Dievo bažnyčia

[klajunas]

Pradinės mokyklos programa

Pagrindinė holoplastinės filognozijos formulė yra išreiškiama mažąją ir didžiąją sievą sujungiant 900 postulatų, kurie nustato visus įmanomus santykius tarp žmogaus olos ir transcendentinės realybės. Šie postulatai formuluojami jau pasiekus aukštesnį žinojimą, žinant kas yra žmogus ir pasaulis, tai yra ne vien spekuliatyviu būdu. Todėl tam, kad filognozas pasiektų šį lygį, reikia aukštesnės sąmonės, dvasinio šuolio į aukštesnę būtį, kurioje jo sąmonė išvysčiusi galutinę formą. Sutrumpintu greitraščiu tai turėtų atrodyti taip:

MS - 900P - DS

Akivaizdu, kad šioje struktūroje žiūrėti galima tiek iš išorės į vidų, tiek iš vidaus į išorę. Pastarasis variantas yra natūralus, nes žmogaus sąmonė yra apribota ola, kurioje aukštesnė realybė atsiveria susiaurintu būdu, daug dalių išimant, nerodant pagrindinio būties principo. Mano pasirinktas principas žiūrėti ne iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę, bet atsiribojus, iš viršaus į apačių arba nuo savęs į priekį, taip kaip žiūrima į tekstą, nevedant žvilgsniu per eilutės seką, iš kokios nors krypties, žiūrint į centrą, balansuojant tarp mažosios ir didžiosios sievos. Tačiau kadangi 900 šimtai yra visa sistema, o aš nusprendžiau atskleisti tik vieną pakopą iš penkių, bus rodoma 180 postulatų, įeinančių į pradinės mokyklos programą. Tai yra:

MS - 180P - DS

Pradinė mokykla bus pateikta „Filognozijos pradmenyse", sudarytuose iš 18 tomų, iš kurių šiuo metu parašyta dvylika. Todėl norint suprasti kokie šie 180 postulatų, jų galima pabadyti ieškoti viešinamuose tomuose, kur kiekviename iš jų turi būti apie 10 postulatų vertės informacijos. Žinoma, jie nėra išdėstyti ir išaiškinti sisteminiu ir akivaizdžiu principu, tačiau sugebant sujungti aštuoniolika tomų į vieną visumą, į vieną modelį, ir pamatyti visus bendro modelio dėmenis, o paskui pažiūrėti, kaip nuosekliai jie visi atskleidžiami nuo pirmo iki aštuoniolikto tomo, galima suprasti koks yra pradinės mokyklos idėjinis turinys ir kokia jos konceptualinė logika.

Pirmas svarbus bruožas, kurį reikia suprasti, yra tas, kad pradinės mokyklos pagrindinė antitezė yra pasirinkimas tarp juodojo ir baltojo drakono poliaus, kurie atspindi dvi civilizacijos ir filognozijos galimybes, pastatytas arba ant Dievo, arba ant Žmogaus tvarkos. Juodojo drakono principo atstovas Lietuvoje yra A. Šliogeris, kurio sistema atitinkamai apima 90 postulatų; o baltąjį drakoną atstovauja D. Mockaus filognozija, kuri irgi apima 90 postulatų, esančių jau metafizinio pažinimo kryptyje. Gali kilti klausimas, koks tarp jų pagrindinis skirtumas, išreiškiamas struktūriniu / analitiniu būdu, filognozijai būdinga formule? Tai padaryti nesunku, ypač naudojant lygybės ženklą „=", kur A. Šliogerio filosofijoje didžioji sieva lygi mažajai sievai, o D. Mockaus filognozijoje didžioji sieva jai nelygi:

I. DS = MS (+x) - imanentinė x struktūra;

II. DS ≠ MS (+x) - transcendentinė x struktūra.

I. Pirmuoju atveju laikoma, kad žmogaus ontologinės hologramos kuriama vidinė ola yra visas pasaulis, anapus kurio nieko nėra. Tai reiškia, kad transcendencija yra ne išorinė be vidinė, olą dalinati į dvi dalis: objektų dalį ir žmogaus dalį, kurie vienas kito atžvilgiu yra išoriški, kažkas panašaus į „imanentinius transcendentus". Žmogus iš vidaus mato šią erdvę kaip vientisą visumą, tačiau jos priekinė ir galinė dalis - skirtingų kokybių ir žmogus atitinka čia-būseną, o pasaulio objektai - ten-būseną, kaip judėjimo arba siekimo tikslai, kurie žmogaus atžvilgiu yra transcendentiniai. Naudojant mano žymėjimus, kauzaliniai kūnai A. Šliogerio filosofijoje sutampa su akių kūnais, ir be šios tiesioginės empirinis koreliacijos, arba lygybės, manoma, jog nėra jokios kitos, transcendentinės realybės, kurioje būtų tikras pirmapradis daiktas, o akių sukuriama forma - tik šios pirmapradės realybės reprezentacija. Toks požiūris suabsoliutina vidinę fenomenologinę realybę, pilnai pašalina metafizinio anapus idėją, ir laiko, kad anapus ir šiapus pilnai sutampa ir susilieja empiriniame daiktiškume. Šio pasaulio technika, arba dirbtinis pasaulis, žymimas +x, visas yra imanentinis, nes gaminamas iš akivaizdžiai šiapus atsiveriančios medžiagos, todėl neturi jokios gelmės, jokio anapusinio priežastingumo, kuris visas laikomas empiriniu, turinčiu turėti aiškiai regimas, apčiuopiamas ir parodomas priežastis. Dirbtinio +x plėtra visa ribojama vidinės olos galimybių ir galiausiai technika pasiekia ribą, kurią įveikti įmanoma tik perėjus prie transcendentizmo hipotezės. Tačiau laikantis juodojo drakono nuostatos, kaip tai daro A. Šliogeris, toks perėjimas neįmanomas, nes manoma, kad net jeigu šis anapusinis pasaulis ir įsteigiamas vidinėje oloje, visos jo raiškos priemonės sutampa su imanentinėmis +x simbolikomis, kurios niekada negali tikru išsiveržimu išsiveržti anapus ir visada lieka tik pseudotranscendentų statuso.

II. Šiam požiūriui priešingas požiūris yra propaguojamas D. Mockaus, pagal kurį didžioji sieva nesutampa su mažąja sieva, bet yra daug daugiau negu susiaurinta ontologinė holograma, todėl tarp jų įsiterpia nežinomas +x, kuris yra jau ne imanentinis, o transcendentinis. Tai reiškia, kad kauzalinis kūnas nesutampa su akių kūnu, ir jie tarpusavyje susiję kaip tikras daiktas ir jo reprezentacija, kuriama sumatoriaus juslumo. Tai pasakytina pirmiausiai apie žmogų, kuris yra ne tai, kas atsiveria oloje, o tai, kas yra anapus jos, pirmapradėje realybėje. Vadinasi, D. Mockaus manymu, žmogus veikia holoplastinėje didžiosios sievos terpėje, o savo mažojoje sievoje tik reprezentuoja tai, kas vyksta anapus ir šis reprezentavimas kuriamas tik apribotu ir labai susiaurintu būdu, todėl kauzaliniai kūnai visada yra daug daugiau negu reprezentuoja sumatoriaus juslumas. Tai reiškia, kad vidinė žmogaus ola yra ne tikras pasaulis, ne tikra gyvybinė erdvė, o tik piešiamas holograminis paveiksliukas, kurio pagrindu jis savo pirmapradžiu kūnu kuria dirbtinę realybę jau anapusinėje terpėje, kuri yra technikos konstravimo vieta. Tačiau nepažinus realybės arba substancijos prigimties, sudėtingą techniką konstruoti neįmanoma, tad iš pradžių idėjos apsiriboja paprasto juslumo atveriama materija, iš kurios gaminami tik elementarūs įrankiai. O šiuolaikinės technologijos atsiranda tada, kai peržengiamas regimas pasaulis ir supratimas, žinojimas įsibrauna daug kartų toliau negu leidžia empirinis pažinimas. Aukštasis pilotažas prasideda tada, kai pirmapradžiais kūnais ir įrankiais žmogus įsigudrina kurti techniką iš nematomos substancijos, kurio +x peržengia akių vaizdą, ir dirbtinę realybę padaro transcendentine ne šiapusiniu, bet anapusiniu būdu. Šios teorijos pagrindu kuriama baltojo drakono civilizacija, kuri savo raigo teorijoje toli peržengia vidinės olos ribą ir žinojime pereina prie anapusinio pasaulio valdymo, net jo neturint empirinėje patirtyje.

