Juodasis drakonas

Pradėjo klajunas, spalio 10, 2019, 20:55:48

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Mintirega sątvarologijoje

Sątvarologijos teorija turi daug pritaikymų, tačiau vienas iš svarbesnių yra psichožvalgyba, naudojama psichologinėse operacijose. Nesunku suprasti, kad ji gali turėti dvi kryptis - gynybinę ir puolamąją, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje yra žmogus. Gynyboje žmogus gina savo teritoriją šiapus horizonto, kuri yra žinomas pasaulis, bandomas užgrobti invazinių jėgų; puolimas yra šio horizonto peržengimas, norint įsibrauti į svetimą teritoriją ir sutriuškinti psichologinę operaciją joje. Sudėtinė psichožvalgybos dalis yra vadinamoji mintirega, kurios komponentai yra mintisiunta ir mintiskaita tuo atveju, jeigu naudojama tikra technologija. Nenaudojant technologijos yra tik kognityvinė empatija, galinti skaityti galimybių žemėlapio metodu, tačiau siunčia informaciją tik įprastinėmis priemonėmis.

Pilnas mintiregos aprašymas pateiktas „Mintiregos metoduose", kurie išleisti 2020 metais, nors tekstas parašytas daug anksčiau. Įtraukdamas į sątvarologiją, noriu mintiregą susieti su filognozijoje atskleistais metodais, kurie išplečia pradinį priemonių arsenalą. Šie du projektai buvo paviešinti kaip atskiri, tačiau pilnas abiejų variantas matosi tik sujungus visas žinias į vieną visumą. Ypač prie mintiregos privaloma prijungti burės koordinačių sistemą, naudojamą filognozijoje, kuri leidžia vykdyti daug tikslesnę kognityvinę analizę negu naudojant „Mintiregos metoduose" pateiktas priemones. Tai psichožvalgyba, pritaikyta kasdienybei, kurią naudoti nedraudžiama, nes tikslas, kuriuo ji viešinama filognozijos cikle yra pagerinti žmonių vienas kito supratimo galimybes, padėti suprasti kokį vidinį paslėptą pasaulį turi žmonės ir sukurti glaudesnę bendruomenę, sugebančią spręsti konfliktus remiantis giliu psichologijos žinojimu.

Susiejus pastarąjį variantą su pateiktu pradžioje, akivaizdu, kad psichožvalgyba yra prevencinė priemonė, kuri gali turėti ir psichologinio ginklo statusą, todėl ją reikia naudoti atsakingai ir protingai, sugebant tinkamai susiorientuoti situacijoje ir įvertinti, koks jos variantas tinkamiausias. Jeigu reikia atremti puolimą - tai gynybinis pritaikymas; kontratakuojant po puolimo - puolamasis ir agresyvus pritaikymas; žmogaus analizėje - terapinis, pažintinis vertinamasis pritaikymas. Vadinasi, psichožvalgyba, mintirega naudinga tiek agresinėje situacijoje, tiek neagresinėje, kurią įvaldžius galima spręsti klausimus, kurie žmogaus gyvenime turi kritinę svarbą. Filognozija nėra abstrakti teorija, nes iš jos galima pasisemti daug praktinių žinių, kurios praverčia tiek asmeniškai, tiek bendruomenės supratimo lygio pakėlimui. Galiausiai, akivaizdu, kad filognozija neskatina kriminalinio psichožvalgybos pritaikymo, tačiau reikia turėti omenyje, kad mano teorijos yra viešos ir jos gali atsidurti piktavalių žmonių rankose. Stengsiuosi kiek galima tokias galimybes apriboti.

Prisiminkime kas yra burės koordinačių sistema, ant kurios modeliuojamas žmogaus sątvaras. Tai pradedama prisimenant kokios sątvare yra sąmonės topografinis sritys: pirma jų yra priekinė sąmonė, kurioje pateikiamas mus supantis pasaulis; galinė sąmonė - kuri yra vidinė sritis, vykdanti visų rūšių kognityvinius procesus; centrinė sąmonė - kuri yra kūno homunkulas, padalintas į kelias dalis, priklausomai nuo to, kokioje žievės srityje projektuojamas jo vaizdas; ir karūninė sąmonė, kuri susijusi su emocijomis, jausmais ir būsenomis, valdančiomis komandinius motorikos režimus. Šioje vietoje svarbiausia yra kūno homunkulo centrinė dalis, kuri yra tapatybės centras, su kuriuo save kaip asmenį asocijuoja sątvaro bendroji gaublė, ypač galvos srityje. Uždedame ant šių sąmonių taškus, sujungiame juos linijomis ir gauname „burinę" struktūrą, kuri ta pati tiek savyje, tiek kitame, todėl tinkama kitų žmonių analizėje.

Pagal svarbą A tašku žymime asmenybės centrą, kuris yra žmogaus tapatybės šerdis; tada eina B tašku žymimas protas, apimantis visą pluoštą kognityvinių sugebėjimų, kurių čia smulkiau neparašinėsiu; ir C tašku užbaigiama vidinė sritis, žyminti jausminius ir emocinius sątvaro sugebėjimus. Toliau eina išorinė dalis D ir E, atitinkamai žyminčios išorinį pasaulį ir kūno tašką. E taškas skyla į semantinį ir akių kūną, kurie sudaro vidinio homunkulo pagrindą ir dvi pagrindines kūno suvokimo perspektyvas. Semantinis E daugiau pasislinkęs prie vidinės dalies ir asocijuojasi su vidinėmis sąmonės struktūromis, o akių E su priekine sąmone, kuri kuriama naudojant akių vaizdą. Iš to, kas pateikta matosi, kad galinės burės dalys yra stumiančiosios, centrinės - stumiamosios, o išorinės - veikiamosios. Norint suprasti veiksmą, reikia žinoti tai, kas yra viduje ir tai, kas vyksta aplinkui.

Empatinė analizė yra situacija, kai tokios dvi burės stovi viena priešais kitą ir viena kitai daro poveikį per kokį nors psichovektorių. Poveikis, kaip paaiškinau savo etikos sistemoje, gali būti pusiausviras ir nepusiausviras, priklausomai nuo to, kaip susikonfigūravęs skirtumas abejose sąmonėse. Tačiau tarkime, kad kol kas yra paprasta analizės, vadinamos mintirega, situacija, kurioje viena pusė analizuoja, o kita elgiasi pasyviai, yra stebimas objektas. Kitą žmogų matome nepilno spektro, nepilnos burės, nes savo D sąmonėje įpriekiname tik fasadinį sumatą, kuris kuria fasadinę žmogaus projekciją kitoje sąmonėje. Pirmiausiai matomas „akių kūnas", turintis komandinius veiksmo režimus; po to, turime per kalbą įpriekintą vidinę dalį burės, vadinamą protu, atsiminimais ir t.t. Projekcijas skirstome į nevaldomas, valdomas ir giliąsias, kurios gali atsiskleisti arba neatsiskleisti. Tai, kas matosi fasade - akivaizdu ir nekelia problemų; problemos prasideda nuo valdomų projekcijų, kurias kitame įpriekinti galima įkeliant neteisingą informaciją, apsimetinėjant ir vaidinant. Ir svarbiausios yra giliosios dalys, kurias suvokiame tik savo kognityvine arba analitine empatija, naudodami psichinės struktūros modeliavimą, vadinamą psichožvalgyba.

Kiekvienas sątvaras turi pilną burės struktūrą, kuri sudaro jo vidinį pasaulį, apimantį visas aplinkos sumavimo formas. Šiam pasauliui galima daryti poveikį su invazija, painioti, kurti iliuizijas, deliuzijas ir haliucinacijas. Norint nesužlugti, privaloma gerai išmanyti šią sandarą ir neprarasti realybės jausmo, susikuriant atramas objektyviose pasaulio dalyse, kurios turi veikti kaip atskaitos taškas. Privaloma skirti, kas yra sumatas ir sumantas, kaip du objektų sluoksniai, kuriuose objektyvi informacija jungiama su subjektyvią ir į suvokimą įdeda individualią perspektyvą. Žmogaus susipainiojimo požymis išryškėja vadinamoje sumanto perviršio situacijoje, kai suvokiama ne tikros, objektyvios realybės sluoksnis, bet į realybę įdėta subjektyvi istorija, emocijos, vertinimai, teorijos, gnostinių implantų pavidalu ir t.t. Tai gali atsirasti savaime, o gali būti sukurta dirbtinai psichologinėje operacijoje, kurios tikslas supainioti stumiančiąją burės dalį, kad „vairuotojas" darytų bepročio įspūdį. Psichologinė operacija sutrikdo vairuotoją, kuris veikiamas iš už horizonto operatyvinės grupės tam, kad pradėtų rodyti agresiją ar neadekvatumą aplinkinių, šiapus horizonto esančių žmonių, kurie gali būti nenutuokiantys arba yra užsimaskavę agentai.

Todėl analitinė empatija naudojama šiapus horizonto esančių žmonių atžvilgiu, tada anapus horizonto, tose vietose, kur užsislaptinę žmonių judintojai ir galiausiai vykdoma tikslinė psichologinė intervencija į išaiškintus agresijos židinius. Svarbiausia taisyklė, kad šiapus horizonto judantys žmonės yra statistai, skirti provokuoti suvokdami arba ne, bet nėra autoriai ir iniciatoriai, tad jų atžvilgiu savo veiksmą reikia sulaikyti; o kontrolės centrai yra gerai saugomi kariniai objektai, į kuriuos intervencija daroma tik netiesioginė, nes jie yra uždrausto zonos. Strategiškai tai sudėtinga situacija, tačiau kontrpuolimas įmanomas ir tokiu atveju. Svarbiausia neprarasti orientacijos ir surinkti kuo daugiau objektyvios informacijos iš psyopo „istorijų", kuriose yra projekcija iš tikro pasaulio, iš kompiuterio algoritmų, iš operatyvininkų proto ir kitų sątvaro topografinių sričių.

Svarbiausias, atraminis turinys yra iš D žemėlapio burėje, o kitose vietose yra jo kopijos arba perdirbtos, fantazinės versijos. Todėl norint turėti supratimą apie šį turinį, reikia galvoje arba ekrane turėti teritorijos žemėlapį, kuris yra svarbi pagalbinė priemonė darant vidinių dalių analizę pagal tikrą arba įsivaizduojamą gyvenimo trajektoriją jame. Tikslios informacijos gauti gali būti sunku, tačiau dažnai užtenka ir standartinės viešos informacijos, kuri nėra 100 proc. iliuzija, nors gali turėti užfasadinę valdančią slaptą zoną.

Vienas iš akstinų, paskatinusių imtis filognozijos projekto buvo prieš mane vykdoma psichologinė operacija, todėl ši tema yra privaloma filognozijos sudėtyje tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje.

klajunas

Iniciato pradžiamokslis

Šiame skyrelyje laikas pristatyti mano kaip iniciato pagrindinį teorinių žinių modelį, kuris įstato filognozijos projektą į globalinį istorinį kontekstą. Šis projektas yra teisėtas ir turiu leidimą atskleidinėti ezoteriką iki ketvirtadalio teorijų apimties. Visos žinios pateikiamos iš Stikar rango perspektyvos, kuris bus apibrėžtas ateityje. Kai kurie pateikiami terminai gali atrodyti nepriimtini, ypač kai žmogus masto iš oficialios mokslo doktrinos perspektyvos, tačiau pagrindinė planetos žinių sistema pateikiama ne tokiu principu. Pirmenybės teikimas magijai ir okultizmui gali atrodyti absurdiškas, tačiau šie žodžiai turi būti suprantami teisingai, ne iš išorinio stebėtojo, bet iš iniciato perspektyvos.

Norint teisingai suprasti pateikiamą informaciją, reikia žinoti visą planetos žmonijos istorinio vystymosi modelį, iš kurio išvedama struktūra, apibendrinanti pagrindines ir atšakines žinių sistemas. Ši perspektyva neįprasta todėl, kad ji ne tautinė, bet visuotinė arba globalinė, ir rodo kiekvieną tautą visų planetos tautų kontekste. Ši galimybė įprastai prieinama tik specialistams, tačiau švietimo programų kontekste rodoma ir paprastam žmogui. Detali analizė tokios apimties skyrelyje neįmanoma, ir mokyklos arba universiteto principu pateikiu tik bendrąjį šabloną. Detalus tyrimas prieinamas tik specialistams, tiems kas nori turėti reikalų su filognozų asociacija ir „Filognozijos pradmenų" projektu.

Žmonijos istorija skaičiuojama nuo pat žmogaus atsiradimo prieš maždaug 200 000 metų iki dabartinio momento, kuris yra spartus žengimas į technologinę civilizaciją, savo kelyje artimiausiu metu sutiksiančią daug iššūkių. Visa istorija nuo pradinio gamtinio žmogaus ir pirmykštės bendruomenės skirstosi į

  • gamtinio žmogaus (200 000 m. pr. m . e. - 15 000 m. pr. m. e.),
  • pirmykščių kultūrų žmogaus (15 000 m. pr. m. e. - 8 000 m. pr. m. e.),
  • pirmųjų civilizacijų žmogaus arba I kategorijos civilizacijas (8 000 m. pr. m. e. - 500 m. pr. m. e.),
  • išsivysčiusių civilizacijų žmogaus arba II kategorijos civilizacijas (500 m. pr. m. e. - 1 400 m. e. m.),
  • technologinių civilizacijų žmogaus arba III kategorijos civilizacijas (1 400 m. e. m. - 2021 m. e. m.).

Nuo pat gamtinio žmogaus buvo kaupiamos tikrovę aiškinti ir valdyti skirtos žinių sistemos, praėjusios pagrindinius išsivystymo etapus, kurie bus pagrindinė šio skyrelio tema. Svarbu suvokti, kokios to žinojimo formos buvo žmonijos priešaušryje, nes jos mūsų sistemoje naudojamos kaip iš tradicijos kilęs pagrindas. Naudojama terminologija ne pati seniausia, nes ankstyvosios žinojimo sistemos, neturint rašto, buvo tik žodinė tradicija. Vėliau įsigalėjo „magijos" terminas, kuris atėjo iš senosios persų kalbos, kuris vėliau buvo pasiskolintas graikų. Jis yra I kategorijos civilizacijos terminas, kurio reikšmė tiksliai nežinoma ir retrospektyviai naudojama ne visai teisingai, tačiau pilna istorinė rekonstrukcija neįmanoma.

Pirmoji magijos sistema buvo pirmykščių bendruomenių toteminė, animalistinė magija, susijusi su gamtos jėgomis ir stichijomis, pagal pirmykštį supratimą. Vėliau, maždaug nuo pirmykščių kultūrų žmogaus, turime politeistinę mitologinę religiją, kurios įspūdingiausios atmainos yra Šumerų, Egipto ir Indijos kultūrose. Pastarosios išsivystė į pirmosios kategorijos civilizacijas, gyvavusias laikotarpyje tarp 8 000 m. pr. m. e. ir 500 m. pr. m. e. Iš politeistinių religijų išsivystė judėiškas monoteizmas ir indiškasis budizmas, kurie yra šio laikotarpio apogėjus. II kategorijos pirmoji civilizacija buvo senovės graikų civilizacija, padariusi proveržį tikrovės pažinime filosofo figūros įvedimu į tikrovės tyrinėjimus. Ši civilizacija perėjo į Romos civilizaciją, kuri tapo vakarietiško tipo mąstymo, įsigalėjusio Europos pusiasalyje ir visoje planetoje, pamatu. Tuo tarpu, žemesnio rango kultūros arba nyko, arba stagnavo, arba perėjo į aukštesnį lygmenį, prisijungdamos kultūriškai prie proveržį padariusio regiono, kuris vaidino civilizacijos centro vaidmenį. Ir pati vėliausia atšaka, kuri šiuolaikiniu pavidalu atsirado Europoje, 14 amžiuje, yra mokslas, sukūręs technologinę III kategorijos civilizaciją, šiuo metu apgaubusią visą planetą.

