Ar dėl pilnaties žmonės iš tikrųjų eina iš proto?

[_Anonimas_]

Visuomenėje plačiai pasklidęs tikėjimas, kad mus veikia Mėnulio fazės. Bet ar tai yra tiesa, ar mitas be pagrindo? BBC žurnalistai pasiaiškino, ką apie Žemės palydovo įtaką mūsų mąstymui sako mokslas.

Iš fantastinių ir siaubo filmų žinome, kad pilnaties metu medžioja vilkolakiai ir vampyrai. Tikėjimas, kad dėl pilnaties mes, paprasti mirtingieji, šiek tiek išprotėjame, yra gerokai senesnis ir labiau paplitęs. Iš tokio tikėjimo netgi kilęs kartai kalbamojoje šnekoje naudojamas žodis „lunatikuoti".

Pasikalbėkite su policijos pareigūnais arba ligoninių priimamųjų darbuotojais ir tikrai rasite žmonių, kurie šventai įsitikinę aiškins jums, jog pilnaties metu padažnėja nelaimės, smurtiniai nusikaltimai, dažniau prireikia psichiatrinės pagalbos. 2007 metais Didžiosios Britanijos Brightono miestelis pilnaties laikotarpiui netgi samdydavosi papildomus pareigūnus.

Tai, kad pilnatis gali paveikti mūsų elgseną, be jokios abejonės, yra patraukli idėja. Tokia patraukli, kad ji sutinkama ne tik bobučių pasakojimuose ar pavieniuose, nesusistemintuose policininkų bei medikų liudijimuose - pilnaties beprotybė yra ne vieno mokslinio tyrimo tema. Štai praėjusią vasarą buvo atliktas naujas tyrimas, kurio metu nustatyta, jog žmonės, miegoję laboratorijoje ir vertinę savo miego kokybę, nurodė, kad pilnaties metu miegodavo 15 proc. prasčiau nei įprastai, nors nei jie matydavo Mėnulį, nei kambarys, kuriame jie miegodavo, būdavo labiau apšviestas. Be to, per pilnatį tiriamieji vidutiniškai 5 minutėmis ilgiau vartydavosi lovoje iki miego pradžios.

Šis tyrimas buvo plačiai išviešintas, tačiau negalima nepastebėti jo silpnybės: tyrime dalyvavo vos 33 žmonės. Ir netgi tyrimo autoriai labai atsargiai vertino gautus rezultatus. Norint gauti stipresnį statistinį pagrindą reikėtų sukombinuoti kelių panašių tyrimų rezultatus ir atlikti meta-analizę. Tai 1985 metais atliko JAV psichologai Jamesas Rottonas ir Ivanas Kelly. Jie savo meta-analizei pasinaudojo 37 mokslinių darbų, tyrinėjusių žmogaus elgsenos priklausomybę nuo mėnulio fazių, rezultatus. Ir priėjo išvados, kad pilnatis nėra susijusiu su dažnesnėmis žmogžudystėmis, automobilių avarijomis, savižudybėmis, kitais nusikaltimais ir priėmimais į ligoninių psichiatrijos skyrius.

Vertinant atskirtus tyrimus, kurie buvo nustatę pilnaties ir dažnesnių kriminalinių bei psichiatrinių įvykių ryšį, mokslininkai mokslininkai neretai aptikdavo alternatyvių pakitusios statistiko paaiškinimų - pavyzdžiui, pilnatis sutapdavo su šventėmis ar savaitgaliais, kuomet bet kokiu atveju įvyksta daugiau nelaimių. Kiekvieną tyrimą, kurio autoriai tikino, kad pilnaties metu problemų kildavo daugiau nei kitų fazių metu, atsverdavo kitas tyrimas, kurio autoriai būdavo nustatę, jog pilnaties metu nelaimės būna retesnės nei įprastai. J. Rottonas ir I. Kelly nustatė, kad bandant prognozuoti žmonių elgesį remiantis tokią statistiką būdavo gaunamas labai silpnos sąsajos arba apskritai jokių sąsajų. Mėnulio fazės žinojimas įvairių įvykių prognozavimą pagerina vos 1 procentu.

Nuo tų laikų buvo atlikta daugybė naujesnių tyrimų ta pačia tema. Ir jų rezultatai buvo panašūs. 1992 metais buvo atlikta 20 mokslo darbų, tyrusių ryšį tarp Mėnulio fazės ir apie savižudybę svarstančių žmonių kiekį, analizė. Jokios koreliacijos nenustatyta. Tyrimus analizavę mokslininkai ir vėl nustatė, kad pavienių tyrimų autoriai pilnaties įtaką maišė su savaitės ar šventinių dienų įtaka.

