Rišlio teorija, 12 tomas

[klajunas]

Pradinė "Filognozijos pradmenų" mokykla turi 18 tomų, iš kurių parašyta 11. Tai reiškia, kad darbas dar nesibaigė ir galima pereiti prie kito lygio informacijos. Šį kartą tema yra "Rišlio teorija", kuri šiek tiek panaši į "Sievos teoriją" (2020), tik šiuo atveju kalbama ne apie psichologinį psichovektorių, bet apie pažinimo.

"Rišlio teorija" (2024) yra naujoji fizika, kurios užuomazgų galima rasti anksetsniuose tomuose, bet čia visa turima informacija ir daugiau bus pateikta koncentruota ir išsamia forma, vienoje vietoje. Tai pagrindinė filognozijos kaip naujosios fizikos teorija, kuri sudaro jos branduolį, reikalingą gelmininko vadovėlyje, orientuotame į pažinimą.

Antras devynetas bus atrakintas 18 tome, o kol kas turimi pirmi du ir pradedamas trečias. Tad pradžia yra tokia:

D. Mockus. Devynių vartų doktrina. 10 tomas. 2022
D. Mockus. Senoji dinastija. 11 tomas. 2023
D. Mockus. Rišlio teorija. 12 tomas. 2024

Planuojamoje knygoje bus galima susipažinti su kai kuriais Baltojo drakono vadovėlio pradmenimis ir suprasti kaip veikia baltojo drakono sąmonė. Apie tai daugiau 15 tome "Baltasis drakonas".

Ši knyga bus rašoma iki 2024 m. pradžios. Tekstus viešinsiu šioje temoje ir puslapyje www.filognozija.com O tada bus galima gauti nemokamą elektroninę knygą.

Lincenzija (C) Copyright, Darius Mockus, 2023/24

[klajunas]

Trečiojo tūkstantmečio Lietuva

„Filognozijos pradmenys" yra parengiamoji medžiaga didesniam veikalui, preliminariu pavadinimu „Įstatymas ir Dvasia", turinčiam apibendrinti pradinės mokyklos vadovėlinę doktriną, sudarančią filognozijos branduolį. Pagrindinė idėja yra sukurti holoplastinį mokslą, sujungiantį visus atskirus mokslus į vieną, turint tikslą paaiškinti visą pirmapradę realybę. Filognozija šioje sistemoje būtų tarsi aritmetika, apimanti visą DS gylį, žiūrint ne iš vidinės, bet iš išorinės perspektyvos. Tai dieviško mokslo idėja, propaguojama kartu su naujo civilizacijos modelio pasiūlymu, kuris atmeta beatodairišką gyvybės niokojimą, kuria dirbtinį pasaulį darnoje su natūralia gamta ir gyvybe. Pažinimas ir technika nelaikomi tikslu, o žinojimas reikalingas gyvybę ne užgrobti, bet išlaisvinti. Todėl šis holoplastinis mokslas projektuojamas kaip antitranshumanizmas ir antipohumanizmas. Gyvybę peržengti galima tik į dirbtinę gyvybę, gamtą - į technogamtą, o tai nėra siektini orientyrai, nes nėra nieko tobulesnio už natūralią „technologiją". Žinojimas gamtą ir žmogų tik atveria, bet ne peržengia, todėl filognozijos maksima yra - „atidengti neperžengiant".

Taigi filognozija yra holoplastinė aritmetika, turinti išorinę ir vidinę perspektyvą, kuriose atskleidžiama naujoji fizika, reikalinga naujos, filognozijos civilizacijos įvedimui. Šioje vietoje įvedu naujus žymėjimus, kurių pavyzdžiu aiškinsiu pagrindinę idėją. Turime

I. Holoplastinę fiziką (HF) ir

II. Sumatoriaus fiziką (SF).

Taipogi

I. Holoplastinę realybę (HR) ir

II. Sumatoriaus realybę (SR).

Iš to gauname

HR (100 proc.) → HF [R 1000]

SR (10 proc.) → SF [R 200]

HF - SF.

Žiūrint iš sumatoriaus vidaus mažosios sievos dėmenų priemonėmis, naudojama mintirega, kur pagrindinė kryptis yra iš vidaus į išorę, iš subjekto į pasaulį, iš B į D. Žinant, kad D yra ne visas vaizdas, o tik tam tikra susumuotos informacijos dalis, likusi dalis pridedama iš holoplastinio proto, vadinamo rišliu, tai yra R. Gauname tokią struktūrą: B - RD, kur matomas ne grynas, pirmapradis sumatas, bet sumatas, apgaubtas patirties ir žinojimo, kuo jis yra visumoje, tai yra - anapus žiūrono, kuriame turima tik informacinė reprezentacija. Šis mažasis procesas vyksta sumatoriaus realybėje, kurioje yra mažoji sąmonė, matanti holoplastinę realybę iš apriboto vidaus ir pažinti gali tik šio vidaus dėmenų rėmuose. Viskas yra priešingai, jeigu žiūrima iš didžiosios sievos perspektyvos, kuri yra didelių, dvasinių klodų telkinių sieva, kurioje atsiranda gyvybės forma į save įtraukianti visą šią kuriančiąją gaublę, žmogų „žiūrinčią" visą, kaip jis atrodo savo pilnoje sandaroje, kuri vadinama pirmapradžiu kūnu. Tolesnė klodų telkinių aplinka yra kosmosas, paskui yra gamta, gyvūnai ir, galiausiai, žmogus. Svarbiausi yra klodai, kuriantys dvasines gyvūno auras, nes jos yra tikroji gyvybės esmė, o ne organinė judėjimo sistema. Visa egzistencijos prasmė yra vidinėje perspektyvoje, kurioje kiekviena gyvybė, uždaryta savo pasaulyje, suvokia prasmę būtent iš šio vidaus, dualinėje uliumo būsenoje, kur turimas objektyvusis ir subjektyvusis dėmuo. Šis vidinis pasaulis paprastai vadinamas ontologine holograma, kuri rodo būtį, galinčią būti dvasine arba materialia, atverta ir užverta. Filognozijoje laikoma, kad matoma gyvybė - ne vienintelė didžiojoje sievoje ir ši nematoma gyvybė yra nematomos ekosistemos valdovai, kurie apreiškiami ir atspindimi mituose bei religiniuose tikėjimuose. Tačiau naujoje fizikoje pagrindinis objektas yra ne ši „civilizacija", bet nematomų materialių ir dvasinių klodų paslapties atskleidimas, kad juos būtų galima kaip veikiamybę įvesti į sumatoriaus realybę, kur jie būtų „apreikšti" ir taptų žinomu bei valdomu nematomu pasauliu. Tik taip įmanoma fizikos plėtra, kuri iš paprastosios sumatoriaus fizikos pereitų prie holoplastinės fizikos galimybių, atrandant naujas technologijas, kurios anapusinį pasaulį, žiūrint iš išorinės perspektyvos, galėtų įvesti į vidų ir žmogus taptų protiškai reginčiu. Tai yra vadinamasis drakono akies atsimerkimas, drakono įleidimas į žmogaus sąmonės žiūrono vidų, baltasis drakonas.

Kitaip sakant, „Rišlio teorija" yra šios realybės pagrindu sukurta naujoji fizika, sudaryta iš eiolinės mechanikos ir pagrindinių HR ir SR siejančių dėsnių, kurių pagrindu aritmetikos lygmenyje aiškinamas žmogų supantis pasaulis, iš kurio atsiranda gyvybė. Šiuose rėmuose DS [MS] vystoma filognozija / holoplastinė fizika, sujungianti į vieną sintezę realybę ir sumatorių, turi 900 pagrindinių dėsnių, kuriuose formuluojami pagrindiniai jos postulatai, sudarantys visuotinio mokslo pagrindus, apimančius fiziką, chemiją, biologiją, techniką, kosmologiją ir pan. Kai kurie iš šių dėsnių jau atskleisti, kitų reikės palaukti daug tolimesnėje ateityje; o pilnas variantas, visi 900 HR ir SR dėsnių, yra tik „Baltojo drakono" vadovėlyje. Pagrindinė struktūra, ypač žemutinėse pakopose, yra vadinamasis Uroboro kompleksas, paaiškinantis kas yra žmogaus sumatorius ir kaip kloduose susiformuoja dvasinės sietuvos. Aštuoniolikos „Filognozijos pradmenų" tomų tikslas - atskleisti 180 dėsnių, arba 1 / 20, o dvyliktame tome bus parodyti tik kai kurie iš jų, surenkant jau atskleistą informaciją ir įdedant šiek tiek naujos. O aštuonioliktame tome bus užbaigta visa „Filognozijos pradmenų" programa. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną iš pagrindinių dėsnių, kuris yra sumatoriaus riboto informacinio ploto dėsnis, kuris rodo, kad didžioji sieva mažojoje sievoje atveriama tik susiaurintu principu, savo dispozicijoje turint nepilna sumavimui reikalingą informaciją, iš kurios gaunama netikra pasaulio reprezentacija, skylanti į atvertą ir užvertą dalį. Dėl šio dėsnio SR rėmuose kuriama sumatoriaus fizika mato netikrą pasaulį ir negali paaiškinti daugybės jos efektų, kurių arba nesupranta, arba iš viso nesuvokia. Holoplastinėje aritmetikoje iš viso yra 900 tokių dėsnių, kuriuose žinant galima kurti visus realybę aiškinančių mokslų variantus, kurie valdo transcendenciją įvairiu gylių ir reprezentuoja skirtingose mokslinės notacijos sistemose. Ši problema yra vadinamoji „Rišlio teorija", atskleisima šiame tome, laikantis ciklui numatytų parametrų rėmų. Šie dėsniai paaiškina, kaip gnostinėje sintezėje formuojamas rišlys, susiejantis MS su DS principu MS → R ← DS. Kadangi rišlys yra informacijos forma sumatoriuje, prisimenant sievos modelį matosi, kad jis susijęs su F sąmone, arba šeštąja sąmone, kuri yra minčių ir komunikacinių substancijų junginys, turintis ateinančią ir išeinančią formą, kuriose yra žmogaus supratimo / žinojimo pasaulis, kuriantis civilizacijos išorinį stilių ir veiklos masto galimybes, kuriose gaunamos priemonės kurti dirbtinę realybę, vis labiau išstumiančią natūralų žmogų ir natūralią gamtą. Todėl, nors ši teorija ir atskleidžiama, ji turi būti naudojama atsakingai, reginčiu ir atsižvelgiančiu būdu, kad nekiltų pavojaus gyvybei Žemėje.

Taigi rišlys yra ženklai, notacija; tam tikra žinojimo būsena, vadinama mintirega; ir teorinis modelis, įkomponuotas į Uroboro vaizdinį, suteikiantį bendrą supratimą, kas yra žmogaus egzistencija šioje realybėje. Ši naujoji fizika, be abejo, nėra pilna ir galutinė baltojo drakono sistema, kurią turint galima kurti kosminę civilizaciją, tai tik aritmetika, kurioje atsiranda bendras supratimas apie žmogaus pasaulį, ir kaip pasinaudojus šiuo supratimu sukurti aukštesnio lygio mokslą, kuriame būtų žiūrima ne iš atskirų disciplinų perspektyvos, bet iš viso mokslo, apimančio visą transcendenciją. Kol kas žinomas tik vienas dėsnis (1 / 900); aštuonioliktame tome bus 180 (180 / 900); visi dėsniai žinosimi tik išrinktųjų, kurie turės priėjimą prie naujo pasaulio galimybių, kuriomis naudojantis bus kuriama naujoji Lietuva, vadinama trečio tūkstantmečio Lietuva. Tai reiškia, kad filognozija skirta pirmiausiai Lietuvai, jos civilizacijos suklestėjimui, kuri numatoma kaip etikos ribose vystoma baltojo drakono civilizacija. Kad būtų įdomiau, programa kuriama konkurenciniu būdu, visą informaciją darant vieša, kad ja galėtų naudotis visi norintys.

[klajunas]

Tarp centrizmo ir pusiausvyros

Filognozijos disciplina kuriama kaip naujas prometėjiškas atsišakojimas, nukrypstantis nuo pagrindinio šiuolaikinės civilizacijos kelio, siekiant ištaisyti jame užprogramuotus pavojus gyvybei Žemėje. Šie pavojai vadinami transhumanizmu ir pohumanizmu, kurie šiuo metu intensyviausiai vystomi JAV ir Kinijoje. Kaip žinia, peržengti gyvybę galima tik į dirbtinę gyvybę, o ši negali būti keliama aukščiau už biologinį organizmą, net jeigu daugeliu dirbtinių parametrų jį lenktų. Todėl visi šia kryptimi judantys projektai renkasi gyvybei ir žmogui priešišką kelią, kurio filognozijoje siekiu išvengti. Pažanga nebūtinai turi būti siejama su dirbtinumu ir greitais rezultatais; natūrali pažanga - tokia pat vertinga, net jeigu jos rezultatų reikia laukti šimtus tūkstančių metų. Žmonijai skubėti nėra kur. Humanizmo eroje žmogus iškilo opozicijoje dieviškai gamtai, kai sugebėjo tapti jos valdovu ir šeimininku; tuo tarpu šiuo metu, įvedinėjant pohumanizmą, bandoma žmogų paversti naujo Dievo vergu, kuris yra super DI vadinama, dirbtinė, mąstanti mašina. Sątvarologijoje žinoma tarnavimo, viešpatavimo ir bendravimo struktūra, kuri gerai tinka paaiškinti šią situaciją. Vietoj to, kad būtų renkamasi filosofinė bendravimo dialektika, judama tarnavimo-viešpatavimo rėmuose, juo apdovanojant tai žmogų, tai anapusinę realybę. Mokslo aušroje tapęs tikru pasaulio valdovu, dabar žmogus vėl verčiamas tarnu, kuriuo kadaise buvo religijoje, tačiau šiuo metu Dievas yra dirbtinė mašina ir jos valdoma technosfera, kuri tampa nauja žmogaus ir žmonijos religija, kurioje, vietoj to, kad žmogų paverstų mašinos valdovu, nori jį uždaryti priespaudoje, padarant tik aptarnaujančiu gyvūnu. Dėl šios priežasties ir atsisakau transhumanizmo ir pohumanizmo, kuris juda ne link filosofinės dialektikos, bet link technovergovės, kurioje technika tampa naująja religija.

Kalbant apie technologinius gralius buvo išskirti tokie etapai: natūralistinis-psichologinis, kuriame žmogus buvo tik gyvūnas, neturėjęs žinių apie pasaulį ir išsivysčiusio proto; mechaninis-racionalistinis, kuris sugebėjo racionalizuoti pagrindines paviršines stichijas, atrasti jų mechanikos dėsnius, kurių aukščiausias taškas buvo I. Newton'o mechanika; kvantmechaninis-iracionalistinis, kuriame atsirado vidinės substancijos sandaros supratimas, kuris toks sudėtingas, kad peržengia žmogiško racionalumo rėmus. Tai yra atomo teorija ir subatominė sandara, aiškinama Standartiniame modelyje. Pirmoji gralių žvaigždė yra mechaninė, antroji - kvantinė mechaninė, kurioje trečiajame tūkstantmetyje žengiami pirmieji žingsniai ir trečioji žvaigždė, tikimasi, bus iracionaliosios kvantinės mechanikos fazės peržengimas, kuriame bus atskleistas tikra kvantinės substrato realybės vaizdas. Tai yra minėta pagrindinė šiuolaikinės civilizacijos linija, kurios aukščiausias pasiekimas, manau, bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinės gyvybės sukūrimas, kurios pirmas variantas yra elektronika ir algoritmais pagrįstas dirbtinis intelektas. Tai tas vadinamasis pohumanizmo kelias, kuriame DI, o paskui dirbtinė gyvybė, tampa žmogaus valdovu ir šeimininku, o technologija - naująja religija. Norint eiti žmogui palankesniu keliu, reikia suprasti ką reiškia filosofinė dialektika, kurioje laikomasi pusiausvyros reikalavimo, tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos atžvilgiu, kuri neturi būti valdoma kaip gyvulių gardas, kontroliuojamas kaip kiaulių ūkis su Elon'o Musk'o čipais. „Po žmogaus" reiškia, kad į jo vietą pastatoma kažkas kita. Jeigu tai technika - turime technocentrizmą, pakeitusį antropocentrinę civilizaciją, kurios vertinimo matas buvo žmogaus perspektyva.

