Dialogas su ateizmu

[a.t.sielis]

Taip, Dievas yra savivalis. Kadangi Jis yra vienintelis nepriklausomas (visi kiti yra priklausomi nuo Jo, Jo Paties dalys; o Jis apima viską, visą būtį), ir turi beribes galias, Jo valia visiškai nevaržoma. Visų kitų esybių valios turi paklusti Dievo valiai.

Vaišnavų dvasinis mokytojas taip apie tai kalba:

Buvo geras vokiečių filosofas Hegelis, jo filosofija vadinama perfekcionizmu. Jis pateikė idėją - Absoliučioji Tiesa, visko Pirminė Priežastis, privalo turėti dvi kvalifikacijas. Kokias? Ji turi būti iš savęs ir dėl savęs.

Prašau, atkreipkite dėmesį. Iš savęs reiškia, kad Jis yra Savęs Paties priežastis - Jo nesukūrė niekas kitas. Jeigu kažkas kitas Jį sukurtų, tada tas kūrėjas turėtų didesnę reikšmę. Todėl, kad būtų Absoliutas, Jis turi būti anadi, amžinai egzistuojantis ir niekieno nesukurtas. Absoliutas privalo turėti šią kvalifikaciją.

Kita kvalifikacija - Absoliučioji Tiesa egzistuoja dėl savęs. Jis egzistuoja Savo Paties pasitenkinimui, ne tam, kad patenkintų kažką kitą. Jeigu Jo egzistencija būtų patenkinti kitą esybę, tada Jis būtų antrinis, o tie, dėl kurių pasitenkinimo Jis gyvena, turėtų pirminę padėtį.

Taigi, Absoliutas turi turėti šias dvi kvalifikacijas: Jis yra Savęs Paties priežastis, ir Jis egzistuoja patenkinti tik Save, išpildyti Savo Paties tikslą. Absoliutas yra iš savęs ir dėl savęs. Jeigu kokia žolelė sujuda, ji juda kad išpildytų Absoliuto tikslą.

Šrila Bhaktirakšaka Šridhara Maharadžas

Jeigu tariame kad Dievas yra ir kad jis gali priversti "sumokėti" už savo veiksmus, tai jis tokią galimybę turi ir veikia panašiu principu kaip žmogus, tai yra, ne materialistiškai, bet psichologiškai

Taip, galima ir taip pasakyti. Karmos rezultatai paskiriami žmogui "psichologiškai", t.y. ne mechaniškai, o pagal Dievo valią, kaip Jis nori mokyti tą gyvą esybę. Dievas gyvas, sąmoningas, jaučia, turi norus, ir atitinkamai, Jis moko gyvas esybes. Vaišnavų filosofijoje sakoma, kad laikas yra viena iš Dievo manifestacijų. Visi karmos atoveiksmiai yra paskiriami laikui bėgant, visa tai valdo Dievas. Jo galimybės yra begalinės, todėl Jo galios gali suorganizuoti viską ir bet ką.

O tokios kol kas niekas neįrodė - kad yra Dievas ir kad jis gali turėti psichologinės savivalės sugebėjimą.

Bent jau man viskas įrodyta.

Pvz. vienas iš Dievo įrodymų: http://anomalija.lt/forum/index.php?topic=3776.0

Viskas turi priežastį, turi būti ir galutinė, pirminė priežastis, savaime egzistuojanti realybė. Kitaip būti negali. Iš efektų matome, kad ji sąmoninga, o tai Dievas. Kadangi Dievas pirminė visų priežasčių priežastis, tai Jis valdo viską, o būdamas sąmoningas, turėdamas visas įmanomas savybes aukščiausiu pilniausiu laipsniu, be abejo, kad Jis turi visus sugebėjimus, beribius, palyginus su visais mums žinomais. Tarp jų ir "psichologinės savivalės" sugebėjimą.

