Sievos teorija

[klajunas]

Vakarų išsigimimo logika



Dabar pamėginkime panagrinėti J. Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė" šiek tiek kitokiu aspektu: atidėję transcendenciją ir metafiziką į šalį - kurios dalyvauja žmogaus gyvenime tik slaptu, nematomu būdu - pasigilinkime į prostitucijos ir moterų išnaudojimo klausimą politiniu, ekonominiu, socialiniu ir moraliniu požiūriu. Pirmiausiai turime apibrėžti visų dalyvių pagrindinius vaidmenis ir suprasti, kokia jų logika, psichologija ir veikimo būdai. Kadangi prostitucija yra verslas, akivaizdu, kad pagrindinis socioekonominis principas yra bet kokio verslo logika - paklausa, pasiūla, resursas. Paklausa - visų socialinių sluoksnių klientai, pasiūla legalūs ir nelegalūs „entrepreneriai" ir resursas - išnaudojamos moterys.

Pradėkime nuo paklausos globalinės analizės, įstatydami ją į seksualinių santykių bendrą socialinį modelį, kuriame matosi visos grupės ir visos perspektyvos. Nors J. Ivanauskaitė šio aspekto nenagrinėja, įtraukime į modelį dvi pagrindines grupes - hetero- ir homo-. Taigi seksas Vakarų visuomenėje „leidžiamas" gyvybės pratęsimui ir pramogai; tai natūralus, prigimtinis elgesys, užkoduotas žmogaus fiziologijoje ir psichologijoje. Gyvybės pratęsimas galimas šeimoje ir ne šeimoje, lygiai kaip ir pramoginis seksas. Todėl bendru požiūriu visuomenę skirstome į susituokusius ir nesusituokusius, kurie užsiima gyvybės pratęsimu ir pramoga. Kadangi gyvybės pratęsimas vyksta tik kelis kartus per gyvenimą, nuo 1 iki 3 kartų, tai visas perteklius priskiriamas seksui, esančiam pramogos kategorijoje. Homo- tipo santykiuose, akivaizdu, gyvybės pratęsimas neįmanomas, todėl jų seksas tik pramoginis. Todėl, pavyzdžiui, jeigu vyrui per 10 metų reikia 500 lytinių aktų, ir tik kokie 10-20 iš jų yra skirti apvaisinimui, visi kiti yra pramoginis poreikis, kuris yra psichologinis, socialinis ir fiziologinis.

Visas šis perteklius yra milžiniška „rinka", kuri turi milžinišką seksualinės energijos perteklių. Paprastai šis perteklius tenkinamas šeimoje arba poroje, tačiau idealią šeimą arba porą turėti dažnai neįmanoma, todėl žmonės pasineria į seksualinių fantazijų ir svajonių pasaulį, kuris sukuria milžinišką poreikio mastą. Kai kurios formos yra kūrybos vartojimas, tokios kaip grožinė literatūra, filmai, įvairūs seksualizuoti renginiai; kitos formos - sekso pramonė ir sekso pakaitalai, virtuali realybė bei reali prekyba kūnu. O kur yra paklausa, ten vienokiu ar kitokiu būdu atsiranda ir pasiūla, nes galimybe uždirbti, iš geismo apimtų vyrų atlyginimo atsiriekiant savo dalį, ir praturtėti - svajoja daug kas, ir tai daroma legaliai arba nelegaliai. Kaip žinia, paklausos ir pasiūlos susitarimo situacijoje pasidaro reikalingas išteklius, t. y., moterys pardavinėjimui, kurios viliojamos, verbuojamos siūlant didelius honorarus, kitos užgrobinėjamos psichologinėmis priemonėmis, šantažu, ir galiausiai grobiamos.

Šitaip susiformuoja verslo mechanizmas, kuris pereina į politinę plotmę, kurioje klausimas turi būti nagrinėjamas santvarkos ir žmogaus sampratos požiūriu, moraliniu aspektu. Pagal I. Kanto filosofiją, pagrindinis santvarkos tikslas - visuotinis gėris ir gerovė, kuris sudarytas iš individualių gerovių, nes kiekvienas žmogus turi teisę siekti laimės, susikurti gerovės gyvenimą. Tačiau pagal moralės principus, savo gerovės siekti galima tik teisingu principu, tai yra, nepažeidžiant kitų žmonių gerovės. Sutenerių verslams kraunantis turtus, sutenerio ir klieno gerovė gerėja, o išnaudojamų moterų laukia tikras vargo gyvenimas, kuris, kaip matome J. Ivanauskaitės romane, dažnai baigiasi tragiškai, savižudybe arba nužudymu. Pati prostitutė turtus susikrauti gali tik išimtinu atveju, jeigu ji yra eskorto aukštos klasės palydovė, kuri verslu užsiima savarankiškai, tačiau net tai gyvenimo laimingu nepadaro, nes laimė ne vien turte, bet ir psichologinėje savivertėje, intelekte, gražioje gyvenimo formoje, socialiniame statuse, o prostitutė visuomenėje yra atstumtosios kategorijoje, kuria naudojasi, bet niekur nepriima, nes šis užsiėmimas laikomas gėdingu, niekinamu, žemu. Tokia „Miegančių drugelių tvirtovėje" yra Emanuelė (Bronė), kuri turi pinigų, gyvena prabangoje, bet nėra laiminga, ieško „tikros meilės" ir galiausiai suserga onkologine liga.

Todėl politikoje iškyla klausimas: legalizuoti verslą, ar ne? Neteisingumas turtinėse varžybose priimtina santvarkos situacija, ar draustina? Daug priklauso nuo klausimo, kas yra žmogus ir iki kokios ribos ekonomikoje leidžiamas jo išnaudojimas, traktavimas vien kaip pasipelnymo šaltinio. Tai galioja ne tik sekso pramonėje, bet ir bet kokioje kitoje verslo rūšyje. Žmogus yra tik priemonė, įrankis, kuris turi vertę tik tiek, kiek ekonomikoje neša naudą, ar jis turi savaiminę vertę, kuri nepriklauso nuo jokių socialinių-ekonominių grupuočių turtinių poreikių? Buvo laikai, kai žmogui tokios savaiminės vertės nepripažino - tai buvo vergovės ir feodalizmo amžiai - tačiau religijos ir filosofijos dėka žmogaus objektyvi vertė buvo atstatyta, ir mūsų dienomis žmogaus vertė, jo asmenybė laikoma neatšaukiama kiekvieno žmogaus dalimi. Todėl šioje vietoje, vergovės ir išnaudojimo legalizavimas ir užsiėmimo niekinamas statusas, paveldėtas iš religinių doktrinų, yra žingsnis atgal arba darbo žmogaus sampratos tinkamo suformulavimo ir galutinio įdiegimo nepadarymas iki galo. Neteisingumo įtvirtinimas santvarkoje ir žmogaus sampratoje didelis defektas Vakarų socialinėje teorijoje.

Kita vertus, pati prostitutė romane vaizduojama kaip gyvenanti naiviose greito praturtėjimo svajonėse, kurio dėka tikisi išlipti iš žiauraus skurdo; neturint intelekto ir išsilavinimo, kokios yra romane vaizduojamos prostitutės, jų gyvenimo perspektyva - tik vegetavimas darbininkių gyvenimuose, kuris kartais nemažiau sunkus už vergovę viešnamyje, dėl alkoholizmo, degradiško gyvenimo būdo, dėl smurto šeimoje ir sutuoktinio menkų protinių ir psichologinių pajėgumų. Šioje iliuzijoje gyvena Gitana, kuri net turėdama socialinėje įmonėje darbą, metą jį ir pradeda teikti savo sekso nelegalią sekso paslaugą neįgaliesiems pagal savo verslo planą ir net šiek tiek susitaupo pinigų ateičiai, tuo pačiu svajoja Vokietijoje susirasti vyrą ir gyventi gražų, pasiturintį gyvenimą. Kristinos gyvenimo lūkesčiai panašūs, ji svajoja studijuoti universitete, susikurti šeimą, tačiau neišlaiko intelekto testo, ir durys į šią svajonę užsidaro, o „gyvenimo meilės" ieško autostopu. Vienintelis šia prasme „sėkmingas" atvejis yra Emanuelės, kuri maudosi turtuose, tačiau šie neteikia jokios laimės, nes vidumi jaučia, kad toks gyvenimas netinkamas, neatitinka moters prigimties. Ir tai yra įrodymas, kad naivios 16 - 24 metų amžiaus prostitutės, šiame versle atsidūrusios savo ar ne savo noru, nesuvokia koks iliuzinis jų įsivaizdavimas apie šį kriminalinį pasaulį, kuris Europoje kontroliuojamas kriminalinių gaujų, neturinčių nei intelekto, nei išsilavinimo, nei santvarkos ar žmogaus sampratos filosofinio supratimo lygio. Jie turi troškimą būti turtingi ir galingi, o kokiomis priemonėmis - nesirenka.

