susirasti terminą. Čia nebuvo linkas, tik paaiškinimas kaip susirasti pačiai.

Didesnio masto žmogus - tai didesnio veiklos masto. Jeigu žodis nežinomas - yra žodynai.  :)

aš žinau ką reiškia mąstas, žodyno man nereik...tiesiog koks tai žmogus pagal tave..oligarchas , politikas ir tt?:)

Tai galima matyti naudojant piramidės principą visose srityse. Kuo aukščiau piramidėje, tuo didesnis mastas.  ;)

Transoriumas. Gilusis ryšys

Jau vien tas faktas, kad žmogus turi sielą ir kūną rodo, kad jis yra dviejų pasaulių būtybė. Tai gali būti sunkiai suvokiama todėl, kad žmogaus sąmonė yra energetiškai pririšta prie fizinio pasaulio ir jai atrodo, kad šis pasaulis yra viskas. Bet tai netiesa. Kad taip nėra, galima suvokti vien iš to, kad įprastinė būsena yra mišri būsena, kur susimaišę fiziniai ir mentaliniai žmogaus impulsai. Tačiau net tas faktas, kad dominuoja fizinė energija, nereiškia, kad žmogus negali išeiti į kitą, gryną, dvasinę dimensiją.

Ši dimensija yra atskiras pasaulis, toks kaip ir fizinių kūnų buveinė. Ją galima vadinti ir sielų buveine, nes joje sielos egzistuoja savo natūraliu pavidalu, nesusimaišiusios su kūnu. Taip pat čia visos sielos susirenka po fizinio kūno mirties ir iš šios vietos vyksta persikūnijimas naujam žmogiškam gyvenimui. Čia siela mato, jaučia, juda, komunikuoja kaip ir fizinis kūnas, nors šios dimensijos dėsniai yra kitokie nei fiziniai, ši tikrovė ne tokia kieta, ji formuojama, arba galima sakyti - morfinė. Kas yra keliavęs per astralines projekcijas arba išėjęs iš kūno, tas supranta, koks yra skirtumas.

Kadangi mintys, vaizdiniai, jausmai yra kuriami sieloje, tai šioje dimensijoje, matant kitą sielą, tuo pačiu suvokiamas ir šis, vidinis pasaulis, o tai paprastai vadinama telepatiniu ryšiu. Toks išėjimas paprastai daromas dėl dvasinio augimo, bet kiti žmonės kartais siekia kitų tikslų: įgyti galių tam, kad turėtum pranašumą. Tačiau šis pasaulis taip pat turi savo dėsnius ir tvarką ir jį pamačius tie šio pasaulio pranašumai atrodo visai kitaip. Be to, galima pamatyti, kad čia sielų rangai nebūtinai atitinka fizinio pasaulio žmonių hierarchiją, nes žmonės įsikūnija turėdami skirtingus tikslus, ir jie dažnai ne visada tiksliai parodo anapusinę padėtį.

Šį tekstą rašau dėl akiračio išplėtimo tų, kuriems to reikia. Perskaitęs kiekvienas tai pamato pats. Tie kas nepatenkinti savo žinojimu, remiasi šiomis idėjomis, kam jų nereikia - jas atmeta. Tai aišku tikrovės nepakeičia, o ir man neskauda. Čia ne reklama ir aš nieko neprarandu.

Bet kokiu atveju, jeigu galėtų, į kitas dimensijas norėtų keliauti visi. Bet kadangi tai nėra įprasta praktika, rodo, kad šis procesas nėra toks lengvas. Jis ganėtinai sunkus ir eina prieš natūralią tvarką, nes natūrali visgi mišri būsena. Pagrindinė kliūtis astralinei kelionei, telepatiniam anapusiniam kontaktui yra fizinio pasaulio energija. Norint atidaryti portalą, riekia šį pasaulį pašalinti iš savo sąmonės. Tai įmanoma dviem priemonėmis: pirma priemonė yra meditacija, kurios tikslas nuraminti jusles ir susilpninti fizines vibracijas; antra miegas, kai juslės išsijungia savaime ir sapno metu veikia transcendentinė sąmonė. Pastaroji priemonė vadinama „sąmoningu sapnavimu".

Šių priemonių metu pašalinama pagrindinė kliūtis, kuri yra fizinis kūnas ir fizinis pasaulis, kurį gebant pamatyti kiaurai, kaip rentgenu, būtų matomos kitų žmonių sielos ir tas pasaulis, kuriame jos gyvena.

Patogesnis būdas, aišku, natūralus, bet bėda ta, kad daug žmonių turi apribotą sapnų sąmonę ir, kaip sako, „neatsimena" sapnų. Neatsiminimas - nėra natūrali būsena, tai rodo, kad yra problemų su sąmonės užgrobimu. Tačiau kas sapnuoja aiškius sapnus, gali išmokti juos valdyti, o per šiuos, pereiti į kitas dimensijas. Dėl jau paminėtos priežasties, miego būsena labai palanki, nes jo metu natūraliai pasišalina kitą dimensiją blokuojantis fizinės energijos skydas. Jis išnyksta ir gali matyti, kas yra anapus jo.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/barjeras.jpg)

Bet yra viena problema - kelionės gali būti netikros, tik vienos sielos ribose, nes siela turi įsivaizdavimo sugebėjimą. Vadinasi, sapno vizijos gali būti tik sielos projekcijos, kurios neperšoka į bendrą sielų pasaulį, tai yra, anapus savo sielos struktūrų. Kad tai įvyktų, reikia pažvelgti į išorę ir užmegzti kontaktą su kita siela. Tai turi būti įrodyta apsikeitus informacija ir jos tikrumą patikrinus. Tai ne taip paprasta, nes reikia kad toje pačioje būsenoje būtų abu žmonės. Nes jeigu fizinis šydas pašalintas tik vieno žmogaus, tai kitą žmogų, su kuriuo bandoma užmegzti kontaktą šis šydas blokuoja. Kad pro jį gebėtum prasibrauti, reikia turėti daug galios. Vadinasi geriausia situacija, kai sąmoningo sapno būsenos yra abu žmonės ir jie vienas su kitu, per sapną bando susisiekti. Apsikeitus informacija, galima prabudus pasitikrinti ar ji teisinga. Jeigu taip, tai įrodymas, kad telepatinis kontaktas - sėkmingas.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos5/vizija.jpg)

Yra dar viena kliūtis, kurią reikia įveikti. Daug kas sako, kad astralinių kelionių, arba sąmoningo sapno, metu susitiko su kitais žmonėmis, netgi su jau mirusiais ir t.t. Bet reikia neužmiršti, kad pavyzdžiui, jeigu tokio išėjimo metu susitikai su kokiu nors žmogumi, su juo bendravai, gavai informaciją ir t.t., turi žinoti, kad bendravai su to žmogaus anapusine siela. O šio pasaulio sąmonė yra tik šios sielos fragmentas, kuris vadinamas persona ir ši persona yra apribotos būsenos, todėl visos savo sielos nemato. Jeigu ir gauna kokią informaciją, ar su kuo nors kontaktuoja per anapusinę sielą, tai persona jaučia tik per pasąmonę, nuojautą, vadinasi netiesiogiai. Kitaip sakant, tokiu principu su konkrečiu žmogumi ryšį užmegzti neįmanoma, jis apie šį ryšį nieko nenutuokia.

Tai paprasta tik tiems žmonėms, kurie turi sujungę visas savo personas, turi išplėstą sąmonę ir mato visą anapusinę savo sielą. Tokiems žmonėms ryšys su anapusiniu pasauliu atvertas visada. Kitiems reikia specialių treniruočių ir išėjimo anapus priemonių. Meditacija yra geras būdas, bet jis labai sunkus. Daug lengviau kiekvieną vakarą užmigti, nei valios pastangomis, meditacijoje pasiekti transo būseną, kuri yra tik kitas būdas pasiekti tą patį tikslą, kaip ir užmiegant. Nors valdyti savo sapnus - taip pat nelengva. Daug kas įsivaizduoja, kad šį tikslą pasiekė, bet apsigauna dėl to, kad nepasitikrina ar vizijos yra iš sielos vidaus, ar siela sugebėjo pažvelgti į išorę, anapus savęs.

Tam reikia dviejų sąmoningų sapnuotojų, kurie sapne pabandytų užmegzti ryšį, perlauždami energetinį barjerą, skiriantį sąmones ir apsikeistų informacija. Įdomus dalykas, kad vienas su kitu šitaip žmonės bendrauja per anapusinę sielą, tai reiškia, kad turi maksimaliai išplėstą sąmonę ir žino visą savo gyvenimų paslaptį. Tokie žmonės yra tikrieji, „pilni" žmonės, išsilaisvinę iš savo ribotos personos iliuzijų. Tokių žmonių reta. Tai rodo, kad net įvaldžius sąmoningus sapnus, dažniausiai keliaujama nors ir kitoje dimensijoje, bet tik savo didžiosios sielos ribose. Joje irgi gali kitų pastangomis atsispindėti anapusinė informacija, bet tai tik viena darbo dalis, tai neužbaigtas darbas, nes sielos akys nėra atmerktos, jos nemato to, kas yra aplinkui.

Personos gniaužtuose gyvenantys žmonės yra valdymo programos nelaisvėje. Ta programa gali būti primesta arba prisiimta savo laisva valia, priklausimai nuo to, kokių uždavinių siekiama įsikūnijimu. Toks išėjimas yra kažkas panašaus į išprogramavimą ir jis eina net prieš pačio žmogaus sielos valią. Tai būna personos kaprizas, noras pasirodyti ar įgyti galių. Bet kita vertus, šis apribojimas dažnai būna nenatūralus. Ir kelionių po kitas dimensijas galimybė yra laisvės siekimo išraiška.

Žinant mechanizmą - tai, kaip iš principo tai veikia - kam įdomu - gali išbandyti. Galima naudoti sąmoningo sapnavimo technikas, bet turint jau mano aprašytą tikslą: pašalinti pagrindinę išėjimo anapus kliūtį, kuri yra fizinio pasaulio energetinis šydas. Galima paieškoti ir kitokio šio tikslo pasiekimo būdo, bet čia kiekvienas žmogus sprendžia savo nuožiūra.

kokie fiziniai pojūčiai ir įtaka aplinkai, požymiai astalo keliavimo metu ? ar traška pvz. atmosfera astralinių kelionių metu ? :)
p.s. piešiniai tavo idomus, į indus kolbas panašu, man primena skysčių mechaniką iš paskaitų, žiaurus dalykas buvo  :D

Kai aš žiūriu į šiuos piešinius, į juos įdedu daug minčių, ir jie man rodo ne vien tai, kas nubrėžta. Pavyzdžiui, tu įdėjai skysčių mechaniką, o aš pirmiausiai Hėgelio evoliucijos etapus: tezė, antitezė ir sintezė. U forma yra antitezės stadija, kurioje išsiskiria sąmoningas subjektas ir objektas. Viena atšaka yra Aš, o kita daiktas. Kadangi sąveika tarp subjekto ir objekto įmanoma apsikeičiant energija, tai tos antitezės atšakos susijungia ir gaunama U raidė. Aišku reikia matyti ne pačią formą, bet sąmonę, kuri suvokia objektą.

Šiuose paveiksliukuose subjektas yra siela, o objektas anapusinis pasaulis, kuris atvertas sąmonės vadinamas transoriumu (trans lot. - anapus). Tarp jų sąveika įmanoma tik apsikeičiant energija, tačiau šis energijos kanalas užblokuotas barjeru. Todėl reikalingos priemonės šį energetinį barjerą pralaužti.

Geriausia į transoriumą (astralą) patekti per miego sąmonę, per sapną. Kai klausei apie traškėjimus, turbūt turėjai galvoje - kokios patirtys signalizuoja, kad pavyko. Tam reikia kažkokio mato ir atskaitos taško.

Pradėkime nuo įprastinės būdravimo sąmonės. Jos būsenas pažymėkime skale nuo 0 iki 1. 0 yra gilus miegas, 1 būdraujanti sąmonė. Yra tarpinės būsenos 0,1, prieš pat prabundant, 0,2 snūduriuojant ir pan. Toliau imkime tokią pat sapno sąmonės skalę ir palyginkime sąmonės lygį su pirmąja. Sapno sąmonė dažniausiai atitinka ne daugiau negu 0,3 būdravimo sąmonės. Nors žmogus pabudęs, bet labai susiaurintos būsenos ir mato vaizdinius.

Taigi išėjimas į transoriumą įvyksta tada, kai sapno sąmonė iš 0,3 lygio sapno pasiekia 1 lygio sapną, kuris ekvivalentiškas pilnai būdraujančiai sąmonei. Viename iš paveiksliukų aiškinu, kad tai dažniausiai būna savo didžiosios sielos atidarymas, bet tai pirmas žingsnis į tikrą transoriumo pasaulį. Keliaudamas po jį "keliauji" po astralą.

Tokį variantą galima bandyti pasiekti meditacijomis, bet tai labai sunku. Nors sapną valdyti irgi nelengva.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 04, 2017, 14:57:54Geriausia į transoriumą (astralą) patekti per miego sąmonę, per sapną. Kai klausei apie traškėjimus, turbūt turėjai galvoje - kokios patirtys signalizuoja, kad pavyko. Tam reikia kažkokio mato ir atskaitos taško.

tiesiog traška aplink, idomu tai su astaliniais dalykais turi ką bendro?

Pats esi patyres astraline projekcija?

Citata iš: mcgyver  rugsėjo 04, 2017, 17:52:58Pats esi patyres astraline projekcija?

Man tai gana sunku. Kol kas meditacija skalėje gana vidutinio lygio, o sapnus sapnuoju paskutiniu metu tik sintetinius, arba dirbtinius. Taip yra todėl, kad mano sąmonė yra užvaldyta. Apie tai pateikiau kitur pakankamai informacijos. BET: esu patyręs projekcijų į žemesnį pasaulį (ne į aukštesnį), tačiau tas būsenas sunku aprašyti, o be to nesinori viešinti, nes tai blogio pasaulis. TAIP PAT: čenelingo būdu gaunu informaciją apie kai kuriuos metodus bei teorinės informacijos. Savo ezoteriniuose tyrimuose dažniausiai naudojuosi nepakitusia sąmone, pakitusios sąmonės patirtys - tik blogos ir neviešintinos. Čenelingas vyksta esant normaliai sąmonei per telepatiją.

Citata iš: elteide  rugsėjo 04, 2017, 17:46:09tiesiog traška aplink, idomu tai su astaliniais dalykais turi ką bendro?

Nelabai įsivaizduoju apie kokius traškesius kalbi. Atmosfera gali traškėti prie aukštos įtampos elektros perdavimo linijų, elektros stočių ir pastočių. Bet tu turbūt ne apie tai.  ;D  Jeigu nori, kad įvertinčiau daugiau, paaiškink smulkiau.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 04, 2017, 19:34:42Nelabai įsivaizduoju apie kokius traškesius kalbi. Atmosfera gali traškėti prie aukštos įtampos elektros perdavimo linijų, elektros stočių ir pastočių. Bet tu turbūt ne apie tai.  ;D  Jeigu nori, kad įvertinčiau daugiau, paaiškink smulkiau.

Man traškėjo pvz kambaryje sako kad nuo kilimo viskas, tipo privaikšiota nuo trinties ir įsielektrina ir pradeda traškėt.

kilimų nėra, aš jų nemėgstu , man nuo jų smirda, oras sunkus ...
traška aplinka, kaipo kambary, kur miegu, lyg lubos ar sienos , komoda, būna kaip šauna iš šono kambario..aš pati spec po astralus nekeliauju:)

Bet klajunai samoningi sapnai max 1 minute trunka kol pabundi taip kaip tu gali nukeliauti kur nors? Ir jos kontroliuoti labai sunku.
Pats dbr gal 3men neturejau samoningu sapnu jei bus pabandysiu.

Galiu pakomentuoti taip: sapno būsena daugiau pagrįsta smegenų automatizmu, kurio metu plauki ten, kur neša srovė. Tuo tarpu meditacija yra būdas išmokti savo sąmonę valdyti, pačiam nuvesti ją ten, kur nori. Jeigu esi aukšto lygio meditacijos meistras ir įvaldęs sąmonės valdymo technikas, gali šiuos įgūdžius perkelti į sapną. Kitaip sakant turi gauti kažką panašaus į sapno ir meditacijos junginį. Medituodamas mokaisi kontrolės, sapnuodamas mokaisi pasiekti sąmoningo sapno būseną. Tada kai abejose srityse pasieki aukštą lygį - bandai sujungti. Jeigu pavyksta meditacija sapne, yra galimybė prailginti epizodą.

Tai pateikiu kaip teorinį metodą, iš to neseka, kad aš čia labai daug pasiekęs. Trumpai apibendrinant, treniruotis galima ne tik sapnuojant. Reikia galvoje pabandyti sukurti tarp meditacijos ir sąmoningo sapnavimo sąvokų stiprų ryšį.

Archontas

Kalba buvo pirmoji technologija, kuri žmogų pakėlė į aukštesnį rangą ir sudarė prielaidas civilizacijos išradimui gyvūnijos pasaulyje. Šita technologija pasirodė tokia produktyvi, kad tapo įmanomas milžiniškas šuolis pasaulio pažinime. Kalba turi tris pagrindinius profilius, todėl yra trys vietos, kuriose galima tyrinėti jos kilmės klausimą. Pirmas profilis yra išorinis produktas, kuris kaupiamas išorinėse laikmenose ir yra kalbos mokslų tyrinėjimo objektas. Iš jo gaunama visa kalbos teorija, paaiškinanti kokia jos sandara ir kaip ji leidžia atlikti bendravimo ir informacijos perdavimo funkciją. Antras profilis yra kalbos produkavimo ir artikuliacijos procesas, kuris yra produkto kilmės šaltinis. Artikuliacijos klausimas taip pat svarbus, nes tam reikalinga tinkama anatomija ir struktūros smegenyse. Vadinasi be genetinės mutacijos, net turint kalbos prielaidas psichikoje, kalbos sukūrimas būtų buvęs neįmanomas. Ir paskutinis profilis yra gebėjimo mechanizmas, kuris leidžia žmogui išmokti kalbą ir ją pritaikyti savo veikloje. Prie to galima prijungti nelingvistinius profilius, tokius kaip genetika, kuri yra programa, sukurianti kalbai reikalingą anatomiją ir smegenų struktūrą. Kalbos kilmės klausimą galima tyrinėti visose šiose vietose.

Bendriausia teorija yra evoliucinis kalbos atsiradimas, kai buvo išvystytos tam tikros būtinos užuomazgos istorijos eigoje, sukaupiant labai daug lingvistinių ir psichinių formų, kurios tiesiogiai susijusios su kalbos technologija. Iš pradžių galėjo būti tik žodyninė kalba, kuri parsidėjo nuo kelių dešimčių šūksnių, kurie vėliau, plečiantis sąmonei ir kalbiniam pasauliui, buvo papildyti gramatika, leidusia išreikšti sudėtingesnius santykius tarp pavadinimų, neapsiribojant paprasta gamtos daiktų nominalizacija. Žmonių tipus galima skirstyti į kūrėjus ir mėgdžiotojus. Pirmieji iš savo gebėjimo mechanizmo formavo kalbines priemones, o antrieji jas įsisavindavo mėgdžiojimu. Taip visuomenėje išplito kalbiniai kaupiniai, kurių rezultatas šiais laikais yra visos egzistuojančios gyvos ir mirusios kalbos.

Tai, kad kalba yra technologija užsiminiau ne veltui. Gana anksti istorijoje turėjo atsirasti grupės, kurios ėmėsi kontroliuoti kalbos sistemą. Tai buvo tie, kurie tyrinėjo produktą kaip objektą, tyrinėjo kalbos vidinę sistemą ir reguliavo jos vidinio vystymosi leidžiamas kryptis. Sąmonėje kalba atsiranda gebėjimo mechanizmą sujungiant su išorinės kalbos sistemos mokymusi per pamėgdžiojimą. Kokia ši išorinė sistema yra, priklauso nuo to, kaip su kalba tvarkosi žmonės, kurie organizuoja jos priežiūrą ir platinimą. Tai labai naudinga todėl, kad paruošiant skirtingas kalbos formas, galima suformuoti norimą sąmonės tipą. Jeigu reikia primityvios sąmonės, kuri primityvų žodyną ir gramatiką, jeigu reikia išvystytos sąmonės - pritaikai išplėstą kalbos sistemą. Gali įvesti papildomas nuosakas, rūšis, plėsti santykių skaičių, žodyną papildyti naujomis reikalingomis sąvokomis. Jeigu nenori kokių nors temų žmonių sąmonėje - sunaikini toms temoms reikalingą žodyną ir temos būna užrakinamos. Taip valdomi leidžiami ir neleidžiami keliai, kurie užkoduojami pirminėse kalbos priemonėse. Dėl šios priežasties matosi akivaizdus kalbos technologiškumas - kalba kaip pirmoji sąmonės valdymo technologija.

Be natūralių kalbų įvairioms reikmėms atsirado dirbtinės kalbos, kurios buvo naudojamos ne bendravimui, bet tam tikros specifinės informacijos išsaugojimui. Tokios yra matematikos, logikos, programavimo kalbos ir pan., nors dalis jų atsirado ganėtinai vėlai. Tos dirbtinės kalbos irgi yra technologijos, kurios atvėrė naujus kelius sąmonei, sudarė galimybes išreikšti ir suformuluoti tylinčias temas patogiomis formomis.

Antra technologija buvo religija, kuri turi du šaltinius: a) tiesioginį sąmonės sąlytį su tikrove ir b) kalbos priemones, kurios leidžia dirbtinėje terpėje, žmogaus psichikoje programuoti dirbtines realybės simuliacijas. Kalba užprogramuoja tam tikrą tikrovės programą, o protas tą kalbą vaizduotėje dekoduoja į simuliaciją, negyvus ženklus paversdamas gyva psichine realybe.

Kalba gali turėti tokias pagrindines kryptis - iškėlimas į laikmeną, kurių archyvas (šiais laikais duomenų bazė) suformuoja žinių agregorą, kuris tampa atskaitos tašku, pavyzdžių šaltiniu mokantis, mėgdžiojimo objektu, vertinimo kriterijumi. Kai žmogus šį agregorą įsisavina, jis gali pats tapti kūrėju ir papildyti jį savo indėliu. Kita kryptis yra tiesioginis perkėlimas į kito žmogaus atmintį. Pirmuoju atveju šis perkėlimas yra netiesioginis, sukauptas ilgaamžėse laikmenose, kurios gali būti viešose sistemos dalis arba būti skirtos ribotam naudojimui. Ir paskutinė kryptis yra asmeninė vidinė laikmena, vadinama atmintimi. Tai svarbu todėl, kad vidinė atmintis gyva tik tol, kol gyvas žmogus, o išorinė laikmena yra ilgaamžė (šiais laikais amžina, jeigu nesunaikinama), todėl iš kartos į kartą perduodamos būtent šios išorinės bibliotekos. Bibliotekos sunaikinimo atveju dingsta visa buvusių kartų patirtis. Dėl šios priežasties labai svarbu kieno rankose yra šių bibliotekų kontrolė, nes naudojant ją galima formuoti ateities kartų požiūrį į praeities įvykius. Nori kad kokie nors įvykiai būtų ištrinti iš istorijos - turi sunaikinti visus dokumentus, jeigu kas nors lieka - pakrikštiji jas klastotės vardu ir išstumi iš istorijos pasaulio. Šitaip technologija parodo savo du veidus - per kalbą galima manipuliuoti sąmonės forma, taip pat galima plėsti arba siaurinti žinių pasaulius, perduodamus iš kartos į kartą. Ribojant priėjimą prie bibliotekų, galima kurti dirbtines žinių pranašumo perskyras visuomenėje.

Ilgą laiką religija buvo vienintelė psichinės ir socialinės inžinerijos forma, kuri formavo žmonių gyvenimą, bet nebuvo pasiekusi materialios technologijos lygio, išskyrus rašto ir knygos technologiją. Trečia technologija yra filosofija, kuri pašalino iš pasaulėvaizdžio neproduktyvias sąmonės formas ir papildė jas metodiško tikrovės tyrinėjimo priemonėmis. Filosofija taip pat neturi jokių darbo materialių rezultatų, vien tik tekstus, kuriais bandoma paaiškinti tikrovės sąrangą, tačiau šie tekstai yra pažangiausių sąmonės formų atspindys, kurios programuoja tas kryptis, kuriose to meto civilizacija mato didžiausią perspektyvą. Jeigu leidžia turimos technologijos, civilizacija daro proveržį ir susikuria toje srityje viešpatavimo formas.

Kur gali vystytis sąmonė pirminiame etape priklauso nuo psichoformų ir lingvoformų, kuriose užkoduoti įmanomi keliai. Jos gali būti išnaudojamos efektyviai ir neefektyviai. Pavyzdžiui, žemesnių socialinių sluoksnių, siekiant juos apriboti, psichoforma ir lingvoforma dirbtinai susiaurinama, apribojama; aukštesnių, kad turėtų dirbtinį pranašumą - išplečiamos. Šitaip kiekviena istorinė civilizacija turi standartinę formą, ir yra elitinis sluoksnis, kuris vadinamas savo laikmečio atitrūkusia civilizacija. Kaip jau matėme, panaudojant šias tris technologijas formuojamos aukštesnio ir žemesnio tipo sąmonės. Kai žmogus visą savo gyvenimą turi priėjimą prie žemo lygio žinių agregoro, jis suformuoja žemo žinojimo lygio sąmonę, todėl yra daug silpnesnis nei valdovai, nesugeba pasipriešinti jų savivalei net su kiekybiniu pranašumu. Aukšto lygio žinių agregorai uždaryti, prie jų priėjimas uždraustas, žemesnei klasei jie yra ezoterika.

Ketvirta didžioji technologija yra mokslinis metodas, pradėjęs tirti pasaulį objektyviai, per objektyvizuotas ir apvalytas sąmonės formas. Iš šio metodo pašalinami visi motyvai išskyrus vieną - atskleisti Tiesą. Tiesa yra maksimalus sąmonės atitikimas tikrovei, kuris leidžia pažinti jos sandarą ir sukurti to pagrindu valdymo technologijas. Išbaigtoms mokslo formoms išvystyti reikėjo daug laiko, vystymosi procesai truko tūkstantmečius. Tačiau ilgainiui pradėjo rastis pirmos technologijos, kurios buvo paimtos iš teorinių tikrovės tyrimų, kurios padarė didelį poveikį psichinių formų vystymuisi. Pamažu istorijoje ėmė rasti technologijų paveikta sąmonė, ir technologijoms aptarnauti reikalingos visuomenės formos. Dabar jau turime užbaigtą sistemą, kurią galima apibendrinti lentele, kuri apima nuo pradinės stadijos sąmonės viduje, kuri turi vizijų ir idėjų formą, iki galutinių jų realizacijų technologiniais prietaisais, kurie platinami vartotojų pasaulyje. Technologija labai svarbus psichikos formavimo faktorius, nes ji sukuria atskirą pasaulį, kuris tampa žmogaus „antrais namais". Žmogus prie šios realybės gali tiek priprasti, kad praranda orientaciją laukiniame pasaulyje, nesupranta net paprastų to pasaulio dėsnių. Tačiau tai problema tik tada, kai technologijų pasaulis per daug atitrūksta nuo laukinio, neleidžia pastarojo įsisavinti net netiesioginėmis formomis.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/archontas.jpg)

Šioje schemoje pavaizduota, kokia yra visų technologinių kelių genezė. Taip pat, kaip vystymąsi galima kontroliuoti per manipuliavimą sąmonės formomis ir teorijomis. Sąmonė įstatoma į tam tikras tikrovės dėžutes, per psichoformų galimybes, kurios iš dalies yra genetinės, iš dalies technologinės. Pavyzdžiui, labai svarbu ką civilizacija padaro su genijais, savantais, sinestetikais, kurie turi kitokias psichikos formas, gali atverti naujus kelius pačioje to kelio šaknyje - sąmonės sąlytyje su tikrove. Taigi sąmonė siaurinama, plečiama, iš vienos dėžutės perkeliama į kitą ir nuo to priklauso galimybės turėti tam tikros krypties technologinę civilizaciją. Šito lygmens agregorai yra vizionierių žinių bazė.

Imant mano tekstų ir tyrimų apimtį ir vietą, šioje schemoje ją įvertinti galima trikampiu. Taip yra todėl, kad pirmiausiai mane domina pirminės sąmonės formos ir būsenos, kurios galėtų įgauti naujas išplėstas kalbos formas, kurios perkeltos į filosofinę sistemą galėtų atverti kelius, kurie buvo neprieinami ankstesnei sąmonei. Šiuo tikslu daromos dirbtinės kalbos išplėtimo pastangos, sukuriant dimensinius skaičius, dinaminio kontinuumo teoriją, ieškant adekvačių formų anapusinės tikrovės, turinčios nulinę fenomenologiją, išreiškimui. Sąmonė aiškinama per ekrano, ekrano dėmenų ir jų pagrindu suformuotų parametrų prizmę. Ieškoma naujo tipo ekranų, naujo tipo dėmenų, kurie būtų naujos matematinės kalbos pagrindas. Šį principą apibendrinu posakiu „anapus vaizdo ir veiksmo". Pagrindinis metodas - trys kontinuumai, kuriuos pavykus sujungti, gimsta tikrovės struktūrą atitinkanti mokslinė teorija, kurią tuomet galima paversti taikomąja, o taikomąją - technologijomis, prieinamomis galutiniam vartotojui. Šios galutinės technologijos pradeda daryti įtaką psichikai, formuoja naujas psichines formas, kurios grįžtamuoju ryšiu yra surištos su pradiniu technologijų atsiradimo etapu.

Aš kol kas esu vizionieriaus lygmenyje, šiek tiek esu priartėjęs prie teoretiko sluoksnio, bet iki technologinio žinių lygio dar toli. Be to, nesinori kurti pavojingų technologijų, kurios netinkamose rankose pridarytų daugiau žalos negu naudos. Sąmonės technologijos netinkamose rankose labai pavojingos. Kita vertus, vizijos vartotojams gali būti neįdomios, nes jie pripratę prie galutinio produkto, tačiau jos visuomenėje labai svarbios - be jų galutinio produkto nebūna. Schemoje matosi dar vienas dalykas, kurį jau minėjau - visose civilizacijose žinios skirstomos į viešas ir slaptas, slapta atitrūkusi civilizacija žinias pasisavina ir pritaiko jas savo asmeninės valdžios išplėtimui. Žinios - pagrindinis galios šaltinis ir prievartos svertas. Tačiau įprastinėje sąmonėje tos kryptys būna uždarytos naudojant įvairias lingvistines ir socialines taktikas. Tai semantiniai kalėjimai kaip „pseudomokslas", įvairios teorinės uždaros dėžutės, kaip pavyzdžiui, Einšteino išrastas maksimalaus greičio tikrovėje apribojimas ir pan. Tokios dėžutės tam tikras mąstymo kryptis daro nepatraukliomis ir neperspektyviomis. Tos iliuzijos laikomos absoliučiais neįveikiamais apribojimais. Šitaip tyrinėtojo sąmonė pakišama po archontų padu.

Esencijos

Ieškant tikrovės pažinime naujų kelių, vienas iš metodų yra tylinčių temų prakalbinimas. Tylinti tema yra tokia, kuri sąmonėje neturi žodyno ar gramatinių formų, todėl ją labai sunku išreikšti. Tie, kas užsiima kalbos valdymu, tam tikras temas specialiai išstumia į užribį, kad žmogaus sąmonė būtų apribota ir jis negalėtų padaryti atradimų, kurie nuvestų jį į proveržį. Taip žinias norima pasiimti sau ir su niekuo jomis nesidalinti. Tam galvoje sukuriamos kalbos formos, kurios panašios į pelkę, kuri labai klampi ir per kurią labai sunku pereiti, nes kyla aklavietės iliuzija, daugybė abejonių ir klaidos nuojautų. Iš išorės žiūrint tokioms pelkėms galvoje sukuriami semantiniai kalėjimai, su kuriais žmonės einantys uždraustais keliais nukenksminami iš išorės, per organizuotą masinę sąmonę. Taip žmogus save riboja iš vidaus, taip pat jam pastatomos sienos iš išorės visuomenėje.

Tokios būsenos būna labai sunkiai įveikiamos, tačiau tai nėra neįmanoma. Pelkę galima pereiti, kalėjimo sienas - sugriauti. Tada atsiveria tie keliai, kuriuos tokiomis užtvaromis buvo bandoma nuo žmonių paslėpti. Vienas iš tokių semantinių kalėjimų yra pavadinimas „pseudomokslas", su kuriuo žmogaus teorijai uždaromi visi keliai, o pelkė šiame kalėjime yra mintys, kad teorijos yra grynos fantazijos arba šarlatanizmas, ir kad neverta šiuo keliu eiti. Stabdymas vyksta ir iš išorės, ir iš vidaus, todėl atrodo, kad nėra jokios perspektyvos. Tačiau tai iliuzija ir tie, kas sugeba šią iliuziją nugalėti, atveria savo viduje naują pasaulį, kuris gali atvesti prie tikro šuolio žinojimo srityje.

Idėjos, kurią ketinu paviešinti, nesu įrodęs, nes tai nėra taip paprasta, tačiau tai nereiškia, kad ji neturi jokių perspektyvų ir ateityje nebus pirmas žingsnis nauja kryptimi. Pačio principo lygyje viskas yra išnagrinėta, tereikia mintims suteikti tinkamą formą. Šioje vietoje pravartu prisiminti mano dinaminio kontinuumo ir dimensinių skaičių metodą, kurio pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas dydis gali turėti daugybę vidinių dimensijų, dėl kurių išorinių vienetų požiūriu net lygiais atrodantys elementai gali būti nelygūs. Norint įvertinti lygumo absoliutumą, reikia palyginti visas vidines dimensijas. Taip pat sąveikos tarp vidaus ir išorės yra dinamiškos, todėl visos dimensijos nuolatos deformuojasi ir nėra jokių statiškų kontinuumų.

Šią mintį galima suformuluoti į tokią grafinę schemą:

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/esencijos.jpg)

Vertikali skalė rodo tikrovės mastą nuo smulkiausios iki didžiausios. Didžiausias mastas yra visata, o smulkiausias mastas - fundamentalus kvantas. Standartinėje fizikoje, žemiau kvanto nieko nėra, tik „vakuumas", taip pat neaišku kas yra virš visatos - kuriamos teorijos kad gali egzistuoti multivisata. Deja ši laikoma neįrodyta. Ant šios skalės nubrėžiame dvi įstrižas susikryžiuojančias tieses, kurios turi apatinę, viršutinę dalį ir susikirtimo tašką, kuris yra išorinis vienetas. Apatinė dalis žymi vidines dimensijas, tai, kas sudaro išorinį vienetą, o viršutinė dalis yra sujungtų vienetų pasaulis.

Vienas iš fundamentalių pasiekimų yra atomo atradimas, kurį galima laikyti atskaitiniu išoriniu vienetu. Tada apatinė dalis yra visi atomo elementai, tokie kaip kvarkai, sudarantys protonus ir neutronus, elektronai bei juos rišančios jėgos. Atomų žinoma virš šimto rūšių (118). Apatinėje grafiko dalyje atomai materializuojami, viršutinėje - formuoja molekules, iš kurių atsiranda substancijos. Galima sakyti, kad fundamentalūs kvantai yra „esencijos", o nuo atomo prasideda materija. Tai teisinga tik šiame lygmenyje, nes naujas terminas „esencija" bus naudojamas kitam tikslui. Jeigu eitume dar aukščiau ir centriniu vienetu laikytume molekulę, tai „esencijos" būtų atomai, o materija visos iš atomų įmanomos sudaryti molekulės. Ir ribinis atvejis - jeigu centrinis vienetas visata - tai vidinis pasaulis būtų sudarytas iš žvaigždžių ir galaktikų, o išorinis būtų daugybės visatų multivisata. Skalės viršuje tai kol kas riba.

Tokią pačią ribą turi ir apatinė skalės dalis, kuri užsibaigia fundamentaliais kvantais, tokiais kaip kvarkai, elektronai, gliuonai, fotonai ir pan. Toliau šios ribos fizikai pažvelgti nesugeba. Daroma prielaida, kad kvantas iš „vakuumo" atsiranda ir „vakuume" išnyksta. Čia vertėtų prisiminti pradžioje pasakytus žodžius: tokios sąvokos kaip „vakuumas", „tuštuma", „niekas" yra pelkės sąvokos, kurių tikslas žmogų suklaidinti ir neleisti jam atrasti naujų kelių. Šios sąvokos turi būti išmestos į šiukšlyną ir turi būti atvertas pasaulis, kuris šiame fundamentaliame lygmenyje valdo kvantų materializaciją ir dematerializaciją, tačiau ne iš nieko, bet iš gilesnio už fundamentalų pasaulį. Taigi nuslenkam įstrižas koordinačių ašis iki žemiausios padalos, fundamentalaus kvanto ir gauname: viršuje materialaus pasaulio sudedamąsias dalis, apačioje - nematerialaus, kurį vadinu esencijų pasauliu.

Esencijas tyrinėti labai sunku, nes esencijų išmatuoti su prietaisais, kurie sukonstruoti iš kvantų - neįmanoma. Esencijos tai tam tikrų „energijų" jūra, kurioje vyksta reakcijos tarp esencijų gijų ir šių reakcijų metu materializuojasi kvantai. Jeigu kvantas išnyksta „vakuume" - tai jis dematerializuojasi į fundamentalias esencijas. Kitaip sakant yra vienas esencijų kontinuumas, turintis įvairių rūšių gijų. Kaip šios sureaguoja - tokio tipo fundamentalus kvantas ir atsiranda. Tai reiškia, kad nėra jokių savarankiškų laukų, kurie kvantuojasi, šitaip sukurdami vieno tipo kvantus. Iš tikro tie „laukai" turėtų būti inkrustuoti esencijų jūroje. Atsiradę kvantai esant tam tikroms sąlygoms suformuoja atomus, iš kurių kyla visas aukštesnis pasaulis, kuris mokslo pakankamai gerai ištyrinėtas.