[klajunas]

Kas yra „psichologinė savivalė" dar galima paaiškinti kitaip. Reikia atskirti dvi realybės koncepcijas, viena kurių ją laiko tik įvairių energijos rūšių sankaupa - tai būtų fundamentali būsena, kurioje nėra jokios psichologijos, ir antra ją vaizduoja kaip kokią dirbtinai sukurtą karalystę, su visa sandara ir institucijomis. Pirmą koncepciją valdo mokslo idėjos, mechanikos ir kibernetikos principai. Antrą - psichologija tų būtybių, kurios įeina į šią daugelį dimensijų aprėpiančią karalystę. Pagrindinis „karalystės" principas tas, kad ji dirbtinė, savavališka, kaip valstybinė santvarka su savo institucijomis ir įstatymais. Nėra absoliučių principų ir viską galima aukščiausios valdžios valia arba apačių revoliucija pakeisti. Toks pavyzdžiui būtų karmos įstatymas, kuris yra ne „dėsnis", bet tik aukštesnio rango būtybių primesta tvarka, kuriai žemesnės būtybės priverčiamos paklusti, nes jos silpnos ir negali pasipriešinti. Dievas tebūtų šios karalystės monarchas, „pati galingiausia būtybė". Jis turi jėgos pranašumą, ja pasinaudojęs uzurpavo valdžią, bet pats gali būti redukuotas į fundamentalesnį energetinį modelį, ir paklūstantis jo „mechanikai".

O imant pirmą modelį, tai jo rėmuose mano loginis mąstymas prileidžia tik Šaltinio koncepcijos galimybę. Jeigu įsivaizduojame, kad realybė yra energijos srautas, tai turi būti vieta arba momentas, iš kurios ši energija kyla. Tačiau šios vietos funkcija ir kūryba pasireiškia tik tuo - pagaminti tam tikras savybes turinčią substanciją, kuri paskui savaime gali susiformuoti į gyvų būtybių pasaulius. Šis šaltinis niekaip nesusijęs su etinėmis sistemomis, nesiekia jokio tikslo, netobulina ir pan. Šaltinis duoda impulsą, o tuomet energijose atsiranda spontaniškos savikūros procesas, kuris aktualizuoja tas savybes, kurios įdėtos į energijos srautą. Tačiau šis procesas laikinas, ir viskas galiausiai sugrįžta į tą patį tašką, panašiai kaip ratu bėgantis vanduo. Ir jis sugrįžta nepriklausomai nuo to, ką yra savo gyvenime(-uose) „pridaręs". Tačiau ant šio pamato, savikūros procese atsiranda gyvos būtybės skirtinguose pasauliuose ir dimensijose ir sukuria savo „režimus". Tie režimai turi savo įstatymus ir tiems įstatymams įgyvendinti - institucijas. Atpildo principas (karma) yra tokio režimo savivalė. Nes savikūroje ir tapsmo nekaltybėje nėra jokio privalomo atpildo, nes viskas priklauso nuo atsitiktinumo - kai kas kitiems sugeba „atkeršyti", o kitiems nepavyksta. Tačiau kadangi aukštesnė dimensija turi absoliutų galios pranašumą, šią savo savivalę gali paversti absoliučiu, nepajudinamu dėsniu.

Man šios kelias dimensijas aprėpiančios karalystės su galingiausia būtybe, Dievu, garbinimas yra kvailystė. Aš manau, kad geriau eiti į fundamentalesnį lygį, pažinti energijų pasaulį, jų mechanikas ir pasisėmus iš žinių galios sugriauti visas neteisėtas ir neteisingas savivales. Galbūt net mesti iššūkį „monarchui". Nors suprantu, kad monarchas yra ta vieta, kur valdymo ir kontrolės technologijos naudojamos meistriškiausiai. Nes jis gali įlysti bet kur - į sąmonę, sielą, pasąmonę  ir t.t. ir savo savivalę primesti be jokių apribojimų ir pasipriešinimo galimybių.

Šaltinis neužsiima jokia savivale, jis tik duoda pradžią, savivale užsiima galingiausia būtybė, kuri atsiranda energijos sraute, ateinančiame iš šios pradinės vietos. Kitaip sakant, religijos yra apgaulė, kurią sugalvojo pati "protingiausia" ir galingiausia būtybė. Iš principo manau, kad į jos vietą galėtų atsistoti žmogus, pasiekęs atitinkamą lygį. Pirmiausiai žinojimo. Mano ateizmas toks, daugiau panašesnis į anti-teizmą. Ši tikrovė neteisėtai pasisavinta, kartu su žmogumi.

