Anomalija.lt

Nauja knyga, kuri yra vadinama "Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina", 10 tomas, yra asmeninės etinės sistemos išdėstymas, apimantis pagrindinius gyvenimo principus, kurie reikalingi norint būti "metafiziniu žmogumi". Tai žmogaus tipas, kurio sąmonė orientuota į transcendencijos kryptį, nusisukant nuo politinio ir istorinio proceso ir peržengiant paprastą gyvūninę egzistenciją.

Tai asmeninė sistema, kuri skirta tik man, o kopijavijavimas nenaudingas todėl, kad visų gyvenimo kelionės skirtingos, ir norint priderinti doktriną prie savo aplinkybių, reikia mąstyti savo galva. Todėl ši knyga bus naudinga susipažinimui su mano egzistencija ir bendruoju, metafiziniu žmogaus modeliu, kuris čia jau bus pateiktas visumoje. Yra žemėlapis ir individuali trajektorija. Žemėlapis - visuotinis, trajektorija -  asmeninė. 9VD pritaikyta mano trajektorijai, kuri gali netikti kitoms laikino gyvenimo kelionėms.

Todėl, skaitant šioje temoje pateiktą informaciją, tai reikia turėti omenyje - čia ne universalus receptas.

D. Mockus. Devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2023

Būties vardai

Įprasta laikyti, kad filosofija yra būties mąstymas, kurio tikslas yra suprasti jos prigimtį, atsiveriančią sąmoningai egzistencijai. Ši filosofijos samprata atsirado Senovės Graikijoje, kurios viena iš formuluočių, įvardinant pagrindinę problemą, priskiriama garsiajam Parmenido klausimui, kodėl yra būtis, o ne niekas. Filosofijos pagrindinei disciplinai pavadinti naudojamas graikiškas šio teorinio mąstymo terminas „ontologija". Tai fundamentali filosofijos disciplina, kurią privaloma žinoti, norint suprasti jos struktūrą, be kurios neįmanoma suprasti filognozijos problematikos, dėstomos „Filognozijos pradmenyse". Todėl šiame skyrelyje parodysiu kokia yra ontologijos sistema, naudojant skirstymą į paviršininkų ontologiją - tai fenomenologija ir gelmininkų ontologiją - tai metafizika.

Supratę, kad žmogaus dvasinė egzistencija yra sudaryta iš juodosios liepsnos dėmenų ir įstatymo, pamatome, kad būtis yra atverianti ir atveriama, atverta ir užverta, ir taip sukuriame pagrindines jos kategorijas

a) dvasinė būtis, dvasios ontologija - atveriančioji,

b) materialioji būtis, materijos ontologija - atveriamoji,

kur kiekviena jų skirstoma į

a) fenomenologinę ontologiją - atvertoji,

b) metafizinę ontologiją - užvertoji.

Šis skirstymas detalizuojamas įvedant tikrovės hierarchiją, kurios centre yra žmogus, nuo kurio tolstant arba prie kurio artėjant formuluojami įvairūs jo ir pasaulio ontologijos variantai. Ši hierarchija yra akivaizdi, žinoma visiems tikrovės tyrinėtojams ir naudojama specialiųjų mokslinių disciplinų išskyrimui, taip pat ir filosofijoje. Visa tikrovės išorinio fundamento emanacijų seka tokia: kosmosas → gamta → gyvybė → gyvenimas → egzistencija. Šias kategorijas galima mąstyti kaip atvertas arba kaip užvertas, nuo ko priklauso, ar jų supratimas yra metafizinis, ar fenomenologinis. Jeigu kategorijos tiriamos metafiziniu metodu, daugiau naudojamas protas, racionalumas, o jeigu fenomenologinis - išorinis stebėjimas, regimoji kontempliacija. Šitaip suformuojamos tokios bazinės filosofijos kryptys:

A. Paviršininkai:

1) fenomenologinė kosmoso ontologija,

2) fenomenologinė gamtos ontologija,

3) fenomenologinė gyvybės ontologija,

4) fenomenologinė gyvenimo ontologija,

5) fenomenologinė egzistencijos ontologija.

B. Gelmininkai:

1) metafizinė kosmoso ontologija,

2) metafizinė gamtos ontologija,

3) metafizinė gyvybės ontologija,

4) metafizinė gyvenimo ontologija,

5) metafizinė egzistencijos ontologija.

Šioje sistemoje galima pagrįsti, kodėl senesniuose savo tekstuose F. Nietzsche'ę laikiau gelmininku, o A. Šliogerį - paviršininku, nors pirmasis buvo griežtas antimetafizikas, o gelminė orientacija visgi priklauso metafizikai. Tai galima paaiškinti paprastai: F. Nietzsche'ė buvo prieš radikalią metafiziką, kuri yra kosmoso ir gamtos lygio, tačiau jis neatsisakė metafizinio gyvybės aiškinimo, kuri yra gyvenimo pagrindas. Kitaip sakant, jis metafiziką minimalizavo, susiaurindamas ją iki gyvybės ir gyvenimo metafizikos, kurioje tyrė artimiausius žmogiškos tikrovės pagrindus. Kadangi ši dalis didele dalimi tiesiogiai atsiveria pirmajame įstatyme, tai jo metafizika buvo susipynusi su fenomenologija, kurią jis transcendavo minimaliai, į artimiausią biologinę hipostratą. A. Šliogeris metafiziką dar labiau minimalizuoja, atsisakydamas teoretizuoti biologinius / fiziologinius / psichologinius gyvybės pagrindus, savo filosofiją perorientuodamas į atveriančią būtį ir jos atveriamą nesužmogintos gamtos ir kosmoso pasaulį.

Taigi F. Nietzsche'ės filosofija yra minimali metafizika, pereinanti į fenomenologiją, kurios centre yra gyvybės, gyvenimo ir egzistencijos įstatymas. Tai reiškia, kad į centrą pastatomas žmogus, žmogaus problematika, kurioje siekiama jo veiklos masto išplėtimo, sukuriant planetos valdovų rasę, vadinamą aukštesniaisiais žmonėmis, kurie pranoksta kitus savo gyvybingumu, aristokratine gyvenimo forma ir egzistencijos genialumu. Tačiau mąstytojo filosofijoje, kadangi jis gyveno 19 šimtmetyje, nenumatyta pasaulinės istorijos krytis, kurios pagrindine tendencija tampa mokslo suklestėjimas, apimantis metafizinę kosmoso ontologiją ir metafizinę gamtos ontologiją, kuriose tyrinėjama materialioji būtis, ją sutechninant ir sufunkcinant. 20 ir 21 šimtmetyje pasaulis tampa technine visata, kurią civilizacijos projekte planuojama plėsti tol, kol ji pasieks maksimumą. Vykdant šį planą, ateina toks momentas, kai jis atsukamas ir prieš žmogų, kuris savo prigimtyje taip pat pradedamas traktuoti kaip techninis ir funkcinis.

F. Nietzsche'ė kritikavo silpnosios civilizacijos metafiziką, nes ji buvo tik lingvistinių projekcijų rinkinys, tačiau kai žodis tapo tikra materija, jis pavirto galia. Todėl kiek juodojo drakono civilizacija yra silpnumo metafizika, nes ji reikalauja nusisukti nuo gyvenimo, varžyti jį iškreiptomis moralės normomis, tiek baltojo drakono civilizacija yra galios metafizika, į kurią yra noras atsisukti pilnu atsisukimu, nes joje „pasaka" pavirto į techniką. Dėl šios priežasties F. Nietzsche'ės atsisukimo į žmogų ir nusisukimo nuo pasaulio programa buvo neįvykdyta, ir šių laikų viršžmogis, perėmus idėją iš filosofo, yra ne toks, apie kokį rašė F. Nietzsche'ė, nes jam trūksta technikos reikšmės supratimo, kuri visa kyla iš racionaliosios prigimties, o ne iš gyvybės šakninių instinktų ir egzistencinės valios psichologijos. Filosofo išeities taškas yra viršžmogis, kuris yra natūralus tikrovės kūrinys, natūralus genijus, savo stiprybę semiantis iš genetikos. Tuo tarpu, 20 ir 21 šimtmetis šį idealą pakeitė dirbtinio, techninio žmogaus idėja, kuris planetos valdovu tampa ne dėka savo įgimtų pranašumų, bet dėka techninių patobulinimų: psichotronikos išsivystymas, kiborgizacija, žmonių internetas, sujungimas su super DI.

Tačiau vis labiau suvokiama, kad techninėmis priemonėmis išdarkyta gyvybė ne tobulėja, bet degraduoja, sukuriant ne kylančią, bet smunkančią gyvenimo liniją, kas prieštarauja pagrindinei F. Nietzsche'ės idėjai. Todėl iškyla pasipriešinimo žmogaus besaikiam technologizavimui poreikis, kuris yra vienas iš filognozijos etikos reikalavimų. Kita vertus, vis didėjant visuomenės ir žmogaus kibernetizacijos mastui, didėja pasipriešinimo ir protesto banga, o tai verčia valstybę ir korporacijas slaptinti savo projektus ir juos į visuomenę diegti paslapčia, neatsiklausus žmonių. Naudojama propaganda, apgaulės taktika ir galiausiai žmonės paprasčiausiai užgrobinėjami, priverčiant juos dalyvauti dirbtinėje ekosistemoje, nes už jos ribų nėra išgyvenimo. Galios metafizika ir jos ontologija - labai viliojanti, nes išplečia ribotas galimybes, pastiprina viešpatavima troškimą, leidžia realizuoti troškimus ir svajones, mėgautis begaline laisve žemės ir žmonių sąskaita. Tai reiškia, kad F. Nietzsche'ės norima ateitis - neatėjo ir jis nenumatė koks bus metafizikos niekinimo revanšas, kuriame ji pati sugebėjo visas antimetafizikas paversti pasaka. Taip mažieji pasakojimai tampa pačia nepatraukliausia didžiųjų pasakojimų alternatyva, nes žmogui tai seniai išaugti drabužiai, su kuriais neįmanoma gyventi. Negana to, bandymas žaisti „didžiąją politiką" mažojo pasakojimo rėmuose buvo įveiktas „megalomaniškos politikos", kuri išsiveržia į kosmosą, tampa tarpplanetine, tarpžvaigždine, galaktine ir visatine. Ir visa tai įgalinama galios metafizikos ir galios ontologijos, kuri realizuota mokslo ir technikos. Kitaip sakant, F. Nietzsche'ės filosofijoje pražiūrėtas pagrindinis ateities faktorius, kuris sujaukė visus jo planus ir nyčišką civilizaciją padarė neįmanoma, nes ji nekonkurencinga su mokslo atvertomis perspektyvomis.

Ko šiame kontekste turėtų siekti filognozas? Akivaizdu, kad kaip gelmininkas jis turėtų siekti plėtoti galios metafiziką, vystydamas metafizinę kosmoso ontologiją ir metafizinę gamtos ontologiją. Tai dvi pagrindinės sritys, kurios žymi dideles tikrovės dalis, viena kurių yra nepriklausoma nuo gyvybės, o kita - gyvybės lopšys. Tai aiškinama tokia hierarchija: kosmosas kuria gamtą, o gamta kuria gyvybę. Ontologijose tai tiriama kaip būties laipsnių gradacija, kuri nuo tolimiausios žmogui formos, vis labiau priartėja prie jo, iš didžiosios sievos sukurdama mažosios sievos egzistencialus. Visa tai yra būtis įvairiuose pavidaluose, kurių įvairovė apmąstoma ontologijose, turinčiose logos'o priemonėmis paaiškinti, kas ji yra. Pagrindinis filognozijos objektas - dirbtinis užvertosios būties atvėrimas, naudojant techninę manipuliaciją ir proto įžvalgą. Tačiau prieš tai, turi būti parengtas bendrosios ir specialiųjų ontologijų žinynas, reikalingas orientacijai tikrovėje ir supratimui, kokia yra filognozijos vieta šioje sistemoje.

Egzistencinė A. Šliogerio ontologija

Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie A. Šliogerio fundamentaliosios ontologijos koncepciją, kurią jis įkūnijo metafizinio žmogaus sampratoje, ant kurios pastatyta visa jo fenomenologinė gyvenimo / egzistencijos koncepcija. Filosofas remiasi graikiška tradicija, kurioje teigiamos dvi priešingos ontologinės būsenos, vadinamos būtimi ir nieku / niekiu. Šios būsenos sujungiamos intensyvumų skale, kurioje būtis gali judėti mažėjimo kryptimi iki visiško išnykimo, tapdama savo priešybe, niekiu; ir niekis gali virsti būtimi, įgydamas vis didesnio intensyvumo ir energijos. Tai nebūtinai reiškia, kad vienas kyla iš kito, tačiau, pažiūrėjus į struktūrą statiškai, yra būties intensyvumo zonos, kur vienose vietose ji yra maksimume, o kitose - minimume. Tas pats galioje visoms būties formoms, taip pat ir gyvūninei egzistencijai.

A. Šliogerio metafizikos pagrindinė idėja buvo parodyti, kad žmogaus egzistencijoje, kurią sudaro du pagrindiniai minėti ontologiniai dėmenys, būties intensyvumas gali sumažėti iki tokio lygio, kad pro sąmonę pradeda vertis niekingasis ontologinis dėmuo, kuris, patekęs į suvokimo centrą, tematizuojamas, tampa egzistencinio filosofavimo tema. Žmogaus sąmonė, kurią vadinu sumatoriumi, turi vietas arba būsenas, kuriose būtis tampa minimalia, todėl į jo egzistenciją įsiveržia metafizinio niekio suvokimas, kurio pasėkoje jis patiria siaubą, tampantį savasties metafiziniu branduoliu. Kita vertus, iš pradžių žmogų išgąsdinęs, niekis pradeda jį traukti, tampa saldus ir geidžiamas, ypač tada kai nuvilia gyvenimas, pasaulis nustoja teikti džiaugsmą ir žmogų užvaldo troškimas išnykti arba susinaikinti. Galimos kelios tokios būsenos formos: nevilties ir nesugebėjimo savo psichikoje pakelti realybės naštos; ir saldaus nuotykio, kur naikinimas ir naikinimasis džiaugsmingas ir saldus.

Niekis žmogui gali pasirodyti ir kaip racionali ontologinė teorija, ir kaip fenomenologinės egzistencijos stebėjimo objektas, kuris sluoksnis po sluoksnio nuima psichikoje ir sąmonėje grubias gyvūnines būsenas, kol lieka tuščio sąmoningumo „plėvelė", kuri yra paskutinė atkarpa iki sąmonės visiško sunykimo. Pagrindinė minimalaus būtiškumo forma, mano galva, yra dvasia, kuri netiesiogiai reiškiasi kurdama sąmoningo žiūrono sietuvą, ir yra anapus vaizdo, kaip metafizinė transcendencija, esanti giliojo žmogiškumo pagrindu, po mirties įgyjančiu savarankiškos egzistencijos / būties formą. Taip, pasinėręs į savo savastį, pasiekęs dvasinės egzistencijos lygmenį, žmogus dar nėra niekio regėtojas, nes ši būsena iš tikro ne niekio, bet dvasios apreiškimas, tačiau pažiūrėjus dar toliau, anapus dvasios, atsiveria ontologinė niekio vieta, kuri A. Šliogerio interpretacijoje turi savotišką pirmumą būties atžvilgiu. Ar šis pirmumas kosminis ar tik egzistencinis nežinoma, tačiau bent jau žmoguje, jo minusinėje realybėje, pasak A. Šliogerio, būties intensyvumas tiek sumažėja, kad savo giluminėje savastyje galima pajausti niekio alsavimą.

Pagal fundamentinės ontologijos teoriją, būtį ir niekį sieja du procesai: kūrimas ir naikinimas. Būtį suvokus kaip formą ir substanciją, pastaruoju atveju būties ir niekio laipsnių hierarchija pastovi, tačiau kalbant apie būties formas, jos kūrimo veiksme gali būti prikeliamos iš nebūties / nieko ir gali būti vėl į jį sugrąžinamos naikinimu. Tikrovėje tuo užsiima dvi realybės: didžioji sieva, kuri kosmoso ir gamtos stichijose kuria gyvybę, gyvus organizmus; taip pat juos sugrąžina į nebūti, begaliniame tapsme vykdydama kūrimo ir naikinimo procesą; taip pat tas pats būdinga mažajai sievai, kuri irgi gali substancinei būčiai suteikti naują formą, užsiimdama kūrybos procesu, o gali ir ją išforminti, naikinimu bei griovimu. Žmogus kuria natūraliai, gyvybę palikuonių pavidalu ir dirbtinę tikrovę; taip pat jis naikina natūralią tikrovę ir gyvybę, bei griauna dirbtinį pasaulį. Su galios metafizikos priemonėmis sukūrus galingas technologijas, žmogus gali tapti tikra naikinimo mažina, kuri iš savo giliosios psichikos struktūros naikinimo instinkto gauna griovimo ir žudymo impulsą. Kiek tą lemia žmogaus fundamente glūdintis ontologinis niekis - atsakyta bus ateityje, tačiau dabar konstatuoju, kad žmogaus egzistencijoje glūdi du šie sugebėjimai, kurie yra susiję vien tuo, kad yra vienas šalia kito. Niekis ir būtis yra vietos, o naikinimas arba kūrimas yra perkėlimo veiksmas, iš būties į niekį ir iš niekio į būtį. Abiem atvejais fone glūdi būties-niekio arba niekio-būties dvistata, kuri įrašyta į visus tikrovės esinius.

Pažiūrėkime kaip viskas atrodo Uroboro schemoje, kur pavaizduota visa fenomenologinės ir metafizinės ontologijos sistema:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/08/ontologija.jpg)

Pagal schemą būties laipsniai yra tokie: egzistencija → gyvenimas → gyvybė → gamta → kosmosas. Pasak A. Šliogerio teorijos, kiekviena iš šių būties formų svyruoja tarp būties ir niekio, įrėminta laikinumo ir amžinybės koncepcijos: egzistencija-gyvenimas-gyvybė - laikini, o gamta-kosmosas - amžinas. Bent jau tokia optimistinė teorija. Tačiau giliau pamąsčius galima spėti, kad net kosmosas svyruoja tarp niekio ir būties, bet jau substancinės formos prasme, ir ši forma įsibūtina ir išsibūtina, pasinerdama į niekį. Aišku, galutinė realybė yra grynoji būtis ir grynasis niekis, kuris yra tik beformė substancija, nežinia kokiu būdu atsiradusi ir „kurianti" įvairių pakopų būties formas ir jų nyksmo trajektorijas. Kas tai yra - giliosios metafizinės analizės objektas, reikalaujantis aukšto sąmoningumo ir dvasinės egzistencijos kokybės. Tai turint, įvykdžius preliminarinę analizę, gaunamas fundamentinės metafizinės ontologijos veikalas, kuriame turi būti sprendžiama beformio buvimo pamatinių apibrėžčių klausimas. Aukšto lygio rezultatas, žinoma, sunkiai pasiekiamas, tad šis kelias skirtas ateities kartoms, jeigu jos sugebės išvystyti aukštesnio lygio sąmoningumą.

Šioje vietoje galima priminti du ontologo tipus, kurie yra gelmininkas ir paviršininkas. Akivaizdu, kad A. Šliogeris yra paviršininkas, tačiau tai nereiškia, kad jam nebūdinga metafizinė sąmonė. Iš tikro jis kūrė žmogaus sątvaro ir egzistencijos metafiziką, kur iš gelmės ir transcendencijos šį klausimą, panašiai kaip ir F. Nietzsche'ė, perkėlė į žmogų, metafizikos ieškodamas jame, o ne anapus jo. Todėl galima sakyti, kad A. Šliogerio žmogaus samprata ir analizė yra vienu metu ir fenomenologinė, ir metafizinė, bet sukoncentruota prie žmogaus vidaus, turint omenyje didįjį žmogų, kuriuo yra visas sątvaras, filosofo vadintas klepsidros struktūra. Žmogaus metafizikoje iš gelmės į žmogaus sąmonę jis perkėlė pamatinę ontologinę perskyrą ir pavertė ją žmogaus branduoliu, lemiančiu jo giliąją egzistenciją, esančiu metaphysica naturalis esme. Paprastai žmogus būna pasislinkęs į būtį, ypač į intensyviausią ir tirščiausią jos formą, vadinamą materija. Ši kryptis atsiveria tad, kai jis pasineria į pasaulį, jo fiziškumą ir sensualumą, mėgaujasi būties pilnatve egzistenciškai ir net nenori pažiūrėti į priešingą realybės polių, kuriuo yra niekis. Aišku, galimas ir kitas kraštutinumas, kaip pasaulio ir kūniškumo neigimas, pasinėrimas į giliąją dvasinę savastį, meditacija, siekis susilieti su dvasine tikrovės esencija, kuri būtų pasivirusi prie minimalaus ontologinio intensyvumo būsenų, kurios vadinamos dvasiniu pasauliu. Radikalus šio pasirinkimo variantas - pilnas išnykimas, nirvana, kurioje sunaikinama individuali forma, nueinanti į niekį, ir ištirpstama bazinėje visuotinėje būsenoje, kuri yra besubjektė, anoniminė ir neduali.

A. Šliogerio manymu, geriausia stovėti pusiausvyros centre, tarp būties ir niekio, kuris yra optimali ontologinė situacija, kurianti tauriausią žmogiškumą, nenukrypstanti į kraštutinumus, sekanti Aristotelio aukso vidurio taisykle. Šiose įžvalgose pagrindinė išvada, mano manymu, tokia: visas būties pasaulis, kuris yra sudarytas iš sukurtų substancinių formų - laikinas, o ar bazinė, beformė būties substancija laikina, ar amžina - ateities kartų klausimas. Taip pat yra begalė kitų klausimų, tokių kaip: ar sąmoningumas, individualumas, racionalumas yra tik įformintos būties savybės, ar šios kokybės yra fundamentalios ir priklauso grynajai būčiai? Ir, aišku, svarbiausias klausimas yra: kodėl yra greičiau būtis, o ne niekas? Ant ko pastatytas pasaulis? Ar anomalija yra būtis, ar niekas? Ką mums apie tai pasako ontologinės sątvaro analizės išvados?

Prieš Mašiną

Pagal apibrėžimą filognozija yra „pažinimo meilė", kurios pagrindinis tikslas - paslėptos tikrovės atskleidimas, sąlygų jos įvaldymui sudarymas, todėl ji tiesiogiai susijusi su technika, teoriją turinčia paversti praktika. Pirmame „Filognozijos pradmenų" tome tai buvo aiškinama kaip vis didesnis tiesos sąmonės išsivystymas, matuojant tai metafizinės skalės atidengtos dalies laipsnišku didėjimu ir žmogaus veiklos masto plėtimu, kuris yra tiek ekstensyvus, tiek į gylį. Galiausiai, masto plėtimas turi pavirsti į kosminę ekspansiją, kai atvėrus gelmines tikrovės dalis bus sukurtos technologijos kosminio transporto gaminimui. Filognozijos terminais tiesos gnostinis kūnas vadinamas rišliu, o veiklos mastas - hipostratai funkcijas sugebanti primesti technika, R - T. Taip pažinimas susiejamas su techniniu meistriškumu, sugebėjimu valdyti tikrovės klodus, kurti iš jų žmogaus galimybes išplečiančias priemones. Tačiau ne vienoje vietoje aiškinau, kad tai nėra nepavojinga, tad be etinio apsiribojimo tokia begalinės tiesos ir begalinio veiklos masto sąmonė gali pavirsti į tikrą civilizacinį išsigimimą, kurį privaloma riboti, įvedant trečią komponentą.

Ką tai reiškia galima suprasti gretinant filognoziją su filosofija, kuri yra ne pažinimas, bet išmintis. Kas yra išmintis? Ir su kuriuo filognozijos dėmeniu ji susijusi, tiesos sąmone ar veikla? Gerai pagalvoję suprantame, kad filosofijos apibrėžime akcentuojamas antras komponentas, nes „išmintis" koreliuoja su „technika", kuri yra žmogaus veiklos sritis, valdomas etikos. Išmintis - tai tam tikras veiklos, gyvenimo ir mąstymo būdas, kuris rodo gerą reikalų supratimą, apdairumą ir normų laikymąsi. Tai daroma todėl, kad suvokiama, kad visas blogis sugrįžta, nes nėra veiksmo be atoveiksmio, todėl nuo netinkamų veiksmu protinga susilaikyti, niekam nekenkiant ir nedarant žalos, savo įgeidžių, ego ar gobšumo patenkinimui. Klasikinė išminties formulė etikoje yra Aristotelio „aukso vidurio" taisyklė, kuri pataria vengti kraštutinumų, būti nuosaikiu ir santūriu. Kitaip sakant, laikoma, kad išmintis yra pusiausvyros ir harmonijos siekimas, toks elgesio valdymas, kuris neiškrinta iš natūralių simetrijų ir prigimties. Išmintis - tai darnos tikrovėje saugojimas, stengiantis tikrovėje susitapatinti su natūraliu ritmu. Tuo tarpu priešingas polius filosofijoje yra teorinė kontempliacija, kurios tikslas įsižiūrėti į daiktus, žmogų, suprasti kas jis yra savo prigimtyje ir stengtis prie jos prisiderinti išmintingu, tai yra protingu, prisiderinimu. Tad jos struktūra tokia: Teo(rija) - So(phia). Teorija yra tiesos vieta, kuri sukuriama atveriančios būties, į kurią įteka prigimtinis ir žmogaus įstatymas, o Sophia yra toks gyvenimo organizavimas, kuris laikosi saiko, prisiderina prie natūralios tikrovės. Tai silpnoji mąstymo struktūra, priešpastatoma stipriajai mąstymo struktūrai.

Nuo filognozijos ši pozicija skiriasi tuo, kad filosofijoje etika yra integruota į filosofinę būseną, filosofinę laikyseną tikrovės atžvilgiu. Galima sakyti, kad ji yra etika, pavirtusi mąstymo ir elgesio būdu. Tuo tarpu filognozijoje rišlys ir technika neturi į save inkorporuotų saugumo priemonių, tad etiką prie jų prijunti reikia dirbtinai, išoriniu apribojimu ir įstatymu į rėmus. Toks principas gali atrodyti nepriimtinas todėl, kad jis pavėluotas, nes moralė prisimenama tik tada, kai jau padarytas nusižengimas ir pažeidimas. Tačiau kitos galimybės nėra, nes norint kurti veiklos mastą, iš etinės egzistencijos vidaus to padaryti neįmanoma, todėl reikia peržengti ribą, įveikinėti tikrovės uždarumą, tamsą žmogaus sąmonės atžvilgiu, pasipriešinimą ir tik tada vertinti, kaip naują realybė būtų galima panaudoti žmonijos labui jos nesunaikinant. Tai nenuostabu, kad filognozijoje pilnas pažinimo ir etikos sujungimas neįmanomas, nes pusiausvyrą laikant etikos idealu, jos niekaip neįmanoma išsaugoti metafizinės skalės atidenginėjime, todėl pažinimas natūraliai yra antietika, arba natūralios pusiausvyros ardymas, vietoj saiko laikantis begalybės priedermės. Taigi filognozijoje yra tokie du etapai: neetiškas - atodanga ir dirbtinės funkcijos įdiegimas; etiškas - bandymas naują realybę suderinti su proto normomis ir racionalumu, sukuriant naują, gnostinę darną, turinčią imituoti prigimtinę darną. Kitaip sakant, žmogus sukuria dirbtinę gamtą, naują techninę ekosistemą, o tada ją racionalizuoja taip, kad ji neįgautų išsigimusių formų, mėgdžiotų natūralios gamtos išmintį, o kai kur ją galbūt ne pralenktų.

Tokia baltojo drakono civilizacijos „išmintis", sophia, kuri remiasi dirbtinės gamtos koncepcija ir jos dirbtine santvarka, kokia buvo sukurta politiškai organizuojant žmoniją į tautas ir valstybes, kurios visos yra dirbtinės ekosistemos, veikiančios pagal žmogaus įstatymą ir yra dirbtinė tvarka, kurios tikslas pagerinti natūralią, gamtinę ekosistemą. Tai reiškia, kad filognozija daugiau susijusi su žmogaus įstatymu, o filosofija su gamtos įstatymu. Pirmuoju atveju tai baltojo drakono civilizacijos, o antruoju - juodojo drakono civilizacijos pamatas. Dirbtinė tikrovės ekosistema yra trečiojo įstatymo pakopa istorijoje, kurios etika yra proto sukurta tvarka, kuri tarsi antroji gamta, suformuojanti antrą žmogaus prigimtį ir su ta dirbtine prigimtimi susijusią išminį, bei teoriją. Vadinasi, galima sakyti, kad filosofija techninėje civilizacijoje išlieka, net jeigu natūrali aplinka yra sunaikinta, kaip urbanizuotoje ekosistemoje, tačiau tai jau kitas protas, kitas mąstymas ir kita išmintis. Taip yra todėl, kad žmogų formuoja dirbtinės situacijos, įvykiai, renginiai, dienos ritmas, gyvenimo trajektorija, socialinių santykių formos, todėl ir fenomenologija, ir egzistencializmas, ir gyvenimo filosofija yra ne tie, kokie buvo ikitechninėje eroje. Tai nereiškia, kad gamtinė senovė kada nors buvo geresnė, nes tikras rojus pirmo ir antro tipo įstatyme - tik išimtiniai atvejai ir laimingi atsitiktinumai.

Dėl šios priežasties yra du filosofavimo tipai: natūralaus ir dirbtinio pasaulio. Filognozija būtų kažkas panašaus į jungties tarp pirmo ir antro sukūrimą, o filosofija - išmintingas gyvenimas daikto arba mašinos artumoje. Abiem atvejais kultūra turėtų būti orientuota į žmogų, sukuriant tokį gyvenimo ciklą, kuris neatimtų iš jo laisvės ir laimės, leistų išsaugoti savo prigimtinius bruožus ir žmogiškumą. Tai bus labai sunku padaryti, jeigu mašina bus iškelta aukščiau už žmogų, o šis priverstas ją aptarnauti ir tapti visišku jos vergu. Tai svarbu todėl, kad mašina vystosi / vystoma, ji tampa gyvūnu, kurio protaus auga tokiu greičiu, kad jis greitai taps konkurencingu žmogaus protui, kol perspektyvoje jį visiškai išstums. Tokia protingų mašinų projektinė, peržengus leistinas etikos ribas, taps dideliu pavojumi žmogui, todėl kokia trajektorija ateityje vystysis planetos istorija, sunkiai nuspėjamas ir prognozuojamas dalykas. Ekonomikos ir konkuravimo dėl valdžios užvaldytas žmogaus psichovektorius bus sunkiai suvaldomas ir sustabdomas, todėl neišsprendus šio klausimo, planetos evoliucija ateityje turės praeiti labai sunkų etapą. Kol gyvename pradinėse stadijose, tuo galime nesirūpinti, tačiau juodųjų technologijų žemėje sparčiai daugėja, dėl kurių nebus įmanoma pasipriešinti jokiam išsigimimui, nes žmogus bus visiškas dirbtinės ekosistemos vergas, iš kurios nebus įmanoma išsiimti ir turėti nepriklausomą gyvenimą.

Dėl šios priežasties technikos progresas turi būti griežtai kontroliuojamas, sukuriant tokią išradimų seką, kuri visas mafijines grupuotes įvarytų į šachą ir matą kaip šachmatų partijoje. Tai yra: turi būti žiūrima technologijų įvedimo seka, jų pozicinis išdėliojimas, neleidžiant apriboti nepavojingų, bet išlaisvinti galinčių technologijų platinimą. Tik taip sužaidus galima sukurti naudingus galios pusiausvyrų variantus, kuriuose žmonija ne praloš, bet išloš ateitį. Norima ateitis pati neateis, ją reikia iškovoti lošiant partiją didmeistrio genialumu. Taigi, ko turime siekti: nulaužti psichotroniką, išardyti žmonių internetus, įveikti dirbtinio intelekto schemas, nepasiklysti virtualios realybės hologramose, netarnauti išmaniai mašinai, susikurti tokį gyvenimo stilių ir formą, kurioje ant menčių paguldytas būtų ne žmogus, o mašina, pirmiausiai protuose. Tam reikalingas jos išstabinimas, pilna demistifikacija ir psichologinė destrukcija.

