Ar bijote to kas laukia musu po mirties?

Pradėjo Benamis, rugsėjo 09, 2011, 16:17:35

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

TinSoldier

Teisingai :) Na, bet kokie 98proc, kad tikrai nebeatsiversiu.. :)

2012

Citata iš: TinSoldier  gruodžio 12, 2011, 14:01:58
Teisingai :) Na, bet kokie 98proc, kad tikrai nebeatsiversiu.. :)


Ir kaip apskaiciavai kas bus po n metu?

paragraf 78

Citata iš: TinSoldier  gruodžio 12, 2011, 14:01:58
Teisingai :) Na, bet kokie 98proc, kad tikrai nebeatsiversiu.. :)


Negali žinoti ar tikrai neatsiversi. Pažįstu žmonių kurie buvo prisiekę ateistai ir po to atsiversdavo. Girdėjau ne vieną tokią istoriją.
Pats ilgą laiką buvau antikrikščionis ir maniau jog į bažnyčia tik durniai tevaikšto, bet va kartą nuėjau į bažnyčia (pasidaviau provokacijai) ir tą kartą suvokiau kur yra tiesa.
Taip kad neatmetu galimybės kad ir tu atrasi tikėjimą. Jis pas visus skirtingai ateina.

Kas dėl mirties baimės, tai kol esi jaunas tol apie ją negalvoji. Štai kai ateina brandos amžius, tada vis daugiau pradedi apie ją galvoti.
Ir nemanau jog bijoma paties fakto, kad mirsi, labiau bijoma to kad ten nieko nėra, nes tada amžinas išnykimas. Jei ten nieko nėra, tada išvis kokia prasmė gyventi?

TinSoldier

Apskaičiuoti, kas bus po n metų, neįmanoma :) Tačiau, numatyti, kas bus po n metų su manimi - tikėtina. Šiuo metu esu radikalus netikintysis. Dievo man nereikia. Išgyvenau nemažai sunkumų ir be maldų :) Vienintelė milžiniška gyvenimiška trauma, kuri dar gali su manimi įvykti - tai labai artimo žmogaus mirtis. Tačiau turiu gana tvirtus įsitikinimus ir tikėjimą, kuriame nėra dievo. Mylimo žmogaus mirtį, manau, esu pasiruošęs išgyventi arba be dievo, arba visai neišgyventi :)) Todėl neįsivaizduoju, kas galėtų atsitikti, kad įtikėčiau dievu ar pomirtiniu gyvenimu. Jei pradėčiau matyti vaiduoklius, skirtingai nuo kai kurių, nesikreipčiau į kunigus, egzorcistus, ar insomnią, tačiau gydyčiausi pas kvalifikuotus specialistus.

Tiesiog šansas, kad įvyks kažkas toooooookio neįtikėtino, kad įtikėčiau dievu, labai labai labai labai mažas :)

TinSoldier

Sorry, už double post'ą, bet prieš tai atsakinėjau 2012. Dabar tau.

Pas mane situacija atvirkštinė: Aš iki kokių 17 metų buvau tikintis. T.t. - vaikščiojau į bažnyčią, tikėjau ir pan. Tačiau ne fanatiškai, ne tvirtai. Tiesiog todėl, kad taip buvo priimta. Kai pradėjau mąstyti savo galva, kai pradėjau gilintis, supratau, kad man dievo nereikia.

Dėl mirties baimės, tai taip ir rašiau. Gali būti, kad ateityje pradėsiu bijoti. Nežinau :) Tačiau, nepaisant to, kad nėra pomirtinio gyvenimo, man gyvenimo prasmė atrodo daugiau, nei milžiniška. Kaip rašiau kitoje temoje:

"Nejaugi tu savo gyvybę laikai tokia apgailėtina, nieko verta, kad tik pomirtinis gyvenimas tau atrodo prasmingas? Tu tik pagalvok: galimybė, kad Žemėje iš cheminių reakcijų išsivystys biologinė gyvybė - yra viena iš milijardų milijardų milijardų milijardų. Dar pagalvok apie milijardus spermatozoidų nuleidžiamų į klozetą (  ), apie abortus, apie galimybė, kad susitiks tavo tėvai, būtent tie žmonės. Tik pagalvok, kokia maža buvo galimybė, kad gimsi būtent Tu ir galėsi išvysti šį pasaulį?.. Ar nėra verta gyventi vien dėl to? Ar nemanai, kad reiktų vertinti šitą loterijos laimėjimą? Pažvelk, koks stebuklingas pasaulis aplink tave - kokia harmonija, koks grožis, kokia įvairovė. Ir tu ne tik gavai galimybę tą pamatyti, bet ir turi sąmonę, su kuria gali visa tai suvokti. Tu turi galimybę mylėti, įgyvendinti savo svajones, kurti ir daryti begalę kitų dalykų. Ar tau tai per maža prasmė gyventi?"

Savo egzistencijos suvokimas, kurio daugiau joks gyvūnas neturi, padaro gyvenimą ypatingu. Net ir skausmas, nelaimės gali būti nuostabios. Nes tai - unikalios žmogiškosios patirtys. Visas dabar egzistuojantis pasaulis - unikalus, įdomus ir vertingas. Net jei kokius 50 metų jame gyvensiu, aš džiaugiuosi, kad gimiau. Kad gavau tokią galimybę. Todėl man nereikia 'aukštesnės' prasmės. Aš moku vetinti tai, ką turiu dabar :)

paragraf 78

Jei nėra Dievo, tai kokią prasmę tu matai egzistencijoje? Juk jei viskas eina į nebūtį tai kokia išvis egzistencijos prasmė?

2012

Citata iš: TinSoldier  gruodžio 12, 2011, 15:45:15
Apskaičiuoti, kas bus po n metų, neįmanoma :) Tačiau, numatyti, kas bus po n metų su manimi - tikėtina. Šiuo metu esu radikalus netikintysis. Dievo man nereikia. Išgyvenau nemažai sunkumų ir be maldų :) Vienintelė milžiniška gyvenimiška trauma, kuri dar gali su manimi įvykti - tai labai artimo žmogaus mirtis. Tačiau turiu gana tvirtus įsitikinimus ir tikėjimą, kuriame nėra dievo. Mylimo žmogaus mirtį, manau, esu pasiruošęs išgyventi arba be dievo, arba visai neišgyventi :)) Todėl neįsivaizduoju, kas galėtų atsitikti, kad įtikėčiau dievu ar pomirtiniu gyvenimu. Jei pradėčiau matyti vaiduoklius, skirtingai nuo kai kurių, nesikreipčiau į kunigus, egzorcistus, ar insomnią, tačiau gydyčiausi pas kvalifikuotus specialistus.

Tiesiog šansas, kad įvyks kažkas toooooookio neįtikėtino, kad įtikėčiau dievu, labai labai labai labai mažas :)


Kodel turi atsitikti kazkas kad tu patiketum? Tu manai Dievas turi tau kazka irodineti? :)

Bildukas

Kadangi buvau atsidures beveik uzriby (patyriau klinikine mirti) , mirti nebebijau , nes pojuciai gana malonus .Zinoma , nenoreciau mirti dabar , ar greitai , nes dar turiu daug ka nuveikti . Taciau viskas Dievo valioje. Todel stengiuosi KIEKVIENA diena nugyventi , tarsi ji butu man paskutine. Ypac toks poziuris man padeda santykiuose su artimaisiais. Atkrenta daugybe mazu kvailu smulkmenu , kurios anksciau nervindavo ir gadindavo tuos santykius. Zvelgiu i savo brangius zmones su didele meile , rupesciu ir demesiu - man ne vis tiek koki jie mane prisimins , kai iskeliausiu . Branginu kiekviena su jais praleista akimirka. Nors taip anksciau (pries klinikine mirti) nebuvo. Laikas mums paskirtas cia toks trumpas , o KIEKVIENO givybe tokia trapi  - argi verta nuodyti tai bereikalingais barniais , smulkmenom , kazkokiais tai nervais, kvailais principais ... Kiekviena ryta zvelgiu i pasauli kaip vaikas - zaviuosi saule , lietum , apsnigtais medziais  , gelem - viskuo, kas mane supa . Ziuriu i savo vaiku akis , buciuoju savo zmonos nudirbtas rankas ir jauciuosi laimingas , kad Dievas sugrazino mane i gyvenima ir leido visa tai suprasti siandien , dabar - tol kol esu gyvas. Su artejanciom Sventem , Brangieji. Bukit laimingi . ;)

