Drakono akis ir posthumanizmo ideologja

Pradėjo klajunas, vasario 14, 2021, 13:10:46

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Laisvė eina pirmiau už egzistenciją

Supratus pagrindinį civilizacijos istorijos principą, kurios esmė yra konkurencija tarp pirmo ir antro fundamento, galima žengti tolesnius žingsnius. Fundamentum I yra natūralus tikrovės centras, kuriantis materiją ir gyvybę, materijos ir gyvybės „fabrike", esančiame artimiausioje kosminėje erdvėje. Fundamentum II yra žmonija, kuri į šį natūralų pasaulį įneša dirbtinę realybę, vadinamą mūsų civilizacija. Dirbtinis ir natūralus pasaulis maišosi, įsismelkdamas vienas į kitą, perkurdamas tai, kas tikra į tai, kas netikra. Šią galimybę sukūrė pati gamta, kuri sątvarą suformavo kaip antitezę, kurioje gimsta gnozis, kuriantis sintetinę realybę, bendrai vadinamą „technika". Natūralaus pasaulio darosi vis mažiau, ypač kai padaromas proveržis į gylį, kuris paskui konvertuojamas į mastelius, arba veiklos mastus. Taip vystosi mūsų civilizacija, kuri iš pradžių įveda objekto mirtį, vadinamą „dievo mirtimi", o paskui - subjekto mirtį, vadinamą „žmogaus mirtimi" posthumanizme. Šie du procesai reikalingi tam, kad žmonija išplėstų savo veiklos mastą, tapdama kosmine civilizacija.

Norint sukurti kosmose karaliaujančią žmoniją, reikia įveikti dvi kliūtis, arba įsigylinti dviejose vietose: pirma yra gravitacijos tikros teorijos sukūrimas, kuri reikalinga perėjimui iš paviršiaus civilizacijos į saulės sistemos civilizaciją ir antrą - „vakuumo" teoriją kosmose pakeisti tikra hipostratos struktūra, kuri reikalinga greitaeigio judėjimo kosminėje erdvėje sukūrimui. Tai įmanoma tik gylinant skalės informacinį plotą, vis geriau atskleidžiant anapus sumatų esančios erdvės geometriją. Tik taip atsiras galimybės išplėsti veiklos mastą iki kosminio, padaryti technologinį proveržį civilizacijoje, leisiantį kolonizuoti žvaigždes. Tai, žinoma, susiję su dideliais iššūkiais, nes žmogaus gyvybė tobulai kuriama tik sąveikoje su pirmu fundamentu, o antras fundamentas kuria tik bandymų ir klaidų keliu, netobulus kūrinius, neprilygstančius pirmo fundamento galimybėms. Priežastis ta, kad tikrovė pradeda nuo mikropasaulio ir konstruoja link makro, o žmogus pradeda nuo makro lygmens technologijose ir tik palaipsniui įsisavina mikro technologijų galimybes.

Dievas pirmiausiai yra mikropasaulio dalis, kuris sugeba manipuliuoti mikroskopine realybe, tuo tarpu žmogus, kaip makroskopinis subjektas, manipuliuoja tik dideliais dydžiais. Tai pagrindinis skirtumas, dėl kurio žmogus nesugeba įveikti iššūkio sulieti natūralią tikrovę su dirbtine neatskiriamu suliejimu. Tai galioja ir gyvybės pasaulyje ir materijoje. Antro fundamento makro-mikro kryptis daro technologinę sintezę grubia, gremėzdiška, negrabia, kuri toli gražu neprilygsta natūraliam kūriniui. Todėl tikra pažanga bus įmanoma tik tada, kai šis principas bus apverstas ir žmogus išmoks gnostinę sintezę daryti smulkiuose skopiniuose lygmenyse. Technologijai pasiekus ląstelės lygį, koks dabar įmanomas su nanoimplantais, kuriais moduliuoja gyvybinius procesus, įvyks natūralaus subjekto mirtis, ir gyvybė pavirs į dirbtinę, programuojamą gyvybę, kuri bus pritaikoma gyventi aukštos pakopos sintezės civilizacijose. Po to seks toks pats įsigylinimas į materiją, kurią taip pat kaip gyvybę bus išmokta pilnai moduliuoti ir valdyti substancijų gylinius procesus. Dirbtinė civilizacija nugalės natūralią, proporcijos nepaliestos ir perdirbtos tikrovės pasikeis technologijų naudai.

Toks posthumanizmo įsigalėjimas propaguojamas mokslinės civilizacijos, kuri prieš pradėdama šį projektą, pirmiausiai pakeitė sątvaro pusiausvyrų sistemą, išbalansuodama subjekto-objekto pusiausvyrą, kuri pasislinko į subjekto pusę ir patraukė visas kliūtis subjekto kelyje. Pagrindinė kliūtis buvo aukšto rango realybė priešais subjektą, kuri buvo magijos, mitologijos, religijos, kaip tikrovės, aukštesnės už žmogų, kurioms jis turėjo paklusti ir tarnauti. Filosofijoje subjektas sustiprėjo tiek, kad nusprendė, jog gali nuo jos atsiskirti, pasiskelbti nepriklausomu mąstytoju, o vėliau valdovu ir užkariautoju. Šį procesą vainikavo šūkis „Dievas mirė!", objektyvus tikrovės pagrindas prarado saistančią galią, tapo niekuo neįpareigojančiu. Ekspansijos pradžiai tai atrodė, privaloma, tam, kad būtų sustiprinta žmonių motyvacija, tačiau dabar manome kitaip: turi būti išsaugota dvilypė sistema, o žmoniją turime suprasti tik kaip metančią iššūkį, ir rizikuojančią savo egzistencija. Jeigu sugebės išvengti pralaimėjimo, bus tikras stebuklas ir bus įrodytas žmonijos begalinis sumanumas, galintis konkuruoti su objektyviuoju realybės pagrindu. Tačiau matant pradines stadijas - akivaizdu, kad pavojus didelis ir iki šio lygio - trūksta labai daug, ypač todėl, kad proveržiai koncentruojami karo pramonėje, kuri skirta griauti ir naikinti, o tai rodo, kokia yra valdžių psichologija.

Dievo mirtis buvo paskelbta 19 a., žmogaus mirtis bus paskelbta 21 a. naujo Nietzsches, kuris pradės tikrą posthumanizmo erą, kuri jau prasidėjusi su nanotechnologijų įvedimu į biologiją. Neturint tinkamo psichovektoriaus - tai labai pavojingas žaidimas, ypač todėl, kad iškyla pavojus laisvei civilizacijos istorijoje, kur žmogus taps mašinos vergu, neturinčiu natūralaus proceso, dėl to kenčiančio dideles kančias. Procesas jau prasidėjo, ir jį sustabdyti bus labai sunku. Tai ypač akivaizdu lytinės tapatybės srityje, kur po tapatybių revoliucijos priedanga, kuriami naujieji žmonės su neapibrėžta lytine tapatybe. Ilgainiui neapibrėžiama senomis sąvokomis taps viskas, ir taip prasidės posthumanizmo era, kurios esmė „Žmogus mirė!", prigimtis nieko nereiškia, o mes esame tai, kuo norime būti, nes „laisvė eina pirmiau už egzistenciją".

Tai vystosi tokia seka: a) paskelbiama pirmo pagrindo mirtis ir iškeliamas antras pagrindas, kaip pagrindinis veikiantis pradas; b) įvyksta objekto mirtis, sukuriant dirbtinę realybę objektyvioje kryptyje; tada c) įvyksta subjekto mirtis subjektyvioje kryptyje; ir galiausiai d) gnostinių sintezių dėka progresiškai išsiplečia veiklos mastas, žmonija tampa kosmine civilizacija ir pradeda tikrovę naikinti kosminiu masteliu, tampa kosminių biosferų parazitais. Galimas labai radikalus variantas, iki visiško moralinio degradavimo, o galimas nuosakius variantas, kuris propaguojamas filognozijoje. Kosmosas - labiausiai geidžiamas tikslas, kuris neišvengiamas etapas civilizacijos istorijoje. Veiklos mastui pasiekus tokį lygmenį, visa žmonijos ekonomika, visa veikla, visi resursai bus mesti šiam tikslui, mes dirbsime tam, kad aptarnautume kosminę civilizaciją. Toks kelias daug geresnis už tą, kurį siūlo virtualių holograminių realybių įsigalėjimas, kur mes savo sąmones performuosime tik savo vidiniame vaizduoklyje, bet tikrovėje ekspansija atsiliks daug kartų, o žmonija sapnuos patalpinta į iliuzijų matricą. Pasirinkus investuoti į iliuziją ir psichotroniką, darbą iškeisime į pramogas ir pasuksime vystymąsi malonumų ir degradavimo kryptimi. Tuo tarpu filognozija siūlo darbo civilizaciją, kurios kryptis - veiklos masto išplėtimas, kuris gylinasi į tikrovę tikru gylinimusi, ir ją valdo tikru valdymu, o ne hologramose. Erdvinei ekspansijai reikalinga transporto revoliucija, kuri naudoja naujus propulsijos metodus, antigravitacijos ir kosminio potencialų skirtumo pagrindu judėjimo srityje.

Iki artimiausios žvaigždės yra 40 000 000 000 000 kilometrų; judant šviesos greičiu, tai yra, 1 000 000 000 km/h greičiu, ją pasiekti įmanoma per 4,5 metus. Dabartinės paprastos raketos greitis yra 40 000 km/h. Tai turi gerokai būti pagreitinta - iki 25 000 kartų. Jeigu šiuolaikinis mokslas yra atskleidęs 50/1000, tai šis rezultatas turi būti pagerintas kelis kartus, bent iki 200/1000, kad būtų galima priartėti prie norimų parametrų ir išpildyti norus bei svajones. „Laisvė eina pirmiau už egzistenciją!" reiškia, kad žmogus laisvas apsibrėžti pats, kuo nori būti. O jis, be abejonės, nori būti begalinis, peržengti visas savo ribas, trūkumus, nesugebėjimus. Jas galima peržengti tikrovėje ir iliuzijoje, konkuruojant su fundamentum I, kuris yra riboto žmogaus kūrėjas, su begalybės potencialu, kurį turi realizuoti pats, savo pastangomis. Ribotas žmogus ir ribotas pasaulis yra tik bazė, ant kurios statoma dirbtinė realybė, kurios tikslas yra realizuoti begalybę, susikūrus antrą fundamentą, galintį atlikti gnostinę sintezę, kurioje gimsta technologija. Šio likimo žmonija neturi galimybių išvengti ir vystymasis prieš kelis šimtus metu jau pasuko šio tikslo kryptimi. Belieka tik apibrėžti šią dvilypę sistemą, kad fundamentum II savo galimybėmis nenusileistų fundamentum I, ypač protu ir išmintimi.

klajunas

Paskutinysis žmogus

Filognozijos pažangos teorinio modelio esmė yra tūkstančio dalių informacinio transcendencijos ploto skalė, kurioje viena dalis prilyginama vieniems metams. Dėl to filognozijos projektas vadinamas tūkstančio metų projektu, kuris prasideda nuo juodojo drakono civilizacijos ir baigiasi baltojo drakono civilizacija. Juoda spalva reiškia, kad transcendencija uždengta, nematoma, nes sumuojamas tik nedidelis jos informacinis plotas, o balta spalva reiškia, kad ji atidengta ir sumuojamas visas, arba holoplastinis, informacinis plotas. Šis principas įmanomas todėl, kad žmogus iš prigimties yra pažinimo siekianti, antitezinė sistema, kuri renka informaciją, ją priešstato savo suvokimui ir vykdo laisvą surinktos informacijos sintezę. Šis žmogaus prigimtyje įrašytas principas vadinamas „filognozija" arba „pažinimo meile". Atsiradęs gamtoje jis pradeda nuo nulio ir baigia visos tikrovės supratimu, paversdamas ją savo technologine visata.

Skalė turi tūkstantį dalių, kurias galima dalinti į keturis segmentus po 250 ir skaidyti tūkstančio metų projektą į keturis etapus. Pirmi 250 metų užsibaigia archontinio lygio technologijų sukūrimu, kurių pagrindiniai pasiekimai - elektronika, psichotronika ir kosminė civilizacija. Ši pradžia, vadinama juodojo drakono civilizacija, pereina tokias gnostinės sintezės pakopas:

  • antitezinio gyvūno sukūrimas ir kultūrinė sintezė;
  • kultūrinės sintezės pavertimas į primityvių technologijų etapą;
  • pirmas pažangių technologijų etapas, vainikuojamas elektronikos;
  • antras pažangių technologijų etapas, vainikuojamas psichotronikos, įvedančios posthumanizmo erą;
  • trečias pažangių technologijų etapas, vainikuojamas antigravitacijos, įvedančios archontinių technologijų erą.

Taip baigiasi juodojo drakono civilizacijos vaikystė, technologijos įsigali pilnu įsigalėjimu, atsisakoma natūralaus žmogaus ideologijos, susiformuoja antro tikrovės kuriančiojo fundamento struktūra, kuri konkuruoja su natūraliu fundamentu, kuriančiu pirmo lygio gyvūną ir kultūrinę civilizaciją. Šiuo metu esame ketvirtame etape ir po truputį artėjame prie penktojo. Mano knygose galima rasti įvairių vertinimų kokį transcendencijos atidengimo lygį civilizacija pasiekusi. Realiai, jeigu du pirmi etapai neatveria hipostratų ir jų technologijos yra paviršiaus, tai psichotronikos etapas būtų 100 dalių, nes 50 dalių yra elektronika. Psichotronika šiuo metu nėra vieša technologija, nors yra pradinėse atskleidimo stadijose, tad rodomas 50 dalių mokslas, kuris laikomas aukščiausiu juodojo drakono civilizacijos pasiekimu. Kai prasidės tikras kosminių technologijų suklestėjimas, kam reikia išspręsti gravitacijos problemą, bus 150-250 dalių pagal baltojo drakono skalę, ir pasieksime archontinę civilizaciją. Tai yra ¼ visos civilizacijos raidos, pradedant nuo nulio, nuo gamtinio ir gyvūninio žmogaus su menkai išvystyta sąmone ir baigiant išsivysčiusiu žmogumi, kuris geba kurti technologijas.

Tokiu pačiu principu galima pamąstyti kokie kiti proveržiai mūsų laukia, kurie bus posūkio taškai, vedantys prie baltojo drakono ¼ dalies, kuri prasidės 750/1000. Svarbūs etapai tokie: bus sukurta perprogramuojama gyvybė ir sintetiniai kūnai, tada atsiras dirbtinio kūno sukūrimo galimybės, mėgdžiojant biologinį kūną. Kai dirbtinės gyvybės galimybės pralenks natūralios gyvybės galimybės, prasidės lūžio taškas, kuris vadinamas „paskutiniojo žmogaus" problema, kuri aptarta F. Nietzsches knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra". Problemos esmė tokia: ar turi civilizacija pereiti prie pilnai dirbtinės gyvybės formų, kuri turės daug kartų pažangesnį kūną ir daug kartų galingesnį protą, ar turime šiam paskutiniajam žmogui jausti gailestį, saugoti jį,  atsisakyti aukštesnės civilizacijos pakopos? Filognozijoje kol kas per anksti šiam klausimui, bet jis numatomas maždaug paskutinio ketvirčio pradžioje, kuris bus aptariamo posūkio taškas. Šį posūkį minime todėl, kad jau dabar reikia numatyti, kad visa etinė sistema turės būti radikaliai pertvarkoma, ypač fundamentalus gyvybės vertės klausimu. Ankstesniuose tomuose daug rašiau, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra gyvybinio proceso apsaugojimas, tačiau matome, kad šis klausimas ne absoliutus, bet santykinis, nes ateis toks momentas, kai natūralios gyvybės civilizacija turės atsisakyti ir pereiti prie dirbtinės. Kas bus su individualiomis sąmonėmis, ar jos bus perkeltos į dirbtines technologijas, ar visas natūralus substratas turės būti ištrintas ir natūralią žinojimo kūrimo sistemą turės pakeisti dirbtinė? Galima sakyti, tai pats sudėtingiausias klausimas, kuris mūsų laukia po 750 metų.

Ar tai reiškia, kad mūsų paskutiniai baltojo drakono civilizacijos šimtmečiai bus be žmogaus, kurį pakeis dirbtinė gyvybė? Toks scenarijus atrodo gana nepalankus žmogui, nes tokia raidos perspektyva rodo žmogaus išnykimą, tikrą „žmogaus mirtį". Tačiau nemanau, kad tokia istorijos pabaiga turėtų mus nuvilti, ir kad mes turėtume nusivilti filognozija, nes vienokia ar kitokia forma, ankstesni žmonės, ypač civilizacijos genijai, bus integruoti į baltojo drakono civilizaciją ir bus istoriškai jos pagrindiniais didvyriais. Kol nežinome kokia tikra hipostratų sandara, daug klausimų yra neatsakomi ir reikia palaukti šviesesnių laikų, kai žinojimo lygis bus daug aukštesnis. Neišsivystęs paskutinysis žmogus vargu ar gali būti centrine vertybe, taip kaip ja nelaikomos šiuo metu žmogaus atžvilgiu žemesnės rūšys. Tai nereiškia, kad turi būti atsisakoma humanizmo, nes nehumaniškumas kyla iš nepriteklių ir stokos, o pažangi civilizacija yra pertekliaus civilizacija, kurioje vietos yra pakankamai, ypač kosminėje erdvėje. Jeigu vietos neliks žemėje, jos tikrai per akis bus kosmose, ypač peržengus archontinių technologijų lygį. Tai reiškia, kad galima tikėtis, kad vienokia ar kitokia forma, kolonijose pažangusis žmogus išliks. Tačiau jis akivaizdžiai nebus civilizacijos centras, nes bus pralenktas pažangesnės dirbtinės gyvybės, kurios autorius pats ir bus.

