Pasaulio mokslininkai prabilo apie Kūrėjo egzistavimą

[Vytautas]

Laikausi idėjos, kad žmogus niekada nesuvoks visatos ar Dievo, jei pats juo netaps. Mes negalime žinoti Dievo planų ar veikimo mechanizmų, nes dažniausiai žiūrime iš žmogiškojo faktoriaus ir Dievą vadiname "jis" , galvodami, kad jis turi turėti norų, siekių, bet norai, siekiai yra pas žmogų, o ar jie yra pas Dievą, tai paslaptis.

Šioj vietoj viskas priklauso nuo tos nežinomos pusės kiek ji leidžiasi suprantama. Kitas momentas supratimas neatsiranda staiga. Tai kas vyko prieš 2m aš tik dabar bandau pačiam sau suprantamai apibendrinti. Labai įdomu stebėti savo pačio supratimo vystymąsi. Net gėda koks jis buvo naivus prieš 2m.

[gidas]

Tik todėl plačiau nei TinSoldier'is, nes ilgokai nebuvęs...
Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir beapeliaciniai neaišku iš kur ištraukti AA teiginiai bei vaikiška argumentacija (kad ir Izaoko N. pavyzdys).

Tarptautinio teorinės ir taikomosios fizikos instituto direktorius, RAEN narys Anatolijus Akimovas pareiškė, jog Dievo egzistavimas yra įrodytas moksliniais metodais.

Kieno „direktorius" ir „narys" yra tas AA?

Pavardem, vardais ir institucijos nesidomejau - palieku tai susidomejusiems 

Benamis pasirodė kaip puikus „provokatorius"  - pasidomėjau, ir skambūs „titulai" pasirodė nieko verti, kas puikiai atsispindi ir  pateiktoje AA citatoje (apskritai ir pačios citatos pakanka, kad šiam reikalui dėti tašką)

„Dievas yra, ir mes galime stebėti Jo valios pasireiškimus. Tokia yra daugelio mokslininkų nuomonė, ir jie ne paprasčiausiai tiki Kūrėju, bet remiasi tam tikromis žiniomis. Praėjusiais amžiais labai daug mokslininkų fizikų tikėjo Dievu. Dar daugiau, iki Izaoko Niutono nebuvo skirstymo tarp mokslo ir religijos. Mokslu užsiiminėjo dvasininkai, nes jie buvo labiausiai išsilavinę žmonės. Pats Niutonas turėjo teologinį išsilavinimą ir dažnai kartojo: „Mechanikos dėsnius aš išvedu iš Dievo dėsnių".

Kokios tos paslaptingos „tam tikros žinios", kuriomis „remiasi" tiek AA, tiek tas „daugelis" mokslininkų kažkur iš Tailando ar pan.? Apie DNR jau šnekėta-peršnekėta n kartų. Panašu, kad AA "žino" kažką ypatingo.
Ir visa kita yra niekalas - absoliučiai nesvarbu, ar mokslininkas tiki ar ne. Vienintelis mokslo kriterijus yra mokslinis metodas, t.y., patirtis, kurią moksle priimtinais metodais gali patvirtinti ar paneigti visi kas netingi.
O asmeninės patirtys ne mokslo, o individo problema.

P.S Atsiprašau, kad taip išsiplėčiau dėl niekų

[paragraf 78]

Na taip, tikras mokslininkas turi atsiriboti nuo savo pažiūrų mokslinėje veikloje ir čia visiškai nesvarbu ar jis tikintis ar ateistas. Mokslas nėra arena individualiems nuklydimams, jo esmėje glūdi tiesos paieškos, kokia ta tiesa bebūtų.

[klajoklis 3000]

