Baltojo drakono civilizacija

Pradėjo klajunas, liepos 28, 2021, 19:18:56

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Trys keliai

„Filognozijos pradmenyse" nepretenduoju į išsamią filosofinių sistemų analizę, o pateikiami filosofai skirti tik mano pagrindinių idėjų iliustracijai, todėl jie nebūtinai tiksliai atitinka vadovėlines tiesas. Mano interpretacija yra tik mano interpretacija, kuri nesiekia mokslinio tikslumo ir neabsoliutina jokių faktų, tik siekia per žinių ir proto prizmę parodyti mano asmeninį žvilgsnį į tikrovę. Šiame skyrelyje noriu paaiškinti savo filognozijos formulę, pateikiamą dviejų, knygoje kertinių, filosofų kontekste, kurie yra A. Šliogeris ir F. Nietzsche. Civilizacijų medyje filosofai išsidėsto taip: centrinė ašis, kamienas, priklauso A. Šliogeriui, sukūrusiam centrinę sątvarologijos doktriną, sugrįžtant prie pirmapradės tikrovės šaknų sąmonėje, atidengiant civilizacijos branduolines struktūras; silpnoji civilizacijos atšaka priklauso F. Nietzschei, kuris su savo subjektyvizmu ir begalybės formule siekė įvesti kultūrinę begalybės ekspansiją, kuri turėjo sukurti pamatus kūrybinės veiklos sprogimui, įvedant titaniškas pastangas sukurti dievų lygio meną, kuris būtų silpnosios civilizacijos struktūros apogėjus, rėminamas amžinojo to paties sugrįžimo mitologemos; ir stiprioji civilizacijos atšaka priklauso man, su baltojo drakono civilizacijos konceptu, kuriame maksimaliai įvidujinama begalybė, o po to prote susikaupęs begalybės potencialas išsireiškia išorine, objektyvia kūryba, per dirbtinio pasaulio ir technikos konstravimą.

Centre, ašinio žmogaus statuse, yra A. Šliogeris, kurio filosofijos formulė yra tokia:

U2C1C3 (MS0 - DA0 - T0 - DS999)

U2 - objektinė bendroji gaublė;

C1 - filosofinė būsena;

C3 - meilė;

MS0 - nulinė mažoji sieva;

DA0 - nulinė drakono akis;

T0 - nulinė technika;

DS999 - didžioji sieva, transcendencijos fenomenas.

Savo filosofiją A. Šliogeris vadina teorija, kuri yra įsižiūrėjimas į transcendencijos fenomenus, kurie pasirodo kaip būtis-anapus-žmogaus, kaip žmogaus nesuvartojama svetimybė, kaip Kitas, pastatantis jį akis į aki su išoriniu pasauliu, su būtimi, kuri yra žmogaus egzistencijos pagrindas. Norėdamas susitikti su pačiais daiktais, žmogus turi peržengti visą kultūrinių ženklų imperiją, kurioje žmogus suvokia tik save, savo pasaulį ir teoriniame žvilgsnyje pamatyti transcendencijos blyksnį, kuris yra tikro, autentiško filosofavimas pagrindas. Tam reikia išlipti iš gelmės ir sugrįžti iš anapushorizontinių realybių, susikuriant branduolinės būsenos vietovę, kurioje anapusinė tikrovė atsiveria autentiškiausiu ir filosofiškiausiu žvilgsniu, taip, kaip ji atsivėrė filosofijos pradžioje, senovės Graikijoje. Taip, sugrįžusi į savo esmę filosofija prisikelia, sukurdama prielaidas naujai pradžiai ir galimybei kartoti klasikinę istoriją geriausia jos forma. Tai buvo projektas skirtas Lietuvai atsistoti ant kojų, tampant tikra filosofine tauta, savo dvasios didybe sugebančia atsilaikyti globalizmo ir transhumanizmo invazijai. Žinoma, žmogus negali šiame gyvenime išsivaduoti iš fizinių ir materialinių poreikių, todėl toks sugrįžimas į pirmapradę būseną reikalingas ne kaip viso gyvenimo pagrindinė forma, bet tik kaip ištakų prisiminimas, kuris leidžia neatitrūkti nuo filosofinių šaknų ir atsinaujinti.

Antras filosofas, propagavęs silpnosios formos begalybę ir absoliutųjį subjektyvizmą yra F. Nietzsche. Jo filosofijos formulė atrodo taip:

U1C3C5 (MS1 - DA1000 - K1000 - DS0)

U1 - subjektinė bendroji gaublė;

C3 - svaigulys;

C5 - tikslinė būsena, valia viešpatauti;

MS1 - subjektyvioji mažoji sieva;

DA1000 - perteklinė kultūrinė drakono akis;

K1000 - perteklinė kūryba, kūrinys, vertybės;

DS0 - pašalinta transcendencija, teometafizikos pilnas įnulinimas.

F. Nietzsches filosofijos pagrindinė idėja yra valia ir begalinė kūryba, kuri išaukština begalinį subjektą, antžmogį, kuris savo valioje viešpatauti nepripažįsta sau jokių ribų, bet jo kūryba reiškiasi tik silpnosiomis, meninėmis formomis. F. Nietzsches svarbiausias momentas yra transcendencijos, dievo pilnas pašalinimas, kur visa anapusinė begalybė sugrąžinama į žmogų ir jis tampa visų dieviškų, dangiškų, amžinų formų kūrėju ir savininku. Tai maksimalus subjektyvumo išaukštinimas, kur tikslinė būsena, valia, tampa svarbiausia varomąja jėga, kurios tikslas užmaskuoti egzistencijos bergždumą ir nihilizmą, graužiantį sielą, kuri, norėdama nuo šios būsenos išsivaduoti, pasineria į kūrybinį siautulį. Įdomu tai, kad F. Nietzsche teikė pirmenybę netradicinėms, nemonumentalioms meno ir kūrybos formoms, kaip muzika, poezija, kurias jis vadino dioniziškomis ir kurias norėjo priešpastatyti apoloniškoms meno formoms. Jo gelminė mintis buvo ta, kad pasaulio prigimtis savo šaknyje yra ne apoloniška, bet dioniziška. Dėl šios priežasties, griaudamas krikščioniškos civilizacijos statinį, jis siekė ją pakeisti dioniziškos civilizacijos eksperimentu, kurio centrinės sątvaro būsenos būtų valia ir svaigulys, kurie vienodai ekstaziški tiek griaunant, tiek statant. Be abejo, tai tik idėjos poetinė, metaforiška išraiška, o kaip poezija turi atrodyti tikrovėje, F. Nietzsche paliko spręsti „ateities filosofams".

Ir trečia nagrinėjamos temos atšaka yra baltojo drakono civilizacija, kuri kuria stipriąją jos formą, kurios „stiprumas" pasireiškia tuo, kad kūrinys pavirsta į technologiją ir techniką, arba dirbtinį pasaulį, pagamintą gnostinės sintezės. D. Mockaus filognozijos formulė tokia:

U3B2.1B2.2B2.3 (MS1 - DA1000 - T0-200 - DS999)

U3 - pusiausvira bendroji gaublė;

B2.1 - kalba;

B2.2 - logika;

B2.3 - matematika;

MS1 - pusiausvira sieva;

DA1000 - holoplastinė drakono akis, rišlys;

T0-200 - ribojama technika, dirbtinis pasaulis;

DS999 - holoplastinė didžioji sieva, kuri atverta baltojo drakono sąmonėje.

Baltojo drakono pagrindinės sąvokos yra protas ir dirbtinė tikrovė, kuri kuriama sąmonės antitezėje vykdant gnostines sintezes, kurios vis labiau gylinasi į tikrovę, atskleidžia hipostratinius klodus, įdarbina juos dirbtinių daiktų konstrukcijose. Pagrindinė idėja, kad norint vykdyti kosminę ekspansiją, peršokant per pradinį technologinį barjerą, reikia pakankamo įsigilinimo kloduose, kad žinodami jų paslaptį, galėtume atrasti metodus kosminio transporto kūrimui, leisiančiam tapti saulės sistemos civilizacija, o po to - tarpžvaigždine civilizacija. Tai yra pagrindinis hipostratinių klodų atskleidinėjimo tikslas. Neturėdami pakankamo gylio tikrovės supratimo, to niekada pasiekti negalėsime, ir amžinai būsime uždaryti planetinėje civilizacijoje - vietoj to, kad vykdytume ekspansiją tikrovėje, ją vykdysime tik holograminėje kūryboje. Kol kas civilizacijoje begalybė tik tokia - telehominoidinė, o tai nepakankama norint turėti ne fantaziją, bet tikrą pasaulį. Kita vertus, filognozijoje vyksta aštri diskusija tarp prigimtinio pasaulio saugojimo reikalavimo ir pilno prigimties atsisakymo, tačiau ribojant ne drakono akį, bet dirbtinės tikrovės žmoguje ir pasaulyje mastą, kuris žymimas T0-200, tai yra, sprendžiant kokį žinių mastą sutechninti, paverčiant dirbtine tikrove. Radikalų manymu techniškumas turi būti nulinis, tai yra, leidžiamos tik pačios paprasčiausios technologijos ir įrankiai, o visas pasaulis - natūralus; nuosaikūs baltojo drakono pasekėjai mano, kad turi būti sutechninama 200/1000, tai yra, 200 iš tūkstančio. Moralės esmė pusiausvyra tarp sumato ir sumanto tiek paviršiuje, tiek gelmėje, vengiant žmogiško subjekto sureikšminimo, žmogaus susidievinimo, nes filognozijoje tikrovės atidengimas vykdomas ne tam, kad ji būtų užgrobta, bet tam, kad būtų atskleista žmogaus gyvenimo paslaptis: žmogus suprastų, kas jis yra, ir kokia jo gyvenimo prasmė. Filognozijoje prasmė nėra iššūkis dievui, tik jo atidengimas, apreiškimas.

Žinojimas natūraliai konvertuojasi į techninį pasaulį, ypač laisvos rinkos, kapitalistinėje ekonomikoje, kur visi išradimai sukomercinami ir įvedami į masinę rinką. Tai, žinoma, turi daug privalumų, palengvina žmonių gyvenimą, tačiau kita vertus, kai kurių technologinių inovacijų padariniai psichikai - neprognozuojami: jie išdarko natūralias socialines bei politines formas ir santvarkai daro didelę žalą. Tam reikalinga technologijų kritika, kuri parodytų kaip neįklimpti į technologinės priklausomybės liūną, neprarasti ryšio su tikrove, išsaugoti į ją kas-centrinį požiūrį, jos nesuinstrumentinant ir nesuresursinant. Kalbos ir matematikos perteklius prote nebūtinai reiškia dvasinių formų praradimą, didelį dėmesį skiriant ezoterinių organizavimo priemonių naudojimui, kad žinios būtų naudojamos apgalvotai, turint tinkamas politines, ekonomines ir socialines strategijas. Didelis drakono akies ir technikos išvystymas reiškia, kad švietimo sistema vaidina kertinį vaidmenį, nes jų užauginimui naujose kartose reikalingas ilgalaikis, dešimtmečius trunkantis darbas.

klajunas

Pirmapradžio žmogaus analitika

M. Heideggerio „Būtyje ir laike" sąmonės laikiškumas parodomas kaip vienas iš svarbiausių jos atributų, kuris iš gyvenimo vidaus suvokiamas kaip būtis-mirties-link. Tai pagrindinis jos egzistencialas, kuriuo įrėminami visi kiti pasauliniai ir psichologiniai egzistencialai. Jo esmė paprasta, suvokta per visą žmogaus istorija, kad gyvenimas laikinas, žmogus mirtingas, jo galimybės ribotos. Išvirkščioji šio fakto pusė - amžinybės ir amžino gyvenimo troškimas, noras turėti begalines galimybes, kuris realizuojamas religijoje ir metafizikoje, taip tikrovę suskirstant į žemutinę ir aukštutinę karalystę. Šios karalystės horizontaliai pasidalina į fizinę ir metafizinę dalį, kuriose fizinė - atvira metafizinės kryptimi, o metafizinė - fizinės, tokiu būdu gaunant žemutinės ir aukštutinės karalystės istorijas. Kol esame gyvi, kuriame žemutinės karalystės istoriją ir filosofiją, stengdamiesi peržengti ribas, išplėsti žmogaus galimybes, kurdami dirbtinį pasaulį ir techniką.

„Sievos teorijoje", kurioje centrinė sąmonės struktūra vadinama madrigalu, ją apibrėžiantys centriniai parametrai yra egzistencija ir laisvė, žymimi t ir x. Egzistencija suvokiama kaip laike trunkanti būsenų seka, o laisvė - kaip atviroje erdvėje psichovektorių brėžiamos trajektorijos. Sąmonėje šie dėmenys sujungiami į vieną kompleksą, kuris bendruoju būdu apibrėžia psichologinę mažąją sievą. Taip gaunami laikiniai ir erdviniai egzistencialai, kurie nukreipti į vidinę ir išorinę žmogaus istorijos dalį. Laikiniai kompleksai turi elementą apibrėžiamą kaip „link", o erdviniai - „viduje" ir „prie". Laisvė yra aletheia'os šiapus-juslinio-horizonto erdvė, kurioje juda visi laikiniai „link", suvokiami per kosminius fizinius orientyrus, kaip saulės ir mėnulio kelias, žvaigždžių padėtis ir sezonų kaita. Laikas suvokiamas pagal dangaus kalendorių, o erdvė, pagal vidur- ir anapushorizontinius orientyrus.

Tai reiškia, kad ankstesniuose skyreliuose pateikta sumatoriaus formulė turi būti papildyta bent jau laikiniais bendrosios gaublės parametrais, kurie įveda būties-mirties-link egzistencialo analogą, juo išreiškiant egzistencinį sumatoriaus parametrą. Pagrindinis formulės šablonas toks:

U3 (MS1 - DA1000 - T200 - DS999)

Naujos įvedamos sąvokos susietos ne su mažąja, bet su didžiąja sieva, kurios struktūra tokia: DS999 (D/X). Šis žymėjimas reiškia, kad didžioji sieva turi atverta sumatoriuje dalį, žymimą D ir neatvertą, žymimą X. D turi vieną dalį informacinio ploto, o X - 999 dalis informacinio ploto. Imdami atvertą ir neatvertą dalį kaip visumą ir kurdami terminus, turime omenyje holoplastines idėjas, kurios turi apimti ir paviršinę ir gylinę tikrovės dalį. Dauguma kalbos žodžių išreiškia tik paviršinį turinį ir jungiami su paviršiniais sumatais, tačiau yra nemažai metafizinių sąvokų, kuriomis siekiama apimti viską, psicho-lingvoformoje sulydydant empiriką ir metafiziką. Tokios yra trečiajame „Filognozijos pradmenų" tome įvestos sąvokos, kaip tenkmė, klavas, struja ir loma. Tenkmė yra būsenų trukmė, klavas - laisvės erdvė, struja - laiko ir erdvės sankirta judėjime, o loma - rėminantys egzistenciją įvykiai, arba skirtis tarp fizinės ir metafizinės egzistencijos.

Pavyzdžiui, tenkmė yra ne šiaip paprastas sumatoriaus viduje esantis srautas, kuris vadinamas laiku, tačiau metafizinis srautas, į kurį įstatytas tiek pirmapradis kūnas, tiek sumatorius, ne viduje, bet išorėje. Manoma, kad vidinis judėjimas tėra išorinio judėjimo atspindys, kuris yra kažkas kita, negu jo fenomenologinis variantas. Dėl šios priežasties, tarp laike turimos analitinės dabarties, praeities ir ateities struktūros ir tenkmės tikros išorinės struktūros lygybės ženklo dėti negalime, o jeigu dedame, tai yra pats primityviausias, pradinis tenkmės analitikos interpretavimas. Tenkmė DS999 yra tai, kas sumatoriuje sukuria laiką. Vadinasi laikas yra D1, o tenkmė - X999. Tą patį galima pasakyti apie klavo sąvoką, kuri yra ne vien fizinė vietovė, bet metafizinė vieta, kuri apima holoplastinę tikrovės sandarą. Todėl įvykių klave analizė ir įvykių vietovėje analizė - nesutampa, nes vietovėje analizuojame regimą paviršių, o klave - visą transcendencijos gelmę, kurioje kiekvieną akimirką - tiek daug įvykių, kad mes nežinome kokiame sudėtingame ir pavojingame pasaulyje gyvename. Dėl to, madrigalo t ir x parametrai turi būti suprantami ne įprastiniu, vidiniu supratimu, bet kaip vidaus ir išorės visuma, kaip metafizinis laikas ir metafizinė vietovė, kurių analitika yra substratologijos uždavinys. Kalbėdami apie erdvės ir laiko, erdvėlaikio technologijas, mes omenyje turime ne laiko ir erdvės sumatus, bet tenkmę ir klavą.

Manoma, kad sujungus tenkmę ir klavą, pirmapradžiai objektai juda strujomis, kurių apytikris supratimas būtų „laiko linija" arba „laiko trajektorija". Tačiau, kaip jau paaiškinau, laikas turi būti suprantamas ne vidiniu, bet išoriniu supratimu, kurio analitika filognozijoje dar neišvystyta. Tai holoplastinė sąvoka, kurioje pirmapradis žmogus sąveikauja su pirmaprade tikrove ir joje renkasi savo gyvenimo kelią. Bendrąja prasme, tas kelias yra žinomas, jis išsidėsto tarp dviejų metafizinių taškų, sujungiančių žemutinę ir aukštutinę karalystę, fizinę ir metafizinę žmogaus istoriją. Kadangi šiose sąvokose gyvenimas suvokiamas kaip gilus, tikra žmogaus istorija skiriasi nuo fenomenologinės biografijos, kuri yra netikras ir iškraipytas istorijos variantas. Riba tarp pradinio įvykio ir finalinio įvykio vadinama gimimu ir mirtimi, kurios yra ir fenomenologiniai įvykiai ir metafizinės lomos, kurios yra įvykio holoplastiniai atitikmenys. Kas yra „gimimo" loma, kur gimimas iš tikro yra prasidėjimas, nuo pradinio apvaisinimo taško? Tai - strujos žemutinėje karalystėje pradžia, įvedanti žmogų į laikinąjį gyvenimą. Visumoje žmogaus substancija apibrėžiama kaip metafizinės ir fizinės dalies sukabinimas, kur kiekviena dalis į priešingą turi „pabėgimo" ar „išsivadavimo" tendenciją, kurioje siekiama suabsoliutinti arba aukštutinę, arba žemutinę karalystę. Ši problema kyla dėl to, kad žmogus būna nežinojimo būsenose, kuriose dabartinė padėtis atrodo nenorima, būsima - laukiamas „išsivadavimas iš kančių".