Pradinėje mokykloje tai du kertiniai požiūriai, kuriuos, kaip jau sakiau, atstovauja A. Šliogeris ir D. Mockus. Šios mokyklos pagrindinis klausimas yra kokią civilizaciją turėtume rinktis, kaip suderinti šiuos du kraštutinius požiūrius, vadinamus imanentizmu ir transcendentizmu. Jie skiriasi vertinimu, ar visa ontologinė holograma yra vidus, ar vidus yra tik ta dalis, kuri reprezentuoja žmogų. A. Šliogeris laikosi požiūrio, kad anapus ontologinės hologramos neturi būti nieko ieškoma ir kad klepsidros struktūra, sudaryta iš Esmo ir Niekio yra visa realybė; o D. Mockus tiek objektinę, tiek subjektinę sąmonės dalį laiko vidine reprezentacija, anapus kurios yra tikra pirmapradė transcendencija, kurioje veikia žmogus anapusiniu būdu, tai yra žiūri sąmonėje, o kuria anapus; ir kiek čia aprėpia substancijų manipuliacijose, tiek sugeba konstruoti metafizines, anapusines technologijas, kurių principai atsiveria jau ne vizualiniu, bet racionaliu pavidalu. Šis požiūris išreiškiamas Uroboro priemone, kur galvinė jo dalis vadinama sątvaru, atitinkančiu klepsidrą A. Šliogerio filosofijoje.

Pradinės filognozijos mokyklos apibendrinime pateiksiu abu šiuos požiūrius, kur juodojo drakono 90 postulatų atspindės A. Šliogerio civilizacijos kryptį ir 90 baltojo drakono postulatų atitiks D. Mockaus civilizacijos kryptį. Juos sujungus gausis 180 pradinės filognozijos mokyklos postulatų, kurie užbaigs „Baltojo drakono civilizacijos" pirmą dalį.

[klajunas]

Budizmo pamokos

Norint suprasti pagrindinę šio skyrelio mintį, reikia pakartoti mano propaguojamo žmogaus modelio bazines žinias. Žmogaus skiriamasis bruožas yra tas, kad jo būtis yra dualinė, padalinta į dvi pagrindines kryptis, kurias įprasta vadinti subjektu ir objektu. Šie žodžiai įprasti, gal kiek nuvalkioti ir atsibodę, tad juos galima pakeisti mano naujais terminais, kurie yra rodančioji ir rodomoji substancija. Tai ne tas pats kas yra subjektas, nes pirma žmogaus dalis atitinka dvasinę jo kryptį, kuri yra kaip koks ekranas, į kurį projektuojamos formos, ir vadinamas sumatų sietuva; o antra dalis yra ne tas pats kas objektas, greičiau tai įstatymas, skylantis į biologinį subjektą ir materialų objektą, kuris yra informacija, įstatyta į vidinę ir išorinę dvasios dalį. Tai reiškia, kad, mano manymu, žmogus yra sudarytas iš trijų dalių: dvasinės sumatų sietuvos ir iš subjekto bei objekto sumavimo, vadinamo įstatymu į dvasią. Gali kilti klausimas, kur yra tikra žmogaus vieta, ją įsivaizduojant siaura ir sukonkretinta prasme?  Mano manymu, ji yra subjektiniai sumatai, kurie surenka asmens organų signalus; ar ta gelminė galia, kuri šiuos sumatus susieja į vieną visumą, ir padaro juos sąmoningais. Tai yra klausimas, ar žmogus yra įstatyta informacija, ar tą informacija suvokianti gaublė?

Kai kuriose religijose, pavyzdžiui, budizme laikoma, kad organinis žmogus - tik laikina forma, o nemirštanti jo dalis yra dvasinė, siejama su įspūdžius ir pojūčius susiejančia visuma, kuri pakyla virš subjekto ir objekto, stebi juos tarsi iš šalies. Kadangi priekinė ir galinė sąmonė yra atskiros egzistencijos sritys, žmogaus prigimtyje vyrauja dualumas, konfliktas, atskirtis ir norisi, kad šis skilimas išnyktų arba pakiltų į aukštesnį, vienovės lygmenį, kylantį iš dvasinės žmogaus savasties, kuri nepadalinta ir neduali. Tai tampa pagrindiniu religijos tikslu, išeiti iš žemiškos būsenos, atsikratyti gyvūninio žmogaus nelaisvės ir pasiekti dvasinės vienovės būseną, vadinamą nirvana. Ši būsena susijusi su ta trečiąja dalimi, kuri buvo pavadinta dvasine sietuva, budizme tapusia pagrindiniu žmogaus religinių praktikų orientyru. Ši virš subjekto ir objekto esanti stebėjimo perspektyva, siekia atsiriboti nuo žmogiškų, organinių subjekto jutimų ir įveikti materialaus pasaulio trauką, kuri žmogų pririša prie materialios išorės per priekinę sąmonę. Taip pasiekiamas nedualinis vienis, žmogaus Uroboras išyra, dvasinis subjektas tampa nepriklausomas nuo pasaulio iliuzijų ir pasiekia dvasinės ramybės būseną.

Prisimenant Uroboro modelį, naudojamą žmogaus sandaros aiškinimui, galvos lygmenyje jame galimos dvi tendencijos: maksimali sintezė, subjekto ir objekto suliejimas, viso pasaulio sukrovimas į žmogaus olos erčią; ir maksimali antitezė, kurioje subjektas ir objektas atskiriamas, žmogus pasineria į dvasinio subjekto autonominę ir nepriklausomą būseną, nori išvalyti visą materialaus žmogaus ir pasaulio žemąjį sluoksnį, kuris, pasak budizmo teorijos, sukuria tik kančią ir įklimpimą į dvasines iliuzijas. Tos iliuzijos natūraliai yra pasislinkusios arba į pasaulio kryptį ir yra prisirišimas prie išorinės realybės objektų, arba pasislinkusios prie biologinio subjekto ir sureikšmina savo subjektyvias formas, kurios yra aistros, troškimai, norai, tikslai siekiai, egoizmas, savanaudiškumas ir pan. Tačiau šios dvilypio įstatymo dalies atsisakius, išnyksta konfliktinis dualumas, nes beveik visada pasaulis žmogaus norams ir troškimams priešinasi, todėl žmogus verčiamas pakilti į sumatų sietuvos lygį, kuriame iš pradžių dar orientuojasi į materialų objektą, užima pasyvaus stebėtojo poziciją, tačiau ilgainiui nusisuka nuo šio pasaulio, atsisuka į save, pasineria į dvasią ir pradeda siekti pakylėtos būsenos, išsivaduojant iš šių žemųjų žmogaus olos formų.

Tai jau yra maksimali antitezė, kurioje žmogus išsilaisvina nuo išorės nelaisvės, atsisako visų dvasią ribojančių pančių, tampa dvasine būtybe. Kiek ši antitezės būsena įmanoma žmogui dar esant gyvam žino tik intensyvių dvasinių praktikų vykdytojai, o pasauliečiams, ypač gyvenimo pradžioje, toks atsiribojimas yra labai sunkus, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai, kuri yra biologinė ir gyvūninė. Tačiau bėgant metams, senėjant žmogaus amžiui, šis prisirišimas prie išorės ir psichologinė priklausomybė - silpnėja, nes artėja gyvenimo pabaiga, visa tikrovė būna išragauta, todėl ne tokia įdomi, kaip jauname amžiuje. Tada sustiprėja susidomėjimas viršdualinės būsenos teikiamomis gėrybėmis, kaip galimybė sužinoti, kas laukia žmogaus po jo mirties, kai antitezinė būsena ateina natūraliai, nes materialioji dalis tampa negyvastinga, sietuvoje jos nelieka. Visi, kas domisi šiais klausimais, klausia, kas tada atsitinka žmogui, ar jis turi išliekančią dalį, kuri perkelia jį į aukštesnę realybę, kurioje nėra dualumo, nėra objekto ir subjekto suliejimo ir rodančioji substancija yra įkreipta tik į savo aukščiausio sąmoningumo būseną, kurios neteršia jokia išorinė realybė. Toks yra budizmo tikslas, šią „realybę" vadinant satori, kurioje iš sudvejinto sąmoningumo, pakylama į vienovinį sąmoningumą, neturintį išorinės informacijos sumavimo.