Tiesos ontologija

A. Šliogerio knyga „Alfa ir Omega" įeina į centrinių jo veikalų grupę, kurioje jis išdėstė savo ontologines idėjas, skirtas iš esmė paaiškinti žmogų ir jį supantį pasaulį, naudojant filosofijos perspektyvą. Pačioje knygoje filosofas kelia tikėjimo ir žinojimo, kaip fundamentalių sąmonės būsenų, valdančių kiekvieno žmogaus kasdienį gyvenimą, klausimą. Tikėjimas daugiau susijęs su religine pasaulėžiūra, o žinojimas - su filosofine ir moksline. Norint suprasti, kaip šios būsenos funkcionuoja sątvare, privaloma žinoti kokios pagrindinės sumavimo formos, sujungiančios visas sąmones į hierarchinę sistemą pagal artumo ar tolumo nuo galutinės tikrovės laipsnį. Išskiriami tokie sluoksniai: tikrovė, informacija ir kalba, kurie gali būti susiję su žinojimo arba tikėjimo būsena. A. Šliogeris pradeda nuo tikėjimo klausimo, kuris platesnis negu žinojimo, bet analizuojamas pastarojo kontekste: koks pagrindinis suvokimo principas apibūdinamas tikėjimo sąvoka ir kodėl ji plačiausiai įsitvirtinusi religiniuose mąstymuose? Norint suprasti šią problemą, būtina prisiminti tiesos sąvoką, be kurios neįmanoma apibrėžti, kas yra tikėjimas, o kas žinojimas. Ši koncepcija pritaikoma visuose minėtuose sątvaro sluoksniuose: tikrovės tiesa, informacijos tiesa ir kalbos tiesa. Ką reiškia tikėti - akivaizdu: tikėti reiškia laikyti ką nors tiesa, neturint tikrovę pagrindžiančių įrodymų. Tikėti galima žodžiais, informacija prote ir tikrove tuo atveju, kai yra tikimybė, kad ji gali būti apgaulinga.

Tuo tarpu žinojimas yra ne kas kita kaip tikrovės turėjimas, kuris apibendrinamas terminu „tiesos būsena". Tokia būsena būna atmintyje, kurioje laikoma tiesiogiai iš tikrovės paimta informacija, kurios liudininku yra žmogus. Tačiau žmogus susiduria ne tik su tikrove, bet ir įvairiais netiesioginiais šaltiniais - tokiu atveju žinoma ne tikrovė, bet informacija. Kadangi visada domina tik susieta su tikrove ir teisinga informacija, tai tikrovės neturėjimo atveju, informacija žinoma, bet jos tiesa - tikima. Tradicinio filosofinio realizmo rėmuose paprastai tikrove neabejojame, ji tapatinama su tiesa, bent jau sveiko proto rėmuose, šioje situacijoje suspenduojant visas tikrove abejojančias teorijas, tikinčias pasaulio nerealumo koncepcija. Tad žinant tikrovę, tikėjimas nereikalingas ir tiesos būsenai susikurti nereikia jokių papildomų priemonių, kaip pasikliaujant savo juslėmis. Tačiau informacija nebūtinai atitinka tiesą, tad informacijos žinojimas nebūtinai reiškia tiesos žinojimą, jeigu informacija yra melaginga. Kadangi informaciją sutapatinau su protu, nes tai pirminė jos forma, kuri paskui perkeliama į kalbinę komunikaciją, tai viskuo kas yra prote kaip informacija - pasitikėti negalima, nes jeigu ji netiesioginė, jos patikimumas turi būti tikrinamas, o tiesa - tikima.

Ir trečias sluoksnis, sujungiantis vidinę ir išorinę sąmonę, yra kalba, kuri irgi yra informacija, bet ne žinojimo, o komunikacijos informacija. Šiai galioja viskas, kas galioja žinojimo informacijai, tai yra ji gali būti paimta iš tikrovės arba tikrovės žinojimo, tada ji yra tiesioginė kalba, kuri sutampa su tiesos būsena. Tačiau jeigu paimta iš netiesioginio žinojimo, kuris tik tikimas kaip tiesa, kalba irgi gali būti tik tikima. Tai yra ji žinoma kaip informacija, bet kaip tikrovė tikima ir ieškoma būdų, kaip žodžius susieti su anapus jų esančiu faktinių referentų pasauliu. Tai reiškia, kad kalbėjimas galimas iš tikrovės, iš tikrovės žinojimo ir informacijos žinojimo. Požiūris į žodžius iš priešingos pusės gali būti: žinojimas, tikėjimas ir netikėjimas, jeigu akivaizdžiai žinoma, kad žmogus klysta arba tyčia meluoja. Melas yra informacija, kuri tyčiniu būdu sukurta kaip neatitinkanti tikrovės, norint manipuliavimu psichika gauti norimą rezultatą, pasinaudoti apgauto žmogaus veikimu ar neveikimu. Tikrovė ir jos žinojimas turi polinę sensoriumo-atminties struktūrą, vadinamą pagrindine žinoklės vieta, kurioje galima tiesioginė tiesos sąmonė ir žinojimas. Tikėjimo tikrove sistema yra šaltinis-atmintis, kuris daro žinomą informaciją, bet tikrovė tikima, sukuriant kognityvinę tikėklę. Vadinasi, tikrai žinoti galima tik tai, ką tiesiogiai liudiji gyvenime savo akimis ir ausimis. Visa kita informacija tėra tikėklė, kuri plauna protus ir formuoja sievarus, susijusius ne su tikrovine informacija, bet su propaganda ir manipuliacijomis.

Be abejo, tiesioginis žinojimas irgi ne viskas, nes nėra absoliučių patirčių, tik šiapus horizonto arba paviršiaus fasadų, kuriais pasitikėti šimtu procentų negalima. Kitaip sakant, kai stebi kokią nors situaciją tik fasadiniu stebėjimu, savo prote gali turėti vienokią interpretaciją, tačiau kas iš tikro vyksta - nepasiekiama suvokimui. Taip tiesioginė žiūra, kuri pereina į atmintį, duoda tik ribotą ir paviršinę interpretaciją, ir toks žinojimas nebūtinai patikimas. Kitais žodžiais tariant - visas pasaulis apsimetinėja ir meluoja, niekada nesako pilnos tiesos, ir išbaigtas žinojimas slepiasi anapus horizonto. Dėl šios priežasties reikalinga visų fasadų dekonstrukcija ir destrukcija, kurios tikslas - pasiekti tikrą žinojimą, netikint jokia iškomunikuota ar suvaidinta situacija. Dėl šios priežasties, prisimenant pradžioje paminėtą A. Šliogerio knygą „Alfa ir Omega" filosofas ir tvirtina, kad gyvename tikėjimo pasaulyje daug daugiau negu suvokiame, nes didžioji dalis gaunamos informacijos - niekaip nepatikrinama ir nepatvirtinama. Tikima ne tik Dievu, kaip kalbiniu dariniu, esančiu prote ir projektuojamu į išorinę tikrovę; tikima Dievu kaip logika, įpavidalinama į tikrovės principinę schemą, kurioje jis yra būtinoji jos sąlyga. Tuo tarpu tikrovė suvokiama tik kaip juslinių fenomenų pasaulis, pasirodantis kaip materiali ir gyva gamta, kurios apsuptyje gyvenantis žmogus susikuria savo išgyvenimo priemones. Ta gamta - tai kosmosu skriejanti planeta, nešanti gyvybę begaline erdve, esanti pirmaisiais žmogaus namais, kuriuose jis siekia pilno įsiviešpatavimo, turinčio apimti ne tik tai, kas duota tiesiogiai, bet ir tai, kas pasiekiama tik protu.

Ko tam reikia A. Šliogeris atsako antroje knygos dalyje, skirtoje žinojimui ir pažinimui. Kas yra žinojimas jau paaiškinau - tai tikrovės turėjimas. Dabar belieka išsiaiškinti, kas yra pažinimas. Naudojant patį akivaizdžiausią ir paprasčiausią apibrėžimą, pažinimas yra žinojimo siekis. Tikėjimas informacija yra atskirtis tarp tikrovės ir duomenų - pažinimo tikslas šią atskirtį pašalinti, informaciją sujungiant su tikrove. Tai reiškia, kad pažinimas yra tikėjimo konvertavimo į žinojimą priemonė, kuri naudoja įvairius tikrovės priartinimo būdus. Vienas iš priartinimo atvejų, jeigu atskirtis yra ekstensyvi, yra nukeliauti į nutolusią vietą erdvėje ir pasižiūrėti. Jeigu atskirtis laike - žiūrima į atmintis, artefaktus, pėdsakus. Jeigu gelmėje - anapusinė tikrovė priartinama techniniu įvaizdinimu ir atidengimu, materializavimu. Visų šių priemonių tikslas - tiesą patvirtinti, o melą - paneigti, kad neteisinga informacija nedeformuotų proto, nekurtų žalingų psichovektorių, kurių tikslas supainioti ir paklaidinti žmogų.

Pritaikant šią analizės sistemą filognozijos teorijai, ji reiškiasi mintuose trijuose sluoksniuose, kurių pats paviršutiniškiausias yra iš surikiuotų žodžių sukurtas tekstas. Jis išsišakoja į dvi kryptis: į protą ir į tikrovė, kurios yra tiesiogiai susietos. Tad analizuojant mano tekstus yra dvi taktikos: kurti proto analizės metastruktūrą ir naudoti tikrovės referentų apžvalgą, kuriuos galima suprasti jau savo protu, o paskui juos palyginti, išvedant paraleles tarp mano proto ir savo. Proto analizė visada sudėtingesnė, tad neturint proto analizavimo įgūdžių, geriau naudoti prieigą „per tikrovę", kuri visų žmonių galvose universali ir vienoda, tik skirtinguose žmonėse aprengiama skirtingų identifikatorių ir paradigmų drabužiais. Filognozijos tekstai turi biografinio žinojimo elementų, tada pasaulio istorinių / politinių įvykių nuorodų, teorinių samprotavimų, istorijos ir metafizikos kryptimi, epistemologinių priemonių atskleidimo, analitinės notacijos pavyzdžių. Pati naujausia filognozijos paradigmos variacija - visą sistemą, sątvarologiją ir substratologiją, aprėpti kaip ontologijos discipliną, kurios pagrindinis tikslas yra „būties mąstymas", kaip pagrindinė Vakarų filosofijos problema. Magija, mitologija, herojinė religija buvo teologija; filosofija tapo ontologija; o mokslas yra techninis ontologijos perinterpretavimas, užsibaigęs materializmo ir technikos triumfu, kurio tikslas - natūralų pasaulį pakeisti dirbtiniu, būtį pajungti žmogaus valiai.

Adepto ištikimybė

Tai, ką rašau savo „Filognozijos pradmenų" tomuose - neatsiejama nuo mano asmeninio gyvenimo, nes šiuo keliu einu pagal šviesos arkos statyboje sukurtą devynių vartų doktriną, kuri ne tik viešinamas tekstas, bet ir mano gyvenimas. Tekstai gimsta iš gyvenimo, o ne iš grynojo proto, todėl turiu pamėginti jį paaiškinti, kad nebūtų neaiškumų, kodėl knygas rašau būtent tokias, o ne kitokias. Gyvenimas yra individuali egzistencija, kuri skleidžiasi laisvės erdvėje, šiapus juslinio horizonto, prasidėdama gimimu ir pasibaigdama mirtimi. Šią kelionę, vadinamą mažąja, vaizduoju kaip vaivorykštę, kuri turi du variantus: metafizinio žmogaus, dalyvaujančio transcendencijos apsireiškimo ir išsiskleidimo misterijoje; ir istorinio žmogaus, kuris dalyvauja valstybės politikoje, kurios tikslas - kurti istorinį procesą, susietą su kokia nors ideologine doktrina. Gyvenimo ir egzistencijos apibrėžimas prasideda nuo šios vietos, kur turi būti suvokta, kokio tipo egzistencija esu: metafizinio žmogaus, turinčio gyventi pagal metafizinės gyvenimo vaivorykštės logiką.

Metafizinėje vaivorykštėje standartiniai 100 gyvenimo metų dalinami į tris dalis, gaunant principą 33 + 33 + 33 + 1 = 100. Pirmi 33 metai - tai reaktyvusis laikotarpis, kuris turi neišsivysčiusį protą, todėl jame daugiau reaguojama emocijomis ir jausmais, rodomas charakteris; antri 33 metai - tai racionalusis laikotarpis, kuriame jau turimas susiformavęs protas ir jo tikslas - užsiimti aktyvizmu, politika, ideologine kova, arba tyrinėjimu, savišvieta ir proto sugebėjimų išvystymu iki maksimumo; ir treti 33 metai - tai ezoterinis laikotarpis, kai į pabaigą pradeda eiti mažoji kelionė, sumuojami rezultatai, tikrovė suvokiama maksimaliu suvokimu, atveriama transcendencija, amžinybė tampa pagrindine gyvenimą įforminančia idėja.

Sudėjus į sąrašą, viskas sumuojama taip:

I. Profanas (1975 - 2008)

11 + 11 (22) + 11 (33) metai

II. Adeptas (2008 - 2041)

11 (44) + 11 (55) + 11 (66) metai

III. Begalybė (2041 - 2074)

11 (77) + 11 (88) + 11 (99)

IV. Supernova (2075)

1 (100)

Kitaip sakant, mano gyvenimas praėjo per reaktyviąją profano fazę, kuri užsibaigė 2008 metais, nuo kurių skaičiuojama racionaliosios adepto fazės pradžia. Tai parengiamasis metafizinis laikotarpis, kuris susijęs su aktyvia kūryba ir tinklaraštininko veikla internete, kurios pagrindinė tema buvo proto kontrolė, gaujinis pjudymas, aktyvizmas, žmogaus teisių propagavimas ir panašūs klausimai. Šiuo metu, 2011 m. parašyta pirma knyga „Tikrovė, protas ir laisvė" (2020), o visas kitas turinys sudėtas į archyvą, vadinamą „Psichotronika", turintį 7 dalis. Ši pirma adepto kūrybinio kelio dalis užsibaigia 2018 metais, kuriais perėjau prie „Filognozijos pradmenų" projekto, kuris yra antra adepto lygio dalis, prasidedanti nuo 12 laipsnio pakopos. Trečia pakopa prasideda nuo 22 adepto laipsnio, kuri svarbi tuo, kad joje numatoma Angelų diena - šioje programoje svarbiausia, nes sieja daug konvergencijos taškų, susijusių su civilizacija, planetos istorija ir mano gyvenimu. Ši diena sutampa su bendruoju 58 metafizinės vaivorykštės laipsniu ir 25 adepto laipsniu. Tačiau metafizinio gyvenimo pagrindinė logika vadinama 9 vartų doktrina (9VD), kuri sudaro filognozijos kelio pagrindą ir gyvenimui suteikia loginį principą. Kas tai yra jau ne kartą buvo aiškinta, bet tik egzoteriniu lygiu, tačiau kadangi šis tomas skirtas šiai temai (9VD), paaiškinimas turi būti daug gilesnis, metafizinis. Kad būtų paprasčiau orientuotis, panaudosiu schemą, kurioje sątvaro struktūroje parodoma, kas turima omenyje kalbant apie devynis vartus. Iš tikro tai tam tikri principai, kurie asocijuojami su mažąją, didžiąja sieva arba jų junginiu.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/08/9vd.jpg)

Kiekvieną iš vartų paaiškinsiu atskirai, pateikdamas trumpą santrauką.

1. Nesekimo vartų taisyklė yra „Sekam tik begalybe!", kuri reiškia, kad pažinimas ir žinojimas nelaikomas galutine stotele, o tikras tikslas yra transcendencija. Pasaulio objektų arba daiktų sustabinimas, garbinimas nepriimamas 9VD, ir visada raginama ribotą, baigtinę, netobulą realybę peržengti, siekiant tobulumo.

2. Individualumo vartų taisyklė yra „Begalybė kiekvienas matuoja pats!", kitaip sakant, nėra jokio universalaus santykio su transcendencija, nes žmonės skirtingi ir jie begalybę atveria savo individualioje egzistencijoje ir laisvėje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra savo atveriamo daiktiško ir metafizinio pasaulio matas, kuris neturi laikytis jokio universalaus šablono ir neturi siekti savo perspektyvą primesti kitiems.

3. Bendravimo vartų taisyklė yra dialektinės pusiausvyros taisyklė, kuri reiškia, kad ji propaguoja aukso vidurį tarp tarnavimo ir viešpatavimo. Tai taisyklė, kuri MS susijusi su drakono akimi, teorine sinteze arba teorija, kurioje įvyksta susitikimas su transcendencija, per jos įstatymą į sietuvą ir racionalizaciją. Viešpatavimas būdingas magijai ir mokslui, tarnavimas - mitologijai ir herojinei religijai, o bendravimas - filosofijai.

4. Karo vartų taisyklė reiškia, kad šis, natūralus pasaulis nelaikomas orientyru, nes siekiama natūralią tvarką pakeisti dirbtine technosfera, kuri privaloma baltojo drakono civilizacijai. Karas tai perkūrimas, perdarymas, savo valios primetimas ir nyčizmas. Ši taisyklė susijusi su vis giliau atveriamomis hipostratomis ir vis didesne manipuliavimo jomis galia.

5. Transcendencijos vartų taisyklė rodo perėjimą prie DS poliaus, kuris yra begalybės atvėrimo vieta, suvokiant, kad šiame pasaulyje begalybės atverti neįmanoma ir jis turi būti transcenduojamas anapus: anapus istorijos, gyvenimo ir regimos tikrovės. Tai judesys, rodantis transcendencijos siekį, ilgesį ir atvėrimo arba apreiškimo troškimą, kuris įprotintų daug daugiau, negu gali parodyti akys.

6. Kelio davimo vartai yra riboto, fenomeninio pasaulio patrukimas iš kelio ir begalybės įleidimas į savo sąmonę, pamatinio įstatymo forma. Iš pradžių duodamas kelias įsileidžiant transcendenciją natūraliu būdu, o paskui daromas papildomas judesys, kurio tikslas - metafizinis įsigylinimas, turintis parodyti paprastai nepasiekiamus transcendencijos klodus.

7. Ištikimybės vartai reikalauja likti ištikimu 9VD doktrinai, nenusisukti nuo begalybės sugrįžtant į saiku apribotą būseną ir atsisakant metafizinės kelionės. Begalybę atverti gali būti ne taip paprasta, nes tai nepasiekiama įprastinių gebėjimų žmogui. Tad šis kelias - tik išrinktiesiems, kurie turi galimybes ir norą mesti iššūkį ribojimo prievartai, nusprendžia sukurti begalinės sąmonės būseną, maksimaliai atveriant drakono akį.

8. Įšventinimo vartai yra pasiruošimas paskutinei metafizinio gyvenimo fazei, kuri yra pasirengimas susitikti su begalybe tikru susitikimu, kuris yra ne kognityvinis, bet metafizinis. Šiame etape prasideda didžiosios kelionės logika, kurioje žmogus įgauna visas priemones, reikalingas pasiruošti didžiajai kelionei, į transcendencijos gelmę. Tai vadinama išsiolinimu ir tapimu begaline dvasia, kuri kaip juodoji liepsna išsivaduoja iš gyvūninių apribojimų bei suvaržymų.

9. Begalybės vartai - paskutiniai praeinami vartai, kurie susiję su žmogaus dematerializacija ir pakilimu į aukštesnį egzistencinį būvį, tampant laisva dvasia. Tai yra supernova, arba stella supernova, kuri yra naujos išsivadavusios egzistencijos gimimas, praėjus pradines vystymosi stadijas ir pakilus į „dangaus karalystę".

Ši struktūra turi 100 standartinių rangų, kur kiekvienas rangas prilyginamas vieniems standartiniams metams. Tačiau tai nereiškia, kad dvasinė kelionė būtinai turi būti tiesiogiai susijusi su biografine chronologija. Biografiją su dvasiniu keliu galima sieti, o galima ir nesieti arba sieti neprivalomuoju būdu. Taip yra vien dėl to, kad iki 100 metų išgyvena vienetai, tad įšventinimo ir begalybės vartai gali būti pasiekti nebūtinai šiame amžiuje - tai bet koks amžius, kuriame užsibaigia gyvenimas. Tačiau keliaujant mažąją kelionę pagal 9VD, orientacijai naudojama profano, adepto ir begalybės rangų lentelė, kurioje žmogus siekia laikytis taisyklių, kurios turi palengvinti susitikimą su begalybe ir nesupainioti jos su jokia begalybės beždžione. Kitaip sakant, tikra begalybė tampa suvokiama tik išsiolinus, o gyvenant gyvenimą mažojoje sąmonėje, arba žiūrone, tai neįmanoma. Kita vertus, jeigu įšventinimas ir supernova atveriama gyvenimo metu, mažojoje kelionėje, tai būna civilizacijos lygio proveržis, kuris duodamas tik genijui arba įsikūnijusiai Dievo dvasiai.

Ir pabaigai - šiek tiek numerologijos. Yra du 9VD kodavimo principai:

1) Trijų pakopų

1 + 8 + 6 = 15 = 6 (nesekimo, įšventinimo, kelio davimo)

3 + 4 + 7 = 14 = 5 (bendravimo, technikos, ištikimybės)

2 + 9 + 5 = 16 = 7 (individualumo, begalybės, transcendencijos)

6 + 5 + 7 = 18 = 9VD

2) Rombo

3 + 7 + 8 + 9 = 27 = 9VD (bendravimas, ištikimybė, įšventinimas, begalybė)

Ir pabaigai, pagrindinis 9VD loginis dėmuo yra bendrojo 58 laipsnio numerologines reikšmės suvokimas, kuri yra 13 = 4. (žr. schemą) ir adepto 25 laipsnio numerologijos, kuri yra 25 = 7. (žr. schemą)

supernova realiai turi būti , tiksliau Saulės mininova mūsų planetai bet kuriuo metu dabar ...

Metafizinės žinoklės

Pagrindines sumatoriaus formas galima rikiuoti į seką pagal jų tikroviškumo laipsnį, nuo intensyviausios iki minimalios tikrovės. Mano manymu seka galėtų būti tokia: daiktoforma, psichoforma, logoforma, lingvoforma ir kodas. Šių sąmonės formų savybė ta, kad pirmosios yra fenomenologinės, rodančios paviršius, apribotos horizontu ir parodančios tik tiek tikrovės, kiek sugeba paimti sietuva; o antrosios yra metafizinės, galinčios peržengti regimą paviršių, išeiti anapus, apimti visumą. Tad kiek remiamės daiktoforma ir psichoforma, esame paviršininkai, žinojimą grindžiantys tiesiogiai patiriama tikrove; ir kiek remiamės logoforma, lingvoforma ir kodu, galime apsiriboti paviršiumi, o galime jį peršokti į transcendentinę realybę. Tai parodoma tokia struktūra:

[metafizika] [psichoforma] [logoforma]  [lingvoforma] - kodas - [daiktoforma] [metafizika]

Kodas yra ta judri substancija, kuria žinojimas komunikuojamas, saugomas, formuojamas ir formuluojamas, galintis remtis tiesiogine patirtimi arba netiesiogine, logoformine ir lingvoformine, intuicija. Kiek kodas (kalba) susijusi su psichoforma arba daiktoforma, tiek jis atspindi tiesioginę patirtį, o jeigu šias sumavimo formas peržengia, jis turi remtis lingvo-logo kognityvine substancija. Todėl visos metafizikos tiesiogiai susijusios su protu ir kalba ir yra racionalistinės bei lingvistinės interpretacijos, pagrįstos faktais, galimybėmis, modeliavimu ir fantazija.

Šiame kontekste galima išskirti tokias metafizikos rūšis: erdvės metafizika ir laiko metafizika. Apie tai jau šiek tiek kalbėta anksčiau, naudojant terminą metafizinė zona, kurį naujame kontekste pakeičiu į laiko metafizinę zoną (LMZ) ir erdvės metafizinę zoną (EMZ). Akivaizdu, kad yra dvi LMZ, skirstomos į LMZ1 - praeities, arba istorijos metafizinę zoną; ir LMZ2 - ateities, arba futurizmo metafizinę zoną. Kodėl praeitis ir ateitis yra „metafizikos" suprasti nesunku: todėl, kad tai realybės, kurios neatsiveria tiesioginiam suvokimui, ir norint jas pasiekti, reikia laike transcenduoti tiesioginę patirtį, fenomeninį paviršių, o tai daroma retranscenduojant iš priekinės sąmonės į protą. Physis sątvare yra tik tai, kas patiriama tiesiogiai tiek erdvės, tiek laiko prasme, o visa kita yra meta ta physika. Šios realybės paprastai nėra nei daiktoforma, nei psichoforma, išskyrus įvairius reliktus ir įspaudus atmintyje, vadinasi jos formuojamos logo-lingvoformoje kaip gnostiniai kūnai. Erdvės metafizika jau buvo analizuota, ir ją skirstau į tokias trascendentines zonas: EMZ1 - centrinis klodas, EMZ2 - pagrindinė kosminė hipostrata, EMZ3 - gyvybės arba gamtos hipostrata, ir EMZ4 - sąmonės arba sumatoriaus hipostrata. Tačiau be šių transcendentinės metafizikos zonų yra empirinės metafizikos zonos, tokios kaip EMZ5 - anapushorizontinis ekstensyvumas, pasaulis, kuris nematomas tiesiogine patirtimi, ir EMZ6 - vidinis pasaulis, kaip anapusinė, anapushorizontinė realybė, kurią patiria kiekvienas žmogus savo viduje, bet kitiems yra nepatiriama. Ir vienintelė nemetafizinė zona yra čia ir dabar, tiesiogiai čia ir šią akimirką patiriama tikrovė, tiek erdvėje, tiek laike. Tai tiesioginė fenomenologija, kuri susijusi su intensyviausiu tikroviškumu, su tiesiogine daiktoforma ir psichoforma, sumuojančia tiesioginę aplinką, artimiausią žmogaus gyvybinei esencijai, reikalingai žmogaus betarpiškai orientacijai tikrovėje. Į tolumą nuo šio centro tikrovės intensyvumas laipsniškai mažėja, ir jeigu žmogus savo sąmonėje apsigyvena metafizinėse realybėse, jis iškrenta iš tikrovės, grindžiančios jo egzistenciją.

Paaiškinus tikrovės, žinojimo ir tikėjimo loginius sluoksnius, galima apibrėžti juodojo ir baltojo drakono civilizacijų paradigmų skirtumus. Juodasis drakonas paprastai gyvena tikrovės centre ir nuo jo neatitrūksta, kurdamas tiesiogine patirtimi grįstą žinojimą ir pasaulį, tačiau prasidėjus odisėjiniam sindromui, pradedama keliauti EMZ5 transcendencijoje, ieškoma EMZ2 tikrovių paaiškinimo, remiantis sudievintų gamtos stichijų teorijomis, dievų pasaulio mitologija. Taip pat, nuo čia ir dabar atitrūkęs juodasis drakonas pradeda kurti civilizacijos istoriją, vadinamojoje LMZ1 zonoje ir pranašauti ateitį LMZ2 laiko perspektyvoje. Kitaip sakant, žinojimas pagrįstas nemetafizine patirtimi, tiesioginiu suvokimu tikrovėje šiapus horizonto, o tikėjimas atsiranda peržengus ribą, perkėlus savo sąmonę į judriąją kalbinę dalį, kuri kuriama kaip metafizinės teorijos ir kaip perdavimui skirti pasakojimai, užprogramuojantys psichovektorius. Iš dalies žinojimas būdavo įgyjamas erdviškai keliaujant tarp civilizacijų ir kultūrų, bet iš principo, nukeliauti į praeitį ar ateitį, į pragarą ar dangų tiesiogiai neįmanoma, tad šis keliavimas kultūroje paprastai vyko vaizduotėje ir fantazijoje. Taip iš EMZ6 vidinio vaizdinio turinio gimė mitai, padavimai, kosmogonijos, kosmologijos ir pan. Tada belieka tai perkelti į kalbą ir susieti su norima erdvine ar laikine metafizine zona.

Baltojo drakono civilizacija pradeda rastis tada, kai metafiziniai tikėjimai tampa metafiziniais žinojimais, dėka išrastų būdų kaip atverti anapusinę realybę, paverčiant tikimą jos modelį į žinomą. Pirmas numitinimas buvo erdvinis-empirinis planetos ištyrimas, kuris parodė visą jos geografiją, atvėrė visus kontinentus, tautas ir kultūras. Dar vienas numitinimas buvo istorijos dekodavimas, ištyrus metafizinę civilizacijų praeitį, naudojant visą susikaupusį paveldą ir parodžius, koks iš turimų duomenų atsiveria bendras praeities vaizdas. Taip pat atsirado „ateities istorijos" perspektyva, kuri jau ne pranašauja arba tiki pranašais, bet modeliuoja ir prognozuoja, skaičiuoja tikimybes, atveria istorines logikas ir archetipus. Taip pat mokslas peržengia erdvinės empirijos ribas, pradeda pažinti materiją, įvaldo jos gylinę struktūrą, išmoksta valdyti atominę substanciją ir eterį, sukuria tai įrodančias šiuolaikines technologijas. Ten, kur metafizika yra tik tikima - tai yra kultūra, o kai ji pradedama žinoti, kultūra pavirsta į mokslą, kuris yra baltojo drakono pagrindas - pereinama nuo tikėjimo prie žinojimo. Kaip šis šuolis padaromas suprasti nesunku: per pažinimą, kuris, kaip sakiau, skirtas konvertuoti tikėjimą į žinojimą. Pažinimas priartina tikrovę; tačiau kadangi sietuva neišplečiama, žinojimas kaupiasi kaip kalbos burbulas, pagrįstas logo-lingvoforma. Tai yra vadinamosios drakono akies principas, kurioje logo-lingvoforma susiformuoja į kognityvinę struktūrą prote, vadinamą rišliu. Daiktoforma ir psichoforma - tik rišlio aplinka ir kontekstas, o kalba - pagrindinis išvystytos sąmonės požymis. Rišlys praėjo daug vystymosi stadijų, su įvairiomis empirinėmis ir transcendentinėmis metafizikomis, tačiau reikėjo įdėti daug protinio darbo, kad jis iš tikėklės pavirstų žinokle. Žmogus, galvoje neturintis tikrovės ir tikros informacijos, vadintinas tikėkla, o tas, kuris turi išvystytą žinojimo protą, yra žinoklis.

Pradinėse vystymosi stadijose, baltasis drakonas didele dalimi yra tik tikėkla, nes išsikėlęs tikslą užkariauti begalybę, kelio pradžioje jis turi labai nedaug transcendentinę tikrovę atitinkančios informacijos. Tačiau tai tikėkla, kuris nesitenkina savo nežinojimo būsenomis ir ieško būdų pažinimu tikėjimą paversti žinojimu ir tuo skiriasi nuo juodojo drakono, kuris į pažinimą žiūri ne su tokiu entuziazmu ir jam jo tikėklės ritualai, ceremonijos, apeigos, mitai - svarbesni už siekį peržengti savo ribotas galimybės ir įsibrauti į transcendenciją kaip tikram jos šeimininkui ir valdovui. Šiam tikslui siekiama universalizuoti sątvaro vidinį santykio su transcendencija modelį, sukuriant universalų jos žemėlapį ir istorijoje projektą kurti naudojantis šiame žemėlapyje pasirenkamomis ateities trajektorijomis. Taip, mano manymu, atsipainiotų praeities chaosas ir būtų galima efektyviai planuoti ateitį, siekiant tobuliausios iš visų buvusių civilizacijos išvystymo. Tam reikia suvokti, kur yra tikrovė, o kur tik tarsi-tikrovė ir kaip žinojimu paversti nutolusias realybės dalis. Tikrovės intensyvumas kinta priklausomai nuo to, kuo arčiau centro yra suvokimas: čia ir dabar, istorija, futurizmas, empirinė metafizika, transcendentinė metafizika. Metafizikos yra kalbinės, kylančios iš protinio santykio su tikrove, kurios papildomas galimybėmis, vaizduote ir fantazija. Dėl šios priežasties psichovektorius gali būti daugiau tikėklinis arba žinoklinis; filognozas yra baltasis drakonas, kuris yra tikrovę turintis žinoklis, nepriimantis melo ir netiesos.

Uroboras kaip naikinimo mašina

Pagrindinę šio skyrelio mintį pradėsiu nuo fundamentalios sątvarologijos struktūros priminimo, kuri yra tokia:

[mažoji sieva][inversija][eksversija][didžioji sieva]

Ši struktūra, kurią galima vadinti „formule", rodo koks sąveikos tarp vidinės ir išorinės realybės principas, kuri yra transcendentinės informacijos įtraukimas į protą, ir šios informacijos pavertimas dirbtiniu, techniniu įrankiu. Mažoji sieva yra atvira erdvė, kurioje skleidžiasi kiekvieno žmogaus egzistencija, o didžioji sieva yra sąmonei uždara realybė, su kuria fiziniame lygmenyje žmogus sąveikauja tiesiogiai, tačiau sąmonė šios sąveikos visoje jos tikrovėje nerodo. Šiame kontekste svarbu apibrėžti MS ir DS hierarchiją, kuri turi akivaizdžią formą: DS yra fundamentas, o MS - jo kūrinys. Žinoma, planetos istorijoje šis santykis nevienareikšmis, nes išsivysčius civilizacijai ir išaugus eksversijos mastui, kolektyvinė MS atsistoja į antrojo fundamento statusą ir tampa tikrovės šeimininke.

