Laiko sulėtėjimas

Pradėjo a.t.sielis, liepos 17, 2017, 10:10:01

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 18, 2017, 09:10:56Tu eini fiziko praktiko keliu: jiems reikia nudirbti darbą, gauti matavimus, skaičius, naudingus Žemės praktiniuose-technologiniuose uždaviniuose, todėl jie per daug nesuka galvos, naudoja abstrakčius instrumentus (kaip pvz. erdvėlaikio koordinačių sistemą), žiūri kokie skaičiai gaunasi praktiškai, palygina, jeigu viskas sutampa, abstraktus instrumentas veikia.
Čia tu neteisus, mane labiau domina mokslo filosofiniai klausimai negu techniniai - aš techninių klausimų sprendimu neužsiimu. Bet neprieštaringi skaičiavimai ir jų atitikimas matavimams, vienas iš reikalavimų, kad teorija būtų patvirtinta.

Bet tuščiažodžiavimo irgi nemėgstu, mano mąstymas labai vizualus ir schematiškas. Tokio principo nauda ta, kad mažiau reikia vargintis su loginiai išvedžiojimais. Kokia bet kokio mokslinio pažinimo pagrindinė schema - parodyta brėžinyje. Ji tinka ir reliatyvumo teorijai. Pirmiausiai fizikas išskiria suvokimo dėmenis, savo suvokimo ekrane. Žmogaus suvokimas toks, kad jis gali išreikšti tik labai nedidelį skaičių dėmenų ir tada su jais žaidžia matematiškai-logiškai.

Pirmas ekrano momentas yra jo erdvė, įstrižainė, kurioje talpinami visi kiti dėmenys. Tada yra ekranų išilginė seka, kuri suvokiama kaip laikas. Trečias svarbus aspektas yra ekrano turinys, kuris vadinamas materija, substancija ir pan., kuris perteikia tam tikrą informaciją apie pirminę tikrovę. Ir paskutinis ekrano dėmuo yra judėjimas, kaip skirtumas erdvėje ir ekranų sekoje.

Surinkę pagrindinius dėmenis, juos išanalizavę, suskaidę į smulkesnes savybes, susiejame juos su matavimo vienetais ir suskaidome į gabaliukus: erdvė - į metrus, laikas - į sekundes, judėjimas - į metrus per sekundę ir t.t. Kuriame dėmenų matematines sistemas, kurių struktūros išreiškiamos formulėmis.

Tada visa ši sistema projektuojama į pirminę tikrovę, anapus ekrano, kuris ją atspindi. Pirminėje tikrovėje, nematomoje realybėje padaromas eksperimentas, ta realybė „pajudinama", surenkamai duomenys ir analizuojami - jeigu yra teorija, žiūrima ar ji pasitvirtino, jeigu teorijos nėra, teorija kuriama pagal prieš tai pateiktą principą.



Pagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje - nėra instrumentų.

Visi juslinio ekrano (sensoriumo) dėmenys, realybę perteikia tik žmogui būdingomis formomis, išima iš jos tik dalį informacijos, ir primeta tokias kokybes, kurios galbūt pačioje priminėje tikrovėje neegzistuoja. T.y., ir erdvė ir laikas ir judėjimas. To ženklas - įvairūs paradoksai ir nepaaiškinami reiškiniai, tačiau tikima, kad tarp suvokimo modelių ir realybės yra bent apytikslė kovariacija. Todėl ateities įvykius galima nuspėti skaičiuojant formulėmis.

Ir paskutinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, kad kryptį nuo išorinės tikrovės galima apsukti ir pritaikyti vidinei krypčiai. To viešai niekas nedaro ir čia tik mano asmeniniai ieškojimai.

a.t.sielis

Na aišku, turi tam pašaukimą ir įdirbį, todėl ir gali efektyviai naudotis tais grafikais supratimui. Įsivaizduoju, kad taip susigaudyti ir susidėlioti dalykus daug lengviau.

CitataPagal Einšteino reliatyvumo teoriją, pirminė tikrovė pasidalina į du suvokimo sluoksnius: pirmas, paviršinis sluoksnis yra reliatyvistinis, į kurį projektuojamas erdvėlaikis, o antras yra po juo esanti hiper erdvė ir hiper laikas, kurie gali turėti nebūtinai raliatyvistinius sąryšius, jeigu materija-energija leidžia tokią perspektyvą. Reliatyvistiniam sluoksniui būdinga tai, kad jame įvykiai ir stebėtojai surišami per ribotu greičiu judančią informaciją. Pagrindinis informacinis laukas yra šviesa. Šiame lauke ar jo interpretacijoje susiformuoja reliatyvistinis erdvėlaikis. Anapus jo egzistuoja hiperpasaulis, kuriam tirti jo sluoksnyje - nėra instrumentų.
Va va, apie ką aš ir kalbu, toliau nenueisite. Bus riba, už kurios neužgriebs instrumentai ir abstraktusis instrumentarijus.

