Tiesos sąmonė, 16 tomas

[klajunas]

Psichotroniniai raigai

Šiame skyrelyje panagrinėsiu kaip sumatoriaus oloje atsiranda šmėkliniai sumatai, patiriamai psichotronikos taikinių, kurie paprastai tapatinami su psichikos sutrikimais ir reiškia beveik garantuotą diagnozę. Nesakau, kad nebūna sutrikimų, tačiau žinau, kad dažnai jie supainiojami su psichotronikos sukeliamais poveikiais, nes šios priemonės slaptos ir jas draudžiama viešinti. Tad patogiausia išsisukimo iš problemos priemonė yra vaizduoti, kad tai sutrikimas, kuris turi būti gydomas vaistais. Tačiau kai žinai visą žmogaus ir tikrovės žemėlapį, žinai, kaip šios priemonės sąmonės viduje sukelia poveikius, kurių priežasties nesimato, nes jos yra anapus olos, todėl neįrodomos. Kita vertus, vaizduojama, kad šiuo metu jos neegzistuoja ir šios idėjos - iš fantazijų srities. Bet tiesa yra ta, kad iš fantazijų srities nebent dvasinio lygio psichotronika, nes ji susijusi su Baltojo drakono civilizacija, o paprastos neuroninės priemonės, kurios valdo materialų, neuroninį transcendentalumą, jau turimos slaptose valstybės programose.



Pirmiausiai pateiksiu žmogaus schemą, kurioje matosi kaip jis sudarytas iš išorinės žiūrėjimo perspektyvos, nuo holoplastinės pirminės tikrovės iki trijų vidinių olą sudarančių ovių. Psichotronika - tai priemonės, kurias savo sistemoje vadinu psichotroniniais raigais, kurie turi tris pagrindines formas: RA (X) - tai pirmapradėje realybėje esantis objektas, kuris veikia tikru išoriniu veikimu išorinius žmogaus apvalkalus; RA (D) - tai matoma raigo dalis, kuri atsiveria akių kuriamame plote pirmame ovyje; ir RA (G) - tai prote esantis žinojimas, kuris stebint objektus iš išorės įeina į vidinę, protinę žmogaus dalį, trečiame ovyje. Norint suprasti kas yra raigas ir kaip jis veikia žmogų, kad jis tampa nesumuojamas, reikia žinoti, kad sąmonė - tai vidinė ola, kuri generuojama transcendentalinio subjekto, kuris kuria substancijos ir signalų sintezę, kurie dalinami į tris pagrindinius ovius. Pirmas ovis yra pasaulis, kuriame sumuojami akių ir ausų signalai ir paverčiami į vidinį tikrovės burbulą, kuris atrodo kaip išorinis pasaulis, bet iš tikro yra vidinės olos dalis. Tai rodo regimojo fosfeno reiškinys, atsirandantis tada, kai tiesiogiai žiūri į šviesos šaltinį, ir po to nukreipi dėmesį ir matau jo sukeltą dėmę „tikrovės" vaizde; taip pat - diplopijos reiškinys, kuris kyla tada, kai pirštu judinant obuolį, atsiskiria vienas vaizdas, ir jis juda, o kitas vaizdas - stabilus. Tai atsitinka dėl to, kad kiekviena akis kuria atskirą vaizdą ir tik sąmonėje jie suliejami į vieną. Tad jeigu tikrovė viena, o vaizdai - du, matoma ne pati tikrovė, o tik jos atvaizdas. Antras ovis atsiranda iš kūno signalų sintezės, kurie surenkami kūno receptorių, rodančių jo būsenas ir padėtį. Šis ovis vis dar sąveikauja su aplinka ir jo būsenos rodo koks aplinkos terpės ir vidinės terpės santykis: temperatūra, jėga, taktiliniai pojūčiai; tada vidaus organų skausmas ir malonumas, motorika ir pan. Ir paskutinis ovis yra trečias, kuriame yra psichiniai sumatai, kuriantys jau ne aplinkos ar savo fizinės dalies sintezę, tačiau žmogaus psichikos sintezę, kurios signalai ateina iš organų, kurių paskirtis - generuoti žmogaus subjektyvius sumatus. Šis trečias ovis yra sumatoriaus centras, iš kurio jame žiūrima į nutolusias, periferines dalis ir kuris tapatinamas su subjektu.

Tačiau tikras subjektas yra transcendentalinė išorė, kuri paveiksle žymima TS ir turi du sluoksnius: materialų ir dvasinį. Šis subjektas yra išorinė substancijos ir signalų sintezės dalis, kur signalai pasiskirstę kaip žemėlapis, kur kiekvienas jo plotas turi atitinkamus vidinius sumatus, tad žinant šį žemėlapį ir kaip jis koreliuoja su vidiniais sumatoriaus plotais, galima žmogaus sumatoriui daryti norimą poveikį, kuris paskui keliauja į pirmą, antrą arba trečią ovį kaip šmėkliniai sumatai. Kadangi ši transcendentalinė išorė tiesiogiai susijusi su vidine sąmonės dalimi, bet kuriame ovyje, tiksliniu būdu implantavus psichotronines priemones, galima tam tikrą vidinės erdvės dalį padaryti sutrikusiu plotu. Kai sakoma, kad tokios priemonės neegzistuoja, galima būti tikram, kad sakoma netiesa, tačiau gerai išvystytos tik materialaus transcendentalinio subjekto technologija, o dvasinio transcendentalinio subjekto technologijos, kurios sugebėtų tiesiogiai veikti dvasines auras yra virš žemės civilizacijos technologijų lygio ir manau, kad tokios priemonės susijusios su Baltojo drakono civilizacija. Kur poveikis gali būti tiek neigiamas, tiek teigiamas, kaip su psichotronika perduodamos žinios, sukuriami gabumai ir pan. Aš esu patyręs abu poveikius, kur iš pradžių buvau tik žudomas, o paskui atsivėrė daugiau protinių sugebėjimų, kurie leido pradėti filognozijos projektą, kurio tikslas - sukurti naują žmogaus modelį ir padaryti psichotronikos atskleidimą.

Dabar pakalbėkime apie raigus, kurie sąmonėje veikia trimis formomis: kaip metafizinio poveikio dalis; kaip regimas prietaisas; ir prote, kaip žinoma technologija. Jeigu raigas neturi regimos pirmame ovyje dalies, tai jis yra tik hipostratinė pirminės tikrovės technologija, kuri suvokiama kaip metafizinė. Tokias technologijas moka kurti tik transcendentinė ekosistema ir jeigu jomis daromas poveikis transcendentaliniam subjektui, jis ateina iš kito lygio civilizacijos. Kiti atvejai - paprastesni, nes pats prietaisas turi išorines matomas dalis, su kuriomis valdomi implantai, dedami į materialų transcendentalinį subjektą. Tai kompiuteriai antenos, moduliai ir pan. Juos neįrodomais padaro iškeldami už žmogaus pasaulio horizonto ir jam nerodydami, tad tiesiogiai, savo aplinkoje jis tų priemonių nemato. Ir trečias raigo principas yra RA (G) kaip žinios, žinojimas prote, kuriame yra arba informacija, gauta iš šaltinių arba tikra patirtis, kurioje atsispindi tikras psichotroninis priemonių arsenalas, su kuriuo kada nors yra tekę turėti reikalų. Mano žinios yra tik teorinės, nes tokių priemonių niekada nesu matęs, tačiau žinau pagal tai, kaip jos veikia, nes esu patyręs beveik visus su psichotroniniais prietaisais galimus sukelti poveikius vidiniuose oviuose. O visa kita - teoriniai svarstymai ir paaiškinimų ieškojimai.

Kaip jau sakiau, transcendentalinis subjektas turi materialią dalį, kaip neuronų žemėlapiai smegenų žievėje, ir nematerialią, kaip dvasinės auros, filognozijoje vadinamos juodąja liepsna. Manau, kad mano smegenyse yra tiek vieno, tiek antro tipo psichotronika, žymima PSY1 ir PSY2, ir gali būti, kad būtent dėl to buvo daromas mano smegenų užgrobimas, naudojant neuroninius psichikos integratorius - kad galėtų tirti ir naudoti aukštesnio lygio psichotronikos funkcijas, pasisavinant jų galimybes. Bent jau toks yra mano spėjimas, kuriam įrodymų galima gauti ir iš viduje vykstančių pokalbių temų. Tačiau šios PSY1 technologijos tokios pažangios, kad jos neužimamos ir nenulaužiamos, tad operacija neturi prasmės. Kadangi su prietaisas nesu vykdęs jokių operacijų, neturimas kompromatas ir beveik jokios informacijos apie prietaisų tikslus ir paskirtį. Vienintelė veikla kuria užsiimu yra filosofinė kūryba, kurios tikslas - pakelti Lietuvoje filosofijos lygį, padaryti proveržių jos tolimesniam vystymui. Ar tai ir buvo prietaisų pagrindinis tikslas, ar tai tik šalutinis užsiėmimas, kai neįvyko pagrindinis planas, nežinau, tačiau bet kokiu atveju galimybių pritaikymas bus vertingas ateičiai, jeigu pavyks įvykdyti bent vieną išsikeltą užduotį. Jau rašiau, kad ilgą laiką save laikiau psichotronikos taikiniu, tačiau vėliau gyvenime šis statusas pavirto produktyvia kūryba, kuri rodo tai, kad mano kova nebuvo bevaisė ir tapau pergalę pasiekusiu nugalėtoju.

[klajunas]

Holoplastinis kontinuumas

Vystant filognoziją kaip pažinimo teoriją, kuri turi sugebėti aprašyti tikrovę valdančius dėsnius, reikalingas ir naujas techninis arsenalas, kuris galėtų duoti daugiau galimybių negu tradicinės matematikos priemonės. Kodėl jos nėra pakankamos iš dalies jau buvo atskleista, bet šiame skyrelyje noriu apie tai pakalbėti daugiau ir pakloti pamatą didžiosios sievos aprašymui, kuri yra tikras pažinimo objektas, iš kurio išvedami visi sumatoriuje turimi ir neturimi reiškiniai.

Prisiminus tiesos modelį, kuriame išskiriama pirmapradė ir sumatoriaus tikrovė, galima sakyti, kad žiūrint iš jo vidaus, mintis esti nutolusi nuo tiesos būsenos ir negali pasikliauti ta hologramine aplinka, kuri pateikia tik antrinę šios pirmapradės realybės reprezentaciją. Todėl, kuriant tikrą, holoplastinę matematiką, į šią problemą reikia atsižvelgti. Yra matematinis kontinuumas, kurį valdo sumtoriaus transcendentalinis subjektas ir realus kontinuumas, kuris valdo didžiąją sievą. Kiek žmogus yra sumatoriaus viduje, jam galioja matematinio kontinuumo aksiomos, tačiau kiek jis veikia išoriniu būdu didžiojoje sievoje, tiek jis esti jos kontinuume. Šioje vietoje galima kelti klausimą, kiek matematinis kontinuumas sutampa su holoplastiniu kontinuumu? Jeigu visiškai nesutampa (MK ≠ RK), tarp jų nėra jokio ryšio ir matematika galioja tik idealioje realybėje; jeigu iš dalies sutampa (MK ∩ RK), tai tarp matematinio ir holoplastinio kontinuumo yra tam tikra nedidelio masto sankirta; o jeigu pilnai sutampa (MK = RK), tarp matematikos ir realybės yra pilnas atitikimas ir pastarąją galima tyrinėti vien matematinėmis priemonėmis, idealiame kontinuume. Kuris iš šių variantų yra tiesa - sunku pasakyti, bet mano manymu, arčiausiai tiesos - antras variantas, kuriame tikima, kad idealybė ir realybė sutampa tik iš dalies, arba yra nedidelė sankirta.

Tai reiškia, kad vidinis kontinuumas su išoriniu kontinuumu koreliuoja tik iš dalies ir tarp jų negalima dėti pilno lygybės ženklo. Tačiau kol tyrėjo sąmonė yra sumatoriaus logikoje signalai įvedami į matematinio kontinuumo logiką ir jai atrodo, kad visi reiškiniai, iš išorės įvedami į vidų, veikia pagal jo aksiomas. Kiek galima tokiu principu pasitikėti spręsti sunku, nes transcendentalinis subjektas gali išorinė realybę atspindėti tiesiogiai, nieko nekeisdamas ir rodydamas reiškinius tokioje logikoje, kokioje jie iš tikro vyksta, o gali ir juos permodeliuoti pagal sumatoriaus logiką, kur reiškiniai ne atspindimi, bet transformuojami pagal vidinio kontinuumo aksiomas. Tad žiūrint iš vidaus visi reiškiniai veikia pagal matematinę logiką ir ji atrodo nepajudinama, bet tik todėl, kad išorinio kontinuumo logika nesumuojama ir šios vidinės logikos nėra su kuo palyginti, nes per transcendentalinį filtrą nepraleidžiama jokia anomalija. Todėl, kaip jau sakiau, jeigu holoplastinis kontinuumas yra visiškai kitoks negu sumatoriaus, signalų morfizmams patekus į vidų, jis visas pertvarkomas pagal vidinio, matematinio kontinuumo aksiomas, kurios atrodo galiojančios absoliučiu galiojimu. Todėl yra tokios galimybės: a) VK ≠ IK; ir b) VK = IK. Variante a) suabsoliutinamas transcendentalinis vidinis kontinuumas, o išorinis kontinuumas laikomas nežinomu X, kuris transcendentalinio subjekto sumuojamuose reiškiniuose nepraleidžiamas. Kai vidinis kontinuumas pilnai sutampa su išoriniu, tai ką rodo sumatoriaus logika pilnai atitinka išorinio pasaulio aksiomų sistemą.