Benamis ir Paragraf VISIŠKAI pritariu ir pats jau gan ilgai laikausi šios teorijos  . Iš tikro, mes riboti, mus varžo laikas bei mūsų pačių interpretuojama ir pasiekiama erdvė, mes nepaliaujamai senstame kaip ir visos materijos, kurios mus supa. Mums per sunku suvokti, kad laikas ir laikinumas gali egzistuoti tik mums, na ir, ko gero, visiems dangaus kūnams, kurie materialiai tvyro kaip ir mes. Ir ši teorija, nors ir sudėtinga, bet ji atrodo realiausia, kadangi dievo ir neturėtų varžyti nei laikas, nei erdvė. Taigi, kad jau paminėjau erdvę, dievas, mano požiūriu, (čia ir vėl jokių mokslinių šaltinių neturiu ) turėjo susikurti ne erdvėje, nes erdvę kažkas turėjo sukurti (kadangi toje erdvėje tvyro materija - gyva ir negyva, bet turinti teorinę pradžią) Tai dievas atsirado neegzistencijoje?.. Tokiu atveju, kas davė stimulą bent dieviškumo idėjai neegzistencijoj? Tai jau beprotybė . Drįsčiau teigti, jog dievas yra - tai jis ir yra ta erdvė - jai negalioja nei vienas iš šių dalykų: Kilmė, Pabaiga ir Likimas: Bent vienas iš šių įvykių pasiteisinęs, vestų prie išvadų, jog dievas nebegali būti dievas. Jis turi būti - Erdvė nevaržoma erdvės ir laikas nepaklūstantis laikui...

[paragraf 78]

Na pavyzdžiui paimkime krikšččionišką tikėjimą. Kirkščionys tiki, kad Dievas neturi nei pradžios nei pabaigos, bet jis tuo pačiu yra ir pradžia ir pabaiga, jis yra už laiko ribų, bt apribojo save laike, o didybė tokia didelė, kad sakoma jog viena iš dvasinių dovanų yra Dievo baimė, bet ne todėl kad jo reikia šiaip bijoti, o todėl kad jis nesuvokiamas, kai tai supranti atsiranda tas vadinamasis sacrum tremendum.
Taigi, krikščionybė kalba apie tai kas panoksta mūsų suvokimo ribas.
Skaitai fantastiką ir supranti tada apie ką kalba krikšččionybė tu suvoki, jog gali egzistuoti kitokia tikrovė, kurios paprasčiauiai neišneša mūsų protas, RAM gerokai trūksta. Ta tikrovė gali būti tokia esmiškai kitokia, kad mes jos negebėsime suvokti. Štai mes gyvename trimačiame pasaulio suvokime, o tarkime dievas gyvena 10000000000000mačiame pasaulyje, kaip mums suvokti tuos likusius matmenis, jei mes ir su M teorijos 11 nebesusitvarkome. Ką noriu pasakyti: tiesiog visi klausimai ar teiginiai apie tai koks dievas yra arba koks nėra arba štai jei kažko jame nebūtų tai jis nebūtų visagalis ar kūrėjas tėra, kaip sako Koheletas biblijoje: tuštybių tuštybė.
Mums RAM trūksta kas suvoktume kas ten ir kaip su kuo valgoma

[klajoklis 3000]

Taip. Ir vėlgi iš ateistinės pažiūros galima teigti, jog tokio dalyko kaip dievo tikslas ar misija suvokti neįmanoma kas vėlgi veda link prarajos. Pavyzdžiui, absoliutaus gėrio apibrėžimas kaip ir neįmanomas. Jei suvoktume gėrio ir blogio atskirtį, tada skeptikų būtų ženkliai mažiau ar visai net nebūtų, ir vyrautų tikėjimai - reiškia, aš tiksliai žinau, kas yra tobulumas visiškas blogio sunaikinimas ir pakliūti į rojų ar persikelti į aukštesnę kastą po reinkarnacijos. Bet to gėrio suvokti neįmanoma, ypač tada, jei galioja determinizmas. Tebūnie turime ir laisvą valią - vistiek esame surišti ir nė nenujausdami maitiname ''blogus'' žmones, kurie gal nenori daryti žąlos kitiems nes turi ypatingą situaciją kai neranda išeities, pavyzdžiui, rasti lėšų savo vaikų maitinimui, gydymui, maitiname ''blogus'' žmones, kurie nebūtų buvę ''blogi'', jei ne aplinka, kuri juos supo nuo mažens. Tarp kitko, gerai pamąsčius, jei teoriškai visi būtų tobuli ir nebūtų blogio, tai mūsų gyvenimas neturėtų reikšmės, nes nebūtų ko siekti, tiesiog valgytumėm ir daugintumėmės kaip mikrobai  Žodžiu gyvenimas yra kaip nelegalus konkursas, kurio laimėtojų prizai neaiškūs -  arba laimi kelionę nežinion, arba tiesiog garbingai pasirodai ir išnyksti lyg tavęs nebūtų buvę