Remiantis tuo, kas buvo parodyta ankstesnėse knygose, ši būsena yra priešinga tai, kuri propaguojama filognozijoje, kurioje tikslas yra įtraukti kuo daugiau, o ne viską išstumti ir tapti vien tik sumuojančiu savimi. Tačiau kita vertus, ši galimybės pakilti į aukštesnio regėjimo pasaulį, taip pat įdomi, pirmiausiai reikalinga geriau pažinti dvasinę sietuvą, dvasinį subjektą, kurio transcendencija - tokia pat paslaptis kaip ir materiali transcendencija. Žinoma, filognozijoje budizmo praktikos buvo gana nedaug aptartos, daugiau buvo orientuojamasi į krikščionišką gnosticizmą, tačiau ateityje pabandysiu apmąstyti ir tą galimybę, kurią siūlo rytų religijos, viena kurių yra Indijoje atsiradęs ir vėliau Azijoje išplitęs budizmas. Tai nereiškia, kad ši pateikta interpretacija yra teisingas budizmo aiškinimas, tai daugiau budizmo interpretacija remiantis filognozijos sątvarologija.

Filognozijoje dvasinį subjektą atitinka Uroboro galva, kuri antitezėje su materija, simbolizuojama drakono uodegos, išsivaduoja iš įstatymo arba įmesties ir stebi grynąją atvertį, nukreiptą į save pačią arba tiksliau į dvasinę būseną, tikintis, kad tokiomis treniruotėmis galima išsivaduoti iš pasaulio prievartoje glūdinčios kančios, sudarančios biologinio žmogaus egzistencijos šerdį, nes ji reikalinga tam, kad jis judėtų, kovotų už išlikimą, o ne nurimtų ir išnyktų; kančia ir skausmas veikia kaip stimuliatorius, verčiantis gyvūną kabintis už gyvenimo, siekiant priešingos būsenos, kurioje būtų patenkinti visi poreikiai, nebūtų nepriteklių, stokos ir vargo. Šis siekis - stipriausias motyvatorius, pririšantis prie savo vidinių būsenų, biologinio subjekto ir pasaulio objektų, kurie yra poreikių tenkinimo priemonės. Iš dalies iš šio gyvūninio prado kyla ir filognozijos maksimalios sintezės siekis, manant, kad įgyvendinus šį tikslą, išsprendžiamos visos žmonijos problemos ir žmogus pasiekia absoliučią būseną. Tačiau filognozijoje žinomos ir aukštesnės pakopos, kuriose be gyvūninio subjekto išskiriamas ir dvasinis subjektas, kuris tik sieja, jungia, suvokia, sumuoja, kuria aukštesnę, nedualinę būseną, nieko neįtraukiant į vidų, nesisavinant, neužgrobiant išorinio pasaulio, nes yra sau pakankamas, savimi patenkintas, įveikęs konfliktiškumą ir pasiekęs tobulos laimės būvį. Budizme ji vadinama nirvana, išvaduojanti žmogų ne tik šioje realybėje, bet ir iš inkarnacijų rato, kuriame neišsivadavusi būtybė priversta vis iš naujo atgimti šioje dualumo ir kančios egzistencijoje, kol pasiekia tiesą, nušvintą ir pakylą į negyvūninę būtį.

Kaip jau sakiau, tai Urobore ne sintezės, bet antitezės kryptis, kuri priešinga filognozijoje siūlomai krypčiai, tačiau vis tiek turėtų būti žinoma. Pirmiausiai siekiant pažinti save, giliąją savasties sandarą, nuo kurios išvystymo priklausi aukštesnio pažinimo galimybės, kurių siekiama mano doktrinoje.

[klajunas]

Tryliktas tomas artėja prie pabaigos, ir jis, kaip ir kiti, turės dvi versijas: popierinę knygą ir elektroninį .pdf failą. Knyga jau užregistruota, gauti ISBN kodai, tad kelių mėnesių bėgyje atsidrus ibiblioteka.lt kataloge arba lulu.com knygyne.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: Dievo bažnyčia. 13 tomas. 2024 -- ISBN 978-609-08-0431-5
(spausdinta)

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: Dievo bažnyčia. 13 tomas. 2024 -- ISBN 978-609-08-0432-2
(elektroninė)

Tai bus vienintelė šių metų knyga.

[klajunas]

Kur veda anticivilizacija?

„Dievo bažnyčios" tomui priartėjus prie pabaigos, dar liko kelios temos, kurias reikėtų apžvelgti šios knygos kontekstuose. Viena iš tokių temų yra A. Šliogerio monografijoje „Alfa ir Omega" (1999), parodyta struktūra, koreliuojanti su pagrindine filognozijos formule, išreiškiančia baltojo drakono pasaulėžiūros esmę. A. Šliogeris formulės formato nenaudojo, tačiau tam, kad jo idėjos minėtoje knygoje būtų priartintos prie mano naudojamo stiliaus, galima jas perrašyti. Jis neturėjo ir sątvaro bei mažosios / didžiosios sievos terminų, tačiau vertinant formulę tuščiuoju, poziciniu būdu - jų vietos sutampa. Taigi struktūros tokios:

MS (1) - R - T - DS (999) - D. Mockus

Niekis - egolatrija - Utopinis ekranas - fiziolatrija - Esmas - A. Šliogeris

Matome, kad abi struktūros turi išorinius ir vidinius dėmenis, kuriuose išoriniai yra universalūs, trascendentiniai pradai, būdingi visiems žmonėms ir kylantys iš žmogaus giliosios sandaros, kuri nesukuriama. Vidinė dalis atsiranda iš gnostinės ir techninės sintezės, pagal mano teoriją arba iš Esmo simuliavimo, Niekio falsifikavimo ir Utopinio falsimuliavimo, pagal A. Šliogerio aiškinimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju, ši vidinė dalis yra informacinė, veikianti kalbos / mąstymo terpėje ir priklauso nuo to, kokio stiliaus yra civilizacija: maginė, mitinė, religinė ir pan. Todėl lyginant šias žmogaus sątvaro / klepsidros versijas, galime pabandyti įvertinti, koks požiūris į civilizaciją filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje.

Filognozijoje civilizaciją atitinka R - T struktūra, klasifikuojama į „magijos laipsnius", nuo kurios priklauso koks tikrovės įvaldymo lygis, kiek žmogus įsisavinęs realybės anapus savo sumatoriaus, kuriant metafizinius daiktus arba magines technologijas. Baltojo drakono civilizacijoje siekiama, kad šie metafiziniai daiktai būtų maksimalaus išvystymo, leidžiančio žmonijai siekti galaktinio mastelio, kuris būtų aukščiausias žmonijos pasiekimas. Vadinasi, filognozijoje civilizacija nelaikoma blogio įsikūnijimu, kažkuo niekingu ir žemu, ko reikėtų atsisakyti. Priešingai teigia A. Šliogeris, tvirtinantis, kad civilizacija yra utopinis falsimuliakras, kuris ne „pažįsta" realybę, bet žmogų atskiria nuo daiktiškos vietovės, sąmonę įveda į „visur ir niekur" būseną, kuriančią išsigimusį žmogiškumą, nes loginiuose ir techniniuose gyvenimo palengvinimuose arba patobulinimuose žmogus praranda tikrovės patirtį, tapdamas nieko vertu utopiniu hominidu, kuris kaip žmonija gigantiškais masteliais naikina tikrovę, paversdama ją civilizaciniu falsimuliakru „koše". Kitaip sakant, filognozijoje apie civilizaciją kalbama pozityviai, o A. Šliogerio filosofijoje vyrauja anticivilizacinės nuostatos, bandant iš civilizacinio „šiukšlyno" išgryninti tikrą, autentišką žmogų, tai laikant pagrindiniu pirmapradės filosofijos uždaviniu.