Tarus, kad matematinis kontinuumas ir realybės kontinuumas nesutampa, pažinimo tikslas yra padaryti, kad tarp jų būtų pilna lygybė, o tai reiškia, kad jie turi sulyginami būti dirbtinai, mėgdžiojant anapusinės realybės formą, o ne vien tiriant transcendentalinių aksiomų dėsnius. Šis darbas šiuo metu efektyviausiai atliekamas fizikoje. Tačiau imant ne praktinius fizikos tyrimus, bet teorines jos prielaidas, reikia pirmiausiai suprasti kas yra didžioji sieva, pateikiant jos bazinį modelį. Šiuolaikiniame moksle didžiosios sievos modelis yra minimalus, nes jį sudaro substancijos, priklausančios kontinuumo grupei ir materijos grupei. Kitos grupės, net jeigu ir numanomos, yra tik hipotezės, kurios priklauso teorinei fizikai, kuri dar neįrodyta. Šioje vietoje pagrindas yra A. Einsteino bendroji ir specialioji realiatyvumo teorija, kuri matematinėmis priemonėmis tyrinėja kontinuumo ir materijos grupės didžiojoje sievoje sąveiką ir dėsningumus. Kontinuumo grupė yra laukai ir kvantai, kurie kuria visatoje, vadinamoje didžiąja sieva, bazinę struktūrą, veikiančią kaip atskaitos taškas visiems kitiems laukams ir kvantams. Iš šios grupės išvedama erdvė ir laikas, kurie iki A. Einsteino buvo laikomo absoliučiais, o po jo realiatyvumo atradimo, buvo padaryti turinčiais struktūrą ir galinčią turėti deformacijas. Tos deformacijos atsiranda tada, kai kontinuumo grupė didžiojoje sievoje sąveikauja su materijos grupe, kuri išardo jos homogeniškumą, todėl skaičiavimuose atsiranda paklaidos. Tos deformacijos yra judėjimas ir erdvės kreivumas, tapatinamas su gravitacija, atsirandančia dėl masės sankaupų. Be to, galima spėti, kad kontinuumo grupė nehomogeniška ir netapatybinė savaime, be jokių sąveikų, o dėl vidinių struktūrų ir logikos. Tad ji nebūtinai tapati vidiniam sumatoriaus kontinuumui, kuriuo remiasi idealioji matematika.

Šioje minimalioje mokslo sistemoje manoma, kad tikrovės pradžia yra visatinė saulė, vadinama singuliarumu, kuriam sprogus supernovos principu atsirado dabartinė visata. Pirmiausia plečiasi didžiosios sievos kontinuumo grupė, tada plečiasi materijos grupė, kuri sudaro regimo ir neregimo kosmoso struktūrą - visatinę erdvę, užpildytą galaktikų materija. Kontinuumo grupių substancijos yra visoje visatoje, kurios valdo materijos grupės kvantų logiką, greitį ir pan. Tačiau materija susikonscentravusi į žvaigždes, o visa erdvė yra „tuštuma", kurioje nėra atomų, bet ja keliauja elektromagnetinės bangos ir ji sudaryta iš substancijų susiejančių visą visatą per homogeniškus kontinuumo grupės laukus, kuriais irgi gali sklisti signalas, kaip „gravitacinių" bangų atvejų, kurios jau yra išmatuotos. Tai bangos, kurios juda per kontinuumą, arba Mendelejevo vakuumą. Tai, kad ši erdvė nėra iš tikro absoliučiai tuščia įrodo dar ir tai, kad elektromagnetinė radiacija gali keisti savo trajektoriją, naudojant didelių objektų gravitacinio lęšio efektą, o tai įrodo, kad kontinuumo grupės substancijos, formuojančios erdvę, gali turėti deformacijas ir sudėtingesnę struktūrą.

Filognozijos modelis šiek tiek labiau išplėstas už standartinį mokslinį modelį, nes sau leidžiu daugiau spekuliatyvumo ir hipotetinio mąstymo. Filognozijoje naudoju tokią logiką: DS = RK = FM, kur Feynmano medis turi tokias substancijų grupes:

a) kontinuumo grupė,

b) dvasios grupė,

c) gravitacijos grupė,

d) materijos grupė,

e) X_n grupės.

Matome, kad be kontinuumo ir materijos grupės buvo pridėtos dvasios ir gravitacijos grupės, atitinkančios gyvūninės psichikos reiškinius, kurie kitokie negu įprastinė materija; o gravitacijos grupę įvedu dėl to, kad nemanau, kad mane dominantis dangaus kūnų graviatacijos reiškinys susijęs ne tiesiogiai su kontinuumo grupe, bet turi tarpininką, kuris atsakingas už gravitaciją. Mokslo požiūriu toks principas gali atrodyti perteklinis, ir norėtųsi viską redukuoti į dvi grupes, tačiau manau, kad aiškinimo galimybių ribojimas yra neproduktyvus, o jeigu kitos didžiosios sievos substancijų grupės - neįrodytos, reikia plėsti įrodomąją bazę, o ne riboti hipotezes. Kiek tokių nežinomų grupių didžiojoje sievoje yra - sunku pasakyti, todėl potencialiai visas jas vadinu X_n grupėmis, kurių gali būti tiek daug, kad ši minimali, arba bazinė, modeliavimo sistema, galima manyti, yra tik pirmas žingsnis į tikrą didžiosios sievos teoriją. Pagrindas yra kontinuumo grupė, kuri yra svarbiausia, ir kuri sukuria visatinio, holoplastinio kontinuumo aksiomų sistemą; ir manau, kad matematikams pirmas uždavinys yra nustatyti ar šis išorinis kontinuumas sutampa su sumatoriaus idealybiniu kontinuumu ar ne; ir jeigu sutampa - kokiu laipsniu?

[klajunas]

Gamta kaip didžiosios sievos imanentas

A. Šliogerio sątvarologijoje žinomas terminas būtis kaip imanentinė transcendencija filognozijoje bus vadinama didžiosios sievos imanentu, žyminčiu priekinėje sąmonėje atsiveriančią gamtą. Tai „įstatyta" Uroboro dalis, uodega, kuri rodo į vidų įvedamą anapusinę realybę, kurią A. Šliogeris vadino alfa tikrove. Tai, pasak jo, žmogaus viduje vienintelė tikra dalis, į kurią turi orientuotis teoras, o visa kita - „žmogiški, pernelyg žmogiški" gnostiniai kliedesiai, esantys tik omega tikrovė, laikoma antraeile. Iš dalies šiuo principu, „substanciniu individu" galima remtis tiriant visas civilizacijos formas, įskaitant ir racionalią, mokslinę. Tam tinka Uroboro modelis, kuris sudarytas iš priimančios galvos substancijos ir įvedamo uodegos morfizmo, kuris sukuriamas surinkus materialius signalus ir padarius jų sintezę, kuri paskui įstatoma į omega tikrovę viduje. Tai reiškia, kad pagal šį modelį alfa tikrovė visada yra santykyje su omega tikrove, imanentas visada apgaubiamas žmogiškų prasmių debesiu, kuris ir kuria jo santyki su didžiąja sieva, kuri viduje atsiveria kaip gamtinė realybė.

Pirmiausia pakalbėsiu apie mokslinį santyki tarp imanento ir omega tikrovės. Šioje temoje ankstesniame skyrelyje jau paaiškinau, kad didžioji sieva turi išorinį kontinuumą, kuris įtraukus imanentą - nuvelkamas ir jis įstatomas į vidinį, idealybinį kontinuumą, kurį matematizavus jis tampa gamtos tyrimo pagrindu, kur ji kaip imanentas ištirpdomas matematinių lygčių ir matematinės logikos terpėje. Klausimas ar imanentas tokiu principu teisingai interpretuojamas, ir ar vidinio kontinuumo prasmės kiek nors atitinka išorinio kontinuumo prasmes. Vidines prasmes kuria transcendentalinis subjektas, kuris yra idealybės autorius, nutrinantis imanente išorinio kontinuumo logiką ir jį sužmoginantis, nužeminantis iki žmogaus būties. Taip visa gamta tampa žmogiška, o kadangi loginis kontinuumas, kurio pagrindą sudaro erdvės ir laiko struktūros, pagal I. Kantą, tai jos tampa tuo atskaitos tašku, kurio atžvilgiu analizuojami visi materijos procesai. Kol kas negaliu pasakyti kiek vidinis transcendentalinis kontinuumas atitinka išorinį kontinuumą ir tai yra atviras klausimas, tačiau filognozijoje manau laikas šį klausimą patyrinėti iš esmės ir surasti tikrą vidinio ir išorinio, didžiosios sievos kontinuumo, santykį. Nors I. Kantas sakė, kad žmogui daiktas savaime nepasiekiamas, filognozijoje manau, kad sumuojant imanentą tai gali būti tiesa, tačiau pats pirmapradis žmogus veikia anapus imanento ir tiesiogiai sąveikauja su daiktu savaime, todėl jis tampa pasiekiamas per veiksmą.

Kitas būdas sąveikauti su imanentu yra remtis transcendentaline vaizduote, kuriančia įsivaizduojamybės lauką, kuriuo apgaubiamas didžiosios sievos imanentas ir jam suteikiamos archaiškos, archetipinės omega tikrovės prasmės. Filognozijoje mane domina gnostiniai mitai, ypač esantys Nag Hammadi bibliotekoje, nes juose matome tokį platų gnostinį horizontą, kad galima sakyti jis apima visą tikrovę, viską. O tai yra archaiškos didžiosios sievos aiškinimo priemonės, kurios įdomios ir filognozijos problemoje, mažojoje sievoje atskleisti didžiosios sievos paslaptį. Tam transcendentalinė vaizduotė irgi tinkama, kuri taip pat kaip ir matematinis kontinuumas sukuria tam skirtą terpę, kuria įprasmine imanentą ir gamta tampa transcendentinės realybės žinios nešėja į vidinę žmogaus olą. Nors, pavyzdžiui, A. Šliogeris priešinosi šiam principui ir jis siekė riboti omegą tikrovę, arba žmogiškumą, ir norėjo turėti sumatoriuje gryną imanentą, neužterštą žmogiškomis priemaišomis. Jį domino tik fizinis horizontas, kurio ribos yra didžiosios sievos imanento ribos, atsiveriančios žmogaus sąmonėje. Taip filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje rungiasi fizinio ir gnostinio horizonto perspektyvos, kur pirmasis apsiriboja vietove šiapus, o antrasis siekia aprėpti viską, visą didžiąją sievą. Kadangi ta visuma ateina iš žmogaus, jis priklauso nuo transcendentalumo galimybių, kurio aprašiau du variantus matematinio kontinuumo ir transcendentalinės vaizduotės.

Filognozijoje siekiama pamatyti tikrąją gamtą, tad ją reikia įstatyti į realybinį kontinuumą, kuriame išvystoma tokia galinga matematika, kad ji sugeba padaryti imanentą atveriamą tikrose jo prasmėse, sutampančiose su išoriniu kontinuumu. Šiuo metu darau prielaidą, kad didžiojoje sievoje yra kontinuumo grupė substancijoje, kuriame veikia visos kitos grupės, kad ir kiek jų būtų, ir ta grupė sutvirtina ir stabilizuoja visą materiją, įstatant ją į erdvės ir laiko analogus, kurie yra bent jau panašios struktūros į idealybinio kontinuumo erdvę ir laiką. Kita vertus, kaip ši grupė atrodo tikrovėje iš vidaus perspektyvos pasakyti labai sunku ir tyrimui yra vienintelė, jau minėta galimybė, per poveikį daiktui savaime. Šis poveikis vienintelis žmogaus ryšys su anapusine realybe, jeigu ji sumatoriuje nepasirodo, tad per jį galima bandyti ieškant anomalijų tyrinėti ir kontinuumo grupę, kad būtų galima atskleisti kokios jos savybės ir ar jos logika atitinka vidinę, idealybinę logiką. Tik tada didžiosios sievos imanentą bus galima įstatyti į tokį matematinį kontinuumą, kuris jį rodys tikroje logikoje ir tikroje prasmėje viduje.

Manau, kad įdėjus daug darbo, ištobulinus technines galimybes veikti daikto savaimę realybę, galima surinkti tiek informacijos apie išorinę logiką, kad išryškėtų tikras santykis tarp realybinio ir idealybinio kontinuumo. Tada būtų galima išvystyti holoplastinę logiką, kuri būtų tapati didžiosios sievos struktūrai, ir idėjus į ją imanentą, būtų galima jį pamatyti taip, kaip jis veikia tikrame pasaulyje anapus žmogaus ir tada žmogui atsivertų tikra būties prasmė. Tai reiškia, kad kontinuumas tada būtų ne omega tikrovės produktas, bet alfa tikrovė, kurioje žmogus nustotų gyventi transcendentalinėje iliuzijoje, filtruojančioje tikrą didžiosios sievos vaizdą ir jam atsivertų kas ji yra iš tikro. Tačiau kol šio transcendentalinio proveržio neturime reikia žinoti visą žmogaus sandarą, kas yra priimantis morfizmą indas ir įstatoma uodega Urobore, ir kaip ta galva Uodegos vaizdą apgaubia savo žmogiškos vaizduotės produktu. Tokiu principu veikia visos civilizacinės informacijos, nuo išvystytų mitologijojų, iki nuogo žmogaus, kuris yra tik substancinis individas, kur uodega yra substancija, o individas - nesuskaidytas idealybinis kontinuumas, kuris vykdo imanento sintezę. A. Šliogerio manymu tokia gamta yra geriausia transcendnencijos atverties priemonė, kuri rodo gryną būtį neužterštą žmogiškomis priemaišomis, kuri buvo jo idealas. Aš manau, kad transcendentalinė dalis interpretuojanti imanentą taip pat svarbi, nes ji atveria gnostinio horizonto erdvę, kuri aprėpia visumą ir apgaubia fizinio imanento vietovės šiapus erdvę metafizine gylio dimensija. Taip sustiprėja kūrybinis žmogaus potencialas, būtyje atsiranda gelmė ir žmogaus gyvenimas tampa įdomesnis.

Filognozijoje šios dvi galimybės žymimos kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur juodasis drakonas orientuojasi į fizinį horizontą ir vietovę šiapus, o baltasis drakonas - į gnostinį horizontą ir didžiosios sievos visumą. Jau esu minėjęs, kad filognozijoje renkuosi baltojo drakono civilizacija, o juodasis drakonas žymimas kaip atskaitos taškas, ir kaip galimybė, nuo kurios prasideda civilizacijos istorinis nuotykis. Tačiau norint išvystyti tikrą baltąjį drakoną gnostinės sintezės principu, reikia transcendentalinę vaizduotę padaryti tokią tikslią, kad ji parodytų kaip atrodo tikra išorinės realybės forma, tam, kad būtų galima iš realybinio kontinuumo išvesti holoplastinę matematiką, kurioje būtų atspindima pilna tikrovė, kurios dalis alfa sąmonėje atsiveria kaip didžiosios sievos imanentas, mums atrodantis kaip anapusinė nuo žmogaus nepriklausanti gamta, kurios dalis turi būti ir žmogus.