Pagrindinė filognozijos projekto idėja yra ta, kad planeta turi pamatinę ir centrinę žinių sistemą, kuri vadinama tradiciniu magijos pavadinimu, o parodyti proveržiai laikomi tik centrinės žinių sistemos praktiniais pritaikymais, kurie yra prometėjiškas atsišakojimas, skirtas planetos elito šviesa apdovanoti paprastus žmones. Magija yra ezoterika, o mitologija, religija, filosofija, mokslas ir filognozija yra tik egzoterinės jos adaptacijos. Magija nėra vieninga žinių sistema, nes ji padalinta į mokyklas ir kelias viešpataujančias grupuotes, tačiau pats principas nuo to nesikeičia.



Ši sistema netradicinė, ji yra ezoterinė, tačiau turiu leidimą ketvirtadaliu lygio padaryti vieša. Tiems, kam sunku susiorientuoti naujoviškai skambančiose terminologijose ir tiems, kas įpratintas juoktis arba tyčiotis iš magijos, siūlau įsigilinti į idėjos esmę, nes ji ne tokia, kokia atrodo savo fasadiniame įspūdyje. Paveikslėlyje matome, kad pagrindinė laiko arba istorijos juosta yra magijos tradicija, kuri skirstosi į etapus, susijusius su pagrindiniais atsišakojimais ir proveržiais. Pirmo laipsnio magija 1M yra pirmykščių bendruomenių toteminė magija, kuri yra pirmas susipažinimo su tikrove etapas. Naujausia magijos rūšis, kuri atsirado po to, kai buvo padaryti moksliniai ir technologiniai proveržiai yra šešto laipsnio magija, 6M, iš kurios semiasi filognozija, pažymėta raide G pačiame viršuje. Tai, žinoma, tik egzoterinis 6M variantas, kurio maksimali atskleidimo riba yra 25 proc. Pavyzdžiui, imant tokią magijos mokyklą kaip Kabala, ji yra 3M ir 4M laipsnio magijos atskleidimas, kuris yra II kategorijos civilizacijos elitinė žinojimo sistema, naudota žydų pasaulyje. Ji atskleista todėl, kad ji yra pasenusi, ir nesiekia 5M ir 6M lygio, todėl egzoterikos pavidalu leidžiama viešinti bendruomenėms, vystant žydų pasaulio, paremto žydų magija, idėją.

Jeigu imtume tokį pavyzdį kaip New Age amerikietišką ezoteriką, tai ji imituoja 4M ir 5M laipsnio magiją populiariame variante, gausiai skolindamasi iš žemesnio laipsnio magijos sistemų. Čia gausu ufologinės tematikos, sąsajų su nežemiškomis civilizacijomis, kurių modeliavimas elitiniuose sluoksniuose labai populiarus. Su šiuo variantu šiek tiek susijusi ir filognozija, tačiau ji daugiau skirta tyrinėjimui, o ne propagavimui, tam, kad žmonės butų paruošti susipažinimui su 6M lygmeniu, turimu atsiskyrusioje civilizacijoje. Populiarioji ezoterika nėra kliedesių pasaulis, nes joje atsispindi magų pasaulio kovos, kuriose dirba elitiniai protai, žemuose socialiniuose sluoksniuose turintys savo plačią agentūrą. Nemažai yra manipuliacijos, psyopo, primityvios komercijos, apgaulės, šarlatanizmo, tačiau randami ir aukso grynuoliai, kurie tiesiogiai susiję su atsiskyrusia civilizacija.

Šiuo metu dominuoja 6M ir avangardinio mokslo grupuotės, turinčios žmonijai priešiškų planų, todėl tenka vykdyti atskleidimo projektus, siekiant gelbėti planetos gerovę nuo žlugimo. Domėtis skleidžiama informacija ir dezinformacija reikia racionaliai, nes vyksta informacinis karas, o filognozija turi palengvinti šį darbą. Juodojo drakono etapas yra labai pavojingas ir norint jį praeiti reikia naudoti visus geriausius intelekto resursus. Tačiau visi su tuo susidūrę supranta, kad prie šiuolaikinių technologijų, vien proto neužtenka, nes jis sudarkytas technologijomis, todėl arsenale yra ir tiesioginio veiksmo metodai, apie kuriuos žmonės turi žinoti, nes panaudojus tokias priemones, neišvengiami chaoso, panikos ir betvarkės protrūkiai. Nežinant, kas planetoje iš tikro vyksta, gali atrodyti, kad atėjo pasaulio pabaiga, tačiau tai iliuzija, nes visos situacijos yra atidžiai kontroliuojamos, ir tokia pabaiga nėra numatoma, tik ribotos priemonės tikslui pasiekti.

Tam naudojamos 6M lygio priemonės, apie kurias siekiama informuoti iš anksto, kad pakankamas protų skaičius būtų pasiruošę aiškinti. Tokia pagrindinė filognozų asociacijos ir „Filognozijos pradmenų" projekto užduotis.

klajunas

Filognozijos pirmtakai

Tikruoju filognozijos pirmtaku galima laikyti I. Kantą, kuris 21 amžiaus Lietuvą pasiekė per Hėgelį ir Heideggerį, ypač padarydamas įtaką iškiliausiam jos filosofui A. Šliogeriui, kuris lietuvių filosofiją pakėlė iki Europinio lygio. Kanto kritinė filosofija yra pirmas sisteminis sątvarologinis tyrinėjimas, turėjęs pakloti pamatus naujo žmogaus teorijai. Pagrindinės žmogaus veiklos kryptys aptartos „Grynojo proto kritikoje" (1781), „Praktinio proto kritikoje" (1788) ir „Sprendimo galios kritikoje" (1790), kur bandoma sukurti originalias pažinimo, etikos ir estetikos teorijas, apimančias pagrindinius sąmonės gebėjimus. Filognozija savo trijų kriterijų doktrinoje apima pirmą ir antrą temas, o estetika laikoma atskiru dalyku, kuris išeina už pažinimo teorijos rėmų, bet įeina į sątvarologinės analizės problematikos ratą.

Sątvare formuojamos pažinimo veiklos kryptys, susidedančios iš tikrovės struktūrų atskleidimo ir jų realizavimo technologijoje. Tačiau akivaizdu, kad kaip mašina negali būti be stabdžių, taip pažinimas negali būti be apribojimo, o tuo užsiima etikos teorija, įtraukiama į filognozijos sudėtį, nes kiekvienas naujas proveržis turi būti apmąstytas etikos reikalavimų kontekste. Šios temos Kanto atskleistos grynojo ir praktinio proto kritikoje, kurios filognozijoje suliejamos į vieną sątvarologinę sistemą ir kuriama originali filognozijos etikos doktrina. Estetika yra grožinės kūrybos ir meno sfera, kuri gali būti siejama su filognozija, bet tik kaip idėjų sklaidai reikalingas papildymas.

Kanto filosofijoje protas yra teorinis ir praktinis, turintis apriorinę ir aposteriorinę formą, arba veikiantis iki ir po patyrimo. Iki patyrimo protas yra grynas, o po patyrimo - patirtinis, sukuriantis dvi pažinimo formas - įgimtą loginį jausmą ir patirties duomenų analizę, vykdomą remiantis šiuo jausmu. Aposteriorinis protas priklauso tik nuo juslinių duomenų ir yra jų apibendrinimas, o grynasis yra tam tikra nuo tikrovės nepriklausoma struktūra, kuri suteikia jusliniams duomenims įgimtą sumavimo formą. Praktiniame prote grynasis apriorinis protas sujungiamas su valia, kuri tampa ne bet kokia savo asmeninės naudos siekiančia psichine struktūra, bet dorovinio kategorinio imperatyvo vykdytoja. Mano terminais tariant, valia gali būti jungiama su visu satvąro sumatų bei sumantų spektru, tačiau Kantui atrodė, kad aukščiausią dorovinę formą ji įgyja tada, kai susisaisto su bendrąją logine gėrio skleidimo struktūra, kuri suformuluota moralinės logikos bendrojoje schemoje.

Pavyzdžiui, valia gali norėti kūno centrinės sąmonės sumatuose jaučiamų poreikių patenkinimo, gali siekti karūninės dalies jausmų ir būsenų sukuriamų vaizdinių realizavimo, taip pat gali geisti priekinėje sąmonėje matomų objektų arba realizuoti kokią nors empirinio proto schemą. Tačiau Kantas turėjo pirmoje „kritikoje" sukūręs abstraktų grynojo proto vaizdinį, kurį etikos pagrindimui norėjo paversti praktinių moralinių įstatymų leidimo instancija, kad ribojimas taptų kiekvieno praktinio proto valios sąlygojamo veiksmo sudėtine dalimi per bendrąją ir visiems priimtiną loginę formulę (formą).

Pasak Kanto, kiekvienas žmogus pirmiausiai siekia laimės, kuri yra pagrindinis valios determinantas, tačiau siekti laimės visi privalo sąžiningomis priemonėmis, nekenkdami kitiems žmonėms ir bendrajam gėriui. Tai reiškia, kad norint pasitikrinti ar valios principas, vadinamas maksima, atitinka bendrojo ir individualaus gėrio kriterijus, reikia savo loginėje vaizduotėje jį paversti visuotiniu įstatymu, ir jeigu atlikus tokį minties eksperimentą, šis principas nesuardo visuotinio gėrio bei teisingumo būklės, jis gali būti laikomas atitinkančiu dorovės reikalavimus. Ši idėja gana paprasta todėl, kad moralės esmė yra atsisakymas kenkti žmonėms ir visuomenei, o Kantas pasiūlė būdą ir kriterijų, kuriuo kiekvienas gali pasitikrinti savo troškimus - ar jie destruktyvūs, ar ne. Ir jo sprendime buvo surastas optimalus atskaitos taškas, kuris yra moraliniuose klausimuose svarbiausia perspektyva - visuotinis gėris. Sveikas protas, įgimtas jausmas, švietimo ir auklėjimo įdiegtas supratimas jo filosofijoje įgavo formalaus logikos principo formą, kuria jis bandė racionalizuoti ir logizuoti moralę, visuotinio įstatymo idėjoje.

Filognozijoje mano sprendimas yra šiek tiek kitoks, nes aš naudoju ne loginių kategorijų, bet kontinuumų ir vektorių metodą, kuriame svarbiausias principas yra pusiausvyra tarp priekinės ir galinės sątvaro struktūros. Tam, kad ši pusiausvyra nebūtų grindžiama autonomiškai arba heteronomiškai, šaltiniu paverčiu transcendentinėje gelmėje esantį etinės pusiausvyros centrą, kuris nėra niekieno nuosavybė. Kitaip sakant, etikos bei moralės fundamentu bandau paversti ne žmogų, bet pačią tikrovę, taip sukurdamas jai objektyvią atramą. Todėl pagal sątvarologinius principus, moralus arba nemoralus yra pusiausviras arba nepusiausviras, pirmus vadinant „tiesiagalviais", o antrus - „kreivagalviais".

Kantas moralę laiko neatšaukiamai susijusią su valios laisve, nes jeigu žmogus neturėtų laisvos valios, jis būtų neatsakingas už savo veiksmus, kadangi atsakomybė pripažįstama tik tada, kai žmogus turi pasirinkimą. Tokia prielaida pirmiausiai pagrindžia horizontalųjį dorovės matmenį, kuris yra empirinis ir utilitarinis. Laikytis visuotinių dorovės normų yra naudinga, nes nedoras elgesys žlugdo visuomenės egzistencinius pamatus ir kuria vargo pasaulį. Tad norint viso to išvengti reikia, kad kiekvienas žmogus savo tinkamu elgesiu skleistų savo gyvenime gėrį. Kita vertus, Kantas moralės klausimą sieja su dievo ir nemirtingumo idėja, įvesdamas į jį metafizinę dimensiją - jeigu yra aukštesnioji dievo teismo instancija, kiekvienas blogas poelgis kaupia blogąją „karmą", už kurią anapusiniame pasaulyje laukia atpildas. Tad žmogus, tikintis anapusiniu gyvenimu ir pomirtiniu teismu, siekia laikytis etikos principų tam, kad užsitarnautų laimingą pomirtinį gyvenimą. Taip gauname dvi moralinio savideterminavimo priežastinio ryšio rūšis: empirinį ir metafizinį nusikaltimo bei atpildo variantą.

Filognozijoje, nors joje propaguojamas gelminis metodas, transcendentinė teismo instancija nenaudojama, nes jos propagavimas neatitinka tiesos reikalavimų, tačiau pagrindimas visgi yra transcendentinis, nes laikoma, kad neprotingu elgesiu žmogus (žmonija) pats nubaudžia save išlaisvindamas hipostratinius demonus, kurie yra suardytų tikrovės pusiausvyrų įsikūnijimas į baudžiančiąją instanciją. Žmogus išlaisvina demonus ir nusižudo iš nežinojimo ir nesupratimo, taip pat lengvabūdiškumo ir atsakomybės stokos, todėl filognozijoje tenka užsiimti aiškinamuoju darbu, nes ne visi žmonės aiškiai suvokia savo veiksmų ir technologinių inovacijų įvedimo pasekmes. Kiekvienas žmogus, o kartu ir visa žmonija, pirmiausiai siekia gerovės planetoje, kuri susideda iš maksimalaus malonumo ir laimės būsenų, tad griauti šį siekį įvedant jam priešiškas tendencijas per neteisingą žmogaus sampratą, santvarką ir žmogų žudančias technologijas yra šlykštus amoralumas.

Pagal mano sumanymą, filognozija turi būti „tiesiagalvių" užsiėmimas, kurie turi sukurti naują, patobulintą pažinimo doktriną, sukurti žinių pritaikymui moralinius saugiklius ir realizuoti pažangą asmeniniame ir bendrajame grožyje. Tam, kad tai būtų įmanoma, joje turi būti užkardytos visos nebūties ir mirties tendencijos, kurios gali kilti iš degradavusio ego nihilistinės laikysenos bendruomenėje arba beatodairiško technologijų diegimo į žmonių gyvenimus. Natūrali tikrovė laikoma vertingesne už dirbtinę, o dirbtinė skirta tik tarnauti natūraliai ir ją aptarnauti. Šios tvarkos apvertimas yra blogiausias scenarijus, kuriuo norėtų pasukti planetos elitas ir filognozijos tikslas - teoriškai sugrąžinti teisingą vertybių hierarchiją. Gali atrodyti, kad kreivagalviai turi įgimtą persvarą ir pranašumą, nes jų pusiausvyros stoka galvose sukuria jėgos ir agresijos perkelių. Tačiau tiesiagalvių pagrindinis ginklas yra proto pranašumas ir strategija, kuri sugeba sukonfigūruoti tokią geometrinę pusiausvyrų sistemą, kurioje neutralizuojamos visos jėgos deformacijos.

Šių tikslų pasiekimui filognozija daug semiasi iš Kanto, Hėgelio ir Šliogerio įžvalgų, tačiau jais neapsiriboja ir eina savo tolesniu filosofijos idėjų išvystymo keliu, kuri įgyja filognozijos vardą, skirstomą į sątvarologiją ir substratologiją. Satvarologija apima viską, o substratologija yra tik proto logikos disciplina, kuri yra daug siauresnė už pirmąją ir yra tik jos įrankis.

klajunas

Mano rengiamos knygos D. Mockus. "Filognozijos pradmenys. Juodasis drakonas", 4 tomas, viršelis. Kai kurie tekstai yra šioje temoje, bet bus ir kitų.

klajunas

Gyvenimo dovana

Filosofijos istorijoje arčiausiai sątvarologinės psichovektriaus idėjos yra Heideggerio „Būtyje ir laike" analizuojami čia-būties egzistencialai. Tačiau jo teorija buvo kuriama ontologijos rėmuose, kaip filosofinė ontologija, skirta išryškinti būties problematiką, žiūrint iš žmogaus sąmonės vidaus. Sątvarologiją domina ne tiek ontologija, kiek psichikos sandara, viso žmogaus substancijų spektro atskleidimo prasme. Psichovektorius yra vidinė informacijos sumavimo struktūra, kurioje būties jausmas, suvokimas yra tik vienas iš sąmonės pamatinės substancijos atributų - ne galutinė realybė. Nepaisant to, Heideggerį galima laikyti gana pažengusiu sątvarologijos pirmtaku, pradžia laikant I. Kanto metafizikos kritikas.