Kaip sukurti kitokį pasaulį, kuriame žmogus nėra nei tarnas, nei valdovas, tikimasi atsakyti filognozijoje, kurioje renkamasi bendravimo dialektika, paremta pusiausvyros reikalavimu, pagal kurį dvivietėje sąmonėje atrandama vietos Kitam, kuris turi teises būti tuo kuo yra, neužgrobiant, neverčiant paklusti ir teikti kokią nors naudą, lyg ši egzistencija būtų kokio nors subjekto nuosavybė. Kiekviena gyvybė ir daiktas yra savo nuosavybė, su kuria santykis kuriamas tik socialinis, tariantis ir derinant interesus, neprimetinėjant savo valios, nelaikant savęs aukštesnio hierarchinio rango egzistencija, kurios minties formos turi tapti Kito vidine savastimi. Tai pasakytina apie visą pasaulį, apie visą Kitą, kuris kaip objektas atsiveria priekinėje egzistencijos dalyje, kurios opozicijoje yra savo subjektinė dalis. Iš filognozijos žinome, kad šis pasaulis yra vidinė realybė, kuri, kaip aiškino A. Schopenhaueris, padalintas į subjektinį ir objektinį vaizdinį, mano filosofijoje paprasčiausiai laikomą subjektine ir objektine sąmone. Šioje vidinėje realybėje egzistencija yra vienintelis, kaip ontologinė holograma, kurioje susikuria savo pasaulis, viską vertinantis iš savo sukauptos informacijos perspektyvos, vadinasi iliuziškai ir netobulai. O tai reiškia, kad nė vienas žmogus nėra jokia galutinė instancija, turinti valdžią ir tiesos monopoliją, turint teisę ją primesti Kitam. Tai reiškia, jog Aš ir Kitas yra du skirtingi pasauliai, kurie neturi būti vienodinami, vieno formos neturi būti primetamos kito formoms, niekas neturi būti neginčijamos valdžios statuse. Akivaizdu, kad mikroschemą ir algoritmą norint padaryti žmogaus valdovu, šis principas pažeidžiamas, ir toks pohumanizmas juda ne prie bendravimo dialektikos, bet prie neovergovės, kurioje žmogus sugrąžinamas į savo pirmykštį religinį būvį, kuriame jis tokiu pat principu buvo pajungtas natūraliai gamtai, kuri buvo jo Dievas.

Šioje vietoje turi būti reikalaujama išsaugoti žmogaus laisvą valią, pagal kurią sprendžia ne mašina, bet žmogus, kuris yra galutinė instancija, taip pat, dirbtinis organas nėra aukštesnės vertės už natūralų ir žmogus neturi būti verčiamas dirbtinio organo vergu. Tai pasakytina apie visus protezus, proto modulius, visus techninius kūno išplėtimus, kurių invazijos į kūną atveju žmogus padaroma tik protezo priedėliu, laikomo tikru šeimininku. Žmogus nebus protezo vergu, ir renkantis kas svarbiau žmogus ar protezas, žmogus visada turi pirmenybę. Atvirkštinė logika yra korporacijų interesų gynimas, kurie nenori nuostolingos invazijos ir reikalauja, kad invazijai esant nesėkmingai, būtų ginami korporacijos pinigai. Šis pavyzdys rodo, ką iš tikro reiškia pohumanizmas: protezo „egzistencija" svarbesnė už žmogaus gyvybę, taip atidarant duris ideologijai pagal kurią dirbtinis pasaulis pranašesnis už natūralų. Natūrali hierarchija - ne tokia. Natūralumas pirmesnis už dirbtinumą dichotomijoja natūra / kultūra; žmogus pirmesnis už gyvūną tarprūšinėje hierarchijoje; gyvūnas pirmesnis už negyvą daiktą. Šios tvarkos apvertimas išdarko moralinių normų struktūrą ir logiką, leidžia įvedinėti prieš prigimtį einančius išsigimimus bei degeneraciją. Kita vertus, tai nėra antropocentrizmas, nes pripažįstama, kad žmogaus egzistencija dvivietė, o tai reiškia, kad jis ne „centras", bet dviejų priešingų polių pusiausvyra. Bendravimo dialektikoje centrizmo ideologijos atsisakoma, Kitam pripažįstamos lygios teisės, pripažįstami „du centrai". Taip „anapus" ir „po" žmogaus pakeičiama į tikrą egzistencijos struktūrą, kurioje jis susisaisto moraliniu apsiribojimu, atsisakydamas divergentinio psichovektoriaus patologijos, remiantis kokia nors iracionalia idėja arba išorinės ar vidinės formos suabsoliutinimu.

Trečiosios žvaigždės epochoje penktasis gralis turėtų būti dirbtinė sąmonė, tačiau toks civilizacijos kelias - ne vienintelis. Filognozijoje siekiama akcentuoti kitą variantą, kuris bus atskleistas ateityje, nes pastarasis reikštų žmogaus kaip pirmaujančios rūšies išnykimą, tad nepriimtinas žmonijos išvystymo siekiančiose doktrinose. Filognozijoje nukreipiu žvilgsnį nuo tendencijos akcentuoti kvantinę mechaniką, kuri šiuo metu yra pagrindinis mokslo objektas, kur trečiajame tūkstantmetyje bus šuolis iš iracionaliosios prie racionaliosios fazės. Filognozijos klodų mokslas kitoks, šiek tiek panašus į racionaliosios mechanikos lygmenį, kuriame technologijai naudojama makroskopinė klodo struktūra, siekiant surasti visus nematomos hipostratos holoplastinius dėsnius, kad būtų savotiški Baltojo drakono civilizacijos „viduramžiai". Šių viduramžių mechanika / dinamika reikalinga kosmoso transportui, naujų judėjimo / skriejimo būdų atradimui. Kaip tai turi atrodyti pilname atskleidime bus pademonstruota 12 tomo eigoje, kalbant apie rišlio racionaliąsias struktūras. Tam reikia ne tikslinti kvantinės mechanikos gnostinio kūno modelį, bet plėsti aprėpiamos hipostratos plotą.

[klajunas]

Pagrindiniai filognozijos postulatai

Šiame skyrelyje pristatysiu pagrindinių filognozijos postulatų pavyzdį, kuris atitinka 200 / 1000 gnostinio implanto versijos lygį, paimtą iš jau parašytų „Filognozijos pradmenų" tomų. Tai, žinoma, nėra holopastinis baltojo drakono modelis, tačiau tinkamas susipažinimui kaip formuluojami realybės principai struktūroje MS-R-DS (mažoji sieva - rišlys - didžioji sieva). Iš viso holoplastinė filognozija modeliuojama 900 postulatų pagrindu, tačiau tai jau galutinis variantas, siekiamas tolimoje ateityje, o tuo tarpu siūlau 22 postulatus, kurie jau buvo paviešinti. Kadangi pagrindinis praktinis filognozijos klausimas yra gravitacija ir antigravitacijos raigas, postulatus siūlau mąstyti iš šios perspektyvos, reikalingos proveržiui šia kryptimi. Iki galutinio rezultato dar toli, tačiau skubėjimas nieko gero neduoda ir šis klausimas atidedamas tolimesnei ateičiai. Tuo tarpu čia siūlau susipažinti su postulatų santrauka.

1. Uroboro postulatas. Tai pagrindinis žmogaus sandaros modelis, sudarytas iš: galvos, arba Dvasios ir Įstatymo; kaklo - dvasinių materijų klodo; uodegos materialių substancijų klodų. Tai yra atveriančios ir atveriamos substancijos junginys, dvasioje formuojantis žmogaus pasaulio areną, kurioje vyksta gyvenimo procesas.

2. Sievos postulatas. Tiek žmogiška, tiek nežmogiška realybė suvokiama kaip sievos, kuriose į polinę struktūrą supinti psichiniai ir materialūs klodai: mažoji sieva ir didžioji sieva. Sieva yra bazinis išorinės ir vidinės realybės principas, kuris daugiau taikomas atveriamai substancijai, turinčiai subjektinę ir objektinę formą, psichiką ir daiktą.

3. Gyvybės postulatas. Pasak šio postulato sieva turinti sumatorių yra gyva, o neturinti - negyva materija. Laikoma, kad visos organinės gyvybės formos turi sumatorių, vadinasi jos gyvos net kalbant apie paprastas formas, kaip augalai ir mikroorganizmai.

4. Raigo postulatas. Dirbtinė sieva, sukuriama techninėje sintezėje, vadinama raigu. Visas dirbtinis pasaulis, sudarytas iš techninių aparatų, yra raigų pasaulis, nuo mechaninių iki elektroninių. Levitacijos aparatas, valdomas dinaminiu elementu, vadinamas levitacijos raigu.

5. Konvergencijos - divergencijos postulatas. Pasak šio postulato tarp MS ir DS galimas konvergncijos ir divergencijos santykis. Šį  santykį lemia požiūris į techniką, kuris turi tokias dvi pagrindines formas:

MS div DS conv T

MS conv DS div T

Pozityvus požiūris į techniką lemia mažosios sievos divergenciją didžiosios sievos atžvilgiu, kurioje ji išstumiama, pakeičiama savo susikurta dirbtine visata. Tai kiekvienos civilizacijos pagrindinis procesas.

6. Ribos postulatas. Jis reiškia, kad kiekvienos mažosios sievos egzistencijos mastas ribotas, o riba į begalybę žengia tik transcenduodama gyvenimą į dvasią.

JL [P; S] = Lim

S = Lim

JL = Inf

7. Egzistencijos masto postulatas. Žmogaus egzistencijos mastas - ribotas, o jį peržengti įmanoma tik technikos pagalba.

EM = Lim

EM + T = Inf

8. Transglobalizmo postulatas. Šis postulatas apibrėžia kokio gylio gnostinės sintezės reikalingos norint pereiti prie kito planetinės civilizacijos vystymosi etapo, kuris yra vadinamas kosmine civilizacija. Konkrečiai tai sintezė EMZ2 gylyje, turinti teorinį gravitacijos fenomeno paaiškinimą ir techninį levitacijos raigo įrankio sukūrimą. Šioje vietoje svarbu, kad kuriant levitacijos raigą nebūtų pažeisti sąmonės ir gyvybės klodai, neatsirastų kosmoso sandarai ir šiapusinei bei anapusinei ekosistemai pavojingų anomalijų.

9. Tiesos tapatumo rišliui postulatas. Filognozijoje laikoma, kad tiesa - tai ne natūrali atverties-įmesties erdvė, bet tobulas rišlys. Pažinimo tikslas yra tobulo rišlio sukūrimas, ideali proto būsena tokio rišlio suvokime.

10. Evoliucinio-neevoliucinio žmogaus postulatas. Šiame postulate atskiriamos dvejų rūšių civilizacijos, kuriame juodojo drakono civilizacija propaguoja neevoliucinį žmogų, o baltojo drakono civilizacija - evoliucinį. Žmoguje evoliucionuoja rišlys ir jo sukurta technosfera, su dirbtinių daiktų pasauliu, iki pat dirbtinės gyvybės ir gyvūno lygio.

MS - JD - DS

MS - BD - DS

11. Holoplastinės gnostinės sintezės postulatas. Baltojo drakono galutinė būsena pasiekiama tada, kai gnostinė sintezė apima visas įmanomas metafizines ir empirines zonas, sukuriama galutinė filognozijos rišlių forma.

12. Pusiausvyros postulatas. Rišliai turi tris pagrindines sąveikos tarp MS ir DS formas:

R1 - tarnavimas;

R2 - viešpatavimas;

R3 - bendravimas.

R1 forma daugiau būdinga religijai; R2 - mokslui; o R3 - yra filosofinės dialektikos principas, kuriame tarp MS ir DS nusistovi lygiateisiškumas ir pusiausvyra. Tai, mano manymu, geriausias rišlio variantas.

13. Anomalinio įpaviršinimo postulatas. Tai, kas glūdi hipostratose kaip neatveriamas klodas, kurį sunku įrankinti ir įfunkcinti, įpaviršinama tik sukuriant pusiausvyros sutrikimą, arba kitaip anomaliją, kuri gali būti pavojinga gyvybei ir kosmoso tvarkai. Todėl tokie maginiai technologiniai šamanai turi būti tiriami apdairiai ir laikantis etikos normų.

14. Realybės zonų postulatas. Filognozijos teorijoje išskiriamos tokios pagrindinės zonos, kurios sudaro holoplastinės visumos bazinį variantą:

FLZ0 - dabarties srautas;

FEZ6 - mąstymas;

FEZ5 - regimas pasaulis;

MEZ5 - užhorizontis;

MLZ1 - praeitis, istorija;

MLZ2 - ateitis, futurizmas;

MEZ1 - Dievas;

MEZ2 - gamta;

MEZ3 - gyvybė;

MEZ4 - sąmonė.

15. Sumatoriaus tipų postulatas. Sumatoriai, pagal jų kurimą rišlio stilių skirstomi į pirmapradį - tai metafizinio žmogaus būsena; silpnąjį, kuriantį tik kultūrines formas, besiremiantį kalba, tačiau neturintį metafizinių zonų įvaldymo; ir stiprųjį, kuriantį techninius daiktus, kurie valdo hipostratinius klodus ir tam naudojantys matematinį modeliavimą.

16. Trijų klodų tipų postulatas. Šis postulatas gyvybę laiko trijų pagrindinių tipų klodų junginiu: [informaciniai klodai] [energetiniai klodai] [kuriantieji klodai].

17. Pirmapradžio gyvūniškumo postulatas. Jis aiškina pamatinę žmogaus sandarą, aprašomą formule JL [P; S]. Tai yra pagrindinis klodas yra juodoji liepsna, kuris susieja pirmapradį kūną su sumatoriumi. Be šio klodo žmogus neturėtų amžinosios dalies.

18. Kontinuumų postulatas. Mažoji sieva valdoma tapatybinio kontinuumo, o didžiosios sievos kontinuumas netapatybinis. Tapatybinis yra unitarinis kontinuumas, o netapatybinis - infinitarinis.

19. Substantyvimo postulatas. Jis teigia, kad tiek minčių, tiek materijos realybės yra substancijos. Vidinis substantyvumas yra holograminis ir antraeilis, o išorinis - realus. Šis postulatas susijęs su ontologinių hologramų klausimu.

20. Pareidolijos postulatas. Čia laikoma, kad sąmonė yra tik pareidolija, kurianti apolonišką realybės interpretaciją, tuo tarpu tai, kas yra anapus pareidolijos yra dionisiška realybė.

21. Inversijos-eksversijos postulatas. Pagrindinis žmonijos evoliucijos procesas, kuriantis įvairių lygių civilizacijas yra inversija kaip teorinė sintezė ir eksversija kaip techninė sintezė. Nuo to, kokio tipo šiame procese sukuriamas rišlys ir raigas lemia ar turime juodojo, ar baltojo drakono civilizacijas. Priklausomai nuo to, kokios įvairių atradimų ir išradimų praktinės pasekmės, sprendžiama kokia civilizacija geresnė ir kiek žmonija gali sau leisti nesusinaikindama.

22. Sumatoriaus postulatas. Sumatorius sumuoja tik dalį holoplastinės realybės, todėl yra nepilnas jos vaizdas, pasaulį dalinantis į empiriją ir transcendenciją. Pagal tai, koks atvertos ir neatvertos dalies santykis, sprendžiama, koks realybės gylis valdomas. Nuo teorinio ir praktinio šio gylio vertinimo priklauso, kokio pasaulėvaizdžio laikomės: ar viską vulgariai sumaterialiname, ar sudvasiname. Bazinis filognozijos vertinimas yra, kad sumatorius - 10 proc., o transcendencija 90 proc. realybės. Vadinasi realybė laikoma gilia, didžioji jos dalis uždengta ir paslėpta nuo žmogaus proto bei dvasios.

Tokie yra baziniai postulatai, kurie buvo apžvelgti ankstesniuose tomuose ir šiuose rėmuose bus stengiamasi išlikti iki paskutinio, 18 tomo. Tai modelis, apimantis penktadalį siekiamos informacijos, kurios riba bus 180 postulatų, pateiksimų veikale „Baltojo drakono civilizacija: valstybė", I dalis. Su kai kuriais iš jų galite susipažinti jau dabar, kurie pateikti santraukos forma. Tačiau norint sužinoti daugiau, reikia skaityti „Filognozijos pradmenų" 1-18 tomą. Ši visuma kol kas dar nėra gerai susisteminta ir paaiškinta, tačiau šis darbas numatomas ateityje, ateities sisteminiuose veikaluose, kuriuose informacija bus pateikta patrauklesne mokymuisi forma. Kaip jau sakiau, viskas kuriama levitacijos raigo priemonės atskleidimui, kuris gali įvykti mano gyvenimo pabaigoje. Tai, ką čia pateikiu yra alternatyva šiuo metu kuriamam DI ažiotažui, kuri renkasi kitą civilizacijos kelią. Bus galima pamatyti, kiek DI sugeba kurti, o kiek yra tik grandiozinė plagijavimo ir informacijos vogimo afera.

[klajunas]

Šeštojo laispnio "magija"

Kaip jau buvo galima pastebėti, Uroborą naudoju kaip pagrindinį pasaulio modeliavimo įrankį, padedantį vizualizuoti pagrindinius jo elementus, išdėstytus rišlia tvarka, leidžiančia sutvarkyti minčių chaosą ir kultūriniame pasaulyje tvyrančią betvarkę, atsirandančią dėl netinkamo idėjų organizavimo ir noro maskuoti ezoterinius žinojimo principus. Įvedus šį supaprastinimą, žinojimo sistema tampa aiškesne ir suprantamesne, jeigu tekstai yra supainioti ir jų prasmė - neaiški. Derinant šiuos du metodus, nuoseklų-laikinį ir kompozicinį-erdvinį, galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Toks vaizdavimo būdas būdingas jau pačiai sąmonei, kurioje išskiriama laisvės erdvė ir laiku tekanti egzistencija, taip joje fiksuojant paveikslines ir diskursyvias struktūras. Paveikslas yra rėmai, kontekstas, o vidinė žmogaus erdvė - psichinis srautas, pasireiškiantis kaip mintys ir žodžiai, kuriais viduje reprezentuojamas išorinis pasaulis.