Žinoma, perspektyvos centras romane yra Monika, pagrindinė veikėja, kuri po tragiško įvykio, susijusio su prostitute Larisa, nusprendžia tapti socialine darbuotoja ir sudalyvauti išvaduotų iš vergovės prostitučių reabilitacijos ir integravimo į visuomenę programoje. Nors jos pačios asmenybė yra komplikuota, nes turi emocinių problemų, kurios kyla iš vaikystėje patirtų psichologinių traumų, ji nusprendžia padėti prostitutėms apgyvendindama jas laikinu apgyvendinimo savo namuose. Monikos psichovektoriuje matomi keli psichologiniai sluoksniai: pirmiausiai pradinė reakcija į fasadinį atstumiantį, prasčiokišką, neišsilavinusį, neturintį intelekto, naivų prostitučių įspūdį. Tačiau pradėjusi gilintis į jų istoriją, ji supranta iš kokios skurdžios aplinkos kilusios, gyvenime neturėjusios jokių galimybių, todėl, dėl tėvų asocialumo ar dėl jauno amžiaus, - siauro psichologinio akiračio, deformuotos psichikos. Sielos miegančios, neišsivysčiusios, nebrandžios, bet turinčios įgimtą gerumo jausmą ir moralės supratimą, patyrusios daug kančios ir siaubo, nenusipelniusios tokio gyvenimo todėl vertos užuojautos ir pagarbos, nesvarbu kokios būtų. Natūraliai, kyla klausimas, kas dėl to atsakingas, jos pačios, jų tėvai, visuomenė, valdžia ar santvarka, kuri leidžia tokias socialines forma, nesugeba tinkamai sutvarkyti socialinio proceso gyvenimuose.

Pagrindinė herojė - pati yra naivoka ir nepatyrusi, tik intuityviai jaučianti santvarkos neteisingumo moralinę problemą, bandanti kovoti prieš socialinį blogį, tačiau ne teoriškai, ne įrodinėdama, ne užsiimdama švietėjiška veikla, politiniu aktyvizmu, bet suteikdama tiesioginę, praktinę pagalbą ir susipažindama su problema iš arčiau, bandydama prisikapstyti prie pačių šaknų. Sekso pramonė yra didelės perteklinės žmogaus seksualinės energijos visuomenėje atspindys, todėl politiniame ir filosofiniame lygmenyje turi būti keliamas klausimas, kaip šią gaivališką žmogaus prigimtį suvaldyti, kad ji nepradėtų reikštis žvėriškomis, nužmogėjusiomis formomis. Vienas variantas - celibatinė katalikybė, kuri nori aistrą užgesinti, sublimuoti į dvasinį lygmenį, kitas variantas - anarchokapitalizmas, kuriame laikomasi laisvos rinkos principo, kurioje leidžiamas bet koks išsigimimas, jei tik turi paklausą ir nešą pelną. Kokį atsakymą gauname priklauso nuo to, kaip suprantame kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė, kokios reikalingos socialinės formos šią prasmę išpildyti.

Šis klausimas daug nagrinėtas, nes jo esmė nesunkiai suvokiama, tačiau suformuluoti visiems optimalų variantą, dėl psichinių, socialinių, ekonominių ir politinių deformaciją, nepavyko niekam. Vienas iš būdų kovoti su problema yra teisingas proto nuostatų suformulavimas, kad visuomenėje esanti problema sukeltų ne abejingumą, apatiją, panieką, nesupratimą, pritarimą, toleranciją, bet atmetimo reakciją, kuri būtų stimulas socialiniam ir politiniam pasipriešinimui, aktyvizmui. Visa ši pramonė labai didelė, turinti fasadinį ir slaptą lygmenį, ir kuo ji labiau praturtėja, tuo darosi sunkiau įveikiama, tuo labiau didina socialinę deformaciją tikrovėje ir psichologijoje. Ši liga Vakarų visuomenėje toli pažengusi ir vykdo invaziją į naujas, neseniai susiformavusias valdžios struktūras, kurios neturi supratimo su kuo turi reikalą, ir net filosofinio atsparumo virusui.

Belieka sumąstyti, kur dėti tuo 500 vyrams ir 300 moterims pramoginių lytinių aktų per 10 metų, kurių tikslas ne gyvybės pratęsimas, bet socialinis, psichologinis ir fiziologinis. Vieni renkasi niekinti, kiti aukštinti, atitikdami bendrąjį gėrį arba pažeisdami.

[klajunas]

Sigilo suformavimas

Iš ankstesnės analizės gali būti neaišku, koks yra drakono sąmonės principas, nuo pradinio filognozijoje iki galutinio - baltojo drakono civilizacijoje. Iš karto reikia perspėti, kad šis žodis neturi būti suprantamas klaidingai, vadovaujantis asociacija drakonas - kažkokia pabaisa ar baidyklė. Ketvirto „Filognozijos pradmenų" tomo terminų žodynėlyje paaiškinau, kad drakonas yra transcendencijos simbolis, o tai reiškia, kad ji vadinama drakonu, tačiau nėra drakonas kaip mitinė būtybė. Gali būti naudojamas tam tikrų savybių ir įspūdžio perkėlimas, tačiau tik literatūriniame lygmenyje. Vadinasi ir drakono sąmonė pradiniame lygmenyje formuojama šio folklorinio įvaizdžio, tačiau pradėjus transcendenciją tirti tikru tyrimu, folkloras pakeičiamas tikromis žiniomis, pirmo, antro, trečio lygio gnostiniais implantais ir t.t. O tai reiškia, kad drakono sąmonė yra sąmonė, apdovanota tikromis žiniomis apie realybę. Baltojo drakono sąmonė turi absoliučias žinias apie tikrovę. Žinojimas vystosi nuo 0 proc. informacijos iki 100 proc. informacijos, tad baltasis drakonas, drakono akis yra šis žinojimo procentas.

Drakono sąmonė praėjo visiems žinomas evoliucijos pakopas, tokias kaip magija, mitologija, religija, filosofija, mokslas, filognozija, kurios yra tikros atvertos vidinės akies pirmtakai. Naujausia drakono sąmonės atmaina yra scientistinis drakonas, kuris yra paskutinių šimtmečių produktas, su kuriuo konkuruoja filognozija, siekia pakeisti patobulintu variantu filognozijoje. Drakono akis formuojama B ir F stieliuose, nuo kurių išsivystymo priklauso, koks yra sigile būties centras. Šis centras konkrečiame žmoguje gali turėti tris išsivystymo variantus: a) profesinį, b) bendrąjį, ir c) silpnąjį. Pavyzdžiui, jeigu drakono akis yra magijos formato, ji yra išvystyta, neišvystyta ir silpna. Kadangi šiuo metu esame pažengusiame etape, ansktesni etapai integruoti į aukštesnius per kultūrinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, žmogus gali būti tokioje konfigūracijoje: magija - silpnas protas, mitologija - silpnas protas, religija - bendrasis protas, filosofija - bendrasis, mokslas - profesinis. Tokio tipo sieva kuriama švietimo programos, bedrojo lavinimo procese. Toks principas įmanomas mokslo civilizacijoje, kurios madrigalas - jėgos vektoriaus. Kadangi filognozija neįeina į švietimo programą, jos vertinimas nuo neegzistuojančio, iki silpno proto.

Išplėtus šį principą iki sigilo, kuris yra sievos ir madrigalo junginys, gaunamas toks vaizdas:



Matome, kad aplink būties centrą yra gaubiantysis egzistencijos darinys, susiejamas su bendrąja gauble, kuri yra žmogaus egzistencijos terpė, siejama su C, A ir E stieliais. Pagrindinė C forma sigile yra norai, sukuriantys į išorę nukreiptą, ekstravertinę asmenybę, kuri žymima A raide, perbraukta rodykle. Negeisminė asmenybė yra tokia pati A raidė, kuri žymima be rodyklės.  A raidė yra tapatybės vieta, kuri pirmiausiai formuojama vaidmenų zonose, kurios aprašytos skyrelyje „Sievos trajektorijos". Pakeitę asmenybės raidę, zonos raide ir perbraukę ją rodykle, gauname geidžiančiąją tapatybę, kurios noras-jėga priklauso nuo funkcijos zonoje. Prijungę prie C ir A kūno sumatus, įvedame kūniškų C variacijas, kurių pagrindinės yra mitybos ir seksualinės. Norai turi du šaltinius proto-pasaulio darinį B-D ir kūno-pasaulio darinį E-D. Šie psichovektoriai grindžiami būties interpretacija, kuri priklauso nuo gnostinio implanto, arba drakono akies formos, ir nuo bendrosios egzistencijos gaublės formos, kuri suteikia būviui bendrąją kokybę arba nuotaiką. Ši nuotaika gali būti tik fiziologinė arba gali būti fomuojama drakono akies ir emocijų derinio, nes ši suformuoja tai, kaip suprantama tikrovės tvarka, kurios tobulumas arba defektai yra proto ir emocijų reakcijų trigeriai. Šie trigeriai ryšyje D-B ir D-C vadinami spūriais.