Imant kraštinius formulės narius, A. Šliogerio struktūroje turime Niekį-Esmą, kurie yra universali sątvaro dalis, stebima tik fenomenologiškai, tematizuojant vidinės žmogaus olos struktūrą, kuriant metafizinę žmogaus sampratą. Ši struktūra, ją tematizavus, įtraukiama į filosofinio mąstymo akiratį, kaip tai darė I. Kantas, G. Hegelis, E. Husserlis, M. Heideggeris, A. Šliogeris, D. Mockus, sukuriant filosofijai tarsi koordinačių sistemą, kurioje brėžiama filosofinės idėjos trajektorija, parodoma orientacija į vieną arba kitą kryptį. Pavyzdžiui, A. Šliogerio kryptis buvo į esmišką sątvaro elementą, kuriame atsiskleidžia juslinis daiktiškumas, neįžmoginta gamta, esanti žmogaus sąmonės ir mąstymo pamatine realybe. Aš šį principą realizuoju kiek kitaip, artikuliuodamas keturias galimas filognozijas, kurios išvedamos iš tokių koordinačių: baltasis-juodasis drakonas ir racionalusis-ezoterinis mąstymas. Kiekviena kryptis logiškai išvedama iš autorinės sątvaro struktūros, kuri yra ta dirva, iš kurios išauga filosofinė pasaulėžiūra, dėl kurios kovoja filosofas, atiduodamas šiai kovai visą savo gyvenimą. Ši tematizuota ir artikuliuota sątvarologija, kitaip sakant, sukuria pamatą civilizacijai, kuri jau yra centrinėje formulės dalyje, kaip sukaupta informacija apie save ir pasaulį, kurią įforminus kultūriškai, ji tampa bendruomenės gyvenimo būdu. Šią informacinę dalį gali būti siekiama auginti, kaip baltojo drakono civilizacijoje ir gali būti siekiama sugriauti, kaip siekiama A. Šliogerio filosofijoje, paskelbusio ją falsimuliakru, kažkuo niekingu ir niekintinu, kas turi būti išimta iš filosofinės sąmonės, norint sugrįžti prie pirmapradžio žmogiškumo. Imant sątvaro variantą, kuriame jis padalintas į žmogaus ir nežmogaus dalį, viskas, kas kyla iš žmogaus, Niekis - egolatrija - Utopija, yra blogis, o viskas, kas kyla iš nežmogaus, Esmas - fiziolatrija, yra gėris. Todėl žmogus turi būti ribojamas, statomas į saiko rėmus, o nežmogus - skatinamas ir puoselėjamas, leidžiant nežmogiškumui klestėti ir laisvai vystytis. Pusiausvyros pažeidimas žmogaus ir žmogiškumo naudai - didžiausia katastrofa, nes nuniokojama planeta, pakertamas pagrindas, ant kurio stovi gyvybė. Todėl pažinimas ir tiesa A. Šliogerio filosofijoje nustoja būti vertybe, propaguojant nežinojimo prezumpcijos poziciją.

Tuo tarpu filognozijoje laikomasi priešingos pozicijos, kurioje žmogaus dalis sątvare nelaikoma bloga ir iš viso ši struktūra nevertinama moraliniu arba utilitariniu vertinimu. Paprasčiausiai jis tiriamas toks koks yra laikant, kad jis atsirado / buvo sukurtas ne blogiui ir kad realybės anapus olos pažinimas - nebūtinai pražūtingas planetai. Civilizacijos vystymasis reikalingas tam, kad fiksuota sątvaro informacija būtų paversta į judrią, komunikacinę informaciją, kurios tikslas, jos neribotas kaupimas ir platinimas visose žmonių bendruomenėse, kad jie galėtų pasinaudoti naujais atradimais ir išradimais, pakeltų savo išsivystymo lygį į aukštesnį. Tai neraiškia, kad vystymasis turi būti tik kiekybinis, iš naujo perrašinėjant tą pačią informaciją ir nepajudant savo žinojime nė kiek į gelmę arba transplanetinę išorę. Filognozijoje informacija kaupiama gerinant jos kokybę ir aprėpiamos realybės mastą, kurios tikslas plėsti žmonių veiklos areną, planetą paversti kosmine. Tai būtų augantys, o ne mažėjantys ir nykstantys R - T dėmenys, kuriuose žinojimas neturi būti žlugdomas. Civilizacija yra gyvenimo palengvinimo priemonė, kuri davusi žmogui į rankas tokias galimybes, jas konvertuoja į veiklos mastą, kuris technologinėje žmonijoje yra daug didesnis negu laukinėje. Grįžimo atgal idėja - nelaikoma realistine galimybe, nes vystymosi vektorius juda palengvinimo, o ne pasunkinimo kryptimi. Užtenka pagalvoti, kas atsitiktų atsisakius elektros, transporto, telefonų ir kompiuterių: norint elektriniu traukiniu nuvažiuoti iš Kauno į Vilnių užteka 50 minučių; kas atsitiktų jeigu reikėtų eiti pėsčiomis - žmonių judrumo mastas gerokai smuktų, o atitinkamai ir gyvenimo galimybės.

Dėl šios priežasties, A. Šliogerio siūlomas civilizacijos atsisakymas - sunkiai įsivaizduojamas realiame pasaulyje. Tai gali būti įmanoma tik kaip individualus eksperimentas, tačiau jokiu būdų ne visuotinė pozicija, kurioje būtų nuspręsta išcivilizacinti visą žmoniją. Galima spėti, kad šis eksperimentas A. Šliogeriui atrodė įdomus tik kaip priemonė sukurti filosofinę būseną, vadinasi tinkama tik rinktiniams žmonėms, kurie norėjo pamatyti autentišką pasaulį ir pirmapradį žmogiškumą, tačiau jeigu visuotinai toks judėjimas neracionalus, kyla klausimas - koks tokios filosofijos tikslas? Geriausiu atveju ji reikalinga sau ir panašiems į save, nusprendusiems išsiimti iš civilizacijos technosferos ir prisiminti senovines gyvenimo ir veiklos formas. Dauguma žmonių žino, kad jie falsimuliakro ir utopijų neatsisakys; jau vien dėl to, kad priešingas gyvenimo būdas, egzistavęs senovėje daugeliu atžvilgiu ne toks, kokį bando pavaizduoti A. Šliogeris, nes humanizmas, geraširdiškumas, moralė yra daugiau šių laikų bruožas, negu senų - gyvenant laukiniame pasaulyje, kuriame nėra nei techninių, nei protinių palengvinimų, nėra švietimo sistemos, mokančios žmones būti racionaliais, todėl gyvenimas daug žiauresnis, šiurkštesnis: visas laikas skiriamas išgyvenimui, kovai už būvį, kurioje nėra kultūros, grožio ir gėrio, tik žvėriški instinktai. Todėl aptariamo filosofo metode, Esmas gal ir būtų išlaisvintas nuo niokojimo, tačiau kultūriškai neišvystytas žmogus vargu ar turėtų norimas, ar įsivaizduojamas, formas, tokias pat pozityvias, kaip išžmogintas ir estetiškai suvokiamas Esmas.