TinSoldier

#23
gruodžio 13, 2011, 12:38:33 Redagavimas: gruodžio 13, 2011, 12:40:19 by TinSoldier
Citata iš: insomnia  gruodžio 12, 2011, 16:32:05
Jei nėra Dievo, tai kokią prasmę tu matai egzistencijoje? Juk jei viskas eina į nebūtį tai kokia išvis egzistencijos prasmė?


Atsakyk sąžiningai, ar tikėti pradėjai būtent dėl to? Dėl nesaugumo jausmo, sukelto gyvenimo baigtinumo? :)

Egzistencijos prasmė yra tokia, kad egzistuoja egzistencija :)) Na, iš tavo pusės žiūrint, matyt, prasmės nėra. Tačiau na ir kas?

Pavyzdžiui, jei nueini į kokį atrakcionų parką pavažinėti roller coaster'iu(kaip jis lietuviškai?), kokia to prasmė? Atsisėsi, truputį pakaifuosi, truputį paverksi iš baimės. Traukinukas sustos, tu išlipsi ir viskas. Kokia to prasmė buvo? Jokios. Nepaisant to, lažinuosi, kad džiaugsies, kad gavai tokią galimybę pavažinėti.

Absoliučiai kiekviena gyvenimo smulkmena pati savaime neturi jokios reikšmės ar prasmės. Bet mes ją patys suteikiam. Taip pat ir egzistencija. Na, nėra tos prasmės. Bet vis tiek smagu :)

2012, man dievas nieko neprivalo įrodinėti. Aš turėjau galvoje, kad neįsivaizduoju kokia mano asmenine patirtis, potyriai, jausmai ar įvykiai galėtų priversti tikėti pomirtiniu pasauliu. Turėjau galvoje visiškai asmenines mintis ir potyrius. Neprašau, kad dievas nugalabytu visus miesto pirmagimius ar praskirtų raudonąją jūrą :)

paragraf 78

Citata iš: TinSoldier  gruodžio 13, 2011, 12:38:33
Atsakyk sąžiningai, ar tikėti pradėjai būtent dėl to? Dėl nesaugumo jausmo, sukelto gyvenimo baigtinumo? :)


Ne, pradėjau tikėti nes protu priėjau prie religijos. Logika pakišo mintį jog yra Dievas. Tada ir pradėjau lankyti bažnyčią.

CitataEgzistencijos prasmė yra tokia, kad egzistuoja egzistencija :)) Na, iš tavo pusės žiūrint, matyt, prasmės nėra. Tačiau na ir kas?


Na taip, tai skamba kaip: prasmė tame kad jokios prasmės nėra.

CitataAbsoliučiai kiekviena gyvenimo smulkmena pati savaime neturi jokios reikšmės ar prasmės. Bet mes ją patys suteikiam. Taip pat ir egzistencija. Na, nėra tos prasmės. Bet vis tiek smagu :)


Kiekviena smulkmena turi prasmę ir daro įtaką pasauliui. Nėra nieko nereikšmingo.

TinSoldier

#25
gruodžio 13, 2011, 20:20:02 Redagavimas: gruodžio 13, 2011, 20:38:21 by TinSoldier
Su tom smulkmenom ir jų prasmėm tai pats nesuprantu ką ir kodėl parašiau. Bet tingiu gilintis.