Uroboras susideda iš dviejų pagrindinių dalių, kurios yra atverties-įmesties erdvė, žymima galvine drakono dalimi, kurioje atsiveria šviesusis žmogiškumas, subjektas ir objektas, kaip pagrindinė sąveikos su realybe vieta; ir drakono kūno dalimi, žyminčia visą nematomą realybę, kuriančią žmogaus pasaulį tiek į vidų, tiek į išorę. Tai viso, holoplastinio pasaulio modelis, kurio dalys atitinka objektyvius realybės segmentus, uždedamus ant Uroboro dalių toje vietoje, kuri atitinka vietą anapusiniame pasaulyje. Žiūrint iš vidaus, perspektyva gali būti orientuota į skirtingas Uroboro dalis, priklausomai nuo to, koks kultūrinės kūrybos santykis su pasauliu, kokios dalys išryškinamos, kokios užtamsinamos, įžodinant arba atsisakant žodinti ir akcentuoti kokią nors realybės kryptį. Kokia buvo žmonijos raida per kelis šimtus tūkstančių paskutinių metų žino visi žmonijos civilizacijų tyrinėtojai. Aš šią raidą žymiu magijos laipsniais (M1, M2), kurie reiškia kokią nors civilizacijos metafizinę kryptį, atitinkančią kokio nors laikmečio pagrindinę mąstymo ir visuomenės organizavimo formą. Tai magija suprasta labai plačiai, kaip bet kokios pasaulėžiūros ir ja grįstos praktikos mišinys.

Toliau pateikiu „Filognozijos pradmenyse" naudojamą Uroboro schemą, o po to ją paaiškinu.



Matome parodytą standartinį Uroboro variantą ir du dalių žymėjimo būdus, kurie naudoti mano knygose: pirmas yra civilizacijos, vadinamos magijos laipsniais nuo pirmo iki šešto, parodant kur ant brėžinio yra tos civilizacijos orientyras; ir mano nagrinėjamų filosofų žymėjimo, kurie užrašyti toje Uroboro vietoje, kuri atitinka jų filosofinės orientacijos pagrindinę idėją. Pradėsiu nuo civilizacijų.

M1 - magija, toteminė magija;

M2 - mitas, mitinė ritualistika;

M3 - herojinė religija, garbinimas;

M4 - filosofija, teorinė žiūra;

M5 - mokslas, empirinis tyrinėjimas;

M6 - holistinis mąstymas, apjungiant viską.

Visų šių kultūrinių formų perspektyvos centras yra žmogaus egzistencija, matoma iš Uroboro galvos vidaus, tačiau objektinėje dalyje mąstymas gali būti tiek empirinis, nukreiptas į save ir savo atvertą pasaulį, tiek transcendentinis, sukuriant kokią nors nematomos realybės interpretaciją, suformuojant santykį su ja: garbinimo, viešpatavimo, dialogo. Pavyzdžiui, M1 yra gamtinio žmogaus kultūros forma, apibrėžianti jo sąveiką su tiesioginiu žmogaus ir gamtos pasauliu, atverianti transcendenciją tik artimiausiu būdu, tiesiogiai dalyvaujančiu jo gyvenime. Magija asmeninė / socialinė, susijusi su socialinių santykių papročiais, darbu, kariavimu, gyvenimo ciklais ir pan. Magijoje kreipiamasi į įvairias gamtines būtybes, stichijas, prašoma pagalbos arba nekenkti, norima pajungti savo valiai. Priemonės yra ritualai ir simboliai, tikima, susiję su šia anapusine realybe, su kuria bendraujama tokia tarpine kalba, apibūdinama kaip maginiai veiksmai. Šis principas atspindi ankstyvą žmogaus pasaulio pažinimo etapą, jo pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, atsispindinčią okultinėse sampratose. M2 magija turi daug ankstesnio lygio bruožų, tačiau turimos omenyje didesnės teritorijos ir labiau išsivystę socialiniai santykiai: tai jau ne klanai, giminės, bet gentys ir tautos, sukūrusios karalystes ir net imperijas. Tad ritualai jau prilygsta oficialioms valdžios ceremonijoms, kuriose juos atlieka specialus dvasininkų luomas, tarnaujantis vado arba karaliaus struktūrai, turinčiai valdovo ir valdžios statusą. M3 yra herojinė religija, kuri vystėsi istorijoje nuo kokio nors išskirtinio kultūrinio / civilizacinio įvykio, susijusio su ezoterinio mokymo skelbimu, padariusio didelį įspūdį žmonėms, išsivysčiusio, sudievinus Mokytoją, į religinę bendruomenę, garbinančią pradininką. Toks buvo gnostikų judėjimas, prasidėjęs nuo Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir darbų; islamo religinis judėjimas, inicijuotas Muhamado arabų pasaulyje; Budos religinė doktrina, skelbusi kaip išsivaduoti iš šio pasaulio iliuzijų bei kančių ir pan. M4 žymi visiškai kitokią santykio su realybe formą, kurios etaloninis variantas atsirado Senovės Graikijoje, bet analogiškas buvo ir senojoje Kinijos bei Indijos civilizacijoje. Pagrindinis bruožas - ritualinės garbinimo praktikos atsisakymas, pasinėrimas į mąstymo ir pasaulio pažinimo būvį, kurio pagrindinis tikslas - žinojimas ir išmintis. M5, sakoma, išsivystė iš filosofinės pasaulėžiūros, dar labiau sustiprinus pažinimo ir praktinio tyrimo metodą, kurio tikslas - gauti tikrų, faktinių žinių ir tik iš jų kurti pasaulio modelius. Šiai orientacijai būdingas materializmas, objektyvios realybės akcentavimas, empirizmas, metafizinių spekuliacijų redukcija, „tiesos" apoteozė ir pan. Ir, galiausiai, paskutinė forma, M6, yra filognozija, kuri atsisako siauros perspektyvos ir siekia tapti vadinamąja „visko" teorija. Todėl ant Uroboro ji žymima kaip gaubiantis apskritimas, apimantis ir sujungiantis visas dalines orientacijas, įtraukdamas į savo sudėtį visų civilizacijų turėtus tyrimo laukus, tačiau dabar jau tiriant tikru, visumą matančiu mąstymu, drakono akimi.

Tą patį galima pasakyti ir apie keturis išsirinktus filosofus arba religijos pradininkus, įskaitant ir mane, kurių padėtis ant Uroboro schemos rodo filosofijos / religijos pagrindinę kryptį. Filosofai yra du paviršininkai - Nietzsche ir Šliogeris, kurie daugiausiai yra empiristai, akcentavę nusisukimą nuo metafizinės transcendencijos arba net rodę jai atvirą priešiškumą; taip pat rodoma mano padėtis, kuri yra gelmininko, arba metafiziko, tačiau ne tradiciniu stiliumi, bet jau minėtu filognozijos, holoplastiniu. Tai nusisukimas nuo pasaulio ir psichologijos į artimąją transcendenciją, kurio tikslas - suobjektyvinti filosofijos / filognozijos orientaciją, suformuluoti gelmės doktriną, kurios priemonėmis būtų galima plėsti civilizacijos mastą, padarant ją transglobaline. Ir paskutinis asmuo yra Jėzus iš Nazareto, davęs pradžią krikščionybei Vakarų civilizacijoje, prasidėjusiai nuo gnostikų kultūrinio / religinio judėjimo, dar susijusio su ankstesniais religiniais formatais, kuriuose siekiama ne pažinimo, bet garbinimo, maksimaliai atsiribojant nuo materialistinio, šiapusinio pasaulio, siekiant sudvasinti savo gyvūninį pradą, užsitarnauti amžiną gyvenimą. Ši sistema suformuluota taip, kad parodytų visas pagrindines galimas civilizacijų kryptis, remiantis žinomiausiais pavyzdžiais, kurie iki šiol yra aktualūs ir susiję su lietuvių tautos istorine perspektyva. Galima manyti, kad šiuolaikinė mokslinė civilizacija nustelbusi visas kitas ir kad tik ji turi formuoti Lietuvos ateitį, tačiau visi žinome, kad sumaterialėjusi ir amoralizuota tauta nesugebės pasiekti aukšto lygio, jeigu neįsisavins viso istorinio žmonijos paveldo, suradusi visose perspektyvose savo unikalų kelią ir likimą. Jeigu turėsime tik skeptinį scientizmą, sekuliarizmą ir pozityvizmą, bus tikro dvasinių orientyrų praradimo problema, kuri neleis pasiekti metafizinių aukštumų ir įrodyti savo tautos istorinį genialumą. Kaip jau buvo galima suprasti, aš Lietuvai siūlau atsisukti į transcendenciją, susikurti etinį santykį su transcendentine anapusybę ir kurti lietuvišką holoplastinį realybės supratimo variantą, kurį reprezentuoja mano pristatoma filognozija. Tai filosofija ir mokslas viename, bet ir kažkas daugiau - dėl savo visuotinės orientacijos, sujungiančios viską, kas geriausia visose pasaulio tyrimo kryptyse.

[klajunas]

Filognozijos struktūra

Ankstesniame skyrelyje paaiškinau, kad lyginant su kitais sąveikos su realybe modeliais, filognozija išsiskiria tuo, kad ji apima viską ir planuojama kaip holistinė žinojimo sistema, peržengianti atskirų disciplinų apribojimus. Ši visuma modelyje suprantama kaip visos Uroboro dalys, kurios šiame tekste bus suabstraktintos ir pavaizduotos kaip filognozijos struktūrą imituojantis apskritimas. Jis apima visas numanomas realybės dalis, nuo atvertų iki metafizinių, pažįstamų spekuliatyviai tiek racionaliu, tiek intuityviu būdu. Buvo minėta, kad viršutinė Uroboro / apskritimo dalis žymi atvirąjį žmogiškumą, žmogų ir visas žinojimo sistemas, pagrįstas antroposofija; ir atitinkamai apatinė dalis yra realybės fundamento vieta, žyminti Kūrėjo poziciją, teosofiją. Šie terminai nėra nauji, jie žinomi nuo 19 šimtmečio ir jų stengiuosi nenaudoti; tačiau ši logika akivaizdi ir ji sudaro universalią realybės sandaros esmę. Tai du centrai, arba du fundamentai, ankstesnėse knygos žymėti fundamentum I (Kūrėjas) ir fundamentum II (žmonija). Kita opozicija yra materijos ir dvasios pasauliai, kurie yra kita polinė opozicija, kuri mąstoma ne egzistencijos, bet substancijos požiūriu, kaip pagrindiniai klodų tipai, įeinantys į gyvybines ir negyvybines sievas. Šis principas iliustruojamas toliau pateikiamoje schemoje:



Matome, jog suabstraktintas Uroboras dalinamas į keturis segmentus, atitinkančius keturias filognozijoje postuluojamas substancijas:

I - atominė materija (suformuluota D. Mendelejevo);

II - eteris (suformuluotas J. Maxwello);

III - esencijos (postuluojama D. Mockaus);

IV - juodoji liepsna (postuluojama Jėzaus iš Nazareto kaip Šventoji Dvasia ir D. Mockaus kaip juodoji liepsna).

Šie keturi padalinimai apima dvi metafizinės ir empirinės realybės puses, vadinamas materija ir dvasia, kur materija formuoja gamtą ir kosmosą, o dvasia - sielų dimensiją ir dieviškos Šv. Dvasios realybę, įeinančią į dvasinių substancijų sudėtį, kuri manifestuojasi per vidinę žmogaus dalį, rodančiosios substancijos erdvę, vadinamą sąmoningu žiūronu, kaip jos metafizinė dalis. Ši struktūra nėra visa transcendentinė, dauguma substancijų yra ant regimumo-neregimumo ribos, pradedant atomine substancija, turinčia tris pagrindines fazes: kietą, skystą ir dujinę. Kieta dažniausiai atveriama pilnu atvėrimu, o skysta ir dujinė tik daliniu, nykstamu atvėrimu, kuri žinoma tik pagal poveikio efektus ir neregimuosius pojūčius. Eterio žinomiausia forma yra šviesa, kurią jaučią akys, kuriančios tamsos ir šviesos sauluvos pasaulį, kuris yra pirma transcendencijos forma, sudaranti akių kontroliuojamą materialaus pasaulio atvertį. Kitas pavyzdys - technologinis, kai eterio bangos naudojamos radijo ryšiui, arba informacijos perdavimui, įrodant, kad ši „nematoma" transcendencija taip pat materializuojama, padaroma matoma per jos poveikį. Kaip matomos esencijos galima suprasti suvokus savo sąmonės lauko principą, kuris yra atviroji dvasinių substancijų dalis, „materializuojanti" esencijas ir juodąją liepsną kaip rodančiąją ir rodomąją substanciją šviesos arkoje. Tai pirmapradė atvertis-įmestis, kuriama dvasinių substancijų, esančių daug subtilesniame transcendencijos sluoksnyje negu materialūs klodai, iš kurių sudaryti materialūs kūnai. Šv. Dvasia tiesiogiai susijusi su Kūrėjo perspektyva, kuris per ją valdo sąmoningą gyvybę, o per eterius, objektyviojoje kryptyje - kosmosą ir gamtą. Kitaip sakant, šios substancijos iš tikro nėra užvertoji būtis, bet atsiveria per objektyviąją arba subjektyviąją žmogaus dalį. Tai nėra fantastinės spekuliacijos, informacija gaunama žmogaus pagrindinių dėmenų atidžiu ištyrimu, kurio metu, atvirkštinės projekcijos į transcendenciją būdu, sukuriamos tik tokios realybės, kurios tiesiogiai arba užuominoje matomos sąmonėje.

Taip gaunama sistema, apimanti visą Uroboro apskritimą, dalinamą į pagrindinius filognozijos teminius laukus:

1. Žmogus - sątvarologija.

Ši dalis ilgą laiką buvo valdoma empirinės filosofijos, kuri akcentavo žmogų, visuomenę arba gamtą. Šiais laikais ją atitinka fenomenologija, egzistencializmas, marksizmas, psichoanalizė, politikos teorija. Tai vieta, kurioje formuojasi civilizacijos psichovektoriai, arba sievarai, apibrėžiantys, koks kolektyvinės sąmonės santykis su šiapusiniu ir anapusiniu pasauliu, kokia gyvenimo prasmė ir kokia geriausia visuomenės valdymo santvarka. Sątvarologijoje svarbus protas ir kalba, kaip pagrindinės argumentavimo ir komunikavimo priemonės, jeigu santykiai racionalūs, pagrįsti ne afektais, bet protu.

2. Gamta - technologinė substratologija.

Gamta čia suprantama kaip „materijos sankaupa", kuri postuluojama mokslo ir yra pagrindinis objektyvaus, faktografinio tyrinėjimo bei pažinimo objektas. Svarbiausios disciplinos yra chemija ir elektrodinamika, kuri pereina į biologiją bei genetiką; ir, be abejo, mechanika, tyrinėjanti gamtos jėgas bei judėjimą gravitacijos kontekste. Tai vieta, kurioje įvyko didelis technologizavimo proveržis, sukūręs dabartinės mokslo civilizacijos suklestėjimą. Filognozijoje ši dalis tyrinėjama ne kaip atskira disciplina, bet kaip holistinės visumos dalis, susiejant su kitomis Uroboro sritimis.

3. Kosmosas - technologinė substratologija.

Kosmosas šiais laikais daugiausiai suprantamas kaip regimasis kosmosas, tyrinėjamas naudojant optinę ir neoptinę fenomenologiją. Metafizinė kosmologija - tik spekuliatyvi, postuluojanti tokias realybes kaip „tamsioji materija" ir „tamsioji energija", „didysis sprogimas" ir pan. Filognozijoje kosmoso teorija integruojama į kitas disciplinas, imtinai iki teologijos ir teosofijos, tariant, kad yra kuriantysis visatos centrinis klodas, atitinkantis religinio Dievo vaizdinį.

4. Sielų dimensija - teorinė substratologija.

Sielų dimensija moksle apleista sritis, daugiau priklausanti religijai, magijai, okultizmui bei mistikai. Filognozijoje ji laikoma teisėta tyrimų sritimi, kuri, manau, turi būti pakelta iki teorinio lygmens, nes sąmonės fenomenai ir efektai įrodo, kad egzistuoja materiją transcenduojanti realybė, atsakinga už ontologines hologramas ir dvasines auras gyvūnuose. Ši sritis svarbi besiformuojančiam psichotronikos bei psionikos mokslui, kuriuos nori uzurpuoti ir pasisavinti karo pramonė.

5. Šv. Dvasia - teorinė substratologija.

Ši Uroboro teritorija daugiausiai spekuliatyvi, siejama su dieviško realybės centro veikimu, kuris naudojamas dvasinių gyvybės formų kūrimui ir palaikymui. Tai radikaliai antimaterialistinė dalis, kuri yra priešingame realybės poliuje negu atominė substancija ir yra jos kūrėja bei formuotoja, formuojanti gamtą bei gyvybę joje. Tai tarpininkas tarp gamtos, gyvūno ir Kūrėjo, kuris grindžia išorinę ir vidinę egzistenciją, įgalina gyvūnines ir negyvūnines sievas. Galima sakyti, jog juodoji liepsna yra sievos pagrindas, sukuriantis jungimosi prielaidas, kuris yra ne bet koks, ar chaotiškas, tačiau formuojantis „protingas formas", tokias kaip kosmosas, gamta ir gyvybė.