Tad kokie yra baltojo drakono civilizacijos kriterijai? Juos galima dėstyti pagal pentagramos spindulių hipostratos modelį, kur yra energetinė gaublė, informacinė gaublė ir kuriančioji gaublė. Kuriančiosios gaublės kryptyje, nuo nulio kosminėje erdvėje baltieji drakonai gebės kurti dirbtines biosferas su dirbtine biologine ir materialia gyvybe, nuo mikro- iki makroorganizmų. Dirbtinė biosfera reiškia, kad reikės dirbtinio energijos šaltinio, vadinamo dirbtine saule, kuri tieks šviesą ir energiją. Šios dirbtinės biosferos tai gigantiškos kosminės stotys arba pilys, kurios turės planetos mastelius ir bus pritaikytos gyventi atsirišus nuo natūralių kosminių kūnų, kaip planetos ir saulės. Energetinėje gaublėje turėsime dirbtinius kūnus, kurie bus biologiniai ir materialūs, kuriami iš nanotechnologijų, kurie greičiausiai bus polimorfiniai transformeriai, galintys įgyti bet kokią formą ir bet kokią struktūrą. Tai galima bus padaryti sukūrus persiprogramuoti galinčias dirbtines ląsteles, kurios bus nanodalelių dydžio. Informacinėje gaublėje bus dirbtiniai holoplastiniai sumatoriai, kurie rodys visą transcendencijos gelmę ir bus apdovanoti tokiu pačiu polimorfizmu, gebančiu imituoji įvairias psichikos konfigūracijas. Tokia polimorfinė gyvybė su dirbtiniu holoplastiniu sumatoriumi ir yra tas begalinis žmogus, kuris turi baltojo drakono formulę INF 1000 (100M, ∞, ∞, ∞). Formulė reiškia, kad bus pilnai pažinta tūkstančio dalių skalė, bus 100M holoplastinis mokslas, begalinis veiklos mastas, gyvenimo trukmės, laisvaveikos ir galios prasme.

Tuo tarpu juodojo drakono civilizacijoje turime drakono akies pradines stadijas, tik pradedame įsisavinti sumatoriaus ir psichovektoriaus teorijas. Pagrindinis modelis yra sievos modelis, kuris turi „burės" formą, sudarytą iš vertikalios ir horizontalios ašių. Vertikali ašis CAE yra psichoformų ašis, horizontali ašis BAD yra ligngvoforma, psichoforma ir daiktoforma, F stielis, kuris yra gnostinis implantas į transcendenciją, vadinamas logoforma. Psichotronikos technologijos įveda dar vieną galimybę, kuri vadinama technoforma. Drakono akies konduktai daugiausiai yra lingvo-logoforminiai ir laukiamas proveržis technoforminiuose konduktuose, kuriuose bus atvaizduojama nematoma hipostrata technologiniais receptoriais, įvedančiais naujos kartos konduktų galimybes. Kaip sakiau, tokios galimybės - tik laikina priemonė, nes tikslas yra pažinti tikrovę prigimtinėje ir technologinėje antitezės struktūroje, kuri transcendenciją paverčia informacija ir perveda ją į pažįstančios sąmonės laisvės dispoziciją.

klajunas

Ateities istorija

Praeituose skyreliuose aptartas temas galima nagrinėti ir genealoginiu principu, žiūrint kaip sąveikauja jaunesnės ir vyresnės kartos vystantis mokslui, koks daromas spaudimas ir koks yra tikrinimo bei vertinimo filtras. Tokiu principu galima padalinti net visą tūkstančio metų skalę, kurioje viena karta turi 20 metų, o genealoginė dabartis yra 100 metų, arba 5 kartos. Tai dirbtinis principas, nes tikrovėje viskas daug sudėtingiau, tačiau orientacijai tai labai naudingas modelis. Jame paimtas standartinis vidurkis, kuris reiškia, kad žmonės tuokiasi apie 20 metų amžiaus, ir susilaukia vaikų, tai yra jaunesnės kartos, kurie vėl tuokiasi sulaukę 20 metų ir susilaukia trečios kartos vaikų ir t.t. Matuojant tokiu principu, tūkstantį metų sudaro 50 kartų, skaičiuojant nuo seniausios iki jauniausios, tai yra, 50-1. Šiuo metu 2021 metais išaugusi 50 karta, kuri turi susilaukti 49 kartos vaikų. 50 karta aukščiausiame Dabarties taške bus 2080 metais, o 2100 metais Dabartis persislinks į naujos pakopos dabartį, kurioje  jau nebus nė vieno gyvo 50 kartos žmogaus, o tai reiškia, kad pasikeis žinių sistemos perspektyva, nebus toks didelis seniausios kartos spaudimas jaunesnei kartai.

Ateitį valdo praeitis, ir keičiantis kartoms visos naujovės praeina patikrinimą iš senesnės kartos perspektyvos, nes jaunesnės kartos atžvilgiu senesnė turi valdžios pranašumą. Jaunesnė karta naujoves priima lengvai, o senesnė - daug sunkiau, dėl ko atsiranda kartų konfliktas, naujovės laikomos jaunimo prasimanymu, žaislais, nes proveržius pritaikydami jaunesnei kartai, ir taikydamiesi prie jų amžiaus, jie renkasi tokią rinkodaros taktiką, produktus sužaislina. Tai kryptis iš apačios į viršų, kurioje jaunesnė karta senėja, ir savo jaunystės užsiėmimus perima į vyresnį amžių, patirdami spaudimą tol, kol hierarchijoje atsiduria aukščiausioje vietoje ir savo gyvenimo stilių praleidžia pilnu praleidimu. Žinoma, per tą laiką mados dar kartą pasikeičia, ir jaunoji karta vėl turi savo pasaulį, kuris dėl technologijų pažangos gerokai skiriasi nuo vyriausios kartos gyvenimo stiliaus, kuri vyresniame amžiuje pasidaro taip pat mažiau imli naujovėms. Tokiu principu senesnė karta šiuo metu sunkiau naudojasi kompiuteriais, telefonu, internetu, virtualia realybe ir pan. Tuo tarpu jaunosios kartos įgūdžiai - stulbinantys.

Tai svarbu todėl, kad filognozijoje siūlomas naujas požiūris, kuris griauna seną, todėl atsiduria tokio kartų ir ideologinių grupuočių spaudimo aplinkoje, kur naujovė nepraleidžiama, prieš ją kovojama, nes senas principas turi statusą valdžios institucijose, kuriose valdžią užima senesnės kartos ir senesnės ideologijos žmonės. Daug kur Vakaruose tai, ką rašau yra įprasta, tačiau iki Lietuvos tokios mąstymo, filosofijos formos dar neatėjo ir naudojamas „klasikinis" filosofijos stilius, kurioje nagrinėjama praėjusiais šimtmečiais keltos problemos, kurios buvo aktualios iki mokslų suklestėjimo. Šis klasikinis stilius jaunesnei kartai profesionalų yra mažai aktualus, bet jis bus išstumtas pilnu išstūmimu tik įvykus aprašytai kartų slinkčiai. Tai, ką rašau, gali pasirodyti apvilkta į senamadišką stilių, bet šis stilius - tik išorinis fasadas, o visa esmė - naujo pasaulio tikros prigimties atskleidimas, kuriame neišvengiamai gyvensime, todėl tam turime paruošti savo sąmonę. Tai ypač turi daryti jaunesnė karta, kad jie būtų ne naivūs, bet sumanūs naujų galimybių vartotojai ir civilizaciją galvose formuotų aukšto lygio.

Praėjusiame skyrelyje aptariau kaip vystėsi technologijos praėjusiame šimtmetyje, pereidamos lūžio momentą iš viduramžinės ikitechnologinės civilizacijos prie technologinės naujosios. Pagrindinis proveržis, kaip sakiau, buvo elektronikos atsiradimas ir pilnas įsisavinimas; po to, 21 a. eis psichotronikos, dirbtinio intelekto, robotikos įsisavinimas ir t.t. Tuo tarpu ikitechnologinė „technologija", kuri yra pirmos gnostinės sintezės, vadinama kultūra, kuria psichologines formas, kurios sąmonėje įtvirtinamos per kultūrinių gnostinių kūnų implantavimą, kurie neturi kauzalinio kūno ir yra skirti tik formuot psichiką, civilizacijai sukurti stilių, universalių archetipų sistemą, įdėti mąstymą į universalias schemas, kurios paprastą žmogų moko kaip gyventi, atsako į pagrindinius gyvenimo klausimus, už jį išsprendžia problemines konfliktines situacijas. Tokias formas turi visos valdžios, ir ši sistema visuomenės valdymui - labai svarbi. Bet vystantis visuomenei, tos formos pasidaro pasenusiomis, archaiškomis, gnostiniai, kūnai, archetipai, universalūs šablonai neatitinka realaus gyvenimo ir jaunesnė karta pradeda iš jų vaduotis, tačiau vyresnė karta tam priešinasi ir šiame konflikte „kova" gali įgyti net pačias chamiškiausias formas, tyčiojantis iš naujovių, kurios pagal kartų slinkti bet kokiu atveju įsitvirtins. Vyresnė karta, deja, dažnai elgiasi egoistiškai ir nesupranta, kad ateitis yra ne jų nuosavybė, bet būsimų kartų, todėl jos turi teisę pačios save apibrėžti. Pirmos pakopos gnostinės sintezės sukurta kultūrinė technologija tampa iš biudžeto finansuojamu užsiėmimu, kurių niekur nėra tikrovėje, nes socialinės formos pasikeitusios, bet jos demonstruojamos renginiuose, festivaliuose, ceremonijose ir t.t. Tai yra, turimas tradicinis folklorinis mokslas ir dirbtinai suorganizuota forma, kad mokslas turėtų objektą ir eksperimentinę laboratoriją.

Dabartinė 50 karta valdys po 80 metų, kuri jau bus pilnai technologinė, naujo stiliaus senatvė, kurios prote technologinės galimybės bus įprastinis dalykas, kurio aplinkoje žmogus pragyveno visą gyvenimą ir jo kitokio neįsivaizduoja. Todėl jie bus daug palankesni naujovėms, nekonfliktuos tokiu konfliktavimu, nežemins ir nesityčios. Nemažai konservatyvių filosofų apie šį pasaulį galvoja su baime, jiems atrodo, kad žmogaus intelektas nepajėgus tinkamai susitvarkyti su iššūkiais, todėl gyvensime distopiniame pasaulyje, kuris bus žmogaus laidotuvės. Kad taip neatsitiktų, reikia tyrinėti, ką siūlo elitas ir neleisti jam pasisavinti mūsų ateitį, kurią turime suformuoti tokią, kokia geriausia žmogui, neatsisakant pažangių technologijų. Tai neprieštarauja, tam, ką sakiau kituose tomuose, nes mano tikslas į procesą įvesti apsaugos mechanizmą, kad sprendimų priėmėjai nenueitų klystkeliais, bet aš tikrai nepropaguoju konservatyvios ideologijos, kuri siekia gyventi tik kultūrinėje pirmos pakopos „technologijoje", atsisakant pažangos.

Žinant folklorinių gnostinių kūnų psichotechnologiją, kaip ji kuriama, platinama, prižiūrima, kontroliuojama, jos poveikis ne toks įspūdingas. Principo esmė tokia, kad jaunajai kartai šis principas būna įslaptintas, ir jie yra formuojamų psichikų statuse, ir tik pasiekus 3 kartos amžių, jie sužino paslaptis tam, kad galėtų užsiimti jaunesnės kartos mokymu. Vyresnėje kartoje proto ir patirties yra daugiau, bet ji yra senesnė už jaunosios kartos, todėl atsiradęs skirtumas tarp seno ir naujo, sukuria konflikto būseną. Filognozijoje ši problema yra gerai apmąstyta ir į klausimą žiūrima objektyviai, be jokių emocijų ir iliuzijų. Naujovių ir pažangos patikrinimas ir įvertinimas - reikalingas, tačiau jis neturi nužudyti naujovės vien dėl to, kad ji įveikia seno pasaulio principus, kuriuose gyvena senesnė karta. Teisingai vertinant ir išmintingai mokant jaunąją kartą, kiekviena Dabarties dalis padaro savo darbą geriausiai, taip kaip reikia baltojo drakono civilizacijos sukūrimui po 50 kartų. Šis procesas, kuris truks tūkstantį metų, praeis per 10 tokių radikalių poslinkių, kai naujovės bus praleidžiamos pilnu praleidimu, kiekviename pereinamame etape.

Koks gyvybės likimas, parodys ateitis. Linkime jai geriausio scenarijaus, žmogaus išaukštinimo ir jo priartėjimo prie begalinio žmogaus galimybių, pažinus nematomą tikrovės dalį ir įgijus holoplastinę sąmonę. Praeitis tam priešinasi, nes nori, kad liktume pirmoje kultūrinėje pakopoje, tačiau tokia ateitis mūsų nežavi ir norime turėti daug tobulesnį pasaulį. Teks įveikti daug kliūčių ir pavojų, tačiau tikime, kad žmogaus protas ir išmintis pajėgus tai padaryti.

klajunas

#18
birželio 15, 2021, 14:02:18 Redagavimas: birželio 15, 2021, 17:46:07 by klajunas
Šeštas "Filognozijos pradmenų" tomas dar neužregistruotas, bet mėnesio bėgyje jau bus ISBN kodas. Tuo tarpu viešinu atnaujintą pavadinimą ir turinį:

D. Mockus. Ateities istorija. 6 tomas 2021 ISBN ...

Turinys:

I. Filognozijos projektas

1. Filosofija sigilų metodu
2. Visada ir visur
3. Technologinis šamanas
4. Pagrindinės substratologijos kryptys
5. Projektas „Ad astra"
6. Gelmės įvaizdinimo galimybės
7. Posthumanizmo įveika
8. Dirbtinis hipostratų sumavimas
9. Dievo mirties pasekmės
10. Laisvė eina pirmiau egzistencijos
11. Paskutinysis žmogus
12. Ateities istorija

II. Mintiregos teorija

13. Sątvaras
14. Rodančioji substancija
15. Sietynas
16. Šviesos arka
17. Sumatorius
18. Sieva
19. Psichovektorius
20. Madrigalas
21. Mintirega
22. Drakono akis
23. Realinas
24. Gyvenimas



Nuo kitų metų planuoju steigti Všį "Filognozų asociacija", kurios tikslas bus spausdinti ir platinti mano knygas. Tokios šios vasaros naujienos.

klajunas

Natūralus tikrovės techniškumas

Vienas iš filognozijos pirmtakų, gyvenęs 18 a., yra I. Kantas, įvykdęs revoliuciją metafizikoje, atskleisdamas jos pradinio etapo sątvaro sandarą, nuo kurios prasideda tikrovės pažinimo kelias ir modernioji mokslo era. Jis aiškiai parodė kuo skiriasi tikras ir spekuliatyvus pažinimas, nubrėžė ribas protui, naudojančiam įprastines pažinimo priemones. Tos įprastinės priemonės yra minties ir daikto dvistata, kurios metu protas apibrėžia jo pamatinę struktūrą, vadinamą dėsniu. Dėsniai atsiranda sąveikose tarp daiktų, kurias matematikos priemonėmis nustato žmogaus loginis-matematinis protas. Pagrindinis kvantinių laukų paradigminis modelis yra Lagranžo lygtis, o ši yra Niutono mechanikos variacija, aprašanti jėgos sąveikas per kinetinę ir potencinę energiją. Šios laikomos pagrindine kvantine realybe, kuri sudaro daiktiškumo pamatą. Kantas perspėja, kad taip aklai pasitikėti proto galimybėmis apibrėžti daiktų sąveikos dėsningumus - negalima, nes daikto savaime teritorija tiek toli peržengia mūsų proto galimybes pažinti realybę, kad mūsų matematinės loginės priemonės nesugeba jos išreikšti. Matome tik reiškinius, tačiau daiktai sau yra nepasiekiami, o tai, ką savo protu į juos įdedame tėra „noumenai", arba proto / minčių konstruktai. Paviršių pažinti lengva, bet už šio paviršiaus slepiasi nepasiekiama begalybė. Todėl pažinimo kelias lėtas, veiksmingi atradimai reti, civilizaciniam pokyčiui reikia tūkstančių metų.

