Reikia patarimų (depresija)

Pradėjo Liksiubevardo, balandžio 17, 2015, 01:16:33

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Liksiubevardo

Tiesa sakant nežinau nuo ko pradėti, taigi čia gal greičiau bus minčių kratinys. Man 17, šiuo metu mokausi 10 klasėj, manau, o tiksliau esu įsitikinęs, kad sergu depresija.

Tiksliai net negaliu pasakyti kada viskas prasidėjo, dabar esu tokioj būsenoj, kad pažiūrėjus atgal, atrodo, kad taip buvo visada, tačiau sveikas protas sako ką kita. Spėju kad sergu jau 3-4 metus, tačiau šie metai buvo patys blogiausi.

Pirmiausia gal pradėsiu nuo to, kad visada jaučiuosi pavargęs. Ne pavargęs, o tiesiog išsekęs. Rytais vos atsikeliu, o savaitgaliais miegu iki pietų. Mokykloje vaikščioju kaip koks zombis, akys merkiasi, apie kažkokį susikaupimą net nėra kalbos. Grįžęs namo kartais neištveriu ir tiesiog einu miegot, tačiau tada būna ypač blogai. Taip buvo šiandien, grįžau 15h, nulūžau, atsikėliau pusę 9. Dabar jau niekaip neužmigsiu... Tačiau net nemiegant dieną, mane kankina nemiga, galiu būti miegojęs 5 valandas, galiu 12 h, vis tiek naktį neužmiegu. Dažniausiai atsigulu apie 12h, tačiau prireikia maždaug valandos, kad užmigti. Jau nusibodo, kai guli lovoj, visiškai išsekęs, tačiau užmigti vis tiek negali. Pastaruoju metu išvis atsirado toks keistas dalykas, kad net negaliu išbūti vienoj pozoj. Vis nepatogu, atsigulu ant dešinio šono, nugaros, kairio, pilvo, vėl dešinio, ir taip galima sakyti sukuosi, tol kol nulūžtu.

Nebeturiu apetito, nors tuo pačiu metu iš esmės ir badauju. Mokykloje, kadangi dar kažką darau, tai dažniausiai pavalgau, tačiau namie, kadangi nieko neveikiu, tai nelabai ir valgau, net ir dabar jaučiuosi gana alkanas. Net jei esu labai išalkęs, maistas tiesiog nelenda į burna. Dar pastebėjau, kad grįžęs iš mokyklos būnu toks nusikalęs, kad net nėra jėgų valgyti, norisi tik gulėti.

Kaip jau sakiau namie, o ir apskritai nieko neveikiu. Grįžęs iš mokyklos, aš dažniausiai tiesiog guliu, ir klausau muzikos, tuo metu naršydamas internete. Bet tas naršymas toks visiškai beprasmis, turiu omeny patikrinu forumus, el paštą, pažiūriu kokį video, vėl patikrinu paštą ir t.t. Kartais net pagaunu save tiesiog atidarant nauja tab'a, uždarant, atidarant ir t.t. Tiesiog stumiu laiką.

Tačiau čia tik fiziniai dalykai, viduje jaučiuosi visiškai žlugęs. Mintys apie depresiją tiesiog persekioja, 24/7 aš tik apie tai ir galvoju. Kartais užeina tiesiog pykčio priepuoliai, kartais net pradedu žalotis. Apskritai pasidariau labai irzlus. Mane erzina kiekvienas dalykas, ypač tėvai. Net negaliu paaiškinti, jie lyg ir nieko blogo nedaro, bet vat įvairios mažos savybės, tėvo toks kaip ir flegmiškumas, užmirštumas, net nežinau kaip išsireikšt. Mamos irgi nesąmonės... Mano vienintelis tikslas ir svajonė yra kuo greičiau išvažiuoti studijuoti į užsienį, nors šneku, kad dėl geresnio mokslo, ir tai tikrai yra tiesa, tačiau iš dalies ir dėl to, kad jeigu studijuočiau Lietuvoj, likčiau gyventi pas tėvus, ir aš tikrai neištversiu dar mažiausiai 6 metų. Toks jausmas tarsi mes tarsi trįntumemės mažam name. Nesupraskit klaidingai. Mes nesipykstam, jie tikrai mane myli, ir tikrai nedaro nieko blogo, tiesiog mane erzina ir nežinau kodėl, pats jaučiu, kad šitas irzlumas visiškai neracionalus. Bet mane erzina ne tik tėvai, apskritai viskas - draugai, klasiokai, mokytojai...