6. Kūrėjas - teorinė substratologija.

Kūrėjas yra fundamentum I, esantis priešingame kūrinijos poliuje fundamentum II atžvilgiu, palaikantis visą būtį ir yra dvasinių bei materialių klodų kvintescencija. Tai mano dažnai minėta „kuriančioji gaublė", kurianti dvasines ir materialias sievas, kaip mažoji sieva - žmogus ir didžioji sieva - kosmosas. Ši gaublė įdeda į sievas palaikantį protą pagal savo kuriančiąją idėją ir yra šios visatos „architektas". Tai galutinė visos realybės sritis, kuri paprastai religijoje, teologijoje ir metafizikoje vadinama Absoliutu arba Absoliučia Dvasia. Kiek ši realybė pažini, galima vertinti įvairiai. Viena forma atvertis, arba apreiškimas, tikrai įmanoma - kaip informacija. Kitas klausimas - kokios jos formos: mentalinės, jausminės, juslinės, kalbinės? Ir kiek šioje informacijoje yra tikro turinio. Tai priklauso nuo gnostinės sintezės lygio ir nuo to, ką su šioje sintezėje atsiveriančia realybe norima daryti.

Filognozijoje naudojami keturi galimi „kintamieji", rodantys kokias pozicijas galima užimti: [prieš], [nuo], [į] ir [su]. Manau, geriausias paskutinis variantas, tačiau šiuo metu esame civilizacinėje būklėje, kurioje išsivystė radikalus priešiškumas anapusinei realybei, kuriame žmogus siekia iškovoti valdovo statusą, reikalingą tam, kad taptų šios visatos šeimininku, Kūrėjo planą perkuriančiu pagal savo valią, išsikėlus ambiciją visą kosmosą paversti perdirbtu žmogaus kūriniu. Filognozija šios pozicijos nepalaiko ir stengiasi išmintingesnio santykio su pasauliu, kuriame žmogus supranta savo vietą, netrokšta dalykų, einančių prieš gamtos tvarką ir prigimtį.

[klajunas]

I. Kanto vieta rišlio teorijoje

Norint gerai įsisavinti rišlio teoriją, naudinga prisiminti kai kuriuos teorinius pradmenis iš filosofijos istorijos, o būtent I. Kanto žmogaus teoriją, susiejant ją su mano senesniais, dabar archyve esančiais, modeliais, kad suprastumėte pagrindinius sątvarą sudarančius dėmenis. Glaustai tariant, I. Kanto problema buvo - ištyrinėti, kas yra žmogus, pažiūrėjus į jį kaip į pirmapradę substanciją, turinčią tam tikrą įgimtą formą. Galima manyti, kad ši apriorinė forma yra tik galutinio, išsivysčiusio žmogaus užuomazgos, nepakylančios aukščiau psichologinių struktūrų, o galima manyti, kad jos kyla iki proto loginių formų, kurios įgimtos, ateinančios iš substanciją formuojančios genetikos. Kita dalis, pasak I. Kanto, yra įdedama informacija, kuri kaupiasi tiek iš išorės, tiek iš vidaus visą gyvenimą ir formuoja patirtinį žmogaus sluoksnį. Buvo manoma, kad šioje informacijoje nėra jokios logikos, dėsnio, struktūros, ir kad visa tai į masę duomenų įdedama aprioriniu būdu, iš gryno, substancinio žmogaus. Vadinasi, žiūrint abiem kryptimis, galimi du jų vertinimai, priklausomai nuo to, kaip interpretuojamas fenomenologinis sąmonės turinys.

Susiejus šį principą su mano žmogaus senesniu modeliu, kuris buvo naudojamas iki Uroboro atradimo, gaunama I. Kanto filosofijos interpretacija sątvarologijos požiūriu, kuriame ontologinių hologramų auras bandoma paaiškinti kaip substancijas, kurių viduje vyksta informacinis procesas, sumavimo būdu įvidujinant tiek objektyvius, tiek subjektyvius duomenis, pavirstančius į fenomenologinius sumatus, susijungiančius į veikimo psichovektorius, apibrėžiančius ontologinės hologramos santykį su išorine realybę iš jos vidinės reprezentacijos perspektyvos. Šis vidinis pasaulis, formuojamas informacinio proceso, įterpiamo į grynas substancijos formas, vadinamas ola, olotu, realinu, sieva, sievaru ir pan. Pažiūrėjus iš išorės, ontologinės auros yra substancija ir energija, turinti tam tikrą, šiuo metu nežinomą mechanizmą, sukuriantį suvokimo būseną vidinėje jos dalyje. Iš kitos pusės, energija perneša informacinius morfizmus, kurie susumuojami į pasaulio ir asmenis vidinę reprezentaciją, kuri įsodinama į substanciją suformuojant jos holograminį sluoksnį. I. Kantas laikė, kad ta vieta žmogaus sandaroje, kuri grindžia suokimą, turi tam tikras apriorines formas, į kurias, įgavusi kokybes, įstatoma surinkta ir susumuota informacija. Jo manymu, šias įgimtas, apriorines formas naudinga pažinti, nes taip įmanoma suprasti, ką pažinimo procese sukuria informacinė reprezentacija, o ką į ją įdeda pats žmogus, ir teorijoje šiuos elementus atskyrę, žinosime kiek joje yra tikro, o kiek sukurta žmogaus. Ši teorija postuluoja daikto savaime nepažinumą, nes tos nematomos jo savybės, neva išskaitomos protu, yra tik įgimta proto forma, neturinti nieko bendro su pačiu pasauliu ir yra tik suvokimo informacijos tvarkymo priemonė, kuri padeda žmogui sukurti tvarkingą anapusinės realybės reprezentaciją.

Filognozijoje laikausi kitokio požiūrio: labiau subalansuoto ir atitinkančio faktinę žmogaus padėtį transcendencijoje. Manau, jog pažinimas yra ne apriorinis, bet visas aposteriorinis, ir substancijos dėsniai bei postulatai išvedami aposteriori, apibendrinant informaciją, o paskui ją patikrinant praktikoje - tai yra vadinamoji gnostinė / teorinė sintezė. Kita vertus, I. Kantą laikau teisiu, kad žmogus kaip gryna substancija turi įgimtas logines formas, kurias galima pritaikyti protu performuojant tikrovę, primetant jai apriorines logines struktūras, šiuo atveju jau esančias technine sinteze, naudojama dirbtinių, techninių daiktų kūrimui. Žinoma, techninės idėjos savo įkvėpimą gali semtis ir iš patirties, tačiau būtinumą ir tvirtumą techninei realybei suteikia techninis protas, kuris yra tarsi substanciją sutvirtinantis cementas, antropomorfinį / techninį protą darantis būtinu, arba kitaip - apsaugo nuo loginio subyrėjimo. Tai reiškia, kad grynasis žmogus pasaulio pažinimui duoda nedaug, žinoma, jeigu tai nėra savižina, ir viskas, kas įgimta, iš teorinės sintezės turi būti išimta. Dėsnis, jeigu jis neišvestas iš pačios anapusinės realybės, yra bevertis, nes jo būtinumas biologinis, vadinasi - struktūrinė iliuzija. Tačiau suprantu, kad šis klausimas dar turi būti tiriamas, nes neaišku, kas liktų iš apoloniškos sąmonės, jeigu iš jos išimtume visas apriorines substancinio šablono formas: ar turėtume sugebėjimą duomenims suteikti tokią formą, kuria jie yra anapus, ar liktų beprasmių impulsų chaosas? Fiksatas yra būtinas patiriamos informacijos sutvirtinimas, kad ji turėtų aiškią formą ir logiką, padedančią žmogui sėkmingai prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi.

Todėl manau, kad teorinei sintezei vertingesnė yra rišlio teorija, kuri visa paremta patirtimi ir logika, susiformuota iš patirties, indukcijos būdu. Tuo tarpu I. Kantas įdomesnis raigo teorijoje, kuri jau yra teorijos praktinė sintezė, idėjas sujungianti su materialiu pasauliu ir kurianti techninius daiktus. Kadangi šis tomas yra skirtas rišlio teorijai, joje I. Kantas nebus pasitelkiamas, tačiau jo įžvalgos svarbios 17 tomui, vadinamam „Kosminė civilizacija", kurioje bus atidžiau patyrinėtas raigų kūrimo klausimas, kuriame analizuosiu, kiek suformuoti raigo idėją reikia apriorinės ir kiek aposteriorinės logikos. Bendrai tariant patirtimi grįsta logika yra indukcinė, o įgimta forma - dedukcinė. Kuriant raigą jos tarpusavyje sąveikauja ir sukuria kokį nors derinį. Tai ypač ryšku teorinėje technologijos dalyje, kur jos principai pagrindžiami kokia nors realybės samprata, kuri nebūtinai teisinga, net jeigu raigas efektyvus. Būtinybė kaip erdvinis geometrinis schemos apribojimas - daugiau apriorinė sistema, kur šio apriorizmo geriausias pavyzdys yra vadinamoji Euklido geometrija. Tačiau akivaizdu, kad iš šių suvokimo apribojimų protas sugeba išsiimti ir sukurti neeuklidinę geometriją, kur aksiomos yra ne suvokimo, bet spekuliatyvinės, paremtos vaizduotiniu mąstymo laksatu, veikiančiu semantiniame minties kontinuume, kuriame nėra griežtų priekinės sąmonės apribojimų, ir mentalinis laksatas kuria daug sudėtingesnius, daugiadimensinius morfizmus.

Manau, kad savavališkų aksiomų metodu galima peržengti visus I. Kanto postuluotus apriorizmus, kurios seniai naudojamos moksle, neklasikinių geometrijų ir algebrų priemonėse. Šiais laikais I. Kanto kategorijų lentelė seniai peraugta struktūra, turinti tik istorinę vertę, nes paremta tomis proto savybėmis, kurios išvestos iš šablono suvokimo, paimto iš fiksatinio sumavimo, bet neatitinka vaizduotinio suvokimo, kuris paimamas iš laksatinio sumavimo ir su juo susijusių galimybių peržengti „logines būtinybes", kurių ribose judėjo I. Kanto „Grynojo proto kritika". Tad filognozijoje teigiama, kad logika yra konstruktas, kuris gali turėti klasikines, fiksatines būtinybes ir neklasikines, laksatines būtinybes, kurios paimamos iš skirtingų sumatoriaus vietų ir apsiriboja arba peržengia įvaizdintas substancijas. Neklasikinė logika daug efektyvesnė daikto savaime tyrimo priemonė, nes ji neapribota reprezentacijos rėmais ir turi platesnį arsenalą noumeną labiau priartinti prie transcendentinės substancijos, sukuriant galimybes vykdyti tikrą transcendencijos teorinę sintezę, kuri yra veikianti, taip efektyvumu pagrindžiant jos teisingumą.

Tai pasiekiama per spekuliatyvinių aksiomų kūrimu, nesusijusių su suvokimo šablonais, kuriose galima atverti nematomą pasaulį, suvokiamą kaip neklasikinio dėmenų ekrano kuriamas multipleksas, įveikiant tapatybinį vienetų kontinuumą ir sukuriant naują jo variantą, pagrįstą nehomogeniška erdvę, artimesne anapusiniam pasauliui, kuris neturi būti interpretuojamas naudojant paprastąsias, fiksatines sumatoriaus dalis. Tai viena iš rišlio teorijos prielaidų, kur norima sukurti kažką panašaus į holoplastinę „algebrą", kurioje būtų galima simbolių priemonėmis aprašinėti visą metafizinės realybės logiką. Žinoma, tai nėra klasikinė algebra, pagrįsta skaičiaus koncepcija, nes filognozijoje pagrindinis elementas yra ne skaičius, bet multiplekas. Iš viso to seka, kad tikrovės pažinimas gnostinėje sintezėje ne spekuliacijos ir ne kliedesiai, nes pagrįsti patirtimi ir indukcija, vadinasi, norint didinti galimybes, reikia plėsti patyrimo apimtį, arba procentą, ir tobulinti indukcijos priemones, kuriomis būtų galima iš surenkamos informacijos išvesti anapusinės realybės „dėsnius" arba „būtinybes", jeigu jos iš viso yra reikalingos. Kaip apskaičiuojama tai, kas neturi dėsnio ir nebūtina, galima pamatyti kvantinės mechanikos priemonėse, kurios jau seniai peržengusios klasikinę I. Kanto problematiką.

[klajunas]

Keturi a priori

Sujungus I. Kanto filosofiją su Uroboro modelyje užkoduotomis analizės galimybėmis, nesunkiai galime gauti du jo apriorizmo variantus: transcendentalinį apriorizmą, orientuotą į dvasinę substanciją, kuri yra ant subjektyvaus U-formos poliaus; ir transcendentinį apriorizmą, kuris orientuotas į materialią substanciją ant objektyvaus U-formos poliaus, būdingą spekuliatyviajam materializmui, atstovaujamam, pavyzdžiui, Q. Meillassoux. Šiame skyrelyje mane domins būtent šis variantas, nes jis leidžia į filognoziją įvesti rišlio teorijai naudingų sumtoriaus teorinių modifikacijų, galinčių palengvinti gnostinės sintezės objektyviąja kryptimi procesą. I. Kanto filosofija orientuota į gryną apriorinį protą, sudarytą iš grynos, dar informacija neužimtos, substancijos, kuri turi tam tikras įgimtas formas ir dėsnius. Iš priešingos Uroboro pusės, kurioje turime ne protą, bet daiktą, arba materialųjį substanciškumą, galima siekti tokio pat tikslo atskleisti grynojo daiktiškumo formas ir dėsnius, kurie yra iki-introjekciniai, arba, tiksliau, esantys iki patyrimo. Tai Q. Meillassoux pozicija, kuris siūlo atvirkštinį I. Kanto apriorizmo variantą. Ką tokiu atveju reikštų grynojo daiktiškumo kritika suprasti nesunku: tai būtų kažkas panašaus į gryno daikto pasirodymo sumatoriuje galimybių kritiką. Ši pozicija būdinga jau nuo fenomenologijos pradžios, E. Husserlio filosofijoje, kurioje jis siekė „sugrįžti prie pačių daiktų". Čia belieka padaryti pastabą, kad „daiktiškumas" gali būti dar per daug žmogiška sąvoka, kuri iškreipia metafizinį daiktiškumo a priori, nes tikrajam daiktiškumui gali būti būdingas ne apoloniškas, bet greičiau dionisiškas substanciškumas. Todėl „daiktas" pakeičiamas substancija, nes „kietas" daiktiškumas, tik viena, kraštutinė jos forma, o kitos substancijos yra stichijos, kaip vanduo, oras, eteris, kurios yra nedaiktiškos, ištisinės terpės, greičiau vadintinos substancija.

Atvirkštinis apriorizmas, beryšiškumas tarp proto ir daikto, Uroboro modelyje gali būti pavaizduotas taip:



Matome, kad Uroboras yra išardomas, objektinę dalį išimant iš subjektinės, ir objektas mąstomas nepriklausomai nuo subjekto, kaip spekuliatyviajame materializme. Tai gali būti keista pozicija, nes vargu ar tikrovėje toks išardymas įmanoma, bet galima bandyti įvykdyti teorinį išardymą, kuriame subjektas apsiriboja ir bando daiktiškumą ir materialų substanciškumą mąstyti apvalant jį nuo visų transcendentalinių a priori. Daikto a priori turi būti paimtas iš objektiškumo krypties, kuri mąstoma ne subjektyviomis žmogaus proto sąvokomis, bet objektyviais aprioriniais daiktiškumo dėsniais. Pateiktame pavyzdyje Uroboras yra išplėstas, rodantis du žmogaus sluoksnius: šiapusinį, paprastą, gyvūninį žmogų, kuris remiasi racionalumu, orientuotu į juslinį daiktiškumą; metafizinį žmogų, kurio subjektyvioji dalis pakilusi iki dvasinio laiptelio ir orientuota arba į šio pasaulio tiesioginį daiktiškumą arba į transcendenciją, peržengiančią juslumą į hipostratą. Ši struktūra, jau išvaduota iš koreliacinės prievartos objektiškumo atžvilgiu, turi keturis segmentus, atstovaujamus keturių filosofų arba gnostikų, kurie orientuoti arba subjekto, arba objekto kryptimi ir priklauso žemajam arba aukštajam žmogiškumui. Tie filosofai yra šie:

A - dvasia, Jėzus iš Nazareto;

B - esencijos, D. Mockus;

C - sąmonė, I. Kantas;

D - daiktai, A. Šliogeris.