Imant inversijos dėmenį, jis vystosi tokia seka: mažoji sieva-protas-pažinimas-žinojimas, kur protas yra į mažąją sievą įaustas žinojimas, pažinimas yra tikrovės perkėlimas į informaciją, o žinojimas - pažinta tikrovė. Raidiniais žymėjimais tai būtų: MS-B-R-DA, prie ankstesnių komponentų pridedant DA, drakono akį, kuri žymi atvirumą pasauliui, inversijos mastelį, galintį būti minimaliu ir maksimaliu. Todėl šį dėmenį galima iškelti į išorę rašant DA [MS-B-R]. Inversija į DA remiasi pirminiu įstatymu, kuris yra juslinis transcendencijos atvėrimas savo sąmonėje, kaip pirmapradžio susitikimo su anapusine tikrove vieta. Prie šio pirminio įstatymo prisideda protinio pasaulio pažinimo pasiektas žinojimas, kuris susiformuoja į rišlio konstruktą, turinčio susieti vidinę ir išorinę tikrovę efektyviu ryšiu, padedančiu valdyti tikrovę. DA yra atvirumo išoriniam pasauliui mastas, kuris yra išskirtinių sietuvos galių produktas, leidžiantis sukurti vidinę erčią, kuri yra tolimiausia nuo centro erdvinė metafizinė zona, arba pačiam asmeniui artimiausia vidinė egzistencijos atvirumo vieta, kuri tapatinama su asmenybės, subjektyvumo centru. Kadangi B visada yra sampynoje su kitais mažosios sievos komponentais, pažinimas būna subjektyvizuotas, įjausmintas, įasmenintas, net įfiziolgintas - principas ypač propaguotas F. Nietzsche'ės. Be abejo, tikro pažinėjo, teoro, tikslas savo pažinimą apvalyti nuo visų subjektyvizmų, tačiau, filosofo manymu, tai retai pavyksta ir iš visų metafizinių traktatų, pasak jo, byloja gyvybiniai instinktai, gyvenimo jėga, gyvybingumas kaip slaptas proto motyvatorius.

Civilizaciniai sievarai klasifikuojami pagal žinomą schemą:

A. Personalizuoti

DA1 [MS-B-R (maginis mitas)]

DA2 [MS-B-R (mitologinė kosmologija)]

DA3 [MS-B-R (herojinis mitas)]

B. Depersonalizuoti

DA4 [MS-B-R (ontologija)]

DA5 [MS-B-R (techno-ontologija)]

DA6 [MS-B-R (maksimali sintezė)]

Ši schema rodo, kad civilizacijos pradžioje transcendencija buvo suvokiama kaip personalizuota, pripildyta dvasinės gyvybės kaip pavyzdį imant žmonių pasaulį. Buvo laikoma, kad anapusinė realybė, kaip ir ši, turi savo santvarką, civilizaciją, esančia gerokai labiau išsivysčiusia už žmonių ir lyginta su demonų / dievų karalystėmis. Kadangi dievai ir demonai buvo personalizuoti, turintys protus, charakterius, kultūrą, santvarką, santykis su jais buvo ritualinis ceremoninis, kopijuojant socialinius santykius tarp žmonių. Ritualai buvo simboliniai veiksmai ar aktai, kurių priemonėmis iškviesdavo aukštesnes jėgas, į jas kreipdavosi, su jomis bendraudavo, prašydavo ir bendradarbiaudavo. Kai šios būtybės buvo suvokiamos kaip labai galingos ir pavojingos, jas garbindavo, prašydavo užtarimo ir pagalbos. Pagrindiniai ceremonijų atributai - ritualiniai daiktai, žodžiai ir veiksmai, kurių metu vyksta teatralizuotos inscenizacijos, vykdomos iškvietimo ir kreipimosi formulės, naudojami simboliai, ženklai, pavadinimai, dovanos, aukos. Visas ši psichikos forma pagrįsta žinojimu, kuris sukauptas nekritiško tyrimo, įdarbinant vaizduotę ir fantaziją, kuri būdavo reikalinga tiek vizualizacijai, tiek verbalizacijai. Protą dalinant į tris centrinius komponentus, kaip paaiškinta „Drakono akyje", tai yra į atmintį, racionalumą, ir vaizduotę, vizualizacija ir verbalizacija daugiausiai naudoja trečią, kuri tikrovės anapusinį pasaulį ne pažįsta racionaliai, bet jį įsivaizduoja, išfantazuoja, įdedant savo asmeninę psichologiją, kolektyvinę ir individualią patirtį. Kita vertus, kuo aukštesnis DA lygis, tuo protas labiau apvalomas nuo asmeniškumo ir meninių pažinimo formų, tai yra pasislenka link racionalumo ir atminties.

Tačiau pamažu šis pasaulis depersonalizuojamas, iš anapusinio pasaulio išimamos visos transcendentinės būtybės, transcendencija paverčiama „negyva". Pirma tokios transcendencijos, arba didžiosios sievos, forma yra Būtis, kuri ima patį abstrakčiausia tikrovės aspektą, kuris yra buvimo „veiksmas". Būtis, paversta asmeniu, tampa Dievu, kuris turi valią ir savo valios aktu kuria visą žemesnį pasaulį. Nuasmeninus būtį, ji kuria ne asmeniniu, bet kūrimo galios būdu, kuris iš psichinio kūrimo sferos, kaip kūrimo mintimis ir protu, perkeliamas į veiksminio kūrimo sferą, kur kuriama „rankomis". Bet kokiu atveju, daroma prielaida, kad kūrimas yra kažkokia manipuliacija, kuri turi savo būtiškąjį mechanizmą, galintį būti psichologizuotu ir depsichologizuotu. Kaip žinia, depersonalizavimo apogėjus yra materialistinis scientizmas, kuris iš būties teorinio pažinimo pereina į jos techninio įvaldymo trajektoriją, kuriam reikia veiksmingų teorijų, turinčių inžinierinės manipuliacijos būtimi potencialą. Moksle turime maksimalų pažinimo išvaizduotinimą ir maksimalų įracionalinimą, kur būtis tampa veikiančių jėgų sankaupa, išreiškiama proporcinėmis ir sąrįšinėmis formulėmis. Šis sugebėjimas atsiranda dėka vidinės, psichinės substancijos, kuri vadinama gnostine ir suvokiama kaip logoforminiai, lingvoforminiai ir ženkliniai sumatai, kuriais manipuliuojant galima imituoti išorines struktūras. Kadangi vidinis sumatoriaus pasaulis yra bendroji erčia, kurioje įmanomas lyginimas, gretinimas, kopijavimas, priskyrimas, ženklinimas, protas stebi dvasios atveriamą tikrovę ir manipuliuodamas ženklais, bando išreikšti jos išorinę formą. Tad norint šitaip išreikšti transcendentinius klodus, pirmiausiai juos reikia atverti, priešingu atveju ženklais manipuliuojama neturint orientyro, arba laisvuoju manipuliavimu.

Belieka paskutinis klausimas: kuo ypatinga filognozija ir kodėl ją laikau tam tikra alternatyva mokslui? Pirmiausiai, nemanau, kad ji turi su mokslu ar filosofija konkuruoti turint tikslą išstumti. Tai greičiau savarankiškas kelias, kuriuo gali būti einama lygiagrečiai filosofijai ir mokslui. Šio kelio ypatumas tas, kad bando sujungti filosofijos ir mokslo metodus, padarant jų galimybių sintezę, taip sukuriant alternatyvaus žvilgsnio į tikrovę galimybę, kuris sukurtų sąlygas naujai pažiūrėti ir į filosofiją, ir į mokslą. Šios sintezės svarbiausias bruožas tas, kad joje imama visa filosofija ir visas mokslas, ir sintezė daroma ne prieigose, prielaidose, tarpiniuose etapuose, bet galutinėje formoje, kurioje subendrinami visi rezultatai, imamas maksimalus lygis. Vadinasi, mokslas - tai materialistinė, empirinė kosmologija, kuri sujungiama su metafizine kosmologine ontologija, turinčia tikslą atverti visumą, visatą būtiškuoju-substanciniu būdu, kaip klodų telkinių sievą, kuri turi savo logiką, struktūrą, hierarchiją, iš dalies atvertą fenomenologinei stebai, iš dalies užverta ir tik „įsivaizduojamą". Pagrindinė sątvarologijos idėja yra ta, kad būtis skaidosi į atveriančią ir atveriamą, kuri panyra į atveriančios būties klodus ir atveriamos būties klodus, galimus iš pradžių suvokti teoriškai, o po to apmąstyti epistemologiškai, bandant suprasti, kokia pagrindinė jos metafizinė forma / formulė. Savo tekstuose šią aukščiausią ontologinę realybę laikau Uroboru, kuriame vyksta būties formalioji inversija ir aktyvioji eksversija, kurianti naują būtį, priklausančią nuo žmogaus valios, esančia jo intervencija į kosmosą, iššūkiu natūraliai tvarkai ir turinčia praeiti griežtą analizę prieš paleidžiant vadeles beatodairiškai savavališkų manipuliacijų būtimi plėtrą, kuri įveda į gyvybę anomaliją ir yra nihilistinė savidestrukcija, parodoma jau paties Uroboro simbolio logikoje, suvokiamoje kaip save valgančios / naikinančios tikrovės mechanizmo atspindys. Žmogus, jo uliuminė forma, yra tokia anomalija, kurios prasmę dar reikia apmąstyti ir nuspręsti, ar antrojo įstatymo rišlio sievaruose ši naikinimo mašina turi būti stabdoma, ar kurstoma. Juodasis drakonas yra stabdymo programa, o baltasis - tikrovės perdirbimo.

F. Nietzsche'ės gyvybės ontologija

Filosofijos istorijoje F. Nietzsche'ė yra žinomas kaip autorius, turėjęs pretenzijų pakeisti Vakarų Europos civilizacijos psichovektorių, apvalant jį nuo krikščioniškos mitologijos ir teologijos, kuri, jo manymu, stabdo Europos iškilimą ir neleidžia jai tapti planetos šeimininke. Krikščionybės kertinis akmuo yra transcendentinio Dievo idėja, kurio garbinimu turi užsiimti žmogus, šiame garbinime matantis savo gyvenimo prasmę. Tuo tarpu F. Nietzsche'ės noras buvo, kad tokiu pagrindu taptų gyvybė, kurios išaukštinimas, jo manymu, vienintelis žmonių rūšies tikslas. Tam reikia pašalinti visas metafizinę ideologiją propaguojančias institucijas, pirmiausiai Bažnyčią, ir iš jų priespaudos išlaisvinti gyvybę bei gyvenimą. Kadangi tai susiję su nihilizmo įsigalėjimu, perinant destrukcijos, tarpinį ir naujos pradžios etapus, kol protuose įsiviešpataus nauja, gyvybės metafizika, vadinama valios viešpatauti doktrina. Filosofas buvo ne tik antiteologas, bet aršus antimetafizikas, anapusinį pasaulį laikęs „pasaka", sukurta mulkinti liaudį, o tikru pasauliu esąs šis, regimas pasaulis, kuriame turi skleistis nuo savo gyvybės šaknų neatitrūkęs gyvenimas. Pagrindiniai F. Nietzsche'ės idėjų bruožai yra psichologizmas, biologizmas ir istorizmas, sujungtas su grandiozinėmis viršžmogio ir didžiosios politikos idėjomis, kuriose buvo propaguojamas paneuropizmas ir europietiškas globalizmas, europieštiškos planetos, Žemės, idėjose.

Visos šios idėjos apibendrinamos brėžinyje, kuris paskui bus paaiškintas papunkčiui:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/08/nietzsche.jpg)

Šį filosofinį modelį galima įvairiai modifikuoti, tačiau aš laikysiuosi pateikto varianto, kuris pats paprasčiausias ir elementariausias, susijęs su istorijos ir civilizacijos sigilu. Tai yra rombas, turintis raide pažymėtą kampą, kuris atstovaują kokią nors filosofinę perspektyvą ir susijęs su šią perspektyvą išskleidžiančiais kūriniais. Visuotinai žinomas faktas, kad F. Nietzsche'ės knyga „Taip kalbėjo Zaratustra" yra centrinis filosofo veikalas, kurį galima asocijuoti su pavaizduotu rombu, kurio kampai atitinka kurią nors knygos dalį iš penkių. Viršžmogiui, skirta pratarmė yra E taškas, rombe esantis centre, nes į šią idėją suvedamos visos kitos idėjos; pirma dalis yra A, skirta psichologinei viršžmogio ir paskutiniojo žmogaus analizei; antra dalis yra C, skirta valios viešpatauti metafizikai, kuri analizuoja gyvybės pamatus, galinčius būti tvirtais ir sugriuvusiais, nuo ko priklauso ar gyvybė kuria kylančią, ar smunkančią gyvenimo liniją; trečia dalis yra B, kuri kalba apie amžino sugrįžimo idėją, kuri yra laiko / istorijos mitas, pagal kurį viskas sugrįžta į tą patį tašką, viskas kartojasi ir kiekviena akimirka turi begalinį, neišsemiamą istorinį gylį; ir paskutinė, ketvirta dalis yra D, kur kalbama apie paskutinįjį žmogų, Žemės istoriją, kuri, pasiekusi kraštutinį tašką, pereina į naują erą, kuri skelbiama F. Nietzsche'ės Zaratustros vaidmenyje.

A. Psichologija / egzistencija

Pagrindinė filosofo idėja šioje kategorijoje yra komandavimo afekto psichologija, valia viešpatauti, galinti būti silpna ir smunkanti arba stipri ir kylanti. Šis valios stiprumas arba silpnumas kyla iš pamatinio gyvybės instinkto, kuris reiškiasi kaip stipri arba silpna psichika, ją suprantant kaip charakterį ir afektą, atsisakiusį racionalumo ir vietoj racionalizavimo tik įsakinėja ir komanduoja kariuomenės stiliumi. Taip susikuria socialinė valių hierarchija, suorganizuojanti gyvybę į galios centrą, kuriam tapus valdovo tipu, jis tampa teritorijos šeimininku. Nuo to priklauso ar natūra yra aristokratinė, ar ne, skirta valdyti ar paklusti. F. Nietzsche'ės manymu, galios vystymas yra pagrindinis gyvybės siekis, įrašytas į jo gyvybinį instinktą, kuris padaro save ir savo perspektyvą tikrovės centru. Šiai valiai pradėjus kurti vertybes, pirmiausiai bandoma perinterpretuoti tikrovę, kuriant jos mitologinį gnostinį kūną, kuris tampa tikrovės valdymo instrumentu, kurioje iš pradžių žmogus tik tarnauja, o paskui tampa tikru valdovu ir šeimininku. Tam, kad ši galios projekcija įsitvirtintų ir laike, kuriama kalendorinė istorijos projektinė, kurios tikslas politinių tikslų pratęsimas iš asmeninės į kolektyvinę dimensiją, kuri peržengia vieno žmogaus mastelio gyvenimo planus į tūkstančių metų trukmės projektus.

B. Gyvenimas / kultūra

Ši perspektyva atspindi valios viešpatauti kultūrinę ir politinę realizaciją, kurios pagrindinis tikslas - aukštosios kultūros ir aukštosios politikos projektas, kuris turi imperinį charakterį, atspindi bendruomenes organizuoti gebančią valią ir intelektą, kuriamą įvairių tipų genijų. Laike visas kultūrinis paveldas įvaldomas istorijos gnostiniame kūne, kuris rodo kultūrinių galios centrų išsidėstymą, tipologiją, charakterį ir istorinės raidos procesą. Čia vėlgi propaguojamas hierarchinis, aristokratinis visuomenės modelis, kuriame išskirtinės asmenybės, genijai, yra pirmuomenė, valdanti socialinį fundamentą savo imperiniame gyvybės projekte. Kadangi pats F. Nietzsche'ė buvo filosofas, šiame pasaulyje jis išskirtinę reikšmę teikė ateities filosofui, kuris turi būti įveikęs visas ankstesnių šimtmečių kvailystes ir propaguojantis naują, F. Nietzsche'ės apibrėžtą, Imperium Europeanum viziją, pastatytą ant gyvybės ontologijos, esančios jo civilizacijos modelio metafiziniu centru. Aukščiausiu šios vizijos tašku turėjo būti amžino sugrįžimo istorijos archetipinė struktūra, kuri filosofo planuotą istoriją turėjo uždaryti į begalinį ratą.

C. Gyvybė / metafizika

F. Nietzsche'ės filosofijoje psichologijos metafiziniu centru yra gyvybinė galia, kuri įvardijama kaip fizikinės, metafizinės valios sklaida, gamtoje kurianti gyvybę ir esanti jos pagrindiniu psichologijos bruožu. Tai reiškia, kad Dievas žmogui kaip gyvybei yra ne kažkokia abstrakti idėja, bet kuriančioji gamta, gimdanti gyvybę ir jos pirmaujančią rūšį, vadinamą homo sapiens. Tačiau filosofijai užtenka suprasti šį pagrindinį gyvybės dėsnį - stiprios ir silpnos valios - ir žinoti kokia yra psichologinė šios valios realizacijos vidinė ir išorinė morfologija, pagal F. Nietzsche'ės apibrėžtą galios centrų vertinimo modelį, pasireiškianti gamtoje, gyvybėje, visuomenėje, kultūroje, politikoje. Šioje morfologijoje yra liaudies sluoksnis, kuris sudaro organizacijos bazę, toliau aukštesniojo žmogaus tipas, kaip aristokratinis žiedas tautoje, imperijoje, ir viršžmogis, kuris yra visos šios galios formos lyderis, turintis teisę kurti civilizacinę strategiją, vairuoti žmoniją į savo pasirinktą ateitį. Pagal šį skirstymą atitinkamai skirstoma ir valia: į eilinių gebėjimų, aukštesniųjų gebėjimų ir elitinių gebėjimų.

D. Žemė / Didžioji politika

Sujungus visas šias filosofines idėjas į visumą ir suprojektavus jas į Žemės vaizdinį, ji tampa pagrindiniu viešpatavimo objektu, žmonijoje kuriantis centrinei grupuotei, šiuo atveju Imperium Europeanum, kuri savo pagrindiniu uždaviniu mato tapti Žemės Valdovais. Tam reikalinga, žiūrint iš viršaus, teisinga gyvybės metafizika, aukštesnioji kultūra ir politika, bei viešpatauti gebanti psichologija, pagrįsta galios afektu, kuris sugeba būti žemesniojo tipo valdovu. Vakarų civilizacijos pavelde turime tokius didžiosios politikos atvejus:

1) Aleksandras Makedonietis,

2) Cezaris,

3) Kryžiaus karai,

4) Napoleonas,

5) Hitleris,

6) Imperium Americanum.

Dabartiniame etape, nors Vakarų Europa ir vienijasi, jos galia ganėtinai nusilpusi ir ji stato ne ant karinės mašinos, kaip JAV, bet ant kultūros ir ekonomikos, siekdami tapti aukštesniojo tipo žmogaus realizacija per aukštąją kultūrą ir didžiąją politiką. Kodėl taip yra suvokti gana nesunku, nes praeityje, karinėse avantiūrose turėta skaudžių patirčių, kurių nesinori kartoti ir norisi pabandyti viešpataujančia civilizacija tapti minkštosiomis priemonėmis.

Nors F. Nietzsche'ės projektas pirmu bandymu nebuvo pilnai sėkmingas, ir A. Hitlerio avantiūrą galima laikyti greičiau nyčės beždžione, o ne jo tikru pasekėju, ir ne vien todėl, kad jis pralaimėjo karą, F. Nietzsche'ės filosofija ir toliau viešpatauja Vakarų Europoje slaptu viešpatavimu, kurioje jos išplito įvairiomis performuluotomis ir nužodintomis formomis, pakeičiant fasadą, bet loginiame ir metafiziniame lygmenyje propaguojant tas pačias idėjas. Ši filosofija svarbus šaltinis ir filognozijos modelyje, ypač tuo, kad ragina gyvybę daryti metafiziniu ontologijos centru, ypač techninės civilizacijos beprotiškuose eksperimentuose ir transhumanizmo plėtroje.

Aukštesnysis žmogus

Gyvūno sąmonės išsivystymo lygis priklauso nuo to, kokio gylio jo sietuva, kiek jis sugeba semti tikrovės. Paprastai lygis nustatomas pagal išorinius požymius, sugebėjimus ir rezultatus, tačiau tai ne visuomet patikimas kriterijus, nes vidinis išsivystymas gali būti nesireiškiantis išorėje arba jeigu reiškiasi, tai labai sumažintu lygiu. Šią atveriančios ir atveriamos būties santykio problemą galima formalizuoti, Uroboro pagrindu sukuriant vertinimo principą, kuris aprašo pirminio įstatymo gylio vertinimą ir iš jo išvedamų išvestinių įstatymų išsivystymo lygį. Taip galima klasifikuoti gyvos būtybės dvasinį lygį, vertinti ar civilizacija toli pažengusi, ar ne. Šiuo metu planeta yra ant slenksčio, kurį peržengus pateksime į tokią civilizacijos pakopą, kurios suvaldyti be išvystyto intelekto ir metodų nebus įmanoma. Todėl turi būti keliamas sąmonės lygis, vystomas žmonių supratimas. Nors dvasios lygių yra daug, šiame skyrelyje išskirsiu du tipus, pirmą ir antrą, kurie žymi dvi Žemės rūšis arba porūšius, labiausiai išsivysčiusios gyvybės kategorijoje. Pirmasis porūšis yra tikri Žemės valdovai, formuojantys civilizacijos principus, turintys išvystytas technologijas, o antrasis - jų vadovaujami mokiniai, kurie yra pirmosios rūšies padėjėjai ir pagalbininkai. Tarp jų skirtumą galima apibrėžti kaip skirtumą tarp kūrybos ir gamybos.

Pagrindinė forma, kurioje aprašomas sąmonės lygis yra tokia:

[Dvasia] [Išvestiniai įstatymai] [Pirmas įstatymas]

Šią formą sukiekybinus, galima skaičiuoti, kiek atveria pirmas įstatymas, tarp 0 - 100 proc. Nulinis procentas būtų visiškas sensorinis aklumas, kuris turi tik dvasinę formą, kurioje nekuriamas joks tikrovės vaizdas; tuo tarpu šimtas procentų yra dieviška dvasia, kuri mato visą tikrovę ir žino šios tikrovės visas paslaptis: iš kur ji atsirado, kurlink juda ir kokia jos paskirtis bei tikslas. Kiti variantai yra tarpiniai, rodantys kokio egzistencinio rango gyva būtybė, kuri gali būti nuo primityvaus gyvūno, kaip kirmėlė ar musė, iki išsivysčiusio, kaip liūtas, žirgas ar primatas. Žmogus kaip homo sapiens ir homo rationalis - labiausiai išsivystęs ir šiuo metu dalinamas į du porūšius: sumaniųjų ir protingųjų. Tai ne toks akivaizdus dalykas gyvenant žemutiniame planetos sluoksnyje, tačiau visi, kas susiję su atsiskyrusia civilizacija, žino, kad skirtumas ne išgalvotas, o realus. Tai, žinoma, nereiškia, kad homo sapiens žemo lygio, tai reiškia, kad pirmas porūšis - dar labiau pažengęs ir ne tik savo žiniomis, bet ir giliosiomis sątvaro struktūromis. Formulėmis tai išreiškiama taip:

I porūšis - [Dvasia] [Išvestiniai įstatymai] [Pirmas įstatymas] - 20 proc.

II porūšis - [Dvasia] [Išvestiniai įstatymai] [Pirmas įstatymas] - 10 proc.

Kiekvieną elementą galima aptarti atskirai, pradedant nuo dvasios. Dvasia yra juodoji liepsna, ta pirminio klodo substancija, iš kurios sudarytas amžinasis žmogaus kūnas. Pirmas įstatymas yra vadinamoji Uroboro uodega, kuri yra įstatoma į dvasią, taip suformuojant sąmonėje gyvybei ir gyvenimui reikalingą fundamentą, kuris lietuvių kalboje vadinamas gamta. Tai natūralus pasaulis su natūralia gyvybės sfera, susidedantis iš įvairių gyvybės formų ekosistemų, gyvenančių darnoje ir simbiozėje. Išvestiniai įstatymai sukuriami vykdant šio pirminio įstatymo teorinę ir techninę sintezę, kuri į natūralią aplinką įveda antrą ir trečią įstatymą. Antras įstatymas yra kosmologinis mitas, iš kurio kuriama arba silpnoji, arba stiprioji sintezė, juodojo arba baltojo drakono civilizacija. Pirmas įstatymas sąveikauja daugiausiai su dvasia, dvasinėmis mąstymo formomis, kurios yra tiesiogiai su tikrove susiję suvokimai. Antras įstatymas sąveikauja su kalba, ritualais, simboliais, kultūriniais reikmenimis, kurių prasmės įstatomos į protą, vadinamą rišliu. Ir trečias įstatymas yra sąveika su technine aplinka, visa dirbtine kultūro- / technosfera, kurios „prasmės" irgi įstatomos į rišlį, bet dabar jau techninės pakraipos, valdomos matematikos ir logikos. Taigi dabartinė antrojo porūšio civilizacija yra paremta kompiuterio ir ryšio priemonių technologijomis, kurios protą formuoja socialinių tinklų, daiktų ir žmonių interneto kultūra. Žinoma, naudojamos ir senesnės kultūrinės formos, bet beveik viskas suskaitmeninta, perkelta į tinklą. Visa tai sukurta 10 proc. įstatymo pagrindu, kuris atveria elektromagnetinį klodą, ir leidžia primesti jam naudingas technines funkcijas.

Galima iškelti klausimą, ką duoda 20 proc. atveriamos hipostratos? Yra du skirtumai: materialioje dalyje - išvystyta antigravitacinė ir kosmoso technologija ir dvasinėje dalyje - sąmonės technologijos, psichotronika. Tai reiškia, kad pirmojo porūšio antrojo įstatymo kultūrinės formos bruožas yra kosminė civilizacija ir telepatijos pasaulis. Tai reiškia, kad yra galimybė turėti bazes ne Žemės ribose ir žmogų matyti viso jo sąmonės spektro pločiu ir gyliu. Tai reiškia, kad žinomi atsiminimai, mintys, jausmai ir charakteriai. Tai keičia socialumo formas, ekonomiką, valdžios principus. Galima sakyti, kad nėra beprasmio politikavimo, o tik techniniai sprendimai. Gyvenimas dalinamas į darbo ir laisvalaikio, kaip ir visose civilizacijose, ir darbas reikalingas apsirūpinti, o ne plėsti gamybą iki begalybės, nes visi žmonės suskaičiuoti, žinoma ko reikia, ir beprasmė gamyba - nereikalinga. Kuriama, konstruojama ir gaminama tik tai, ko reikia projektams. O jie yra mokslo vystymas, kosminė ekspansija ir kolektyvinių sąmonės tinklų valdymas. Visa tai įmanoma dėka to, kad pirmasis įstatymas atveria daugiau realybės, ir ji paverčiama techniniais sprendimais, suteikiančiais porūšiui pranašumų prieš konkurentus.

Galima sakyti, kad šiuo metu vyksta dalinis atskleidimas, nes bus vieša telepatija ir antigravitacija, o tai reikalinga tam, kad visą žmoniją būtų galima įtraukti į naują ekonominės veiklos sferą, kur jie galės dirbti ir užsidirbti, dalyvaujant atsiskyrusios civilizacijos projektuose. Labai tikėtina, kad bus didelis pasipriešinimas, bandant pavaizduoti, kad tokia perspektyva veda į nepageidaujamus ateities scenarijus. Taip pat galimas argumentavimas, kad mūsų 10 proc. sąmonė yra šventa ir neliečiama, o gilesnis tikrovės regėjimas - nuodėmė. Tačiau toks principas neišlaiko kritikos, nes abiem atvejais žmogus daro tą patį, laikosi tokios pačios etikos, tik pirmu atveju turi galimybę paimti didesnį kiekį tikrovės. Jeigu ne nusikaltimas naudoti elektromagnetinių laukų klodą, tai toks pats nenusikaltimas naudoti ir antigravitacijos bei sąmonės laukus.

Be abejo, įmanomas ir trečias kelias, kuriame sąmonė gyvena tik dvasios ir pirmojo įstatymo sankirtos kontempliacijoje, nekuriant proto priemonių ir pragmatinio tikrovės išnaudojimo planų. Tai yra filosofinis principas, kuris reikalingas norint susipažinti su pirmapradžiu žmogumi, kur jis supranta save giliuoju, dvasiniu suvokimu, atsisakydamas įeiti į praktinį santykį su tikrove. Tai filosofinis ir religinis principas, kuris mato visą žmogų ir visą jo civilizacijos projektą stebi bei analizuoja iš savo pamatinės būsenos, kad įvertintų kokias tikrovėje perspektyvas civilizacija atveria ir ar kelias neveda į katastrofą. Tokie mąstytojai reikalingi tiek vyraujančių viešų civilizacijos formų vertinimui, tiek atsiskyrusios civilizacijos projektų, kad būtų aišku, ką jie mums siūlo ir kokia žmonijos laukia ateitis: ji vedama į technologinį pragarą ar rojų. Kosmosas ir telepatija - tai nauja kultūra, kuriai turi būti ruošiama, nes neturint į protą integruotų tam tikrų būtinųjų kultūrinių normų, visuomenė išsigimsta, pradeda pažeidinėti elementarias žmogaus teises ir įstatymus, bandydami primesti tai kaip naująjį normatyvumą.

Šis klausimas buvo svarstytas „Juodojoje liepsnoje", kurioje yra skyrelis „Trečioji juslė", plačiau paaiškinantis, kaip galimas gilesnis tikrovės suvokimas, dvasine galva apimant daugiau materijos klodų. Šie klodai - tai naujos lentelės, kurios aprašo klodo elementų savybes, juos grupuoja ir klasifikuoja, paaiškina pagrindines jų „chemines" reakcijas. Naujas klodas turi būti padarytas žinomu, o paskui pritaikytas praktiniam panaudojimui. Žinojimas atveria naujus kelius, tiesa išvalo sąmones nuo iliuzijų, sukuria galimybę įeiti į tikrovišką santykį su būtimi, iš kurio gimsta naujas žmogus.

Kosminė civilizacija

Kadangi sątvaro psichinis pagrindas turi aiškiai išreikštą analitinę struktūrą, formuojantis kolektyvams ir jiems vystantis istorijoje išryškėja tam tikri dėsningumai, priklausantys nuo vidinių formų. Didele dalimi tos formos jau buvo aprašytos, ir šiame skyrelyje išryškinsiu kai kuriuos elementus, kurie pradinės mokyklos lygmenyje turi sudaryti pagrindines orientacijas. Tai vadinamasis civilizacijų sigilas, kuris jau buvo minėtas, tačiau šį kartą į jį pažvelgsiu išgrynintu būdu, kiekvieną kampą aprašydamas išgryninta sąvoka, kuri sudaro kultūrinio gnostinio implanto pagrindą. Tai pagrindinės proto „idėjos", kuriose vyksta kolektyvinių junginių evoliucija, pirmiausiai pasireiškianti per civilizacines struktūras ir psichovektorius. Hegelio tezę, antitezę ir sintezę patogu žymėti kaip rombą, kuriame yra dvi išsiskiriančios, arba diverguojančios struktūros: sątvaro (Lim ir Inf) bei jo laikinių / erdvinių dėmenų (istorija ir mitas). Sątvaras gali būti pradinis arba, kitaip sakant, laukinis, dar neužkrautas gnostiniais implantas ir begalinis, su pilnai išsivysčiusiu kultūriniu arba techniniu rišliu, veikiantis daugiau proto, o ne signalinės sąmonės pagrindu. Taip pat sątvare naudojami du dėmenys, tokie kaip laikas ir erdvė, formuojantys istorijos ir mito metafizines zonas, kurios išsivysto kultūriškai augant proto lygiui, žinioms, kaupiantis paveldui, kuris dabar jau užrašomas, saugomas, archyvuojamas.

Ši struktūra sudaro sąlygas vystytis kolektyvams, kurie per ilgą gyvenimo kartu laiką sukuria stabilias socialines, kultūrines ir psichines formas, kurios senąjį, gamtinį žmogų paverčia civilizuotu. Ši mintis apibendrinama paveiksle, kuris pateiktas toliau.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/09/3-aspektai.jpg)

Pagal šią schemą matosi, kad paprasta gyvūninė sąmonė gali išsivystyti laike, kuris žymi istorinę / politinę psichikos formavimosi kryptį. Tai sekuliarus šiapusinis pasaulis, kurio dėmesyje daugiausiai yra politinės bendruomenės valdymo pragmatiniai klausimai, susiję su valstybės organizacija, turinčia spręsti viešus bendruomenės ir visuomenės klausimus. Čia apibrėžiama žmogaus samprata ir socialinė santvarka, kurioje organizuojamas darbas, kūryba, valdymas ir daromi genealoginiai sprendimai, jungiant turtus bei genetines linijas. Šioje orientacijoje sątvare pagrindinis komponentas yra kalendorinė laiko sistema, chronologinis įvykių interpretavimas, kuris egzistencijos įvykius organizuoja laiko tiesėje, suteikdamas jiems begalinės pažangos iliuziją. Žmogus ištirpsta laiko vaizdinyje, tapsme, kuriame viskas laikina, nėra nieko pastovaus, vertybės ir papročiai keičiasi priklausomai nuo šios dienos aktualijų, sukuriant reliatyvumo jausmą, netikėjimą ir nepasitikėjimą absoliučia tiesa, kuri pavirsta tik perspektyvinėmis galios interpretacijomis. Laikas pereina tokias pakopas: individuali egzistencija, kolektyvinis paveldas ir protinis istorijos konstruktas, sukuriantis sekuliarios, istorinės civilizacijos naratyvą. Kita sątvaro vystymosi kryptis yra į erdvę, kuri formuoja tikrovės hierarchinį vaizdinį, pradedant nuo metafizinės kosmo teorijos, sudarytos iš mitinių karalysčių, esančių tiek šiapusinėje, tiek metafizinėje realybėje. Tai savotiška metafizinė geografija, kurioje vyksta žmogaus šiapusinė ir anapusinė kelionė, kurios reikšmingi įvykiai pasakojami kaip istorijos, vadinamos mitais. Jie pasižymi tuo, kad juose svarbus ne laiko, bet erdvės aspektas, kuris rodo žmogaus gyvenimo „geografinę" interpretaciją. „Pasauliai" yra žmonių, dievų, demonų, kuriuose žmogus gali patirti nuotykių, turinčių reikšmę visai bendruomenei, todėl jie surenkami į rinkinius, kuriant mitologijos paveldą, iš kurio susiformuoja religinė / mitologinė civilizacija, atsitapatinanti nuo šiapusinio pasaulio, visą dėmesį nukreipiant į amžinybę, arba gyvenimą po mirties, o šis gyvenimas laikomas tarsi pereinamąja būkle, kurioje žmogus paruošiamas, išbandomas, kad būtų galima įvertinti jo savybes ir išrinkti tolesnės egzistencijos rangą.