„Grynojo proto kritikoje" Kantas teigė, kad daiktai savaime nepažinūs ir kad filosofijos uždavinys yra ne spekuliatyvinės metafizikos kūrimas, bet proto galimybių kritika ir proto iliuzijų griovimas, kuriose protas bando pavaizduoti, kad rodo tikrą transcendentinę realybę, tačiau iš tikro yra tik spekuliatyvinių chimerų kratinys, kurio tiesos procentas nulinis, žmogų panardina į subjektyvistinę iliuziją, Nietzsches valios viešpatauti pasaulį, kuriame ne atrandamos tiesos, bet kuriamos „vertybės". Svarbu ne tai, ar atrandama tiesa, bet ar auga galios centro galia ar plečiasi viešpatavimas. Kantas parodė proto ribas, kurias po jo buvo karštligiškai bandoma peržengti, kuriant absoliutistines filosofijas, o jeigu nepavykdavo įrodyti, atmesdavo pačio įrodymo reikalavimą ir grindė principus jų duodama nauda / verte. Iš principo Kantas buvo teisus, parodęs ribas spekuliatyviajam protui, tačiau vėlesni proveržiai moksle įrodė, kad tikrovė visgi pažini ir ji pažini ne proto, bet veiksmo priemonėmis, tai yra, technologijomis. 18 a. technologijos dar nebuvo tiek išsivysčiusios, kad būtų buvę galima numatyti tokį jų proveržį, koks įvyko 20 a.: išsivystė matavimo technologijos, ekranai, išplėtę įprastinių sumavimo priemonių galimybes, kurios davė protui papildomų duomenų apmąstymui ir šitaip sukūrė mokslą, kuris buvo pažengęs giliau negu leidžia reiškinio paviršius, tai yra, daiktų sau kryptimi. Filognozijos metodu, daiktas sau yra 100 proc. informacijos, o jį bandantis pažinti „noumenas" laipsniškai prie jo artėja, vis labiau didindamas atitikimo procentą. Šio principo Kantas nenumatė, kad prie minties pridėję veiksmą, gausime tikrą gelmės pažinimą, kuris leidžia daryti technologinius proveržius įvairiomis kryptimis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų" tome kalbėjau apie trialinę substancijos sandarą, kurioje išskiriamos trys žmogaus protui prieinamos kryptys, vadinamos pasauliu, žmogumi ir dievu. Pasaulis pažįstamas per fenomenologiją ir tiriamas fenomenologiniais argumentais; žmogus suvokiamas per egzistenciją ir tiriamas egzistenciniais argumentais; dievas pažįstamas per logiką ir tiriamas loginiais argumentais. Šios trys substancijos rūšys išsemia visą tikrovę ir yra pažinimo pagrindinės orientacijos, kurios turi būti atvertos ir įprastiniais, ir naujoviškais metodais. Kantas parodė įprastinių metodų ribas ir šiuo metu visi sutinka, kad spekuliatyvusis protas nedaug gali pasakyti apie transcendentinę dievo ir egzistencijos realybę ir geriausiai jis supranta fenomenologinį pasaulį, kuriame skleidžiasi žmogaus laisvės ir veiklos arena. Šios trys kryptys sumuojamos skirtingais būdais, turi skirtingas kokybes, todėl jų antisumavimo priemonės nesuvedamos į vieningą sistemą, nes tiriamos skirtingos tikrovės, kurių prigimtis skiriasi. Net galima sakyti, kad jos turi skirtingus realumo laipsnius ir didžiausias yra pasaulio kryptyje, dėl ko jis dažniausiai renkamasis kaip etalonas. Pagrindinė idėja šioje vietoje yra ta, kad viskas, visa realybė yra sudaryta iš substancijos - tiek objektas, tiek subjektas, tiek kuriantysis pradas. Dar kitaip ši substancija vadinama būtimi. Būtis yra egzistencinė, kuriančioji ir fenomenologinė. Kiekviena jų turi savo esminį bruožą, kuriuo išreiškiama jos prigimtis. Vadinasi pažįstant tikrovę, reikia šią struktūrą laikyti fundamentalia, išsprendžiančia įvairovės klausimą. Kai kurios kryptys pažįstamos tik minkštosiomis priemonėmis, kitos - griežtosiomis, matematinėmis. Kad tai netaptų kliūtimi ir problema, būtina ieškoti visas tris substancijas vienijančio pagrindo, kurio mokslas būtų visaapimantis arba holoplastinis. Manoma, kad tikrovę geriau pažinti per fenomenologiją, tačiau tikrovės centras yra egzistencija, per kurios ašį suvokiamos kitos realybės. Tai yra, visos substancijos yra egzistencinėje substancijoje, kuri apibrėžiama kaip rodančioji, visos kitos yra rodomosios substancijos.

Substancija pažįstama proto kategorijomis, kurias Kantas laikė apriorinėmis, skirstomomis į keturias dalis: kiekybines, kokybines, santykių ir modalines. Šios kategorijos yra pagrindinės bet kokio patyrimo modeliavimo priemonės, taikomos tiek prote esančiam kontinuumui, tiek pačiai realybei. Imkime kokybines kategorijas. Jų yra trys: realumas, neigimas ir ribojimas. Pavertus šias kategorijas į filosofines sąvokas gaunama būtis, nebūtis ir tarsi būtis, kuri nėra nei būtis, nei nebūtis, o yra kažkas tarp jų. Realumo kategorija svarbi tuo, kad ja sumatoriuje atskiriama tai, kas tikra ir tai, kas netikra, kas yra pasaulis, o kas yra žmogus. Daiktas yra tikra, o mintis netikra, tik daikto atspindys, arba surinkta apie daiktą informacija ir išreikšta sumavimo semantiniu juslumu, todėl esanti tarsi būtimi. Neigimas yra nebūtis, kuri yra tarsi būties ir būties priešybė. Ši struktūra, Kanto vaizduojama kaip apriorinė proto forma, svarbi Šliogerio filosofijoje, nes jo sumatoriaus spektras buvo aiškinamas kaip tokia konfigūracija: nebūtis-(tarsi)būtis-būtis (niekis-(tarsi)būtis-esmas). Į kokį tik daiktą pažiūrėtume, visur matosi tokios formos - realumas, neigimas ir ribojimas. Iš to kuriamos filosofijos, fundamentalūs konceptai, kurie, pasak Kanto, yra tik proto forma uždedama ant daiktų ir tikrovėje neegzistuojanti.

Gnostinėje ašyje sievoje realumas yra D sumatai, o genetinėje - E sumatai, toliau asmuo (A), protas (B) ir jausmai (C) yra tarsi būtis, už kurio pagal grynojo proto formos logiką turėtų slypėti nebūtis-niekis, kaip pažinimo ir egzistencijos riba, kaip tai, ko iš tikro nėra. Tačiau sumatoriaus vidinio vaizdo paneigimas nebūtinai turi būti nebūtis, sumatoriaus riba tėra vidinės patirties ertmės užsibaigimas, kuris pereina į kitą, nesumuojančią kokybę, tačiau nėra niekas. Visas substancijų spektras, esantis pirminėje tikrovėje laikomas būtimi, tik jos kuria skirtingas tikrovės dalis, turinčias skirtingas savybes, kurios reikalingos konkrečiai funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, rodančioji substancija, kuri, pasako Šliogerio, turi būti laikoma kylančia iš niekio, iš tikro yra eteris gebantis sumuoti informaciją plotais ir pateikti sau šią informaciją kaip vaizdus. Žodis „eteris" neturi būti suprantamas kaip substancinis, tai tik rodyklė pavadinti krypčiai, kuri yra žmogaus vidinės dalies pagrindas, formuojantis žmogiškumo esmę. Ji gali būti įsivaizduojama ir kaip savarankiška substancija ir kaip funkcinė substancija, skirta tikslui, kuris anapus jos. Šis skirstymas yra esminis, nes daiktas pasirodantis fenomenologinėje kryptyje suvokiamas kaip savarankiškas, o egzistenciato substancija žmogaus viduje kaip funkcija, įdarbinta atlikti tam tikrą darbą. Kitais žodžiais tariant, žmogaus vidus technologiškas, nes substancija sujungta su kokia nors funkcija, kuri substancijos sau-būtiškumą nustelbia yra techninis daiktas, technologija. Iš to kyla žmogaus vidaus nerealumo įspūdis, kuris priešpastatomas išorinio daikto realumui, jeigu jis ne įrankis arba funkcija. Sutechninimas realumą mažina, ištechninimas - didina.

klajunas

Ontologinės būsenos substancijoje

Norėdamas suprasti save, žmogus turi atsakyti į sąmonės klausimą, kuris yra sunkioji filosofijos problema. Ši problema sunki todėl, kad mūsų realybės supratimo gylis nepakankamas, ir ta jos dalis, kuri yra jos pagrindas, kol kas nepasiekta. Filognozijoje tikima, kad tai galiausiai bus išspręsta ir šiam įvykiui turi būti ruošiamasi - ne tik kuriant darbines teorijas, bet ir svarstant, kokios bus šio įvykio pasekmės. Akivaizdu, kad pagrindinė pasekmė bus galimybė sąmonę technologizuoti ir kurti dirbtinius jos variantus. Pasikeis žmogus, pasikeis visuomenė, todėl norime, kad pokyčiuose būtų laikomasi bendrojo gėrio normų, tariant Kanto žodžiais. Tai ir vienas iš pagrindinių filognozijos klausimų, nuo kurio pradėjau savo darbą pažinimo teorijoje ir surinkau įdomios informacijos iš savo asmeninių tyrimų. Atsirado naujoviška terminologija, kuri iš pradžių gali pasirodyti nepriimtina, tačiau to išvengti negalėjau, todėl tikiuosi, kad žodžiai bus priimti, o jeigu nepriimti - siūlomo nauji.

Aukščiausio lygio sąvoka yra žodis „sątvaras", kuris rodo į tam tikrą funkcinę pirmapradę žmogaus sritį, kuri veikia tarsi koks kokonas, ar darinys, sudarantis pagrindinę struktūrinę žmogaus dalį. Pirmapradžiame žmoguje yra du sątvarų tipai: kevalas, arba materialus kūnas, kuris aptarime nenaudojamas, nebent tais atvejais, kai turimas galvoje kūno homunkulas sumatoriuje pirmapradžio kūno kontekste, kaip jo sumuojama, arba rodoma dalis; rodantysis sątvaras, arba sumatorius, kuris yra aplinkos informacijos susiejimo gebėjimas, sukuriantis vidinę gyvūninio žmogaus perspektyvą, kurioje jis orientuojasi aplinkoje per jos vidinį modelį, arba kopiją. Šis spektras yra pagrindinė žmogaus sandara, kurios viduryje įsiterpia tarpinė grandis, kuri šiuo metu neidentifikuojama. Visa tai matoma pažiūrėjus į žmogų iš išorės, holoplastiniu žvilgsniu, išsivadavus iš sumatoriaus informacinių apribojimų. Sujungus su substancijų vaizdiniu, kevalas sudarytas iš fermioninės materijos, o rodančioji substancija - iš bozoninio eterio. Buvo filosofų, kurie mąstė panašiai, tačiau spektre naudojo filosofines sąvokas, kurių ribinės yra būtis ir nebūtis, būtis ir niekis, esmas ir niekis. Šio principo sątvarologijoje nepriimu ir laikau, kad tikrovė - ištisinė substancija, be jokių antisubstancijos intarpų. Ieškoti antisubstancijos žmogaus fundamente yra klystkelis. Substancijos viena kitą naikina, galima įrodyti, kad žmogiška substancija naikina nežmogišką pasaulį, bet dėl to ji antisubstancija nepavirta ir pačiame pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai vienas daiktas sunaikina kitą daiktą neturėdamas savo substancialume jokio anti-, tik moralėje ir vertinimuose. Todėl filognozijoje priimame tokį vertinimą, kad antisubstancija neegzistuoja, tik skirtingos substancijos rūšys.

Vadinasi sątvaras skyla į dvi dalis: rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją, kurios yra sujungtos į vieną bendrąją gaublę, kuri yra sumatoriaus branduolys. Rodančioji substancija yra tai, kas rodo, o rodomoji - tai, kas rodoma. Kitaip sakant, substanciali tik rodančioji substancija, o rodomoji yra tik informacinis paketas arba morfizmas, kuris rodo pavidalus, vadinamus sumatais. Bendrojoje gaublėje objektas yra rodomas informacinis paketas, o substancinė, būtinė jo dalis, kuri grindžia jo vidinę psichologinę perspektyvą, yra suvokimas, kuris vaizduojamas kaip daikto ar esinio „yra", jo būtiškumas. Šią siaurąją fenomenologiją išplėtę į platesnę, matome, kad visa sąmonė yra rodančioji substancija, „yra" būsenų pamatas, ir rodomoji substancija, kuri yra objektiniai ir subjektiniai sumatai, daiktai ir mintys. Šioje vietoje atskiriame priekinę sąmonę ir galinę sąmonę ir gauname priekinės sąmonės rodančiąją ir rodomąją substanciją, arba pasaulį ir galinės sąmonės rodančiąją ir rodomąją substanciją, arba žmogų. Šios dvi dalys yra atsuktos viena į kitą, priešstatytos viena kitai ir veikia kaip sątvaro priešpriešinė sistema, kurioje sukuriamas Aš ir Kitas, kaip pagrindinė psichovektoriaus forma, kurių sąveikose susiformuoja žmogaus psichologinės charakteristikos. Į šį klausimą galima žiūrėti sątvarologiniu požiūriu, kuris yra arba psichologinis - tai psichovektoriaus teorija, arba gnoseologinis - tai pažinimo teorija. Dar vienas požiūris yra substratologinis, kuris tiria hipostratinius substratus ir ieško grindžiančių substancijų, kurios matomos tiek vidiniu, tiek išoriniu požiūriu. Pažinimui svarbi dvistata ir sintezės galimybė, psichologijai sumatų surišimas sievoje, vadinamoje psichovektoriumi. Substratologijoje - susbtancijos atsidengimas ir savo prigimtinių savybių parodymas tiriančiam mąstymui.

Pagrindinės substancijos formos sumatoriuje yra fenomenologinė substancija energetinėje gaublėje, egzistencinė substancija - informacinėje gaublėje ir loginė substancija - kuriančioje gaublėje. Pirma tezė, kuri išplaukia iš šios vidinės patirties, yra ta, kad substancijų atvėrimas įrodo jų realumą ir padaro vertomis tyrimo išoriniu substratologiniu būdu. Tai nėra pseudoteorijų ar pseudomokslo objektas, nes tai kas atveriama yra tikra. Egzistencinė substancija turi savo rodančiąją ir rodomąją dalį, arba „yra" dalį ir psichoforminius bei lingvoforminius sumatus, arba informacinius paketus, kurie kuriami mentaliniame organe „smegenyse". Fenomenologinė substancija dar labiau išreiškia savo „yra" dalį ir daiktiškąjį sumatą, kurių visuma formuoja materialią visatą, vadinamą „pasauliu", kuris iš tikro yra tik galvoje turimas vaizdas, tačiau laikomas „objektyvia" realybe. Tik loginė substancija neturi rodomosios dalies, vien rodančiąją, todėl, jos „yra" yra tuščia, beinformacinė dalis, kurios vietą užpildoma logoforma. Tiesą sakant, tokia yra visa transcendenciją, bet pagrindinėse jos kryptyse, turime į viešumą iškeltą dalį, kuri parodo tos krypties substancijos esmę ir yra mokslinio tyrimo pagrindinis siūlo galas. Egzistencinę substanciją iš vidinės sumatoriaus perspektyvos laikome pagrindine substancija, nes joje yra visų kitų substancijų pažinimo galimybės ir pagrindinis būtiškasis substratas, arba bozoninis „yra" kondensatas. Šis kondensatas pasižymi tuo, kad jis sugeba substancijoje kurti ontologines būsenas, kurios vadinamos sąmoningu suvokimu, kaip plotiniu sumatoriumi, ir yra substratologijos svarbiausias klausimas filognozijoje.

Daiktas sudarytas iš yra, sumato ir gnostinio kūno; mintis sudaryta iš yra, sumato ir gnostinio kūno; o dievas sudarytas iš yra ir logoforminio gnostinio kūno, kuris niekaip neatsveria, bet yra proto sukonstruota loginė būtinybė, kurios pagalba išplečiamas loginis tikrovės pagrindas ir prie žmogaus bei gamtos prideda dievą. Šis teologinis principas per visą istoriją buvo labai svarbus, ypač indų ir žydų religijose, kurios perdavė šią savo mintį į kitus kraštus ir sukūrė naujoviškus garbinimo ir kultų modelius. Kaip šis klausimas sprendžiamas filognozijoje? Laikau, kad nėra jokios specifinės asmeninio dievo substancijos, tik nematoma gamtos ir žmogaus dalis, kuri susijungia į mums žinomą pasaulį, kuriame atsiranda pažinti ir kurti gebanti būtybė, išsiskirianti iš gamtos ir tampanti planetos ir tikrovės šeimininke. Sumatoriuje tai veikia kaip gnostinių kūnų sistema, kurių pagrindinis bruožas yra tas, kad jis kuriamas ir suvokiamas protu ir neturi priežastinio kūno transcendencijoje bei veikia kaip psichologinė iliuzija, formuojanti žmogaus elgesį ir psichiką. Kitaip sakant, kai žmonių valdymui naudojamas toks metodas, jo paskirtis - ne tiesa tikrovėje, bet elgesio formavimo funkcija. Jeigu šį darbą daro gerai, ji efektyvi, o jeigu silpnai - neefektyvi. Gnostinių kūnų slinktys sutampa su pagrindiniais civilizacijų perversmais, kai viena sistema pakeičia kitą, ir beveik niekada ši vieta nebuvo tuščią - maginė strata visada užpildyta kokia nors civilizacija. Tai reiškia, kad galva be melo sluoksnio gyventi negali ir visi žmonės visais laikais suformuoti kokiu nors melu, kurio kriterijus ne tiesa, bet funkcija.