Šioje schemoje matome keturis galimus apriorizmo variantus, kurie atitinka keturias substancijos formas, kurios gali būti transcendentalinės, arba subjektyvios, ir transcendentinės, arba objektyvios. Kiekviena iš substancijų mąstoma aprioriniu požiūriu, kaip ji egzistuoja savyje ir sau nepriklausomai nuo orientacijos į kokį nors priešingą, arba žemesnį / aukštesnį polių. Šiame brėžinyje rodyklėmis pavaizduotas A. Šliogerio filosofijos metodas, kuriame dvasinė substancija vadinama Niekiu (A segmentas), o jos kraštutinis koreliatas, juslinis daiktiškumas, vadinamas Esmu (D segmentas). Tai reiškia, jog A. Šliogerio manymu, norint apvalyti daiktiškumą nuo gyvūninio žmogiškumo apnašų, reikia jo sąmonę pakelti į aukštesnį dvasinį lygmenį, tarsi filosofas taptų dieviška sąmone, ir šiame teoriniame žvilgsnyje, juslinis daiktiškumas išsivaduotų nuo gyvūninio proto apriorinių struktūrų ir pamatytų daiktą tokį, koks jis yra savyje ir sau, nepriklausomai nuo pažinimui skirtų intelekto kategorijų bei gyvūninių poreikių tenkinimo. Tai būtų empirinis spekuliatyvusis materializmas, kuris mąstyto daiktišką pasaulį, gamtą nesuinteresuotu žvilgsniu. Kita vertus, jeigu filosofas yra gelmininkas, jis orientuojasi ne į paviršinį daiktiškumą, bet į metafizinę transcendenciją, kurioje suvokiamas nedaiktiškas materialus substantyvumas, kuriam reikia dieviško ekstrasensorinio patyrimo, galinčio pamatyti nesumuojamas substancijas, juslinius daiktus gaubiančias tarsi auros, kaip oras, eteris, esencijos ir pan. Šis variantas jau atstovauja mano sistemą, kuri neatsisako transcendavimo, kaip reikalavo A. Šliogeris. Su spekuliatyviuoju materializmu šios abi pozicijos siejasi tuo, kad abiem atvejais siekiama atsisakyti gyvūninio koreliacianizmo, pakylant į aukštesnį dvasinį lygmenį, kuriame objektyvumas regimas viršžmogišku žvilgsniu, leidžia jam pasirodyti tokiu, koks jis yra savyje ir sau.

Pagal parodytą keturių segmentų schemą, reprezentuojančią keturis sątvaro dėmenis, galimi tokie sąveikų principai:

C → D - paprastas natūralios sąmonės pažinimo principas protas-daiktas;

C → B - gyvūninio proto sąveika su transcendencija, kaip magija ir technomagija;

A → D - dieviškas žvilgsnis į šiapusinį pasaulį;

A → B - dieviškas žvilgsnis į šiapusinio pasaulio metafizinį dėmenį.

C → A - įvairios sąmonės išplėtimo praktikos, pakilimui į dvasinį dieviškos būtybės lygmenį.

Visos šios kryptys turi savo atitikmenis moksle, filosofijoje, religijoje ir filognozijoje. Kaip matome iš Uroboro schemos, D. Mockus susijęs su B segmentu substancijų spektre, vadinasi jo orientyras yra neregima materija, kuri ne tiek daiktiška, kiek substanciška pagal jau minėtą kriterijų, kur substancija yra tam tikras neapčiuopiamas klodas, įeinantis tiek į žmogaus sątvaro sandarą, tiek į aplinkos daiktiškumo metafizinę šaknį, kurį ištyrus objektyviuoju būdu, atsiejus nuo subjektyvumo apnašų, galima atrasti, kas tai yra savyje ir sau, kaip nepriklausomas nei nuo sąmonės, nei nuo dvasios klodas, kad būtų galima gauti giliosios realybės gnostinę sintezę, galinčią padėti išplėsti mąstymą objektyviąja kryptimi ir pasitarnauti civilizacinio rišlio išauginimui, o po to, galbūt, ir ribotam sutechninimui, priklausomai nuo to, kokia šio klodo prigimtis ir kokia jo paskirtis visumoje. Žinoma, tai ne maginis ir technomaginis principas, nes filognozijoje laikomasi nuostatos, kad į žemo išsivystymo, gyvūninę sąmonę neleistina duoti žinojimo išplėtimų, nes gyvūninis protas nepajėgus teisingai naudoti galimybių ir jiems nesuvokiamas etinio apsiribojimo principas, kuris įmanomas tik būnant dievišką regėjimą turinčioje dvasioje, sugebančioje suprasti gyvybės etikos normas. Vadinasi, jeigu iš pradžių ir atrodė, kad filognozoja propaguoja magiją ir technomagiją, tai neteisingas įspūdis, nes pažinimas vykdomas aukštesnės sąmonės požiūriu, kuri neturi gyvūninio moralinio supuvimo bruožų.

Taip gaunama keturių a priori sistema, susiejama su keturiais filosofais / gnostikais: Jėzus iš Nazareto atstovauja metafizinės, dvasinės būties a priori; D. Mockus atstovauja metafizinės, materialiosios būties a priori; I. Kantas atstovauja proto substancijos a priori subjektyvioje grynojo žmogaus dalyje; A. Šliogeris atstovauja nežmogiško daiktiškumo a priori, materialiosios būties kryptyje, kuris yra imanentinis transcendentinės būties fenomenas. Manau, kad subjektyvioji kryptis išvystoma naudojant dedukcijos metodą, kaip tai darė I. Kantas, vadinantis jį analitika, o objektyvioji kryptis vystoma naudojant indukciją, surenkant kuo daugiau empirinės ir viršempirinės informacijos ir tada ją apibendrinant gnostinėje sintezėje. Toks modelis sumažina neteisingo teorinių žinių panaudojimo galimybę, ir kiekvieną sritį mąsto ne gyvūninių pragmatinių poreikių tenkinimui, bet tam, kad būtų paaiškina pasaulio paslaptis ir atsakyta į klausimą, kas yra žmogus. Tam pageidautina naudoti spekuliatyvųjį materializmą, kurį suformulavimo vienas iš iniciatorių Q. Meillassoux. Tai žinoma, tik teorinės prielaidos, tačiau šiomis gairėmis bus sekama toliau vystant rišlio teoriją šiame ir kituose tomuose.

[klajunas]

F. Nietzsche'ės linksmasis mokslas

Norint sėkmingai išvystyti filognozijos projektą, reikia jį teisingai įrėminti realybėje, kurios, mano manymu, vienas iš geriausių modelių pateiktas F. Nietzsche'ės filosofijoje. Jis sėmėsi iš Schopenhauer'io, kuriame yra pirmas šio modelio variantas, dar nepakankamai išvystytas ir netinkamas šiam tikslui. Vokiečių kalboje žodis das Leben reiškia ir „gyvybė", ir „gyvenimas", suprantami kaip vienis, tuo tarpu lietuvių kalboje išskiriami du skirtingi aspektai: išorinis ir vidinis. Dėl šios priežasties lietuvių kalboje šią filosofiją galima vadinti tiek gyvybės, tiek gyvenimo filosofija. Pagal F. Nietzsche'ės knygų turinį omenyje turima daugiau gyvybė, o gyvenimas - tik konkreti jos apraiška, kaip vidinės egzistencijos ištęsimas laike ir išsiplėtojimas erdvėje. Taigi, norint teisingai suprasti kaip turi būti vystomas civilizacinis rišlys, reikia žinoti, kas yra gyvybė ir jos realizacija gyvenime. F. Nietzsche'ė šią sistemą vadina „linksmuoju mokslu", kur linksmumas pirmiausiai kyla iš metafizinės išminties, gyvenimo paslapties supratimo.

Prisimenant ankstesnėse knygose minėtą erdvės ir laiko metafiziką, kur pirmoji atitinka apolonišką, o antroji - dionisišką pradą, galima kurti dviejų rūšių „ontologijas", statišką ir procesinę. Procesinė ontologija akcentuoja veiksmą, tapsmą, judėjimą, laiką, muziką, gyvenimą, šneką, kurios vidinė esmė yra valia viešpatauti, nes judėjimas, kitimas yra kaupiamasis ir, kadangi substancijos elementai yra galios / jėgos kvantai, jų sankaupa kuria „galios centrus", kurie tarpusavyje sąveikauja tai išsivystydami, tai sugriūdami. Šis procesas yra tam tikra valia, kuri yra stiprėjimo arba silpnėjimo tendencija substancijoje, kuri, jeigu sėkminga, kuria vis didesnę sankaupą, kurios istorija priklauso nuo galios santykiuose išryškėjančios likimo kreivės. Vadinasi, tapsmas turi kūrimo ir naikinimo savybę, kur vieno centro iškilimas sunaikina kitą, tačiau niekada nėra amžinų galios centrų, nes visi centrai laikini ir, atėjus laikui, žlunga. Vienas tokių galios centrų substancijoje yra gyvybė, kuri pažymėta šia laikinumo žyme, egzistenciją darančia tragiška. Kitaip sakant, F. Nietzsche'ė šias priešingas tendencijas vadina komedija, kuri yra kūrimas, ir tragedija, kuri yra naikinimas. Schemoje tai atrodo taip:



Matome tą patį, jau matytą, Uroborą, kuris buvo naudojamas analizuojant A. Šliogerio filosofiją, tik čia pakeisti liniuočių principai, kad atitiktų F. Nietzsche'ės konstruotą pasaulėvaizdį. Paveiksle pavaizduotos dvi skalės: gamtinio tapsmo ir istorijos, kurių pagrindinis skirtumas tas, kad gamtinis tapsmas yra nežmogiška realybė, rėminanti žmogiškos egzistencijos pasaulį, o istorija yra vidinis vaizdinys, kuris gamtinį tapsmą pakeičia egzistenciniu arba protiniu konstruktu, susietu su sąmonės laiko perspektyva. Tuo tarpu tapsmas gali būti matomas tiek kaip sąmonės idėja, tiek kaip metafizinė duotis, nepriklausanti nuo žmogaus. Gamtinis tapsmas paprastai sukasi ratu, ir jeigu žmonija vystosi, tai tik biologiniu būdu, kaip rūšis, tobulėjant jos genetikai, tuo tarpi istorijoje vyksta proto kaupimasis, kurio metu auga kultūrinis ir techninis dirbtinis pasaulis, iš biologinės rūšies žmoniją paverčiantis į išsivysčiusią civilizaciją, kuri, F. Nietzsche'ės manymu turi būti Žemės Imperija. Tačiau kadangi pati gyvybė pažymėta tragedijos ir komedijos ženklu, kur tragedija yra egzistenciniai apribojimai, neleidžiantys žmogui vystytis begaliniu vystymusi ir galiausiai nutraukiantys visas pastangas natūralia mirtimi; o komedija yra nenoras susitaikyti su šiuo likimu ir begalybės siekimas, norint įveikti mirtį, kuri yra gamtinė būtinybė. Vadinasi istorija, nenorinti tik suktis gamtinių ciklų rate ir siekianti be galo plėsti galią visatoje, paženklinta komedijos ženklu, kuri F. Nietzsche'ės yra perinterpretuota į „linksmąjį mokslą". Imperinė ambicija yra tik komedija, nes nėra amžinų imperijų, tačiau, kita vertus, tai gamtos dėsnis - natūraliai kuriasi gigantiški kolektyvai, besivienijantys apie imperine valią, ir jeigu jie verti nugalėti, tam tikram laikui tampa galios centru, tapsmui primetančiu savo proto struktūrą, vadinant tai vertinimu ir vertybių nustatinėjimu.

F. Nietzsche'ės manymu, valia viešpatauti priklauso natūraliam tapsmo procesui, tačiau atsiradus egzistencijai, ji perkeliama į istorinį procesą, į kurį įveda savo potencialą, kuriant politinius ir kultūrinius darinius. Taip išorinė galia įtraukiama į žmonių vidinius pasaulius, kurie paskui tampa kolektyvinės kūrybos projektu, įtvirtinančiu jo valią viešpatauti, priklausomai nuo to, ar valia stipri, ar silpna. Žiūrint iš šios perspektyvos, F. Nietzsche'ės manymu, statiškos būties era baigėsi ir laikas Europoje pradėti „tragiškąją epochą", kuri pereitų nuo apoloniškos prie dionisiškos sąmonės. Pagrindinis vaizdinys, kurį naudodamas filosofas aiškino tapsmo substancijos pagrindinę būseną yra muzika, neturinti statiškos formos. Tai reiškia, kad materija kaip apoloniška forma - atgyvenęs vaizdinys ir jis siūlo apolonišką pavidalą pakeisti muzikos srautu, nes substancijos pagrindinė forma yra muzika. Tai muzika, turinti savo harmonijų ir simetrijų sistemą, kuri, kadangi ji materiali ir kaupiasi, auga, jungiasi, skaidosi, grupuojasi, imituodama tarsistabilias formas, būdingas apoloniškai perspektyvai. Tragedijos gimimas gali reikšti nesugebėjimą pasipriešinti gamtiniam likimui arba konkrečios, krikščioniškos metafizikos ambicijos žlugimą, Vakarų civilizaciją imant kaip vieną iš atvejų ir pavyzdžių.

Parodytoje schemoje visa realybė turi universalią dalį ir individualią, kur universali yra substancija, o individuali - informacija. Pavyzdžiui, gamtinis tapsmas laikomas universaliu procesu, o istorija individualia informacine trajektorija gamtoje. Tad tokius F. Nietzsche'ės konceptus kaip valia viešpatauti ir amžinas sugrįžimas galima mąstyti tiek iš vienos, tiek iš kitos perspektyvos, kur bazė - universalus principas, o individualus principas yra jos realizacija. Kitaip sakant, yra jų metafizinis ir empirinis variantas, kuris įžodinamas kalboje ir įgauna tam tikrą kultūrinę formą informaciniame psichovektoriuje. Visa istorija yra žmonijos evoliucija tik iš biologinės rūšies iki išsivysčiusios civilizacijos, rodančios informacinės struktūros sureikšminimą sąmonėje, kur reikšmę ir svarbą įgyja informacinės tapatybės ir asmenybės, gyvūną paverčiančios į žmogų. Tendencija gali apsisukti į priešingą, ir šie informaciniai galios centrai, judantys link imperinių junginių, atsiranda ir išnyksta, pagal tapsme užkoduotus viešpatavimo valios dėsnius bei likimą. Holoplastinio rišlio informacija yra maksimalus informacijos sureikšminimas, kuriame visa, kas nežinoma, visa metafizika, tampa informacine proto forma, pasiekusi galutinę savo ribą, kurioje individas pakeliamas aukščiau už beformę substancija, tampančia jo kūrybos objektu. Civilizacijos griuvimas yra tragedija, individualios istorijos dalies išsitrynimas ir sugrįžimas į gyvūninę būseną, kurioje lieka tik universali substancija ir galimybė kartoti šį procesą iš naujo. Naujo ciklo pradžia yra komedija, kuri yra iššūkis natūraliai gamtos tvarkai, stojus į kovą su nepakeičiama gamtos tvarka. Tam reikia titaniškos galios ir sėkmės, ir karta iš kartos perduodamos tradicijos, kad imperija nebūtų tik vienos kartos projektu, kuriai pasibaigus ji subyra ir pastanga nugalima pačiu elementariausiu būdu, parodant silpną informacinę formą ir kurti nesugebančią valią. Todėl baltojo drakono civilizacija galima kaip F. Nietzsche'ės numatytas „linksmasis mokslas", kur rišlys yra pagrindinis sąmonėje esantis informacinis junginys, galintis būti sukauptu iki maksimalaus lygio arba žaidžiant gamtos proceso mėgdžiojimu, kuriame gyvybė sukuriama ir išardoma, nelaikant nė vieno individo patenkinančiu galutinės gyvybės formos reikalavimus, todėl suteikiant jam tik ribotą egzistencijos kiekį. Lygiai taip pat galima kurti ir ardyti rišlį, imituojant atnaujinimą ir progresą iš tikro nieko naujo nepasakant ir neatrandant, tik tam, kad prote būtų vystymosi iliuzija, tačiau tikras vystymas nevyktų, nes jis neturi jokios prasmės.

Dėl šios priežasties, skaitant filognozijos tekstus, reikia turėti omenyje šį modelį, įrėminantį ir apribojantį visas begalines ambicijas, įstatant jas į ribas, kurios nubrėžtos pačios gamtos. Istorinis procesas tuo išmintingesnis, kuo labiau jis atitinka šią tvarką; o nuo realybės atitrūkę planai baigia mirtimi, kuri yra gamtinės būtinybės įstatytas apribojimas, kurio peršokti nesugeba jokia gyvybės forma.

[klajunas]

Karantino zona

Ankstesniame tome gralio koncepcija buvo pristatyta kaip archetipinės technologijos simbolis, rodantis kokio tipo sukurta civilizacija, koks pasiektas išsivystymo lygis ir gelmės įvaldymo gylis. Archetipams organizuoti naudojamas penkiakampės žvaigždės modelis, susiejantis penkis svarbiausius kokios nors epochos archetipus. Pasiekusi aukščiausią išsivystymo pakopą, kiekviena epocha įeina į savo galutinį variantą, rodomą mokslinio proto priemonėmis. Nustačius trijų paskutinių tūkstantmečių tris žvaigždes, jas siūlau klasifikuoti taip: pirmosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga mechanika ir apima pirmą tūkstantmetį; antrosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga kvantinė mechanika ir apima antrą tūkstantmetį; ir trečiosios žvaigždės epocha, kuriai būdinga kibernetika ir apima trečią tūkstantmetį. Šie trys tūkstantmečiai į civilizacijos chronologiją įsistato nebūtinai standartiniu būdu, neatitinkant kalendorinio žymėjimo; taip pat kelios archetipinių gralių žvaigždės gali vystytis vienu metu, toliau tęsiant ankstesnės epochos kelią.