[a.t.sielis]

Pagal tai ką papasakojai, tavo ateizmas yra dviejų krypčių:

Kur kalbi apie hierarchinę sistemą, tai panašus agregoro koncepciją, energijos garbintojų koncepciją ir iliuzijos teorijas (šiame forume į tą pusę linksta Legionas, Vytautas, daugiau nepamenu).

Kur kalbi apie Šaltinį, tai panašu į deizmą (absoliutas - šaltas, jis tik "užkuria" sistemą, o toliau viskas rutuliojasi joje). Tai siejasi ir su apibūdinta hierarchine sistema. Grynas materialistinis deizmas buvo būdingas Darvinui, ir kai kuriems kitiems seno kirpimo gamtamokslio korifėjams.

Tuo tu gerai paaiškini, kad tavo ateizmas yra nukreiptas prieš tavo paties Realybės koncepcijų dalis, prieš tavo vaizdinius apie tą sferą. Nes tai ką tu sakai, kaip tu įsivaizduoji Realybę, kaip hierarchiją, arba kaip šaltą Šaltinį, tokių dalykų teizme nėra, arba jeigu būtų kažko bent primenančio tai, esmės kitos, išbaigtumas kitas. T.y. tai tik daliniai suvokimai apie Realybę.

T.y. tu išskaitai iš religijos, arba priskiri religijai savo koncepcijas apie Realybę, ir pagal jas vertini.

[klajunas]

Religijos koncepcija, kuri būtų anapus konkrečių žmonių įsivaizdavimų, neegzistuoja. Tai, ką sako kiti tikėtojai arba netikėtojai yra ne Tiesa, bet tik jų nuomonės, kurios ne daug kuo pranašesnės už kitų žmonių. Todėl šią situaciją būtų galima pavaizduoti kaip trikampį, kurio viršūnė yra anapusinė neapibrėžta tikrovė, o pagrindo vienas kampų yra tavo asmeninė nuomonė apie ją, o kitas kampas yra kitų žmonių nuomonių visuma. Tai reiškia, kad Aš ir Kiti žmonės, savo įsivaizdavimuose esame vienodame lygyje. Kitų nuomonės man nestovi aukščiau mano, nes asmeninė patirtis - autentiškiausia ir įtaigiausia. Kitų žmonių skaitau tik žodžius ir juos lyginu su savo asmenine patirtimi. Žodis ir tiesioginė sąmonė - nepalyginami dalykai.

Todėl tuo, ką aš čia papasakojau, aš ginčiju kitų nuomones ir tai, kaip jie kuria savo religijos koncepciją, nes mes žiūrime į tą pačią realybę ir aš ją matau kitaip. Kodėl - kitas klausimas. Nelaikau, kad jie teisesni už mane ir kad atstovauja kažkokią aukštesnę Tiesą, nes tokia neprieinama niekam. Kiti žmonės kuria savo modelį ir pagal tą modelį kuria kultą, garbinimo sistemą, bet kai sugretinu tai su tuo ką aš matau, man susidaro įspūdis kad jie eina klaidingu keliu. Kitiems gali kilti analogiškas įspūdis, nes jie vertina pagal savo modelį, lygina pagal save ir atitinkamai save stato aukščiau už kitaip matančius, tame tarpe ir už mane.

Manau, kad mokslinį modelį galima pritaikyti bet kokiai realybės sričiai, net sielai, ir kitoms nei žmogus gyvoms būtybėms. Vieniems tikrovė yra kulto, garbinimo, tikėjimo vieta, man tai pirmiausiai tyrimo, pažinimo vieta. Aš leidžiu sau daugiau nei paprastas mokslininkas, nes turiu įrodymų apie dalykus, kurie išeina iš įprasto mokslo paradigmos, todėl standartinis mokslas man per daug ribotas. Todėl aš naudoju savo asmeninę ezoterinio mokslo koncepciją, kuri leidžia peržengti asmenines ribas. Bet peržengęs varžančią ribą, aš kartu pasiimu mokslinį metodą, kurį jau esu aprašęs kituose komentaruose, ir bandau kurti peržengiantį modelį pagal mokslinį šabloną.