Aš visad tarsi girdžiu savyje balsą sakantį: Tu nevykėlis, tau nieko neišeis, taves niekas nemėgsta, tu tik apie save galvoji, koks tu prastas draugas, vyresnis brolis ir t.t. Net kai kartais jaučiuosi normaliai, ir ką nors darau būdamas įsitikinęs, kad darau gerai, vistiek tokios mintys iškyla. Parašius bet kokį kontrolinį darbą, kalbėdamas su klasiokais, aš visada sąžiningai pasakau, kiek manau gausiu. Visada gaunu mažiausiai 3 balais daugiau. Tada aš ant savęs pykstu, kad esu tas mokinys, kuris tipo visada sako, kad mažai gaus, bet gauna maksimalų balą. Nors tuo metu save bandau įvertinti teisingai ir racionaliai. Aš save net sugebėjau įtikinti, kad visi mokytojai man kelia balus, už tai kad buvau/esu geras mokinys. Iki tokio lygio kad: Kaip žinia šiais metais man PUPP egzaminai, ir jau laikiau lietuvių kalbėjimo įskaitą. Atidėliojęs iki paskutinės minutes (dienos prieš vakarą), aš išmokau savo pasirašytą kalbą, kuri man atrodė prastoka. Pakalbėjus tas 7 min, abi mokytojos pradėjo mane girti, kad puikiai pakalbėjau ir t.t. Tačiau aš vis dar netikiu tuo. Įtikinau save, kad jos matė kaip aš baisiai nervavausi, ir tiesiog norėjo paguosti, nors mano lietuvių mokytoja ne iš tokių... Gavau 10, bet vis dar manau, kad man pakėlė pažymi...
Aš visada buvau tiksliukas, matematika geriausiai besisekantis dalykas, tačiau visada mokėjau ir rašinius rašyti. Tačiau pastaruoju metu aš nebegaliu rašyti, nes kad ir kokią mintį aš pradėčiau rašyti, tas balsas visada sako, kad nesąmonė, nerašyk, tik padarysi sau gėdą prieš mokytoją ir pan.

Labai daug mąstau egzistenciniais klausimais, ypač vakarais, kas yra viena iš nemigos priežasčių. Bandau suprasti kokia yra prasmė gyventi, tikslas ir pan. Tačiau suprantu, kad iš esmės į šituos klausimus atsakyti neįmanoma, bet vis vien galvoju apie tai kaip užsiciklinęs variklis. Kartais galvoju kad gyventi beprasmiška, daug galvoju apie savižudybe, kitą dieną jau galvoju, kad gyvenimas žymiai per trumpas, kad norėčiau gyventi amžinai, ir pan. Iš vis pastaruoju metu pradėjau labai skaičiuoti laiką, kiek jo išsvaičiau kiek liko ir pan. Kartais mane sukausto neapsakoma baimė, kaip priepuolis, žiūrint į laikrodį, kaip bėga sekundės, kad laiko neįmanoma nei sulėtinti nei sustabdyti. Man paraližuoja mintis, kad švaistau savo gyvenimą, kad niekada nebebūsiu vaikas, niekada nebūsiu normalus paauglys, kad ir kaip cliche tai skambėtų, niekada nepatirsiu ką reiškia paaugliška meilė, slapstymasis nuo merginos tėvų, azartas ir t.t. Viskas, aš savo paauglystę išsvaičiau, o per kelis metus kurie dar liko vis tiek nepasikeisiu.

Išviso pas mane yra toks ciklas, kartais dienom, savaitėm jaučiuosi tiesiog pakylėtas, šypsausi be jokio priežasties, kuriu planus, apie studijas užsienyje, gyvenimą ir t.t. Tačiau viskas ką aš darau tai svajoju, net jeigu svajoju kaip parašysiu nuostabų rašinį, vis tiek įsivaizduoju, kad tą darysiu po 3 dienų ir pan. Tada ateina depresija, dingsta šypsena, slankioju kaip zombis, viskas ko laukiau ir apie ką svajoju yra miegas, kad kuo greičiau eiti miegoti, nusikelti į sapnus, nes ten aš neesu pavargęs.

Per pastarąjį "Pakylėjimo" laikotarpį nusprendžiau, kad pats laikas ieškoti pagalbos. Iki šiol tai slėpiau, bandžiau save "iškalbėti" iš depresijos, galvojau, kad išaugsiu, kad pradėsiu naują gyvenimą užsienyje ir t.t. Tačiau kuo toliau tuo labiau pradedu suvokti, kad jei nesigydisiu, tikrai nusinešiu į universitetą savo problemas. Iš esmės mano vienintelis tikslas, kurio aš dar gyvas, t.y. mano visas likutis motyvacijos yra studijos škotijos universitete, dalyko kurį aš labai mėgstu.
Noriu gydytis antidepresantais, tačiau vis vien pats laikas pasakyti apie visą tai tėvams. Visą laiką nuo jų slėpiau tai, tačiau jau nusprendžiau, kad pagaliau pasakysiu, dabar tai tik laiko klausimas. Kiekvieną dieną sau sakau - viskas šiandien pasakysiu jiems, tačiau visada baigiasi tuo pačiu: išbuvau tiek metų, dar viena diena nepakenks, rytoj tai padarysiu. Rytoj būna rytoj ir t.t.
Esmė ta, kad jie patys turi labai daug problemų, dėl pinigų, mama dėl savo depresijos ir t.t. šiaip pykstasi kartais... Išgirstu juos pykstantis dėl kokios nors problemos ir iš karto mano ryžtas dingsta, nenoriu jiems sukelti dar daugiau galvos skausmo.

Nežinau ką daryti, bet toliau taip gyventi nebegaliu.

Tikriausiai visko kas susikaupė per tiek metų neįmanoma parašyti per vieną kartą. Atsiprašau už tai, kad teko tiek skaityti, bet prašau pagalbos, bet kokios, nors žinau, kad nieko tai nepakeis...

Benamis

Na jeigu apie depresija tai manau @paragraf 78 tikrai tures ka tau patarti ir pasakyti.