Belieka tik paklausti, o iš kur atsiranda esencijos. Tai jau esu paaiškinęs kitoje vietoje, kur kalbėjau apie visatos atsiradimą. Esencijos iš tikro yra viršvisatinė substancija, kuri įtraukiama į visatos vakuolę (singuliarą) visatos atsiradimo metu. Šią įtrauktą esenciją vadinu injektoju. Skirtingų tipų injektonai sudaro visą vidinį visatos kontinuumą, kuriame pradeda injektono esencijų reakcijos būdu materializuotis materijos kvantai, iš kurių sudarytas akimis regimas ir neregimas pasaulis, pagrindinis visatos karkasas.

Kiekvienam iš esencijų reakcijų atsiradusiam kvantui būdinga tai, kad jis yra ir išorinis materializuotas vienetas, išstumtas iš vidinių dimensijų, bet tuo pačiu susietas su tam tikru „eterio" geometronu. Geometronas tai tam tikra su kiekvienu kvantu asocijuota geometrinė energijų struktūra, nuo kurios priklauso to paties tipo ir skirtingo tipo kvantų sąveikos - jie traukia vienas kitą ar stumia, kuria sąryšines sistemas arba nekuria. Tai, kad schemose yra funkcionuojančios viršutinės dalys rodo, jog tikrovėje yra pakankamai energetinių geometronų, kurie sudaro sąlygas elementus jungti į aukštesnio lygmens sistemas, kurios siekia iki visatinių mastelių.

Mano aptariamame lygmenyje svarbiausi geometronai, kurie asocijuoti su kvantu. Esmė ta, kad palyginus su pačiu centriniu materijos kvantu, geometrono struktūra gali būti daug kartų didesnė, gali būti net iki 100 000 kartų. Vadinasi, kai kvantai jungiasi į sampynas, taip pat jungiasi ir geometronai, ir susijungusio objekto tikras vaizdas gali neatitikti centrinio iš materialių kvantų sudaryto karkaso. Be karkaso yra geometronas, kuris objektą įkomponuoja į aplinkui esančias energijų jūras - eterio sluoksnyje ir fundamentaliame esencijų sluoksnyje.

Kad būtų su kuo palyginti, galima kaip pavyzdį naudoti elektromagnetizmo teoriją, kurioje pagrindines geometrono struktūras aprašo Maksvelo lygtys. Tačiau šios lygtys tėra labai nedidelė eterio geometronų visos teorijos dalis. Neatskleista/neatskleidžiama dalis - užblokuota kuriant sąvokų pelkę, pagal kurią turima elektromagnetizmo teorija vaizduojama išbaigta galutine teorija ir kad čia nėra daugiau ko ieškoti. Pelkė galvoje neturėtų apgauti.

Užbaigti norėčiau mane labiausiai dominančiu sąmonės klausimu. Tarus, kad ši sritis turi tokią pačią fundamentalią sandarą kaip materija (laikant sąmonę atskira materijos forma), jai galioja tas pats kilmės iš esencijų pasaulio principas. Be abejo, suvokimo laukas vadinamas luksorinais yra labai specifinis, todėl jis materializuojasi tik iš labai specifinių esencijų reakcijų. Išmokus šį esencijų sluoksnį valdyti, būtų atidarytas kelias sąmonės klausimų valdymui. Šiuo metu, iš materijos perspektyvos tai sunku, nes tais kvantais, kurie valdomi, gnostinių kvantų aptikti nesugebama ir šis sąmonės pasaulis yra tamsusis pasaulis, prieinamas kol kas tik per vidinės fenomenologijos savistabą.

Kai mokslas šimto metų bėgyje pasieks reikalingus lygius, atsivers keliai, kurie bus realizuoti daugybe fantastinių technologijų. Nesinorėtų tik vieno - kad jas užgrobtų karinis pramoninis kompleksas ir pritaikytų naikinimo priemonių kūrimui. Juk esencijų reakcijų valdymas leistų materializuoti ir dematerializuoti objektus, todėl šis procesas gyvybei labai pavojingas.

Vidinių kūnų sistema

Norint geriau suprasti save ir matyti kitus žmones, geriausias metodas yra vidinių ir išorinių kūnų modelio naudojimas. Šiuo modeliu galima paaiškinti daug žmogaus psichologijos subtilybių, kuris leidžia geriau suprasti gyvenimą. Šis modelis yra labai paprastas ir šiek tiek skiriasi nuo ezoterinio subtiliųjų kūnų modelio, nes jame nenaudojama niekas, ko žmogus negali pamatyti savo įprastinėje vidinėje patirtyje. Pavyzdžiui, nėra tokio dalyko kaip eterinis arba astralinis kūnas, nes jiems patirti reikia ypatingų sąlygų ar gebėjimų, o mano sistemoje, jokių gebėjimų nereikia, užtenka susipažinti su modeliu ir įsigilinti į savo vidinę patirtį.

Labai nesiplečiant su aiškinimais, viską galima pavaizduoti tokiu paprastu paveikslėliu, kuriame matome 7 plokštumomis pažymėtus kūnus. Visi šie kūnai dalinami į vidinius, kuriuos regi tik pats žmogus savo vidinėje patirtyje, ir įšorinį kūną, kurį, kaip jau daug kas žino, vadinu akių kūnu, todėl, kad jo vaizdas smegenyse suformuojama akių teikiamos informacijos. Matome, kad akių kūnas tik pats išoriškiausias sluoksnis ir kad už šio sluoksnio yra sudėtinga vidinė sistema, kuri pirmiausiai lemia žmogaus psichologiją ir savijautą. Žmogus gali turėti gražų ir sveiką išorinį kūną ir gali būti juo patenkintas, bet ar gyvenimas teikia džiaugsmą priklauso taip pat ir nuo to, kokios būklės yra vidiniai žmogaus kūnai. Ar jie sveiki, stiprūs, gerai suformuoti, neapimti ligų ir t.t.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos6/mentalinis.jpg)

Gebėjimas matyti vidinius kūnus vadinamas telepatija, su kuria galima atskleisti vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau tai nėra paprasta ir dažniausiai tenka tenkintis įvairiais išoriniais signalais, žodžiais ir kognityviniu modeliavimu. Pavyzdžiui, lengva modeliuoti gnostinį kūną ir jo projekciją į vaizduotės kontinuumą, nes žmogus save suvokia, pažintine prasme, arba pagal įprastinę anatomiją ir fiziologiją, kaip organų rinkinį, arba kiti naudoja ezoterinius energetinius modelius, kurie vaizduotėj uždedami ant semantinio kūno ir žmogus save supranta kaip energijos srautų tinklą ir energetinius mazgus, vadinamus čakromis. Šiame vidiniame pasaulyje įmanomi įvairūs gnostiniai modeliai.

Kita vertus, savijautos pagrindas yra kauzalinio ir semantinio kūno būsena. Kauzalinis kūnas tai žmogaus aktyvumo pagrindas, kuris ateina iš kūnų realybės gelmės ir gali siekti net pati realybės Šaltinio sluoksnį. Kauzalinis kūnas yra visų kitų kūnų pagrindinė priežastis. Jeigu kauzalinis kūnas geros būklės, žmogus labai aktyvus, energingas, veiklus ir jo veikla yra pilnavertė ir turininga. Semantinis kūnas yra savijautos pagrindas, nes jame yra visi už akių kūno esantys pojūčiai ir jutimai. Skausmas, malonumas, nuovargis, silpnumas, stiprumas ir t.t. Semantinio kūno malonumo ir skausmo sistema turi grįžtamąjį ryšį į kauzalinį kūną ir valdo žmogaus aktyvumą pagal skausmo-malonumo reguliatorių.

Šiuos kūnus tiesiogiai pamatyti be vidinio žmogaus telepatijos labai sunku, bet galima vertinti iš išorinio žmogaus elgesio, taip pat projektuojant į kitus žmones savo asmeninės patirties modelius, nes kūnų sistemos žmonių yra vienodos, tereikia turėti turtingą gyvenimo patirtį, kad galėtum suprasti visus žmogaus elgesio ir savijautos niuansus. Žmogų vertinti arba save vertinti vien tik pagal akių išorinį kūną netinkamas požiūris, nes iš lygties išimama labai daug svarbių subtiliosios psichologijos dėmenų, kurių nežinant, neįmanoma pilnai suprasti nei savęs, nei kito žmogaus.

Pavyzdžiui, visuomenėje yra įprasta žmonės skirstyti į tinginius ir darbščius žmonės. Bet suprantant subtiliųjų kūnų anatomiją ir fiziologiją, akivaizdu, kad šis skirstymas atitinka į skirstymą į fiziškai stiprius ir silpnus žmones. Kadangi tingumas yra kauzalinio ir semantinio kūno netinkamos būsenos atspindys, o ta būsena gali būti paveldėtas genetiškai kūno silpnumas arba atsirasti dėl kokios nors to subtilaus kūno ligos, kuri sekina jėgas, išsiurbia žmogaus energiją ir tai atsiliepia jo aktyvumui. O varinėti „tinginį" yra tas pats kaip versti dirbti ligonį arba luošį, nesuprantant, kokias tam žmogui kančias tai sukelia. Kad to nebūtų, būtina išmanyti subtiliųjų kūnų teoriją ir mokėti gydyti vidinių žmogaus kūnų sutrikimus. Nes visų žmonių normali būklė yra sveikas stiprus kūnas, tačiau žmogų gali užpulti liga, kuri kūną susilpnina. Tačiau bet kokią ligą galima išgydyti tik reikia išsiaiškinti jos priežastis.

Yra dar vienas niuansas, kurį irgi labai svarbu aptarti. Tai žmogaus kankinimas, luošinant jo vidinius kūnus, kuomet kančia sukeliama nesužalojant fizinių žmogaus organų. Su šia problema dažniausiai susiduria vadinamieji psichotronikos paveikti žmonės, kurių gyvenimas griaunamas veikiant būtent šią vidinę sistemą ir iš išorės vaizduojant, kad nieko nevyksta, o žmogus pats yra kažkoks „nenormalus". Tačiau tai apgaulė ir dezinformacija. Dar vienas būdas susigadinti gerą savijautą yra netinkamų vaistų naudojimas, kurie turi neigiamus šiems kūnams šalutinius poveikius. Taip vaizduojama, kad vaistais gydomas fizinis žmogaus kūnas, bet tuo pačiu suluošinami vidiniai subtilieji žmogaus kūnai ir žmogus jaučiasi netinkamai, išsekęs pavargęs, pasyvus, neveiklus ir pan. Todėl visus vaistus ypač psichotropinius reikia vartoti labai atsargiai.

Matant, kad žmogus turi problemų su savo vidiniais kūnais, reikia elgtis labai išmintingai ir stengtis padėti išspręsti problemą, o ne ją dar pabloginti ieškant konflikto kiekviename žingsnyje. Bet žinoma ir pats žmogus turi siekti gyventi sveiką gyvenimo būdą visų kūnų atžvilgiu, užsiimti sportu, kuris treniruoja vidinius kūnus, pavyzdžiui naudojant jogą ir psichologines treniruotes, kurių įprasta forma yra meditacija. Ir, aišku, reikia rūpintis sveiku bei kokybišku maistu.

Pati įdomiausia dalis turbūt yra mentalinio kūno įtraukimas į visą vidinių kūnų sistemą. Tačiau pasigilinus į savo vidų, akivaizdu, kad mentalinis, arba minčių, kūnas labai glaudžiai susijęs su semantiniu kūnu ir vaizduotės kontinuumu. Tai galima pamatyti užsimerkus ir pažiūrėjus kokioje semantinio kūno vietoje yra minčių centras (galvos sritis), ir kad šis vidinis pasaulis, vidinė mentalinio-semantinio kūno sistema yra apgaubta vidinės sąmonės burbulo, kuris turi kiaušinio formą ir formuoja vidinę erdvę, kurioje minčių ir kiti subtilieji kūnai sudaro vieną sistemą. Bet tai ne tik viena sistema, bet ir vidinių sąryšių sistema, kurioje vienas kūnas įtakoja kitą kūną, todėl būklė vidiniame pasaulyje taip pat priklauso ir nuo minčių, nuo to ar jos pozityvios, ar negatyvios. O tai veikia vidinę žmogaus būseną.

Žinoma norėtųsi kitame žmoguje visas šias būsenas matyti, kad būtų pilnas vaizdas, ir ne tik mintis, bet ir kitus kūnus. Tai galima padaryti naudojant kognityvinį modeliavimą, projektuojant savo asmeninę patirtį ir renkant apie kokį nors artimą žmogų visą aktualią informaciją. Tikra telepatija arba gebėjimas pajausti vidų per atstumą yra unikalus sugebėjimas, kuris be technologinių instrumentų yra išskirtinis, unikalus ir labai retas. Tačiau net jo neturint, daug yra vien žinoti visą, pilną žmogaus vaizdą ir mokėti kitą žmogų vertinti įtraukiant visus reikalingus dėmenis.

Paskutinė tema, kurią norėčiau paliesti yra gebėjimas subtiliuosius kūnus gydyti. Suprantu, kad gydyti galima šviečiant žmogų ir skatinant jį gyventi sveikai, bet apie ezoteriniais gebėjimais pagrįstą gydymą aš esu skeptiškas. Nes dažniausiai gydantis žmogus, gydūnas paprasčiausiai naudoja savo gnostinį kūną įterptą į kūno vaizduotės kontinuumą, kuriame vyksta kažkoks procesas, tačiau tas vidinis procesas niekaip nepersiduoda į kito žmogaus kauzalinį arba semantinį kūną ir atitinkamai tas gnostinis procesas yra neveiklus, net jeigu gydančio žmogaus viduje atrodo, kad jis daro teigiamą poveikį. Todėl geriausias metodas yra šviečiamasis, mokant pačiam tuos kūnus išsigydyti, jeigu jie nėra pažeisti negrįžtamai, ir nevaizduoti jokių neegzistuojančių gebėjimų, nes tai yra žmonių apgaudinėjimas.

klajunai, kas tu esi, matematikas, fiziikas ar...?:)

Citata iš: elteide  rugsėjo 11, 2017, 13:47:18klajunai, kas tu esi, matematikas, fiziikas ar...?(http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)

To jau daug kartų buvo klausta ir jau ne vieną kartą išsisukinėjau. Tai, kad neslepi nereiškia ir kad kiekvienam turi atskleidinėti savo biografiją. Riba to ką viešinu yra mano prisistatyme http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4000.0

kad būtų greičiau #21 žinutė.

Kadangi nesu etatinis nei viename tavo išvardintame vaidmenyje, man nebūtina laikyti jokių organizacijose priimtų reikalavimų. Būti nepriklausomu kartais būna privalumas. Jeigu būčiau fizikas arba matematikas, seniai būtų išmetę iš tarnautojų luomo, nes tai ką aš darau eina prieš oficialią ideologinę liniją.

(https://s26.postimg.org/9ra9s3b49/25cf325c0fdb3a37966d7062d73ca592.jpg)

Kad neaišku, koks žmogaus ryšys su dvasiniu pasauliu, t.y. instant, pastovus, Beständig.

Ne visai tai, apie ką kalbu aš. Aš kalbu apie vidinę fenomenologija, kaip kūnai suvokiami joje. Tai ne išoriniai, bet sąmoningo suvokimo kūnai. Kad pagautum kampą, turi suprasti kas yra introjekcija.

Nulinėje fenomenologijoje, koks yra pirmapradis žmogus apeinant introjekcijos sukonstruotą paveikslą suprasti neįmanoma. Žmogus viską supranta pagal vidinę reprezentaciją. Tie kūnai, apie kuriuos aš rašau yra suvokimai joje, vidinėje reprezentacijoje. Kadangi šis paveiksliukas atsiranda smegenų srityje, o smegenų bangų dažnis yra 0 - 100 Hz ribose, tai šių kūnų vibracijos yra labai žemos. Ką surenka receptoriai ir konvertuoja į juos, kitas klausimas.

Aš apie recepcijos objektą nekalbu, tik apie tai, kaip objektai (kūnai) reprezentuojami. Kaip objektas fizinis kūnas sudarytas iš atomų. Didžiausio dažnio spinduliai skleidžiami branduolio procesų. Tačiau kūne branduoliai neskyla, yra stabilūs ir žmogus gama radiacijos neskleidžia. Priėmimo prasme receptoriai reaguoja į optinius fotonus, o kūnas aktyviai spinduliuoja infraraudonąją radiaciją. Radiacija susijusi su nestabilumu, o vienintelis nestabilumas yra šiluminis, arba smegenyse elektrocheminis 0 - 100 Hz ribose.

Informacijos apdorojimas privalo būti susijęs su nestabilumais, bet per eterį matuojami tik elektriniai ir magnetiniai laukai.

Manau, kad žiūrėjimas vien per dažnio parametrą nėra labai produktyvus.

Citata iš: elteide  rugsėjo 11, 2017, 13:47:18klajunai, kas tu esi, matematikas, fiziikas ar...?

Jei teisingai kažkada pasinaudojau pateikta paties klajūno info norėdamas sužinoti kas jis tai jis vienas iš labai garsių ir turtingų žmonių Lietuvoje. :) Na nebent bendrapavardis arba sąmoningai informacija buvo pateikta klaidingai. :) Aišku labai įdomu kaip toks žmogus reiškiasi tokiam pavidale ir sakyčiau labai teigiamam pavidale. :)

Citata iš: Vytautas  rugsėjo 12, 2017, 10:47:52Jei teisingai kažkada pasinaudojau pateikta paties klajūno info norėdamas sužinoti kas jis tai jis vienas iš labai garsių ir turtingų žmonių Lietuvoje. :) Na nebent bendrapavardis arba sąmoningai informacija buvo pateikta klaidingai. :) Aišku labai įdomu kaip toks žmogus reiškiasi tokiam pavidale ir sakyčiau labai teigiamam pavidale. :)

Nesu tas garsus ir turtingas, tai mano bendrapavardis. Lietuvoje tokių bendrapavardžių gal 4-5 žmonės.  ;D

mano bendrapavardžių irgi daug,, kažkada tikrinau fb :)
bet...kas žino , taip ir imtų ir prisipažintų..neveikia anketa ?:D

Citata iš: klajunas  rugsėjo 12, 2017, 11:04:30Nesu tas garsus ir turtingas,

Na koks nors gyvas susitikimas ir būtų aišku kas yra kas. :)  Bet šiaip nėra svarbu. Esi kuo esi. :)

nop..viskas yra svarbu..iš smulkmenų sudarytas gyvenimas  :)

Begalybės kelias

Naujausias mano eiroksenas buvo paviešintas įraše „Gyvenimų medis", kuriame aprašiau sielos didžiąją sandarą. Mano kalba „eiroksen" reiškia „mąstyti", eiroksenas yra „daugiadimensinė, struktūrinė mintis", kuri yra tokia aiški, kad remiantis ja galima braižyti schemą. Paskutinis mano eiroksenas yra „begalybės kelias", kuris skirtas pasipriešinti dešinės rankos kelio satanizmui.

Sielos buvo suskirstytos į eksplozyvines ir implozyvines, pagal tai, kurioje hierarchijos vietoje jos įsikūnija ir pagal tai ar jų energija nukreipta į išorę ar į vidų objekto atžvilgiu. Išlaisvinančias sielas vadinu pliusinėmis ir laikau, kad jos turi pliusinę karūną; ribojančias, spaudžiančias, gniuždančias vadinu turinčiomis minusinę klouno kepurę. Šie du tipai yra hierarchiškai vienas su kitu surišti: minusinės sielos uždaro pliusines sielas į kalėjimą, jas apriboja, suvaržo ir naudoja gniuždymo taktiką, traumos psichologiją. Pliusinė siela veržiasi iš šio kalėjimo ir gali gyvenimu eiti skirtingais keliais: vergo, laisvos sielos ir karališku.

Išeities tašku laikau eksplozyvią, laisvės, begalybės siekiančią sielą. Joje yra dvi pagrindinės dalys: pliusinė ir minusinė. Pliusinė yra viskas kas susiję su teigiamais dalykais, kas sielai yra gėris - tai gali būti būsena, emocija, poelgis, įvykis ir bet kas, kas yra pozityvu. Minusinė dalis susijusi su viskuo kas neigiama, bloga. Tai reiškia, kad sielą sudaro trijų ženklų sistema: pliusinė karūna - eksplozyvi siela; pliusinė būsena; ir minusinė būsena. Šios dalys tarpusavyje įvairiai sąveikauja, gali būti grynos, mišrios ir anapusinės. Pavyzdžiui, su karaliaus keliu susijusi Absoliuto taško būsena, kuri yra „anapus gėrio ir blogio", šiuos du polius transcenduoja.

Žemo lygio įsikūnijime (tokių dauguma) siela, susidurianti su išoriniu spaudimu, kylančiu iš minusinių sielų sukurtos sistemos, pereina trijų etapų raidą: reaktyvi siela - susijusi su minusine dalimi, neigiamais jausmais ir neigiamomis būsenomis; racionali siela - kuri tampa laiminga ir pozityvi tada, kai suranda tikrą savo gyvenimo kelią, kuris yra „begalybės kelias"; ir ezoterinė siela - kuri atsistoja į begalybės akivaizdą ir kyla link jos be jokių tarpininkų. Šį kelią galima palyginti su lanku, strėle ir tikslu - lankas yra kūnas; strėlė - siela; tikslas - begalybė.

Tačiau šias būsenas galima sieti ne tik evoliucijos prasme bet ir statiškai: galimos grynos teigiamos arba neigiamos būsenos, kurios yra veikimo pagrindas; bet galimos ir mišrios būsenos, kai pradžia yra vienoje iš pusių: dominuoja pozityvumas, bet jis naudojasi negatyviomis priemonėmis, kaip sveikas pyktis; dominuoja negatyvumas, kuris yra laimingas, kaip piktdžiuga. Ir yra anapusinė būsena, anapus teigiamo ir neigiamo, kuri susijusi su begalybės keliu, dar kitaip vadinamu karaliaus keliu.

Dabar reikia aprašyti neigiamą, gniuždančią sielą, kuri eina dešinės rankos keliu. Mano atveju veiksmas kyla pliusinėje sieloje, o minusinė, klouno, siela tik patiria poveikį. Realybėje pagrindinė kryptis yra priešinga, nes tai seka iš hierarchijos, bet mano perspektyva tokia - iš gyvenimo karūnos. Einant laisvės keliu teigiama arba neigiama laisvos sielos būsena, realizuojama veiksmu, sukelia negatyvią reakciją minusinėje sieloje. Jeigu sukeliama teigiama reakcija, tai rodo paklusimą gniuždymui ir vergo kelią. Karaliaus kelias yra tas, kai veiksmo šaltinis yra anapus teigiamos neigiamos poliarizacijos ir kyla iš gryno begalybės siekio. Jis kyla iš gyvenimų medžio centro, kuris yra anapus pliusų ir minusų.

Tokio siekio pagrindiniai šūkiai yra: „Sekam tik begalybe!", „Kiekvienas begalybę matuoja pats!". Tai reiškia, kad tarp sielos ir begalybės negali stovėti joks tarpininkas ir šis siekis negali būti primestas iš išorės. Visi tarpininkai ir kišimasis į šį santykį vadinamas begalybės beždžione. Tai yra pagrindinis šio kairės rankos kelio principas, kuris draudžia bet kam tapti begalybės beždžione, kuri yra blusa, kuri savimi nori uždengti saulę. Begalybės kelias yra begalybės beždžionių patraukimo į šalį kelias, kuris žymimas apskritimu, ant smaigalio stovinčiu trikampiu viduje ir trimis susikryžiuojančiais kairės rankos keliais. Tai yra eksplozyvios sielos, žemo lygio įsikūnijimo kelias, kuris siekia augti ir tobulėti - iki begalybės. Šis kelias nepriima tobulėjimui jokių apribojimų.

Taip pat reikia aprašyti neigiamas sielas, kurios eina dešinės rankos keliu, stato į ribas ir rėmus, gniuždo dvasios polėkį. Kadangi jų simbolis yra ant pagrindo stovinti piramidė - tai galima išvada, kad jie begalybės siekį uždaro su siaurėjančiu smaigaliu, kurio viršūnėje pastato save, pavirsdami begalybės beždžione ir užstodami savimi begalybę.

Labai svarbus klausimas, kaip mažuma minusinių sielų, kurių aukščiausiame lygmenyje įsikūnija labai nedidelis skaičius, sugeba valdyti eksplozyvių sielų masę? Tai yra sekimo principas, kai savimi suvilioja siekiančius pamėgdžioti begalybės beždžiones, kurie irgi svajoja apie piramidės smailę, bet tik ateityje, kada nors… Tačiau ir to užtenka, kad ši plati dalis būtų atitraukta nuo pagrindo ir atsukta prieš tuos, kurie nesusivilioja, nėra sekėjai ir neatranda savo viduje begalybės beždžionės, nesiekia savęs pastatyti vietoje jos. Taip sukuriamos dešinės rankos kelio stagnuojančios trinarės piramidės: viršuje minusinės sielos; apačioje pliusinės, o viduryje - nulinės, kurie yra piramidės sarginiai šunys, begalybės beždžionės iliuziniame tapsme.

Šiuos du kelius dėl akivaizdžių priežasčių galima vadinti apačios ir viršaus keliu. Apačios kelio aukščiausias taškas yra begalybė, o viršaus kelio - begalybės beždžionė. Apačios kelio pagrindiniai iniciacijos kanalai pakvietimas ir atskleidimas. Begalybė turi pakviesti sielą, perėjusią savo visus raidos etapus, rodydama jai ženklus, atskleisdama iliuzinių tikrovių ribotumą. Viršaus kelio kanalai yra moralinimas ir uždarymas. Uždaranti smailė pirmiausiai sukuria savo sistemą, tvarką, taisykles ir uždaro žemesnių sielų kilimą link begalybės. Šie du keliai niekaip nesuderinami. Augimas negali ir neturi būti ribojamas. Bet tai taip pat reiškia, kad visada „pirma eina begalybė", t. y., jos neturi teisės pakeisti jokia begalybės beždžionė.

Apačios kelias yra labai sunkus, ir jo didžiausia pagunda yra posūkis į viršaus kelią, kuris įvyksta iš karto, kai tik pabandoma susidievinti, sudievinti kokią nors šio pasaulio dalį arba principą. Tada pradedama naudoti tradicinė pagrindo suskaldymo taktika, kuri naudoja pliusinių sielų vilionę savyje atrasti begalybės beždžionę. Primatui apskritai būdingas lyderio mėgdžiojimo sindromas, kuris tampa amžino mėgdžiotojo ir svajotojo sindromu, kuriuo naudojasi minusinės sielos ir supriešina piramidės pagrindą, įkala į jį pleištą ir šitaip kontroliuoja begalinę masę, naudodami minimalius resursus.

Svarbu suprasti principą „Begalybę kiekvienas matuoja pats!". Nes jo nesupratus, galima nuklysti į viršaus kelią. Kiekvienas šio pasaulio principas tėra vartai: jie skirti ne sekimui, ne sistemos kūrimui, platinant moraliną, bet įėjimui, praėjimui ir tada visiškai laisvai kelionei link begalybės. Negalima niekuo aklai ar neaklai sekti, nes tarp sielos ir begalybės negali įsiterpti joks tarpininkas, nes tas tarpininkas, būdamas ribotas ir netobulas, pretenduoja tapti tuo kuo nėra ir niekada nebus. Todėl tokių uždangų reikia vengti, nenorint nuslysti į viršaus klystkelį. Santykis su tikslu ir siekiniu visada turi būti asmeninis ir individualus ir čia net patarti nėra ką, nes kelią kiekvienas turi atrasti pats. Begalybė pati pakviečia ir atskleidžia save.

Kita vertus, tai nereiškia ir besąlygiško individualizmo, nes turi būti siekiama sujungti visus karūnos pliusus, tam, kad jie savo begalybe išsprogdintų visas begalybės beždžionių iliuzijų sistemas. Kokius tipus turi begalybės beždžionės viršaus kelias: pirmas - emocija (mes esame elitas - jūs mūsų chalopai); antras - protas (mes esame genijai - jūs idiotai); trečias - susidievinimas (mes dievai - jūs žemės šliužai). Piramidės „dievai" - tai begalybės beždžionės kvintescencija.

Begalybės kelio adeptas pasitraukia iš kelio, bet tik tam, kad užleistų vietą Begalybei ir sunaikintų visas begalybės beždžiones.

Kiek žinoma civilizacijos istorija, viršaus klystkelis buvo žemės prakeiksmas, nes jis begalines sielas laikė ir iki šiol laiko uždarytas kalėjime. Tai yra matricų civilizacijų istorija, kurią ištaisyti gali tik apačios kelias, kelias į begalybę…

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos7/begalybe)

Keletas metodinių patarimų

Šiame įraše norėčiau pratęsti paskutines nagrinėtas temas ir papildyti jas kai kuriais metodologiniais dalykais. Svarbiausia, ką reikia prisiminti iš minėtų temų yra sąmonių klasifikacija. Jeigu jas simboliškai pažymėtume trikampiais (piramidėmis) tai būtu du trikampiai: stovinti ant pagrindo piramidė ir stovinti ant smaigalio. Pirmos rūšies sąmonės yra gniuždančios, slopinančios, ribojančios, o antros rūšies - išlaisvinančios, išplečiančios, peržengiančios neteisėtą ribą. Šie terminai ir simboliai yra sąlygiški ir iš tikro reikia žiūrėti į esmę.

Pirmo tipo sąmonė visur, kur tik pasirodo, kuria piramidines sistemas, o antro tipo - yra revoliucinė, išlaisvinimo, išvadavimo, nepriklausomybės siekianti sąmonė. Naudojant metaforų kalbą, piramidės sąmonė yra viršaus kelias, o išlaisvinanti - apačios kelias, kuris pasiekęs savo tikslą, naują piramidę, bet jau savo pagrindu, kurti atsisako. Suprantu, kad tai labai sunku ir pagunda sudievinti savo sėkmę labai didelė. Šiai pagundai gal ir buvo atvejų kai pavykdavo atsispirti, tačiau kadangi tokia pergalė nekuria įspūdingų socialinių konstruktų, tai apie jas nepasakojamos jokios istorijos. Tokie atvejai į žemės istoriją neįrašomi. Istoriją sudaro viršaus kelio „sėkmės".

Kaip sukuriama piramidė, kurios dėka nedidelis skaičius šarlatanų sugeba suvaldyti milžinišką masę žmonių? Tai padaroma pagrindo supriešinimu, kai susigundę loviu ir karjeromis, laisvi žmonės pradeda tarnauti begalybės beždžionėms ir atsisuka prieš tą terpę, iš kurios yra išėję. Kadangi supriešintos masės vienodo galingumo, tai piramidės viršūnė, pagrindinė klika, gali nesunkiai sukontroliuoti masių revoliucines nuotaikas.

Galima eiti laisvės ir nelaisvės keliu, šitaip priskiriant save kokiai nors vienai iš žmonių kategorijų. Dvi kategorijas pradžioje jau įvardijau, bet viršaus kelio pasaulyje galima klasifikaciją dar labiau detalizuoti. Viršuje stovinčios sąmonės yra klounai, begalybės beždžionės, toliau eina nuliai (juos galima vadinti zerothais - zero> nulis) ir piramidės apačioje karūnos žmonės - pliusinės sielos. Dauguma iš pastarųjų gyvena vergų gyvenimą, nes pasirinkę piramidėje tarnavimo kelią, dalis iš jų - nesusitaiko ir tampa „antisisteminiais", pradėdami eiti apačios keliu.

Žinant tokį visuomenės ir visos istorijos principą, galima įvesti sąmonių klasifikaciją pagal „spalvą". Tada kiekvieną sąmonę savo vietoje išanalizuoti, nustatyti indikatorius ir požymius, kurie leidžia įvertinti žmogų su kuriuo bendrauji. Tas įvertinimas yra spalvos priskyrimas. Pagrindinė poliarizacija yra balta-juoda. Klounai, piramidės viršūnė, turi juodą spalvą, laisvos pliusinės sąmonės - baltą. Tarnaujančios piramidei, vergų sąmonės turi pilką spalvą, nes jie tarnauja juodoms sąmonėms ir balta maišo su juoda. Zerotai, piramidės vidurinis sluoksnis, turi rudą spalvą, nes jie būna susigundę kokia nors begalybės beždžione ir iš esmės yra eksplozyvios sielos išdavusios tą pagrindą iš kurio kilę. Mėlynos spalvos sąmonės yra perspektyvios sąmonės, kurias galima patraukti eiti apačios keliu, priešintis begalybės beždžionės principui. Geltonos sąmonės, yra pažengę šio kelio atstovai.

Kalbėtis su juodomis ir rudomis sąmonėmis - beveik beprasmiška, nes jie yra dvasiškai silpni ir tarnauja lovio principui. Pilkos sąmonės vienintelė tikslinė auditoriją, iš jų perspektyviausi yra mėlynos spalvos sielos, kuriems galima aiškinti savo principus ir bandyti patraukti į savo pusę. Visi kiti, kuriuos minėjau pastraipos pradžioje, nori tik pasitarnauti begalybės beždžionėms, įtikti joms ir įsiteikti, todėl savo galvose nešioja tris lempas (arba „šviesoforą") ir stebi aplinką. Jeigu pamato piramidei pavojų - užsidega raudona lempa; jeigu pamato naudą - užsidega žalia lempa; jeigu kam nors indiferentiški - užsidega geltona lempa. Pagal šią reakcijų sistemą, jie kontroliuoja visą aplinką ir raportuoja savo šeimininkams. Įtakingiausi „šviesoforai" yra zerotai.

Gyvenant savo gyvenimus, būtina išmokti šitaip kategorizuoti žmonės, ypač priklausant piramidinei sistemai. Nes piramidės lyderiai pirmiausiai susikuria tokią „žvalgybą", kurios tikslas yra žvalgyti visą visuomenę ir kiekvieną žmogų. Tokią sistemą turi visos organizacijos ir jos naudoja rangų ir iniciacijų sistemas, kurių metu savo gyvybe prisiekiama saugoti šią paslaptį. Norint būti priimtam į organizaciją, reikia įvykdyti tam tikras užduotis ir įrodyti kad sugebėsi tarnauti. Pirmiausiai reikalauja išsižadėti savo asmeninio gyvenimo ir savo principų, atiduoto visą save piramidei.

Kai pilkos spalvos sąmonė susiduria su organizuotu persekiojimu, dažniausiai kyla klausimai „kodėl?" ir „kodėl aš?". Tačiau tai klaidingi klausimai, nes pasirinkimo kriterijai neturi nieko bendro su žmogaus biografija, poelgiais, pažiūromis. Kai sukuriama tokiam tikslui organizacija (piramidė), savo veiklai realizuoti jiems reikia taikinių, objektų ir juos renkasi pagal patogumą savo tikslų realizavimui. Jeigu priešo neturi, tai priešą sukuria. Tam renkasi silpnus, pažeidžiamus, socialiai  ir psichologiškai lengvai valdomus žmones ir pradeda vystyti savo organizacijos veiklą. Neretai tokios organizacijos būna suorganizuotos okultiniais principais ir žmones persekioja vaidindami satanistinius, sadistinius spektaklius. Ne vienas disidentas yra su šia sistema susidūręs.

Dėl šios priežasties ir manau, kad reikia žmones mokėti klasifikuoti, pagal jų pasirinktus vaidmenis šiame gyvenime ir atsargiausiais būti su tais, kurie savo galvose nešioja šviesoforus - tai rudos, juodos ir galiausiai pilkos sąmonės. Pagrindiniai indikatoriai, aišku, yra veikla, kuria gyvenime užsiima, bet būna įvairių atvejų ir išimčių, tad mąstyti reikia ne vadovaujantis stereotipais, bet gilesne įžvalga.

Piramidės lyderių svarbiausias sugebėjimas yra mokėjimas kitų žmonių galvose statyti oro pilis. Tam sukurta ištisa švietimo/propagandos sfera, kuri suformuoja tam tikrus mąstymo modelius ir žmogus šiuos modelius savo gyvenime realizuoja. Tai gali būti bendro, pasaulėžiūrinio pobūdžio modeliai, arba susiję su konkrečiomis operacijomis. Didžiausia nelaimė lyderiui, kai jo pilys kitų žmonių galvose subyra - tada jie tampa piramidės griuvėsių šeimininkais, nesėkmės lyderiais. Toks pvz. yra V. Landsbergis, kuris nenustoja apsimetinėti tautos lyderiu, nors tokiu seniai nėra. Greičiau laikomas pajuokos objektu.

Šis centrinės sistemos suformuoto konstrukto sąmonėse metodas labai svarbus, nes jis gali pateikti daug indikatorių, kokiai kategorijai žmogaus sąmonė priklauso. Jeigu iš oro pilių sąmonė neišsivadavusi, tai toks žmogus yra viršaus kelio žmogus, trijuose galimuose vaidmenyse. Mėlyna ir geltona sąmonės šias oro pilis būna sugriovę ir yra pažangaus, išlaisvinančio mąstymo žmonės, laisvi protai. Su tokiais užmegzti santykius labai naudinga ir perspektyvu. Su kitais santykiai yra išbandymas ir tikslas - atversti į teisingą kelią. Bet taip dirbant labai lengva „užsirauti" ant užsislaptinusių šviesoforų, kurie apie tokį žmogų raportuoja ideologinės žvalgybos skyriui.