Gali būti, jog viena iš priežasčių, dėl kurių ir mokslo darbai skleidė tikėjimą Mėnulio pilnaties įtaka - mokslo žurnalų polinkis publikavimui atsirinkti tuos darbus, kurie nustatė kažką įdomaus, o ne tuos, kurie jokio ryšio nenustatydavo. Todėl niekas nežino, kiek publikavimui paruoštų, bet niekada taip ir nepublikuotų mokslo darbų, neaptikusių ryšio tarp Mėnulio fazės ir įvairių įvykių, dulka mokslininkų stalčiuose.

Klausimą - kaip Mėnulis gali veikti žmonių elgseną - nagrinėjo ir teoretikai. Viena iš teorijų - kad Mėnulio poveikis elgsenai yra grindžiamas tuo pačiu principu, kaip ir potvyniai bei atoslūgiai, mat mūsų kūnų didžiąją dalį sudaro vanduo. Tačiau Mėnulis yra mažesnis už Žemę ir toli nuo mūsų, todėl jo gravitacinė įtaka mums yra mažesnė nei Žemės, be to, nepriklausomai nuo Mėnulio fazės, jo gravitacinis poveikis yra vienodas. Kita teorija byloja, kad žmones veikia pilnaties šviesa, tačiau jo skaistis yra keturis kartus mažesnis nei žvakės.

Tikintys Mėnulio įtaka visuomet užduos klausimą - o kaip gi su dažnesniais gyvūnų įkandimais pilnaties metu? Bradfordo (Jungtinė karalystė) karališkosios ligoninės medikai, ištyrę dvejų metų medicininius įrašus, nustatė, jog pilnaties metu medikų pagalbos kreipdavosi dukart daugiau žmonių, kuriems įkando šunys, žiurkės, katės ar arkliai, nei jaunaties metu. Nenustatyta dėl ko taip buvo. Ir nebuvo išsiaiškinta, ar žmonės buvo sukandžioti dieną, ar naktį. Buvo iškelta hipotezė, kad pilnatis veikia ne gyvūnus tiesiogiai, o parazitus, esančius tų gyvūnų kailiuose.

Beje, žurnale, publikavusiame britų mokslininkų straipsnį, buvo išspausdintas ir panašus darbas, kurį atliko Australijos mokslininkai, analizavę priėmimus į šios šalies ligonines per pastaruosius 12 mėnesių, kuomet jų priežastis buvo šunų įkandimai. Jie nustatė, kad atsižvelgus į savaitės dieną, kuomet žmonėms buvo įkasta, pilnaties įtaka išnykdavo.

Taigi, mokslinis pagrindas teigti, kad pilnatis kažkaip veikia elgesį yra labai silpnas. Bet kodėl tiek daug žmonių įsitikinę, jog Mėnulio diskas veda mus iš proto? Gali būti, jog taip yra dėl to, jog žmonės yra labiau linkę pastebėti ir įsiminti informaciją, kuri jau atitinka jų tikėjimo rėmus. Policijos pareigūnai ir medikai pažiūri į dangų, pamato pilnatį ir nedelsiant susieja ją su dideliu darbo krūviu. Bet kai būna jaunatis, o darbo būna taip pat daug, jie tokio ryšio tiesiog neužfiksuoja.

Bet kaip apskritai ši idėja kilo ir tapo legenda? Vienas iš įdomesnių pasiūlymų - kad iki atsirandant dirbtiniam lauko apšvietimui toks ryšys iš tiesų galėjo egzistuoti, nes benamiai, turintys polinkį į manijas ir traukulius dažniau patirdavo priepuolius dėl to, kad dėl Mėnulio šviesos jiems būdavo sunkiau užmigti.

Esama ir tvirtinančių, kad pilnaties galia veikia tik kai kuriuos žmones, todėl natūralu, kad mokslininkai, tiriantys pilnaties įtaką visuomenei nesugeba išskirti tų žmonių ir todėl ryšio nenustato. Pasak jų, mokslininkai turėtų tirti konkrečius asmenis, kurie tikina, kad pilnatis juos veikia.

Kas žino, o galbūt toks tiriamųjų pasirinkimas iš tiesų parodytų, kad pilnatis mumyse pažadina žvėriškąją pusę. Bet kol kas, remiantis vien tvirtais moksliniais duomenimis, pilnaties poveikio elgesiui idėją apginti sunku.

http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/ar-del-pilnaties-zmones-is-tikruju-eina-is-proto.d?id=63168580#ixzz2jWGawEuD