Ar bijote to kas laukia musu po mirties?

[Liksiubevardo]

Na prieš kokia savaitę sapnavau įdomų sapną. Kažkokiu būdu nukritau nuo tilto į upę, su prie kojų pririštomis plytomis. Prieš panirdamas, pradėjau laikyti savo akinius,  kad nenukristų, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas. Nyrant gilyn slėgis akinius vis stipriau ir stipriau spaudė akinius man prie veido. Aš vis bandžiau plaukti į viršų, bet kažkokiam gilyje man atėjo labai aiški mintis - aš neišplauksiu į viršų. Tą akimirką suvokiau kad po poros sekundžių aš paprasčiausiai išnyksiu, mano artimieji nežinos kas ir kaip. Na parašius gal ir neatrodo įspūdingai, bet ta akimirką suvokiau labai aiškiai. Atsikėlęs dar negalėjau patikėti kad esu gyvas. Sapnas buvo kaip tikras.

Po šio įvykio, mirties nenoriu, nebijau, bet visiškai nelaukiu (seniau tarsi buvo įdomu). Tiksliau nenoriu vėl patirti tos akimirkos kai supranti kad nieko po to nėra, kad po poros sekundžių tu paprasčiausiai išnyksi.

[Sharikovas]

Na prieš kokia savaitę sapnavau įdomų sapną. Kažkokiu būdu nukritau nuo tilto į upę, su prie kojų pririštomis plytomis. Prieš panirdamas, pradėjau laikyti savo akinius,  kad nenukristų, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas. Nyrant gilyn slėgis akinius vis stipriau ir stipriau spaudė akinius man prie veido. Aš vis bandžiau plaukti į viršų, bet kažkokiam gilyje man atėjo labai aiški mintis - aš neišplauksiu į viršų. Tą akimirką suvokiau kad po poros sekundžių aš paprasčiausiai išnyksiu, mano artimieji nežinos kas ir kaip. Na parašius gal ir neatrodo įspūdingai, bet ta akimirką suvokiau labai aiškiai. Atsikėlęs dar negalėjau patikėti kad esu gyvas. Sapnas buvo kaip tikras.

Po šio įvykio, mirties nenoriu, nebijau, bet visiškai nelaukiu (seniau tarsi buvo įdomu). Tiksliau nenoriu vėl patirti tos akimirkos kai supranti kad nieko po to nėra, kad po poros sekundžių tu paprasčiausiai išnyksi.

Zinau koks tai jausmas, esu kelis kartus sapnaves savo mirti, du ar trys kartus nuskendau. Viena is nuskendimu atsimenu labai aiskiai, siaubingas jausmas, aiskus suvokimas, kad tuoj mirsi, artimuju netekties skausmas ir paniska baime sumisusi su skausmu draskanciu krutine del oro trukumo.
Pries mirstant buvo irgi aiski mintis, kad tai tikrai VISKAS ir tai gasdino labiausiai, net keista kaip sapnas gali sukurti tokia realia iliuzija kuri istrigtu taip giliai atmintyje.

Beje iki tu sapnu apie mirti nesusimastydavau, o dabar labai bijau ta patirti dar karta. Ziauriai bijau mirties.

[Chronos]

As kartais pagalvoju apie savizudybe vien del to, kad man idomu, kas bus po mirties (nesivarginkit, niekada iki rimtu veiksmu nepriejo ir jauciu kad neprieis). Viskas tikriausiai del to, kad per paskutinius 10 metu perskaiciau daugybe informacijos ta tema ir tikimybe, jog nieko blogo nenutiks, ar kad neisnyksiu, yra pakankamai didele. Man zinomi "iseities" rezultatai:
rojus/pragaras (ir ta vieta tarp ju);
visiskos palaimos ismatavimas (nepriklausomai nuo pragyvento gyvenimo);
multi-dimensijos. Priklauso nuo pragyvento gyvenimo kokybes. Atitinkami lygmenys prileidzia prie atitinkamu visatos ziniu centro sluoksniu;
konstruktas. Leidzia kurti kazka is nieko. Prieinami praeitu egzistavimo etapu/gyvenimu ismokti duomenys. Imanoma grizti atgal i Zeme;
nulis. neigiama reinkarnacija. Siela iseina is kuno, yra uzlaikoma pries jos valia saules sistemoje, sugrazinama atgal i Zeme ir istrinama visa atmintis;
teigiama reinkarnacija. Panasi i "konstrukta". Reikalaujama grizti atgal i Zeme del dvasines evoliucijos. Leidziama pasirinkti "sunkumo lygmeni", konkrecias patirtis ir gyvenimo ivykius. Istrinama atmintis.

As linkes prie teigiamos reinkarnacijos. Mirties nebijau. Bijau pacios mirties "proceduros" - skausmo.

[paragraf 78]

Ziauriai bijau mirties.