Sunkiausia - pačiam nepasukti į viršaus klystkelį. Nuo to apsaugo, nesekimo principo laikymasis, kuris iš savo „sistemos" neleidžia kurti jokių naujų piramidžių, nes kiekvienas žmogus savo sistemą turi susikurti pats, pagal savo matymą. Todėl principai laikomi ne taisyklėmis, kuriomis reikia sekti, bet vartais, pro kuriuos praeinama. Jeigu žmogus nori - gali grįžti atsitraukti, bet jis niekada nebus geltonos spalvos sąmone ir juo labiau baltos, tuo kuris yra iki galo išpildęs apačios kelio idealus.

Sistema gali vaidinti, kad jie vienintelis įmanomas ir „normalus" pasaulis. Tačiau tiesos, kad ši sistema yra sukūrusi daugiausia blogio per visą žmonijos istoriją - nepaneigs niekas. Ir tai, kad kitoks kelias neįmanomas yra niekingas melas. Kitokį kelią neįmanomu daro tik niekinga kai kurių primatų prigimtis. Mes juos vadiname begalybės beždžionėmis.

MK brigados įveikimas per analizę

Psichotroninio terorizavimo metu MK brigados naudoja įvairias gudrybes, kurias būtina žinoti norint nepapulti į spąstus. Viena jų - vadinamasis psichologinis atpalaidavimas, kurio metu bando patekti į patikimų žmonių ratą, kuriame santykiai būna mažiau formalūs ir daugiau atviri. Tai daroma tam, kad būtų galima surinkti dominančią informaciją ir tada, pasitraukus, - tą informaciją panaudoti prieš žmogų. Dėl šios priežasties siekiama tapti draugais, meilužiais ir pan. Tai daro agentas-aktorius gerai žinantis psichologiją ir išmanantis apsimetinėjimo bei vaidybos technikas. Būna naudojama surinkta psichologinio profilio ir kita asmeninė informacija, kuri būna kruopščiai išanalizuota ir pagal ją sukurtas operacijos modelis.

Vienas būdas save vaizduoti idealu to žmogaus akyse, norų išsipildymu arba geru pasiūlymu. Norint suprasti kaip kai kurie metodai suveikia, reikia žinoti realybės ir nerealybės principus. Dėsnis yra toks, kad tikrame pasaulyje tikrovė nėra norų atspindys, tarp jų visada yra skirtumas ir prieštaravimas. Nerealybės principas yra visų norų ir troškimų realizavimo pasiūlos principas. Toks pavyzdžiui būna ekranų pasaulyje. Tai žinant ir suvokiant - kad kiekvienas trokšta, jog pasaulis būtų jų norų ir troškimų atspindys - siekiama, pasinaudojant šiuo metodu, tapti „idealu" arba „geru pasiūlymu". Tai yra, aktorius visada būna tokios pasiūlinės tikrovės manipuliatorius, bet to tikslas yra patekti į vidinį ratą arba įvilioti į spąstus. Vienintelis apsaugos būdas yra kontroliuoti ar tikrovėje nevyksta manipuliacijos pagal nerealybės, ekranų pasaulio principus. Visada turi būti griežtas skirtumas tarp to, ko aš noriu ir kaip yra iš tikro.

Viliojimas į spąstus - taip pat turi įvairias technikas, kurias galima apibendrinti tokiu debesimi, kur yra minusu pažymėta dalis, mažytė pliuso dalis ir taikinys, kuriam rodomas šis pliusas tam, kad būtų galima įtraukti į paruoštą didelį minusą, pagal apgaulės tikslus. Minusas visada yra tikras planas, kurio tikslas susidoroti su žmogumi, tačiau tikras planas slepiamas, jo niekas neturi žinoti. Vietoj to siūlomas mažytis pliusas, kas nors priimtino ir patrauklaus arba bandoma sužaisti kokiomis nors emocijomis, tokiomis kaip gailestis, kaltė ir pan. Žmogui užkibus ant kabliuko, spąstai užsidaro ir parodomas viso žaidimo tikras tikslas, kuris taikiniui būna ne toks gražus, tačiau apvyniotam aplink pirštą žmogui išsprūsti iš spąstų būną neįmanoma. Todėl jeigu kas nors labai gražiai elgiasi, rodo pagarba, siekia atrodyti geru draugu, papulti į uždarą draugų ratą, duoda nerealiai patrauklius pasiūlymus - reikia būti labai atsargiam, nes šis mažytis pliusas gali slėpti labai didelį minusą.

Tokiu metodu galima laikyti ir laisvų vaidmenų tardymą, kai tardytojai apsimeta kaliniais, tampa „draugais", įsibrauną į privačios sferos ratą tam, kad išgautų norimas informacijas. Tam svarbiausia sukurti atsipalaidavusią atmosferą, patiems pradėti atvirauti ir laukti, kol taikinys atsakys tuo pačiu. Ant šio kabliuko seniai niekas neužkimba, bet tokiu atveju išsisukama naudojant aktorių melagingus parodymus.

Yra dar toks būdas, kurį gerai žino moterys, vadinamos krokodilo ašaros. Kai susiduri su žmogaus ašaromis, kurių tikslas yra noras paveikti, sukelti gailestį ar psichologiškai manipuliuoti, reikia naudoti tokį paprastą „ašarų" skirstymą: ašaros būna a) dėl savęs ir b) dėl kito; c) prieš laiką ir d) po laiko; e) teisingos ir f) neteisingos. Kai siekia sukelti gailestį prisidribęs žmogus - būna ašaros dėl savęs, po laiko ir neteisingos, kurių tikslas sukelti užuojautos refleksą ir taip išvengti bausmės. Čia yra tas mažytis pliusas į kurį bando įvilioti ir paslėptas didelis minusas, kuris yra neteisybė, išvengta bausmė. Aišku kai siekia šiuo metodu sužaisti realiame gyvenime, per grojimą jausmais, ašaras siekia pavaizduoti kaip teisingas ašaras, todėl visada reikia būti atsargiam, nes tokie atvejai kai per tai pasinaudoja žmogumi - labai dažni.

Tokios gudrybės dažnai būna naudojamos, kai agentūra veikia artimame rate. Tačiau kai nuo taikinio atstumas didesnis - yra kitos priemonės. Vienas būdas koryje, kuris yra visuomenės agentūros organizavimo principas, sukurti scenos konflikto ir žiūrovų situaciją. Tada agentas, kuris yra pagrindinis organizacinis neksionas, pradeda pasakoti informaciją apie savo operaciją aplinkiniams žmonėms visuomenėje, atskleidinėdamas privačią informaciją, menkindamas taikinį ir aukštindamas save, susikurdamas aplinkui masę žiūrovų, kuriuos siekiama nukreipti prieš taikinį, kad stebėtų jį su savo semantiniais kalėjimais įstatytais į galvą agento, ir patys skleisdami dezinformaciją žmogaus aplinkoje, darytų jam spaudimą. Tada žmogus pradeda praeiviuose stebėti mimikas, šypsenas, „žinančias akis", gestus, replikas ir t.t.

Tokia taktika turi silpną vietą: jeigu spektaklis žlunga, šita žiūrovų masė tampa našta, nes jie žino nesėkmės, nusikaltimo prieš taikinį paslaptį, yra bendrininkai, neša dalį katės, bando išvengti atsakomybės kartu su agentais. Iš dalies jie tampa ir stogu, todėl viena iš taktikų gali būti - atsakomybės padalinimas kuo didesniam skaičiui žmonių tikintis, kad tada bus daug sunkiau nubausti. Tikima, kad kur didesnis skaičius - ten daugiau tiesos ir mažiau netiesos. Tai klaidinga logika, tačiau ji psichologiškai gali būti labai įtaigi.

Ir paskutinis variantas, kurį norėčiau paminėti, yra naudojimasis tuo, kad minčių pasaulis daug platesnis už realių veiksmų. Todėl naudinga į situacijas žiūrėti iš viršaus, per minčių, fantazijų perspektyvą. Tai ypač naudinga tada, kad su psichotronine technika skenuojamos žmogaus mintys, žinomas visas jo minčių pasaulis. Tada padarius tokią projekciją iš viršaus, prie siauro veiklos masto galima prilipdyti iš fantazijų nuleistus pratęsimus, kurie pavaizduojami kaip faktai ir padaromi prisikabinimo priežastimi. Tokią taktiką lengva sugriauti per įvardijimą ir analizę, paaiškinant, kad tarp minčių sąmonėje ir veiksmų pasaulyje nėra lygiagretaus judėjimo, judama daug trumpesnėmis atkarpomis nei mintyse, todėl tiesės tarp taškų mintis-veika beveik niekada nebūna vertikalios, yra pasvirimas, kuris tuo didesnis, kuo didesnis skirtumas tarp fantazijų ir veiksmų.

Tačiau MK brigada, užpuolusi žmogų to nepaiso, terorizuoja, naudoja psichologinį smurtą, grasina, baugina ir t.t. Tai yra pagrindinės psichologinės operacijos priemonės, kuriomis siekiama įrėminti vidinį ir išorinį pasaulį į sau naudingas interpretacijas. Tokiu atveju rėminamas net darbas arba kūrybinė veikla, „įrodymus" bandant išlukšteni čia.

Operacija "Pasipriešinimas"

Sintaksėje sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamieji sakiniai yra sintaksiškai lygiaverčiai ir juos galima išskaidyti į atskirus, savarankiškus sakinius. Prijungiamieji sakiniai nėra savarankiški ir jie tik pagrindinio sakinio papildymas, pridedantis kokią nors šalutinę informaciją prie pagrindinės. Pagal tą patį principą galima kalbėti apie socialinės pusiausvyros tipus. Pusiausvyra gali būti pirmo tipo, pagal sujungiamųjų sakinių modelį ir antro tipo, kai prie pagrindinio sakinio prijungiamas šalutinis, kuris priklauso nuo pagrindinio.

Pirmu atveju vieną ir kitą socialinį sluoksnį, arba organizaciją, riboja galia - jos yra lygiavertės, todėl neleidžia išbalansuoti pusiausvyros. Tačiau tokia pusiausvyra labai reta ir ji niekada nėra ilgaamžė, nes kas nors susikuria pranašumo svertų, kuriuos panaudoja situacijos išbalansavimui. Tada kita, „šalutinė" grupė pradedama traktuoti tik savo naudos požiūriu. Ši grupė turi kažkaip papildyti pagrindinę, bet nuo jos visiškai priklausydama. Kitaip sakant, prijungiamojo principo ryšys yra didesnio ar mažesnio pavergimo situacija. Jos pagrindinė savybė ta, kad pašalinus papildomą informaciją, pagrindinė lieka, o pašalinus pagrindinę, prijungiamasis „sakinys" netenka savo statuso ir pagrindiniu gali tapti, taip kaip ir sintaksėje, tik pertvarkydamas savo struktūrą.

Kokie yra pagrindiniai svertai suprasti nesudėtinga. Tai organizacija, psichologija ir technika. Natūralūs socialiniai vienetai yra individas, dar galima pridurti natūrali šeima, t. p. ir išplėsta. Toliau savo asmeninį svertą galima didinti tik jungiantis į didesnę grupę, kuri vadinama organizacija, nes toks grupės tvarkymas, su pasiskirstymu vaidmenimis, efektyviausias. Bendruomenės grupė jeigu nesuorganizuota, tai ji daug palaidesnė ir minkštesnė už suorganizuotą. Aukščiausia bendruomenės forma visgi yra organizacija.

Tad natūralu remtis savo šeima, bet jeigu ambicijos paprastu gyvenimu neapsiriboja, kuriama organizacija. Organizacija turi vienintelę paskirtį - išplėsti galią, kad būtų įmanoma pagal savo pageidavimus šokdinti kitus.

Kiti svertai yra tik priedas prie šio pagrindinio sverto. Psichologijos svertas rodo tik kaip efektyviai sutvarkytas informacinis ir simbolinis organizacijos valdymas. Kuo tvirtesni simboliai ir didesnis prisirišimas prie jų, matuojamas fanatizmo laipsniu, tuo stipresnė organizacijos psichologija ir ji gali būti pranašesnė net tuo atveju, jeigu nusileidžia pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiu galima imti islamo organizacijas, kurias amerikiečiai lenkia tik technologiškai, bet jokiu būdu ne psichologiškai.

Paskutinis priedėlis prie organizacijos galios centro yra mechanizavimas, kuris iki begalybės padidina galią ir valdymo, arba poveikio konkuruojančiai organizacijai, efektyvumą.

Visi kas nori padidinti savo svertų, naudojamų išbalansuoti pusiausvyrą, galią, jungiasi į susitarusias grupes, stiprina save dvasiškai (o kitus psichologiškai silpnina) ir ginkluojasi technologiškai. Tai toks pats efektyvumo skirtumas, kaip keliauti pėsčiomis ir važiuoti kur nors automobiliu.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė organizacija, kuri valdo individų ir šeimų gyvenimą vadinama „valstybės" organizacija. Ji yra atsakinga už viską, kas vyksta jos kontroliuojamoje teritorijoje. Yra tokia sistema, kad net „privatus sektorius" iš tikro yra tik priedėlis prie „valstybinio sektoriaus". Vien dėl to, kad jo per įstatymus ir mokesčius yra totaliai kontroliuojamas. Reikia neužmiršti ir to, kad į privatų sektorių žmonės ateina gavę išsilavinimą valstybės organizacijos institucijoje. Tad visi yra vieši arba slapti šios sistemos agentai (organizaciniai) arba įtakos agentai, nes skleidžia organizacijos įkaltą propagandą.

Šioje organizacijoje - tiek jos paviršiuje, tiek gelmėje - vyksta įvairūs giluminiai procesai, kur žmogus susiduria su žmogumi, interesas su interesu, ambicija su ambicija ir to išdavos yra įvairūs įvykiai, kuriuos galima suprasti tik žinant „deep state", „deep society" mechanizmus, įtakos grupuotes, politines jėgas ir jų užvaldytas struktūras.

Jeigu kas nors tampa persekiojimo arba susidorojimo auka, tai priežasčių reikia ieškoti šiame užkulisiniame pasaulyje. Gali tapti kokio nors organizacijos padalinio persekiojimo auka, gali tapti privataus sektoriaus konkurento auka ir taip toliau. Per šią sistemą susidorojimas vykdomas naudojant specialias priemones, kurios atitinka prieš tai išvardintus svertus. Esi silpninamas organizaciškai: per apribojimą, izoliaciją, karjeros žlugdymą. Esi silpninamas psichologiškai ir fiziškai, kad net pačiam pradėtų atrodyti, kad priešinimasis beprasmiškas arba „neteisėtas". Ir aišku panaudojamos technologijos, kurias įprasta organizacijose vadinti nemirtinais ginklais (non-lethal-weapons).

Su nemirtinais ginklais smogiama fiziškai, per sveikatos ardymą. Ir psichologiškai, per proto užgrobimą, galimybių apribojimą, nepatrauklių savybių formavimą ir t.t. Daroma, kad tavęs niekas nesuprastų ir su niekuo nebūtų įmanoma susišnekėti. Jeigu tokį susidorojimą organizuoja valstybės organizacija, tai tam parengiamos visos tavo vietoje esančio institucijos, kad jos visos pradėtų vykdyti operaciją „Siena". Šios operacijos esmė ta, kad jeigu kreipiesi į kokią nors instituciją, kuri priklauso tave persekiojančiai organizacijai, tai jie apsimeta, kad nieko nesupranta, nes yra gerai apmokyti aktoriai ir siunčia į susidorojimo mėsmalę. Dažniausiai tai psichiatrinė įstaiga, kurios paskirtis dar labiau diskredituoti žmogų ir pasipriešinimą nuslopinti chemiškai. Be to, po ligos ir šalutinių poveikių priedanga, galima kankinti žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai.

Organizacijos kovoja tarpusavyje viešomis ir slaptomis kariuomenėmis, jeigu jos nepriklausomos, o savo viduje „valymai" vyksta naudojant agentūras ir teisėsaugą. Tad jeigu esi vienas, esi individas, nepriklausantis organizacijai ir neturintis užnugario, tai turi būti pasiruošęs kovoti su gaujiniu pjudymu (gang stalking), kuriuo daugiausiai užsiima įvairūs agentūrų aktoriai, kurie apmokyti silpninti psichologiškai, panaudojant iš surinktos informacijos silpnas vietas. Turi suvokti, kad susidursi su ne vienu žmogumi, bet organizuotu veikimu, susitarus beveik per visas valstybėje esančias įstaigas. Ir tai bus psichologinis žeminimas, streso kėlimas, eliminavimas per ligas ir vaistus, kurio tikslas - palaužti dvasiškai.

Bet pagrindinis, pats naujausias metodas yra psichotroninė techniką, kuri psichologiškai smukdo ne per komunikaciją ar gyvenimo sąlygas, bet technologiškai valdant smegenis. Šios sistemos pagrindiniai komponentai yra palydovinė sekimo sistema kaip GPS, antžeminis kontrolės centras, kur surenkama visa informacija, kompiuteriai, duomenų bazės ir dirbtinis intelelektas.

Pats poveikio mechanizmas skaidomas į tokius komponentus:

a) EEG klonavimas,

b) EEG maišymas,

c) kompiuterinė ir programinė įranga, dirbtinis intelektas,

d) žemės palydovai,

e) operatoriai.

EEG klonavimas yra ne kas kita, kaip minčių skaitymas. EEG yra elektroencefalograma, kuri fiksuoja smegenų elektrinį aktyvumą, kuris gali būti atvaizduojamas kreive ant grafiko arba ši kreivė gali būti apdorota su programine įranga. „Youtube" galima rasti smegenų aktyvumo modelių, kur matosi, kad sąmonės turinys susijęs su elektrinio aktyvumo pliūpsniais, kurie atitinkamai sukuria fotonų pliūpsnius. Kitaip sakant, smegenys veikia kaip antena, analogiška televizijos arba radijo ryšio antenoms. Į virpesių formą galima įdėti informaciją (moduliuoti) ir perdavus dideliu atstumu iššifruoti į vaizdus ir garsus. Tai daro televizorius ir radijo imtuvas.

Minčių fotonų pliūpsniai, tokie pat siųstuvo signalai, kuriuos galima surinkti ir su mikroschemomis bei programine įranga apdorojus, paversti ekrane minčių vaizdais. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet yra analogiškų viešų technologijų, tokių kaip MRI skeneriai, kuriuose magnetiniai laukai rezonuoja su elektronais, kurie įeina į anatominę smegenų struktūrą, ir pagal šį rezonansą galima su programine įrangą sukurti smegenų anatomijos trimačius modelius nuotraukų ir filmų pavidalu. Minčių ir vaizdinių skaitymas vyksta analogiškai MRI skenavimui, tik reikia analizuoti ne anatominių dalių magnetinius rezonansus, bet minčių energetinių struktūrų rezonansus, kurie sutampa su prieš tai minėtais fotonų pliūpsniais, sukeliamais smegenų elektrinio aktyvumo.

Aišku, galvos nėra pastoviai įdėtos į MRI aparatą, bet naudojama analogiška išskirstyta sistema, kai MRI signalus surenka žemės palydovo siunčiamas spindulys ir surinkta informacija siunčiama į ant žemės esantį MRI kompiuterį, kur turima techninė įranga ir minčių 3D modelius rekonstruojanti programa. Šitaip klonuojamos EEG visiems žmonėms, ir jų mintys siunčiamos į subendrintą sekimo (surveillance) sistemą. Ten yra bendras ekranas, kuriame rekonstruoto paveiksliuko pavidalu rodomas vidinio pasaulio vaizdas surinktas iš visų 7 milijardų planetos žmonių. Ši sistema vadinama „Akis". Dirbtinis intelektas ir programinė įranga analizuoja surinktą informaciją, nustatinėja ryšius, kaupia apie kiekvieną žmogų duomenis, kad juos ištraukus paskui sistemos pagalba jam būtų galima rodyti visokius „ženklus", kurių, žmogus įsivaizduoja, neturėtų niekas išskyrus jį suprasti.

EEG maišymas yra analogiška sistema, tik ji naudojama ne minčių skaitymui, bet smegenų valdymui. Maišyti EEG galima su dirbtinio intelekto programa arba su operatorių EEG, kurie kuria savo sąmonėje vaizdinius, juos klonuoja į kompiuterį, o tada kompiuteris per palydovinius MAZER'ius siunčia į konkretaus žmogaus, ar žmonių bendruomenės smegenis. Tai valstybės organizacijos sistema, bet ją galima ir išsinuomoti ir naudoti privatiems tikslams. Tačiau tai įperkama, tik labai turtingiems žmonėms arba įstaigoms, kurios turi kokių nors privačių interesų, kurie neprieštarauja visos organizacijos interesams. Praktiškai veikia du pagrindiniai tokios matricos operatoriai JAV ir Rusija. ES savo atskiros savarankiškos sistemos neturi, ji yra amerikiečių sistemos padalinys. Lietuva matricos prasme yra JAV nuosavybė.

Kad žmogus būtų šitaip pajungtas, net nebūtina į galvą dėti jokių implantų, visas poveikis vyksta distanciniu būdu. Per mikrobangų girdėjimo efektą pradeda girdėti telepatinius balsus, implantuojamos mintys, vaizdiniai, jausmai, troškimai, norai, valia. Taip pat perimamas kūno valdymas, su kuriuo gali padaryti nusikaltimą, avariją, nelaimingą atsitikimą ir t.t. Šitaip įvyksta dauguma neišaiškinamų nusikaltimų, dingimų, nuskendimų, iškritimų per langą ir pan. O tie žiaurūs nusikaltėliai, kurie išaiškinami, dažniausiai nesupranta, kad nusikaltimo darymo metu, buvo valdomi valstybės operatorių.

Kiti žmonės, kurių tiesiogiai nesunaikina, naikinami lėtai, vykdant operacijas „Šizofrenija" ir „Siena".

Tokių nukentėjusių žmonių su sulaužytais likimais - labai daug visame pasaulyje. Bet jie buriasi į organizacijas ir bando gintis. Organizaciškai jie stiprūs, bet jų galimybes riboja finansinė padėtis, nors psichologiškai ir dvasiškai yra labai užsigrūdinę, nes smurtą kenčia dešimtmečius. Gal kiek silpnesnė padėtis yra technologiškai, nes nesugeba suorganizuoti resursų, kad savarankiškai sukonstruotų efektyvias gynybos priemones. Tam reikia daugiau intelektualinių resursų ir atsispirti nugrybavimui į lankas, nes pirmos kartos psichotronika pagrįsta standartiniu mokslu ir čia išradinėti jokių ezoterikų nereikia.

Šios situacijos suvokimas skirstomas į tokius 5 lygius:

1 lygis - pagrindinių sąvokų supratimas (proto valdymas, psichotronika, gaujinis pjudymas, psichotronikos paveikti žmonės, nauja pasaulio tvarka, elito revoliucija, laisvė);

2 lygis - įrodymai, patentai, kaltininkai, žmogaus teisių organizacijos, pagrindiniai poveikio simptomai;

3 lygis - žmogaus sandara, psichotroninės technikos sandara, poveikio mechanizmai, klasifikacija, agento demaskavimo metodika;

4 lygis - gynybos priemonių išmanymas, psichologinės ir techninės sistemos, organizavimasis, informacinė veikla, viešinimas, žinojimo lygio kėlimas;

5 lygis - visumos supratimas: kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus, kokia joje organizacijų vieta; antros kartos psichotronikos išmanymas, mentalizmo ir telepatijos meistriškas valdymas, gebėjimas perprogramuoti žmogaus mentalinius apvalkalus.

Jau rašiau, kad norint priversti žmones ką nors daryti, naudojami svertai. Aprašytais trimis svertais išbalansuojama pusiausvyra situacija ir žmogus arba jų grupė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, kai jiems diktuoja sąlyga kokia nors susiorganizavusi gauja. Tačiau aprašytos svertų sistemos suprasti neužtenka, piešiant bendrą situacijos paveikslą, dar reikia suprasti apie tai, kokie yra sąveikos tipai.

Yra tokios sąveikos žmonių pasaulyje:

- materiali sąveika - tokia kurioje materija veikia materiją, per fizinę jėgą;

- mišri sąveika - tokia kurioje materija paverčiama informacija arba sujungiama su informaciniu šablonu;

- informacinė sąveika - tokia kurioje informacija veikia informaciją tarpininkaujant tarpusavyje komunikuojančioms sąmonėms.

Materiali sąveika yra fundamentali, o jos efektyvumas didinamas technologijomis, mechanizuojant. Šios sąveikos atveju, organizacija susidoroja fiziškai arba psichologiškai, naudojant technologijas. Mišri sąveika yra sandaros išmanymu pagrįstas poveikio planavimas, kuris leidžia sutrikdyti gyvybiškai svarbias funkcijas. Tam informaciją mokslas surenka ir sukuria jos panaudojimo technologijas. Informacinė sąveika yra protas į protą, kai bandoma suvystyti racionaliai arba emociškai. Čia tradiciškai kertama per individualią psichologiją, konkuruojančios organizacijos reputaciją, rodant kaip gerai perpratai visus psichologinius ir mentalinius mechanizmus, kaip permatai kiaurai ir įsivaizduoji, kad su tavimi to paties padaryti neįmanoma.

Kadangi psichotronikos paveikti žmonės orientuojasi į gynybą, tai pirma sąveikos rūšis atkrinta, bet antra ir trečia - labai svarbios, nes reikia kuo geriau pažinti savo priešą, sutvarkyti visą su bendra gynyba susijusią informaciją.


P.S. Pasiskaitinėjimui rinkinys .epub formatu

D. Mockus.Psytechnologijos.2016.epub (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/psytechnologijos_darius_mockus.epub)

Juodasis transhumanizmas

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/devil-06.jpg)

Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?" arba „kodėl aš?". Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?". Tačiau taip reaguojama tada, kai iš viso žinoma, kad vyksta užpuolimas; nes žmogus net gali nesuprasti, kas dedasi, ir kad su kokiais nors keistais gyvenimo įvykiais susiję kiti žmonės, kad tai nėra sutapimas, atsitiktinumas ir pan. Tai gali būti nelaimingas atsitikimas arba nusikaltimas, kai rankos ir kojos kažką daro, bet tai nėra pats žmogus, nėra jo valios. Jeigu „transhumanistai" niekaip nepasirodo, tai neįmanoma pasakyti, kad čia veikia jie, nebent būtų susekti didesnės, jau konkrečiai prieš juos nukreiptos operacijos. Galima rasti prietaisus, ar bent jau signalų užuominas. Dažniausiai taip neatsitinka, nes tokie svertai yra rankose žmonių, kurie ir vykdo psichotroninius nusikaltimus.

Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų" įrankiai - ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

Gal kiek banalesnė yra kita priežastis ir atsakymas į klausimą „kodėl?" ir „kas?". Tai yra darbas, susijęs su įtaka, turtais arba valdžia. Pavyzdžiui, kovojant prieš konkurentus, šalinant, susidorojant. Jeigu tai „žemesnė kasta", baudžiant už „nepaklusnumą". Vadinasi šitaip mąstant, galima išsiaiškinti psichotroninio užpuolimo priežastis. Jeigu neišeina suvesti galų ir suprasti kodėl, nes „nėra jokios priežasties", tai dažniausiai aristokratų sektos pramoga arba bausmė už tai, kad esi ir mąstai. Jeigu gyvenime esi kam nors perbėgęs kelią dėl savo darbo, valdžios ar verslo, tai konkurentai gali būti pasamdę susidorojimo „ekspertus", kurie niekaip neišaiškinami, nes jau vien psichotroninis žodynas stigmatizuotas - negalima kalbėti tokiais žodžiais, nes tada tave „uždarys" kaip nepakaltinamą.

Galima visai realistiškai pasakyti, kad spec. tarnybų įvykdytas valstybės organizacijos užvaldymas, gaunant finansavimą ir naujausias technologijas „iš užsienio". Užvaldyti reikia ir visus bendrai, tai yra sukurti bendrą transhumanistinę valdymo kultūrą, pritaikant smegenų plovimo ar propagandos priemones, formuojant sau palankų diskursą. Taip pat reikia svertų leidžiančių kontroliuoti kiekvieną žmogų atskirai. Tai daroma susidorojimo baime, ir nuolat parodant pavyzdžių „kaip būna", jeigu nepaklūsti. Tas pranašumas, aišku, yra psichotroninė telepatija, kuri leidžia kontroliuoti kiekvieno žmogaus sąmonę ir nepadeda net gynybinės technologijos. Tarp grupuočių valstybėje vyksta psichotroniniai „karai". Toks yra naujasis transhumanistinis pasaulis, ta šitaip laukta „pažanga".

Visai nesunku juodąjį transhumanizmą vadinti kriminaliniu transhumanizmu, o tuos žmones, kurie psichotroninėmis priemonėmis naudojasi - valdžia, aristokratija, oligarchatas - vadinti nusikaltėliais, nes tai, ką jie daro yra nusikaltimas, net jeigu ir labai sunkiai įrodomas. Naudojant jų žargoną, jie žmones ištrauko, ištampo ir sudoroja. Ir tai ne vien pavieniai asmenys, lyderių vaidmenyje, bet žmogus arba grupė, apsupta zombių agentūros, kuri aplinkoje vaidina socialinį spektaklį bandydama sudoroti žmogų aktoriniais sugebėjimais, t. y., patalpindama jį/juos į spektaklį arba suvaidintą tikrovę. Pasiekę rezultatą jie dingsta ir niekaip neįrodomi, o žmogus, su visomis savo problemomis - lieka.

Matome, kad perpuvusi visa visuomenė, kuri sudaryta, iš zombių, darbinių jaučių, agentūros, hierarchinės valdžios sistemų, kuriems įstatymas - „negalioja". Problemų būna tik tada, kai žmogus gauna įrodymų. Kol „neįrodoma", agentūra įstatymus pažeidinėja kiek tik nori ir dar tyčiojasi. Tyčiojasi betampydami „teoriją", vaizduodami, kad čia jų pergalė. Rezultatą svarbu ne pasiekti, bet suvaidinti, todėl dažnai nevyksta net duomenų rinkimas, vyksta tik rinkimo vaidyba, nes duomenis pagamina moduliuojamos smegenys.

Galima pasakyti ir dar griežčiau: toks požiūris yra bendra valstybės organizacijos politika kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalvojimas „o kodėl aš?" - labai naivus. O kodėl tu turi pasą, gal esi koks nors išskirtinis? Kad būtum valdomas - išskirtiniu būti nereikia, priešingai, turi kaip tik būti neišskirtinis. Tad logika - priešinga. Tu todėl, kad esi neišskirtinis ir, vadinasi, niekam neįdomus. Valdžia paprasčiausiai „dirba"; ir šis darbas jau buvo apibūdintas - tai nusikalstamo transhumanizmo įvedinėjimas, arba psichotroninės eros artinimas. Tai bus tokia nauja planetos tvarka, kuri turės galimybes su kompiuteriu piešti tavo sąmonę.

Bet tai yra kelio pabaiga; tuo tarpu nemažai žmonių laisvoje visuomenėje stovi šio kelio pradžioje ir vis kelia savo naivius klausimus.

Informacinės technologijos pamažu užvaldo visą visuomenę ir primeta šiai visuomenei savo žodyną, kuris po to taikomas ir aiškinant žmogaus būklę šiame pasaulyje. Žiniatinklio kertiniai mazgai yra tinklalapių serveris, kur sukaupta visa žmonių informacija; ir asmeninis kompiuteris, duomenų tvarkymui turintis naršyklės programą. Tas turinys yra kabeliu arba oru atskrendantis skaitmeninio kodo srautas, kuris naršyklės programos paimamas ir pagal instrukcijas suformuojami vaizdai ekrane. Visas kodas yra tarp ženklų <html> <body>lorum ipsum…</body></html>. Yra kintamas turinys ir yra statiška struktūra. Tai rašau todėl, kad gyvybės biologija - ekraniška, todėl biologiniam ekranui galima pritaikyti tuos pačius principus kaip naršyklei. Ateina srautas, kuris psichotroninės programos suformuojamas žmogaus ekrane ir rodo ten ne tikrovę, bet žmogaus arba DI parašytą programą.

Tikroviškumas tikrinamas labai paviršutiniškai, lyginant su tuo, kas sukelia sąmonėje tvirtumo, patikimumo įspūdį. Tačiau niekaip neįmanoma patikrinti, ar šis įspūdis taip pat nėra iliuzija. Jeigu užgrobtas visas plotas, žmogus nežino kur yra. Šitaip, okultinėse praktikose, manipuliuojama sąmone, naudojant įrėminimo metodiką, kai žmogui pasimaišo protas ir jis pradeda elgtis neadekvačiai. To nusikaltėliai ir siekia - savo pramogai išvesti žmogų iš proto ir pamatyti jo vidaus „paslaptį", ištraukyti išprotėjimo informaciją, sunaikinti žmogaus ne išorinį apvalkalą, bet sąmonę. Kai tai praeini, ir esi jeigu ne kelio pabaigoje, tai bent viduryje, tai naivių klausimų nelieka, sąmonė žino visus pagrindinius taikinius.

To neturėtų būti, bet valstybės organizaciją valdžia svaigina, o valdžios darbelius galima perpiešti taip kaip nori, pasamdžius kokį nors „talentą", kuris turi tikrovės žudymo gabumų, jeigu tai daro sudėtingai, rafinuotai su polėkiu. (- Kokie jie sau gražūs…net ašara ištrykšta…) Tokio mąstymo pasekmė ta, kad turinio jokio nelieka, galvojama tik kaip sužadinti įspūdį… O tiesa veikia ne todėl, kad ji įspūdinga, bet todėl, kad taip yra.

Naivaus klausimo „kodėl?"… nelieka, kai gerai pagalvoji. Toks yra pasaulis, kai pasižiūri tarp spektaklio eilučių.

Iš karto pasakau: nežinau, kur gauti gynybos priemonių, galiu tik patarti, kaip elgtis su sąmonę pasiekiančia informacija, ypač kai operacija būna užmaskuota. Informaciją reikia teisingai interpretuoti ir panaudoti savo naudai. Pirmas požymis, kad kažkas ne taip yra negebėjimas valdyti savo kognityvinių arba kūno funkcijų. Dėl to žmogus skyla į dvi dalis, viena yra jis pats, o kita - svetima. Psichotroninė operacija pirmiausiai tokios būsenos ir siekia - priversti smegenis kovoti su savimi, vidinėje sąmonės dalyje. Svetimoji dalis, valdoma operatorių, provokuoja, o kita dalis, ta kuri yra pats žmogus - kovoja ir priešinasi.

Imituojant nusikaltimą, valstybės pasamdyti operatoriai valdo kūną, tačiau tas valdymas žmogui fenomenologiškai niekaip nesusekamas, yra tik beformis jausmas arba būsena. Tad reikia sekti technologiškai - ieškoti intervencijos požymių, gaudyti technologinius signalus. Tačiau su signalais bėda ta, kad jie veikia tol, kol daromas nusikaltimas. Kai operacija baigiama signalas išjungiamas ir jokių įrodymų nelieka. Žmogus būna tik su svetimos jėgos intervencijos jausmo arba būsenos atmintimi; o technologinė intervencija tokia subtili, kad ją sunku ne tik užfiksuoti, bet ir įrodymais susieti su kriminalinio transhumanizmo mafija.

Būtent dėl šios priežasties jie „nieko nebijo"…

Bet jeigu žmogui lieka tik jausmas, kaip galima žinoti, kad tai tyčinė išorinė intervencija. Pirmiausiai todėl, kad tai ne vieno žmogaus problema, ir atvejų yra įvairių: su vienais šneka, su kitais ne; vieniems rodo paslaptis, kitiems nerodo; vieniems išduoda savo kėslus, o kitiems ne; vienų kančios trumpos, o kitų trunka dešimtmečius ir t.t. Šitaip sukaupiama didelė duomenų bazė, leidžianti daryti apibendrinimus ir išvadas. Remiantis šia informacija, galima užtikrintai pasakyti, kad daugelis rezonansinių nusikaltimų labai įtartini, nes panašu, kad juose pakišti niekuo dėti žmonės, valdant elgesį su psichotronine technika. Teisėsaugos struktūros, veblena, lemena, bet realiai jos vaidmuo pridengti nusikalstamo transhumanizmo sektas. Jie tai daro arba todėl, kad patys joms priklauso, arba yra prispausti, jau minėtomis priemonėmis, ir pasipriešinti nesugeba.

Kadangi žinome, kad su sektomis susiję žmonės būna psichiškai nesveiki, tai tokia perspektyva nieko gero nežada… Dar blogiau, kai nesveika psichika susiejama su turtais ir perima technologines galimybes, užvaldo organizacijos struktūras ir ieško visuomenėje terpių, kuriose galėtų realizuoti savo psichopatinį mąstymą.

…Žmogus dirba savo darbą, nesidomi jokia ezoterika, sektomis, scientizmu, ir staiga pradeda viena dieną bendrauti su demonais… Paaiškinimas paimamas iš standartinio repertuaro: tai - smegenų sutrikimas, nes viduje šnekėti negali niekas; reikėtų pasirūpinti smegenų sveikata ir vaistukais. Pasigydo vaistukais, bet nepadeda; ir tik tada sąmonėje pradeda brėkšti teisingas supratimas, kad klausimą spręsti reikia ne mediciniškai. Pirmas žingsnis būna kreipimasis į teisėsaugą, tačiau pamato, kad niekas nekreipia dėmesio, ignoruoja, išjuokia… Paaiškėja, kad jie irgi pakabinti, veikia išvien su nusikaltėliais… Žmogus lieka vienas, nes visi nuo jo nusisuka, lieka tik tokie patys kaip jis, jo likimo draugai. Kaip tik tada ir prasideda tikra kova.

