Žiauri tiesa apie Everestą

[Teroras]

Invalidas Markas Inglis buvo 40-asis alpinistas, 2006 metų gegužės rytą praėjęs pro merdėjantį britą Davidą Šarpą. 40 įvairių tautybių, tikėjimo ir likimo žmonių veržėsi į viršukalnę ir pasiekė ją - išdidūs, laimingi, išsekę. Įveikė ją ir M.Inglis, invalidas. D.Šarpas mirė, ir jo kūnas visiems laikams liko ant to baisaus kalno, kaip ir kitų alpinistų, žuvusių įvairiu metu.

Mokestis už viršukalnę

Prestižiškiausio alpinistų akimis kalno viršukalnėje įvykęs merdėjančio anglo D.Šarpo ir invalido M.Inglio iš Naujosios Zelandijos susitikimas sukėlė ginčų visame pasaulyje. Ir ne tik tarp alpinistų.

Everestas - aukščiausia pasaulio viršukalnė, jos aukštis - 8848 metrai. Pirmą kartą užkariauta 1953 metais. Nuo tada žmonės į ją yra kopę 1200 kartų. Apie 200 bandymų baigėsi alpinistų mirtimi. Šiemet užfiksuota jau 10 aukų. Tarp žuvusiųjų - korėjiečiai, nepaliečiai, brazilas, anglas...

Trečiasis D.Šarpo bandymas

Inžinierius D.Šarpas iš mažo Geinsboro miestelio per 34 savo gyvenimo metus karstėsi po daugybę kalnų, pabuvojo daugelyje pasaulio viršukalnių. Garsieji Pietų Amerikos kalnynai, Naujosios Zelandijos Kuko kalnas, Kilimandžaras... Tik Everestas niekaip nenorėjo paklusti britui. Jis bandė užkopti į jį 2003 ir 2004 metais, bet nesėkmingai. Šių metų gegužę pradėjo trečiąjį šturmą. Kopė vienas, be gidų ir kone tuščiomis rankomis: turėjo tik du deguonies galonus vietoj norma laikomų penkių. Gegužės 15-ąją pasiekė Everesto viršukalnę. Bet nusileisti nebepajėgė: likus 300 metrų iki viršaus, britas krito ir nebeatsilaikė.

Inglio tikslas

Alpinistas ir gelbėtojas Markas Inglis iš Naujosios Zelandijos 1982 metais ant Kuko klano nušalo abi kojas, ir jas teko amputuoti iki kelių. Atrodytų, alpinisto karjera baigta, bet po pertraukos M.Inglis vėl pradėjo kopti į kalnus, tapo šalies invalidų sportinės daugiakovės čempionu. 2002 m. gegužę jis pradėjo kopti į Everestą su komanda. Jam buvo svarbu įrodyti sau ir kitiems, kad invalidas su protezais gali tai, kas, regis, neįmanoma, - užkariauti sunkiausiai prieinamą pasaulio viršukalnę.

Žuvusiųjų kūnai

Maršrutas šiauriniu šlaitu vis primindavo M.Ingliui baisų pavojų. Primindavo žuvusiųjų kūnais. Štai japonų alpinistė, sėdinti ta pačia poza, kokią matė ją prieš 17 metų, ir žvelgianti kiekvienam pro šalį einančiam tiesiai į akis. Štai Markas, žuvęs 2001 metais. Jo rankoje lynas, į kurį kabinosi ropšdamasi šlaitu. Markas trukdė gyviesiems, ir virvę nupjovė, o jį patį patraukė į šalį. 7 valandą ryto maždaug 8500 merų aukštyje, vadinamojoje negyvenamojoje zonoje, M.Inglis ir jo komandos nariai žvilgtelėjo į nedidelį urvą šalia tako - ten sėdėjo D.Šarpas. Jis buvo dar gyvas, bet sušalęs taip, kad negalėjo nei judėti, jei kalbėti. Judėjo tik akys. „Mes davėme jam deguonies, bet buvo per vėlu. Patraukėme toliau", - prisimena M.Inglis.

Kalnuose viskas kitaip

D.Šarpo istorija sukėlė audrą įvairių šalių laikraščiuose, televizijoje, internete. Kaip turėjo pasielgti M.Inglis? Kodėl niekas iš kopiančiųjų nesustojo padėti? Ar jis didvyris, ar kaip tik ne?

60 proc. apklaustųjų respondentų Naujojoje Zelandijoje sakė, kad būtų sustoję ir padėję nelaimingajam. Bet šit ką sako Džefas Veitas, profesionalus kopiančiųjų į kalnus vedlys: „Manau, būčiau sustojęs ir padėjęs, bet taip aš kalbu, būdamas Naujojoje Zelandijoje. Neįsivaizduoju, kaip būčiau elgęsis konkrečioje situacijoje. 8500 metrų aukštyje galbūt būčiau manęs kitaip."

Minglio ir kitų 39-ių alpinistų gynėjų argumentuose bendra tai, kad kalnuose, ypač Evereste, galioja kiti dėsniai. Dikas Prikas, M.Inglio ekspedicijos vadovas: „Apsispręsdamas kopti į Everestą, tu jau žinai, kad gali ir negrįžti. O lipti vienam apskritai tolygu savižudybei. D.Šarpas pasiėmė labai mažai deguonies. Ko jis tikėjosi?"