Skyrelyje „Sigilų magija" paaiškinau, kad valdovų magija, sigilinė, naudojanti sievos ir madrigalo metodus, kurie yra strategijos analizės arba formulavimo metodas. Kol kas apsiribojame žmogaus paprasčiausio sigilo analize, kurioje metodai, kuriais daromas pozityvus arba destruktyvus poveikis žmogui, nerodomi. Sigilas yra struktūrinis, naudojantis ne linijinį aprašymą bet greitraštyje naudojamus ženklus. Greitraštyje svarbios ne detalės, o bendrojo principo supratimas, tuo tarpu detales kiekvienas užsideda savarankiškai. Analizės centre yra asmenybė kuri yra vektorinė ir nevektorinė, aprengta sigilo egzoskeletu ir nurengta. Ji gali būti didelė ir maža, priklausomai nuo statuso visuomenėje, galimybių ir t.t. Didelė asmenybė žymima trigubu AAA, maža - mažąja raide a. Didelės asmenybės yra mažų asmenybių lyderiai ir vadovai, kurie formuoja mažas asmenybės, naudoja jas savo projektuose, valdo kaip masę ir kolektyvą. Kiekvienas žmogus turi savo fasadinį, viešą įvaizdį ir tikrą gyvenimą, kuris pilnas nešvarių nuotykių, kuriuos savo sigilo analitinėje dalyje galime žymėti skliausteliuose. Tai šūdas žmogaus biografijoje, kuris fasado žymėjime rašomas skliausteliuose. Jeigu, tarkime, turime žvaigždės formą AAA (Š), tai yra trigubas A su „skeletais spintoje", jis nesunkiai demaskuojamas ir paverčiamas į trigubą Š - ŠŠŠ. Kiek suprantame galimas mažas šūdukas, š, ir trigubas šūdas, ŠŠŠ.

Kitas atvejis, yra savo asmenybės jėgos egzoskeleto nusiėmimas ir tapimas paprastu žmogumi. Tai žmogus kuris neturi norų, nedirba, nenaudoja proto, nevykdo plano ar schemos, nieko nesiekia, negeidžia, paprasčiausiai būva savo paprasčiausia, vardine asmenybės dalimi, įsupta į filosofinę bendrąją gaublę. Tokių neekstravertinių, nevektorinių asmenybių pagrindu civilizacija neformuojama, tačiau neturint tokių kolektyvų, kuriuose bendraujama tokiu principu, kurį galima vadinti šeimos principu, visuomenė, organizacija yra nesveika, deformuota. Tokiu principu galima bendrauti ir su pasauliu, tikrove ir net paversti šį principą filosofija. Vienas tokių pavyzdžių yra A. Šliogerio filosofija. Toks principas įmanoma ir religijoje, vienas pavyzdys - autentiškas Kristaus mokymas. Su šiuo variantu problema ta, kad jame lieka būties teorijos įtaka, kuri gali deformuoti asmenybę dėl nepašalintos drakono akies. Šias pamokas, formuojant filognozijos asmenybės sampratą, reikia išmokti ir turėti privalomą nevektorinę asmenybės formą šalia vektorinės, kuri būtų pertvarkyta į variantą, atitinkantį moralinio gėrio reikalavimus. Pasaulį galima vertinti iš vienos ir kitos perspektyvos, sugebant būti ir funkcija, ir paprastu žmogumi. Kodėl tai svarbu neužmiršti religijoje? Tarkime, bažnyčios atveju turime profesionalią religinę drakono akį, kurios doktrinoje labai svarbi meilės koncepcija. Tačiau nelabai suprantama kaip to įmanoma išmokti ir kas yra profesionali, profesinė krikščioniška meilė, kuri rodoma naudojant tam tikrą metodą ir psichologinę techniką. Šis principas nepriimtinas, meilė kaip drakono akies forma neįmanoma, nes joje kuriamos teorijos ir metodai, o tikra meilė - ne teorija ir ne metodas. Todėl šioje vietoje svarbu priminti koks įmanomas asmenybės konstrukcijos susipaprastinimas iki asmenvardinės dalies, kuri yra kiekvieno žmogaus branduolys, išimtas iš projekcinių, geidžiančių, planuojančių, gudraujančių priemaišų.

Priede analizuojami romano „Miegančių drugelių tvirtovė" veikėjai yra daugiau ekstravertiniai, vektoriniai, valdomi svajonių, norų ir troškimų, tačiau jie labai maži, jų drakono akies struktūra kartais net nesiekia bendrosios kategorijos, vadinasi priskirtina silpnajai. Yra kai kurios išimtys, pavvzdžiui, Kristinos, kuri yra tikinčioji, įsitikinusi, kad turi tiesioginį ryšį su Kristumi, bet dėl savo jauno amžiaus ir menko išsilavinimo, pakyla tik iki bendrojo lygio. Kitos veikėjos religinėj drakono akyje yra silpnosios kategorijoje. Kadangi kilusios iš skurdžios, primityvios, neišsilavinusios, prasčiokiškos aplinkos, tokie ir jų norai, gyvenimo perspektyvos supratimas - ieško lengvo praturtėjimo būdo, trokšta gražaus, pasiturinčio ir laimingo gyvenimo, nori mylėti ir būti mylimos, tačiau nesupranta, kad neturint išvystytos drakono akies - tai neįmanoma. Ir drakono akis reikalinga tokia, kokioje gyvenama civilizacijoje. Jeigu dabar yra mokslinė civilizacija, su filosofijos ir religijos priemaiša, toks ir turi būti sąmonės turinys, leidžiantis įsijungti ambicijų mechanizmą, siekti ko nors daugiau gyvenime. Kadangi jos silpnos savo vektorine dalimi, bet stiprios asmenvardine, tai tikras kelias - ieškoti tokių gyvenimo galimybių, kur vertinamas ne žmogus grobuonis, bet filosofinis žmogus, prasmės ir grožio ieškantis paprastume. Tik taip įmanoma tikra meilė, kurios trokšta romano herojės. Remiantis pateiktomis analizėmis matome kokie stieliai herojėse pažeisti - B ir F, nes jie yra silpnųjų kategorijoje, C stieliai dėl traumų ir žiaurių patirčių, neadekvačių norų, E - dėl seksualumo nevaldymo, seksualinių traumų, D - netinkamos kriminalinės aplinkos, gyvenimo sąlygų neturėjimo ir vargo, a - silpnos tapatybinės orientacijos, netinkamų gyvenimo patirčių, prostitucijos stigmos. Tik sugebant susirasti tinkamą vietą gyvenime ir tinkamos trajektorijos susikūrimu įmanoma išsigelbėti iš pragaro, tačiau didelė kliūtis tam yra pasaulio zonų psichovektoriai, kurie varžo judėjimo ir apsisprendimo laisvę, parenka netinkamas pagalbos priemones arba dirbtinai stumia į socialinį kalėjimą, nepalikdami išsivadavimui galimybių.

[klajunas]

Seksualinio elgesio tipologija

Paskutiniame skyrelyje parodytą seksualinės energijos perteklių, galima suskirstyti į tipus, kaip jau iš dalies ir buvo padaryta, tačiau mūsų tyrimui reikia daug didesnio tikslumo ir detalumo, kad matytųsi visas seksualinės civilizacijos vaizdas. Ši tema sievos modelyje labai svarbi, nes seksualumas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus psichologijoje, vadinasi sievos struktūros klasifikacija šia prasme - itin reikalinga tema. Tai daroma nustačius sievos formuojamą elgsenos tipą, o šis įvertinamas pagal deviacijos laipsnį, tuomet galima įvertinti kokioje padėtyje yra santvarka - degradavusi ar ne - kiek sau elitas ir prastuomenė leidžia, ir kieno sąskaita. Kadangi tipų labai daug, smulkiu jų aprašinėjimu neužsiimsiu, paprasčiausiai pateiksiu surikiuotą sąrašą, o po to jį apibendrinsiu. Bendrai tariant seksualumas gali būti nulinis, arba celibatinis, ir nenulinis, kuris gali būti šeimoje ir ne šeimoje, skirtas reprodukcijai arba pramogai. Taigi tipai yra tokie:

0 tipas - celibatas,

1 tipas - reprodukcinis, santuokoje,

2 tipas - reprodukcinis, nesantuokoje,

3 tipas - pramoginis, porinis, hetero,

4 tipas - pramoginis, porinis, homo,

5 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, hetero,

6 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, homo,

7 tipas - pramoginis, neporinis,

8 tipas - pramoginis, neporinis prostitucinis,

9 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, hetero,

10 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, homo,

11 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, prostitucinis, hetero,

12 tipas - pramoginis, porinis, pedofilinis, prostitucinis, homo,

13 tipas - pramoginis, neporinis, pedofilinis, hetero,

14 tipas - pramoginis, neporinis, pedofilinis, homo,

15 tipas - pramoginis, porinis, sadizmas, hetero,

16 tipas - pramoginis, porinis, sadizmas, homo,

17 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, sadizmas, hetero,

18 tipas - pramoginis, porinis, prostitucinis, sadizmas, homo

19 tipas - pramoginis, neporinis, sadizmas, hetero,

20 tipas - pramoginis, neporinis, sadizmas, homo.