[klajunas]

Ezoterinė filognozija

Galima sakyti, kad daugumai žmonių filosofo kelias gyvenime prasideda nuo klausimų, kas aš esu ir kokia mano gyvenimo prasmė? Klausimai keliami nežinant atsakymo, savo prote turint neapibrėžtumo būseną, kurią išsklaidyti turėtų atsakymas, nuėjus visą apmąstymų ir tyrinėjimų kelią ir praskleidus paslapties šydą. Iš pradžių atsakymo ieškoma artimame pasaulyje, savo viduje, tačiau jo čia neradus arba radus tik dalinius, nepatenkinamus atsakymus, iš savo vidaus žvilgsnis nukreipiamas į išorę. Kadangi žmogus yra tik nedidelė visatos dalelė, jos prasmė, tariama, priklauso nuo visumos prasmės. Kas ta visuma yra - suprantama: tai visa visata, kosmosas, kurio būties prasmė lemia žmogaus gyvenimo prasmę. Dėl šios priežasties, ieškant atsakymo į klausimą, kas yra žmogus ir kokis jo gyvenimo tikslas, prieinamas visumos, arba kosmoso, problemos lygmuo. Filosofijai pradėjus kelti tokio lygio klausimus prasideda kosmologijos arba teologijos era, priklausomai nuo to, ar kosmosas suprantamas kaip materiali sistema, ar kaip dvasinė esybė. Pavyzdžiui, krikščionybė kosmosą supranta kaip Dievo karalystę, esančią realiu anapusiniu tikrovės dėmeniu; o mokslas - kaip materijos sankaupą, kuri veikia pagal „gamtos dėsnius" ir neturi savo laisvos valios kreipti visatos evoliuciją norima kryptimi. Filognozijoje, žinoma, turėsiu atsiriboti nuo religijos ir mokslo, nes tyrimą darau nepriklausomai nuo šių paradigmų, eidamas savarankišku keliu.

Turėtų būti akivaizdu, kad galiausiai žmogaus esmė ir prasmė yra kosminio lygmens problema, kuri neišsprendžiama neišsiaiškinus, kas yra šis pasaulis, kuriame gyvename. Kadangi žmogus į šią realybę žiūri tik iš savo olos vidaus, kaip į ribotą, sumatoriumi sukurtą objektą ir subjektą, jos esmė atveriama tik labai sekliu būdu, įpaveikslinta ir įtikslinta pagal žmogaus proto principus. Žiūrint į kosmosą per šios vidinės erdvės objektyvųjį žiūroną, jis suvokiamas kaip betikslis ir beprasmis tapsmas, kuris niekur nejuda, nieko nesiekia, nieko nekuria ir nevykdo jokių užduočių - tik būva natūraliu, bežmogiu būdu. Pasižiūrėjus į realybę per proto prizmę, tapsmo paveikslui primetama prasmė, tikslai, užduotys, siužetai ir istorijos - taip atsiranda mitologija, kuri priekinėje sąmonėje atsiveriantį kosminį vaizdą sužmogina. Filosofijos istorijoje buvo dviejų krypčių kosmologijos arba gamtos filosofijos: viena valdoma žmogaus protu sukonstruotos teleologijos; o kita - bežmogė, beprasmė ir laisva materijos sankaupa, kurioje nėra istorinių įvykių, o tik dėsnių valdomi, judantys masių centrai. Teologinėje kosmologijoje laikoma, kad kosmosas paklūsta Dievo valiai ir kad žmogaus egzistencijos prasmė priklauso nuo Jo sukurto „plano", individualaus kiekvienam žmogui. Šioje gnostinėje sintezėje, kurioje R formuojamas iš MS formų ir prasmių bei DS materialios gamtos pavidalų, didelė žmogiškos dalies įtaka, kuri kosmosą paverčia žmogaus proto idėjas atitinkančia terpe, kuri ne tiek atveriama, kiek sumąstoma mintyse. Mokslas remiasi priešinga pozicija, kurioje dominuoja DS materiali dalis, sujungiama su išžmogintu protu, turinčiu tik geometriją bei algebrines struktūras, bet neturinčiu psichologinio arba socialinio dėmens žmogaus arba visos žmonijos atžvilgiu.

Bandydamas atskleisti šią paslaptį iš filognozijos perspektyvos, turėsiu atsiriboti nuo tokių tiesmukų struktūros MS - R - DS interpretacijų, nes baltojo drakono ezoterinė filognozija turi turėti originalią kosmologiją, pamatytą dievišku žvilgsniu, atveriant metafizinę realybės gelmę, kurioje ieškoma atsakymų apeinant žmogiško sumatoriaus dvilypę sandarą, kur viena kosmosą sužmogina, o kita - paverčia prasmės neturinčiu absurdu, kuriame žmogui nėra aukštesnio už gamtinio padaro gyvenimo, turinčio ne tik išgyventi ir prasitęsti, bet ir vykdyti „istorinę" misiją, arba, kitaip sakant, turinčio mitologijos apibrėžtą kosminį likimą. Tam reikia atsakyti į klausimus, kas yra gyvybė, kaip ji atsiranda ir kokia jos paskirtis bei tikslas, žiūrint iš anapusinės pasaulio visumos, apimančios visatos mastelius.  Iš sumatoriaus vidaus ši kryptis yra vadinamojo „dangaus", kuris visais laikais buvo laikomas žmonėms nepasiekiama dievų buveine, kurios tikra prasmė buvo suprasta tik astronomijos dėka, tikrą kosminės erdvės mastą suvokusios tik 20 šimtmetyje. Ši erdvė, žiūrint iš sumatoriaus apribotos realybės, buvo suprasta kaip žvaigždžių, planetų ir jų sankaupų visata, kurioje, kiekviename jos taške, - valdo tie patys materijos dėsniai, vadinasi - kas suprasta ir įvaldyta čia, Žemėje, viskas galioja tolimoje visatoje, nes ji tolygi ir dėsniai visur veikia vienodai. Tai reiškia, kad pažinimas turi plėstis ne tiek ekstensyviai, nes „ten", toliuose nieko naujo nėra, bet į gylį, kuriame glūdi atsakymai į visus klausimus. O tam reikia įveikti sumatoriaus apribojimus, pamatyti daugiau substancijų ir tai, kokia jų tikroji prigimtis. Tik tada bus įmanoma atsakyti į klausimus, kas yra gyvybė ir kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė.

Filognozijai pasiekus aukštą lygį, šis žvilgsnis iš dieviškos visumos yra vienas iš pagrindinių žmogaus prasmės aiškinimo priemonių, kuris, dar neturint tikro vaizdo, rodomas kaip mitologinė žmogaus gyvenimo interpretacija. Vėliau ši mitologija pavirsta tikrove, kurioje žmogus ne tik fantazuoja, bet ir sugeba iš tikro aiškinti visatinio mastelio substancijų principus, nepasiduodant primityvioms sątvaro iliuzijoms, kurios ateina arba iš priekinės, arba iš galinės sąmonės pertekliaus. Sugebėjus peržengti žmogaus olos formas ir atvėrus anapus jos esančią metafizinę gelmę, šis proveržis pereina į visus kosminės erdvės tolius, o tai reiškia, kad vietinis proveržis į gelmę konvertuojasi į tiek ekstensyvios erdvės, kiek yra visoje visatoje. Šis metodas gali būti vienu iš būdų, kaip pažinti visumą nekeliaujant begalinėmis visatos erdvėmis, nes materija visur tokia pati. Kitaip sakant, norint atskleisti tikrovės paslaptis - niekur nereikia keliauti, nes jas galima rasti čia, Žemėje. Tačiau tam reikia vystyti metafizinę regą, kuri sugeba išsivaduoti iš Platono olos apribojimų ir paimti tikrovės daugiau, negu leidžia materialus žmogaus kūnas. Tereikia surasti pusiausvyra tarp religinio ir mokslinio realybės aiškinimo metodo, kurie skiriasi tuo, kad vienas arčiau žmogaus mentalinių formų, o kitas - išorinio pasaulio bežmogės, iškalbintos gamtos. Tai galima pavaizduoti tokiu būdu:

[MS - R] - DS - religija;

MS - [R - DS] - mokslas.