Taip gauname DS999 elemento atributus tenkmė - T, klavas - K , struja - S ir loma - L, kurie viduje atitinka laiką, vietą, trajektoriją ir įvykį. Jeigu tikrovę imame iš vidaus, išorinius dėmenis apibrėžiame per vidinius ir turime bendrosios gaublės, U, parametro patikslinimo galimybę, įvedant laiko ir laisvės dėmenis, kurie rodo bendrosios gaublės dabar ir visada, čia ir visur rėmus, kuriuose juda visi sumavimo procesai, M. Heideggerio apibrėžiami kaip egzistencialai - laikiniai, erdviniai ir būsenų. Taip sukuriami bendrosios gaublės atributai U(laikas)(vieta)(sumatų daugtūris), kurie gali būti naudojami aprašyti bendrąją struktūrą arba konkrečią realizaciją, konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Kita vertus, jeigu norime pažymėti holoplastinį žmogų, šalia bendrosios gaublės ir jos vidinių atributų pridedame pirmapradžio žmogaus parametrą P, taip gaudami struktūrą [P, U], kuri, jeigu išreikšta analitiškai, apima visą žmogų, esantį pirmapradėje tikrovėje. Tačiau norint turėti tokią sistemą, reikia gauti giliosios analitikos sugebėjimą, kuris pasiekiamas tik išskirtiniu atveju. „Filognozijos pradmenyse" rodomas tik elementarus variantas, kuris reikalingas filosofinės įžvalgos išvystymui, naudojant ne kūrybinį, bet analitinį metodą. Tačiau reikia suprasti, kad toks stilius skirtas mokymuisi ir nėra tikras teorijos formatas. Tačiau sudėtingasis variantas be analitinių pradmenų būtų nesuprantamas, todėl taip spręsti klausimą - geriausia.

Struktūroje [P, U] P daugiau orientuota į DS perspektyvą, kuri yra didžiosios sievos visuma, žymima kaip klodų telkinių išsišakojimai Feynmano stiliaus diagramose; U daugiau orientuota į MS, kuri yra mažoji sieva, aprašoma daugtūrių psichovektoriais, iš vidaus valdančiais žmogaus trajektoriją tikrovėje. Vidinė perspektyva atverta tiesioginiam suvokimui, todėl ją aprašinėti - lengva, tačiau tikras proveržis prasideda, kai pradedama suvokti žmogaus P dalis, įjungtą į didžiosios sievos kloduose judančias strujas. Drakono akis ir technika (DA-T) šuolį padaro tik tada, kai pradeda orientuotis šiose realybėse, kurios yra ne vidiniai įspūdžiai, bet tikras žmogaus pasaulis.

klajunas

F. Nietzsche's "ateities filosofai"

Kaip jau buvo paaiškinta, praeities ir ateities istorijoje vyko ir vyksta kova tarp saiko ir begalybės žmogaus, arba vadinamosios juodojo ir baltojo drakono civilizacijos. Civilizacijų medyje turime tris ašis, kurios žymi saiko žmogaus principą - centre ir du begalybės žmogaus variantus iš šonų: silpnąjį ir stiprųjį. Saiko žmogaus istorijos linijos iliustravimui naudojame A. Šliogerio filosofiją, kuri yra Trečiosios Lietuvos respublikos centrinė doktrina. F. Nietzsches begalybės variantas, kurio formulė buvo pateikta ankstesniame skyrelyje, yra kultūrinės begalybės variantas, kuris būdingas silpnajai civilizacijos formai, kurios esmė - politinė, socialinė ir kultūrinė. F. Nietzsche kovojo prieš gelminę civilizacijos formą, kurią jo metu įkūnijo krikščioniška kultūra, kuriai jis priešpastatė paviršinę begalybę, kuri reiškiasi kaip ekstensyvusis globalizmas. Krikščionybė taip pat yra globalistinė, tačiau jos doktrinos esmė yra transcendentinės realybės išaukštinimas, tuo tarpu F. Nietzsche siekė išaukštinti žmogų ir jo kultūrinį, socialinį, politinį aktyvumą, kuriame įbegalybinimas buvo horizontalus, kaip horizontali, paviršinė valia viešpatauti. Trečia šaka yra baltojo drakono civilizacija, kurios tikslas gelmės maksimalus iškėlimas, tačiau ne tikėjimo, bet žinojimo forma. Įgylinimo tikslas, ekstensyvaus veiklos masto išplėtimas, kurio pagrindinė kryptis - kosminis šuolis.

Kaip pavyzdį naudojant Vakarų civilizaciją, jos ištakos yra krikščionių bažnyčia, suformuota Romos imperijos laikais kaip imperijos ekspansijos įrankis. F. Nietzsches įsitikinimu - šis religijos ir imperijos junginys yra silpnumo ir galios sintezė, kurioje sugadinama imperinė ambicija, įvedant į jos politinę ideologiją trukdantį faktorių. Jo manymu, imperatoriaus sprendimas krikščionybę paversti imperine buvo istorinė klaida, kuri sužlugdė civilizaciją. Romėnų paveldo perėmėjai, didžiosios Europos tautos, tūkstantį metų kentė neigiamą krikščionybės įtaką, kurios globalizmas buvo silpnas, rodantis gyvybėje netinkamą supratimą, nesugebantis tapti vienijančia planetos jėga. Dėl šios priežasties jis karą prieš krikščionišką civilizaciją paskelbė savo gyvenimo kova, norėdamas paruošti dirvą naujos filosofijos ir naujų filosofų atėjimui. Tačiau jo projektas nebuvo sėkmingas ir vietoj jo norėtos „ateities filosofijos" atėjo ne tai, ko jis tikėjosi. Taigi kokie buvo krikščioniško globalizmo pakaitalai, kurie turėjo pakeisti religinį Vakarų Europos globalizmą?

Nenyčiškos ateities filosofija turėjo du pagrindinius sėkmingus variantus, kurie yra komunizmas ir transhumanizmas. Kitas, trečias variantas yra nacizmas, kuris 20 a. sukurstė antrą pasaulinį karą, bet patyrė prieš komunizmą nesėkmę, išnykdamas iš globalinių kovų žemėlapio, taip palikdamas du istorijos scenarijus: Amerikietišką transhumanizmą ir Rusišką, Kinietišką komunizmą. Bėgant laikui, subyrėjus Sovietų sąjungai, Vakaruose liko viešpatauti mokslinis transhumanizmas, kuris dėka kapitalizmo ekonomikos pavirto į globalinių megakorporacijų transhumanizmą ir krikščionybės likučiai, kurie katalikinėje versijoje, valdomi iš Vatikano iki šių dienų, yra įtakinga globalizmo atmaina. Kitaip sakant, F. Nietzsches svajonė, kad ateities filosofija ir filosofai pasuks jo norimu keliu - neišsipildė, ir ateitis iš dalies nusisuko nuo jo nubrėžto istorijos kelio. Liko krikščionybė, prieš kurią jis taip atkakliai kovojo dėl jos teologinės metafizikos, transcendentizmo, pasinėrimo į gelmę, o ne į paviršinę ekspansiją. Transhumanizmas nenyčiškas yra dėl to, kad tai mokslo ir racionalumo triumfas, prieš kurį jis taip kovojo, su savo iracionalios gyvenimo valios viešpatauti mokymu. Tai reiškia, kad jis krikščionybę laikė platonizmu liaudžiai, platoniška filosofijos atmaina, o transhumanizmas yra aristoteliška atšaka, kurios jis taip pat nepripažino dėl logikos, proto pertekliaus, aukso vidurio etikos, nuosaikios demokratinės politikos. Abi atmainos F. Nietszchei buvo sokratizmas, kuris buvo revoliucija prieš aristokratiškas vertybes, kuriose sąmonė suprantama ne racionalumo, o valios ir galios prasme, kuriai nieko nereikia įrodinėti, tik veikti su savo prigimtiniu pranašumu.

Šia prasme baltojo drakono teorija artima transhumanizmui, todėl daug kur yra anti-nyčiška, nors bendra tarp jų tai, kad visi šie variantai yra begalybės žmogaus sąmonės formos, kuriose begalybė suprantama horizontaliu, vertikaliu būdu arba abiem vienu metu. Ta pačia prasme baltojo drakono doktrina yra ir anti-šliogeriška, nes A. Šliogeris buvo saiko žmogaus propaguotojas, kuris siekė apriboti tiek horizontalią, tiek vertikalią begalybės atmainą, ragindamas atsisakyti megalomaniško subjekto kliedesinių ideologijų, kurios reikalauja peržengi fizinį horizontą tiek į išorę, tiek į gelmę. Baltojo drakono filognozijos esmė - drakono akies sukūrimas, kuri bus aprašytas tolesniuose skyreliuose, kurios dėka civilizacija pastatoma ant antrojo fundamento, šitaip sukuriant prielaidas žmonių rūšies plėtrai kosminėje erdvėje. Tam reikia dviejų procesų: globalinės, vienos vyriausybės sukūrimo planetoje, horizontalios ideologinės politinės ekspansijos būdu; ir technologinės metafizikos proveržio moksle, kuri gylinę ekspansiją konvertuoja į išorinę ekspansiją kosmose. Manau, kad tai neišvengiama ateities istorija, kurios nenumatė net F. Nietzsche, kurio ateities filosofai neatėjo, vietoj to, atėjo tie, kas turėjo, jo manymu, išeiti visiems laikams. Iš kitos pusės, daug elementų bendri visoms begalybės filosofijos atmainoms, todėl kai kuriose vietose turime mišrius variantus, kuriuose galima manyti, kad F. Nietzsches idėjos triumfuoja.

A. Šliogerio saiko žmogų atstovauja visi antibegalybininkai, visų begalybinių globalistų atmainų priešai. Labiausiai išryškėjusi forma yra nacionalizmas, kuris siekia išsaugoti tautų Europa ir planetą, kurioje būtų ne monocentrinė, bet policentrinė sistema. Žinoma, jie negali begalybės išsižadėti pilnu išsižadėjimu, ir begalybė jiems reikalinga etikoje, dėl to, nacionalistai vienijasi su krikščionių pasauliu ir technologijos, dėl ko nacionalistai neatsisako mokslo pasiekimų, tačiau atsisako radikalaus transhumanizmo, kurio tikslas - pilnai perdaryti žmonių rūšį, sunaikinant jo prigimtį, įsukant į žmogaus nusižudymo kelią. Tokie nacionalistai veikia daugelyje Europos tautų, tačiau jie vadinami populistais, marginalais ir yra nustumti nuo valdžios globalistų - komunistinių arba transhumanistinių. Kadangi transhumanizmo nustūminėjami ir krikščionys, jie vienijasi su antiglobalistais, stodami istorijoje į lemiamą mūšį dėl valdžių pusiausvyros išsaugojimo. Juodojo drakono stovykla labiau orientuota į praeitį, į istoriją, o baltojo drakono - į ateitį, į jo futuristinę analizę, kuriant įvairius technologinio konclagerio distopinius variantus. Dabartinė pandemijos situacija išnaudojama tam pačiam tikslui. Ji yra priedanga naujų technologijų į visuomenę įvedimui, eksperimentinių metodų išbandymui, kurie visi yra transhumanistinių projektų sudėtinė dalis.

Kaip tarp šių priešiškų grupių išsidėlios proporcijos - numatyti nesunku. Viename poliuje parašę bagalybės žmones, su išvystyta drakono akimi, o kitoje - saiko žmones, su nevystoma drakono akimi, populiacijos ir turto santykį gauname tokį: INF (30 proc.) (95 proc.) - (5 proc.) (70 proc.) LIM. Tai reiškia, kad technologinių transhumanistų trisdešimt procentų valdys 95 proc. turto, ir septyniasdešimt procentų saiko žmonių, kurie yra antiglobalistiniai nacionalistai, valdys 5 proc. turto. Taip yra todėl, kad visi turtai, dėl technologijų intelektinės nuosavybės teisių, bus transhumanistų giminėse, visi kiti, neturintis intelekto sugebėjimu, dirbs aptarnavimo sferoje ir bus technologijų vartotojai, kurie gyvens technologinėse metavisatose ir visiškame skurde. Kitaip sakant, transhumanistai vis labiau tampa elitu ir turtuoliais, o saiko žmonės smunka į apačią, turėdami sunkiai kovoti už būvi ir, prarasdami savo ideologinį atsparumą, pilna apimtimi tampa transhumanistu vergais, avių banda. Kol kas dar vyks ideologinis priešinimasis, bus bandoma atkurti tautinę valstybę, sujungiant ją su krikščioniška doktrina, kad įgytų gelminę ir moralinę perspektyvą. Tačiau kiek jie bus pajėgūs atsilaikyti - neaišku. Mano knygose propaguojama mintis ta, kad pažanga daugiau distopinis negu utopinis scenarijus, kuris labai rizikingas ir pavojingas. Todėl saiko žmonių neviltį sušvelnintų sau patiems susikurtas technologinis kataklizmas, kuriame transhumanistai įgytų proto ir suprastų, kad jų kelias ilgalaikėje perspektyvoje veda žmoniją į pražūtį ir norintys stabdyti mokslą nėra išprotėję idiotai, greičiau atvirkščiai. Todėl, nors baltojo drakono doktrina artima transhumanizmui - joje raginamas ne beatodairiškas vystymasis, bet veikiau stabdymas pagal principą - devynis kartus matuoti ir tik paskui pjauti.

klajunas

Kodėl filognozai - liberalai?

Ankstesniuose tomuose buvo paaiškinta, kad žmones organizuoti galima protiniu ir natūraliu principu, kurie geometriškai susikonfigūruoja kaip gyvenimo vektorius, kuris įbrėžtas į gnostinį apskritimą turint tikslą į gyvybinį procesą įvesti protinę tvarką, organizuoti žmones. Ilgą laiką santvarkos principas buvo prigimtinis, genetinis, tačiau vystantis civilizacijai buvo sukurta santvarkos idėja, kuri formuojama ne vien natūraliu, bet ir protiniu būdu. Norint suprasti, kur yra filognozijos vieta natūralioje ir dirbtinėje sistemoje, reikia išdėstyti abi idėjas, paaiškinant kokios tarp jų galimos sąveikos ir koks variantas - geriausias filognozijai. Tai jau iš dalies buvo padaryta, tačiau daugiau kalbant apie dirbtinę santvarką, įtvirtintą konstitucijoje, o apie genealoginį principą kalbėta buvo mažiau. Šiame skyrelyje spraga turi būti užpildyta.

Natūralios, genealoginės sistemos propaguotojas, kovojęs prieš šiuolaikinę valstybę, buvo F. Nietzsche, kuris iš gyvenimo norėjo išimti sokratinį racionalumą, ją pakeičiant aristokratine valia viešpatauti. Ši valia turi konstruoti ne protu, bet priimi gyvybinį procesą tokį, koks jis yra, be šiuolaikinių valstybės formų, kaip demokratinė parlamentinė respublika, sugrįžtant prie natūralių gyvenimo organizavimo būdų. Pradedant nuo atskiro individo, hierarchija yra tokia: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta, karalystė. Natūralioje tvarkoje, perspektyva yra nuo aukščiausio hierarchijos rango prie žemiausio, kuriuo yra atskiras individas, turintis konkrečią vietą visumoje. Šioje sistemoje, pagrindinė turto forma yra žemė ir žmonės, dėl to ji būdinga feodalizmui, kurio pagrindinis atributas yra baudžiavinė priklausomybė, arba vergovė. Šioje sistemoje socialinė priklausomybė luomui - svarbesnė negu protas, ir joje žmogaus likimas priklausė tik nuo to, kurioje vietoje gimė, o ne nuo nuopelnų ir asmeninių pastangų.

Vystantis civilizacijai ir didėjant proto svarbai, atsirado poreikis ardyti šią natūralią tvarką ir vietoje jos kurti dirbtinę santvarką, kuri pagrįsta protu. Taip laikui bėgant karalystę pakeitė respublika, ir natūrali valstybė buvo transformuota į racionaliai sukonstruotą santvarką, pagrįstą ne paprotine teise, bet dirbtinai žmonių kuriamais įstatymais. Santvarka turi tokius segmentus: darbininkai, verslo segmentas, vyriausybės segmentas, parlamento segmentas, teisinė sistema, savivalda, prezidentūra ir bažnyčia. Darbininkai ir verslas atlieka gamybos funkciją ir yra pagrindinė kapitalo kūrimo priemonė; vyriausybė - procesų priežiūros sistema, suskirstyta į ministerijų valdomas sritis; parlamentas - įstatymų leidybos sistema, dėl kurios varžosi politinės partijos su savo ideologijomis; teisinė sistema užsiima teisėtvarka, prižiūri, kad visa valstybė veiktų pagal parlamento priimtus įstatymus; prezidentas yra valstybės vadovas, kuris organizuoja teisėsaugą ir užsiima valstybės užsienio politika. Istoriškai šis principas susijęs pirmiausiai su universitetų kultūros atsiradimu, kuris įtvirtino protinį santykį su realybe, po to - industrinės revoliucijos pasekoje kapitalistai, siedami laisvės nuo monarchinės sistemos, remdamiesi liberalizmo lozungais, sukūrė monarchiją nuvertusias respublikas. Dar vienas procesas, dabar jau nukreiptas prieš kapitalą, buvo komunizmas, kurio tikslas buvo išardyti kapitalistinę sistemą ir pakeisti ją komunistine respublika, kurioje verslas ir ekonomika ne laisva, bet susilieję su valstybe.

Šiuolaikinės tautos turi dvi pagrindines formas: tradicinę monarchiją ir šiuolaikinę, demokratinę, parlamentinę respubliką. Susijungus gnostinei ir genetinei gyvybinio proceso struktūrai, gauname sintezę, kurioje institucijos susijungia su giminių ir klanų struktūromis, kurios valdomos ne šiuolaikiniu, bet senoviniu principu. Tai atsitinka todėl, kad giminėms susijungus į klanus, šie klanai pradeda kovoti dėl resursų, todėl siekia įsitvirtinti versle, vyriausybės struktūrose, parlamente per savo agentus politinėse partijos, taip sukuriant viršvalstybinę sistemą, kurioje tradicinė forma stovi aukščiau už organizacinę, ir valstybė tampa valdoma ne prezidento, bet klanų lyderio, kuris turi nerenkamo monarcho statusą. Taip demokratinė sistema pavirsta nedemokratine, nes sprendimai priimami ne laisvu susitarimu, bet klano monarcho dekretais. O tai akivaizdžiai prieštarauja pagrindinei protu grįstai santvarkos idėjai, kad institucijose dirba specialistai, kurie pareigas užima konkurso būdu tik pagal kompetencijas, ne pagal statusą klanų sistemoje. Tam, kad tai būtų įmanoma tauta turi būti individų arba šeimų tauta, o ne klanų, kur žmogus konkuruotų prieš žmogų tik savo protu ir sugebėjimais, o ne priklausymu galingiems klanams - teritoriniams ir instituciniams.