Žmogaus pažinimo problemos:
1. Riboti netobuli jutimai (ir instrumentai).
2. Polinkis daryti klaidas.
3. Pasidavimas iliuzijai.
4. Polinkis blefuoti, apgaudinėti, arba įtarinėti.

Tokiu būdu, žmonijos savarankiškos pastangos yra apribotos, ir negali duoti tobulo žinojimo. O klaidingas žinojimas - didelė problema. Kartais geriau nieko nežinoti, negu klaidingai žinoti.

Apskritai, užduodu sau klausimą: "o.k., fizika - sudėtingas reikalas. Kam jis iš viso reikalingas? Kam lįsti į tą sudėtingumą? Ko siekia žmonės?" O jie siekia technologijų ir visatos apvaldymo. Žinios jiems reikalingos ne dėl pačių žinių. Kai žinojimas pernelyg nežmogiškas ir sudėtingas, jis pasidaro nenaudingas kaip žinojimas, greičiau žalingas.

Sakykim, tu nagrinėji fiziką dėl pažinimo. O kokia prognozė, kur taip nueisi? Ar yra naudos?

Antra mintis tokia: sudėtingumas įrodo, kad redukcionizmas yra neteisingas - niekas nepaprastėja, dalykai tik sudėtingėja. Tai paremia mano mėgstamą visuminio priežastingumo argumentą.

klajunas

Kokia mokslo paskirtis akivaizdu - praktinis tikrovės pažinimas. Kam to reikia seka automatiškai iš pirmo paaiškinimo - praktinių klausimų sprendimui. Visas gyvenimas susideda iš daugybės praktinių klausimų ir reikalingas efektyvus metodas jų sprendimui. Todėl kuo daugiau mokslas aprėpia, tuo platesnė tikrovė praktiškai įvaldyta.

Bet mokslas neapsiriboja išorine kryptimi, jis įsibrovė ir į vidinį pasaulį, tik šie pasiekimai nėra viešinami. Kaip jie naudojami priklauso tik nuo žmonių, kurie šias technologijas valdo. Tos priemonės labai efektyvios ir netinkamai naudojamos gali padaryti daug žalos. Renkantis tarp nežinojimo ir žalos - geresnis būtų nežinojimas, tik bėda ta, kad žinojimo neįmanoma dirbtinai apriboti. Tie kas turi galią, ieško metodų ją realizuoti ir silpnesni jų sustabdyti neturi jokių galimybių.

Žinojimui galima priešpastatyti tik dar efektyvesnį žinojimą.

Tas principas, kurį rodžiau į išorinę kryptį, lengvai apsukamas į vidinę kryptį, į psichinį pasaulį; lengvai sukuriamas analogiškas mokslas. Tai, kas išorinėje kryptyje parodyta kaip substancija, vidinėje kryptyje yra „vidinis minčių laksatas". Šis laksatas įstatomas į analogiškus suvokimo dėmenis, kuriuos dar galima išplėsti, ir taip pat modeliuojamas matematiškai.

Po laksato kokybinėmis „juslinėmis" formomis yra luksorinų laukas, gnostinė materija, ir ją aiškinanti kvantinių laukų teorija. Sujungiame abi kryptis į vieną sistemą, įstatome į suvokimo kapsulę ir gauname viso žmogaus teoriją, „visą spektrą". Ką tai duos? Atidarys hipostratas, sukurs prielaidas telepatijai ir pan. Žmogus ir pasaulis aplink jį taps atversta knyga.