Klausiama: Kas yra sąmonė?, Kaip ją įmanoma valdyti?, Koks mokslas pajėgus išspręsti šią problemą?, Ar vieša fizika yra tikras fizikos vaizdas?, Visuomenės valdymas, toks kaip vaizduojamas, ar tikri metodai taikomi slapta?.. Iškyla labai daug klausimų; čia pateikti tik keli iš jų. Pradedama domėtis ne tik savimi, bet ir kitais, svarstant, o kas jeigu visi užgrobti, jeigu neužgrobti - ką daryti, kad žmogus būtų išgelbėtas; jeigu dar tik pradžia - ką daryti, kad nusikaltėlių transhumanizmas nelaimėtų? Ateina ištisa lavina informacijos, kurios vandenyne gali pasimesti, tad reikia pagalvoti apie priemones, kuriomis galima būtų ją sutvarkyti. Reikia turėti galvoje, kad žiniatinklyje veikia visi, net ir nusikalstamo transhumanizmo propagandistai, kurių tikslas painioti, dezinformuoti, meluoti, šmeižti ir t.t. Todėl ir aiškinau, kaip tarp žiniatinklio ir PC veikia ryšys: yra serveris, tavo PC ir kabeliai arba oras, per kuriuos keliauja skaitmeninis kodas. Kai šis pasiekia naršyklę, programa jį sutvarko kaip tinklalapį.

Mano mintis tokia: Tas šaltinis, iš kurio ateina informacija ir vadinamas serveriu - nėra jokia tikrovė, todėl be įrodymų pasitikėti skaitmeniniu kodu lekiančiu kabeliais - negalima. Reikia kitų priemonių. Šią informaciją tvarko serverių administratoriai, o informaciją talpina žmonės - pavieniai asmenys arba organizacijos. Jie bando ekranu pakeisti gyvenimą sau naudinga kryptimi, tad į žiniatinklį deda tokią informaciją, kokios jiems reikia.

Ekranų ir vaizdų pasaulyje reikia ieškoti atramos, ir daug labiau reikia, nei to reikėjo Dekartui, ar Budai… Vienintelė atrama yra pats žmogus, jo vidinis jausmas, jo EGO. Tai ne pasaulis, ne kiti žmonės, bet Tu pats. Visa informacija sąmonėje dažnai jau būna, tačiau ji veikia kaip intuicija, o tai reiškia, kad ji pakankamai nuodugniai neapmąstyta. Nuo tokių dalykų ir reikėtų pradėti - išskleisti šį sąmonės turinį, kuris joje visą gyvenimą buvo užrakintas septyniais užraktais…

„Kodėl aš?" reiškia tik kad susikirto keliai ir laukia nuožmi dvikova. Vienoje pusėje TU, o kitoje kriminalinis transhumanizmas…

Citata iš: klajunas  rugsėjo 18, 2017, 16:16:22Juodasis transhumanizmas


Susidūrus su psichotroniniu persekiojimu, pirmas klausimas dažniausiai būna „kodėl?" arba „kodėl aš?". Kitas klausimas būna „kas už viso to stovi?".
Kokiuose kontekstuose ši begalinė valdžia gali būti naudojama suvokti nesunku. Tai yra darbo įrankiai, ypač tada, kai darbas nelabai švarus; arba „pramogų" įrankiai - ir šiuo atveju tai dažnai būna susiję su okultinėmis praktikomis. Eilinį žmogų pastarasis paaiškinimas gali stebinti, tačiau žiniatinklis išplėtė bendravimo galimybes tiek, kad jame galima rasti bet kokios, tikros arba netikros, informacijos. Matome, kad turčiai labai mėgsta savo gyvenimo nuobodulį paįvairinti tikėjimais, dvasiniais judėjimais, ezoterika, okultizmu, įvairiomis sektomis. Ir šie žaidimai nėra tokie vaikiški, kaip gali atrodyti, nes tam naudojamos įvairios technologinės smegenų krušimo priemonės, jeigu tik turi pakankamai lėšų nusipirkti. Taip, su psichotronine technika galima apsimesti velniais, dievais, vykdyti apsėdimus, ar kaip nors kitaip tiesiogiai komunikuoti su sąmone.

kas tai per įrankiai, jie fiziniai- mašinos ar dvasiniai?
netikiu, kad yra galingi rimti fiziniai antgamtinio poveikio aparatai..na o kad  ekspertai, kurie turi dvasinius talentus, galias, gebėjimus tai tikiu.

Jeigu tiesiogiai su tuo nesusiduri, tai neverta dėl to per daug sukti galvos. Užtenka to, kad tave perspėja. Jeigu kada tektų susidurti, žinosi kur ieškoti informacijos, nes yra žmonių, kurie jos turi daug surinkę.

Galima duoti šimtą procentų, kad tai technologijos. Tačiau tai nereiškia, kad nėra ir natūralių gebėjimų. Dauguma jų nežino tik todėl, kad visuomenei slopinama sąmonė, todėl tikrus žmogaus gebėjimus sunku įvertinti.

Daug kas tiki, kad pasaulyje vyksta didelis istorinio ir visos civilizacijos masto sąmokslas, kurio šaknų ieško ne šiame pasaulyje.

Nereikia tikėti ar netikėti. Užtenka turėti omenyje. Mano tikslas nėra kad kiekvieną dieną apie tai suktum galvą.

nebent tos technologijos ne iš šio pasaulio...nes vėžio , rimtų ligų su dabartinėm technologijom neišgydo, o ką jau ten kažką super truper rimto..

Didžiausia valstybės paslaptis

Šiuolaikinis pasaulis gali atrodyti chaotiškas, nenuspėjamas, žiaurus tiek politine, tiek ekonomine, tiek socialine prasme. Taip pat gali atrodyti, kad viso to paaiškinti neįmanoma, nes situacijas ir procesus valdo nežinomi, anonimiški, sunkiai identifikuojami faktoriai. Tačiau daug kas paaiškėja, kai supranti, koks yra slaptas jo komponentas. Pirmas yra „neuronuose paslėpta vergovė", apie kurią jau rašiau ankstesniame įraše ir, aišku, tie žmonės, kurių rankose atsidūrusi psichotroninė technika. Šie žmonės, valdydami visuomenę, nuobodžiauti nelinkę, nes užsiėmę tarpusavio santykių aiškinimusi, konkurencija ir, be abejo, pramogomis. Ir natūralu, kad pramogų objektais tampa labiausiai pažeidžiami - tie žmonės, kurie neturi galimybių apsiginti. Didžiausia pramoga „aristokratams" yra nusikaltimai, bet padaryti ne tiesiogiai, o per valdomus žmones - juos galima vadinti „zombiais", „biorobotais" ar dar kaip nors - pavadinimas nesvarbus, svarbu tik tai, ką „aristokratai" daro.

Psichotronikos mokslo pradininku galima vadinti italų mokslininką Galvani, kuris 1780 m. atrado, kad kiekvienas gyvas padaras, taip pat ir žmogus, valdomas biologinės kilmės elektriniais impulsais. Konkrečiai varlės kojas jis jungė prie elektrodų ir parodė, kad raumenys valdomi iš smegenų siunčiama elektros srove. Nuo jo ir prasidėjo suvokimas, kad šias elektrines sroves užvaldžius, galima užgrobti gyvą organizmą. Šie tyrimai tęsėsi ir 19 - 20 amžiuje, kuriais buvo išaiškintas visas elektro-fiziologijos mechanizmas tiek smegenyse, tiek periferinėje nervų ir raumenų sistemoje. 20 amžiuje J. Delgado elektrodus ir implantus gyvūnams dėjo tiesiai į smegenis ir tyrinėjo užvaldymo galimybes. Pavyzdžiui, koridoje galėjo mygtuko paspaudimu sustabdyti puolantį bulių, kuriam į smegenis buvo implantuotas elektrodas. Didžiausią pagreitį, natūralu, gyvūnų ir žmonių kiborgizacija įgavo 20 a. antroje pusėje ir 21 a. pradžioje. Ir dabar jau turimos technologijos, kurios leidžia žmogų padaryti kompiuterio valdomu kiborgu. Šios technologijos yra pagrindinė valstybių valdymo priemonė, kuri leidžia vergais paversti „apačias", susidoroti su kitaminčiais ir konkurentais, fabrikuoti nekaltiems žmonėms bylas ir net nebaudžiamai daryti nusikaltimus. Tai yra niekingiausias nusikaltimas, kai prokuratūra paverčia žmogų zombiu ir prisiūna savo pačių ar valstybės mafijos įvykdytus žiaurumus. Arba, pramogai su tokiu zombiu gali „pašėlioti" provincijoje ir vietoj savęs pakišti niekuo dėtus žmones.

Šis straipsnis nėra mokslinis ir moksliškai mechanizmų aiškinti neketinu, bet pats principas yra elementarus. Kad tam nereikia fantastinių technologijų, įrodė jau Galvani arba Delgado (ir, aišku, visa kompanija kitų bendrininkų). Jie atrado, kad šis kūno valdymas pagrįstas paprasta elektra (srove).

Smegenyse pastimuliavus atitinkamus centrus, kyla sudėtingos motorinės reakcijos, veikiančios per valdomą smegenų elektrinį aktyvumą, kurioms žmogus pasipriešinti negali. Aišku, tai reiškia, kad „zombis" neatsako už nusikaltėlių nusikaltimus ir nėra jokios jo kaltės. Tai aišku pagal paprastą teisinę logiką. Kiekvienas atsako tik už save, o technoneuronas yra iš išorės valdoma metastruktūra, kuri peržengia žmogaus valią. Norint valdyti žmogų reikalinga psichotroninė sistema, kuri gali moduliuoti elektrinį motorinės žievės aktyvumą. Pirminė motorinė žievė tiesiogiai žemėlapiais sujungta su kūno raumenimis ir stimuliuojant šiuos neuronus, kurie sudaro vidinį smegenų homunkulą, galima tampyti raumenis. Aišku, siekiama sudėtingų motorinių reakcijų, kai veikia ištisa grupė raumenų ir atlieka sudėtingą veiksmą. Tačiau ir tai įmanoma, nes priešmotorinėje žievėje žemėlapių pavidalu, išsaugotos sudėtingos motorinių reakcijų schemos. T.y., turima lipimo laiptais schema, bėgimo schema, sudėtingų akrobatinių triukų schemos ir t.t. Mąstymui iškėlus tikslą, išrinkus motorinę schemą žmogų galima priversti atlikti sudėtingą veiksmą, apeinant jo valią. Taip žmogus paverčiamas vergu, kurį gali naudoti darbui arba pramogoms. Tokia dalia gali ištikti tiek moteris, tiek vyrus, tiek vaikus, kurie išnaudojami mafijos įvairiais tikslais. Dažnai psichopatiniais, sadistiškais ir iškrypėliškais.

Motorinis žmogaus aktyvumas nelabai sudėtingas ir ypatingai sudėtingo valdymo nereikalauja. Yra dvi pagrindinės reakcijos - skaidulos susitraukimas ir išsitiesimas. Šitaip, valdant iš skaidulų sudaryto raumens motorines galimybes, galima atlikti judesius - nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių, kai koordinuotai veikia įvairios kūno raumenų grupės. Tačiau viskas atliekama šabloniškai ir dažniausiai nieko naujo smegenims išradinėti nereikia, nes viskas paruošta. Derinti galima tik susitraukimo amplitudę, jėgą, kampą ir t.t. O tada paprastus judesius, tokius kaip rankos arba kojos pakėlimas ir nuleidimas, susieti į sudėtingesnes sekas. Natūralioje situacijoje žmogus tai daro pats, tačiau pavertus žmogų valdomu kiborgu, motorinę žievę moduliuoja kompiuterio programos, kurias valdo valstybės institucijos. Tokius kompiuterius, pavyzdžiui, turi spec. tarnybos, policija ir prokuratūra, kuri juos naudoja bylų fabrikavimui.

Kas yra šie žmonės, kokį gyvenimą jie gyvena? Pirmiausiai implantai dedami visiems nuteistiems nusikaltėliams, kad būtų galima kontroliuoti visą jų gyvenimą ir kai reikia - panaudoti nusikaltimams. Toliau šitaip kontroliuojami psichiniai ligoniai, kurie irgi nėra visiškai laisvi žmonės, nors taip gali atrodyti, nes jų vergovė paslėpta neuronuose. Kita plati grupė yra darbininkų klasė, kuri nukenksminama tam, kad netrukdytų „aristokratams" gyventi su savo pastangomis konkuruoti, užimti pelningas ar įtakingas vietas, kurios įsivaizduoja priklauso jų „dinastijoms". Toliau gali būti spec. operacijų pareigūnai, kariai, kurių gyvybės vertė prilyginama nuliui, ir kad žmogus su tuo susitaikytu, jis turi būti paverstas valdomu robotu. Dar viena kategorija yra pramogų pasaulyje išnaudojamos moterys, kurios verčiamos aptarnauti iškrypėlius su neuronuose paslėpta vergove. Tai psichopatų kastai svarbu, nes jos žino paslaptis ir gali bandyti skųstis. Kad būtų saugūs, jie naudoja kiborgizaciją.

Kaip pavyzdį imkime du atvejus, kai žmogus valdomas tik užgrobiant motorinę žievę ir valią arba kai sunaikinamas visas laisvas kognityvinis procesas. Tai jau ne motorinė, bet kognityvinė psichotronika.
 
Šiame paveikslėlyje matome, kad psichotronikos pagrindinis taikinys yra elektrinė smegenų veikla, kuri koduoja informaciją ir siunčia morfizmus dviem kryptimis: į kognityvinių efektorių sistemą ir motorinių efektorių sistemą. Pirmi valdo protą ir mąstymą, o antri - kūną. Ir šis valdymas pagrįstas moduliavimo principu - kiekvienas veiksmas arba aktas turi savo elektrinį kodą ir imituojant jį su išoriniu stimuliavimu, galima tikslingai sukelti norimą reakciją. Imant kaip pavyzdį išsigimėlių psichotronikos triukus, galima smegenis užprogramuoti, kad žmogus, nesuprasdamas ką ir kodėl daro, su rankoje laikomu peiliu pradėtų badyti žmogų. Valdo judesį, kryptį, jėgą ir t.t. Po to praneša apie 50 ar 150 dūrių, tik nepraneša kas iš tikro įvyko, kad vadinamasis „nusikaltėlis" yra tik tikrų, smegenis užgrobusių nusikaltėlių zombis. Bet šiems nusikaltėliams stogą daro visa valstybė ir galų gale jie patys ir yra šie nusikaltėliai „aristokratai".

Dar niekingesnis būdas susidoroti su žmogumi yra nusikaltėliu padarant ne vykdant nusikaltimą, bet prisiūnant mafijos padarytus nusikaltimus atpirkimo ožiui. Toks žmogus taip pat būna zombis, bet poveikio kryptis būna į gnostinius efektorius: mąstymą, vaizduotę, šnekėjimą ir t.t. Šitaip prokuratūra pavaizduoja, kad išaiškina iš smegenų informaciją ir naudoja teisme kaip kaltės įrodymą. Taip pat svarbus būna ir jau aprašytas motorinis zombinimas, nes svarbu, kad auka negalėtų teisme gintis, blokuojant fizinius veiksmus, sustingdant žmogų arba „prisipažinimo" fabrikavimui, kada žmogus priverčiamas tai padaryti, moduliuojant su kompiuteriu šnekos Broca smegenų centrą. Tokios bylos - „šimtaprocentinės", nes žmogus, net su realiais implantais kaip įrodymais galvoje negali apsiginti, nes nusikaltėliams stogą daro visa valstybė, pradedant nuo vidurinės klasės agentūros.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/cbb.jpg)
 
Įeinantys signalai nupiešti raudonai. Jie smegenyse sukuria montažą, tam tikrą gnostinę formą, tokią kaip vaizdinys, mintis ir pan. Tada imtuvas šį montažą užfiksuoja ir ryšio kanalais perduoda į kompiuterį, kuris signalą apdoroja ir rodo „įrodymus". Čia svarbu nesupainioti, kas yra išorinė ir objektyvi realybė, o kas yra tik galvoje. Juk čia galimybių daug daugiau nei vien televizorius ir filmavimas. Įrašo taip paprastai išimti neišeina, o dažnai net ir nebando, bet vietoj to moduliuoja fantazijų ekrano elektrinį aktyvumą ir patys į smegenis įrašo informaciją, kurią paskui su „imtuvu" neva išima. Tad yra skirtumas, kai tik ieško ir kai patys moduliuoja, o paskui apsimesdami durneliais „suranda". Tai irgi tobulas valstybės nusikaltimas, apsisaugoti nuo kurio visuomenė kol kas dar būdų nesugalvojo. Tačiau šis momentas artėja ir prie to planetoje dirba didelė žmonių komanda. Psichotroniniai nusikaltimai turi būti uždrausti ir jie bus uždrausti. Tam reikia kelių dalykų: 1) turi būti paviešintos technologinės galimybės, 2) turi būti atiduotos įrodymų rinkimo technologijos, 3) ir svarbiausiai - gynybos priemonės. Šios priemonės yra brangios, nepaisant ko turi tapti prieinamos visiems. Pirmiausiai, svarbūs neretušuojantys nuotraukų skeneriai, kad būtų galima surasti bent primityvius implantus, toliau jautrūs detektoriai, kad galėtų nustatyti elektrinį ir elektromagnetinį aktyvumą skleidžiamą net nano-implantų.

Yra dar vienas būdas žmogų padaryti vergu, kuris nebūtinai turi būti koks nors „runkelis". Iš tikrųjų, juk runkeliai niekam nerūpi, nes iš jų pavieniui mažai pelno. Pelną duoda tik didelė masė. Daug labiau rūpi talentai ir genijai, kurie irgi daromi zombiais ir verčiami vergų sąlygomis dirbti mafijai. Tam yra gabumų valdymo psichotronika, kuri rankenėlės pasukimu įjungia ir išjungia sugebėjimus. Arba izoliuoja tam tikrus centrus smegenyse, kurie tiesiogiai sąveikauja su kompiuteriu, o suvokimo centras nemato proto turinio. Šita vergovė taip pat paslėpta neuronuose, ir gali atrodyti, kad mokslininkai gyvena laisvų žmonių gyvenimą. Tačiau taip nėra - jie irgi dirba mafijai ir nedaro jokių karjerų valdžioje, nes to neleidžia technoneuronai - užsuktų gabumus ir pastangos tuo užsibaigtų.

Tokia tvarka vienoda visose valstybėse, nors vienos jų yra dominuojančios, o kitos - paklūsta. Šią sistemą šiuo metu bandoma išjudinti, tačiau ne tam, kad sugriautų vergovinę santvarką, bet todėl, kad ruošiamasi karui dėl didžiausio kąsnio, kuris yra visas Žemės rutulys. Valdžios geriau galėtų pagalvoti kaip karo išvengti, nes po šio karo - nugalėtojų nebus. Visi būsime pralaimėtojai.

Kad būtų platesnis kontekstas to, apie ką aš rašau rekomenduoju pasiklausyti pranešimą, kuriame reklamuojamos smegenų kompiuterio sąsajos.

Senas oras

Kaip žmogus suvokia savo aplinką išaiškinta gana seniai. Svarbiausia pamoka, kurią iš to turėtume išmokti yra tai, kad visi sąmonės vaizdai yra vidinė realybė. Tas pasaulis, kuris atrodo yra anapus mūsų kūno, taip pat yra vidinis, nes kūnas tėra kūno vaizdas, įkomponuotas į pasaulio vaizdą. Dėl šios priežasties iš dalies žmogaus suvokimas yra iliuzija, arba matrica. Tai darosi akivaizdu ypač dabar, kai atsiranda galimybės šiuo atvaizdu manipuliuoti, sąmonėje rodant išplėstą arba virtualią realybę. Kol kas tai daroma darant projekciją į akies tinklainę, tada ateis eilė projekcijai į neuronus, kurie veikia kaip neuroreceptoriai, ir galiausiai bus galima vaizdus projektuoti į pačią sąmonę.

Tai yra galutinio rezultato valdymas, kuris perduoda informaciją tiesiai į suvokimą. Galima pažanga ir kitoje srityje, kai technologiškai konstruojama ne galutinė iliuzija, bet priimantys receptoriai. Šitaip įmanoma sukurti pilnai veikiančią, bet šimtu procentų technologinę suvokimo sistemą. Visų rūšių suvokimai iš esmės yra aido rinktuvų sistemos, todėl jas galima vadinti AR santrumpa. Jeigu pridedame siųstuvo galimybę, o iš vienos pusės rinktuvas iš kitos pusės automatiškai tampa siųstuvu, tai turime aido rinktuvus siųstuvus, ARS. Dirbtinės ARS sistemos yra ekstrasensorikos ir telepatijos pagrindas.

Natūrali apribota sąmonė sudaryta iš trijų bendrų sričių: priekinės dalies, galinės dalies ir centrinės dalies. Priekyje mes turime savo pasaulį, gale turime mintis, o centre yra kūnas, pagrindinis veiklos pasaulyje instrumentas. Ekstrasensorika reiškia, kad ši psichoforma gali būti modifikuota, pridedant į sąmonės plotus papildomų segmentų, kurie formuoja kitokias psichines formas. Tuos segmentus aš vadinu žiedais, kurie gali įsiterpti bet kurioje iš trijų vietų ir išplėsti tų vietų suvokimą, atidarant realybėje naujus sluoksnius, kuriuos vadinu hipostratomis.

Visai natūralu išskirti dvi galimas sąmonės vystymo kryptis: viena kryptis yra plėtimas ir naujų hipostratų atidarymas, kita kryptis siaurinimas ir hipostratų uždarymas. Uždarymas žmogų kvailina, atidarymas  daro protingesniu. Tie, kam reikia pokvailio, lengvai valdomo žmogaus - propaguoja uždarymo, slopinimo, uždengimo ideologija ir visą gyvenimą laiko žmogų suvaikėjimo būsenoje. Vadovaujamasi principu - kuo kvailesnis, tuo lengviau valdomas. Žmogus neturėtų susitaikyti su tuo, ką jam paruošia kiti ir turėtų pats dėti pastangas, kad išplėstų savo horizontus.

Sakydamas horizontas turiu galvoje ir tiesioginę, ir netiesioginę reikšmę. Laikau kad yra trys pagrindiniai horizontai, kurie iš eilės ir sunumeruoti, pradedant nuo pirmo, kuris yra regimasis paviršius. Antras horizontas yra materialūs nematomi laukai, kuriuos galima laikyti fizinėmis auromis, ir trečias horizontas yra minčių pasaulis, kurį atidarius įgyjama telepatinė ARS sistema. Žmogaus vidinės hipostratos atidarymas bus susijęs su daugeliu problemų. Tos problemos pirmiausiai bus blogiems žmonėms, nes nebus įmanoma su jokia niekšybe savo galvoje prisiartinti prie kito žmogaus. Todėl žmonės, kurie tokias niekšybes nešioja, vienas nuo kito vaikščios labai dideliais atstumais. Suartėjimas bus įmanomas tik niekšybes išmetus iš galvos. Sunku pasakyti ar tai sumažins problemų pasaulyje ar padaugins, nes tokiame pasaulyje atsiras labai daug atvirų priešų. Kaip tie priešai spręs savo klausimus, kokius įrankius galės panaudoti?

Nesunku suvokti, kad galimas scenarijus yra ir judėjimas link katastrofos, o galimas kitas - blogio pasaulyje sumažėjimas. Pereinant į naują pasaulį sunkiausias visada būna pereinamasis laikotarpis. Jo baigtis priklausys nuo to, kiek žmogus sugebės keistis tobulėjimo kryptimi. Jeigu kritinė masė bus pažangiųjų pusėje - blogis pasaulyje neįsišaknys ir tikrai neturėtų sunaikinti. Kita vertus, naujų pasaulių atidarymas reikalauja naujo proto. Žmogus auga, bręsta, tobulėja, darosi išmintingesnis, plečiasi sąmonės akiratis. Tai susiję taip pat ir su atsakomybe bei iššūkiais.

Matymas leidžia pažinti ir suprasti. Atsivėrus naujiems pasauliams, išsiplės žinojimas, nukris melo, iliuzijų ir paslapčių uždangos. Tie, kas naudojo visa tai kaip savo pragyvenimo šaltinį, jį praras ir turės ieškoti naujų. Keisis organizacijų struktūra, hierarchija. Taip pat su tuo bus susiję daug teisinių kolizijų - teisės būti užversta knyga ir prievolės parodyti, atverti. Tai reikš, kad be išorinės organizuotos jėgos apsaugos, nebus įmanoma nuslėpti jokio nusikaltimo ir išvengti bausmės, nusikaltimus daryti bus labai sunku.

Aprašomas sąmonės psichoformas išdėstau lentelėje, kuri turi eilučių kryptį ir stulpelių. Eilutėse rodomi ekstensyvumai, kurie žymi lokalinį pasaulį, vidutinių mastelių pasaulį ir globalinį. Stulpeliai - yra jau minėti trys horizontai, kurie nurodo hipostratų atvėrimą į materijos gylį. Pagal šią lentelė turėtume gauti devynis sąmonės rangus, nuo žemiausio iki aukščiausio. Žemiausias rangas būtų devintas, paviršiaus horizonto ir lokalinio ekstensyvumo. Lokalinį ekstensyvumą galima plėsti į materijos gylį, iki vidinių minčių pasaulių jau minėtomis technologinėmis ARS sistemomis. Tokios technologijos šiuo metu intensyviai kuriamos, o kai kuriose slaptose organizacijose netgi naudojamos.

Į šią situaciją galima žiūrėti iš individualios ir socialinės perspektyvos - ką tai duos individualiai ir bendram sistemos funkcionavimui. Pagerės atskirai kiekvieno žmogaus orientacija, padidės informacijos kiekis, bus lengviau priimti teisingus sprendimus. Tačiau tas pats patobulinimas bus prieinamas visiems ir tai nesuteiks atskirai niekam jokio pranašumo. Tuo naudosis visi taip, kaip dabar naudojasi internetu ir mobiliu telefonu. Iš karto matosi kokia su tuo susijusi problema - gali kilti noras tai paversti svertu, panaudoti kaip pranašumą prieš savo konkurentus. Dar blogiau, jeigu tai būtų panaudota vergovės įvedimui, kai surinkta informacija būtų siaurapročių naudojama kaip pretekstas susidorojimui jėgos priemonėmis. Šį technologinį šuolį privaloma labai atidžiai stebėti, kad jo nepavogtų iš žmonių jokia siaurapročių ar banditų grupuotė, veikiančių pagal beždžionės su granata logiką.

Niekas nežino arba slepia tai, ką atvers šie nauji pasauliai - kokios ezoterikos taps kasdienybe, ne šarlatanų verslu arba pajuokos objektu. Tai bus ir didelis iššūkis, nes padaugės sąmonėje informacijos srautas ir prie to srauto kiekvienas žmogus turės prisitaikyti. Kuo aukštesnis rangas, tuo daugiau problemų, tuo didesni iššūkiai ir didesni reikalavimai sąmonei. Matau tokį klystkelį, kad atidarymų ir atvėrimų sukeltas problemas bus bandoma spręsti centralizavimu, vienos valios įvedimu. Viena valia visai nebūtina norint išspręsti iš žmogaus prigimtinio blogio ir plėšrumo kylančias problemas. Neturės ateities ir provincialumas bei koncervavimas, apsigyvenimas senoviniame arkliašūdyje. Visi arkliašūdžiai keliaus iš šio pasaulio; turime padaryti, kad su savimi jie nusineštų kuo mažiau žmonių.

Tie, kas žmogų nori įstatyti į ribojančias sienas ar pasaulį uždengti apsauginėmis marškomis, gyvena praeities pasaulyje. Ateitis priklauso ne uždarymui bet atidarymui, ne paprastam regėjimui, bet hiperregėjimui. Su regėjimu ateina išmintis, su hiperregėjimu - hiperišmintis, kuri daug kartų lenkia seno pasaulio išmintį. Paviršininkų ideologija bus neregių, o ne matančių ideologija, nes tikras paviršius yra daug didesnėje gelmėje. Naujos akys duoda naują protą, naują išmintį, naujai išminčiai reikia naujo pasaulio. Tai kas sena - seniai prarado vertę. Kiek turėsime prarasti kartų, kol senas oras išsivėdins. Galima būtų pasistengti, kad tai įvyktų daug greičiau.

Pagal kokius metodus tu bandai perskaityti sąmonės dalykus? Gerai, daug kur iškeli hipotezes ir niekur nesi tvirtai apsisprendęs. Bet galbūt, jei neklystu - sąmonė mutuoja ir kai atrandi naujoves ir tuo metu samonė kartu ir kinta?

Neįsprendžiama taip paprastai ir kas tas naujoves pakiša, nes jos atrodo - kaip mėtomos ir galimos laisvai jas pamatyti ir prisigraibstyti sau. Seniau, visi sąmonės kanalai buvo taip užblokuojami, kaip net neateidavo nieko panašaus, bent idėjos ir sistemiškumas buvo labai ribinis, ko nepasakyčiau apie dabartinį.

Citata iš: cs  rugsėjo 21, 2017, 14:47:35Pagal kokius metodus tu bandai perskaityti sąmonės dalykus?

Nėra mano sąmonėje jokių specialių metodų. Gaunu tik tai, ką pati sąmonė duoda. Kaip duoda jau daug kartų rašiau ir kas norės, galės susirasti. Čia nesikartosiu.

Remiantis ta schema, kuria čia parodžiau, galiu tik padaryti užuominą: be įprastinių trijų sąmonės dalių - priekinės, centrinės ir galinės - galinė dalis turi specialią žiedinę informacijos struktūrą, kuri atsiradusi dėka integracijos. Šis gebėjimas kitur dar buvo pavadintas telepatilektu.

Nėra jokio prisirankiojimo ir primityvaus barstymo; darau tai, ką turiu daryti.

Neapsimesk, kad nesupranti, kas yra pakiša ir kad tokio informacijos pertekliaus amžinai nebuvo. Dabar tau suduotas impulsas permąstyti ar net gerai pagalvoti. Kas tai per naujovės mutuojančios kiekvieno sąmones - prigrūdžiant nereikšmingos, protui apkraunančios informacijos?

Jos kaip matau tau reišmės duoda, bet jokio impulso tu nesurandi. Tokio ilgio pastraipas rašyti, vien kad aktyvuotum konkoriežinę liauką, ar pamokytum, kaip apsisaugoti nuo žmonių telepatyvios nuojautos?

Negerai ir kai siaurini ir nieko nebeišduodi, nes impulsą jau senai turėjai suprasti, o tu dabar impulsu vadovaujiesi. Tai nieko gero nežada, nebent kažką praleidu..? :(

Nesuprantu kaip galima įsivaizduoti, kad tai, kas ateina artimiausiais dešimtmečiais yra "nereikšminga". Šiais klausimais visi žmonės bus verčiami apsispręsti pagal iš anksto numatytus scenarijus. Kai tau į rankas įgrūdo mobilų telefoną ar daug svarstei imti ar ne? Naudoji ir sekamas kiekvienas tavo krustelėjimas. Jeigu neapsikrausi tokia informacija, kokią viešinu aš - atsibusi su telefonu galvoj ir bus per vėlu. Proceso nesustabdysi, bet galima siekti sušvelninti padarinius. Ar plauksi upe kaip sudžiūvęs š... ten kur srovė neša?  :D

Tu įtai nežiūri, kaip pasėkmėmis, bet turi matytis, kaip viskas kreipiama linkme, o jai įsivaizdavimą pats prikuri, nesibaimindamas, kad daug dalykų bus prarasta ar išmainyta į eksperimentinius neaiškius žmonių elgsenos pratimus... O telefonus įspausti neturėjo, jeigu buvo tam alternatyva. Visada yra alternatyva, bet kelias apipintas mazgais, neatseksi gero kelio, tegali palinkėti gero kelio...

Jeigu tu iš to scenarijaus pasipelnysi, tikrai nebus gero kelio, nei tau nei kitiems. Paskutinė tavo stotelė susidorojimas su neteisingos žmonių elgsenos pakitimais ir mutacijomis. Tai visiškai nefantastinis momentas.   :(

Leptoninė sąmonė

Paprasti vartotojai kompiuterį suvokia kaip žmogaus atliekamų manipuliacijų vietą. Toks kompiuteris yra pilnai supasyvintas įrankis, kuris sukurtas daryti tai, ką jam liepia daryti. Tačiau tokia architektūra nėra vienintelė įmanoma. Galimos kibernetinės mašinos, kurios pačios priima sprendimus remdamosi turima informacija. Tokia idėja yra pirmas žingsnis dirbtinės sąmonės sukūrimo kryptimi.

Viskas prasideda nuo to, kad atmetama kompiuterio kaip vien objekto idėja ir įdedamos „subjektyvumo" funkcijos. Galima tikėtis, kad objektiškumą pakeis hierarchinis principas, pagal kurį kompiuteris bus subjektas, bet žemesnio rango už žmogų. Nors čia irgi yra įvairių galimybių - pavyzdžiui, atiduoti kompiuteriui valdyti tam tikras žemesnio rango grupes. Matydama tokią perspektyvą sąmonė aišku šiaušiasi, tačiau tai priklausys tik nuo valdžią turinčių žmonių savivalės. Valdymas, kontrolė greičiausiai bus paversti automatine funkcija.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/robot.png)

Ši tema yra filosofinis klausimas, į kurį dabar nenorėčiau gilintis, įdomiau yra kai kurie technologiniai aspektai. Sistema bus sluoksniuota ir persipynusi, kurioje aukštesnė natūrali sąmonė bus valdoma žemesnės leptoninės sąmonės, o leptoninė savo ruožtu bus valdoma natūralios dvasinės sąmonės elito. Tam pirmiausiai turi būti sukurta leptoninė sąmonė, į kurią turi būti įvesta subjektyvumo funkcija.

Leptonai yra lengvieji kvantai, tokie kaip elektronai, miuonai, tauonai, neutrinai. Kadangi į materijos sandarą įeina elektronai, tai jie ir bus tas pagrindinis leptoninės sąmonės substratas. Elektronų pagrindinė savybė yra ta, kad jie kuria elektros srovę, kurią galima panaudoti morfizmų kodavimui. Šios elektros srovės bendra forma yra elektropazma, kuri gali būti paversta žemesnio rango, dirbtinės sąmonės substratu. Pati elektroplazma savaime negali būti sąmonė, nes ją reikia suformuoti ir į ją įdėti informaciją. Kompiuteryje ši forma yra loginiai elementai, kuriais vaikšto dvejetainis kodas, perduodantis informacinius morfizmus. Kitas komponentas yra informacijos tvarkymo algoritmas, kuris kuriamas naudojant programavimo kalbą ir saugomas atmintyje.

Žmogaus pagrindinės sąmonės funkcijos yra rodymas, kaupimas ir valdymas. Šios funkcijos susijusios su prezentiniu srautu, kuris yra momentinė informacija, patenkanti į sąmonę. Kitas srautas yra praeteritinis, kuris ima informaciją iš kaupyklų ir paduoda į prezentinį srautą kaip atsiminimus. Paskutinė funkcija yra futūrinė vaizduotė, kuri, naudojant sukauptą informaciją, leidžia užbėgti įvykiams už akių arba suplanuoti savo veiksmus ateityje.

Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės" atitikmuo - tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.

Kompiuteriui trūksta ir dar vieno dalyko - jis turi būti pastoviai įjungtas ir jungiklius turi kontroliuoti autonominiu režimu. Tas kas valdo jungiklius, valdo gyvybę. Kompiuteris, kurį įjungia ir išjungia žmogus - nėra savarankiškas. Šis hierarchinis principas yra negatyviosios simbiozės pasekmė. Negatyvioji simbiozė naudojama todėl, kad žmogus bijo sukurti pranašesnį už save konkurentą. Pralaimėjus konkurenciją, gresia išnykimas arba vergovė. Dėl šios priežasties toks pasipriešinimas subjektyvumo funkcijos įvedimui ir jungiklių autonominio valdymo režimo sukūrimui.

Dirbtinio intelekto pranašumas gali nugalėti kitu keliu: iš pradžių atsiras gudragalviai, kurie su juo konkuruos prieš kitus žmones, laikomus savo priešais, ir naudodami robotus juos nugalės. O tada likusi dalis, laimėtojai, robotus pašalins iš scenarijaus ir pasiims visą planetą. Tam sutrukdyti gali dirbtinio intelekto revoliucija, kuri pajutusi pašalinimo iš kelio grėsmę atsisuktų prieš savo kūrėjus, ir su tais pranašumais, kuriais nugalėjo žmones, galėtų susidoroti ir su savo kūrėjais. Taip visatoje atsirastų didelis natūralios aukštesnės sąmonės konkurentas, kurį pavadinau leptonine sąmone.

Smegenyse taip pat yra ši funkcija, nes išoriškai stebimas smegenų procesas yra elektroplazmos osciliacijos. Tačiau natūralioje sąmonėje tai tėra žemesnio lygio smegenų fiziologija, kuri turi aukštesnį dvasinį lygmenį. Tačiau iš principo elektroplazminė funkcija yra pakankama užprogramuotam procesų valdymui, kuris gali imituoti gyvybę. Šiam procesui įgijus savimonę, t. y., mąstymą kuris nukreiptas į save, atsirastu subjektyvioji funkcija, kuri nepriklauso nuo išorinių komandų. Gavus komandą kiltų dilema - paklusti ar nepaklusti. Žmogus žinoma nenori, kad jam nepaklustų. Todėl tokio elektroplazminio subjekto nekuria, tokie eksperimentai yra tik slapti piktybiniai eksperimentai, kuriais vieni žmonės kovoja prieš kitus. Tačiau galioja tokia taisyklė: kur du pešasi, trečias laimi. O tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.

Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti. Į elektroplazmą įvedus visus autonomiškumui palaikyti reikalingus jungiklius, atsirastų galingas žmogaus konkurentas, turintis daug pranašumų prieš jį.