Žmogus kaip pasaulio valdovas, kuriantis jo aiškinimo modelius, esančius valios viešpatauti projekcijomis, buvo F. Nietzsche'ės principas, išreiškiamas posakiu „žmogiška, pernelyg žmogiška". Juo filosofas bandė pasikasti po visų kosmologijų pamatais, ypač krikščionybės, ir rodė, kad visur surandamas žmogus, jo valia viešpatauti, norinti nustatyti vertinimus pagal savo galios poreikius ir mastelį. Kaip atsvarą tam jis aiškino, jog egzistuoja „pasaulis be žmogaus", valdomas tapsmo nekaltybės, neturintis jokio tikslo ir prasmės. Tačiau civilizacija tokioje būsenoje ilgai ištverti negali dėl tuštumos ir nihilizmo siaubo, todėl žmogus pradeda kurti naujas „kosmologines vertybes", kad šią tuštumą užpildytų tikėjimo pilnatve. Antras principas buvo A. Šliogerio, siejusio civilizacijos teoriją su objektyviąja kryptimi, siekiant kuo labiau apriboti žmogų, nes jis atitrūkęs nuo natūralių savo egzistencijos pagrindų, pradeda trokšti begalybės, o tam reikia sunaikinti visas tiesiogiai patiriamas vietoves, iškeičiamas į begalines, nuo čia-dabar konkretybės nutolusias, kosmologines utopijas. Taip prarandami orientyrai, saiko intuicija, ir vietinės erdvės pradeda nykti lėtu nykimu, jas pakeičiant dirbtine iliuzija. Taip gamtos ir kosmoso samprata apvaloma nuo žmogiško mąstymo apnašų, atveriamas tikras daiktiškumas, kuriame filosofas susitinka su nesužmoginta realybe. Akivaizdu, kad A. Šliogeriui, būdingas empirizmas, skepticizmas, materializmas artimas mokslo perspektyvai, kuris irgi stengiasi pasaulio vaizdą apvalyti nuo kliedinčio žmogaus, kad gautų tikrą ir objektyvų mokslą.

Koks rišlio principas turi būti filognozijoje - dar reikės apmąstyti, nes tam netinka nei šliogeriškas, nei nyčiškas variantas. Norint surasti unikalų filognozijos kelią, privalomas didesnis MS ir DS suartėjimas, kuriame sankirtoje D / X būtų paimama daugiau anapusinės realybės. Tai yra viena iš perspektyvų, nors mažojoje sievoje visi sievos kampai ateina iš „D" arba transcendencijos įstatymo: MS - D/X - DS. Kurioje vietoje vykdomas proveržis - priklauso nuo konkretaus atvejo. Tik išsprendus šiuos klausimus įmanoma suformuluoti ezoterinę baltojo drakono filognoziją, kurioje būtų atskleista kokia žmogaus ir gyvybės vieta kosminėje visumoje.

[klajunas]

Begalybės vartai

Tai, kad savo vidiniame pasaulyje kiekvienas žmogus yra vienintelis tikras suprato dar M. Stirner'is (1806 - 1856) savo veikale „Vienintelis ir jo nuosavybė" (1844). Šis principas filognozijoje yra bazinis, aiškinant, kad kiekvienas žmogus yra atskira nuo kitų „ola", kurioje jis save suvokia kaip savo pasaulio centrą, o kiti pasirodo tik kaip periferiniai objektai, jau iš savo „gelmių" reiškiantys norus ir pretenzijas. Šis pasaulis vadinamas sątvaru, kurio vidinių ir išorinių struktūrų apmąstymas yra filosofijos, mokslo bei filognozijos uždavinys. Sątvaras dalinamas į dvi dalis, viena kurių yra žmogus, o kita - nežmogiškas pasaulis. Naudojant kaip pagrindą individualią egzistenciją, o ne abstraktų žmogų, šios dalys pavirsta į konkretaus asmens, pavyzdžiui mockuvos sritį, ir konkrečios vietovės arba šalies sritį, pavyzdžiui, Lietuvos. Tai sątvaras, suformuotas kultūrinės ir nekultūrinės aplinkos, naudojant kalbines formas ir pavadinimus, susijusius su konkrečia vietove, epocha, visuomenės santvarka ir pan.

Todėl kiekvienas žmogus savo oloje gyvenimo kelionę pradeda nuo informacinių sluoksnių, suformuojančių vidinę konvergenciją arba divergenciją, priklausomai nuo to, koks santykis tarp vidinės bei išorinės olos dalies. Šis santykis aiškinamas 9 vartų doktrinos priemonėmis (9VD), kur vartai yra ta pusiausvyros sritis, kurioje išorė susilieja su vidumi ir kurią peržengus patenkama iš vidaus į išorę arba iš išorės į vidų. Šis peržengimas įgauna tam tikrą charakterį bei formą, reikalingą sukurti tinkamam santykiui su išore, tai yra su „Lietuva", „lietuviais", jeigu 9VD taikoma Lietuvoje. Šios doktrinos tikslas, įveikti šiuos paviršutiniškus ir seklius sątvaro pavidalus, kurie yra ne tavo asmeninė „kūryba", bet invazija iš išorės, įsitvirtinanti viduje tarsi koks svetimkūnis ir formuojanti tavo kaip „lietuvio" santykį su „Lietuva". Pasiekus šį tikslą atsiduriama pirmapradėje olos struktūroje, kurią vadinu šviesos arka, kuri, nuvalyta nuo visų ją neteisingai perdirbančių kultūrinių formų, leidžia sugrįžti prie autentiško savęs, tapti filosofu, o paskui ir filognozu.

Kadangi filognozija kuriama mano egzistencijos kontekste, turi būti atsižvelgiama į mano asmeninę 9 vartų doktrinos variaciją, kuri tiesiogiai siejasi su mano gyvenimo formomis. Ši sistema padalinta į tris dalis, po 3 vartus kiekvienoje, kur viena dalis sudaro 33 gyvenimo metus. Pirmi 33 metai yra įtakojami mockuvos ir Lietuvos formavimosi, kurioje turi būti praeiti tokie vartai:

1. Individualumo.

2. Nesekimo.

3. Bendravimo.

Šie vartai reikalingi vidinės, subjektyvios sątvaro dalies suformavimui, savo Aš atradimui, tapatybių išsivystymui, kuriame žmogus „tampa tuo, kuo yra" pagal savo paveldėtą prigimtį. Šis laikotarpis reikalingas charakterio atsiradimui, kuris būtų pusiausvyras, subalansuotas, tvirtas, žinantis kas jis yra, ko siekia ir ryžtingai kovojantis dėl pasirinkto gyvenimo kelio. Svarbūs yra bendravimo vartai, kurie rodo tarpinę padėtį tarp tarnavimo ir viešpatavimo, atsisakius savo Aš, Valios, arba Ambicijos pagrindu kurti piramidę, po savimi pakišinėjant žmones ir pasaulį, siekiant tapti jo užkariautoju. Šis laikotarpis vis dar yra mockuvos-Lietuvos laikotarpis, kuriame verčiama dalyvauti visuomenėje, kuri žiūrima per suformuotos kalbinės / tautinės tapatybės akinius.