Reliatyvumo teorija čia galbūt negalioja, todėl reikia naujo Einšteino, naujai teorijai. Tačiau jeigu minčių substratas yra koks nors kvantinis laukas, tai įgreitinus psichiką iki reliatyvistinių greičių, psichika irgi turėtų susitraukti, laikas sulėtėti ir sumažėti mąstymo greitis.

a.t.sielis

Taigi, dar kartą apie laiko reliatyvumą pagal Einšteiną, kad būtų pilnas aiškumas: sakykim, iš Žemės išskrenda erdvėlaivis su šviesos laikrodžiu ir šviesos greičio matavimo įranga. Iš Žemės atskaitos sistemos, erdvėlaivio laikrodis sulėtėja, kad nebūtų viršytas iš Žemės atskaitos sistemos stebimas šviesos greitis. O erdvėlaivyje esantys, matuodami šviesos greitį su ervėlaivyje esančia matavimo įranga savo šviesos laikrodyje, ką gauna, pagal savo atskaitos sistemą? Tą pačią konstantą, 29,97 cm/ns?

klajunas

Čia jau kartojasi tas pats per tą patį. Perspektyvai iš žemės - erdvėlaivis judanti atskaitos sistema, o žemė stacionari. Pats sau erdvėlaivis - stacionari atskaitos sistema, juda žemė ir šviesa laikrodyje. Paradoksas tame, kad judėjimas suvokiamas skirtingai. Klasikinis pavyzdys. Perone stovi žmogus, o pro šalį važiuoja traukinys, kuriame sėdi keleivis ir pro langą žiūri į peroną. Stovinčiam išorėje, ant perono atrodo, kad juda traukinys, o sėdinčiam traukinyje atrodo, kad traukinys stovi vietoje, o pro šalį juda peronas su ant juo stovinčiu žmogumi. Niekada nevažiavai traukiniu? Arba tas pats mašina, jeigu važiuoji vienodu greičiu, atrodo kad pro šalį lekia šalikelėje stovintys medžiai. Todėl ir erdvėlaivyje atrodo, kad jie stovi vietoje, o aplink viskas juda, su ta sąlyga, kad nėra pagreičio. Tada reikia bendrosios reliatyvumo teorijos. Visos konstantos teisingos, atitinka matavimus.

a.t.sielis

Vis vien protas priešinasi tam reikalui. Įdomus dalykas, protas reliatyvumą lengvai ir natūraliai supranta: vienur taip, kitur taip. Vienur laikas bėga greitai, kitur lėtai. Tačiau kai einama per šitus modelius, tada kažkas ne taip pasidaro. Matyt, modeliai nėra tobuli, arba tiesiog dalykas yra nesuvokiamas, todėl protas užbuksuoja, matyt, jaučia, kad lenda kur ne jo sfera.

1. Kuo Žemiečiai iš pat pradžių išmatavo šviesos greitį pagal Žemės atskaitos sistemą? Jie turėjo pasidarę tam tikrą nusistovėjusį matą, valandas, sekundes. Koks buvo sekundės etalonas (turiu galvoje, 18 amžiuje tikriausiai nebuvo tikslumo, o vėliau laiko etaloninis vienetas atsirado, ir kaip buvo užfiksuotas)?

Ar paskui sekundės etaloną padarė pagal išmatuotą šviesos greitį, ar kokį atominį laikrodį?

Ar iš viso toks dalykas egzistuoja, kaip laiko vieneto etalonas?

2. Pagal teoriją, kad ir kokį laikrodį turėtum Erdvėlaivyje - šviesos, atominį, elektroninį, mechaninį - visi jie tiksėtų lėčiau.

Gaunasi logiškai, lėčiau tiksinčiu laiko vieneto etalonu matuoji pas save Erdvėlaivyje šviesos greitį, ir gauni įprastą konstantą.

Bet jeigu laiko vienetas tiksi lėčiau, tada šviesa nueina didesnį kelią. Iš Žemės žiūrint, tai ne problema, nes prisideda Erdvėlaivio nulekiamas atstumas. Iš Erdvėlaivio žiūrint, prie lėčiau tiksinčio laiko vieneto, kelias nueinamas standartinis. Objektyviai jie nežinotų, kaip pamatuoti tą lėtesnį tiksėjimą, nes jis matuojamas savim pačiu, bet subjektyviai, jie gali žinoti, kadangi teorija juos apie tai informavo.

Pažiūrėjus taip, šviesa iš tikro juda lėčiau, ir visi procesai juda lėčiau, tik laiko matavimo vienetas pasikeičia taip, kad visa tai tampa natūralia tos erdvės savybe. Tik taip ir gali gautis, kaip sakoma, atseit, kad Astronautai būtų mažiau pasenę negu Žemiečiai.

3. Bet kažkur čia galai nesueina. Jeigu Astronautai grįžę po judėjimo būtų suskaičiavę mažiau savo metų, ir būtų mažiau pasenę, tai rodo, kad yra absoliuti atskaitos sistema. Nes gi iš Erdvėlaivio žiūrint, Žemė juda nuo jų, ir tai Žemės laikrodis turi tiksėti lėčiau, kad nebūtų viršytas šviesos greitis. Iš jų pusės žiūrint, tai Žemiečiai turi mažiau pasenti.