Tai nėra pilnas vaizdas, bet iš to, kas pateikta matosi, kad aukštesni tipai yra mažesnio deviacijos laipsnio, o žemesni - didesnio. Yra dvi traktavimo galimybės: pavyzdžiui, krikščionybėje bet koks lytiškumas yra laikomas žemu, nuodėmingu ir joje reikalaujama pilno minčių ir kūno skaistumo. Toks 0 tipo principas vienintelis religijoje neiškrypęs, o bet koks seksualumo apsireiškimas laikomas deviacija, ir kuo ji stipresnė, tuo moralinis degradavimas laikomas didesniu. Sekuliarioje teorijoje, moralinio tobulumo viršūnė yra 1 ir 2 tipas, kuris yra giminės pratęsimas poroje, šeimoje ar be šeimos. Žemesni atvejai jau laikomi nukrypimu nuo normos, arba deviacija. Šeima gali būti heteroseksuali arba homoseksuali, nors pastarųjų legalizavimas stabdomas, nenorint nedevalvuoti šeimos sąvokos. Kiti atvejai, skirti ne giminės pratęsimui yra pramoginiai, pradedant nuo 3 tipo, kurie gali būti laikomi iškrypimu, laikantis griežtų moralės normų, ir normaliu seksualumu, kurį siekiama išlaisvinti. Koks pagrindinis tokio išlaisvinimo argumentas - paaiškinau praėjusiame skyrelyje. Vakarų visuomenėje griežtas moralizmas seniai ne madoje, ir ji, galima sakyti, ganėtinai morališkai smukusi, pagal krikščioniškos moralės principus. Tačiau jeigu krikščionišką ideologiją laikysime nepagrindžiama ir šiuolaikiniame pasaulyje pasenusia, turėsime ieškoti naujo pamato, ant kurio galima pastatyti seksualumą, seksualumo ideologiją.

Šią tipologiją galima susieti su tikrovės padalinimu į zonas, kurios yra išdėstytos gėlės žiedlapio forma: centre yra darbininkų gardas, o aplinkui jį - tarnautojų institucijos, politikų partijos, verslai ir galiausiai bažnyčia. Mažiausias deviacijos laipsnis leidžiamas bažnyčioje, kurioje privalomas pilnas celibatas, tai yra, reikalaujamas 0 seksualinio elgesio tipas. Ar tai pavyksta tikrovėje, ar ne - kitas klausimas, tačiau taip yra teorijoje. Politikoje taip pat griežti reikalavimai ir joje reikalaujama būti 1 arba 2 tipo, o 3 ir 4 tipas - toleruojami, laikomi žmogaus teise. 5 ir 6 tipas, tai yra naudojimasis prostitucija, laikomas gėdingu, gali sužlugdyti reputaciją ir karjerą. Tarnautojų sluoksnyje - situacija  panaši, tačiau, kadangi šis klanas yra uždaras, visam gyvenimui, tai jame šiais laikais deviacijos laipsnis iki 5 ir 6 tipo laikomas priimtinu, vadovaujantis teise į privatų gyvenimą valstybėse, ypač kur prostitucija yra legali. Didžiausias degradavimas yra verslininkų kategorijoje, nes jie yra turtinė klasė, kapitalistai, kurie gali sau leisti beveik viską, ir turto pagrindu nepripažįsta privačiam gyvenimui jokių apribojimų. Tai yra, jie gali smukti iki žemiausių sadizmo lygmenų, tokių kaip pedofilinis sadizmas, seksualinis nužudymas ir pan. Darbininkų klasėje degradavimas gal net didesnis, dėl žemo intelekto lygio, tačiau juos stabdo galimybių neturėjimas, finansinės ribos ir jie tenkinasi svajonių realizavimo paslauga pornografijoje. Žemesnis negu 8 elgesio tipas turi kriminalinį deviacijos laipsnį, jeigu vykdomas tikras nusikaltimas, dalyvauja tikri žmonės.

Žmogaus gyvenimas neįmanomas su vienu elgesio tipu, jis gyvenimo eigoje keičiasi, iš pradžių pereidamas iš neporinio į porinį, iš porinio į neporinį, iš nesantuokinio į santuokinį ir atvirkščiai ir t.t. Priklausomai nuo to, kaip susiklosto gyvenimo trajektorija, susidaro vienokios ar kitokios deviacijos laipsnio padidėjimo galimybės, pavyzdžiui, praturtėjus, įsitraukus į uždarus klubus ir nusikalstamas grupuotes. Kadangi tai daugiau vartotojo perspektyva, kuri yra dominuojanti, ji daugiau būdinga vyrams, kurių sievos struktūros dėl didelės seksualinės energijos pertekliaus ir begalinės laisvės troškimo - labai pažeidžiamos.

Bendras vaizdas, padalintas į pagrindines iškrypimo kategorijas parodytas tolesniame paveiksle:



Mano apytiksliu vertinimu, 60 proc. iškrypimų yra hedonistinės pakraipos, kurios vienintelė nelegali forma yra pedofilija. Prie hedonizmo priskiriama ir zoofilija, kuri gali turėti tik pornografinę formą, bet nerealizuojamą tikrovėje ir tikrovinę formą, dalyvaujant tikruose „klubuose" Europoje, pvz., Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje. Jos sekso industrijoje yra apie 10 proc. Sadizmas, kurio populiarumas yra apie 30 proc., jeigu jis žaidybinis - nedraudžiamas, tačiau paplitęs ir tikras prostitucinis ar pornografinis sadizmas, kuriame naudojama tikra prievarta, net iki nužudymo, tyčinio ar per neatsargumą. Visose kategorijose didžiausias deviacijos laipsnis yra pedofilijos atveju, kitais atvejai šlykščiausias yra tikra prievarta ir sadizmas. Tokia yra realybė Vakarų pasaulyje ir kitur, kuri turi pagal sievos metodą būti tyrinėjama ir turi būti veiksmingas, santvarkoje įtvirtintas principas, kuris įvertina tai, kas leistina ir kas ne, ypač tarus, kad krikščioniškas modelis nepriimtinas, nes per daug griežtas ir neatitinka žmogaus prigimties ir todėl, kad naudoja neteisingą tikrovės modelį. Sievos teorijoje kol kas to nesiimu ir šioje knygoje klausimas, galbūt, nebus paliestas. Tai priklauso nuo žmogaus seksualinės prigimties, seksualinės orientacijos susiformavimo mechanizmų, kurie yra ne pradžiamokslio tema.

Mano teorijos pagrindinis bruožas tas, kad jis ragina savo norus, troškimus ir poreikius susieti su objektyvia realybe, susirasti tikrovėje objektyvų pagrindą, kuris nustato natūralius apribojimus, dėl tikrovės ir žmogaus prigimtyje esančios būtinosios tvarkos. Tačiau akivaizdu, kad žmogus gali įklimpti ir į visišką subjektyvizmą, praradusį ryšį su realybe, tada, kaip sakoma, galimybėms riba tik fantazija. Kadangi taip iškrintama iš realybės režimo galvoje, ir agresyviai, naudojant jėgą ir prievartą laisvė įvedinėjama į tikrovę, atsiranda psichologinio žudymo struktūra, kurios priežastis - svajonės ir tikrovės būtinosios tvarkos neatitikimas. Tai ypač ryšku sadizme, pedofilijoje, šiek tiek mažiau - zoofilijoje. Tačiau jeigu tokios gilios deviacijos nėra užvaldžiusios psichinės struktūros, paprastas hedonizmas, įvairiais jo pasireiškimais, seniai Vakarų civilizacijoje, po krikščionybės dominuojančios padėties žlugimo, natūralizuotas, legalizuojant prostituciją ir pornografiją. Kai kuriais atvejais labai peržengtos ribos ir ši verslo šaka per daug kriminalizuota, taip pat, dėl nepakankamo norinčių skaičiaus jame dalyvauti, reikalingi prievartiniai įtraukimo būdai, pasinaudojant menka patirtimi, naivumu, kvailumu, skurdu ir pan.

Tai yra realybė, analizuojama J. Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė", kurios herojėms buvo lemta atsidurti tamsiojoje gyvenimo pusėje. Buvo parodyta kuo tai dažniausiai baigiasi ir koks sunkus yra tikras išsivadavimas iš šios vergijos. To priežastis - begalinis noras praturtėti iš vienos pusės ir savo instinktų per didelio išlaisvinimo iš kitos. Kaip sakiau, tai įvyksta kai sąmonė užsidaro subjektyvistinėje iliuzijoje, kurioje nesugeba pamatyti tikrovės kaip savarankiškos duotybės, kaip žmogaus, kurio gyvenimas nėra niekieno nuosavybė, kurią galima suvartoti pilnu suvartojimu. Žinoma, gyvenimo tobulu padaryti neįmanoma, tačiau principas filosofijoje ir filognozijoje turi būti suformuluotas aiškiai. Ypač didelė grėsmė iškyla, kai deviacijos laipsnis ribą peržengia elite, kurie yra santvarkos ir žmogaus sampratos formuotojai. Susiformuoja uždara neliečiama sistema valstybėje, kuri dėl teisėsaugos nihilizmo ir korupcijos tampa nesuvaldomu vėžiu visuomenės kūne, kuris žudo geriausius.