Tradicinėje sistemoje filosofu būti labai sunku - tam galimybes senojoje sistemoje turėjo tik bajorinės kilmės mąstytojai. Jie stodavo į universitetus, įgydavo specialybes ir arba grįždavo į savo giminės dvarą, arba gaudavo tarnybą valstybės sistemoje. Santvarkai liberalėjant ir demokratiškėjant, atsirado galimybės universitete studijuoti ir žemos kilmės talentams, kurie įgiję specialybę tapdavo profesine vidurine klase arba revoliucionieriais. Parlamentams tapus renkamiems visuotiniuose rinkimuose, buvo galima stoti į politinį judėjimą ir siekti reformų santvarkoje parlamentiniu būdu. Šiuolaikinėje sistemoje, kurioje turimas visuotinis švietimas, žmogus vertinamas pagal tai, ką jis sugeba ir, iš principo, vaikas iš bet kokio socialinio sluoksnio gali, jeigu sugeba, užimti bet kokią vietą valstybėje. Tai apsunkinama tik todėl, kad daug kur įsitvirtinusi idėją žlugdanti gimininė-klaninė sistema, kuri neprileidžia „išsišokėlių" į savo „sistemą", todėl pragyvenimo reikia ieškoti toje vietoje, kurioje savo giminės įtakos svertai. Žemos kilmės talentų išstumti pilnu išstūmimu nepavyksta todėl, kad įstatymai pakankamai liberalūs užsiimti savarankiška veikla ir kūryba, ypač naudojantis internetu ir kitomis šiuolaikinėmis technologijomis, kurios yra pagrindinis ginklas prieš klanus valstybėje.

Kitaip sakant, tie, kas gina tradicines socialines formas šiuolaikiniame pasaulyje ir yra konservatoriai, gina klanus, gentis, kuri yra išnykusi ar beišnykstanti tradicinė forma, valstybėje nesanti jokia gėrybe. Ir atvirkščiai - individualizmas, kuris vertina žmogų ne pagal jo aplinką, bet pagal asmenines savybes, yra pageidautina forma, kuri valstybės tarnyboje, politikoje ir versle kelia intelekto kokybę ir moralinį lygį. Liberali politika valstybėje turėtų būti orientuota į individą, į jo asmeninius pasiekimus, jo kūrybinę laisvę, kuriose jis galėtų realizuoti savo idėjas ir planus, atspindinčius šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Tokiu principu kuriama „Filognozų asociacija", kurioje dalyvauti galima visiems nepriklausomai nuo jų statuso, tai yra, tiek valstybinę organizaciją, tiek tradicines socialines formas redukuojant iki atskiro individo, išimant iš visų kontekstų. Vienintelis reikalavimas - protinės kompetencijos ir noras būti tikrovės tyrinėtoju, tyrimus vykdančiu nuo nieko nepriklausomu ir nekontroliuojamu būdu. „Filognozų asociacijoje" nėra tikslo pavirsti klano arba kokios nors institucijos projektu, greičiau tai laisvų protų sambūris, kuris netarnauja nei valstybei, nei mafijai.

Kitais žodžiais tariant, sujungus protines ir genetines gyvybinio proceso organizavimo formas, manau, kad geriausia schema iš to, kas pateikta prieš tai - tokia: respublika-tauta-individas-šeima. Tai reiškia, kad respublika - individų, o tauta - šeimų, išimant gimininių ir klaninių junginių grandį, kurie trukdo teisingai organizuoti gyvybinį procesą, nes santvarka pagrįsta protu ir sugebėjimais, o ne kraujo ryšiais ir pan. Tokioje sistemoje kiekvienas individas, nepriklausomai nuo statuso valstybinėje santvarkoje, turi lygias galimybes dalyvauti procesuose ir vykdyti savo projektus. Tradiciškai liberalizmas  susijęs su verslu, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis - visuotinis, ypač orientuotas į pažeidžiamiausios, darbininkų klasės įgalinimą, kad nebūtų nei ekonominės, nei politinės, nei religinės priespaudos ir būtų sąlygos kurti prasmingą ir pasiturintį gyvenimą. Tam reikia mažinti socialinį balastą ir išlaisvinti iniciatyvą, naikinant atgyvenusias formas ir padarant žmogų gyvenimo centru, ne junginį ar socialinį abstraktą. Žmogus yra svarbiau negu tai, kas yra tarp žmonių, nes „tarp" kokybė, priklauso nuo žmogaus kokybės.

klajunas

Prasidėjo naujausios knygos ruošimas leidybai, ir knyga pasirodys 2022 m. pavasarį. Bus popierinis ir elektroninis variantas, elektroninę versiją bus galima gauti nemokamai mano puslapyje arba M. Mažvydo bibliotekoje. Spausdinta versija bus platinama Lulu.com knygyne, kur ją rasti galima įvedus mano pavardę.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2022 spausdinta ISBN 978-609-475-873-7

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2022 elektroninė ISBN 978-609-475-874-4


klajunas

Holoplastinės filognozijos formulės

Globalines metafizines struktūras filognozijoje įprasta aprašinėti formulėmis, kuriose parodomas pagrindinis tikrovės mąstymo principas. Šis metodas artimas tam, kuris naudojamas moksle ir reikalingas žinių supaprastintam ir glaustam perteikimui be nereikalingo tuščiažodžiavimo bei minčių balasto. Toks principas nėra privalomas ir jis nėra vienintelė filognozijos forma, tačiau pateikiant pradmenis - labai patogus būdas parodyti filognozijos problemos esmę. Formules skaityti reikia mokėti, priešingu atveju, idėjos suprasti neįmanoma, o supratimas pasiekiamas išsiaiškinus jų sudėtį ir ženklų reikšmes. Formulės ir ženklai bus apibrėžti tolesniame dėstyme, kuriame bus pateiktos pagrindinės civilizacijų struktūros, holoplastinės tikrovės struktūros ir holoplastinio žmogaus struktūros. Tai, kas čia pateikiama yra pirmos versijos gnostinis implantas iš tūkstančio versijų, tačiau išplečiant mintį iki holoplastinio lygio.

A. Holoplastinės civilizacijos psichovektoriaus struktūros.

a) u (MS1 - DA - T - DS999) - mokslo psichovektorius

b) u (MS1 - DA - K - DS999) - kultūros psichovektorius

c) u (MS1 - DS999) - pirmapradžių būsenų psichovektorius

Apibrėžkime parametrus. Mažoji u raidė žymi mažąją antitezę, kuri yra žmogaus sumatoriaus struktūra, turinti subjektyviąją ir objektyviąją dalį. Mažoji antitezė yra tarp mažosios sievos, žymimos MS ir didžiosios sievos, žymimos DS. Tarp šių įsiterpia pažinimo rezultatas, kuris yra drakono akis, vadinama teorine sinteze MS1-DA-DS999, ir technika, vadinama technine sinteze DA-T-DS999. Kalbant apie kultūrinį psichovektorių, techninė sintezė pakeičiama kūrybine sinteze, kuri žymima DA-K-DS999. Pirmapradė būsena reiškia, kad nėra išvystytos drakono akies, protas tik minimalus, reaguojama pirmykščiu signaliniu principu, galinčiu būti aukšto lygio, turinčiu civilizacijų užuomazgas ir žemo, gyvulinio lygio.

B. Holoplastinės tikrovės struktūra.

U (F1 - JL - KT - T - DA - F2) - baltasis drakonas

Didžioji U žymi didžiąją antitezę, kuri yra tikrovėje tarp pirmo ir antro fundamento, kurie susieti priešpriešine akistata: pirmas fundamentas - suvokiamas kaip šios tikrovės kūrėjas, ir antras fundamentas - suvokiamas kaip iššūkis pirmam fundamentui, norint sukurti savo tikrovės versiją, pagal mažosios sievos kūrybinius projektus gaminant dirbtinę tikrovę. Ši antitezė yra kosminė, tai yra, ji apima daug individualių sumatorių, daug mažų u. Struktūra KT-DA-F2 yra teorinė gnostinė sintezė, kuri atskleidžia nematomą, hipostratoje slypintį klodą, taip atveriant galimybę jį sutechninti, įvykdant techninę gnostinę sintezę, kaip parodyta KT-T-F2 kompozicijoje. DA gali turėti įvairius civilizacijų stilius, pradedant nuo magijos ir baigiant moksline. Nuo to priklauso, koks klodo įsisavinimo sugebėjimas: ar jis valdomas tik įsivaizduojant, ar iš tikro, techninėmis priemonėmis. Klodų telkinių hipostratinis pasaulis, KT, yra pagrindinė hipostratos teorija, kurioje juodoji liepsna, JL, vaidina lemiamą vaidmenį. Tai pagrindinė „jėga" kuri suriša visus klodus į vieną sistemą, ir yra gyvybe vadinamų sintezių pagrindas. Tai dieviška dalis žmoguje, kuri yra „nemirtinga" ir grįžta atgal į savo pirmapradę būseną iširus pirmapradžio kūno struktūrai. Pasiekus tikrovėje gylį JL-T-F2, žmogus pakiltų į nematomos tikrovės tikro šeimininko statusą, taptų pirmąja rase galaktikoje.

C. Holoplastinis žmogus.

u (U) = JL [P(KT) + S(KT)]

Ši struktūra reiškia, kad mažoji antitezė yra didžiosios antitezės funkcija u (U), kitaip sakant, didžioji antitezė yra mažosios antitezės kūrėja. Kūrimo pagrindinis katalizatorius yra juodoji liepsna, JL, kuri yra iš šaltinio kylanti energija, galinti surišti klodų nederančias substancijas į vieną visumą. Surišami du pagrindiniai elementai: pirmapradis kūnas, P, sudarytas iš grubiosios klodų substancijos ir sumatorius, S, kuris sudarytas iš subtiliosios klodų substancijos. Tai dualistinė žmogaus samprata, kuri reiškia, kad žmogui mirus, jo dalys, rišamos juodosios liepsnos, išsiskaido ir pereina į savo klodo pamatinę būklę. Akivaizdžiai matome tik kas nutinka su P(KT) fasadine dalimi, kuri yra negyvo žmogaus materialus kūnas, netekęs S(KT) ir JL. Kokia mažosios antitezės gyvenimo prasmė rodo civilizacinių psichovektorių aprašymai ir pagrindinė tikrovės problema: turime siekti juodojo ar baltojo drakono civilizacijos. Taip pat, ar mūsų mažoji sieva turi gyventi genealoginio giminės projekto ar gnostinio projekto prasmėje. Visi žino, kad gyvenimas, bet kokiu atveju, yra laikinas, ir kuria strategiją tokią, kokioje gali geriausiai realizuoti savo prigimtį.

Formulių yra daug daugiau ir visos jos išsiskleidžia į pilną formą, kurioje paaiškintas kiekvienas elementas iki smulkiausio apibrėžimo. Jos yra tai, kas filognoziją atskiria nuo filosofijos ir priartina prie mokslo, tačiau akivaizdu, kad tikru mokslu nėra dėl metodo „metafiziškumo". Jokiame moksle, net jeigu jis ieško „visko teorijos" nėra tokio masto aprėpties, kadangi kalbama apie realybes, kurios mokslui niekaip neprieinamos, todėl - tik spekuliatyvios. Tačiau filognozijos formulių paskirtis - ne vien atverti tikrovės geometrinių simetronų dėsningumus, bet ir pateikti kažką panašaus į civilizacijos bazinę struktūrą, kuri aprašo ne vien tai, kas turima, bet ir tai, kas norima turėti, naudojantis tikrovės holoplastinio žemėlapio logika. Gali kilti abejonių dėl tokių sąvokų kaip juodoji liepsna, drakono akis, galima tvirtinti, kad tokios realybės neegzistuoja, tačiau suvokus, kad čia kalbama ne apie rezultatus, bet apie orientyrus, pagal kuriuos protai turi judėti į priekį, toks argumentavimas atrodo nepakankamai įtaigus.

Tikrovė yra didžioji antitezė, U, kur viena raidės šaka yra dievo šaka, kita - žmogaus. Atšakas sujungus vieną su kita per viršų, gauname dirbtinį ryšį tarp šaltinio ir sąmonės, kuris gali turėti įvairias formas, pradedant nuo psichologinės, baigiant gnostine. Apatinė U raidės dalis yra natūralus ryšys, kuris žymi kūrybinį aktą per juodąją liepsną. Šis mnemoninis metodas labai patogus įsiminti pagrindinę filognozijos struktūrą, kuri vadinama fundamentalia jos formule, kurioje atskleidžiamas visas planetinės civilizacijos galimybių žemėlapis. Ką jis mums rodo? Koks gyvenimo kelias geriausias? Turime dalyvauti baltojo drakono civilizacijos kūrimo procese ar turime nuo jo nusisukti? Pasirinkimas - kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, nes šios civilizacijos galutinis rezultatas bus pasiektas tik tolimoje ateityje, tad asmeninio išsiaukštinimo - ne tokios jau didelės galimybės. Kitaip sakant, mokslininkai įsisavina fondus arba dirba labdara ateities kartoms, kurios turės aukštesnes technologines galimybes, veiklos mastą ir atsakomybę. Todėl gigantomanija ir susidievinimo troškimas yra iliuzijos, kurios specialiai įdiegiamos tam, kad „darbinis arklys temptų vežimą". Norint užimti aukštas pareigas organizacijoje - tai reikalinga, tačiau jeigu gyvenimo norai minimalūs, dalyvavimas projekte, kurio likimas neaiškus - nieko neduoda.

Labiausiai dominantis klausimas - koks žmogaus likimas judant tarp žemutinės ir aukštutinės karalystės, koks gyvenimas po mirties. Ateis toks laikas, kai šį klausimą bus galima atsakyti parodant elementarią holoplastinės tikrovės formulę, kurioje matysis koks joje visų esminių žmogaus dalių kelias. Šiuo metu klausimas turi du akcentus: sumatoriaus klodo [S(KT)] atskleidimas ir to klodo savybių nustatymas bei juodosios liepsnos [JL] struktūros supratimas, kuri riša žmogų su centriniu klodu, kuris vadinamas šaltiniu arba pirmu fundamentu. Pagrindinė pirmapradžio kūno idėja yra, kad ryšys tarp fizinės ir gnostinės branos kuriamas juodąja liepsna vadinamos energijos, kuri tiek suriša gnostinį lauką su materialiu lauku, tiek padeda jiems apsikeitinėti informacija. Juodoji liepsna yra formuojanti substancija, kuri persmelkia kevalą ir į sąmonę įdeda sugebėjimą suvokti informaciją gyvos, ontologinės substancijos būdu. Tai pirmos versijos holoplastinis gnostinis implantas, kuris yra pirmas žingsnis į tikrovės paslapties atskleidimą. Mano pateikiamas metodas - originalus filognozijos metodas, kuris neturėtas nei filosofijoje, nei moksle. Dėl šios priežasties siekiama filognoziją pateikti kaip atskirą discipliną, kuri skirta holoplastinių tikrovės struktūrų tyrinėjimui, kuriame filosofija jungiama su mokslu ir peržengiama į aukštesnės pakopos civilizaciją, kuri būtų IV kategorijos, tai yra, poscientistinė.

klajunas

F. Nietzsches moralės teorija

Į gyvybės procesą kiekvienoje teritorijoje galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų, kurios yra genealoginė ir protinė. Genealoginėje perspektyvoje žmonės tarpusavyje organizuojasi genetiniu pagrindu, arba vadinamaisiais kraujo ryšiais, nuo žemiausio iki aukščiausio socialinio darinio. Tokių darinių yra šeši. Juos savo teorijoje žymėsiu raide A ir numeriu.

A1 - tauta

A2 - gentis

A3 - klanas

A4 - giminė

A5 - šeima

A6 - individas

Savo filosofijoje F. Nietzsche šią perspektyvą naudojo savo teorijos pagrindimui, kurioje aprašė, kas yra kylanti, o kas yra smunkanti gyvenimo linija, kurioje tautos instinktai arba stiprūs, arba silpni. Siekdama išlikimo, tauta kuria savo kultūrą, politinę santvarką, kurioje egzistenciją apsibrėžia iš pasirinkto metafizinio taško, išreikšdama savo valią viešpatauti. Visa mitologinė, religinė arba filosofinė simbolika yra jos išraiška, kuri rodo tautos sugebėjimus kovoti už būvį su tikrove ir konkurentais. Tačiau jos pagrindas yra moralė, kurioje psichologijoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, rodančios ar natūra yra tvirta, ar ne. „Ryto žara" yra svarbi F. Nietzsches knyga šia tema, kurioje jis aprašo moralinės sievos psichologines struktūras, ypač polemizuodamas su krikščioniška moralės atmaina, kuri, jo manymu, buvo Europos tautų istorinio nuosmukio priežastis, dėl to ją turinti pakeisti nauja, aristokratinė moralės forma, kurią turi sukurti, ar atkurti, ateities protai, remdamiesi tokia tradicija, kaip autentiška graikų ir romėnų kultūra.

Kita ašis yra valstybė, kuri pagrįsta ne genealogija ar kraujo ryšiais, bet protu. Joje teritorija organizuota pagal santvarkoje apibrėžtas funkcijas, į kurias suskirstyti visi tautos žmonės, žymimas Z raide ir funkcijos zonos numeriu. Valstybė atsirado iš natūralių socialinių ir politinių organizavimosi formų, kai istorijoje į pirmą planą išėjo protinis žmogaus pradas ir tauta pradėjo kurti ne paprotinę, bet dirbtinai konstruojamą santvarką įstatymų leidybos institucijoje. Zonos yra tokios:

Z1 - prezidentas, teisėsauga

Z2 - parlamentas, partijos

Z3 - vyriausybė, ministerijos

Z4 - savivaldybės

Z5 - bažnyčia

Z6 - verslas

Z7 - darbininkai

Z8 - pensininkai

Z9 - vaikai

Z10 - nusikaltėliai

Valstybė perėjo du evoliucijos etapus, pirma kurių buvo aristokratinė monarchija, kuri buvo pakeista demokratine respublika. Kalbant apie proto-valstybes, paprastas kylančios gyvenimo linijos bendruomenes, iš pradžių jos turėjo klanų lygį, kurie po to pavirto į teritorines gentis, o iš šių, atsiradus dominuojančiai genčiai, susiformavo tautos. Teritorinei ekspansijai ir kovai su konkurentais reikėjo ieškoti efektyvių organizavimosi ir santvarkos formų, kurios buvo kuriamos remiantis protu, ne vien socialiniais ir ekonominiais argumentais. Taip susiformavo aristokratinės monarchijos struktūra, kuri buvo F. Nietzsches valstybės idealas. Tačiau bėgant laikui ši forma tautoms tapo nepakeliama, ir įvykdžius revoliucijas prieš monarchijas, tautose buvo sukurtas demokratinės respublikos organizavimo modelis. Pagrindinė priežastis - gamybos santykių evoliucija, tikrovės pažinimo pažanga, technologijų vystymasis. Atsiradus parlamentinėms, demokratinėms respublikoms, susikūrė šiuolaikinis valstybės modelis, kuris pakeitė senąjį, vergovinį ir feodalinį modelį. Dėl šių procesų, F. Nietszches manymu, prasidėjo Europos kultūros nuosmukis, sukūręs dekandentines ir dvasiškai silpnas gyvenimo formas, dėl to jis siekė tradicinių formų sugrąžinimo ir jo filosofija buvo savotiška reakcija prieš šiuolaikiškumą.