Pirmosios epochos užsibaigimas įvyko sukūrus niutoninės mechanikos sistemą ir daugybę jos variacijų, iki pat A. Einstein'o reliatyvumo teorijos. Ši teorija yra kol kas galutinis pirmosios epochos variantas, perkeltas į naują epochą. Šiai epochai būdinga racionalumas, empirizmas, determinizmas, dėsnio paradigma, pagal kurią visata yra mechaninių sąveikų visuma, kurioje visa stebima realybė paklūsta proto tvarkai, kurią pažinus galima apibrėžti ir numatyti visas jos sąveikas. Technikoje tai išsivystė į mašinų civilizaciją, kurioje aparatai yra mechaninių elementų, pritaikytų atlikti kokią nors funkciją, rinkinys, veikiantis jėgos sąveikų ir energijos transformacijos iš vienos formos į kitą principu. A. Einstein'as į šią logiką įvedė didelius greičius ir dideles erdves, kuriose pasireiškia lokalinėje mechanikoje nežinomi dėsningumai, pradedant mechanikoje „mikropasaulio erą" arba „kosminių mastelių erą". Naujas tūkstantmetis, vadinamas kvantinės mechanikos tūkstantmečiu, prasideda apie 1800, pradėjus ryškėti kvantinei substancijos sandarai, pradedant nuo chemijos molekulės idėjos, po to atomo ir subatominės realybės, kurios teorija pirmą išsivystymo pakopą pasiekė 20 šimtmetyje, kuriame buvo suformuluota Standartinio fizikos modelio koncepcija. Be abejo, tai tik antros žvaigždės epochos pradžia, kuri, galima manyti, vystysis apie tūkstantį metų, kol pasieks savo galutinę formą, kaip ir mechanikos epocha. Šiai pradžiai būdinga atsitiktinumas, iracionalumas, netvarka, laisvė, dėsnio nebuvimas, kuris neleidžia tiksliai apibrėžti ir įvaldyti kvantinės mechanikos mikropasaulį ir praeis daug laiko, kol fizikai sugebės atsiriboti nuo klasikinio racionalumo ir pamatyti kvantinę hipostratą kaip tai, kas ji yra iš tikro. Toliau vystymasis gali eiti keliais skirtingais keliais, vienas kurių yra technologinės sintezės siekimas, kuriame įdarbinamos visos aukštesnės idėjos, perkeliamos į dirbtinio pasaulio vystymo technologijas, kuriose svarbiausia idėja yra kibernetika, dėl kurios ši epocha vadinsis kibernetikos epocha. Joje yra tokie graliai:

1) psichotronika - Elon Musk su „Neuralink" kompanija;

2) robotika - „Boston dynamics", „Teslabot" kompanijos ir t.t.;

3) dirbtinis intelektas - GPT-5 ir pan.;

4) kvantinis superkompiuteris - IBM;

5) dirbtinė sąmonė - slapti plotinio sumatoriaus eksperimentai, procesorinė sąmonė.

Šie penki graliai yra susiję su kibernetikos technologijomis, kuriose suliejama technika ir žmogus, techniką darant žmogaus valdove, taip įvedant pohumanizmo erą, kurioje žmogus nustoja būti pirmaujančia rūšimi, pilnai kibernetizuojama, paverčiant į kibernetinį organizmą arba kiborgą. Šiai epochai bus būdinga pilno visos gyvybės žemėje kiborgizavimo isterija, kurioje gyvybė praras savo natūralų gyvenimą natūralioje aplinkoje ir bus fabriko stiliaus pasaulyje, kuriame ji bus tik „maistinis gyvūnas". Visi anksčiau paminėti proveržiai vaizduojami kai žmogaus išlaisvinimo priemonė, tačiau tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu šios technologijos nebus suliejamos su gyvu organizmu, bus naudojama tik išoriniu būdu, kaip žmogaus priemonė ir įrankis. Tačiau akivaizdžiai matosi, kad pasirinktas nepageidaujamas kelias, kuriant žmonių internetus, valdomus iš DI centrų, dedant į smegenis proto modulius, kurie imituoja protą ir atima natūralų gebėjimą mąstyti ir bendrauti. Todėl matome, kad visi šie atsirandantys nauji civilizacijos faktoriai kloja pamatus planetinei technosferai, kurioje žmogus bus auginamas kaip technogyvūnas, valdomas antžmogiškų technoprotų, integruotų su kvantiniu superkompiuteriu, kurie bus pajėgūs matyti visą planetą ir milžinišku greičiu priiminėti sprendimus. Ir galutinė kibernetikos epochos fazė bus dirbtinės gyvybės proveržis, sukūrus dirbtinį, mechaninį kūną ir dirbtinę sąmonę, kuri bus ne procesorinė, bet plotinio vaizdo.

Akivaizdžiai matosi, kad tokia civilizacijos raida neatitinka laisvų žmonių lūkesčių, todėl reikia ieškoti alternatyvų, kuriose būtų griežtai atskirta laisvoji žmonija ir kibernetinis technoparkas, atsisakant jų suliejimo, padarant, kad šis kibernetinių mašinų gardas būtų išorinis ir turintis savo uždarą zoną, kuri nebūtų hierarchiškai aukščiau už žmogų, bet būtų tik jo įrankis. Kita priemonė - išvystyti intelektualinių pastangų alternatyvią kryptį, kurios pagrindu būtų filognozijos atradimai, išvystysiantys alternatyvą mechaninei, kvantinei mechaninei ir kibernetinei civilizacinio psichovektoriaus struktūrai. Tai reiškia, kad rišlio teorijoje atsisakoma šių perspektyvų, išimant klasikinių gnostinio implanto sukurtų proto struktūrų arsenalus ir pakeičiant juos naujomis formomis, kurios priklauso filognozijos paradigmai. Tam pirmiausiai sukuriamas holoplastinis požiūris į vidinį žmogaus pasaulį, kuriame civilizacijos pamatas kuriamas subalansuotas ir pusiausvyras, tada žiūrima kaip nauju principu išvystyti gnostinį kūną, kuris holoplastinėje teorinėje sintezėje įvykdytų naujo stiliaus sintezę, ištaisančią mąstymą nuo netinkamo proto suformavimo, būdingo aprašytai trijų žvaigždžių archetipinei sistemai. Filognozijos pradžia, palyginus su dabartiniu kibernetikos lygiu, gali atrodyti neįspūdinga, tačiau pagrindinis jos uždavinys - teisinga žmogaus ir jį supančios realybės atskleidimas, tam kad civilizacinis protas vystytųsi labiau harmoningu būdu, atsisakant transhumanizmo ir pohumanizmo klystkelio, kurį pasirinko kibernetinė techninės civilizacijos versija.

Čia galima sugrįžti prie pamatinio klausimo ką renkamės: Dievo bažnyčią ar Šėtono bažnyčią? Dievo bažnyčia - tai natūrali gamta ir natūralus žmogus, o Šėtono bažnyčia - tai žmogų ir gamtą pavergusi mašina, kuri, įgijusi laisvę ir absoliučią galią, sunaikins gyvybės pasaulį ir įves į visatą anomaliją, baisesnę už natūralų, intelektu apdovanotą gyvūną.  Akivaizdžiai matome, kad dabartinė civilizacija pasuko Šėtono bažnyčios kryptimi, tad filognoziją galima bandyti vertinti kaip dar vieną šio kelio variantą, kuris tik pagreitins katastrofą arba kaip radikalią alternatyvą, kurios tikslas - ištaisyti klaidą, atstatyti prigimtinį kelią, sugrįžti prie pirmapradžio gamtos įstatymo, esančio pagrindine Dievo bažnyčios atrama, kurioje galime ieškoti atsvaros mašinai ir kibernetikai. Tik išstūmę iš gyvybės psichotroniką ir kibernetiką išlaisvinsime planetą, sugriausime visuotinio kiborgizavimo planą, kuriame žmogus kuriamas kaip žuvęs gyvūnas, apdovanotas imitaciniais beprasmiais pranašumai, kaip greitakalbė ir algoritminis protas, kuriame nėra jokio kūrybingumo ir asmeninės laisvės, o tik centro užprogramuotas vaidmuo. Žmonių internetai yra vergovės ir priespaudos sistema, kurioje žūsta žmogaus gyvenimas, nekuriama jokia laisva biografinė trajektorija, vagiamas protas ir išnaudojami talentai, sunaikinantys visas egzistencinės laisvės galimybes tapti tikru žmogumi, apibrėžiamu kaip Dievo kūrinys, pašauktas laisvei ir kūrybinei savirealizacijai.

Todėl filognozija yra ne mechaninė, ne kvantinė mechaninė ir ne kibernetinė programa, siekianti iš natūralios, grynos sąmonės iš naujo apmąstyti žmogų kaip dvasinę atverties-įmesties erčią, kurioje sąveika su savimi ir transcendencija turi įgyti naują formą, reikalingą žmogaus ir civilizacijos išsaugojimui. Pirmiausiai tai - filosofinis klausimas, kuriame filosofai turi įvertinti naujausių technologijų vystymosi perspektyvas, o tada problemą turi perimti apsišvietę politikai, turintys priimti santvarkos sprendimus, išstumiančius iš gyvybės kibernetizavimo programą ir uždarant šią pažangą į saugų ir kontroliuojamą gardą, kad mašina nebūtų pastatyta aukščiau už žmogų. Mano siūlymas yra uždaryti kibernetinės civilizacijos technologinį proveržį į karantino zona, kol bus išsiaiškinta kokios jo galimybė ir pavojai, griežtai uždraudžiant gyvybės ir technikos suliejimo programą. Kibernetiniai graliai turi būti laikomi nuo žmogaus saugiu atstumu, kad nebūtų įmanoma jo užgrobti ir pavergti.

[klajunas]

Rišlio apibrėžimas

Kadangi šio, dvylikto tomo pagrindinė tema yra rišlio samprata, ją reikia labiau išvystyti, kad būtų aišku, kas turima galvoje. Todėl čia šiek tiek daugiau pakalbėsiu apie šios koncepcijos esmę, nes filognozijoje ji yra viena iš svarbiausių. Rišlį galima apibrėžti kaip sievos kognityvinėje dalyje esantį informacinį saitą, susiejantį mažąją ir didžiąją sieva žmogaus ontologinėje hologramoje, rodantį koks sąmonės žinojimo išsivystymo lygis. Šis lygis bendriausia prasme rodo pagrindinį rišlio tipą, vadinamą „civilizacija" ir šio tipo pasiektą pakopą: laukinis, arba nulinis rišlys; vartotojo, arba eilinio gyventojo rišlys; techniko, arba specialisto rišlys; ir inžinieriaus, arba meistro rišlys. Rišlio tipai priklauso nuo to, koks gyvybinio proceso valdymo gnostinis apskritimas, kontroliuojantis civilizacijos informaciją ir valdantis žmonių proto vystymąsi per švietimą ir kultūrą. Šiuos tipus jau ne kartą vardinau: magija, mitas, herojinė religija, filosofija ir mokslas. Kiekvienu konkrečiu laikotarpiu vyrauja koks nors konkretus gnostinio apskritimo tipas, susijęs su dominuojančia „gnostine" institucijų sistema, valdoma valstybių. Šiuo metu tai, žinoma, mokslas, tačiau vis dar konkuruoja religija ir filosofija.

Be to, rišlys dar gali būti nagrinėjamas ontologiniu požiūriu, kur žiūrima, ar teorinėje sintezėje vystoma atvertoji būtis, ar užvertoji, taip išskiriant paviršininkų ir gelmininkų žinojimo sistemas. Paviršininkais gali būti empiristai, racionalistai, fenomenologai, egzistencialistai, scientistai, kurie remiasi kokia nors atvertosios būties sritimi, savo unikaliu metodu aprašant atsiveriančia realybę tiesioginiu, reginčiu susiejimu. Šiais laikais paviršininkui keliamas objektyvumo ir faktiškumo reikalavimas, kad mąstymas atitiktų daiktą / objektą ir neišklystų ir tiesos sąmonės. Tuo tarpu gelmininkai neturi empirinės patirties arba prie jos neprisiriša, ir siekia regimybę peržengti į nematomą gelmę. Dėl šios priežasties jie yra arba racionalistai, šį proto veiksmą darantys protu arba intuicionistai, anapusinio pasaulio esmę bandantys suvokti dvasine gelme, „pajaučiančia" realybės prigimtį. Taip, įvykdžius teorinę sintezę, kuriasi informacinė žinojimo struktūra, kuri atsiranda proto „organe" ir filognozijoje vadinama rišliu.

Kadangi gnostinis kontrolės žiedas, vadinamas „gardu", siekia formuoti tam tikrą psichikos tipą, informacinis poveikis daromas tikslingai valdant kultūrą ir formuluojant švietimo sistemos programą, turinčią sukurti tokią psichovektoriaus formą, kokia norima institucijų. Tai yra ideologinė kontrolė, galinti būti gana liberali, o galinti būti ir labai griežta, idėjinės diktatūros lygio, kai neleidžiama turėtu savo žinojimo, įsitikinimų ir pasaulėžiūrų. Kai gnostinio apskritimo sistema, valdanti gyvybę, decentralizuota, laisva, atvira tyrinėjimams ir naujoms idėjoms, gyvename proto formų ir idėjų įvairovėje, kurioje kiekvienas žmogus arba žmonių grupė turi teisę formuoti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą, neterorizuojama griežta kontrole ir priežiūra. Kita vertus, jeigu valstybė griežtai kontroliuoja mąstymą, nepripažįsta minčių laisvės, ji turi griežtus ideologinius rėmus, iš kurių išeiti neleidžia nė vienam žmogui. Kadangi šiuo metu valstybės institucijos yra mokslo civilizacijos propaguotojos, turinčios į protą diegti mokslo žinias, kontrolė vyksta iš šios formos perspektyvos, kur viskas, kas neatitinka šio principo, vadinama „pseudomokslu" arba kliedesiais. Tolerantiškiau žiūrima į klasikines filosofines ir religines doktrinas, tampančias „mokslinio tyrimo" objektu, kur matome ne filosofus, bet filosofijos tyrinėtojus ir ne tikinčiuosius, bet religijotyrininkus. Lygiai taip pat žiūrėtų ir į filognoziją, kur žmogus yra ne pažinimo siekėjas, filognozas, o filognozijos tyrinėtojas, žinoma, jeigu tai būtų aprobuota žinojimo sistema, kurią nedraudžiama tyrinėti arba naudoti proto formavimui.

Rišlys gali susikurti pats, gyvenimo eigoje vis geriau pažįstant ir suprantant pasaulį, sukaupus daug informacijos ir patirties, bet gali būti formuojamas tiksliniu sąmonių auginimu, pavirstančiu į oficialią švietimo sistemą. Tai reikalinga tam, kad rišlio formavimo procesas būtų greitesnis ir įgautų standartus ir reikalavimus atitinkančias formas, kurias galima pritaikyti ekonomikoje, kaip techniko specialybę. Šiuo metu visų valstybių pagrindas yra ekonominė sistema, kurios tikslas kurti valstybėje turtą, gausinti materialinę gerovę, kurios atsiradimui reikalingos konkrečios žinios ir sugebėjimai, kuriuos turi suformuoti profesinio mokymo tinklas. Toks rišlys yra techninis ir profesinis, pritaikytas praktiniams tikslams, atitinkantiems pasaulio ir civilizacijos reikalavimus. Senas stilius netoleruojamas, kaip išminčius, žiniuonis, filosofas, tikintysis, nes jie iškrenta iš ekonominės santvarkos rėmų, todėl neturi pragyvenimo ir pajamų. Kita vertus, šių gebėjimų pagrindu formuojasi alternatyvių praktikų ekonomika, teikianti nestandartines paslaugas žmonėms, norintiems išsivaduoti iš šiuolaikinės civilizacijos bukumo ir materializmo, atgauti autentišką savęs pojūtį. Tai įvairių alternatyvių žinių ir praktikų pardavinėjimas, būrimai ir magija, sveikatinimo paslaugos, dvasinio ugdymo metodikos, įvairių nestandartinių proto gebėjimų vystymas ir pan. Visa ši veikla rėminama mokslinio proto psichovektoriaus, paremto moksline kosmologija ir įvairių ontologinių sričių moksline interpretacija.

Filognozinis protas taip pat turi savo rišlį, kuris ne magija, ne religija, ne filosofija ir ne mokslas. Tai nepriklausoma doktrina, turinti du dėmenis: sątvarologiją, tiriančią ontologinių hologramų vidines sievas ir išorines auras; ir substratologiją, užsiimančią metafizinių klodų telkinių, racionaliu ir techniniu tyrinėjimu, nepriklausomai nuo tradicinių civilizacijų metodinių apribojimų. Fundamentalios rišlio formos metafiziškai įvardijamos kaip juodojo drakono, arba Dievo bažnyčios, rišlys ir baltojo drakono, arba Šėtono bažnyčios, rišlys. Bendras modelis vadinamas holoplastiniu, apimančiu visą realybę, kuri yra pažinimo ir žinojimo riba, o pagrindinis pasirinkimas - kiek procentų visos realybės turi būti siekiama pažinti ir, be abejo, kiek tai įmanoma padaryti. Pradinėse filognozijos stadijose techninei sintezei skiriama ne daug dėmesio, tad šiuo metu rišlio žinios - tik teorinė sintezė, esanti inžinieriaus lygio.