Čia manau ir pagrindinė problema ateistams - garbinti tai, ką jie gali ar pretenduoja išnarstyti po kauliuką tam, kad pažintų esmę. Jeigu koks nors mokslininkas teigia, kad jis religingas, tai manau, kad jis tiki negarbinimo Dievu. Nes tai, kad yra kažkoks realybės pagrindas ir pradžia, nereiškia, kad jį reikia garbinti religiniu formatu. Namas taip pat turi pamatą, bet nėra jokios „namo pamato religijos".

[a.t.sielis]

Religijos koncepcija, kuri būtų anapus konkrečių žmonių įsivaizdavimų, neegzistuoja.

Egzistuoja. Visų pirma, egzistuoja pati Tikrovė, kurią apibūdina religijos koncepcijos. Antra, religijos koncepcijos nėra vien žodinės, žodžiais jos tik išreiškiamos. Už žodžių yra aukštesnieji suvokimai. Pvz. šventieji suvokia Dievą, ir tik tada išreiškia žodžiais, ką suvokė. Arba Pats Dievas gali bendrauti suvokimais, teleptatiškai, su žmogumi, arba gali kalbėti žodine išraiška, tada tai bus Dievo žodžiai, kurie yra kitos kokybės, negu savaip mąstančio riboto žmogaus žodžiai.

Tai, ką sako kiti tikėtojai arba netikėtojai yra ne Tiesa, bet tik jų nuomonės, kurios ne daug kuo pranašesnės už kitų žmonių.

Jeigu tai tik savarankiški mąstymai, aišku, kad jie kaip tokie yra iš lygių pozicijų, visi žmonės lygūs. Bet net ir savarankiški mąstymai gali skirtis kokybe.

Jeigu tikėtojai kartoja Dievo žodžius, arba perteikia Jo suteiktus suvokimus, tikėtojų požiūriu, tai yra pranašiau negu kitos kilmės žodžiai ar kitos kilmės mąstymai.

Tai reiškia, kad Aš ir Kiti žmonės, savo įsivaizdavimuose esame vienodame lygyje. Kitų nuomonės man nestovi aukščiau mano, nes asmeninė patirtis - autentiškiausia ir įtaigiausia. Kitų žmonių skaitau tik žodžius ir juos lyginu su savo asmenine patirtimi. Žodis ir tiesioginė sąmonė - nepalyginami dalykai.

Viskas teisingai, kaip sakoma, "obuolio turi paraugauti pats, kitaip nesuprasi jo skonio". Kiekvienas savo Tikrovės suvokimą atrasti turi pats, ir sau turi tik savo suvokimą, todėl pačiam žmogui jis ir yra vertingiausias. T.y. žmogus turi tik save, tik savo sąmonę.

Žodžiais kitam neįmanoma kažko paaiškinti, tai tik tam tikras susisiekimas, bet iš tikro žmogus turi pats suvokti, atrasti tiesą pats. Kitų paaiškinimai gali tik padėti jam tame ieškojimo procese, bet negali duoti to ieškojimo rezultato, t.y. suvokimo sąmone.

Kiti žmonės kuria savo modelį ir pagal tą modelį kuria kultą, garbinimo sistemą, bet kai sugretinu tai su tuo ką aš matau, man susidaro įspūdis kad jie eina klaidingu keliu.

Taip, kažkokio įspūdžio arba išvados sau turi prieiti, šiuo atveju, prieini tokios.

Čia manau ir pagrindinė problema ateistams - garbinti tai, ką jie gali ar pretenduoja išnarstyti po kauliuką tam, kad pažintų esmę. Jeigu koks nors mokslininkas teigia, kad jis religingas, tai manau, kad jis tiki negarbinimo Dievu. Nes tai, kad yra kažkoks realybės pagrindas ir pradžia, nereiškia, kad jį reikia garbinti religiniu formatu. Namas taip pat turi pamatą, bet nėra jokios „namo pamato religijos".