O realybėje tokio rezultato vienu metu negali būti, kad ir Žemiečiai, ir Astronautai būtų mažiau pasenę už vieni kitus. Arba jie išsilygina, arba kažkur čia yra kažkoks absoliutus nepajudinamas lygmuo.

Ar čia samprotavimuose klaida, ar pats Einšteino modelis ne viską parodo?

klajunas

#21
liepos 20, 2017, 10:31:47 Redagavimas: liepos 20, 2017, 11:47:02 by klajunas
Citata iš: a.t.sielis  liepos 19, 2017, 18:55:511. Kuo Žemiečiai iš pat pradžių išmatavo šviesos greitį pagal Žemės atskaitos sistemą? Jie turėjo pasidarę tam tikrą nusistovėjusį matą, valandas, sekundes. Koks buvo sekundės etalonas (turiu galvoje, 18 amžiuje tikriausiai nebuvo tikslumo, o vėliau laiko etaloninis vienetas atsirado, ir kaip buvo užfiksuotas)?

Ar paskui sekundės etaloną padarė pagal išmatuotą šviesos greitį, ar kokį atominį laikrodį?

Ar iš viso toks dalykas egzistuoja, kaip laiko vieneto etalonas?
Etalonų daug, jie visi naudojami skirtingais tikslais.

https://en.wikipedia.org/wiki/Time_standard

Vienas jų atominis laikrodis https://en.wikipedia.org/wiki/International_Atomic_Time

Citata iš: a.t.sielis  liepos 19, 2017, 18:55:51Pažiūrėjus taip, šviesa iš tikro juda lėčiau, ir visi procesai juda lėčiau, tik laiko matavimo vienetas pasikeičia taip, kad visa tai tampa natūralia tos erdvės savybe. Tik taip ir gali gautis, kaip sakoma, atseit, kad Astronautai būtų mažiau pasenę negu Žemiečiai.
Turi neužmiršti, kad SRT kalba ne apie kažkokią savaiminę erdvę ir laiką, bet apie jų matavimą, ir kokias paklaidas į matavimą įneša judėjimo greitis. Ar astronautas lieka jaunas dėl to, kad jo biologiniai procesai sulėtėja -  to ištirti kol kas nėra priemonių. Nes tam reikia tarpžvaigždinių kelionių. Koks poveikis organizmui, jeigu elektronai aplink branduolį sukasi du kartus lėčiau, ar tai reiškia kad dėl to nesensta? Senėjimas reguliuojamas genetinės programos. Ar ji veikia lėčiau?

Citata iš: a.t.sielis  liepos 19, 2017, 18:55:513. Bet kažkur čia galai nesueina. Jeigu Astronautai grįžę po judėjimo būtų suskaičiavę mažiau savo metų, ir būtų mažiau pasenę, tai rodo, kad yra absoliuti atskaitos sistema. Nes gi iš Erdvėlaivio žiūrint, Žemė juda nuo jų, ir tai Žemės laikrodis turi tiksėti lėčiau, kad nebūtų viršytas šviesos greitis. Iš jų pusės žiūrint, tai Žemiečiai turi mažiau pasenti.
Apie astronautų amžių sprendžiama tik loginiu eksperimentu, kuris pagrįstas formulių skaičiavimais. Tokio eksperimento su biologiniais organizmais kol kas niekas nėra atlikęs. Tai minties eksperimentas.


a.t.sielis

Susidaro toks įspūdis, kad Einšteino modelis yra aproksimacija, veikianti Žemės planetos aplinkoje kiek patvirtina eksperimentai, o kiek jis praktiškai realus kalbant apie tolesnę aplinką, arba ko vertos tos fantazijos apie astronautus, lekiančius toli nuo Žemės - niekas nežino. Jeigu išsiųstum atominį laikrodį į tolimą kosmosą, ir po šimto metų jis sugrįžtų atgal į Žemę, ir tada sulygintum su kitu tokiu pačiu atominiu laikrodžiu, likusiu Žemėje, tada ir matytųsi, kur iš tikro laikas bėgo lėčiau.