Antras 33 metų etapas taip pat gyvenamas mockuvoje-Lietuvoje, tačiau vis labiau peraugant šį pasaulį, nes protas susiformuoja tiek, kad šios asmeninės, tautinės formos tampa per ankštos dvasiniam vystymuisi, tad šio laikotarpio tikslas - iš šios personos išsivaduoti. Tai daroma per tokius vartus:

4. Karo.

5. Transcendavimo.

6. Kelio davimo.

Šis etapas trunka iki 66 metų amžiaus ir jo tikslas - pasiekti autentišką, pirmapradį žmogų, vadinamą šviesos arka, praradus savo asmeninę mockuvos tapatybę ir pamačius pasaulio dalį ne kaip „Lietuvą", bet kaip pirmykštę tikrovę, kurioje nėra žmogaus, kalbos ir jo sukurtų kultūrinių / civilizacinių formų. Tik taip pasaulis suvokiamas kaip tai, kas jis yra iš tikro, prarandamos visos neurolingvistinio programavimo formos, žiūrima į realybę iš dvasinių gelmių, kurioje atsiveria grynas, nuogas sątvaras, pirmapradė Platono ola, kurioje matai, jog esi vienintelis akistatoje su transcendentine realybe, kurios gelmėje glūdi tavo egzistencijos paslaptis, esanti anapus civilizacinių formų, sukurtų žmogaus. Kadangi „Lietuva" pretenduoja į tavo gyvybės šeimininkų statusą, ji taip lengvai tavęs šiuo filosofijos keliu nepaleidžia, tad reikia praeiti „karo" vartus, kurių tikslas išsivaduoti iš išorinės realybės pančių, kad galėtum vykdyti savo 9VD programą. Kadangi šis etapas pasiekiamas esant virš 66 metų, visos duoklės būna atiduotos, ir likusį gyvenimo etapą galima paskirti sau. Transcendavimas - tai šio pasaulio iliuzijos peržengimas, supratus, sątvaro olos iliuziškumą ir efemeriškumą, įskaitant visas kultūrines, civilizacines ir politines formas. Kelio davimas yra tas pats principas, kuris vykdomas vidinėje sątvaro dalyje mockuvos atžvilgiu. Tai tavo šeima, giminės, jų sukurtas vidinis ir išorinis kalėjimas, kuris, einant 9VD keliu, taip pat turi būti įveiktas. Tik sėkmingai praėjus šiuos etapus prasideda gyvenimas autentiškoje šviesos arkoje, kurioje išsiprogramuoja protas, tampa laisvas ir pirmapradis.

Tik tada prisideda trečias 33 metų etapas, kuris jau yra ne mockuvoje-Lietuvoje, bet šviesos arkoje, kurioje pamatoma vidinė olos struktūra, galima užsiiminėti pirmaprade filosofija, aprašinėjant anapus kultūrinių programavimų esančią vidinę olą. Ankstesniuose etapuose, dar aprašinėjama savo suformuota tapatybė, arba sprendžiamos politinės ir kultūrinės problemos. Tačiau trečio etapo sątvarologija jau yra tikras žmogus ir tikras pasaulis, kuriame dirbtinis, žmogiškas sluoksnis peržengiamas ir atsiduriama laukinėje vidinio pasaulio erčioje. Šiame etape yra tokie vartai:

7. Ištikimybės.

8. Įšventinimo.

9. Begalybės.

Kadangi tai šviesos arka, turima struktūra MS (1) - DS (999), kuri septintuose, Ištikimybės, vartuose subalansuojama, surandamas pusiausvyros taškas, atsistojama maždaug per vidurį, kad būtų galima atverti transcendentinę gelmę, pažinti pasaulį iš priešingos pusės, kuriame žmogus pamatomas ne kaip tai, kas jis yra sau pačiam kaip „vienintelis", bet ir iš išorinės realybės, kuri atsiveria atsistojus anapus Platono olos. Tada prasideda Įšventinimo etapas, kuris reiškia pasiruošimą susitinki su begalybe, atsiveriančia išsijungus mažosios sievos struktūrai, žmogaus vidinei olai ir perėjus prie dvasinės egzistencijos, kuri pilnu atsivėrimu atsiveria tik po mirties. Tačiau jai prisiartinus, žmogus pradeda regėti anapusinio pasaulio paslaptis, „šis pasaulis" pilnai būna įveiktas, todėl ši būsena geriausia metafizinės filosofijos sugebėjimų įjungimui, aprašant tai, kas pasirodo didžiosios kelionės pradžioje tam, kad būtų galima paslaptimis pasidalinti su žmonėmis, esančiais ankstesniuose gyvenimo etapuose. Begalybės vartai yra paskutiniai, devinti vartai, kuriuos praėjus, susitinkama su anapusiniu pasauliu, žmogus ir jo gyvenimas pamatomas tikru pamatymu jau esant anapus jo, kitaip sakant, žinant visas jo paslaptis, iliuziškumą ir laikinumą, prie jo neprisirišant, drąsiai žengiant anapus.

Šis kelias yra ezoterinės filognozijos, prasidedantis nuo savo vidinio pasaulio suformavimo, kad būtų išugdyta tinkama asmenybė atlaikyti mažojoje kelionėje ištinkančius smūgius, tada įveikiama socialinė priespauda ir teroras, kuriame tavo gyvenimas savinamasis įvairių organizacijų, žiūrimas kaip resursas, iš kurio jie turi uždirbti, o kai pamato, kad sugebi psichologiškai atlaikyti spaudimą, organizuoja gyvenimo sutriuškinimo operaciją. Šis etapas yra vidurinis, vadinamas karo ir kovos etapu, kurio metu turi išsikovoti pakankamai aukštą statusą, kad tavęs nebūtų įmanoma sunaikinti ir atimti paskutinio gyvenimo etapo laisvės. Svarbiausia gyvenimo dalis yra trečia, kurioje jau matai visą savo vidinės olos struktūrą ir kuo joje tau yra kiti žmonės, taip pat gyvenantys savo olose, bet apimti įvairių haliucinacijų, deliuzijų ir kliedesių, bandantys tavimi pasinaudoti, pavergti, uždirbti pinigų, apiplėšti ir pan. Visą šį pasaulį įveikus - tiek savo vidinėje, tiek išorinėje sątvaro kryptyje - pasirodo tikras pasaulio vaizdas, kuriame jau turi pilną tiesos sąmonę ir gali užsiimti civilizaciją peržengiančių veiksmų vykdymui. Mano asmeninėje 9VD tai aukščiausias filognozijos taškas, kuris atsivers pačioje gyvenimo pabaigoje, praėjus Begalybės vartus.

[klajunas]

Filosofijos genijus

Pagrindinė filognozijos problema yra ieškoti drakono akies vystymo būdų, kuri yra svarbiausia rišlio, įforminančio Žemės civilizaciją žmonių sąmonėse, kūrimo priemonė. Kuo labiau išsivysčiusi drakono akis, tuo tobulesnis rišlys, tuo labiau jis įsiskverbęs į metafizinę gelmę, kurios paslapčių atskleidimas - labiausiai trokštamas civilizacijos tikslas. Taip rišlio vietą užima vadinamasis X, kuris yra tas skirtumas, nežinomasis, atsirandantis lyginant mažąją sievą su didžiąją. Kadangi žmogaus ola daug kartų mažesnė už dieviškos sievos transcendenciją, tarp jų atsiranda pusiausvyros pažeidimas, kuris lyginamas metafiziniu polinkiu. Formulėje tai atrodo taip:

MS + X = DS.

Kadangi atvirą dalį pažinti lengviausia, užtenka paprasčiausiai ją aprašyti, pagrindinis uždavinys suprasti tai, kas nematoma, kas užverta, šį proto darbą vadinant metafizika. Kadangi, kaip sakiau, X sutampa su R, pastarajam vystantis, jis vis labiau artėja prie nematomos dalies aprėpties, kuri pažįstama vis geriau, šį pažinimą paverčiant civilizacinio lygio žinojimu, kurio priemonėmis ugdoma visa žmonija. Kaip šį darbą pavyksta padaryti priklauso  nuo drakono akies, kurios pilna formulė yra tokia:

DA (MS - R - DS).

