Anomalija.lt

Užbaigus "Filognozijos pradmenų" 5 tomo projektą, pradedamas kitas, sąlygiškai vadinamas "Posthumanizmo ideologija". Preliminarinis šeštos knygos pavadinimas yra "Šūdo kapoklė", bet jis - ne galutinis. Knyga skirta psothumanizmo teorijai ir scientizmo ideologijai, kuri vertinama iš "drakono akies" modelio perspektyvos, ir yra skirta neteisingos ar žalingos žmogaus teorijos ir civilizacijos santvarkos "sukapojimui". Tai yra, prieš nacistinį, eugeninį ir pan. transhumanizmą, dirbtinės tikrovės netinkamą prastūminėjimą, smuklių propagavimą, žmogaus degradavimą ir išsigimimą. Bandoma skirtsyti kur naudinga, reikalinga, proto ribų neperžengianti modifikacija, o kur degradavimas, ypač spec. tarnybose, kariuomenėje, mafijoje. Tai knyga prieš proto kontrolės technologijas, kurios nelegaliai slaptinamos, nors pasiekus tokį lygį, koks yra dabar, seniai turėtų būti paviešintos ir reglamentuotos įstatymais. Taigi, šeštame tome numatomos tokios temos ir jų variacijos filognozijos kontekste. Tai ką rašau, gali būti panašu į 20 a. pradžios teosofijos - antroposofijos spektro teorijas, tačiau aš renkuosi ne New Age kontekstą, bet metafiziką, kaip pagrindinį vertinimo matą.

Mokslas šiuo metu pasiekęs 50/1000 lygį, o tai, ką rašau aš, turi priartinti prie 70/1000, tai yra, 5 proc. išplėsti iki 7 proc.

Posthumanistinis gnozis

Filognozija yra metafizikos teorija, įsiterpusi tarp senosios teosofijos ir antroposofijos, kurios akcentas yra sukurti tikrovės pažinimo, vadinamo atidengimu metodą, kad pamatytume ką iš tikro slepia šie žodžiai, theos ir anthropos. Atidengimas vykdomas iš dalies vadovaujantis antitechnologine nuostata, tačiau giliąsias hipostratos struktūras atidengti įmanoma tik technologiškai, todėl neišvengiamos yra jo technologinės priemonės. Tai turime pradėti nuo technologijos sąvokos apibrėžimo, kurį laikome įsišaknijusiu kalboje, kalbos atskleistame tikrovės vaizde. Elementarus apibrėžimas, kuris yra bazinės koncepcijos ribose, yra toks: technika yra daikto ir veiksmo junginys, kuris skirtas tam tikram darbui padaryti ar funkcijai atlikti. Atskirai daiktas ir veiksmas nėra jokia technologija, tačiau kai jie sujungiami ir įdarbinami - jie tampa technologija - nuo paprasto akmens arba lazdos panaudojimo, iki informacijos perdavimo radijo bangomis ar informacijos apdorojimo priemonių. Šiam tikslui labai tinkama materijos ir eterių sandūra, kur materija yra daikto, o eteris - veiksmo vaidmenyje. Dėl šios priežasties, kuo giliau į hipostratą, kurioje nėra kieto daiktiškumo ir materialumo, tuo sunkiau sukurti technologiją, nes neturint priemonių valdyti veiksmą, kuria yra daiktas, neįmanomas jų sujungimas technologijoje. Kraštutines realybes laikome fizine ir gnostine brana, kur fiziškumas su artimaisiais eteriais - lengvai technologizuojamas, o gnostiškumas, kuriame dominuoja veiksmas ir tik eterinis daiktiškumas, technologizuojamas sunkiai. Dėl šios piežasties, norint surasti gnostinės branos valdymo priemones, reikia surasti joje daiktiškąjį pradą, kuris būtų suderinamas su materialiu daiktiškumu ir būtų įmanomos giliosios indukcijos. Kita technologijos priemonė yra cheminė, kuri susijusi su kompleksiškumu, kuris gali būti transformuojamas reakcijose, perstatant elementus. Mano pradiniu vertinimu, gnostinės branos sutechninimas įmanomas kaip tik šiuo principu, tik reikia sukurti iš artimųjų hipostratų valdomus katalizatorius.