Žodžiu, grįžtant prie temos, tu prasmę supranti tik jei yra tęstinumas. Jei sąmonė miršta ir kažkur nepersikelia, pagal tave, jos egzistavimo prasmės visai nebuvo. Todėl sutinku, kad tokios gyvenimo prasmės, kaip tu ją supranti, nėra. Ir jos, pagal mano pasaulėžiūrą, nereikia.

Aš neturiu jokio tikslo išsivaduoti iš samsaros. Neturiu tikslo patekti į rojų ar pan. Kai mirsiu, nesižvalgysiu į dangų melsdamasis pasigailėjimo ar pan. mėšlo. Tiesiog dabar stengiuosi gyventi taip, kad mirties patale pomirtinis gyvenimas nebūtų būtinas remelis įprasminti praėjusią egzistenciją. Tiesiog džiaugsiuos tuo, ką patyriau, ką gebėjau pajusti ir nuveikti. Tokia vat ir prasmė.

P.S. O, galima paklausti, kokia pomirtinio gyvenimo prasmė? Jei patenki į rojų ir būni ten visą amžinybę? Nematau ir pomirtinės egzistencijos prasmės..




Mazas

Dėl mirties baimės, mano įsitikinimu, kuris su metais gali ir pakisti, veikia du faktoriai:
1) kiek esi prisirišęs prie esamos aplinkos. Nesvarbu ar tai susiję su materialiniais dalykais, ar žmogiškais. Tada bijai ne pačios mirties, o praradimo to, ką turi ar nori įsigyti;
2) dauguma teigia, kad mirti nebijo. Bet dažniausiai iki to momento, kai mirtis "ateina prie slenksčio".
Kol kas šie faktoriai manęs neveikia, tad lyg ir nebijau mirties. Bet neesu tikras ar jie nesuveiks kada :)
Kaip vienas žymus klasikas rašė - reikia trokšti mirties, kad suprastum, kaip nuostabu gyventi!

CrazyKatherinee

Pacios mirties nebijau nes gi po jos nieko nejausime baimes, skausmo... labiau bijau man brangiu zmoniu mirties. Aisku butu visai idomu suzinoti kas laukia musu po mirties pragaras, dangus,  reinkarnacija? Bet siuo metu tikrai nesiruosiu to suzinoti ;)

Benamis

CrazyKatherinee o ko tikiesi arba ka noretum, kad tame anapusiniame pasaulyje butu? :)

Jonas

 Nebijau mirties, nes kam bijoti to kas neegzistuoja ? Mirtis yra tik žmogiškojo kiauto/įrankio nusimetimas ir perėjimas į nefizinę erdvę. Nėra ko bijoti tokio nuostabaus įvykio. Žinoma, nereikia to ir laukti. Reikia gyventi čia ir dabar bei bandyti iš gyvenimo išpešti viską ką gali geriausio ir duoti viską ką turi geriausio savo artimiesiems, kitiems  aplinkiniams žmonėms bei pasauliui aplamai..

TinSlodier ir kai kurie kiti sakė, jog po mirties nenutiks absoliučiai visiškai nieko. Nebėra jausmų ar sąmonės, kurie jaustų tą baimę, bet aš drįsčiau nesutikti...
  Egzistenciją galime pažinti tiktais per patyrimą, ekspresiją. Tai jeigu neegzistuosi - negalėsi to sužinoti, nes  nieko nejausi, nepatirsi. Neįmanoma pažinti ne egzistencijos, nes jos nėra! Yra tik egzistencija.
Dabar kai paklausčiau, kaip kas įsivaizduojate neegzistavimą, tai turbūt kaip ir dažnai išgirsčiau panašius pasakymus, kaip „Amžinas miegas", „Visiška tamsa",  „Niekas" ar panašiai... Bet niekas, tamsa, amžinas miegas jau yra kažkas, tai gali būti patiriama, vadinasi, tai yra egzistencijos dalis.
Galiu 100% garantuoti, jog nė vienas negalite įsivaizduoti neegzistavimo. Tai tiesiog neįmanoma.
 





Aukštyn