Kiek įžvelgčiau, reliatyvumo teorijos problema ta, kad absoliutus reliatyvumas negali egzistuoti. Tai yra abstrakti idėja, kuri realybės iki galo gerai neaprašys. Ji aprašo patį reliatyvumo principą paimtą grynai kaip tokį. Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje, ir atitinkamai, turėti savo vietą ir atitinkamą laiko tėkmę.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 20, 2017, 11:12:24Kiek įžvelgčiau, reliatyvumo teorijos problema ta, kad absoliutus reliatyvumas negali egzistuoti. Tai yra abstrakti idėja, kuri realybės iki galo gerai neaprašys. Ji aprašo patį reliatyvumo principą paimtą grynai kaip tokį. Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje, ir atitinkamai, turėti savo vietą ir atitinkamą laiko tėkmę.
Reliatyvumo teorija - ne visa fizika. Ji aprašo vieną tiriamos realybės aspektą, kaip pagrindiniai parametrai x, t, m priklauso nuo judėjimo greičio ir erdvės kreivumo. Taip pat iš šios teorijos seka masės lygybė energijai. Visi kiti dalykai - kitų fizikos šakų objektas. Reliatyvumo teoriją yra tarsi jų apvalkalas, pavyzdžiui, yra reliatyvistinė kvantinė mechanika, reliatyvistinė kvantinių laukų teorija ir t.t. Kondensuotų medžiagų fizikoje, chemijoje - reliatyvumo teoriją taikyti neįprasta, dėl mažų greičių.

Jeigu domina erdvės koncepcija - reikia žiūrėti Bendrąją reliatyvumo teoriją, bet ji dar sudėtingesnė už specialiąją reliatyvumo teoriją, nes reikia gerai išmanyti matematiką. Pagal šią teoriją keturmatis erdvėlaikis yra iškreivinamas masės ir energijos pasiskirstymo, dėl kurio atsiranda geometrodinamika, arba gravitacija. Kosmologijoje pastarasis variantas daug svarbesnis, už specialųjį variantą.

O ar tai įrodyta? Gravitacijos skaičiavimai ir matavimai atitinka, neperseniausiai detektoriais pradėjo gaudyti kosmines gravitacines bangas, kurios kyla susijungus dviem juodosioms skylėms.

Vis tiek pagal vieną teoriją visos fizikos vertinti negalima, nes ko neatsako viena, atsako kita.

Citata iš: a.t.sielis  liepos 20, 2017, 11:12:24Visos erdvės turi egzistuoti kažkokioje absoliučioje erdvėje
Deja fizikoje toks pasakymas nepriimtinas, pagrįsk įrodymais. Vien tavo proto jausmas - ne įrodymas. Jeigu ne praktiškai, tai bent matematiniais skaičiavimais, imant kaip pagrindą tai kas žinoma apie realybę. Jeigu sugebėtum matematiškai išvesti ir jeigu būtų patvirtinta, tai būtų perversmas moksle, būtum Einšteino lygio mokslininkas. O pasakyti "turi egzistuoti..." gali bet kas. "Turi egzistuoti" kalėdų senelis, vampyrai, ateiviai ir t.t.

a.t.sielis

Citata iš: klajunas  liepos 20, 2017, 12:46:52Deja fizikoje toks pasakymas nepriimtinas, pagrįsk įrodymais. Vien tavo proto jausmas - ne įrodymas. Jeigu ne praktiškai, tai bent matematiniais skaičiavimais, imant kaip pagrindą tai kas žinoma apie realybę. Jeigu sugebėtum matematiškai išvesti ir jeigu būtų patvirtinta, tai būtų perversmas moksle, būtum Einšteino lygio mokslininkas. O pasakyti "turi egzistuoti..." gali bet kas. "Turi egzistuoti" kalėdų senelis, vampyrai, ateiviai ir t.t.
Cha, fizikoje aišku, kad tai ne argumentas. Tai iš viso nėra argumentas, o ką rodo intuicija.

Niekas čia į Einšteinus ir nesirikiuoja. Be to, Einšteinas galiausiai pasakė: "dvasia turi vėl nugalėti technologiją", Einšteinas nebuvo kietakaktis, gyvenimas jį pamokė, kad fizikiniai ir technologiniai atradimai neduoda to, ko trokšta žmogus.

Daugiaerdviškumas ir daugialaikiškumas suponuoja kažkokią visumą, kurioje visa tai egzistuoja. Tas pats priežastingumo principas - jeigu dalinėje srityje tie laiko ir erdvės principai egzistuoja, tie principai turi būti ir pirminėje vieningoje sferoje.