[klajunas]

Specialiosios filognozijos priemonės

Filognozijos pradinės mokyklos planas apima bendrąją ir specialiąją filognoziją, kurių galutinius modelius pateiksiu aštuonioliktame tome. Šiuo metu turiu išvystytą bendrąją filognoziją, kurią sudaro mažosios ir didžiosios sievos teorijos, sujungiamos Uroboro operatoriumi į pagrindinę struktūrą, kurioje rodoma tikrovė iš žmogaus perspektyvos. Kita dalis yra specialioji filognozija, kuri sprendžia konkretų klausimą, o būtent antigravitacijos, kurio išspręsti pilnai neturėsiu galimybių, tačiau turiu parengti išsprendimui reikalingas sąlygas, kuriomis galės ateityje naudotis kiti žmonės. Taip bus parodyta filognozijos visuma tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, kurios užteks tam, kad būtų galima įvertinti, kiek ji yra naudinga priemonė tikrovės pažinimui.

Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie specialiąją filognoziją, paaiškindamas koks jos pagrindinis principas, naudojant struktūrinę formulę. Ta formulė yra: DS: R → RA. Joje matome, kad pagrindinis jos objektas yra didžioji sieva, kuri rodoma per teorinį ir praktinį aspektą, tai yra R ir RA. R yra informacinė sintezė, kurios tikslas - parodyti didžiąją sievą jos visumoje, naudojantis racionaliu mąstymu, nes fenomenologiškai visumos, arba gnostinio horizonto, aprėpti neįmanoma. Racionalaus mąstymo pagrindinė priemonė yra kontinuumo analizė, kuri gali būti idealybinė ir realybinė. Idealybinis kontinuumas ir ja pagrįsta matematika yra pradžia, o kai kontinuumas tampa realybiniu, pradedama artėti prie matematikos, kurią vadinu holoplastine, apimančia visą didžiąją sievą, kuri ir yra siekiama rišlio forma R (DS). Kitas didžiosios sievos teorijos aspektas yra RA, arba raigas, kuris turi tokiu efektyvumu manipuliuoti anapusine tikrove, kuri daug kartų didesnė už imanentinę jos dalį, kad gaunama daug naudingų funkcijų, kurios yra realios, tikrovę valdančios technologijos. Kai pasiekiamas tikras efektyvumas ir veiksmas sėkmingu būdu sujungiamas su forma, gaunamas techninio klausimo išsprendimas, kuris padidina civilizacijos mastą.

Rišlio visuma yra bendra didžiosios sievos teorija, o konkrečiai mano klausimas yra gravitacija ir jos įveikimas antigravitacijos priemonėmis. Tad šiam tikslui siekiu įvertinti Archimedo dėsnio tinkamumą, antigravitacinės technologijos sukūrimui. Raigas būtų antigravitaciniai plūdurai, kurie naudoja egzotiškas išretintos materijos formas, kurios turėtų būtų „vakuumas" gravitaciniame lauke, turintis vektorių aukštyn. Koks bazinis didžiosios sievos modelis jau rodžiau ankstesniame tekste. Tai yra substancijų:

a) kontinuumo grupė,
b) gravitacijos grupė,
c) dvasios grupė,
d) materijos grupė,
e) X_n grupės.

Archimedo jėga žinoma materijos grupės laukuose, kur kokioje nors nekietoje terpėje gravitacijos lauke substancija spaudžiama aplinkos kyla į viršų, jeigu jos tankis mažesnis už aplinkos tankį. Tai žinomas reiškinys skysčiuose ir dujose. Tačiau kosminiam transportui šios terpės netinka ir mano tikslas - surasti kitų substancijų, kurios veiktų panašiu principu. Tai būtų išvystyta materijos grupės teorija, ypač eterių ir esencijų kryptyje, kurios yra hipotetinės substancijos, grindžiančios elektromagnetizmo reiškinį. Esencijos yra smulkus kvantinis laukas, panašus į atominę substanciją, kuris grindžia elektromagnetinius makroskopinius reiškinius ir vektorius. Tai yra hipotezė ir jos įrodymų reikia ieškoti elektrinių ir magnetinių laukų kryptyje. Kita galimybė, žiūrėti X_n susbatncijų grupės galimybes, kurios yra hipotetinės ir tikima, kad jose taip pat galima sukelti Archimedo jėgai analogiškų reiškinių. Raigo teorijos pagrindinė idėja yra išretintos arba vakuuminės būsenos plūduras, kuris gravitaciniame lauke levituotų arba kiltų aukštyn, priklausomai nuo Archimedo jėgos stiprumo ir prie jo prikabinto krovinio. Technologijos tikslas būtų valdyti vektoriaus aukštyn stiprumą, kad būtų galima sukurti krovinį keliantį valdomą skrydį iki orbitos. Kiek keliamosios galios būtų galima sukurti priklauso nuo Archimedo jėgos parametrų ir norint sukurti bent kosminį lėktuvą, reikėtų iškelti dešimtis tonų. Tada specialioji filognozija pasieks savo galutinę vystymosi fazę, nuo idėjos iki praktinio pritaikymui. Minimalus tikslas - sukurti keliamąją galią bent antigravitaciniam žvalgybiniam dronui nuo dešimčių iki šimtų kilogramų svorio.

Ši užduotis yra gana sunkiai įgyvendinama. Jos sėkmė priklauso nuo didžiosios sievos modelio išvystymo ir priemonių suradimo kaip sąveikauti su tolimaisiais laukais, kad jų savybėmis būtų galima naudotis kosminiam transportui. R (DS) galima kurti tik teoriniu būdu, bet tuomet tai būtų tik forma, kuri negauna anapusinės struktūros veikiančios dalies, kurios pagrindu būtų galima sukurti veikiančią technologiją. Tam pirmiausiai reikia vystyti materijos grupės substancijų eksperimentinę bazę ir atrasti naujų substancijų, kuriose, tikėtina, bus Archimedo jėgos efektas, iš kurio tikimasi daug naudingų pritaikymu, kurie gerokai lenkia dabartine šia jėga pagrįstą techninę bazę. Tai reiškia, kad DS spektro išplėtimas - pagrindinis kelias: tikėjimas, kad jis turės tokių su gravitaciniu lauku sąveikavimo savybių, kad leis išspręsti specialiosios filognozijos klausimą. Todėl reikia stebėti avangardinių materijos sandaros tyrimų ir standartinio modelio vystymo eksperimentus, kaip LHC, kosminių teleskopų ir panašius į juos.

Specialiosios filognozijos klausimas pradinėje mokykloje yra tik bazinis, kurio tikslas naujomis metodikomis ir informacijos organizavimu sukurti proveržių galimybių, kurios duotų daugiau negu standartiniai mokslo metodai. Iš dalies šį darbą gali daryti ir mokslas, o filognozija turi su juo nemažai bendra, tačiau tikras filognozijos efektyvumo įrodymas yra naujas, optimizuotas informacijos organizavimo būdas, kuris sujungia žmogaus ir jį supančios tikrovės teorijas į vieną visumą ir bando surasti sąlygas, kuo daugiau žmogaus sąmonėje atverti išorinės realybės, esančios anapus sumatoriaus. Žmogaus teorijoje tai mažosios sievos galimybių analizė, kurioje įdomiausias klausimas yra holoplastinio kontinuumo teorija, kuri išvedama iš racionaliojo žmogaus prado. Filosofijoje populiarus fenomenologijos ir egzistencializmo metodas nelaikomas efektyviu, gebančiu aprėpti visumą, nes jo kryptis - antimetafizinė. Tad į diskursą bandau sugražinti proto problemą, kuri nagrinėjama ne tik fenomenologiniu, bet ir „gnostiniu" požiūriu, kaip priemonę atverti visuotinybę mažojoje sievoje. Tai kryptis, kuri buvo išvystyta mitologijoje, kur racionaliu būdu arba transcendentalinėse fantazijose buvo bandoma atverti didžiosios sievos visumą, anapus imanentinės jos dalies. Akivaizdu, kad fenomenologinėmis priemonėmis tai neįmanoma, tad reikia kažko daugiau už jas. Ir čia vienintelė galimybė lieka ieškoti kelių pažinti visumą racionaliajame žmogaus prade.

Kita vertus, I. Kantas teigė, kad didžioji sieva kaip visuma yra daiktas savaime, kuris tiesiogiai nepatiriamas. Ir jį apmąstyti galima tik transcendentaliniais noumenais, kurie pagrįsti vadinamuoju idealybiniu kontinuumu. Tačiau mano atsakymas į šį klausimą yra paprastas: nors sumatoriuje daiktas savaime neatsiveria, o ką žmogus protiniais apriorizmais mąsto yra transcendentalinės iliuzijos, tačiau savo pirmapradžiu kūnu žmogus veikia anapusiniame pasaulyje, daikto savaime sferoje, tad šį veikimą teisingai suorganizavus ir apginklavus techninėmis priemonėmis, galima tiesiogiai su juo sąveikauti ir pažinti jo savybes. Tai yra eksperimentinė kryptis, kurios tikslas surinkti kuo daugiau informacijos apie anapusinės būties veikiantįjį pradą, kad pasinaudojus ta informacija būtų galima kurti naudingas technologijas. Tai reiškia, kad X_n grupės substancijos, kurios yra daikto savaime srityje tiesiogiai jusliškai nepatiriamos, tačiau su jomis galima sąveikauti anapusinėmis priemonėmis, sukeliant jose reakcijas, kurias kaip nors užfiksavus paskui galima žinoti jų egzistavimą ir net teisingai veikiant, sužinoti kokios jų savybės. Todėl šia prasme, manau, kad I. Kantas savo sątvarologijoje kalbėdamas apie metafizikos kaip „mokslo" galimybes buvo neteisus, nes jis rėmėsi grynuoju patyrimu ir sumatoriaus logika, tačiau nieko nerašė apie veikimą anapusinėje realybėje, kurioje žmogus egzistuoja tikru savo kūnu, kurį mato sumatoriuje, bet veikia daikto savaime srityje.

[klajunas]

Vienintelio tikro iliuzija

Nors Max'as Stirner'is (1806 - 1856) nebuvo labai produktyvus vokiečių filosofas, daug kam jis yra padaręs nemažą įtaką, ypač jauname amžiuje. Neišimtis esu ir aš, kai gavau šį filosofą skaityti rusiškame vertime, devyniolikos metų amžiaus. Vėliau nuo M. Stirner'io nutolau, tačiau į mano kuriamą sątvarologiją įėjo keli jo propaguoti principai, kuriuos jis aprašė savo pagrindiniame veikale „Vienintelis ir jo nuosavybė" (1844). Šiame pavadinime atskleista pagrindinė kiekvieno sątvaro tiesa, kad žmogus savo pasaulyje yra vienintelis tikras, o visa tai, kas prie jo prijungta yra antraeilė realybė, kurią tu paverti savo nuosavybe. Šis faktas yra vadinamas sumatoriaus olos teorija, kur kiekviena sąmonė, tiek savo objektyvioje, tiek subjektyvioje dalyje yra vienas pasaulis, kuris iš tikro yra ontologinė holograma, kuri atsiranda gyvūno sandaroje, valdant transcendentaliniam subjektui. Kadangi kiekvienas gyvūnas turi savo atskirą olą, kur jis save projektuoja kaip tos olos centrą, pats sau M. Stirner'io prasme, jis atrodo vieninteliu, vienintele tikra tiesa, o visi kiti - tik šio vienintelio objektai, kurie suvokiami per fizinį fasadą, be vidaus vaizdo. Save kiekvienas žmogus mato per visą spektrą, nuo galvos iki pasaulio daiktų, o kitas atsiveria jo daiktinėje srityje kaip dvikojis gyvūnas, kuris gyvena mano pasaulio prasmių apgaubtyje.

Žmogaus sątvaro išsivystymas priklauso nuo to, ar jis išsivaduoja iš šios vienakryptės iliuzijos ir pakyla į aukštesnį lygį, ar taip ir lieka įkalintas oloje visam gyvenimui. Didžiausia tokiu atveju iliuzija ta, kad savo asmeninį pasaulį laikai tikrovės vieta, kur tavo subjektas atskirtas nuo objekto ir pastarąją dalį laikai ne savo transcendentalinės sąmonės projekcija, kuri yra kuriama tavo materialios ir dvasinės struktūros, bet objektyvia, visiems galiojančia tikrove, kuri turi būti universali. Tai kas tik tavo gyvenimo trajektorijos sukurta galvos prasmių sistema, tau atrodo kaip bendras pasaulis, ir kad tai ką supranti tu, tą patį turi suprasti ir kiti. Tačiau aš sątvarologijoje esu parodęs, kad kiekvienas žmogus vystosi individualia informacine trajektorija, todėl skirtingų olų pasauliai niekada nesutampa. Žinoma, kad savo tiesa visada žmogui būna artimiausia, ir jis galvoja, kad kas akivaizdu mano pasaulyje tas turi galioti ir visuose kituose žmonėse. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių, kad žmogus kaip vienintelis, susvetimėja su savo ola, paverčia ją objektyvia tikrove, o ne subjektyvia projekcija, ir jam atrodo, kad tai, kas objektyvu, turi galioti universaliai.

Pereinant prie mano propaguojamos sątvarologijos, o konkrečiai rombo struktūros, žinoma, kad jis sudarytas iš universalios substancijos ir individualios informacijos. Substancija yra natūrali pirmapradė holograma, koduojama biologinės genetikos, o informacinė dalis priklauso nuo informacinės sintezės, kuri atsiranda tada, kai mažosios sievos D sumatai, pereina į galvos B struktūras, ir tampa patirtimi. D dalyje gali būti konkreti vietovinė, daiktinė realybė arba kultūrinė informacija, kuri paskui B sumatuose suformuoja tikrovės arba informacijos žinojimą. Tai yra pagrindinis mažosios sievos procesas, kuris substanciją verčia informacija ir formuoja unikalią žmogaus tapatybę, kuri priklauso nuo to, kokią informaciją tikrovėje jis surenka į savo galvos plotą. Šiame pasaulyje, kaip visą žmogus mato tik save, todėl sau atrodo vieninteliu M. Stirner'io prasme, ir šis vienintelis tampa pagrindiniu olos esiniu, kuris suvokiamas kaip centras, kaip „čia", esantis galvos srityje, iš kurio tęsiasi linijos į „ten", kuris yra prie centro prijungta periferinė realybė. „Ten" gali būti į apačią, į kūniškumą, ir į priekį, į daiktiškumą. Taigi save kiekvienas žmogus suvokia kaip savo pasaulio „čia", o visi kiti yra „ten, kažkur", prijungiami prie mano „čia" kaip „nuosavybė", kaip „mano" A. Šliogerio prasme.