[klajunas]

Seksualinės tapatybės modelis

Tęsdami „Priede" nagrinėjamas temas, turime išaiškinti seksualumo principą sievoje, kuris suprantamas iš vyro perspektyvos, o moterys pagal analogiją savo principą gali susidėlioti pačios. Seksualumo sieva nagrinėjama naudojant „burės" koordinačių sistemą, kurioje dėliojasi pagrindiniai seksualinio psichovektoriaus dėmenys, esantys kiekvieno žmogaus sumatoriuje. Centras yra A, žymintis asmenybę, o aplinkui yra keturi segmentai, dalinantys sumatorių į pagrindines sumantų ir sumatų grupes, sudarančias žmogų valdantį daugtūrį. Šie segmentai yra vertikaliai - nous ir hedone grupės bei horizontaliai - subjekto ir objekto grupės. Nous graikiškai yra protas, visa racionalioji vidinės dalies struktūra, kuri čia suvokiama plačiąja prasme. Hedone dėmuo susijęs su kūnu, kūniškais sumatais, yra malunumo arba skausmo vieta. Subjektas yra žmogiškoji sumatoriaus dalis, o objektas yra tikrovė, pasaulis, kuriame jis gyvena ir veikia. Šie keturi segmentai sunumeruoti į dalis 1-4, kurie rodo perspektyvos kryptį ir kokybę, pavyzdžiui, 2 segmentas yra subjektas + hedone, kuris yra žemoji asmenybės dalis, arba protas, kiek jis susijęs su kūniškumo samprata, teorijomis, preferencijomis, pasirinkimais ir pan. Diametraliai priešingas fragmentas, įstrižai į viršų yra 3, kuris yra nous + objektas, suprantamas iš viršutinės, psichologinės perspektyvos.

Pereinant tiesiogiai prie seksualumo klausimo, ši sistema susijusi su jausmų pasauliu, kuris žymimas C raide, bei kūnų pasauliu, žymimu E raide. Jis susijęs su norine sistema, kuri skirstoma į viršutinius, psichologinius norus arba troškimus ir kūniškus norus, susijusius su lytine sistema, lytiniais organais. Šis noras vadinama geismu, o stipresnis - aistra. Psichologiniai jausmai kylantys iš „protinės" dalies, žymimos nous, o fiziniai jausmai - iš kūniškos dalies, kurie yra hedone principo. Akivaizdu, kad be apatinių, E, ir viršutinių, C, norų yra norų objektas, D, kuris skatina geismą, aistrą, arba psichologinį troškimą. Sievos teorijoje ši sistema priimama tokia, kokia ji yra pagal žmogaus prigimtį ir nelaikoma, kad fiziniai norai ir aistros yra kažkas žema, ką reikia riboti ar niekinti. Toks savo prigimties prievartavimas, nelaikomas protingu, o ideologijos - tinkamos pagrįsti žmogaus sampratai ir santvarkai, organizuoti bendruomenes. Tačiau turi būti pilnas savo principo supratimas, tiek vyrų, tiek moterų, ir teisingas instinkto valdymas dvasininko arba genetiko gyvenime. Pavyzdžiui, vyro fizinis noras, kylantis iš E sumatų sistemos yra kaupiamasis poreikis, kuriam reikia pastovaus dėmesio, ir 0 seksualinio elgesio tipas yra visiškas bažnyčioje reikalaujamas absurdas.



Tačiau, žinoma, norinė dalis - ne viskas, nes yra meilės struktūra, kuri daug platesnė už norą, ir ji ne fiziologinis ar psichologinis poreikio tenkinimas, kaip noruose, troškimuose, bet turi socialinę, psichologinę ir lytinę dimensiją. Meilė yra psichologinis jausmas, kuriame dominuoja psichologinė/socialinė sąveika, nebūtinai susijusi su „žemaisiais", kūniškais troškimais. Tai rodo, faktas, kad meilė gali turėti daug formų, kuriose lytiškumas nedalyvauja ir yra įgimto prieraišumo jausmo socialinė ir psichologinė išraiška. Kadangi ji yra nesusijusi su biologine lytimi, ji gali būti tarp vyro ir moters, tarp moterų ir tarp vyrų. Žinoma, įmanomas ir lytinis variantas, kuriame meilė susijusi su seksualinės aistros apraiškomis ir labiausiai būdinga tarp vyro ir moters. Tėvų ir vaikų, draugų santykiuose šis elementas nedalyvauja.

Kadangi seksualumas yra intersubjektyvus, jame dalyvauja daugiau negu vienas žmogus, o tai reiškia, kad svarbus ir priešingos pusės principas, kokia kitos pusės santykio forma. Tarp žmonių seksualumas gali reikštis, remiantis parodyta koordinačių sistema, aukštesniojoje, psichologinėje dalyje ir žemesniojoje, fizinėje. Pavyzdžiui, jeigu moters sistemoje daugiau dalyvauja ne psichologiniai jausmai, asmenybė, bei geismai, geiduliai ir aistros, ji seksualinio partnerio ieško tik jiems patenkinti ir vadovaujasi išorinėmis savybėmis, kurios yra jos aistros objektas. Jeigu moters noras daugiau psichologinis ir socialinis, ją domina psichologiniai jausmai, kurie gali būti erotizuoti, o gali būti ir tikra meilė, kurioje siekiamas ryšys tarp asmenybių, arba dvasinis ryšys. Atitinkamai ir vyrai arba partnerės ieško savo aistros patenkinimui, arba nori ilgalaikės psichologinės sąjungos susijusios su giminės strategija.

Remiantis raidiniais žymėjimais gauname tokius ryšius: A-C-D-C-A, kuris yra psichologinio jausmo; A-E-D-E-A, kuris yra fizinio geismo. Ir tarpiniai variantai: A-E-C-D-C-E-A stielių struktūra, kai savo tikslo bandoma pasiekti per psichologinę dalį, nes subjektas yra sprendimus priimanti vieta, kuri turi būti „nusiteikusi draugiškai", kad nebūtų prievartos akto atvejo. Akivaizdu, kad Vakaruose, kur daugelyje valstybių yra legalizuota pornografija ir prostitucija yra propaguojamas fizinis lytiškumas, kuriame tenkinami geismai ir aistros, nėra patvarių socialumo formų, tik pramogaujama ir linksminamasi, turint tik playbojinį gyvenimo būdą. Toks principas neturi būti propaguojamas, nes jis neatitinka tikrovės būtinosios tvarkos, tačiau laisvės nuo jos sfera taip išpūsta todėl, kad čia sukasi dideli pinigai ir norintys uždirbti verslai galvoja tik apie savo pelną, o ne apie grožiu pagrįstą santvarką. Sunku pasakyti, kiek gyvenime turi būti seksualinio pramogavimo - vieniems atrodo, kad jo neturi būti iš viso ir visi žmonės turi gyventi šeimoje, su 1 arba 2 tipo seksualumu, o liberalesnių pažiūrų ideologai mano, kad sau turi būti leidžiama daug daugiau. Radikaliai puritoniškų pažiūrų aš nesu, mane galima būtų laikyti nuosaikiu liberalu, kuris nepripažįsta didelio išsigimimo, turint omenyje, kad išsigimimo sąvoka suprantama pakankamai liberaliai. Pavyzdžiui, nelaikau, kad bet koks fizinis jausmas ir jo patenkinimas yra išsigimimas, ir kad visi žmonės turi gyventi griežtoje puritoniškoje disciplinoje, kur leidžiamas tik apvaisinimui skirtas seksas.

Tačiau čia riba labai lengvai peržengiama, seksualumas fetišizuojamas, nutolinamas nuo subjekto, kas neturi būti propaguojama, nors masinė prostitucija ir pornografija daro kaip tik tokį poveikį psichikai. Fetišizmas, mano apibrėžimu, yra seksualumo išsubjektinimas, orientuojant jį į kokį nors objektą, kuris vertinamas pagal jo nutolimo nuo subjekto laipsnį. Pirmas nutolimo nuo subjekto laipsnis yra žmogaus kūnas, kurio dalys fetišizuojamos, tampa aistros objektu. Tai gali būti plaukai, rankos, pėdos, lytiniai organai, sužadinantys ypatingą geismą, kuris užfiksuotas žmogaus psichologijoje. Antras nutolimo laipsnis yra objektai ir daiktai, kurie priklauso kūnui, tiesiogiai su juo susiję, tokie kaip rūbai. Trečias nutolimo laipsnis yra objektai, kurie priklauso ne kūnui bet žmogui, įvairūs asmeniniai daiktai, kurie naudojami buityje ir asociacijoje su tuo žmogumi sukelia lytinį geismą. Ketvirtas nutolimo laipsnis yra objektai, kurie nepriklauso žmogui ir neturi su juo jokios asociacijos ir yra nežmogiškos fetišizmo formos, kurios yra didžiausios objektizacijos, kuriame nedalyvauja žmogus, žmogaus seksualumas. Tai, žinoma, galima vadinti seksualinės orientacijos dideliu sutrikimu, nes seksualumo įprastas objektas yra kitas žmogus, tačiau jeigu lytinė aistra psichologiškai nukreipta ne į žmogų, tai yra, pagrindinio lytinio instinkto tikslo pažeidimas.