Sujungus šias dvi perspektyvas, gaunamas brėžinys, apimantis gnostinio apskritimo ir gyvenimo vektoriaus struktūrą:



Brėžinys sudarytas iš dviejų ašių: G ašies, žyminčios gyvenimą ir V ašies, žyminčios valstybę, kurios susijungia į vieną sektorių aibę, kur visos valstybės funkcinės zonos, išvardintos aukščiau, turi genealoginius sluoksnius, nuo individo iki tautos. Matome du globalinius konfliktinius darinius, kurie valstybėje yra priešiškumas tarp liaudies ir valdžios, pagrįstas interesų nesuderinamumu, valdžios savivale, nelygybe, neteisingumu, skurdinimo politika ir t.t. Kitas konfliktas yra tarp tautos ir individo, kuris trokšta laisvės, teisių, galimybių laisvai veikti ir kurti. Naudojantis šiomis antitezėmis, organizuoti sukilimai, revoliucijos, perversmai ir įeina į standartinių pertvarkų organizavimo mechanikos modelių sąrašą. Tačiau pagrindinė antitezė yra pačios ašys, kuriose užkoduotas konfliktas tarp proto ir gyvybės poreikių. Tai išreiškiama tokiais klausimais: ar tauta kuria valstybę, ar valstybė kuria tautą? Akivaizdu, kad tauta tikrovėje atsirado anksčiau už valstybę, tačiau laikui bėgant, organizuotos sociopolitinės formos pilnai užvaldė tautinį substratą ir pavertė jį tik valstybės formuojamu resursu, kurioje valstybinė valdžia - virštautinė, o tauta buvo nužeminta iki apatinių socialinių valstybės sluoksnių ir sutapatinta su liaudimi. Taip valdžia išsitautino, tapo globalistų įrankiu, o ne tautos elitu ir avangardu. Kaip pavyzdį imant dabartinę Lietuvą, tradicinė tauta, vadinama lietuvių, nyksta, ir ją keičia nauja tauta, kurios forma pirmiausiai priklauso nuo naujos kalbinės sąmonės. Tautos bus tol, kol bus kalbos, tačiau vienos tautos nyksta, o kitos atsiranda, istorijoje transformuojantis lingvistiniam substratui visuomenėse. Kitaip sakant, kadangi lietuvių tauta maža ir silpna, ji asimiliuojasi su imperinėmis tautomis, kurios tampa globalinėmis.

Sugrįžtant prie moralės klausimo, jos raida buvo tokia: iš pradžių buvo paprotinė dorovė, kurios normos buvo pirmykščiai prietarai, kilę iš santykių su metafizine realybe, gamta, gyvūnais, svetimtaučiais, bendrataučiais ir pan. Po to, protui pakilus į aukštesnį kultūrinį lygį, buvo pradėta kurti protinius moralės modelius, kurie buvo susiejami su metafiziniais tikrovės modeliais. Galiausiai moralė pavirto į taisyklių ir maksimų rinkinį, vadinamą etine sistema, kuri tapo artima teisinei sistemai, kuriamai savavališku taisyklių išradinėjimu. Ir paskutinė santykių normalizavimo priemonė yra šiuolaikiniai įstatymai, naudojami reguliuoti santykius tarp žmonių organizacijose. Šios priemonės įženklinamos taip:

K1 - papročiai

K2 - moralė

K3 - etika

K4 - įstatymai

F. Nietzsche savo knygose moralę apibrėžė kaip galios santykių morfologinę struktūrą, apibrėžiančią santykius tarp įvairių jos perspektyvų. Jo tvirtinimu nėra jokios universalios moralės, o konkrečios jos formos priklauso nuo to, kokioje galios centro vietoje vyksta vertybių nustatinėjimas. Filosofo manymu, visą rangų sistemos gyvenimą reguliuoti viena, universalia „bendražmogiška" morale - milžiniška klaida, nes galios centrą paverčia neveiksniu ir neefektyviu, nesugebančiu kovoti dėl viešpatavimo. Todėl, jo manymu, Europoje reikia atstatyti aristokratines vertybes, kurios būtų valdžios perspektyvą adekvačiai išreiškiančios priemonės, reikalingos valdyti sudėtingą socialinį organizmą. Bendra formulė, imant kaip pavyzdį darbininką tautoje, yra tokia:

Z7 - A1 - 1MS (K1, K2, K3, K4) 2MS - A1 - Z7

Kaip paaiškinta aukščiau, Z7 yra darbininkų zona, kuri apibrėžta su tautos lygio psichovektoriumi A1, kuris reiškia, kad jie yra lietuviai. 1-2MS yra pirma ir antra mažoji sieva, kuri turi septinnarę struktūrą, detaliai aiškintą ankstesniuose skyreliuose. Šios sievos gali būti susijusios keturiais santykius reguliuojančiais ryšiais, kaip antai papročiai arba papročių nesilaikymas, moralumas arba amoralumas, etika arba antietika ir įstatymai arba įstatymų pažeidinėjimas. Senoviniai papročiai teritorijose beveik užmiršti ir juos išmano tik folkloro specialistai; labiausiai paplitusios moralės formos yra krikščionių ir utilitarinė moralė; etika daugiau taikoma organizacijose, kur veikia etikos ir procedūrų komisijos, nagrinėjančios organizacijų narių atitikimą elgesio normoms ir taisyklėms; ir įstatymai - pagrindinė gyvenimo tvarkymo forma respublikoje, kurią kontroliuoja politinės partijos parlamente, turinčios daugumą. Tai paprasčiausias pavyzdys, tačiau kaip matome iš sektorinio grafiko, tokių santykių tarp sektorių perspektyvų labai daug, ir kiekvieną jų turi tiek standartinius, kataloginius sąveikos principus, tiek individualius.

Norint pilnai suprasti F. Nietzsches moralės teoriją, kurią jis išdėstė knygose „Ryto žara" ir „Moralės genealogija", reikia turėti omenyje visą pateiktą struktūrą, tik tada paaiškės jo logika ir jo pasirinkta pozicija moralės klausimuose. Filosofo manymu, aristokratinių vertybių degradavimas prasidėjo nuo Sokrato, Platono ir Aristotelio mokytojo, kuris į politinę ir socialinę kultūrą įvedė proto pirmenybės principą, išardžiusį senąją visuomenės sanklodą, nes jo principas skatino abejoti, klausti, tyrinėti, argumentuoti, vietoj to, kad paklustum hierarchijos principui ir priimtum rangų sistemoje tokią vietą, kokia yra duota pagal kilmę. Senojoje aristokratijoje išsiaukštinti vien protu - buvo neįmanoma. Be abejo, galutinis smūgis senajai moralei, turėjusiai paprotinės teisės formą, buvo suduotas krikščionybės, kurią jis laikė „vergų sukilimu moralėje", radikaliai apvertusiam Europos vertybes, pastačiusiam jį ant atvirkštinio, antiaristokratinio principo. Iki šiol gyvename šio sukilimo sukurtose formose, kurių reformos buvo nesėkmingos, sukūrusios daug vargo ir kančių.

F. Nietzsches nelaimei, gyvenimas diktuoja savo taisykles, ir šiuolaikinėje valstybėje, kuri grįsta protu ir aukštomis technologijomis, tradicinis principas - nesugrąžinamas, nes neatitinka šiuolaikinių reikalavimų ir iššūkių, su kuriais feodalizmas ir luominė visuomenės struktūra vargu ar susidorotų. Liberalų formulė yra tokia: respublika-individas ir tauta-šeima. Šeima yra tautos gyvenimo proceso pagrindinis junginys, kuris reikalingas tautos gyvybingumui palaikyti, pratęsti jos egzistenciją į ateitį; individas, kaip pilietis, yra respublikos pagrindas, savo protiniu ir fiziniu darbu kuriantis tautoje materialinę gerovę. Valstybė daugiau užsiima ekonominiu ir politiniu tautos organizavimu, o tauta - socialiniu. Manau, kad aukščiausias klestėjimas visuose šiuos kertiniuose principuose pasiekiamas liberalioje santvarkoje. Gentys, klanai, giminės - tik trukdo šiuolaikinės valstybės normaliam funkcionavimui, nes įveda nesveiką konkurencijos ir sprendimų priėmimo principą. Tačiau kita vertus - naikinti iš respublikos valdžios mentaliteto tautos ideologiją - klaidingas istorinis kelias, kuris iškreipia maksimą, kad protas turi tarnauti gyvenimui, o ne atvirkščiai.

klajunas

#22
lapkričio 30, 2021, 11:35:27 Redagavimas: lapkričio 30, 2021, 11:57:01 by klajunas
Filosofo kelias

Šiame skyrelyje panagrinėsiu A. Šliogerio, svarbiausio Lietuvos nepriklausomybės pradžios filosofo, filosofinę teoriją filognozijos metodu, norėdamas išryškinti pagrindinę jos struktūrą, kuri yra baltojo drakono struktūros pirmtakė. Remsiuosi vėlyvąja filosofo metafizika, kurios kertinės idėjos buvo pristatytos knygoje „Niekio vardai" (1997). Susistemintos ir išplėstos jos buvo knygoje „Niekis ir esmas" (2005), kuri yra A. Šliogerio magnum opus, vainikavęs visą jo gyvenimo darbą. Norėdami suprasti jo pagrindinę idėją, turime išsiaiškinti metafizinio žmogaus, kurį geriausiai įkūnija filosofas, koncepciją. Viena iš centrinių A. Šliogerio temų buvo filosofo pašaukimas ir filosofo gyvenimo principai visuomenėje, kuri orientuota į tiesioginį pragmatinį pasaulį, ekonominę naudą, kurios filosofija negalinti duoti, todėl filosofas abejojąs savo vietos reikalingumu visuomenėje, turi kęsti pašaipą ar įtarinėjimą dėl „parazitinio" gyvenimo būdo, kurį pastoviai reikia pateisinti ir pagrįsti.

Žmonijos organizavimas turi du principus, kaip bus plačiau paaiškinta toliau knygoje: genetinis, kuris pagrįstas kraujo ryšiais ir genetika, ir gnostinis, pagrįstas protu ir mąstymu. Kiekvienas principas savo organizacijos struktūras dalina į zonas, kurios rodo vis platesnį organizavimo mastą arba vis aukštesnį rangą hierarchinėje sistemoje. Genetinis principas turi tokias zonas: A6 - individas, A5 - šeima, A4 - giminė, A3 - klanas, A2 - gentis, ir A1 tauta. Kraštinės rangų zonos šioje struktūroje yra tauta ir individas, tarp kurių įsiterpia tarpinės gyvybinio proceso organizavimo grandys. Centrinis vienetas yra šeima, nes ji kuria naują gyvybę ir yra tautos išlikimo pamatas. Protiniu principu organizuojamos valstybės zonos yra analogiškos: pagal rango hierarchijoje augimą ir pasidalinimą į funkcijas, pagal kurias grupuojami žmonės. Ši sistema jau ne kartą buvo vardinama ir bus vardinama toliau knygoje, todėl čia padarysiu tik užuominą, kad yra zonos nuo Z10 iki Z1, kur pirmu atveju yra nusikaltėlių zona, o paskutiniu - prezidento, valstybės organizacijos vadovo. Sujungę A su Z, gauname, kad aukščiausias rangas - būti A1 ir Z1 žmogumi, tai yra, prezidentu, sprendžiančiu tautos lygio klausimus; o žemiausias yra A6 ir Z10, kur yra paprastas žmogus, lietuvis, esantis nusikaltėlių zonoje, tai yra, socialinės, ekonominės ir politinės organizacijos dugne.

Kyla klausimas, kokia yra filosofo vieta šioje sistemoje? A. Šliogeris duoda du atsakymus į šį klausimą, pasak kurio filosofą galime suprasti kaip specialistą ir mokslininką, kuris valstybės struktūroje užsidirba savo pragyvenimui taip, kaip senovės Graikijoje užsidirbdavo sofistai, už savo pamokas imdavę pinigus. Tai būtų A6 ir Z3, įprastiniu atveju, kitaip sakant, paprastas individas, dirbantis Švietimo ir mokslo ministerijoje pedagogu ir mokslininku. Filosofo karjerai valstybėje ir tautoje tai standartinis variantas, nes kitose vietose su filosofija pragyventi labai sunku. Kitas atvejis - filosofas kaip metafizinis žmogus, kuris įsijungia savo pirmapradę sąmonės ir proto struktūrą, kurioje susitinka su transcendencija elementariu, laukiniu būdu. Tai reiškia, kad šioje pirmapradėje filosofinėje būsenoje jis iškrenta ir iš genetinio, ir iš organizacinio principo, atsistoja anapus, tampa „pirmykšte sąmone". Pažymėjus raidėmis ir įvedus į mano parodytą sistemą, gauname A0 ir Z0. Pirmas žymėjimas reiškia, kad jis turi pilnu išsitautinimu išsitautinti iš genetinių ir ideologinių tautos konstruktų ir atsistoti anapus jos tam, kad galėtų susitikti su tikrove, nusiimdamas visus tiesą deformuojančius ideologinius akinius yra pamatyti ją tokią, kokia ji yra iš tikro. Antras žymėjimas reiškia, kad filosofas, kaip metafizinis žmogus, turi išsivalstybinti iš valstybės organizacinių padalinių, suspenduojant savo prote savo ekonominę ir socialinę padėtį, kad netrukdytų įsižiūrėti į daiktus nepragmatiniu, teoriniu žvilgsniu. Akivaizdu, kad tokioje laukinėje būklėje filosofas visą gyvenimą gyventi negali ir tai gyvenime yra tik epizodai ir akimirkos, kurios reikalingos tam, kad filosofas įgytų autentišką metafizinių būsenų patirtį, kurią galėtų apmąstyti savo filosofinėje veikloje. Neturintis autentiško susitikimo akis į akį su tikrovę pavyzdžių žmogus negali būti tikru filosofu-teoru, jeigu gyvena tik savo socialinėje, kultūrinėje ir profesinėje aplinkoje ir susitinka tik su žmonėmis, knygomis, instancijomis, ekranais ir nesuvokia tikros, pirmapradės patirties svarbos filosofiniame gyvenime.

Taigi tampame pirmapradžiais žmonėmis, pasineriame į savo laukines, pirmykštes būsenas, įsiklausome į tai, ką byloja tikrovės daiktai ir jų teorinis apmąstymas - ką visa tai mums parodo? Ką pamatė ir aprašė savo knygose A. Šliogeris? Tai bandau aptarti nuo savo pirmos „Filognozijos pradmenų" knygos, kurios metafizika glaudžiai susijusi su filognozijos metafizine struktūra. Tam, kad A. Šliogerio filosofiją priartinčiau prie filognozijos formato ir stiliaus, pateiksiu jo sampratą kaip formulę, kuri artima mažosios ir didžiosios sievos struktūrai, bet naudoja savo terminus, tokius kaip Niekis (N) ir Esmas (E). A. Šliogerio metafizikos esmė - tokia:

N - f (TNM) - s (TM) - E

N - niekis

f - falsifikatas

TNM - transcendencijos naikinimo mašina

s - simuliakras

TM - transcendencijos mašina

E - esmas

A. Šliogerio manymu, centrinė žmogaus metafizikos struktūra sudaryta iš niekio, kuris ateina iš žmogaus sątvaro vidinės dalies ir esmo, kuris ateina iš išorinės jo dalies. Tačiau šios transcendentinės realybės neatsiveria sąmonei ir suvokimui autentišku būdu, bet maskuojasi: vidinė niekingoje dalis maskuojasi kaip falsifikatai, kurie niekį, niekingumą pateikia kaip kažką ir simuliakrai, kurie imituoja juslinius daiktus, pakeičia juos kopijomis, kurios susijusios su originalu panašumo ryšiu. Falsifikatams pakeitus kryptį ir orientaciją, jie tampa transcendencijos naikinimo mašinomis, pakaitalais, skirtais paaiškinti jų transcendentinę gelmę, o simuliakrai tampa techniniais daiktais, kurie ne tik pakeičia transcendenciją, bet ir ją naikina. Paskutinė metafizikos evoliucijos, kaip ją suprato A. Šliogeris, stadija - kai simuliakras apsikeičia vietomis su falsifikatu ir gauname falsimuliakrą, kaip žmogaus sąveikos su tikrove tarpininką:

N - s (TM) - f (TNM) - E

s (TM) - f (TNM) - falsimuliakras

Falsimuliakras atsiranda tada, kai iš simuliakrų pagaminta transcendencijos mašina pradeda sumuliuoti falsifikatus, kurie, būdami niekio inkarnacija, pateikiami kaip juslinė realybė, kaip kažkas esmiška. Tai reiškia, kad transcendencijos mašinos (ekranai) simuliuoja transcendencijos naikinimo mašinas (niekis), taip sukuriant utopinę, televizinę, virtualią hologramą, kuri yra niekas, neturi jokios tikrovės, tačiau pateikiama kaip kažkas. Tai naujos, posthumanizmo eros aukščiausias išsivystymo taškas, kurio esmė - didžiausias nutolimas nuo realybės, įvedant matricos diktatūrą, kuri iškreipia gyvybę ir civilizaciją iš natūralaus jų kelio, pasuka sąmonę susinaikinimo kryptimi. Savo metafizinėje būsenoje atradęs šio pasaulio krizės metafizinę šaknį, filosofas bandė pakeisti Lietuvos metafizinę kryptį, sugrąžindamas žmogų prie autentiškos egzistencijos ir tikrovės per filosofijos atgimimą ir šiuolaikinės transhumanistinės civilizacijos kritinį apmąstymą. Savo „metodą" jis vadino teorija, kuri sukuriama įėjus į autentišką, pirmapradę sielos būseną, kurioje žmogus išsiima iš visų organizuotų ir neorganizuotų socialinių struktūrų, ir tampa tikru savo sąmonėje, tokiu tikru kaip gamtinis daiktas, įnulinęs visas žmogiškas ir kultūrines psichologijas.

Dėl panašumų su drakono akies formule ir kitomis filognozijos formulėmis, A. Šliogerį galima laikyti sątvarologijos ir substratologijos pirmtaku filognozijoje, sukūrusiu Lietuvoje pirmą naujo mąstymo pavyzdį, kuris buvo apibendrintas į sievos teoriją, kurioje, analogiškai Niekio ir Esmo dvistatai, arba antitezei, turiu mažosios sievos (MS) ir didžiosios sievos (DS) dvistatą, kaip centrines metafizines sumatoriaus realybes, sudarančias metafizinio žmogaus metaphysica naturalis branduolį. A. Šliogerio manymu, problemos galėtų išsispręstų formuojant patirtį įnulinimo metodu, išimant iš sąveikos tarp Niekio ir Esmo falsimuliakrines hologramas, įvedant pusiausvyros ir saiko principą, sugrįžtant prie tikrovės ir daiktų. Šios metafizinės realybės savo pozityvia ir kritine forma apvelkamos sievos sumatų ir sumantų kompleksais, analizuojami jų psichologiniai ir metafiziniai principai, atskleidžiant „žmogaus būklę" dabartiniame pasaulyje, kuriame isteriškai diegiamos technologijos, išimančios žmogų iš autentiško sąlyčio su realybe, skendima visiškoje „būties užmarštyje".

klajunas

Istorija kaip dioniziškoji begalybė

F. Nietzsches filosofijai būdingas bruožas yra pirmenybės teikimas psichologinei, o ne epistemologinei sątvaro analizei, kurio manymu, psichologinė sieva eina pirmiau už pažįstančią, todėl metafizinės pažinimo formuluotės nulemtos psichologijos. Daugelyje savo veikalų jis užsiėmė psichologine metafizikos dekonstrukcija, kurios pagrindinis teiginys, kad klaidos, klystkeliai, iliuzijos, netiesa metafizikoje kyla dėl silpnos psichologinės kompozicijos, kuri perkeliama net į civilizacijos lygio psichovektorius. Dėl to savo užduotimi jis laikė parodyti kokie psichologiniai kompleksai sudaro metafizikos fundamentą, kad demaskuotų jų žemą, iracionalią kilmę ir ieškojo būdų, kaip sukurti tokias pažinimo ir proto formuluotes, kurios sukurtų tobulą civilizaciją.