Šiame skyrelyje galima išplėsti sątvaro psichovektoriaus teoriją pridedant platesnę sumatų ir sumantų klasifikaciją trukmės ir kokybės aspektu. Priminimui, sumatas yra tai, kas sumuojama, surinktų signalų apibendrinimo bei sintezės vieta sąmonėje; sumantas yra tai, kas sumuoja, arba subjektinė sątvaro fundamente esanti realybė, kuri yra žmogaus asmeniniu centru. Sąmonėje sumavimas yra tam tikras informacinis paviršius, kuris susiformuoja rodančiojoje substancijoje, susijungiančioje į šviesos arką iš galinio substancijų spektro, kuris pasislinkęs į bozoninę-eterinę tikrovės gelmę, slepiančią žmogaus sielos paslaptį. Ši realybė yra tikrasis žmogus, vadinamas realino bendrąja gauble, kurioje vyksta tikras suvokiantis aplinką žmogaus buvimas absoliučioje realybėje.

Imant visą spektrą iš šios perspektyvos, turime stumiančią, stumiamą ir veikiamą dali, kuri apibendrina žmogaus perspektyvos centrą, vadinamą psichovektoriumi. Stumiančioji dalis yra laisva erdvė, kurioje žmogus įstatytas į plotinį kontinuumą, kuriame turi, vedamas sumatų ir sumantų komandinių struktūrų, pasirinkti savo konkrečią trajektoriją žemėlapyje. Visa tikrovė yra planetos paviršius, kuriame vyksta pagrindinis žaidimas ir judėjimas, organizuojant žmoniją į eiolines trajektorijas. Žmogaus sąmonė įkalinta tarp dviejų kraštinių realybių, laisvės ir būtinybės ir turi jose susirasti pagrindinį savo egzistencijos centrą. Tenka rinktis kada naudoti pusiausvyros taisykles, reikalingas organizuotų formų stabilumo palaikymui, o kada reikia išeiti iš rėmų tam, kad galėtum sutvarkyti aplinkoje atsiradusius simetrijų pažeidimus.

Psichovektorius yra pagrindinė stumiančioji dalis, kuri turi tam tikrą konfigūracinę formą, vidiniame jausme suvokiamą kaip sumatų ir sumantų dauglypa. Ši vieta sątvarologijoje jau ne kartą aiškinta „Filognozijos pradmenyse" ir susideda „burinės" struktūros, rodančios 5 pagrindines sąmonės kryptis. Jose sumatus ir sumantus galima klasifikuoti trukmės ir kokybės aspektais. Trukmės požiūriu yra

  • pastovūs sumatai, kurie veikia pastoviu veikimu sąmoningoje būsenoje;
  • epizodiniai sumatai, kurie veikia trumpais tarpais, neapimančiais viso būdravimo ciklo;
  • ypiniai sumatai, kurie rodo punktyrinį trukmės principą, sudarantį ilgesnę ar trumpesnė seką;
  • šuoriniai sumatai yra tokie, kurie įsipaviršina šuoliniu principu, kaip tam tikras vektorinis išnyrantis plotas;
  • srautiniai sumatai, srūva srautu tam tikrą laiko tarpą, labai tankiu punktyriškumu.

Kaip pavyzdį imkime pastoviuosius sumatus. Pagrindinis pavyzdys yra rodančiosios substancijos suvokimo bendroji būsena, tapatinama su būties jausmu bei priekinės sąmonės rodomosios substancijos masyviniai sumatai. Taip pat prie pastovių sumatų priklauso asmens ir tapatybės tvariosios struktūros, kurios įsikomponuoja į centrinės sąmonės kūno suvokinius. Epizodinės gali būti kaupiamosios sąmonės struktūros, karūninės sąmonės jausminės būsenos ir pan. Ypinis gali būti kalbėjimas, mąstymas judėjimas ir kiti psichovektoriaus komandiniai aspektai, susiję su veikiančiąja žmogaus dalimi. Šioje vietoje sątvarologijoje reikia nuveikti daug darbo, atskleidžiant tikras konfigūracijas ir psichologinius mechanizmus, tačiau įžanginiame skyrelyje pateikiu tik paprasčiausią klasifikaciją, kurią kiekvienas savo viduje turi ištyrinėti pats.

Kokybės požiūriu yra

  • masyviniai paviršiai,
  • šlėkiniai paviršiai,
  • struokiniai paviršiai,
  • pjūviniai rėžiai,
  • komandiniai paviršiai,
  • maloniniai paviršiai,
  • skausminiai paviršiai ir t.t.

Kiekviena iš šių kokybių, jungiasi su trukmės atributu ir gauname tikrą sumatinį psichovektorių, kuris modeliuojamas burinėje struktūroje. Imkime f) ir g) paviršius, kurie gali būti burės apačioje, kūno struktūroje ir matuojami cukrogramais arba jugelgramais, kaip paaiškinau skyrelyje „Sekso apokalipsė". Perkėlus šiuos paviršius į karūninę dalį, gauname laimės ir kančios sumatus, kurie atsiranda žmogui gyvenant gerovės arba vargo gyvenimą. Vienas iš sątvarologijos ir apskritai filognozijos tikslų, parodyti, kad jeigu santvarka nesirūpina žmonių gerove valstybėje, ji yra žlugdymosi būsenoje, nes vargas ir kančia rodo, kad primetami gyvenimo principai neatitinka žmogaus prigimties ir jis priešinasi jiems savo įgimtu pasipriešinimo jausmu, kuris pereina į realų nepasitenkinimą ir revoliucinę būseną. Tad kuriant visuomenės santvarką, kuri turi remtis teisingu žmogaus supratimu, reikia išmanyti sątvarologijos teoriją, kuri padeda suprasti žmonių vidines problemas.

Grįžtant prie sumavimo paviršių kokybės klausimo, kiekvieną kokybę reikia apibrėžti, kad ji būtų suprantamesnė ir atitiktų daugumos žmonių vidinį jausmą. Masyviniai paviršiai yra priekinėje sąmonėje, kuri rodo aplinką ir daiktus. Dažniausiai jie būna pastovūs, arba nenutrūkstamo srauto viso būdravimo ciklo metu. Šlėkiniai paviršiai yra specialūs funkciniai plotai, kurie gali būti susiję su asmenybės centru, kūno sąmone, karūnine sąmone ir net pasauliu, kuriame šlėkais jis skirstomas į įvairias skirtingai veikiančias sumatoriuje zonas. Struokiniai paviršiai yra minčių pasaulis, esantis galinėje sątvaro spektro dalyje, susijęs su lankstomu ir valdomu laksatu. Tai proto apibūdinimas, kuriame mintys aiškinamos kaip abstraktų sąstruokos, galinčios būti valdomos ypais arba srautu. Pjūviniai rėžiai susiję su kūno muskulatūrine motorika, darančia judesį keičiant padėtį iš vienos vietos į kitą. Su pjūviniais rėžiais susiję komandiniai šlėkai, kurie yra asmens konstrukcijoje valdančioji dalis, aktyviosios sumatoriaus dalies veikimo centras.

Yra du pagrindiniai sątvaro veikimo centrai: masyvinis-struokinis sumatas-sumantas, kuris sudaro tikrovę kuriančią bei suprantančią dalį ir juo pagrįstas komandinis-masyvinis sumantas-sumatas, atstovaujantis aktyviąją kūnu veikiančią žmogaus dalį, kuris pertvarko pasaulį taip, kad jis labiau atitiktų žmogaus pojūčius. Taip pat yra du poliniai gaubiantys principai, kurie reguliuoja bendrosios gaublės būseną ir signalizuoja bendrąją žmogaus būklę tikrovėje - tai šlėkinis laimės ir kančios suvokimas, kuris tikrovėje, arba priekinėje dalyje, atitinka žmogaus gerovę arba vargą. Kita vertus, filognozai nėra eiliniai žmonės ir jų valdomų būsenų spektras daug aukštesnis, įtraukiantis religines, filosofines, egzistencines būsenas, kurios yra realybės mistiškosios patirties galimybės, rodančios pastangą savo viduje sukurti ryšį su tikrovės fundamentu, patirti pilną realybės gelmę, neįsistatant į primityvios laimės ir gerovės siekimo kelią. Tačiau bendriniam žmogui - tai natūralu ir turi būti tiriama išsamiu tyrimu, o visos kitos patirtys - rinktiniams žmonėms, kurie iš gyvenimo nori daugiau.

Laimė, malonumai ir gerovė gyvybės procese yra optimalių būklių ir būsenų signalizatoriai, šiuolaikinėje etikos bei žmogaus teisių doktrinoje vaidinantys labai svarbų vaidmenį, tačiau gilioji filognozija siekia daug daugiau. Tai glaudžiai susiję su dirbtinių, simuliacinių realybių problema, iškylančia ekranologijoje ir virtualioje realybėje, kuri rodo netikrą dirbtinį vaizdą ir išima žmogų iš natūralių trajektorijų, švaisto gyvenimą, atima iš jo tikrą džiaugsmą, pakeičiant jį miražine pseudorealybe. Manau, kiekvienas žmogus turi siekti tikros, centrinės satvaro būsenos, kuri optimali, subalansuojanti malonią netikrovę su sunkia pasaulio patirtimi. Satvarologija neskatina bėgti nuo tikrovės, užsidarant psyopinėje matricoje, o tai transhumanistinėje ateityje bus propaguojama labai agresyviai ir kiekvienas žmogus turės daryti svarbius pasirinkimus.

Arkos statybos uždavinys ragina kiekvieną susikonfigūruoti savo sąmonę teisingiausiu, tiesos jausmo neprarandančiu būdu, nes galimybė gyventi tiesos sąmonėje yra nepakeičiama gyvenimo dovana, kurios neturėtų švaistyti nė vienas žmogus.

klajunas

Lietuvių kilmė

Pagrindinis gnostikų tyrinėjimų modelis yra sątvaro psichovektoriaus šablonas, naudojamas tikrovės pažinimo formos savo psichikai suteikimui. Psichovektorius valdo elgesį, organizuoja socialines grupes, kuria sąveikas, suteikia gyvenimui pagrindinę formą. Jo tyrinėjimas ir modeliavimas yra pagrindinis gnostiko užsiėmimas, mano vadinamas „arkos statyba". Nors genetiko perspektyva irgi buvo daug analizuojama, tačiau neturėjau bendro modelio, kuriame daromas visas genetiko darbas. Tas modelis yra istorinis žmonijos giminių genealoginis medis. Šį medį pilnai rekonstruoti neįmanoma, nes tam nesurinkti istoriniai duomenys, tačiau įmanoma sukurti bendrąjį modelį ir išryškinti pagrindinius dėsningumus. Šis genealoginis medis yra Homo Sapiens medis, pradedant nuo pirmojo žmogaus. Tai istorijos šaka, kuri visą faktologinę chronologiją formuoja aplink genealoginę struktūrą.

Tarkime, kad pirmasis žmogus, nežinome ar tai buvo vyras, ar moteris, atsirado prieš 200 000 metų, pirmykščių žmonių bandoje. Jis giminiavosi su senaisiais žmonėmis, perdavinėjo savo genetinę programą ir kūrė naujojo žmogaus genealoginį medį kelis šimtus tūstančių metų iki dabartinės situacijos planetoje, kurioje gyvena 8 milijardai žmonių. Logika tokia: turime sprogimą nuo 1 iki 8 000 000 000 per 200 000 metų, kurio metu turėjo praeiti 10 000 kartų. Kitaip sakant, dabartiniai žmonės, tiesioginėje genetinėje linijoje nuo pirmojo žmogaus yra 10 000 -oji arta. 1000 metų apimtų 50 kartų, ir tai giliausias įmanomas genealoginis medis, koks šiuo metu turimas karališkose ir aristokratiškose dinastijose. Kiti turi dvigubai mažiau, maždaug 25 kartų genealoginį medį, kuris apima 500 metų.

Didžioji dalis Homo Sapiens genealoginės istorijos yra prarasta ir turime maždaug 5000 metų senumo seniausius rašytinius šaltinius bei paminklus. Ankstesni laikai žinomi tik iš archeologijos. Pavyzdžiui, manoma, kad į Lietuvos teritoriją pagrindiniai šiuolaikiniai gyventojai atsikraustė prieš 4000 metų, vadinasi dabartiniai gyventojai yra, nuo šių pirmųjų, 200 karta. Iš kokios vietovės ir kokiu atstumu atsikraustė tiksliai pasakyti sunku, bet krypties požiūriu akivaizdu: vakarų kryptis užkertama ir lieka šiaurės-rytų-pietų kryptis. Atstumas vargu ar tolimieji rytai, greičiausiai kažkur per vidurį, maždaug nuo Juodosios jūros regiono. Į šią vietą atsikraustė iš kitur dar anksčiau. Tyrinėti giminystę galima genetiškai ir naudojant kaip šaltinį kalbą bei mitologiją.

Prie šio įžanginio samprotavimo galima prisiminti Homo Sapiens istorijos chronologiją, pateiktą skyrelyje „Iniciato pradžiammmokslis":

  • gamtinis žmogus 200 000 - 15 000 m. pr. m. e.,
  • pirmykščių kultūrų žmogus 15 000 - 8 000 m. pr. m. e.,
  • pirmos kategorijos civilizacija 8 000 - 500 m. pr. m. e.,
  • antros kategorijos civilizacija 500 - 1400 m. e. m.,
  • trečios kategorijos civilizacija 1400 - 2020 m. e. m.

Giliausios žinomos genealogijos gali siekti maždaug antros kategorijos civilizacijas, kuriose buvo pradėtos kai kurios iki šių dienų išlikusios dinastijos. Senesnės genealogijos jeigu ir žinomos, iš Egipto, Šumerų, Indijos arba Kinijos civilizacijų - jos yra nutrūkusios.

Šioje vietoje kitas svarbus aspektas yra teritorinis, kuris rodo kaip populiacijos migravo ant žemės rutulio paviršiaus istoriniu migravimu, pradedant pirmąją naujojo žmogaus giminių formacija. Teritorija prasideda nuo pirmojo židinio atsiradimo prieš 200 000 metų, kuris, kaip daug kas spėja, yra Afrikoje. Iš Afrikos laipsniškai išplito po visus kontinentus ir apgyvendino visą planetą. Ši pirmoji bendruomenė turėjo savo pirmykštę kalbą, kuri yra visų šiuo metu egzistuojančių kalbų prokalbė. Kalbos galėjo vystytis tiesioginio perimamumo situacijoje, galėjo sulaukėjus būti užmirštamos ir sukuriamos iš naujo. Vadinasi, galima manyti, kad buvo keli pagrindiniai židiniai, kurie kalbą perdavinėjo ir vystė su įvairiais pertrūkiais. Tikėtina, kad jeigu pirmas židinys buvo apatinėje Afrikoje, buvo kylama rytine Afrikos pakrante, ir keliaujama maždaug Artimųjų rytų pietine dalimi, pradedant nuo Egipto. Po to, buvo kylama į šiaurę, iš Tolimųjų rytų reemigruojama į Vakarus.

Šią visą 202 000 metų istoriją galima padalinti į 10 100 dalių, maždaug 20 metų atkarpas, kurios rodo pirmo palikuonio atsiradimą šeimoje. Pati pilna struktūra daug sudėtingesnė, bet tai bazinis principas tarus, kad tėvai susilaukia bent vieno palikuonio. Taip perdarome istoriją vienos tiesioginės genetinės linijos pagrindu ir gauname:

  • gamtinis žmogus - 1 - 9 250 karta (9 250) (Afrika),
  • pirmykščių kultūrų žmogus - 9 250 - 9 600 karta (350) (pirma migracijos banga),
  • pirmos kategorijos civilizacija - 9 600 - 9 900 (300) (antra migracijos banga),
  • antros kategorijos civilizacija - 9 900 - 10 000 (100) (globalinis išplitimas),
  • trečios kategorijos civilizacija - 10 000 - 10 100 karta (100).