Vienas iš aukštuomenėje labai paplitusių fetišizmo variantų yra pedofilija, kuri tiksliai aprašyta V. Nabokovo „Lolitoje", kurioje lytinę aistrą kelia nesubrendęs kūnas, kuris pagal mano klasifikaciją yra pirmo laipsnio lytinės aistros fetišizacija. Humberto išpažinties forma, V. Nabokovas, bando sukurti pedofilijos teoriją, kurioje paaiškinama koks tokios „meilės" psichologinis mechanizmas, ir keliamas klausimas iki kokio laipsnio tai gali būti toleruojama. Vienas iš pedofilo argumentų yra istorinis, įrodinėjant gausius atvejus istorijoje, ir tai, kad senovėje tai buvo įprasta ir nebuvo baudžiama, nors pedofilija daugiausiai mėgavosi aukštuomenė. Kitas argumentas yra pedofilo teisė į savo seksualinę tapatybę, kurios kriminalizavimas ir žudymas yra prievarta jo atžvilgiu, kuri nėra teisinga. Ir trečias argumentas, pačios mergaitės/berniukai, kurių seksualumas prabunda labai anksti ir jų poreikiai neturi būti slopinami, žeminamas, niekinamas ir deformuojamas, taip pat, kad į dalį šio seksualumo teisę turi ir suaugę, net jeigu retais bei išimtiniais atvejais. Tačiau kaip rodo sievos modelis, šie Nabokovo argumentavimai yra ganėtinai silpni ir sunkiai pagrindžiami iš centrinės gyvenimo strategijos ir trajektorijos perspektyvos. Yra du seksualumo tipai: skirtas gyvybės pratęsimui ir pramogai, ir toks pedofilinis atvejis turi pramoginę, socialinę-psichologinę funkciją ir jau vien dėl to patenka į antrarūšę kategoriją. Kitas argumentas, kad jeigu nėra tikros meilės, o tik fetišistinis sievos nukrypimas, tokiame ryšyje nėra jokio grožio, taurumo, ir pedofilo motyvacija tik savo fizinės aistros patenkinimas, nekuriant jokio tvirtesnio socialinio ir psichologinio projekto. Iš vaiko pusės - psichologinis pažeminimas, kurio nekompensuoja net tai, kad jo principas gali būti panašus, neturintis jokio psichologinio lygmens, ypač jeigu žemas socialinis statusas, intelektas, neišsivysčiusi asmenybė, akivaizdus prasčiokiškumas ir vulgarumas. Ir jeigu gyvenime atsiranda tokia įtaka, ji šią psichologinę raidą sutrikdo dar labiau, formuoja sutrikusią seksualinę tapatybę, kuri tinkama realizuotis tik pornopramonėje ir prostitucijos versle.

Kadangi filognozijoje siekiama tiesos sąmonės, tikrovė turi būti rodoma tokia, kokia ji yra, siekiant sukurti geriausią organizavimosi formą. Ši forma filognozijoje nėra religinė, nes ji buvo įveikta filosofijoje ir moksle. Filognozijoje bandoma peržengti abi šias formas, pasitelkiant į pagalbą naują tikrovės ir žmogaus modelį, kuriame yra dvi pagrindinės perspektyvos: gyvenimo perspektyva, kuri naudojama genetikų ir pažinimo perspektyva, kuri naudojama gnostikų. Seksualumo teorija reikalinga gyvenimo perspektyvai, kuri gyvybinio proceso varomoji jėga. Dirbtinės tikrovės įsibrovimas į šią sritį trikdo prigimtinę tvarką ir šios invazijos pasekmės turi būti labai atidžiai analizuojamos, ypač išvešėjęs pornografijos ir prostitucijos vėžinis auglys, taip pat fetišizacija sievos seksualiniame psichovektoriuje. Kovai prie šią procesą galima pasiūlyti atstatomąjį įsubjektinimą, grįžtant prie tarpusavio bendravimo asmenybių lygmenyje, atkuriant psichologinį/socialinį principą ir susigrąžinant tikros meilės galimybę rimtuose gyvenimo projektuose, vietoj hedonistinio pramogavimo isterijos.

[klajunas]

Didžioji sieva

Šiuo metu gyvename mokslinėje civilizacijoje, kurios madrigale dominuoja jėgos kryptis. Šį principą įtvirtino I. Niutonas, sukūręs šiuolaikinės mechanikos fizikoje pagrindus. Pagrindinė jo formulė, įtvirtinanti niutonizmą, yra pagreičio susiejimas su jėga ir gravitacijos teorija, kurios esmė yra masės kiekio atvirkštinė proporcija atstumo kvadratui. Tokiu būdu jis į „gamtos filosofiją" įvedė makrojėgos sąvoką, kuri buvo perkelta į visas fizikos teorijas - termodinamiką, elektrodinamiką, kvantinę mechaniką ir t.t. Pagrindinis 20 a. proveržis šį požiūrį į fizinį gamtos apvalkalą perkelti į mikrorealybę, pritaikant mikrojėgų teorijas. Šitaip kvantinė mechanika susidėlioja įvedant materijos daleles - spinorius ir skaliarus ir jėgos daleles - vektorinius bozonus. Tariama, kad šis rinkinukas, kuris žinomas Standartinio Modelio pavadinimu, yra substancijos sandaros statybinės dalys. Ši perspektyva atsirado 17 a. ir tęsiasi iki mūsų dienų. Tačiau buvo ne viena pastanga šį madrigalo nevisapusišką pritaikymą pertvarkyti, žmogaus psichovektorių formuojant teisingesniu būdu. Niutono eros filosofijoje kulminacija pasiekta Nietzsches projekte, kuris suprato kur veda tokia civilizacija ir norėjo, kad ji būtų užbaigta pilnu užbaigimu.

Nauja perspektyva atsivėrė vokiečių filosofijoje pradėjus Husserlio projektą, kuris yra fenomenologijos pradininkas, perėjęs į Heideggerio egzistencializmą, ypač „Būtyje ir laike". Madrigale tai m, arba būties, ir mt, arba egzistencijos kryptis, kuri vėlesnėje kūryboje papildoma laisvės erdve, mx, aletheia teorijoje. Heideggeris priešinosi niutonizmui gamtos filosofijoje ir suprato žmogaus sąmonės principą, kuris buvo artimas mąstymui, vystomam sievos teorijoje. Remiantis šiomis pirmtakų idėjomis bandome permąstyti civilizacijos pamato ideologinę struktūrą ir suteikti sievai tvaresnį filosofinį tikrovės supratimą. Filognozijos viena iš pagrindinių idėjų ta, kad visos teorijos yra tam tikra sievos išraiška, kurioje absoliutus objektyvizmas - neegzistuoja. Nėra tokios fizikos, kuri būtų anapus fiziko galvos struktūrų. Vadinasi ji aprašo ne objektyvią realybę, bet tam tikrą psichologinį jos atspindį. Ta psichologija, aišku, maksimaliai suobjektyvinta, apvalyta nuo individualiu idiosinkrazijų, tačiau pilnai nepašalinama. Todėl pilnas formulės sievoje vaizdas - ne toks, koks dėstomas fizikos vadovėlyje.

Iš dalies sekdami Heideggerio projektu, kuris Lietuvoje išpopuliarintas A. Šliogerio, vystome savo mažosios ir didžiosios sievos teorijas, kurios turėtų būti filognozijos civilizacijos pamatinė konstrukcija. Mokslinė civilizacija, kuri pereina į transhumanistinę stadiją, siekiančią prievartiniu būdu perkurti žmogų į dirbtinę mašiną, turi būti įveikta, ištaisant jos vienpusišką sątvaro ir sievos traktavimą, kuris parodomas per madrigalo struktūrą, kurioje ši ideologija, iš visų galimų, eksploatuoja tik vieną galimybę, į antrą planą nustumdamas visas kitas. Filosofai imasi darbo ištaisyti Niutono klaidą gamtos filosofijoje, atstatyti pilną jos sampratą žmonių supratime. Formulių šablonas turėtų būti toks: (Didžioji Sieva) (Mažoji Sieva), kur kairėje pusėje yra tikras pirmapradis pasaulis, toks, koks yra nepriklausomai nuo žmogaus suvokimo ir supratimo, o dešinėje pusėje yra tikrovės sumatoriaus struktūra, kuri yra vieta, kurioje būtis pasirodo sąmonei, įsiformindama į fenomenologinę realybę. Išplečiant į pilną vaizdą, gaunama: (DS) (sumatas <> sumantas), arba (DS) (A <> m (xt)), kur DS - tai didžioji sieva, A - sumatas, arba gyvas ar negyvas objektas, ir m (xt) - sumantinė struktūra, kuri yra proto konstruktas, primetamas A ir sudarantis jo teorinę išraišką, į kurią turėtų įeiti ir DS interpretacija, kuri yra hipostratos teorija. Tokiu pačiu principu galima parodyti ir pilną Niutono gravitacijos teoriją sievoje, kuri yra tikras vaizdas, kurį fizikai neteisėtai pagražina, norėdami tapti nepajudinama tiesa protuose: (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS). Matome, kad DS šioje formulėje interpretuojamas kaip tentyvo konstruktas, kuris sudarytas iš masių ir atstumo proporcijų, kurios pagražintos gravitacijos konstanta G, ištaisančia neatitikimą matavimams. Tai reiškia, DS (∞), suspaudžiamas į paprasto kontinuumo interpretaciją, kuri išreiškiama 5 raidžių kombinacija, kuri manoma, pakankama DS (∞) teorija arba apeliuojama į efektyvumą.