Paulas Čaplovas, Naujosios Zelandijos alpinistų federacijos vadovas: „Mes mokome žmones suteikti pirmąją pagalbą kalnuose. Bet Everestas - tai išskirtinė vieta. Ten tenka priimti griežtus sprendimus, jei nori grįžti namo gyvas. Ten svarbu pačiam kaip nors išlikti, o ne ką nors išgelbėti. Negi manote, kad bekojis M.Inglis turėjo užsiversti vaikiną ant kupros ir vilkti, kad jie abu žūtų? M.Ingliui ir taip teko amputuoti viršutines rankų pirštų falangas ir dalį strampgalių, nes jis vėl stipriai apšalo." M.Inglis: „Deividas buvo beveik miręs. Prieš mane pro jį praėjo 39 žmonės, ir niekas net nestabtelėjo, o aš bandžiau padėti. Tokiame aukštyje smegenys praktiškai be deguonies nedirba. Taip sunku, kad paprasčiausiai net nebėra jėgų padėti kitam. Žmonės mano, kad svarbiausia - įkopti į viršukalnę, bet svarbiausia - likti gyvam. Toks buvo mano tikslas. Jis, matyt, nesutapo su D.Šarpo uždaviniu."

Su M.Ingliu sutinka ir paties žuvusiojo motina Linda Šarp. „Kiekvieno priedermė - rūpintis savimi, o ne pulti gelbėti kito", - sakė jis interviu britų spaudai.

Gyvybė svarbiau už viršūnę

Priešingai mano pirmasis Everesto užkariautojas, vienas žymiausių pasaulio alpinistų seras Edmundas Hilaris - 2006-ųjų gegužės 23-iąją jis kreipėsi į tuos, kurie praėjo pro merdintį D.Šarpą: „Mūsų ekspedicijoje 1953 metais buvo neįmanoma palikti merdėti ką nors, patekusį į bėdą. Žmonės nieko nebenutuokia apie žmogiškąsias vertybes. Sunkumai, tykantys didžiuliame aukštyje, - joks pasiteisinimas. Manau, kad bendras požiūris Everesto ekspedicijoje tapo tiesiog šiurpinantis. Vienintelis žmonių uždavinys - įkopti į viršukalnę. Jiems nerūpi, kad kam nors galbūt reikia jų pagalbos. Bet žmogaus gyvybė buvo, yra ir bus daug svarbesnė už viršukalnę."

Labai daug kas su juo sutinka. „M.Inglis įrodė pasauliui, kad nėra jokių fizinių ribų žmogui su protezais, bet jam teks gyventi žinant, kad galėjo, bet nebandė išgelbėti žmogui gyvybės, - teigė E.Hilaris. - Jei jis būtų atsisakęs ketinimo kopti aukštyn, būtų likęs su D.Šarpu ir drauge su kitais nuleidęs jį žemyn, iš bebaimio avantiūristo būtų virtęs didvyriu."

Ne M.Inglio ir jo šalininkų naudai kalba ir faktas, kad po 10 dienų, gegužės 26-ąją, 8700 metrų aukštyje buvo išgelbėtas 50-metis australas Linkolnas Halas. Išvakarėse alpinistas pustrečios valandos išbuvo be gyvybės ženklų, ir ekspedicijos vadovas Aleksandras Abramovas įsakė palikti jį. Kitą rytą, praėjus 12 valandų, įvairių šalių komandos pradėjo kopti aukštyn ir amerikietis Danas Mazuras pastebėjo, kad australas gyvas. A.Abramovo pasiųsti šerpai davė Linkolnui deguonies, suleido kelias injekcijas ir pagirdė karšta arbata. Paskui lėtai jį imta leisti žemyn.

Kalnas - cirko arena

Baskas alpinistas Juanas Oiarzabalis, 21 kartą įkopęs į Everestą, nesistebi tuo, kas nutiko britui: „Kalnas jau prieš keletą metų virto cirku. Nejaučiu nė menkiausio noro grįžti tenai ir vengiu skaityti su juo susijusius pranešimus. Evereste elementarus solidarumas neegzistuoja. Milžiniški pinigai mokami už viršukalnę, bet ne už kopimą. Todėl ji tampa svarbiausiu prioritetu."

Pats kopimas į Everestą, kad ir koks sunkus būtų, jau nėra kažkas nepaprasta. Čia varžomasi dėl paties jauniausio ar paties seniausio kalno užkariautojo vardo, dėl teisės vadintis greičiausia komanda, tapti pirmąja jaunavedžio pora, įkopusia į viršukalnę.

"Vakaro žinios" info.

[Benamis]

Zino kur eina, per prievarta niekas netempia

[Teroras]

Na taip, bet zmogiskumas visgi vistiek turetu kazkoks buti...

[Ponas]

Na, taip, žiauri tiesa. Bet kai perskaičiau tą skyrelį Everestas - cirko arena, kur yra parašyta, kad ten kažkas įkopė, net 21 kartus tikrų, tikriausiai nustebau