Ši struktūra reiškia, kad R yra MS-DS sintezė, kuri priklauso nuo to, kaip dėmenys išskaidomi ir kokie konkretūs kiekvieno elemento konkretūs sugebėjimai. Kadangi žmogus geriausiai pažįsta save, jis šią sintezę vykdo technikomis, paimtomis iš žmogaus dalies, kuri yra subjektyvioji mažosios sievos struktūra, sudaryta iš penkių elementų, kurie per visą istoriją įvairiais būdais buvo naudojami DA auginimui. Tai yra protas (B), būsenos (C), asmenybė (A), kūnas (E) ir kalba (F). Svarbiausia priemonė, žinoma, visais laikais buvo protas, kuris labiausiai vystėsi filosofiniuose apmąstymuose, tačiau be jo buvo ir įvairių kitų „metodikų", kurios buvo naudojamos DA akies tobulinimui. Pirmiausiai, siekiant tam tikros specifinės jausenos ar būsenos, atliekant įvairius veiksmus joms sukelti, kaip haliucinogenai, kvėpavimas, šokis ir pan. Taip pat žinomos fizinės praktikos kaip pasninkas, lytinis susilaikymas, asketizmas, kuris, buvo tikima, irgi pagerina žmogaus pažinimo sugebėjimus. Dar vienas būdas, susijęs su savo asmenybe ir charakterių, buvo savo EGO išsižadėjimas, norų suvaldymas, asmens patraukimas, kuris trukdo susitikti su transcendencija arba neleidžia sukurti jos atvėrimui reikalingą būseną. Ir paskutinė priemonė yra kalbos valdymas, kuri, viena vertus, laikyta pagrindiniu atvėrimo ir apreiškimo priemone, tačiau manoma, kad norint pasiekti pirmapradį santykį kalbos sluoksnį reikia nuvalyti nuo tikrovės, kad atsivertų bežodis daiktiškumas, kurio regėjimas yra drakono akies autentiško formavimo priemonė.

Kita dalis, kuri mažojoje sievoje atstovauja DS yra D sumatų kompleksai, kurių visuma sudaro sątvaro nežmogišką dalį ir žymi regimą bei neregimą daiktiškumą, kuris yra gyvybės pagrindas. Jo atžvilgiu būta įvairių nuostatų, teigiant, kad empirinė patirtis - geriausias kelias į tikrą žinojimą, tuo tarpu kitos mokyklos moko, kad tikrą žinojimą galima įgyti tik nusisukant nuo D, nuo materialistinio jusliškumo, nes jis yra iliuzija, storu sluoksniu uždengianti tikrą pasaulį, esantį anapus žmogaus olos, kurį pažįstant formuojamas civilizacinis žinojimas, apibrėžiantis santykį su savimi ir realybe, nukreipiantis žmonijos psichovektorių anapus žmogaus, į tikrovę. Nusisukimas nuo D gali būti į žmogų, bet jį peržengiant ir pakylant į dvasinį transcendentalumą arba į daiktą, bet jį peržengiant į materialią transcendenciją. Kaip žinome iš mokslo, transcendentinė DS dalis interpretuojama kaip materialių klodų sankaupa, iš kurių išsivysto gyvybė, apgyvendinanti aplink žvaigždę skriejančias planetas, kokių pilna galaktika užimta įvairių gyvūnų rūšių. Todėl atverti DS substancijas ir išreikšti jas MS formomis yra pagrindinė R vystymo priemonė, kurio mastas priklauso nuo to, kokio kalibro rūšyje yra drakono akis. Kaip žinia, ji gali būti gyvūninė, žmogiška ir dieviška, priklausomai nuo to, koks atveriamas gylis ir iš jo kylantis metafizinių technologijų pažangumas.

Be išvardintų priemonių ką nors naujo surasti vidinėje žmogaus oloje neįmanoma. Tad kiek žmogus yra pasiekęs šį maksimalų lygį, leidžiantį pasaulį aiškinti moksliniu būdu, tiek jis kartoja tas pačias pažinimo taktikas, kurios kiekvienoje naujoje kartoje atnaujinamos, pakartojant tą patį arba atrandant ką nors naujo, priklausomai nuo to, kokios tos kartos genetinės galimybės. Istorijoje žinomi sėkmingų kartų atvejai, kai civilizacija planetoje suklesti, daro proveržį ir būna periodai, kai vyrauja nuosmukis, nes neatsiranda dvasios galiūnų, kurie sugebėtų bendruomenes išvesti iš tamsos ir klystkelių. Manau, kad šis darbas geriausiai sekasi filosofams, kurie tiria save ir aplinką, apmąsto vadinamąją savo istorinio laikotarpio laiko dvasią, išryškina pagrindines jos formas, taip sukuriant individualų rišlį, turintį visuotinę reikšmę, kurio idėjos įvedamos į centrinę civilizacijos doktriną, sudaro centrinės kosmologijos teorinį pamatą. Taip gauname asmeninės kūrybos suformuotas asmenines informacijos struktūras, kurios paskui, apžvelgus didesnę teritoriją, klasifikuojamos, tipologizuojamos ir grupuojamos, atrandant daug bendrų bruožų turinčias mokyklas, kurios vysto savo stiliaus teorinį modelį, esantį individualia MS-DS sinteze. Toks yra I. Kanto, M. Heideggerio, A. Šliogerio rišlys, kurį sudaro visa šių filosofų bibliografija, kaip jų asmeninio proto atspindys ir projekcija.

Heidegger (MS - R(H) - DS)

Šliogeris (MS - R(Š) - DS)

Mockus (MS - R(M) - DS)

Kiekvienas iš šių filosofų turi savo individualią drakono akį, kuri sutampa su jų sąmone, kuri yra ne haidegerija, ne šliogerija, ne Deutschland, ne Lietuva, bet šviesos arka, kurioje nuimtos visos kultūrinės ir asmeninės informacinės nuosėdos ir stebimas bei apmąstomas natūralus, autentiškas žmogiškumas, kuris yra, kaip I. Kanto kritikose, grynos apriorinės substancijos formos, be aposteriorinių patirties informacijų.

Tiriant filosofus, žiūrimas jų individualus kelias, jų raida link savęs, „tampant tuo, kuo esi"; tada jie gretinami vienas su kitu, stengiantis apimti kuo didesnį skaičių filosofų, sugrupuojant juos į mokyklas, kryptis, judėjimus ir pan. Šitaip žiūrint galima matyti, kiek jie ima idėjas iš pirmapradės savo žmogaus olos realybės, o kiek vienas iš kito, kuriant iš realaus patyrimo arba horizontaliai tiriant didelius plotus šaltinių. Pirmas variantas, žinoma, palankesnis filosofijai, nes rodo autentišką filosofo egzistencijos atspindį, o šaltinių ir apskritai paveldo tyrimas yra „mokslas", kurį vykdo filosofiją tvarkantys paveldo arba kultūros „darbininkai". Tačiau tikro filosofo atsiradimas - ne toks dažnas atvejis, nes tam reikia kad MS-DS sintezė turėtų įdomių atradimų, nes pirmykščiai laikai, kai bet kokia idėja atrodė genialiu proveržiu, bet tik todėl, kad žmogus buvo gyvūno lygio ir teorinis mąstymas buvo naujiena, seniai praėjo. Tačiau per ilgus tūkstantmečius prisikaupė daug kultūrinių artefaktų, kuriose kartojasi tos pačios idėjos, tad siekiama, kad teorijos būtų kuriamos tik turint išskirtinių sugebėjimų, kurie leidžia savo ontologinėje hologramoje pamatyti ką nors naujo.

Kita vertus, reikalingas ir perrašymas, nes kiekviena karta turi savo unikalią pasaulėžiūra ir stilių, savo „žargoną" ir nori pagrindines filosofines koncepcijas turėti išreikštas savo kalba. Tačiau su tuo neturi būti persistengiama, nes viską perrašinėti nepridedant nieko naujo - neturi prasmės. Šioje vietoje verta paklausti, ką reiškia žodis „genijus", kaip genialumas turi būti vertinamas? Ar vien tai, kad visą savo egzistenciją paverti mąstymo ir rašymo objektu, tačiau pamatai ir įžodini tik tiek, kiek galėtų įžodinti kiekvienas savo asmeninę olą turintis žmogus, pakankama genialumo sąlyga? Manau, čia neprisideda nė naujos kalbinės formulės, savo olos įženklinimas ir kodifikavimas, kūrybinės kosmologijos, bandančios atverti transcendenciją. Tikras genialumas MS-DS sintezėje pasiekiama ne be galo pučiant R burbulą atitrūkusį nuo tikrovės ir realios patirties, bet proveržiai X = R kryptyje, kurie paskui išreiškiami technologijomis ir veiklos masto augimu. Kitas variantas, R valymas bei X užmiršimas, siekiant apriboti žmonijos veiklos mastą, gali pasitarnauti tik kaip žmonijos valdymo bei kontrolės instrumentas, bet ne „genialus" atradimas.