Kaip sakiau, rišlys - tai informacinis žmogus, kuris nėra įgimtas. Jis susiformuoja kaip kalba ir ši yra pirma rišlio forma, pakėlusi žmogų į kultūrinį ir civilizacinį lygį, sukūrusi įrankį žinių formavimui ir komunikavimui. Tai yra pradinė rišlio forma, sukurianti tautinę tapatybę, sugebanti į ją įdėti tiek supratimų ir sampratų, kiek leidžia teorinės sintezės rėmai ir kalbinės išraiškos priemonės. Norint civilizacijai pasakyti ką nors visiškai kito, reikia naujos kalbos ir naujos logikos, kuri sąveiką su pasauliu įvilktų į tokį rūbą, koks iki šiol niekada neegzistavo. Žinoma, valstybės tokių naujovių nepraleidžia, nes gnostiniame apskritime žinoma, koks būna sunkus pereinamasis laikotarpis, atsirandat konfliktui tarp skirtingų kartų ir skirtingų socialinių grupių. Diegiama netolerancija kitokiai formai, persekiojama ir diskriminuojama. Tai žinoma kultūrinių ir civilizacinių karų pavadinimų, kai konflikto priežastimi tampa proto idėja arba išorinis stilius, nesugebant suprasti, kad kultūriniai afektai paremti psichologine iliuzija, kuri egzistuoja tik žmogaus subjekte, žmonių kolektyvų individuliuose sąmonių pasauliuose.

Rišlys yra galinga proto iliuzija, sukuriant santykio centrinį mazgą tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio, vadinamą pasaulėvaizdžiu (Lietuva) ir pasaulėžiūra (lietuvis). Šios iliuzijos priemonėmis suvaldomi ir sutramdomi dideli žmonių kolektyvai, kuriamos tautos, sąjungos, imperijos, atitinkančios kokio nors centrinio klano programą, nubrėžiančią vystymosi gaires ir siekiamos civilizacijos formas. Šiame tome vystoma rišlio teorija yra metateorija, skirta parodyti kas tai yra, o ne propaguoti kokią nors konkrečią ideologiją, siekiant organizuoti savo kolektyvinį protą, tikintis, kad jis kada nors pavirs „bažnyčia". Todėl daugiau pasisakau už saviugdą ir savišvietą, kurioje neorganizuojamas techninis specialisto apmokymas, skirtas tenkinti organizacijos praktinius poreikius. Rišlys formuojasi ir natūraliai, nors paprastai būna silpnesnis negu specialiai suformuotas, tačiau kai žmogus turi įgimto genijaus sugebėjimus, toks protas gali sutriuškinti net civilizacijų inžinierinį elitą ir technikos genijus.

[klajunas]

Antigravitacijos raigas

Praktinis filognozijos pradmenų darbas susijęs su gravitacijos teorija, kurios pradinis variantas buvo pateiktas vienuoliktame tome. Tai teorinis modelis, aprašantis šio reiškinio mechanizmą ir svarbiausias proporcijas, kuriomis remiantis būtų galima ieškoti, kaip šias žinias pritaikyti praktikoje. Vienas iš tokių pritaikymų yra levitacija, naudojant iki tol nežinotus hipostratos mechanizmus, nukreipta prieš gravitacijos vektorių, todėl vadintina antigravitacija. Archontų civilizacijoje ši problema jau išspręsta, o žemesnio rango civilizacija tai turi padaryti pati, kad įrodytų, jog intelektas pasiekęs pakankamą išsivystymo lygį; tada žmonės bus priimti į kosminę civilizaciją. Kaip jau buvo parodyta knygos pradžioje, fizika turi dvi versijas: sumatoriaus ir holoplastinę. Sumatoriaus fizika pagrįsta tuo, kas matoma sąmonėje, sujungiant paveikslinę gamtą su proto schemomis ir idėjomis; tuo tarpu holoplastinė fizika remiasi visa realybe, kurioje būtis, arba substancija, yra veikianti savo pilna forma, ne vien sumavimo rezultato įvaizdžiu, tad čia yra daug daugiau galimybių negu rodo sąmonė pasiekti įvairius technologinius efektus. Nors holoplastinė būtis - nematoma, ją galima laikyti numanoma ir tuo naudojantis kurti holoplastines formules, kuriose daroma prielaida, jog parametras veikia kaip visuma tokiu būdu, kokiu jis esti realybėje, o ne sąmonėje ar prote. Todėl eksperimentuojant kuriami įvairūs raigai, kurie jungia hipostratinius dėmenis tikintis, jog juose išryškės paslėptos transcendencijos galimybės, kuriose bus įmanoma gauti norimų efektų, vienas kurių yra antigravitacinė levitacija. Raigas - tai materialių dėmenų sintezė, techninis junginys, kuris įgyja kokią nors praktinę funkciją, kuria naudojantis kaip įrankiu žmogus gali išplėsti savo galią pasaulyje. Viena iš tokių pageidaujamų galių būtų išsiveržimas į kosmosą, kosminės civilizacijos pradžia.

Visa šios idėjos formulė atrodo taip:

[MS - R - TS] - M - KM - C -  AG - [RA - KT - DS]

MS - mažoji sieva;

R - rišlys;

TS - techninė sintezė;

M - mechanika;

KM - kvantinė mechanika;

C - kibernetika;

AG - antigravitacija;

RA - raigas;

KT - klodų telkiniai;

DS - didžioji sieva.

Formulė sudaryta iš trijų dalių: dviejų kraštinių ir centrinės, kur kraštinės yra kairėje - sąmonės fizika, arba struktūrų kūrimas iš psichoformninių priemonių, esančių žmogaus vidinėje erčioje; dešinėje - holoplastinė fizika, kurioje turime iš klodų telkinių sudarytą materialią būtį, kurioje išradinėjamos kombinacijos ir sintezės, turinčios realios manipuliacijos su materija pobūdį; ir centre - įvairūs „mokslo modeliai", kurie archetipiniu būdu apibūdina sąveikos su transcendencija stilių. Tai senovinė mechanika, kurios svarbiausia koncepcija yra jėga; po to - kvantinė mechanika, kurioje atsiranda tikimybės ir statistika vietoj dėsnio determinizmo; ir kibernetika - kurioje pradedamos konstruoti „skaičiavimo mašinos", padedančios automatizuoti ir valdyti procesus, pradedant valdomų mašinų ir gyvūnų erą. Kalbant apie transportą, jis gali  būti mechaninis ar kvantinis mechaninis, priklausomai nuo to, kokį naudoja mechanizmą ir energijos šaltinį. Paskutinėje stadijoje jis sujungiamas su dirbtiniu intelektu ir tampa autonominis kaip technogyvūnas. Tačiau norint pasiekti dar aukštesnį lygmenį, reikia šias galimybes plėsti anapus įprastinės mechanikos ir kvantinės mechanikos, kad hipostratoje išmoktume kurti raigą, kuris turėtų naują transporto efektą, vadinamą antigravitacine levitacija. Šis raigas įmanomas tik vienu atveju, jeigu sumatoriaus fizika papildoma išplėstu jos variantu, kuris įsibrauna į holoplastinės fizikos zoną, leidžiančią pamatyti reikalingas klodų telkinių savybes, kuriomis naudojantis būtų galima potencialų dinamikos priemonėmis kelti į kosmosą krovinus. Ši dinamika, kaip jau daug kartų sakiau, turi būti „Archimedo jėga", pritaikyta nematomam klodui, tik reikia surasti būdą, kaip tą klodą X katalizatoriumi surišti su metalu, kuris dėl šio ryšio pakibtų ore, o keičiant parametrus, galėtų kilti arba leistis. Šis surišimas vadinamas antimase, kuri žinoma skysčiuose, kuriuose mažiau tankūs objektai plūduriuoja arba dujose, kai retesnės dujos kyla į viršų ir su savimi kelia krovinį. Atradus šį naują mechanizmą, atsirastų nauja transporto priemonė, atidarysianti artimąjį ir tolimąjį kosmosą pigiems skrydžiams ir krovinių gabenimui į kosmines stotis, mėnulius ir kitas planetas.

R - TS yra minčių raigas, vykdantis sintezę psichinėje substancijoje, sąmonėje, o RA - KT yra realybėje vykdoma manipuliacija, esanti anapus sumatoriaus ir dalinai sumuojama sąmonėje, ypač savo kietojoje materialioje dalyje. Kitos dalys - nematomos, tik matuojamos matavimo prietaisais arba iš viso nematuojamos. Tas tolimasis klodas, kurį siekiu įrankinti yra vadinamosios esencijos, esančios fermionine substancija, turinčia nekietą formą, kaip nematomas skystis arba dujos. Materija su esencijomis sąveikauja silpnai, o dinamika kaip kūno dinamika su atmosfera, tik kūnui esant visiškai skaidriam ir pralaidžiam kaip rėtis. Dėl to materialiai esencijas sunku įrankinti, padaryti kontroliuojama substancija, turinčia naudingą funkciją. Manau, jo įrankinimui reikalinga tarpinė grandis, kurią vadinu katalizatoriumi. Kaip jis gaunamas - ateities klausimas, o šiuo metu siūlau apmąstyti patį principą ir galimybę turėti dar vieną cheminių elementų lentelę, kurios yra ne atomų, bet esencijų, turinčių kitokių savybių ir įsiliejančių į elektromagnetinius eterius, kaip jėgos komponentai ir dinaminės jų geometrijos. Tai materialiosios būties klodai, kurie buvo pirmapradžiu apmąstymu apmąstyti filosofijoje, kurioje, atskleidus jų pirmines savybes, buvo ieškoma būdų kaip juos sutechninti. Aš, kaip gelmininkas, manau, kad taip apmąstyti galima ne tik atsiveriančius klodus, bet ir neatsiveriančius, nors tam reikia pažengusio mąstymo ir teisingai susiformavusio proto, kad būtų galima teisingai suprasti, kaip šią realybę padaryta pavaldžia žmogui. Tam reikalingas minčių raigas kaip dėmenų ekranas, kuriame modeliuojama struktūra, o po to reikalingas raigas hipostratiniuose kloduose, kuriuose atsirastų teoriją patvirtinantis efektas.

Iš pradžių tai gali atrodyti neįmanoma, ypač kai mąstymas juda tik sumatoriaus fizikos rėmuose ir protas konstruoja tik įprastines mechanikas ir kibernetikas. Tačiau ši fizika, filognozijoje buvo įrodyta, yra nepilna, vadinasi dėsnis, draudžiantis antigravitaciją, rodo tik sumatoriaus viduje įvaldytą realybės lygį, kuris ne galutinis ir nėra visa realybė. Ši idėja skatina ieškoti toliau ir kurti tokias fizikos formas, kuriose būtų apimama visa transcendencija, tik tada žinosime, kas fizikoje įmanoma, o kas neįmanoma. Priežastis, kodėl esencijos iki šiol mokslui nepasiekiamos yra ta, kad jų kvantai - daug kartų smulkesni už atominės substancijos kvantus, tad jų sąveika silpna, veikia tik didelių mastelių kolektyvinės jėgos, kurios nedidelės dėl korėtos atomų struktūros, kuri „nekabina" esencijų klodų. Vadinasi reikia naujos technologinio gralio idėjos, kuri leistų šiuos klodus judinti, siųsti ir priimti signalą, kurti reakcijas, sieti stipriais ryšiais ir pan. Tik suradus šį gralį bus įmanomas naujos žvaigždės eros proveržis, kuris jau nebus kibernetikos, ir bus galima perdaryti visas technologijas naudojant kito tipo substanciją, kurios galimybės bus didesnės: leis atverti hipostratą, tapti reginčiais giluminiu regėjimu. Manau, kad kvantų proporcija gali būti nuo 1 mm - 10 m iki 1 mm - 100 m. Šis skirtumas trukdo sukurti sąveiką, tačiau ateityje ši kliūtis bus išspręsta ir žemės civilizacijai atsivers naujas klodas, mano vadinamas esencijomis. Šis klodas dalyvauja sąmonės ir psichikos sandaroje ir yra pagrindinis psichinio žmogaus komponentas. Atvėrę šį komponentą pamatysime, kas yra sąmonė, bus galima filmuoti mintis, sielą. Daug geriau žinosime, kas vyksta smegenyse mirties metu ir po mirties, atversime pomirtinio pasaulio realybę.

Todėl belieka ieškoti naujų modeliavimo prote galimybių ir būdų kaip proto idėjas perkelti į materialų pasaulį, išplečiant civilizacijos technologines galimybes, priartinant žmones prie archonto lygio, kuris psioninis ir kosminis.

[klajunas]

Filognozijos rišlys

Dar F. Nietzsche'ė rašė, kad žmonijos civilizacija turi turėti tikslą, suteikiantį atskirų individų gyvenimui prasmę, kad gyvybė neišsišvaistytų ir augintų žmogaus galią, kuri būtų pervesta į veiklos masto plėtimą. Tai yra planetos valdovų uždavinys, valdančių planetą ir formuojančių vietinius žmonių gyvenimus, suteikiant jiems aukštesnius tikslus. Civilizacija neturi būti paprastas kultūros arba technikos gaminimas ir vartojimas, kuris niekur neveda, neskatina rūšies išsiaukštinimo. Tai vienas iš žemutinės karalystės principų, kuriame realybė perdirbama sumatoriaus žiūrono filtro ribose, neleidžiant užvaldyti giliųjų hipostratų, įvykdyti greitus ir galingus technologijų proveržius bei šuolius. Koks tas tikslas, žiūrint iš šios perspektyvos, apibrėžiama juodojo ir baltojo drakono koncepcijomis, kurias galima paaiškinti kaip transcendencijos atvėrimą silpnuoju ir stipriuoju būdu, tai yra kalbiniu ir techniniu. F. Nietzsche'ės manymu, civilizacijos tikslas turėtų susitelkti prie trijų sąvokų: valios viešpatauti, viršžmogio ir amžino to paties sugrįžimo, kuriose civilizacija būtų savo aukščiausiame išsivystymo taške, evoliucijos zenite. Centras yra viršžmogis, kaip gyvybinio proceso tobuliausias kūrinys, genetinis genijus rūšyje, darantis proveržį ir naują atsišakojimą, o prie jo prijungiama valia viešpatauti, kaip klestinčio gyvybingumo instinktas, kuris rodo gyvybės veržlumą ir tobulą jos realizaciją; taip pat amžinas sugrįžimas, kuris yra tapsmo ir istorijos formulė, uždaranti tobuliausią būseną į nepralaužiamą ratą, kuriame neįmanoma pažanga ar atžanga ir yra  tik to pačio aukščiausio taško amžinas kartojimasis. Tai F. Nietzsche'ės būdas išaukštinti gyvybę, kuriai turėtų tarnauti civilizacija gamtoje ir istorijoje.

Kita vertus, tas tikslas gali būti anapus žmogaus ir gyvybės, siekiant kokio nors išorinio tikslo ir juo įprasminant žmonių egzistencijas planetinėje civilizacijoje. Tai gali būti globalizmas, transglobalizmas, technologinis progresas, gerovė ir klestėjimas ir pan. Tokiame principe rūšis būtų vystoma ne kaupiant informaciją, ne ieškant genetinio proveržio, bet kuriant sąlygas galvose ir aplinkose, kuriose gyvybė būtų optimalios būklės, neturėtų protu sukurtos ir vidiniam jausmui prieštaraujančios santvarkos, atsirandančios iš valdovų nesupratimo ir netvarkos protuose. Įprasminimas tokiu principu civilizacijoje galimas per redukuotą žmogaus sampratą, kurioje išimama anapusinė dimensija, žmogus sekuliarizuojasi, iš savo gyvenimo išimdamas anapusinę, gamtinę realybę ir metafizinį, dvasinį dėmenį. Tai sociologizuotas ir suorganizuotas gyvybinis procesas, kuriame propaguojamas fabrikinis socialumas, per daug sureikšmintas ir prievartinis. Tai daugiau būdinga urbanizuoto gyvenimo kultūrai, kai miestuose nėra natūralios aplinkos, o dienos ritmas - mašinalus ir sukonstruotas protu. Kitas variantas - atgauti gamtinę dimensiją, tačiau ne vien tiesiogine prasme, bet gamtinę laisvę ir nepriklausomybę, nes ši sąvoka reiškia pirmiausia tai: galimybę pasitraukti iš civilizacinės kontrolės priespaudos ir rinktis trajektoriją ne vien diktuojamą organizuotų, fabrikinių socialinių formų, kur viska suskaičiuota ir sukatalogizuota. Taip pat atgauti anapusinę gyvenimo dimensiją, kad žmogus nebūtų uždarytas tik šiapusinėje jo formoje ir turėtų orientyrus, peržengiančius gyvenimo rėmus, suteikiančius viltį, kad įmanomas egzistencijos pratęsimas į metafizinę realybės dalį. Šios problemos ypač aktualios Vakarų civilizacijai, kurioje žmogus formuojamas būtent tokiu sekliu, sociokultūriniu būdu.