Tai, kad gnostinė hipostrata, kuri laikoma minkštąja struktūra, ne tuščia, ne vakuumas, rodo kosminių mastelių logika: jeigu materialūs kūnai, įpriekinami sumatoriaus kaip fizinės branos fasadas, turi aiškiai išreikštas geometrines struktūras, vadinasi „vakuumas" yra valdomas simetrijos ir proporcijos dėsnių, o tai reiškia, kad jis ne tuščias. Tokia struktūra, pavyzdžiui, yra galakikos sūkurys, kuris sukuriamas geometronų, esančių minkštojoje, kosmoso materijos kryptyje, ir nėra joks vakuumas, o yra nesumuojama hipostrata. Be to, jeigu minkštoji, eterinė kosminė hipostrata geba organizuoti materiją, ji yra aukštesnio rango už materialius kūnus ir sudaro tik nedidelį procentą tikro kosmoso, kuris visas eterinis, materijos gal tik 5 proc., o 95 proc. eterinės hipostratos. Šioje srityje slypi visa kosmoso užkariavimo ateitis, kuri priklauso nuo kosminiam transportui skirto variklio dinaminio elemento sukūrimo, kuris turi įdarbinti kaip tik šias nematomas kosmoso struktūras, arba kitaip, naudoti ne reaktyvinę, bet potencialinę energiją. Jeigu kosmose yra nežmogiškos civilizacijos, kurios išaugusios iki tokio lygio, jos yra įvaldžiusios kosminę hipostratą. Sugrįžtant prie žemės mastelių, šiai nematomai struktūrai priklauso sielos hipostratika ir gyvybės kūrimo energija, kuri yra nematomas „eterinis" gyvybės šaltinis žemėje.

Šioje metafizikoje kertinę vieta užima Hegelio dialektikos schema, kuri yra tezė, antitezė ir sintezė. Tezė yra holoplastinis pasaulis, sudarytas iš gnostinės ir fizinės branos; antitezė - yra biologinio organizmo sukūrimas, kuris sugeba pažinti tikroves ir yra pažinimo antitezė, kur tikrovė pasidalina į pažįstančią ir pažįstamą dalį; sintezė yra technologijos sukūrimas, kuri yra dirbtinė realybė, kuri atsiranda sujungus subjektą ir objektą, protą ir materiją. Šioje bazinėje struktūroje sukuriama gyvybė, o gyvybės viduje civilizacija, kuri savo misija paskelbia užkariauti tikrovę, ją pažįstant, perprantant jos struktūrą ir veikimo principus, atsakant į klausimą, kas yra žmogus ir kas yra realybė. Tai reiškia, kad kai įvyksta pirma sintezė, su pirma technologine realybe, ji pertvarko gyvybę, sujungdama ją su dirbtinėmis galimybėmis, posthumanizuodama, ir sukurdama aukštesnės kokybės gnozį.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/02/sineteze.jpg)