Filosofo pozicija - redukcionistinė, atmetanti metafizines konstrukcijas, sugrįžtanti prie ištakų ir šaknų, sątvarologinė, bet tik todėl, kad jis norėjo sukurti naują sievos struktūrą, kurioje žmogus ir civilizacija būtų maksimaliai išaukštinti. Atmesdamas metafizinius stabus, jis siekė įveikti gelmės teorijas, kurios, pasako jo, tik pasakų vaikams pasaulis, kurio tikra prigimtis nepasiekiama jokiai primityviai projekcijai, nes jos kyla iš iracionalios psichologijos, tokios kaip norai, svajonės, troškimai, egocentriškumas, inversija, susireikšminimas ir t.t. Šios hierarchijos, pagal kurią iracionali gelmė yra pirmesnė už racionalų protą ir jo konstrukcijas, F. Nietzsches manymu įveikti neįmanoma. O tai reiškia, kad arkos statyboje kovoti reikia ne prieš afektus, bet juos įdarbinti, paversti sątvaro varančiąja jėga. Kurti metafizines teorijas iš principo nedraudžiama, tačiau reikia suvokti, kad kuria valia siekti galios, vadinasi tai tik psichologinė statyba, kuri įvedinėja galios centrui reikalingas vertybes. Kita vertus, filosofas atmetė anapusybę, anapusinį gyvenimą kaip pagrindinį šio pasaulio orientyrą, manydamas, kad taip investuojama protinė ir fizinė energija yra iššvaistoma beprasmiu iššvaistymu. Tačiau jis anapusinį gyvenimą suprato chronologiškai, kaip esantį prieš gyvenimą ir einantį po gyvenimo kelio, o ne visada esantį čia pat, šalia. Jo metafizika yra „ateities metafizika" ta prasme, kad kitas pasaulis suvokiamas kaip chronologinės laiko tiesės būsima atkarpa, ir logiška reikalauti, kad tuo, kas bus pasirūpinti galėsime tada, kai ta tikrovė ateis. Tuo tarpu filognozijoje anapusybė, transcendencija erdviška, todėl neturi būti redukuojama pagal čia ir dabar logiką. Anapusinis gyvenimas savotiškai sulipęs su dabartiniu gyvenimu, todėl neredukuojamas, nes yra išvirkščioji regimybės pusė.

F. Nietzsche mąstė kitaip, norėjo visą gelmę, substratologiją, sutraukti į sątvarologiją, tai yra, į sumatoriaus sumavimo paviršių lygį, o ją pripažinti tik kaip išvirkštinę sumatoriaus pusę, kuri visa yra psichologinė, kaip artimiausia aplinka, sudaranti pirmapradį kūną ir jo sątvarais vadinamus „organus", kurie pereina į metafizinį substratą tiesioginiu susiliejimu, tapdami savotišku neksionu, arba substrato sutankėjimu. F. Nietsches filosofija visa sątvarologinė, metafizika paviršinė ir pasiekianti tik psichologijoje žinomos pasąmonės gylį. Naudojantis Z. Froido terminais, F. Nietzsches metafizika yra Id metafizika, kurioje transcendencija suvokiama psichologiškai, kaip instinktų ir impulsų vieta, sudaranti metafizinį gyvybės fundamentą, kurio apraiškos išsiskleidžia šviesos arkoje kaip psichologinė sieva, gebanti kurti ir pažinti aplink save esantį pasaulį. Savo metafizikos teoriją filosofas atskleidė nuo pirmo savo kūrinio, kuris vadinasi „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios", kuri filognozijos greitraščio metodu aprašoma taip:

Da - VG - K(ad) - AS - dA

Da - dioniziškas pradas su apoloniškos vaizduotis inkrustacija

VG - valia siekti galios

K(ad) - kūrinys, galintis turėti apolonišką, dionizišką formą arba jų mišinį

AS - amžinas sugrįžimas

dA - apoloniškas pradas, su dioniziškos „muzikos" inkrustacija

Formulėje matome, kad sumatorius turi du pagrindinis pradus, Apolonišką ir Dionizišką, kurie yra pasąmonėje esantis sugebėjimas kurti reprezentacines ir srautines formas, kurios išreiškiamos kaip daiktas ir veiksmas. Visos psichinės formos sutelktos arba į rodymo, arba į aktyvumo funkcijas, sudarančias vidinio pasaulio pagrindą. Su šiomis dviem kryptimis susijusios dvi pagrindinės F. Nietzsches filosofijos „metafizinės" koncepcijos, kurios yra valia siekti galios (VG), kaip dioniziško, subjektyvaus prado kvintescencija ir amžinas sugrįžimas (AS), kaip pagrindinė išorinio pasaulio forma, kuri vidinėje perspektyvoje rodo pasikartojimą kosminių ciklų prasme. Kartojasi diena ir naktis, kartojasi sezonai, sumatoriuje rodantys realybę, kurioje tiesioginis fundamentas sukasi ratu, viskas sugrįžta į tą pačią vietą, pagal gyvybę valdantį centrinį tikrovės dėsnį. Aišku, dabar žinome, kad esame kosmose aplink žvaigždę besisukanti planeta, kad kosmose yra daugybė žvaigždžių, kurios suksi galaktikoje aplink dar didesnį centrą. Tačiau sugrįžus prie fundamentalios sątvaro logikos, visos „metafizinės teorijos" redukuotos, atsisakome žinoti daugiau negu rodo tiesioginė patirtis, neįterpinėjame į fenomenologiją jokio protinio žinojimo ir logikos, suvokiame pasaulį taip, kaip jį suvokė pirmykščiai laukiniai žmonės. Tada ši patirtis apibendrinama kaip metafizinė amžino sugrįžimo koncepcija, suvokiama kaip vienas iš kertinių sątvaro bruožų.

Ir paskutinė sąvoka yra apoloniškasis pradas, kuris susiejamas su reprezentacine daiktiška realybe, kurioje dalyvauja ir dioniziškas komponentas, kurio pagrindinė forma yra „muzika" arba „garsinis judėjimas", susietas su tikrovės dioniziškuoju fundamentu, kuris yra pirmesnis ir svarbesnis, pasak F. Nietzsches, už apoloniškąjį pradą.

Svarbiausia dalis yra kūrinys, kuris gali būti suvokiamas siaurąja ir plačiąja prasme, kaip menas, socialinių, politinių, ekonominių arba civilizacinių formų kūrimas. Visos kūrybos reiškiasi kaip valia siekti galios, kuri įsistato į objektyvųjį amžino to paties sugrįžimo kontekstą, ir kuria dirbtinę tikrovę pamatinėje savo būsenoje, kurią F. Nietzsche vadino svaiguliu. Jis panašus į būseną, kuri ateina apėmus poetiniam įkvėpimui arba klausiantis muzikos, kuris išlaisvina dionizišką sątvaro pasąmonės potencialą ir kuria tiek subjektyvias, tiek objektyvias galios formas. Kadangi transcendentinis pasaulis matosi iš sievos vidaus, jis suvokiamas per šias metafizines realybes, kurios įeina į bet kokio dirbtinio kūrinio pagrindą ir gali būti rekonstruotos kaip stiprios arba silpnos valios aktas, kaip gyvenimo galių augimas ir kilimas arba smukimas ir nuopuolis. Id struktūra, pasak F. Nietzsches, yra bet kokios civilizacijos pagrindas; ir ši galia yra ne primityvūs, gyvuliški instinktai ir impulsai, bet tikras metafizinis kūrybos ir įkvėpimo šaltinis. Filosofo analizės pagrindinis tikslas buvo išanalizuoti gyvybės sukurtos civilizacijos pagrindines psichologines struktūras ir parodžius, koks gyvenimas nustatinėjo vertybes - silpnas, išsigimęs, prasčiokiškas, supuvęs - parodyti naujo pasaulio galimybę, kuris būtų statomas ant klestinčios valios siekti galios, kuri būtų sveika ir gyvybinga. Kaip tai pasiekti, buvo pagrindinis filosofo klausimas, ir jo atsakymas skamba taip: turime išmesti visą metafiziką, sugrįžti prie pirmapradžio sątvaro, sukurti gyvenimą šlovinantį moralės įstatymą ir savo tikslu padaryti aukštesnio žmogaus tipo veisimą, kuris nebūtų pasiklydęs savo psichologijos labirintuose, nekurtų žmoniją klystkeliais vedančių ideologijų: propaguojančių pasinėrimą į anapusinio gyvenimo laukimo būseną, ano pasaulio garbinimą, vietoj ištikimybės šiam pasauliui ir šiai tikrovei.

Taigi matome, kad F. Nietzsches sątvaro teorija - antimetafizinė, nukreipta prieš proto ir logikos viršenybę, siekia sugrįžti prie instinktyviosios psichikos dalies, kuri apibūdinama kaip pradas, iš kurio sątvare kyla dioniziškasis ir apoloniškasis substratas. Transcendencija suvokiama tiesiogiai, kaip psichologinis pirmapradžio kūno aspektas, kuris susilieja su gyvybine artimosios hipostratos substancija, interpretuojama kaip galios centro, kuris siekai augti, didėti, stiprėti, kurti vis galingesnes ir tobulesnes fizines ir psichines formas. F. Nietzsches manymu, nereikia ieškoti nieko toliau už šias realybes, kur metafizikos gelmė išsisemia artimiausia gyvybės struktūra hipostratos kloduose, kuri turi būti ne tyrinėjama, bet realizuojama natūraliu būdu. Rašydamas, kad F. Nietzsche yra gelmininkas, turiu omenyje kaip tik tokią gelmę, kuri yra juodojo, o ne baltojo drakono gelmė. Vadindamas F. Nietzsche begalybininku, turiu omenyje valios siekti galios begalybę, kuri juda tikrovės paviršiumi, ekstensyviąja horizontale, siekiant įsiviešpatavimo planetoje. Viešpatavimas suvokiamas kaip aristokratinė imperija, pavergianti visas atsilikusias planetos tautas, įsteigianti aukščiausią galios formą, kuri yra neišvengiamas jo logikos rezultatas.

Ir paskutinis klausimas susijęs su naujausia sumatoriaus civilizacine forma, kuria yra mokslo kuriamas transhumanizmas. F. Nietzsche savo kūryboje tokio posūkio nenumatė ir tai yra jo kūrybos pagrindinis paradoksas - galingiausią viešpatavimo formą, kokia yra technologinė civilizacija, laikyti išsigimimu, klystkeliu, o ne žmonijos lemtimi, vieninteliu logišku keliu, kuriuo neišvengiamai pasuka visos pakankamą išsivystymo lygį pasiekusios civilizacijos…

klajunas

Trys transhumanizmo pavojai

Savo idėjų iliustravimui šiame tome naudoju dvi filosofines sistemas: A. Šliogerio ir F. Nietzsches teorijas. Šie filosofai svarbūs tuo, kad turėjo išvystę aukšto lygio sątvarologijos metodus, kurie yra filognozijos sątvarologijos pirmtakai. Visais trimis atvejai, įskaitant ir mane, teorijos kyla iš autentiškos, pirmapradės patirties, kurią galima apmąstyti savarankiškai arba remiantis pavyzdžiais, žiūrint kaip tai darė kiti žmonės. Pasirinkimas filosofijos istorijoje - gana didelis, tačiau ką konkrečiai renkasi kiekvienas mąstytojas - asmeninio gyvenimo kelio klausimas. Kodėl renkuosi A. Šliogerį - pakankamai aišku, tai svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės pirmo trisdešimtmečio filosofas, vienintelis tikras, perkopęs paprasto tyrinėtojo ir mokslininko statusą. F. Nietzsche svarbus tuo, kad jo filosofija turi daug sąlyčio taškų su A. Šliogerio filosofija, ypač vystant sątvarologijos metodą, kuris yra bet kokios filosofijos pagrindas. F. Nietzsche skaitau nuo 1991 m. išleisto jo raštų rinkinio, vadinasi jau apie 30 metų.

Išėmus iš istorinės chronologijos ir pastačius šias tris sistemas vieną šalia kitos į seką pagal vidines charakteristikas, gauname du priešingus polius, kur minimalus modelis yra A. Šliogerio sątvarologija - sumažinta, redukuota, įstatyta į saiko struktūrą. Filognozija, kuri yra mano autorinis kūrinys, yra maksimali sistema, nes joje sujungiama paviršinė ekspansija į kosminę erdvę, kuriai reikia gylinio žinių išplėtojimo tam, kad būtų įmanoma sukurti ekspansijai reikalingas technines priemones. Tarp jų yra F. Nietsches filosofinė struktūra, kuri redukuoja gylinę dalį, tvirtindama, kad ten nėra ko ieškoti, nes viskas yra sątvarologiniame paviršiuje, o jo valios viešpatauti plėtimasis yra tik paviršinis, horizontalus, pagrindžiamas tik silpnosios kūrybos ideologija, tai yra, netechninės. Visais trimis atvejais išeities taškas yra sątvarologija, kuri yra bet kokių kitų teorijų pagrindas, nes nuo jos  dėsnių priklauso tai, kaip ir kokiu psichovektoriumi aprengiamos sąmonės, dalyvaujančios civilizacijos statymo procese.

Šie trys atvejai įsistato į tris holoplastines formules, kuriose yra glausta forma išreiškiama nagrinėjamos filosofijos centrinė idėja:

U (F1 - JL - KT <> E - s (TM) - (TNM) f - N - F2) - A. Šliogeris

U (F1 - JL - KT <> Ad - AS - K (ad) - VG - aD - F2) - F. Nietzsche

U (F1 - JL - KT <> DS999 - T - DA - 1MS - F2) - D. Mockus

Kadangi šios struktūros paaiškintos prieš tai, kiekvieno atskiro parametro - nedetalizuosiu. Bendrai paėmus, A. Šliogerio sątvaro formulė yra juodojo drakono, o mano - priešingas polius, vadinamas baltuoju drakonu. F. Nietzsche yra per vidurį tarp mano ir A. Šliogerio sątvarologijos, nes jis yra pusiaukelėje link tikros begalybės sąmonės. Visais trimis atvejais, ankstesnės civilizacijos redukuojamos į minimalų sątvarą tam, kad būtų galima geriau pažinti fundamentalias metafizikos struktūras, tačiau, skirtingai negu kiti filosofai, manau, kad filognozijos tikslas - ne redukuotas civilizacijos psichovektorius, bet maksimalus, turintis holoplastinį žemėlapį, kad galėtų tinkamai orientuotis istorijoje ir pasirinkti optimalų kelią tautos kelionėje. Kiekvieno žmogaus individuali kelionė, vadinama gyvenimu, gerai žinoma, o tautos likimą valdo nekontroliuojamos jėgos, prieš kurias kovoti nežinant tikrovės paslapčių - labai sunku. Todėl iš dalies filognozija skirta individualių gyvenimo kelionę lengvinančių metodų kūrimui, tačiau pagrindinis tikslas - lietuvių tautos išlikimas priešinantis technologinėms ir ideologinėms invazijoms į teritoriją ir žmonių sąmones.

A. Šliogerio ir F. Nietzsches pavyzdžiai reikalingi ne tik įvairių sątvarologijos modelių iliustravimui, bet ir integravimui į filognozijos sątvarologijos pagrindinę formulę. Drakono akis turi būti vystoma iki maksimalaus lygio ir čia galioja F. Nietzsches paradigma, kurioje centrinė idėja yra valia viešpatauti. Tačiau imant techninį komponentą, manau, kad reikalinga laikytis A. Šliogerio saiko maksimos, nes techninis žmogaus ir gamtos perdirbimas, pakeičiant juos dirbtine tikrove - žalingas gyvybei ir nenaudingas žmonijai kaip visumai. Todėl sekdami A. Šliogerio juodojo drakono logika, kurioje siekiama natūralaus pasaulio išsaugojimo nepaliesto, skelbiame: „Dievas gyvas!" ir „Žmogus prigimtis - neliečiama!". Tokie pagrindiniai saiko teorijos šūkiai, kurie priimami ir į filognozijos pagrindinių principų rinkinį, neatsisakant maksimalios ekspansijos. Tai gali atrodyti neįmanoma, tačiau, manau, rizikuoti verta, tikintis, kad žinojimo plėtra bus tinkamai subalansuota su technologijų vystymu. Šis kelias yra tikrovės kelias, kuris atsisako žmonijos uždarymo ekranų ir hologramų matricoje ir nori, kad technologijos vystytųsi kita kryptimi.

Šiuo laiku vystomos dvi labai pavojingos kryptys, tokios kaip psichotronika ir virtuali realybė, kurios bus valdomos dirbtinio intelekto. Filognozijoje pasisakoma ir prieš psichotroniką, ir prieš metavisatą, nes jos prieštarauja žmogaus prigimčiai, kuri laikoma neliečiama: psichotronika todėl, kad ji užgrobia smegenis, daro žmogų dirbtinio intelekto valdomu vergu, o holograminė metavisata išima iš tikrovės, realistinės sąveikos su pasauliu, įstatydamas žmogų į iliuziją, kuri netinkamai formuoja gnostinę akį, kuri paskui, kurdama sąntvarką, praranda realybės jausmą, nesuvokia, kas yra būtinybė ir prigimtis. Gnostinė tvarka pakeičia natūralią tvarką ir žmogus juda link pakeistos realybės visatos, kur virtuali realybė susijungia su psichotronika, kuri VR metavisatą pradeda generuoti tiesiai į sąmonę, holoplastiniu sumatoriaus 100 proc. ploto užgrobimu. Tai labai žiaurus eksperimentas, kuriame eikvojamos gyvybės, atimant iš sąmonės tikrą pasaulį ir auginant kaip daržovę pakeistoje realybėje, kurioje žmogaus gyvenimas praranda savo natūralią prasmę ir žūsta absurde. Tai galima išreikšti tokia struktūra:

DU (DI (f1) - holograma - MS1 (f2))

DU - dirbtinė didžioji antitezė

DI  - dirbtinis intelektas kaip fundamentum 1

MS1 - mažoji sieva, kaip fundamentum 2

Tokioje metavistos versijoje tikrovės sumatus pakeistų matricos sumatai, ir savo bendrojoje gaublėje žiūrėtume ne tikrovę, bet filmą, kuris mums imituotų gyvenimą ir pasaulį. Kodėl to siekiama - sunku pasakyti? Pradžia, akivaizdu, bus siūloma kaip pramoga, tačiau kiek ši pramoga įsibraus į gyvenimą ir gyvybę - sudėtinga prognozuoti, nes esu įsitikinęs, kad žmonės dar nėra tiek praradę sveiko proto, kad atsisakytų tikro gyvenimo, iškeitę jį į gyvenimą virtualioje realybėje, kurios dievu būtų DI.