As uzduosiu klausima is savo varpines (kadangi tai man labiausiai uzkliuvo): kokie tavo santykiai mokykloje su bendramoksliais, mokytojais? Apskritai kaip sekasi mokykloje?

mcgyver

#2
balandžio 17, 2015, 02:01:25 Redagavimas: balandžio 17, 2015, 02:04:13 by mcgyver
Aš taip pat sirgau sunkia depresija ir žinau ką ta reiškia. Gali ją įveikti. Aš ją įveikiau, klausydamas pozityvios muzikos, skaitydamas knygas. Tau reikia stengtis kuo mažiau galvoti, o jei neina tau taip. Turi mąstyti apie gerus dalykus, apie savo pomėgius, apie viską kas nekeltų depresijos. Gali net melstis Dievui vakarais ir rytais, ar net tada kaip turi tam laiko. Pvz. Per mane veikia Dievas, aš galvoju tik apie gerus dalykus, depresijai mano galvoje nėra vietos. Aš esu stiprus ir pasitikintis savimi. Pamedituok apie tai.
Čia kaip pavizdį pasakiau aišku gali susigalvoti daug geresnę maldą. Tavo tikslas perprogramuoti savo pasamonė pozityviais dalykais.
Parekomenduosiu dainas kurios man padėjo iveikti deprisiją ir paranoją, patikėk ji buvo baisi.
Linkin Park - From the inside ( yra daug geru pozityviu linkin park dainu pats persiziurek lyrikus, ir issirink, tai bus tau veikla ir galėsi bent trumpam užmiršti depresija)
Madona - Iconic
The Hours - Ali in the Jungle
Clean Bandit - Stronger
Kanye West - Bring me Down
Andrius mamontovas - tiktai tavyje, Nebelauk, Atmerkti akis.
Tupac - Changes, Ghetto Gospel
eminem - till i collapse, 25 to life.
Ir dar pagooglink pozityviu, dainu per google.
Turi suprasti ką tuo galvoji, taip ir jautiesi. Geriausi ko mažiau galvoti, ir pozityviai galvoti.
Gali pabėgioti, su dviračiu po mišką pasivažinėti, jei esi katalikas i bažnyčia nueiti, pažiurėti komedijas su Adamu Sandleriu :D Taip pat kitus gerus filmus kaip Peaceful Warrior tai filmas apie tai kaip svarbu gyventi čia ir dabar labai ikvepentis.
Rekomenduoju knygas: Joseph Murphy Pasamones galia ir kitos, Eckhart Tolle visas 3 knygas, ten laabai daug kalbama kaip įveikti, skausmo kūną(aš pasveikau iki jos dar).
Ir aišku reikia kokios veiklos, paįvairink kasdienybę, paveik skirtingai negu dieną prieš tai.
Nu turėtu tau padėti, bent man tai padėjo :)

Liksiubevardo

Tiesa sakant mokykloje sekasi tikrai labai gerai. Nors prieš 4 metus labai nenorėjau persikraustyti į kitą miestą, ir pakeisti mokyklos, tačiau dabar manau tai vienas geriausių dalykų galėjusių nutikti mano gyvenime. Klasė mane priėmė šiltai. Ir išviso mano klasė yra labai draugiška. Su visais sutariu, ir realiai visi žmonės čia įdomūs kaip asmenybės. Smagu būna padiskutuoti įvairiomis temomis. Ir išvis klasė tokia artima, visi gerai susidraugavę, nėra nei jokių patyčių, nei atstumtų mokinių. Mokytojai irgi super. Didelė dalis labai motyvuojantys ir įdomūs. Tiesiog ne tik kaip savo dalyko, bet kaip apskritai mokytojai labai geri, puikiai moko, nors jų metodai skirtingi, tačiau taip tik įdomiau. Šiaip daugelis mokytojų labai unikalūs, labai įdomios asmenybės. Santykiai su mokytojais irgi geri, nežinau kodėl, bet mane mokytojai mėgsta. Apskritai, nors realiai mažai dirbu, tačiau mokslai labai gerai sekasi. Nors labai nemėgstu girtis, tačiau suvokiu, kad turiu talentą, ypač tiksliesiems mokslams. Dalyvauju įvairiose olimpiadose, ir nors šiais metais realiai nesimokiau, bet laimėjau 3 prizines vietas rajone, dalyvavau respublikinėj olimpiadoj. Vidurkis 8.9, nors šiais metais buvo visiškai, kaip čia pasakius, p***ui. Žinau, kad jeigu iš tikro rimtai dirbčiau, pasiekčiau tikrai daug. Mane tai dar labiau gąsdina, nes švaistau ne tik laiką, bet ir galimybes.

Apskritai kai pagalvoju realiai mano gyvenimas tikrai geras, mokykla gera, klasiokai visi kaip draugai, nėra patyčių, mokausi gerai, bet...

Mcgyver. Bandau taip daryti, kaip sakiau būna pakylėjimo periodai, tačiau po kiek laiko vistiek nuslenku atgal į tai. Vėl pradedu mastyti, kad gal tiesiog pasiduoti, kovoti tiesiog nebeturiu jėgų.

Aš irgi esu didelis Linkin Park fanas :D . Mano mėgstamiausia grupė. Jei manes paprašytų apibūdinti savo būseną, aš nurodyčiau Linkin Park Meteora albuma, realiai visos dainos tai atitinka. Nors mane jų muzika kitaip biški veikia, gal labiau tiesiog įvardina tą būsena, bet, kad nuteiktų labai pozityviai nepasakyčiau. Nors ką nors darant mėgstu jų paklausyti. Apskritai, pritariu, muzika turi labai didelę įtaką. Va prieš dvi savaites buvau užsikabinęs ant green day. Punk rokas labai energingas, iš tikro atrodė kad turiu daugiau jėgų. O va būtent dabar jau 6 kartą klausau Radiohead albumo OK computer. Jis labai depresinis, toks ramus, net negaliu apibūdinti. Visada šio albumo klausau, kai būna pasunkėjimas depresijos, ir jis tik dar labiau ją sunkina, tačiau tuo pačiu kažkodėl ir malonu klausyti, negaliu net paaiškint...