Ši situacija iškraipoma tokiu principu, kad šis proto konstruktas sievoje laikomas objektyvia realybe ir vaizduojamas kaip esantis DS vietoje (F = G mM/r2) ((sumatas <> sumantas) MS). Toks perspektyvos iškreipimas yra melavimas, noras sureikšminti savo menkavertį atradimą, kuris bendru mokslininkų susitarimu paverčiamas „tiesa". Papildžius šią struktūrą procentais, kuriuos galima įvertinti globalinio vaizdo kontekste turime visą filognozijos projekto pagrindinį principą: (100 proc.) (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS) (0,5 proc.). Tai reiškia, kad pagal šį vertinimą sumanto tentyve turime tik 0,5 proc. tikro tikrovės hipostratos principo. Toks principas privalomas prie visų filognozijos formulių, kuriomis bandoma atskleisti hipostratos geometrinį simetroną, ir suprasti tikrovės paslaptį. Tačiau sekdami Heideggerio pėdomis, atsisakome mokslinės civilizacijos jėgos struktūros galvoje ir įvedame pusiausvyrą priešpriešinę atsvarą, kurioje atstatomas tikrovės šventumas ir dieviškumas, išimant iš jos vulgarios materijos gnostinį implantą, kuriame tikrovė pažeminama maksimaliu pažeminimu, paruošiant ideologiją technologinei invazijai ir ekspansijai į gelmę.

Didžioji sieva turėjo tokias interpretacijas prote a) maginė sieva - demonai, b) mitologinė sieva - dievai, c) religinė sieva - dvasia, d) filosofinė sieva - būtis, e) mokslinė sieva - materija, f) filognozinė sieva - nesuformuluota. Visos šios didžiosios sievos interpretacijos yra MS komponento B sukurta kognityvinė struktūra, tačiau projektuojama į anapusinę realybę, substanciją ir sudaranti mažojoje sievoje ideologinį/psichologinį pasaulėvaizdžio pagrindą. Kovojant prieš mokslo destruktyvų poveikį, naudojamos įvairios taktikos, iš kurių populiariausios yra sugrįžimas į ankstesnį principą - pagonybę, religiją, filosofiją, tačiau filognozijoje, be šios pastangos bandoma padaryti žingsnį į priekį, peržengiant visas ankstesnes teorijas, pasiūlant tobulesnį variantą naujos civilizacijos pradžiai. Šios naujos civilizacijos pradininku laikytinas M. Heidegger, visi kiti jo pasekėjai yra arba tyrinėtojai, perpasakotojai, arba tęsėjai, kurie perpratę jo pranašišką civilizacijos diagnozę, gali tokiame pačiame lygyje pratęsti jo pradėtą darbą. Filognozijoje tai darau per sievos teoriją ir madrigale naudodamas būties kaip egzistencijos ir laisvės sampynos interpretaciją.

Reikia suprasti, kad filognozija kuriama ne kaip filosofinė disciplina, ir jos tikslas yra būties pažinimas, tačiau šis pažinimas vykdomas nauju metodu, pritaikant Heideggerio perspektyvą. Toks „mokslas" gali atrodyti neefektyvus ir nepralenkiantis niutoniško gamtamokslio metodų, tačiau tikslu keliant ne efektyvumą bet gyvybinio proceso būklės pagerinimą, išlaisvinant jį iš varžančių ideologinių konstruktų, vienas kurių yra šiuolaikinis mokslo technognosis, toks argumentas nepriimamas. Gyvybinio proceso teisingas organizavimas - pagrindinis žinojimo tikslas, kuriam turi tarnauti būties interpretacijos ir seniai įrodyta, kad jos interpretacija kaip mokslininko konstruojamos materijos - netinkamas civilizacijos ideologinis pamatas. Pozityvistai tyčiojasi, kad senovinės maginės-mitologinės-religinės formos yra atgyvenos ir anachronizmas, grįžimas prie tokių formų absurdas, tačiau taip pat įrodyta, kad mokslinis materializmas, tik viena iš būties interpretacijų, kuri sukūrė civilizacijoje pavojingus procesus, vedančius žmoniją į pražūtį. Taip pat, formulės pilnas vaizdas parodo, kad nėra jokios nesubjektyvistinės fizikos ir kad visos struktūros yra ideologiškai angažuotos. Tikra Niutono vertė, imant tiesą kaip kriterijų, yra (100 proc.) (DS) ((Aa <> F = G mM/r2) MS) (0,5 proc.). 100 proc. tiesoje šie 0,5 proc. ir yra tas menamas „efektyvumas", kuris būdingas visoms fizikos formulėms, nes tikra holoplastinė tikrovė yra daug daugiau ir kuria ne materialistinio determinizmo jėgų pusiausvyromis, bet tikru, organišku, gyvos, dieviškos, tikrovės laisvės aktu.

Didžioji sieva neturi būti daroma negyvu materijos gabalu tam, kad įdėjus žmogui į galvą ekspansinį jėgos psichovektorių, šią tikrovę būtų galima pavergti. Didžioji sieva yra kuriančioji gaublė, gyvybės lopšys, kurio ramybė turi būti saugoma, brovimasis į proceso vidų draudžiamas, pasiliekama savo galimybių ir saiko ribose, kaip mokė Heidegger ir Šliogeris.

[klajunas]

Baltojo drakono link

Pratęsdami praeito skyrelio temą, šiame plačiau panagrinėsime civilizacijos didžiąsias teorijas, naudodami filognozijos formulės šabloną (Didžioji Sieva) (Sietynas) (Mažoji Sieva). Civilizacijos teorijų sąrašas yra toks

(demonai) (Sietynas) (A <> demonai) - magija,

(dievai) (Sietynas) (A <> dievai) - mitologija,

(dvasia) (Sietynas) (A <> dvasia) - religija,

(būtis) (Sietynas) (A <> būtis) - filosofija,

(materija) (Sietynas) (A <> materija) - mokslas,

(eiolas, rėizolas) (Sietynas) (A <> eiolas, rėizolas) - filognozija,

(didžioji sieva) (Sietynas) (A <> didžioji sieva) - baltasis drakonas.

Šį sąrašą galima skirstyti į civilizacijas, turinčias technologines galimybes ir neturinčias, o nuo to priklauso, koks jos sąveikos su aplinka mastas. Pradedant nuo mokslinės tikrovės interpretacijos, šis mastas labai išaugo ir kelia pavojų gyvybės sferai. Dvasininkų grupės, suprantančios civilizacijos ideologijos modeliavimo principus, situaciją taisyti bando grįždami prie ankstesnių proto formų, tokių kaip išvystyta religija ir filosofija, tačiau dažnai šios pastangos nėra sėkmingos, nes žmonėms labai sunku apsisprendimu atsisakyti pažangos, patogumo ir sugrįžti į ankstesnę būklę. Šiuo metu nuo transhumanistinio scientizmo vaduoti protą patogiausia filosofijos priemonėmis, nes ji turi daug daugiau panašumų su mokslu negu religija arba magija, kurios šiuo metu daugeliui tik sukelia juoką, nes jiems atrodo, kad mokslinė didžiosios sievos teorija sutriuškino visas kitas nepralenkiamu sutriuškinimu.

Koks tas mokslinis principas yra, nesunku pavardinti analogišku principu

(E = p2/2m) (Sietynas) (A <> E = p2/2m) - kinetinė energija,

(elektrodinamika) (Sietynas) (A <> Maksvelo lygtys) - elektromagnetinis laukas,

(termodinamika) (Sietynas) (A <> faziniai būviai) - substancijos fazės,

(reliatyvizmas) (Sietynas) (A <> SRT, BRT) - Einšteino mechanika,

(kvantinė mechanika) (Sietynas) (A <> Šrėdingerio lygtis) - kvanto bangos lygtis,

(dalelių fizika) (Sietynas) (A <> Standartinis Modelis) - kvantinio lauko visuma.

Čia visų lygčių nerašiau, nes tai per daug sudėtinga, tačiau vietoje jų įrašiau viso mokslo pavadinimą, o kas išmano, lygtis turėtų įstatyti patys, Tačiau reikia suprasti, kad lygčių traktavimas yra toks, kaip parodyta praėjusiame skyrelyje, kuriame prie teorijos nurodoma, koks tikrovės plotas aprėpiamas didžiosios sievos 100 proc. atžvilgiu. Ir jeigu tas procentas žemas, tai įrodo, kad teorijose pasiektas lygis gana neaukštas. Koks tas lygis galima nujausti naudojant mažosios sievos fenomenologijos kriterijų - jeigu ji kaip visuma arba kaip dalis yra išaiškinama pilnu išaiškinimu, įmenant žmogaus paslaptį, tai teorijos procentas aukštas, o jeigu ne - žemas. Pavyzdžiui, filognozijos teorija, galima sakyti, yra nulinė, kaip religijos ar filosofijos, nes dižiosios sievos aiškinimas kaip rėizolo ir eiolo nedaug duoda tikrovės supratimui ir veiklos masto paaiškinimui, tik įveda į substanciją skirtumą tarp klasikinės „materijos" teorijos, kuri yra deterministinė ir kvantinės, kuri yra tikimybinė. Aišku, mano sąvokose įdėta šiek tiek daugiau, negu yra standartinėse mokslo teorijose, tačiau yra tam tikras struktūrinis panašumas. Visos materijos „teorijos" atvaizdavimo priemonės paimtos iš tentyvo sievoje galimybių, kuris yra tradicinis statiškas arba dinamiškas kontinuumas, kuriame, laksatiniuose ekranuose, arba koordinačių sistemose, modeliuojami procesai materijoje arba tiriama substancijos geometrinė struktūra. Toks žinojimas - meniškai gal ir neįtaigus, tačiau jis praktiškai labai efektyvus metodas, duodantis tikrovės valdymo galimybes ir dirbtinių, technologinių daiktų kūrimo priemones.