Trečio tipo civilizacinis gnostinis implantas priešpastatomas paprastai bendruomenei, kuri turi ribotą sątvarą, dar neatvėrusį metafizinės dimensijos, ir yra orientacija į begalybę, kurioje peržengus ribą erdvėje ir laike, įvysta jų susitikimas, kitaip sakant „begalinė sintezė". Šioje vietoje dvi minėtos divergencijos subėga į vieną tašką, pradedant artėti istorijai ir mitui, arba laikiniam sątvaro aspektui ir erdviniam. Atsiranda „mitologijų istorija", kuri ne kas kita, kaip civilizacijų istorija, kurioje tiriamos įvairios skirtingų civilizacijų mitologijos. Tai atsitinka tada, kai planeta pasiekia paskutinę savo vystymosi stadiją, tikrą mokslą, kur laikas ir erdvė tiriami mokslo metodu, tikru atvėrimu atveriant transcendenciją ir ją paverčiant žmogaus funkcija. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu peržengiami ankstesnių civilizacijų horizontai, į jas galima pažiūrėti iš išorės, kaip į atsilikusį ir praėjusį etapą. Taip žmonija pradeda tirti pati save, ieškodami proveržių naujomis kryptimis, nes ankstesnės formos neatitinka šiuolaikinių technologinių galimybių. Tai reiškia, kad ši sintezė tarp istorijos ir mito vyksta ne ankstesnių kultūrinių formų pagrindu, tačiau naujausių, kurios atsiranda prasidėjus transhumanizmo ir posthumanizmo erai. Šioje eroje propaguojamas begalinis naujo pasaulio kūrimas, kuriame akcentuojamas techninis dirbtinio pasaulio aspektas, kurio progresas tampa pagrindiniu civilizacijos tikslu. Kitaip sakant, mito ir istorijos sintezė gimdo techniką, nes tai tikros transcendencijos tikro atidenginėjimo vyksmas, kuris, pažinus pasaulį, paverčiamas technika. To pasekmė ir yra vadinamieji transhumanizmas ir posthumanizmas: iš pradžių perkuriama tikrovė, o paskui ir pats žmogus, kuris prie jos turi būti pritaikytas. Tai reiškia, kad paskutinėje civilizacijų raidos fazėje žmogus nustoja būti aukščiausia vertybe, įkandin po „Dievo mirties" įvyksta „žmogaus mirtis".

Trečioje civilizacijos raidos fazėje pradeda degraduoti ir religinės ir politinės formos. Politika pavirsta technokratija, arba kitaip - technologine vergove, o religija - psichologinės kontrolės ir persekiojimo sistema, kurioje elgesys ir sąmonė kontroliuojama indoktrinavimu, vykdomu naudojant religinę formą, kurioje žmogus gyvenime įrėminamas metafiziniu būdu, iš aukštesnės realybės, kurios tarpininkais ir vietininkais pasiskelbia planetiniai imperatoriai, formuojantys žmogišką psichiką ir ideologinėmis, ir techninėmis priemonėmis. Tokiame pasaulyje laisvė tampa praėjusios eros atgyvena, dėl to išimtina iš filosofinės žmogaus sampratos doktrinos ir eliminuotina iš politinės santvarkos, kurioje, visus sujungus į telepatinį žmonių internetą, sukuriama komunistinės vergovės planeta, įgyvendinama techninėmis priemonėmis. Pradėjus užgrobinėti visas naujas kartas nuo lopšio, žmogus tampa pilnai atvertas ir pilnai indoktrinuotas, praranda savo individualumą, išvystytą savarankišką asmenybę ir iš šios „masinės sąmonės" neturi galimybių išsivaduoti visą gyvenimą. Tai reiškia neišvengiamą kultūros smukimą, inžinerinio išradingumo sunykimą, visas šias funkcijas perkeliant į dirbtinį intelektą, veikiantį neuroninių tinklų pagrindu, noosferos debesyse ir tinkluose. Prie šios debesijos tinklo prijungus visus žmones, tapsime dirbtinio intelekto ir jo šeimininkų nuosavybe, valdoma su psichotroniniais implantais ir telepatiniais komunikatoriais. Taip išnyks senoji laisvės / būtinumo dialektika, esanti natūraliame sątvare, pakeičiama naujomis būtinumo formomis, kuriose laisvė tampa bereikalingu trukdžiu, nes žmogus tampa optimizuota tikrove, patobulinta ir pagerinta, tad nekelianti techninei ekosistemai jokių elgesio / psichologijos problemų, nes yra „neutralizuotas", tai yra „transhumanizuotas" ir „posthumanizuotas". Laukinio žmogaus nepaklusnumo problema išspręsta techniškai, jį visą perskaitant ir sukuriant minkštąsias ir kietąsias valdymo bei kontrolės formas.

Prie ko prives ši tendencija - sunku pasakyti, nors, kaip jau sakiau, analitinės sątvaro struktūros įveda į šią evoliuciją tam tikras dėsningas formas: kažką išryškina, kažką susilpnina, kitaip perkonfigūruoja, pakeičia perspektyvos kryptį, uždeda naują lingvistinį turinį. Pagrindinis faktorius, žinoma, yra tai, kokiu greičiu augs technikos burbulas, kam jis bus naudojamas, kieno rankose jis atsidurs. Taip pat kokia žmogaus problematika žmogaus sampratoje bus akcentuojama: didysis žmogaus egzistencijos ciklas ar mažasis, kokia bus formuluojama žmogaus gyvenimo prasmė. Atiduoti šiuos klausimus vien tik galios santykiams - per daug primityvu, čia turėtume daugiau įtakos suteikti protui bei racionaliam klausimo interpretavimui, kuris yra filosofijos prerogatyva. Pavyzdžiui, F. Nietzsche'ė norėjo šį klausimą atsakyti siūlydamas viršžmogio idėją, kurį jis suvokė kaip žmonijos aukščiausią tikslą ir prasmę. Tačiau aš manau, kad tokia prasme labiau tiktų būti ne žmogus, bet kosminė ekspansija, siekiant civilizaciją paversti kosmine. Gylinimasis į transcendenciją ir jo sukurti techniniai patobulinimai turi pasitarnauti kosmoso užkariavimui, įvykdant technologinį perversmą civilizacijoje, po kurio žmogus išsivaduos iš planetinio kalėjimo ir taps nuo jo pilnai nepriklausoma kosmine rūšimi. Kosminė rūšis neišvengiamai turi būti technine rūšimi, turinčia savo dvasioje dirbtinį įstatymą, sukuriantį sąlygas išgyventi nepalankioje kosminėje aplinkoje.

Devyni vartai - devynios metafizikos

Asmeninės egzistencijos devyni principai susiję su Uroboro devynių metafizikų sistema, naudojama tikrovės tyrimui ir esančia filognozijos pagrindu. Jos susijusios su absoliučia tikrove, kurią galima suskirstyti į tokias šviesos-prieblandos-tamsos sritis. Pasaulis yra šviesa, vidujybė yra prieblanda, o transcendencija - tamsa. Tos dalys, kurios susijusios su šviesa ar daline šviesa yra fenomenologinės, o kitos - metafizinės, skirstomos į įvairias sritis, priklausomai nuo erdvinės hierarchijos. Kalbant apie save, šviesa ir prieblanda - tai fenomenologinė zona FZ5 ir FZ6, o kitame uliume šios zonos yra EMZ5, EMZ6 ir LMZ0. Kiekvieno žmogaus egzistencijos centras yra FZ6, vadinama šviesos arka, kurios tikrovėje atveriamos įvairios metafizinės sritys, turinčios įvairų gylį tikrovėje. Jos skirstomos į erdvės - tai yra transcendencija ir laiko - tai daugiau vidinėje erčioje regima egzistencija. Taip pat, pagrindinis esinys tikrovėje yra kitas uliumas, kuris yra tokia pat egzistencija kaip ir aš, tik esanti metafiziniame užribyje ir įtikrovinama išorine kalba.

Surinkti šią sistema į vieną visumą galima schema, o paskui kiekvieną schemos elementą glaustai paaiškinant ir apibrėžiant.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/09/9-metafizikos.jpg)

Šią schema glaustai aiškiname taip: tai Uroboras, kuris metaforiškai vaizduoja tikrovę, kurios centre yra pasaulį suvokianti sąmonė, iš vidaus bandanti paaiškinti jos paslaptį. Tam ji turi 9 kryptis, arba 9 metafizikas, dvi iš kurių yra laiko metafizikos ir keturios - erdvės metafizikos. Žiūrint iš vidaus artimiausios metafizinės zonos pavirsta į fenomenologines zonas FZ5 ir FZ6, kuriose tyrinėjamas į dvasią įstatytas būties fenomenas, išryškinantis kai kurias anapusinės tikrovės savybes. Šis išryškinimas turi dvi kryptis: transcendentinę, arba materialią, išorę ir imanentinę, arba dvasinę, išorę. Šiame skyrelyje nesigilinant į metafizikų detales, paprasčiausiai išvardinsiu ir apibrėšiu visas turimas zonas, matomas iš kieno nors vidinės erčios perspektyvos.

Laiko metafizikos:

LMZ1 - praeities metafizika, kuri yra visa praėjusio uliume laiko atkarpa, iš kurios formuojama istorija;

LMZ2 - ateities metafizika, kuri yra būsimo uliume laiko atkarpa, visas ateities pasaulis, kuris aiškinamas futurologijos;

Laiko fenomenologija:

LFZ0 - yra dabarties momentas, kuris apima visą šviesos arką, kuri yra epizodinis informacijos sumavimo procesas, visuomet esantis betarpiškoje dabartyje.

Erdvės metafizikos:

EMZ1 - tikrovės centrinis klodas, kuriantis visatą;

EMZ2-A ir EMZ2-B - gamtinis tikrovės klodas, kuris yra kosmoso pagrindas, turintis materialią ir dvasinę kryptį;

EMZ3 - pirmapradės gyvybės metafiziniai klodai;

EMZ4 - sąmonės lauko metafiziniai klodai;

EMZ5 - įstatyme atsiveriantis pasaulis, kuris yra kitame uliume;

EMZ6 - įstatyme atsiverianti vidinė erčia, esanti kitame uliume.

Erdvės fenomenologijos:

EFZ5 - vidinis pasaulis, atsiveriantis mano uliume, įstatymas;

EFZ6 - psichinis pasaulis atsiveriantis mano uliume, antrasis įstatymas.

Baltojo drakono civilizacija ir baltojo drakono sąmonė yra tokia, kurioje vis labiau mažėja metafizinių zonų arealas, vis daugiau tikrovės paverčiama fenomenologija, kurios pagrindu ji gali gyventi daug tikroviškesnį ir didesnį veiklos mastą turtinį gyvenimą. Metafizika reiškia, kad nėra tikrovės, žinojimo būsena apribota horizontu, o jeigu jis peržengiamas, tai gaunamos tik kalbinės informacijos tikėklės, kurios dažnai būna fantazijos ir sąmokslo teorijos. Kai jos įgyja kultūrinį ir civilizacinį mastelį, tampa mitais, aiškinančiais kas yra anapus horizonto, kokioje nors metafizinėje karalystėje. Naujausia mada tokius mitus vadinti mokslu, absoliučia tiesa ir reikalauti besąlygiško paklusimo. Perteikiant tą patį kita forma, kiekvieno užverto tiesioginiam suvokimui uliumo metafizinė ir fenomeninė sandara yra tokia:

U [EMZ1] [EMZ2-A] [EMZ2-B] [EMZ3] [EMZ4] [EFZ5] [EFZ6] [LFZ0] [LFZ1] [LFZ2]

EMZ1 - žmogaus teologija;

EMZ2 - žmogaus fizika;

EMZ3 - žmogaus biologija;

EMZ4 - sąmonės fizika;

EFZ5 - politinis / geografinis žemėlapis;

EFZ6 - žmogaus kognityvinė psichologija;

LFZ0 - žmogaus egzistencija;

LFZ1 - istorija;

LFZ2 - ateities projektas.

Visa tai yra filognozijos teorinių ir praktinių disciplinų sistema, kuri ateityje bus naudojama šių sričių plėtrai, vis labiau vystant filognozų asociacijos veiklą, gilinant šio naujo metodo dovanojamas žinias. Šiuo metu pateikiamas tik bendras modelis, kuris ateityje dar bus išplėstas, renkantis kertines sritis, susijusias su mano praktiniu darbu, kuris bus antigravitacijos sferoje. Konkrečiai šiam klausimui visi dalykai tiesiogiai nereikalingi, tačiau juos svarbu žinoti tam, kad būtų tinkamas kontekstas, į kurį įrašomas technologinis proveržis. Kontekstas turi būti ir asmeninis, kuris susijęs su mano asmenine devynių vartų doktrina ir visuotinis, kuris apima civilizacines dimensijas pasaulio valstybėse. Visa sistema susijusi su teorinės sintezės sąmonėje galimybėmis, kurioje pamatoma daugiau anapusinės realybės negu sugeba įprastinis žmogus, tam kad būtų galima suprasti tiek kosmines, tiek gamtines, tiek biologines tokio įvedimo priemones ir jų pasekmes. Techninė sintezė jau naudojasi surinkta informacija ir bando susieti ją tikrovėje tokiu būdu, kad įvyktų technologinis proveržis, būtų sukurtas dinaminio elemento principo išradimas ir inžinerinis realizavimas. Išvardinti uliumo elementai visi susiję su naujovės į transcendentinę hipostratą įvedimu, nes reikia atsižvelgti į kiekvieno jų saugumo reikalavimus. Kadangi tai ateities planas, jis nėra apibrėžtas ir determinuotas, vadinasi yra tik galima tikrovė, priklausanti nuo daugelio aplinkybių. Pagrindinė jų yra egzistencijos laikinė struktūra, žymima LMZ0, kuri yra sąmonės didysis Dabar, atveriantis tik tiek tikrovės, kiek yra leidžiama egzistencijos rango, kuris yra dievų ir atsiskyrusios civilizacijos archontų valdžioje. LMZ0 turi tris pagrindines pradžioje minėtas būsenas: šviesos, prieblandos ir tamsos, kurios turi tokius archetipus. Šviesa - diena ir naktis; prieblanda - būdravimas ir miegas; ir tamsa - paslaptis ir apreiškimas; iliuzija ir apokalipsė; juodasis drakonas ir baltasis drakonas.

Egzistencinis uliumo sandas LMZ0 yra labiausiai susijęs su dvasia, kuris yra tik gryno plotinio laiko sumato suvokinys, iš kurio išimtas visas Įstatymo turinys, trukdantis savo egzistenciją suvokti kaip grynąją dvasią. Prie jo galima pridėti planetos geografiją ir istoriją, kuri įveda į egzistenciją civilizacijos iliuziją, o galima siekti apsivalyti, išsigryninti ir pakelti savo sąmonę į aukštesnį egzistencinį lygmenį, kuris neprisirišęs prie šio laikino materialaus ir dvasinio pasaulio, nes jis praeis ir iš jo absoliutumo iliuzijos liks tik šešėliai ir pelenai. Šios būsenos buvo svarbios įvairiems dvasiniams vadovams ir lyderiams, atradusiems galimybę gyventi pasaulyje kitokiu, ne gyvūniniu būdu ir norėjusiems šia savo žinia pasidalinti su kitais. Tiems, kam lemta tekstus ir kitus kūrybos dokumentus suranda ir gali iš jų semtis išminties savo egzistencijoje. Ta išmintis susijusi su tamsos pasauliu, kuris reiškiasi kaip nematomas veiksmas; prieblandos pasauliu, susijusiu su dvasiniais intensyvumais ir formomis; ir šviesos pasauliu, kuris yra ekstensyvi laisvė erdvė, skirta reikštis dvasios troškimams ir norams. Tačiau svarbiausias LMZ0 bruožas yra tas, kad egzistencija yra laikina, prasideda gimimu, sąmoningumo išsivystymu ir baigiasi mirtimi, kuri užbaigią šiąpasaulinę egzistencijos kelionę. Šios kelionės bruožas tas, kad joje kaupiasi gyvenimo patirtis, žinių bagažas, vystosi metafizinės zonos, iš nežinojimo būsenos pereidamos į žinojimo, taip sąmonei pamažu įgaunant civilizacinę formą, kurioje skleidžiasi laikinas gyvenimas. Jis apibrėžiamas socialiniu statusu, turtu, valdžia, galia, nuo kurių priklauso, kaip ta civilizacinė forma įtakoja valstybes, kokias jose propaguoja santvarkas ir taip toliau. Pavyzdžiui, mano pasaulėžiūros pagrindinė forma, formuojanti mano politines pažiūras, yra liberalizmas / libertarizmas, kuriuose ginamos įvairios žmonių laisvės, kurių ištaka yra metafizinė žmogaus laisvė, realizuojama egzistencijoje. Kadangi ji yra sudėtinė žmogaus sampratos dalis, ji, valdant žmones, neturi būti paminama ir ideologiškai deformuojama.

Apoteozė

Devynių vartų doktrina skirta suteikti mano asmeninei egzistencijai metafizinę formą, apibrėžiančią mano individualų kelią mažojoje kelionėje. Ji paremta įgimta metafizine satvaro sandara, kuri iš dalies bendra visiems žmonėms, tačiau konkrečioje realizacijoje įgyja asmenines formas, susijusias su konkrečiu gyvenimu. Gyvenimas yra judėjimas, darbavimasis, mąstymas, bendravimas, pažinimas, įdedantis konkretų turinį į sąmonę, kuris, laikui bėgant, tampa vidine savastimi, įgyta sąveikaujant su vidine ir išorine tikrove.

Kiekviena egzistencija turi centrą, esantį maždaug galvos srityje, kurioje atsiranda filosofinė būsena, leidžianti pamatyti pasaulį viršžmogišku žvilgsniu, pakeliančiu žmogų virš gyvūno į dvasinės egzistencijos lygį. Tas centras yra mąstymas, iš pradžių būnantis tik primityviu minčių srautu, kuris laikui bėgant, kaupiantis žinioms, pavirsta į protą, kurio lygis vertinamas intelekto matavimu. Bet iki to, yra neprotinė sąmonės dalis, kuri eina anksčiau už mintis ir yra suvokimas, susiejantis žmogų su tikrove, paverčiant jos pavidalus sąvokomis, pereinančiomis į pagrindines proto kategorijas. Kitas sluoksnis yra supratimas, kuris susijęs su ženklų reikšmėmis, apimančių simbolius ir metaforas, idiomas ir frazeologizmus, užuominas ir kodus. Ką nors suprasti yra suprasti ką tai reiškia, todėl ši proto forma yra daugiau orientuota į antrinę, kultūrinę realybę, kuri atitraukta nuo tikrovės ir yra tik užuomina ir referencija į anapusinį objektą. Toliau eina mintis, galinti kilti iš paprasto arba rafinuoto proto, kuriame kažkas suvokiama sąvokomis, suprantamos ženklų reikšmės, prisimenama, kuriama, analizuojama. Turime paprastas sensorines / koncepcines mintis, kurios įpaviršinamos iš loginio proto sluoksnio; ir sudėtingas lingvistines mintis, koreliuotas su sudėtinga semantine realybe, uždedančia aukštesnį signalinį sluoksnį pasaulio mąstymui, susijusį su kultūra, kuri pirmiausiai įausta į kalbą. Ir paskutinė sąmonės centrinės dalies forma yra kalba, kuri yra komunikacinis egzistencijos sugebėjimas, turintis tikslą perkelti vidinę informaciją į išorę, į kitą sąmonę, kurioje yra suprantama, ką nori pasakyti. Tai gali pavykti lengviau arba sunkiau, nes gali skirtis proto sąvokos, kultūriniai kodai, ideologija, gyvenimo patirtis ir pan. Kuo egzistencijos artimesnės, tuo jos viena kitą supranta geriau, ir kuo jos tolimesnės, tuo supratimas sunkesnis.

Aiškindamas gyvenimą ankstesniuose tomuose jį skirsčiau į tris pagrindinius etapus: reaktyvųjį, racionalųjį ir ezoterinį. Jeigu imsime standartinį gyvenimo trukmės variantą, kuris yra šimtas metų, kiekvienai daliai skiriama po 33 metus, kur kiekvieni metai yra vis naujas vystymosi laiptelis, žymintis asmens, proto ir dvasios evoliuciją. Kadangi šiuo metu esu racionaliosios stadijos 15 pakopoje, vis dar gyvenu pasaulio traukos būsenoje, vis dar domina šis pasaulis ir šis gyvenimas, kuriame turiu įvykdyti savo istorinę misiją. Kad būtų aiškiau kaip išdėliojama visa žmogaus gyvenimo struktūra, pateiksiu ją kaip glaustą santrauką:

A. Reaktyvusis etapas (0 - 33)

Mockuva yra reaktyvioji sąmonė, kuriai būdingas susitelkimas prie asmens ir laisvės struktūrų. Tai tapatybės formavimosi laikas, kurio metu surandamas savo vaidmuo visuomenėje, užsitikrinamas profesinis ir turtinis statusas ir likusios gyvenimo dalies kelionės perspektyvos. Pagrindinis klausimas šiame etape yra „kas aš esu?" ir „kuo turiu būti gyvenime?", kad išpildyčiau savo egzistenciją ir suteikčiau gyvenimui apibrėžimą ir formą. Šis etapas padeda pamatą tolesnei raidai, nes jame išryškėja asmens charakteris, atsiranda orientacija pasaulyje, kuriame galima siekti minimalių arba aukštesnių tikslų pagal tai, kokiu protu apdovanojamas mąstymas. Taip pat, žmogus atranda ne tik save, bet ir pasaulį, matomą iš valstybės, kurios piliečiu, esi perspektyvos. Šiam lygiui pasiekus maksimumą, žmogus pereina į kitą etapą, vadinamą racionaliuoju.

B. Racionalusis etapas (33 - 66)

Lietuva yra racionalioji sąmonė, kuriai būdinga orientacija į išorinį pasaulį, kurio pagrindinė forma yra valstybė, sprendžianti klausimą kokioje santvarkoje turi gyventi žmonės, ir kokia politinė ideologija kokiu nors konkrečiu metu geriausiai atitinka jos poreikius. Šiame etape žmogus iš asmeninio gyvenimo pereina į viešą, tampa aktyvistu, politiku, ideologijos propaguotoju, kuri tapo jo egzistencijos pagrindine idėja, išreiškiančia proto orientaciją į vienokį ar kitokį žmonių bendrabūvio principą, kurio labui žmogus dirba. Šiame etape mano orientacija, atėjusi iš jaunystės, yra liberalizmas, kurio pagrindinis principas, kad iš prigimties žmogus yra laisvas, laisva egzistencija, todėl organizuojant žmonių bendruomenes, asmens laisvė turi tapti pagrindiniu politiniu principu, prie kurio šliejami visi kiti. Mano pagrindiniu dėmesio objektu tapo slaptos sąmonės kontrolės technologijos, kuriomis paminamas pagrindinis politinis principas, ir valdžia pasislenka prie vergovinės santvarkos principo. Tai ypač niekinga todėl, kad šis žmogaus užvaldymo būdas yra slaptas, valstybė nepripažįsta, kad jį naudoja, todėl viešintojais niekas netiki ir didelė dalis visuomenės yra valstybės užgrobta ir jai tarnaujanti agentūra - žmonių telepatinis internetas. Šio etapo maksimumas yra susivokimas visame politinių ideologijų spektre, praktinis sugebėjimas dalyvauti politinėje veikloje ir orientacija valstybės institucijų formuojamame istorijos projekte, vadinamame tautos istorija. Šio etapo pagrindinis tikslas - nelegalaus psichotroninių technologijų naudojimo uždraudimas, laisvės principo užtikrinimas naujose technologijose.

C. Ezoterinis etapas (66 - 99)

Šviesos arka yra ezoterinė sąmonė, kuriai būdinga orientacija į pirmapradę, metafizinę žmogaus sandarą, taip pat civilizacinį jos sluoksnį, kuriame įdiegti globaliniai mitologiniai ir istoriniai archontų projektai, kuriuose valdomos reaktyviosios ir racionaliosios sąmonės. Šiame etape matoma visuma, visa planeta ir už jos ribų, savo valstybė suvokiama globaliniame kontekste, kurios „tautos istorija" matoma paralelinių „istorijų" kontekstuose, ir visa tai sujungus į vieną vaizdinį, matoma, koks metafizinis civilizacijos principas, kur jis veda valstybes ir bendruomenes, ko turėtume šiame mastelyje vengti, o ko siekti. Kadangi mano vystymas šiek tiek greitesnis ir gyvenu ne istorinės personos, o metafizinės egzistencijos gyvenimą, jau dabar turiu galimybę matyti ezoterinės sąmonės paslaptis ir dalintis jomis su žmonėmis, kad supažindinčiau juos su mūsų dabartinio pasaulio, civilizacijos paslaptimi, atsiveriančia mano metafizinės egzistencijos centre, kuris buvo apibrėžtas kaip protas ir mąstymas. Šis protas ir mąstymas jau yra ne mockuvos ir ne Lietuvos lygyje, bet Dvasios ir Įstatymo struktūroje, kurioje galima kiaurai skenuoti pirmojo ir antrojo įstatymo gelmines struktūras ir atskleisti jų ontologinę būklę. Šioje vietoje, pagal mano hipotezę, svarbiausias metafizinis įvykis turėtų būti „Angelų diena", kuri susijusi su krikščioniška metafizika, kaip buvo paaiškinta kituose tomuose ir čia nesigilinsiu. „Angelų diena" - tai dilemos juodojo drakono civilizacija versus baltojo drakono civilizacija, Dievo bažnyčia versus Šėtono bažnyčia sprendimo įvykis.

D. Supernova (99 - 100)

Paskutinis etapas trunka vienus metus, kurie yra lemiami metai, kuriais įeinama į tarpinę būseną tarp mažosios ir didžiosios kelionės, šis pasaulis pamatomas kaip išorinė, o ne vidinė tikrovė, pradedama atsitapatinti nuo paskutinių metafizinių sąmonės formų, įvyksta vis didesnis Įstatymo ir Dvasios atsiskyrimas, silpsta kūnas, dingsta mintys ir mąstymas, išnyksta protas, žmogus vis mažiau tapatinasi su gyvūnine dalimi ir gyvūninėmis buvimo formomis. Lieka tik gryna Dvasinė sietuva, kuri tampa tuščia, gryna, švaria ir abejinga. Išnyksta psichologijos, gyvenimas suvokiamas kaip visuma, kuri pasiekusi paskutinį etapą ir yra pilnai užsibaigęs. Todėl nesijauti esančiu jo viduje, bet peržengusiu horizontą ir pasiruošusiu išsivaduoti iš visų egzistencijos iliuzijų. Paskutinėje stadijoje, kai kūno Įstatymo energija dvasioje nustoja tiekti stimuliavimą ir užgesta sąmonė, įvyksta perėjimas iš laikinos egzistencijos į amžiną ir žmogus įgyja savo tikrą formą, kuri apibrėžiama kaip dvasinė juodoji liepsna, turinti nekūnišką formą. Taip atsiduriama didžiosios kelionės prieangyje, kuris veda į transcendentinę egzistenciją.

Tokia yra mano ir kiekvieno kito metafizinio žmogaus egzistencijos struktūra, kuri turi ir individualią, gyvūninę biografiją ir metafizinį šios biografijos dėmenį, kuriems susijungus į vieną junginį, atsiranda mano mažoji ir didžioji tapatybė. Gyvenimas kaip mano mentalinių ir pasaulinių proto ir kūno trajektorijų susietas su devynių vartų doktrina, kurių pagrindinę logiką išplėsta forma aprašysiu kituose skyreliuose. Vieni jų susiję su asmenybės formomis, kiti - su transcendencijos atvėrimų, ir paskutiniai - su perėjimu iš žemesnės egzistencijos formos į aukštesnį jos būvį.

999, arba Antižvėris

Šiame skyrelyje parodysiu kaip susiję „Filognozijos pradmenų", devynių vartų doktrinos ir mano gyvenimo dėmenys, kad būtų aiškesni naudojami simboliai, ženklai ir skaičių reikšmės. Pirmas svarbus skaičius yra 999, kuris gaunamas aštuoniolika tomų padalinus į dvi dalis, po 9, o visumą sudėjus numerologiškai, tai yra 9 + 9 = 18 ir 1 + 8 = 9. Ką reiškia šie skaičiai suprasti nesunku: devyni yra apverstas šešetas, kuris yra Žvėries, aprašyto Jono apokalipsėje, ženklas, todėl 999 yra Antižvėris, kitaip apverstas 666. Kam šie ženklai reikalingi filognozijoje, bus atskleista tolesniuose tomuose, bet jau dabar galima padaryti užuominą, kad Antižvėris yra Baltasis drakonas, vykdantis tikrovės pertvarkymą ir perstatymą, kurio tikslas Drakono, tai yra Transcendencijos, perkėlimas į dvasią, kurioje sukuriama antitezinė jo forma. Kitaip sakant, Žvėris, transcendencija, žymimas ženklu 666, o jo antipodas arba inversija, tai yra Antižvėris, žymimas 999.

Tokiu atveju kyla klausimas, ką reiškia devyni vartai? Tai priemonės, reikalingos įvykdyti minėtai inversijai, po kurios žmogus tampa baltuoju drakonu, arba Antižvėrimi. Norint suprasti kaip tai įmanoma, reikia pažiūrėti į toliau pateiktą paveikslą, kuriame parodoma kokia kiekvienų vartų vieta ant sigilo MS-DS, ir supratus, kaip tie vartai susiję su atitinkamo numerio „Filognozjos pradmenų" tomu. Tai reikalinga perėjimui prie aukštesnio etapo, kuriame parodoma pirmo devyneto logika, įdėta į knygų tomus.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/09/karas.jpg)

Matome, kad sigilas sudarytas iš dviejų priešpriešinių dalių, kurios žymimos kaip mažosios ir didžiosios sievos sandūra, simbolizuojanti žmogaus ir transcendencijos sąveiką. Taip pat matome, kad iš dalies šis sigilas panašus į civilizacijų rombą, kur apatinė dalis yra gyvybė, viršutinė - kosmosas, dešinė - istorija, ir kairė - metafizika. Centras yra visas kryptis susiejantis mazgas, kuris žymimas ketvirtų vartų skaičiumi, reiškiančiu pagrindinę dviejų antitezių būseną: divergencijos ir konvergencijos žaismę. Visi „Filognozijos pradmenų" tomai rašomi pagal šią logiką, kur kiekvienas tomas atitinka kiekvienų vartų dvasią, sugebėjus surasti raktą į jo perskaitymą. Tai reiškia, kad tekstas atitinka tam tikrą būseną, kurią per kūrybinį aktą reikia susikurti, kad būtų atverti Antižvėries vartai savo prote, tai sąmonėje atliekant tarsi maginį ritualą. Tai ypač veiksminga kuriant tekstą; tačiau kai jis jau parašytas tą patį galima pasiekti ir skaitant, surandant teisingą knygos atrakinimo principą. Jau pateikti pirmo devyneto atrakinimo raktai, liko atrakinti antrą ir trečią. Atrakinti trys devynetai sumuojasi 9 + 9 + 9 = 27 ir visuma - 2 + 7 = 9, kurie atitinka:

1) „Filognozijos pradmenys" 1 - 9 (pirmas devynetas)

2) „Filonozijos pradmenys" 10 - 18 (antras devynetas)

3) „Įstatymas ir Dvasia" (sintezės devynetas)

4) „Baltojo drakono civilizacija", I dalis (didžiosios sintezės devynetas)

Šiuo metu užbaigtas pirmas devynetas, kurį dabar belieka atrakinti devynių vartų doktrinos metodu, kur kiekvienas tomas atitinka vienus vartus iš eilės, kaip pažymėta ant sigilo.