Kiekvieno dabartinio žmogaus protėviai praėjo per šiuos chronologinius istorinius etapus per kažkokią migracijos trajektoriją, įvairiose migracijos bangose, ir priklauso kažkokiai konkrečiai genetinei linijai bei genčiai. Kaip pavyzdį imant Lietuvą, paskutinis gentinis pasidalinimas yra 4000 metų senumo, tačiau pilnas gentinis pasidalinimas apima 200 000 metų laikotarpį, kuris paaiškina iš kokių pirmykščių gentinių-genetinių junginių kilo lietuviškų genčių pagrindas.

Genealoginis medis turi kelis pagrindinius dėsnius. Kuo artimesnis bendras protėvis, tuo giminystės ryšiai artimesni, ir kuo bendras protėvis genealoginiame medyje aukščiau, tuo genetinis ryšys tolimesnis. Toliausiai, maksimaliu nutolimu, nutolusios genetinės linijos tos, kurių bendras protėvis yra pirmasis žmogus. Artimiausiai genetiškai susiję broliai ir seserys, gyvenantys šiuo metu. Kitas svarbus dėsnis, kad vienu metu maksimaliai gyventi gali 5 kartos žmonių, kurios sudaro genetiniame medyje tikrovės dabarties tašką, visa kita yra arba genealoginė praeitis, arba genealoginė ateitis. Taip pat, yra unikalūs atvejai, kai genetinė linija pradedant nuo pirmojo žmogaus yra pilnai vyriška arba pilnai moteriška per visus 10 000 perėjimų. Visos kitos linijos yra mišrios, kurios gali turėti dominuojančią moterišką arba vyrišką lytį.

Šie principai neapima visų dėsningumų pilnu apėmimu, tačiau jie yra istorinių genetikų tyrimų pagrindas, žinotinas visose bendruomenėse, kurių valdymui svarbus genetikos dėsnių išmanymas. Kita filognozijos atšaka, kaip jau sakiau, yra gnostika, kuri yra bendruomenės dabarties dvasinio suformavimo mokslas. Viso šio vaizdo visuma vadinama gyvybiniu procesu, kuriame dominuoja vienas arba kitas aspektas ir padeda bendruomenei neiškrypti iš būtinosios evoliucijos tvarkos. Jeigu įsigali gnostinis požiūris, pažeidžiantis būtinąją tvarką, įvedamos praktikos, kurios priešingos gyvybiniam procesui, išplinta savivalė, anarchija ir degradavimas, paremtas kūnišku arba dvasišku pradu, kuris neteisingai supranta dvasios principus ir ardo privalomąją tvarką ideologiniame lygmenyje. Kai bendruomenės per daug nudvasėja ir sumaterialėja, jos pavirsta į paprastą gyvulių ūkį, nesugebantį sukurti aukšto lygio kultūros ir civilizacijos. Todėl gnostikų ir tyrinėtojų darbas sukurti teisingą žmogaus sampratą, kuri atitinka būtinąją jo prigimtį, ir jos pagrindu įvesti tokią santvarką, kurioje tinkamu būdu sujungta genetinė ir gnostinė perspektyva. Kiekvienoje dabartinėje situacijoje, kurioje istoriškai yra bendruomenė, svarbiausia yra turtinis giminių pasiskirstymas ir socialinis statusas, dėl kurio giminės tarpusavyje kovoja fiziniu ir protiniu darbu. Genetinė giminės linija gali būti kylanti ir krintanti statuso požiūriu, planetinis elitas ir prastuomenė. Civilizacijos lygio principus formuoja elitinės giminės planetoje, kurios supranta šiuos dėsningumus ir valdo populiaciją tokiu būdu, kad bendras vaizdas būtų maksimalus. Išsigimusios giminės parazituoja ir platina išsigimimus, naudodamiesi savo aukštu statusu, ypač kai išklysta iš gnostikų žinotino ir genetikų žinotino auksinio centro principo loginėse struktūrose, kur abejose perspektyvose gyvybinis procesas laikomas maksimalios gerovės būsenoje.

Sątvarologijos atradimai reikalingi tinkamo psichovektoriaus suformavimui tam, kad žmogus šiame gyvenime galėtų savo genetinei linijai pasirinkti geriausią gyvenimo kelią. Gyvenimas čia ir dabar yra neteisinga gyvenimo filosofija, nes kiekvienas žmogus turi atsakomybę už savo gentį. Lietuviai, pavyzdžiui, turi sunaikintą ir tik fragmentiškai išlikusį autentišką dvasinį substratą, kuris buvo sutriuškintas pirmos kategorijos krikščioniškos civilizacijos invazijos, antros kategorijos filosofinės civilizacijos invazijos ir trečios kategorijos technologinės civilizacijos invazijos, o savo autentiško lietuviškumo turi likusio labai nedaug. Tačiau jis gali būti ne tik istorinis, bet ir kylantis dabartyje, nes kurti save nepriklausomai nuo invazinių ideologijų galima bet kada.

klajunas

Sakalų civilizacija

Keturi „Filognozijos pradmenų" tomai ir „Mintiregos metodai", kuriuos parašiau per paskutinius aštuonis metus, įeina į vadinamosios filognozijos pradinės mokyklos programą, skirtą mokiniams ir vyresniesiems mokiniams. Baigus filognozijos pradinę mokyklą įgyjama kvalifikacija tapti jaunesniuoju mokytoju arba mokytoju, tinkama skleisti filognoziją kuo platesniam žmonių ratui. Ši mokykla veikia tik per vadovėlių platinimą, be tiesioginio kontakto su manimi, nors turintys klausimų arba norintys gauti papildomos informacijos, gali kreipti tiesiogiai į mane per „Filognozų asociacijos" puslapį.

Šiame lygmenyje filognozija pateikiama egzoterine forma, kuri skirta plačiajai visuomenei, tačiau yra ir vidiniam ratui skirtas variantas, kuris prieinamas tik aukštojoje mokykloje, kurioje mokymai vyksta individualiai. Tačiau Lietuvoje, dėl nepalankių aplinkybių, aukštosios mokyklos nebus ir ezoterinė dalis liks neatskleista. Skirtumas tarp pradinės ir aukštosios mokyklos tas, pradinė mokykla skirta paruošti mokytojus, naudojant pateiktą informaciją, o aukštoji mokykla yra tyrinėtojų, kurie sugeba kurti savo teorijas, pagrindinio šablono pagrindu. Tačiau tam reikia turėti aukštą intelektą ir kvalifikaciją, kuri prieinama ne kiekvienam.

Filognozijos šablonas yra savotiškos kopėčios, kuriose teorijos išdėstomos į hierarchiją pagal tai, koks tikrovės informacinis plotas atskleistas. Mano kopėčios padalintos į 1000 pakopų, įskaitant ir nulinę. Taip vertinamas civilizacijos lygis planetoje, kuris prasideda nuo įsivaizduojamo psyopinio supratimo, iki aukščiausio lygmens, kuriame atskleistas 100 proc. tikrovės. Ilgą laiką planeta per mitologiją, religiją ir filosofiją buvo 0-ulinėje pakopoje ir šuolis įvyko tik atsiradus tikram eksperimentiniam mokslui. Filognozija nėra mokslas tiesiogine šio žodžio prasme, nes naudoja nestandartinius metodus ir turi didelę dalį teorinio eksperimentavimo. Pagal padėtis ant kopėčių galimos plekšnių ir sakalų civilizacijos, kurios vertinamos pagal tikrovės įsisavinimo lygį.

Pradinės mokyklos paskirtis pakloti pamatus planetinės santvarkos ir žmogaus sampratos supratimui, atskleisti pagrindinius sąveikų tarp žmonių bei tarp tikrovės ir žmogaus psichovektorius. Taip pat labai svarbus etikos klausimas, kuriame svarstoma kaip ir kodėl turi būti apribotas psichovektorius etiniais apribojimais, ypač civilizacijai kylant kopėčių pakopomis į vis aukštesnį lygmenį. Technologinių sprendimų nepateikiama, tik psichologiniai, nes pradinė mokykla neskirta tyrinėtojams, daugiau visuomenės sąmoningumo kėlimui, leidžiant prisiliesti savo mintimis prie viršžmogių lygio tikrovės sampratos. Aukščiausias rangas planetoje aprėpia globalinę perspektyvą ir turi spręsti globalines problemas, o vietinės bendruomenės tikrovę suvokia labai ribotos apimties horizonto rėmuose, todėl siūlau jiems įsistatyti į globalinį kontekstą, kad būtų suvokiama, kur juda planetinio rango civilizacija.

Vietines ir planetines bendruomenes skirstau į zonas, kurių aukščiausia yra A zona. Ji yra santvarkos priežiūros sistema, kuri paprastai valstybėje yra prezidentas ir jo kontroliuojamas teismas, prokuratūra bei spec. tarnybos. Turime ir globalinį A zonos atitikmenį, kuris valdo procesus globaliniu mastu, bendradarbiausiant su vietinėmis A zonomis. Norint sužinoti kokios yra kitos zonos, reikia skaityti skyrelį „Teisėjas Dredas". Yra ezoterikų, kurie aiškina, kad šios A zonos yra ne tik šio pasaulio, bet susiliečiančios su transdimensine valdžios hierarchija, kuri yra planetos „dievai" arba „demonai", minėtose pakopose pasiekę sakalų lygio gnostinio implanto informacinio ploto apimtį ir turintys technologiją tapti nesumuojamais žmonių sątvaruose, įgyjant transcenderių sugebėjimus. Antrame tome šią struktūrą taip pat pavadinau epsilon kasta, kuri susijusi su maginės stratos realybe, žmogaus suvokime esančia ekstreminėje dalyje. Ši transdimensinė valdžios struktūra yra vadinamieji archontai, esantys tikraisiais planetos šeimininkais. Ar tai tik simuliatorius, ar ne dar ateityje teks nustatyti, tačiau ryšys realus ir labai efektyvus, gaunant galimybę susipažinti su tikra tikrovės sandara bei žmogaus samprata.

Pagal savo padėtį dvasinėje hierarchijoje esu Stikaro rango, kuris maždaug atitinka katalikų bažnyčioje vyskupo kategoriją. Kaip Stikaras turiu teisę organizuoti filognozijos pradinę ir aukštąją mokyklą, tačiau aukštosios mokyklos nebus, kur mokiniai apmokomi individualiai, o pradinė mokykla yra viešoji, kurioje gali dalyvauti visi sugebantys semtis žinių iš filognozijos pradmenų projekto, savo sąmonės kokybės pagerinimui, kuriant pagrindą optimaliam gyvenimo projektui kiekvienam žmogui. Tam užtenka gerai išmanyti globalinių trajektorijų teoriją ir pasirinkti pagal savo galimybes tokį gyvenimo kelią, kuris geriausiai atitinka giminės išlikimo ir prasitęsimo strategiją.

Bendruomenėse perspektyvas suskirsčiau į genetinę ir gnostinę, kur genetikai užsiima giminių vystymo projektais, o gnostikai projektuoja teritorijose santvarkos ideologijas. Pradinė mokykla tinka abejose gyvenimo trajektorijose esantiems žmonėms, tuo tarpu aukštoji mokykla skirta tiems, kas pasirinko bendruomenėse dvasininkų kelią, kurių tikslas - psichovektorių tyrinėjimas ir formavimas. Dvasininkas - dar kitaip yra mokslininkas, baigęs aukštąją mokyklą ir turintis A zonoje suteiktą mokslininko laipsnį. Čia, žinoma, sistemos adaptuotas variantas, tačiau leidžia suprasti esmę ir susivokti, kas yra filognozijos pradmenys ir kas nėra, kam galima naudoti filognoziją, o kam negalima.

Filognozijos viena iš užduočių visuomenę išvaduoti iš plekšninio lygio, tačiau tai ne taip paprasta ir filognozija nėra lengva teorija, ypač be specialių gebėjimų. Kita vertus, pradinis lygmuo prieinamas visiems ir siūlau gerai įsisavinti mano pateiktas idėjas, kurios mano manymu daugumai žmonių yra vertinga dovana, kurios švaistyti nederėtų. Kitaip filognoziją dar galima vadinti drakono akimi, kuri gali būti pilnai užmerkta, pilnai atmerkta ir turėti visus tarpinius variantus, padalintus į 1000 dalių. Pilnai atmerkta drakono akis yra vadinamųjų „archontų", jie yra baltieji drakonai, mes esame juodieji drakonai ir turime tik nedidelį plyšelį atmerktos drakono akies, per kurį patenka tik nedidelis šviesos kiekis. Filognozija yra laipsniškas vis didesnis atsimerkimas, individualiai ir kolektyviai, iki galutinio nušvitimo.

Pradinėje mokykloje įvyksta parengiamasis integravimo į drakono bendruomenę etapas, kuriame padedamas pagrindas teorijai, pagal kurią žmogus turi rinktis naują savo gyvenimo trajektoriją, su sutvarkyta psichikos struktūra, kuri neklaidžioja realybėje, bet turi susikūrusi joje tikrą, tvirtą atramą. Šis etapas vadinamas arkos statyba, kuri yra šviesos arka, nešanti tikrovėje gėrį ir gerovę, ne tik sau bet ir visai žmonijai. Šis statymas vyksta ne iš išorės į vidų, bet iš vidaus į išorę, kur žmogus pats pasirenka eiti gėrio keliu ir tokiu principu kuria savo psichovektorių. Šio kūrimo pagrindas yra veiklos mastų hierarchijos principas ir laisvaveikos koeficiento teorija, kuriose propaguojama libertarinė sątvarologija, turinti į žmogaus sampratą įvesti laisvės dimensiją, ateinančią iš žmogaus prigimties ir privalomuoju būdu įvedama į žmogaus sampratą. Ši vidinė jėga ir šviesa yra pagrindinė baltojo drakono civilizacijos varomoji jėga, kuri nori atstatyti pašlijusias galvose pusiausvyras tam, kad kreivagalvių civilizacija nesužlugdytų žmonijos ateities. Plekšniniai kreivagalviai, blogiausias bendruomenių variantas kokį tik galima įsivaizduoti, todėl siekiame evoliucijos - dumble gyvenančių plekšnių į stratosferoje sklandančius sakalus.

klajunas

Pažinimo meilė

Kadangi filognozija yra „pažinimo meilė" pats laikas sugrįžti prie pažinimo klausimų ir prisiminti pamatinę, filognozijoje atskleistą jo struktūrą, sudarančią visų epistemologijų, tiksliųjų mokslų, net teologijų pagrindą. Ši struktūra atrasta seniai, dar senovės Graikijoje ir apmąstyta tiesiogiai arba naudota kaip metodologinis tyrinėjimų principas, atsispindintis visose filosofijos konstrukcijose. Šiuo atveju pamėginsiu žmogiško pažinimo sandarą atskleisti tiesiogiai, padarydamas ją objektu, o ne naudoti kaip pažinimo metodą, teorijos kūrimui. Tai pabandysiu daryti plėtodamas savo sątvarologijos koncepciją, kuri yra sąmonės, vadinamos sumatoriumi, tyrinėjimo disciplina. Kas yra sąmonė klausiama nuo filosofijos pradžios, bet per kelis tūkstančius metų, nedaug pasistūmėta į priekį, todėl šis klausimas filognozijoje vienas iš pagrindinių. Pažįstančios sąmonės teorija yra pagrindinis filognozijos klausimas. Sąmonė pažįsta dviem būdais - atverdama ir apmąstydama. Tai, kaip sąmonė atveria pirminę tikrovę yra nekintama, nepajudinama, fiksuota, o apmąstymu žmogus gauna vis geresnį tikrovės supratimą, kuris padeda geriau joje susiorientuoti ir pritaikyti savo reikmėms.