M. Stirner'is priešinosi išsubstancintoms sątvaro olos „šmėkloms", laikydamas jas netikra realybe, kuri užstoja tą centrinę olos dalį, kurią galima vadinti Ego, kuri yra vienintelė tikra realybė. Visa kita - tik ten esančios prijungtos projekcijos, kurios neturi centro ir koordinuojamos iš mano pasaulio plano, vadinasi yra tik antraeilės. Šios šmėklos trukdo žmogui užsiiminėti vieninteliu tikru subjektu, kuris yra savo Ego, todėl siekiant sugrįžti prie savęs, savo autentiško sątvaro, šias visas šmėklas reikia pašalinti ir tapti tikru egoistu, įsibūnančiu į pirmapradę sątvaro tiesą, kuri oloje rodo, kad Aš - vienintelis. Šioje vietoje M. Stirner'is yra neteisus, nes net jeigu tai nėra fenomenologiškai akivaizdu, kiekvienas kitas žmogus, turi tokią pačią olą, kuri sau yra toks pats centras, ir pagal analogiją su savimi, prote galima suprasti, kad nesi vienintelis, o tik atrodai vienintelis. Taip pat kita ola turi savo didžiosios sievos imanentą, su kuriuo suformuoja individualų santykį, kuris galioja tik tam vienam žmogui ir priklauso nuo individualios patirties. O tai reiškia, kad tavo prasmės ir tiesos nėra visų tiesos, ir vien tai, kad kas nors tavo tiesos nepriima ar nesupranta, jis nėra „idiotas". Jau esu rašęs, kad tikrovėje yra asmeninė tiesa, visų tiesa ir rūšinė tiesa, tarp kurių įmanomi įvairūs santykiai ir kad jos išmokstamos, o tai, kad kas nors tavo tiesos neišmoko arba išmoko kitokią tiesą, nereiškia, kad jis nenormalus.

Mano manymu, M. Stirner'io egoistų asociacija - per daug silpnas žmonių organizavimo principas. Nes grynas, nuogas sątvaras, kuris turi vienakryptę formą, kur Aš turi išskirtinį statusą kitų atžvilgiu, niekada nesukurs stabilių socialinių formų ir tam reikia galingos informacinės / komunikacinės sinchronizacijos, kuri suvienodina sąmones, sukuria sąlygas susišnekėti. O filosofas šias struktūras laikė „šmėklomis", kurioms kiekvienas save gerbiantis egoistas turi atsisakyti tarnauti. Tačiau tada įsigalioja principai „žmogus žmogui - vilkas", iš kurio seka „visų karas prieš visus". O visuomeninė sutartis galima tik tada, kad sątvaruose įtvirtinamos idėjos, kurios pakelia mąstymą į viršegoistinį lygį, kuriame turi suvokti realybes, kurios yra daugiau negu tavo individualus, vienkryptis sątvaras. Todėl, nors M. Stirner'is ir turėjo įdomių įžvalgų apie prigimtinį sątvarą, visos šiuolaikinės visuomenės, nuo jo yra gerokai nutolusios, nes prie šiuolaikinių technologijų žmogus tiek kartų turi būti protingesnis už natūralų žmogų, kad būtų galima sėkmingai gyventi ir vystyti technologinę civilizaciją, kad tai, ką rašo mąstytojas yra tik ribinis, vienetinis atvejis, kuris įmanomas vadinamosiose nulinėse zonose. Kaip bendras organizavimo principas ši sątvarologija - netinkama.

Todėl jauname amžiuje M. Stirnerio knygos „Vienintelis ir jo nuosavybė" skaitymas gali tapti įdomia patirtimi, ypač gyvenimą gyvenant pagal devynių vartų doktrinos principus, kur pirmi vartai yra individualumo ir nesekimo, tačiau pasilikimas šiose idėjose visam gyvenimui, gali būti pavojingas, nes trukdo susikurti pilnavertį gyvenimą ir sveiką santykį su tikrove, kurioje reikia būti daug daugiau negu M. Stirner'io egoistu. Priešingu atveju sutrinka vystymasis, kuriasi iliuzijos savo paties atžvilgiu, nes tai, kad esi vienintelė ola yra netiesa, ir kuo greičiau gyvenime ateina šis supratimas, tuo greičiau išsivaduoji iš vienkrypčio sątvaro matymo ir pakyli savo pasaulyje į viršindividualų veikimo lygmenį. To neturint pasiliekama vaikiškame sąmonės lygyje, neatsiveria platesni civilizaciniai veiklos horizontai.

[klajunas]

Gnostinis horizontas

Pagrindinis civilizacijos tikslas - auginti žmonijos galią ir veiklos mastą, tinkamai suorganizuojant informaciją žmonių sąmonėse, kad ji nestabdytų, bet skatintų pažangą. F. Nietzsche'ės manymu, šis tikslas net yra aukštesnis už tiesos tikslą. Jis manė, kad visos civilizacijos, nedidinančios žmonių rūšies galios yra neteisingas sąmonės valdymo įrankis ir turi būti pakeistas. Pavyzdžiui, filosofas tokia civilizacija laikė krikščionišką pasaulėžiūrą. Žinojimą F. Nietzsche'ė suprato kaip vertybę, kurios tikslas išaukštinti žmogų, sukurti viršžmogių rūšį. Dėl šios priežasties filognozija yra artimesnė šio filosofo teorijai, ir iš dalies ja remiasi, ypač veiklos masto principe: kad žmonija turi vis labiau didinti savo veiklos mastą, kol jis pasieks maksimumą rūšyje, išnaudojant visas sąmonės galimybes. Šis principas atveria gnostinį horizontą, kuris daug platesnis už vien fizinį, kuriamą juslių.

Gnostinis horizontas yra pagrįstas protu, mąstančiu visumą, tad jam praktiškai nėra ribų, išskyrus galimybių pamąstyti tikrovę. Filognozijoje ši visuma yra didžioji sieva, kurios imanentą turi kiekvienas gyvūnas, bet jo galimybės priklauso ne nuo juslumo, o nuo sugebėjimo sukurti protinį jo modelį, arba kitaip - pažinti. Šiuo metu žinoma tik viena išsivysčiusi protą turinti rūšis, vadinama žmogumi, visos kitos rūšys turi imanentą ir fizinį horizontą, tačiau neturi proto, kad gamtoje galėtų kurti dirbtinę realybę ir išsivysčiusią civilizaciją. Tai reiškia, kad gamtos reprezentacijos prasme yra daug išsivysčiusių gyvūnų, tačiau protą turi tik žmogus. Tai reiškia, kad visi paprasti gyvūnai gyvena fizinio horizonto rėmuose ir nemoka mąstyti visumos, nemoka abstrahuotis nuo juslių, o žmogus yra vienintelis padaras, kuris tą gali padaryti.

Dėl šios priežasties, vargu ar F. Nietzsche'ė teisus, aukštindamas jusles ir juslumą, nes tik protas yra tikros „valios viešpatauti" šaltinis. Jo problema, filosofo manymu, buvo ta, kad jis per daug laikosi tiesos iliuzijos, nors sąmonėje ji neegzistuoja, o yra tik proto chimera ir stabas. Tik atsisakius šio stabo, žmogus įgauna tinkamą sąmonę siekti rūšies galios išsiplėtojimo, kai jis pats save paskelbia aukščiausiu tikslu ir vertybe. Ne šiuolaikinį, silpną žmogų, bet viešpatauti tikrovėje sugebantį viršžmogį. Tačiau tam priešinasi proto civilizacijos kuriami patobulinimai ir palengvinimai, kurie nuima ir fizinį, ir psichinį krūvį nuo žmogaus, dėl to jis silpsta ir galiausiai išsigimsta. Todėl iš dalies galima sakyti, kad natūralistinis principas ir žemas civilizacijos lygis vertingas, nes turint minimalias technologijas ir paprastą gyvenimo lygį, didelis gyvenimo krūvis, kuris treniruoja kūną ir dvasią. O pažangi civilizacija nuima visus krūvius ir žmogus laikui bėgant susilpnėja tiek, kad tampa nieko nesugebančiu. Tad viršžmogio kūrimui palankesnis senovės, o ne pažangus pasaulis, nes senovės pasaulyje žmonės išauga stiprūs ir užgrūdinti, o naujas pasaulis, pašalinantis visus sunkumus ir vargus, jį degraduoja. Todėl protu vystant civilizacijas reikia galvoti, kaip nesugadinti žmogaus, kuriam katastrofiniu atrodys net mažiausias krūvis, kurį jis turės pakelti savo natūraliu kūnu ir protu, be technikos pagalbos.

Dabartinę civilizaciją šia prasme kritikavo ir F. Nietzsche'ė, ir A. Šliogeris, tik pirmasis labiau orientavosi į Bažnyčios „daromą žalą", o pastarasis šiuolaikinės technologinės civilizacijos. Jie ragino grįžti prie pirmapradžio principo, kur žmogus gyvena paprastą minimalų gyvenimą, kliaudamasis tik savimi, atsisakydamas civilizacinių palengvinimų, taip natūraliame krūvyje įeidamas į tobulą žmogiškumo formą, nepraradusia ryšio su daiktiška tikrove. Tačiau taip atsisakoma plėsti veiklos mastą ir didinti žmonijos galią, kuri ilgalaikėje perspektyvoje reikalinga rūšies išlikimui. Todėl ir kyla natūralus klausimas, ar, pagal šiuos filosofus, šiuolaikinėje technologinėje civilizacijoje, kurioje ir fizinis, ir protinis krūvis taps vis mažesnis, įmanoma išauginti viršžmogį, ar ne? Nes išsivysčius dirbtiniam intelektui ir robotikai, visa ekonominė darbo našta bus atiduota technikai, o žmogus, tapęs laisvu, pasidarys toks silpnas, kad per šimtus metų jis degraduos į visišką išsigimėlį, pagal F. Nietzsche'ės ar A. Šliogerio standartus. Kai visi turės viską, ir nereikės dėl nieko kovoti, išnyks visi sugebėjimai ir žmogus žus.

Tačiau kita vertus, galima spėti, kad žmogus nesutiks taip lengvai nueiti į antrą planą ir atiduoti pirmaujančią vietą dirbtinei gyvybei. Tad galima tikėtis, kad bent iš pradžių, tarp žmogaus ir mašinos bus konkurencija ir jis turės motyvą tobulinti save tiek fiziškai, tiek psichiškai, kad galėtų su jomis konkuruoti. Ir šios varžybos, galima tikėtis, truks gana ilgą laiką. Greičiausiai darbo rinkoje žmogus dėl ekonominės logikos labai greitai bus pakeistas robotų, tačiau, kad netaptų nugalėta rūšimi, žmogus, nepaisant to, toliau tobulinsis, kad būtų ne tarnas, bet valdovas. Dar viena priežastis, kodėl žmogus galbūt nebus nugalėtas, yra veiklos masto padidėjimas, kuris taps kosminiu, o kosminė erdvė turi tiek daug fizinio ir protinio krūvio potencialo, kad joje žmogus taip pat turės vystytis, kad sugebėtų išgyventi ir tapti kosmine rūšimi. Tam reikės naujo žmogaus ir naujų galimybių, kurios neleis žmogui užmigti ant laurų ir išnykti. Todėl ateities civilizacijoje bus ne vien krūvio mažinimo tendencija, bet ir atsiras naujų iššūkių, prie kurių norint prisitaikyti reikės įdėti daug sumanumo ir darbo, kuris žmogų darys sugebančiu susidoroti su iššūkiais.

Tai reiškia, kad pažangos sukeliamą rūšies silpninimą įveikti galima ne tik sugrįžtant prie minimalaus gyvenimo ir fizinio horizonto, kaip norėjo A. Šliogeris, bet ir išsaugant gnostinio horizonto perspektyvą, kuri sukuria prote tokį tikrovės vaizdą, kuriam aprėpti reikia begalinių fizinių galimybių. Ir kadangi natūraliai to padaryti neįmanoma, reikia kurti fizinius patobulinimus, kurie atitiktų siekiamą kosminį mastą. O tai įveda į civilizaciją naujų biologinių iššūkių, kurių, nepatobulinus rūšies, išspręsti neįmanoma. Todėl išlieka ir fizinis, ir protinis krūvis, kuris nesumažėja net sukūrus super DI ir tobulus robotus, nes mastas toks didelis, kad žmogus šioje konkurencijoje turės sugebėti veikti kaip lygus su lygiais su mašinomis. Tam greičiausiai jis turės transhumanizuotis, tobulinant technologijomis savo kūna ir taps hibridiniu gyvūnu, turinčiu apekso galias. O tai maždaug atitinka šiuolaikinį F. Nietzsche'ės vizijos variantą.

Kita vertus, pagrindinis filognozijos tikslas yra vystyti sąmonę, o ne fizinį kūną, o ją vystyti galima per sumatoriaus išplėtimą ir per holoplastinės informacijos įdėjimą, kurioje ji mato visą tikrovę ir moka joje pilnai orientuotis, tik tada bus galimybė kurti galingas technologijas, kurios reikalingos apekso sukūrimui, gebančio konkuruoti su dirbtiniu intelektu ir robotais. Baltasis drakonas yra tobulas pirmiausiai sąmonėje, kaip A. Šliogerio teoras; ir šis sugebėjimas greičiausiai pirmiausiai bus ne natūralus, o dirbtinis, kaip didžiosios sievos imanentas kuriamas su virtualios realybės akiniais. Taip susikūręs priekinėje sąmonėje holoplastinės realybės imitaciją, jis taps technologine Baltojo drakono sąmone, galinčia matyti pilną realybę. Nors iki tobulo šių technologijų išvystymo, galbūt, reikės laukti šimtus metų, tačiau pradinis variantas turimas jau dabar, o tai įrodo, kad vystymasis turi perspektyvą. Šis virtualus gamtos imanentas laikui bėgant iš pramogos pavirs į darbo įrankį, ir taip žmogus priartės prie dievūno lygio galimybių, ir atsiveriantys nauji horizontai jį sutvirtins, o ne susilpnins.