O ko jos bijoti? Juk racionaliam protui, mirtis tėra dar vienas nuotykis

[Sharikovas]

Ziauriai bijau mirties.

O ko jos bijoti? Juk racionaliam protui, mirtis tėra dar vienas nuotykis

Visom prasmem skausmingas tau ir tavo artimiesiems tavo asmenybes ,kuria per vargus kuriai n metu, sunaikinimas. Nieko sau nuotykis 

[paragraf 78]

Visom prasmem skausmingas tau ir tavo artimiesiems tavo asmenybes ,kuria per vargus kuriai n metu, sunaikinimas. Nieko sau nuotykis 

Viskas yra nuotykis ir liga ir džiaugsmas. Racionaliam protui niekas nėra baisu.
Šiaip suprantu tave, tikrai turėtų būti baisu, kai galvoji, kad viskas pasibaigs ties mirties slenksčiu. Nors nesuprantu kam jaudintis dėl neišvengiamų dalykų? Čia kaip tame anekdote: turi problemų? Gali jas išspręsti? Tai tada tai ne problemos. Negali jų išspręsti? Tada tai ne tavo problemos.
Šiaip kai pagalvoji abieem atvejais ar tiki kad bus kažkas už mirties slenksčio ar ne, nėra ko bijoti. Jei bus, bus fun, nebus, tai tada koks skirtumas? Artimieji? Pirmuoju atveju laikinas išsiskyrimas, antruoju, koks skirtumas, juk jie vistiek numirs. Tai kam jaudintis?
Juk deklaruoji savo racionalumą, o ties tokiu nuotykiu ir suskydai. Keista.

Aš pats mirties nebijau. Žinoma, nesinorėtų dabar numirti, nes nesijaučiu tam tinkamai pasiruošęs, bet šiaip nebijau. Vienu metu net nekantraudamas jos laukiau. Dabar irgi galima sakyti laukiu, bet neieškau

[Sharikovas]

Mano gyvenimas didelis nuotykis ir su mano gyvenimo budu as dar daug tu nuotykiu patirsiu, bet mirtis nera vienas is ju. Sory, bet mirties laukimas ar jokios baimes neturejimas man su racionaliu protu nesirisa, atvirksciai sakyciau, tik religijos sudrumstas protas gali taip sukvailioti. Realiai koks TAU skirtumas kas bus po mirties, tu kaip asmenybe, paragrafas su visu gyvenimo bagazu, jau nebeegzistuosi, visa tavo atmintis sudegs su tavo smegenim.
Mano racionalaus proto vienas is tikslu butu tempt kiek galima ilgiau, kas zino, gal ateityje nereikes mirt, medicina, asmenybes perrasimas, ateiviu technologija ir panasiai, va cia butu nuotykis.

[paragraf 78]

Išvis, prie ko čia religija? Ar aš sakiau, jog dėl religijos ar tikėjimo nebijau mirties? Šiaip ir patapęs tikinčiu, taip pat sėkmingai bijojau mirties (o buvau tada visiškas fanatikas), kai pradėjau blaiviai mąstyti, nustojau bijoti mirties ir ne todėl kad religija moko apie eschatologinius dalykus, jie manęs neįtikina, juo labiau po išsamių teologinių studijų.
Aš praeitoje žinutėje paaiškinau kodėl nebijau mirties. Bet pasikartosiu ir raides paryškinsiu, idant pamatytum toliau nei tavo neapykanta religijai neša:

Aš nebijau mirties, nesnematau tikslo jos bijoti. Čia padėtis be išeities. Visi mirsime, tad gyventi tam kad visą gyvenimą drebėtu ir pergyventum dėl mirties neišvengiamumo yra iracionalu. Bet kuriuo atveju yra du keliai po mirties: pomirtinis gyvenimas arba nieko. Abiem atvejais nematau tikslo drebėti dėl to kad mirsi, pirmuoju atveju turėsi smagu laiką, o antruoju išvis nematau prasmės bijoti, nes kokia prasmė? Pirmuoju tai dar pakalba apie dangų ir PRAGARĄ, tai ten yra ko padrebėti, o antruoju, tik stokojantis racionalumo, gali dėl to drebėti. Na išnyksi, na ir kas? Kaip rašė Koheletas:

Miglų migla! ­ sako Mokytojas.
Miglų migla! Viskas migla!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai lieka ta pati.
Dulkės sugrįš į žemę,
kur kadaise jos ir buvo,
o gyvybės alsavimas ­ pas Dievą, kuris jį davė.
Miglų migla! ­ sako Mokytojas. Viskas migla!