Šis klausimas paprasčiausiame, pradmeniniame lygmenyje - ne toks sudėtingas, o ypatingas formas įgyja tik avangardiniuose mąstymo pavyzdžiuose. Tačiau tie pavyzdžiai nėra prieinami ir turime tenkinti pagrindinių principų tyrinėjimu. Susiejus šį filognozinį klausimą su filosofija ir jos kertinėmis sąvokomis, tokiomis kaip būtis, nebūtis, tapsmas, kismas, nyksmas, niekis ir pan., matosi kaip filognozija sprendžia senus kaip pati filosofija būties ir egzistencijos klausimus, kurie filosofijoje yra reprezentaciniai. Norėdamas visus šiuos dalykus susieti su savo idėja, turiu paaiškinti kontinuumo, arba tęsmo, sąvoką. Pradėkime nuo apibrėžimo. Kontinuumas - tai tam tikros duotybės tęsimasis, kuriame kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas buvo prieš tai. Toks kontinuumas vadinamas statišku, nedeformuotu, tapatybiniu kontinuumu, apipavidalinamu kaip tapatybės fraktalas, arba laužmuo. Tai viena perspektyva. Kita perspektyva yra struktūrinė, sudaryta iš tapatybinių elementų sandūros. Matematikoje šie elementai yra  vienetai. Tapatybės, tapatumas, siejami su apibrėžtumu, nes tik tai, kas apibrėžta gali būti tapatu. Tačiau yra ir apibrėžtumo bei tapatumo priešybė, kuri yra neapibrėžtumas arba begalybė. Begalybė, suprantama kaip neapibrėžtumas, tapatybiniu tęsmu būti negali, nes kiekviena pratęsta dalis nėra tas pats, kas buvo prieš tai, kiekviena pratęsta dalis sprogsta į begalybę, todėl tai irgi struktūrinis kontinuumas, sudarytas iš begalybinių elementų, kuris yra ne sumavimo, bet pirminės tikrovės provaizdis. Šių dviejų kontinuumų santykis ir sąveika įmanoma įvairi. Vienetinis kontinuumas apibrėžtas, įformintas, todėl laikomas „būtimi", o begalybinis - neapibrėžtas, neįsąmonintas, todėl laikomas „nebūtimi". Tačiau ši interpretacija nelaikoma teisinga, nes turime tikrąją, fundamentaliąją esatį, išreiškiamą infinitariniu kontinuumu ir jo kompresinę nuokritą, kuri yra unitarinis kontinuumas, abiem atvejais turint skirtingus būties būdus. Sumatorius yra sudarytas iš tapatybinio kontinuumo, kuris atveria ir kuris mąsto, o infinitarinė anapusybė yra visų tyrinėjimo pastangų per visą žmonijos istoriją objektas.

Žmogaus sątvarą galima analizuoti net tik „burės" metodu, bet ir klasikiniu, kuris rodo trinarę mąstančio/pažįstančio subjekto sandarą. Jis susideda iš objektinės dalies, kuri yra pasaulio daiktai, subjektinės dalies, kuri yra mąstymas ir stebėtojo. Stebėtojas yra tikrasis, absoliutusis subjektas, kuris mato savo viduje tiek daiktą, tiek tą daiktą mąstančią mintį ir gali mąstyti mąstymą, taip gaunant teorinę pažįstančios sąmonės būseną. Nefilosofinė nuo filosofinės būsenos skiriasi tuo, kad pirmu atveju teorinis stebėtojas miega, o antruoju dirba aktyvų tyrinėjimo darbą, kuriame žmogus, kaip asmenybė, pats save suvokia kaip tyrinėjimo objektą, lyginamą, asocijuojamą, priešpastatomą kitam objektui, kuris duotas sąmonės viduje. Galima klausti, kaip tokia trinarė būsena atsiranda ir kaip ji įmanoma. Čia galima priminti sątvaro ypatingosios substancijos dvilypę sandarą, kuri yra rodančioji substancija ir rodomoji. Rodančioji, atveriančioji substancija sudaro tapatybinį kontnuumą, vadinamą suvokimu, kuris pažįsta anapusybę per jos atvėrimą, tuo tarpu rodomoji substancija jau kyla iš tam tikro energetinio proceso, kuris į rodantį kontinuumą perduoda turinį. Stebėtojas yra rodančioji struktūra, kuri turi tapatybės laužmens sandarą, į kurį perduodamas mąstymo bei daiktinimo procesas. Sumatorius mintina ir daiktina surenkama signalą, tada pateikia informaciją stebėtojui, kuris yra teorinis sugebėjimas, turintis antisumavimo galimybių. Antisumatorius išskaido turimą informaciją į rinkinius, tada mintyje jie susiejami į mentalinius objektus, kurie surišami su priekinės sąmonės vaizdais. Šis procesas vyksta kaip gebėjimas kurti deformuotus kontinuumus iš unitarinių kontinuumų, iš kurių sudarinėjami infinitarinio kontinuumo teoriniai, interpretaciniai variantai. Tokia yra pagrindinė gelmininko problema - sukurti tobulą metodą begalybinio kontinuumo atskleidimui ir įforminimui, kuris taptų atskleistąja ir pažintąja transcendencija. Šis klausimas yra pažinimo klausimas, kuris glaudžiai susijęs su fundamentaliaisiais mokslais. Tačiau kadangi filognozija nėra mokslas, toks siauras pažinimo įdarbinimas, apribojant jį tik atvaizdavimo technika - nėra būtinas. Šioje vietoje privaloma daug semtis iš filosofijos, religijos, psichologijos, kad filognozija taptų universaliu gyvenimo pagrindu, kurio tikslas yra gyvybinio proceso puoselėjimas ir priimtinų egzistencijos formų sukūrimas, kuris gyvenimą padarytų gražesnį ir laimingesnį. Žinojimas ne tik jėga, bet ir laimė, todėl per visą istoriją tiek ir buvo atiduota jėgų egzistencijos paslapčių įminimui.

Taigi, pažįstančioji sąmonė atveria, tada mąsto atvertą tikrovę. Sumavimo paviršių supratinėjimas yra pirmas pažinimo lygmuo, sudarantis pirmąjį pažinimo horizontą, kuris yra perprasta natūralioji, prigimtinė sąmonės dalis. Paprastas žmogus dažniausiai juda šiame pirmajame horizonte, jį tiria, vertina, analizuoja, naudoja ir niekada giliau jo nepasiekia. Kiti horizontai jau kuriami specialiais metodais, naudojant gnostinių implantų metodą į dirbtines, ekstremines stratas, kurios yra tikro pirminės tikrovės veikiančiojo prado ir jo reprezentacijos sąmonėje mišinys. Antrinė tikrovė nuo pirminės skiriasi tuo, kad pirmoji yra sudaryta iš vaizdo ir veiksmo, o pirminė tikrovė - turi tik bevaizdį veikiantį pradą, kuris iškeliamas į reprezentacinį vaizdą kognityviume. Tikrovė holoplastiniu veikimu veikia per visą gylį ir ilgį, tiesiogiai ir netiesiogiai, o įpriekinama savo fasadiniu veidu tik nedideliame paviršiniame sluoksnyje. Šioje vietoje kyla klausimas - kokia būsena yra prigimtinė, veikianti ar rodoma, ir ką rodymas prideda prie veikimo, atveriant arba užveriant tikrosios esaties veikiančias formas. Filosofas ir filognozas savo supratime nori turėti maksimalų horizontą, kuriame būtų aiškus atsakymas į pamatinį klausimą kas yra būtis ir kas yra žmogus būtyje. Tačiau kadangi sumatorius rodo tik esmės nedidelį lakštinį paviršių, jame atsakymą įžiūrėti ne taip paprasta. Tam tikros bendrosios savybės pastebimos ir gana ryškiai, tačiau jos galutiniam atsakymui nepakankamos. Daug ginčijamasi ar verta peržengti šį prigimtinį horizontą, nes tai padarius kyla pagunda tikrove laužyti, ardyti, perdarinėti iš naujo, o tai žmogui, vertinant pagal pradinius šios krypties užmojus, nieko gero nežada. Žmogaus savikūra pristatinėjama kaip netobulumų patobulinimas ir trūkumų ištaisymas, tačiau dažnai nutylima, kad po agresyviojo nusikalstamo transhumanizmo priedanga atkurinėjama vergovinė santvarka ir jau kelis dešimtmečius apsimetinėjama, kad nevyksta nieko katastrofiško.

Imant šį bendrą poliarizuotą vaizdą - infinitarinis veikiantis ir kuriantis pradas yra tobulas, o unitarinis, vaizdinis - defektinis. Tarp jų yra didelis skirtumas savo informaciniu plotu, dėl ko kyla pažinimo troškimas, skirtas užpildyti ir kompensuoti trūkumą. Šiame konstrukte ir įsikomponuoja minėtos pamatinės filosofijos sąvokos, kurias galima suvokti įvairiai, įdedant į savo sąmonę įvairiose vietose. Būtis, kaip infinitarinis veikiantis pradas, būtis kaip unitarinio kontinuumo suvokianti ir stebinti dalis. Būtis kaip daikto sumatinis vaizdas arba išvaizda. Nebūtis kaip bevaizdis pradas, nebūtis kaip išnykimas iš vaizdo, nebūtis kaip perėjimas iš vieno būvio į kitą, nebūtis kaip substancija, kuri neesti, bet naikina, tai yra, egzistuoja kaip nenutrūkstantis, begalinis sprogimas ir sprogdinimas. Visame šiame kontekste ir kuriamas filognozijos projektas, kurio tikslas pažįstančios sąmonės arsenalo ištobulinimas iki tokio lygio, kad taptų prieinamas ne tik pirmo horizonto lygio supratimas, bet atsivertų antras, trečias, ketvirtas, penktas horizontas ir t.t. Tai galima daryti įvairiai, ne vien formulėmis, nes filognozija nerengiama kaip sausas, nuobodus tikslusis mokslas. Filognozija ne kiekybinė bet kaipybinė - joje svarbu suprasti esmę ir principus ir padėti atsakyti į pamatinius klausimus - kokia tikrovės  pagrindo prigimtis, kaip atsirado pasaulis, kas yra žmogus, kokia gyvenimo prasmė.

Šie klausimai įrėminami į pamatinius unitarinio ir infinitarnio kontinuumo vaizdinius, kur pirmas apibrėžtas ir yra minkomu pažinimo moliu, o infinitarinis - neapibrėžtas, bet apibrėžtinas iš pirmojo kontinuumo perspektyvos.

klajunas

Visiems besidomintiems filognozija siūlau susipažinti su žodynėliu, kuriame surinkti pagrindiniai terminai bei naujadarai su jų apibrėžimais, reikalingi tekstų skaitymui ir supratimui. Nežinant pagrindinių terminų, kurių ne tiek daug, mano mintį sekti gana sunku, tekstai atrodo sunkūs ir neįkandami. Tačiau už šio paviršiaus - aiškumas, paprastumas ir naujų terminų jėga, reikalinga naujų idėjų įvedimui į apyvartą.

klajunas

MOV metodas

Bendrą pasidalinimą valdžia ir ištekliais teritorijoje pirmiausiai lemia veiklos mastų hierarchija, pagal kurios pagrindinį dėsnį maksimalus veiklos mastas įmanomas vienetams, o dauguma gali mėgautis tik minimaliu. Tai pagrindinis socialinės dinamikos principas, sukuriantis visuomenėje sluoksnių arba klasių įspūdį. Iš jo kilo metodas visuomenę vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kuri gali būti valdžios, turto, proto ir pan. Tačiau kadangi planeta yra paviršius, piramidė guldoma horizontaliai ir jos sluoksniai pavirsta į zonas, o šios išsibarsto ant žemėlapio įvairiose teritorijos vietose, dažniausiai pagal centrinių pastatų padėtį. Taip mąstoma vietinė teritorija, tačiau tas pats galioja ir visai planetai, kur tam tikrose vietose yra centrinės, kontrole užsiimančios zonos, o kitose - tik valdomos atviros teritorijos.

Pirma šio padalinimo zonomis versija pateikta skyrelyje „Teisėjas Dredas", pagal kurią zonos abėcėlės raidėmis žymimos į A-J sąrašą. Čia A zona yra prezidentas, teismai, prokuratūra ir spec. tarnybos, o J zonoje turime įvairių kategorijų nedirbančiuosius - moksleiviai, bedarbiai, neįgalieji, nuteistieji. Tarp jų įsiterpia visos kitos zonos, kurios dėstomos pagal svarbą, funkciją, vaidmenį santvarkoje ir t.t. Visos šios zonos yra užpildomos iš centrinės vietos, vadinamos švietimo sistemos įstaigomis, kurios yra maždaug per vidurį, o gavęs diplomą žmogus pereina į apatinę arba viršutinę dalį. Šią struktūrą, kuri filognozijoje labai svarbus modeliavimo eiolosferoje metodas, vadinu MOV. M yra moterys, V - vyrai, o centrinė, O dalis, yra užpildoma zonomis nuo A iki J. M ir V dalys žymimos su ašimis, kurios gali būti amžiaus arba turto skalė, kurioje jungiant skersiniais M ir V gaunamas savotiškas kopėčių vaizdas.

Šioje struktūroje matosi kaip vyksta žmonių judėjimas karjeros scenarijuje, turto scenarijuje ir koks vienu ar kitu atveju gyvenimo trajektorijų pagrindinis principas. Esant A zonoje, turima viena trajektorija, G zonoje - kita, gyvenimo eigoje išsivysto tam tikras zonai būdingas psichovektorius, sukaupiamos specialybės patirtis, susiformuoja charakteris ir viršavimo arba negalėjimo viršauti patologija. Pagrindinė žmonių masė yra apatinėje dalyje, o į aukštesnes pozicijas galima iškopti dviem būdais: demokratiniais rinkimais, paskyrimu pagal karjeros scenarijų arba rodant savo iniciatyvą, dirbant. Pagrindinis turtinimosi segmentas yra G zona, kuri yra gamybos, paslaugų organizavimo sritis, kur susirenka iniciatyva bei protas, vyksta pagrindinis sistemą aprūpinantis procesas. Visų kitų zonų biudžetas priklauso nuo to, kaip globalinėje sistemoje sėkmingai veikia G zona. Tačiau norint daryti įtaką santvarkai, reikia dalyvauti įstatymų leidyboje ir, negana to, turint pakankamą politinę jėgą (B zona), o tai įmanoma, jeigu idėjos turi tikrą populiarumą. Sau asmeniškai įvesti santvarkos „patobulinimą" neįmanoma.

Šis modelis reikalingas tam, kad remiantis juo būtų galima parodyti kelis kertinius principus. Pirmas jų - reikalavimas zonas dalintis per pusę tarp moterų ir vyrų tam, kad būtų tinkamas atstovavimas arba reprezentavimas. Antras yra - M ir V ašys, nesvarbu ar tai būtų amžiaus skalė, ar turto turi būti jungiamos horizontaliai, o ne įstrižai. Visi sujungimo, arba suporavimo, įstriži variantai rodo psichinės arba socialinės raidos sutrikimą, kuris jeigu ir nėra uždraustas, turi visumoje sudaryti ne daugiau negu 1 proc. Taip, judant moters arba vyro koordinačių taškui amžiaus skalėje susiformuoja įvairios padėtys O dalyje, kur aukštesnį statusą gali turėti vyras arba moteris, nuo ko priklauso asmeninio arba bendro turto kiekis. Tarkime yra tokia situacija: vyras C zonoje (ministerija), moteris G zonoje (verslas); arba moteris B zonoje (seimas), vyras C zonoje. Tokia pora giminių struktūroje būtu aukšta, turtinė socialinė klasė. Žemosios konfigūracijos - vyras G zona (verslas), moteris - H zona (darbas); arba vyras H zona (darbas) ir moteris H zona (darbas). Amžiaus principas reiškia, kad jungiant skales didesnis negu 10 metų skirtumas nepageidaujamas ir yra „amžiaus grindys", žemiau kurių santykiai draudžiami baudžiamąja atsakomybe. Tačiau toks variantas, nepaisant griežto draudimo, labai populiarus turtinėje klasėje ir aukštame socialiniame statuse, pvz., jungiant J zoną su G aukštuomene, C aukštuomene ir pan. Žinoma, gražus pasiūlymas yra retenybė, dažniausiai išnaudojama ir atsikratoma. Žinant šiuos MOV modelius, neįmanoma prastumti jokių pedofiliją propaguojančių ir gražinančių teorijų, nes jų įgyvendinimui reikėtu, visos socialinės struktūros pertvarkymo, ko per įstatymų leidybą pasiekti beveik neįmanoma. Todėl planetoje susiformavęs slaptas pogrindis kuris žlugdo jaunus gyvenimus slaptu nelegaliu būdu.