Esmė ta, kad aš nebetikiu, kad vienas sugebėsiu nugalėti depresiją, atrodo kad beginklis kovoju prieš tankus.

mcgyver

Tavo išsekimo priežastys TRASH THINKING, aš jausdavosi pavargęs, kaip užburtam rate, be pabaigos, dieną ir naktį, visą laiką.
Pakeisk muzikos stilių tapsi melomanas kaip aš ir lengviau bus gyventi.
Atsiribok nuo depresinių dainų,
Rekomenduoju Tiesto - I will be here, Just be, Feel in my bones.
Ką galvoji taip ir jautiesi.
Jei turi šuni, su juo pasiusk gyvūnai labai teigiamas emocijas sukelia.

mcgyver

#5
balandžio 17, 2015, 02:26:24 Redagavimas: balandžio 17, 2015, 02:39:36 by mcgyver
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 02:18:00

Esmė ta, kad aš nebetikiu, kad vienas sugebėsiu nugalėti depresiją, atrodo kad beginklis kovoju prieš tankus.

Patikėk jei aš įveikiau, tu tikrai įveiksi. Man neprireikė jokių vaistų ar daktarų pagalbos.
Užtrukau 2,5 metų.
Išvis tokių minčių neturi kilti, kad aš nenugalėsiu depresijos, jei kyla iškart stipriai pagalvok aš įveiksiu depresija, ir pats patikėk, kad taip yra, būk vyras!

mcgyver

#6
balandžio 17, 2015, 04:32:56 Redagavimas: balandžio 17, 2015, 07:06:41 by mcgyver
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Tiksliai net negaliu pasakyti kada viskas prasidėjo, dabar esu tokioj būsenoj, kad pažiūrėjus atgal, atrodo, kad taip buvo visada, tačiau sveikas protas sako ką kita. Spėju kad sergu jau 3-4 metus, tačiau šie metai buvo patys blogiausi.

Tu daug mąstydavai visą gyvenimą, o per pastaruosius metus tavo kūnas to nebepakelia ir ieško būdų kaip iš tuo išeiti ir tai tau sukėlė depresija.
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Pirmiausia gal pradėsiu nuo to, kad visada jaučiuosi pavargęs. Ne pavargęs, o tiesiog išsekęs. Rytais vos atsikeliu, o savaitgaliais miegu iki pietų. Mokykloje vaikščioju kaip koks zombis, akys merkiasi, apie kažkokį susikaupimą net nėra kalbos. Grįžęs namo kartais neištveriu ir tiesiog einu miegot, tačiau tada būna ypač blogai. Taip buvo šiandien, grįžau 15h, nulūžau, atsikėliau pusę 9. Dabar jau niekaip neužmigsiu... Tačiau net nemiegant dieną, mane kankina nemiga, galiu būti miegojęs 5 valandas, galiu 12 h, vis tiek naktį neužmiegu. Dažniausiai atsigulu apie 12h, tačiau prireikia maždaug valandos, kad užmigti. Jau nusibodo, kai guli lovoj, visiškai išsekęs, tačiau užmigti vis tiek negali. Pastaruoju metu išvis atsirado toks keistas dalykas, kad net negaliu išbūti vienoj pozoj. Vis nepatogu, atsigulu ant dešinio šono, nugaros, kairio, pilvo, vėl dešinio, ir taip galima sakyti sukuosi, tol kol nulūžtu.

Tu esi pavargęs nuo savo nepozityvių minčių ir didžiulio jų srauto. Kas sukelia nemiga(tavo galvoje sukasi mintys ir tai tau trukdo užmigti ir taip pat prisiversti išlipti iš lovos, nes naktį ir visada praleidai varginančiai mąstydamas, ir ryte nesi pakankamai pailsėjas, kad laiku atsikeltum ir noriu dar padribsuoti lovoje),  didžiulį nuovargį, tau suku nuveikti, ką nors naudinga, neturi tam noro.
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Nebeturiu apetito, nors tuo pačiu metu iš esmės ir badauju. Mokykloje, kadangi dar kažką darau, tai dažniausiai pavalgau, tačiau namie, kadangi nieko neveikiu, tai nelabai ir valgau, net ir dabar jaučiuosi gana alkanas. Net jei esu labai išalkęs, maistas tiesiog nelenda į burna. Dar pastebėjau, kad grįžęs iš mokyklos būnu toks nusikalęs, kad net nėra jėgų valgyti, norisi tik gulėti.

Tau nebėra jėgų būti, nes tu daug mąstai tai pareikalauja daug tavo energijos, tavo kūnas jau nebefunkcinuoja normaliai kas prišaukia nenuorą valgyti.
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Kaip jau sakiau namie, o ir apskritai nieko neveikiu. Grįžęs iš mokyklos, aš dažniausiai tiesiog guliu, ir klausau muzikos, tuo metu naršydamas internete. Bet tas naršymas toks visiškai beprasmis, turiu omeny patikrinu forumus, el paštą, pažiūriu kokį video, vėl patikrinu paštą ir t.t. Kartais net pagaunu save tiesiog atidarant nauja tab'a, uždarant, atidarant ir t.t. Tiesiog stumiu laiką.