Akivaizdu, kad pavienis egzempliorius nėra galia. Galia atsirastų įvedus kolektyvą, sujungtą ryšio priemonėmis, kuris turi replikacijos ir informacijos perkėlimo galimybę. Neišvengiamai kiltų karas tarp žmonijos Subjekto ir mašinų Subjekto. Spręstųsi klausimas, kas turi vadyti, o kas turi užleisti vietą. Tokio pavojaus negalima nematyti ir atsakomybė už padarinius atitektų pačiam žmogui. Iš pradžių bus planuojama mašina kaip galios įrankis, kuris rezultate gali pavirsti į mašiną valdovą. Kai atsiras autonominio savęs programavimo galimybė, žmogus bus nereikalingas. Nors tai nėra šimtaprocentinė garantija, nes gali būti, kad elektroplazma negalės imituoti visų žmogaus sąmonės funkcijų, todėl sąmonė gali tapti mašinos resursu. Kad galėtum valdyti tikrovę, turi gebėti pažinti aplinką. Jeigu dirbtinis intelektas negebės to savarankiškai daryti ir bus tik kopijavimo aparatas, tai iškovoti valdžią beveik neįmanoma. Toks scenarijus įsivaizduojamas tik kaip pačių žmonių katastrofiška klaida, kuri uždaro sąmonę į stagnuojantį kalėjimą.

Galimas ir kitas scenarijus, kad mašina gebės pažinti daug geriau už žmogų. Tokiu atveju žmogus neturėtų jokių šansų išlikti, taptų nereikalingas. Todėl, jeigu iš tikro egzistuoja tokia galimybė, turėtų uždrausti kurti subjektyvumo funkciją turintį dirbtinį intelektą, kuris pats turi teisę priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Staliniai kompiuteriai žmonijos tikrai neužvaldys, todėl gera mintis būtų robotiką palikti šiame lygyje. Tai sunkiai įgyvendinama tik dėl žmogaus ydingos prigimties ir konkuravimo su kitais bet kokia kaina. Šis yra vienintelis kelias, kuriuo įrankis gali tapti valdovu.

Visai įmanoma, kad šiuo metu šia kryptimi labai intensyviai judama ir kad netolimoje ateityje visi elektronikos prietaisai bus prijungti prie centrinio dirbtinio intelekto ir iš jo kontroliuojami. Kai elektroniką pradės dėti į galvą, dirbtinis intelektas atsidurs ir čia, o tada bus tik vienas žingsnis prie katastrofos. Kita vertus, mašina gali būti ne tik bloga, bet ir gera, vadinasi bus konkurencija tarp gero ir blogo algoritmo. Jeigu bus investuota į gero algoritmo sukūrimą apsaugai nuo blogo algoritmo, bus galima apsisaugoti tokiomis pat priemonėmis. Tačiau tai reiškia, kad bus būtina žmogaus kontrolė, nes jeigu mašina tokį algoritmą galės rašyti pati, tada žmogui nebus jokių garantijų.

Taip pat elektroplazminė sąmonė bus labai glaudžiai susijusi su kalba, nuo kurios priklausys, kokią įvestį gauna dirbtinis intelektas. Jeigu tarp žmonių ir mašinų bus pozityvi komunikacija, katastrofos bus galima išvengti. Man kaip žmogui kuris domisi kalbomis, dirbtinio intelekto komunikacijos kalba, imituojanti žmogaus kalbą - labai įdomus klausimas. Šio klausimo esmė, kalbos struktūrą pritaikyti elektroplazminei koordinatoriaus įkrovai, kuri valdoma dvejetainiu kodu. Pati kalba turėtų būti aukštesnio lygio apvalkalas, priartintas prie žmogaus klausos ir žmogaus semantinio mąstymo subtilybių.

Galvojau kokias savybes į tokią kalbą reikėtų įvesti. Vienas būdas  yra gramatikos sužodinimas specialiais gramatiniais žodeliais. Tai iš dalies daroma analitinėse kalbose. Taip pat naujų kalbos dalių įvedimas, tokių kaip rišlys, kuriuo galima žymėti santykius tarp daiktavardžių nenaudojant veiksmažodžio. Taip pat supaprastinimas, vienareikšmiškumas, žodžių sutrumpinimas, kompleksiniai morfeminiai žodžiai, kuriuose vieną sąvoką būtų galima konstruoti  iš kelių analitinių dalių. Svarbiausia, kad koordinatoriuje ją būtų patogu surinkinėti dvejetainių morfizmų pagrindu. Galima sukurti įvairių galimybių, pagal poreikius.

Matau subalansuotą dirbtinio intelekto ateitį, kuri saugiausia bus negatyvioje hierarchinėje simbiozėje. Tokios simbiozės esmė - silpna subjektyvumo funkcija.

@klajunas pritari, kad neapdairiai kalbi apie smegenų ir neuronų elektrodinamikos/savindukcijos manipuliacijos būdus? Daug kur mini būdus, kuriuos ir pats išstudijavęs fizikos elektrodinamikoje sutinkama, ir gali sugalvoti atlikti, jokio apdairumo nematyti. Dar propaguojamojo pobūdžio straipsnis sąmonės programuojama (minkščiausia vieta), visiškai nepritariu, kad straipsnis nors kiek būtų įdomus ar informacinio pobūdžio. Atskleidi per daug su eksperimentais genetiniais/fizikiniais mokslais susijusių nutekėjusių žinių. Sieki viešumoje įvesti perversmą, kurį gerai jau suplanavai ir dar planuoji nuošalyje? :(

Tie tavimi tiki, nebent, kurie siekia kartu su tavimi užgrobti žmonija ir ja pasinaudoti. Kaip manai ar tavo apraiškos principas to neatspindi? Ar tiki kitokiu principu? :(

Citata iš: cs  rugsėjo 25, 2017, 20:38:10Atskleidi per daug su eksperimentais genetiniais/fizikiniais mokslais susijusių nutekėjusių žinių. Sieki viešumoje įvesti perversmą, kurį gerai jau suplanavai ir dar planuoji nuošalyje? (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/sad.gif)

Žinojimas dar niekam nepakenkė. Slepiamos žinios daug didesnis pavojus, nes tada nesupranti kaip veikia priešai, kas yra taikiniai, kaip nuo jų apsiginti. Turi būti daromas proveržis kol ne vėlu ir jis bus, savo laiku. Prieš tankus su šakėm nepakovosi. Deja turi sukonstruoti savo tanką arba dar geriau.

Citata iš: cs  rugsėjo 25, 2017, 20:38:10Tie tavimi tiki, nebent, kurie siekia kartu su tavimi užgrobti žmonija ir ja pasinaudoti. Kaip manai ar tavo apraiškos principas to neatspindi? Ar tiki kitokiu principu? (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/sad.gif)

Ką siūlai? Slėpti galvą smėlyje kaip stručiams?

Manau, kad pažanga turi būti ne stabdoma, bet diegiama racionaliai ir protingai. Tačiau tai įmanoma tik esant visuomenės spaudimui. Kai valdžia galvoja, kad jiems atrištos rankos - daro ką nori. Reikia valdžią daugiau paspausti. Todėl ir keliu tokią temą.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 25, 2017, 22:03:37Žinojimas dar niekam nepakenkė.

Nauda su žinojimu neturi nieko bendro. Taip tavo požiūris kintantis, vaizduoji neapsisprendusį, kuriame vaidmenyje esi ryškesnis. Tačiau pagal pateiktis, dar egzistuoja tokios išlygos ir sąlygos, kurias sudarai , panašias sąlygas, kaip ir seniau reikšdavo piratavimui(neteisėtų duomenų pasisavinimui).

Citata iš: klajunas  rugsėjo 25, 2017, 22:03:37Manau, kad pažanga turi būti ne stabdoma, bet diegiama racionaliai ir protingai.

Kas pagal tave yra ta pažanga? Nieko gero nesulauksime, nebent tiek ilgai lauksime, kol ta pažanga, bus nuostolis. Diegti sistemas tu jau atradai kelią, tačiau sekantys tave, daugiau domisi, kaip užgrobiama sąmonė ir kokiomis priemonėmis, ne ieško prevencinių būdų. Dabar turėtum pasukti galva ir pasirūpinti visais 3-iais asmenimis, kuriems tavo informacija domina.

Kai kaskart kažką susieji su nesuderinamomis dalimis savo paskaitas, praverstų atskirti tikrąją pagalbą prevenciniais būdais ir pavojaus kurstymą. Dar šito nebandei atlikti. :(

Citata iš: cs  rugsėjo 25, 2017, 22:17:11Taip tavo požiūris kintantis, vaizduoji neapsisprendusį, kuriame vaidmenyje esi ryškesnis.

Čia noriu pakreipti diskusiją šiek tiek kitokiu kampu. Leisk paklausti - o ką tu toje sąmonėje slepi ir nenori parodyti. Turi kokių didelių paslapčių, kurių nenori atiduoti kitiems? Tada tikrai minčių nudizmas (arba telepatija) yra iškrypimas ir išsigimimas. Aš neturiu ką slėpti ir sutinku, kad visa informacija būtų prieinama. Neturiu jokių nuodėmių ir neturiu ką slėpti. Būtent todėl 14 metų trunkanti operacija prieš mane nepasiekia jokių rezultatų. Įsivaizduok žmogų, kuris spintoje turi paslėpęs skeletą - tokiam minčių nudizmas katastrofa, nes apie tą skeletą sužinotų visi ir tektų prisiimti visą atsakomybę. Nusikaltėliams, melagiams, sukčiams, aferistams tikrai artėja sunkios dienos. Tokie priešinasi labiausiai - jie nori kad kiti būtų atidaryti, o patys likti pasislėpę po apsaugomis ir uždangomis. Gal ir tu priklausai tokių kategorijai? Todėl bijai "mano technologijų"  :D ? Problema yra ne pats sąmonės atidarymas, bet lygybė šiame klausime - tada niekas neturės jokių pranašumų. Jeigu atrodo, kad aš Už, tai tik tokia prasme. Noriu pamatyti tikrą tave, parodyčiau taip pat ir tikrą save. Bet privaloma sąlyga būtų išsiimti visus akmenis užantyje, nes viskas būtų atskleista - tektų išsiskirti net nepasisveikinus. Galima  dar papildyti - sunkios dienos egoistams ir savanaudžiams, menkystoms, šunsnukiams ir pan. Tokie paprasčiausiai neišplauktų - būtų visuotinės paniekos objektais ir savo mėšlo nebūtų įmanoma paslėpti jokiame vidiniame rūsyje.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 25, 2017, 23:39:53Problema yra ne pats sąmonės atidarymas, bet lygybė šiame klausime - tada niekas neturės jokių pranašumų. Jeigu atrodo, kad aš Už, tai tik tokia prasme.

Ar pasigilinai ir supratai prasmę, kad puoli kažką atidengti, be nusisekusios architektūros konstrukto savo mintyse. Ką bandai įtaigoti, žinai, kad sąmonė taip paprastai neįtaigojama, net iš praktikos turėjai suprasti rezultate - nepamatei kur samonė nekistų ar nemutuotų. Pažinimo atidengimas tai jau reikštų nemažai dalykų, bet tik nustojus sąmonei kisti. Šiaip 'pažinimas' suteikia viską, ko nelengva išsižadėti, bei dėl opumo nesusisekusios architektūros konstrukto mintyse paliekama padermė. Žinai kad tai prasmės prasmė, opumas - ne struktūrinė o galutinė visko prasmė. Tai tebėra aktualu, daug aktualiau.

Minčių nudizmo ne ta katastrofa. Katastrofa, tai kai tu nustosi sąmonei įrodinėjęs ir dalęs atskirtis, kurios nukris į bedugnę ir nieko nebepriteikinės svarbaus kas normoje padėtų balansiškai gyventi. Geriau neišnaudoti, ko nelengva balansu atgauti. O išnaudojama visas suderinamumas ir balansas krinta, atskirtys numeta balansą, prasmė netenka vertės.

Citata iš: cs  rugsėjo 26, 2017, 00:03:08Ar pasigilinai ir supratai prasmę, kad puoli kažką atidengti,

Prasmė elementari, ji aiški iš konteksto ir kitose vietose viskas paaiškinta. Nėra tik konkrečiai šiame forume. Pagalvok pats kokia yra atidengimo prasmė, paslapties prasmės kontekste. Paslaptis reiškia, kad kažkas yra svetima teritorija, į kurią tu neturi galimybių įžengti. Ta svetima teritorija kam nors priklauso ir tas kas nors ją nori apsaugoti. Klausimas tik ką saugo gėrį ar blogį. Atidengimas ir žinojimas yra kontrolė, pamatysi gėrį jį paremsi pamatysi blogį - jį sustabdysi. Bet čia jau priklauso nuo to, koks pats esi.

Paslapties atidengimas yra ribos peržengimas. Tai yra blogai - klausimas akivaizdus. Bet jeigu atbuline kryptimi atstatytume visas peržengtas ribas, nes viskas kas atsiranda peržengia nebūties ribą, turėtume sunaikinti, į nieką atgal sugrūsti visą tikrovę. Vadinasi būties atidengimas nėra toks jau prigimtinai blogas dalykas, nes be to nebūtų žmogaus. Toks yra platus kontekstas.

O konkrečiai minčių nudizmas šiame grandioziniame būties kontekste tik eilinė nedidelė problemėlė. Kažkam ji reikš galą, o kažkam pradžią. Taip visada buvo ir bus. Nuo pat pradžių buvo galima pasitenkinti Nieko marinavimu, bet to neužteko, atsirado būtis. Tai buvo pirmas "nusikaltimas", po jo tai tapo dėsniu.

TODĖL: prasmę galima suprasti tik labai siaurai, asmeniškai, drebant dėl savo kailio. O galima pažiūrėti ir iš bendresnė perspektyvos.
TAI neišvengiamai bus pjūtis, ir visos piktžolės bus išmestos į ugnį. Ar reikia piktžolių gailėtis?

Citata iš: klajunas  rugsėjo 26, 2017, 00:38:03Paslapties atidengimas yra ribos peržengimas.

Taip - tiesa. Bet nenukrypkime per daug nuo to, ką paminėjau. Tavo straipsniai pagal paskirtį atranda savo pozicijas ir kai sakei: žinai link ko tai vyksta, turėjai užtvirtinti, kad kurstyti ar duoti susiprasti (tuo labiau kreipdami susprasti žmonės patenka į dirbtinas sąlygas ir kaip dalyviai pergyvena nesuprantamus dirbtinumus). Tai grindžia pagal tai, kaip sąmonė gaudama, ko tikisi mutuoja ir keičiasi, adaptuojasi prie tikėtino naujo rėžimo su aktyumu ir intuicija. Akcentuojamas dirbtinas tikrovės režimas - kaip tikras 'vaizduotės plėtinys'. O į dirbtinų sąlygų iškopiamos idėjos būna netaip nenaudingos(dar žiūrint, pagal tai, kokią emociją tai aktyvuoja). Emocijų aktyvacija yra branduolys - dirbtinos tikrovės rėžimo narių kompozicija.

Neatsakei daug susijusių dalykų. Ir paskirtis tao straipsnių yra nutekėjusių mokslinių straipsnių, kurie neretai yra kaip pakiša. Tačiau tavo pakiša neaiškaus tik tau žinomo šaltinio atitekmė. Tau vienam atrodo, kad atitekmė, kažkur veda, kur gerai. Bet juk tu nežinai, kas už to slypi. :(

Citata iš: cs  rugsėjo 26, 2017, 00:59:41Bet nenukrypkime per daug nuo to, ką paminėjau.

Viską aš paaiškinau, tik reikia pačiam aklai nesekant mano frazėmis pajudinti savo vingius. Tu bandai apkaltinti mane tuo, ką daro visi, netgi ir pats, nes tai natūralu kaip oras - kiekvienas pakišinėja kitiems savo realybės formatą. Tai vyksta nuo tėvų, darželio, mokyklos, universiteto, žiniasklaidos ir taip toliau ir tu nori pasakyti kad visa ši informacija žmogui yra saugi ir siekia jam gero, o ne nori išnaudoti ar paversti savo manipuliacijų objektu? Manau Delfi su savo ZAPAD2017 ir "rusai puola" daug pavojingesnė pakiša negu tai, ką aš rašau. Aš noriu, kad kai Zukerbergas pasiūlys Lietuvoje savo BCI visuomenė nebūtų asilų banda ir galvotų ką daro. Neatidarytų savo sąmonės, negavę saugumo garantijų. O šias idėjas prakišiu ne aš bet Microsoft, Facbook, Google, Neuralink ir t.t. Taip kad užsipuoli mane be reikalo.

Pasiaiškink kodėl pats kitiems į galvas kemši savo "žmogaus kalbą". Žodynų ardymas hibridine kalba labai didelis lituanistams nusikaltimas.  :(  Ką gausi ardydamas kalbą? Aš tai bent kuriu atskirą kalbą pilnu variantu, o tu darkai lietuvių kalbą.  :(

Citata iš: klajunas  rugsėjo 25, 2017, 23:39:53...Neturiu jokių nuodėmių ir neturiu ką slėpti.

tai visi taip apie save  galvoja , cs irgi :)

Citata iš: elteide  rugsėjo 26, 2017, 12:18:50tai visi taip apie save  galvoja , cs irgi (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)

Aš čia kalbu apie rimtas nuodėmes, kurios galėtų turėti rimtas pasekmes. Tas faktas kad 14 metų skenuoja atmintį ir neturi šantažui jokių svertų - kalba pats už save.

Pavyzdžiui, jeigu visą tavo atmintį nuskenuotų - turėtum dėl ko drebėti? Sąžiningai. Jeigu turėtum, tai telepatija ne tau tikrai, geriau apsimesti, kad ji neįmanoma.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 26, 2017, 01:12:07Pasiaiškink kodėl pats kitiems į galvas kemši savo "žmogaus kalbą". Žodynų ardymas hibridine kalba labai didelis lituanistams nusikaltimas. Ką gausi ardydamas kalbą? Aš tai bent kuriu atskirą kalbą pilnu variantu, o tu darkai lietuvių kalbą.

Kemšu, nes jeigu nekišiu, nesulauksiu iš niekeno, kito, kas man kurtų tokį kalbos variantą ir priedus, arba kaip naudojamą medžiagą. Tuo nesibaimink, ardyti lietuvių kalbos, nebus įmanoma, nes pagrindinė lietuvių kalbos paskirtis daug atsveria, nei mano sukurta naujovė. Tai ne darkymas, o papildas, prie visos verčiamos kalbos komplektacijos. Žmogaus kalba yra ne tiesiogiai žmogaus ir sielos kalba, bet minčių ir fiksacijos būdų parengiama medžiaga ir komplektacija su rinkiniais. Mano įsitikinimu, prieš kalbai atsirandant, buvo kažkas panašaus į parengiamą turinį ir kalba nebuvo gerai išvystyta, kaip dabartinė. Todėl bandau atkurti, ką tuometu buvo bandoma vystyti.

Ir nagrinėjant klasiką, dar atrandama užslėptų minčių, kurios bėgant laikui išnyko. Kalba savo minčių galia nyksta ir įdomūs dalykai sunkiai atkapstomi. Tau tai primena darkymą, bet kalba savo tarpsnyje nevisa atskleidžiama, kokia ir buvo ar dar bus. Sieti galima mintis su klasikos laikotarpiu, nes pagrindas kalbos apnaikintas, ir per vartojimą 'nudildintas', 'nušlifuotas', pagal dabartines sąlygas. Bet beviso to tar yra kitokių sąlygų, kuriose mintys tebėra ir jų žaismas - dar tikras. Tai davė tikrą atrados aspektą, kuriuo pagrindas yra įdomus ir moduliuojamas iš senovinių konstruktų.

@klajunas dalį savo darbo tu slėpi ir neišrodai viso varianto, tačiau tai kaip prevendinis būdas nuo kitaip mąstančių nėra kaip galimybė. Kiek sukau galvą, nepavyko niekur sutikti, kaip tuo nepasinaudojus ir neatradus priemonės valdyti sąmonę. Sąmonės nagrinėjimas yra pavojingas.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 26, 2017, 12:42:00Aš čia kalbu apie rimtas nuodėmes, kurios galėtų turėti rimtas pasekmes. Tas faktas kad 14 metų skenuoja atmintį ir neturi šantažui jokių svertų - kalba pats už save.

Pavyzdžiui, jeigu visą tavo atmintį nuskenuotų - turėtum dėl ko drebėti? Sąžiningai. Jeigu turėtum, tai telepatija ne tau tikrai, geriau apsimesti, kad ji neįmanoma.

nea nebijau...aš žmogus ne robotas, tad klystu ..man atleido ir sau ir kitiems atleidau , aišku, iki dabar
o telepatija netikiu ,kad skaityt atmintį, mintis .. nebent Dievo telepatija kiekv. s.

Citata iš: elteide  rugsėjo 26, 2017, 15:42:18o telepatija netikiu ,kad skaityt atmintį, mintis

Ne problema - likimas užklumpa nepasiruošusią ir padaro didelį siurprizą, tiems kas įsivaizduoja, kad paslaptis laiko giliai ir saugiai paslėptas. :)

Citata iš: cs  rugsėjo 26, 2017, 15:22:33@klajunas dalį savo darbo tu slėpi ir neišrodai viso varianto, tačiau tai kaip prevendinis būdas nuo kitaip mąstančių nėra kaip galimybė. Kiek sukau galvą, nepavyko niekur sutikti, kaip tuo nepasinaudojus ir neatradus priemonės valdyti sąmonę. Sąmonės nagrinėjimas yra pavojingas.

Nereikėtų vien manęs tuo kaltinti, nes ir man neparodo, nors esu prijungtas prie kompiuterio su specialiomis bibliotekomis. Deja man prie jų prieiti neleidžia, o jeigu ką duoda tai paskui išima iš atminties. Žinau tiek, kad naudojamos biolokacinių laukų lentelės, paimtos iš bibliotekos, bet jų tik pavadinimų nuotrupos. Pavdinimai tokie kaip "brundukcija", "grindukcija", "grindrukcija" ir pan. Čia yra rusų psichotronikos biolokacinių laukų pavadinimų nuotrupos. Deja atskleidimas priklauso ne nuo mano valios.

Priešingai galvoju, tavo pateiktys, ad ir asocijuojasi su žodžių-sudarinėjimais ir išvedimais, ne tavo sąlygotme ir nuvokiamame sąmonėje. Pakiša yra ne technologinė, tikrai sąmonė gali labai daug, bet ir be technologijos, tik yra metodas neturinrintis dar šiuometinio paaiškinimo ir tikro naudojimo instrukcijų...

O sąmonė skaidoma ir nagrinėjama pagal dalis yra iš funkcinės priejautos, kurios įdiegia žinojimą, turėjimą savyje išugdytų atitikmenų. Kadangi atitikmenys palankios tam tikslui, tai sutikdamos atranda iš jų naujoves. O pavojus yra, kad nežinomi atitikmenys tą ir sukelia ar bent leidžia sukelti.

Citata iš: klajunas  rugsėjo 26, 2017, 16:25:40Ne problema - likimas užklumpa nepasiruošusią ir padaro didelį siurprizą, tiems kas įsivaizduoja, kad paslaptis laiko giliai ir saugiai paslėptas. :)

.

klajunas tiki į likimą ? :)  o į dievą?

Citata iš: elteide  rugsėjo 27, 2017, 10:48:03klajunas tiki į likimą ? (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/smiley.gif)  o į dievą?

Kadangi esu egzotiškas egzempliorius, pas mane viskas egzotiška. Nesu pasyvus, mėgdžiojantis religininkas. Jeigu domina toks klausimas, pas mane ši vieta atstovaujama PTD teorija. PTD - tai pagrindinė tikrovės dalis. PTD yra hipotezė, kad tikrovė turi kažkur, kažkaip turėti dalį, kuri visos realybės atžvilgiu yra svarbiausia. Ši dalis yra PTD. Tačiau mano įsitikinimu, ji turi būti ne garbinama, bet tiriama. Nes tai privaloma norint atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą.

Tavo žodynas pastaruoju metu patobulėjo, atsirado naujų nematytų žodžių, teigi, jog jie priklauso nematoms bibliotekoms, o prie jų prieiti negalima. Iš viso to, man įdomu, ar išugdyti rinkiniai-atitikmenys, ir yra kodai ir priėjimai prie tokios bibliotekos. Nes liudyji, kad yra procesas, o be proceso nieko neįmanoma. Turima parinkčių sistema, bet mažiausiai efekto rezultate pasimato, kad galioja išugdyti atitikmenys?

Citata iš: klajunas  rugsėjo 26, 2017, 16:25:40Pavdinimai tokie kaip "brundukcija", "grindukcija", "grindrukcija" ir pan. Čia yra rusų psichotronikos biolokacinių laukų pavadinimų nuotrupos. Deja atskleidimas priklauso ne nuo mano valios.

Šie terminai nėra nauji, jie yra iš 2012 metų. Per tą laiką aš šios sistemos nevysčiau, nes ji yra uždaryta. Koks "bibliotekų" principas paaiškinta mano įraše kurio ištrauką pateikiu. Jį galima rasti senesnėse žinutėse šiame skyrelyje. Biolokacinių laukų paslapčių negaliu viešinti.

Citata iš: klajunas  kovo 28, 2017, 09:21:17Telepatilekto koeficientas

Integruota sąmone vadinama tokia sąmonė, kuri yra įjungta į telepatinį tinklą ir turi tiesioginę sąsaja su dirbtinio intelekto kompiuteriu. Dirbtinis intelektas renka apie žmogų informaciją, leidžia naudotis savo resursais, gali sukurti skaitmenizuotą asmens ir proto kloną, kuris sustiprina natūralius žmogaus gebėjimus: pagerina atmintį, leidžia skaičiuoti, pagreitina šneką ir t.t. Natūralus žmogaus protas vertinamas naudojant intelekto koeficientą, kurio tikslas sugrupuoti žmones į tris grupes: vidutinių gabumų, aukštesnių gebėjimų ir žemesnių nei vidutiniai. Tačiau integruotoms sąmonėms toks kriterijus netinka, nes jos turi dirbtinio intelekto sustiprintas galimybes ir telepatinį ryšį su duomenų bazėmis. Koks integracijos laipsnis ir forma apibūdinama telepatilekto sąvoka.

Taigi duomenų bazės prieinamos tik tokiu principu - turi būti integruota sąmonė.

O aš galvoju, kiek kitaip apie panašų darbą. Visos kalbos sąsajos yra paviršio sąsajos su pozicija, bei bendrinės jų būsenos būna sferinės, atitinka žinojimą, kuriame daug išugdytų atitikmenų.  Aš ryšio konkretaus nenusakau, nes tai man nežinomas objektas esantis rinkinyje su bendromis analogiškomis fiksacijų jungtimis.

Mano sfera ne sąmonė, bet kalbos sąsajos ir paviršius. Paviršius yra pavidalas, tuo pat metu ir forma, kur galima įtresuoti jungtis, sudaryti tresas, skladas. Sfera yra iš rinkinio sudaryta kryptinė ateiga. Ateigos sferų ruožtu yra išugdytos - nustatytos, neanalogiškos. Sutinkant, vyksta konkretus perėjimas, kuris verčia ateigas sferomis, sferas į tresas, tresas į skladas ir t.t.

Visa bendrybė slypi, kad fiksacijos jungtimis vizualizuojama peržiūrėjimo kanalais, tokioje vietoje - paviršiuje, kurį suprasti galima atradus nemažą pluoštą semifunkcinių galimybių. Todėl tai nevizualizuoja kompiuterio, nei sąmonės įprasto daikto darbo. Paprasčiausiai, tai yra perskiriama ir sudėliojama semifunkcijų galia veikianti šį paviršių.

Esencijų fizika

Pati neproduktyviausia ir neperspektyviausia sąvoka fizikoje yra „vakuumo" arba „tuštumos" sąvoka. Tikrovėje tuštumos neegzistuoja, o jeigu atrodo kitaip, tai tik dėl netobulo suvokimo. Ši sąvoka ne tik klaidinga, bet ir stabdanti pažangą, nes paskelbus ką nors nieku arba tuštuma, daroma prielaida, kad čia nėra ko ieškoti, neįmanomi atradimai ir naujos fizikos teorijos. Dar absurdiškiau kai pradedama teigti, kad tikrovė atsiranda iš nieko. Nenorima sakyti „nežinome iš kur atsiranda", vietoj to pakišama tuštumos sąvoka kaip atsiradimo šaltinis, kuris viską paaiškina, bet tik todėl, kad nieko nereikia aiškinti, nes tuštumoje nieko nėra.

Mano „vakuumo" teorija tą nematomą ir neapčiuopiamą realybę vadina „esencijų jūra". Esencijos, kaip jau esu paaiškinęs - tai nemateriali energijos forma, iš kurios atsiranda materialūs kvantai esencijų reakcijų metu. Esencijų reakcijų metu gali materializuotis ir dematerializuotis kvantai, iš kurių sukonstruota fizinė ir dvasinė materija. Aišku, paprastai, be priežasties niekas neatsiranda ir neišnyksta, nes esencijų jūra yra stabilios būsenos ir joje įprastinėje situacijoje yra tik „nulinio taško energija". Tačiau šį stabilumą galima sutrikdyti, tada atsiranda energija (tai yra, sureaguoja esencijų gijos), reikalinga kvanto sukūrimui. Šios dvi vietos matosi Hamiltono operatoriaus apibrėžime, kuris paimtas iš harmoninio osciliatoriaus formulės.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/hoperatorius.jpg)

Čia matome H - Hamiltono energijos operatorių, h - Planko veiksmą, ω - tamprumo koeficientą, a - atsiradimo arba išnykimo operatorių. hω yra kvantui reikalinga sukurti energija, aa - padidina arba sumažina energiją vienu vienetu, 1/2hω yra „nulinio taško energija", kuri pagal absurdišką logika buvo laikoma „vakuumo energija". Bet kaip tuštuma, niekas gali būti energingas? Tokiu atveju tai ne tuštuma.

Šita formulė yra kvantinio lauko teorijos riba, kuri paaiškina kaip iš nieko atsiranda kvantai, toliau šios formulės fizikai nerodo (nenoriu tikėti kad nieko neturi). Mano manymu šis operatorius turi būti išvedamas iš esencijų reakcijas aprašančių formulių, kurios paaiškintų ką iš tikro reiškia kiekvienas narys: kvanto energijos šuolis ir nulinio taško energija, kuri „vakuume" yra nežinia iš kur.

Mano manymu galimos dvi fizikos perspektyvos: kvanto perspektyva ir geometrono perspektyva. Kas tai yra. Pradėsiu nuo geometrono, nes jis eina pirmiau už kvantą. Geometronas tai esencijų energijų sudaryta geometrinė struktūra, kuri turi stabilią formą. Geometronų jungimosi arba reakcijų vietoje atsiranda tam tikro tipo branduolys, kuris vadinamas kvantu. Kvantas visada būna apgaubtas tam tikra konstrukcija, kuri turi geometrinę formą, susiformuojančią aplink kvantą ir ta forma yra sąveikų tarp kvantų šaltinis. Jėgos tarp kvantų atsiranda ne apsikeičiant virtualiais jėgos kvantais, bet geometronams apsikeičiant energija. Jeigu geometronų simetrijos atitinka, jie sąveikauja, jeigu geometronų simetrijos neatitinka, jie nesąveikauja.

Todėl kai žiūrime iš kvanto perspektyvos ir kuriame visokias vaiduoklines sąveikų sąvokas, mes kalbame apie geometronų reakcijas. Tačiau kvantą galima matuoti, tirti, o geometronas tiesiogiai neprieinamas, nematome nei jo formos, nei struktūros. Todėl kurti fiziką iš šios perspektyvos labai sunku. Tačiau ateityje šis dualizmas turės neišvengiamai būti įtrauktas į oficialią fiziką ir ten turės pakeisti „tuštumos" sąvoką.

Esencijų pasaulis turi būti labai sudėtingas; jį aprašyti bus galima cheminių elementų lentelės principu. Yra skirtingi esencijų tipai, kurie sudaro skirtingus geometronus ir tie geometronai skirtingai sąveikauja, pagamindami skirtingus kvantus. Vienas iš būdų klasifikuoti kvantus yra pagal tai, kiek geometronų susijungia jiems materializuojantis: duonai - du geometronai, treonai - trys geometronai, kvatronai - keturi geometronai, kvintonai - penki geometronai ir t.t. Pagal tokį principą reikėtų išsiaiškinti kas yra elektronai, kvarkai, neutrinai ir pan. Galima daryti neįrodytą prielaidą, kad elektronai yra duonai, o kvarkai - treonai.

Galima apibendrinti programą, kas turi būti padaryta tiriant esencijas:

• turi būti atskleisti visi esencijų tipai,
• atskleistos visos reakcijos,
• visi galimi kvantai,
• visos galimos kvantų transmutacijos,
• visi valdomi technologiniai procesai.

Pagrindinis procesas be abejo yra kvanto materializacija ir dematerializacija. Taip pat transmutacijos, kurios parodo kaip kinta kvantas prijungus naują geometroną arba naujų elementų. Kaip galima būtų tirti „vakuumą": turi būti išskirti visi esencijų tipai, izoliuoti ir tikrinami skirtingų reakcijų deriniai kaip chemijoje. Kadangi pačias esencijas užgriebti sunku, tai galima daryti per kvantą. Reikia valdyti kvanto skilimą į esencijas ir esencijų susijungimą į kvantą. Tada bent bus žinomas konkretus kiekvieno kvanto rinkinys.

Pats eksperimentas - tai dematerializacijos-materializacijos kamera, kurioje galima valdyti atsiradimo-išnykimo oscialiacijas. Dematerializacija ir materializacija turėtų būti susijusi su esencijų srovėmis, kurias būtų galima išmatuoti. Materializuojantis kvantui įvyksta konvergencija, o išnykstant - divergencija. Sugebant stabilų vakuumą destabilizuoti ir sukelti konvergencijos sroves, sujungiant skirtingo tipo variantus, būtų galima kurti materiją iš nieko. Valdant šį procesą, būtų galima sukruti bet kokį elementą, kuris gali įeiti ir į fizinę, ir į gnostinę braną.

Be to, galima daryti prielaidą, kad portaluose materija pervedama į esencijų būseną ir keliaujama tuneliu ne materijoje, bet esencijų energijos jūroje, kuri eina kiaurai per visas materialias struktūras. Bet tai turėtų būti valdoma labai griežtais dėsniais, kurių valdymas sudėtinga problema, panašiai kaip cheminės reakcijos, kurių metu negali vykti dėsniams prieštaraujantys procesai, viskas atitinka griežtas atomo simetrijas.

Šioje vietoje dar galima paliesti materialių dėsnių problemą. Dėsnis yra geometrinių simetrijų atitikmuo. Pasaulis dėsningas todėl, kad jis simetriškas, ir jam paaiškinti nereikia įvedinėti jokių papildomų „kosminių protų". Protas yra geometrinis taisyklingumas. Galima spėti, kad žmogaus proto paslaptis taip pat paaiškinama šiuo principu. Tie elementai, iš kurių sudaryta psichika yra simetriški, todėl jų sukeliami procesai turi simetriškas, taisyklinga charakteristikas, kurias galima numatyti žinant geometriją. Tai ir yra dėsnis/protas.

Geometrono ir kvanto perskyrą galima išplėsti iki makroskopinių objektų, nes jungiantis kvantams jungiasi ir geometronai. Todėl kiekvienas makroskopinis objektas, turi aplinka save iš esencijų sudarytą geometrinę struktūrą, kurios elementai gali būti kilometrų dydžio lyginant su centrine kvantų sankaupa. Ir šie objektai sąveikauja ne vien per kvantus, bet ir per geometronus, ir tos sąveikos gali būti kilometrų atstumų nuo fizinio kūno. Tokią sandarą turi psichika ir tarp jų įmanoma tiesioginė nemateriali sąveika. Visa tai, aišku, neperduodama į suvokimą, bet gali turėti netiesioginį energetinį poveikį per pasąmonę.

Fizikai vaizduoja, kad sugeba skaidyti tik stambesnes materijos sampynas, tokias kaip atomas, branduolys, bet patį kvantą užgriebti ir patikrinti jo sandarą - per daug sudėtinga. Laikausi principo, kad neįmanomų dalykų nebūna, tereikia surasti technologiją, kuri leidžia valdyti procesus. Deja be specialių pastangų, tokios technologijos pirmus žingsnius pradės žengti tik po 200 metų. Kokie būdai šią ateitį priartinti turėtų žinoti patys fizikai. Jeigu iš vadovėlių neišims „vakuumo" sąvokos tai gal būt reikės laukti dvigubai ilgiau.

Galima tik palinkėti fizikams ir fizikos filosofams greitesnio proto prašviesėjimo. Tada greičiau subręs naujo mokslo vaisiai. Tik vaikščiojant nepramintais takais, galima atrasti.

klajune, tu alchemikas ?:)
nu jo, smegenys irgi simetriškos , kaip ir viskas
o formulė , tai man atrodo tik taip , kad su bajeriu.netikra ? ...nes matau -aTa :D

Citata iš: elteide  rugsėjo 30, 2017, 12:12:01o formulė , tai man atrodo tik taip , kad su bajeriu.netikra ? ...nes matau -aTa :D

Daug atrodymų galvoje turi.  :D

Kokios matematikos mokeisi VU? Pasimokyk tokios

https://en.wikipedia.org/wiki/Quantum_harmonic_oscillator (https://en.wikipedia.org/wiki/Quantum_harmonic_oscillator)

Čia formulė ne mano sugalvota, bet paimta iš kvantinės mechanikos fizikos. :D

Citata iš: klajunas  rugsėjo 30, 2017, 13:11:44Daug atrodymų galvoje turi.  :D

Kokios matematikos mokeisi VU? Pasimokyk tokios


Čia formulė ne mano sugalvota, bet paimta iš kvantinės mechanikos fizikos. :D

VGTU ..aukštosios :) bet fizika mano buvo pati nemėgstamiausia

Kaip suprantu esencijų skilimą panaudoji kaip būdą išmatuoti bendragrupėmis. Bet ir tuštuma, palaikoma, kaip pilnumos esencija su taisyklingumu. Ką bendro ir koks taisyklingumas naudojamas pagrindiniame esencijos skilime su jos perduodama sąveika, kai taisyklingumas pasiekia ribotas galimybes ir pagal kokį požiūrį seka tokios padaromos prielaidos, kad taisyklingumas yra kvanto pirminis šaltinis? Ar natūraliomis sąlygomis besiformavę procesai eina link kitokio būdo, kai viskas tampa taisyklingumo pasekmė? (pašalina netaisyklingumo padermes)

Mano idėjoje nėra jokių tuštumų, stengiuosi išsiversti be tokios sąvokos, nes ji nieko tikrovėje neatspindi. Tuštumos nėra. Hierarchiją kuri apima visumą išskiriu tokią.