Pirma reiktų išnarstyti iki galo, o tada jau spręsti, koks yra santykis, ir koks turėtų būti. Realybės pamatas ir namo pamatas skiriasi, kadangi namo pamate nėra sukoncentruota namo statytojų ir namo sienų bei stogo savybės, ir namo pamatas nėra pranašesnis savo savybėmis. T.y. namo pamatas nėra namo statytojų ar namo priežastis, tai tik ramstis, viena detalė kitų sukurtoje sistemoje. Tuo tarpu pirminė visų priežasčių priežastis užima kitokią padėtį, tai nėra tik pamatas, atliekantis atramos vaidmenį.

[cs]

Na tebūnie, natūralus bendravimas, kuriame aš patylėsiu

Klysti religijoje yra blogai. Neatpažinti irgi negerai.

[a.t.sielis]

Tačiau nereikia galvoti, kad kokybė religijose labai natūrali, ji panašesnė į dirbtinę (perspaustą, išnorėtą).

Kokybė apreikštuosiuose raštuose ir šventųjų raštuose natūrali, forumuose kokybės negali būti.

Todėl siūlau pereiti į ateizmą.

Istorijoje tikriausiai nebuvo tokių atvejų, kai žmogus, realiai susilietęs su Absoliučiąja Tiesa, Dvasine Realybe, grįžtų į ateizmą - į neigiančią, materialistinę ar dalinę tikrovės sampratą.

Girdėjom, kad kartais kai kurie tikintieji (kunigai ir pan.) tampa ateistais, bet jie nuo pat pradžių turėjo abejonių ir nenuėjo toliau jų, t.y. nenuėjo giliau. Realiai jie neturėjo tikėjmo, tik priklausė religinei sistemai, tradicijai.

[cs]

Kokybė apreikštuosiuose raštuose ir šventųjų raštuose natūrali, forumuose kokybės negali būti.

Toks kelias. Kiekvienas yra unikalus, bet labai sulyginamas su religijomis. Tame tarpe kažkam tikrai negalioja joks religinis aprašas esantis betkurioje "religinėje" knygoje, nes tai melas.

[a.t.sielis]

Sorry, bet nesuprantu Bet tai ir nebūtina. Padialogavom, ir šaunu.

[cs]

Eijimas ne pagal taisykles dievui nieko nereiškia. Tau turėtų irgi nesutrugdyti diskutuoti. Nes šiuo atvėju tu galvoji, kad tau tai nepritaikoma. O aš manau, pritaikoma. Ir man netgi aišku dėl ko ir man pritaikoma.

[a.t.sielis]

Aš ne Dievas, su Dievu gali kalbėti ir diskutuoti kaip nori ir kiek nori, su taisyklėm arba be taisyklių Viską supranta. O kas gi yra mūsų gyvenimas, nuo pat gimimo, jeigu ne amžinas pokalbis su mus lydinčiu ir stebinčiu Dievu?

[klajunas]

Citata iš: a.t.sielis  Šiandien 14:44:54

Tai, ką sako kiti tikėtojai arba netikėtojai yra ne Tiesa, bet tik jų nuomonės, kurios ne daug kuo pranašesnės už kitų žmonių.

Jeigu tai tik savarankiški mąstymai, aišku, kad jie kaip tokie yra iš lygių pozicijų, visi žmonės lygūs. Bet net ir savarankiški mąstymai gali skirtis kokybe.
Jeigu tikėtojai kartoja Dievo žodžius, arba perteikia Jo suteiktus suvokimus, tikėtojų požiūriu, tai yra pranašiau negu kitos kilmės žodžiai ar kitos kilmės mąstymai.

Ne kartą tai kartojai, bet dar niekam šiame forume nepavyko išprovokuoti "išbarstyti perlus kiaulėms", todėl girdime tą pačią litaniją, bet nematom konkretikos.

Citata iš: a.t.sielis Šiandien 14:44:54
Pirma reiktų išnarstyti iki galo, o tada jau spręsti, koks yra santykis, ir koks turėtų būti.