Taigi, filognozijoje kyla daug klausimų, kurie visi yra legitimūs sątvarologijos ir substratologijos klausimai, kuriais siekiama išplėsti tikrovės supratimo ribas, skleisti tiesos pasaulį pagal informacinio ploto vis didesnį atskleidimą, tam, kad filognozija Lietuvoje įgytų statusą, kurtų Lietuvoje pažinti tikrovę trokštančių žmonių bendruomenę. Žinoti seniai galima daug daugiau ir geriau, negu leidžia oficiali paradigma, kuri arba nenori rodyti savo slaptosios dalies, arba nedaro darbo, kuris seniai turėjo būti padarytas. Filognozija atvira visiems, trokštantiems žinių ir norintiems tirti paslėptas tikrovės dalis.

klajunas

Absoliutaus žinojimo rūšys

Norint suprasti visą rodančiojo sątvaro gelmę, reikia gerai suprasti visas šviesos / tamsos rūšis, kurios aiškinamos nuo ketvirto „Filognozijos pradmenų" tomo, ir kurių yra daugiau, negu aprašyta „trijų saulių" koncepcijoje. Žinoma, ši teorija galioja, tačiau ją reikia gerokai išlėsti. Pirmiausiai prisiminkime, kas tai yra. Žmogus tikrovę mato per tris langus, kuriuose yra trys šviesos ir tamsos rūšys, kuriamos to „lango" saulės: Aristotelio saulė yra išorinė pasaulio saulė, kuri teikia akių šviesą ir yra akių tamsos mechanizmas; Platono saulė yra vidinė saulė, kuri kuria mažąją žmogaus sąmonę, apšviečiančią minčių pasaulį ir kurios išjungimas sukuria miego tamsą; bei pirmasis judintojas, kuris kuria gyvybės šviesą arba palaiko kevalo gyvybingumą, kuriam užgesus - žmogus miršta. Visos šios trys šviesos turi praėjusiame skyrelyje aprašytą struktūrą, kuri sudaryta iš yra-būsenos, sumato ir gnostinio kūno / esmės. Įvairios sątvaro strategijos kuria skirtingus šių struktūrų akcentus, kuriuos galima vystyti naudojant tam tikras praktikas, kurios ypač populiarios Indijos filosofijoje ir vadinamos joga. Kažką panašaus naudojo ir vakarų filosofai, tik nevadino to joga.

Yra tokios pagrindinės jogos kryptys, kaip aprašyta „Mahabharatoje":

a) karma joga - propaguoja nesavanaudišką veiksmą;

b) bhakti joga - propaguoja dievo garbinimą;

c) džnana joga - propaguoja žinojimą.

Filosofija ir ypač filognozija yra ne kas kita kaip džnana joga, kurios pagrindinis tikslas - tikrovės pažinimas, suprantamo jos modelio sukūrimas, turintis nuskaidrinti tikrovės tamsą, padaryti ją žinomą ir regimą. Šis žinojimas akcentuoja vieną kurį nors tikrovės principą, kuris rodo koks kelias renkamasis prie absoliuto arba prie išsivadavimo per žinojimą. Sumatoriuje tai gali būti renkamasis „yra" elementas, kuris jogoje akcentuojamas vidinėje, išorinėje arba absoliutinėje vietoje. Jis susijęs su bendrosios gaublės vienio suvokimu, kuris yra laikomas šio pasaulio pagrindu. Kita vertus, galima akcentuotu juslines arba mentalines formas, užsiimti jų stebėjimu ir jomis remiantis - esmių supratimu. Gnostiniai kūnai iškeliami tada, kai uždaromas jų būtiškasis ir formalusis elementas ir protu matomos vien esmės, kurios yra tikrovės supratimų kognityviniai implantai. Pavyzdžiui, F. Nietzsche'ei svarbios formos buvo valios sumatas ir verčių, vertinimų ir vertybių gnostiniai implantai į daiktus. Jo principas buvo subjektyvistinis, jo joga - savo asmens išaukštinimas, kuris suvokiamas kaip valios ir galios struktūra. A. Šliogeris naudojo priešingą treniruotę, išsubjektinimą, kur Platono saulė uždaroma, paskelbiant ją niekiu, suteikiamas dėmesys į Aristotelio saulės formą-sumatą, išimant visus gnostinius kūnus ir paliekant tik yra-formą. Taip išryškinamas arba vienas, arba kitas principas, kaip karma jogoje veiksmas, bhakti jogoje garbinimas arba džnana jogoje - žinojimas. Laikoma, kad susilpninus vieną dalį - išsiplečia ir sustiprėja kita, gretima, todėl tai vienas iš treniravimo tikslų - kažką sumažinti, o kažką padidinti, tikint, kad taip pagreitinamas kelias link išsivadavimo.

Filognozijoje siekiama ne tiek išsivadavimo iš šio pasaulio naštos, kiek absoliutaus žinojimo, kuris įmanomas  pasiekus sumatoriaus specifinę būseną, kuriame kaip gnostinis implantas ir kaip sumavimo technoforma įsikūnija visa anapus sumatoriaus esanti realybė. Toks žmogus būtų išsivadavęs iš visų iliuzijų ir visagalis, neturintis ribų ir suvaržymų, todėl vadinamas begaliniu žmogumi. Galimos teorijos, pagal kurias tai pasiekiama dirbtinės sintezės keliu, o yra manančių, kad tai įmanoma kaip natūrali būsena, pasiekiama specialia sumavimo forma, kuri atsiranda transoriume. Prisiminkime kas tai yra, pagal „Pakilimo pradžiamokslio" elektroninę knygą ir kelis skyrelius įdėtus į trečią „Filognozijos pradmenų" tomą. Tam reikia žinoti gradaciją, pagal kurią išjungus akių šviesą, lieka minčių šviesa, išjungus minčių šviesą, lieka gyvybės šviesa, išjungus gyvybės šviesą - žmogus miršta. Pažiūrėkime, kas darosi einant šiuo keliu. Įdomiausias yra Platono saulės užgesinimas, kuri vadinamas sąmone. Šioje būsenoje, įvardijamoje kaip miegas, atsiranda sapno sąmonė, vadinama oneiriumu, kuris yra kažkas panašaus į miego sensoriumą, kuris pilnai įsitaiso Platono saulės vidinėje erdvėje. Kitaip sakant, šioje būsenoje imituojamas priekinės ir galinės sąmonės atsiskyrimas, kaip po žmogaus mirties atsiskiria siela nuo kūno, ir ši vidinė dalis tampa pilnu sensoriumu. Skirtumas tik tas, kad oneiriumas yra tarpinė būsena, kuri neturi savo atskiro pasaulio nuo sensorinio, ir didelė dalis vaizdinių yra fantasmagorinė, deformuota atmintis. Tai didele dalimi yra todėl, kad šioje būsenoje kuriami sintetiniai sapnai, su implantais stimuliuojant smegenų žievę, kuri įveda vaizdinius iš gyvenimo patirties, nes žmogaus siela neatsiskyrusi tikru atsiskyrimu nuo kūno. Tuo tarpu tikra oneiriumo šviesa turi būti surenkama iš artimosios gnostinės branos, kuri yra vietinis, mentalinis sensoriumas, rodantis vietinius archetipus, galbūt fragmentus iš kitų gyvenimų ir pasaulių. Tuo tarpu transoriumo saulė užsižiebia sielai esant toliau nuo fizinės ir mentalinės gnostinės branos ir turi šviesą, kuri yra tikras transoriumo pasaulio regėjimas, kuris ateina iš globalinės sumavimo sistemos ir yra ta tikroji pomirtinė absoliutaus žinojimo būsena, kurioje visi atsiduriame po mirties.

Tokiu atveju saulių gauname penkias, ne tris, kaip buvo aiškinta anksčiau:

a) Aristotelio saulė,

b) Platono saulė,

c) pirmojo judintojo saulė,

d) oneiriumo saulė,

e) transoriumo saulė.

Galimos dvi vietos, kuriose siekiama absoliutaus žinojimo: Platono saulė, jeigu tai išorinis tikrovės pažinimas filognozijoje ir transoriumo saulė - ezoteriniame filognozijos variante, kuriame siekiama netechnologinės absoliučios būsenos, vystomos šiame gyvenime ir pilnu įgijimu įgyjamos po mirties. Patikimo metodo pasiekti transoriumo suvokimą - nėra. Kai kas to ieško ribinėse būsenose, per sapno sąmonę, kiti - per haliucinogenų vartojimą. Be patyrusio specialisto su tuo eksperimentuoti pačiam nepatartina, nes nežinant neįmanoma pasiekti rezultato arba galima sau pakenkti. Aukštesnės pažinimo rūšys yra ne mentalinės, bet sensorinės, kai iš gnostinės saulės minčių pasaulio išimamas visas turinys ir ši vieta paverčiama kito aukštesnio sensoriumo vieta, kuris sumuoja ne fizinį bet gnostinį pasaulį. Jeigu šioje būsenoje susiliejama su globaliniu sumatoriumi, tai įgyjamas begalinis žinojimas, matoma visa realybė per egzistenciatinę perspektyvą. Jogoje ši būsena vadinama samadhi ir jos siekiama įvairiomis meditacijos technikomis, kurių tikslas, atidaryti transoriumą, pakilti į aukštesnę realybę, pamatyti dievą ir tapti dievu. Budizme tai dar kitaip vadinama nirvanos būsena, kuri Vakarų filosofijoje suprantama neteisingai arba iš viso nesuprantama, manant, kad tai kažkokia „būtis", neapibrėžtas vienis, o ne transoriumas kaip ištisas aukštasis pasaulis. Be abejo, ši būsena yra aukštutinė pilis, kurioje viskas kitaip negu žemutinės pilies pasaulyje - kitas sumatorius, kita sieva, kiti sumatai, kita psichologija ir pan.

Todėl einant filognozijos keliu, reikia žinoti, kad absoliutaus žinojimo galima siekti dviem būdais: natūraliu ir technologiniu, kai žmogus yra žemutinės pilies antžmogis ir aukštutinės pilies begalinis žmogus. Vadinasi, galima išskirti žemutinės pilies filognoziją ir aukštutinės pilies filognoziją, kaip du skirtingus būdus džnana jogoje. Iki šiol buvo vystoma žemutinės pilies filognozija ir visi pasiekimai, tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje, yra joje. Tačiau ateityje galima tikėtis, kad bus tiriamas ir aukštutinės pilies kelias, atversiantis naujų kelių ir metodų, suteiksiantis išlėstą archonto sąmonę, prieinamą jau šiame gyvenime, neperėjus į absoliučiąją būseną.

klajunas

Techninis daiktas

Šiame skyrelyje aptarsime pagrindinius pažinimo sątvarologijos principus, kurie skiriasi nuo psichologinės sątvarologijos, nes pažinimo psichovektoriaus tikslas yra atskleisti tikrovės paslaptis, o psichologija yra tik elgesio motyvatorius. Ši sątvarologija yra pagrindinis filognozijos skyrius, kuris tiria vidinę sumatoriaus sandarą, skirtingai nuo gelminės filognozijos, kuri tiria substratus. Koks yra pagrindinis pažinimo principas, kas sumatorių daro gebantį pažinti, atsakyti į iškeltus tikrovės esmės klausimus? Šis sugebėjimas aiškinamas naudojant Hegelio tezės, antitezės, ir sintezės struktūrą, kuria jis pats naudojo istorinio proceso analizei, o aš filognozijoje naudoju pažinti gebančios gyvybės atsiradimo procesui aprašyti. Sumatorius sudarytas iš antitezės, kur viena yra priekinė sąmonė, kita - galinė, tarp kurių nusistovi antitezės santykis, arba konflikto, priešiškumo, atskirumo, izoliacijos. Tai yra, viena sąmonės dalis rodo pasaulį kaip vaizdą, o kita yra tik savo gyvybės jutiminės patirties struktūra, kuri sudaro žmogaus vidinę šerdį. Taip paruošiamas pagrindas šių dviejų dalių sujungimui sumatoriuje, kuris vadinamas sinteze. Vadinasi, gyvybė galima kaip gryna antitezė, be sintezės; ir aukštesnį lygį ji pasiekia tada, kai sątvaras pradeda daryti sintezes, kuriose protas jungiamas su daiktais.

Koks sintezės tikslas - suprasti nesunku: tai pasaulio valdymas, jo pritaikymas savo reikmėms, supratimas, užkariavimas. Šis užkariavimas prasideda nuo paprastų, iliuzinių jo formų, kurios reiškiasi kultūrinėmis, kalbinėmis priemonėmis; po to po truputį pereinama prie tikrų daiktų naudojimo, kurie iš pradžių naudojami tik kaip pagalbiniai, simboliniai maginių ritualų reikmenys, po to juo pradedama naudoti kaip tikrus funkcinius daiktus, sukurti maginiam įspūdžiui. Vienas toks pirmas reikmuo buvo kalba, kaip pirmoji sintezės technologija, po to atėjo eilė ritualiniam veiksmui ir pagalbiniams daiktams. Kitaip sakant, pirma sintezės forma buvo magija, kuri atrado svarbiausius principus kaip „bendrauti" su tikrove, gaunant iš jos tai, ko reikia bendruomenei; ir tik po daugelio tūkstantmečių buvo pereita prie tikros technikos. Ketvirtame „Filognozijos pradmenų" tome aiškinau, kad magija vertinama laipsniais, arba vadinama pagal prometėjišką jos atsišakojimą, kuris kuria visuotines civilizacines formas bendruomenėje. Eiliškumas toks:

a) toteminė magija - 1M;

b) mitologija - 2M;

c) monoteistinė religija - 3M;

d) filosofija - 4M;

e) mokslas - 5M;

f) filognozija - 6M;

g) avangardinis mokslas - 7M ir t.t.

h) baltojo drakono civilizacija - 100M.

Šiuo metu aukščiausia magijos forma, kuri įvaldžiusi dirbtinio daikto, technologijos metodą, yra 7M arba kitaip vadinamasis avangardinis mokslas, naudojamas planetos elito. Pirmos magijos formos naudojo tik tam tikrą pasaulėvaizdžio modelį, kuris nebuvo teisingas ir šio modelio psichologiniai elementai prote buvo naudojami psyopinių technologijų konstravimui. Tai maginiai užkeikimai, ritualai, totemai, piktąsias dvasias atbaidantys prietaisai, amuletai ir t.t. Šiuos veiksmus atlikdavo šamanas, jeigu tai 1M magija, kuris būdavo bendruomenės lyderis, kurio horizontas buvo daug platesnis už eilinių narių horizontą, ir jis sugebėdavo juos su simboliniais aktais psichologiškai valdyti. 2M magija yra mitologinė, valdoma žynių luomo, turinti kosmogoninių mitų ir dievų pasaulio istorijos rinkinį ir bendraudavo su šiuo pasauliu apeigomis, ritualais, atnašavimu, aukojimu per šventes arba specialiosiomis progomis. Kokiams nors žygiui pasisekus arba nepasisekus, tikrindavo ar buvo atliktas ritualas, ar nebuvo pažeidimų ir klaidų ir nesėkmės atveju kaltindavo nusižengėlius dievų įstatymams. Šį principą pakeitė filosofija, kuri atsisakė bendravimo su neegzistuojančiomis būtybėmis technologijų ir perėjo prie tikro objektyvaus tikrovės tyrimo, kurio rezultatas buvo sintezė padaryta švaresniame, teisingesniame prote, kuris labiau atitiko sumatoriaus tikrovę, davė tikrą praktinę naudą. Filosofijos vienintelis trūkumas buvo tas, kad pereinamajame laikotarpyje ji buvo tik teorinė, o žmonės reikalavo praktines naudos, o ne sėdėjimo ant debesies, ir filosofams jos negavus, o tik naudojus senovinius psyopinės magijos metodus, iš jų šaipydavosi. Tačiau, kaip jau buvo paaiškinta, toks pats praktinis nenaudingumas būdingas 1-3M magijoms, kurios valdė civilizaciją tūkstančius metų. Šiuo metu planetoje yra struktūros, kurios naudoja visas magijos rūšis, turėdami savo atskiras sektas, uždaras bendruomenes ar galingas planetines organizacijas. Galingiausi 3M yra Romos katalikų bažnyčia, islamas, hinduizmas, budizmas, 4M planetinis filosofijos tinklas veikiantis per universitetus, akademijas ir institutus; 5M mokslas, taip pat turintis tiek valstybinių, tiek privačių institucijų tinklą ir elito 7M avangardinis mokslas, kuris turi geriausią šiuo metu mokslą, kuris skirtas planetos gynybai. Paprastas žmogus turi galimybę rinktis tarp 3M, 4M ir 5M, o kariuomenių elitai turi 7M magiją (avangardinį mokslą).