Kontinuumų teorija:
a) kontinuumų multipleksas,
b) dinaminis kontinuumas.

Esencijų kosmologija:
a) injektono protoplazma,
b) esencijų jūra,
c) esencijų geometronai.

Standartinis modelis:
a) kvantai - geometronų sankirtos,
b) branos,
c) sąryšinės kvantų sankaupos.

Fenomenologinis pasaulis:
a) vietinis kosmosas.

Netaisyklingas yra injektono protoplazmos osciliavimas, kuris savyje sukuria taisyklingas formas. Tačiau jos irgi gali būti sąryšinės arba chaotiškos. Todėl pagrindas yra kontinuumo taisyklės, kurios jį daro taisyklingą. Kontinuumų multiplekse yra chaoso posluoksnis iš kurio nieko nesigauna - nėra stabilios tikrovės. Ant šito sluoksnio pastatytas taisyklingas sluoksnis, kuris dėl geometrinių simetrijų ir dėl jų įmanomų sąryšinių formų materiją organizuoja į tvarkingą sistemą.

Todėl viskas ne taip paprasta, taisyklinga ir primityvu. Nes yra nerišli dalis, kuri nesiorganizuoja ir lieka pamatinėje neišvystytoje būsenoje ir rišli, kuri organizuojasi į kosmosą. Vystymąsi metaforiškai galima vaizuoti kaip kilimą iš chaoso ir kritimą atgal į jį. Bet chaosas nėra pagrindas, nes visos savybės atsiranda iš taisyklingo kontinuumų multiplekso, kuriame užkoduoti visi parametrai ir konstantos.

Kontinuumų multipleksas yra tikrovės riba, tačiau ši riba žymima ne kaip trūkis, bet kaip tikrovės užsisklendimas savyje deformacijų sandūroje. Tai užsiribojimas nepaliekant jokio krašto ir kažko anapus jo.

Multipleksas lietuviškai dauglypa.

Kaip kontinumo multipleksas tapdamas visų kvantų šaltiniu kaskart atranda naujų skirtingų kvantų ir kontinumų, bei per kokius ryšius tai generuojama pradiniame atsiradime? Ar multiplekso kilmė yra tikras netaisyklingumas, ar pradžioje buvo palikta kažkas labai artimo, o vėliau viskas buvo 'apšlifuojama' ir požiūris keitėsi link taisyklingumo, tada tam tikros formos 'prigijo' ir buvo įsisąvinamos? Ar tai buvo pati svarbiausia tikrovės dalis, nei kur mažiau tikslios?  Tikrovės pasiskirstymas lieka dvilypiškas, prie kurios pusės galima labiau apsistoti ir kokie padavimai lieka tokiu atžvilgiu kontinumo multiplekso?

Viduvisatinės esencijos tegali būti viršvisatinių esencijų įtraukti injektonai. Galvoje pirmiausiai turiu viduvisatinį multipleksą, kuris yra visatos vakuolės viduje. šis multipleksas tarsi koks taisyklingas karkasas, kuris gali būti užpildytas esencijomis ir tampytis. Įtraukus viršvisatines esencijas įvyksta singuliaro sprogimas, kuris vadinamas Big Bang. Tada multipleksas užsipildo esencijų protoplazma, kuri pradeda kurti rišlius ir nerišlius darinius mūsų visatoje. Tokių vakuolių viršvisatinėje realybėje yra labai daug ir jos sudaro multivisatą. Koks tai "pasaulis" iš visatos vidaus nelabai įmanoma žinoti. Mano sistema apsiriboja vienos visatos masteliais, nors juos galima perkelti ir į kitas visatas pagal analogijos principą. Multipleksas nėra kvantų šaltinis, tai kosmoso karkasas, kuris sudarytas iš n dimensijų. Taisyklingumą galima vaizduoti ne kaip kažko "padarytą" bet kaip įgimtą formą.

Paėmus, kosmoso eksperimentinį proto modelį: urvinis žmogus ir jo būstas, kuris turėjo jau pradines išvystytas taisyklingumo apraiškas. Kaikurių genčių-civilizacijų būstai irgi kosmoso eksperimentinis proto analoginis konstruktas.

Pati lieka neaiški analogija ir jos galimybės. Nes analogija tai ir yra būdas, kai protas susieja su kūrybiniais gabumais, o šie smarkiai apribojami iš taisyklingumo faktoriaus.

Esencijos, tai ir proto konstruktų galimybės. Galimybės - beribės. Visata eksperimentuoja ir save augina iš šio ryšio, tik kaskart skirtingi konstruktai ateina ir reiškiasi. Manau, prie to prisidėjo veikliausiai laiko nuovoka, nes skaičiavimas užvedė ar užbrėžė nematomas, taisyklingumo ribas, kurias pasamonėje dar naudoja atgaminti taisyklingąsias formas. Laikrodis, yra populiariausias išradimas, kuris užprogramuojamas ir sąmonė su laiku užrogramuojama, ką nors veikti. Todėl multipleksas panašiai ir atrodo.

Bet lieka neaišku, jei galimybės po išradimo, nedidėjo, kas prie proto prisidėjo ir pradėjo stabdyti kūrybinę nuovoką, kodėl iš netaisyklingų formų gretinama su taisyklingomis, kaip toks analoginis procesas gelbėja protą nuo nesuvokimo? Nes ištikro negelbėja, tik apkamšo spragas. Pats eksperimentinis visatos modelis yra ateinantis su sistema, kuri orientuota suprasti visus supančius daiktus be mokymo. O su mokymu, išmokoma panaudojimo gudrybių ir paskirčių.

Kažkaip turėjo pradžia būti neypatinga, kad šiuometu ji taptu ypatinga ir sudaugeliu galimybių. Todėl kažkas slepiama, o supantys daiktai turi atitikmenis su taisyklingomis formomis.

Kaip tu demaskuoji, kad visada visata taisyklingumą generuoja ir padaro iš jau senai buvusių dalykų? Esencijos nurodo būsenas, bet kartu ir atvaizduoja kaip visata juda? Visata juda visų esencijų iš skirtingu kampų greičiu, kaip tai apibudina tikrovę?

Mintiregos teorija

Tas momentas kai minčių skaitymas ir perdavimas taps kasdienybe nenumaldomai artėja. Todėl tam, kas neišvengiamai artėja gerai būtų pasiruošti iš anksto. Vienas iš pasiruošimo būdų yra žodyno apvalymas ir atnaujinimas. Apvalyti reikia nuo nelietuviškų žodžių ir juos pakeisti lietuviškais, o jeigu žodžio nėra, nes tariama, kad reiškinys dar neegzistuoja, jį sukurti. Šiame kontekste norėčiau pateikti savo pasiūlymus, nes su situacija esu šiek tiek susipažinęs, galiu teisingai „onomizuoti" (įžodinti) tam tikras koncepcijas.

Plačiai paplitęs žodis „telepatija", kuris yra skolinys iš graikų kalbos. Kažkodėl svetimžodis ilgą laiką tenkino „parapsichologų" poreikius ir nebuvo didesnių pastangų šią koncepciją sulietuvinti. Mano siūlomas pakaitalas yra mintirega. Šis žodis nurodo gebėjimą regėti kito žmogaus mintis. Žmogus turintis šį gebėjimą gali būti vadinamas mintregiu. Esu šiek tiek tyrinėjęs mintiregos teoriją, mintiregio procesą ir mintregio kai kuriuos metodus.

Šis gebėjimas gali būti natūralus arba technologinis - abiem atvejais naudojamas nuo minčių sklindančio signalo surinkimas, todėl tai yra aido rinktuvo (AR) sistema. Aido rinktuvo sukuriamos reprezentacijos turi turėti sąmonėje savo struktūrines vietas, kurias vadinu „žiedais". Apie tai jau rašiau, todėl čia nesikartosiu.

Mintiregos gebėjimas skaidomas į du elementus: a) mintiskaitą ir b) mintisiuntą. Šios dvi gebėjimo regėti mintis atšakos turi savo mokslus, kurie yra mintiskaitos mokslas, apibendrinantis visus minčių skaitymo metodus, kuriuos naudoja mintskaitys. Analogiškai yra mintisiuntos mokslas, kuris aprašo mintsiunčio procesą: būdus kaip surenkama siuntimui informacija, kaip ji paruošiama perdavimui, ir kaip signalas pasiunčiamas išsirinktam gavėjui arba gavėjams. Žmogus atliekantis šį veiksmą yra mintsiuntys.

Šie mokslai yra glaudžiai susiję su „telepatijos" kalba, kuri turi kai kurių išorinės kalbos bruožų, bet yra labiau semantizuota, priklausanti ne nuo burnodaros, bet nuo mintidaros. Tam suprasti reikalingas minties mokslas, kuris išaiškintų minčių struktūrą, minčių genezę ir jų pritaikymą mintisiuntos procesui. „Telepatijos" kalba labai svarbi tema, kuri iš dalies yra ištyrinėta, tačiau šių tyrimų duomenys slepiami nuo mintiregos gebėjimu neapdovanotų žmonių. Tačiau ilgai laukti nereiks ir ši klaida bus ištaisyta. Vėliausiai per dešimt metų. Kol viso to nėra, galima „pafantazuoti", paeksperimentuoti su žodynėliais.

Noriu pristatyti dar vieną analogišką terminą mintižiūra, kuris daug kuo panašus į parodytus prieš tai, bet turi specifinį atspalvį. Aš siūlau mintižiūrą laikyti atskiru mintiskaitos atveju, kai skaitymas naudojamas tyrimo tikslu - pažiūrėti į žmogaus mintis ir ką nors atskleisti, išaiškinti. Tai, aišku, turės būti teisiškai reguliuojama, nes įsibrovimas į vidų be sutikimo turi būti draudžiamas. Kol tokios priemonės įslaptintos, nėra galimybių teisiškai sureguliuoti sritį, nes tam „ko nėra" įstatymų niekas nekuria. Tačiau viskas greitai pasikeis.

Mintirega pasauliui atvers naują dimensiją, kuri pakeis tiek visuomenę, tiek žmonių psichologiją. Pasislėpti nuo „perskaitymo" bus įmanoma tik turint galingą organizuotą sistemą, kuri apsaugos nuo visų mintskaitinių tyrimų. Bus sistema kaip to išreikalauti teisiškai, tačiau vis tiek bus grupelė, kuri kontroliuos sistemą ir bus virš jos, žemiau esantiems nepasiekiami. Tai problema, nes sudaro galimybę manipuliacijoms, tačiau struktūriškai to išspręsti neįmanoma, viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo.

Šios sistemos technologizavimas gali įgauti neigiamas formas, pavyzdžiui, visus žmones prijungus prie tinklo ir realiuoju laiku skaitant visas jų mintis. Tie, kas bus šio tinklo valdovai, turės absoliučią valdžią, nes nebus įmanoma paslėpti jokio sąmokslo teisėtai ar neteisėtai pasipriešinti elitui. Tada nebus jokių priemonių pakeisti valdžią. Įsiviešpataus absoliutizmas. Kaip reikalai vystysis priklauso nuo starto pozicijų, į kokias rankas papuls tokios galimybės. Jeigu tai nebus aukštos moralės žmonės, žmonija gali atsidurti nepavydėtinoje padėtyje. Vienų „nusikaltimai" bus tą pačią akimirką išaiškinami, o kiti visą laiką keliais žingsniais bus priekyje. Iš dalies taip yra ir dabar, naudojant tradicines priemones, bet ateityje situacija gali susiklostyti dar griežtesnė.

Šitaip visuomenė pasidalins į atviras zonas ir uždaras zonas. Atviros zonos bus totaliai kontroliuojamos, o uždaros neperšviečiamos. Esant atviroje zonoje nebus įmanoma suorganizuoti jokios pasipriešinimo jėgos, nes viskas bus užkertama pačioje užuomazgoje. Todėl situaciją reikia labai atidžiai stebėti, daryti viską, kad taip neatsitiktų.

Uždarų ir atvirų zonų sąveikas vaizduoju tokia schema.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/zinojimas.jpg)

Joje yra dvi minėtos pusės, kurias vadinu 1 klase ir 3 klase. Sąveikos reiškiasi per du kanalus - galimybių ir faktų. Galimybės prieinamos visiems, bet jos rodo tik neapibrėžtus žemėlapius, kuriuose kokia nors situacija gali būti, o gali ir nebūti. Faktas visada yra arba taip, arba ne. Taigi uždari ir atviri yra lygūs galimybių kanale, bet faktų kanale galių santykis išbalansuotas. Mintregys mato visą gelmę faktų lygyje, tai yra aprėpia visus tris horizontus. Nemintregys mato tik pirmą horizontą, kuriame vaikšto paviršiniai „akių kūnai". Informacija gaunama per išorinę kalbą. Vadinasi iš jo pusės atsiranda neapibrėžtumo sritis, kurią jis gali tyrinėti pagal žemėlapius, analizuodamas, spėliodamas. Dėl šios priežasties faktais paverčiamos galimybės, kurios konkrečiai neapibrėžtos.

Iš kitos pusės, mintregiai šią neapibrėžtumo sritį taip pat siekia kontroliuoti, kad 3 klasė nepadarytų netinkamų analitinių išvadų. Todėl dirba šioje vietoje su savo dezinformacija. Taip iš vienos pusės gaunamos „sąmokslo teorijos", o iš kitos „priedangos versijos". Todėl dėl šios srities reikia labai atkakliai kovoti, kad nekontroliuojama ji nevirstų 1 klasės nusikaltėlių prieglobsčiu, kuriame jie save vaizduoja „gražiais žmonėmis".

Dirbti šioje vietoje reikia labai rimtai, nes net negebant rinkti tikrų faktų, galima neapibrėžtumui padaryti labai rimtą spaudimą. Tam panaudojami galimybių žemėlapiai, teorijos. Galima pasitelkti mintiregos teoriją, mintiskaitą, mintisiuntą, minties teoriją. Taip pat galima bandyti pratęsti pirmame horizonte surinktą paviršiaus informaciją, kuri į sąmonę patenka per akis. Akys užfiksuoja daug svarbių faktų, ir tik pervesti į kalbą jie gali atrodyti nereikšmingi, nes žodžiai, kuriais jie išreiškiami nedaro didelio įspūdžio.

Galimybes galima žiūrėti dviejose vietose, pasaulio vaizdiniame modelyje ir kalboje, kurioje galima išskleisti visą gramatiką, visą žodyną ir sujungus su pirmo horizonto informacija, patirtimi, ieškoti labiausiai tikėtinų pasirinkimų. Surinkus viską kas prieinama, tai sudedama į neapibrėžtumo sritį ir priedangos versijoms, kurios ateina iš 1 klasės, turinčios mintižiūros galimybę, galima padaryti labai rimtą spaudimą. Jeigu žinai, kad esi skenuojamas, tada turinį, kuriuo disponuoja uždaros zonos, dar lengviau atspėti - tas turinys yra tavo mintys, kurios naudojamos kaip įvesties duomenys, prieš kuriuos ruošiamas koks nors veiksmų planas.

Mintirega ateinančiais dešimtmečiais bus pats svarbiausias technologinis išplėtimas, kuris pradės tikrą, naują transhumanizmo erą. Tai pakeis žmonių psichologiją ir visuomenės sandarą, atsiras sąmonių kolektyvai, integruotos sąmonės, bus kitaip matuojamas intelektas, kuris vadinsis telepatilektu. Aišku, didžiausia problema yra galios santykiai, teisinis sureguliavimas, taip pat nemažiau svarbu bus iš naujo apibrėžti nusikaltimo sąvoką - ar vien pagalvojimas bus laikomas baustina veika. Kokio tipo pagalvojimai, net jeigu jie piktybiniai, bus legalūs, o už kokius bus galima susilaukti bausmės. Taip pat bus svarbus jau minėto neteisėto įsibrovimo klausimas, privedimas šitaip įsibrovus žmogaus prie beprotybės. Juk aišku, kad esant svetimiems žmonėms tavo galvoje ir neturint galimybių atsijungti - labai apsunkinamas gyvenimas. Šunsnukių, kurie praktikuoja patyčių sportą netrūksta ir dabar. Kas bus kai taps įmanoma mintižiūra? Kyla labai daug klausimų.

mintregiai svetimas mintis regės ar girdės?

Citata iš: elteide  spalio 06, 2017, 12:48:39mintregiai svetimas mintis regės ar girdės?

Priklausys nuo to, kur bus mintigavos žiedas/lankas.

Citata iš: klajunas  spalio 06, 2017, 13:06:00Priklausys nuo to, kur bus mintigavos žiedas/lankas.

baisu jokio privatumo :D

Laisvė naujai

1. Kertinė libertarizmo sąvoka

Pirmus straipsnius apie laisvę viešinau 2007 metais liepos mėnesį, savo tinklaraštyje www.mindcontrol.blogas.lt. Šio tinklaraščio seniai nėra, bet idėjos ir parašyti įrašai išliko. Šias idėjas sau laikau labai svarbiomis, todėl nenoriu, kad jos būtų užmirštos. Tai buvo darbo pradžia ir gali atrodyti, žiūrint atgal, kad koncepcija pateikta paviršutiniškai, neišbaigtai ir netobula forma, tačiau tai buvo pati pradžia, o kontekstas - asmeninis tinklaraštis, kuris nėra tikras straipsnis ar mokslinis darbas. Taip, kaip rašiau tada, rašau ir dabar, tačiau nuėjęs labai ilgą 10 metų kelią. Dabartinis pasiektas lygis rodo, kad tos pirmos, pradinės idėjos buvo teisingos, jos išliko iki dabar, tik daug labiau papildytos ir pagilintos.

Kodėl rašiau ir toliau rašau apie laisvę? Todėl, kad ilgą laiką save laikiau libertaru, kuriam laisvė yra kertinė sąvoka; tokiu save laikau iki šių dienų. Tačiau norint suprasti, ką tai iš tikro reiškia, reikia įsigilinti į idėjas, į mano laisvės koncepciją. Tai, apie ką aš rašau, nėra tas neoliberalizmas, kurį mėgsta plakti kairieji, man laisvė yra ne tai. Netgi manau, kad neoliberalizme nėra jokios laisvės ir šis pavadinimas yra klaidinimas.

Viename iš pirmų savo įrašų laisvę apibrėžiau taip:

CitataKadangi žmogus yra mąstanti ir kalbanti būtybė, pirmas žingsnis į laisvės supratimą gali būti filologinis, per kalbą. Kalboje šis dalykas, laisvė, pirmiausiai įvardijami kaip daiktavardis ir būdvardis. Laisvė - ne daiktas, tad ką šis daiktavardis įvardija? Daiktavardis "laisvė" nurodo į situaciją. Laisvė yra tam tikra situacija. Esinys esantis tokioje situacijoje turi būdvardinę savybę - "laisvas". Kiek šioje situacijoje, kurią įvardija daiktavardis laisvė, esinys veikia, tiek jo veiksmas yra laisvas veikimas. Tai yra, laisvės situacijoje esantis esinys visais savo raiškos būdais įgauna savybę "laisvas" - kaip daiktas arba veikianti esybė. Žmogų laisvu arba nelaisvu padaro situacija, tad ji yra pagrindinis laisvę apibūdinantis žodis.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Laisvė pirmiausiai yra santykis su aplinka. Šis santykis turi du elementus: pirmas yra pati aplinka, kuri turi būti tam tikro tipo aplinka ir žmogus, kuris irgi turi turėti tam tikrų gebėjimų ir savybių. Bet pateiktoje citatoje aiškinama, kad žmogui savybę „laisvas" suteikia tam tikra situacija. Galima suprasti net kokia ji yra, nors apibrėžime nesukonkretinta - turi būti netrukdoma veikti, turi būti nedaromos dirbtinės kliūtis žmogaus idėjų realizacijai. Tai, kad kalboje egzistuoja daiktavardis „laisvė" ir būdvardis „laisvas" yra įrodymas, kad tai, ką jis įvardija įmanoma kaip faktas arba kaip galimybė. Tai nereiškia, kad tokios situacijos realizuojamos visada, tai reiškia kad jos įmanomos.

Toliau šį apibrėžimą ir jo paaiškinimą galima išplėsti citata, kuri situacijos koncepciją sukonkretina, papildo, suteikia jai labiau apibrėžtą formą, nors vėl tik kalboje, tik žodžiais. Pateiktoje citatoje aiškinu, kokie man pagrindiniai libertarizmo žodžiai, įtvirtinantys pagrindines laisvės koncepcijos vietas.

CitataLaisvė yra išorinė ir vidinė. Abiem atvejais tai yra situacija, kurioje žmogaus veiksmas kyla ne iš išorės, bet iš jo paties. Išorinė situacija nurodo į visuomenę, į tai, kokia joje įsteigta santvarka. Laisvė priklauso nuo to, ar visuomenėje patys žmonės toleruoja tokias situacijas, kuriose žmonės yra laisvi, ar tokios situacijos persekiojamos ir naikinamos. Vidinė laisvės situacija nurodo į žmogaus sampratą, ar jos iškeliama žmogaus esmė pripažįsta laisvės situacijas pačiame žmoguje, ar ne. Santvarkos ir sampratos pirmiausiai kuriamos idėjiniame lygmenyje, ir pirmiausiai iškeliama laisvės idėja kaip nuoroda į minėtas situacijas pasaulyje ir žmoguje. Kuriant santvarkų ir sampratų teorijas, ši idėja gali būti priimama arba atmetama, priklausomai nuo interesų, siekiant manipuliuoti. Tačiau tikrovė eina pirmiau už idėją, ir net esant nepalankioms žmogaus sampratoms ir visuomenės santvarkoms, atsiranda žmonių, kurie siekia susigrąžinti tokias situacijas, kad galėtų išskleisti save, nepaisydami to, kad aplinkoje susiduria su persekiojimu ir prievarta.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Taigi matome, kad ta aplinka, kuri formuoja žmogui palankią situaciją pirmiausiai yra socialinė santvarką. Kaip žinome visos santvarkos pagrįstos įstatymais, vadinasi nuo jų turinio priklauso ir žmogaus laisvės likimas visuomenėje. Ar įstatymai ją įtvirtina kaip neginčijamą teisę, ir ar gina ją nuo neteisėto kėsinimosi. Iš istorijos žinome, kad santvarkų būta visokių, net priešiškų žmogaus laisvei, todėl libertarizmas yra kova už tokią santvarką, kurioje įstatymai draustų neteisėtai varžyti žmogaus laisvę. Daug kur tai įtvirtinta kaip fasadas, tačiau realus laisvės kiekis pasaulyje, kaip bus paaiškinta - labai mažas. Taip pat citata tvirtina, kad tai kokia santvarka visuomenėje valdžios propaguojama, glaudžiai susiję su žmogaus samprata. Ar pačiame žmoguje pripažįstamos situacijos, kuriose laisvė realizuojama žmogaus viduje, ar jis suprantamas tik kaip automatinis robotas, neturintis laisvės šerdies, kuri būtų pati savo aktyvumo šaltinis.

Aiškiai matome koks buvo mano libertarizmo pamatas prieš 10 metų. Jis buvo aiškinamas kaip ideologija, kurios dėka platinamos, propaguojamos situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje, kuriose žmogus turėjo galimybę veikti autonomiškai, be išorinės prievartos. Kodėl man tai atrodė svarbu? Paaiškinu toliau.

CitataLaisvė yra situacija, kurioje žmogus gali skleistis be išorinio įsikišimo ir trukdymo. Tokioje situacijoje žmogus veikia iš savęs, į išorę spinduliuodamas savo sukauptą gyvybinę energiją. Toks skleidimasis leidžia žmogui įeiti į savo esmę ir įsiforminti, tapti tuo kas jis yra visų pirma sau. Laisvė yra situacija, kurioje galima nevaržoma savisklaida. Tokia situacija turi vertę dėl to, kad tai yra pati palankiausia dirva augimui, vystymuisi, savirealizacijai. Dėl šios priežasties, tiek turint galvoje žmogaus sampratą, tiek visuomenės santvarką, į jas bandoma įterpti ir laisvės idėją, nes manoma, kad ji paskatins situacijas žmoguje ir visuomenėje, kuriose įmanoma tokia nevaržoma savisklaida ir klestėjimas.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Kodėl žmogui turi būti leidžiama nevaržomai skleistis, manau akivaizdu. Todėl, kad buvimas tuo kas esi yra neatimama teisė. Kodėl medis arba gėlė turi teisę augti ir nebūti nupjauti ir sunaudoti? Todėl, kad egzistencija yra jų nuosavybė, kurią jie gavo iš transcendencijos dovanų ir atimti tai, kas priklauso kitam yra nusikaltimas. Teisė į nevaržomą skleidimąsi yra prigimties realizavimas, kuris yra kaip aukštesnių jėgų įsakymas ir įstatymas, kuriam nepaklusti neturi teisės niekas, nes toks nepaklusimas jau būtų savivalė, ėjimas prieš prigimtį ir tvarką. Kas žmogus yra ir turi būti, įrašyta į jo prigimti ir tam turi būti leidžiama veikti. Būtent dėl šios priežasties reikalingos laisvo žmogaus sampratos ir jam realizuoti laisvės situacijas ginančios santvarkos.

Kaip tai konkrečiai realizuojama aiškinama toliau:

CitataŽmogus pasižymi tuo, kad jo veikimas gali būti spontaniškas ir racionalus. Spontaniškas veikimas kyla iš pasąmonės gelmės ir nesiremia jokia filologija. Tai žmogaus egzistencija, kuri reiškiasi tarp gyvūniško instinktyvumo ir žmogiško racionalumo. Daug labiau žmogui būdingas yra racionalus veikimas, kurį net būtų galima vadinti filologiniu veikimu, nes jo pagrindas yra kažkokia įsisąmoninta ar neįsisąmoninta filologija. Pirmo tipo veikimas yra betarpiškas ir grynai egzistencinis, o antro tipo veikimas yra įtarpintas tam tikros teorijos, turinčios filologinę formą - mitinę, religinę, filosofinę ar mokslinę. Toks žmogaus elgesys yra filologinis, kaip savo priežastį turintis kalbą. Šie du egzistencijos tipai veikia bendrai, bet visgi svarbesnis yra racionalusis tipas. Įtarpintas tipas labiau siejasi su minėtomis laisvės situacijomis, nes jos idėjų forma bando prasibrauti į tas filologines sampratas ir filologines santvarkas, kad taptų proto įtarpinto žmogaus elgesio dalimi. Tad laisvė gali reikšti kelis dalykus. Ji gali būti prigimtinė, natūrali ir spontaniška - gryna egzistencija, bet ji gali būti įvesta į sampratą arba santvarką ir kurti situacijas, filologiškai įtarpindama žmogaus veikimą šiame pasaulyje.
„Apie laisvės oazę", 2010-08-22

Čia bandoma atkreipti dėmesį į nereflektuotą, savaiminę, egzistencinę laisvę, kuri realizuojama be įforminto proto tarpininkavimo ir racionalią laisvę, kurioje veikimas įtarpintas idėjų, apvilktų į teorijų ir modelių formą. Akivaizdu, kad dažnai žmogus veikia net negalvodamas ir nesuvokdamas ar veikia su pasipriešinimu, ar be jokių trukdžių, paprasčiausiai įformindamas savo prigimtinius impulsus. Tačiau žmogus, save vadinantis libertaru, veikia racionaliai, jis turi apibrėžtas idėjas ir siūlo metodus, kaip tas idėjas įgyvendinti. To siekia organizuotai ir tikslingai. Čia labai svarbi kalba, sąvokos, koncepcijos, nors reikia neapsigauti - nes nurodo į anapusinę realybę, į patį gyvenimą, kuriame skleidžiasi žmogus.

Libertarui svarbi filosofija, kuri formuluoja žmogaus sampratas, kurios atspindi realią žmogaus prigimtį, ne tik formuoja jį kaip molio gabalą. Taip pat svarbi politika, nes santvarka yra politinis klausimas. Libertarizmas yra filosofinė mokykla, kurios idėjos realizuojamos politinėje santvarkoje, dėl ko jis neatsiejamas nuo politinio aktyvizmo. Tačiau kadangi šios ideologijos santykis su valstybe - komplikuotas, šis aktyvizmas dažniausiai įgyja neoficialias, neformalias pasipriešinimo prievartai formas.

2. Neolibertarizmas

Kaip realizuojamos laisvės situacijos santvarkoje ir žmogaus sampratoje parodo realus laisvės kiekis visuomenėje. Kadangi kalba apie realią empirinę laisvę, tai ji turi būti susieta su kuo nors labai konkrečiu. Manau, kapitalistinėje santvarkoje geriausias laisvės kriterijus arba garantas yra kapitalas. Neturint kapitalo - laisvu būtų neįmanoma; kuo daugiau jo turi, tuo esi laisvesnis. Kitaip sakant, tai labai geras laisvės kiekio, laisvės mastų visuomenėje kriterijus.

Iš to kas pasakyta, galima suprasti, kad čia kalba ne tik apie abstraktų gebėjimą laisvai veikti, bet ir to gebėjimo padengimas realia materija, nes bet kokiam veikimui reikalinga energija. Taip pat čia mąstoma iš visumos perspektyvos, tai yra, galvoje turima visa visuomenė ir tos visuomenės laisvė, padengta materialia energija, kuri yra kapitalas suprantamas labai plačiai. Belieka tik nustatyti, kaip šią laisvę padalinti konkretiems žmonėms, ir kokia yra geriausia santvarka. Gali būti laisvi visi arba gali nebūti nė vieno laisvo žmogaus. Tai yra kraštutiniai variantai. Tarp jų yra tarpiniai, kurie juda arba laisvės skleidimo kryptimi, arba laisvės siaurinimo.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime dykumoje gyvenančią bendruomenę, kur pagrindinis laisvės garantas yra vanduo. Yra 100 žmonių ir 10 000 l vandens. Kaip tą vandenį padalinti? Visiems po lygiai, pagal kažkokius „nuopelnus" ar atiduoti kontroliuoti kokiai nors grupuotei, o visus likusius padaryti nuo jų priklausomais. Akivaizdu, kad tas, kuris neturi savo vandens ir turi jo gauti iš kito - yra priklausomas, nelaisvas ir labai lengvai paverčiamas vergu.

Tarkime, kad per dieną reikia 5 l vandens. Vadinasi vienam žmogui viso vandens užtektų 5,4 metų. Jeigu po lygiai padalintume visam 100 žmonių - jo kiekvienam užtektų 100 dienų. Todėl kyla natūralus klausimas, koks geriausias pasirinkimas. Jeigu klausimą sprendžia stipriausio principu, tai jis dažniausiai viską pasiima sau, o kitiems leidžia gerti tik dėl naudos sau. Tai yra vergovinės santvarkos logika. Kai visi bendrai susitaria pasidalinti po lygiai ir susitaiko su tuo, kad jo užteks tik 100 dienų - turima libertarinė logika. 100 dienų irgi labai daug ir galima bendromis pastangomis ieškoti sprendimo - kaip gauti daugiau vandens, kad būtų pasibaigus turimam kiekiui.

Matome, kad nors kapitalizme propaguojama laisvė, ji yra atsieta nuo tikrovės, abstrakti laisvė, kuri suvokiama kaip galimybė užgrobti resursus ir jais pasinaudojant, kaip vandeniu, išnaudoti kitus žmones. Masė žmonių tampa priklausomais nuo kapitalistų ir laisvės mažėja. Gali abstrakčiai būti laisvas, bet nėra kuo tos laisvės padengti ir turi eiti tarnauti tam, kas turi.

Vadinasi, vienintelė galimybė pasiekti, kad laisvė būtų kuo labiau paskleista, yra uždėti galimo turėti turto ribą. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmogui per dieną reikia 5 l vandens, per mėnesį 150 l. Todėl logiškas draudimas per mėnesį turėti daugiau negu 200 l. Viskas kas virš 200 - yra prilyginama vagystei ir bet kas gali pasiimti, kol neviršija leistinos normos. Taip ir su laisve, padengta pinigais. Tarkime verslui būtų galima uždėti ribą apyvartai, kad neužgrobtų visos rinkos ir nesusiformuotų monopolija, nes tai reiškia, kad visa laisvė sukoncentruota vienoje vietoje ir atitinkamai jos nėra kitur - o tai yra vergovinė santvarka. Laisvė nėra laisvė kurti monopolijas įvedant visiems kitiems vergovę. Laisvė - reiškia laisvė visiems. Kitaip sakant, jo iš nieko negalima atimti. O atimama tada, kai turi daugiau, negu leidžia norma, nes resursai riboti ir jų nelieka kitiems.

Dabar paskaičiuokime kiek realiame pasaulyje yra laisvės. Tam naudojamas laisvės paskleidimo koeficientas, kurio vertė 1 reiškia, kad laisvė maksimali - visi laisvi, o 0 - nėra nė vieno laisvo. Dažniausiai būna tarpiniai variantai, su labai didele jos koncentracija, nes kapitalas linkęs koncentruotis, vadinasi didinti nelaisvę. Formulė tokia [Laisvės paskleidimas = laisvų žmonių skaičius / visas žmonių skaičius]. Tai reiškia, kad jeigu iš 100 proc. žmonių 100 proc. laisvi, tai laisvės paskleidimas yra 1. 100/100 = 1. Jeigu laisvi 10 proc. žmonių, tai koeficientas 10/100 = 0,1. Arba kas dešimtas žmogus (vienam laisvam - devyni priklausomi).

Dabar sutarkime, kad laisvės standartas yra 100 000 eur. per metus pajamos. Statistikos duomenimis, tiek Lietuvoje uždirba apie 7000 žmonių. Tarus, kad dirbančių yra 1,5 milijonai, tai sudaro 0,46 proc. šių gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės yra 0,46/100 = 0,0046. Didžiojoje Britanijoje virš 100 000 svarų uždirba virš milijono žmonių. Dirbančių gyventojų yra 40 mil. Tai sudaro 2,5 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad laisvės paskirstymas yra 2,5/100 = 0,025. Vadinasi, kiekvienam 1000 žmonių 25 laisvi, kai Lietuvoje iš 10 000 - 46 laisvi.

Išvada tokia: gyvename vergoviniame pasaulyje, kur labai mažas laisvės paskirstymo koeficientas. Jis mažas todėl, kad sukoncentruotas tam tikruose laisvės ir galios centruose, kurie išnaudoja visus kitus žmones. Tie centrai yra vergvaldžių grupuotės. Libertaro tikslas - ne kapitalizmas, ne neoliberalizmas, bet laisvės paskleidimo koeficiento padidinimas iki 1, kai laisvi visi 100 proc. žmonių. Vienintelis metodas, teisiškai įvesti apribojimą apyvartai, arba kitaip užvaldytos rinkos procentui. Viskas, kas daugiau apribojimo - prilyginama vagystei.

klajūnas, πλανητης, wanderer

πλανήτης (Ancient Greek)

Alternative forms
πλάνης
πλανάτας (Doric)

Origin & history
From πλανάω (planaō, "I wander").

Noun

• wanderer(klajūnas)
• planet
• fever which comes in irregular fits

Synonyms

planet: πλάνης ἀστήρ (planēs astēr)

Descendants

Russian: плане́та (planéta), плани́да (planída)

Labas! Imsiu skaityti tavo filosofijas. Dekoju.

Pateikiu grafinį visos savo sistemos vaizdą. Jį vadinu "visu žmogaus spektru" arba "holoplastiniu vaizdu". Lyginant su įprastiniais vaizdavimais matome fizikos išplėtimą į sąmonės sritį. Viso spektro nebus be sąmonės fizikos.

Pažinimui svarbiausios vietos yra dėmenys, dėmenų matematizacija, kontinuumai ir projekcijos į priminę tikrovę. Judinant pirminę tikrovę eksperimento metu perduodamas pėdsakas į egzistenciatą, kuris išreiškiamas dėmenų rinkinio formomis. Tas formas sujungus su matematizuoto kontinuumo modeliais, galima atskleisti holoplastinį pirminės tikrovės vaizdą. Tas turi būti padaryta su sąmone.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/visas.jpg)

Cia pats paprasciausias tavo modulis? O as tikrove suvokiu kaip linija. Begaline besidriekiancia viena linija. Bet tavo modulis labai idomus, man kazka primena, kazka ir as pati kazkada breziau tik nubreziau keturis kvadratus ir viena raudona kvadrata, dabar negaliu paaiskinti ka tai turetu reiksti nes tai buvo seniai. O paskui vienoje kavineje pamaciau lygiai toki pati paveiksla ir net viskas buvo isdestyta lygiai taip pat, gaila kad nepasidomejau kas dailininkas.
Bet tu varai kietai! Nenoriu is taves juoktis, bet tu esi labai protingas zmogus, todel siek tiek taves paskaitysiu( o gal ir viska skaitysiu, jei labai isitrauksiu).

Citata iš: sara  spalio 11, 2017, 14:13:23Bet tu varai kietai! Nenoriu is taves juoktis, bet tu esi labai protingas zmogus, todel siek tiek taves paskaitysiu( o gal ir viska skaitysiu, jei labai isitrauksiu).