Svarbu suprasti įvairias A zonų užpildymo galimybes: jos gali būti - visuotiniai demokratiniai rinkimai, gali būti paskyrimas, gali būti užgrobimas. Jeigu renkama - svarbu kas turi teisę balsuoti, kas neturi, kokią informaciją gauna, kokios negauna, kas turi teisę kandidatuoti, kas neturi, kaip vyksta konkurencija tarp kandidatų. Jeigu užgrobiama - ar tai įvyksta rinkimų būdu, kai išrenkama legaliai, tačiau pasibaigus kadencijai - atsisakoma pasitraukti, ar kariniu perversmu. Ir, pastaruoju atveju, verčiamas tironas ir negraži valdžia keičiama į gražią, ar verčiama graži valdžia ir įvedama diktatūra. Šiame kontekste pasvarstykime kaip formuojasi planetinės A zonos. Viena tokių viešų institucijų yra Jungtinės tautos, kuriose visų vietinių A zonų atstovai sprendžia politinius ir karinius klausimus. Šios organizacijos steigimas yra politinis susitarimas ir joje procesas vyksta visuotinio forumo principu Saugumo taryboje bei Generalinėje asamblėjoje. Tokio pobūdžio kitos A zonos planetoje viešos nėra, tačiau situacija ne tokia paprasta. Šiuo klausimu daug sąmokslo teorijų, mitų, dezinformacijos, mistifikavimo, į kurį nesigilinsiu, nes filognozija neturėtų platinti sąmokslo teorijų, tik priemonę modeliavimui. Bet kokiu atveju, manau yra savotiški A zonų karteliai, kurie dalinasi planetinį resursą ir yra neoficiali, sprendimus už uždarų durų priimanti valdžia, vadinama Atsiskyrusia civilizacija.

Prie visos pateiktos informacijos reikia parodyti ir filognozijos vietą hierarchijoje. Ji rašoma iš H zonos perspektyvos, tačiau turi sąsajų su A, C, D, G zonomis, mišriu variantu. Pagrindinis filognozijos siekinys per idėjų sklaidą yra įvesti 50% - 50% MOV, įvesti horizontalių skersinių MOV, uždrausti uždaras turtines kastas, šalinti priespaudą, išnaudojimą ir vergovę, teikti visuotinį aukščiausio lygio išslavinimą, viešinti nusikalstamo transhumanizmo pavojus. Šioje vietoje svarbiausias nemokamas aukštasis išsilavinimas visiems ir jo atvirumas bei prieinamumas.

A zonų karteliai neretai siekia priešingų tikslų ir nori įvesti provincijos teritorijose kažką panašaus į „West world" pramogų parkus, kuriuose būtų leidžiama prievartauti, žudyti, kankinti ir vaizduoja tai kaip „naująją erą" ir „naująją tvarką". Filognozijos atskleidimo projekte siekiama paviešinti šį slaptą suokalbį pieš žmoniją, sumažinti kančios ir vargo pasaulį, paskleidžiant aukšto lygio žinias ir teorijas. Kiekviena zona turi optimalų psichovektoriaus variantą, kuris reikalingas išgyvenimui ir savo moralinių priedermių išsaugojimui. Arkos statybos sistema, siekia suteikti šiam tikslui teorinių žinių, atimant pasaulio kontrolę iš kreivagalvių nagų ir perduodant ją tiesiagalviams. MOV metodas šiam tikslui yra geras argumentavimo įrankis ir mąstymo pagalbininkas.

Visi studijuojantys eiolosferos metodą, turi suvokti koks procesas prasideda, kurią nors zoną padarant viršaujančia. Paprasčiausi variantai: A zona - renkamas prezidentas ar dinastinis monarchas; išaukštinta D zona - kaip teokratijoje; išaukštinta G zona - kaip oligarchiniame feodaliniame kapitalizme; išaukštinta H zona - kaip proletariato diktatūroje ir t.t. Kokios vienu ir kitu atveju santvarkos, gyvenimo stilius bei scenarijai; ar reikalinga kruvina revoliucija su giljotinų puotomis, ar ne. Kaip išsidėsto jėgos matosi pagal statistinius duomenis - suskaičiavus kokia kiekvienoje zonoje populiacija, kaip jos suorganizuotos, kokią turi ideologiją ir technines priemones.

klajunas

Nietzsches kova

Visiems filosofijos istoriją studijavusiems žmonėms žinoma, kad F. Nietzsche buvo antros devyniolikto amžiaus pusės filosofas, padaręs didelę įtaką dvidešimtam amžiui. Tai kontraversiška asmenybė, kuria domėjosi ir tinkami, ir netinkami pasekėjai, mokiniai bei tyrinėtojai, panaudoję jo idėjas savais tikslais. Akivaizdu, kad filognozija nėra Nietzsches pratęsimas, tačiau, manau, kad verta šio filosofo kūrybą panaudoti tyrinėjimui, kuris reikalingas išryškinti tam tikrus filognozijos koncepcinius skirstymus. Įvairiuose tomuose galima rasti glaustų jo idėjų analizių, tačiau šiame skyrelyje noriu Nietzsches klausimą panagrinėti iš esmės ir suteikti jo pažiūroms galutinį apibūdinimą. Vadinau jį gelmininku, kuris padarė įtaką filognozijai, tačiau čia pateiksiu jo tikslesnį apibūdinimą.

Nietzsches filosofija kategorizuojama kaip gyvenimo filosofija, kurioje gyvybė, gyvenimas vaidina centrinį vaidmenį. Šia prasme jis artimas filognozijai, nes jos vienas iš tikslų yra gyvybės etikos patobulinimas ir pritaikymas numatomam transhumanistinių technologijų sprogimui. Vadinasi aš rašau dvidešimt pirmo amžiaus perspektyvoje, o Nietzsches problemos yra iš devyniolikto ir dvidešimto amžiaus konteksto. Baziniai dalykai, žinoma, nepasikeitė, pasikeitė tik mokslas ir technologijos, taip pat jų nulemtas gyvenimo būdas. Pirmas Nietzsches svarbus veikalas yra „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios", išleistas 1872 m., kuriame matome jo pirmą sątvarologinės koncepcijos variantą, tuo tarpu filognozijos pirmasis tomas, vadinamas „Naujo metodo principai", pasirodęs 2019 m., Nietzschei greičiausiai būčiau nepatikęs, jeigu būčiau buvęs publikuojamas jo laikais Vokietijoje, tačiau kol kas prieš jį turiu pranašumą todėl, kad jis praeityje, o aš ateityje ir galiu vėl surinkti atgal tai, ką jis norėjo sudaužyti ar sudaužė savo „įveikose". Kodėl reikia atstatinėti? Todėl, kad jo idėjos nepasiteisino ir  jo projektas, deja, nebuvo sėkmingas.

Taigi, nuo ko reikia pradėti ieškant sąsajų tarp Nietzsches ir filognozijos? Pirmiausiai reikia prisiminti kelis dalykus, kuriuos pradedu analizuoti nuo pirmojo tomo: sąmonė turi dvi horizontalias kryptis - priekinę ir galinę, kurias vadinu fiksatu ir laksatu. Šios dalys sukuriamos transcendencijos sumavimo proceso, kuriame į suvokimą įtraukiamos pirminės tikrovės. Priekinė sątvaro dalis atspindi būtinąjį pradą, kuris yra fizinis ir biologinis, sudarantį tikrovės nekintamą ir nekeičiamą pamatą; o galinė dalis yra kūrybos ir laisvės sritis, kuri ardo būtinąją tikrovę ir iš jos nuolaužų kuria naują, dirbtinį pasaulį. Žmogus yra įterptas tarp šių fundamentalių tikrovių, tarp būtinybės ir laisvės, ir turi susirasti optimalų variantą išgyvenimui planetoje. Geriausias atvejis, kai šie pradai yra dermėje vienas kito atžvilgiu, stengiantis laikytis saiko ir neperžengti kūrybinėje laisvėje leistinos ribos, tačiau tai retai kada pavyksta ir istorija yra nuopuolių į anarchistinius ekscesus seka, kurie beveik kiekvieną šimtmetį iš pamatų sukrečia civilizaciją. Tai rodo didelį vidinį nepasitenkinimą ir nesibaigiančias pastangas ištaisyti civilizacijos patogenines zonas, tačiau kiekvieną kartą reformos pasibaigia katastrofiniu sukrėtimu, po kurio viskas sugrįžta į buvusią būklę, žaizdų susitvarkymui ir nuostolių susikaičiavimui.

Kitas skirstymas yra skirstymas į genetikus ir gnostikus. Genetikai domisi žmonių veislininkyste, geresnio žmogaus egzemplioriaus išveisimu, ir jo samprata bei socialinė santvarka tarnauja šiam tikslui. Vienas iš ekscesų yra vadinamoji eugenikos pseudoteorija, kuri buvo sukurta devynioliktame šimtmetyje, su kuria Nietzsches filosofija tai pat turi sąsajų. Gnostikai yra dvasininkai, kuriantys dvasines teorijas, kurių tikslas yra gyvybinio proceso įstatymas į metafizines ir religines ideologijas, su kuriomis būtų jam ne tik suteikiama kultūrinė ir ritualinė forma, bet būtų perinterpretuojamas gyvenimas, sukonstruojant tanscendencijos versiją, kuri svorio centru daro žmogaus dvasinį, kūrybinį, laisvės pradą, o materialus, kūniškas pasaulis, kuris genetikui svarbiausias kriterijus, suniekinamas. Filognozijos pozicija yra sukurti visumą įforminančią sistemą, kurioje nebūtų diskriminuojama nė viena žmogaus dalis - būtinybę paverčiant strategine, o laisvę ribojant.

Akivaizdu, kad Nietzsche yra genetikų stovykloje su savo gyvenimo filosofija, ir viso jo gyvenimo kova buvo sutraukyti tuos pančius, kuriuos Europos giminių gyvybiniam procesui sukūrė gnostikų mokyklos. Jo genetikų etalonas buvo senoji graikų aristokratinė kultūra, kuri buvo sužlugdyta žydiškos tradicijos, per krikščionybės įvedimą ir įtvirtinimą dviem tūkstančiams metų. Gyvenimo linija, kuri žymima tiese, kerta gnostikų apskritimą, kuris su savo dvasinėmis formomis įstato procesą į rėmus, jį spaudžia, slopina, gniuždo ir dusina, sukuriant dekadentines gyvenimo formas. Nietzsches įsitikinimu šis kultūrinis kalėjimas, kuris prasideda nuo Platono ir krikščionybės, turi būti susprogdintas ir gyvybinė energija išlaisvinta laisvai kūrybai. Šiam tikslui, nuo savo veikalo „Žmogiška, pernelyg žmogiška" (1878 m.), jis griauna Platonišką metafiziką, įvesdamas savo istorinį empirinį metodą, nuo veikalo „Ryto žara" (1881 m.) - moralę, įsišaknijusią metafizikoje ir platoniškame monoteizme, nuo knygos „Anapus gėrio ir blogio" (1886 m.) kultūros, politikos, filosofijos, mokslo populiarias, prasčiokiškas formas. Ši jo kova nukreipta prieš gnostikų savavališkas, gyvenimui priešiškas formas, kurias jie surentė savo išsigimusiuose protuose, pažeisdami būtinojo prado, ribojančio laisvę bei kūrybinę savivalę, dėsnius.

Nietzsches filosofija turi dvi kryptis, viena vertus, jis remiasi senovės graikų pavyzdžiu, iškeldamas juos kaip etaloną, bet, kita vertus, laukia naujų ateities filosofų, suprantančių gyvybės žemėje paslaptis ir gebančių surasti teisingą pusiausvyrą tarp būtinojo ir laisvės prado. Laisvė turi tarnauti būtinybei, nes ji suteikta tik tam, kad būtinybė būtų judri ir dinamiška, o ne tam, kad sunaikintų tą pradą, iš kurio išėjo. Gnostikai transhumanistai, nesaugantys šio prado, yra gyvybės žudikai, kurie, neribojami genetikų saugančių gyvybės paslaptis, savo beprotiškuose eksperimentuose sunaikins žmonių rūšį. Remiantis tuo, ką suprato Nietzsche, galima sakyti, kad pirmieji transhumanistai buvo platonistai ir krikščionys, siekę perdaryti gyvulinį žmogų į dvasinį angelą, nužudant jo fizinį pradą. Žmogaus spektrinė juosta yra vientisa struktūra, kuri negali būti ardoma nė vienoje vietoje. Yra du pagrindiniai taškai, kuriuose ji sujungiama ir išardoma - tai gimimas ir mirtis. Ne šiuose procesuose jungimas arba ardymas yra išsigimimas, kuris nori į pirmapradį žmogaus kūną įvesti procesą, kuris tikrovėje neegzistuoja ir yra savavališkas transhumanistinis įsibrovimas, vadinamas „patobulinimu". Teorija, kuri propaguoja tokį „gerinimą" žlugdo gyvybę ir yra gnostinis ekscesas surentęs makabrišką dvasios rūmą, kuris, jų manymu, turi žmogų išaukštinti, kai tikrovėje jį tik nužudo.

Kokie Nietzsches filosofijos trūkumai? Svarbiausias jų yra tas, kad jis prisiskaitęs Šopenhauerio, propagavo „pesimistinę" ir „nihilistinę" laikyseną gyvenime, ir ja remdamasis sukūrė į gyvybę projektuojamą gnostinį implantą, kuris gal ir buvo realistinis, naudojęsis gausia istorine civilizacijų patirtimi, tačiau ateičiai nėra tinkamas, ypač po mokslo ir technologijų proveržių dvidešimtame ir dvidešimt pirmame amžiuje. Turime informacines technologijas, dirbtinį intelektą, robotiką, kosmoso pramonę, psichotroniką, genų inžineriją ir jeigu remtumės Nietzsches imoralizmu, per konfliktus, karus, intelekto degradavimą susinaikintume technogeninėje katastrofoje. Neriboti elito neturime teisės, nes šie, nepaklausė Nietzsches raginimo atsisukti į gyvybę, nori sunaikinti būtinąjį žmogaus pradą, taip kaip darė platonistai ir krikščionys, pakeisdami metafiziką transhumanizmu. Iš tikro juk transhumanizmas ir yra ne kas kita kaip metafizika žmogaus atžvilgiu, kur „meta" pakeičiamas „trans", o „physis" pakeičiamas „homo". Tai sena kaip pati istorija problema, kad gnostika nesitenkina tuo, kas duota ir siekia tobulinimo, gerinimo, perdarymo, valdžios ir galios išplėtimo. Tuo tarpu genetikai stebi giminių dinamiką, ieško idealių sąjungų variantų, jungia turtą ir resursus, tarpusavyje kovoja dėl erdvės ir tenkinasi senoviniu, aristrokratiniu gyvenimo principu. Šiais laikais tai jau gana seniai neįmanoma, turint omenyje globalinius ideologinių ir technologinių karų mastus, tačiau kaip devyniolikto amžiaus antros pusės mąstytojas, Nietzsche gana gerai suvokė problemos esmę ir šiuo suvokimu sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Prisiminę pradžioje parodytą sąmonės spektrą, kurio poliai yra laisvės pradas ir būtinoji tvarka, galima surasti tokius įmanomus derinius: a) laisvė - (+), būtinybė - (-), b) laisvė - (-), būtinybė (+), c) laisvė (+), būtinybė (+). Filognozijoje orientuojamasi į c) variantą, tačiau tai kitų skyrelių tema, į kurią čia nesigilinsiu.

klajunas

Dirbtinės gyvybės pavojai

Pratęsdami pradėtas temas, turime suvokti kontekstą, kuriame kuriama filognozijos sistema, nes šio intelektualinio judėjimo principas yra maksimalus realizmas, šviesi sąmonė ir nulis iliuzijų. Pagal pateiktą istorijos chronologiją, esame III kategorijos civilizacijoje, kuri apibūdinama kaip technologinė civilizacija, pasiekusi antrą etapą iš dešimties numatomų. Šios civilizacijos suklestėjimo rėmai yra 1400 m. - 2020 m., vadinasi ji apima maždaug 600 metų. Įvairūs mokslai turi gana ilgą priešistorę, bet ta priešistorė nelaikoma pilnai mokslinės civilizacijos apraiška. Vienas pavyzdžių yra matematika, kuri užuomazgos stadijose turima nuo pirmųjų kultūrų, tačiau jos išsivystymas buvo elementarus, nedarantis didelės įtakos teorinėms žinojimo sistemoms ir buvo naudojama tik praktiniais, ūkiniais tikslais. Arba kiti pavyzdžiai yra medicina, kuri gyvuoja tiek, kiek žmonija, tačiau pirmieji jos variantais buvo tik šamaninės, ritualinės apeigos, kurios neturėjo tikro gyvybės supratimo. Du pagrindiniai instrumentiniai proveržiai yra mikroskopo bei teleskopo išradimai, kurie pasitarnavo gyvybės mokslo ir astronomijos proveržiui. Chemija daug kuo susijusi su senovės alchemija bei magija, kaip modernioji eksperimentinė fizika, su Aristotelio filosofine φυσις teorija.