Dabar pakalbėkime apie techninį daiktą ir technologiją, kuri gimsta iš sumatoriaus antitezės sintezėje. Pirmos sintezės naudoja sumatoriaus paviršiuje matomus daiktus, kurie sujungiami prote į naudingą funkciją, tapdami įrankiu, ginklu, papuošalu. Tai medis, akmuo, ugnis, geležis, darbinis gyvūnas. Šioje sintezėje paimamas daiktas, prie to daikto pridedamas naudingas veiksmas, taip gaunant funkciją, kuri daug kartų padidina žmogaus darbo efektyvumą. Pirmos technologijos tokios ir buvo, surinkti nuo planetos paviršiaus daiktai, kurie sintezėje būdavo paverčiami technika. Tam reikėdavo daiktinės dalies ir veikiančiosios, daiktavardžio ir veiksmažodžio.  Tačiau gelminė, sumatoriuje nesumuojama dalis buvo tik psyopinės magijos kontrolėje, nes joje nebuvo galima užfiksuoti jokio daiktiškumo ir joks veiksmas nebuvo paverčiamas naudinga funkcija. Tačiau laikui bėgant alchemija buvo pakeista į chemiją, buvo atrasta elektra ir magnetizmas, metaluose sukurta srovė, su kuria galima valdyti elektromagentinį lauką, kuris jau yra hipostratose ir šitaip technikos lygį pakėlus iki tokio, koks turimas 7M magijoje, jau techniniu, dirbtiniu transcendentinių realybių sujungimu savo prote, kuris turėjo savyje objektyvios logikos potencialą. Šitaip paprasta kalbinė sintezę su tikrovės paviršiais ir įsivaizduojama gelme pavirto į tikros realybės daiktoveiksmių naudojimą, kuris gerokai išplėtė civilizacijos veiklos mastą, padarė ją galingesne ir pavojingesne, galinčia susinaikinti, todėl reikalaujanti savisaugos priemonių. Kodėl taip yra suprasti nesunku. Juk keičiant transcendentinės realybės vidinę sandarą, ardomos gyvybei reikalingos hipostratos simetrijos, dėl ko ji kenčia, išsigimsta ir net gali žūti, pavyzdžiui, dėl radiacijos po avarijų branduolinėse elektrinėse.

Taigi, norint didinti sintezės mastą, reikia užgriebti vis didesnį transcendencijos arealą, kuris metafizikoje buvo išvalytas nuo neteisingų valdžios priemonių filosofijos (4M) ir šiuo metu aktyviai užpildomą 5M šiukšlynu. Norint, kad šis procesas būtų veiksmingas, reikia filognozijos metodų, kurie teisingai paaiškina sumatoriaus principus, ir ištaiso mokslo, kilusio iš filosofijos, problemas. Tik taip, nuo 4-5M įmanoma pereiti prie 6-7M. Kitaip sakant, filognozija yra tarsi koks pereinamasis etapas, kuriame „Filognozijos pradmenų" vadovėliai vaidina kertinį vaidmenį. Po to pereinama prie daiktoveiksmių ieškojimo transcendencijos kloduose, kurie į kontrolę paimami netiesioginėmis priemonėmis, nes su materija jie tiesiogiai nesąveikauja, ir įvaldomos hipostratos pasiekiant aukštesnę gnostinę sintezę sumatoriuje. Sintezes išskiriu tokias, kaip jau buvo aprašyta:

1 gnostinė sintezė - kultūra;

2 gnostinė sintezė - primityvios paviršiaus technologijos;

3 gnostinė sintezė - elektronika;

4 gnostinė sintezė - psichotronika;

5 gnostinė sintezė - antigravitacija;

6 gnostinė sintezė - sąmonės daiktoveiksmių gylis ir dirbtinė sąmonė ir t.t.

Šiuo metu pasiektas 5 gnostinės sintezės lygis, o 6 gnostinės sintezės lygis yra baltųjų drakonų, kurie turi savo arsenale dirbtinės sąmonės technologijas ir turi aukštąją telepatinę psichotroniką. Pagrindiniai technologijų segmentai yra transporto technologijos, energijos technologijos, kompiuterių technologijos, ryšio technologijos, filmavimo ir fotografavimo technologijos, atminties technologijos, garso ir vaizdo technologijos ir t.t. Elektronika aukščiausią lygį pasiekia psichotronikoje, o transporto technologijos - antigravitacijoje ir kosmoso transporte.

Pagrindinė šio civilizacijos proceso problema, kad kuo gilesnė hipostratinė sintezė, tuo labiau darkomos gyvybinės hipostratų simetrijos, kurių anomalijos sukuria apsigimimų protrūkį, kuris gali pakilti iki 10 proc. lygio. Todėl šis procesas turi būti griežtoje kontrolėje ir verslo arba galios logika neturi nustelbti etikos. Antigravitacijos dinaminis elementas sukuria hipostratoje kelių kilometrų anomalinę zoną, kuri pavojinga pilotams ir aplinkui esančiai gyvybei, todėl oro uostai turi būti toli nuo gyvenamų teritorijų ir nuo gyvybės sferos kertinių vietų. Šis dėsnis civilizacijos evoliucijos teoretikams turi būti gerai žinomas, nes gali būti, kad pažangiausiose technologijose ilgainiui dirbti galės tik mechaninė gyvybė, todėl bus svarbi robotikos evoliucija ir eigoje iškilsianti dilema - žmogus ar robotas turi būti civilizacijos šeimininku. Šiuo metu tai gali atrodyti neaktualu, tačiau ateitis kuriama jau dabar ir ji priklauso nuo sprendimų šiandien.

klajunas

Filognozijos projekto pagrindinės knygos, kurias galima pagal autorių, pavadinimą arba ISBN rasti M. Mažvydo bibliotekoje:

1) Darius Mockus, Naujo metodo principai, 2019 ISBN 978-609-475-406-7
2) Darius Mockus, Amūrinė vizija, 2019,             ISBN 978-609-475-407-4
3) Darius Mockus, Vaivorykščių vasara 2020,      ISBN 978-609-475-415-9
4) Darius Mockus, Juodasis drakonas, 2020,       ISBN 978-609-475-490-6
5) Darius Mockus, Gyvybės magija, 2021,          ISBN 978-609-475-674-0
6) Darius Mockus, Ateities istorija, 2021,            ISBN 978-609-475-763-1

Tai Pradinės mokyklos prie Filognozų asociacijos programos branduolys, kurio mokosi ir kurį kuria filognozai. Didelė dalis tekstų paviešinta forume, mano tinklaraštyje, taip pat knygose, iš kurių sudarytas centrinis veikalas, vadinamas "Baltojo drakono civilizacija". Kas tai yra galima sužinoti knygose.

klajunas

Kaip atverti hipostratinius klodus

Savo knygoje „Mintiregos metodai" žodžiu „mintirega" vadinu telepatiją, kuri yra ne kas kita kaip „minčių matymas". Šioje savo knygoje šį terminą noriu pakoreguoti ir naudoti ne minčių matymo įvardinimui, bet matymo mintimis. Yra šiokios tokios painiavos, tačiau telepatijai pavadinti yra kitų žodžių, kaip antai „mintiskaita", „mintisiunta" ir pan. Todėl nuo šios knygos mintirega vadinsiu matymą mintimis, kuris yra panašus į matymą akimis, bet yra atitrauktas į vidinę, gnostinę žmogaus dalį. „Gyvybės magijoje" į šį pokytį užuomina buvo padaryta skyrelyje „Gnostinės akys", kur buvo kalbama apie tą patį, tačiau dar nenaudojant žodžio „mintirega". Savo sandaroje žmogus turi dvi pagrindines dalis - pasaulį ir žmogų, kurie yra antitezėje, ir jie sumatoriuje kuriami dviem skirtingais būdais: kūno akimis ir gnostinėmis, arba proto, akimis. Kodėl filognozijoje šis principas svarbus bus paaiškinta toliau.

Kaip jau buvo sakyta, mintirega kuriama Platono saulės ir yra žiūrėjimas mintimis, minčių ekranu, rodančiu daiktų esmes, o jai priešpastatomas Aristotelio saulės sukuriamas formų pasaulis, kur pagrindinė forma yra daiktas, kurį žmogus siekia pažinti, įsisavinti, įvykdant kultūrinę sintezę, kuri vykdoma prote, mintyse. Dėl šios priežasties minčių formos vadinamos eidos'ais, idėjomis, o daiktų formos morfizmais, nuo graikiško žodžio morphe. Daiktai patvarūs, turi savo apibrėžtą esatį ir jų prigimtis arba būties mastas nesikeičia, o idėjos kintamos, augančios, jų veikimo mastas - beribis. Todėl morfinė daiktų forma yra fiksuota, fiksatas, o idėjinė esmių prigimtis yra laksatinė. Kai kalbame apie drakono akį, turime galvoje protą, kuris ir yra ta akis, turinti mintiregos sugebėjimą. Ši žmogaus savybė sukuria tokias ribines galimybes: kurti bekūnes esmes arba regėti beesmius kūnus, nesuvokiant kas tai yra.

Pagrindinis skirtumas tarp formų ir esmių yra tas, kad formos yra individualios, o esmės kuriamos iš universalijų, arba sąvokų. Tai reiškia, kad forma yra vienetinė, sąveikauja su savimi kaip vienas su vienu, o sąvoka universali ir sąveikauja su formomis kaip vienas su daugeliu. Tai reiškia, kad individas yra tikras tikrovės objektas, o sąvoka yra tik žymėjimo priemonė, ženklas žymintis visą rūšį. Žinoma, sąvoka su esme nesutampa, bet esmės yra konstruojamos ir matomos per sąvokas. Individualios formos atitinka su transcendentiniu objektu vienas su vienu, todėl yra unikalus ženklas, kuris naudojamas ne daugeliui, bet tik vienam objektui žymėti. Ginče tarp Platono ir Aristotelio buvo klausimas, kas yra tikrovės pamatas, ar hipostratų įvairūs klodai sudaryti iš individualijų, ar universalijų. Kitaip sakant, tikrovę sudarantys elementų rinkiniai, gali būti individai, kurie nėra universalūs ir kiekvieno jų prigimtis yra vardinė. O gali būti taip, kaip mąstoma kvantinėje mechanikoje, kad kvantai neturi individualių formų, o yra vienas kito klonai. Kvantinis laukas būtų sąvoka, kuri kaip vieninė struktūra susijusi su daugeliu individų atvirkštiniu būdu, kurie tiriami jų vidinėje esmėje surandant universalijas, tai yra, smulkius tapačius vienetus. Esmė yra daugiau negu tai, nes viskas tikrovėje turi paskirtį arba prigimtį, kurie ir pasako kas tai yra. Individualioje formoje viso to nėra, todėl ji pastovesnė ir stabilesnė, bet pasakanti daug mažiau negu protas, į kurį galima sukrauti apie daiktą viską, ko neišsako regima forma.

Kadangi forma apribota sumatoriaus paviršiumi ir rodo tik sumatą, ji neatskleidžia tikrovės kloduose užkoduotų formų, kurias galima regėti tik minčių regėjimu. Kaip viziją regėti neužtenka, reikia suprasti, ir tas supratimas ateina stebint ir analizuojant. Auginant drakono akį plečiasi gnostinis regėjimas, į jį įtraukiama vis daugiau tikrovės, kuri buvo aprašyta kaip gylinė sintezė, kuri sugeba sujungti daiktą ir veiksmą neregimos tikrovės kloduose ir paversti juos naudinga funkcija. Toks žmogaus supratimas gali atrodyti nepriimtinas, nes klodų struktūrų ardymas griauna pamatą ant kurio stovi gyvybė, todėl mintirega, iškelianti į proto šviesą šį pasaulį, turi būti prieinama tik aukštos moralės žmonėms.

Ankstesniame skyrelyje antitezę ir sintezę aprašėme kaip pagrindinį pažinimo filognozijos modelį, o mintirega yra psichovektoriaus forma, kuri uždeda sievai civilizacinį psichovektorių, formuoja ribines esmes, apgaubiančias žmogaus tikrovę kaip kosmologinė mitologija ir suteikianti tikrovei apibrėžta formą gnostinio implanto arba gnostinio kūno pavidalu, kurie matomi būtent mintirega. Formos visada vienodos, o esmės turi civilizacinę prasmė, kuri rodo koks žmonijos išsivystymo etapas ir kaip žmonės suformuoti prote. Žmogų galima formuoti psichologiniu formavimu, kaip magijoje ir mitologijoje, o galima formuoti objektyviu formavimu, kur esmių sumantuose rodoma ne norima ar įsivaizduojama realybė, o tai, kas atitinka įrodytą faktą. Tai yra, šiais mokslo viešpatavimo laikais esmės yra įrodinėjamos, jos turi būti ne formato galimybė-faktas, bet faktas-faktas. Kitaip sakant, faktu turi būti forma-veiksmas daiktiškoje kryptyje ir esmė - tik tokiu atveju tikrovė yra laikoma pažinta tikrove, o ne suformuota psyopiniu suformavimu.

Filognozijoje matyti tik tiek, kiek rodo akys - nepakanka, nors Šliogeriui tai buvo pagrindinė maksima. Tiek mato ir gyvūnai, mato, bet nesupranta. Ir kadangi žmogus turi protą, jo galimybės - daug didesnės. Prote šis matymas, vadinamas mintirega, yra savotiškas „televizoriukas" kuris rodo sumažintą tikrovės vaizdą, kuris visas yra aiškinantis ir suprantantis, gebantis įminti tikrovės esmės paslaptį. Tai ezoterikoje vadinama trečia akimi, kurioje galima regėti kitu, neįprastu būdu, kuris laikomas daug pranašesniu už kūno akis, ir yra aukštesnio žmogaus išsivystymo požymis. Šį metodą naudoja visos okultinės organizacijos, kuriose, naudojant dvasinę alchemiją, vystoma dvasinė drakono akis, žmogus mokomas už regimybės ir paviršiaus matyti tikrą daiktų esmę, kuri ne tokia, kokia apsimeta, ar norėtų įtikinti. Kadangi daiktai slepiasi ir maskuojasi, juos reikia perprasti, arba kitaip sakant - demaskuoti. Tokio stiliaus mintiregos filognozijoje nėra daug, nes jos pagrindinis tikslas yra gnostinės sintezės tarp gelminės ir vidinės dalies, vykdymas naudojant tarpinę sumatoriaus pasaulio dalį, tačiau kalbant apie civilizacinių psichovektorių istoriją, galima analizuoti ir tokiu principu.

Mintimis regėti dvasines formas, kitais žodžiais tariant, reiškia kurti gnostinius implantus arba gnostinius kūnus, kurie ateina iš vidinės Platono olos, todėl matomi tik mintimis. Šiuolaikinis mokslas gnostinius kūnus kuria laksatiniame ekrane, kuriame sujungiami pagrindiniai parametrai arba dėmenys. Norint išvystyti naujas mintiregos formas, reikia naujų laksatinių ekranų, kaip jau buvo aprašyta pirmame „Filognozijos pradmenų" tome. Šiuo metu tai silpnai išvystyta filognozijos dalis, nes naujų dėmenų kūrimas - sudėtingas. Tačiau jis privalomas norint sukurti naują civilizaciją, matančią naujo tipo gnostinius kūnus, kurie užgriebia didesnį tikrovės informacinį plotą ir gali išjudinti naujus gelmėse slypinčius struktūrinius tikrovės klodus. Vienas iš tokių klodų yra sąmonės laukai, kurių pasiekimas - laukiama sintezė, sukursianti tikrovės pažinime tikrą proveržį ir galėsianti pasiūlyti žmonijai laimės ir pertekliaus civilizaciją. Tai pasiekti įmanoma vystant ekraninio klodų iškėlimo technologijas, kurios taptų tokios pat efektyvios, kaip akys ar mintirega. Ši sistema vadinama DHA, arba dirbtiniu hipostratų atvaru, kuris yra būtina sąlyga prie dviejų anksčiau išvardintų. Pirma sąlyga yra kūno akys, antra sąlyga yra mintirega, o trečia - DHA. Tik pasiekę tokį lygį įvaldysime antigravitacijos ir sąmonės struktūrų klodus.

klajunas

Prigimtinė metafizika ir ateitis

Metafizika yra pagrindinis civilizacijos sąveiką su realybę apibrėžiantis mokslas, kuris archontų naudojamas žmonijos gnostinio apskritimo suformavimui. Gyvenimas yra vektorius, kuris įbrėžtas į archontinį apskritimą, kuris jį riboja, formuoja, kreipia, slopina, kad gyvybė turėtų suformuotą psichikos struktūrą, įvedant tvarką, normas ir apibrėžiant civilizacinį psichovektorių. Tai reikalinga tam, kad būtų išvengta betvarkės, savivalės, kad žmonės neapgalvotai nesirinktų pavojingų krypčių, nekurtų vargo ir kančių pasaulio. Šis mokslas gerai išvystytas, pagrįstas sątvarologijos dėsningumais, žmogaus psichikos prigimtinėmis savybėmis. Metafizika yra taikomoji ir teorinė, nors istorijoje pirmas jos variantas buvo labiau paplitęs ir naudojamas, o teorijos atsirado tik pasiekus filosofinį išsivystymo lygį. Jos pagrindinė atsiradimo sąlyga buvo kalbos sukūrimas prieš maždaug 100-200 tūkst. metų. Tai reiškia, kad visą ta laiką buvo vystoma kalba, kuri vėliau buvo pradėta jungti su rudimentinėmis metafizikos formomis, kurios yra prigimtinė psichikos dalis, vadinama metaphysica naturalis.