Tai tavo įpročiai, kurios tu kartojai labai ilgai ir jau tau užsifiksavo ir dabar tu atlieki juos automatiškai.
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Tačiau čia tik fiziniai dalykai, viduje jaučiuosi visiškai žlugęs. Mintys apie depresiją tiesiog persekioja, 24/7 aš tik apie tai ir galvoju. Kartais užeina tiesiog pykčio priepuoliai, kartais net pradedu žalotis. Apskritai pasidariau labai irzlus. Mane erzina kiekvienas dalykas, ypač tėvai. Net negaliu paaiškinti, jie lyg ir nieko blogo nedaro, bet vat įvairios mažos savybės, tėvo toks kaip ir flegmiškumas, užmirštumas, net nežinau kaip išsireikšt. Mamos irgi nesąmonės... Mano vienintelis tikslas ir svajonė yra kuo greičiau išvažiuoti studijuoti į užsienį, nors šneku, kad dėl geresnio mokslo, ir tai tikrai yra tiesa, tačiau iš dalies ir dėl to, kad jeigu studijuočiau Lietuvoj, likčiau gyventi pas tėvus, ir aš tikrai neištversiu dar mažiausiai 6 metų. Toks jausmas tarsi mes tarsi trįntumemės mažam name. Nesupraskit klaidingai. Mes nesipykstam, jie tikrai mane myli, ir tikrai nedaro nieko blogo, tiesiog mane erzina ir nežinau kodėl, pats jaučiu, kad šitas irzlumas visiškai neracionalus. Bet mane erzina ne tik tėvai, apskritai viskas - draugai, klasiokai, mokytojai...

Kaip ir sakiau tavo visų bėdų priežastis nežmoniškas mąstymas, tavo kūnas jau to nebepakelia ir tai atsiliepia bloga nuotaika, piktom emocijom.
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Aš visad tarsi girdžiu savyje balsą sakantį: Tu nevykėlis, tau nieko neišeis, taves niekas nemėgsta, tu tik apie save galvoji, koks tu prastas draugas, vyresnis brolis ir t.t. Net kai kartais jaučiuosi normaliai, ir ką nors darau būdamas įsitikinęs, kad darau gerai, vistiek tokios mintys iškyla. Parašius bet kokį kontrolinį darbą, kalbėdamas su klasiokais, aš visada sąžiningai pasakau, kiek manau gausiu. Visada gaunu mažiausiai 3 balais daugiau. Tada aš ant savęs pykstu, kad esu tas mokinys, kuris tipo visada sako, kad mažai gaus, bet gauna maksimalų balą. Nors tuo metu save bandau įvertinti teisingai ir racionaliai. Aš save net sugebėjau įtikinti, kad visi mokytojai man kelia balus, už tai kad buvau/esu geras mokinys. Iki tokio lygio kad: Kaip žinia šiais metais man PUPP egzaminai, ir jau laikiau lietuvių kalbėjimo įskaitą. Atidėliojęs iki paskutinės minutes (dienos prieš vakarą), aš išmokau savo pasirašytą kalbą, kuri man atrodė prastoka. Pakalbėjus tas 7 min, abi mokytojos pradėjo mane girti, kad puikiai pakalbėjau ir t.t. Tačiau aš vis dar netikiu tuo. Įtikinau save, kad jos matė kaip aš baisiai nervavausi, ir tiesiog norėjo paguosti, nors mano lietuvių mokytoja ne iš tokių... Gavau 10, bet vis dar manau, kad man pakėlė pažymi...
Aš visada buvau tiksliukas, matematika geriausiai besisekantis dalykas, tačiau visada mokėjau ir rašinius rašyti. Tačiau pastaruoju metu aš nebegaliu rašyti, nes kad ir kokią mintį aš pradėčiau rašyti, tas balsas visada sako, kad nesąmonė, nerašyk, tik padarysi sau gėdą prieš mokytoją ir pan.

Paskaityk ir pagalvok kokios beprasmės ir nelogiškos mintys čiulpia tavo energiją, neleidžia tau miegoti ir nešvaistyti laiko.
 
Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Labai daug mąstau egzistenciniais klausimais, ypač vakarais, kas yra viena iš nemigos priežasčių. Bandau suprasti kokia yra prasmė gyventi, tikslas ir pan. Tačiau suprantu, kad iš esmės į šituos klausimus atsakyti neįmanoma, bet vis vien galvoju apie tai kaip užsiciklinęs variklis. Kartais galvoju kad gyventi beprasmiška, daug galvoju apie savižudybe, kitą dieną jau galvoju, kad gyvenimas žymiai per trumpas, kad norėčiau gyventi amžinai, ir pan. Iš vis pastaruoju metu pradėjau labai skaičiuoti laiką, kiek jo išsvaičiau kiek liko ir pan. Kartais mane sukausto neapsakoma baimė, kaip priepuolis, žiūrint į laikrodį, kaip bėga sekundės, kad laiko neįmanoma nei sulėtinti nei sustabdyti. Man paraližuoja mintis, kad švaistau savo gyvenimą, kad niekada nebebūsiu vaikas, niekada nebūsiu normalus paauglys, kad ir kaip cliche tai skambėtų, niekada nepatirsiu ką reiškia paaugliška meilė, slapstymasis nuo merginos tėvų, azartas ir t.t. Viskas, aš savo paauglystę išsvaičiau, o per kelis metus kurie dar liko vis tiek nepasikeisiu.