Šioje vietoje svarbus klausimas - ką siūlo filognozijos modelis? Matrica, psichotronika ir DI yra klystkeliai, kuriuos renkantis reikia būti labai atsargiems. Tad koks tas kitas kelias, renkantis maksimumą ir ekspansiją? Keliose vietose tai jau buvo atsakyta, vadinant kryptį „archontinėmis technologijomis". Pagrindinė technologija yra antigravitacijos dinaminis elementas, galintis žmoniją paversti tikra kosmine civilizacija. Manau, šis kelias galėtų išvaduoti žmones nuo psichotronikos ir virtualios metavisatos kalėjimų, perorientuojant tyrimus į kosminio transporto kūrimą ir kosminę plėtrą, kuri būtų įdomesnė už hologramines iliuzijas ir žaidimus su smegenimis bei sąmone. Nuo to, koks antigravitacijos principas, priklausys, ar ji bus prieinama visiems, ar bus išrinktųjų priemone. Kol tai bus parodyta, dar turės praeiti laiko, tačiau kadangi tai vienintelis kelias - sprendimas yra neišvengiamas. Kosminės ekspansijos strategija pramoginę naujos eros kultūrą pakeis į neatitrūkusią nuo realybės, o su technologinių pramogų atsisakymu nebus galimybių išsigimimų įsigalėjimui, kurie atkakliai skverbiasi į elitų gyvenimus.

Drakono akis, istorijos eigoje atskleisianti vis daugiau hipostratos klodų, yra pagrindinė filognozijos sątvarologijos teorija, dovanojama Lietuvai tam, kad ji išsaugotų lietuvių tautą, surandant jai vietą ir statusą baltojo drakono civilizacijoje. Vadovėliai nėra techniniai, jų tikslas - civilizacinio psichovektoriaus suformavimas, o konkretų praktinį kelią turi surasti patys žmonės savo protu ir darbu.

klajunas

Pagrindinis istorijos sigilas

Naujausias civilizacijos psichovektorius, įveikęs kitas civilizacijas, yra mokslas, kuris šiuo metu neturi net tūkstančio metų istorijos. Mokslo išsivystymo pasekmė yra technologijos ir technika, kurios 20 šimtmetyje padarė tikrą proveržį ir galutinai įtvirtino mokslo viršenybę. Iš šio proceso 20 šimtmečio pabaigoje atsirado transhumanizmo ideologija, kurios esmė - technikos integravimas į visuomenę, ekonomiką, politiką, kultūrą ir net religiją, kur ji tampa organizavimo ir bendravimo priemone, vis labiau įtraukta į žmogaus pasaulį. Maksimalus technikos integravimas yra pasiekiamas tada, kai ji pradedama sujunginėti su žmogaus kūnu ir psichika, paverčiant jį „kibernetiniu organizmu". Taip susiformuoja nauja filosofijos šaka, kuri propaguoja ir analizuoja šią integraciją, kuria naujos santvarkos ir žmogaus sampratos modelius. Kitas su šiuo procesu susijęs terminas yra posthumanizmas, kuris nurodo į esamą ar artėjančią būklę, kurioje žmogaus ir technikos vaidmenys ir hierarchija apsiverčia ir žmogus daugiau nėra technikos šeimininku, veikiau priešingai - žmogus yra technikos valdžioje. Tai situacija ir santvarka, kurioje valdžios statusą turi mašina, pavyzdžiui, dirbtinis superintelektas, priimantis ekonominis ir politinius sprendimus, kuriems žmonės tik paklūsta.

Kol kas mokslas ir transhumanizmas nesukūrė globalinės planetos valdžios, kuri apimtų visas valstybes. Todėl turime Vakarų stiliaus transhumanizmą, Rytų stiliaus transhumanizmą ir Azijos stiliaus transhumanizmą, o kitos šalys nuo lyderių gerokai atsilieka. Šios kryptys nebendradarbiauja ir šiuo metu yra konflikto būsenoje dėl valdžios, kaip pretekstą naudojant politinės santvarkos argumentus: Rytų ir Azijos imperijos autoritarinės, nenaudojančios demokratinio politinio proceso principo, tuo tarpu Vakarai imituoja demokratiją ir naudoja šį argumentą invazijai į savo konkurentų teritorijas. Pagrindinė vėliava - imperijų „demokratizacija", parama liaudžiai, o tikras tikslas - pajungti šias paskutines likusias nepriklausomas valstybes savo globalinei imperijai, kuri turi tapti vienintelė planetos šeimininkė, savo valdžią primetusi visoms tautoms. Šios globalinės sistemos trys kertiniai akmenys yra mokslas, technika ir transhumanizmas, kuris vystosi tol, kol žmogus praranda valdovo statusą ir visa planeta tampa super DI valdoma populiacija, su Elono Musko čipais galvose, kontroliuojančiais kiekvieno žmogaus gyvenimą. Žinoma, Rytų imperija siekia to paties, tačiau jie nevaidina jokio demokratinio spektaklio ir naudoja atvirą jėgą ir despotizmą kaip politinės santvarkos principą.

Filognozijoje ši civilizacija vadinama baltojo drakono civilizacija, kuri kuriama naudojant didžiosios ir mažosios sievos apvertimo schemą, kurio dėka atsiranda technologinio proveržio galimybės įvaldant hipostratas, ir šio projekto rezultatai diegiami į visas socialines struktūras, sukuriant naują, technologijomis grįstą kultūros formą. Baltojo drakono teorija skirta šviesti lietuvių tautai, kad jie suprastų kokiame pasaulyje gyvena, kas jų laukia rytoj, galėtų rinktis, koks transhumanizmo variantas ideologiškai patrauklesnis ir geopolitiškai protingesnis. Įvedinėjant vakarietišką transhumanizmą, dominuojanti bus amerikiečių kultūra, bus imituojamas socialinio susitarimo per demokratiją ir laisvę spektaklis. Tačiau iš esmės savo pagrinduose šis transhumanizmas - tokia pati despotija, tačiau jos akcentas ne socialinis, ekonominis ar politinis, bet technologinis, kur prievartos aparatas yra spec. tarnybų lygyje, kurios gali bet kada, bet kokiam žmogui, pasinaudojant technologijomis, sugriauti gyvenimą. Lietuvos elitas renkasi mokslą, demokratiją, laisvę, vertybes, bet tuo pačiu įveda totalinę technologinę kontrolę, tampa draudžiama kritikuoti ar atsisakyti transhumanizmo ideologijos, jeigu nepriimi prietaisų, iškrenti iš valstybinio proceso į užribį, tampi socialiniu dugnu. Diegiama mintis, kad transhumanistinės technologijos savaime suprantamas ir neišvengiamas dalykas, ypač pilnai naują psichovektorių įdiegiant jaunajai kartai, taip pasukant valstybę radikalaus posthumanizmo vystymo keliu.

Šioje situacijoje kyla klausimas, koks žmogaus pasirinkimas, žiūrint iš holoplastinės perspektyvos, ar žmogui privaloma rinktis transhumanizmo projektą ir kokios jam yra alternatyvos? Prieš aptardami šį klausimą, pažiūrėkime į brėžinį, kuriame pateiktas sigilas, parodantis holoplastinės struktūros pagrindinę logiką:



Matome, kad žmogus, esantis centre, yra sankirta tarp dviejų realybių: anapusinio ir šio pasaulio, transcendencijos ir istorijos. Tai reiškia, kad įmanomos trys orientacijos: stovėjimas centre ir nedalyvavimas nei begalybės misterijoje, nei istorijos procese; orientacija į transcendenciją, dalyvaujant kokioje nors religijoje ar metafizinėje filosofijoje; ir orientacija į šį pasaulį, į istoriją, kuri yra begalybė ištęsiama laike. Baltojo drakono projektas yra transcendencijos ir istorijos susiliejimo procesas, per vis gilesnį mokslinį hipostratų atidenginėjimą, kuris leidžia kurti vis galingesnes hipostratines technologijas, įvedant jas į žmogaus pasaulį, propaguojant transhumanistinę žmogaus sampratą ir politinę santvarką, siekiant posthumanistinės būklės, sukūrus dirbtinę gyvybę ir mašinai įveikus žmogaus viešpatavimą. Tokia planetinės civilizacijos loginė struktūra, į kurią siekia įšokti ir Lietuvos elitas, tikėdamasis, kad valstybė bus gausiai apdovanojama investicijomis, plėsis ekonomika ir jie iškops pakankamai aukštai turtinėje hierarchijoje naujoje mokslo ir transhumanizmo eroje. Kartu su elitu, tikimasi, augs ir visuomenės materialinė gerovė, tačiau ta gerovė bus nustelbiama vergovinių santykių, neturėjimo alternatyvos ir pasirinkimo laisvės. O tai pirmiausiai gresia filosofijos ir religijos nunykimu, demokratijos pasibaigimu ir žmogaus teisių bei laisvių erozija. Dėl šios priežasties projektas turi būti permąstomas ir ieškoma kelių lietuvių tautai, kurie nebūtų tokie katastrofiniai. Tai svarbu todėl, kad kokią istoriją susikursime, tokią ir turėsime ilgus tūkstantmečius, nes alternatyvų mokslui ir transhumanizmui nebus ilgai.

Kitas kelias, vadinamas juodojo drakono keliu, yra schemos statiškos struktūros išlaikymas, išimant iš istorinio proceso begalybę, atsisakant koncentruoti valdžią ir integruoti tautas, laikantis prigimtinės tvarkos įstatymų, neperkūrinėjant nei žmogaus, nei tradicinės visuomenės sanklodos. Tam reikia atsisakyti drakono akies ir technologijų vystymo, begalybę turėti tik tikimą. Tokia civilizacija, kuri nekuria techninės realybės iš materialių substratų, vadinama kultūrine, o tokia forma - silpnąja. Šiame pasirinkime parodytoje schemoje geriausiai tinka stovėjimas pusiausvyros centre, nekuriant nei istorinio, nei technologinio projekto. Tai gyvenimas paprastose bendruomenėse, kuriose atsisakoma nyčiškos ekspansijos, religinio tikėjimo, gyvenama čia ir dabar, naudojantis tik tomis gėrybėmis, kurios natūraliai duodamos gamtos. Suprantama, kad tokios bendruomenės sunkiai įgyvendinamos todėl, kad jos neturi didelės karinės ir techninės galios ir yra paprasčiausiai užgrobiamos, okupuojamos. Tačiau daug kur, galbūt, ilgai bus galima gyventi ir tokiu principu, ypač vis dar propaguojant demokratiją, nepažeidinėjant laisvės likučių, paliekant apsisprendimo teisę ir alternatyvas.

Dar vienas pavyzdys, kurį galima aptarti, yra krikščionių bažnyčios projektas, kuris bando užimti visas kryptis - transcendentinę ir istorinę - tačiau nesiekia apversti mažosios ir didžiosios sievos teorinėje ir techninėje sintezėje, taip saugodami natūralią tvarką, natūralų žmogų, išstumiant mokslininkus-transhumanistus ir iš transcendencijos, ir iš istorijos. Iš transcendencijos mokslininkai išstumiami draudžiant kištis į dievo teritoriją su neleistinu technologiniu išdarkymu, o iš istorijos, per globalinį bažnyčios įsitvirtinimą planetoje, kurioje ji įgyja maksimalią valdžią ir galią, turi sugebėjimą stabdyti civilizacijos išsigimimą politiniu būdu. Toks variantas sunkiai įmanomas tik todėl, kad krikščionybės globalinis procesas neužbaigtas, ji nepasiekė kritinės persvaros, o su tokiu mokslo išsivystymu, koks pasiektas šiuo metu, religinėmis ir teologinėmis priemonėmis konkuruoti labai sunku. Todėl ortodoksai bus vis labiau nustumiami nuo centrinio istorijos proceso kontrolės, o progresyvistai susilies su transhumanizmo kultūra, vis labiau išduodami natūralios tvarkos saugojimo idėją. Kitaip sakant, laukia krikščionių bažnyčios galios silpnėjimas, o transhumanizmo diktatūroje jis bus tik jokio gyvybingumo neturintis fasadinis spektaklis, kuris turės daugiau ekonominę, o ne egzistencinę prasmę - tiek žmonėms, tiek bažnyčios hierarchams.

Aprašyta situacija - labai rimta, atrodo, kad iš šio proceso nėra jokio išsivadavimo, nėra alternatyvos. Norintys gyventi nepriklausomą nuo šio projekto gyvenimą , turi rinktis iškritimo iš visuomenės taktiką ir visišką skurdą. Tenka permąstyti savo gyvenimo prasmę, įsisąmoninti, kas apibrėžia žmogaus prigimti ir jo gyvenimo principus - dirbtinis istorinis procesas ar tikra transcendentinė begalybė - ir nuspręsti, kokios tikrovės nori būti formuojamu, tikros ar dirbtinės.

klajunas

Naujoji turtinė aristokratija

Pagrindinis žmogaus sąlyčio su tikrove būdas yra tiesioginė patirtis, tačiau toks principas labiau tinkamas pradinėms studijavimo pakopoms. Su amžiumi žmogui pažengus ir praėjus pradinius mokymosi etapus, vertinamas jo drakono akies supratimo lygis pagal tai, kokie jo gebėjimai tikrame gyvenime. Kokia konkreti sritis renkamasi, priklauso nuo gyvenimo kelio scenarijaus, kuris kuriamas toks, koks geriausiai atitinka žmogaus galimybes. Šiame skyrelyje įvertinsiu tris drakono akies lygius, kurie aprašo transhumanistinę, filosofinę ir religinę sievą. Tie keturi lygiai yra laukinis, vartotojas, technikas / hakeris ir inžinierius. Nuo drakono akies lygio priklauso socialinė, ekonominė ir politinė hierarchija, kur žemutinė kategorija yra eiliniai žmonės, o viršutinės - specialistai ir lyderiai. Norint būti techniku arba lyderiu, vartotojo žinių lygis nepakankamas ir reikia lavintis tol, kol bus pasiektas tikras, išvystytas drakono akies sugebėjimas. Filognozijos pradinė mokykla skirta pakloti pamatus bet kokio tipo sąmonės kokybės auginimui, sukuriančiam gnostinę akį, reikalingą gilesniam esmės supratimui. Drakono akies lygius įvertinę skaičiais, nuo ketvirto iki pirmo, turime tokias pagrindinių sričių sievos formules:

A. Transhumanizmo drakono akis.

u (MS1 - DA (laukinis, vartotojas, hakeris, inžinierius) - T - DS999)

Baltojo drakono civilizacijos mokslo sukurtos technologijos, vadovaujantis transhumanizmo ideologija, vis labiau skverbiasi į įvairias gyvenimo sritis, kuriose jos bus neatsiejamos nuo technikos, reikalingos gyvenimui ir sąveikai tarp žmonių ir organizacijų. Dėl šios priežasties tampa svarbus technikos išmanymas, kuris turi keturis lygius. Laukinė sąmonė, kuri iš tikro turi nulinę drakono akį, šiuolaikinėje visuomenėje jau neturi galimybių išgyventi, ir reikalingas bent minimalus, vartotojo žinių lygis. Kiti lygiai atidaro duris į profesiją ir darbo galimybes, kuriose aukščiausias lygis yra kūrėjo, mokslininko ir inžinieriaus prasme. Todėl žinios daromos kuo labiau prieinamos, siūlomos mokymosi programos, reikalingos proto suformavimui naujos, dirbtinės tikrovės pagrindu. Filognozijos tikslas, per „Filognozijos pradmenų" vadovėlių ciklą, sukurti inžinieriaus / kūrėjo lygio drakono akį, kurią būtų galima pritaikyti įvairioms „silpnosioms" ir „stipriosioms" sritims. Filognozija apmąsto visų mokslų ištakas, padeda pamatus jų esmės supratimui naudojant mažosios ir didžiosios sievos modelius.

B. Filosofijos drakono akis.

u (MS1 - DA (laukinis, vartotojas, hakeris, inžinierius) - Knyga / Tikrovė - DS999)

Pagrindinis filosofinių žinių perteikimo būdas yra knygos, kurios skaitomos, studijuojamos, analizuojamos, susipažįstant su rašančiojo tikrovės tyrinėjimo rezultatais, kurie apibendrinami filosofinėse teorijose, aiškinančiose paviršinę ir gelminę tikrovę. Paprastas vartotojas dažniausiai tik skaito, ypač supaprastintos versijos santraukas, tokias kaip populiariojoje kūryboje, ezoterikoje, saviugdos vadovėliuose ir pan. Jeigu supratimo lygis žemas, neturima žinių, esmė nesuvokiama ir ieškoma tik išorinių efektų. Norint sugebėti padaryti tikrą analizę, reikia turėti techninių žinių, būti teksto hakeriu, sugebančiu pamatyti jos pilną vidinį ir išorinį vaizdą, tai yra, ką žodžiai slepia mąstyme ir tikrovėje. Aukščiausias lygis yra inžinieriaus / kūrėjo, kuris pats sugeba kurti knygas, išradinėti naujus metodus, formuoti psichovektorius savo tikslų siekimui, žmonių organizavimui. Gali kilti klausimas, kam mūsų laikais, mokslo ir transhumanizmo eroje, filosofija reikalinga? Daug kur tai jau buvo paaiškinta, bet galima pakartoti dar kartą: filosofija yra silpnosios civilizacijos, kuri reiškiasi kultūros formomis, pamatas, kuris suformuluoja pasaulėžiūros svarbiausias idėjas ir koncepcijas, reikalinga egzistencijos arba gyvenimo įprasminimui ir apibrėžimui.