[klajunas]

Mokslo tiesa

Filognozijoje Uroboras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios dalies, kur rodančioji yra priimanti galva, o rodomoji - į ją įstatyta uodega. Šią struktūrą vadinu substancijos ir signalų sinteze, kuri atliekama transcendentalinio subjekto, metaforiškai vadinamo „juodąją liepsna". Tai reiškia, kad ta holograminė substancija yra žmogiška struktūra, priklausant nuo gyvūninės biologijos ir yra koduojama genetikos, o į ją įstatomas didžiosios sievos imanentas, kuriamas iš išorėje surinktų signalų ir yra gamtinė jo reprezentacija. Ši transcendentalinio subjekto oloje vykdoma antitezės sintezė yra pagrindinė antrinės tiesos forma, kur žmogiška realybė sujungiama su anapus žmogiška realybe. Tai nėra absoliuti tiesos forma, kuri būtų tikra, pilna didžioji sieva, bet tik sužmogintas jos variantas, valdomas transcendentalinio subjekto. Priklausomai nuo to, kiek anapusinės realybės atveriama oloje, priklauso kokia nusistovi pusiausvyra tarp juodojo ir baltojo drakono sąmonės.

Šioje vietoje svarbu suprasti, kad visas substancinis transcendentalumas kuria matematinį kontinuumą ir yra idealybės vieta, kuri tampa didžiosios sievos imanento atskaitos tašku. Sujungus jį su matematinių aksiomų sistema, gaunamas kontinuumo ir materijos vaizdinys, kuris moksle yra pagrindinis. Tačiau su šiuo vaizdiniu problema ta, kad ta matematinė idealybė, sudaranti mokslo pagrindą, visa yra žmogiška, dėl to, Uroboro struktūroje kuriant mokslą, jis visas sužmoginamas ir padaromas veikiančiu tik žmogaus sąmonės rėmuose, kuri nebūtinai atitinka anapusinę realybę. Galima spėti, kad didžioji sieva turi savo kontinuumo grupę, kuri yra realybinis kontinuumas, kuris, renkant signalus neišsaugomas sumatoriuje, ir į vidų įtraukiama gryna infra materija. Tada ši materija sujungiama su vidiniu kontinuumu ir pasaulis įgyja žmogišką logiką, kuri žiūrint iš sąmonės vidaus, atrodo absoliuti.

Todėl sprendžiant klausimą, kaip atskleisti didžiosios sievos tiesos formas, reikia tyrinėti išorinio ir vidinio kontinuumo santykį. Mano manymu, tai, kad jie savo logikose nesutampa rodo begalybių problema, kur idealybinis kontinuumas - begalinis, o realybinis kontinuumas - vargu ar toks. Todėl net jeigu tarp išorinio ir vidinio kontinuumo yra tam tikrų paviršinių sutapimų, savo giliojoje struktūroje jie nesutampa. Todėl, didžiosios sievos imanentą įstačius į netobulą idealybinį kontinuumą, jame kyla daug neišsprendžiamų paradoksų, kurie vadinami aporijomis. Kita vertus, žiūrint iš žmogaus mokslo ateities perspektyvos, kada nors bus suprasta, kas yra transcendentalinis subjektas ir kaip jis kuria holograminę sąmonės substanciją, kurioje paaiškės ir matematinio kontinuumo kilmės mechanizmas. Ir tada taps aišku, ar matematika turi kokį nors ryšį su išorinių kontinuumu per tai, kad sąmonės struktūroje įsikūnija didžiosios sievos kontinuumo grupės laukai, kurie yra dvasinės / protinės substancijos karkasas. Be abejo, šiuo metu tai tik hipotezė, tačiau yra ir tokia galimybė, kad vidinis, idealybinis kontinuumas yra kažkoks išorinio, realybinio kontinuumo poaibis. Tada taptų aišku, kad ši Uroboro struktūra, nėra tik „žmogiška, pernelyg žmogiška" iliuzija, bet savo gelmėje susijusi su didžiąja sieva.

Nors I. Kantas šio klausimo nesprendė, nes laikė kad realybinė kontinuumo grupė yra daikto savaime sritis, kuri protui yra nepasiekiama, tačiau vystantis žmogaus sandaros supratimui, ypač kokios substancijos įeina į vidinę, gyvūninę hologramą, bus galima atsakyti, kiek ši idealybinė sritis žmogiška, o kiek daiktiška. Akivaizdu viena, kad naivus transcendentalinio kontinuumu jungimas su išorinio pasaulio imanentu neišlaiko kritikos ir tai parodė jau I. Kantas. Tačiau, manau, kad netiesa, jog transcendentalinis subjektas yra nepažinus, ir neįmanoma suprasti kaip jis konstruoja vidinę sumatoriaus olą. Tam, kad šis klausimas būtų atsakytas, reikia pažinti išorinę žmogaus sandarą, kuri apima ne tik infra substancijas, bet ir ultra, kuri turi aurų formą. Manau, kad tik atradus šią išorinę žmogaus dalį, įmanoma suprasti sąmonės paslaptį ir pamatyti visų vidinių sumatų ryšį su išorine realybe. Kol matematikos klausimas neišspręstas, mokslo tiesos problema yra atvira, nes jis galioja ne absoliučiai, bet tik žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, kaip vidaus ir išorės sintezė. Vienintelis objektyvus kriterijus yra išorinis efektyvumas kuriant raigus, kurie iki tam tikro lygio įmanomi ir tikrovę vaizduojant vidinio kontinuumo logikoje. Tačiau norint pažinti didžiosios sievos giliąją esmę, šį vidinį planą reikės pakeisti į išorinį ir tik tada žmogui atsivers tikra tikrovės patirtis, tikroje didžiosios sievos logikoje.

Todėl iš dalies filognozija šiek tiek nutolusi nuo mokslo logikos, nes ji tikrovę per daug sužmogina. Kitaip sakant, idealybinės matematikos nelaikau absoliučia tiesa, ir mano manymu, kad ją reikia daug labiau priartinti prie realybinės logikos, apvalant imanentą, nuo matematinio kontinuumo aksiomų ir žiūrint tik induktyviu būdu tai, kas įvyksta į sumatorių, atsisakant transcendentalinės I. Kanto dedukcijos. Kaip konkrečiai iš didžiosios sievos imanento išskaityti jos logiką ir pilną sandarą, dar reikės apmąstyti, tačiau iš šios analizės aišku, kad ši kliūtis turi būtinai būti įveikta, norint vystyti didžiosios sievos teoriją, kurioje ji matoma visumoje, kad absoliutas. Kitaip sakant, norint matematiką paversti holoplastine, ją reikia surealybinti, įtraukiant išorinės realybės tikrą kontinuumą, kuriame veikia materija, kad būtų galima pamatyti šios substancijos tikrą prigimtį ir logiką. Priešingu atveju, mokslo tiesa bus tik vidinės logikos atspindys, kuris sukonstruotas transcendentalinio subjekto, ir gali būti labai toli nutolusi nuo tikro didžiosios sievos vaizdo.

Siekiant sukurti baltojo drakono tiesos sąmonės būseną, tai labai svarbus klausimas, nes nuo jo priklauso, kiek žmogus galės aprėpti pirmapradę tikrovę, kaip tai, kas ji iš tikro yra anapus sumatoriaus. Be šio aprėpimo, neįvykdomas filognozijos tikslas ir siekis, sukurti Baltojo drakono civilizaciją, kuri žmoniją pavers dievūnų pasauliu. Nors šis tikslas yra ganėtinai tolimas, apmąstyti kokių sąlygų tam reikia ir kaip pastūmėti į priekį žinojimą, tikrai vertingas užsiėmimas. Tai svarbu dar ir dėl to, kad imant Dievo bažnyčios filognozijos kryptį, kuri susijusi su Baltojo drakono sątvarologija ir tiesos sąmonės teorija - tai pagrindinė tema, kuri priešpastatoma Šėtono bažnyčios krypčiai, Baltojo drakono sątvarologijai ir kosminės ekspansijos teorijai. Šiuo metu renkuosi pirmąjį variantą, kuriame tiesos klausimas esminis, todėl ir reikia permąstyti Uroboro antitezės sintezės problemą, ieškant priemonių kaip didžiąją sievą atverti ne kaip žmogiškos realybės konstruktą, bet kaip tikrovę anapus žmogaus. Tam atmetu I. Kanto transcendentalinę dedukciją kaip sprendimą ir manau, kad tikrovę galima pažinti per didžiosios sievos imanento indukcijos metodą, kuriame anapusinė tikrovė sumatoriuje pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro, nors ir susimaišiusi su transcendentalinio subjekto kuriamu matematiniu kontinuumu. Tada, vidinį kontinuumą sulyginti su imanento forma ir logika, kad vidinis konttinuumas taptų kuo panašesnis su išoriniu kontimnuumu. Tam reikia imanente pamatyti kuo daugiau tikrovės, per poveikį anapus sumatoriaus „daiktui savaime", kad jis sumatoriuje atvertų kuo daugiau informacijos apie save. Šis Uroboro išardymas ir idealybės atskyrimas nuo realybės gali būti labai sunkus, bet manau, kuo geriau tai padaroma, tuo daugiau didžiosios sievos galima atverti žmogiškoje sąmonėje.

Taip matematinis kontinuumas priartėtų prie realybinio kontinuumo substancijų grupės ir matematika taptų jam daug artimesnė, atsisakant absoliutinti transcendentalinio subjekto kuriamas loginio būtinumo iliuzijas, tyrinėtas I. Kanto.

[klajunas]

Trečia gnostinė kontrrevoliucija

Paprastas, iš Uroboro substancijų sudarytas, sątvaras istorijos neturi, tačiau toks jis būna tik akimirką, vadinamą Dabar. Tai akimirkai praėjus, ji nueina ne į nebūtį, bet į informacinės sintezės vietą, kurį vadinu biografiniu rišliu. Jam kaupiantis, per visą žmogaus gyvenimą susiformuoja žmogaus istorijos sąmonė, kurioje žmogus yra ne tik tai, kas jis yra Dabar, bet ir tai, kas jis Buvo. Istorija kaip tyrimo objektą turi šį žmonių kolektyvo Buvo, kurį bando suformuluoti į rišlų pasakojimą, vadinamą istorijos naratyvu. Kadangi jis apibrėžia tai, kuo yra kiekvienas žmogus, bandoma šį naratyvą kontroliuoti, kad jis neįgytų neigiamą svarbiems asmenims formą. Aukščiausias planetoje lygis pasiekiamas tada, kai bandoma aprašyti visą Žemės istoriją, kuri tada įgyja civilizacijų istorijos formą.

Pradžiai šią istoriją galima pavaizduoti tik bendrais bruožais, kad būtų matomas bendras vaizdas, parodantis principą, kuriuo vystosi istorija, kokias civilizacines formas ji įgyja. Pavyzdžiui, A. Šliogeris, tyrinėjęs filosofijos atsiradimą planetoje, manė, kad tai buvo revoliucija, sukilusi prieš mitologinius vaizdinius, ir sugrąžinusi iš fantazijų pasaulio prie tikrų daiktų, kaip būties fenomenų. Jo manymu, tik įvykdžius šią revoliuciją žmonija išsivadavo iš gnostinių iliuzijų, orientuotų į anapusinį pasaulį, sugrįžusi prie daiktų šiapus juslinio horizonto, kuriame buvo atverta tikra būtis, pasirodanti žmogaus sąmonei. Tačiau knygoje „Filosofijos likimas" A. Šliogeris mano, kad ši revoliucija truko neilgai, ir buvo įvykdytos net dvi gnostinės kontrrevoliucijos, viena kurių yra krikščionybė, o kita yra technomokslas. Imant pirmą mūsų eros tūkstantmetį, jis buvo krikščionybės plitimo Vakarų civilizacijoje laikas, o antrame tūkstantmetyje susiformavo technomokslo proveržis, kuris nukreipė žmonių sąmones nuo tiesioginio būties patyrimo prie mokslinio transcendencijos traktavimo. Šiuo metu krikščionybė yra ganėtinai nublankusi, tačiau mokslas, galima sakyti, išgyvena pakilimo laikotarpį. Savo knygomis A. Šliogeris bandė sugrąžinti mąstymą prie filosofinės revoliucijos, kad ji išsivaduotų iš vadinamojo būties užmaršties prakeiksmo.

Filognozijoje šis principas yra apmąstomas šiek tiek kitaip, nemanant, kad tikroji būtis atsiveria tik kaip jusliniai daiktai. Manau, kad tikra, pirminė tikrovė yra anapus sumatoriaus ir ji pirmiausiai įtraukiama į vidų kaip juslumas, tačiau protiniu būdu imanentizuota tikrovė, manau, taip pat yra verti dėmesio ir nebūtinai yra „kliedesiai". Filognozijoje gamta yra didžiosios sievos imanentas, ne tikra būtis, nors ji su ja tiesiogiai susijusi per transcendentalinį subjektą. Manau, kad protiniai konstruktai taip pat gali būti susiję su didžiąja sieva, tad jų vien gnostiniais išsigalvojimais laikyti nenorėčiau. Todėl gnostinės kontrrevoliucijos, apie kurias A. Šliogeris kalbėjo „Filosofijos likime", nebūtinai nutolina nuo tikrosios būties, bet gali ir atskleisti jos tikrą veidą, nors nebūtinai išorinės formos, bet daugiau idėjos prasme.

Todėl istoriją filognozijoje būčiau linkęs  skirstyti į du „absoliučius" segmentus: juodojo drakono eona ir baltojo drakono eoną. Juodasis drakonas apibrėžiamas taip: JD = D_S / D_X, arba juodojo drakono sąmonė apimama sumatoriaus juslinių formų ir veikiančios dalies, kuri yra anapus juslumo. Dėl to, kad D_X, net neturinti juslinės formos, atsiveria sątvaro viduje kaip veikianti anapusinė realybė, žmogus vis labiau linksta peržengti anapus daiktų ir įsteigia kalboje gnostinės tikrovės sritį. Tai yra, nors autentiška filosofija, pasak A. Šliogerio, turi būti tik JD = D_S, tačiau mistiškas anapus per visą istoriją žmogui neduoda ramybės, ir ši natūrali gyvūninė istorija žmonijoje buvo tik tolima priešistorė, tačiau jam įvaldžius kalbą, jis perėjo prie magijos, mito, religijos ir t. t., orientuoto į D_X. Prieš šią orientaciją A. Šliogerio manymu ir nukreipta filosofijos revoliucija, kurios metu žmogus grynina mąstymą, jį demistifikuoja ir sugrąžiną žmogaus sąmonę prie tikrų daiktų kaip substancinių individų. Šie JD = D_S atvejai filosofijoje gana reti ir ši trauka į X dėmenį žmonėms neduoda ramybės organizuojant metafizines / gnostines kontrrevoliucijas, pagrįstas protu, o ne juslinių daiktų ir fizinio horizonto aukštinimu.