Tau tik 17 metų, man jau 24 ir aš taip pat pagalvoju, kad išsvaisčiau, bet pandau atsigriebti dabar. Pamėgau skaityti knygas, vien per šios 2 mėnesius perskaičiau 10 knygų, tikrai užsikabliavau ant skaitymo nusipirkau šiandien dar 11. O kai buvau mokinys niekam neprisversdavau kokią knygą perskaičiau. Jei nenori švaistyti laiko, turi daryti tai ką nori, prisiversti ir ko dažniau, po to tai bus įprasta.

Citata iš: Liksiubevardo  balandžio 17, 2015, 01:16:33
Išviso pas mane yra toks ciklas, kartais dienom, savaitėm jaučiuosi tiesiog pakylėtas, šypsausi be jokio priežasties, kuriu planus, apie studijas užsienyje, gyvenimą ir t.t. Tačiau viskas ką aš darau tai svajoju, net jeigu svajoju kaip parašysiu nuostabų rašinį, vis tiek įsivaizduoju, kad tą darysiu po 3 dienų ir pan. Tada ateina depresija, dingsta šypsena, slankioju kaip zombis, viskas ko laukiau ir apie ką svajoju yra miegas, kad kuo greičiau eiti miegoti, nusikelti į sapnus, nes ten aš neesu pavargęs.

Per pastarąjį "Pakylėjimo" laikotarpį nusprendžiau, kad pats laikas ieškoti pagalbos. Iki šiol tai slėpiau, bandžiau save "iškalbėti" iš depresijos, galvojau, kad išaugsiu, kad pradėsiu naują gyvenimą užsienyje ir t.t. Tačiau kuo toliau tuo labiau pradedu suvokti, kad jei nesigydisiu, tikrai nusinešiu į universitetą savo problemas. Iš esmės mano vienintelis tikslas, kurio aš dar gyvas, t.y. mano visas likutis motyvacijos yra studijos škotijos universitete, dalyko kurį aš labai mėgstu.
Noriu gydytis antidepresantais, tačiau vis vien pats laikas pasakyti apie visą tai tėvams. Visą laiką nuo jų slėpiau tai, tačiau jau nusprendžiau, kad pagaliau pasakysiu, dabar tai tik laiko klausimas. Kiekvieną dieną sau sakau - viskas šiandien pasakysiu jiems, tačiau visada baigiasi tuo pačiu: išbuvau tiek metų, dar viena diena nepakenks, rytoj tai padarysiu. Rytoj būna rytoj ir t.t.
Esmė ta, kad jie patys turi labai daug problemų, dėl pinigų, mama dėl savo depresijos ir t.t. šiaip pykstasi kartais... Išgirstu juos pykstantis dėl kokios nors problemos ir iš karto mano ryžtas dingsta, nenoriu jiems sukelti dar daugiau galvos skausmo.

Nežinau ką daryti, bet toliau taip gyventi nebegaliu.

Tikriausiai visko kas susikaupė per tiek metų neįmanoma parašyti per vieną kartą. Atsiprašau už tai, kad teko tiek skaityti, bet prašau pagalbos, bet kokios, nors žinau, kad nieko tai nepakeis...

Tu esi protingas vaikis ir tavo vienintelė problema besaikis mąstymas, kuris sukelia depresija ir atima energija. Tave taip išvargino mąstymas, kad organizmas jau nebepakelia. Dienomis kai tau pagerėja, tu neapkrauni savęs sunkiomis mintimis. Besaikis mąstymas yra liga, tai nėra normalu. Ir vaistai tos problemos neišspręs. Aš rekomenduoju rytoj pažiūrėti filmą peaceful warrior, aš jį žiūrėjau 3 kartus :) Taip pat būtinai Eckhart Tolle Knygas, pradėk nuo Šios Akimirkos Jėga, po to Šios Akimirkos Jėga praktika ir Naujoji Žemė. Šios knygos ir filmas viskas kas tau reikia ir esu tikras tu pasveiksi ir būsi laimingas kaip niekada, išvažiuosi į UK ir mėgausies mokslais. :)

paragraf 78

@Liksiubevardo dabar nelabai turiu galimbės visko atidžiai perskaityti, bet iš to ką perskaičiau panašu, kad tikrai gali būti depresija. Tai iškart pasakysiu štai ką: jei įtari kad tau depresija (na simptomatika panaši į bent jau vidutinę tai tikrai, o gal ir į sunkią, plius dar gali prisidėti visokie šizoafektiniai ar bipoliniai dalykėliai), tai nedelsiant kreipkis į gydytoją.
Esmė ta, kad kuo ilgiau delsi, tuo ilgiau gydytis teks. Laiku pradėta gydyti depresija dažnai sutvarkoma per pusmėtį, o užleista ir trukusi metus ar net kelis gydymą gali pratęsti ir dešimtmečiui. Jei tai depresija tai mažai tikėtina kad išsikapstysi pats (nebent tai laiku pastebėta kokia lengva jos forma), nes deprasijos metu pakinta smegenų chemija pvz. trūksta seratonino. Tai ir gaunasi, kad tas sutrikimas negydant tik gilėja.
Taip kad nedelsk, nes kuo ilgiau delsi tuo labiau viskas blogės ir tuo ilgiau po to teks gydytis