C. Religinė drakono akis.

u (MS1 - Tikėjimas (laukinis, vartotojas, hakeris, inžinierius) - K (Biblija, Bažnyčia, pasaulis) - DS999)

Religinė drakono akis suformuota kaip tikėjimas, nukreiptas į tris galimus jo objektus: Bibliją, kaip dievo apreiškimą ir dievo žodį; Bažnyčią, kaip pastatą, kuriame simboliniu būdu užšifruoti tikėjimo simboliai ir vyksta garbinimo apeigos bei ceremonijos; ir pasaulį, kuris laikomas dievo kūriniu, per kurį reiškiasi antgamtinės, tikėjimui svarbios jėgos - apvaizda, stebuklai ir pan. Dauguma tikinčiųjų tenkinasi paprastu biblijinės bazinės istorijos žinojimu, laikosi krikščioniškos moralės, sugeba dalyvauti bažnyčios apeigose ir nepakyla aukščiau vartotojų lygio. Jeigu žmogus ateistas, neturėjęs sąlyčio su krikščionybe, jis nežino nieko, yra laukinio sąmonėje. Transhumanizmo eroje, įsiviešpatavus mokslui, Biblijos mokymą bandomą ištrinti iš sąmonės, laikant, kad jis neatitinka šiuolaikinių žinių reikalavimų ir netinkamas kaip gyvenimo vadovėlis. Tačiau daug bendruomenių, kurios vis dar naudoja krikščionišką metafizikos formą, kuri įeina į juodojo drakono civilizacijos variantų kategoriją, nes joje nesiekiama keisti tikrovės ir prigimties, laiko, kad yra dievo nustatyta tvarka, į kurią kištis turėtų būti draudžiama. Kūrėjo lygio drakono akis turi sugebėti rašyti teologinius / metafizinius veikalus, aiškinti Jėzaus iš Nazareto gyvenimo istoriją gnostikų judėjimo kontekste su tikra, nesuprimityvinta pasaulio sandaros teorija, o tai reikalinga bažnyčios organizacijos lyderiams.

Technologinis transhumanizmas, filosofija ir religija kovoja dėl žmonių sąmonių, siūlydami įvairaus lygio žinojimo sistemas, kurios turėtų padėti gyvenime, kurtų sąmonės aukštą kokybę. Taip pat, šių sričių specialistai konkuruoja dėl išteklių, kuriuos investuoja į savo srities plėtojimą ir nuo to, kiek sugeba uždirbti, priklauso ar ideologijos laukia graži, ar sunki ateitis. Pavyzdžiui, transhumanistinės technologijos kuria globalines rinkas, kuriose lėšos surenkamos iš visų planetos gyventojų, taip sukuriant megakorporacijoms trilijonines pajamas. Tai reiškia, kad kuo išradimai plačiau paskleisti, kuo jie populiaresni ir paklausesni, tuo į juos galima investuoti daugiau pinigų dar didesniam išvystymui arba į avangardinius mokslo projektus. Taip elgiasi Elon Musk, Jeff Bezos korporacijos, kurios iš savo verslų uždirbtus milijardus investuoja į įvairias kosminės pramonės, dirbtinio intelekto, psichotronikos, robotikos sritis, kurias finansuoja visų mūsų vartojimas. Tai reiškia, kad kuo daugiau žmonės investuoja į baltojo drakono civilizacijos plėtrą, tuo mažiau lieka toms formoms, kurios palaiko juodojo drakono civilizacijos kultūrines formas, kaip filosofija, religija, menas ir t.t. Taip pat, šios sritys integruojasi su technologijomis, tampa neatsiejamos nuo transhumanizmo, kuriam priverčiamos tarnauti ir pripažinti pirmenybę.

Tai rodo neišvengiamą hierarchijų apsivertimą planetos ekonomikoje, kur baltojo drakono civilizacijos technologijų korporacijos taps turtiniu viršutiniu ešelonu, nuo kurio priklausys visas gyvenimas valstybėje, ekonomikoje visuomenėje, o tai perdalins socialiniuose segmentuose biudžetus ir resursų paskirstymą, mokslo sektorių vis labiau turtinant, o kultūros - skurdinant. Ypač bus sunku tradicinėms kultūros formos, kurios taps nekonkurencingos, ir iš komercinių turės būti paverstos finansuojamomis iš valstybinio biudžeto. Formulė jau buvo viešinta, bet galima perinterpretavus paanalizuoti dar karta, kokiomis proporcijomis žmonija pasidalins turtus, juodojo ir baltojo drakono civilizacijose:

Juodasis drakonas (40 proc.) (15 proc.) - (75 proc.) (60 proc.) Baltasis drakonas

Kitaip sakant, keturiasdešimt juodojo drakono civilizacijos organizacijų valdys 15 proc. turtą, ir šešiasdešimt procentų baltojo drakono civilizacijos organizacijų valdys 75 proc. turto. Tai reiškia, kad silpnoji civilizacijos forma darysis vis skurdesnė, nekonkurencinga, turės būti finansuojama fondų ir biudžetų pinigais; o stiprioji civilizacijos forma bus varomoji ekonomikos jėga, kuri sugebės užsidirbinėti laisvu konkuravimu, siūlant vis labiau išvystytas technologijas, kurios transhumanizuos gyvenimą pilnu transhmanizavimu. Tai, žinoma, kainuos, visi už technologijų paslaugas turėsime mokėti ir finansuosime mokslą vis didesniam jo vystymuisi. Tai reiškia, kad planetoje formuojasi naujoji oligarchinė technologijų aristokratija, kur visi lyderiai bus suformuoti transhumanizmo ideologijos ir turės biudžetus vykdyti savo vizionierišką veiklą avangardinėse mokslo ir technologijų srityse, kur darysis vis galingesni, o gyventojai taps priklausomais nuo jų valios. Galutinis šio proceso etapas yra posthumanizmas, kuris bus įvestas tada, kai bus sukurtas super DI, kuris taps tikru žmogaus šeimininku, tvarkančiu visas gyvenimo sritis, o žmogaus protas taps antrarūšiu ir nekonkurencingu. Su tuo susijęs dirbtinės sąmonės projektas, žmogaus kiborgizacija, genų inžinerija, sintetinės gyvybės kūrimas, kurie per ateinantį šimtmetį negrįžtamai pakeis visuomenės politinę sanklodą. Norėdami, kad išliktų demokratijos ir žmogaus laisvės idėjos, turime kovoti jau dabar, tik taip savo vaikams sukursime pasaulį, kuriame įmanoma gyventi tikro žmogaus gyvenimą.

klajunas

A. Šliogerio sątvarologija

Dabar trumpai aptarsime A. Šliogerio sątvarologijos modelį, išdėstytą knygoje „Niekis ir esmas" (2005). Šis modelis yra filognozijos modelio pirmtakas, todėl norint geriau suprasti sievos teoriją, naudinga atlikti trumpą lyginamąją analizę. Tai padarysiu nesiplėsdamas, tik paaiškindamas su kokiais mano terminais asocijuojasi A. Šliogerio terminai. Mano modelio santrauka išdėstyta knygoje „Sievos teorija" (2020), parašyta praėjus penkiolikai metų nuo A. Šliogerio veikalo. Abi teorijos yra fundamentaliosios sątvarologijos variantai, kurie parodo pirmaprades sąmonės struktūras, kurių pagrindu kuriamos filosofijos. Šie modeliai parodo, kokios yra silpnosios, stipriosios ir ašinės civilizacijos galimybės, suformuojančios civilizacijos psichovektorius ir pagrindinius jos sindromus. A. Šliogerio sątvarologija unikali filosofijos istorijoje: to neturėjo nei Platonas, nei Aristotelis, nei R. Dekartas, nei I. Kantas, nei G. Hegelis, nei F. Nietzsche, nei M. Heideggeris. Todėl su jo modeliu verta susipažinti, norint suprasti savo gyvenimo metafizinius pagrindus.

A. Šliogerio sątvarologijos centrinis terminas yra klepsidros struktūra, sudaryta iš dviejų pradžių: Esmo stichijos ir Niekio stichijos. Tai pats bendriausias vaizdinys, kuriame po to konstruojama visa vidinė „egzistencialų" sistema, kuri yra žmogaus metafizinis substratas. Esmą ir Niekį, pasak A. Šliogerio, jungia struktūra vadinama Esu? banga, kuri rodo perspektyvą nuo Niekio prie Esmo, pagal formulę „Aš esu". Tai jausmas, kurio centras yra galvos srityje ir yra asmeninės egzistencijos koncentratas. Kitas dalis, susijusi su esmiškuoju šlaitu ir rodo priešingą kryptį, nuo Esmo prie Niekio, ir atitinkanti formulę „tai yra". Šios dvi dalys susijungia į vientisą Esu? bangos struktūrą, kuri išnyra Niekyje ir baigiasi Esme. Ant šios bangos, orientavimuisi kurioje vietoje yra dėmesio surinkimo taškas, turimas slankiojantis alfa taškas, kuris gali turėti dvi kraštutines padėtis ir vieną centrinę, taip pat begalę tarpinių variantų, kurie rodo kokia sątvaro orientacija tikrovėje, objektyvioji, subjektyvioji ar pusiausvira. Toliau eina Mano ir Aš egzistencialai, kurie įtvirtina sątvare asmenybę ir tiesioginį sąryšį su aplinka, turintį nuosavybės, turto formą. Pirmas Mano sątvare yra Aš, asmens centras, tada Mano kūnas, kurie sudaro egzistencijos ir orientacijos maksimumą, siejamą su vidine psichine būsena. Mano sujungia esmiškąjį ir niekingąjį šlaitą į vieną ryšinę sistemą, daro sąmonę savininkiška ir grobikiška, kurios pagrindinis instinktas savintis, inkorporuoti, pririšti ir prisirišti, ginti, naikinti. Kita struktūra, kuri turi dvi kryptis, išeinančias iš centro, yra prezencija, susijusi su esmiška aprezencija ir niekingaja aprezencija, tarp kurių įsistato niekingoji reprezentacija - falsifikatas ir esmiškoji reprezentacija - simuliakras. Ir paskutinis sandas A. Šliogerio sątvarologijoje yra jokybė, kuri siejasi su aprezencija, arba tuo, kas yra anapus falsifikatinių arba simuliakrinių reprezentacijų, tas anapus suvokiamas kai aprezencinė jokybė, arba kaip niekas. Jokybė turi transcendentinės realybės statusą, kurį sudaro nematoma Esmo dalis ir nematoma Niekio dalis. Visi prezencijos falsifikatai arba simuliakrai kyla iš jokybės, kurios yra nieko, nežinojimo, nesupratimo, nesuvokimo pragarmė.

Su šia glaustai atpasakota, fundamentalia sątvarologijos struktūra siejasi sątvarų penki pagrindiniai sindromai, kurie surišti su Mano ir Aš struktūra, bei su prezencija, aprezencija orientuota dviem kryptimis: į Esmą ir Niekį.

1. Itakės sindromas. Tai gimtinės sindromas, kuriame orientacija yra į sėslumą, prisirišimą prie tiesioginės patirties, savo artimiausio pasaulio, kurį sudaro žmonės ir daiktai. Tai į saiką įstatytas Mano ir Aš kompleksas, kuris sudaro socialinių santykių pirmapradėje bendruomenėje, vietovėje šiapus horizonto, pagrindą. Tai pamatiniai dariniai, būtini išgyvenimui tikrovėje ir socialinėje aplinkoje. Tokioje apsiribojusioje būsenoje įmanoma orientacija į Esmą, Niekį arba galimas stovėjimas centre, didžiajame Tarp, pusiausvyros taške. Tai reiškia, kad simuliakrai ir falsifikatai nėra sureikšminti, hiperbolizuoti, nėra begalinės gamybos isterijos, kurioje būtų gaminami dirbtiniai žodžiai ir dirbtiniai daiktai, nesiekiama brautis anapus horizontų, į begalybę.

2. Odisėjo sindromas. Šis sindromas atsiranda tada, kai sąmonėje kyla begalybės geismas Esmo kryptimi, kur orientuojamasi ne į tiesiogiai duotą prezenciją, bet norisi keliauti, peržengti saiką, patekti anapus, už horizonto. Tokioje sąmonėje organizuojamos ekspedicijos, žygiai, siekiama begalinės ekspansijos, norima sužinoti, kas vyksta tolimose šalyse ir anapus. Pasak A. Šliogerio, klasikinis dokumentas, iliustruojantis šį sindromą yra graikų poema „Odisėja", kurios pavadinimas naudojamas ir sindromui vadinti. Kelionėms, migracijoms reikalingas bent minimalus kultūros ir technikos lygis, naudojant laisvus ežeruose, jūrose, upėse ir vandenynuose, taip pat prijaukintą arklį, kuris palengvina ir pagreitina keliones. Šiame sindromui priklauso ir filognozijoje aprašyta kosminė ekspansiją, kuri daug kuo panaši į tarpkontinentinę migraciją ankstesniuose šimtmečiuose.

3. Nirvanos sindromas. Tai atvirkštinis Odisėjas, kuris taip pat palieka gimtąją Itakę, tačiau veržiasi ne į Esmo užhorizontinius tolius, bet į vidų, į Niekį. Tai odisėja vidinėmis erdvėmis, kurios aukščiausias taškas yra Nirvana, arba maksimalus Esu? bangos išsiforminimas, kur skirtis tarp būties ir Niekio tampa minimali, ir žmogus, jo Aš, Mano ištirpsta nebūtyje. Šis sindromas būdingas Indijos kultūrai, kuri įsigalėjo Azijos šalyse, o importuota į Vakarus buvo gana vėlai. Nirvanos būsenoje sątvaro tikslas - susilieti su jokybe, su transcendentine beforme ir beveide mase, kuri ankstesnėje A. Šliogerio kūryboje vadinama Didžiuoju Anonimu. Įsiniekinimas, išnykimas Nirvanos sindrome suvokiamas kaip išsivadavimas, kuris, laikoma, yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Gimdamas žmogus patenka į kalėjimą, ir viso jo gyvenimo tikslas yra pabėgimas, nusimetus „materialius" pančius ir „majos" iliuziją.

4. Kaligulos sindromas. Šis sindromas mažiau metafiziškas, susijęs su Mano ir Aš kompleksais, kurie hiperbolizuojami, sureikšminami, atsisakoma saiko ir ribos maksimos, nepripažįstamas Kitas. Tai totalus subjektyvizmas, kuriame išorinė tikrovė laikoma tik subjekto nuosavybe, kurio centre yra didybės manijos apimtas Aš, save laikantis visatos centru. Sujungus šį sindromą su Odisėjo sindromu, kuriamos imperijos, siekiama maksimalios ekspansijos, įvedama tironija ir vergovė. Tai politinis sindromas, kur nepripažįstamos visuotinės žmogaus teisės, nėra demokratijos, nepripažįstama laisvė žmonėms ir yra absoliutizmo sindromas, būdingas imperatoriams ir karaliams.

5. Laisvės sindromas. Šis sindromas yra atvirkštinis Kaligula, kuris iš objektinės būklės siekia pavirsti subjektu, įsisubjektinti, siekia savo teisių ir laisvių, politinės valdžios, kovoja prieš absoliutizmą ir monarchiją, įvedinėja demokratinę respubliką ir t.t. Laisvės sindromas taip pat susijęs su Mano ir Aš, tačiau tik negatyviu būdu, siekiant save įvirtinti, apsiribojant etiniu saiko reikalavimu. Šis sindromas būdingas liaudžiai, engiamoms klasėms, kurios nori išsivaduoti iš vergijos, nuverčiant tironijas ir griaunant imperijas. Taip pat, sindromas būdingas nacionalinio išsivadavimo judėjimams, kurie vykdo 19 ir 20 a., siekiant įtvirtinti tautos teises į egzistenciją, išsivaduoti iš tautos naikinimo politikos, įveikti priespaudą. Matome, kad šis sindromas geriausiai dera su Itakės sindromu ir tautiniu judėjimu, siekiančiu išsaugoti tautą globalistinių imperijų siautėjimo epochoje.

Susiejant šią sistemą su filognozijos teorija, sątvarui be A. Šliogerio atskleistų bruožų, būdingos juodojo ir baltojo drakono civilizacijos struktūros, kur didžioji ir mažoji sieva laikoma savo natūralioje arba apverstoje padėtyje. Natūralioje padėtyje tai yra gyvybės, gyvenimo ir kultūros principas, kuriantis silpnąją civilizaciją; o apverstoje - yra gnostinė civilizacija, kurianti pažinimą, dirbtinį pasaulį ir siekia pertvarkyti tikrovę pagal mažosios sievos vidinę tvarką, kurioje valdo laisvė ir fantazija. A. Šliogerio aprašytos formos yra mažosios formos, būdingos ankstyvoms civilizacijos raidos fazėms, o filognozijoje aprašomas dvi didžiosios formos, kurios yra apimančios visą, holoplastinę žmonių rūšies istoriją. Blogiausias variantas tiek vienu, tiek kitu atveju yra ryšys tarp filognozijos civilizacijų ir Kaligulos sindromo, kuris susijęs su Odisėjo sindromo begalybės troškimu ir nesustabdoma ekspansija, išduodant saiko reikalavimą, ribos ir artumos principus.

klajunas

Ekrano sindromas

Praeitame skyrelyje aptariau fundamentaliąją A. Šliogerio sątvarologiją, kuri apibendrinama penkiais sindromais, rodančiais kelią bendrojoje sątvaro struktūroje. Tačiau savo pagrindinėje knygoje A. Šliogeris aptarė ne visus sindromus ir šalia klasikinių neįrašė pačio naujausio, būdingo dabartiniams laikams ir šiuolaikinei visuomenei, suformuotai technologijų ir transhumanizmo ideologijos. Tai hologramos, Holywood'o, ekrano sindromas, išimantis sąmonę iš tikrovės ir patalpinantis šią jos antipode - hologramoje. Ekrano sindromas gali įkūnyti visus išavardintus sindromus savo holograminiame siužete, tačiau ir pats yra sindromu, suteikiančiu gyvenimui formą, kuri dominuoja egzistencijoje. Turime Itakę, odisėjus, Nirvaną, kaligulas, libertarus tikrovėje ir turime ekrano Itakę, ekrano odisėjus, ekrano Nirvanas, ekrano kaligulas ir ekrano pasipriešinimo judėjimus.

Norėdami suprasti, kuo skiriasi ekranas ir tikrovė, galime palyginti kiek procentų istorijų sėkme baigiasi gyvenime ir kiek filmuose. Gyvenime sėkmė lydi tik nedaugelį: pagal sėkmės hierarchijos piramidę matome, kad sėkmės čempionais yra tik elitas; o filmuose nugali visi herojai, nes norint, kad holograma kurtų laimingą būseną, jis turi turėti laimingą pabaigą. Taip ekraninis telehominidas susiformuoja neteisingą realybės suvokimą, kurdamas begalinius norus ir pervertindamas savo galimybes juos įgyvendinti. Toks prisirišimas prie netikro pasaulio formuoja infantilią asmenybę, kuri mažai sąveikauja su realybe ir mažai žino, kokie jos tikri dėsniai. Šį principą įtaigiai savo kūryboje aprašė A. Šliogeris, kuris buvo jo pagrindinė filosofinio tyrimo tema - transhumanizmo poveikis visuomenei, ekonomikai, politikai, kultūrai ir psichikai.