Taip kad šarikovai, racionaliam protui, nėra ko bijoti mirties, tik racionalumo stokojantis žmogus dreba dėl to, kas neišvengiama.
Nebesuprantu tų kurie aiškina kokie racionalūs jie yra, smerkia tikinčiuosius, bet štai staiga paaiškėja, kad patys negeba priimti to pasaulio dėsnių kuriuos deklaruoja kaip proto viršūnę, smerkdami tuos kurie tų dėsnių nebijo ir priima juos kaip nuotykį
O kad gyvenimas yra nuotykis... Na argi tai nuotykis jei jo į kapus nenusineši?
Gyvenime yra tik du verti dėmesio nuotykiai, tuo pačiu jie yra ir du tikri dalykai: gimimas ir mirtis, visa kita tėra miglų migla.

[Sharikovas]

Kol nejauciu mirties salia tol ir nedrebu del jos, tiesiog pats faktas man atrodo siaubingas ir siaip jau as nesmerkiu kitaip mananciu, tiesiog tau tai atrodo racionalu, man ne, sendien mirtis neisvengiama, ryt galbut isvengiama. O ka ten kazkoks svajoklis Koheletas raso man tik sypsena kelia, gimimo as neatsimenu, mirties nelaukiu, o ta "migla" zmogui ir yra svarbiausia.

[Vytautas]

Visiškai sutinku su @paragraf 78 mintimis dėl mirties. Esu netikintis ir nepraktikuojantis jokios religijos. Teko sudalyvaut 3 avarijose nekalbant jau apie avarines situacijas. Jaunystėje jaust peilio ašmenis prie gerklės. Patirt komos būseną kada iš tavęs atimamas kūno valdymas. Gerai kad dar paliko klausą. Būtų buvę stipriai nepatogu. Po to narkozė ir visiškas atsijungimas. Visuose tuose procesuose keistas jokios minties apie mirtį nebuvimas. Gal net nesveikas mirties baimės nebuvimas. Arba jo iš tikro nėra tik būsenos keitimas. Pati mirimo procedūra kiek patyriau per komą nėra maloni bet ir ne tragiška. Kai kūno nejauti jau tuomet kažkaip niekas nesvarbu. Nepriklausomai nuo to kad bent man keistai neegzistuoja jokia mirties baimė neturiu jokio noro pats ją tampyt už ūsų. Tiesa per savo keistus nuotykius 2012m esu tuputi žaidęs su mirtimi. Tiesiog buvau davęs sutikimą mirti jei padarysiu klaidą. Toks čia ir žaidimas. Taip kad ar po to kas bus ar ne svarbu branginti šį esamą gyvenimą. Tiek savo tiek kitų. Skirta gyventi reiškia to reikia ir tai svarbu.

[paragraf 78]

Kol nejauciu mirties salia tol ir nedrebu del jos, tiesiog pats faktas man atrodo siaubingas

O kas ten tokio siaubingo?
Kad išnyksi? Bet juk tu kasnakt repetuoji savo mirtį užmigdamas, nejau ir miego bijai?

ir siaip jau as nesmerkiu kitaip mananciu

prajuokinai nemeluok sau, nes smerki kitaip manančius vos apie religiją prašnenkama, ar net neprašnenkama tu ją smerki per visus galus, vien jau šioje temoje du kartus viename paskui kitą einančiuose pranešimuose pamerkei:

tik religijos sudrumstas protas gali taip sukvailioti

O ka ten kazkoks svajoklis Koheletas raso man tik sypsena kelia

O Koheletą pasiskaityk, tau turėtų patikti, nes tai vienintelė Biblijos knyga, kurioje abejojama anapusinio pasaulio egzistavimu.
Ir siūlau atsikratyti išankstinio nusistatymo diskusijose, nes jis uždaro bet kokį kelią pažinimui, racionaliai ir konstruktyviai diskusijai.

[.L.U.T.H.O.R.]

Aš ir esu sapnavęs, kad skęstu, kad į mane iš metro atstumo šaudo iš ginklo, bet apie mirtį niekada nepagalvojau sapne. Skendimo atveju, tiesiog pradėjau po vandeniu kvėpuoti O kai šaudė, tai nepataikė nei karto, galvojau klišas ar ką. O šiaip manau labiausiai mirti bijo tie kurie yra prisirišę prie šio pasaulio, prie materialių dalykų ar santykių, artimųjų.

[Master]

O man yra teke girdeti ganetinai idomu dalyka. Pasirodo tie, kurie teigia nebijantys mirties arba meluoja arba is tikruju nezino apie ka kalba. O taip nusprende psichologai. Viena didesniu, nepalauziamu zmogaus baimiu yra nezinomybes baime. Mes su ja ir gimstame ir mirstame, tai naturalu ¨Just saying¨...
Visi ko gero bijome

[.L.U.T.H.O.R.]

Statistiškai gal ir taip, bet čia anomalija, čia ne statistiniai piliečiai renkasi

[Master]

O as manau, kad tai gali buti ir psichologinis faktorius.
Pavyzdziui kaip ir igimta pusiausvyros praradimo ar garso baime, kurios veikia daugiau pasamoneje.
Nei priestarauju, nei sutinku... Tiesiog galvoju