1. Naujo metodo principai - individualumo vartai. Raktas: kiekvienas begalybę matuoja pats. Tai pati kelio pradžia, kurioje dar ieškoma savo idėjos, apžvelgiama visuma, kuriamas individualus stilius bei forma, atrandamas savasis Aš.  Susivokiama savo laisvėje, įvairių galimybių begalybėje, iškeliami tikslai ir uždaviniai, ieškoma priemonių. Tie, kas nori eiti mano keliu, turi praeiti šią knygą-vartus turėdami tikslą įtvirtinti savo vidinę formą, kurioje turi būti išsukama iš pagrindinio kelio į savo atskirą „misiją", kuriai reikia pasiryžti atiduoti visą savo mažąją kelionę, tai yra gyvenimą. Tai lengvasis variantas palyginus su tuo, kuriame susikuriami savo vartai, tačiau naudotis jau esančiais - nedraudžiama. Šį metodą naudojo Jėzus iš Nazareto, sakęs: Aš esu kelias, tik per mane pasiekiamas amžinas gyvenimas. Mano rodomas kelias kitoks - Antižvėries kelias.

2. Amūrinė vizija - nesekimo vartai. Raktas: sekam tik begalybe. Šis tomas iškelia begalybės beždžionės problemą, kurioje ribota iliuzija pastatoma į begalybės vietą ir nori užimti žmogaus protą. „Amūrinė vizija" tai meilė begalybei, iš kurios kyla visa gamta ir gyvybė, kuri turi būti saugoma ir puoselėjama. Tai yra meilė begalybei, begalinei transcendencijai, tuo pačiu yra ir meilė gyvybei, kurią ji kuria. Kadangi nesekimas nėra absoliutus, bet susijęs su konkrečia egzistencija, tai begalybės vaizdinys turi sumažintą formą, su kuria susisaistoma mažosios sievos ribose. Šie vartai yra vidiniai žmogaus vartai, įgaunantys ne absoliučią, bet tik žmogišką formą, kuri antropomorfizuota ir įkultūrinta, apvilkta žmogiškos kūrybos rūbu. Šis tomas yra ganėtinai asmeniškas, tai yra susijęs su Mockuvos sluoksniu sąmonėje, todėl skaitant mano asmenybę reikia pakeisti savąja.

3. Vaivorykščių vasara - bendravimo vartai. Raktas: einame vidurio keliu. Šie vartai skirti bendraminčių vienijimuisi, kurie turi begalybės sąmonę, bet neatsiriboja nuo pasaulio, atsisako vienuolystės. Tai pusiausvyros principas, atsisakantis viršavimo arba tarnavimo ideologijos, kuriame nesiekiama būti nei didesniu, nei mažesniu negu kiti. Tarnauja religija, o viršauja - mokslas. Tuo tarpu einant begalybės keliu mano principu, renkamasi filosofija, kuri neturi polinkio į kraštutinumus ir stovi centre, vadinamame „aukso viduriu". Tai gyvenimo vasaros vartai, kuriuose klesti gyvybė, imanti syvus iš nematomos transcendencijos, kurioje ji sukasi ratu per pavasarį į gimimą bei per rudenį į mirtį.

4. Juodasis drakonas - karo vartai. Raktas: pagrindinė kliūtis į begalybę yra begalybės beždžionė. Todėl šie vartai yra karo paskelbimas viskam, kas kliudo siekti begalybės, kurios nėra šiame pasaulyje ir žmogaus prote. Tai karas savo mažajam Aš, iliuzijoms, ideologijai, propagandai, lyderiams, pranašams, viskam kas suteršta šio pasaulio ribotumu ir menkumu. Tai vietos paruošimas drakono akies atvėrimui, kuri turi būti pirmiausiai išvalyta ir išgryninta: atsisakant netikrų autoritetų, sugriaunant stabus, išvalant protą nuo pseudotiesų. Nunyksta mitas, istorija, suspenduojami gyvūniniai instinktai, iškylama į aukštą dvasinį lygį, pasiruošiama susitikimui su transcendencija. Taip baigiamas pradinis etapas 666 transformuoti į 999, arba juodojo drakono pavertimui baltuoju drakonu.

5. Gyvybės magija - transcendencijos vartai. Raktas: gamta - pirmas žingsnis į transcendenciją. Šiame tome į transcendenciją bandoma pasižiūrėti kaip į gyvybės lopšį, kurios sukūrimas suvokiamas kaip magijos aktas. Tikrovė yra magiška ir mįslinga ir visos pagrindinės civilizacijų formos buvo noro ją suprasti ir įvaldyt išraiška. Ji virto mitologiniais pasauliais, kuriuose aiškinama jos sandara, aprašomi pagrindiniai herojai, jų nuotykiai ir kertiniai civilizacijos įvykiai. Pakilus į aukštesnį lygmenį, žmogaus egzistenciją, atsiranda likimo, nuotykio, tragizmo, komizmo elementai. Nuo to kaip susijungia sąmonėje pagrindiniai elementai, priklauso žmonių psichovektorių tipai, apibrėžiantys konkrečią sąveiką su metafizine anapusybe ir šiapusybe. Taip atrandama kryptis, kurioje ieškoma objektyvios begalybės, kuri įleidžiama į sąmonę, tampa orientyru ir atskaitos centru. Gamta yra regimas drakono veidas.

6. Ateities istorija - kelio davimo vartai. Raktas: begalybė atveriama pasitraukimu iš kelio, savo mažojo Aš pašalinimu. Tai yra tylos vartai, kurie siejami su kalba ir net mąstymu. Norint pasitraukti begalybei iš kelio, reikia pilnai apvalyti ir išgryninti savo drakono akį, atsisakant kalbos ir mąstymo. Tai savotiška „budistinė" meditacija, kuri vadinama „tuštumos meditacija". Akivaizdu, kad nutildyti vidinę kalbą neužtenka, reikia nutildyti ir išorinę kalbą bei visus jos šaltinius. Konkrečiai šiame tome pasirinktas laiko aspektas, kuris yra laiko upės į save įleidimas, ateities pavidalu. Transcendencija yra ateitis, turinti atnešti į civilizaciją pilną anapusybės atvertį, kuri leis pereiti prie naujų gyvenimo formų, tapti kosminiais. Ateities istorija tai galimybė susitikti su metafizine realybe visos civilizacijos istorijos masteliu. Tai iš pradžių padaroma individualioje sąmonėje, o paskui visuotinai. Ateities istorija - tai kelio davimas ateičiai.

7. Drakono akis - ištikimybės vartai. Raktas: ištikimybės priesaika begalybei. Atsivėrus begalybei per pirma teorinės sintezės aktą ir susiformavus tam tikro stiliaus rišliui, jam prisiekiama ištikimybe, atsisakant sugrįžti prie savo mažojo Aš, prie savo netikro, gyvūninio gyvenimo ir pasaulio, nusisukama nuo begalybės beždžionių. Susiformuoja tam tikra mitologijos sistema, kuri uždaro savo rėmuose visą istorinį procesą, primeta jam gyvenimą tvarkančių archetipų sistemą. Tai momentas, kuriuo prasideda tikra metafizinė inversija, kurios tikslas - išvystyti baltojo drakono sąmonę. Kokio ji išsivystymo priklauso nuo to, kiek atsivėrus drakono akis. Per žmonijos istoriją buvo kelios transcendencijos atvėrimo formos, sukurtos teorinės sintezės. Filognozijos tikslas - naujos drakono akies sukūrimas, kuris pamato transcendenciją nauju žvilgsniu, paruošia dirvą naujai civilizacijos formai. Šis tomas yra Savo-Aš ir Kito-Aš destrukcija.

8. Angelų diena - įšventinimo vartai. Raktas: apokalipsė. Tai susitikimo su anapusine realybe momentas, kai drakono akis patiria nušvitimą, po kurio nukrenta uždangos, sąmonė pilnai apsivalo, palieka už nugaros buvusį pasaulį ir pereina į paskutinį egzistencijos etapą. Tai dvasinės realybės pilno pasirodymo įvykis, kurio metu žmogus galutinai įrodo, kad pasiruošęs begalybei ir absoliučios tiesos pasirodymui. Šios būsenos metu jau negali būti nei Mockuvoje, nei Lietuvoje, nes tikrovėje tai iliuzinės personos, uždėtos ant pirmapradės sąmonės, kurioms nukritus, pasirodo giluminė žmogaus savastis, rodanti kas jis yra iš tikro. Mano vertinimu, šis įvykis turi įvykti dešimtmečio bėgyje, įvykdžius tikrą proveržį, kuris turi įeiti į 18 tomo, „Pažinimo meilė", turinį. Tai bus paskutinio, trečio devyneto atrakinimas.

9. Juodoji liepsna - begalybės vartai. Raktas: stella supernova. Šiame tome apžvelgiama šiapusinė ir anapusinė santvarka, bei jas rišančioji grandis „gyvieji ir mirusieji" arba „šiapusiniai ir anapusiniai". Tai įvykis, kurio metu tampama tikru AlfaOmega, arba dvasine būtybe, vadinama Dievo pasiuntiniu. Šiame tome užšifruota informacija, kaip praeiti pro paskutinius, devintus vartus, kurie sukuria drakono akyje maksimalios atverties būseną, žymimą ženklu ∞. Ši būsena yra tiesioginis transcendencijos regėjimas, kuriam netrukdo jokie pašaliniai dalykai: šio pasaulio problemos, rūpesčiai, troškimai, norai, ambicijos. Tai galutinė 666 transformacijos į 999 fazė, kurioje įvykdoma „Baltojo drakono civilizacijos", I dalis, sintezė, reikalinga naujo pasaulio sukūrimui. Pagrindinė „formulė" yra

[999] [27] [9] - [9] [18] [666]

Tuo pirmas 9VD paaiškinimas, paruošiantis dirvą antro devyneto atrakinimui, baigiamas, atveriant kelią naujo ciklo informacijai.

Kadangi 10 tomas jau įpusėjo, viešinu viršelio idėjos pirmą variantą. Knyga bus publikuota popierine ir skaitemnine versija metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, bus nemokama ir ją galėsite parsisiųsti mano puslapyje www.filognozija.com.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/10/9vd-virselis.jpg)

Uždangos nuėmimas

Kadangi žmogus yra įolinta būtybė, olą nešiojanti savo sandaroje, jis savo dispozicijoje turi tik tiek tikrovės, kiek įleidžiama į vidų. Padarius prielaidą, kad įleidžiama tik nedidelė dalis, o pagrindinis pasaulis lieka anapus, gaunama išvada, kad pagrindinis pasaulis yra anapus žmogaus sąmonės. Kas jis yra ir kaip suvokiamas priklauso nuo to, kas žiūri, kokia perspektyva naudojama. Visa civilizacinė ir kultūrinė informacija linkusi naudoti olos perspektyvą ir žmonijos vystymasis aprašomas kaip tik šiuo būdu. Tačiau tai ne vienintelis būdas ir, manau, net neišsivadavus iš olos, bet pasitelkus protą bei vaizduotę galima bandyti suvokti, kaip atrodo tikrovė iš kitos pusės. Šią kitą pusę vadinu didžiąja sieva, kuri gali būti aprašoma tiek kosminiu, tiek vietiniu masteliu. Kas ji yra galima bandyti suvokti per mažosios sievos perspektyvą, kuri turi veidrodinę, paralelinę sandarą ir pereinamojoje zonoje, kur yra MS ir DS sankirta, ji išnyksta į transcendentinį anapus.

Dar neišsivadavęs iš savo olos horizonto žmogus, kuria pagoniškus pasaulėvaizdžius, kurie susiję su atvertos dalies fasadine struktūra, kurioje protas ir kalba jungiama su gamtos objektais, kurių kraštutinė riba yra kosminiai šviesuliai kaip aukščiausia dangaus realybė. Tokioje perspektyvoje kosminis dangus ir gamtos esiniai tampa garbinimo objektais, esančiais žmogaus gyvenimo oloje valdovais. Tai Saulė, žvaigždės, mėnulis, Žemė, kaip aukščiausios dievybės, tada gamtinės vietovės, kaip kalnai, vandenynai, upės ir miškai, irgi turintys savo dievybes, tada lieka toteminiai žvėrys, laikomi girių valdovais, turinčiais aukštesnį rangą už žmogų, nuo kurių priklauso jo pragyvenimas, likimas: per stichinės nelaimės, ligas, mirtis, karus, nederlių ir pan. Tai reiškia, kad šiame lygmenyje transcendencijos objektai, absoliuti svetimybė, vis dar yra imanentinė, viduje atsiverianti anapusinio pasaulio dalis, nuo kurios prasideda žmonijos kelionė į gelmę oloje.

Tačiau bėgant laikui ir žmogui vis labiau išsivystant prote ir vaizduotėje, ši priekinė transcendencijos dalis peržengiama, anapusiniai pasauliai tampa neregimi, bet tik mąstomi protu. Centriniai dariniai dematerializuojami, tampa dvasiniais, nes paremti idėja, kad egzistuoja kito matavimo realybės, kurios tokios pat realios kaip ir materialūs objektai, tačiau yra dievų pasaulio būvio, kuris regimas tik dievišką sąmonę turinčiai būtybei, kuri šiomis dvasinėmis substancijomis gali naudotis kaip žmogus įrankiais. Taip anapusinė civilizacija nutolinama, padaroma dvasine ir nepasiekiama, todėl pranašesne už žmonių civilizaciją, kuri lemia žmogaus likimą, sprendžia koks turi būti jo egzistencijos lygis.  Šis principas tolinamas tol, kol pasiekiamas maksimalus laipsnis, o anapusinė civilizacija tampa maksimaliai atsijusi nuo žmogiškų archetipų, o žmogus pilnai priklausomas nuo aukščiausios transcendencijos instancijos. Toks principas yra maksimaliai antipagoniškas, bet tik tokiu būdu, kad šiapusinių dievybių pagrindiniai dariniai turi savo dvasinį „anti", kuris yra paralelinis pagoniškam stabui. Saulė-Dievas, žvaigždės-dvasios, Mėnulis-Sūnus, Žemė-dvasinė Žemė, kuri matoma iš vidaus yra pagonių dievybė, o iš transcendentinės išorės - dvasinis gyvybės kūrimo lopšys.

Paskutinės dvi civilizacijos formos, filosofija ir mokslas, pertvarkė ankstesnių pasaulėvaizdžių sąvokų aparatą ir nusprendė, kad visas anapusinis pasaulis yra negyvas, negyva materija, kuri tapo tokia grubi ir sensualizuota, kad joje neliko vietos jokiai dvasinei tikrovei. Tai, aišku, yra grubusis materializmas, kuris neigia mokslą, nes materija yra ir ne medžiaginė arba ne mendelejevinė, kaip magnetinis ar elektrinis laukas, šviesos bangos ir pan. Todėl tarus, kad mokslas žino tik nedidelę dalį tikrovę sudarančių substancijų, teigti, kad visas anapusinis pasaulis - tik grubi materija, kurioje nėra „dvasinio" būvio terpių - visiška netiesa. Tačiau oloje gyvenantys tyrinėtojai išsikėlė sau griežtą reikalavimą: kol neįrodyta, tol neegzistuoja kaip faktinė tikrovė bei tiesa, visų ankstesnių civilizacijų teorijas paverčiant „pasakomis". Buvo padaryta prielaida, kad anapusinės realybės didžioji sieva yra substancijos klodų telkiniai, išsišakojantys kaip substancijų medis nuo aukščiausio iki žemiausio klodo, kurie fizikoje buvo pavadinti laukais ir sukurtos kvantinių laukų teorijos. Kitaip sakant, klodas yra nežinoma transcendentinė tikrovė, o laukas yra klodo teorija arba modelis fizikoje. Taip gauname vaizdą, kuris sukuriamas į šį principą pažiūrėjus tarsi iš šono, kur yra centrinis išeities taškas apačioje ir dvi atšakos, kylančios priešingomis kryptimis į šonus: olinė realybė, arba žmogaus pasaulis, su visu civilizacijų sąrašu ir absoliuti realybė, esanti anapus olos, turinti savo fundamentą ir gimdanti gyvybę gamtos sluoksnyje tiek į olinę, tiek į neolinę terpę.

Pagrindinė šio mano samprotavimo mintis ta, kad jeigu įmanoma materiali įolinta gyvybė, galima ir nemateriali, neįolinta gyvybė, kuri labiau pasislinkusi dvasinių substancijų kryptimi, turinti panašius dvasinius atributus kaip ir žmogus, tačiau neturinti jo materialaus kūno apribojimų. Tokiu atveju, ši anapusinė gyvybė gali būti žemo lygio, panaši į tą, kokią matome gamtiniuose gyvūnuose, o gali būti ir pakilusi į viršžmogiškos civilizacijos lygmenį, kuri mato didesnę dalį tikrovės, valdo ją su dvasiniais ir energetiniais įrankiais ir gali vaizduoti žmogui kaip biologiniam gyvūnui dievus. Bent jau tai buvo pirma versija pirmykštėse kultūrose, paimta iš savo vaizduotės arba tikro žinojimo. Logika paprasta: jeigu gyvybė yra čia, oloje, kodėl neturėtų būti anapus olos. Anapus olos yra ta pati saulė, mėnulis, žemė, bet jie ne tokiai, kokie atrodo oloje, bet dvasiniai; taip pat „ten", kito spektro kloduose turi būti mums nematomi dariniai, kurių funkcija gyvybei tokia pat svarbi, kaip saulė, mėnulis, žemė, oras ir vanduo. Tai būtų tos, anapusinės civilizacijos orientyrai, kurie paraleliniai olos pasaulėvaizdžiui, arba yra vienas absoliutus pasaulis, kuris oloje pateikiamas tik supaprastinta ir suprimityvinta forma.

Į šį anapusinį pasaulį labai agresyviai pradėjo brautis mokslo civilizacija, imanti klodų resursus, toli peržengiančius olos žiūrono galimybes, iš pradžių įsibraunant į tarpinę zoną, kuri yra dar oloje esantys bet jau nykstantys iš vaizdo klodai, už kurių prasideda kitos civilizacijos kontrolėje esanti teritorija. Todėl reikia kelti leistinos ribos ir saiko klausimą, taip pat ar žmogus yra visos realybės šeimininkas ar turi apsiriboti savo olos pasauliu. Tai yra dilema ar civilizacija turi teisę siekti baltojo drakono būsenos, ar turi pasilikti savo olos rėmuose, juolab kad ši demarkacija neamžina ir žmogaus gyvenimas oloje yra laikinas, kuriam užsibaigus jis keliauja į anapusinę savo būseną. Laikino gyvenimo begalybės būsena ir troškimas begalybę turėti jau dabar gali atrodyti nepateisinamu ir absurdišku, nes toks apvertimas griauna hipostratos pusiausvyras; be to turėjimas olos pasaulyje vis tiek laikinas, tad kokia prasmė dėl laikino turėjimo trikdyti anapusybę. O jeigu žmogus nori suabsoliutinti ribotą olinę formą, jis aukštesnio lygio egzistenciją iškeičia į žemesnio. Dėl šios priežasties filosofijoje ir filognozijoje privaloma gerai apmąstyti, kokia turi būti civilizacijos santykio su galima anapusine civilizacija forma, kiek galima resursinti ir savintis anapus olos spektro esančius pasaulius, ir ar kas nors suvokia, kokios to pasekmės žmogaus ir ne tik gyvybei.

Mokslo civilizacijos iškilimas įvyko dėl žmogaus-grobuonio sąmonės, kurios isterija iš dalies yra žmonijos valdovų gigantomanijos atspindys. Iš kitos pusės - tai nesuvokiančių zombių agresyvaus tikrovės naikinimo orgija, pagal civilizacijos logikoje užprogramuotą paradigmą. Todėl, jeigu tikrovės žemėlapis yra toks, belieka laukti pirmo kontakto ir pirmo karo, kuriame puolimą vykdys pati transcendencija. Šis įvykis vadinamas žinomu pavadinimu Apokalipsė, o jo reikšmė yra „uždangos nuėmimas".

Metafizinė nihilizmo šaknis

Klausimas, kodėl yra greičiau būtis, ne niekas žinomas nuo antikos laikų. Tai pagrindinė ontologijos problema, įėjusi į vėlesnę filosofijos istoriją kaip centrinė jos mintis, iš kurios išauga gausus apmąstymų paveldas, formavęs Vakarų civilizaciją. Tai klausimas apie realybės fundamentą, kuris išryškėja kaip turintis du pagrindinius struktūrinius sandus, bandant proto priemonėmis suvokti jų esmines savybes. Čia kalba eina apie metafizinę ontologiją, kuri formuluojama neturint fenomeno, bet tik apmąstoma prote, naudojant logiką ir kalbą. Fenomenologinė ontologija, priešingai, kalba apie atsiveriančią būtį ir nieką, kurie yra antitezinėje, žmogaus realybės kryptyje, giliausioje žmogaus vidujybėje. Taip mąstant laikoma, kad yra vidinė būtis ir vidinis niekas, bei išorinė būtis ir išorinis niekas. Mano žodžiais tariant, tai fenomenologinės mažosios sievos ir metafizinės didžiosios sievos dvistata. Šiame skyrelyje mane domina fundamentali ontologijos problema didžiosios sievos kryptimi, tai yra ką ši struktūra reiškia ne žmogaus, bet tikrovės fundamente, kaip tai buvo mąstoma Antikoje. Tačiau žiūrinti akis, be abejo, yra pats žmogus: jo protas, kalba, juslinis patyrimas.

Lietuvos filosofijoje šis klausimas labiausiai domino A. Šliogerį, kuris savo apmąstymuose naudojo žmogišką polių ir šią dvistatą analizavo kaip žmogaus sątvaro fundamentą, tačiau, jo manymu, šis fundamentas yra pagrindinė nuoroda į transcendenciją, kuri jo įsitikinimu atsispindi ir žmogaus metafizinėje sandaroje. Apie būtį ontologijos rėmuose buvo įprasta kalbėti per visą filosofijos istoriją, tačiau niekas buvo daug mažiau aktualizuotas, nes neturint objekto, substanciškai artikuliuotos realybės, mažai ką tikro galima pasakyti. Tačiau ši tendencija pasikeitė į filosofiją įvedus nihilizmo problemą, kuri, laikoma, tiesiogiai susijusi su nieko klausimu, kaip jo įsiveržimu į žmogaus pasaulį ir gyvenimą. Nihilizmas yra psichologizuota nieko problemos forma, kuri siejasi su destrukcijos, amoralumo ir mirties temomis kultūroje. Einant prie ontologijos ir teologijos psichologizmo mažiau, bet daugiau racionalumo, kylančio iš išvystyto žmogaus proto. A. Šliogeris sąveiką tarp klepsidros ir fundamento dramatizuoja, laikydamas žmogaus vidinę dalį tarsi kokiu portalu, per kurį į pasaulį įsiveržia ši destruktyvi blogio jėga ir žmogus yra atsakingas už to padarinius.

A. Šliogeris naudoja terminą Niekis, kurį galima paanalizuoti atidžiau. Lietuvių kalboje yra keli šios šaknies žodžiai, tokie kaip „niekas", „niekis" ir „niekai". Pagal pirminę reikšmę, ontologinis yra tik pirmas terminas, o antras ir trečias reiškia: niekis - nesvarbu ir niekai - nesąmonės. Tai reiškia, kad niekas iš tikro yra nebūtis, būties nebuvimas arba jos priešybė, tai ko nėra. Pavyzdžiui, pasakyme niekas neatėjo, nieko nėra, turime omenyje žmogaus / žmonių nebuvimą kokioje nors vietoje, kuris iš tikro žymi kažkokios substancijos tuštumą. Kai perkeliama šį psicholingvistinį principą į metafizinį fundamentą, tikime, kad realybėje yra tokia vieta, kuri tuščia, neturi substantyvumo ir yra nebūties būsenoje. Tada į šią tuščią vietą įsideda būties substancijos, jau esančios kažkuo, turinčios pirmykštę būseną arba išreikštą formą. Tačiau kaip yra su kitais dviem žodžiais, kokius jie išreiškia konceptus, pakeliant į ontologinį rangą. Kaip paaiškinti sąryšį tarp sąvokų niekai-niekis-niekas-nebūtis. Manau, pagrindinis paaiškinimas būtų, žiūrint iš psichologinio vidaus, kad čia turime seką mažojoje sievoje nuo A, prie C, iki B sumatų, kur vidinėje proto erdvėje atsiveria požiūris į negatyvųjį ontologinio fundamento sandą, kur pirmos sąvokos yra vertinančios ir psichologinės, o kitos - protinės loginės, kurios jau turi atstovauti didžiosios sievos absoliutų centrą. Prisiminus, kad didžioji sieva sumatoriuje atsiveria per D sumatus, kurie yra kosmosas, gamta, gyvybė, žmonių visuomenė ir Aš, ši perspektyva rodytų, kad visa būtis yra apgaubta nebūties kokonu, kuris substancijoje reiškiasi per amžiną tapsmą, rastį ir nykimą. Todėl ir sakoma, kad jeigu būtų tik būtis, nebūtu judėjimo, proceso, o be jo nebūtų įmanoma gyvybė. Judėjimas įmanomas tik dėl to, kad yra tuštuma ir nebūtis, kuri yra susimaišiusi su būtimi. Tačiau A. Šliogerio manymu, šis principas geriausiai reiškiasi ne išorinėje, bet vidinėje žmogaus dalyje, kuri mažojoje sievoje išreiškiama kaip A-B-C-F sumatų dauglypa, esanti maždaug kaktos srityje, už akių. Šie sumatai, tai mažoji sąmonė, kuri susijusi su subjektyviuoju žmogiškumu, turinti miego ir būdravimo būsenas, rodančias, kad ši sąmonė neabsoliuti, juda nuo visiško išnykimo prie tarpinės sapno sąmonės ir galiausiai būdravimo būsenos. Šioje vietoje tuštuma, niekas, nebūtis pasireiškia akivaizdžiausiai.

Vidinė tuštuma rodo, kad sąmonės substancija įvedama į tokią terpę, kuri analogiška terpei, esančiai realybės fundamente, kuriame būtis yra tarsi sąmonė būdravimo būsenoje, o nebūtis yra būties miegas ir išnykimas. Kadangi žmogus įaustas į realybę per visą jos spektrą, nuo sunkių, žemutinių būsenų iki lengvų, viršutinių, šioje vidinėje žmogaus dalyje substancijų sluoksnis, ypač subjekto branduolio miego būsenoje, išretėja ir suplonėja tiek, kad per jį pradedamas negatyviuoju būdu regėti metafizinis, antitezinis realybės ontologinis fundamentas, dalyvaujantis žmogaus sątvaro formavimo procese. Šis negatyvus regėjimas pereina į visus subjekto psichologinius, loginius ir kalbinius sumatus, sukuriant ontologinę jų struktūrą, kuri suvokiama, kaip buvimo ir nebuvimo, kūrimo ir naikinimo, gamybos ir vartojimo logika. Kitaip sakant, kadangi tai giliausios vidinės savasties patirtys, žmogus turi šios tikrovės koncepcijas, pereinančias į loginį ir kalbinį proto substratą.

A. Šliogerio manymu, norint apriboti griaunančią nieko, nebūties logiką, vadinamą nihilistine, šią vidinę žmogaus pusę, jo subjektyvumą privaloma riboti, siekiant kad būtų kuo mažiau norų, troškimų, svajonių, laisvės, ir kuo daugiau realybės, tikrojo daiktiškumo, kuris būtų žmogaus gyvenamos tikrovės pagrindas - ne abstrakčios idėjos ir sąvokos. Tik sugrįžus prie daiktų, bus įmanoma įveikti perteklinį, ekstatinį naikinimą, kylantį iš žmonijos kolektyvinio subjekto, ir bus įmanoma gyventi pagal tikrą gamtos įstatymą, kuris naikina pagal objektyvią logiką, tik tiek, kiek privaloma pagal gamtos ir gyvybės prigimtį. Kita vertus, remiantis šia įžvalga, A. Šliogeriui galima išsakyti ir priekaištą, kad jis idealizavo gamtą, laikydamas ją esant tobuloje pusiausvyroje, tačiau akivaizdu, kad nihilizmas būdingas ir išorinei realybei, nes ji esti pastoviame tapsme, kuris yra visų akimirką patvariomis atrodančių formų naikinimas, nuo paprasto negyvo daikto iki gyvūno, kuris rodo, kad pastovi forma įmanoma tik kažkokioje tarpinėje žmogaus sąmonės terpėje, kuri idealizuoja tiek vidinę, tiek išorinę realybę, suteikdamas jai ontologinio stabilumo, žmogaus psichologiniame įspūdyje. Šį principą aiškiai suvokė vokiečių filosofas F. Nietzsche'ė, iš to ir kilo jo moralinis bei ontologinis nihilizmas.

Virš šių sąvokų yra jau techniniai terminai, pradedant nuo substancijos ir baigiant klodais, dvasia, materija ir t.t. Jie išvedami iš sąvokos „būtis", žemiau kurios jau yra nebūtis, niekas ir tuštuma. Naudojant antropomorfines analogijas, galima ieškoti šio objektyvaus fundamento prabudimo ir užmigimo „mechanizmų", nuo kurių „priklauso" nieko ir būties žaismė, kuriant mūsų visatą ir visą joje esančių pasaulių tinklą. Būtis yra substancija, kuri pagal žmogaus analogiją matoma, jog dalinasi į dvasinę ir materialią ir, atitinkamai, turi dvasinius bei materialius klodus, kurie išvysto žmogų, šią išvystančią galią vadinant gamta. Tai yra didžiosios sievos paslaptis, kurią galima tyrinėti tiek kaip įtrauktą į sąmonės vidų fenomenologiją, tiek savo protu, naudojant logikos ir kalbos priemones. Tai galima daryti paprastu ir silpnuoju būdu, tai yra kuriant kultūrines formas, o galima tirti mokslo metodais, kur jau reikalaujama, kad tarp vidinių mąstymo priemonių ir išorinės realybės būtų pasiekiamas atitikimas. Šiuo metu aukščiausiame mokslo lygyje tikima, kad klodas, substancija, būtis yra kvantinis laukas, kuris veikia pagal kvantinės mechanikos dėsnius, remiantis kuriais galima pasiekti įvairias materialios ir dvasinės būties transformacijas, vadinamas reakcijomis. Tai reiškia, kad būtis turi sudėtingą vidinę struktūrą, kuri paklūsta simetrijos ir proporcijos dėsniams, ir įvairiai būties substancijas jungiant, vyksta reakcijų procesai, kurie galima panaudoti technikoje realybės valdymui ir naujų daiktų kūrimui. Taip prasideda nauja era planetoje, kurioje gyvūnai išmoksta kurti techninę gyvybę, taip įgalinant techninės gamtos atsiradimą, į kurią įtraukiamas žmogus kaip inžinierius, realybė kaip resursas ir fabrikas kaip techninį daiktą gimdanti gamta.

Antitechnika

Kadangi F. Nietzsche'ė, kaip ir A. Schopenhaueris, yra vienas iš giliausių gyvybės metafizikos pirmtakų, svarbu gerai išmanyti jo filosofiją, nes ji svarbi kaip vienas iš kertinių filognozijos akmenų. Nors filosofas garsėja savo antimetafiziniais pasisakymais, vis dėlto jį laikau vienu iš metafizikų, kuris transcendencijos sferą priartino taip arti žmogaus, kad ji beveik susiliejo su fenomenologija. Ši transcendencijos sritis, esanti arčiausiai žmogaus, yra gamta, o dar tiksliau - gyvybė. Žmogus, kaip vienas iš gyvūnų rūšies egzempliorių, yra tarsi simptomas, kokioje būklėje yra gyvybė ir nuo jos tiesiogiai priklausantis gyvenimas. Gyvenimas fenomenologiškai pasireiškia kaip grožis, tai yra estetinis vaizdas, o gyvybė - kaip vidinis jausmas, kurio tiksliausia išraiška yra valia, suvokta kaip „komandavimo afektas". Sujungus šias dvi kryptis į vieną, tai yra estetinę ir psichologinę, gyvybės vidinę formą suvokiame kaip kūrybą ir meną, gebėjimą kurti vertybes, esančias giluminės gyvybės šaknies gyvybingumo išraiška ir simptomu. Ši simptomatologija, žinoma, neturi būti mokslinė, arba medicininė - tai filosofinė simptomatologija, kurios tikslas įvertinti metafizinę civilizacijos būklę, kuri viduje sąmonės reiškiasi įvairiais kultūriniais ženklais, nurodančiais į jos klestėjimą arba degradavimą. Jeigu pavyzdžiu imtume racionalistinę metafiziką, susipynusią su teologija, F. Nietzsche'ės manymu, ji yra didelis gyvybinio proceso smukimas, nes jis visą dėmesį sutelkia į tai, kas yra anapus gyvenimo: į metafizines pasakas, kuriose pasakojama, kad tikras gyvenimas prasideda po mirties.