Šiais laikais išnarstyta beveik viskas, tik reikia norėti susirasti. Ir ieškoti reikia nebūtinai tiesiogiai, nes dažnai įvairūs klausimai teisingai nagrinėjami nebūtinai religiniame kontekste. Bet tai daroma moksliniu metodu ir pateikiami modeliai labai intelektualiai turiningi.

Kai kalbam apie mokslą, reikia turėti omenyje ne kokią adaptuotą populiarią versiją, bet tikrą, intelektualizuotą variantą. Pavyzdžiui, kodėl neturėtų intelektualesnis žmogus dvasinio-intelektualinio peno ieškoti stygų teorijoje, kuri iš tikro yra labai įmantri ir sunkiai suprantama. Kas gali garantuoti, kad tai irgi nėra aukštesnės realybės apreiškimo formos.

Su tradiciniu religingumu problema ta, kad jis per daug etizuotas ir tobulėjimas asocijuojamas pirmiausiai su paklusnumu. Man asmeniškai tobulėjimas yra stiprėjimas ir galimybių plėtimasis. Taip pat per didelis akcentas jausminei psichikos pusei, kai didelė dalis žmonių norėtų puoselėti protą, ir nori tikrų žinių, ne ezoterinių būsenų ar potyrių.

[cs]

@a.t.sielis Tada, kodėl nenorėtum būti? Gal pabandyk dievu būt, juk tai aukščiausia būsena, kurios visi ir siekia religijos primestu keliu siekti? Kodėl neįsiliejus į gryną religinį mokymą ir kodėl tiesiog savęs nepalaikius ateistu? Ar variantų trūkumas tau neįžvelgiamas?

[a.t.sielis]

forume nepavyko išprovokuoti "išbarstyti perlus kiaulėms", todėl girdime tą pačią litaniją, bet nematom konkretikos.

O kokios konkretikos reikia? Dievo neregiu, Jis su manim nekalba, jeigu tokios, tai tokios neturiu. O kokių perlų esu atradęs iš šventraščių ir šventųjų, t.y. tų, kas toliau pažengę dvasios suvokime negu aš, tai esu pasidalinęs forume ne kartą, kaip ir kiti tikintieji šiame forume. Mano pažanga, kaip ir kitų tikinčiųjų šiame forume, tik tokia, kad sugebu suvokti, kad tai perlai ir kuo tai yra perlai, ir dalykus apmąstyti, pagrįsti šiapusiniame kontekste. 

Pavyzdžiui, kodėl neturėtų intelektualesnis žmogus dvasinio-intelektualinio peno ieškoti stygų teorijoje, kuri iš tikro yra labai įmantri ir sunkiai suprantama. Kas gali garantuoti, kad tai irgi nėra aukštesnės realybės apreiškimo formos.

Galima, tai Einšteino kelias. Tokie kaip Einšteinas mąsto apie kosmosą, gilinasi į mokslines teorijas, arba patys jas sukuria. Einšteinas taip ir kalbėjo, kad jam per tai prieinamos aukštesnės realybės apsireiškimo formos, ir kad toks yra jo dvasingumas.

Bet mąstymas apie kosmosą tokiu rakursu yra mąstymas apie materiją, apie kūriniją. Nereikia pamiršti, kad žmogus turi ne tik protą, intelektą, bet ir sielą, sąmonę. Protas ir intelektas yra riboti, šio materialaus kosmoso kūrinijos dalis, todėl negali įsiskverbti į už kosmoso ribų esančią tikrovę, Sąmonės sferą. Didžioji Sąmonė, Dvasia pažįstama dvasiniu "instrumentu" - sąmone, siela.

Asmeniškai, niekada neužsiimčiau bandymais suvokti stygų teoriją, nes 1. tai ribotų žmonių ribotas išmąstymas apie jiems per didelį dalyką, t.y. apie kosmosą, gamtą, kurios jie niekaip negali aprėpti. T.y. tai frustruojančių ir nesėkmingų jų pastangų rezultatas 2. kaip toks, jis nieko pilnavertiško negali suteikti. Einšteinas galėtų iš jos išspausti tam tikrus suvokimus, nuojautas, bet ne daugiau. Tai tarsi žiūrėti į saulę užsimerkus, matosi, kad pro akių vokus mušasi kažkokia šviesa, bet kadangi užsimerkęs, tai nieko daugiau nematai ir nepatiri, apart tos dalinės informacijos. 3. kaip minėjau, protas negali suvokti Sąmonės.