Per visą civilizacijų istoriją metafizika perėjo per tokias raidos stadijas:

a) maginė metafizika,

b) mitologinė metafizika,

c) teologinė metafizika,

d) ontologinė metafizika,

e) technologinė metafizika.

Visais atvejais ji naudojama transcendencijos tam tikros interpretacijos sukūrimui, suformuojant maginės stratos sątvare pagrindinę gaubiančią formą, kuri aiškina tikrovės reiškinius, apibrėžia gyvenimus, formuoja mintis, veiksmus, daiktus, įdeda galvą į apibrėžtą psicho-lingvo-formą. Žinoma, transcendencijos apibrėžimas gali būti teisingas ir neteisingas, parodantis tikras simetrijas ir neparodantis, todėl metafizika gali būti efektyvi ir tik psichologinė priemonė. Tokia jos forma atsirado maždaug nuo filosofijos laikų ontologinės metafizikos, kurioje transcendencija buvo išvalyta nuo fantastinių kalbinių vaizdinių ir buvo įvestas griežtas kalbos naudojimo režimas, kuris reikalavo, kad įvedant metafizinį objektą, jį reikia griežtai pagrįsti, įrodyti. Taip metafizinė transcendencija ištuštėjo, ji buvo logizuota, taip paruošiant kelią mokslinio metodo pritaikymui ir metafizikos pavirtimui technologine.

Dėl metaphysica naturalis įsišaknijimo į žmogaus prigimtį, prieš tiriant transcendenciją turi būti ištirtas pats žmogus, jo metafizinis sugebėjimas, ir tik tada galima sėkmingai kurti transcendencijos teoriją. Žinomoje ir nežinomoje metafizikos istorijoje, kuri Vakarų filosofijoje prasidėjo nuo arkhe paieškų, Kinijoje nuo dao filosofijos, galėjo būti daug žymių metafizikų, tačiau imant visumą ir teorinę metafiziką, lūžio taškas yra I. Kanto ir G. Hegelio metafizikos, kuriose buvo ištirta žmogaus prigimtinė sąmonės struktūra ir sukurtos klasikinės teorinės metafizikos sistemos, kurios paruošė dirvą posthumanistinei technologinei metafizikai. Centriniai veikalai yra I. Kanto „Grynojo proto kritika" (1781) ir G. Hegelio „Dvasios fenomenologija" (1807). Tai teoriniai veikalai, kurie padėjo pagrindą archontinei metafizikai, kuri naudojama taikomųjų metafizikos priemonių kūrimui. Filosofinė metafizika yra lūžio taškas tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų metafizikos formų, nes sukūrė mokslinę žmogaus teoriją, pagrindė jame metafizinį sugebėjimą, ir susiejo su ja dvi kertines ašis: pažinimą ir gyvenimą.

Archontinis apskritimas planetoje turi tokias pagrindines formas, pagal tai, kokia naudojama metafizika:

a) maginė civilizacija, su įvairių etninių grupių magijos sistemomis,

b) mitologinė civilizacija, su tautų mitologijomis,

c) religinė civilizacija, kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, budizmas,

d) filosofinė civilizacija, kaip graikų, indų, kiniečių filosofijos,

e) mokslinė civilizacija, kaip Vakarų universitetų ir mokslo tinklas.

Mano kuriama filognozija turi būti posūkio tašku panašiai kaip posūkiu buvo filosofija, po kurios sekė mokslo era. Numanomas principas yra

a) filognozinė civilizacija,

b) avangardinio mokslo civilizacija, ir galutinė forma

c) baltojo drakono civilizacija.

Filognozija suvokiama kaip „pažinimo meilė", kuri filosofijoje atitinka epistemologijos teorijas, tačiau filognozija daug kartų išplėsta, išsivadavusi iš filosofinio modelio ribotumų, nes suartinta su mokslu, tačiau su juo nesusiliejanti. Pagrindinis filognozijos pasiekimas yra sumatoriaus teorija, metafizinės skalės užbaigtas variantas, ir atsisakymas veiklos imitavimo metafizikoje, kur tūkstančius metų mąstoma „tas pats" ir nėra jokios pažangos. Sumatorius savo sumatuose atskleidžia tik nedidelį kiekį informacijos, dėl ko reikalingas pažinimas, kad juo būtų galima kompensuoti trūkstamą informaciją. Pažinimas vyksta atskleidžiant papildomus transcendencijos procentus, taip pamažu visą metafizinę skalę nuo 0 proc. iki 100 proc. užpildant pažinimo turiniu. Ši idėja buvo numatyta jau Hegelio, kuris kalbėjo apie absoliučios dvasios sklaidą istorijoje, kuri, pažindama save, veda istoriją prie aukščiausio jos savimonės taško. Filognozijoje siekiama panašaus, - kad dvasia, kaip ribotas sumatorius, pažintų visą būtį, ją įtraukdama į save ir suteikdamas jai prote psicho-logo-lingvo-formą. Ši struktūra vadinama drakono akimi, nes transcendencija žymima drakono simboliu. Taip ribotas sumatorius, įtraukęs į save begalybę, tampa begaliniu sumatoriumi - absoliučia dvasia.

Žinoma, yra ir pasipriešinimas šiam projektui - tai antitechnologinė ontologija, kuri priešinasi galutiniam technologiniam metafizikos variantui ir vulgarusis materializmas, kuris neigia transcendentinę realybę ir metafiziką laiko archaiška atgyvena. Antitechnologinė ontologija pirmiausiai yra egzistencializmas, o vulgarusis materializmas vadinamas pozityvizmu, kuris metafizines realybes laiko kalbos kliedesių rinkiniu. Egzistencializmas bando suartinti civilizacija su filosofine tradicija, o pozityvizmas traukia prie mokslo, kuris savo techniką interpretuoja tik empiriškai, be metafizinių pasakų. Filognozijoje pripažįstamas tik egzistencialistinis projektas, o pozityvizmas, vulgarizuojantis ir materializuojantis technologijas, nepriimamas. Toks pasirinkimas daromas todėl, kad materializmas per daug seklus, nesuprantantis metaphysica naturalis prigimties žmoguje, neteisingai aiškina tikrovės sąrangą ir technikoje propaguoja primityvų vartotojiškumą, kuris nemąsto, o tik ima naudą. Šis principas reikalingas prieš technologinį proveržį, kuris įvyks sukūrus avangardines technologijas, tokias kaip antigravitacija, psichotronika, kvantiniai kompiuteriai, dirbtinis intelektas. Filognozija turi būti tarsi gaubiantis debesis, sukuriantis sutvarkytą sąmonę, kuri išmano archontinę metafiziką ir nedaro klaidų civilizaciniuose pasirinkimuose.

Archontinės sąmonės formos keičiamos lėtai, tik gerai apgalvojus visą struktūrą ir susitarus visuotiniu susitarimu. Į šį procesą geriausiai įtraukti ir žmoniją, atskleidžiant teorinius principus, kad pagerinus supratimą būtų mažesnis pasipriešinimas, nekiltų noro maištauti ir nepaklusti. Tai vykdoma per kalbą, keičiant psichines formas, logines struktūras, transcendentinio pasaulio supratimą, taip pat, modifikuojant santvarką ir žmogaus sampratą, kuri padaroma nauja, labiau pritaikytą naujam civilizaciniam projektui. Kadangi vienu metu gyvena penkios kartos žmonių, kurios aprėpia šimto metų genealoginę realybę, jaunosios kartos pokyčius priima lengviau, nes jie yra galutinai nesuformuoti, „švieži", o vyresnė karta priešinasi, nes jų kompetencijos mažos, negeba mokytis ir prisitaikyti. Todėl būna didžiausio pasipriešinimo taškas pradžioje, kuris pasiekia maksimumą ir laikui bėgant nusilpsta - tam reikia 20-40 metų.

Gali būti, kad filognozijos pasirinktas formatas - ne pats geriausias būdas pritraukti prie idėjų jaunąją kartą, nes jų pasaulis kitoks, kitokios bendravimo ir kūrybos formos, o tekstai ir knygos, gana pasenęs metodas. Tačiau filognozijos pagrindinis koziris - būti ne tik teorija, bet ir pasiūlyti realių technologinių proveržių, kurie padidintų susidomėjimą teoriniu metodu. Kad filognozija ne laiko švaistymas - turi būti įrodyta, ir tokio rezultato tikimasi per 15 metų. Jeigu tai pavyktų, galimas tikras metodo suklestėjimas, kuris pritrauktų kopijuotojus ir plagijuotojus iš visų pusių, kurie išpopuliarins sistemą. Žmonės yra savanaudžiai, ir pritraukti juos tikintis altruizmo - sunku. O kur nauda, ten ir pakilimas bei suklestėjimas. Kadangi kopijuotojai dažnai būna žemesnio kūrybingumo, jie formą kopijuoja tokią kokia yra, negebėdami pakeisti, taip įrašant į psichologijas naudingus šablonus ir imprintus. Tai ir yra pagrindinis „Ateities istorijos" tikslas - sukurti naują laiko giją, kuri per valių informacinį suformavimą sustiprėtų ir net taptų dominuojančia laiko atšaka, turinčia ir idėjinę, ir finansinę galią.

klajunas

Visuotinis gėris ar auksinė forma

Norint apsaugoti ateities civilizaciją nuo katastrofos, reikalinga paprasta, bet veiksminga etikos sistema, kuri būti orientyras renkantis istorijos kryptis. Kadangi siekiama apsaugoti gyvybę sudėtingame aukštųjų technologijų pasaulyje, etika turi būti paremta ne vien jausmu, bet ir protu, turinčiu tvirtai įsitvirtinusias vertybes ir neišduodančiu pagrindinių gėrio principų. Tokią etiką bandė sukurti I. Kantas, naudodamas visuotines valios maksimas, kaip formalų moralės dėsnį. Tačiau manau, kad jo principas per daug painus, kad būtų aiškus paprastam žmogui, todėl galvoju, kad vietoj to turi būti išskirti pagrindiniai objektai, kurie būtų saugomi ir tausojami, laikomi nejudintinais ir neliečiamais.

Pirmiausiai etika turi būti apvalyta nuo subjektyvizmo ir pastatyta ant visuotinio objektyvaus pagrindo, kaip tai darė Nietzsche, kur jis savo viršžmogio moralę gyvenimo atžvilgiu siejo su dviem kriterijais: jo asmenine valia ir gyvenimu, kuris turi augti ir klestėti. Valia vertinama pagal tai, kuri ji atveda gyvenimą - į smukimą ar augimą. Gyvenimą smukdanti valia yra dekadentinė, o auginanti - ascendentinė. Subjektyvios valios yra dviejų tipų, priklausomai nuo to, ar žmogus paklūsta ar viršauja, o objektyvus pagrindas, gyvenimas, yra vienas ir tas pats, jeigu principas tinkamai suformuluotas prote. Filognozijos principo esmė ta, kad joje išskiriamos dvi gėrio rūšys: visakryptis gėris ir vienakryptis gėris. Jie skiriasi tuo, kad visakrytis gėris yra objektyvus ir kyla iš bendro pagrindo ir vienodai pasidalina visoje gyvybėje, o vienakryptis gėris subjektyvus, nes nukreiptas į kurį nors vieną išskirtinį tašką. Tas išskirtinis taškas yra privilegijuota „auksinė forma" kuri surenka į save visą vertę, atimdama ją iš kitų ir mėgaujasi privilegijuotu gyvenimu. Visakrypčiame gėryje tokio principo nėra ir visi turi vienodą bazinę vertę, kuri suteikia neatimamas teises. Pažiūrėkime kokie tos vertės atributai, kurių turi paisyti visos kontrolės sistemos, jeigu nori, kad gyvybę valdanti valia nebūtų dekadentinė.

Gyvybė. Tai yra pagrindinė vertybė, kuri yra visų kitų vertybių pagrindas ir saugotina biosferoje ne vien savo rūšyje, bet ir visoje planetoje, nelaikant, kad žmogus turi išskirtinį statusą ir tik jam galioja privilegijuota padėtis. Tam gali prieštarauti pagrindinis gyvybės planetoje principas, kurioje išgyvenimas pagrįstas mitybos grandine, tačiau šiuo atveju čia daugiau kalbama apie pusiausvyros saugojimą ir leidimą gamtai veikti harmoningu, netrikdomu veikimu. Visuotinis gėris reiškia, kad jis dalinamas visiems nedidelėmis dalimis, ir nei vienoje vietoje jo neturi būti daugiau negu kitur, nes taip apvagiami kiti, kurie praranda išgyvenimo galimybes, netekę vertės, nesaugomi ir neprižiūrimi.

Laisvė. Antra vertybė yra iš prigimties kylanti žmogaus laisvė, kuri yra svarbiausias plotinio sumatoriaus bruožas - žmogus tikrovės gauna daugiau, negu reikia ar gali pasiimti, todėl turi rinktis tarp galimybių. Jeigu pripažįstama ši vertybė, žmogui rinktis leidžiama savarankiškai, nesikišant į jo vidinius sprendimus arba tariantis gražiu protiniu tarimusi, nepažeidžiant teisingumo principų. Laisvė kyla iš nebūtinosios žmogaus dalies, todėl laisvi sprendimai nėra privalomi, nes jie subjektyvūs, ir jų turinys turi būti derinamas su būtinąja tvarka ir objektyviuoju pagrindu, kad neperžengtų ribų ir nebūtų konfliktų priežastimi. Laisvė turi ne tik subjektinę, bet ir objektinę dalį, o tai reiškia, kad jeigu ji nesaikinga, ji kuria vergovę, nes mano laisvė yra kito laisvės antitezė. O tai reiškia, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, ir kuo jos daugiau vis siauresniame rate arba kastoje, tuo didesnis vergovės mastas planetoje. Todėl laisvė žmogui pripažįstama tik tinkamai prote įpavidalinta ir suformuluota.

Turtas. Visi žmonės turi sugebėjimą dirbti ir kaupti tiek natūralų, tiek dirbtinį turtą, sukurtą savo darbu. Valdyti ir kaupti savo darbu sukurta turtą yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri įvertina jo sugebėjimus ir tai, kokiam veiklos mastui jis tinkamas. Kuo didesnis ekonominis turtas, tuo didesnis veiklos mastas ir galia, todėl visi žmonės dirba siekdami padidinti savo svertų įtaką, kad taptų įtakingais žmonėmis. Tačiau išvystytoje ekonomikoje turtas yra socialinė institucija, kuri kuriama visų pastangomis, todėl pilna saviizoliacija turtinėje padėtyje neįmanoma ir turtuolis turi mokėti už jo turtui teikiamas paslaugas, tai yra, dalintis turtu. Kita vertus, jeigu turtas įgytas sąžiningu būdu, jis turi būti neliečiamas kaip visuma.

Žinios. Žinios taip pat yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė, nes jis turi suprasti pagrindinius civilizacijos principus, kad galėtų sėkmingai joje dalyvauti ir prisidėti prie jos vystymo. Švietimo ir mokslo institucijos yra valstybinės, išlaikomos iš biudžeto, todėl jo sukuriamas produktas turi būti visuotinė gėrybė. Žinoma, kuriantis protas turi būti apmokamas, o ne apvagiamas, tačiau tik tapęs viešu turtu žinojimas įgyja tikrą savo civilizacinį statusą, o jame jis turi būti visuotinė nuosavybė. Kita vertus, privalomas intelektinis sąžiningumas, kuris saugo kūrėjų teises, nes jie yra pagrindinis idėjų šaltinis.

Orumas. Ši vertybė svarbi tuo, kad ji kuria pozityvią socialinę atmosferą, neleidžia kurstyti paniekos ir neapykantos, tyčiotis iš žmonių. Ji reikalinga tam, kad žmogus augtų kaip sveika, pozityvias emocijas turinti asmenybė, gebanti realizuoti savo gabumus ir kurti savo veikla visuotinį gėrį. Orumo žeminimo draudimas pripažįsta visus žmones kaip lygiaverčius žmonijos narius, kurio statusą menkinti draudžiama visuotiniu susitarimu.