@mcgyver nerašk kelių pranešimų vienas paskui kitą, jei nori kažką papildyti naudokis funkcija "keisti". Dėkui

Regux

Pradėk lankyti sporto salę, mano manymu tai geriausias antidepresantas. Nesvarbu, kad esi pavargęs ar ne nuotaikoje. Man irgi yra buve panašių dalykų, kaip savęs žeminimas ir t.t. Pradėdamas sportuoti man išvis dingo visos nesamoningos mintys, pradėjau domėtis plačiau apie sportą. Sportuoju 3 metus per tą laika depresija nepasikartojo. P.S čia yra mano nuomonė.

paragraf 78

Citata iš: Regux  balandžio 17, 2015, 15:39:34
Pradėk lankyti sporto salę, mano manymu tai geriausias antidepresantas. Nesvarbu, kad esi pavargęs ar ne nuotaikoje. Man irgi yra buve panašių dalykų, kaip savęs žeminimas ir t.t. Pradėdamas sportuoti man išvis dingo visos nesamoningos mintys, pradėjau domėtis plačiau apie sportą. Sportuoju 3 metus per tą laika depresija nepasikartojo. P.S čia yra mano nuomonė.


Gerai kad nuomonė, nes kai būna TIKRA depresija, o ne šiaip blogos savijautos etapas, tai žmogus gali dienų dienas gulėti lovoje ir net grasinant automatu tu jo nepakelsi iš lovos. Jėgų niekam nebūna.
Tai keista liga. Nors esi fiziškai visiškai sveikas, bet organizmas atsisako normaliai funkcionuoti.
Pasiūlymas tokiu atveju sportuoti, skamba kaip berankiui žmogui siūlymas mokytis groti pianinu.
Šiaip labai gerai būna jei depresija sergančiam žmogui atsiranda jėgų iš namų išeiti ir bent pusvalanduką pasivaikščioti.

Mekabciel

1) Jei uzdavinejai esminius klausimus toliau juos ir uzdavinek, del to, kad i tai yra visi atsakymai.

2) Depresija tai zmogaus noro trukumas. Tokios kaip ligos depresijos - isvis neegzistuoja. Nuovargis, apatija, abejingumas, depresija, demesio trukumas, - noru issekimas ir vidine tustuma.

3)Motyvo, prasmingumo stygius kazka daryt pasireiskia kaip depresija. Kai zmogaus norai, ego isauga, tiek, kad jam sunku kazkuo siame gyvenime uzsipildyt, gyvenimiski malonumai neuzpildo - pasireiskia depresija. Ir geografines lokacijos pakeitimas problema issprendzia labai trumpam laikui. Cia kaip su pirma meile - isimylejai 3 metus pamylejai, o poto juodas darbas ir pastangos su paciu savimi. ;}

4)Sneket butinai reikia, del to, kad depresija pasidaro lengvesne. Supranti, kad ne tau vienam blogai, o jei kitam blogai ir net blogiau, tai net palengveja! :] 

5) Depresija tai tavo atotrukis, prarastas rysys su tevais. Is isores, gali atrodyt, kad rysys yra, bet pacioje esmineje vietoje yra praraja. Tu jau apciuopiai ta vieta skiriancia tave nuo tevu - tavo baime papasakot, tavo savigarba, tavo herojiskumas. Tai vat paimk ir sudauzyk ta praraja. Sudauzyk sita kliuti stovincia tarp jusu. Tu pastoviai save teisini, jog pats gali isspresti problemas, jog tevams ir taip blogai.
Tavo tevams blogai, nes tau blogai, o jie susikoncentrave ties savo problemomis ir to nesupranta - nepasakai esmines problemos. Iskelk problema i ora ir pamatysi, kaip ji issispres. Jiems reikia, kad tu papasakotum apie savo problema. Pinigu trukumas nera problema. Tai zmogaus ego problema. Zmonems truksta sveiku rysiu. Rysys pripildo zmogu, o visa kita tik priemones rysiui. Islaisvink savo problema, ir padesi jiems issilaisvinti is savu. Kuo daugiau snekek apie tai, gal but kartu galima suprast, kas ta depresija ir kodel mes visi kenciame nuo jos? Gal tai viso labo psichologine problema, o ne depresija? Niekad nebijok parodyt, kad tau sunku. Tokios savitaigos ir itikinejimai jog viskas gerai, pats esi pajegus atlaikyt sunkumus, baigiasi veziu, augliais ir kitomis pandoros gerybemis. Neislaisvintas energijos potencialas pasireiskia isvirkscia forma. Taip pat nuo problemos ir pabegt neimanoma, ji pasireiks kita forma. Tai tavo neatidirbtas gyvemimo laiptelis.

6)Antidepresantai tavo ego uzslopins ir tiek. Trumpam laikui neuzdavinesi klausimu. Pasirodys jog gyvenimas ne toks ir prastas, labai cia daug ko jame yra. Tai viso labo saviapgaule.  O ta problema, kurios neissprendei vel po truputi prades bujoti. Neslopink jos, o spresk iskarto.