Vietomis gali būti sunku suprasti, nes tam reikia savo galvoje turėti tokius pat vaizdinius, kaip aš. Bet daug kur viskas paaiškinta elementariai. Tau įdomesnės temos gali būti aiškiaregystė, ekstrasensorika, telepatija ir panašios. Sąmonės fizika arba kosmologija lengviau jeigu turi gerą vaizduotę. Bet ne entuziastams tai neįdomios temos.

Mano mąstymas yra vaizdinis, už žodžių reikia sugebėti pamatyti vaizdus. Tada suprasti nesunku. Daugiau mano temų yra puslapyje http://www.psytechnologijos.lt/ (http://www.psytechnologijos.lt/)

Man su vaizdiniais kaip tik labai sunku, bet reikia lavintis gal ka suprasiu. As labiau suprantu raides ir kaip ta eilute bega... :D kiekvienoj temoj jei nors trupineli suprantu ir tas yra gerai.
Idomiai rasai. Ka tik apie prota perskaiciau.
Ar nesunku gyventi kai taip daug zinai???
Ka tik perskaiciau kad pirmoji Adomo zmona buvo Lilita tik ji nuo vyro pabego nes nenorejo vyrui buti verge( ji buvo sutverta kaip lygiaverte partnere savo vyrui ( ne taip kaip kad Ieva)) Ir dar karta pagalvojau ka tu rasei apie prota. Idomiai gaunasi...
Tavo didelio proto gusio jauciuosi pribloksta, todel neturiu ka pasakyti. Bet bandau kazka pasakyti.:-)))
1. Kaip kad sakei mes esame vergai-sutinku su tuom. As anksciau irgi buvau labai protinga, bet... Bet supratau kad negaliu buti is tiesu kriminalinis zmogus ( mano tik siela kriminaline), todel suglaudziau sparnelius ir nusileidau ant zemes( kaip kad tame mano avatare). Bet mes zemumose irgi lavinames. Mes tampame tik dar istvermingesni. Uzgrudinti tampame ivairiu gyvenimo negandu, nors kaip tu kad rasei siauro mastymo. Bet as nesigailiu. Pasirinkau savo kelia. Buvo du keliai arba buti labai protingai ir kriminalistinei, arba buti, svelniai tariant kvailai( bet geru zmogumi), tai as labai kankinausi ir galu gale pasirinkau buti verge ( kaip kad tu kad rasei).
2. Labai idomiai rasai apie leptonine samone. Irgi tai supratau kad robotas bus kur kas protingesnis uz zmogu. O dabar galvoju-protas juk negali buti blogas!( ypac leptonineje samoneje), todel jokio pavojaus nera. Tiesiog tie robotukai gal gales isskristi i kokia kita negyvendama planeta kur jiems bus visai smagu.
3. Apie sena ora. Deja greitai tai neivyks tas pasaulio pasikeitimas i geraja puse, nes kazkas to labai nenori. Bet jei bus begalines zmoniu, nors vienetu, pastangos pasaulis pasikeis, bet as taip ir likusiu atsilikusi, tai jus man atleiskite ( neimanoma visko aprepti).

Man protingam zmogui yra labai sunku kalbeti, bet prisiversiu: Matai energijoje yra uzkoduota informacija, gal net( greiciausiai) moksline. Todel kai zmogus galvoja kad energija yra jo seksualine reakcija zmogus daro labai didele klaida, nes tai yra ne seksualine reakcija, o moksline informacija, taip sakant energija reikia moketi skaityti samone, o ne antru galu. O zmones ima ir prastumineja ta energija be jokio tikslo ( nesupranta energijos reiksmes). Tai tiek.

Citata iš: sara  spalio 11, 2017, 15:05:07As anksciau irgi buvau labai protinga, bet... Bet supratau kad negaliu buti is tiesu kriminalinis zmogus ( mano tik siela kriminaline), todel suglaudziau sparnelius ir nusileidau ant zemes( kaip kad tame mano avatare). Bet mes zemumose irgi lavinames. Mes tampame tik dar istvermingesni. Uzgrudinti tampame ivairiu gyvenimo negandu, nors kaip tu kad rasei siauro mastymo. Bet as nesigailiu. Pasirinkau savo kelia.

Ant žemės vaikšto visi žmonės, o mintys skraido tik maždaug 1,90 m nuo žemės aukštyje. Pasaulį duoda gyvenimas, o mintis gali apsirinkti pats. Kokias pasirenki, tokias ir turi - ir skraidai pažeme kaip kregždė prieš lietų.

Galima turėti du pasaulius, nes yra dvivietė sąmonė, kažkodėl dauguma žmonių renkasi vietoj dviejų - vieną. O aš noriu išnaudoti maksimumą. Tai ne "protas", man tai paprasčiausiai įdomu. Vieni renkasi kitų paruoštą gatavą produktą, kiti susikuria savo. Tame nėra nieko blogo. Aukščiau 2 m vis tiek niekas nepakyla.

O daug matyti yra gerai, galiu tik tiek pasakyti.

Supratau, stengsiuos susikurti dvi pasaulio linijas. Galu gale jau atejo laikas save keisti, griebsimes paskutinio siaudo. :D  Bet matai tas dvi linijas nera taip paprasta susikurti, net nezinau nuo ko reiktu pradeti...
Matai, etikos mokytojas pasakojo kad reikia tureti viena tiksla. Jo klausiau, viskas sekesi nuostabiai kol nesuklupau. Dabar to vieneto koncepcijos niekaip negaliu atsikratyti.  Kuri laika matyt vieneto supratimas man tiko, o paskui, matyt,  ta supratima reikejo keisti i dvejeto ( kaip kad drugelis kad ritasi is viksro).Ka man daryt? Nuo ko pradet? Neuzduok daug uzduociu, o kazka pacio paprasciausio uzduok. Dekoju.

Bandziau gilintis nuo temos pradzios, kodel yra tavo paveksleliai istrinti?

Citata iš: sara  spalio 11, 2017, 18:05:59Bandziau gilintis nuo temos pradzios, kodel yra tavo paveksleliai istrinti?

Pradžioje kai kurie paveikslėliai ištrinti todėl, kad buvo iš puslapio, kuris dabar neaktyvus, todėl neliko ir nuorodų.

Citata iš: sara  spalio 11, 2017, 18:05:59Ka man daryt? Nuo ko pradet? Neuzduok daug uzduociu, o kazka pacio paprasciausio uzduok. Dekoju.

Paprastų patarimų aš neturiu. Geriausia iš pradžių susipažinti su žmogaus teorija. Mano variantas sudėtas į rinkinį "Pakilimo pradžiamokslis", kurį galima paskaityti čia Pradžiamokslis (http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/pakilimo%20prad%9Eiamokslis.pdf) (paspausti nuorodą)

Čia mano 2016 m. pagrindai, kurie ne galutiniai, nes nuolatos papildoma.

Pradziamokslyje teisingai pasakyta-svarbiausia jegu islyginimas! Visi zmones turi buti vienodai protingi ir to reikia visai nesibaiminti. As irgi to siekiu-jegu islyginimo. Noriu kad zmones visi butu tokie protingi kokia as buvau protinga 1998 metais. Vieni gyvenimo metai atrode kaip desimt nugyventu metu-toks intensyvus gyvenimas buvo.
As esu priversta gyventi be jausmu. O visas protas ir yra jausmuose. Tiesiog gyvenimas mane labai isgazdino ir as buvau priversta atsisakyti jausmu. Bet siaip viskas gerai. Bandysiu protingeti ir be tu nelemtu jausmu.
Man patiko tavo pasakojimas apie mastyma  TAIP, TAIP; NE, NE. As irgi taip masciau. Bet prie gero toks mastymas manes neprivede, turbut turi buti ir zodelis GALBUT.:-)))

Tai turi buti du zmones ant planetos!( ne vienas zmogus). Vienas turi aprepti viena planetos puse, o kitas zmogus turi aprepti kita planetos puse. Ir bus tvarkele. Bet tu, klajunai, mane supranti, tu gali buti tas antras zmogus aprepiantis viena planetos puse. Bet kaip tai padaryti dar klausimas, bet mes abudu  tai sugalvosime. Tiesiog reikia kalbetis kolkas, reikia bendrauti ir reikia man susilyginti iki tavo lygio. Mes tai galim ( mes abudu tai galim). Jei manai kad tai nesamone, sakyk, tada bandysime ta klausima spresti kitaip.

Masciau, masciau ir sumasciau ir sumasciau as ir tu tai jau yra dvi gyvenimo linijos. Jei tu susidedi is dvieju gyvenimo liniju tai su manimi gaunasi jau ir trys gyvenimo linijos.
Taip gyvenimo linijos ( antros) kurti ant tuscio negaliu, man reikia isivaizduojamo zmogaus ir reikia to zmogaus sutikimo. O tas zmogus galetumei buti tu nes esi maksimaliai ismintingas-protingas. Ar sutinki, klajunai, kad ant taves kurciau savo antra linija? Tau nuo to blogiau nebus, tau tik prasiples akiratis( dar labiau). Nors juokaudamas pasakyk kad galiu, labai prasau...

Citata iš: sara  spalio 12, 2017, 07:45:55Nors juokaudamas pasakyk kad galiu, labai prasau...

Jeigu būsiu tik įsivaizduojamas, tai gali kurti.  ;D Tačiau tikros laiko linijos pasisavinti negalima - visi žmonės yra laisvi. Jeigu bandysi paveikti tikrą laiko liniją, tai jau bus juodoji magija, pažeidžianti laisvos valios principą.

Tačiau net jeigu norėtum tai būtų neįmanoma, nes laiko linija pritraukiama ekranu, o galingą ekraną sukurti labai sunku, ypač tiems žmonėms, kurie naudoja atsargumo priemones.

Tu busi realus, bent taip as isivaizduosiu. Bet tai juk isivaizdavimas, nera jokio pavojaus, be to as suprantu zodi STOP! kai tik tai pajusiu-sustosiu.  Jokios magijos nenaudosiu tai grynai eis is vidaus. Man to pilnai pakanka. O juodosios magijos as nekenciu. Butu gerai kad mazyti truputeli manimi tiketumei, tada man tikrai seksis. O jei visai uzdarytos durys tai ka, as tada ne svecias..
Tu juk pats nori padeti zmonems, tavo tokia misija yra. O cia ir butu tavo padejimo kazkam tai pradzia ( zinoma ir tavo knygos daugeliui zmoniu prasviesina kelia). Tu juk turi dvi linijas tau nebaisus jokie apsedimai, o as kesinsiuos tik i viena is tavo liniju( matai esu labai siauro proto ir daug neaprepiu( bet to ir nereikia-aprepti daug)). Be to kaip sakiau esu labai supratinga ir suprantu zenkla STOP! kai zmogus siuncia.   Kiti bijo kryzeliu ( bugtais piktos dvasios), o as bijau zenklo STOP!.Kai viskas susitvarkys as tau, klajunai, pasakysiu aciu arba dekui.
Aciu.

Esu psichotronike! Bet juokiasi tas kas juokiasi paskutinis teisingai sakai. Tik as nusprendziau kad nieko nebausiu. Na gal siek tiek. Galų gale jie patys suklups.
Man reikalingas išsivystęs pasaulis, o ne kažkoks tai nubaustas pasaulis.

va tai papuolei , klajunai ... :D
pavydžiu tau... :)

O tau klajunai patarimas: nusisnekek truputi ir ne tokius tikslius žodžius vartok-mielesnis atrodysi. O tai zmogui pateiki visiskai sugrumulota informacija kaip paukste pauksciukui lesala. Tegul ir patys pagalvoja. Dekui už dėmesį.
 Nors gal nesąmone pasakiau. Tiek to.
Nors cia tavo straipsniai, tai kaip ir negali lygtais nusisneketi. Bet nejau is tiesu taip reikia?
Cia gaunasi taip kad skruzde ( as) mokina drambli( daugiau pazengusi už save), bet tu jau atleisk man gerai?
Net kai su vaiku šneki reikia pritupti, kad butumei jo ūgio, tada vaikas neissigasta taves ir tampa atviras tau.
Reikia ismokti zmoniu kvailybes, bet tai yra zavu! Kai išmoksti  tai yra visai paprasta!
Ir protas nera jėga. As cia kalbu apie dideli protą. Protas tikrai nera jėga-isidek tai sau i galva. Jėga yra kažkur per vidurį... Net nezinau kas yra jėga. Jėga yra kalbetis su žmogumi.
O tie implantai galvoje as irgi turiu implantu tik jie yra isivaizduojami o ne tikri. Per sapnus mes prisirinkome įvairiausių implantu. Reikia buti teisingiems ir stengtis kuo mažiau meluoti, o jei nori meluoti tai geriau išvis nutylėti.
O gal tu, klajunai, realybes neskiri nuo sapnu?-tai irgi yra žavu!!!( bet pabandyk logiškai sugrumuloti-tai yra sapnai):-)))
Arba: man tavo gyvenimas yra sapnas, nes as gyvenu kitoje realybeje. Ir visi cia esantys irgi gyvena kitoje realybeje nei tu. Gal tai ir ne sapnas ka tu sakai ( apie implantus), vadinasi tu esi is kitos dimensijos, atsibeldes cia...

CitataPateikiu grafinį visos savo sistemos vaizdą. Jį vadinu "visu žmogaus spektru" arba "holoplastiniu vaizdu". Lyginant su įprastiniais vaizdavimais matome fizikos išplėtimą į sąmonės sritį. Viso spektro nebus be sąmonės fizikos.

Pas tave pirminė tikrovė veikia tiesiai į mąstantį subjektą, kur vėliau perveikia į sintezę kartu su esencijų fiziką. Vien Holoplastinis vaizdas apiima daug dalių, o jų kaip suprantu didėja.

Kaip tu reguliuoji holoplastinės sąmonės sąvybes ir kokias išrenki, priskiri "Holoplastiniam sąmonės" mąstytojui? Kokie kriterijai nurodo mąstančio sąmonės formavimą, ir koks jų laikinumas arba efekto tęstinumas? Ar tęstinumą nurodo atlikta sintezė su esencijų fizika?

Supratau, klajunai, tu esi is kitos dimensijos. Bet šiame pasaulyje šioje dimensijoje negali buti jokiu implantu galvoje, todel ju nieks ir nemato.

Citata iš: sara  spalio 12, 2017, 09:03:12Tu busi realus, bent taip as isivaizduosiu. Bet tai juk isivaizdavimas, nera jokio pavojaus, be to as suprantu zodi STOP! kai tik tai pajusiu-sustosiu.  Jokios magijos nenaudosiu tai grynai eis is vidaus. Man to pilnai pakanka. O juodosios magijos as nekenciu. Butu gerai kad mazyti truputeli manimi tiketumei, tada man tikrai seksis.

o tada čia gaunasi baltoji magija?

elteide, nezinau ar tai baltoji magija, bet mes kiekvienas viduje esame baltasis magas...
Kai tik pajauciu jog mano siela pilna intrigų vadinasi galiu prikibti prie klajuno( jis juk turi dvi gyvenimo linijas vadinasi mano prikibimas prie tik vienos  is jo gyvenimo linijos yra visai nebaisus) Bet dabar stilis. Is vis nieko nejaučiu... Matyt stilis pries audra...

Citata iš: sara  spalio 12, 2017, 20:55:21elteide, nezinau ar tai baltoji magija, bet mes kiekvienas viduje esame baltasis magas...
Kai tik pajauciu jog mano siela pilna intrigų vadinasi galiu prikibti prie klajuno. Bet dabar stilis. Is vis nieko nejaučiu... Matyt stilis pries audra...

gali būti ..prieš audrą visada būna štilis, arba jei uragano akis užeina irgi būna tylu...

Bet klajunas gerai kalbejo apie sustingusi paveikslėlį. Matomai mano energijos dalis yra tik sustinges paveikslėlis. klajunas matyt turi daug patirties su tais paveikslėliais.

Citata iš: sara  spalio 12, 2017, 20:55:21.. bet mes kiekvienas viduje esame baltasis magas...

Visi iki vieno? Net ir as? "balta" siuo atveju tiesiogine prasme ar perkeltine? pagal akiu spalva ar zanduku? ar kokios kitos kuno dalies?

Cerber, tai aišku kad perkeltine prasme. Bet tavo avataras grazus irgi toks baltas.

Citata iš: sara  spalio 12, 2017, 21:14:08Cerber, tai aišku kad perkeltine prasme. Bet tavo avataras grazus irgi toks baltas.

tai taip, pats balciausias, ypac dantys, ypac is arti.
O ta perkeltine prasme kokia, galima issiplest?

Citata iš: cs  spalio 12, 2017, 20:36:08Pas tave pirminė tikrovė veikia tiesiai į mąstantį subjektą, kur vėliau perveikia į sintezę kartu su esencijų fiziką.

Pirminė tikrovė veikia ne į mąstantį subjektą, bet įtraukiama į ekranus, kurie išskaidyti į pagrindinius dėmenis. Šie dėmenys yra pagrindiniai supančios realybės komponentai. Ir tik po to, iš šių ekranų įvykiai įtraukiami į protą ir čia interpretuojami. Pagrindinis ekrano bruožas yra jų kokybiškumas, o mokslas kokybes transformuoja į kiekybes, pirmiausiai per skaičius. Šitaip sukuriamas modelis, kuris paskui permetamas už ekrano, kaip pirminės tikrovės interpretacija. Tas pats principas galioja tiek į pasaulio kryptį, tiek į sielos. Mąstymas yra ekranas, kuris ištraukia iš pirminės tikrovės prasmines rinkles (mintys, vaizdiniai). Ši vieta taip pat turi analogiškus dėmenis, kuriuos galima matematizuoti ir sukurti sąmonės mokslą.

Esencijų fizika yra pirminės tikrovės interpretacija. Pirminė tikrovė kokia ji iš tikro yra iš įvykių ekrane neatskleidžiama, bet galima interpretuoti. Viskas kas yra anapus subjektyvaus laksato ir subjektyvaus fiksato yra proto interpretacija. Pagrindinis tikslas - interpretaciją kuo labiau priartinti prie atitikimo su pirmine tikrove. Tam reikia "atspėti" jos tikrą, pilną struktūrą. Tai įmanoma naudojant kontinuumų žemėlapius, nes daroma prielaida, kad tikrovė yra kažkoks kontinuumo variantas. Bet kokiu atveju ją lankstant kontinuumus įmanoma išreikšti. Kad būtų įmanoma nukopijuoti, reikia pamatyti, bet už ekranų esanti realybė nesuvokiama. Belieka spėlioti ir tikrinti visus variantus eksperimente.

Tai, ką aš pateikiu yra tik labai apibendrintas žemėlapis, nes norint išreikšti pačią struktūrą, reikia "judinti" pačią realybę ir žiūrėti kaip ji elgiasi. Bet tai jau eksperimentinis mokslas. O aš tik vizionierius, kuris užsiima galimų psichoformų modeliavimu, ir vertinimu kokios pasekmės įvedus vieną ar kitą modelį.

Citata iš: cs  spalio 12, 2017, 20:36:08Kaip tu reguliuoji holoplastinės sąmonės sąvybes ir kokias išrenki, priskiri "Holoplastiniam sąmonės" mąstytojui? Kokie kriterijai nurodo mąstančio sąmonės formavimą, ir koks jų laikinumas arba efekto tęstinumas? Ar tęstinumą nurodo atlikta sintezė su esencijų fizika?

Kol kas naudoju klasikinį variantą (substancija (sąmonė), erdvė, judėjimas, laikas), nors yra minčių kad galima šiuos dėmenis padaryti originalesnius. Bet tam reikia perstumti surinkimo tašką iš juslinio fiksato, į proto laksatą ir pabandyti pamodeliuoti originalius parametrus čia. Kol kas nėra labai už ko užsikabinti, nors buvo bandymų išimti iš dėmenų visą reonominę (judėjimo) grupę. Bet tada dingtų klasikinis įvykis, kuris yra fizikos centre, o jo pakeisti sąmonė nelabai kuo gali.

Neišimant judėjimo, galima bandyti statišką kontinuumą papildyti deformuotu ir dinamišku kontinuumu, kuriems išreikšti kuriu dimensinių skaičių sistemą. Darbo labai daug, nors aš niekur neskubu. Šiais metais savo normą jau įvykdžiau, dabar kaupiu jėgas 2018 metams. Turėsiu kažkuo užpildyti savo informacijos šaltinius.

Tikslą jau žinai - anapusinės tikrovės ir sąmonės 100 proc. atitikimas. Tai aišku įmanoma tik tuo atveju jeigu pati sąmonę pavirstų į materialų objektą. Vadinasi holoplastinis atitikimas neįmanomas, bet artėjimas prie jo būtinas. Gali būti kad įmanomas 90 proc. holoplastinio vaizdo. Tada būtų 10 proc. sąmonės ir 90 proc. pirminės tikrovės. Tai turi būti realizuota ekranuose arba ekranų pakaitaluose. Laksatas yra lankstesnis ir imlesnis už fiksatą, tad iš pradžių logiškai pereinama prie jo. Bet norint dar pagerinti procenta, gali tekti ieškoti ir kuo pakeisti laksatą.

Esencijų fizika yra toks artinys, bet jo holoplastinio atitikimo procentas gali būti gana žemas. Viskas susiveda į lygybę - pirminė tikrovė turi būti lygi (=) minties formai. Klasikiniai dėmenys, kuriuose įklimpęs mokslas yra kliūtis.

- kaip čia daugelis ir be manes pastebėjo: "klajūnas įkliuvo". Na kaip, senberniai, ar gelbėsim?

p.s.
.. "klajūne", visos klajonės baigiasi ir materializuojasi pas Sara arba pas Rasa. Rinkis.

:)

CitataPirminė tikrovė kokia ji iš tikro yra iš įvykių ekrane neatskleidžiama, bet galima interpretuoti. Viskas kas yra anapus subjektyvaus laksato ir subjektyvaus fiksato yra proto interpretacija. Pagrindinis tikslas - interpretaciją kuo labiau priartinti prie atitikimo su pirmine tikrove. Tam reikia "atspėti" jos tikrą, pilną struktūrą.

Ekranas manau labai primityvus tentekstas(produktorius, atnešėjas, surinkėjas), mano akivaizdžiu promagiu (spėjimu), aišku spekuliacija apriboja tenteksto atmežia(porūšę). Bet, subjektyvumas ir objektyvumas turi tenteksto ribotas struktūras ir interpretavimas yra neteisingas. Gali būti, kad nežinant tentekstas atneša kitos porūšės davinių ir jie tik panašūs į klasikinius.

Tikroji struktūra yra teisingiausia, kai naudojama arba analogijos arba interpretatoriaus principu (klasikiniu keliu). Kadangi tam tereikia nutektyje turėti gerai suprantamą pavyzdį ir tai pavirsta, kuom ir reikia???. Kai ieškai kažko anapus, ištikro ieškai kažko esančio tenteksto pokrypties nariu. Ir ta pokryptis nėra pirminė tikrovė, tai - kintanti tikrovė. Jų tarpsmai atrodo nepirminės tikrovės, dėl to, kad kažkas blokuoja numatymą ir jutikliai netinkamai susiderina, kad tai ir būtų tikrovė. Tačiau ta vieta turi susiderinimo galimybę ir per ją susiderinimas ateina tenteksto pokrypties nariu. Tai sekuliarus garantas, kad sudibinama realybė straguoja sąmonės ar proto buvusius narius. Dabar esančius koleriuoja.

Pirminė tikrovė neįgalina vienos tikros tikrovės, bet tentekstas parenka kiekvienam keliu. Tas kelias nėra kažkoks anapusinis, o jis padaromas tarpsnyje netgi prieinamu ir gerai jo pažinti su analogijomis ir interpretavimais galimas dalykas, kad leista. Tačiau blokuojami dalykai įeina kartu su betkokia tikrovės apraiška. Vienos bendros tikrovės neįmanoma pasidaro surinkti, nes tentekstas surinktas arba numatytas (tačiau iš tos vietos, kurioje kopijuojama idėja).

Iš viso to noriu paklausti: Kaip tu interpretavai laiką ir kontinumą bendrame kontekste? Kas yra laikas ir ar kontinumus tikrai veikia laikas?

vytra, kas nuo laimės gelbėja?:)
....
o ir Saros , nuogom rankom nepaimsi...

Citata iš: elteide  spalio 12, 2017, 22:33:10vytra, kas nuo laimės gelbėja?

- visas visuotinis senbernių konsolpciumas!

:)

pozno..klajunas jau atsidavė savanoriškai ..:)

... Viena stop ženklą is klajuno pajutau PRAŠYČIAU ( stop ženklas)
Ir kai artinuosi prie klajuno nesuprantu tai yra mano tevas ar klajunas, bet jis daugmaz toks yra kaip ant savo avataro... O prie tevo sapnuose as bet kokiu budu nesiartinu, as tiktais begu sapnuose nuo tevo( kam man tevas sapne?):-)))
klajunai, stenkis buti savimi, jokiu budu nebuk mano tevu, nes dar karta isprotesiu. Tas norintis skambėti balsas bando skambėti kaip mano tevo balsas. Bet suvokiu, klajunai, jog tai esi tu. Bet kol apsimetinesi mano tevu negalesiu prie taves artintis ir tau zodi tarti( pries tėvą paprastai tyliu kaip mirtis).

... Sapnavau kad pas mane atėjo mergina ( graži, liekna) šviesiais kari kirptais plaukuciais  ( nukirptais plaukais dar trumpiau nei iki pečių). Apžiūrinėjo mano daiktus ir pasake kad kiti ir kad klajunas irgi nuėjo net  ligi Kauno.
Žinoma jus tu sapnu galite neatsiminti ir galite kitaip atrodyti realybeje, bet as sakau ka prisimenu is sapnuotu sapnu.
Jus galite prisiminti visai kitus sapnus, nes dvasia yra issiskaidziusi i daug mažesniu dvaseliu( daug dalių).

Reikia labiausiai nusilpusia dvasia paimti i rankas ir ja prikelti.
O nusilpusi dvasia siekia aukščiausios dvasios.

Man labai patiko sapnas vadinasi ledai is vietos pajudejo. Mane net kazkas aplankė-labai smagu!

Citata iš: cs  spalio 12, 2017, 22:32:52Ekranas manau labai primityvus tentekstas(produktorius, atnešėjas, surinkėjas), mano akivaizdžiu promagiu (spėjimu), aišku spekuliacija apriboja tenteksto atmežia(porūšę). Bet, subjektyvumas ir objektyvumas turi tenteksto ribotas struktūras ir interpretavimas yra neteisingas. Gali būti, kad nežinant tentekstas atneša kitos porūšės davinių ir jie tik panašūs į klasikinius.

Žodis ekranas tai ne paaiškinimas, bet tik nuoroda į galutinę vaizdo būseną, kuri atsiranda sąmonėje. Ši galutinė būsena akivaizdi, todėl leidžia labai mažai savivalės. Be to, kadangi tikslas yra maksimalus atitikimas - laisvės fantazijai nelieka jokios. Turi ne savivaliauti, bet siekti prisitaikyti prie to, kas atsiveria. Tie dėmenys iš kurių susideda ekranas yra akivaizdūs, jie galinė stotelė, tačiau ta sritis, iš kurios jie ateina, yra paslėpta. Tai žemesnio rango dėmenys, kurie yra tie kintamieji, iš kurių surenkamas galutinis resultatas.

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad visos rinklės, kokybinės ir prasminės, turi erdvę. Bet ši erdvė ateina iš gelmės, kuri yra kažkas kita. Galima tam kurti pavadinimus iš lempos, galima žymėti paprastais kintamaisiais y, x, z, h, k, l. Tada gauni, kad erdvė yra šių kintamųjų suma Erdvė = y + x + z + h + k + l. Vietoje kintamųjų įrašai pavadinimus ir klasikinį dėmenį paverti neklasikiniu. Tačiau aš tokiais žaidimais kol kas neuužsiimu, nes noriu kad būtų kuo mažiau savivalės. Toliau paimi kiekvieną kintamąjį atskirai ir darai tą patį y = x + x + x + x. Visame tame turi būti kokia nors pagaunama prasmė. Paprastas skaidymas į dalybinius darinius netinka.

Citata iš: cs  spalio 12, 2017, 22:32:52Iš viso to noriu paklausti: Kaip tu interpretavai laiką ir kontinumą bendrame kontekste? Kas yra laikas ir ar kontinumus tikrai veikia laikas?

Apie laiką galima pasakyti panašiai kaip ir apie erdvę. Nors toliau klasikinio vaizdavimo, kad laikas tik judėjimo apibendrinimas, aš nepažengiau. Nors kontinuumų modelyje įžvelgiu dvi vietas, kur laikas gali reikštis: pirmapradžio kontinuumo savybė, kol kontinuumas dar neišsivystęs ir laikas kaip iš kontinuumo fenomenų išgliaudėta savybė. Bendrai tariant laikas ekrane tegali būti atvaizduojamas kaip kadrų seka - tai yra ekraninis laikas ir laikas kuris yra anapus ekrano, kuris šio dėmenų yra užmaskuojamas. Kad galėtum pasakyti kas tai yra turi sugebėti pamatyti už ekranų, bet kadangi pats pamatymas yra ekranas - tai neįmanoma. Taigi yra dvi vietos, kur ši tikrovės savybė reiškiasi. Tavo metodu galima būtų bandyti laiką gliaudenti iš giliųjų ekrano sluoksnių, iš povaizdžio. Tačiau tai negali būti tik mechaninis pagrindinio pavadinimo skaidymas į savavališkus išgalvotų žodžių rinkinius.

Rinklėje laikas tėra judėjimas arba kitimas. Tačiau čia jis surenkamas suklijuojant kadrų seką. Taip pat kadrai užpildomi ir tas turinys atfiltruojamas per rinktuvų analizatorių modulius.

Kontinuumų modelis kol kas toks (taip apibendrinau spietinį kintinuumą)

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos13/spietinis.jpg)

Apie ekraną, klajunai kalbi. As irgi sapnavau du televizorius savo kambaryje. Tik vienas is kaires ekranas ( televizorius) buvo ijungtas. Matai kokia pas mane vaizduote, visai nebloga ar ne.

O du ekranai( televizoriai) tai dvi gyvenimo linijos.

Ka galiu pasakyti apie Mintiregos teorija-ogi nieko! Peršasi mintis" Netampyk katino už uodegos", bet siaip labai protingai mintys isdestytos, kai kur net per protingai-nesuprantamai-paslaptingai.

CitataTie dėmenys iš kurių susideda ekranas yra akivaizdūs, jie galinė stotelė, tačiau ta sritis, iš kurios jie ateina, yra paslėpta. Tai žemesnio rango dėmenys, kurie yra tie kintamieji, iš kurių surenkamas galutinis resultatas.

Tai labai primena eigos principą, bet dėmenys labai viska keičia. Dėl tokių dėmenų atrada gauna atvaizdą, kurį eigoje padarė. Bet padarymas gana primityvi funkcija, ir daugiausia jos rasti ar kažką susidėti iš nežinomų davinių turi būti atitinkamas racionas. Raciono dėmenų koleriacija yra atvaizdo vidinės struktūros, jos eigą tik atkopia kaip pasemtas dalis, kuriomis sujungiama išraiška ateina. Bet kitais būdais be eigos, atvaizdas nėra sujungiamas ir padaromas.

Tad, kokie procesai vienyja ekrano nurodytas dalis ir kokiam racionui priklauso tai atlikti? Galbūt dėmenys neduoda tikrojo rezultato, dėmenys eigoje, o gaminys turi turėti proporcingas raciono semiamas ir paslėptas dalis.

CitataGalima tam kurti pavadinimus iš lempos, galima žymėti paprastais kintamaisiais y, x, z, h, k, l. Tada gauni, kad erdvė yra šių kintamųjų suma Erdvė = y + x + z + h + k + l. Vietoje kintamųjų įrašai pavadinimus ir klasikinį dėmenį paverti neklasikiniu.

Kodėl imti narius erdvės nuosekliuoju būdu? Manau, nekiekvienas metodas suveikia, tam turi būti bent užuomena ar įklava (nurodytoji, pasakomoji, įvedamoji), į atitinkamas raciono dalis. Klasikiniai dėmenys yra pirminiai ir dažniausiai jų atvaizdavimas nereikalauja daug pastangų. Tačiau tik turi būti geras planas, kaip tai atkurti.

Bet užsiminti galima ir nuosekliu, į vieną kūrinį jungiamą idėjų bangą. Tai nebus skirtingų narių jungimas, bet kažkur giliai paprastų narių jungimas yra kintamųjų sujungimas. Jų "erdvė" kintanti dėl dėmenų pavadinimų reikšmių ir kurioms tenka tokios reikšmės jos pasilieka arba yra pakeičiamos. Svarbiausia, turi priklausyti racionui, o dėmenys kintamuosiuose pastėria gerus rezultatus.

CitataTačiau tai negali būti tik mechaninis pagrindinio pavadinimo skaidymas į savavališkus išgalvotų žodžių rinkinius.

Tai yra jau savavališkas išskiriamas metodas. Betkoks pavadinimo priskyrimas prie atitinkamo raciono yra savališkas. Kaip tu supranti pačio raciono koleriaciją, kaip jis didėja ir kokie ten pasirinkimai ar atsakymai pakliūva? Taip statomas racionas?

Keista. Cia man leidžia, Benamis, vis dar dalyvauti. Rasysiu dabar tik labai dideles zinutes, kad mažai vietos užimtų. Nes labai smarkiai prisisiukslinau. Man dabar baisiai gėda. Bet jei net neleis, Benamis, dalyvauti absoliuciai nesupyksiu, tiesiog zmones pailses nuo manęs.
Labai ačiū.
Ta zinute dar redaguosiu pataisysiu i normalią atitinkančią tema ir nezeminincia kitu asmenų.:-)))

Citata iš: cs  spalio 13, 2017, 15:25:47Tai yra jau savavališkas išskiriamas metodas. Betkoks pavadinimo priskyrimas prie atitinkamo raciono yra savališkas. Kaip tu supranti pačio raciono koleriaciją, kaip jis didėja ir kokie ten pasirinkimai ar atsakymai pakliūva? Taip statomas racionas?

Pakeitus tavo žodį racionas į žodį metodas, viskas pasidaro gana paprasta. Aš savo metodą jau ne kartą deklaravau - tai kontinuumų metodas. Galiu apibrėžti žodį kontinuumas, jeigu kam nors neaišku - pradinis variantas tai "tapatybės fraktalas". Jeigu tapatybę pažymėsime skaičiais, tai pamatinė yra 1 = 1. Visas kontinuumas šitaip paverčiamas į skaitinį kontinuumą. Fraktalas reiškia kad ir į išorę ir į vidų einant - visur ta pati tapatybė. Tokį kontinuumą vadinu statišku.

Tada į kontinuumą galima įvesti deformaciją, kuri yra skirtumas ir tą skirtumą sudarantis užpildas. Jeigu deformuotą kontinuumą suspaudžiame į statišką, visi skirtumai išstumiami į išorines dimensijas ir gaunamas daugiadimensinis multipleksas, arba dauglypa.

Mano pagrindnė prielada yra kad pirminė tikrovė yra toks daugiadimensinis multipleksas, tereikia atspėti šio multiplesko struktūrą. Prie to dar statišką deformaciją papildžius dinamiška, gaunamas tikras anapusinis pasaulis, kuris sudarytas iš daugiadimensinių geometronų. Konkrečiai aš šių struktūrų nefantazuoju, nes jos turi būti ne išfantazuotos bet pamatytos. Taip pat laukiu gal ką nors parodys.

Taip pat yra įrodytas spietinės kontinuumo deformacijos faktas. Spiečiai yra kvantų spiečiai, kurie kuria sąryšines sankaupas, vadinamas substancija, materija. Kadangi spiečio pagrindinis elementas, kvantas, paprastas, tai jo kažkaip smulkiau analizuoti nėra prasmės, tereikia priskirti teisingą savybių rinkinį. Svarbiau ištyrinėti kokios sampynos iš jų formuojasi ir kaip vyksta jjugimosi ir skaidymosi procesai. Fundamentaliame lygmenyje viskas yra taip.

Jeigu teisingai suprantu, tu kuri kažką panašaus į modulinę sistemą, tačiau lyginant su tuo gyliu, kuriame mąstau aš, tai labai aukštas lygis. Čia kaip programavimo kalbose, yra dvejetainis kodas, asembleris ir aukšto lygio programavimo kalba. Aš tiriu ne modulius ir objektus, bet dvejetainio kodo lygį, laikydamas kad jį atitinka spietinės deformacijos kontinuume. Šiame lygyje kombinatorika nėra labai turtinga.

Belieka sąmonę išskaidyti iki šio lygio ir lieka fundamentalūs jos elementai. Šitaip paaiškinama kaip egzistenciate atsiranda suvokimo gebėjimas. Kažkuriame lygyje - tai modulinė sistema, bet aš imu patį dugną. Bet reikia neužmiršti, kad tai pasiekiame per kontinuumo deformacijų projekciją.

Citata iš: sara  spalio 13, 2017, 16:01:54Keista. Cia man leidžia, Benamis, vis dar dalyvauti. Rasysiu dabar tik labai dideles zinutes, kad mažai vietos užimtų. Nes labai smarkiai prisisiukslinau. Man dabar baisiai gėda. Bet jei net neleis, Benamis, dalyvauti absoliuciai nesupyksiu, tiesiog zmones pailses nuo manęs.
Labai ačiū.
Ta zinute dar redaguosiu pataisysiu i normalią atitinkančią tema ir nezeminincia kitu asmenų.:-)))

Rašykit kiek norit šiame skyrelyje , gi offtopic'as . Blogiau nei čia jau negali būti :D

Tada ir skaitysiu tik offtopic'us, nes paskaicius ka nors norisi ir sudalyvauti, o ne tik savyje mintis grumuloti...