Žiūrėdami į praeitį matome, kad šis technologinių žinių proveržis planetoje sukūrė technosferą, kurioje dirbtinis daiktas konkuruoja su natūralia biosferos gyvybe, iš pradžių jai tarnaudamas, tačiau tuo pačiu ir nuolat tobulinamas ir šitaip keliantis vis didesnę grėsmę kaip konkurentas. Šiuo metu technosferos valdovas yra žmogus, tačiau vis didėjant jo galimybėms, gali tekti užleisti vietą dirbtiniam intelektui, kuris taps tikru biosferos šeimininku ir dievu. Prielaidos tam jau yra sukurtos ir dešimtmečio eigoje prasidėjus technologinės civilizacijos trečiam etapui, technologinio progreso apogėjus bus pirmą kartą istorijoje dirbtinės gyvybės išėjimas į areną. Tai yra technosferos pažangos ir pasiekimų viršūnė. Dalimis ir fragmentais ta gyvybė jau dabar turima - turimi „kūno" techniniai elementai, „galvos" kompiuterinės sistemos su dirbtinio intelekto algoritmais, belieka pasiekti pakankamą šių dalių lygį ir sujungti į vieną „organizmą". Kompiuterių procesoriai seniai pasiekė reikiamą lygį, trūksta tik algoritmo galimybių, o mašininis kūnas vis labiau artėja prie androidinių robotų galimybių. Jiems susijungus gaunama mašina, turinti dirbtinės gyvybės statusą, jeigu yra pilnai ar iš dalies autonomiška, galinti aptarnauti pati save, panašiai kaip žmogus.

Iš to, kas čia pateikta, matosi, kad dirbtinė gyvybė bus funkcinė: transportinė, pramoninė, buitinė ir universali, tai yra, bendrosios paskirties, greičiausiai turinti žmogų imituojantį kūną. Nesunku surasti, kad visi šie agregatai bus „telepatiniai", sujungti į vieną tinklą internetiniu ryšiu ir iš pradžių bus skirti tarnauti žmogui, o po to, vis didėjant dirbtinio intelekto galimybėms, darysis vis grėsmingesniu žmogaus konkurentu. Tai reiškia, kad trečia stadija bus dirbtinės gyvybės užuomazginės formos, kurios tokios būsenos bus iki šimto metų, tai yra, iki 3020 m., o po to atsiras tikros dirbtinio sumatoriaus technologijos, kurios dirbtinę gyvybė priartins prie žmogaus lygio. Kitaip sakant, kaip rašiau skyrelyje „Leptoninė sąmonė", pirmos sumatoriaus ir psichovektoriaus technologijos bus labai negilios žmogaus spektro atžvilgiu, tačiau technologijai vis tobulėjant, bus vis labiau artėjama prie žmogaus, kol turėsime tikrus Sailonus, tokius kokius rodo seriale „Battlestar Galactica".

Ši analizė filognozijoje privaloma, nes turime savo arkos statyboje ir trajektorijų analizėje numatyti kokia artimiausia ir tolimesnė ateitis ir filognoziją pritaikyti prie tikro gyvenimo. Kitaip sakant, sątvarologija turi būti ne tik gyvybės, bet ir dirbtinių technologijų, kurios neužilgo įgis dirbtinį sumatorių ir dirbtinio psichovektoriaus galimybes. Tą psichovektorių suprasti nebus sunku, nes jis priklauso tik nuo loginių schemų, kurios, sukūrus dirbtinų intelektą, turės būti viešos ir prieinamos analizei. Žmogaus sumatorius didele dalimi yra analoginis, o dirbtinio intelekto bus binarinis skaičiuotuvas, kuris matematikoje turės prieš natūralų intelektą milžinišką pranašumą ir kad neatsiliktų žmogus turės į galvą dėti tokius pačius skaičiuotuvus, t. y., skaičiuotuvai bus skirti žmogui ir autonomiški. Leptoninės sąmonės sątvarologija bus dirbtinės gyvybės technologinių žinių sistema, kuri filognozijoje taip pat tyrinėjama dėl neišvengiamo dirbtinės gyvybės proveržio kelių dešimtmečių eigoje, pirmiausiai su autonominiais automobiliais, kurie bus vairuojami kompiuteriais. Taip pat, į buitinius prietaisus bus pradėti dėti procesoriai su dirbtiniu intelektu, su kuriuo bus galima bendrauti balso komandomis ir jie savo funkcijas atliks autonomiškai. Viena iš pavojingiausių sričių yra karinė, nes visi ginklai taps išmaniais, apdovanotais gebėjimu veikti savarankiškai ir turintys „žudymo instinktą", nevaldomą žmogaus proto.

Šis scenarijus rodo, kad žmogui teks gerokai atsitraukti, į savo kūno sandarą įtraukti dirbtines technologijas ir perorientuoti intelektą į simbiozę su dirbtine gyvybe. Keisis žmogaus samprata, santvarka, civilizacija darysis grubesnė, primityvesnė, paviršutiniškesnė, lengvai užgrobiama ir kontroliuojama bei peršveičiama kiaurai. Įsiviešpataus mintirega, dings privatumas įprastinėse vietose ir jeigu svertai atsidurs netinkamose rankose, trečioje ir ketvirtoje dirbtinės gyvybės proveržio stadijoje tikėtini dideli civilizacijos sukrėtimai, kovojant dėl valdžios planetoje, kovojant dėl išlikimo, keičiant socialinę santvarką, keičiant žmogaus sampratą į vergo, neturinčio savaiminės vertės, bet esančiu tik estetine ar ekonomine funkcija. Todėl reikia atidžiai sekti situaciją ir stebėti, kad neatsirastų žmogui, žmonijai ir gyvybei priešiškos ideologijos, nesugebančios teisingai išdėlioti verčių sistemos ir nesuvokiančios dirbtinės ir natūralios gyvybės teisingos hierarchijos principų. Technologijos teiks ir daug naudos ir ta nauda prisidengiant galimos žmogui nedraugiškos invazijos, kurios jį prie žlugimo gali privesti apgaulės būdu.

Gali kilti klausimas ar turi filognozija kovoti prieš tokią civilizaciją, ar turi ją priimti, bet stengtis sukurti optimalios simbiozės situaciją. Čia galima prisiminti Nietzsches kovą prieš gnostikų siautėjimą religiniu ir metafiziniu pavidalu, kurie buvo įstatę gyvybės procesą į nepalankų raidos scenarijų. Galima prisiminti Šliogerį, kuris tokiu pačiu principu kovojo prieš technognostikus, kurie tą patį ką religija darė su gyvybiniu ir daiktiškuoju pasauliu visą dvidešimtą šimtmetį. Dvidešimt pirmas šimtmetis yra slenksčio laikotarpis, kuriame technognosis pasiekia proveržio momentą ir įvykdo visus tuos pažadus, kuriais gąsdino Šliogeris savo kūryboje. Transhumanizmas ir transhumanistinė dirbtinė gyvybė yra tas gnostinis apskritimas, kuris gyvybės procesą įstato į tam tikrus formuojančius rėmus, kurie gali atitikti natūralią tvarką, o gali būti jos žudikai, natūralų biologinį žmogų pavertę į technologinį robotą. Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes, viena vertus, matau labai daug pavojų dėl žmonių žemo intelekto ir moralinės degradacijos, bet, kita vertus, ši pažanga, jeigu naudojama tinkamai, atveria žmonijai daug galimybių, viena kurių pagaliau sukurti maksimalios gerovės planetą, kurioje už išgyvenimo ribos nebūtų išstumtas nė vienas žmogus. Dirbtinė gyvybė galėtų „vargstančiam" ir „skurstančiam" būti dideliu pagalbininku, išlaisvinti nuo darbo, sukurti pakankamai laiko intelektualiniam ugdymuisi ir mėgavimuisi gyvenimu. Kokia bus pasirinkta kryptis priklausys nuo elito sąžinės, kurios jis stokoja, todėl nenorint atsidurti pralaimėtojų pozicijose, reikia rodyti iniciatyvą ir neatidavinėti be kovos nė vienos pozicijos gyvenime, ypač kai bus keliamas ekonominės santvarkos, biudžeto perskirstymo, žmogaus teisių ir žmogaus sampratos klausimai. Ypač svarbi psichotronikos pažanga, kuri turi pagaliau būti atskleista, nes elitai bus priverčiami spręsti prievartinio smegenų užgrobimo technologijomis legalumo klausimą. Vergovės priimti nesiruošiama ir yra parengta visa programa bei priemonių arsenalas neovergovinės ideologijos propaguotojų sutraiškymui ir išmėžimui iš eterio.

klajunas

Įvadas į hipostratikos teoriją

Kadangi filognozija yra gelmininkų teorinė sistema, hipostratika yra jos pagrindinė kryptis. Kaip veikia gelmininko metodas paaiškinta sątvarologijoje, naudojant gnostinio implanto struktūrą, iš kurio sukuriamas pavidalas daiktiškosios ir nedaiktiškosios transcendencijos struktūroms. Objektyviojoje kryptyje yra tiesioginė sensorinė koreliacija su priekinės sąmonės sumavimo sistema, kuri papildoma mentaline dzeta dalimi, gaminama iš protinio laksato. Tai, kas pasirodo priekinei sąmonei, vadinama sumatu, tačiau tai tik tikrovės imitacija, už kurios turi būti tikras „vaizdas", tikra struktūra. Tai, kas nematoma bet akivaizdžiai yra, vadinama hipostratiniu simetronu. Filognozijos tikslas - atskleisti šio simetrono visą spektrą, kurio segmentai įtraukiami į skirtingas sąmonės sritis, duodančias skirtingą suvokimo kokybę. Tikras žmogus yra visas, pilnas vaizdas, o sumavimo lakštinė nuopjova yra tik profilinis simetrono portretas, matomas iš tam tikros perspektyvos. Pabandykime paanalizuoti, kokia yra viso spektro žinoma sandara.

Žmogaus pirmapradžio kūno pirmas variantas yra gana grubi spekuliatyvinė turimų duomenų interpretacija, kuri turi kelis tos pačios idėjos variantus. Sumacinė dalis yra galinis spektrinės juostos segmentas; energetinė dalis yra centre, susijusi su rišančiąja ir perduodančiąja informaciją energija; priekinė dalis - yra tvirtasis, fiksatinis kūnas, kuris matomas priekinėje sąmonėje žiūrint iš išorinės perspektyvos. Tą patį galima pervadinti ir naudojant horizontų terminą, kur turime, žiūrint nuo sumatoriaus, pirmą, antrą ir trečią horizontus, tam tikru būdu atsispindinčius sątvare. Trečias horizontas pereina į priekinę sąmonę ir kuria materialios aplinkos iliuziją. Antras horizontas yra kūno dalis susijusi su artimojo eterio auromis ir valdanti nervų sistemą, kuri yra gyvo kūno elektrofiziologinis segmentas. Pirmas horizontas yra ta informacinio sumavimo sistema, kuri sugeba sukurti rodančiąją substanciją, atvaizduojančią išorinę ir vidinę realybę per kokybinius informacinius morfizmus.

Tikrovė matoma dviem būdais: vidine projekcija, kuri naudojama savęs supratime, apimančiame visą sątvaro spektrą; ir išorine projekcija, kuria matome kitą savo dalyje, kuri skirta atvaizduoti išorinę realybę. Todėl sumatoriuje realybę matome pasirodančią kaip Aš ir kaip Kitas. Tikrovėje viskas yra holoplastiniuose pavidaluose, kurie apima visą kiekvieno kūno spektrą, tačiau sumatoriuose suvokiama fasadiniu ir vidiniu būdu. Tikras substancijų spektras yra hipostratikos pagrindinė schema, kuri apima priekinėje dalyje atominę materiją, tolimuosius ir artimuosius eterius, neatominę materiją ir šios eterinę sudedamąją dalį. Šiuolaikinėje fizikoje šis skirstymas naudoja dvi pagrindines laukų ir dalelių struktūras, pagrįstas bozonų ir fermionų modeliais. Jeigu yra norinčių susipažinti su kvantinių laukų mokslais, tam yra kvantinės mechanikos teorijos, kurių filognozija nenaudoja ir ima tik bendrą šabloną, kurį analizuoja filognoziniu metodu. Bozonai susiję su artimaisiais ir tolimaisiais eteriais, ir yra kvantinio lauko virpesys, kuris turi ne diskretišką, bet homogenišką pavidalą, panašų į skysčio arba struktūrinių dujų. Fermionai yra diskretiška sistema, kuri suformuota iš tvirtus ir netvirtus kūnus sudarančių dalelių. Remiantis mano teorija, sumatoriaus kryptis yra bozoninės sandaros, o fizinio kūno kryptis - fermioninės; visas žmogaus spektras yra biologinis bozoninių ir fermioninių struktūrų junginys.

Akivaizdu, kad psichinis eteris greičiau yra ne fermioninis, bet bozoninis ir kad tikrovės šaltinis yra ne iš fermionų sudaryta materija, bet bozoninė terpė, turinti kolektyvinio sumavimo ir minkštųjų potencialinių struktūrų savybes, į kurias inkorporuojami materialūs fermionai, sudarantys tikrovės karkasą. Tai pasakytina ne tik apie psichinį pradą, bet ir apie kuriantįjį. Imant visą spektrą, mano manymu, galima išskirti tokias bozonines sterpes: jėgos bozonai, kurie valdo fermionų ir tarpusavio sąveikas, informaciniai bozonai, perduodantys informacinius morfizmus ir švytintys bozonai, kurie yra būties eteryje substratas. Todėl imant eterinę viso žmogaus spektro dalį, priekyje yra jėgų pasaulis, centre informacijos pasaulis ir pačiame gale yra būties pasaulis, kuris iš rodančiosios substancijos žmoguje pereina į globalinę biosferinę struktūrą, sudarančią eterinę psichosferos terpę, apimančią visą žemės aplinką. Tokiu atveju turėtume laikyti, kad formuojantis iš jėgos sluoksnio materialiam kūnui, kartu formuojasi informacinis bei sumacinis energetinis kūnas, kuris ima substanciją iš makroskopinio psichosferos bozoninio lauko. Šie konstruktai, arba sątvarai, formuojasi paraleliai, keičiantis sąveikomis bei informacija ir išauga į bendrąją neatskiriamą struktūrą, kuri suyra tik mirus materialiam pirmapradžio kūno substratui. Koks visas šio vidinio sumavimo konstrukto kelias nori sužinoti visos religijos ir filosofijos, tačiau kol nepasiektos švytinčio ir informacinio eterio hipostratikos spektrinės dalys, tol šį klausimą tyrinėti labai sunku. Dažnai remiamasi vidiniais ekstremalių būsenų potyriais ir vidine fenomenologija, tačiau tikras atskleidimas bus, kai bus surastas visų šių potyrių išorinis hipostratinis substratas, kurį bus galima tyrinėti objektyviai.