Kitas eonas yra baltojo drakono, kurio užuomazgos išryškėja jau juodojo drakono eone dėka kalbos ir  orientacijos į transcendentinį pasaulį. Šiame etape anapusybė jau būna pilnai atsivėrusi ir tai galima apibrėžti tokia „formule": BD = D_S + D_X, kurioje sumatoriaus juslumas pilnai apima X dėmenį ir visa sistema susilieja į holoplastinį sumatorių, D_H. Holplastinė sąmonė jau būtų dievūno lygis, kuris šiuo metu dar nėra pasiektas, tačiau manoma, kad visa istorija juda šia kryptimi ir tai yra pagrindinis istorijos tikslas, kuris yra ne tobulas juodojo drakono sąmonės išpildymas, bet vis geresnis anapusinės realybės pažinimas, kuris iš esmės yra maksimalus gnostinio horizonto išplėtimas, parodant viduje sumatoriaus, kas yra didžioji sieva jos visumoje. Pirma svarbi era šioje baltojo drakono civilizacijos priešistorėje yra krikščionybės atsiradimas, kurioje su anapusine Dangaus karalyste žmonija susisaistė per etinę discipliną ir tikėjimą. Kita era, kuri dar tik įsibėgėja, bet, mano manymu, taip pat stipriai paveiks žmonijos istorinį kelią yra kosminė civilizacija, kuri, laikau, prasidėjo 1950 Kristaus eros metais, tad dabar esame pirmo amžiaus baigiamojoje dalyje. Kristaus eros turime praėjusius 2026 metus, o kosminę era skaičiuoti pradėsime netolimoje ateityje.

Tai dvi formos, kuriomis civilizacija orientuojasi į protinį transcendencijos atskleidimą, tik pirma per tikėjimą, o antra - per tikrą žinojimą, realizuojama mokslo priemonėmis. Tai reiškia, kad D_X orientacija buvo ryški per beveik visus paskutinius tūkstančius metų ir tik kai kuriose filosofinėse sistemose sporadiškai pasirodydavo antimetafizinių nuostatų. Lietuvoje, vienas iš tokių antimetafizikų buvo A. Šliogeris, kuris bandė sugrąžinti autentišką filosofiją, kuri siekia mąstyti daiktų artumoje, tačiau ši nuostata daugiausiai būdinga pozityvizmui, fenomenologijai ir egzistencializmui, kurios mato tik sątvaro vidų ir nori apriboti visas išsivadavimo iš jo priemones. Pagrindinė priemonė, be abejo, yra protas, tad nors pozityvizmas rėmėsi racionalumu, fenomenologija ir egzistencializmas jo atžvilgiu buvo gana skeptiškas. Akivaizdu, kad filognozijoje šis antimetafizinis nusiteikimas - atmetamas, ir manau, kad siekis mažojoje sievoje atverti visą didžiąją sievą nėra neįvykdomas. Todėl remiantis pradžioje minėta A. Šliogerio istorijos schema, filognozija yra kažkas panašaus į dar vieną gnostinę kontrrevoliuciją, tačiau jos tikslas yra ne užpildyti sąmonę mitologinėmis pasakomis, bet atverti pilną realybę ir padaryti tai daug geriau negu buvo daroma krikščionybėje bei technomoksle. Filosofas bandė propaguoti filotopiją kaip autentiško būties atsivėrimo vietą; tačiau filognozija siūlo topos mąstyti neišimant X dėmenio kaip topos = D_S / D_X. Tik taip bus įmanoma suprasti tikrą būties prasmę, kuri nėra vien tik juslinė, bet ir gnostinė.

Dėl šios priežasties filognozijoje propaguoju baltojo drakono civilizaciją, kuri orientuota į metafizinį anapus ir siekia sukurti pilną, holoplastinę sątvarologiją, kuri iš pradžių X'ą aiškina kalbos priemonėmis, bet paskui plečia ir juslumą, kaip virtualioje realybėje imituojamt gamtinį imanentą, projektuojamą per akių tinklainę į sąmonę. Tai reiškia, kad transcendencija gaminama ne tik kaip kalbinis, bet ir kaip virtualus juslumas, kuris technologijoms išsivysčius pasaulio vaizdą pavers tikra didžiosios sievos reprezentacija, kurioje, žmogaus sąmonėje, bus galima turėti tikrą Dangaus karalystės vaizdą.

[klajunas]

Galutinė filognozijos forma

Artėjant prie „Pradinės mokyklos" pabaigos, aiškėja filognozijos kontūrai, kurie šiuo metu turi dvi pagrindines kryptis. Šios kryptys remiasi žmogaus sandara ir 13 tome buvo apibūdintos kaip teorų ir apeksų. Teorai daugiau domisi tiesos sąmone, todėl jiems aktualesnė juodosios liepsnos teorija; o apeksai - fizinio kūno galimybių išplėtimu. Padalinus aštuoniolika tomų į trys šešetus, dabar baigiamas paskutinis šešetas, kuriame ir išryškėjo šios pagrindinės filognozijos stovyklos. Kaip jau buvo galima suprasti, aš akcentuoju teorų grupę, kurie daugiau užsiima MS-R struktūra savo vystymesi; o tie, kam aktualiau apeksų kryptis, jie daugiau užsiima DS-RA struktūra. Paskutiniame, aštuonioliktame tome šias dvi grupuotes subalansuosiu galutinai, o čia tik pateikiu glaustą aprašymą, kokios jų galimybės. Kaip jos atrodo galima suprasti sugrupavus paskutinio šešeto tomus tokiu principu:

I. „Baltasis drakonas", „Dievo bažnyčia", „Tiesos sąmonė", „Pažinimo meilė".

II. „Baltasis drakonas", „Šėtono bažnyčia", „Kosminė civilizacija", „Pažinimo meilė".

I. Pirmiausiai aptarsime pirmą grupę, kuri beveik užbaigta ir lieka prijungti paskutinį, aštuonioliktą tomą. Kaip matome, rėminanti struktūra yra „Baltasis drakonas" ir „Pažinimo meilė", kuriuose akcentuojamas teorų modelis, paremtas Dievo bažnyčia ir tiesos sąmone, kurioje propaguojamas natūralus didžiosios sievos modelis, žmogaus nelaikant stovinčiu aukščiau už Absoliutą. Tai nereiškia, kad visiškai atsisakoma dirbtinumo ir technikos, greičiau ta technika paimama iš pačios tikrovės prigimties, kuri yra svarbesnė už žmogaus protą. Dievo bažnyčioje žmogaus protas pilnai prisiderinęs prie gamtos ir kuria tik tokią techniką, kuri neprieštarauja jos logikai ir atitinka jos prigimtį. Tam, kad tai būtų įmanoma, reikia, kad mažoji sieva būtų pilnai susilyginusi su didžiąja sieva ir žmogus žinotų pilną tikrovės paslaptį. Tai yra Baltojo drakono sąmonė, kitaip vadinama dievūnu arba teoru, kurios tikslas pilnai pažinti tikrovę, ir suprasti jos prasmę, neprimetant jai žmogiškų tikslų, bet harmoningai įsikomponuojant į natūralią visumą. Ši sistema ypač svarbi gyvybę turinčiose planetose, kuriose ji laikoma tokia svarbia, kad jos apsaugojimui atsisakoma beatodairiškai vystyti technosferą ir siekiama natūralios biosferos klestėjimo. Tačiau neatsisakoma pažinimo, supratimo kaip veikia gyvybė, kad ją būtų galima pakelti į tobulą lygį, žmogaus atveju - dievūnų. Kaip jau sakiau, tam reikia tobulo rišlio, kurio gnosis būtų Baltojo drakono lygio, apimantis tiek mažąją, tiek didžiąją kelionę. Atsisakoma gyvybę užgrobti, pavergti ir naudoti tik kaip resursą technologiniuose projektuose. Toks Baltasis drakonas daugiau orientuojasi į Aukštutinę karalystę, į mito erdvę ir ruošia žmones asmeniniam keliui joje. Tai nuosaikusis filognozijos variantas, už kurį pasisakau ir priešpastatau jį radikaliam variantui, kuris pagrįstas Šėtono bažnyčia ir maksimalia technologine ekspansija kosmose.

II. Gali kilti klausimas, kam filognozijoje reikalinga antra grupė. Pirmiausiai tam, kad žmonės turėtų pilną vaizdą ir taipogi būtų rodomi alternatyvūs vystymosi keliai. Jie susiję su technologiniu transhumanizmu ir pohumanizmu, pasisakančiu už pilną natūralumo atsisakymą. Tai gali atrodyti kaip blogas pasirinkimas, ypač remiantis teorų nuostata, tačiau kalbant apie kosminę ekspansiją, ten kur nėra natūralios biosferos, kad gyvybė galėtų gyvuoti, reikalinga dirbtinė technosfera. Todėl plėtojant Žemės civilizaciją kosmose, ši galimybė yra neišvengiama, nes kosmosas turi nepalankias gyvybei sąlygas. Tad, manau, protingiausia rinktis natūralumą ten, kur jis turi tinkamas sąlygas ir gerai išsivystęs bei tinkamas gyvybei, ir dirbtinumą ten, kur gyvybei sąlygų nėra, todėl reikia techninių biosferos atitikmenų. Todėl šis kelias nelaikomas visiškai „blogu", ir savo rėminančioje struktūroje tai yra „Baltasis drakonas" ir „Pažinimo meilė". Tačiau savo konkrečioje realizacijoje - tai „Šėtono bažnyčia" ir „Kosminė civilizacija". Todėl joje vystomi raigai, kuriuose dirbtinė sąmonės struktūra jungiama su natūralia veikiančiąja būtimi tam, kad tikrovėje būtų galima išplėsti žmogaus mastą. Kadangi čia propaguojama kosminė civilizacija, akivaizdu, kad pirmiausiai reikės kosmosui pritaikyti fizinį kūną, o tai yra sunkioji šios krypties problema. Dėl šios priežasties bus neišvengiama kiborgizaciją, techninių organų integravimas į žmogaus natūralią sistemą, kad jis sugebėtų išgyventi kosmose. Akivaizdu, kad pirmiausiai šis eksperimentas bus susijęs su Mėnulio ir Marso kolonizavimu, ir nuo jo sėkmės bei transporto tolesnės raidos priklausys galimybė pasiekti kitų žvaigždžių planetų sistemas, kurios turės arba neturės natūralią biosferą. Kadangi šiuo metu kokios biosferų variacijos, kurių rėmuose įmanoma gyvybė - nežinoma; gali būti, kad kitų planetų biosferos žemiškai gyvybei bus netinkamos, tad čia žmogus irgi turės prisitaikyti dirbtinėmis priemonėmis, tačiau nepažeidžiant vietinės gyvybės teisių. Mano manymu, antro kelio filognozijoje prasmė tik tokia, tai tikrai nėra technofašistinis gyvybės pavergimas ir suišteklinimas. Galutiniame tome tokio filognozijos pritaikymo - nesvarstau.

Taip filognozija įgauna savo galutinę formą, kurioje yra išvystoma MS-R ir DS-RA struktūros. Pagrindinė jų forma yra Uroboro operatorius, kuris susieja išorinę ir vidinę sąmonės dalį į vieningą visumą ir sukuria žmogaus vidinį pasaulį, kurį vadinu ontologine holograma. Pirmoje struktūroje tai daugiau žinojimas ir informacinė sintezė, kuri turi pasiekti tokį aukštą lygį, kad atitiktų dievūno kaip teoro sąmonės lygmenį; o antroje struktūroje tai didžiosios sievos substancijų manipuliacija su dirbtine, proto sukurta forma, joms primetant žmogui naudingas funkcijas. Pagrindinės funkcijos, be abejo, yra kosminio transporto technologijos, reikalingos kosminės civilizacijos sukūrimui. O šiai reikės kosminių apeksų porūšio, kurie savo patobulintas galimybės galės pritaikyti kosminei ekspansijai. Gyvenant žemėje tos galimybės netūri tokios didelės prasmės, žiūrint iš gyvenimo individualios perspektyvos, kurios tikslas didžiąją kelionę pasiekti nepakeistu ir nesužalotu, kad nesutriktų dvasinio gyvenimo ciklas.

Šios dvi kryptys tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes raigų sukūrimui reikia išplėstos sąmonės, o kai žinojimas pasiekiamas, jis pereina į naujas technologijas, kurios paskui pritaikomos technologinių apeksų kūrimui. Kaip visuma ir kolektyvas žmonija turi sugebėti suderinti abi šias idėjas, tik tada ji sugebės sėkmingai vystyti civilizaciją ir didinti jos mastą iki begalinio mastelio. Manau, kad turinti tokius sugebėjimus rūšis, kuri buvo sukurta pačios didžiosios sievos, neturėtų jų švaistyti ir turėtų siekti pamatyti tiek tikrovės, kiek leis Kūrėjo suteiktos galimybės. Tai žmonijos istorinis tikslas: pirmiausiai sukurti tobulą gyvūninę sąmonę, o paskui, pamačius kas tikrovė yra jos gelmėje, ir supratus kokia gyvybės vieta joje, pasirinkti tokį evoliucijos kelią, koks geriausiai atitinka tikrovės prigimtį. Tam reikia vystyti tiek dvasinę, tiek fizinę žmogaus dalį, kurios atitinka teorų ir apeksų technologinius porūšius rūšyje. Žinoma, tiesos sąmonė yra svarbiausias žmogaus vystymosi aspektas, tačiau iš jos kyla ir praktiniai žinojimo pritaikymai, kuriais pagrįsta apeksų civilizacija. Tam, kad apeksai neatsisuktų prieš žmoniją ir prieš gyvybę Žemėje, reikia juos nukreipti į išorinių erdvių užkariavimą, kad naujos galimybės būtų sėkmingai įdarbintos ir panaudotos. Dėl šios priežasties filognozijoje ir bandau aprėpti abi šias galimybes, nes vienpusis, nesubalansuotas vystymasis gali negrįžtamai deformuoti civilizacijos veidą.

Taip po truputį atsiskleidžia Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, kuriame turime siekti ne tik pakeisti visą natūralumą technologijomis, bet ir juos teisingai subalansuoti, kad tai, kas sukurta gamtos tol, kol tai geresnis gyvybės variantas, nebūtų darkomas dėl užgaidų ir kaprizų. Keisti žmogų apsimoka tik gerinimo linkme, jeigu žmogus pabloginamas, tai yra jo žudymas.