Norint gerai suprasti pagrindinį F. Nietzsche'ės kūrybos paveldą, naudojamas rombo sigilas, kuris šiek tiek modifikuotas, tinka fiksuoti kertinius jo fenomenologijos / metafizikos akcentus, kurie, suvokti iš filosofo vidaus, parodo tikrą jo minties architektoniką ir gyvenimo kelionės siužetinę liniją. Tuos rombo kampus, pradedant nuo viršaus, žymėsiu taip:

• Gamta /civilizacija. (A)
• Gyvybė. (B)
• Egzistencija / psichologija. (C)
• Gyvenimas. (D)
• Nietzsche. (E)

BD yra metafizinė ir fenomenologinė antitezė, esanti horizontalioje rombo padėtyje ir rodanti struktūrą, svarbiausią gyvybės teorijoje. DA yra individuali ir visuotinė perspektyva, rodanti visumos, gamtinės arba civilizacinės, ir dalies, arba individo, santykį, išreikštą per psichologijos prizmę. Gamta irgi yra metafizika, o egzistencija bei psichologija yra fenomenologija. Pats centras, žymimas tašku E, yra F. Nietzsche'ės sątvaras, kurio vidinė perspektyva yra visų jo filosofinių apmąstymų ir kūrybos pagrindas, turintis, kaip ir filognozijoje, tuos pačius sluoksnius: šviesos arka - pirmapradis Nietzsche; „Nyčija" - asmeninis sątvaro sluoksnis, rodantis filosofo asmenybę, artimiausią jo gyvenimo aplinką, santykius su artimaisiais ir draugais; ir Deutchland - filosofo pasaulio tikrovinis aspektas, kurį determinavo 19 a. Vokietijos ir Europos kultūra, visuomenė bei religija. Kokia buvo F. Nietzsche'ės asmeninė projekcija į filosofinių kūrinių tekstus geriausiai matosi tokiose knygose kaip: „Taip kalbėjo Zarathustra", „Antikristas" ir „nekūrybinė" savęs prezentacija „Ecce homo: kaip tampama savimi". Čia filosofą matome kaip Zaratustrą Europai ir pasauliui skleidžiantį naują filosofinę doktriną; kaip Antikristą, kuris meta iššūkį istoriniam Kristui ir krikščionių bažnyčioms; galiausiai paskutinėje knygoje jis save parodo tikrą, koks jis buvo savo gyvenime, kurioje nusiima Zaratustros ir Antikristo kūrybines kaukes ir tampa gryna egzistencija, suvokiama kaip metafizinės gyvybinės šaknies ženklas, simptomas, rodantis dviejų pradų gyvybėje kovą, kurie yra išsigimimas bei sveikata. Joje filosofas sugebėjo suvokti giliausią gyvybės paslaptį ir kūrybine forma perkelti ją į savo filosofiją. Pasak F. Nietzschė'ės, jo gyvenimas reikšmingas tuo, kad buvo ne pavienis atvejis, bet masinė epidemija, kurios priežastimi jis pavertė Vakarų metafiziką, jo manymu, prasidedančią nuo Platono, o dar tiksliau nuo jo mokytojo Sokrato. Asmeninis atvejis F. Nietzsche'ei padėjo suprasti visuotinius gyvybės principus, ir paskatino siekti visos Vakarų filosofijos perrašymo.

Filosofo metafizinė struktūra tokia:

Gamta → Gyvybė → Šviesos arka → Nyčija → Deutchland

Šviesos arka yra tikrasis žmogus, atveriantis tikrovę pirmykščiu žvilgsniu, neturintis mintyje nei žodžio, nei mito, nei istorijos, nei savo biografijos, matantis ją grynu teoriniu žvilgsniu, sugebančiu pro visas kultūrines apnašas pamatyti tai, kas esu Aš kaip metafizinė egzistencija, formuojama giluminės gyvybės šaknies. Šioje vietoje turimi pagrindiniai egzistencialai, kuriuos aš vadinu sumatų ir sumantų kompleksais, geriausiai parodančiais, ar gyvybė yra fizinės ir psichinės sveikatos būklėje ir koks jos santykis su aplinka - destruktyvus, ar esantis darnoje bei harmonijoje. Šioje pamatinėje būsenoje aiškiai pajaučiami ligos ir sveikatos simptomai, prieš kuriuos gyvybė turi kovoti, kad galėtų išsaugoti savo egzistenciją. Tai, kaip tai pavyksta lemia ar žmogus ir stipri, ar silpna natūra: ar sugeba įveikti metafizinę ligą, ar metafizinė liga įveikia jo gyvybę. Remiantis F. Nietzsche'ės „Ecce homo", filosofas tikėjo, kad jo vidinė kova nenuėjo veltui ir jis norėjo ją paversti Vakarų civilizacijos metafizine pergale, pakeičiant pamatus, ant kurių stovi gyvenimas, siekiant įvykdyti galutinę pergalę joje prieš išsigimimą, kurioje taip pat įžvelgiama tokia pati kova. Perrašius pagal F. Nietzsche'ę Vakarų civilizaciją, mano žodžiais tariant, jis manė prasidėsiant „Vaivorykščių vasarą" Europoje.

Kiti aspektai, kaip Nyčija ir Deutchland, ne tokie svarbūs, nes čia matome tik asmeninius išgyvenimus, simpatijas ir antipatijas, psichologiją, arba visuomenės, kultūros bei politikos būklės analizę, kurių sankirtoje judėjo F. Nietzsche'ės gyvenimas. Čia turime filosofo pirmtako, A. Schopenhauerio filosofijos apmąstymus, santykius su R. Wagneriu, jo profesinio išsilavinimo suformuotą domėjimąsi Senovės Graikija, kurios civilizacija buvo jo gyvybės metafizikos problemos sprendimui etalonas bei pavyzdys kaip galima kurti kitokią civilizaciją. Jo požiūris į gyvenimą nebuvo optimistinis, ir jį filosofas paveldėjo iš Senovės Graikijos kultūros, kuri buvo, pasak jo, tragiškoji epocha. Deutchland implantą filosofas analizavo Graikijos kontekste ir manė, kad dabartinis pasaulis, palyginus su senuoju, gerokai smukęs. Šiam klausimui tapus pagrindine jo kūrybos problema, jis išsikėlė uždavinį pakeisti civilizacijos eigą, iš „ecce homo" pavirstant Antikristu, o iš Antikristo - Zarathustra. Tai buvo jo kelias, kuriuo norinčių eiti neatsirado ir po F. Nietzsche'ės mirties neturėjome nė vieno tikro jo pasekėjo, kuris būtų norėjęs pratęsti šią transformaciją - pastatyti civilizaciją ant naujų pamatų, kurie išpildytų metafizines sąlygas vaivorykščių vasarai Europoje.

Ši problema atnaujinama mano gyvenime ir tampa struktūra:

Gamta → Gyvybė → Šviesos arka → Mockuva → Lietuva

Šioje perspektyvoje kuriama nauja mąstymo sistema, vadinama filognozija, kuri turi dvi disciplinas: sątvarologiją ir substratologiją. Sistema bus atskleista „Filognozijos pradmenyse", „Pradinės mokyklos" projekte ir įgaus galutinę formą teoriniame veikale „Baltojo drakono civilizacija". Dabartinis „Devynių vartų doktrinos" tomas atitinka „Ecce homo" principą, kur mano asmeninė egzistencija yra pačiame knygos idėjiniame centre. Tačiau ši egzistencija nemąstoma atsietai nuo tikrovės, nes visų žmonių gyvenimai gyvenami Uroboro metafizinėje sandaroje, kurioje gyvenimas yra giluminių Uroboro dalių išraiškia ir „simptomas". Toks yra visų gyvenimų principas, bet ne visiems lemta tapti filosofais ir metafizikais, sugebančiais apčiuopti fundamentalias civilizacijos tendencijas. Savo laiku tai įtaigiai padarė F. Nietzsche'ė, mūsų laikais - A. Šliogeris, taip pat prie šio darbo noriu prisidėti ir aš. Manau, kad gyvybė, apimanti ne tik žmogų, bet ir visas gyvūnų rūšis, yra vertingiausias planetos / gamtos kūrinys, kurio išsaugojimas yra svarbiausias civilizacijos formuotojų uždavinys. Jeigu jie nesugebės nuskaidrinti mąstymo, sutramdyti žvėriškus instinktus technologijų vystyme, judėsime tokia trajektorija: technika → transhumanizmas → posthumanizmas → visuotinė mirtis (extinction). Dėl šios priežasties F. Nietzsche'ės „Antikristas" turi būti pakeistas į „Antitechnika". Technika yra baisesnis gyvybės priešas už istorinį Kristų.

Mažosios sievos metodas

Šį skyrelį pradėsiu nuo temos, paliestos R. Šerpytytės monografijoje „Tikrovės spektrai": koks ryšys tarp sąvokų „tikrovė", „realybė" ir „veikiamybė". Filognozijoje tai geriausia daryti naudojant mažosios sievos struktūrą, kurioje apibrėžiamos pagrindinės sumatų kryptys sąmonėje. Vidinė sąmonės dalis sudaryta iš šešių struktūrų, kuriose atsispindi pagrindinės žmogiškumo formos, atsiveriančios iš sumatoriaus vidaus. Kai kurios jų tik veikiančios, bet neturinčios jokio apibrėžto substancialumo arba išvaizdos. Ši sritis aiškinama kaip veikiamybė, vokiško žodžio „wirklichkeit" prasme. Išorėje tai aiškiai neapibrėžti fiziniai poveikiai, o viduje įvairūs komandiniai afektai, kurie susiję su žmogau veikimu pasaulyje. Tai reiškia, kad veikiamybė gali būti ir žmogiška, ir nežmogiška. Toliau eina sąvoka „realybė", kuri jau nurodo akivaizdų daiktiškumą, apimantį ne tik daiktus, bet ir psichines formas, kurios aiškiai apibrėžtos, išreikštos ir suformuotos. Tai gali būti medis, debesis, jausmas, mintis ir pan. Tuo tarpu tikrovė susijusi su tuo kas psichologiškai tikra, tą tikrumą suvokiant kaip kalbinį jausmą, lingvistiškai apibrėžiantį veikiamybės ir realybės sritį, ją įvardindant. Tikrovė susijusi su tokiomis abstrakcijomis, kaip planeta, žmonija, Lietuva, valstybė, ministerija, mokykla, bendrovė, šeima ir pan. Vadinasi ji apima tiek fizinį pasaulį, tiek socialinius ir mentalinius junginius.

Galima iškelti klausimą ar šios dvi objektiškumo formos sujungiamos lygybės ženklu, ar ne? Ar tikrovė lygu realybė, o realybė lygu veikiamybė? Idealiai taip turėtų būti: kalbos pasaulis turėtų atitikti daiktų ir veiksmų pasaulį, tačiau dažniausiai taip nebūna. Kalbos arba tikrovės visada daugiau negu realybės, bet dažnai mažiau už veikiamybę, nes veikiamybė neturi fenomeninės dalies, tad ją išsemti žodžiais būna neįmanoma. Pasaulis kaip veikiamybė yra anapus daiktiškumo, kurio visada yra mažiau negu transcendencijos, tačiau kalbos gali būti tiek pat kiek ir veikiamybės, jeigu įtrauksime visą giluminę, metafizinę kalbą. Todėl tikrovės sritis peržengia realybę ir atsiremia į nematomą pasaulio pagrindą, kurį įtikrovina įvairiais metafiziniais žodžiais. Kaip jau sakiau, šį principą sujungiame su mažosios sievos modeliu, pateiktu apačioje:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/10/mazoji-sieva.jpg)

Šiame modelyje kiekviena sumatų sritis turi ir išreikštą, fenomenologinę ir neišreikštą, metafizinę dalį. Jų yra šešios:

A/X - asmens sumatai,

B/X - mąstymo sumatai,

C/X - jautimo sumatai,

D/X - pasaulio sumatai,

E/X - fiziniai sumatai,

F/X - kalbos sumatai.

Visos šios formos turi išreikštą dalį bei metafizinę ir atitinkamai suvokiamos kaip veikiamybė, realybė ir tikrovė. Sudėjus į multipleksą, visa ši sistema atrodo taip, išreiškiant F priemonių forma, tai yra žinojimu ir žodžiais:

[Aš]-[juntu]-[jaučiu]-[mąstau]-[matau]-[sakau]-[darau]

Ši struktūra, paėmus ją kaip paprastą atvejį, yra bazinis psichovektorius, lemiantis žmogaus veiklą pasaulyje. Šiuo atveju, tas pasaulis funkcionuoja kaip žmogaus gyvenama tikrovė, apibendrinama pagrindine sąvoka Lietuva, valstybė, Kaišiadorys ir pan. Tikrovė visada yra pakibusi kalbos arba žodžių lygyje, kurie yra į protą įdedama persona, veikianti tautinės tapatybės pagrindu. Dažnai keliama klausimas kiek tikrovė yra „tikra"? Arba kiek galime pasitikėti lingvistinėmis abstrakcijomis, kurios neturi anapusinio referento, o nurodo tik į kokią nors reikšmę prote. Anapus kalbos yra realybė ir veikiamybė, susiejanti sąmonę su daiktų paviršiumi ir gelme, jeigu siekiama peržengti daikto išvaizdą ir suvokti, kas yra anapus jos, daikto šaknyje. Be šių pagrindinių vidinių sątvaro sandų, nėra jokios kitokios tikrovės, o šios ribas bei horizontą apibrėžia kalbos ribos. Tikrovės yra tiek, kiek yra kalbos, jos gramatine ir leksine forma. Tikrovės šerdis visada yra gramatinės struktūros, kurios aprašo pagrindinius tikrovės sąryšius. Kaip jau sakiau čia pridedama daug daugiau negu yra realybėje, nes į kalbą įvesta daug santykių, kurie neturi jokiu realumo ir anapus kalbos neegzistuoja. Tas pats pasakytina ir apie žodyninį tikrovės žemėlapį: jame daug žodžių, kurie neturi jokio atitikmens ir į pasaulį įdedami proto filtro. Pavyzdžiui, Kaišiadorys, bendrovė, valstybė, karas ir pan. Ši dalis generuojama kaip pasakojimas per struktūrą [Aš][sakau].

Kitas sluoksnis yra realybė, suvokiama šliogerišku sovokimu, per [Aš][matau]. Šis principas dažniausiai yra pagrindinis tikrovės konkurentas, kuris žmogų pririša prie tiesioginio pasaulio, matomo akimis ir girdimo ausimis, esančio anapus kalbos sluoksnio ir atsiveriančio kaip gražus kraštovaizdis, kuriame gyvena ir juda žmogus. Realybė paprastai būna susipynusi su tikrove, nes žmogaus protas instinktyviai prie vaizdo įpratęs jungti kalbos formas ir žodžius, tačiau atlikus tam tikrą pastangą nuo kalbos galima atsiriboti ir pamatyti pasaulį nepriklausomai nuo kalbinio tapeto. Tai sukelia abejonės tikrovės tikrumu būseną, nes žmogus suvokia, kad pasaulyje kaip realybėje daugelis kalbos formų neturi jokio tikro atitikmens ir yra tik įdiegtos proto iliuzijos. Perdėtas tikrovės propagavimas tarpusavio santykiuos reiškiasi kaip „etikečių klijavimas", kai už žodžių nenorima pamatyti daikto arba žmogaus ir užsispyrus laikomasi kalbos diktato. Iš tikrovės sugrįžus į realybę, išnyksta mito ir istorijos implantai, kurie sudaro civilizacijos ir santvarkos pagrindą, formuojant aukšto lygio kultūrinį psichovektorių, reikalingą didelių žmonių masių valdymui, kad jie nebūtų palaida individų minia, veikime neturinti organizuojančių psichinių formų.

Veikiamybė susijusi su mažosios sievos struktūra [Aš][darau], kuri iš priešingos pusės susiduria su priešpriešiniu analogišku veikimu, kuris gali būti suvokiamame paviršiuje arba paslėptas metafizinėje gelmėje. Veikiamybė yra ribinė transcendencijos forma, kuri vis dar gali būti suvokiama jutimu arba protu, tačiau nesuformuojama į garsą ar regimą formą, bet galinti turėti kalbines formas, įtraukiant šią sritį į tikrovės aprėpties ribas. Pasaulyje tiek daug nedaiktiškų gyvenimą veikiančių veiksnių, kad šis jo pavidalas yra pagrindinis būties visumoje ir atitinka visa nematoma jo dalį. Veikia šiluma ir šaltis, šviesa ir tamsa, garsas, elektromagnetiniai spinduliai, atmosferos slėgis, gravitacija ir pan. Kaip pavyzdį paėmę sunkio jėgą, nežinome gravitacijos realybės, nes ji anapus regos galimybių, tačiau žinome, kad ji veikia, ir galime įtraukti į savo tikrovės arealą paversdami savo kalbinio pasaulio dalimi. Kadangi tai svarbus reiškinys, saugantis planetos civilizaciją saugiame kokone, atskiriančiame ją nuo kosmoso, jį tiria mokslas, norėdamas paversti ne tik folklorinės, bet ir mokslinės tikrovės dalimi. Su šiuo klausimu susijęs oro ir kosmoso transportas, sąveika tarp paviršiaus ir kosmoso civilizacijos. Todėl bandoma paaiškinti iš ko ta veikiamybė atsiranda, ir natūraliai atsakymas siejamas su akivaizdžiais objektais, susijusiais su regimais daiktais. Tai pat, jeigu šie objektai pasirodo nepakankami, kuriami gnostiniai kūnai, sudaryti iš logikos ir kalbos struktūrų. Apibendrinant, veikiamybės sritimi daugiausiai domisi mokslas, o kitos sritys, realybė ir tikrovė, labiau būdingos fenomenologinei filosofijai.

Pasukus tikrovės rodyklę, tai yra F/X, į vidinę pusę, turime egzistencializmo ir mentalinės fenomenologijos filosofiją, kurioje bandoma išspręsti subjektyvios sumatoriaus dalies klausimą, įsigilinant į tai, ką žmogus jaučia, junta, galvoja, kaip apibrėžia savo vidinį santykį su išorine tikrove. Šio santykio pagrindinis mediatorius yra kalba, apimanti visą vidinį mentalinį žemėlapį, kuriuo naudojantis žmogus aprašomas tiek savo kasdieniuose, tiek aukštuosiuose metafiziniuose būviuose. Kiekvienas vidinės mažosios sievos elementas turi savo išskleistą kalbinį žodyną, apibrėžiantį vidinės tikrovės teritorijos žemėlapį, kuris lengvai išrenkamas ir grupuojamas į reikalingas grupes. Žodžių išėmimas arba naujadarų pridėjimas reikalingas tikrovės horizonto siaurinimui arba plėtimui, kad žmogus galėtų pasakyti apie save ir kitus mažiau arba daugiau. Kaip ir priešingoje pusėje, čia yra tikrovė, kaip pats paviršutiniškiausias, bet ir svarbiausias sluoksnis; po to eina, psichinė realybė, kuri daugiau domina tuos, kurie nori pažinti save nepriklausomai nuo kalbos ir kultūros; ir galiausiai yra veikiamybės sritys, kuri jau susiliejusi su neartikuliuota pasąmone, iš kurios, kaip iš nematomos gelmės, išnyra vidiniai jausmų ir minčių sumatai, valdomi požemio jėgų, kurios yra Z. Freudo psichoanalizės objektas. Tai ir nematomos įgimtos struktūros, kurios niekada neįsipaviršina, ir panirę fenomenologiniai sumatai, kurie visą gyvenimą kaupiasi kaip giluminės psichinės nuosėdos.

Toks yra patikslintas ir perinterpretuotas mažosios sievos modelis, tinkamas naudoti tiek filosofijoje, tiek psichologijoje.

Amžinos vasaros svajonė

F. Nietzsche'ės sątvarologija filosofijoje yra viena iš atmainų, kilusių iš Antikinės Graikijos filosofijos, kurioje buvo daug mokyklų, tačiau aptariamam mąstytojui svarbiausios buvo dvi: Herakleito mokykla, atspindinti autentišką tragiškosios epochos pasaulėžiūrą; ir Sokrato, davusio pradžią posūkiui į protą ir racionalumą, kurį jis niekino kaip prasčiokišką stilių. Herakleitą domino natūrali gamta, kurią jis suprato kaip pamatinio prado, vadinto ugnimi, nenutrūkstamą tapsmą, kurio atspindys yra visa žmogaus sąmonės suvokiama realybė. Tuo tarpu Sokrato orientyras buvo mąstymas, kuriuo filosofas siekia pažinti amžinas esmes, taip tikrovę racionalizuojant ir sužmoginant, perkeliant svorį į protų pagrįstą bendruomenę ir politiką. F. Nietzsche'ės manymu, tai dviejų orientacijų tikrovėje pavyzdys, išryškėjęs Antikinėje Graikijoje, kurias jis vadino Dionisiškuoju ir Apoloniškuoju pradu žmogaus sątvare. Ši mintis išsamiai išskleista jo ankstyvajame veikale „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" (1872). Dionisiškasis pradas susijęs su muzika, poezija, šokiu arba kitaip sakant su judesiu, judančia sątvaro ir tikrovės dalimi, o tai atitinka Herakleito prieš tai parodytą idėją. Filosofas savo knygose ne kartą užsimena, kad žiūrėdamas į filosofijos istoriją Herakleitą jis laiko vienu iš nedaugelio vertų dėmesio, nes jis tiksliai aprašė atsiveriančios būties ontologinę būseną, atitinkančią tiesioginę patirtį, kuri dar nesuteršta filosofinių proto abstrakcijų ir neiškraipo tikros gamtinių daiktų ontologinės padėties. Abstrakčios sąvokos esą kalėjimas, trukdantis reikštis autentiškai pirmapradei tikrovei, kuri yra geriausias pagrindas gyvybės klestėjimui. Ir priešingai, amžinų proto idėjų pasaulis, propaguotas Platono ir galimai susijęs su paties Sokrato pažiūromis, nusisuka nuo gamtos, gyvybės ir gyvenimo, užsidaro idealybės pasaulyje ir nori realybę padaryti proto kategorijų tarnaite. O tai F. Nietzsche'ės požiūriu didžiausia filosofinės civilizacijos klaida, Vakarų istoriją nuvedusi klystkeliu. Šį „platonizmą" sujungus su krikščionybe, padėtis tik pablogėja, nes iš mąstymo, kultūros, papročių išstumia natūralų turinį, kuris būtų susijęs su tiesiogiai atsiveriančia gamtine gyvybe ir pakeičia jį niekur išskyrus kategorinį protą neegzistuojančiomis koncepcijomis.

Filognozijoje ši perskyra vaidina ypač svarbų vaidmenį, nes joje siekiama grįžti prie šaknų, prie autentiškos patirties, kad būtų galima pertvarkyti racionalistinius civilizacijos konstruktus, atėjusius iš sokratizmo / platonizmo bei krikščioniškos teologijos, kuri rišlio struktūrą suformavo neatitinkančią realios patirties ir ne tiek kontempliuoja natūralų pasaulį, kiek primeta jam savo valią, perdirba pagal savo užgaidas. Gyvenimas sumanto pertekliuje, kurį šiuo atveju reprezentuoja civilizacinė drakono akis, užimta neautentiškų kalbos, logikos ir psichikos formų, nukreipiančių žvilgsnį ne į tikrą būtį, bet į jos lingvo-logo-psicho-forminius simuliakrus. A. Šliogerio šie simuliakrai buvo vadinti tarsi-būtimi, transcendentais, kurie yra tik iš sąmonės judančios proto substancijos sukurti gnostiniai kūnai, kurių paskirtis - imituoti transcendentinę realybę. Tačiau iš tikro jie tėra loginės imanentinės mąstymo realybes sustabarėję krešuliai, kurių stabilumą palaiko kaupiamoji sąmonė, vadinama atmintimi. Šią tikrovę F. Nietzsche'ė ir tapatino su metafizika, o konkrečius gnostinius kūnus ir kalbinėje atmintyje turimas istorijas vadino „pasakomis". Žinoma, metafizika yra ne tai, metafizika yra absoliuti, anapus žmogaus esanti transcendencija, o F. Nietzsche'ės „metafizika" tėra proto pastanga padaryti ją pasiekiama minties čiuptuvams. Filognozijoje metafiziką suprantu ne šia reikšme, bet pirmąja, nes laikau, kad sumatorius, kurį mąstytojas norėjo padaryti tikra realybe, mano manymu tėra dirbtinis informacijos burbulas, kuris reprezentuoja absoliučią trancendenciją, kažkokią jos dalį įtraukdamas  į atveriančią būtį, vadinamą Dvasia. Šioje vietoje, manau, filognozijos Dvasios teorija, kaip atveriančios ir atveriamos būties Uroboro, yra tikslesnis realybės reprezentavimas negu F. Nietzsche'ės, M. Heideggerio ir A. Šliogerio filosofijoje.

Norint dar geriau įsigilinti į F. Nietzsche'ės sątvarologiją, patogu naudoti schemą, kurioje naudojamas rombas, kuris iš tikro yra redukuotas didžiosios ir mažosios sievos sandūros variantas. Jis panašus į masonų žinomą simbolį, bet sutapimas tik atsitiktinis, nes šią struktūrą naudoju tik dėl patogumo, o ne kaip nuorodą į masonų doktriną. Schema pateikta toliau:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/10/nietzschees-satvarologija.jpg)

Čia matome visas svarbias F. Nietzsche'ės filosofijos sąvokas, tokias kaip muzika, poezija, šokis, kurios yra kažkas panašaus į dionisiškų „kategorijų lentelę". Mąstytojas pasisakė už šiomis „kategorijomis" pagrįstą meną ir kultūrą, kuri vyravo Antikinėje Graikijoje iki Sokrato / Platono „revoliucijos". Aukščiausią lygį ši kultūra, jo manymu, pasiekia graikiškoje tragedijoje, kuri giliausiai atspindi graikų tautos ontologinę / metafizinę jauseną, atveriančią gamtinės gyvybės trapumą ir trumpaamžiškumą, kurios atsvarai buvo reikalingas Apoloniškų dievų Olimpas, turėjęs sukurti pusiausvyros ir harmonijos jausmą. Žinoma, žmogui pakilti iki Olimpo dievų lygio yra neduota, tačiau jis reikalingas sukurti geometriškai taisyklingą kosmologinį pasaulėvaizdį graikų sąmonėse. Pasak F. Nietzsche'ės toks principas yra aukščiausias tragiškosios išminties pasiekimas, neleidžiantis žmogaus sąmonei paskęsti berserkiniame chaose ir žvėriškų instinktų naktyje. Tačiau išėjus į areną Sokratui, Platonui ir Aristoteliui, graikiškajai mitologinei kultūrai buvo suduotas galingas smūgis, kuris pakeitė sąmonės orientaciją ir mąstymo intelektinės žiūros perspektyvą, kurioje žmogus vaizduojamas kaip pajėgus mesti iššūkį transcendencijai, kuri tampa vis labiau pažeidžiama ir pasiekiama racionalistinėms manipuliacijoms, kurios „argumento", „įrodymo" metodu primeta realybei žmogaus valią. Pažinimas, žinojimo siekimas šioje filosofijoje pateikiamas kaip pagrindinis egzistencinis uždavinys, kurio tikslas - žmonių rūšį išaukštinti iki dievų lygio. Nuo I mūsų eros amžiaus ši padėtis dar labiau komplikuojasi, kai žmogaus proto kategorijos sujungiamos su transcendentinio Dievo vaizdiniu, tačiau dabar jau kaip racionaliosios teologijos objektu, transcendencijos centrą matuojant savimi, savo platoniškomis idėjomis arba aristoteliškomis kategorijomis. Taip transcendencija paverčiama pažinimo objektu, paruošiant protines prielaidas moksliniam sumaterialėjusios transcendencijos užgrobimui, kai paskelbiama, jog „Dievas mirė!" ir liko tik begalinis kosminės substancijos prūdas, kaip mokslinio proto „kryžiaus žygio" objektas ir taikinys.

F. Nietzsche'ės pagrindinis siekis buvo sugrįžti prie Herakleitiškos realybės ir mąstymo būdo, išvalyti mąstymą nuo neteisingų atveriančios ir atveriamos būties reprezentacijų, įvesti naują dionisiško proto „kategorijų lentelę", bandant išnaudoti muzikinės sątvaro pusės potencialą. Siekiama išryškinti judėjimą, tapsmą, laiką, istoriją, garsą, muziką, atsiribojant nuo sustabarėjusių schemų, abstrakcijų, sąvokų, vaizdų, reprezentacijų, erdvės, racionalaus proto. Anksčiau tai buvo vadinama „iracionalizmo" propagavimu, tačiau iš tikro tai daug daugiau: tai visos psichologinės perspektyvos pakeitimas, kuris sudaro prielaidas kurti kitokio stiliaus meną ir kultūrą, įrėminčią gyvenimą tinkamu gyvybei būdu, kuriant ne smunkančią bet kylančią ir klestinčią gyvenimo liniją. Tai yra būdas, kuriuo planetoje pasiekiama civilizacijos vasaros būsena, naudojant O. Špenglerio idėją. Aš šį principą vadinu „vaivorykščių vasara", kur vaivorykštę suprantama kaip žmogaus egzistencija, įrėminta tarp gimimo ir mirties. Vasara tai gyvybės klestėjimo aukščiausias taškas, kuris turi būti sukurtas teisingai suformuojant civilizacinį psichovektorių, vadinamą rišliu. Aukso amžius būtų - amžina vasara, saugoma amžino sugrįžimo mitologemos.

Šioje vietoje, filognozijos kontekste kyla klausimas, ar norint, kad tai būtų įmanoma reikia riboti žmogaus sąmonę, ar ne? Žmogus įolintas labai riboto lygio sumatoriuje, vadiname žiūronu, per kurį žiūri yra absoliučią transcendenciją ir suvokią tik nedidelę, jos projekciją. Ką jis darytų, jeigu galimybės leistų daug daugiau? Ar tai reikštų neišvengiamą pabaigą, ar žmogus sugebėtų įveikti savo savanaudiškumą, ambicijas, ego ir sugebėtų sukurti stabilią santvarką, kurioje laisvanoriškai apsiribotų ir leistų Kitam likti savo neliečiamoje autonomijoje, ar įvestų totalinę diktatūrą ir vergovę, kurioje begalinis asmuo susidievina, save laiko vieninteliu, o visą anapus ego esančią tikrovę - savo nuosavybe (M. Stirneris). Ar pakankamas atsitapatinimas nuo gyvūninio Aš ir pakilimas iki amžinos Dvasios lygio, norint apsaugoti transcendenciją nuo Šėtono imperijos invazijos? Šie klausimai kol kas neatsakyti. Tikiuosi, kad tolesniuose apmąstymuose jie taps aiškesni.

10 tomo rašymas įpusėjo, tad užregistravau ISBN Agentūroje, ir gavau ISBN kodus popierinei ir elektroninei versijai. Iki metų pabaiigos temos bus baigtos ir galima tikėtis, kad elektroninė knyga bus baigta gruodžio mėnesį, o popierinė - kitų metų vasarį. Knyga nemokama, ją bus galima parsisiųsti į savo kompiuterį, kad nereikėtų skaityti internete.

Su dešimtu tomu prasideda naujas "Filognozijos pradmenų" etapas, kuris sudarytas iš 9 knygų, kurios yra pradinės mokyklos antra dalis. Šiame etape galutinai paaiškinsiu, kas tai yra filognnozija, kuo ji skiriasi nuo filosofijos, moklso ir religijos / teologijos. Tam bus skirtas paskutinis 18 tomas. Tuo tarpu kol kas tyrinėjama žmogaus sampratos ontologinė teorija, pažinimas, metafizinės būties atvėrimo galimybės ir t. t. Siūlomas naujas gelminimosi į transcendenciją būdas, tačiau nenorima, kad jį pasisavintų mokslinis protas, scientistinė / techninė ideologija, kuri nesugeba išsaugti pusiausvyro ir harmoningo santykio su gamtine ir negamtine realybe.

Elektroninė knyga:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022   
ISBN 978-609-08-0067-6

Popierinė knyga:

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022   
ISBN 978-609-08-0066-9

Filognozijos sistema

Terminas „filognozija" iš pradžių gali pasirodyti netikslinga inovacija, nes jis sutampa su tokiais filosofijos skyriais kaip „epistemologija" ar „gnoseologija", filosofijoje susijusiais su supratimo, žinojimo ir pažinimo klausimais. Iš dalies tai tiesa, juolab kad žodis „gnoseologija" irgi kaip savo sudėtinę dalį turi graikišką terminą „gnosis". Tačiau tai ne visiška tiesa, nes naujadaro įvedimu noriu filognoziją pakelti iki filosofijos lygmens, turėdamas tikslą perkelti svorio centrą nuo „išminties" prie „pažinimo". Ką tai reiškia, ne vienoje vietoje jau buvo paaiškinta. Tiems, kas neatsimena primenu sievos formulę, kuri subjektyviojoje dalyje turi tokią struktūrą:

MS - Teorija - Technika - D / X

Ši struktūra rodo, kad mažojoje sievoje yra teorinė dalis, protu vykdanti tikrovės teorinę sintezę ir praktinė dalis, vadinama technika, kuri teorines žinias pritaiko gyvenime. Tai reiškia, kad filosofinis mąstymas yra teorija, turinti parodyti objektyvios ir subjektyvios realybės esmes, o išmintis yra praktinis teorinių žinių pritaikymas, kuris gali būti susietas su protu, morale, kaip „gyvenimo technika". Kitaip sakant, jei žiūrime etimologiškai, filosofija kaip „išminties meilė" daugiau susijusi su gyvenimo technika, mokančia kaip harmoningai, darniai ir laimingai gyventi gyvenimą gamtoje ir visuomenėje. O šios išminties geriausia išraiška yra etikos teorija. Todėl šioje pirmapradėje formoje filosofija yra etika, o kiti dalykai prie jos prijungiami tik kaip papildymas.