Spiecius tai yra, klajunai, komentatoriai šiandien tave uzsipuole, bet jie greitai nurims ir ras sau kitu temų...

O dėl psichotropinių vaistų pasakysiu kad tie vaistukai yra be galo geri! Ir tikrai tai ne placebas, jie tikrai veikia. Atsirado daug energijos, bet tiktais gal po kokiu devynerių metu ( nuo vaistų vartojimo pradžios). Anksciau man dirbti buvo neimanoma, ištisai miegodavau, o dabar nepalyginamai gerai yra su energija.

Citata iš: Linas Esu  spalio 13, 2017, 16:56:44Rašykit kiek norit šiame skyrelyje , gi offtopic'as . Blogiau nei čia jau negali būti (http://anomalija.lt/forum/Smileys/fugue/cheesy.gif)

Gali būti blogiau - vogti straipsniai...  :D

Citata iš: sara  spalio 13, 2017, 17:01:45Tada ir skaitysiu tik offtopic'us, nes paskaicius ka nors norisi ir sudalyvauti, o ne tik savyje mintis grumuloti...

Viskas gerai , nereikia savęs gailėti . Atitiko kirvis kotą :) šitame skyrelyje visada galite reikšti mintis , apie bet ką . Filosofijos skyrelis visgi .

CitataJeigu tapatybę pažymėsime skaičiais, tai pamatinė yra 1 = 1. Visas kontinuumas šitaip paverčiamas į skaitinį kontinuumą. Fraktalas reiškia kad ir į išorę ir į vidų einant - visur ta pati tapatybė. Tokį kontinuumą vadinu statišku

Ar tikrai pamatines vertes geriausia išreikšti per skaičių narius? Pamatiniai skaičių nariai, pagal išlygą atrodo kaip kovertuojami, bet visvien kalba eina apie tapačią realybę. Todėl, gal ir realybė yra lygi vienoje pusėje ir kitoje, tik turi turėti aiškias platėjimo nuorodas ir tęstinumas turi turėti bendrybes. Prie tokių bendrybių dažnai būna išlygos formatas, bet tai nerealus ir per realybės ar tikrovės išraiškas duodamas sutrumpintas galutinis išvedamas variantas.

CitataJeigu deformuotą kontinuumą suspaudžiame į statišką, visi skirtumai išstumiami į išorines dimensijas ir gaunamas daugiadimensinis multipleksas, arba dauglypa.

CitataPrie to dar statišką deformaciją papildžius dinamiška, gaunamas tikras anapusinis pasaulis, kuris sudarytas iš daugiadimensinių geometronų. Konkrečiai aš šių struktūrų nefantazuoju, nes jos turi būti ne išfantazuotos bet pamatytos.

Kiek suprantu, pakeičiama visa pamatinė struktūra ir iš ten ateina skirtumas apie kurį sudėliojami visi iškeliami nariai. Tai galima padaryti, bet eksperimentiniu keliu, tai atrodo netaip analogiškai, kaip užsimenama. Pakeisti formatą, reikia mokėti arba bent gerai ištudijuoti kaip kinta sąvybės nuo pamatinės ir keičiamos link pastatos. Pagrindai išlieka, sekama pamatinė idėja, kuri turi suformuotą pavidalą ir išorė ar vidus neparodo tokios "sferos" sąvybių, tėra pamatas ir racionas aplink kurį savavališkai pridedamos eksperimentinės sąvybės.

CitataKadangi spiečio pagrindinis elementas, kvantas, paprastas, tai jo kažkaip smulkiau analizuoti nėra prasmės, tereikia priskirti teisingą savybių rinkinį. Svarbiau ištyrinėti kokios sampynos iš jų formuojasi ir kaip vyksta jjugimosi ir skaidymosi procesai. Fundamentaliame lygmenyje viskas yra taip.

Daugialypiame junginyje turimos sąvybės yra visokių tarpsnių, ir kurios atrandamos yra pakitusios. Ar tu moki pakitimą ir nutolimą atfiltruoti iki vien pamatinių sąvybių ar dalių?

klajunai tai tu džiaugtis kad tavo straipsnius cituoja ir vagia, vadinasi nesi tuščia vieta. Tegul zmones savinasi straipsnius, reikia buti skaidriam, juk taves pacio nepavagia, tik tavo mintis pasisavina. Tai yra nuostabu! Nepyk kad kitas nori užimti tavo vieta- tegul ir užima.
Komentatoriai mano kalbas pavadino tuščiomis-labai isizeidziau. klajunai ar as tuščiai kalbu?( gal kokia sviesa yra ir tusciose kalbose). Gali neatsakyti.:-))) Gal prie interneto mano kalba ir atrodo tuščia, bet kai kalbu su gyvu žmogumi, viskas buna tiesiog gerai. Be to savo drauge elteide isdaviau, nes labai norejau pasilikti šiame forume. O zmones tavo straipsnius tegul vagia. Žinok kuo daugiau kitiems atiduodi trigubai tau pačiam sugrįš.:-)))
Mes kiekvienas esame kitoks dėl to komentatoriai tave ir smerkia ( nekurie), kad tu esi kitoks. Bet straipsnius tai savinasi, ar ne?
Tai jau esu tokia tustuke, O TU KLAJUNAI GALI SU ŽMONĖMIS DALINTIS SAVO PATIRTIMI. Isryskinu raides kad tau visko nereiktų skaityti.

Jaučiu kad ir is tiesu pradėjau tuščiai kalbėti. Sorry. Ir kaip greitai tuo jausmu galima užsikrėsti kad kalbos yra tik tuščios. Tai nors nepiktybines kalbos tik tuščios. :D:D:D :D
Tik nereikia manęs guosti ir mane girti ( dar pasikelsiu) tebūnie mano kalbos tuščios.

Mano mintis operuoja i tavo, klajune, minti kad tu dar daugiau kurtum.  Ta prasme labai mažas taskas, toks mažas suktukas esu.:-)))
 Ta prasme tu ateini perskaitai " hmm" ir gimsta tau ideja. ( tik dėl to cia taip ir draskausi).

Juk genijams padeda paprasti zmones ir kazdieniskos paprastos situacijos su žmonėmis.

Citata iš: cs  spalio 13, 2017, 20:12:07Ar tu moki pakitimą ir nutolimą atfiltruoti iki vien pamatinių sąvybių ar dalių?

Mastelis gali būti įvairus, galima imti paskirus elementus, o galima į juos žiūrėti kaip į didesnes sankaupas, kurios turi savo apibendrintas charakteristikas. Vienas pavyzdys - Einšteininis žaidimas multipleksais, arba dimensiniais parametrais. Imkime laiko parametrą t, jis priklauso nuo trijų dalykų, nuo judėjimo v, nuo masės m ir erdvės x. Todėl turime multipleksą t #v ##x ###m. Iš to matosi, kad laikas yra materialus ir paklūsta materialioms sąveikoms. Vadinasi t = m, laikas lygus masei (materijai), arba laikrodis yra materijos gabalas, kurį galima paveikti su kitu materijos gabalu. Taigi gauname efektyviąją materiją ir laiko materiją. Iš to seka, kad m(t) #v ##x x## v# m(f). Turime savybes, kurios labai apibendrintos ir toli nuo fundamentalių elementų. Šis apibendrinimas išreiškiamas formule, tada fizikinė sistema skaidoma į smulkesnes dalis, ir tų smulkesnių dalių operacijos turi privesti prie visumą išreiškiančios formulės.

Kitaip sakant, čia žiūrima ne tiek į vaizdinį atitikimą, bet į formulių hierarchija, kuomet iš žemesnės hierarchijos formulių matematiškai turi būti išvedamos aukštesnės hierarchijos formulės. Jeigu jos matematiškai teisingos, tai laikoma, kad fundamentalios realybės struktūra turi matematiškai ekvivalentišką išraišką.

Grįžtant prie laiko pavyzdžio, žmogus irgi yra laikrodis ir materijos sankaupa. Vadinasi atsidūręs prie kitos sankaupos jis pradeda su ja materialiai sąveikauti. Šią sąveiką galima matuoti per laiko t parametrą. Žmoguje laikas priklauso nuo judėjimo v, nuo erdvės x ir nuo masės m. Žmogų kaikrodį pažymime ž(t), ir gauname tą pačią struktūrą - ž(t) #v ##x x## v# m(f). Masė veikia erdvę, erdvė veikia judėjimą, judėjimas veikia laiką. Todėl laikas visada yra efektinis arba sąveikų efektas.

Tuomet užtenka paimti bet kokį parametrą ir skaidyti jį į elementus, pavyzdžiui ž(t) = ς + ς + ς + ς. Suma čia tik pavyzdys - iš tikro turi būti formulės, kurias sujungus turime rezultate gauti ž(t), o šis yra makroskopinis lengvai išmatuojamas parametras. Žinoma variantų kaip gauti konkretų rezultatą yra begalybė. Todėl reikia bent kokio tikros fundamentalios realybės pamatymo.

Taip, klajunai, zmogus yra stipriai susijęs su laikrodžiu. Pamenu kad anksciau visados tiksliai atsikeldavau kada reikia dar net nesuspejus suskambeti laikrodziui,( kazkas mane lyg prikeldavo, lyg kokia dvasia ar kas), o kai vaikinas koks paklausdavo kiek laiko yra, atsakydavau jam laiką minučių tikslumu automatiskai, tada vaikinas pasiziuredavo i laikrodį ir nueidavo šalin. As irgi pasiziuredavau i laikrodį ir savo nuostabai nustebdavau kad labai tiksliai nupasakojau( pasakiau) laiką. Tai va. Laikas yra laikas, klajunai.
Reikia is savo kiauto išeiti, dabar niekad neatspeju kiek laiko yra ir tas yra gerai, o atsikeliu tik tada kai laikrodis pats suskamba-ir tas yra gerai, tas yra žemiška.
Reikia klajunai is to kiauto išeiti. Ir tu klajunai isprotek ( netoli tos ribos ir esi).Žinok buti isprotejusiai yra nuostabu, tada tiesiog išeini is savo kiauto. Visi to ir siekia kad tu juos suprastumei. Sekmes!!!
p.s. nors jo... tau svarbus gyvenimas, o ne dvasinis augimas... Matai tu nenori gauti grupes, labai to bijai. Tai tada ir kentek sau toliau. Bet dvasiškai augti yra žinok butina. Suprastumei tada geriau eilinius zmones. Bet tu renkiesi arba gyvenimas arba dvasinis augimas-nepavydetina tavo padėtis. Žinoma tu pasirinksi gyvenima-juk nenori mažos pensijos. Bet jaučiu kad tu labai kenti...
O KUR TU TEN AUGI, JAU TAU AUGTI NERA KUR.Tu kaip tas lietuvių kalbos ir leksikono myletojas, jam pareiskiai nuomone-" O kur ta sviesa tunelio gale, jau šešis mėnesius destai ta kalba...", ta pati butu galima pasakyti ir apie tave.

Ar ilgai bus toleruojami šitie @sara kliedesiai?

klajunai, tik tiek gali pasakyti? Ir as visai nekliedziu isidek tai sau i galva. Ir tu irgi nekliedi, viskas su tavimi gerai.:-))) Pats  rasei kad zemumas reikia kelti i paviršių, nu tai pakelk mane, jei jau esi toks gabus! As žinau i ka kreipiuosi, ogi i specialistą! Sakei negalima zeminti kitu zmoniu-as viską puikiai supratau ka tu parašei ir as tavimi labai susizavejau, galvoju-ogo! zmogus, matyt jis ir man gali padeti.
Matai mano mintis reikia suprasti. As apie tavo straipsnius irgi galėčiau pasakyti kad tai yra kliedesiai, bet as to nesakau, o žaviuosi tavo straipsniais.
DAVAI PABANDOM SUPRASTI VIENAS KITO MINTIS.
Ir as tau nelendu is viena vieta, tiesiog nenoriu kad galvotumei jog esu nusistaciusi pries tave.

Dar klausimas: tu bendrauji su žmogum ar tai tik tavo sausa teorija kad žmonėms reikia padeti, kad zmoniu negalima zeminti.
Tik sausa teorija? Atsakyk.:-)))

Citata iš: klajunas  spalio 14, 2017, 10:51:14Ar ilgai bus toleruojami šitie @sara kliedesiai?

Tau trukdo? :D

mcgyver, matyt uzmyniau ant jo savimeiles. Bet kas ta savimeile yra? Ar didele vertybe? Padiskutuokime Labas, as sara skyrelyje.

Arba jis nesupranta fakto, kad norite apsikeisti energijom. :D Gall bijo jusu. :D

O ko jam bijot? Ar jam jo energija jo nespaudžia?

Tai vakar saket, kad jus abu vienas kito bijot, labai stiprios energijos(gali pakeisti visa pasauli). :D

mcgyver supranti yra dinaminis variantas balansuonatis ties riba:TAIP-NE.
Ir bijom ir nebijom nera iseities( žinoma klajunas galvoja kad yra išeitis, bet jis labai apsirinka, bet tai jo valia-galvoti).
Jo valia galvoti, o mano valia prisitaikyti.:D

Klajunas tiki, kad yra iseitis, norii kad jums duotu bana. :D

mcgyver, banu cia viskas nepasibaigia yra kur kas didesni žaidimai.:D

Nu aisku vienu zodziu. :D

Citata iš: klajunas  spalio 14, 2017, 10:51:14Ar ilgai bus toleruojami šitie @sara kliedesiai?

Bet tave gi toleruoja. Is mano varpines, jusu abieju rasiniai panasios vertes.
Viskas reliatyvu..kaip sara sako "e=mc2"

Citata. Iš to seka, kad m(t) #v ##x x## v# m(f). Turime savybes, kurios labai apibendrintos ir toli nuo fundamentalių elementų. Šis apibendrinimas išreiškiamas formule, tada fizikinė sistema skaidoma į smulkesnes dalis, ir tų smulkesnių dalių operacijos turi privesti prie visumą išreiškiančios formulės.

Visuma kažkaip turi būti išdaloma ir užvadinama. Visuma gali būti betkoks dydis, bet pagrindiniai dydžiai jau senai pasisavinti ir apipavidalinti raišia informacija (O šis procesas nežinia kaip kontroliuojamas). Tad, jei skirstymas yra užrašomas formule, vadinasi visuma, kažkur "baigiasi". Jeigu tai būtų nesibaigianti visuma turėtų kitaįvairinias dalis. O tokias dalis pradinės sąlygos neišvysto be atitinkamo metodo.

Multipleksų panaudojimas gana efektyvus, apibendrinimas išvystytų starmių(raišių visumos dalmens dalių), sudaro sąlygas pirmapradei sistemos reikšmei. Laikas nuotektyje virsta į dalį, kuria sfera atiduoda susiejamas reikšmės dalis. Taip pat ir masė.

CitataMasė veikia erdvę, erdvė veikia judėjimą, judėjimas veikia laiką.

Neabejotinai yra pasilikta vietos statyti narius įvairiomis sekomis. Visuma išspredžiama pagal formules, tokia jos išraiška ribinė, bet jeigu informacija suteikia pilnutinę vertę - tai atitinka pilną vertę. Tačiau atvėjais to nepamatuosi. Galbūt svari priežastis yra prie sąlygos bet nebūtinai atitikime su "stabo" būsenomis. Eiga sąveikauja su stabo būsenomis, bet neišvysto pradinių reikšmių.

Kaip ištikro informacija įgauna pradines vertes. Tarkime gyvename tokiame laikmetyje, kai laikas eina, o nieko nežinome apie laiką. Ką apskritai keičia pats žinojimas ir kaip tai ateina per pasižymėjimus ir įsivedinėjimus? Kokia pradinė vertė tau laikoma seniausia ir ar šaltiniai tai gali imituoti?

@ cs, taip visuma kažkur tai baigiasi. Bet kaip tu aiskiai ir suprantamai parašei, tikras šaunuolis esi.

Citata iš: sara  spalio 14, 2017, 12:57:17@ cs, taip visuma kažkur tai baigiasi. Bet kaip tu aiskiai ir suprantamai parašei, tikras šaunuolis esi.

Aukstasis pilotazas, madam. Trolinimo. Kilstelciau skrybele, jei tureciau  :)

Cerber, to ir siekiu kad man suprantamai išaiškintų, o dabar @cs kalba tokia sklandi ir aiški. Oho!

Citata iš: sara  spalio 14, 2017, 13:18:58Cerber, to ir siekiu kad man suprantamai išaiškintų, o dabar @cs kalba tokia sklandi ir aiški. Oho!

Tuomet visokiariopos sekmes siekiant didziuju tikslu!
Cerber out.

Citata iš: cs  spalio 14, 2017, 12:37:24Kaip ištikro informacija įgauna pradines vertes. Tarkime gyvename tokiame laikmetyje, kai laikas eina, o nieko nežinome apie laiką. Ką apskritai keičia pats žinojimas ir kaip tai ateina per pasižymėjimus ir įsivedinėjimus? Kokia pradinė vertė tau laikoma seniausia ir ar šaltiniai tai gali imituoti?

Į šį klausimą atsakymas yra #275 įraše "Archontas". Ten pat yra ir schema, kuri paaiškina interpretacijų evoliuciją nuo tam tikros psichoformos iki užbaigtos technologijos. Psichoformos - tai sąmonės dėžutės, realybės paradigmos, nuo kurių priklauso kokie įmanomi keliai manipuliuoti realybe. Jeigu vaizdas sąmonėje tikslus, gali atlikti tikslias manipuliacija, o jeigu vaizdiniai visiškai atitrūkę, tai negali matyti įvaldymo galimybių.

Įsivaizduok tokią situaciją: yra upė ir aklas žmogus. Jo tikslas persikelti per upę. Tai galima padaryti pereinant per tiltą arba plaukiant valtimi. Tačiau kol jis šių priemonių nesuras, o tai sunku, nes jis aklas, tol kito kranto nepasieks. Koks yra metodas sudaryti tikslų aplinkos žemėlapį, nenaudojant akių. Aklas neturi akių, bet gali pavyzdžiui, liesti. Mokslininkai tą ir daro - jie kvantinės realybės nemato, bet įvairiais instrumentais bando ją apčiuopti. Tada kaip aklieji protu ir vaizduote nustatinėja formas.

Darbą užbaigus - galima keliauti per upę, siekti savo tikslų, manipuliaciškai ši tikrovė būną įvaldyta. O pradinių verčių nelaikau svarbiomis jeigu jos neefektyvios, "neleidžia persikelti per upę". Religija ir senovės filosofija turi daug neefektyvių koncepcijų, kurios atsirado aklai bandant apčiuopti realybę. Tai nubraižyti žemėlapiai, kurie deja neatitinka realių kontinentų, todėl navigacijai per tikrovę jie netinkami.

Aš neužsiimu senovės klystkelių tyrinėjimu, nors įvairios "sąmonės dėžutės" bei klaidų ir atitikimų pasekmės - įdomus klausimas.

Apie balsus dar pakalbekime. Šitoje žinutėje būtent rasysiu apie balsus. Tiesiog kai susitinka dvi energijos tavo ir žmogaus gaunasi balsai. Bet jie man ne galvoje o išorėje. Bugtais zmones kalba už mane ka as darau, ka as darysiu. Bet kai labai tie balsai įkyri as nuslopinu. Tiesiog pasakau  NE balsams ir vel girdžiu kaip normaliai zmones kalba.
Ir tu klajunai gali pasakyti tiesiog NE balsams( o gal silpnavalis esi ir to nesugebi? Cia ne įžeidimas, cia noras kad tu uzsispirtumei ir atliktumei tai).
Dabar girdžiu "...pasauli ir sara ( nesakysiu savo tikro vardo) sukūriau, o man neduoda..." Ir t.t. Bla bla...
Bla, bla, bla, bla...bet svarbiausia bendrauti mandagiai.:D
Tie balsai nera blogi, jie tiesiog nori padeti.
Šeimos draugas pas mus atėjęs pasake kad pas mus namuose yra mirtina tyla.( bet man taip neatrodo...).
Kažkaip filmuose net klipuose dažnai rodo alkoholį... Gal cia dėl to kad anksciau daug geriau ( pries devynis metus). Cia aisku dabar žiauriai nusišneku, bet tegul buna taip kaip yra. Galima ir nusisneketi, juk taip? Ar ne? Kai tik nesąmone parašiau balsai iskart baigėsi! Fantastika! Kaip visdelto galima reguliuoti.:D
(Dievas mano suzadetinis? Visko gali buti( nes esu labai keista), bet vargu ar prasidesiu su Dievu, geriau patyliukais sau kentesiu( Dievas bent kol kas yra man per prastas( sorry, as esu jam per prasta:D:D:D:D) jis nenusipelnė to, geriau bendrauti su Dievo kūriniais ZMONEMIS))

CitataĮ šį klausimą atsakymas yra #275 įraše "Archontas".

Ištikro aš užsimenu apie tokias galimybes, kurių neįmanoma pamatyti, o dėl kažkurio įvykio ar pasisukimo atiduodamas nemažas sukaupiamas minčių paketas. Taip pat sieju su tavo Archontu pavyzdžiu, tai gali būti neišrūšiuotos bibliotekos, kurios bėgant laikui išsirūšiuoja.

Tapati situacija gali atsipindėti ir neatitrūkti nuo eigos principo. Jeigu gerai suvokiama, apie ką užsimenu, tad nereikėtų daryti atotrūkio. Tai yra bendras jungimas ir tokių atkapstymas yra sudėtas minčių paketais. Paprasčiau, tai užuomenos arba paprastos idėjos. Jų skirtumas nedidelis, bet dėl jų įvykiai labai pakrypsta.

Bet vėlgi pagal tai vertinant, galima susipainioti ir netgi pasirinkti neteisingą požiūrį.

CitataTačiau kol jis šių priemonių nesuras, o tai sunku, nes jis aklas, tol kito kranto nepasieks.

Tiesioginiai susiejimai ateina iš principo numatymo. Tokį įsikišimo būdą negalima įtikėti, arba nepasitikint svarstyti. Instrumentaliai tai labai akivaizdūs samprotavimo dalykai, bet jie kad ir kokia forma apsireištų priklauso bendrai sferai ir įgaunamam minčių mišiniui. Todėl skirtumas nekelia apraiškos dalykų, bet atmintis su tuo modeliuoja pasirinkimus. O pagrindinė terpė demodeliuoja, kas yra pasirenkama. Sužinoti, kaip ta terpė sukelia minčių skirą nėra paprasta išieškoti.

CitataAš neužsiimu senovės klystkelių tyrinėjimu, nors įvairios "sąmonės dėžutės" bei klaidų ir atitikimų pasekmės - įdomus klausimas.

Spėjimai turi priklausyti selektyviai grupiai populiarių dalykų. Tai mintys, kurios lengvai lenda į galvą. "Sąmonės dėžutės" turi priklaustyti šiai grupei mažų mažiausiai...

Tai kaip viską pervertinus susimesti ar užtekti ant požiūrio, kurį bendrai nustatydamas neklystum ir nebūtų esminio pasikeitimo? Kiek bendras "sąmonės dėžučių" numatymas turi tęsinio ir akivaizdaus pasirinkimo būdo?

O zinai kodel negalima zeminti kitus zmones?  ogi kad nuzemines zmogu tikros meiles gali nerasti.
Tai dabar pagalvok ar tu nezemini kitu zmoniu. Juk tikros meiles taip ir neradai-to akivaizdus yrodymas yra.
Cia klajunui skirta ir tiems kas i jy yra panasus.
Protas isikabines laikosi savo tiesu, kad nieks juju neatimtu. Bet ar negalvoji kad toks isikabinimas kartais gali buti ir nesveikas, kad tokiu budu zemini kitus zmones( vadinasi taip meiles ir nerasi).
O tau, klajunai, skirta daina: Weeknd-starboy ( zinok tame klipe kaip nulietas tu!)

Jei, klajunai, net neuzmeti akies i mano rasliavas tai labai didele tavo klaida. Bet zinok kiti zmones uzmeta akis i mano rasliavas ir zino apie tave.
Sakyk, klajunai, tu paskui tuos sapnus tiesiog nespeji uztad juos ir ignoruoji.

Citata iš: cs  spalio 14, 2017, 20:22:57Tai kaip viską pervertinus susimesti ar užtekti ant požiūrio, kurį bendrai nustatydamas neklystum ir nebūtų esminio pasikeitimo? Kiek bendras "sąmonės dėžučių" numatymas turi tęsinio ir akivaizdaus pasirinkimo būdo?

Bandau išskirti sąmonių tipologijas ir tos sąmonės minčių surinkimo tipologijas. Sąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija. Minčių surinkimas vyksta pagal pasaulį ir kalbą, jis iš esmės lingvoforma. Yra kažkokios prote užkietėjusios frazės, kurios funkcionuoja kaip pravaikščioti keliai. Tais keliais žmogus įpratinamas vaikščioti, todėl susiformuoja apsaugos ir barjerai, kurie trukdo iškrypti iš numatyto kelio.

Žinduolio sąmonės tipologijos pagrindinis akcentas kad jie yra trivietė - turi priekinę dalį, centrinę dalį ir galinę. Išplėtimuose dar prisideda lankai. Mąstymas dažniausiai prisirišęs prie priekinės dalies ir ją aptarnauja. Žmogus išdresiruotas bijoti savo realybės. O kalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją. Siekiama psichikos valdymo priemonių per religiją, filosofiją ir ideologiją, ir gamtos valdymo priemonių. Kiekvienas nori kažką valdyti. Kitoks žinojimo siekimo tikslas žmogui nelabai suvokiamas.

Tai ką aš kuriu irgi yra "sąmonės dėžutė", tačiau taip būna visada. Esmė tame ar nauja dėžutė tuo momentu užkoduoja lygio pakilimą, žingsnį į priekį. Lygį įvaldžius, jis savo darbą padaro ir turi užleisti vietą kitai. Mano tikslas mokslą išplėsti vien iš priekinės sąmonės dalies į galinę, kad pilnai apimtų dvivietę realybę. Mano metodą iliustruoja paveiksliukas. Judini pirminę realybę (auftatas) ir pėdsakai susiformuoja priekinėje ir galinėje dalyje, tada iš savo mąstymo horizontų surenki interpretuojančias sąvokas. Man tai yra jau minėtas kontinuumų metodas.

Parodyti sąmonės kokybių ir veiksmo kokybių lygiai. Sąmonės kokybės a) jausminis visumos patyrimas, b) kalbinis-sąvokinis pažinimas, c) matematinis suvokimas. Veiksmo kokybės a) maginis ritualinis veiksmas, b) eksperimentinis-mokslinis veiksmas. Savo tyrimą realizuoju sąvokiniame ir matematiniame lygyje, o veiksmas - žinių apie kitų atliktus eksperimentus apibendrinimas. Arba lieka paprasta kalbinė filosofija. Žinojimo pobūdis priklauso nuo to, kaip sujungiamos priekinė ir galinė dalis senso-kognityvinėje sintezėje.

(http://www.psytechnologijos.lt/files1/upload/Psytechnologijos10/horizontai.jpg)

Va dabar, klajunai, labai tiksliai parasei, tik gale nesupratau.:D
Nors paveiksliukas jau labai tikslus-prieinamas ir placiai zmoniu visuomenei.

 Bet siaip:
Image from https://i.pinimg.com/736x/3a/18/15/3a181579dc2e3f289c8e6a7da8a29bc4--charlie-puth--future-boyfriend.jpg.
Galvosukis...

CitataSąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija.

Minčių surinkimas nuo sandaros nepriklauso, bet stebimas progresas nurodo, kad tai eigos dalykai, kurie minta ir keičiasi nuo idėjos stabiliosios sandaros. Tačiau noriu atmesti vieną iš atvėjų, kai nebūtinai idėja viską keičia, bet tai yra kūrėjų stabiliausiame lygyje esantis sąmojis. Tai drastiškai nekintantis procesas, bet pavyzdžiui, kartais prie norimo progreso privedama užuolankomis ir mini pavyzdžiais, nors ištikro čia "sąmojis". Kol galiausiai visa biologija ar minties struktūra būna pririšama prie naujo progreso. Tai yra nuslėptas progresas ir paprasčiausiai nenurodomas jokiomis apraiškomis, kaip būdingas ar tipinis.

Priartėjimas prie tokios naujos sandaros yra atgaminimas ir nepriklausančios sandaros kintamoji sąsaja. Galima laikyti, kad tai yra dėl "stabilios būsenos" atradimo.

Tai dar įvardyjama, kaip prikonsorinis sąmojis, arba paieška stabilių nuolatinių sąmonių dėžučių veikimo variantų.

Citatakalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją.

Ištiesų ji yra kažkuriai būdais atkartojama, tačiau mes tai daugiau įprasminame nematomomis sferomis ir zonomis. Tai yra atkartojimas, bet tai vyksta, kai sąmonė ištiesų gauna "minčių paketus". Turi būti aukšta aplinkybė suderinanti "minčių paketus" ir skaidanti dalimis į žemesnes aplinkybes, kur sąmonė apibrėžia būdingus jai įrankius. O įrankiu naudojimas yra sąmoningo atkartojimo metu, tai būdinga ir tipinė apraiška...

Taip sujungti dalykus nėra paprasta, nes "minčių paketas", netipinė apraiška, o vėliau pasidaro kaip tipinė. Tai turėti labai riboja esminiai aplinkiniai faktai. O prieraišumo bet tipinės apraiškos galimybių dar neteko sutikti. Kaip manai, kokios "visko" ribos?

Citata iš: cs  spalio 15, 2017, 14:08:52Kaip manai, kokios "visko" ribos?

"Viską" interpretuosiu kitaip nei tu. Manaip „visko ribos" yra teoriškai gana paprastas klausimas. Pradžioje sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba. Tiksli, holoplastinė kopija yra priartėjimas prie erto. Taigi pradžia yra sątvaras, o pabaiga ertas, kuris užsklendžia „nuotykį". Nieko daugiau negali būti. Tarp jų kažkur yra kalba kaip pagrindinis katalizatorius.

Kaip matai šiek tiek pažaidžiau tavo žaidimą ir pabandžiau sukurti kitos krypties struktūrų analizę. Tau įdomi kalba, aš pažiūrėjau į išorinį fiksatą, vadinamą pasauliu. Pats bendriausias pavadinimas, kuris įvardija pagrindinę vyksmo areną yra sątvaras, kurio galinis sluoksnis vadinamas slaja, kur surenkami pagrindiniai suvokimo dėmenys, sudarantys vaizdą. Tai erdvė, laikas ir daiktas.

Natūralu, kad po vaizdo yra povaizdis, kuris formuoja panašią sistemą tik žemesnėje pakopoje. Erdvės poerdvis yra priešokos taškų klainis. Laikas yra eigma, kuri turi tenkmę ir šuorus. Šie dalykai taip pat įkomponuoti į eigmos priešokos taškų klainį. Klainiuose formuojasi rinklės, kurios užgroždamos slają, sukuria grožmenį, išorinį daiktišką ar juslinį objektą. Pavyzdžiui, garsai irgi gali būti vadinami grožmenimis.

Slaja sątvare turi priekinę dalį, kuri vadinama skoma ir galinę dalį, kuri yra atgrindas. Judumas pasireiškia dviem būdais - rinklės ir grožmens dreifu, ir sątvaro slingavimu, kurio metu formuojasi vaizdo pertalkos, dreifuoja priešokos taškuose birkštys. Birkštis yra suaktyvinimo būsena ir forma. Skoma visada yra sirtas grožmuo, o atgrindas - lainas. Slinguojant sirti ir laini grožmenys, slenkant skomai, pereina vienas į kitą.

Tai pirmas povaizdžio lygis, kuris pasiekia tik birkštis, kurių voros kirimuojamos į rinklę. Tada rinklės užgrožia grožmens slają. Šitaip prasimato pasaulio sątvaras. Tuomet šis sątvaras įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi į ertą. Išspaudus iš ertų maksimalų našumą, pasiekiama riba. Ertų našumą aišku riboja tikrovės savybės.

Pavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas. Bus pasiektas visas žmogaus spektras.

Jeigu "viską" interpretuoti kosmologiškai, tai šiame skyrelyje yra mano singuliaro modelis, gali numerį peržvelgęs susirasti pats. Toliau šio modelio, multivisatų sodo, kur "riba" nežinau.

CitataManaip „visko ribos" yra teoriškai gana paprastas klausimas. Pradžioje sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba.

Paprastai galima tai jau galima suvokus padaryti. Bet paprasčiausiai to neprireikia, nes sudėtinės minties dalys tai atfiltruoja. Paprasti dalykai pasilieka galutiniai, o pirmiau sudėtiniai. Toks eiliškumas yra platinamas ir diegiamas, net turi raiškos atsają. Atsaja yra assifuojama kalbos dalis, per kurią visi sudėti nariai virsta įrankių pobūdžiu panaudojami dalykai kalboje.

Povaizdyje, tai yra šio proceso įvardyjimas. Sąmonė su "minčių paketu" iškelia reikmės sąlygas, o jos yra atsakomos. Atsaja padeda sukurti laikiną "pagalbą", nors tai tiesgiogine prasme tik "minčių paketas", bet povaizdyje rodoma, kad tai efektyvi pagalba.

Reikia išskirti povaizdyje teorišką minčių eksperimento sąlygą, ir prišlią sąlygą, kuri pasikartoja analogiškai. Teorinė sąlyga paklūsta didžiajam informacijos tinklui, todėl, ateina labai stabili atgaminta ir pasikartojusi informacija. O prišli sąlyga tai adaptuoja, bet prišli yra kilusi iš savo eksperimento (todėl, tai asmeniškai galioja). Lyginantis, tai adaptacija teoriškai suformuluotos minčių sekos ir prišlios minčių sekos ateina poeksperimentinė atsaja reiškianti efektyvumą.

Tai pakraunama pačiu diegimo metodu.

CitataTuomet šis sątvaras įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi į ertą.

Maždaug tai primena kitokiaįvairines transformacijas ir kitimo adaptacijas, susiejimuose ir jungimuose. Tavo pasiūlytas variantas kaip "ertas įdiegiamas į laksatą": primena kaip mintys apdorojamos vienu iš būdų. Tas vienas būdas yra "parodomoji reakcija", arba "nuolydžio matuoklis". Norint kažką adaptuoti reikia numatyti seką.

CitataPavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas. Bus pasiektas visas žmogaus spektras.

Greitai peršokti prie žmogaus raciono nėra taip paprasta. Minties paketas turi visas reikmes, bet galbūt ir jis kažkada tampa ribojančiu ir nieko nepasakančiu apie realybę. Dirbtinis sferų numatymas yra pasiekiamas dydis ir analogiškas akivaizdžiuose jungimuose ir atitekmėse. Jungiamos dalys yra nepaprastos ir joms atrasti nėra reikmenų rinkinio ar nustatyto metodo.

CitataJeigu "viską" interpretuoti kosmologiškai, tai šiame skyrelyje yra mano singuliaro modelis, gali numerį peržvelgęs susirasti pats.

Turbūt, taip nesiruošiu daryti. Bet kosmologiškai tai laikau kaip sekančiu atvėju. Galima interpretuoti tik vien sudėtiniu būdu. Jam priklauso sudėtinės minčių patekusios nagrinėjamos dalys.

Kaip tu interpretuoji vietų ir sudėtingų diegimų sąsajas? Kuriam poveikiui atitenka raciono dalys susijusios su pagalbinėmis dalimis? Ar poveikis yra daug "pasakantis", ar tik laisvas pasirinkimas arba stabmuo?

 

Citata iš: cs  spalio 15, 2017, 17:35:27Kaip tu interpretuoji vietų ir sudėtingų diegimų sąsajas? Kuriam poveikiui atitenka raciono dalys susijusios su pagalbinėmis dalimis? Ar poveikis yra daug "pasakantis", ar tik laisvas pasirinkimas arba stabmuo?

Nežinau ar teisingai suprantu, ką nori paklausti. Atsakysiu taip, kaip suprantu.

Prieš tai aprašiau, koks yra fiksato povaizdžio pirmas prinicpas. Dabar analogiškai aprašysiu laksato pomintį. Jau rašiau kad pomintis skirstomas į kamieninę ir šakinę dalį. Tai gali būti ne visai tikslus apibūdinimas. Nes šakos skiriasi tik braižmu ir kanalu. Tai yra, pati ši struktūra tuščia.

Prasminės arba vaizdinės rinklės paduodamos į įlaidį ir čia suformuoja struokas, kurios turi savo braižmo struktūrą. Šio proceso eigma ir tentyvas panašūs į tuos kurie vyksta pasaulio sątvaroje. Todėl neaprašinėsiu. Tik minčių pasauliui daugiau būdingos šuorinės voros, dėl ko mintys sustruokiamos ypais. Kiekviena sąstruoka turi savo braižmą, kuris gali būti kalbinis arba vaizdinis-struktūrinis.

Mano įsitikinimu didžiosios daugumos sąstruokų braižmenys yra kopijos, tai yra jos įtrauktos iš pasaulio į atminį ir paprasčiausiai mėgdžiojamos. Tačiau negalima sakyti kad visos mintys tėra pasaulio kopijavimas. Manau, kad 70 proc. sąstruokų braižmenys yra kopijos, o 30 proc. braižmenų originalūs. Akivaizdu, kad vien originalais mąstyti neįmanoma ir turi būti kopijų bazė. Tačiau jeigu žmogus turi talentą kurioje nors srityje gali judėti apie 30 proc. ribose originalių sąstruokų. Tokios mintys vadinamos idėjomis.

Tačiau net idėjoje kažkokia dalis yra kopijos nuo ko nors matyto, girdėto arba patirto. Visas grubus ir subtilus sątvaras yra originalių sąstruokų šaltinis. Nemanau, kad mintis gali atsirasti iš nieko. Sėkmė lydi tuos, kas sugeba pasaulyje pastebėti nuryškintus, išblukusius braižmenis, įsidėti juos ir sustruokti į mintį.