Citata iš: klajunas  liepos 20, 2017, 12:46:52O ar tai įrodyta? Gravitacijos skaičiavimai ir matavimai atitinka, neperseniausiai detektoriais pradėjo gaudyti kosmines gravitacines bangas, kurios kyla susijungus dviem juodosioms skylėms.
Galbūt galbūt, skaičiau apie tai. Fizikai vis džiūgauja savo pasiekimais, "lyg geležėlę radę" :), bet toli jie nenueis vis vien.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 20, 2017, 15:44:07Be to, Einšteinas galiausiai pasakė: "dvasia turi vėl nugalėti technologiją", Einšteinas nebuvo kietakaktis, gyvenimas jį pamokė, kad fizikiniai ir technologiniai atradimai neduoda to, ko trokšta žmogus.
Kiekvienas gali pasakyti ką nori. Bet mokslas nepriklauso nuo žmogaus troškimų, tikrovė nėra žmogaus troškimų funkcija, kaip pasakytų matematikas. Mokslas sako kaip yra, jeigu šis yra važiuoja prieš žmogaus norus, tai vadinama realybės principu.

Tačiau šis yra (tiesa) dėka mokslo papildomas trokštama dalimi technologijomis, nes žinios leidžia tikrovę keisti, perdaryti. To siekia transhumanizmas, genų inžinerija, nanotechnologijos, medicina, neuromokslas. Žmogus pailgins amžių, pašalins ligas, iš gyvenimo pradings kančia. Su sąmonės aploadingu į technologijas - pasidarys nemirtingi ir t.t. Tada aišku pradės mąstyti ar tai iš tikro patys trokštamiausi dalykai. Kam ta amžinybė reikalinga, kai išsemi visą tikrovę. Dagiau nelieka kas veikti.

a.t.sielis

Citata iš: klajunas  liepos 20, 2017, 15:58:50tikrovė nėra žmogaus troškimų funkcija,
Čia teisingai sakai, iš vienos pusės. Ne tikrovė egzistuoja dėl žmogaus, o žmogus egzistuoja kaip tikrovės dalis.

Kita pusė tokia: žmogus sukurtas su tam tikra prigimtimi, funkcija, ir todėl žmogaus viduje yra troškimas atrasti tą prigimtį ir funkciją. Todėl teisingai suvokiant tikrovę, išryškėja tikroji žmogaus prigimtis ir funkcija. Jeigu žmogus eina prieš prigimtį, tada jis kenčia, kaip kentėjo Einšteinas po nusivylimų dėl atominės bombos ir panašiai.

Citata iš: klajunas  liepos 20, 2017, 15:58:50Su sąmonės aploadingu į technologijas - pasidarys nemirtingi ir t.t.
Fantastų svajonės. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Pirma reikia suvokti sąmonę, o tada jau kalbėti.

Nereikia kurti to, kas jau yra sukurta. Žmogus negeba nugalėti mirties, bet kita pusė yra ta, kad jo vidinė esybė, vidinis "aš" - amžinas, jau dabar. Tam yra daug paliudijimų iš įvairių faktų.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 20, 2017, 16:05:08
CitataSu sąmonės aploadingu į technologijas - pasidarys nemirtingi ir t.t.
Fantastų svajonės. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Pirma reikia suvokti sąmonę, o tada jau kalbėti.
Galima sakyti, kad šiuo metu tai pats įdomiausias ir intensyviausiai tyrinėjamas klausimas. Jo sprendimui ir su tuo susijusių technologijų kūrimui metamos didelės lėšos. Netgi teigiama, kad smegenų kompiuterio sąsają vadinasi ir telepatiją turėsime keturių metų laikotarpyje. Prie to dirba Elonas Muskas, Zuckerbergas, ir DARPA.

http://yournewswire.com/us-plans-brains-internet/

Klausimo sprendimas ne už tokių jau aukštų kalnų. O kai kas sako, kad tai jau dabar pasiekta, tik naudojama slapta.

a.t.sielis

Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". :)

"Klausimą išspręsime". :)

Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 20, 2017, 17:09:31Na jau, "tiriam, dirbam, sunkiai dirbam, tikimės rezultato". :)

"Klausimą išspręsime". :)

Net nėra ką komentuoti. Viskas ir taip akivaizdu, ir jie patys pasakys: "ta užduotis neįveikiama".
Pažiūrėsim po 4 metų, kokiais 2022. Manau, kad aš gersiu šampaną. Šitą reikia užarchyvuoti.  ;)

Tie kas dabar dirba, jie dirba prie komercinių modelių. Nekomercinius jau naudojam.  :D

Aukštyn