Iš to, kas pasakyta - akivaizdu, kad visas materialus ir dvasinis žemės gyvybės konstruktas yra sudarytas iš fermioninių ir bozoninių struktūrų, kurias galima vadinti įvairiai: materijos, energijos ir dvasios pasauliu; arba fermionų ir bozonų konstruktu, kurie yra jėgos laukų, informacinių laukų ir švytinčių laukų samplaika, sudaranti fizinį ir psichinį biosferos substratą. Šis vaizdas yra bendras vaizdas, kuris turi būti griežtai tyrinėjamas, tačiau, kaip jau buvo galima suprasti, tyrinėjimas įmanomas tik iš vidinės sątvaro perspektyvos. Tai reiškia, kad matome sumato masyvinę formą, už kurio slypi hipostratų spektras, sudarytas iš artimojo ir tolimojo eterio, kurio savybes ir simetroną reikia sumodeliuoti naudojant laksatinio ekrano metodą. Paprasčiausias hipostratinių struktūrų pavyzdys, kurį nesunku įrodyti, nes sąmonėje matosi hipostratinių sąveikų požymiai, yra elektrinis ir magnetinis laukas, aptinkamas tam tikrais prietaisais ir matavimo įrankiais. Tai, kad ši artimojo eterio hipostratinė struktūra reali, rodo ryšio technologijos, apėmusios visą planetą ir sukūrusios šiame jėgų/informacijos eteryje žemę gaubiančią technosferą. Ši struktūra reali, netgi galima sakyti materiali, bet sumavime neatvaizduojama ir nematoma, tačiau labai stipriai sąveikauja su mūsų hipostratiniais kūnais, kuriuos, naudodami šiuos prietaisus, apšvitiname stipria radiacija, daug kartų viršijančia leistinas normas. Ne mažiau didelė problema yra slaptos spindulinės hipostratinės technologijos, kuriomis nematomu būdu žalojami fizinis, energetinis ir sąmonės kūnai.

Hipostratika labai svarbi filognozijos sritis, kuri dar kitaip vadinama substratologija ir jos pagrindinis objektas yra bozoniniai eteriai, pradedant nuo artimųjų ir baigiant švytinčiaisiais. Viena iš pagrindinių problemų - surasti sąveikos per visą spektrą ašį ir pagrindinį mechanizmą, kuris yra visų giliųjų technologijų proveržio pagrindas. Išmokus valdyti giliuosius bozonus, bus galima kurti tikrovėje tokias sąveikas, kad atsiras naujo tipo technologijos, kurias matome tik fantastiniuose filmuose, vaizduojančiose tolimos ateities civilizaciją. Tačiau tai ir labai pavojinga sritis, nes hipostratinės pusiausvyros labai trapios ir jas pažeidus netinkamu įsibrovimu, iškyla pavojus gyvybei žemėje. Norint įterpinėti technologijas į informacinius ir švytinčiuosius eterius, reikalingas tikslus jų struktūrų išmanymas ir apsiribojimas auštais moraliniais standartais, kitaip gyvybės projektas neišvengiamai pasuks nepageidaujama kryptimi. Galimas ir dar vienas atvejis technologinės civilizacijos raidoje: lįsdami vis giliau į hipostratines eterio struktūras, turėsime pakeisti technologijos sampratą ir apibrėžimą, nes šis terminas paremtas fermionine perspektyva, kuris lengvai modeliuojamas į techninį dirbtinį daiktą. Tuo tarpu bozoninės terpės modeliavimas, dėl jos minkštumo, nepatvarumo greičiausiai bus daug sudėtingesnis, todėl bozoninės technologijos bus kitokio tipo negu fermioninės. Su bozonais, remiantis išvardintomis spėjamomis jų savybėmis, galima kurti netradicinius hipostratinius jėgos vektorius, perduoti informacines struktūras ir konstruoti būties formas, o tai reiškia, kad galimi proveržiai transporto srityje, ryšio priemonėse ir dirbtinės sąmonės teorijoje.

Daugeliui mokslininkų ši hipostratika yra uždara ir uždrausta teritorija, nes laukiamus proveržius ir technologijas nori pasisavinti banditų gaujos ir mafijos, kurios kuriasi sau pranašumo svertus planetos užvaldymui. Tačiau pozityviosios jėgos nusprendė, kad šios sritys turi būti viešos ir prieinamos visiems, kad jų neužgrobtų karo pramonė ir nepanaudotų prieš laisvų žmonių visuomenę.

klajunas

Juodosios liepsnos teorema

Užbaigiant ketvirtą „Filognozijos pradmenų" tomą, galima priminti kai kurias pagrindines mintis ir parodyti svarbiausią iš jų. Šis tomas ne technologinis ir ne techninis, nes jame nekalbama apie gelmės įforminimą gnostiniu implantu arba metodus, kurie tam naudojami. „Juodajame drakone" kalbama apie sątvaro paviršių suformavimą, kuris atitinka pažangų pradinės epochos kontekste. Juodasis drakonas yra nenušvitusi sąmonė, tačiau siekianti nušvitimo, nes yra gavusi geriausią žemėlapį kelionei, kokį tik galima turėti. Ši kelionė yra kompromisas tarp būtinybės ir laisvės tikrovėje, kuris brėžia kiekvienam žmogui jo individualią trajektoriją ant planetos paviršiaus. Turėjau perspėti visus filognozijos skaitytojus, kad laisvė turi būti ribojama, o būtinybė - turi būti strateginė, gebanti, esant reikalui, daryti manevrą, kitaip trajektorijos veda į minų lauką iš kurio išeiti bus labai sunku.

Prisimenant pirmąjį tomą, kuriame buvo apibrėžta eiolinės mechanikos sąvoka, vektoriai yra eiolinis ir rėizolinis. Eeioliniu vadinamas tas, kuris apsibrėžia laisvu apsibrėžimu, strateginio proceso metu, o rėizolinis yra negyvos materijos vektorius, kurį valdo simetrinės dinamikos determinizmas. Akivaizdu, kad pirmoji struktūra yra procesų, vykstančių aplinkoje, energijos aprašymas, o eiolinis yra valių pasaulis. Todėl, kitaip sakant, eiolinė mechanika yra valios arba valių mechanika, kuri apibrėžiama eioliniu psichovektoriumi sumatoriuje, todėl valių mechanika yra psichologinė mechanika. Yra daug šios mechanikos teorijų, ypač ne filosofiniuose veikaluose, tačiau pirmą kartą ši tema buvo iškelta filosofijoje. Čia galima paminėti Platoną ir Aristotelį, kaip garsiausius filosofijos pradžios intelekto šviesulius. Daug artimesniais laikais turime Nietzsches pastangas, kuriose jis tiesiogiai sprendė valių mechanikos klausimus ir jo teorijose turime naujesnius svarstymus šia tema. Nietzschei, deja, ši tema siejosi su valia viešpatauti, arba valiai galiai, o filognozijoje klausimas įgauna kitokius, „Filognozijos pradmenyse" jau paaiškintus kontūrus.

Turime apibrėžtą ir neapibrėžtą eiolinį vektorių ir klausimą kaip neapibrėžtumas virsta apibrėžta strategija. Tai suprasime pamatę, kad neapibrėžtas ir apibrėžtas vektorius iš tikro yra psichovetorius, kuris yra burės struktūroje aprašomas daugtūris. Vadinasi eiolinis psichovektorius, veikdamas aplinkoje ir sąveikaudamas su ja, turi siekti pamatinių tikslų teritorijoje, kurie formuoja, pateikdami vis naują informaciją, psichovektorius, apibrėžiančius valią. Nietzsche manė, kad hipostratinėje realybėje yra tam tikra fundamentinė substancija, kuri yra valios viešpatauti dinaminė struktūra, apibrėžianti eiolinį psichovektorių galios taisykle. Nežlugusi valia juda ta kryptimi, kuri rodo galios augimą ir didėjimą, o žlugusi valia nusižudo „gerumu". Ši hipostratinė valia viešpatauti, kurią Nietzsche įdėjo į gelmę, veikia jo teorijoje maždaug taip, kaip Kanto filosofijoje veikia kategorinis imperatyvas, kuris jo etikoje apibrėžia moralinius sprendimus. Tik, Nietzsches atveju, mes turime realią veikiančią transcendentinę jėgą, o Kantas naudoja formalią loginę taisyklę, kuri įdiegta į proto sandarą.

Nietzsche savo filosofijoje bandė suformuoti maginės stratos analogą, kuri veiktų kaip psichovektorių apibrėžianti struktūra, verčianti žmogų tapti aktyviu kovotoju dėl valdžios, galios centrų steigėju bei sąmonės formuotoju. Ši valių mechanika turėjo išjudinti elitines zonas Europoje, kurios turėjo būti užpildytos naujais žmonėmis, turinčiais ambicijų tapti visos planetos šeimininkais. Nietzsche norėjo tam sukurti filosofinę formą ir pertvarkyti planetinę santvarką. Visos jo daužomos kliūtys galvoje daužomos buvo todėl, kad trukdė šiam tikslui, todėl jo kurtame naujame pasaulyje, naujoje pasaulio tvarkoje, neturėjo vietos. Tiesa ta, kad šis principas netgi buvo bandomas realizuoti praktikoje, tačiau įgavo ne tą formą, kokios norėjo Nietzsche, nes konkurencijoje į valdžią iškopė ne tie žmonės. Hitleris planetos valdovo vaidmenyje - daugiau ubermenscho parodija, o ne ubermenschas. Tačiau net po tokio fiasko, jo teorija liko ir netgi antro bandymo galimybė. Šis antras bandymas vyksta šiuo metu, antros versijos naujos pasaulio tvarkos įvedinėjimo procedūra. Laikai ne tie, kokie buvo Hitlerio karaliavimo metu ir jeigu kartosis tai, kas buvo - antras bandymas bus paskutinis.

Bet turime priminti, kad filognozija nėra išimtinai orientuota į elitines zonas ant planetos paviršiaus. Ji skirta visiems ir ypač paprastiems žmonėms, kurie nori pakelti savo lygį ir išmokti laviruoti sudėtingame ir pavojingame pasaulyje. Mano siūloma strategija valių mechanikos pasaulyje, surasti tokį santykį tarp būtinojo pagrindo, kuris aiškinamas genetikų principais, ir eiolinės sferos, kad perspektyva būtų sėkmingas kilimas kelių kartų laikotarpiu. Dažniausiai kontrolėje yra keturios kartos, kurios yra giminės genetinės linijos dabartis - strategija turi būti tokia, kad ji modeliuotų giminės sėkmę maždaug šešių kartų apimtimi. Tai, mano supratimu, nėra vien tik turtų ir statuso vaikymasis, ambicija turi ar gali būti kur kas aukštesnė. Nestandartinės trajektorijos yra rizikingos, bet naudojant įžvalgų protą, galima padaryti daug didesnį poveikį sustabarėjusiai sistemai, kuri nepriima naujovių ir permainų, net jeigu naujų pasaulio tvarkų kūrimas tapęs masine mada.

Filognozija deda pamatus mąstymui, kuris būtų stulbinantis įrankis tiesiagalvio galvoje, apibrėžiamoje kaip pusiausvyras sątvaras, turintis subalansuotą priekinę ir galinę dalį ir ribojama protingos moralės normomis. Toks sątvaro subalansavimas privalomas todėl, kad filognozija skirta ne kreivagalvinio žudiko išaukštinimui, bet suformavimui tokio apibrėžimo mechanizmo, kuris būtų dermėje su tikrove ir aplinka, nebūtų ją niokojančia anomalija. Jeigu eiolinė valių mechanika yra anomalinė, patogeninė zona, ji žudo gyvybės būtinąjį pagrindą ir galiausiai nusižudo pati, o struktūra, kuri prie to priveda yra patologija. Nietzsches valia viešpatauti buvo patologijos įdiegimas į galvą, kuri turi būti atmetama, tačiau Kanto variantas irgi yra per silpnas ir netgi primityvus. Žinoma, kreivagalvio problemas galima spręsti visuotiniais įstatymas, bet filosofija skirta ne kurti įstatymus, o įstatymų teorinį pagrindimą, aiškinant tikrovės sandarą. Nietzsche aiškino, kad neuroniniame, energetiniame ir informaciniame substrate šokantis impulsų vektorius sujungiamas „valios viešpatauti" substancijos, kuri yra sudėtinė psichinės materijos, kurią aš vadinu gnostine brana, dalis. Kas iš tikro sujungia, koks sujungimo ir apibrėžimo ar apsibrėžimo mechanizmas - nebus paaiškinta, bet tai tikrai nėra neuroninė sandara, neuronininiai kontūrai ir grandinės, nes kognityviniams procesams paaiškinti toks statiškas principas netinkamas.

Galima manyti, kad iš dalies apibrėžia būtinoji kryptis ir nepriklausomi išsidėstymai sumatoriuje, tačiau tikra veikianti jėga ateina iš gnostinės branos, kuri gali naudoti ir tarano, ir apėjimo, ir įėjimo, ir sustojimo, ir peršokimo taktikas - tokias, kokias padiktuoja strateginio proceso sprendimai. Ši dalis daug galingesnė ir svarbesnė už būtinąją tvarką, nes gyvenimas gali pasiūlyti daug išbandymų ir sudėtingų situacijų, kuriose turima „valia" parodo, kiek tikrovės žmogus sugebėjo įsisavinti ir kiek jo laisvėje yra drakono, suprantančio visų psyopinių žudymo strategijų bejėgiškumą prieš tikrą tiesos sąmonę. Žmogus apibrėžia pats save net tuo atveju, jeigu jis nelaisvas; ir tie kreivagalviai, kurie galvoja, kad įmanoma šią sritį užgrobti su formulėmis ir teoremomis ir tapti laisvės šeimininkais beviltiškai susipainioję savo bejėgiškuose proteliuose, nenorintys suprasti ir matyti kuo jie niekada nebus.

Juodoji liepsna kyla iš juodojo drakono sielos - todėl šiame etape pakeičiame Kanto ir Niezsches „teoremas" juodosios liepsnos teorema, kuri ir turi tapti ta apibrėžiančia jėga, formuojančia sątvarologinę tikrovę. Taip suprastas psichovektorius turi tvirtą pradinę struktūrą, reikalingą sukurti laisvės pasauliui, kuris būtų gyvybingas ir veiksmingas. Šis pasaulis yra juodosios liepsnos epocha, propaguojanti 6M laipsnio gyvybės magiją, kuri yra centrinė planetos žinojimo sistema, kuriai privalo paklusti visos naujos valdžios sistemos, po truputį kopiančios į tikrą ir atvirą integravimąsi į atitrūkusią civilizaciją. Tuo pradinės mokyklos kursas yra užbaigiamas, kurį baigus įgyjama teisė būti filognozijos mokytoju arba jaunesniuoju mokytoju. Moksliniai rangai nebus suteikiami tol, kol nebus sukurta aukštoji mokykla, tačiau šis projektas atidedamas keliems dešimtmečiams, nes turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Šiuo metu galima semtis iš „Juodojo drakono", kuri, kaip pridera, yra pagrindinė knyga, prie kurios turi būti jungiamos kitų tomų idėjos.


Aukštyn