Matome, kad papildžius A. Šliogerio atskleistus sindromus dviem kitais, analizuojamais mano filognozijos sistemoje, kurie yra balstasis drakonas, kaip šėtono bažnyčia ir juodasis drakonas, kaip dievo bažnyčia, gauname pilną sindromų vaizdą ir du pagrindinius kelius civilizacijoje. Turime tikrovės baltąjį ir juodąjį drakoną ir ekrano baltąjį ir juodąjį drakoną, kurie istorijos sigilo centrinę dalį apima iš dviejų perspektyvų. Baltasis drakonas siekia sujungti istoriją ir transcendenciją ir savo pagrindiniu tikslu laiko gylinimąsi į hipostratas, arba kitaip - į dievo teritoriją; o juodasis drakonas turi orientaciją į transcendenciją - tai religinis atvejis, orientaciją į istoriją - tai sekuliarus atvejis, ir orientaciją į centrą, kuris laikosi pusiausvyros tarp transcendencijos ir istorijos, pagal saiko moralės principą, deklaruotą A. Šliogerio, gyvybės centro pamatą vadinant sietuva. Taip istorijos sigilas apima visus pagrindinius sindromus, kurie yra holoplastinis galimų gyvenimo kelių žemėlapis.

Baltojo drakono civilizacijos idėja įgyvendinama ne taip lengvai todėl, kad norai gerokai peržengia galimybes, dėl to iš tikrovės ši realybė perkeliama į Holywood'inius ekranus, kurie imituoja pažangą ir maksimalias civilizacijas, vaizduojamas fantastiniuose filmuose. Tokiomis hologramomis yra „Star Trek" serialai, ekranizuoti „Marvel" ir „DC" komiksai, kuriuose kosminės civilizacijos technologijų proveržiai hologramose vaizduojami kaip įvykdytos užduotys ir jau dabar galime pamatyti, „kas mūsų laukia ateityje". Žinoma, visas holivudinis šlamštas yra tik psyopas ir smegenų plovimas, kuriame nieko panašaus į tikrovę nerasime. Kas mūsų laukia tikrovėje, padarius norimus proveržius, mes net neįsivaizduojame, neįsivaizduojame kokios kiekvienos „sėkmės" tikros pasekmės gyvybei, žmogui ir gyvenimui. Psichinė žmogaus struktūra - tokia nestabili, kad jai patikėti tokias galimybes - milžiniška kvailystė. Be sąmonės kokybės problemos išsprendimo, toks kelias neturi įgyvendinamo projekto statuso, ir protingiau susilaikyti negu veržtis į ateitį bet kokia kaina.

Įdomiausias ekranų imperijoje hologramų siužetas yra stilius „hologramos apie hologramas" ir kultinis šiame žanre filmas yra „Matrica". Jame vaizduojamas hologramų civilizacijos apogėjus, kuriame holograma apima visą šimtą procentų sąmonės, ir žmogus gyvena gyvenimą-sapną, kuris visas yra pakeistinė realybė. Prie šio lygio technologijos artėja milžinišku greičiu, ruošiant sujungimui keturis komponentus: psichotroniką, sumatoriaus teoriją, hologramas ir dirbtinį intelektą. Užpildžius sumatorių holograminiu užpildu, bus galima kurti pilną vidinio pasaulio iliuziją ir gyventi joje tokį gyvenimą, koks norimas, o šios tikrovės dievu taps dirbtinio intelekto superkompiuteris. Kūnas taps nereikalinga našta, auginama biologiniuose tirpaluose, o visas gyvenimas bus tik sąmonės viduje kuriama iliuzija. Filmo „Matrica" pagrindinė idėja yra pasipriešinimas tokiai civilizacijos ateičiai, tačiau, viena vertus, vaizduojama kova, o kita vertus, vyksta įžūli propaganda, kuri rodo, kad planetos valdovai šios idėjos išsižadėti toli gražu nesiruošia ir jau dabar kuriamos korporacijos, kurios kuria „metavisatą" virtualios realybės akinių pagrindu, kurie, pasiekus reikalingą keturių komponentų išsivystymą, pavirs į tikrą „matricos" projektą.

Tai yra vienas baltojo drakono civilizacijos kūrimo būdas, kuri bus vystoma netikrovinėje žmogaus dalyje. Kitas kelias - atsisakyti matricos klystkelio ir kurti tikrą tikrovės uždarų klodų atidengimą, kuriuose žmonės rinksis tik tas galimybes, kurios nepažeidžia savisaugos instinkto ir moralinės sievos reikalavimų. Ekrano sindromas šiuos principus pažeidžia, įvesdamas į protą savisaugos instinkto pažeidimą, per neteisingą gyvenimo vaizdavimą, neteisingą pavojaus ir rizikos supratimą ir moralinę sievą žlugdo išsigimimų demonstravimu holograminiuose porno kūriniuose. Sugrįžę į tikrovę, atstatome realumo jausmą, suformuojame tikrą savo Ego protą ir savo norus deriname su būtinybėmis, kurių pakeisti, perdaryti neįmanoma ir kurios turi būti paliekamos tokios, kokios yra. Manau, kad naudojant istorijos sigilo logiką, baltojo drakono procesą geriausia vykdyti stovint centre, erdvinio saiko ribose, kurį valdo du A. Šliogerio atskleisti sindromai: Kaligulos ir laisvės. Atsisakę egotistinio Kaligulos monarchizmo ir pasirinkę anti-Kaligulos laisvės kelią, turėsime geriausią santykį, tarp tradicinio pasaulio vertybių ir pažangos, reikalingos tautos išlikimui ir išsiaukštinimui.

Kol kas matrica nesugrūsta į sąmonę pilnu sugrūdimu, kuris galutinai nutrintų suvokime ribą tarp to, kas tikra, kas netikra. Matrica yra išorinė, kuri naudoja išorinių ekranų principą, kur ekranas vis labiau priartinama prie žmogaus, paliekant vis mažesnį tarpą „realybės siūlei". Maksimalus priartinimas yra virtualios realybės akiniuose, kur ekrano išorė beveik visai išnykinta ir lieka tik kaip trukdantis ir nemalonus jausmas. Kol kas technologijos silpnos ir holivudinių hologramų pasiūla - netenkina poreikių, tačiau po penkiasdešimt metų turėsime pilnai išvystytą transhumanistinę hologramų kultūrą, kuri bus ekrano sindromo apogėjus, sunaikinantis visus kitus sindromus, išimant iš sumatoriaus tikrovę pilnu išėmimu. Tai bus technologija, kuri leis kurti dirbtinį pragarą ir dirbtinį rojų, dirbtinį gyvūną ir dirbtinį dievą, kuris pašalinęs iš antitezės objektyviosios dalies visą savarankišką, priešišką realybę, įsistatys antrą, dirbtinį subjektą, su kuriuo galės kurti tokią tikrovės viziją, kokios norės. Tai bus fantazijos ir begalinės laisvės visata, kurioje viskas taps žmogumi ir nežmogiška tikrovė bus pašalinta iš psichovektoriaus pilnu pašalinimu.

Kadangi šis kalėjimas gresia civilizacijos žūtimi, ypač jeigu matrica pavirstų vergove ir kalėjimu ir tikrovė būtų uždrausta pilnu uždraudimu, A. Šliogeris bandė sukurti šiam istoriniam keliui alternatyvą, o tai geriausiai padaroma aiškinant ekrano sindromo metafizinę teoriją. A. Šliogerio sątvarologija siūlo pamąstyti, kas laukia žmogaus, jeigu jis neatsisakys transhumanizmo beprotybės, ir koks turimas geriausias išsigelbėjimo kelias. To kelio pavadinimai yra „filosofijos sugrįžimas" ir „sugrįžimas prie pačių daiktų", išsiimant savo protą iš ekrano kalėjimo ir atstatant tikrą, autentišką sąveiką su tikrove, atgaunant natūralų daiktą ir natūralią mintį, sujungiamus teorijoje. Teorija yra dieviškas žvilgsnis į tikrovę, kurioje laikomasi kūrėjų nustatytų ribų apibrėžimo, nesiekiama nieko daugiau negu reikia praeiti savo gyvenimo kelionę neiškrentant iš tikrovės ir savo prigimties. Ne viskas yra gėris, ką sukuria baltojo drakono civilizacija. A. Šliogeris įrodė, kad reikia labai atidžiai rinktis iš to, kad dovanoja tikrovės atidengimas ir drakono akis.

klajunas

Satanizmas Vakarų civilizacijoje

Istorijos sigilas rodo, kad žiūrint iš centrinės dalies, sątvaras turi metafizinę ir antimetafizinę orientaciją. Žiūrint iš kraštinių padėčių, yra pirmo ir antro fundamento antitezė, kur pirmą fundamentą atstovauja dievo religija, teosofija, o antrą - žmogaus religija, arba antroposofija. Taip visas Vakarų civilizacijos modelis skyla į kryptį, kuri orientuota į dievą ir kryptį, kuri nusisukusi nuo dievo. Žmonijos istorijos pradžioje, žmogaus sąmonės orientacija buvo į transcendenciją, anapusinį pasaulį, magijos ir mitologijos forma. Teologinis istorijos etapas buvo šios orientacijos apogėjus, kuris, realizuotas istorijoje, buvo teokratinių imperijų pagrindas. Nusisukimas nuo dievo prasidėjo šiame etape, kol dar mitologinė sąmonė buvo orientuotą į pirmą fundamentą, ir šis nusisukimas turėjo pusdievio metamo iššūkiu dievui mito formą. Mitologijoje geriausiai žinomas pavyzdys yra Prometėjo mitas, o krikščioniškoje mitologijoje - Šėtono angelų sukilimo mitas, kuriame pasakojama, kaip vyriausias angelas atsisakė paklusti dievo valiai ir buvo nubaustas ištrėmimu iš dangaus karalystės.

Šis principas yra Vakarų civilizacijos pagrindinė mitologema, kuri rodo dvi galimas orientacijas istorijos sigile - į dievą arba nuo dievo. „Nuo dievo" turi dvi galimybes: jeigu tai dievo neigimas, ateizmas, yra paprastasis „nuo", o jeigu dievo buvimas neneigiamas, „nuo" virsta „prieš dievą". Taip istorijoje susiklosto du satanizmo variantai: teistinis satanizmas, kuris laikosi principo „prieš dievą" ir palaiko dangaus kunigaikščių sukilimą; ir ateistinis satanizmas, kuris nusisuka nuo dievo į šį pasaulį, neigia metafiziką ir transcendencija, propaguoja materialistinį scientizmą ir empirizmą. Pavyzdžiui, globalistinis komunizmas buvo ateistinis satanizmas, kuris propagavo nusisukimą nuo dievo, išaukštinant mokslo metodą, empirinį materializmą, kuris neigia dvasinę realybę, sielą ir žmogaus nemirtingumą.

Ateistinio satanizmo pavyzdys yra A. DeLavey „Šėtono bažnyčia", kuri savo pagrindinėje knygoje, vadinamoje „Šėtono biblija", propaguoja nusisukimą nuo dievo, nuo Jėzaus Kristaus, kaip jo įsikūnijusio sūnaus, atmeta krikščioniškos moralės principus ir įtvirtina žmogų kaip pasaulio centrą, kur žmogus yra pats savo šeimininkas, kuris tarnauja ne kažkokiai aukštesnei jėgai, bet gyvenimą gyvena dėl savo malonumo, tenkindamas savo norus ir troškimus, kurių neriboja jokie tradiciniai suvaržymai. Šėtonas naudojamas kaip nusisukimo nuo dievo simbolis, bet nelaikomas realia transcendentine būtybe. Juodosios mišios - tik krikščioniškų mišių parodija, kuri skirta pasityčioti iš krikščioniškos tradicijos. Mirties simbolikos naudojimas, reikalingas priminti principą memento mori, nepripažįstant, kad žmogaus siela nemirtinga ir kad visų žmonių gyvenimus užbaigia mirtis, kuri yra tarsi pasityčiojimas iš teologinės svajonės, kad žmogus po mirties pereina į kitą, amžiną gyvenimą, kur jis pagal nuopelnus gyvena „dievo karalystėje". Tai reiškia, kad Šėtono bažnyčios satanistas gyvena pagal principą carpe diem, be jokių moralinių įsipareigojimų ir autoritetų pripažinimo.

Teistinis satanizmas remiasi klasikiniu Šėtono sukilimo prieš dievą dangaus karalystėje mitu ir yra „prieš dievą ir dievo bažnyčią" struktūros. Šiame satanizme neneigiamas anapusinis, dvasinis pasaulis, neneigiama žmogaus nemirtinga siela ir neneigiamas dievas. Tačiau tikima, kad dangaus karalystėje, transcendencijoje, prieš dievą įvyko sukilimas, ir šio sukilimas lyderis ir vadas laikomas nauju dievu, seno dievo konkurentu ir nugalėtoju. Šio mito pagrindu gerai žinomas literatūrinis kūrinys yra J. Miltono poema „Prarastas rojus", kur ši istorija aprašoma poetine forma. Šio mito pagrindu, Vakarų slaptajame, pogrindiniame pasaulyje yra daug sektų ir kultų, kurie tiki šia mitologema ir remia ne dievo, bet sukilimo prieš dievą stovyklą. Teistinis satanizmas dažnai turi maginio satanizmo formą, kur su aukštesnėmis jėgomis bandoma bendrauti maginių ritualų forma, siekiama išsikviesti demonus, vykdyti misijas, naudojantis jų pagalba. Šiai formai būdingas teatrališkumas, satanistinė atributika, ritualistika, slapti ženklai ir simboliai, bei kūrybinių meno formų naudojimas. Geriausiai žinomi pavyzdžiai yra vadinamasis gnostinis satanizmas, propaguojantis chaosofiją, drakonizmą, juodosios liepsnos teoriją.

Satanizmo istorijos logika tokia: pirmiausiai kuriama mitologija ir įvyksta metafizinis sukilimas, tada prasideda nutolimo nuo dievo procesas, kuris užsibaigia visišku nuo jo nusisukimu; nusisukus nuo dievo, išaukštinamas žmogus, kuris kuria savo ateistinius istorinius judėjimus, įvyksta mokslo revoliucija, civilizacijos be dievo aukščiausias taškas, susiformuoja antro fundamento galios struktūra; tada ši galios struktūra apsisuka, atsisuka į pirmą fundamentą, kuris yra transcendentinė dievo karalystė ir pradeda jos užkariavimą. Prisimenama magija, mitologija, religinės teologijos formos, pradeda šmėžuoti scientistinio satanizmo pavidalai ezoteriniuose judėjimuose ir kultuose, siekiama pilno transcendencijos užvaldymo ir pasisavinimo, iš pirmo fundamento atimant visas teises tikrovę valdyti pagal savo prigimtinius dėsnius. Vietoj jų įvedama proto ir mokslo kontroliuojama tvarka, kuri yra žmogaus produktas, metantis iššūkį dieviškai tvarkai.

Šioje vietoje galima įvesti archontinį Iliuminatų judėjimą, kurio pagrindas yra ši mitologema, kurioje aukštinamas žmogus, žmogaus civilizacija. Jame kuriama baltojo drakono civilizacijos doktrina, turinti du variantus: ateistinį ir teistinį. Ateistiniame variante nepripažįstamos metafizinės, dvasinės realybės ir hipostratos laikomos įvairiomis materijos formomis, kuriose neįmanomos nežmogiška gyvybė. Teistiniame variante laikoma, kad egzistuoja hipostratinės civilizacijos, kurios turi ištisą nematomą gyvybių ekosistemą, ir yra senovinių mitologinių istorijų tikroviškas pagrindas. Bet kokiu atveju, baltojo drakono civilizacija yra antro fundamento išaukštinimas, kuriame jis atsisuka prieš pirmą fundamentą ir savo tikslu iškelia visos transcendentinės realybės sferą perkelti į žmonijos kontroliuojamos istorijos įtakos lauką, padarant žmogų transcendencijos šeimininku. Šiame istoriniame procese, mokslo priemonėmis atsisukus prieš transcendenciją, sugrįžta seni simboliai ir vaizdiniai, prisimenama magija, mitologija, teologija, susikuria ezoterinio scientizmo mokyklos, kurios seną sukilimo mitą, sąmonės principą „prieš dievą", paverčia į tikrą istorinė procesą, įgavusi mokslo formą. Dėl šios priežasties, elituose, kurie priklauso Iliuminatų sektoms, naudojama velnio, Šėtono simbolika, teatraliniai vaidinimai ir imitaciniai ritualai. Žinoma, tikra „magija" yra avangardinės technologijos, tokios kaip kiborgizavimas, psichotronika, dirbtinis intelektas, hologramos ir pan.

Priešinga stovykla, kuri yra dievo bažnyčia ir dievo karalystės saugotoja, yra juodojo drakono judėjimas, kuris taip pat yra ateistinis ir teistinis. Jungiamasis tarp jų sandas yra natūralios tvarkos saugojimas, draudimas eiti prieš prigimtį ir mokslo bei technologijų atsisakymas. Ateistinis juodasis drakonas būdingas filosofijai, kurios vienu iš atstovų Lietuvoje yra A. Šliogeris, o teistinis juodasis drakonas, arba dievo bažnyčios principas, yra krikščionių bažnyčios, kurios yra ne tik orientuotos į transcendentinį pasaulį, bet bando šį pasaulį ideologijos pavidalu įvesti į istoriją, per krikščionių bažnyčių plėtrą civilizacijoje steigiant teokratines valstybes. Šiame procese dalyvauja ir konkurentai, tarp kurių yra žydiško judaizimo ir žydų pasaulio idėja, ir arabiškas islamas, turintis tokią pačią teokratinę doktriną istorijoje ir pasaulinio kalifato siekį.

Šios dvi istorinės jėgos Vakarų civilizacijoje reiškiasi kaip transhumanizmo ir tradicionalizmo konfliktas, kuriame matome konfliktą tarp religinės ir mokslinės pasaulio sampratos. Religinė samprata akivaizdžiai pralaimi, o mokslo ir transhumanizmo ideologijos progresas yra ne kas kita, kaip sukilimas prieš dievą, kuris turi ateistinio arba teistinio satanizmo formą. Šis žodis, aišku, yra paimtas iš tradicijos ir šiuolaikiniame pasaulyje nenaudojamas, laikant jį seniena ir anachronizmu, tačiau mokslo ir pažangos idėja ir esmė - tokia pati, kokia rodoma Šėtono sukilimo prieš dievą mitologijoje. Moksle žmogus meta iššūkį dieviškai tvarkai, ir daro tą patį, ką Šėtonas, organizuodamas savo sukilimą, todėl šis simbolis yra Vakarų civilizacijos archetipas, kuris naudotinas norint dabartinis procesą susieti su jo istorinėmis šaknimis ir ištakomis.

Dievo bažnyčios šalininkams kovoti dėl natūralios tvarkos darosi vis sunkiau, vis sunkiau neįsileisti į gyvenimą technologinės pažangos, be kurios priemonių normalus gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje daromas neįmanomu. Technika yra velnio argumentas, prieš kurį tradicionalistai neranda atsakymo ir taip pralaimi istorinį procesą civilizacijoje. Todėl kolektyviai žmonija neišvengiamai renkasi Šėtono bažnyčią, o individuliai galima rinktis dalyvavimą istoriniame procese arba iškritimą iš jo į privataus gyvenimo užribį. O kovojimas už dievo bažnyčią naudojant kompiuterio hologramas ir kompiuterinius tinklus - visiškas oksimoronas.

Aukštyn