Norint šią padėtį pakeisti, svorio centrą perstumiant prie „teorijos" dėmens, reikia kito principo akcentavimo. Teoriją pavertę pažinimu ir šį padarę pagrindiniu užsiėmimu, gauname praktikos paslinkimą link mąstymo elemento, kurį pritaikę realybės supratimui, gauname pažinimo meilę. Filognozijoje siekiama, kad pažinimas būtų atribotas nuo praktikos, neleidžiant jo tiesiogiai sutechninti, nes tam mūsų laikais turi būti pastatyti aukšti barjerai, nes pasaulio beatodairiškas perdarinėjimas - nėra vertybė. Mano siūloma tokia pradinė sistema:

MS - Gnosis - Etika - D /X

Tai reiškia, kad pirmoji technika filognozijoje yra ne dirbtinio daikto kūrimas, bet etika, nustatanti rėmus, kurių ribose galima taikyti filognozijos žinias. Čia etiką suprantame kaip Aristotelio aukso vidurio taisyklės doktriną arba pusiausvyros sievos principą, kuriame renkamasis bendravimas, atitinkantis pusiausviro dialogo principą, o tarnavimas ir viršavimas laikomi kraštutinumais.

Dabar belieka išskaidyti, kas yra šis Gnosis. Norint tai suprasti, reikia įvesti fundamentaliosios ontologijos teoriją, kurioje žmogus interpretuojamas kaip atveriančiosios ir atveriamosios būties dvistata, kuri gali būti pažinta protu, kaip į dvasią įstatytu pažinimo organu, kuris ateina iš organinio gyvūno. Protas šios dvistatos - Dvasios ir Įstatymo - sandus konceptualizuoja ir įžodina arba pažįsta naudodamas matematinę proto substanciją, vadinamą kontinuumo sugebėjimu. Pažįstanti akis gali judėti sumavimo paviršiais, tada turime fenomenologiją, o gali bandyti įsibrauti į gelmę, kuri yra anapus sumavimo paviršiaus, tada turime metafiziką kaip substancializuotą protą, peržengiantį imanenciją ir savo idėjas perkeliantį į transcendentinę realybę. Remiantis Aristoteliu, pirmoji filosofija yra ontologija, kuri daro prielaidą, kad viskas yra būtis ir „filosofijos" tikslas ją apmąstyti. Filognozijoje siekiama daug daugiau, nes būtis jau ne apmąstoma, remiantis pamatinėmis proto kategorijomis, siekiant išaiškinti jos pirmuosius pradus, bet pažįstama.

Filognozijoje būtis traktuojama kaip materialių ir dvasinių klodų visuma, kurie yra atveriamos ir neatveriamos substancijos. Kas yra nematomas klodas suvokiame pagal atveriamą dalį, kuri pasidalinusi į du polius: dvasines ir materialias substancijas. Būties perspektyva atsiranda gyvybėje, kuri yra pagrindinis anapusinių klodų kūrinys.

Ontologija:

I. DS - JL - KO [SPn] [GSn] [GAn] [GYn]

II. MS - S [EG - H  - FKO] - P - XGA - JL

DS - didžioji sieva

MS - mažoji sieva

KO - kosmosas

FKO - fenomenologinis kosmosas

SP - spiečius (žvaigždžių)

GS - gyvybės sferos (planetos)

GA - gamtos

GY - gyvybės / gyvūnai

S - sumatorius

EG - egzistencija

H - kūno homunkulas

P - pirmapradis kūnas

XGA - nematoma gamta

JL - juodoji liepsna

Pagal šias struktūrines formules ontologija filognozijoje skirstoma į didžiosios sievos ontologiją, kuri yra metafizinė ir kuri pažinta gali būti dviem būdais: per fenomenologinę projekciją dvasioje, kuri šiuo atveju susiaurinama iki sumatoriaus, iš egzistencijos perspektyvos; ir per atvirkštinę proto projekciją, kurioje protas šiuo būdu projektuoja savo pirminius kategorinius elementus, sukuriančius transcendenciją turinčius paaiškinti gnostinius kūnus. Žiūrint iš egzistencinės imanencijos, didžioji sieva skirstoma į viršutinę, tai yra kosmosas ir apatinę, tai yra gamta. Ši perspektyva yra objektyvi, nes remiasi ne žmogaus kūryba, bet bandymu atspindėti save ir pasaulį bešališku būdu. Kita perspektyva yra sumatoriaus, kuris naudodamasis savo mažosios sievos resursais, kuria savo dirbtinį pasaulėvaizdį, turintį mito ir istorijos kompleksus. Mitas - tai kosmologinės transcendencijos pagrindu sukurta istorija, kuri orientuota į erdvinę realybės sandarą. Istorija - atspindi laikinį sumatoriaus ir visos žmonijos aspektą, kuris praeitį sukalendorina, chronologizuoja ir apvelka protiniu apvalkalu. Taip kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas paverčiamas arba mito, arba istorijos sudėtine dalimi, kuri turi savo vietą, rangą, istoriją ir likimą, galinti būti reikšmingu civilizacijai, o galinti būti tik anoniminiu statistiniu vienetu.

Taip, globaliniu mastu žmonijos gyvenimas tvarkomas arba istorijos, arba mito logikos, nuo kurių priklauso globalinis procesas. Pagrindinis kiekvienos civilizacijų bruožas - noras tapti vienvalde planetos šeimininke, ekspansija, karas prieš kitas tautas ir civilizacijas, hegemonijos siekimas, civilizacinių psichovektorių perprogramavimas ir unifikavimas. Tam prielaidas sudarė mokslo pažanga, mokslinėmis kalbomis ir universaliomis proto formomis unifikavusi sąmones, sukuriant prielaidas artimesniam bendradarbiavimui ir susikalbėjimui realybės klausimais. Tai naujos civilizacijos naujas žmogaus tipas, kalbant F. Nietzsche'ės žodžiais, kuris siekia suartėjimo, nori sukurti vieną, globalinę sistemą, nes išnykę bendravimo barjerai ir iškelti bendri tikslai, jungiantys gyvenimus bendradarbiavimo masto padidinimui. Elitai, kurie labiau atsiję nuo apatinių sluoksnių, savo lygmenyje vienijasi, kuria bendras organizacijas, o tie, kieno galia yra vertikali ir įžeminta į liaudies fundamentą, nenori paleisti šių galios svertų ir konkuruoja su tokiais pat valdovais, plėsdami pamato mastą planetoje. Kitaip sakant, elitai, atsiskyrę tiek nuo liaudies, tiek nuo jų žemės valdovų, siekia savo vieningo pasaulio planetoje, o kiti plečia savo civilizacijas aneksijų priemonėmis, prisijungiant vis naujas teritorijas. Todėl nepriklausomi elitai yra „liberalai", visiškai atsisakę senų civilizacijos formų, o masių valdovai, monarchai, daugiau tradicionalistai, nes jie priklauso nuo masių civilizacinių psichovektorių programavimo, kuris, dėl psichikos inercijos, priklauso nuo praeities. Liberalai atsisako garbinti praeitį, remiasi savo protu, turi išvystytas doktrinas, pritaikytas naujam pasauliui, kuriame nėra senųjų galios institucijų, kurioms kadaise tarnavo filosofai ir teologai, tad mąstymas gali būti skaidrus, nesuinteresuotas ir angažuotas tik savo ateičiai, taip atsisakant būti praeities šmėklų naudingais idiotais.

Filognozija yra pristatoma kaip šio naujo liberaliojo elito centrinė doktrina, kurios žmogaus sampratos kertinis akmuo yra laisvės idėja, nukreipta į ateitį, kurios apsaugoje gyvena filognozas. Kitaip sakant, saugoti reikia ne praeitį, bet ateitį, nes techninės pažangos akivaizdoje būtent jai kyla didžiausias pavojus. Praradus praeitį, žmonija gali gyvuoti toliau, o praradus ateitį žmonija neturi prasitęsimo arba jis ne tokios kokybės, kokios norime. Tam teorinis pažinimas turi būti papildytas etika, kuri yra pirma praktikos forma, grindžianti techninį realybės įsisavinimą. Šiame etape filognozija nesprendžia praktinių techninių klausimų, jos tikslas - sukurti naują pažinimo metodą, kuris turi būti apribotas filosofinės išminties principais, kurios pagrindinė forma yra etika. Tad, kaip buvo parodyta pirmajame tome, filognozijoje yra trys kertiniai akmenys: etika, veiklos mastas ir tiesos procentas, kurie apibendrinami kodiniu pavadinimu Baltasis Drakonas.

Šėtono bažnyčia

Filognozijos pagrindinis tikslas - surasti holoplastinio realybės modelio svarbiausius sandus, kurių pagrindu būtų galima dalinti ją į pagrindinius skyrius, reikalingus tyrimų orientavimui ir organizavimui. Suradęs tokį modelį, tikiuosi, kad ateityje jį galėsiu išvystyti iki tokio masto, kad jo dalių atidengimas realybėje pasieks beveik pilną gyvybės paslapties atskleidimą. Pradžia yra teisingos struktūros parodymas, o pabaiga - jos vis gilesnis užpildymas tikrovės duomenimis. Iki šiol naudojau trys prieigas: schemos, kurioje sužymėtos visos metafizinės ir fenomenologinės zonos; Uroboro, simboliškai išreiškiančio žmogaus metafizinės sandaros principą; ir „formulė", visą struktūrą sudedanti į ženklų eilutę, nurodančių į kokią nors schemos zoną. Tai visų filosofijų branduolys, kurį galima naudoti filosofinių traktatų analizei, norint pamatyti kokios vietos tiriamos, kokie kalbinės idėjų išraiškos vadinamieji junginiai. Toliau pateiksiu struktūrinę formulę, kurią paskui paanalizuosiu ir paaiškinsiu:

EMZ1 - EMZ2 - EMZ3 - P [FMZ2 - H - EMZ5 - LMZ1 - LMZ2 - FEMZ6 - LMZ0 - FMZ4] S - EMZ4 - EMZ1

EMZ1 - centrinis realybės klodas

EMZ2 - materialūs realybės klodai, energija

EMZ3 - gamtiniai klodai, grindžiantys organinę gyvybę

EMZ4 - dvasiniai klodai, sudaryti iš informacinių laukų

EMZ5 - ekstensyvi fenomenologinė realybė, anapus horizonto

LMZ0 - čia ir dabar plotinis sumatorius

LMZ1 - praeitis

LMZ2 - ateitis

FMZ2 - atverta materija

FMZ4 - atverta dvasia

FMZ6 - egzistencija, psichologinė mažoji sieva

H - kūno homunkulas

Ši struktūra dalinasi į tris dalis: galvos dalį, tai yra tą, kuri yra tarp [P] ir [S]; uodegos dalį, prasidedančią nuo pirmos erdvinės metafizinės zonos; ir kaklo, arba dvasinio klodo substancijų, žymimų EMZ4. Kaip jau buvo galima suprasti, centrine jėga, svarbiausia kuriant dvasinę gyvybę, vadinama juodąja liepsna, nurodančia į pirmą metafizinę zoną. Šis principas rodo, kad yra išorinis, transcendentinis pasaulis, kuris neduotas žmogaus suvokimui ir vidinis, atveriamas šviesos arkoje, kurioje turime objektyvų ir subjektyvų pirmąjį įstatymą, sudarantį sumavimo proceso organizuojantį branduolį. Koks metafizinis principas galima tik spėlioti, tačiau fenomenologinis vidus sudarytas iš dviejų dėmenų - erdvės ir laiko - kurie sutelkia sąmonę į vieną visumą kaip laisvės ir egzistencijos sampyną, verčiančią autonomiškai apsibrėžinėti, siekiant mąstymo autentiškumo ir nepriklausomo mąstymo judėjimo sandūroje su transcendentine realybe. Tai pirmapradė, pirmykštė sritis, kurioje žmogus pasirodo kaip natūralioji metafizika, arba dvasią turintis gyvūnas, pririštas prie materialių poreikių tenkinimo, bet sugebantis atsiriboti nuo gamtinės būtinybės, pakylant į dvasinės laisvės aukštumas. Sąmonė gali būti orientuota į bet kurį iš išvardintų holoplastinės formulės dėmenų, nuo transcendentiškiausios iki imanentiškiausios, taip sukuriant įvairias filosofines mokyklas. Pavyzdžiui, orientuojantis į EMZ1 užklausiamas realybės pamatas, centrinis jos klodas, kurį galima įvairiai interpretuoti prote, logiškai arba įvardinti žodžiais, kuriant jo vardus. Šis užsiėmimas vadinamas teologija, kurią galima konstruoti racionaliai, remiantis protu, ir iracionaliai, remiantis tikėjimu. Jeigu sąmonė sutvarkyta pagal šio centrinio klodo doktrinų idėjas, turime išvystytą religinę psichiką, kuri tikisi ryšį su Dievu sukurti protu ir kalba. Tokio principo, kaip ir kitų, svarbiausia palaikymo vieta yra atmintis. Kaip pavyzdį imant filognoziją, jos tikslas holoplastinė realybės teorija, apimanti visus dėmenis, tad esanti viskuo: metafizika, fenomenologija, materializmu, gyvybės filosofija, sąmonės teorija, dvasinio pasaulio disciplina ir kūno homunkulo analitine teorija.

Įdomu paanalizuoti, kaip holoplastinė formulė atsispindi Evangelijose, kanoninėse ir apokrifinėse, kiek jose šviesos arkos autentiškos patirties, kuri ne visada gnostikų mokyklų arba bažnyčios teologų buvo suprasta teisingai. Kaip žinia, bažnyčios mokyme yra Šventos Trejybės dogma, sudaranti tikėjimo pagrindą: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Kaip šis principas suderinamas su filognozijos holoplastiniu modeliu suprasti nesunku: Tėvas yra visa didžioji sieva, holoplastinė transcendentinė realybė; Sūnus yra mažoji sieva, arba žmogus kaip šviesos arka; ir Šventoji Dvasia yra juos rišantis dieviškas klodas, dalyvaujantis sielos kūrime ir mano doktrinoje vadinamas Juodąja Liepsna. Kiekvienas žmogus yra įsikūnijusi dvasia, kurios sietuvos mastas priklauso nuo to, koks Juodosios Liepsnos rangas. Nuo to priklauso žmogaus dvasiniai gebėjimai ir „artumas Dievui". Kitaip sakant, žmogus gali turėti mažą sietuvą, tada jis linkęs prie gyvūniškumo, materializmo, iracionalumo, instinktyvumo ir impulsyvumo; o jeigu sietuva didelė, žmogus turi išvystytą platoninę sumatoriaus dalį, didelį protą, skvarbų mąstymą, sugebėjimą kurti aukšto lygio teorinę sintezę sąveikoje su realybe, tai yra supranta ir save, ir pasaulį. Tai padeda tapti lyderių, filosofu, religiniu vedliu, primetančiu civilizacijai savo vidinėje akyje regimas dvasines formas. Čia galima dar kartą priminti žinomą posakį „Tėvas yra manyje, o aš Tėve", kuris yra pagrindinis sumatoriaus sąveikos su anapusine realybe struktūrinis principas, vadinamas inversija - „Tėvas yra manyje" ir eksversija - „Aš esu Tėve". Tai natūralios tvarkos formulė, kurios antitezė yra Tėvo ir Sūnaus išsiskyrimas, konfliktas, kurio metu atsisakoma principo „Aš esu Tėve" ir nusprendžiama tapti savarankiška būtimi. Šis archetipas yra vadinamasis „Šėtono sukilimas", kurio metu angeliškas Dievo sunūs sukilo prieš savo Tėvą ir nusprendė tapti savavaldžiu valdovu, kuriančiu savo realybę.

Mokslinės civilizacijos iškilimas kartoja tą patį kelią, koks nurodytas „Šėtono sukilimo" mite, tad yra „ateistinio satanizmo" formos; senovinės mito versijos adeptai yra teistiniai satanistai, nes jie dar neištrynę didžiosios sievos dieviškumo intuicijos. Bet kokiu atveju, nusisukimas nuo Tėvo karalystės ir jai karo paskelbimas, kad ir kokiu principu, dvasiniu ir materialistiniu, yra satanizmas, nes atitinka „Šėtono sukilimo" archetipą. Galima bandyti prieštarauti, kad tai tik kultūrinė forma, kuri yra žmogaus fantazijų vaisius, tačiau remiantis fundamentine sątvarologija, akivaizdžiai matosi, kad šis principas atitinka ir realią žmogaus metafiziką, realų santykį tarp žmonijos ir transcendentinės realybės. Šis santykis matosi žmonių rūšies evoliucijoje, kurioje žmogus iš paprasto gamtinio gyvūno išsivystė į kultūrinę civilizaciją, kuri tiek sustiprėjo intelekte, kad tapo nepriklausoma nuo gamtos, ir vis labiau ją sutechnindama tampa realybės užkariautoja ir valdove. Šis procesas yra „nutolimas nuo Dievo" ir visiškas nuo jo nusisukimas tiek paviršiuje, kuris visas perdaromas, perkuriamas, tiek gelmėje, kuri visa įžodinama techniniais žodžiais. Todėl senąją civilizaciją, dar gyvenusią gamtos arba Dievo artumoje, vadinu Dievo Bažnyčia, o naująją, nusisukusią nuo gamtos ir transcendencijos - Šėtono Bažnyčia. Žodis „bažnyčia" čia nebūtinai reiškia „religinė organizacija", tai veikiau yra metafizinis pasirinkimas, kuris gali turėti ir sekuliarią, ir religinę formą. Dar galima pridurti, kad Dievo bažnyčia gali būti metafizinė ir fenomenologinė, priklausomai nuo to, koks požiūris į realybės Įstatymą, kur matomas jo autentiškas pavidalas: gelmėje ar paviršiuje. Remiamasi tokia teologija: Dievas sukūrė gamtą, o žmogus yra kartu ir Dievo, ir gamtos kūrinys, nes gamtos kūrybiniu impulsu sukuriamas genetinis kūnas, o tiesioginiu Dievo dvasiniu impulsu - žmogaus siela.

Šį principą svarbu žinoti, nes jis yra visų planetos civilizacijų pagrindas, ateinantis iš natūraliosios metafizikos, nepriklausomai nuo to, ar civilizacija yra Vakarų, ar kokia nors kita. Šiuo metu visa planeta energingai suka Šėtono Bažnyčios keliu, siekia atsiskirti nuo gyvybę sukūrusio pamato tam, kad išvystyti sau pakankamą žmonių rūšį, kuri bus nepriklausoma nuo realybės ir egzistuos vien savo proto sukurto dirbtinio pasaulio aplinkoje. Išorėje tai technologinės ekosistemos, kurios imituoja gamtą dirbtiniu būdu ir viduje - metavisatos hologramų pasaulis, siūlantis kokią nori realybės versiją, generuojamą dirbtinio intelekto. Šėtoną Hollywood'as paprastai vaizduoja kaip siaubo žanro personažą, pabrėždamas jo magiją bei psioniką, tačiau tikrovėje Šėtonas turi ir ne mistinį stilių, kuris suvoktinas kaip žmonijos nusisukimas nuo Dievo, ateizmas, nereligingumas, materializmas, hedonizmas, amoralumas, scientizmas ir pan. Tai irgi yra Šėtonas, kai žmogus pradeda remtis tik savimi, ir savo užgaidų tenkinimui natūralioje realybėje pasiryžta susikurti dirbtinį pasaulį, paneigiant save, gamtą ir nepriklausomą transcendenciją. Ši kova prieš realybę turi dvi formas, besiremiančias principu „nuo" arba „prieš". „Nuo" labiau linkusi į ateizmą, o „prieš" - į atvirą satanizmą.

Sątvaro teorija

Greičiausiai, žmogui aktualiausia filognozijos tema yra jo vidinio pasaulio analitinis paaiškinimas, parodantis kas jis yra realybėje, koks transcendentinis gyvybės principas, kas yra mirtis ir koks po mirties jo laukia likimas. Žinoma, galutinio atsakymo į šiuos klausimus filognozija neturi, tačiau kai kurios užuominos sątvarologijoje jau išryškėjo. Tad galima rinktis tikėti viena kuria nors versija, priklausomai nuo to, ko žmogus tikisi po mirties, žinant, kad gyvenimas nebus amžinas ir ji anksčiau ar vėliau vis tiek ateis. Mirties klausimas neatsiejamas nuo gyvenimo ir gyvybės klausimo, nes tai sudėtinė gyvybės dalis, ženklinanti ją neatšaukiama lemtimi, tai yra pabaiga. Žinant kokia žmogaus pabaiga, galima atitinkamai planuoti gyvenimą, kad jis nepavirstų į kvailystę. Tad norint suprasti, kas yra žmogus reikia prisiminti Uroboro galvinės dalies struktūrą, kuri yra svarbiausias fundamentaliosios sątvarologijos skyrius:

Dvasia - S [BG (Pl - MS - VH <> IH - D - AR)] P - Įstatymas

S - sumatorius

BG - bendroji gaublė

PL - platoninė sąmonė

AR - aristotelinė sąmonė

MS - mažoji sieva

D - pasaulis

VH - vidinis homunkulas

IH - išorinis homunkulas

Dvasia ir Įstatymas yra kraštutinės realybės, kurios išsidėsčiusios sątvaro paribiuose, tiesiogiai beveik nesuvokiamos, bet pasiekiamos intelektine intuicija. Dvasia tai tam tikra dvasinė substancija, kuri yra pasislinkusi į subtiliųjų laukų pusę ir yra atsakinga už informacinio proceso smegenyse vykdymą, kurio metu ji susiejama į plotinių sumatų kompleksą sumatoriuje. Galima jos egzistavimu abejoti, tačiau naudojant mano schemą, jos postulavimas yra neišvengiama loginė būtinybė, kuri, beje, stebima viduje kaip transcendentalinis sąmonės pagrindas objektų suvokime. Dar vienas jos apibūdinimas, šį kartą jau filosofinis, yra atveriančioji / siejančioji būtis, sietuva. Tuo tarpu Įstatymas ateina iš priešingos pusės, ir yra tai, kas įtraukta į vidų kaip į vaizdą suformuojama informacija, kitaip - introjekcija. Įstatymo pilna giluminė apimtis yra visa visata, tačiau kalbant konkrečiai apie žmogų, šioje realybėje, gamtos sukuriamas materialus, gyvūninis žmogaus kūnas, įtraukiamas į sietuvą kaip išorinis ir vidinis homunkulas. Jame yra dvi funkcijos: mechaninė, tai fizinis kūnas ir mąstymo, tai mentalinis kūnas, vadinamas mažąja sieva. Tai rodo, kad materialus įstatymas skyla į pasaulio dalį ir į mąstymo dalį, kuris kyla iš biologinio mąstymo organo, esančio smegenų struktūroje. Visa ši struktūra yra dvasinėje sietuvoje, bendrojoje gaublėje, kuri atsakinga už informacijos suvokimą ir dalinama į dvi dalis, dvi sąmones: platoninę bei aristotelinę.

Platoninė gaublės dalis suvokia vidinį žmogaus pasaulį, jo mažąją sievą: kaupiasi atmintis, susiformuoja asmuo ir savimonės sugebėjimas. Tai ne materialus pasaulis, koks matomas akimis, bet pagrįstas vidine gnostine smegenų substancija, kuri ne neuromorfinė, bet energomorfinė arba net psichomorfinė, tai yra sudaryta ne iš įprastos mendelejevinės substancijos, bet iš daug tolesnio laukų junginio substancijų spektre. Tai, kas matoma akimis, yra daugiau neuromorfinis lygmuo, o iš mąstymo vidaus atveriama energija ir psichė. Tačiau tai dar ne dvasinis pasaulis, nes ateina iš Įstatymo, pagrįsto organine gamta ir joje vykstančiu bioenergetiniu procesu. Šiam procesui susijungus su sumatoriumi, gaunamas mentalinis „kondensatas", turintis informacinių morfizmų įspūdį, kurie įdeda į subjektą realybės supratimą, sugebėjimą orientuotis ir veikti pasaulyje. Ši platoninė sąmonė turi būdravimo ir miego būseną, kurią valdo tam tikras smegenų viduje esantis mechanizmas, vadinamas miegu. Galima bandyti vertinti, kuri pusė vykdo miego įjungimo mechanizmą: Įstatymo procesas ar sumavimo. Materializme įprasta manyti, kad sumavimas nutrūksta tada, kai organas nustoja tiekti energiją. Kita vertus, aristotelinė dalis yra vadinamasis sensoriumas, kuris turi vaizdo ir garso pagrindinius išorinius modalumus. Jame atsiveria išorinis homunkulas, vadinamas akių kūnu, kuris yra svarbi savo tapatybės dalis, formuojanti vertinimą, kas aš esu. Tai yra asmenybė ir sumatorius save tapatina su savo pirmapradžio kūno sumatine projekcija ir žino, kad jis yra arba vyras, arba moteris, vaikas, suaugęs arba senolis. Ši struktūra turi šviesos ir tamsos būseną, kuri valdoma kūno akių mechanizmu, kur nuleidžiant ar pakeliant akių vokus galima reguliuoti EM signalo patekimą į smegenis. Naudojantis šiuo mechanizmu tamsinama arba šviesinama aristotelinė sąmonės dalis, pavyzdžiui saugant akis nuo stipraus šviesos šaltinio arba norint pasinerti į platoninį minčių, vaizdinių, fantazijų arba atsiminimų pasaulį. Natūraliai ši būsena atsiranda naktį, kai dingsta dangaus šviesulys ir stoja tamsa, vadinama siena. Sąmonei lieka vidinis pasaulis, kuris irgi išnyksta panirus į miego būseną, įvedančią į sapnų karalystę. Išnykus sumavimo procesui lieka veikti vienintelė sistema, kuri vadinama gyvybe, pagrįsta kūno organų nematomu funckionavimu. Pažeidus organus, išnyksta gyvybė ir nelieka šviesos nė vienoje sąmonėje.

Šį principą galima pavaizduoti tokia schema:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/10/bendroji-gauble.jpg)

Įdomiausias klausimas - kas yra mirtis gyvybėje ir kas po jos lieka? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip aiškiname žmogaus sandarą: ar laikomės dualizmo, ar monizmo teorijos; ir koks kiekvieno jų interpretavimas. Tarkime laikomės monizmo. Jis gali būti materialistinis ir dvasinis, tai yra, jeigu pagrindine kryptimi laikome materialaus Įstatymo pusę, o sumatorių - tik materialu procesu, tiekiančiu energiją į sąmonės kūrimo mechanizmą, tai yra materialistinis monizmas. Priešingai, jeigu laikome, kad pirminė yra dvasinė substancija, o Įstatymo vaizdas - tik jos kuriama iliuzija, tai idealistinis arba dvasinis monizmas, kuris laiko, kad dvasia palaiko materialaus kūno egzistenciją, tiekdama jam dvasinę energiją ir kai jos tiekimas nutrūksta, kūnas miršta, o dvasia išsivaduoja. Atitinkamai ir dualizmas gali būti materialistinis ir dvasinis, priklausomai nuo to, kam sątvare teikiama pirmenybė. Yra du variantai: dvasia gali egzistuoti be materialios energijos ir kai nutrūksta jos tiekimas, ji pereina į nepriklausomą nuo materialaus kūno egzistenciją. Kitas variantas, kai dvasia be materialios energijos ir informacijos neegzistuoja kaip gyva substancija ir po mirties išlieka, jeigu ji nėra tik būsena, materialios nesąmoningos formos. Čia galima kelti dar vieną klausimą: dvasia kaip gyvas procesas yra pirmapradė substancija ar daugiau kokio nors proceso dėka atsirandanti būsena? Tai svarbiausias sątvarologijos klausimas, nuo kurio atsakymo priklauso, kas yra žmogus: tik materialus gyvūnas ar kažkas daugiau?

Jeigu dvasia yra substancija ir joje vykstantis siejimo procesas turi ne vien materialią, bet ir nematerialią formą, galimas gyvenimas po mirties, kurį vadinu didžiąja kelione. Kaip yra iš tikro priklauso nuo to, kokios substancijos įeina į pirmapradį žmogų sudarantį spektrą. Šis spektras gali būti gana siauras, pasislinkęs į materialią pusę, kuri mūsų realybėje išaiškinta kaip Mendelejevo atrasta atominė substancija. Darvinizme žmogus suprantamas kaip iš organinės atominės substancijos ir fiziologinių procesų jame sudarytas gamtinis gyvūnas. Tačiau seniai akivaizdu, kad norint paaiškinti sumatorių, reikia kitokio stiliaus substancijos, kuri neturi išorinių kietumo, tankumo, masyvumo, jėgos savybių, bet yra subtilesnio stiliaus, galbūt sudarytos iš smulkesnių kvantų ir turinčios daugiau informacines negu energetines savybes. Šias savybes galima vadinti holografinėmis, nes jos į poveikį reaguoja ne niutoniniu atoveiksmiu, bet kuriant morfizmus ir juos susiejant suvokimu. Šį sugebėjimą viename iš „Filognozijos pradmenų" tomų pavadinau ontologinėmis būsenomis substancijoje arba ontologinėmis hologramomis. O grįžtant prie klausimo, ar didelė tikimybė, kad dvasia yra savarankiška ir nuo materialios energijos nepriklausoma substancija, galinti turėti pomirtinę egzistenciją po disociacijos su kūnu, galiu pasakyti tiek: orientacinė perspektyva, kad žmogus dvasinis - geriausia gyvenimo organizavimo priemonė, subalansuojanti šiapusinę ir anapusinę būseną į  pusiausvyrą, moko saiko ir santūrumo, išvaduoja nuo isterinio carpe diem gyvenimo stiliaus, kuriame žmogus bando kiekvieną akimirką gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.

Iš to seka, kad galimos dvi pagrindinės orientacijos filosofijoje: pabrėžti Platono sąmonę, Platono tikrovės kryptį, renkantis vadinamąjį idealizmą; ir vystyti Aristotelio sąmonės perspektyvą, kuri orientuota į išorę, realybę, daiktus, renkantis vadinamąjį materializmą. Akivaizdu, kad filognozijoje nesirenkama nė viena šių krypčių, bet vystoma bendra universali sątvaro teorija, vystant sątvarologijos korpusą.

Publikuojamos knygos viršelis, pateiktas apačioje. Knyga bus baigta apie gruodžio mėn.

Penkto laipsnio magija

Pirmas tikrovės įvaldymo būdas buvo magija, nuo kurio prasidėjo teorinė ir praktinė pažinimo odisėja žmonijos istorijoje, todėl dabartinę, mokslinę civilizacija galima kildinti iš jos. Tikrovėje mokslas atsiranda žmoguje kaip pastanga geriau suprasti jį supantį pasaulį tuo pačiu ir remiantis ankstesne vystymosi pakopa, ir nuo jos atsiribojant. Atsiribojimas gali  pasiekti tokį mastą, kad siekiama ištrinti visą ankstesnių civilizacijų paveldą, kad istorinėje atmintyje neliktų ankstesnio mąstymo stiliaus pavyzdžių, ir šiuo metu turėtume „tobuliausią" mokslinę sąmonę, nesuterštą archaiškais reliktais ir įrodymais, kad mokslo priešaušryje buvo siekiama tokių pat tikslų, tik kitokiu stiliumi ir metodu. Manau, kad noras dabartinę proto formą padaryti tobula yra netinkamas principas, nes jis neigia istorinės tiesos reikalavimą. Todėl turime prisiminti ne tik „finišą" ir „finalą", bet ir visą kelionę iki dabartinio sąmonės lygio. Šios baimės suprantamos: žinant praeitį gali iškilti abejonių naujumu, išryškėti dabartinio mokslo lygio trūkumai ir archaiškų formų teisingesnis ar gilesnis žvilgsnis į tikrovę, nes dabartinio pasaulio ideologija sąmonę nori susiaurinti, apriboti, įstatant į siauros funkcijos organizacijoje rėmus.

Filognozijoje laikomasi ne tokio principo, joje stengiamasi aprėpti visą žmonijos istoriją, pirmąja pažinimo forma laikant magiją, nuo kurios prasidėjo praktinis sąveikavimas su realybe. Tad civilizaciją, prasidedančią nuo šio sąlyčio su tikrove, tradiciškai laikau vis tobulesne „magijos" sistema, kuri žymima pagal civilizacijos stilių, nuo pirmo iki penkto laipsnio magijos. Koks tokiu atveju būtų šio termino apibrėžimas? Magija laikau technika, su kuria norima pasiekti kokį nors tikslą. Žinoma, technika turi įvairius stilius, priklausomai nuo tikrovės pažinimo gylio, jos vidinių principų supratimo, pradedant ritualais, užkeikimais, simboliniais ženklais, įvairia atributika, kurios tikslas - padaryti poveikį anapusinei realybei. Kita vertus, ryškus alcheminis jos aspektas, kuriame naudojami įvairūs materialūs arba gyvi objektai, kurie norimą poveikį tikrovei turi sukurti „cheminių reakcijų" būdu. Tai reiškia, kad yra psichinis magijos aspektas, susijęs su įsakymo, komandos komunikacija ir „techninės" priemonės, kurios priverčia tikrovę tarnauti sekant jos vidine prigimtimi ir mago žinomais dėsniais.