Kaip pavyzdį panagrinėjus mūsų analizuojamus filosofus, jų struktūra būtų tokia

(būtis) (Sietynas) (A <> būtis) - Heidegger,

(grynojo santykio stichija) (Sietynas) (A <> grynojo santykio stichija) - Šliogeris,

(Didysis Anonimas) (Sietynas) (A <> Didysis Anonimas) - Šliogeris,

(Niekis) (Sietynas) (A <> Niekis) - Šliogeris,

(der Wille zur Macht) (Sietynas) (A <> der Wille zur Macht) - Nietzsche.

Ikitechnologinės civilizacijos formos daugiau tinka sątvarologinių teorijų kūrimui, o jų substratologiniai gebėjimai suprasti hipostratą - labai primityvūs. Todėl magija, religija, filosofija yra sievos formos, kurios apibrėžia sątvaro psichovektorių, kuria jo vidinio pasaulio bazinę formą. Tai taip pat svarbu dėl to, kad tokiu principu įtvirtinami du civilizaciją formuojantys faktoriai: žmogaus sampratos supratimas ir civilizacijos santvarkos modelis. Šiuo metu tai yra politikos uždavinys ir jo įgyvendinimui naudojamos religinės ir filosofinės priemonės. Mokslas taip pat įneša savo indėlį į šiuos civilizacijos dėmenis, tačiau daugiau iš technologinės, o ne ideologinės pusės. Todėl aukščiau išvardinti filosofai, buvo daugiau psicho-socialiniai inžinieriai, negu technologai. Nepriklausomai nuo to, ar naudoja grožines priemones ir meną, ar logiką ir metodą, visi siekia to paties, gyvybinio proceso įstatymo į tokį gnostinį apskritimą, koks jų manymu tinkamiausias žmonių rūšies išaukštinimui. Heideggeriui tai buvo įsiklausymas į būtį, Šliogeriui - tikrojo daiktiškumo sugrąžinimas, Nietzschei - galios priemonėmis įtvirtinti geriausia gyvenimui perspektyvą, kuri būtų ne dekandentinė.

Filognozijos vienas iš uždavinių yra technognozio dekonstrukcija, jo vidinių struktūrų atskleidimas, kuris reikalingas tam, kad būtų įmanomas mąstantis posūkis prote nuo transhumanistinės beprotybės, atstatant tikrą būtį tokią, kokia ji yra iš egzistencijos laisvės perspektyvos. Ekspansija filognozijoje nelaikoma svarbiausia, svarbiausia yra būtis, egzistencija ir laisvė, kaip gyvybinio proceso kertiniai dėmenys. Tai svarbiausi sievos komponentai, sukuriantys vidinę šviesos erdvę, kurioje skleidžiasi vidinė žmogiškumo esmė. Visi kiti dalykai yra siekiamybės, leidžiančios įvirtinti proveržius žmogaus sampratoje ir bendruomenės santvarkoje, kurie yra žinios, tvarka ir Žemė, kaip gyvybės lopšys, su kuriuo taip elgtis, kaip nori posthumanizmo propaguotojai - negalima.

Su kiekvienu įrankiu dirbti reikia mokytis. Baltojo drakono žinojimas įvaldomas ne bet kam, o neturint įrankio valdymo sugebėjimų, keliamas pavojus ir sau, ir kitiems. Todėl kiekviena pakopa, kiekvienas proveržis, jeigu jis neparuoštas, neįsisavintos naudojimo instrukcijos, kelia didelę grėsmę, apie kurią turi kalbėti tiek filosofai, tiek mokslininkai. Todėl be tinkamos bendrosios sąmonės kokybės žinias privaloma slėpti, kad jos neatsidurtų netinkamų žmonių arsenale. Filognozija yra tokia instrukcija, kuri suteikiama neparodžius įrankio, kuriuo naudojantis įmanomas tikras hipostratų atidarymas. Mokslininkai prie šio klausimo šiuo metu daug vargsta, o rezultatų nematyti jau kelis dešimtmečius. Vienas tokių projektų yra LHC projektas, kuriame bandoma atrasti naujas hipostratos struktūras, kurios išplėstų civilizacijos technologines galimybes. Tačiau projekto rezultatai silpni ir jis yra tobulinamas iki dar didesnių galimybių. Higgso laukas patvirtintas tik teoriškai, kompiuterių modeliuose, tačiau sąveika su juo - nesukurta. Tai reiškia, kad manoma, jog norint atverti gelmę, šiuo metu reikalingos trilijoninės investicijos, be kurių joks proveržis tikrovės supratime - neįmanomas.

Matant visas šias scientistų pastangas, filosofijoje turi būti didelis sujudimas, kuriame nerimo turi būti daug daugiau negu entuziazmo, nes panašu, kad proveržis, kuris yra neišvengiamas, bus filosofų nepakankamai paruoštas, ir atradimo euforijoje žmonija pasirinks klaidingą savo vystymosi kelią. Civilizacija formuojama ne mokslininkų bet filosofų, mokslas skirtas tik technologijų kūrimui, o žmogaus samprata ir bendruomenės santvarka kuriama filosofų. Ar turi jie įleisti į žmogaus sampratą bet kokį žmogaus technologinį išdarkymą po medicinos priedanga, filosofai turi gerai pagalvoti, ir per politiką šviesinti žmonių sąmones rodydami, kokios gali būti neteisingo žingsnio pasekmės. Tas pats galioja ir kūrybai, menui. Jeigu per 21 a. technologinis barjeras į kosminę civilizaciją nebus peršoktas, rodys, kad jis labai aukštas - ir kita vertus, kelis šimtus metų būsime apsaugoti. Tačiau kliuvinio įveikimo isterija iššvaistys daug resursų ir toks elito elgesys yra nesąžiningas žmonių atžvilgiu. Jiems filosofai turėtų paaiškinti, ar sveikesnė yra ekspansinė civilizacija, ar tvari, neišvaistanti lėšų beprotiškiems projektas, kurių tikslas - elito dvikojų susidievinimas.

Susitikimo su transcendencija vieta yra sievos struktūra. Tai yra tarsi kambarys, į kurį ateina tiesos trokštantis subjektas ir transcendencijos pasiuntiniai, perduodantys savo žinią. Pasak Šliogerio, noras susitikti su tikrove anapus šio kambario yra neregėtas žmogaus kvailumas, nes išėjimo iš jo žmogui nėra - regintis susitikimas anapus sievos neįmanomas. Įmanomas neregintis susitikimas per technologiją, kuris labai pavojingas. Šį kelia pasirinko mokslas ir rizikuoja mumis ir mūsų ateitimi, kuri turėtų ar galėtų būti šviesi, tačiau nuolatos dirbtinai sukeliamos problemos, kurios neleidžia žmogui gyventi pilnatviško gyvenimo. Kiekvieną dešimtmetį dirbtinai sukeliama problema, kuri prikausto žmonių dėmesį ir dezorientacijoje atima galimybę priimti strateginius sprendimus dabartinėje civilizacijos pakopoje.

[klajunas]

Šis skyrelis yra paskutinis viešinamas "Sievos teorijos" fragmentas, kitus bus galima rasti knygoje, kai ji bus publikuota kelių mėnesių eigoje. © Darius Mockus, 2020
Jeigu yra norinčių pasidalinti nuomonėmis, mielai išklausysiu.

Knygos viršelis

[klajunas]

Užbaigdamas "Sievos teorijos" projektą, noriu paviešinti sigilą, kuriame apibendrintas visas sievos principas. Tai supaprastintas variantas, kuris suprantamas visiems studijuojantiems teoriją rimtu studijavimu. Taip pat šis sigilas yra nuoroda į ateitį, į naują projektą, kuris yra 5 "Filognozijos pradmenų" tomas, kuris vadinsis "Gyvybės magija". Šios knygos galima tikėtis 2021 m. antroje pusėje.

[klajunas]

Norintiems toliau sekti mano kūrybą, tai galima daryti prisijungus prie platformos Patreon.com adresu https://www.patreon.com/baltasisdrakonas

[klajunas]

Jeigu įdomu, daugiau apie mano knygas galima sužinoti puslapyje www.goodreads.com |||||||||||||

https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus

Yra galimybė užduoti klausimus, įvertinti, parašyti recenziją.