Su tradiciniu religingumu problema ta, kad jis per daug etizuotas ir tobulėjimas asocijuojamas pirmiausiai su paklusnumu. Man asmeniškai tobulėjimas yra stiprėjimas ir galimybių plėtimasis. Taip pat per didelis akcentas jausminei psichikos pusei, kai didelė dalis žmonių norėtų puoselėti protą, ir nori tikrų žinių, ne ezoterinių būsenų ar potyrių.

O čia jau įdomiau. Manau, paklusnumas arba nuolankumas prasideda jau esant Dievo suvokimui, tikėjimui. Kai žmogus pradeda religinę praktiką, mokymąsi, vadinasi, jis tiki mokymosi tikslu ir procesu, turi atitinkamą santykį su Dievu ("aš mažas, Visuma didelė, aš esu joje, priklausomas nuo jos"), ir tai natūrali jo būsena.

Mano galva, problemų tradicinėse religinėse sistemose gali kilti, kai žmogus neturėdamas dar tokio sąmonės lygmens, bandomas įvesti į tą tradiciją. Sakykim, jam gali sakyti, "tu būk paklusnus, melskis", bet realiai jis dar neturi tikėjimo, ir net neturi suinteresuotumo, susidomėjimo. Nes jeigu yra suinteresuotumas, susidomėjimas, ieškantis žmogus natūraliai yra priimantis savo ieškojimų objektą, besistengiantis.

Sakykim, pasakytume kam nors "atgailauk". Žmogus sakytų, "aš netikiu nuodėme, už ką man atgailauti". "O tu vis vien atgailauk, net jeigu ir nežinai dėl ko". Jeigu jis iš tikro jaučia įkvėptumą bandyti ta linkme, ir taip darytų, būtų praktinė pažanga iš to. Bet jeigu ne, jis to nebandys, o jeigu kas verstų tai daryti, tai nesąmonė.

Tie žodžiai "atgailauk" būtų tarsi žadintuvo skambutis, kai žmogus dar miega ir nesupranta, apie ką čia, bet iš karto ir pradeda busti, ir kažkodėl suvokia, kad yra kažkoks poreikis atgailauti. O judant toliau ta linkme, jam ateina ir suvokimas ir žinojimas, kas gi buvo tie apgailestautini dalykai jo gyvenime. Tai jeigu miegantis girdi žadintuvą, jis bunda, jeigu miega taip kietai, kad negirdi, tada nebunda. Tiesiog negirdi.

Yra įvairių tobulėjimo metodų, religija grynuoju pavidalu yra prabudusios sielos kelias. O pvz. jogiai lavina kūną, bando nuraminti protą, pasiekti mistinių galių. Bet jie irgi siekia ezoterinės būsenos.

Tada, kodėl nenorėtum būti? Gal pabandyk dievu būt, juk tai aukščiausia būsena, kurios visi ir siekia religijos primestu keliu siekti? Kodėl neįsiliejus į gryną religinį mokymą ir kodėl tiesiog savęs nepalaikius ateistu? Ar variantų trūkumas tau neįžvelgiamas?

Žinau, kad esu be galo mažas, o Dievas - begalinis. Toks skirtumas. Niekas negali begalinio sudėti į kažkokias ribas, todėl aišku, kad niekada nebuvau begalinis. Vadinasi, nesu Dievas, tik esu Jo dvasinių galių manifestuota maža esybė. Tada mane domina, kas gi aš esu, pagal prigimtį, kurią suteikė Dievas, ir koks mano ryšys su Juo, su Visuma? Ateistas reiškia a-teistas, prieš Dievą. Ar aš prieš Dievą? Ne, kodėl turėčiau būti prieš? Už, ir su Juo

[cs]

Neišsisukai neatsakęs mano klausimo konkrečiu atsakymu. Noriu atsakymo taip/ne. Noriu kokybės. Jei nėra kokybės, ką be kalbėti apie religingumą?

Tai taip ar ne?