Pirmykštė magija siekė valdyti artimuosius hipostratos klodus, kurie buvo sugamtinti, pripildyti gyvų būtybių, turinčių žvėrių pasauliui būdingų savybių: jos buvo įsivaizduojamos kaip instinktyvios, primityvios, žiaurios, susiliejusios su stichijomis, nužmogintos. Mitas virš šio požemio „demonų" pasaulio pakelė viršžmogiškų dievų panteonus, kurių paskirtis buvo valdyti aukštąsias, dvasines egzistencijos sferas. Su mitologija susipynę ritualai irgi vadinti magija, bet su pasikeitusia socialine funkcija, daugiau orientuota į žmogaus, giminės ir tautos pagrindines šventes. Herojinė religija pasiekė giliausią sąveikavimo su transcendencija lygmenį ir sąlytį su šia realybe išvalė nuo magijos, palikdama tik „švarų", dvasinį bendravimą su įasmeninta centrine stichija. Ir, mano manymu, paskutinis etapas buvo filosofinis, kuris išvalė net tik maginę sąveiką su transcendencija, bet ir pilnai ją nureligino bei nuasmenino. Iš maldos ir įvairių garbinimo veiksmų liko tik energinga protinė kontempliacija, kurioje bandoma ne užmegzti ryšį, bet perprasti. Taip atsirado racionalioji teologija, kuri religijoje naudojama kaip dvasinio tikėjimo jausmo ramstis, protu pagrindžiantis transcendentinį, asmeninį Dievą. Tuo tarpu filosofijoje, kurioje tikėjimas beveik visai išnykęs, lieka tik noras žinoti. Filosofas neturi užkeikimo, simbolio, ritualinio veiksmo, kitos technikos - iš viso to liko tik išmintis, kaip teisingo gyvenimo mokymas. Kaip jau sakiau anksčiau, tai beveik sutampa su filosofija kaip etikos disciplina.

Mano manymu, į šią „magijų" seką mokslo įrašymas nebūtų teisingas, nes mokslas tiek daug kartų pranoksta ankstesnius proto kurtus kosmologinius pasaulius, kad jis yra naujo pasaulio pradžia, kurio „naujoji era" turi būti pradėta skaičiuoti iš naujo, kuriant naują seką. Kita vertus, ryškus tam tikras paralelizmas, kur antra seka kartoja tą patį, kas buvo pirmojoje, tik dabar daug kartų pažangesne forma. Tai reiškia, kad jeigu pirmoje sekoje nuo pirmo iki ketvirto elemento viskas buvo pirmo varianto kitoks, pakeistas, išplėstas ir perinterpretuotas pakartojimas, tai mokslas šiuo atveju tapatus 1M magijai, nes panašus tiek teorinis, tiek praktinis magijos ir mokslo tikslas: įvaldyti tikrovę ir priversti ją tarnauti žmogui. Žinoma, skiriasi kosmologinė realybės interpretacija, bet visas pragmatinės orientacijos karkasas - tas pats. Skirtumas tas, kad simbolis, užkeikimas, ritualas, alcheminės reakcijos dabar jau tikra realybė, kuri veikia ne vaizduotėje, bet pačiame transcendentiniame pasaulyje. Tai reiškia, kad magija pagaliau pradėjo „veikti" tikru veikimu, duoti tikrą naudą, pasikinkant ne įsivaizduojamus, bet tikrus realybės „demonus". Tai demonas kaip jautis, prie kurio prikabintas arklas, kurį jis paliepus artojui turi tempi ir daryti savo darbą. Magas ir mokslininkas yra toks demoną valdantis artojas.

Belieka pasitikslinti kaip tai atrodo metafizinėje realybėje, sumuojamoje tik nedideliu procentu, dėl to tik netiesiogiai sugebant suprasti, koks tikras alchemijos veikimas. Realybė turi dvi formas: holoplastinę, arba pirmapradę, ir sumuojamą kaip sumatus. Žinome, kad sumatoriaus paveikslas yra tiesioginės aplinkos atspindys sąmonėje, kuriame žmogus mato savęs ir realybės imitatorių, pagal kurį jis suvokia kas yra jis ir kokia yra jo artimiausia aplinka. Tačiau tai netikras Aš ir ne tikras Kitas, nes tikras yra anapus sumatoriaus vaizdo, tai yra transcendencijoje. Vadinasi kiekvienas maginis veiksmas turi du sluoksnius: pirmapradį sluoksnį, kur jis veikia pilnu veikimu ir kaip tas veiksmas atsispindi fenomeninėje sąmonėje. Akivaizdu, kad 1) tai daug mažiau, negu yra pačioje realybėje, ir 2) prie to, kas suvokiama, galima pridėti mintis, jausmus, būsenas, jutimus ir pan. Žinoma, visa tai nebus vaizdo papildymas tikra informacija, tačiau ši vidinė kryptis atliekant ritualą svarbi psichologiškai. „Formulių" lygmenyje tai turėtų atrodyti taip:

A + X = P

A yra fenomeninis objektas sumuojamas sumatoriuje, X yra skirtumas, kuris atsiranda iš P atėmus A, kuris vis dar reiškiasi suvokimui kaip veikiamybė. Pavyzdžiui, gravitacijos reiškinys tiesiogiai neturi jokio objekto, jei atimsime masyvius daiktus, tačiau fizinė jėga vis dar suvokiama pagal tai, kaip ji veikia. Ši veikiamybė rodo nepilną sumavimą, iš ko seka, kad yra realybė, kurios mūsų sąmonė tiesiogiai nesuvokia, ir kuri yra P, kaip nematomos hipostratos, sritis. Proto sukurtus gnostinius kūnus galime pažymėti kaip G, tada gausime tik protinį objektą, kuris kaip implantas „sodinamas" hipostratoje ir funkcionuoja kognityviniu būdu, žmogaus mąstyme.

G (A) + G (X) = G (P)

Mokslas daugiau susijęs su pirmu „formulės" variantu, o pirmykštė magija su pastaruoju, nes joje tik protinis pirmapradis objektas, tik protinis jo fenomeninis reiškimasis ir tik protinis paslėptų hipostratoje galių principas. A vietoje magijoje dažnai įtraukiamas koks nors realus fenomeninis objektas: kokia nors stichija, dangaus kūnas, gamtinis daiktas, gyvūnas, ir su juo susiejama vis mitologinė / protinė kompozicija. Taip atsiranda kulto objektai, galintys būti tiek mentaliniais, tiek materialiais.

Galimas dar vienas formulės variantas, kai hipostratinis objektas nematomas, tai yra nesumuojamas, bet tik „nujaučiamas".

G + X = P

Šiuo atveju X lygu P, kuriame nėra jokios atveriamos dalies, bent jau jusliškai, tačiau kai kada tai galima padaryti techniškai, kai matavimo prietaisas pakeičia sensoriumą. Anksčiau, alcheminėje magijoje, naudojo įvairius materialius priemonių arsenalus, kaip ekstraktai, eliksyrai, skysčiai, milteliai, augalų mišiniai, gyvūnų dalys ir pan. Taip buvo vykdomas maginis ritualas, kuris nežinojo tikros hipostratos struktūros, rėmėsi tik išgalvota racionalizacija. Tačiau laikui bėgant moksle buvo išvystytos sritys, kuriose akivaizdžiai žinomos „magiškos" veikiamybės užuominos, turinčios realų pagrindimą pasaulyje, bet esančios anapus šiuolaikinio mokslo aiškinamųjų galimybių, nes G (X) skirtumas, kurio sudėtingumas nubrėžia atstumą tarp sumuojamos realybės arba veikiamybės ir hipostratinės holoplastinės realybės yra labai didelis. Tos sritys yra radijo bangos, magnetizmas, elektra, chemija, šilumos dinamika, genetika, sąmonė. Imkime magnetizmą kaip pavyzdį. Jo formos tikrovėje tokios:

A (magnetizmas) + G (magnetizmas) + X (magnetizmas) = P (magnetizmas)

Norint panaudoti magnetą arba elektromagnetą, jau nereikia kreipimųsi į mitines būtybes, invokacijų ar evokacijų. Užtenka žinoti hipostratos struktūrines formules ir žinoti mechanizmus, kurių pagalba techniškai galima išgauti norimas savybes, sukuriant techninį daiktą. Tai pilnai racionalizuotas 5M (penkto laipsnio magija) magijos variantas, kuris pagrįstas žinojimu, ne vaizdiniais, fantazijomis, tikėjimais. Kita vertus X (magnetizmo) atstumas iki realybės visada išlieka ir nė vienas mokslininkas nežino, kas iš tikro yra P (magnetizmas).

Ir paskutinis principas - šiuo metodu įvertinti gyvybę, gyvūną ir pažiūrėti koks yra atveriamos ir neatveriamos jo būties skirtumas:

P (gyvūnas) - A (gyvūnas) = X (gyvūnas) arba

100 proc. - 20 proc. = 80 proc.

Toks būtų mano subjektyvus vertinimas.

Šis principas yra pagrindinis filognozijos metodas, kuris kiekvieną tiriamą daiktą mąsto kaip tikrovę, realybę ir veikiamybę, išnyrančią iš nematomos gelmės, kurioje net sąmonėje neveikiantis magijos aktas, realybėje gali būti veikiančiu mums nežinomu būdu. Jis veikti gali tiek gerąja, tiek blogąja prasme.

Galutinis knygos viršelis:

D. Mockus. Filognozijos pradmensys: devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022 (180 psl., 25 egz.)

ISBN 978-609-08-0066-9 (popierinė)

ISBN 978-609-08-0067-6 (elektroninė)

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/11/virselis.-galutinis.jpg)

Elitinė išmintis

Dėl žinomų priežasčių F. Nietzsche'ės filosofija nebuvo išvystyta iki galo, tačiau mąstytojas paliko mums pakankamai informacijos, kad galėtume tai padaryti patys. Jo gyvenimas buvo gana trumpas, 56 metai, ir paskutinį dešimtmetį jis buvo nedarbingas. Nepaisant to, kad jam pritrūko laiko užbaigti visus savo suplanuotus darbus, mums išliko jo užrašai, iš kurių galima susidaryti vaizdą, kokia buvo jo Vakarų civilizacijos vizija jos visumoje. Jeigu yra neatsakytų klausimų, juos galima paimti tiesiai iš tikrovės, iš savo žinių apie pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Viskas, kas buvo paviešinta jam esant gyvam ar tuoj po mirties - tik nedidelė dali to, ką filosofas mąstė, ir galima sakyti, kad pagrindinio savo gyvenimo veikalo parašyti jis nesuspėjo. Tačiau tai galima padaryti patiems, nes išliko visa tam reikalinga informacija. Pirmas bandymas „užbaigti" F. Nietzsche'ės filosofinę mintį buvo padarytas jo sesers E. Nietzsche ir draugo P. Gast, kurie, remdamiesi filosofo užrašuose rastu planu, sugrupavo jo minčių eskizus į logišką visumą, taip sukuriant knygą pavadinimu „Valia siekti galios" (1901,1906). Ši knyga, kad ir kaip ji būtų kritikuojama, yra finalinis akordas, parodantis kokia buvo jo, kaip filosofo, viso gyvenimo problema. Mūsų dienomis visą veikalo turinį priimta sugrąžinti į tas užrašų vietas, iš kur jie buvo paimti ir rodyti F. Niezsche'ės mąstymą „autentiška forma". Tačiau kad ir kaip mums tai nepatiktų, minėtame veikale nėra nieko, ko jis nebūtų mąstęs, o po to užrašęs savo užrašų knygelėse. Dėl šios priežasties laikau autentiškais abu vėlyvosios F. Nietzsche'ės filosofijos variantus.

Toliau paaiškinsiu, kodėl šią perspektyvą, nuo pabaigos į pradžią, laikau svarbia savo tyrinėjimuose. Paskutinis filosofo kaip mąstytojo kelio etapas, išlikęs jo juodraščiuose ir užrašuose yra įrodymas, kad gyvenimo pabaigoje jis savo filosofijoje pasiekė juodojo drakono sintezės lygį, kuriame postuluoja naują Vakarų civilizacijos etapą, kurio autoriumi siekė būti. F. Nietzsche'ę laikau gyvenime vienu iš nedaugelio juodųjų drakonų, kurie padarė didelę įtaką Europos kultūrai ir ši įtaka stipriai jaučiama iki mūsų dienų. Tam, kad būtų šiek tiek aiškiau apie ką čia kalbu, priminsiu du civilizacijos tipus, kuriuos vadinu juoduoju arba baltuoju drakonu. Kaip žinia, kiekvieno žmogaus sątvarą sudaro imanentinė ir transcendentinė dalis, kur MS yra sąmonės vidus, o DS yra išorė. Civilizacijos rangas priklauso nuo to, kaip šie dėmenys sąveikauja: pradinė būsena yra pilna poliarizacija ir uždaras MS-DS santykis; tačiau bėgant laikui žmonės sugeba vis daugiau įtraukti, internalizuoti transcendencijos, kuri tampa vidine savastimi, lemiančia santvarką ir žmonių gyvenimo būdą, priklausantį nuo vadinamojo technologinio išsivystymo. Šie tipai yra juodasis ir baltasis drakonas, kur žodis „drakonas" yra vaizdingas transcendencijos simbolis. Pagrindinis tarp jų skirtumas tas, kad juodasis drakonas, vystantis civilizacijai kaupia subjektyvias, kultūrines psichovektoriaus formas, kurios susikaupia į milžiniškus paveldo kiekius, kurie remiasi „silpnąja", arba menine, sąveikos su transcendencija forma, kurios pagrindinė priemonė yra kalba. Tuo tarpu baltasis drakonas, kaip tam tikra proto forma, sugeba atverti transcendentinius klodus tikru atvėrimu, ir proto turinys gaunamas „stiprusis", arba techninis. Pažiūrėję į F. Nietzsche'ės doktriną, matome, kad jo kuriama pasaulio vizija atitinka juodojo drakono sąmonę, nes jame nepropaguojama techninė sąveika su juo, ir metodai atitinka „silpnųjų" kategoriją, kaip pasakytume šiais laikais - kultūrinis psyopas.

Norint išskleisti šią mintį dar plačiau, reikia konkrečiai analizuoti filosofo teorijos turinį, kuris turi būti tiksliai suklasifikuotas pagal standartines filognozijos formules. Viena jų yra

MS - Teorija - Sophia - DS

Joje matome, kad santykis tarp MS ir DS turi dvi formas: kontempliatyvią, vadinamą teorija, kitur - pažinimu; ir praktinę, kuri yra sophia, arba gyvenimo išmintis. Jeigu imsime konkrečiai žodį „filosofija", kuris reiškia „meilė išminčiai", „išminties meilė", tai akivaizdu, kad jis nurodo į antrą santykio tarp žmogaus ir realybės sandą ir turi praktinę orientaciją, tam tikrų, išmintingais laikomų, principų taikymą gyvenime, kurie turi apsaugoti nuo bėdų, nelaimių, katastrofų ir tragedijų, kurias atneša neišmintingas gyvenimas. Žinoma, išmintis pagrįsta teorinėmis žiniomis, tačiau jos nevertinamos, jeigu nepritaikomos gyvenime. Tęsiant šią mintį, galima apibendrinti, kad, nors ir ne visiškai, išmintis sutampa su morale, etika, kuri buvo labai svarbi filosofinių diskusijų tema Senovės Graikijoje. Išmintingas gyvenimas yra moralus arba doras gyvenimas, atsisakantis peržengti ribą tarp savęs ir kito, siekiantis pusiausvyros ir harmonijos, įsistatantis į saiko rėmus. Žinoma, šį klasikinį principą F. Nietzsche'ė su savo imoralizmo doktrina atmeta, tačiau bazė ir atskaitos taškas yra būtent šis vertinimo matas. Kodėl filosofas renkasi tokį variantą paaiškinsiu toliau. Tam reikia prisiminti dar vieną formulę, rodančią, kur santykyje tarp Dvasios ir Pirmojo Įstatymo dedamas akcentas.

Dvasia - 1B Įstatymas - 1A Įstatymas

Kas yra dvasia iš ankstesnių tekstų turėtų būti suprantama - tai transcendentalinė žmogaus kryptis, kuri yra žmogaus subjekto, kaip atveriančios substancijos, pamatas. Tuo tarpu Įstatymas yra tai, kas „įstatyta" į dvasią kaip informacija, kuri suformuojama į kokybinių sumatų srautą. Taigi 1A yra objektyvus pasaulis, arba tiksliau gamta, gamtinis įstatymas; o 1B yra gamtos kuriama gyvybė, turinti fiziologinę ir psichologinę dalį, apibendrinamą žodžiu „instinktai" arba vidinės, vitalinės žmogaus metafizikos Id, tariant Z. Freudo žodžiais. Suprantama, kad F. Nietzsche'ė remiasi šiuo 1B Įstatymu, kuris pagrįstas gyvybės metafizika, prie kurios jis priėjimo ieškojo per vidinę žmogaus dalį, kuri sievos modelyje žymima A-B-C-D-F kompleksais. Arba, kitaip sakant, mąstytojo Teorija dalyje realybė suvokiama būtent šioje perspektyvoje ir šio žinojimo pagrindu jis kūrė savo filosofinę išmintį. Vedamas šios idėjos jis siekė sumenkinti objektyvų, žmogų kaip gyvūną išcentrinantį protą, nes toks protas veda prie gyvybės nuosmukio ir gyvenimo dekadanso. Pasak jo, žmogus, žalojantis savo instinktus, yra „sergantis gyvulys", o tai propaguojanti civilizacija - priešiška gyvybei. Tai jis konkrečiai įžvelgė krikščionybėje, kurios pagrindinė institucija yra Katalikų Bažnyčia. Ji yra tas antstatas, arba Antrasis Įstatymas, kuris irgi turi dvi formas

Dvasia - 2A Įstatymas - 2B Įstatymas

Kitaip sakant, Antrasis Įstatymas turi teorinę dalį, 2A, kuri yra paveldo įsisavinimo ir savarankiškų apmąstymų išdava ir 2B arba praktinę dalį, kuri yra visas, civilizacija vadinamas, dirbtinis pasaulis, sukuriamas sumaniojo ir protingojo žmogaus: nuo visuomenės organizavimo formų, dvasinės kultūros, mitologijos, religijos, filosofijos iki sukurto meno, įrankių ir technikos pasaulio, atsirandančio kaip žmogaus veiklos padarinys. Kitaip sakant, tai priešprieša tarp gyvybės sferos ir technosferos. Gamtinis žmogus į protą įtraukdavo 1A gamtinį pasaulį, tačiau civilizuotas žmogus gyvena dirbtinėje aplinkoje ir jo protas formuojasi 2B Įstatymo pagrindu.

Taigi F. Nietzsche'ė siekė perprogramuoti civilizaciją žmonių protuose, tam, kad orientuotų ją į žmogaus gyvybinės šaknies puoselėjimą ir vystymą, kad protiniai implantai, 2A, neblokuotų vitališkumo ir gyvybingumo, pašalinant resentimento moralę iš kultūros, ir gyvybė nebūtų teorizuojama 2B civilizacinių institucijų, kaip Bažnyčia, krikščioniškos teologijos ir filosofijos katedros universitetuose ir visokios moralės inspekcijos bei policijos. Galiausiai jis siekė, kad iš visuomenės būtų išdiegti krikščioniški papročiai, kurie netinkamai ugdo žmones, verčia juos kentėti gyvūniškumo „nuodėmės kančias", siūlant iliuzinį „apsivalymą", kai jį tik sugadina ir susargdina. Visi šie pakeitimai buvo įausti į grandiozinį filosofo planą - perrašyti visą senąją Vakarų Civilizaciją, sugrąžinant ją prie graikiškų ir romėniškų ištakų, atgaivinant senąjį, aristokratinį modelį, su hierarchine luomine sankloda, antidemokratiška politine sistema, kurioje valdyti, dalyvauti politikoje turėjo teisę tik aukščiausias luomas, aristokratija. Negana to, jis žavėjosi ne nuosaikiomis, tiesioginės demokratijos arba respublikos politinėmis formomis, bet tomis vystymosi fazėmis, kur politinis elitas įgyja imperinį mastelį ir siekia visuotinio įsiviešpatavimo, kai Aleksandro Makedoniečio imperija arba Romos imperijos ekspansija Europoje. Tai reiškia, kad iš vienos pusės F. Nietzsche'ė gyvybę aukštino, bet iš kitos pusės, teises suteikė tik elitui, o „menkavertė" gyvybė jam buvo tik „didžiųjų siekių žmogaus" priemonė. Elitas, jo galios begalinis augimas, jam buvo vienintelis dėmesio vertas tikslas.

Iš to, kas buvo pasakyta, seka, kad F. Nietzsche'ės praktika, išmintis yra priemonė elitinės žmonių rūšies sukūrimui ir jos maksimalios, megalomaniškos galios ekspansijos visatoje filosofijos parengimas. Šis elitas - tai ne protas, racionalumas, įrodymas, atmintis, faktologija, bet vitališkumas, gyvybė, instinktas, valia, jėga ir išorinės galios vis didesnis plėtimas. Tam reikalinga maksimali sintezė, kuri išerdvina kultūrines formas, paneigiant statišką jų būvį, ir vietoj to į sątvarą įveda tapsmą, laiką, istoriją, kuri vienintelė reali sąmonės būsena, kurios taikliausias apibūdinimas - viskas laikina, viskas praeina. Kultūra - tik laikina galios forma, atspindinti kažkokio momento galios kiekį, realizuojamą kaip politinė galia, suteikianti socialiniam audiniui stabilią formą ir auginanti valios viešpatauti lygį atitinkantį žmogaus tipą. Kiekvieno galios centro tikslas - sukurti aukštesnįjį žmogų, kad jis, kaip kultūrinis hegemonas, taptų žemesnių kultūrinių formų šeimininku ir valdovu.

Tokia tad yra F. Nietzsche'ės išmintis, iš kurios galima pasimokyti kaip funkcionuoja civilizaciniai psichovektoriai, kaip jie kuriami, kokios jėgos ir institucijos šiame procese dalyvauja.

Teocenas, antropocenas ir technocenas

Šiuo mentu madinga kalbėti apie antropoceną geologinės eros prasme, kuris, tariama, išstūmė holoceną, egzistavusį iki planetos civilizacijos suklestėjimo 19-20-21 amžiuje. Aš pabandysiu šį klausimą pamąstyti iš kitos pusės, šiek tiek atsiplėšdamas nuo geologijos ir daugiau orientuodamasis į civilizaciją kaip į psichikos formą, lemiančią žmonijos psichovektorių ir jo poveikį planetai (ne vien poveikį, kaip linkstama aiškinti tradicinėse antropoceno analizėse). Mąstant žmogaus proto pagrindu sukurtos paradigmos rėmuose, civilizacija kaip mentalinis darinys, mano knygose vadinamas psichovektoriumi, turi tokias pagrindines kryptis: teocenas, tai yra civilizacija, orientuota į nematomą, gamtinę tikrovės dalį, kuri lemia mąstymo ir kultūrinės elgsenos formas; antropocenas kaip atsisukimas į žmogų, į save, tampant pagrindine civilizacijos problema, apibendrinama maksima "pažink save", ir prasidedantis nuo filosofijos atsiradimo; ir technocenas, sukuriantis dirbtinę gamtą bei dirbtinį superžmogų, kuris yra ir Dievą išstumianti super DI mašina, aptarnaujama žmogiškų androidų, arba techninių gyvūnų, turinčių savarankišką ir nesavarankišką intelektą.

Pačioje pradžioje kol dar sąmonė orientuota į gamtą, kurią jos visumoje vadinu didžiąja sieva (DS), psichikoje vyrauja jos sureikšminimo, išaukštinimo ir garbinimo būsena, kurioje, metafizinėje kalboje, žmogus ją įsimbolina Dievo, kaip visagalio gamtos ir gyvybės valdovo, vaizdiniu. Šis žodis graikiškai yra "Theos" arba lotyniškai - "Deus", kuris sudaro teoceno eros vaizdinio pagrindą. Žinoma patys žmonės savo civilizacijos taip neapibrėžė, nes jie dar nemąstė šiuolaikinio mokslo terminais, tačiau tai darome mes, retrospektyviai primesdami savo nustatytas charakteristikas. Šioje eroje žmogaus poveikis "geologijai" plačiąja prasme buvo minimalus, nes gyvenimo būdas buvo gamtinis, prasidėjęs kaip klajoklių gyvenimas ir tik vėliau tapęs sėsliu. Santykis su išoriniu pasauliu buvo ritualinis, apeiginis, turintis garbinimo ir kulto bruožų. Todėl poveikis aplinkai buvo minimalus: dar nebuvo atvertos hipostratos ir ši "mentalinė" era sutapo su geologiniu holocenu, tai yra laisvai besivystančios ir nenaikinamos planetos pasauliu.

Maždaug nuo filosofijos atsiradimo prieš 2500 metų prsideda civilizacijų persiorientavimas, kur žmogus tampa svarbesniu dėmesio objektu už gamtą. Tai buvo ilgo persiorientavimo priešaušris, kuris savo finale sukūrė tokį didelį technologinį žmonijos išsivystymą, kad pradėjo veikti planetos gyvybės sferos raidą ir net geologinę jos būklę, pačioje persiorientavimo pabaigoje sukūrus dirbtinę technosferą, kuri vis labiau išstūminėja netūralią gamtą. Tai, žinoma, prasidėjo nuo milžiniško masto planetos urbanizacijos, sukūrusios iš gamtos išėjusių žmonių bendruomenes, kurios dabar labai sparčiai technologizuojasi ir pereina į transhumanizmo ir pohumanizmo būkles: iš pradžių įveikiama gamta, gamtinis būtinumas, o po to pradedama įveikinėti ir patį žmogų, siekiant jį peržengti. Mano manymu, tai prsidėjo nuo filosofinės revoliucijos, kurios pasekoje žmogus atsisakė orientacijos į anapusinę tikrovę, garbinimo santykio su ja ir vietoj to į pirmą planą iškėlė žmogų, siekiant atsakyti į klausimą, kas jis yra.

Dabar jau akivaizdu, kad šis finalas yra pradžia peršokimo į naują pasaulį, kuriame vyrauja technika, dirbtinumas, gamta pakeičiama dirbtinėmis ekosistemomis, o gyvūnai - "Boston Dynamics" robotais. Tai yra atsisukimas į techninį daiktą, kurio pabaiga bus technoceno pasaulis, apie kurį šiuo metu mąsto tik mokslinės fantastikos autoriai ir futuristai. Antropocenas yra tik ekologinės problemos pradžia, o technocenas - radikalus technosferos išsiplėtojimas, laukinę gamtą padarantis beveik neegzistuojančia - išskyrus įvairius regioninius parkus ir draustinius. Šio pasaulio centru, kaip manoma, bus super DI (dirbtinis intelektas), kuris valdys visą technoparką kaip daiktų ir žmonių internetą, kurio tikslas bus - vis didesnis įsitvirtinimas tikrovėje, vis didesnis jos technologizavimas, išsiveržiant net iš planetos kalėjimo į kosmosą ir technogamtą platinant net ten. Tai galima sudėti į tokią hierarchiją:

DSI [technocenas] - MS [antropocenas] - DS [teocenas]

DSI - dirbtinis superintelelektas
MS - mažoji sieva
DS - didžioji sieva

Tarus, kad ateis toks laikas, kai bus suprasta sąmonės paslaptis ir bus išmokta kurti dirbtinę sąmonę, laukia dirbtinės gyvybės suklestėjimas, kuris pralenks sintetinės gyvybės proveržį įgalinamą genetikos proveržių. Bus įmanoma kurti įvairius variantus, kur dirbtinė sąmonė bus jungiama su sintetiniais kūnaisa arba kurti gryną techninį organizmo imitatorių. DI procesorius bus pakeistas kokybiniu informacijos sumatoriumi, robotui suteikiant dirbtines "ontologines būsenas", vadinamas sąmoningu realybės suvokimu. Žinoma, iki to toli ir žmogus dar per mažai pažintas, tačiau šiuolaikiniai transhumanistai ir pohumanistai tiki, kad tai nėra neišsprendžiama problema. Turint omenyje tai, kad dirbtinė sąmonė bus neprogramuojamas, bet apsimokantis techninis gyvūnas, kokia bus jo evoliucija - sunku prognozuoti ir dar sunkiau prognozuoti, koks bus techninės sąmonės požiūris į natūralią sąmonę. Dėl šios priežasties kyla klausimas dėl tokio technosferos raidos scenarijaus tikslingumo, nes žmonija pjauna šaką ant kurios sėdi.

Galima iškelti klausimą, kokio požiūrio į šį klausimą laikomasi filognozijos doktrinoje? Šiuo metu nuo galutinio atsakymo esu linkęs susilaikyti, ir galiu pakartoti, ką kai kuriose kitose vietose jau esu išsakęs. Pagrindinis žmogaus ir žmonijos tikslas yra vis geriau pažinti realybę, kurią pažinus - nebūtina ją iš karto versti technologine mašina. Tam tikri techniniai proveržiai, norint vis labiau įsigylinti į hipsotratą - neišvengiami, tai tai turi būti daroma ribotai ir nuosaikiai. Kol nėra galingo techninio proto sąvokų aparato - atsisakyti primityvių gyvybės darkymo priemonių, kurios labiau panašios ne į proveržį, bet į pasityčiojimą, kapitalizme skatinamą pelnų vaikymosi logikos, kaip E. Musko "Teslabot". Žmogus turi daug neišnaudotų natūralių vystymosi galimybių, kuriose turi būti siekiama vis labiau atverti hipostratą ir paversti ją tokia civilizacijos forma, kuri būtų maksimalus teorijos vystymas ir tik minimalus jos įtechninimas, visą dėmesį sutelkiant į etinį praktikos dėmenį. Savo teoriją siekiu pagrįsti antiantropocentrine perspektyva, tačiau ją perkeliant ne Dievą, ne į DI, bet į tą natūralų fundamentą, kuris yra visos žmogaus vidinio pasaulio pamatas, kuris krikščionybėje vadinamas Tėvu, o aš vadinu didžiąja sieva. "Aš esu Tėve", filognozijos metodu galima pavaizduoti kaip Tėvas [Sūnus]. Tėvą pakeitę didžiąja sieva turime tokius mažosios sievos variantus:

DS [MS1] [MS2] [MS3] [MS4] [MS5] [MS6] [MS7] [MS8] [MS9]

Žmogus yra MS6, arba šeštas mažosios sievos lygmuo, turintis galimybė vystytis nuo pradinio varianto, iki išsivysčiusio, pažangiojo žmogaus, kurio transhumanizmas yra ne biologinis, bet dvasinis. Kitaip, norėdami peržengti žmogų, turime gerinti jį ne tiek išorėje, kiek viduje, didindami Įstatyme sumuojamos hipostratį gylį. Tai išreiškiama tokia struktūra:

MS6 - S[DS1] H[DS999]
MS1 - S[DS100] H[DS900]

MS - mažoji sieva
DS - didžiji sieva
S - sumatorius
H - hipostrata

Kaip žinia, kadangi sumatorius yra dvivietis, vadinamas uliumu, jis pasidalinęs į du polius, kurie, tarpsavyje sąveikaudami, kuria kalbinę / techninę sintezę. Tad sumatorius S[DS100] gali turėti pusiausvirą tipą, 50 + 50, ir nepusiausvrirą, kur vyrauja arba proto kompiuterio sumatų perteklius arba juslinių hipostratos klodų išplėstas sumavimas, rodant gilesnį "pasaulio vaizdą". Pirmas išplėtimo variantas įmanomas jau dabar, o antras variantas, kur daugiau ne proto, bet realybės, manau, bus įmanomas sukūrus DHA (dirbtinis hipostratų atvaras).

Taigi, mano manymu, žmogus nuo primityvaus kūno organų technologizavimo turėtų persiorientuoti į dvasinį vystymąsi ir kurti dvasinį, o ne biologinį transhumanizmą. Svarbiau ne tapti kūno ir psichikos inžinerijos auka, kuri leidžia milijonus modifikacijoms, bet "pažinti save" ir tinkamai pasiruošti didžiajai kelionei gyvenimo pabaigoje. Juk gyvenimas laikinas ir amžinu jis neturi tapti, nes tai žemiausio rango būtis, iš kurios turi būti siekiama išsivaduoti, o ne įamžinti.

Knyga "Filognozijos pradmenys: devynių vartų doktrina", 10 tomas galutinai baigta ir daugiau nebus papildoma.

Elektroninę versiją bus galima gauti puslapiuose

www.filognozija.com

www.ibiblioteka.lt

Galutinis viršelis bus toks

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/11/virselis01.jpg)