Laimė. Kiekvienas žmogus gyvenime nusipelnė laimės, kurios sąlygos visi išvardinti ir neišvardinti dalykai, apsaugantys nuo vargo, kančių, smurto ir prievartos. Žmogus jaučiasi laimingas kai jis gerbiamas, saugus, pasiturintis, laisvas, galintis džiaugtis gyvenimu pagal savo prigimtį, realizuoti savo talentus ir augti. Kai šis principas suprantamas objektyviai, savo laimė nekuriama kitų sąskaita, išnaudojant kitus žmonės, juos ribojant, spaudžiant ar apvagiant. Toks principas būtų amoralus, neatitinkantis visuotinio gėrio taisyklės.

Teisingumas. Tai visą šią sistemą vainikuojantis principas, kuris teigia, kad gerumas teisingai atlyginamas, o blogis - teisingai nubaudžiamas. Jeigu prieš kitą naudoji prievartą, leidžiamas priešpriešinės jėgos panaudojimas, su kuria atstatoma pusiausvyra. Žinoma, teisingumo jėga turi būti proporcinga, kad neatimtum daugiau, negu leidžiama arba neduotum daugiau, negu pelnyta. Šis principas - meritokratinis, kuris reiškia, kad gauni tiek, kiek nusipelnai, nes gerovės siekia visi, konkuruodami dėl resursų ir gėrybių ir jų padalinimas turi turėti protingą principą, kuris sunaikintų parazitavimą kitų sąskaita, naudojantis kitų darbu. Žinoma, bazinis lygis priklauso visiems, kad nebūtų pavojaus gyvybei - todėl svarstomas būtinasis minimumas, kuris žmogui priklauso tam, kad galėtų apsaugoti savo gyvybę ir minimalią laisvę, nes to reikalauja humaniškumas.

Jeigu diegiant naujausias technologijas bus laikomasi šių principų, nuo distopinio scenarijaus galbūt būsime apsaugoti. Tačiau tai ne taip lengva, nes ne visi sugeba formuluoti gyvybės objektyvaus gėrio supratimą, vadovaujasi tik savo viršžmogiška valia, kuriančia gyvybėje dekadansą dėl savo asmeninės naudos. Aklumas kitam, savanaudiškumas, egoizmas, neatsižvelgimas, kito matymas tik kaip priemonės ir resurso prives prie postapokaliptinės katastrofos, jeigu nedėsime pastangų situaciją ištaisyti. Ypač pavojingos šioje vietoje žmogaus pavergimo technologijos, kaip kompiuterio smegenų sąsaja, psichotroninės kankinimo priemonės, šiuo metu naudojamos psichiatrijoje yra pirmi ženklai, kad valstybė suka į blogąjį scenarijų, kuris žmogui atneš daug vargo ir kančių. Kad taip nenutiktų, filosofai turi kovoti aktyviau, aiškinti naujausių technologijų pavojus ir tai, kas bus išardžius būtinąjį pagrindą ir jį pakeitus savavališku technologiniu kūriniu. Tai aiškinama mažosios ir didžiosios sievos teorijose, kuriose suformuluotas pagrindinis civilizacijos principas, pagal kurį skelbiama, kad „didžioji sieva" mirė ir turi būti pakeista technologiniu konstruktu, sukurtu žmogaus. Tai nėra perspektyvus civilizacijos kelias, todėl reikia skolintis iš ankstesnių civilizacijos pakopų, kuriose šis supratimas buvo labiau subalansuotas ir pusiausvyras.

klajunas

Telepatiniai klodai

Iš visų klodų, kurie yra gyvybės pamatas biosferoje, keli yra svarbiausi artimiausiai ateičiai: tai yra neatskleisti sąmonės klodai, naudojami psichotronikoje ir gravitacijos klodai, kurie svarbūs kosminiam transportui. Ateities scenarijui svarbūs yra abu, tačiau šiame skyrelyje pakalbėsime apie psichotroniką, kuri yra mintiskaitos ir mintisiuntos pagrindas. Pradėsime apibrėždami „klodų" sąvoką. Kas tai yra atsakoma prisiminus sumatoriaus teoriją, kuri sako, kad kai smegenys surenka informaciją ir ją sumuoja, jos gauna tik nedidelę dalį tikrovės vaizdo, o kita lieka nematoma arba nesumuojama. Ta tikrovės dalis, kuri yra už sumavimo proceso ir yra vadinama klodais, kurie yra hipostratinių struktūrų sankaupos, sudarančios gyvybės pamatą. Klodus galima įdarbinti, naudojant jais sklindančius signalus sumavimui, objektų iškėlimui į šviesos arką.

Yra tokie klodai, kurie vadinami atmosferos dujomis, kuriomis sklinda garsas, gaudomas ausimis ir eteris, kuriuo sklinda signalas surenkamas akimis. Garsas rodo objekto virpėjimą, kuris sukuria akustinį signalą, o vaizdas parodo objekto formą, nuo kurios atsispindi šviesos bangos. Sumatorius galima išplėsti, darant prielaidą, kad yra daugiau klodų, kurie natūraliai neįdarbinti, bet juos galima įdarbinti technologiškai. Tarkime yra toks klodas, kuris sąveikauja su sielos / sumatoriaus struktūromis ir parodo jų būseną - tai gali būti garso tipo signalas, vaizdo tipo ir kt. Tarkime, kad šie signalai yra vadinamieji „gnostiniai fotonai", kurie sudaro gnostinį eterį ir sąveikauja su žmogaus psichikos struktūromis smegenyse. Suradus „gnostinio elektrono" technologiją, šiuos fotonus būtų galima fiksuoti su imtuvu ir kurti ekranus. Signalas gaudomas pasyviai, jeigu jį kuria arba atspindi šaltinis arba aktyviai, jeigu naudojama siųstuvo / imtuvo sistema. Suradus tokius klodus, kurie atveria nežinomas hipostratų struktūras, būtų galima išplėsti matomo pasaulio horizontą, tikrovę atverti didesniu procentu, demistifikuoti žmogų, kuris sumuojamas tik fasadiniu sumavimu be jo vidinės dalies.

Mintiskaitos ir mintisiuntos technologijos šiuo metu sukurtos, tačiau valstybė nenori jų atskleisti, nes naudoja nelegaliose operacijose ir nenori būti išaiškinami. Nauji klodai pasisavinami mafijų, žmonėms jie nerodomi, todėl įsiviešpatauja nelygybė ir praradę technologinį pranašumą žmonės nesugeba apsiginti. Kita vertus, ilgai išlaikyti paslapties nebus įmanoma, nes čia nusimato didelės verslo perspektyvos, todėl slaptumo širma - laikina kliūtis. Viena iš tokių kompanijų, kuri ruošiasi sukomercinti psichotroniką, yra E. Musko „Nuralink", kurie kuria smegenų kompiuterio sąsają, su kuria mintimis bus galima valdyti prietaisus, užsiimti telepatine komunikacija. Šios kompanijos privalumas tas, kad ji vieša ir nesiūlo rinkai tokių implantavimo konfigūracijų, kurios naudojamos žmogui persekioti ir žlugdyti. Tai yra gerai ta prasme, kad spec. tarnybose psichotronikos konfigūracija yra nukreipta prieš žmogų ir skirta jį žudyti, o ne siūlo naudingą paslaugą. Anksčiau ar vėliau šios dvi kryptys susitiks pusiaukelėje ir turėsime pakovoti, kad spec. tarnybų metodai būtų sužlugdyti visiems laikams. Bet kokiu atveju, apsimetinėti, kad psichotronika neegzistuoja bus neįmanoma dešimtmečio bėgyje.

Mano manymu, galimi du ateities scenarijai: nuosaikus ir distopinis. Jeigu nugalės pirmas, būsime išvaduoti nuo vergovės, ypač jeigu žmonių nenuvils ir neišduos tokie verslininkai kaip E. Musk, o jeigu nugalės antras, turėsime vergovinę santvarką, kurioje visi žmonės bus sučipuoti ir prijungti prie kompiuterių, kontroliuojant jų visą išorinį ir vidinį gyvenimą. Bet kokiu atveju artimiausiais dešimtmečiais galime tikėtis psichotronikos atskleidimo, po ko paaiškės daug skandalingų ir įtartinų atvejų, bus teismo procesai ir valstybei reikės gintis nuo nukentėjusių žmonių skundų. Po to ši problema nurims, prasidės ramusis vystymosi etapas, kuriame bus tiriama žmogaus sąmonės paslaptis ir psichotronika darysis vis gilesnė ir tobulesnė. Žinoma, ramybės ar abejingumo būsena labai pavojinga: jeigu žmogus griežtai nepasipriešins ir nekovos už savo teises, gaus tik nenaudingus psichotronikos pritaikymo variantus ir atsidurs dar didesnėje technologinėje priklausomybėje negu yra dabar. Padėtis laipsniškai blogėja, tačiau žmonės irgi nemiega ir jie manau sugebės padaryti pakankamą spaudimą valdžiai, kad gautų tik sau naudingus mintiskaitos ir mintisiuntos variantus.

Tokios pačios problemos laukia ir kitų klodų svarbių gyvybei. Svarbu kokios bus sukurtos technologijos, ar labai apkraunančios hipostratą ir pavojingos gyvybei, kas bus jų šeimininkas, ar žmonės galės laisvai jomis naudotis, jeigu technologijos nesudėtingos, svarbus bus klausimas kaip apsisaugoti nuo teroristinių klodų panaudojimo galimybių. Hipostratinių klodų pusiausvyras ardyti labai pavojinga, nes jos gyvybiškai svarbios žmogaus normaliam gyvenimui, ir jų sutrikdymai sukurs sunkias medicinines pasekmes. Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad šis sutrikdymas aiškiai nejaučiamas ir reiškiasi tik gyvybinių funkcijų sutrikimu, kuris laikomas paprasta liga „dėl nežinomų priežasčių". Tai reiškia, kad ši problema bus pradėta suprasti tik statistiškai, katastrofiškai padaugėjus sutrikimų ir apsigimimų, iki 10 proc ir daugiau. Todėl atidavus klodų įsisavinimą verslui, greičiausiai ištiks tikra ekologinė katastrofa ir hipostrata bus nepataisomai sudarkyta.

Kol kas visi šie dalykai yra laikomi paslaptyje, todėl gyvename maginėje būsenoje, nes technologijų patirtis atsiveria tik ribinėse būsenose, kaip maginė realybė. Ši būsena tikrovėje yra jau apie 50 metų, kai pasirodė pirmos efektyvios psichotronikos priemonės ir yra KGB technologijos iš senųjų tarybinių laikų. Kitaip sakant, į gyvenimą jos buvo įvestos apie 1970 metus, ir naudojamos kaip slaptas spec. tarnybų metodas apie 50 metų. Nuo 2000 metų turime labai pažangius variantus, naudojančius nanotechnologijas ir galingus kompiuterius, kai anksčiau būdavo tik būsenos psichotronika, kurioje naudojamas meduolio ir botago metodas: jeigu tinkamai elgiesi - apdovanoja gera būsena, jeigu netinkamai - baudžia bloga būsena, kaip elgesio psichologijoje. 2020 m. psichotronika jau yra vieša paslaptis, yra nemažai kompanijų, tarp jų minėta „Neuralink", „Facebook", kurios užsiima komerciniu psichotroninių implantų pritaikymu. Kai tai pagaliau bus padaryta, maždaug iki 2030 m. atviras tyčiojimasis bus neįmanomas, koks įmanomas dabar. Kol kas teisėsauga nepripažįsta nei prototipų, nekreipia dėmesio į mokslines teorijas, kurios apšaukia pseudomokslu ir psichiatrijai daro priedangą, nepriimdami persekiojimo aukų skundų, nukreipdami juos „gydymui".

Ši psichotronika tikrovėje negili, naudoja patį tikrovės paviršių, tiksliau - smegenų neuroninį audinį, kuriame įdiegiamos mintskaitinės ausys ir mintsiuntinės burnos. Tai reiškia, kad iš principo prietaisus galima surasti su tomografais. Tačiau visa valstybė susitarusi nieko nesurasti ir bijo viešinti paslaptį. Kai bus pasiekta gilesnė hipostrata, mintiskaita ir mintisiunta taps nuotoline, išnaudojant telepatinius aplinkos klodus. Šiuo metu yra žinomos atmosferos dujos ir eteris, tačiau kelių dešimtmečių bėgyje bus atidaryti telepatiniai klodai, kurie leis matyti visų žmonių gnostinius kūnus nuotoliniu būdu. Tai bus didelis sukrėtimas visuomenėje ir kovos bei susiskaldymo priežastis. Jeigu technologija bus nesudėtinga, panaši į elektronikos lygį, ja galės naudotis visi, ir bus įprasta diegti savo valdų apsaugai, sumatoriaus išplėtimui ir žmonių tarpusavio santykiuose išplis didelis pakrikimas. Ši situacija bus chaose apie šimtą metų, maždaug nuo 2000 metų iki 2100 metų. Sąlygiškai vadinu šią erą „magine", nors tai ne magija, o technologija, o tokia ji yra todėl, kad maždaug iki 2030 metų ji bus laikoma paslaptyje, o toliau bus naudojama viešai ir turėsime arba nuosakų, arba distopinį pasaulį. Viskas priklauso nuo to, kokios atveriamų klodų tikros savybes, kada šiais klodais valdžia nuspręs dalintis su visais žmonėmis ir kokiomis formomis. Mano prognozė tokia, kad elitas nesidalins su žmonėmis šiomis technologijomis gana ilgai, ir turėsime ją atskleisti demaskavimo būdu valdžios nusikaltimuose.

klajunas

Antigravitacijos klodai

Neatpažintų skraidančių objektų (NSO) bumas prasidėjo prieš antrąjį pasaulinį karą ir iš pradžių buvo asocijuojamas su nacistinės Vokietijos slaptais eksperimentais. Hitleriui pralaimėjus karą, jų projektus perėmė JAV ir Tarybų Sąjunga, kurie taip pat vykdė netradicinių propulsijos sistemų eksperimentus. Taip atsirado mitas, kad buvo atrastos antigravitacijos technologijos, kurios pritaikytos „skraidančiose lėkštėse". Žinoma, NSO buvo įvairių formų, kaip sferos, cigarai, trikampiai, piramidės, tačiau į sąmokslo teorijų populiarųjį folklorą įėjo kaip lėkštės arba disko formos NSO. Ši technologija yra slapta technologija, kuri yra uždrausta, apie kurią draudžiama kalbėti kaip apie egzistuojantį mokslinį proveržį, ir ji, kaip psichotronika, laikoma neegzistuojančia. Nepaisant to, kartas nuo karto šie aparatai pasirodo danguje, nufotografuojami ar nufilmuojami ir parodomi viešumai. Tai pasidarė ypač lengva ištobulėjus filmavimo ir fotografavimo technikai, su kuria šiuos aparatus sugauti daug lengviau. Kita vertus, ištobulėjo ir klastojimo technologijos, ir atskirti kur tikras NSO, o kur paprasčiausia klastotė - pasidarė daug sunkiau.

NSO parametrai rodo, kad dažniausiai šie aparatai yra tik dronai, kurie tinkami žvalgybai ir patruliavimui, nes jų gabaritai netinkami būti pilotuojamais. Didesnių NSO atvejų, ypač naujesniais laikais - ne tiek daug. Todėl jeigu ir yra naudojama antigravitacija, ji nėra pakankamai efektyvi, kad galėtų į kosmosą iškelti didelį žmonių skaičių. Aišku, raketiniuose kosminiuose laivuose irgi standartinis skaičius du / trys astronautai, tačiau net toks skaičius jau pradeda tikrą kosminių ekspedicijų erą. Gali kilti klausimas: jeigu turima antigravitacija, kodėl iki šiol naudojamos raketos? Peršasi keli neįprasti atsakymai: arba jie nežemiškos kilmės, arba NSO yra priklausantys organizacijoms, kurios su eiliniais mokslininkais, dirbančiais valstybėse - nebendradarbiauja. Norint naudoti antigravitaciją, reikia atrakinti antigravitacinių laukų klodus hipostratose, ir tai ne taip paprasta; o kam pavyksta - nesidalina šia galimybe su kitais. Tai daroma todėl, kad klodai tampriai susiję su gyvybės fundamentu ir juos apkrauti per dideliu apkrovimu - per daug rizikinga.