Tas pats klausimas gali būti iškeltas pasižiūrėjus iš juodojo ir baltojo drakono perspektyvos, kuriose puoselėjamas arba natūralus gamtiškumas, arba techninis žmogaus pasaulis. Šie du civilizacijos tipai prasmę linkę kurti anapus žmogaus, kuriuose siekiama išorinio, kultūrinio arba techninio išsivystymo, į kurį įstatyta gyvybė realizuoja savo valią maksimaliai išplėsdama savo veiklos mastą, pasinaudojant kultūriniai / psichologiniais arba techniniais / psichotroniniais įrankiais. Kaip jau sakiau, pagrindinis vertinimo matas, sekant F. Nietzsche'e, turėtų būti gyvybės ir gyvenimo klestėjimas, o jis klesti tada, kaip nežudomas, nesmukdomas, nežalojamas ir nedeformuojamas nei fiziškai, nei psichologiškai suluošinant valią arba gyvybinį instinktą. Juodasis drakonas prsasideda nuo nulinio rišlio ir turi tokias, jau ne kartą minėtas formas:

Juodasis drakonas:

R0 - laukinis rišlys, dar neišsivysčiusi kultūrinė forma;

R1 - magijos rišlys, pirmos gamtos magijos formos;

R2 - mito rišlys, išsivysčiusi tautinė kultūra;

R3 - herojinės religijos rišlys, imperinės religijos formos;

R4 - filosofijos rišlys, monarchinės kultūros formos.

Baltasis drakonas:

R0 - laukinis rišlys, ikimokslinė sąmonės forma;

R1 - mechanikos rišlys, pradinė mokslo vystymosi fazė;

R2 - kvantinės mechanikos rišlys, šiuolaikinė mokslo išsivystymo fazė;

R3 - kibernetikos rišlys, ateinančios eros mokslo vystymosi fazė;

R4 - transglobalizmo, pohumanizmo ateities technologijos.

Filognozijos tikslas - aprėpti visas šias sąmonės ir proto formas, paaiškinti kokia jų struktūra, suprasti kur šios psichovektoriaus formos veda ir ar jos yra palankios, ar priešiškos gyvybei. Filognozijos tikslas, į visų šių mąstymo formų bazę įvesti etinius principus, kad būtų atsisakoma beatodairiško gyvybės niokojimo, nesvarbu kokiu pretekstu ir kokios ideologijos pagrindu. Filognozija turi atsakyti į klausimą kas yra žmogus ir kas yra ta realybė, kurioje jis atsiranda. Ir remiantis šiomis įžvalgomis apibrėžti jo galimybių ribas ir tik protingą savo būties panaudojimą vystant žmonijos civilizaciją. Tam į teorinę ir techninę sintezę, į inversiją ir eksversiją turi būti įvesta ribojimo idėja, kurios tikslas parodyti, jog begalybės sąmonė veda prie sutrikusios sąveikos su kitais žmonėmis ir gamtine aplinka, todėl ši nuostata formuojant rišlį turi būti tramdoma. Šioje vietoje mano akcentai yra magijos rišlys (JD-R1), gnosticizmo rišlys (JD-R3), ypač filosofijos rišlys (JD-R4), kibernetikos rišlys (BD-R3), ir transglobalizmo ir pohumanizmo rišlys (BD-R4). Pavyzdžiui, filosofijoje galutinė holoplastinė teorijos versija prieš naują erą yra G. Hegelio Absoliučios Dvasios filosofija, prieš tai kažkas panašaus buvo gnosticizmo kosmologijoje ir maginiuose bei mito kosminiuose arba gamtiniuose pasaulėvaizdžiuose. Filozofijos fazė buvo tarpinė tarp senos ir naujos eros, metafizinio ir mokslinio mito kosmologijų.

Toliau, kas yra rišlys jau nemažai paaiškinta: tai teorinės sintezės metu sukaupta informacija, kurioje išsikristalizuoja pasaulio ir žmogaus samprata, atsiranda teorinio jo modelio vaizdiniai. Tai gali vykti psichologinėje terpėje, kuri susipynusi su simbolinėmis ir meninėmis formomis, būdingomis žmogaus kūrybiniams sugebėjimams. Pagrindinė forma, žinoma, yra kalba, tačiau atsiranda ir muzika bei vizualinės formos, architektūriniai monumentai, turinys religinę paskirtį ir prasmę. Tačiau psichologiniam žmogaus mąstymo substratui suracionalėjus, jis tampa loginis, argumentuotas tiksliai apibrėžtas ir aksiomatinis. Šis principas daugiau pragmatinis, siekiantis naudos, o ne estetinio įspūdžio, kuris veikia kaip narkotikas. Racionalus protas skirtas darbui, o menas - svaiginimusi F. Nietzsche'ės prasme. Todėl tik įsigalėjus racionalistiniam principui filosofijoje atsirado prielaidos techninės civilizacijos suklestėjimui, kuri pavirto į darbo imperiją, sukūrusią materialinę gerovę ir perteklių. Tačiau dėsnis toks: kuo daugiau civilizacija turi materialinių gėrybių, tuo kažkur labiau turi būti išnaudojami žmonės. Šiuo metu proveržis įvyko dėl automatizacijos ir robotizacijos, kuri grasina padaryti žmones „nereikalingais", tačiau iki šiol daug kur ryški ekonominė vergovė, kuri darbą traktuoja kaip neišvengiamą, privalomą gyvenimo dalį, nes jo egzistencija santvarkoje tyliuoju būdu apibrėžiama kaip darbo gyvulio. Filognozijoje, žinoma, siekiama ne to; ir rišlio formos, turinčios laukinio, vartotojo, techniko ir inžinieriaus lygį, apibrėžiamos kaip aukšto stiliaus gyvenimo galimybė, kurioje žmogaus proto vystymas yra jo tobulinimo priemonė, skirta ne apgauti ir apvogti, bet sukurti klestinčią gyvybę, įprasmintą civilizacijos lygio uždaviniuose, kuriuose jis dalyvauja sąmoningai, o ne akluoju būdu. Tai yra pasisakau už laisvą žmogų, o ne vergą ir sąžiningą protinio darbo apmokėjimą, kuriame žmogus nelaikomas išnaudojamu gyvuliu, greičiau civilizacinio projekto vykdytoju.

Tam skirtas naujo tipo rišlys, kurį atskiriu nuo juodojo drakono ir baltojo drakono ir apibrėžiu kaip filognozijos rišlį:

Filognozija:

Rx - filognozijos rišlys, apimantis JD ir BD ir juos peržengia (F-R1).

Koks šio peržengimo principas - atsakysiu ateityje.

[klajunas]

Anapus mokslo

Ankstesniuose skyreliuose apibrėžiau, kad filognozijos rišlys yra holoplastinė, universali priemonė, naudojama juodojo ir baltojo drakono civilizacijų rišlių metaanalizei. Tai yra tam tikra koordinačių sistema, kurioje tiriami kitų civilizacijų psichiniai ir informaciniai vektoriai, formuojantys žmonių santykį su savimi, kitais ir supančia aplinka. Jie kultūrai suteikia formą ir turinį ir iš įvairių perspektyvų įsikomponuoja realybėje, suteikdami protui apibrėžtą pavidalą. Todėl filognozijos rišlį galima laikyti priemone, pakylančia virš visų sąmonės formų, suteikiant joms abstrakčiausias ir universaliausias charakteristikas, reikalingas apibrėžti visas įmanomas civilizacijas. Ši struktūra konkreti, turi du variantus, kurie yra elementų formulė ir Uroboro modelis. Formulė yra tokia:

MS (1) - TS (x) - TchS (y) - DS (999)

MS - mažoji sieva;

TS - teorinė sintezė;

TchS - techninė sintezė;

DS - didžioji sieva.

Tai žmogaus sątvaro ir viso realybės spektro profilis, kuriame sudėti visi vidiniai ir išoriniai elementai, reikalingi kiekvieno rišlio apibrėžimui. Kraštiniai elementai, MS - DS, yra universalūs ir nekintami, o vidiniai, TS - TchS, priklauso nuo konkrečios civilizacijos, turinčios savo Rx dėmenį, kaip BD-R1-R2 ir t.t. Tai reiškia, kad ši filognozijos fundamentali struktūra yra filognozijos rišlys, naudojamas kaip modelis visų kitų civilizacijų rišlių analizei. Raidės žymi substancijas, o skaičiai ir kintamieji - informaciją, kuri atskirta nuo substancijos patenka į sumatorių ir ten virsta teorija arba eksversijoje - technika. Informaciją galima vertinti kiekybiškai; čia tą darau „informacijos vienetais", kurių bendras kiekis yra 1000, kuris paskui proporciškai išsidalina skirtinguose elementuose.

Kitas būdas pavaizduoti tą patį yra Uroboro modelis, pateikiantis visą realybės spektrą kaip erdvinę kompoziciją, kurioje tam tikrose pozicijose išdėliojami struktūros elementai:



Du kraštutiniai poliai yra žmogus ir Kūrėjas, MS ir DS, o jų sąveika iš žmogaus perspektyvos yra TS ir TchS. Tai rodo, jog filognozijos rišlys F-R1 yra orientuotas į žmogų ir pateikia visas civilizacijos schemas iš žmogaus perspektyvos, tai yra laikomas MS-centriniu. Tai natūralu, nes ši teorija kuriama žmogaus ir kūrėjas, natūralu, save renka kaip atskaitos tašką, universalią substanciją ir universalią informacine formą, susiformuojančią kaupiamojoje proto dalyje. Teorinėje sintezėje išsėmę visą realybę turėtume TS (1000), kuriame rišlys būtų holoplastinė baltojo drakono civilizacijos doktrina, esanti žmonijos vystymosi pagrindiniu tikslu ir apogėjumi. Tačiau parodžiau, jog šis klausimas ne toks paprastas ir žmonija turi rinktis tarp baltojo ir juodojo drakono alternatyvų, kur vienas variantas siekia begalybės, o kitas - laikosi saiko principo. Begalybė ar saikas - šiame klausime pagrindiniai pasirinkimai. Svarbiausias skiriamasis bruožas tarp gyvūninės ir negyvūninės civilizacijos yra informacinis ir techninis skirtumas.

Pavyzdžiui, šioje struktūroje panagrinėjus maginę civilizacijos formą (JD-R1) gauname tokį vaizdą. Teorinė sintezė yra maginis pasaulėvaizdis, maginė kosmologija, kuri senovėje aprėpdavo tik artimiausią gamtą, įgaudavusią transcendentinį matmenį, kuriame būdavo apgyvendinamos mitinės būtybės. Tai žmogiški psichiniai ir gamtiniai archetipai, išreiškę psichosocialinių ir psichonatūralistinių santykių pagrindinius dėmenis, susijusius su kertiniais sąveikos mazgais. Tai maginės būtybės, turinčios galią lemti likimus, daryti stebuklus, kenkti arba padėti, su kuriomis magai siekdavo užmegzti kontaktą ir gauti iš šio ryšio naudos. Tam būdavo naudojama techninė sintezė, vadinama maginiu ritualu, sudarytu iš žodinių ir mentalinių formulių, ritualinių veiksmų ir pagalbinių maginių reikmenų, kurie turėdavo susieti magą su kontaktuojama būtybe arba stichija. Kaip tai konkrečiai įsikūnija - galima sužinoti iš įvairių tautų folkloro tradicijos arba magijos adeptų traktatų. Tai juodasis drakonas todėl, kad technika tik silpnoji, psichinė ir kultūrinė, nesugebanti tikru poveikiu kontroliuoti hipostratos, ir tik užsiimanti šios kontrolės psichologine imitacija.

Taip galima išanalizuoti visus visų tipų civilizacijų rišlius, kurie susirikiuoja į tokią seką:

Filognozijos civilizacija:

F-R1-R2

Juodojo drakono civilizacija:

JD-R1-R2-R3-R4

Baltojo drakono civilizacija:

BD-R1-R2-R3-R4

Šioje vietoje, kaip jau buvo paaiškinta knygos pradžioje, turime holoplastinę realybę (HR), kuri matoma „dieviškai sąmonei" ir sumatoriaus realybę (SR), kuri būdinga žmogiškai sąmonei. Šios dvi perspektyvos naudojamos visų rišlių analizei vienu ar kitu būdu. Žinoma, nebūnant Dievu, matyti pasaulį iš Dievo perspektyvos - neįmanoma, tad natūralu, jog filognozija naudoja MS perspektyvą. Tačiau galimi įvairūs dvasiniai žiūrono išplėtimo variantai, kurie žmogų įvairiais laipsniais priartina prie Dievo, padaro jį Dievo Sūnumi, kaip Jėzų iš Nazareto. Norint naudoti šią perspektyvą, reikia žinoti iš ko sudaryta hipostratinių DS klodų telkinių sistema ir kaip jie kuria gyvybę. Tada galima būtų pilnai atskleisti kaip sumatorius atrodo iš išorės, kokie ontologinių aurų atsiradimo realybėje mechanizmai. O tai žinant, geriau suprastume ir kaip atsiranda informaciniai kaupiniai, vadinami rišliais, kurie yra teorinės ir techninės sąveikos su anapusine realybe pagrindas. Šis metodas nėra naujas, jis buvo būdingas gnostikų mitams, kurie susiję su krikščionybės pradine vystymosi faze, kol ji dar nebuvo paversta imperine religija. Šiam etapui būdingas metafizinis mitas, kuriame žiūrima į realybę Dievo akimis, vaizduojant ją iš išorinės, holoplastinės perspektyvos, ir pasakojant žmogaus / dievo dvasinės kelionės istoriją po jo mirties, į Dangaus Karalystę. Kas ta Karalystė yra  filognozijoje aiškinama iš holoplastinės realybės perspektyvos, kur į žmogaus pasaulį žiūrima išorė-vidus perspektyvoje, lyg jau būtum išsivadavęs iš gyvūniškos sąmonės. Kitas, jau šių laikų, pavyzdys yra „Urantijos knyga", pasakojanti kosmologinį mitą dieviškos būtybės akimis, kuriame žmogaus pasaulis, tik šios aukštesnės realybės kūrinys ir tąsa.

Pradinis filognozijos variantas, žinoma, yra F-R1, paremtas bazine struktūrine formule ir Uroboro modeliu, tačiau tai nėra riba tiems, kas turi išsivysčiusią metafizinę regą ir gali mano pateikiamą šabloną peržengti, sukuriant begalinį skaičių galimų holoplastinės analizės paradigmų: F-Rx. Pavyzdžiui, paėmus R3 variantą, būtų galima atsisakyti viso spektro profilio, Įstatymo ir Dvasios vaizdinio ir žiūrėti į žmogų kitoje perspektyvoje, kur jau žinoma, kas yra ontologinė holograma, dvasinė aura, juodoji liepsna ir šio žinojimo pagrindu kurti naują modelį, peržengiantį dvipolio uliumo dialektikos rėmus. Tas pats galioja abiem perspektyvoms, kurios gali būti interpretuojamos įvairiai; ir nėra vienos holoplastinės struktūros, kuri būtų visiems privaloma ir vienintelė. Tai galioja tiek vidinei, tiek išorinei formai, vadinamai substancine ir informacine dalimi. Tai galima padaryti kaupiantis informacijai arba tobulėjant žmogaus genetikai, dėl kurios žmogus įgauna sugebėjimą atverti daugiau šviesų, įvykdyti daugiau signalų sintezių, kurios padidina sumatoriaus gylį transcendencijoje, leidžia gauti daugiau teorinių supratimų, kurie paskui, pavirtę civilizacinių rišliu, tampa žmonių gyvenimus formuojančiu veiksniu. Šis lygis yra inžinieriaus, gebančio vertinti visas planetos civilizacijas arba kurti jos kultūrines formas žemesniam socialiniam sluoksniui, suformuojant tautines arba globalines ideologijas, reikalingas didelių sąmonių kolektyvų valdymui, tvarkos planetoje palaikymui.

Kodėl šiam tikslui netinka mokslas - akivaizdu: mokslo tendencija yra redukcionistinė, nes jis linkęs tik į materializmą, empirizmą ir technologijas, todėl nepajėgus neredukuodamas analizuoti dvasinių ir religinių kultūros formų. Dėl šios priežasties - jis turi nepakankamą paradigmą, reikalingą holoplastinio modelio kūrimui, ir pats patenka ne į analizės priemonės, bet analizės objekto poziciją. Pasižiūrėjus į mokslą realybės visumoje, matosi jo paradigmos ribotumo ir perspektyvumo visas vaizdas, parodantis, kokį pasirinkimą žmonijai jis siūlo ir kur veda civilizaciją. Tai, be abejo, yra transhumanizmas, pohumanizmas, žmonių internetai, psichotronika, DI, robotika, genų inžinerija ir t.t. Taip išduodamas saiko moralinis principas vardan begalybės, kurioje sukdamasi ratu gyvybė nukreipia technologinio naikinimo taifūną į save pačią ir žūsta.

[klajunas]

"Rišlio teorija", 12 tomas tampa registruota knyga, kuri yra antro devyneto pirmos trilogijos užbaigimas. Po šios knygos beliks išspręsti pagrindinę filognozijos pradinėje mokykloje keliamą problemą ir pasiūlyti naują, atieties civiizacijos teorinį modelį, kuri susijusi su filognozijoje vystoma teorija. Kodai tokie:

Darius Mockus. Filognozijos pradmenys: rišlio teorija. 12 tomas. 2024 ISBN 978-609-08-0238-0 (spausdintinė)
Darius Mockus. Filognozijos pradmenys: rišlio teorija. 12 tomas. 2024 ISBN 978-609-08-0239-7 (elektroninė)

Knyga pasirodys metų pabaigoje ir ją bus galima nemokamai parsisiųsti arba nusipirkti. Tai Baltojo drakono žinojimo pavyzdys, kuris panašus šioje knygoje, tik galutiniame variante daug kartų labiau išvystytas.