[klajunas]

Gyvybės principas

Viena iš pagrindinių filognozijos problemų yra gyvybės teorija, kurią bandau išreikšti formule, paaiškinančia gyvūno principą. Ši formulė aprašo jį pažinimo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kiek tikrovės jis sugeba į save inkorporuoti. Vis didėjantis inkorporuojamos tikrovės kiekis laikomas pagrindiniu evoliucijos principu, kuris matosi tiek biologiniame tobulėjime, tiek civilizacijos masto didėjime. Šiame skyrelyje apžvelgsiu tris atvejus, kurie filognozijoje yra orientaciniai, veikiantys kaip reguliatyvinės idėjos, organizuojant civilizacinę informaciją, keliant civilizacijos tikslus. Kaip žinoma, dvi ribinės būsenos yra Juodojo ir Baltojo drakono sąmonės, kurios apibrėžiamos pagal tai, kiek didžiosios sievos inkorporuojama į sumatorių, tą kiekį mažinant arba didinant. Tai priklauso nuo to, kiek pirmapradis kūnas sugeba surinkti signalų ir paversti juos sumuojančia holograma, kitaip vadinama sąmone. Šį principą, siekdamas sukurti metodą, stengiuosi aprašyti formalizuotai, kaip pagrindinę logiką, nors „formulių" orientyrai visi yra anapus proto, arba turintys referentus. Standartinėje versijoje aprašau tris atvejus, kuriuos pabandysiu aptarti toliau.

I. DS → Transform (DS)^Dec = MS

DS - didžioji sieva,

Transform - pirmapradis signalų transformavimo mechanizmas,

Dec - signalų mažinimas,

MS - mažoji sieva.

Paprastai šią gyvūno formulę galima paaiškinti taip: anapusinė didžioji sieva kuria pirmapradį žmogų, kuris surenka jos signalus ir paverčia vidine ontologine holograma, vadinama mažąja sieva. Šis mechanizmas neturi gebėjimo paimti visus signalus ir pilnai atvaizduoti transcendenciją, tad vidinėje hologramoje gaunamas sumažintas didžiosios sievos vaizdas, arba kitaip sakant transformacija vyksta tikrovės mažinimo kryptimi. Kuo didesnis mažinimas, tuo mažiau tikrovės suvokia gyvūnų rūšis ir nuo to priklauso koks jos veiklos mastas planetoje. Šiuo metu didžiausią veiklos mastą turi žmonių rūšis, nes jos TransformDec įvaldęs didžiausią informacinį plotą, lyginant su kitais gyvūnais. Galima daugiau pasiaiškinti, kas šis „Transform" yra. Pagal mano teoriją filognozijoje tai yra pirmapradis žmogus, sudarytas iš materialiaus ir dvasinio transcendentalinio subjekto, kuris valdo ontologinę hologramą, sudarytą iš trijų mažosios sievos sumatų kompleksų, vadinamų „oviais". Tai pirminis procesas, kuris kuria žmogaus vidinį pasaulį, kuriame paskui turi gyventi holograminis gyvūnas. Yra prigalvota daug technikų, kaip ši Transform (DS)^Dec išplėsti: nuo fizinių pratimų, meditacijų, maldų, atnašavimo, garbininimo, magijos ritualų ir pan. Tai senovinės sistemos, kurios skirtos padidinti transcendentalinio subjekto sumavimo pralaidumą, kad oloje apsireikštų transcendentinė realybė, ir ypač aukščiausia.

II. DS → Transform (DS)⁰ = DS

Matome, kad šiuo atveju Transform singalus mažina tik nuliniu laipsniu, arba kitaip - visai nemažina, ir paima viską ir iš to visko sukuria pilną ontologinę hologramą. Tai yra dievūno formulė, kuris mato visą didžiąją sievą ir pilnai įvaldęs realybės paslaptis. Tai tobulas „gyvūno" atvejis, pasiekęs maksimalų savo sietuvos išsivystymą ir matantis visą didžiosios sievos Feynmano medį, tai yra visas substancijas, kurios difuzijos būdu susilieja į visatą. Tai yra pilnas tikrovės gylis, kuriame nėra nieko paslėpta, nėra jokio X, tad tokiam „gyvūnui" tikrovėje nėra apribojimų kurti technologijas. Tokį lygį pasiekusi gyvūnų rūšis įeina į galutinę civilizacijos formą, kurioje nėra ko siekti, o tik mėgautis savo galutine būkle, valdant visos visatos raidą. Kol žmogus nėra pasiekęs tokio lygio, nei biologiškai, nei technologiškai, jam dar yra erdvės vystytis ir dirbti, o kai šis lygis bus pasiektas, jis taps visatos karaliumi. Nors planetos mastu jis yra aukščiausio išsivystymo rūšis, tačiau kadangi nežinoma, ar tai vienintelė gyvybę turinti planeta visatoje, neaišku ar kitose biosferose nėra dar labiau pažengusių gyvybės formų. Jeigu tokių rūšių būtų, jos būtų daug arčiau priartėjusios prie dievūnų lygio ir žmogus atsidurtų jų malonėje. Todėl šis principas, greičiausiai, konkurencinis, todėl sėdėti nieko nedarant ir nekuriant išsivystymo strategijų - blogas pasirinkimas.

III. A → Transform (A)^Inc = DS_n

A - Absoliutas,

Inc - tikrovės didinimo / kūrimo parametras,

DS_n - iš „nieko" kuriami pasauliai, visatos.

Kaip jau buvo galima suprasti, ši formulė žymi Dievo Transform^Inc, kuris moka kurti pasaulius, ir padaro, kad būtų daugiau tikrovės, negu buvo iki to. Ši formulė, žinoma, tik teorinė ir hipotetinė, svarstoma tik kaip loginė galimybė. Kaip šis principas iš tikro vyksta - pasakyti labai sunku, bet galima numanyti, kad tai yra viršvisatinės realybės substancijos, kurios sudaro vadinamąjį Absoliutą, kuris iš savo signalų, sukuria visatos „didžiojo sprogimo" įvykį, kuriame gimsta nauja visata Absoliuto substancijos rėmuose, kuris savyje gimdo „naujas tikroves". Tai teologinis principas, kuris kalba apie visatų atsiradimą, kuriose hierarchiją galima apibrėžti taip: Absoliuto viršvisatinę realybė, visatos su dievūnais kaip jų šeimininkais, ir gyvūnais, kurie valdo planetines biosferas ir technologines kosmines civilizacijas. Žmogus yra vienas iš tokių gyvūnų, kuris peržengė savo biologinės egzistencijos stadiją, ir ruošiasi tapti technologine kosmine rūšimi. Jo pagrindiniu uždaviniu turėtų būti priartėti prie dievūnų lygio, kad nugalėjus konkurenciją, jis galėtų tapti vietinės visatos valdovu, arba aukščiausia rūšimi ne tik planetiniam lygyje, bet ir visoje visatoje.

Paaiškinus Pagrindinius „Transform" parametro atvejus, galima aprašyti ir priešingą parametrą, vadinamą Anti-Transform. Jo formulė būtų tokia:

Anti-Transform (MS) = R (DS).

Tai reiškia, kad iš sumažinto, holograminio tikrovės vaizdo, informacinės sintezės būdu rekonstruoti didžiosios sievos pilną tikrovę, kurioje imama biologinio vaizdo informacija, o paskui protu pridedama logika, kuri pamatoma transcendentinėje realybėje pagal tai, kaip ji veikia ir kokias sąveikas su techniniais aparatais moka sukurti. Šis planas yra tik informacinis, nes naujai hologramai išvystyti reikia pakeisti visą biologinio žmogaus struktūrą, o tai užima milijonus metų. O įvykdyti sėkmingą gnostinę sintezę gali užtekti kelių dešimtmečių. Todėl žmogaus priartinimui prie dievūnų lygio yra du būdai: gerinti ontologinės hologramos signalų pralaidumo lygį, arba atstatyti trūkstamą tikrovės dalį informacinėmis / protinėmis priemonėmis. Sukurti naują fenomenologiją vien biologinėmis priemonėmis labai sunku. Daug lengviau tai padaryti naudojant pažangias technologijas, pavyzdžiui, virtualaus imanento. O lengviausias būdas yra protu suprasti didžiosios sievos logiką ir sukurti jos teorinį modelį. Filognozijoje užsiimu pastaruoju variantu, arba kitaip vykdau gnostinį „Anti-Transform" procesą. Tuo daugiausiai šiuo metu užsiima mokslas, tačiau mano modelis labiau išplėstas ir radikalizuotas, neatsisakantis kelti ribines idėjas, atveriančias naujus kelius didžiosios sievos klausimo išsprendimui. Visuose pažinimo būduose, manau, yra kas nors įdomaus ir naudingo, net magijoje, mitologijoje ir religijoje, nes jos atveria už ribos esančią realybę, kuri pažinimo kelyje yra įdomiausia.

Pagrindinis filognozijos uždavinys yra atverti visą didžiąją sievą, ne tik stebėti tą dalį, kuri imanentizuota į ontologinę hologramą. Tam reikia ieškoto priemonių kaip pagerinti Transform^Dec parametrą, kad jis galėtų aprėpti kuo daugiau išorinių signalų ir taip būtų pagerintas surenkamų signalų mastas, iš kurių kuriama vidinė ontologinė holograma. Tam galima naudoti įvairias transcendentalinio subjekto išplėtimo priemonės, nuo cheminių preparatų iki elektrinių stimuliatorių, kurie smegenyse pagerina sintezės kokybę ir žmogus pamato pasaulio daugiau negu įprastu būdu. Iš to gimsta naujos idėjos, padedančios suprasti transcendentinę didžiąją sievą, kurios pažinimo procese žmogus supranta vis daugiau.

[klajunas]

Technotopinė matrica

Analizuodamas žmogaus sandarą, jau daug kur esu parodęs, kad jis sudarytas iš vidinės ir išorinės dalies. Vidinis žmogus yra holograma, kurioje mes gyvename, o išorinis yra mechanizmas, šią hologramą kuriantis. Vieni linkę manyti, kad pastaroji dalis yra tik biologinė, kiti mano, kad žmogus turi ir dvasinių komponentų, kurie neišnyksta jam mirus. Aš laikausi paskutinės nuomonės ir šią dvasinę žmogaus išorę vadinu juodąja liepsna. Tai, žinoma, tik vaizdingas pavadinimas, kuris leidžia į žmogaus prigimtį pažiūrėti poetiškai ir naudojamas tik kūrybiniais tikslais. Tad norint suprasti, ką juodoji liepsna reiškia, reikia žiūrėti ne paviršių, bet į esmę, į visą žmogaus modelį. Mano standartinė versija yra, kad juodoji liepsna kuria holograminę substanciją, o ląstelinis organizmas skirtas surinkti ir projektuoti į šią hologramą signalus. Kadangi jų surinkėjas yra organinis kūnas, ontologinėje hologramoje sukuriamas pasaulis yra visas materialus, pritaikytas kūno poreikiams. Tačiau tai nereiškia, kad pirmapradė didžioji sieva savo esmėje yra tokia, kokią ją atvaizduoja fiziškumas. Manoma, kad tolesnės jos dalys daugiau dvasinės, sudarytos iš dvasinių substancijų, kurios ontologinėje hologramoje nerodomos.

Šis išorinis žmogus yra vadinamas transcendentaliniu subjektu, kuris organizuoja visus informacinius morfizmus ir iš jų kuria sumatų srautą, kurį žmogus suvokia kaip savo pagrindinę tikrovę. Transcendentalinis subjektas atsako už visas vidines būsenas ir yra tarsi koks žmogų kuriantis Dievas arba Demiurgas, pagal gnostikų šaltinius. Tik esmė ta, kad tų Demiurgų yra tiek, kiek yra žmonių, nes kiekvienas žmogus, turi savo atskirą išorinę dalį, ir ta dalis kiekvienam sukuria unikalų, tik jam skirta pasaulio vaizdą. Tokiu atveju Demiurgu būtų visa rūšinė substancija, užkoduota genetiškai kurti konkrečiai rūšiai skirta pasaulių visumą, kurie paskui sąveikauja ir kuria rūšinį kolektyvą. Kadangi biologija yra savotiška natūrali technologija, tik labai giliai įausta į didžiosios sievos subtiliųjų substancijų audinį, ši vidinė holograma yra savotiška technotopinė matrica, rodanti ne tikrą pasaulį, bet tik dirbtinių signalų surinkimo būdu sukurianti iliuzinę realybę. Todėl iš esmės techninis signalas ir biologinis signalas - ne daug kuo skiriasi ir techninė holograma taip pat gali tarnauti kaip išgyvenimo priemonė, įvedama į gyvūną techninio Demiurgo kaip virtualus imanentas.

Tai reiškia, kad vidinis pasaulis iš esmės yra „nupieštas" biologinio techninio priemonių arsenalo, todėl jis, pakeitus signalą, gali būti perpieštas. Tai yra virtualios realybės esmė, kuri pirmame ovyje, kuris renka nuotolinį signalą, jį perima ir pakeičia dirbtiniu signalu ir sumatorius piešia morfizmus iš techninio signalo. Teisingai įvykdžius šį procesą, galima kurti tikrovės virtualius simuliatorius, ypač tose signalinių sistemų vietose, kur pasaulis yra išorinis ir signalas renkamas nuotoliniu būdu, su specialiais organais, kaip akys ir ausys. Tačiau tai tik pirmo ovio matrica, kurianti aplinkos, kurioje yra organizmas, vaizdą. Tuo tarpu kiti oviai, kuriami receptorių, kurie nėra taip lengvai pasiekiami, nes jie nesukoncentruoti į kompaktišką organą ir juose signalus pakeisti į dirbtinius - ne taip paprasta. O trečias, psichikos, ovis iš viso tokių išorinių signalų rinkimo priemonių, vadinamų receptoriais, neturi. Tačiau šis klausimas iš principo irgi išsprendžiamas, einant dar giliau į biologinį organizmą, į smegenų neuronus, kurie yra tarpinė grandis tarp išorinio objekto ir sumatoriaus. Tam galima panaudoti procesą vadinamą neurorecepcija ir gauti tą patį efektą, kaip ir su akių ir ausų virtualiais pasauliais. Iš principo taip virtualiais galima padaryti visus tris ovius: išorinės aplinkos, fizinio kūno ir psichikos. Žinoma, tie oviai, kurie arčiau žmogaus vidinės šerdies yra jautresnis klausimas, nes kuriant technotopines hologramas šiose vietose, ištrinamas natūralus žmogus, tačiau kad tokie eksperimentai bus daromi, siekiant sukurti superžmogų, ypač Šėtono bažnyčios paradigmoje - labai tikėtina. Tai nereiškia, kad aš pasisakau už tokį eksperimentavimą su žmogumi, tačiau manau, kad tai vienas iš galimų būdų sukurti aukštesnio lygio sąmonę, per virtualaus imanento įdiegimą į ontologinę hologramą. Kiek procentų natūralios hologramos turi būti paliekama, ar ji turi būti trinama visu šimtu procentų - tai ateities klausimas. Tačiau labai tikėtina, kad kai biologiją bus galima pakeisti su super DI mažai tikėtina, kad bus siekiama saugoti netobulą biologinį signalą, vietoj to, kad jį pakeistų tobulu super DI signalu.