Todėl iki šiol naudojamos dvi pagrindinės gravitacijos paradigmos: pirma - sukurta I. Niutono, antra - sukurta A. Einšteino. Niutonas laikė, kad gravitacijos jėga tiesiogiai susijusi su masės kiekiu ir kad ši jėga - tai vaiduoklinis „nuotolinis poveikis". Tas poveikis net šiais laikais dažnai suprantamas kaip apsikeitimas dalelėmis, vadinamomis gravitonais. Iš šios teorijos kilo idėja, kad antigravtaciją galima sukurti arba įvedant neigiamą masę ir sukuriant atvirkštinius gravitonus, arba naudojant gravitonų skydą, kuris neutralizuoja traukos jėgą ir masė laisvai levituoja ore. Deja, toks skydas oficialiam mokslui nežinomas ir idėja nerealizuojama. Praėjusio šimtmečio pradžioje sumaištį protuose įvedė A. Einšteinas, kuris sukūrė specialiąją ir bendrąją reliatyvumo teorijas ir įvedė naują gravitacijos kaip erdvės kreivumo supratimą, kurį sukuria masė. Masė laikoma susijusia su materialia erdve, kuriai darydama poveikį sukuria gradientą, kuris ir yra sumatoriuje suvokiamas kaip trauka žemyn, prie planetos paviršiaus. Ši idėja atmetė ir atvirkštinio gravitono, antigravitacinio skydo galimybes ir teorijas nukreipė kita linkme.

Šis kitas antigravitacijos sukūrimo principas yra Archimedo jėgos panaudojimas hipostratoje, atrakinant tinkamą hipostratinį klodą, kuris turi tinkamų savybių substanciją. Archimedo jėga stebima vandenyje, dujose ir jeigu būtų surastas analogiškas klodas, kuris pagrįstas ne Mendelejevo materija, būtų galima šios jėgos ieškoti ir joje. Kaip veikia Archimedo jėga žinome iš gimnazijos fizikos kurso: mažesnio tankio objektas didesnio tankio terpėje kyla į viršų veikiamas stūmimo jėgos. Kokia ši jėga priklauso nuo to, koks tankių santykis, tai yra, kuo didesnis skirtumas, tuo didesnė jėga. Keičiant tankį ir sujungiant levituojantį NSO su reaktyviniais varikliais, būtų galima keisti kryptį, keliamąją galią ir t.t. Vandenyje Archimedo jėga naudojama laivuose, ore - oro balionuose, kurie pripildyti dujų, šildomų su degikliu, tam kad jos plėstųsi ir mažėtų jų tankis. Kuo šita antigravitacija nepakankama - akivaizdu: ribotas terpės aukštis, nesiekiantis kosminės erdvės, dėl to neįmanoma pasiekti kosmoso - atmosferos pakraščiuose dujų tankis toks menkas, kad keliamoji galia tampa nuline. Be to, reikalingi gigantiški balionai, kurie gremėzdiški ir neefektyvūs. Sukūrus mažų gabaritų dinaminį elementą, būtų galima kurti kosminius lėktuvus, gebančius keliauti kosmosu, iš vieno kosminio kūno į kitą. Kosminiai lėktuvai šiais laikais jau nenaujiena, tačiau jie priklauso karo pramonei ir į kosmosą iškeliami raketomis, kur skraido savarankiškai, patruliuodami orbitinę teritoriją. Visai neseniai JAV įsteigė karines kosmoso pajėgas, kurios ir yra šių orbitinių prietaisų operatoriai.

Labai didelė tikimybė, kad NSO yra užuomina, kad antigravitacines technologijas naudoja civilizacijai priešiškos jėgos. Ši išvada peršasi palyginus ją su psichotronika, kurios slaptinimas reikalingas tam, kad elitai galėtų nebaudžiami vykdyti juodąsias operacijas. Antigravitacija įeina į tą pačią kategoriją, nes ji leidžia užiminėti kosminius resursus anksčiau už kitus, neįsileidžiant jokios kontrolės ir taip apsupti planetą antro aukšto civilizacijos neįveikiamu žiedu. Jeigu priežastis tokia, tai prieš šią konspiraciją turime kovoti taip pat, kaip kovojame prie psichotroniką. Vienas iš būdų rekonstruoti antigravitacinius NSO yra atrakinant tam reikalingus hipostratos klodus ir paviešinant principą visai planetai. Kadangi filognozijos projektas yra visas mano gyvenimo projektas ir turiu priėjimą prie archontų duomenų bazių, atskleidimą vykdysiu tiek psichotronikos, tiek antigravitacijos atžvilgiu.

Civilizacija, priekinės sąmonės kloduose pasiekusi antigravitacijai reikalingas hipostratas, vadinama archontų civilizacija. Ši civilizacija atviru režimu planetoje prasidės maždaug nuo 2100 metų ir truks apie 200 metų kosminio šuolio. Tai reiškia, kad iš slapto režimo ji pereis prie viešo ir turėsime atsiskleidusią dievų kastą planetoje. Ši era bus mitologinė ta prasme, kad gyvensime planetoje kartu su aukštesniaisiais žmonėmis, kurie gali naudoti tiek palankią žmogui, tiek nepalankią santvarką, ypač turint omenyje, kad yra psichotroninės vergovės technologijos, kurios leis visus gardus turėti sučipuotus ir kontroliuojamus. Kosminio transporto monopolija šią atskirtį darys dar didesnę, nes antigravitacija bus kontroliuojama archontų ir jie bus visų užplanetinių erdvių savininkais. Kitaip sakant, nusimato labai didelė distopinio scenarijaus planetoje tikimybė, kuris truks apie 300 metų, kuriame mes būsime prispausti maksimaliu technologiniu prispaudimu. Todėl jau dabar turime imtis priemonių, kad priespauda nebūtų didelė ar net katastrofinė.

Kaip tai padaryti bus atsakyta kitame skyrelyje, o čia tik parodysiu esmę. Civilizaciją valdančios organizacijos nėra vien piktadariai, joje veikia jėgos, kurios nenori, kad žmonių civilizacija žlugtų. Todėl steigiamos organizacijos ir kuriami projektai, kuriuose ruošiamasi susigrumti su tomis grupuotėmis, kurios galvoja tik apie save, nepaiso žmogaus prigimties, negina jo gerovės, ir atimti iš jų šią planetą, kurioje jie ruošiasi įsitvirtinti tūkstantmečiams. Vienas iš jų metodų, užvaldyti visus nežinomus hipostratų klodus ir jų atrakinimo raktus laikyti įslaptintus. Įgijus hipostratoje pranašumo svertus, nuversti visas teisėtas valdžias ir įvesti savo technofašistinę diktatūrą. Gnostinėje branoje tai telepatinių klodų atidarymas, o fizinėje branoje - antigravitacijos technologijų atrakinimas. Paskutinis smūgis - kuriančiosios gaublės klodų pilnas pasisavinmas, kurio dėka technofašistai taptų gyvybės šeimininkais. Su tokia įvykių perspektyva taikstytis nesiruošiama ir kuriama kažkas panašaus į protų „alfa būrį", arba „specnazą", kuris būtų mokslo kariuomenės elitinis būrys, dirbantis ne raumenų jėga, ne ginklais, ne kovos menais, bet protu. Šio „specnazo" paskirtis superžmonių, vadinamų baltaisiais drakonais, sukūrimas, kurie kelių šimtų metų eigoje įvykdys perversmą planetoje ir atims ją iš technofašistų. Tam turimos žinios, turtas, archontų duomenų bazės, kurių pagrindu tiek viešomis, tiek uždraustomis technologijomis bus siekiama nurodyto tikslo. Taip prasidės 200 metų truksianti herojinė era, kuri seks po maginės ir archontų eros.

klajunas

Mockaus madrigalas

Pagrindinis filognozijos metodas, naudojamas žmonių vertinimui, vadinamas Mockaus madrigalu, kurį galima įsivaizduoti kaip vertikalų rombą, kur apatinis kampas žymi vektorius, jėgą, arba darbą, galią, kurie žymimi F; per vidurį dešinysis kampas yra laisvė, žymima x, kairysis kampas yra egzistencija, žymima t; ir viršutinis kampas yra būtis, žymima m. Madrigalas yra civilizacinio psichovektoriaus standartinė schema, kuri parodo koks žmogaus išsivystymo lygis. Madrigalo psichovektorius sutrumpinamas į formulę, kuri turi tokią struktūrą:

Lim/Inf n (m, t, x, F)

Paaiškinkime formulės dalis paeiliui. Lim/Inf yra determinantas, kuris apibrėžia koks žmogaus pagrindinis siekis tikrovėje. Jis yra begalinio pažinimo adeptas, kurio tikslas - begalinis žmogus, ar nori apriboti pažinimą ir propaguoja ribotą, saiko žmogų, kuris atsisako tikrovės pažinimo ir tenkinasi tikrovės paviršiumi. n yra metafizinė skalė, kuri visą tikrovę dalina į 1000 dalių informacinių vienetų ir skaičius rodo, kiek dalių visumoje pažinta. Toliau eina raidės skliausteliuose, kurios jau buvo paaiškintos, bet galima paaiškinti ir plačiau. Raidė m yra civilizacinės teorijos kintamasis, kuris civilizacijas skirsto pagal magijos laipsnius, kurie yra tokie:

1M - toteminė magija, pirma civilizacijos forma;

2M - mitologinė religija, kuri yra išsivysčiusi civilizacijos pakopa, turinti aukštą kultūrinę formą;

3M - herojinė religija, kuri turi steigėją lyderį, pervedantį religiją į aukščiausią išsivystymo pakopą, kaip antai krikščionybė, islamas, budizmas, daosizmas;

4M - tai filosofija, kurios Vakarietiškas variantas atsirado Graikijoje ir Romos imperijoje;

5M - oficialus universitetinis mokslas, atsiradęs iš filosofijos ir sudarantis scientistinės tikrovės paradigmos pagrindą;

6M - numatoma civilizacija filognozijos pagrindu, kuri siekia holoplastinio tikrovės ir žmogaus atskleidimo ir įtraukia į save visų ankstesnių civilizacijos pakopų elementus;

100M - tai galutinė civilizacijos forma, turinti 1000 n parametrą ir įkūnijusi begalinio žmogaus  svajonę.

Kitus parametrus aprašyti daug lengviau, ypač vidurinius t ir x. Pirmasis parametras yra egzistencija, kuri žymima laiku, kur standartinė egzistencijos trukmė yra vienas gyvenimas, kuris žymimas 1x, tai yra, 100 metų. Kai bus atrastos gyvenimo prailginimo technologijos arba bus sukurta neribotas žmogaus gyvenimas, bus 2x, 3x, 10x ir ∞. Parametras x yra laisvė, kuri suprantama kaip turimos erdvės kiekis, kurioje skleidžiasi gyvenimas. Šis parametras gali turėti tokias reikšmes: vietinis, regioninis, planetinis, kosminis. Kosminis veiklos parametras atsiras jau gana greitai, iki 2030-40 metų, kai įsisteigs pirmos Mėnulio ir Marso kolonijos, bus galima kosmose daryti verslą ir t.t. Žmonės, kurių veiklos mastas pasieks kosmosą, turės laisvaveiką išeinančią už planetos paviršiaus ribų. Toliau parametras F žymimas pagal zonas, kuriose žmogus veikia santvaroje. „Gyvybės magijoje" buvo apibrėžta 10 zonų, kurios taip ir žymimos: Z2, Z8, Z10 ir pan.

Zonų reikšmės tokios:

Z1 - prezidentas, teismas, prokuratūra, spec. tarnybos;

Z2 - seimas ir partijos;

Z3 - vyriausybė ir ministerijos;

Z4 - savivaldybės;

Z5 - religinės organizacijos, bažnyčios;

Z6 - verslai;

Z7 - darbas;

Z8 - moksleiviai, studentai;

Z9 - nedirbantieji, pensininkai;

Z10 - nusikaltėliai.

Kyla klausimas, koks yra dabartinės filognozijos vertinimas, sutraukiant į vieną visus parametrus ir apibrėžiant jos galimybes. Atskaitai pasirinkime standartinį parametrą, kuris apibrėžia šiuolaikinį žmogų, pasiekusi globalistinius parametrus. Jo formulė būtų tokia:

Inf 50 (5M, 1x, planetinis, Z1-5)

Šios formulės jau neaiškinsiu, nes visi parametrai yra pateikti. Šiame kontekste pateikiu filognozijos galimybes:

Inf 5 (6M, 1x, vietinis, Z6-8)

Kaip matome, informacinis plotas, einant link galutinio begalybės principo kol kas nedidelis, tačiau gana gerai apibrėžtas ir suformuluotas civilizacinio psichovektoriaus principas, kuris, manau skiriasi nuo kitų. Daug panašumų su 4M (filosofija), 5M (mokslu), tačiau paradigma skirtinga ir parengianti kelią tikro mokslo proveržio sukūrimui. Akivaizdu, kad filognozijos psichovektorius nebus vienintelis pasirinkimo variantas, ir laikui bėgant ji bus pakeista dar pažangesne sistema. Tačiau joje yra naujoviško mąstymo prielaidos, kurios gali būti įvestos į tikrovės supratimo arsenalą ir gali prisidėti prie teorinių metafizinio pažinimo proveržių. Palyginę filognoziją su bažnytine civilizaciją, gautume tokį variantą:

Inf 1 (3M, 1x, planetinis, Z5)

Gryname variante ši civilizacija jau neįmanoma, nes ji egzistuoja aukštesnėje civilizacijoje kaip istorinis reliktas, kuris jos yra aptarnaujamas. Tai yra tradicijos aukštinimo padarinys, pagarba praeičiai ir istorijai, dėl kurių Bažnyčia neišnyksta. Kita priežastis, bažnyčios turtinė galia, nes ji valdo didelius turtus, turi planetoje nemenką politinę įtaką ir sugeba įsibrauti į švietimo programas, kuriose jaunimas mokomas pagal bažnytinę doktriną. Taip pat ji patraukli todėl, kad siūlo gana aukštą socialinį statusą ir lengvą gyvenimą įdedant mažiau proto ir darbo negu kitose veiklos srityse. Dėl to vis dar privilioja seminaristų, kurie tikintys silpnai, bet nori lengvo gyvenimo svetima sąskaita.

Filognozijos siekinys - pasiekti lygį, kuris atitiktų formulę:

Inf 200 (20M, 5x, kosminis, Z1-6)

Tai projektuojamas filognozijos lygis, kurį gali būti įmanoma pasiekti kelių šimtų metų bėgyje. Šiuo metu šio lygio nėra net slaptoje filognozijos dalyje, ir galima pasiūlyti daug mažiau negu rodo pateikta formulė. Tai baltojo drakono lygis, kuriame drakono akis išvystyta iki tikro archontinio lygio, kuris reikalingas darbui valdžios struktūrose, nuo Z1 iki Z6. Matome, kad baltojo drakono psichovektorius gerokai lenkia filognozo psichovektorių, kuris šį sugebėjimą turi tik pradinėse išsivystymo stadijose. Filognozijos projekto tikslas sukurti priemones, kurias bus galima perduoti superžmonėms, viršžmogiams, kurie rūpinsis civilizacijos vystymu, jos ir žmonių ateitimi ir prižiūrės, kad nebūtų pažeidžiami civilizacijos saugumo standartai. Ši sistema bus vystoma slaptai, atskleidžiant tik pačius bendriausius principus, nes visuotinis žinojimas, viena vertus, neįmanomas dėl nelygių žmonų intelekto galimybių, ir, kita vertus, netinkama civilizacijos struktūra, kuriai, ypač aukštose išsivystymo stadijose, reikalinga hierarchija. Aukštosios technologijos negali atsidurti netinkamose rankose, todėl turi būti perimta tai, kas jau sukurta ir atrakinus naujus hipostratų klodus, raktus laikyti saugiai įslaptintus.

Įvertinus kiekybiškai, matome, kad augti privaloma bent 40 kartų, šio augimo metu padarant svarbių technologinių proveržių, kurie leis perimti civilizacijos svertus į savo rankas, nes šiuo metu matosi, kad jie netinkamose rankose. Madrigalo metodas, yra vienas iš būdų, leidžiančių susiorientuoti situacijoje, atskleidžiant pagrindinius žmogaus gyvenimo dėmenis, kuriuose apibrėžiamas žmogaus veiklos mastas, iki pat civilizacinio psichovektoriaus. Nubraižius madrigalą kaip rombą, centrinė jo dalis sudaryta iš svarbiausių dėmenų, vadinamų laisve ir egzistencija, kurie apibrėžiami sievos modeliu, sievos kompleksais ir stieliais, leidžiančiais suprantamu būdu išreikšti pagrindines žmogų motyvuojančias psichologines charakteristikas. Šis modelis buvo aprašytas „Sievos teorijoje", kuri išleista 2020 metais, ir prieinama nemokamam parsisiuntimui. Kitos knygos, jeigu bus po „Ateities istorijos" 2021 m., bus ženklinamos Mockaus madrigalo formule, aprašančia drakono akį, kurios ji sukurta ir kuriai skirta, nes norint knygą suprasti, riekia turėti tokį patį intelektą, kadangi informacija nebus lengvai įsisavinama ir ji bus skirta tik geriausiems.

Šis skyrelis gavosi gana techninis, bet jis buvo reikalingas informacijos apibendrintam pateikimui, nes ši forma renkamasi kaip ateities standartas ir kiti „Filognozijos pradmenų" tomai bus rašomi tokiu principu, tik turint vertingos informacijos ir tuo atveju, jeigu informacija nebus slapta.

Aukštyn