Pradziai pasiulyciau pradet stebet save is sono. Tarsi tavyje vyksta tokie procesai, o tu dabar esi liudnas, dabar vel mieguistas, dabar vel linksmas, dabar vel viskam apatija. Pabandyk pagaut ta procesu gija. Pabandyk pagaut ta momenta kai i tave ieina negatyvi mintis. O poto teigiama mintis. Bandyk abstraguotis nuo siu visu busenu, pakilt virs ju. Nes jos visos ne tavo. Per tave jas perleidineja, kad tu uzdavinetum ta uzknisanti klausima, o kaip rezultata gautum rysi su sia gija. Siuo procesu, kuris juda per tave, murkdo ir skandina baloje, uztraukia kilpa ir retkarciais ja atpalaiduoja.

Sekmes. ;)

paragraf 78

Citata iš: Mekabciel  balandžio 17, 2015, 19:03:22
2) Depresija tai zmogaus noro trukumas. Tokios kaip ligos depresijos - isvis neegzistuoja. Nuovargis, apatija, abejingumas, depresija, demesio trukumas, - noru issekimas ir vidine tustuma.


Blemba kaip nervina tokie pasakymai. Čia tas pats kas sakytum jog šizofrenija neegzistuoja tai tik noras matyti haliucinacijas, o vėžys irgi neegzistuoja nes tai tiesiog noras prie alaus kažką užsiauginti.

Depresija yra labai konkreti liga su pakitusia smegenų chemija, kuri gydoma vaistais.

illuminati

ziuriu zmones lieja dusia... gal ir man reiketu? nustatytumet diagnoze israsytumet gydyma :D
nors nea cia siaip visai be sarkazmo rasau, butu idomu ka apie mano vidini pasauli pasakytumet.

kiskis

#13
balandžio 17, 2015, 21:13:10 Redagavimas: balandžio 17, 2015, 21:36:57 by kiskis
Nieko apie tai nenutuokiu (gal turi perdaug laisvo laiko?) :(, laikykis zmogau. Taip ir manau , turi pasipasakot tevam butinai.

taurimon

Sveikas, iskarto nepykit del nelietuvisku raidziu, bet labai tingiu jas delioti :(, tiesiog norejau pasidalinti mintimi, ka manau apie sio zmogucio "depresija".
Visu pirma, tai mokydamasis mokykloje pastebejau, kad daugelis tyciojasi is kitu isvaizdos, kitu dalyku kas jiems atrodo nepriimtina. Pagalvojau, kad tu butent esi toks zmogus, is kurio tyciojasi, bet kaip teigi veliau rasytame tekste jog puikiai sutari su klase. Kaip pavyzdi duosiu savo bendraklasi, kuriam pirmoje vietoje yra mokslai, o poto isvaizda. Sioje mokykloje jis mokosi antrus metus, kiek pastebejau klaseje jam niekaip neiseina pritapti, nors zmogutis atrodo toks protingas, is tiesu jis zavi mane savo proto gabumais (pagrindiniuose moksluose). Dauguma is jo tyciojasi del jo riebaluotu plauku, del to kad jis yra ryzas. Niekados nepagalvojau uzstoti jo, nors is jo tyciojasi net tie, kurie patys turi antsvori, nera grazuoliukai, bet tas zmogus tiesiog uzsisklendes savyje ir tiesiog jam ikalta i galva ta mintis, jog jis yra baisus, ryzas ir nieko nesugebesias pasiekti. Asmeniskai tai vertinu neutraliai, nors kartais pasijauciu apgailetinai, kad niekaip negaliu prisiversti jam padeti, bet galvoje sklando mintis, jog arba zmogus turi buti super stiprus (dvasiskai) ir sugebantis atlaikyti tokias patycias, arba jis turi suprast kada yra TA RIBA, kada jis patyciu nebegali kesti ir  turi kazka del to daryti. Niekada nesityciojau is zmogaus be pagrindo, laikausi paprastos taisykles - "Tu geras man, as geras Tau". Niekada nebuvau tas patyciu objektas, bet manau jog bunant juo jausmas yra siaubingas, bet tuomet pagalvojau pala! Kodel as juo netapau? Uz tai tureciau padekot savo tevams, kurie neverte, bet siule pradeti sportuoti - pirmiausia lankiau tinklini, susipazinau su dar daugaiu geru zmoniu, pradejau gaudytis aplinkoj, atitrukau nuo kompiuterio. Veliau pradejau eiti i sporto sale kuria lankau dar iki dabar - manau jog atsakymas yra sportas.
Koks morals? Tas kuris sako kad jis yra prasciausias, ir tas kuris sako kad jis yra geriausias - praktiskai abu yra teisus :). Tik tas, kuris sako kad yra prasciausias dazniausiai nebando, o tas kuris teigia esas geriausias - bando ir pasiekia. Sportuok, ieskot gyvenimo prasmes? Oj tikrai atrasi ta gyvenimo prasme, tik jos reikia ieskot ne mokykloj ir ne kompiutery. Is teksto supratau, kad nesi labai "judrus", tavo rutina priverstu mane pjaustytis venas. Eik i sporto sale, sportuok, susirask daugiau pazinciu - kalbek su zmonem, kalbek su tevais nes jie yra artimiausi zmones (patikek manim, kai man buvo panasi situacija, pakalbejas su tevais jauciausi LAAAABAI gerai). Daug ka lemia tavo draugu ratas, tavo veikla, tavo tevai, bet daugiausia lemia MOKEJIMAS BENDRAUTI ir sportas. Siulau paskaityt knyga "Gimes begti", tai vat.

Aukštyn