Taip natūralų žmogų panaudojus kaip kevalą ir pilnai perpiešus jo vidinę dalį, galima sukurti naują žmogų, kuris bus biologinis-techninis hibridas, turintis viršžmogiškas galias. Tai gali įgyti ir labai blogas ir nepriimtinas formas, tokiu principu sukuriant žmogui vidinį pragarą, kuriame jis patirtų begalines kančias, tačiau nemanau, kad tai kada nors mūsų civilizacijoje bus leidžiama. Jeigu tokioms technologijoms ir pritariu, tai tik taikant žmogaus sustiprinimui, kuriame visą procesą kontroliuoja biologinė valia. Biologinės valios ištrynimas, išskyrus kai tai daroma savanoriškai, jau būtų pragaro civilizacija, kurią priskiriu techniniams radikalams, kuriantiems Žemėje Šėtono bažnyčią. Kiti argumentai, kuriais bandoma apginti natūralumą ir žmogaus prigimtį, nemanau, kad stiprūs, nes biologinis signalas taip pat nerodo tikro didžiosios sievos vaizdo ir iš esmės yra rūšinė iliuzija. Tad ją trinti ir perpiešti, nėra tokia didelė problema, išskyrus tuos atvejus, kai žmogui sukeliamos kančios ir rodomas pragaras.

Galima kelti klausimą, kokia tokio perpiešto vidinio žmogaus prasmė? Vienas iš pagrindinių pritaikymų, ypač pradinėse stadijose, būtų siūlyti žmonėms pramogą, sukurti įvairių patirčių, kurių įprastai gyvenime patirti neįmanoma ir, pasirinkus norimą biologinio signalo ištrynimo procentą, pasinerti į fantazijų pasaulį. Galima kurti hologramą, kurioje su tuo pasauliu susilieji pilnai, šimtu procentų, o galima susiliejimo procentą ir mažinti, kad žinotum, kad stebi ne tikrą vaizdą. Pavyzdžiui, filme „Matrica" šis susiliejimas daugumai žmonių - pilnas, tik pagrindiniai herojai supranta paslaptį, šį procesą vadinant prabudimu. Bandant pažadinti kitus žmones, jie arba tave sutinka kaip beprotį su pasipriešinimu, arba praregi tiesą ir kyla revoliucija, kurios tikslas - išsivaduoti iš matricos kalėjimo, kuriame gyveni tik vergo gyvenimą.

Filme „Matrica" pilno virtualaus imanento technologija kuria distopinį pasaulį. Aš su tokia perspektyva filognozijoje nesutinku, bet iš principo nesu prieš šią technologiją. Tačiau ji turi kurti žmonėms ne vergovę, bet laisvę. Žmogus neturi būti uždaromas ne tik technotopinėje matricoje, biologinė matrica - toks pats kalėjimas, iš kurio galima siekti išsivadavimo taip pat kaip iš distopinių technologijų. Kadangi biologinė matrica nėra tikras pasaulis, jis vertas saugojimo tik tada, kai jis suteikia pranašumą, tačiau kai tampa stabdžiu evoliucijai, jis virsta kalėjimu iš kurio turėtume siekti išsivaduoti ir susikurti geresnį pasaulį. Jeigu technologijos tą geresnį pasaulį galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, pilnai įvaldžius transcendentalinį subjektą, tai šių galimybių atsisakyti - neverta. Manau, kad laikui bėgant Baltojo drakono civilizacijoje šios technologijos taps labai svarbiomis ir jos bus vienas iš būdų, kaip natūralų, apribotą žmogų pakylėti iki dievūno išsivystymo lygio. Tai jau būtų transhumanizmo ir pohumanizmo era, kurioje bus įveikti natūralaus žmogaus apribojimai ir civilizacija pasieks aukštesnę išsivystymo stadiją, kurioje ji ne išnyks, bet suklestės.

[klajunas]

Aukštesnysis žmogus

Paskutiniame „Tiesos sąmonės" skyrelyje pakalbėsiu apie žmogaus signalines sistemas, kurios formuoja vidinės hologramos turinį, tampantį pasauliu, kuriame jis gyvena. „Pakilimo pradžiamokslyje" (2016), kuris buvo paviešintas penkioliktame tome, išskiriamos penkios signalinės sistemos, kurios paduoda turinį į tris sątvaro ovius: sensoriumas, korporiumas, telepatiumas, oneiriumas ir transoriumas. Pirmos dvi signalinės sistemos formuojamos materialios tikrovės, su kuria sąveikauja pirmapradis kūnas, surenkantis materijoje signalus ir paduodantis juos į vidų. Kitos trys signalinės sistemos susijusios su aurine žmogaus dalimi, kuri sugeba surinkti nematerialius signalus, ir iš jų formuoja tas sątvaro dalis, kurios susijusios su transcendencija pirmo ovio atžvilgiu. Šios priemonės yra svarbiausios siekiant atstatyti savo aukštesnįjį žmogiškumą ir susieti savo egzistencija su Aukštutine karalyste.

Jau buvo aprašyta, kad savo pilna sandara žmogus gyvena Dangaus karalystėje, tačiau paprastai jis neturi priemonių surinkti iš jos signalų ir atvaizduoti vidiniame žmoguje. Todėl ji šioje vidinėje hologramoje uždaryta ir nematoma. Ji vidiniam žmogui tampa žinoma tada, kai jam atsiveria transoriumo signalinė sistema, kuri parodo dvasinio pasaulio aplinką ir žmogus pakyla į aukščiausią egzistencijos lygmenį. Visi kiti turi tik informaciją, kuri gali būti tikra arba netikra ir ja reikia tikėti, o patirtį gali gauti tik rinktiniai asmenys, kuriems šis pasaulis viduje atsivėręs tikru atsivėrimu. Apie tokio atsivėrimo lygius jau esu rašęs ir juos skirstau į penkias pakopas, viena kurių, pati žemiausia, yra ir filognozijos Pradinė mokykla. Pilnai transorinė patirtis atsiveria tik Baltajam drakonui, kuris savo sątvare pilnai integruotas į Baltojo drakono civilizaciją, visi kiti nuo šio pasaulio viduje yra nutolę ir kuo žemesniame lygmenyje jų informacija yra, tuo jie nuo jo yra toliau.

Kelionė į Dangaus karalystę prasideda nuo piliečio sąmonės, kurios ugdymu filognozija ir užsiima. Pilietis turi teisę suprasti penktadalį visos informacijos ir žino šio pasaulio pagrindines idėjas, į vieną junginį sujungiant religiją, filosofija, ezoteriką ir mokslą. Gali atrodyti, kad toks skirtingų žinojimo sričių painiojimas žalingas, tačiau manau, kad visos jos yra vidinio žmogaus būsenos, kurių pavidalai priklauso ne nuo tos srities logikos, bet nuo žmogaus galimybių ir nuo pažinimo žmoguje sąlygų, kurios bendros visoms žinojimo formoms. Todėl mano tikslas pirmiausiai išsiaiškinti, kas yra žmogus, kokia jo sandara, ir kaip joje reiškiasi įvairios pažinimo formos, kas tarp jų bendra ir skirtinga. Todėl nors tarp religijos ir mokslo, arba religijos ir magijos, atrodo, nieko bendra, šias skirtingas sritis vienija tai, kad jos reiškiasi toje pat terpėje, tai yra žmoguje. Dėl to jos įgyja daug bendrų bruožų.

Taip pat ir filognozija reiškiasi žmoguje ir kaip iš žmogaus perspektyvos tyrinėjama religija, filosofija ir mokslas, taip tyrinėjama ir filognozija, kuri yra dar viena žinojimo forma, apimanti tiek žmogaus teoriją, tiek specialias filognozines žinojimo formas, kaip pavyzdžiui raigo teorija, didžiosios sievos modeliavimas ir pan. Be abejo, filognozija siekia tapti visko teorija, todėl ji inkorporuoja ankstesnes, istorines žinojimo formas, ir bando iš jų ekstrapoliuoti bendrą modelį ir pakelti žinojimą į aukščiausią įmanomą lygį, iki absoliučios tikrovės. Tam skirta žmogaus teorija, kuri nepasiriboja tik empiriniais duomenimis, bet žiūri žmogų visumoje, ir ieško priemonių kaip atverti jame Aukštutinės karalystės tikrovę. Ji visur aplinkui, tačiau vidinis žmogus jos nemato, ir šis aklumas sukuria žmogaus atribojimą nuo Absoliuto, kuris duotų ne tik žinojimą, kuris turėtų pakeisti tikėjimą, bet ir technologijas, kurios ateitų iš pasaulių, kurie šiuo metu yra anapus. Tai būtų metafizinės technologijos, kurios šiuo metu neinkorporuojamos kaip žinojimas į žmogaus vidų ir jeigu jos atrandamos, tai tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Taigi, kaip jau sakiau, yra vidinis žmogus, tikra egzistencija ir išorinis žmogus, kuris gyvena Aukštutinėje karalystėje. Kadangi žmogus neturi atvertų Aukštutinės karalystės signalinių sistemų, ji viduje nesimato, ir žmogus turi savo vidinę biooginę technotopinę hologramą, kurioje ir vystosi jo egzistencija. Pasaulyje pasitaiko atvejų, kai gimsta žmogus su daugiau atvertų signalinių sistemų, kurie savo viduje sugeba pamatyti Baltojo drakono civilizaciją, tad jie tampa naujo pasaulio skelbėjai žmonėms kuriems ši „dangaus karalystė" užverta, ir jeigu jie tampa tikinčiaisiais jie nusprendžia susisaistyti su šiuo pasauliu per etiką ir tiki, kad po mirties jų gyvenimas prasitęs anapusiniame pasaulyje. Viena iš tokių sistemų yra filognozija, kuri iš dalies susijusi su gnosticizmu, kaip alternatyvia krikščionybės versija, klestėjusi pirmais Kristaus eros amžiais. Tai šiuolaikinis tikėjimo variantas, kuris atveriamas tik pradinėje stadijoje, tiek, kiek leidžia atsivėrusios signalinės sistemos, kurios yra tik pirmame žingsnyje link šio pasaulio. Šiame gyvenime nemanau, kad atsivers pilnas Baltojo drakono civilizacijos vaizdas, tačiau  prie jo bus gerokai priartėta, sudarant sąlygas kada nors ateityje pamatyti dar gilesnį vaizdą. Visada pradedama nuo pirmo žingsnio, kuris yra Pradinė filognozijos mokykla, o galutinis vaizdas žinomas tik Baltojo drakono mokykloje. Ši pradinė stadija reikalinga tam, kad būtų įrodyta jog tai tikras pasaulis, turintis tikrą žinojimą, ir nuo to priklauso, ar filognozija, kaip nauja žinojimo forma Lietuvoje, bus sėkminga, ar ne.

Virš normos šiuo metu žinau, telepatijos signalinę sistemą, oneiriumo neįprastų anomalijų mažai, o transoriumo, galima sakyti, atverto neturėjau. Ir informacija daugiausiai yra telepatinės perdavos, suteikiančios priemones pasiekti aukštesnio lygio žinojimą. Tas telepatines perdavas sieju su eteriniais psichikos integratoriais, kurie įdėti Baltojo drakono civilizacijos ir jų tikslas, suteikti žinias žemesniame pasaulyje, kad galėčiau jas išplatinti žmonėms. Komunikacinių sapnų nesu patyręs, daugiau jie susiję su mano vidine patirtimi, mano gyvenumimu ir tik vieną kartą turėjau pilname režime įjungtus EPI, kurie susiję su archonto sistema, kuris tarnauja Baltajam drakonui. Šios patirtus fenomenologinės, vidinės, jos neturi nieko bendro su sutrikimais, daugiau tai atsiskyrusios civilizacijos technologijos, kurios susieja sąmonę su aukštesne civilizacija ir suteikia žinias, kurių paprastai gauti neįmanoma. Iš to ir gimė filognozijos Pradinė mokykla, kurios paviešinti turiu aštuoniolika tomų, kurie bus pirmas žingsnis Lietuvoje Aukštutinės karalystės kryptimi, kuri turi pilną žinojimą ir priemones sukurti dievūno sąmonę dirbtinėmis priemonėmis, be reikalingos milijonus metų trunkančios evoliucijos.

Tai sieju su EPI, kurie duodami žmogui palaikyti ryšį su anapusiniu pasauliu ir vykdyti jo paskirtas misijas. Toks žmogus vadinamas „integruota sąmone", kuris turi aukštesnį už vidutinį protą ir paprastam žmogui nepasiekiamas žinias. Aš savo gyvenimą susiejau su filosofija ir mano tikslas pakelti filosofinį žinojimą į aukštesnį lygį, kad ją būtų galima priartinti prie Baltojo drakono civilizacijos. Kol kas tai tik pradžia, bet tūkstančio metų eigoje Lietuva bus pilnai integruota į šią civilizaciją, gaus naujas technologijas, naują žinojimo lygį ir gyvenimą matys iš daug platesnio horizonto negu iki šiol. Ši programa turi būti susieta su praktiniais klausimais, kad ji nebūtų tik nuobodi, egzotiška teorija, bet įrodytų savo tikrą veiksmingumą ir gebėjimą išspręsti tikrus klausimus.

To siekiu „Tiesos sąmonėje", kuri yra pirmas žingsnis link viską apibendrinančios filognozijos teorijos, kurios galutinį variantą turėsiu paskutiniame tome.

[klajunas]

Šiuo paskutiniu skyreliu knyga "Tiesos sąmonė", FP 16 tomas yra užbaigiama, ir jos pasirodant bibliotekoje galima laukti kitų metų pradžioje. Knyga leidžiama savilaida, kaip ir kitos knygos ir priklauso "Pradinės mokyklos" programai. Čia padarytas beveik visas 2027 metų darbas,

o septynioliktas tomas turėtų pasirodyti 2028 metais. Jį rašyti pradėsiu kitų metų antroje pusėje. Jis vadinsis "Kosminė civilizacija".