Ar gyvūnai žudosi?

Pradėjo Benamis, balandžio 20, 2013, 14:06:20

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Benamis

š keturiasdešimt metų Richardas O'Barry tapo liudininku, kaip nusižudė delfino patelė Kathy, kuri filmavosi septintojo dešimtmečio seriale „Fliperis". Jis pasakoja, kad delfinė pažiūrėjo jam į akis, panėrė į plieninio rezervuaro dugną ir nustojo kvėpuoti. Po šio įvykio delfinų treneris tapo kovotoju už gyvūnų teises, o nusifilmavęs „Oscarą" pelniusiame dokumentiniame filme „Įlanka", kuriame pasakojama apie delfinų mėsos verslą mažame Japonijos miestelyje, tapo įžymybe, rašo time.com.

„Delfino savižudybė mane pakeitė, - sako R. O'Barry. - Deja, gyvūnai ir toliau išnaudojami pramogų versle, kurio atstovai nenori, kad žmonės manytų, jog delfinai sugeba nusižudyti. Tačiau delfinai yra sąmoningos būtybės, kurių smegenys didesnės nei žmonių. Jei gyvenimas tampa nebepakenčiamu, jie tiesiog nustoja kvėpuoti. Tai savižudybė."

Gyvūnų savižudybės idėja gali skambėti absurdiškai, tačiau pati sąvoka sena kaip filosofija. Aristotelis papasakojo istoriją apie eržilą, kuris metėsi į bedugnę supratęs, kad buvo apgautas ir poravosi su savo motina. Šia tema diskutavo ankstyvieji krikščionių teologai ir Viktorijos laikų akademikai.

„Paprastai žmonės apie gyvūnų savižudybes diskutuodavo norėdami suprasti, ką reiškia būti žmogumi, - sako Duncanas Wilsonas, Mančesterio universiteto medicinos istorikas ir tyrimo apie gyvūnų savižudybes, kuris buvo paskelbtas kovo mėnesio britų žurnalo „Endeavour" numeryje, autorius. - Dabar žmonės apie tai kalba norėdami atkreipti dėmesį į sunkią kankinamų ir nelaisvėje laikomų gyvūnų būklę ir sukelti užuojautą."

Šis požiūrio į gyvūnų savižudybių problemą pokytis atspindi pakitusias vertybes, susijusias su gyvūnų ir mūsų savidestrukcija, rašoma leidinyje. Romėnai gyvūnų savižudybę laike natūraliu ir kilniu dalyku. Jie dažnai rašydavo apie gyvūnų, kuriuos gerbė - žirgų - savižudybes. Vėliau ilgus šimtmečius gyvūnų savižudybių tema nebuvo aptariama. Krikščionių mąstytojai, tokie kaip Tomas Akvinietis manė, kad savižudybė nuodėminga žmonėms ir neįmanoma gyvūnams. „Visa, kas gyva, iš prigimties myli save, - rašė T. Akvinietis tryliktame amžiuje. - Todėl natūraliai išlieka buvime."

Devynioliktame amžiuje (po to, kai Ch. Darvinas įrodė, kad žmonės išsivystė iš gyvūnų) Britanijoje išpopuliarėjo vegetarizmas ir naminiai augintiniai, taip pat vėl pasirodė pranešimų apie gyvūnų savižudybes. Šįkart savidestrukcija dažniausiai būdavo priskiriama šunims. 1845 m. leidinyje „Illustrated London News" buvo rašoma apie Niūfaundlendo veislės šunį, kuris vis mėgino nusiskandinti: „Gyvūnas atrodė išsekęs ir atkakliai laikydamas galvą po vandeniu galiausiai pasiekė savo tikslą, nes kai šį kartą jį ištraukė, jis buvo nebegyvas."

D. Wilsono tyrime pateikiamas šio gyvūno ir daugelio kitų - laukinės anties, katės, pelikanų, skorpionų - bandymų nusižudyti atvejai, tačiau neaptariama, ar šie gyvūnai techniškai sugeba atimti sau gyvybę. Šį klausimą nagrinėja Floridos universiteto psichologas Thomasas Joineris. Savo naujoje knygoje „Mitai apie savižudybes" jis palygina savižudiškas gyvų būtybių tendencijas. „Visoje gyvojoje gamtoje juntamas tas pats svarstymas, - sako Th. Joineris. - Ar mano mirtis vertingesnė už mano gyvenimą? Šis svarstymas būdingas praktiškai visiems organizmams - nuo bakterijų ir vabzdžių iki paprastų savižudžių ar net savižudžių teroristų."

„Endeavour" straipsnyje pasakojama istorija iš iberų folkloro apie savižudžius skorpionus, kurie, jei juos apsupdavo liepsnos, įsigeldavo į nugarą.

Devintajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje Britanijoje įsiliepsnojo debatai šia tema, kai Londono zoologijos sodo zoologas papasakojo apie savo eksperimentą: jis įdėjo skorpioną į stiklinį indą, davė jam chloroformo ir stebėjo, kaip gyvūnas mėgino sau įsigelti. Norėdamas įrodyti, kad jis klysta, psichologas Conwy Lloydas Morganas atliko su skorpionais daugybę eksperimentų. „Jis apsupdavo juos liepsnomis, degino jiems nugaras, kaitino juos butelyje ir degino juos fosforo rūgštimi, be to, sukeldavo jiems elektros šoką ir t. t.", - rašoma „Endeavour" straipsnyje.

Jau ir anuo metu ne visi pritarė žiauriems eksperimentams su gyvūnais, kuriais buvo mėginama įrodyti pritemptus faktus, juo labiau šie žiaurumai kritikuojami dabar. „Man atrodo, kad mūsų diskusijos apie gyvūnus dažniausiai baigiasi tokiais kraštutinumais, kurie nukreipia dėmesį nuo to, kaip mes kasdien su jais elgiamės, - sako Jonathanas Safranas Foeris, kuris savo naujoje knygoje „Gyvūnų valgymas" mėgina suprasti, kaip gyvūnai tampa maistu. - Ar galima užmušti musę, ar augalams patinka klasikinė muzika, ar gyvūnai gali nusižudyti - visi šie dalykai gali būti įdomūs, tačiau jie neturi nieko bendro su tuo, ką mes nuolat darome gyvūnams."

DELFI.lt

_Anonimas_

Dėl savižudybių nesu tikras, bet, kad gyvūnai gali ir suvokia, kaip save žaloti yra daugybė pavyzdžių. Esu girdėjęs nemažai istorijų, kai papūgos mirus jų šeimininkui ar kitam paukščiui bando sukelti sau skausmą t.y. pešioti savo plunksnas tiek, kad net pradeda bėgti kraujas. Tada joms yra skiriamos įvairios terapijos ir pan.

Iron Tara

Kad gyvūnai žudosi, tai tikrai esu įsitikinusi ne kartą. Kaip dėl laukinių tai nežinau, bet šunys ir katės tai daro. Močiutė pasakojo, kad matė seną šunį, kuris sėdėjo ant šaligatvio ir laukė atvažiuojančios mašinos. Kai ji pasirodė, jis luktelėjo, kol ji priartės prie jo ir šoko tiesiai po ratais.
Neperseniausiai ir pati buvau gyvūno savižudybės liudininkė. Ėjau šaligatviu ir žiūriu - sėdi katė. Atvažiuoja mašina, katė laukia, bet matau, kad ketina eiti per gatvę. Mašina priartėjo, ir katė, kaip ir tas šuo, šoko po ratais. Nemalonus besipurtančios katės vaizdas.

Aukštyn