Nulinės pakopos sintezė sukuria psichologinę tikrovės matricą, kuri yra magija, mitologija, religija, filosofija. Ši sintezė yra psyopinė ir skirta valdyti žmonių, gyvybės psichiką, sukuriant psichologinę civilizacijos formą. Tačiau vystantis protui, ši sintezė sukuria aukštesnio lygio, technologinį gnozį, kuriame technologija pasislenka iš vidinės dalies į išorinę ir kuriama materiali technologija. Šis technologinis gnosis sukuria 1 pakopos sintezę, arba technologinę civilizaciją, kuri yra pirmoji technologinė epocha, kurioje daiktas ir veiksmas jungiamas pačioje artimiausioje matomoje hipostratoje, leidžiančioje sukurti pačią primityviausią technologinę realybę. Tada ši technologinė sintezė iš priekinės sąmonės, išorės, vėl grįžta į vidų, bet dabar jau su tikra, o ne psyopine technologiją, ir užvaldo sielą, sielinę hipostratą, artimųjų eterių pagalba. Tai yra antros pakopos sintezė. Ji susijusi su didelėmis problemomis ir pavojais, nes yra nevieša ir naudojama nusikalstamais tikslais. Leidžia išoriniame pasaulyje vaidinti laisvų žmonių bendruomenę, kuri paneigiama sielos kryptimi, slaptomis priemonėmis atimant iš žmonių laisvę jų viduje, sieloje, mintyse, prote, jausmuose, veiksmuose. Tai posthumanistinio gnozio sukurta problema, kurioje šiuo metu gyvename, ir turime slaptą 2 pakopos tikrovės sintezę, kai pasauliui viešai rodoma tik 1 pakopos technologija. 3 pakopos sintezė yra archontinė, ir ji dar labiau pasislinkusi į gylį, valdanti gyvybės hipostratą viduje, o išorėje turinti kosminių hipostratų struktūrų supratimą, kuris leidžia turėti kosminį transportą ir kosminę civilizaciją. 4, 5, 6 pakopos sintezė, sukuria tikrą išsivysčiusią kosminę civilizaciją, kuri kontroliuoja planetinius gardus su gyvybės kūrimo eksperimentinėmis laboratorijomis, valdo visą žemesnių pakopų gyvybę. Baltieji drakonai, kurių antropo-teosofija viešinama filognozijoje, yra 6 pakopos sintezė, kuri pažinusi beveik pilnu pažinimu holoplastinę gyvybės formą ir moka ją kurti nuo nulio. Filognozijoje bandoma paaiškinti, kas yra anthropos ir theos, turint baltojo drakono "draakono akį", ir suprasti, kokia kryptimi vystysis gyvybė žemėje.

Baltieji drakonai yra „posthumanistai", kurie savo rūšį išvystė iki 6 pakopos sintezės ir jų technologijų gylis judėjo zigzaginiu būdu į gyli, judant nuo priekinės sąmonės prie galinės ir gilyn, į genetinę kuriančiąją hipostratą. Pirmosios technologijos yra primityvios, nepalankios gyvybei, o šiam procesui smulkėjant ir einant vis labiau į gylį, kur atidengiama žmogaus hipostratinio kūno šaknis, šis procesas darosi vis pažangesnis, vis geriau suderinamas su gyvybe, vis mažiau trikdantis subtiliąsias funkcijas savo moduliavimo ir indukcijos grubumu. Gnozis žmoguje neišvengiamas, kaip tikrovėje neišvengiama evoliucijoje antitezės fazė. Jeigu yra antitezė, ji natūraliai kuria sintezes, ir tos sintezės vis gilėja, auga į vis aukštesnę pakopą. Gnozio galima atisakyti, galima atsisakyti vykdyti gnostinę sintezę, tačiau toks pasilikimas laukinėje būklėje, atsisakant net kalbinės sintezės technologijų, kuri yra nulinė sintezė, žmogus niekada nepakiltų iš gyvulio būklės ir gyventų tik laukinį gamtinį pasaulį ir jame turėtų būti primityvus žolėdžio ir plėšrūno hibridas, kuris nori tik prasimaitinti ir pratęsti savo rūšį. O kalbos sukūrimas rodo, kad žmogus iš prigimties yra apsigimęs metafizikas, kuris trokšta perprasti tikrovės prigimtį ir tapti jos šeimininku. Ar tai kelias į išnykimą, ar išsigelbėjimą - sunku pasakyti, nes technologizmas iš dalies yra antižmogiškas, nes kuriamas grobuoniškoje sąmonėje, vadovaujantis grobikiniu argumentu, tačiau, manau, įrodžiau, kad įmanomas ir kitoks technologijos principas, ją sujungus su antitechnologine atidengimo logika, kur tikslas tik pamatyti formą, ir ją patobulinti, atsisakant antihumaniško išdarkymo. Šeštos pakopos sintezė tokia, kuri įmanoma tik gavus pagalbos iš vidinių hipostratos sluoksnių, kur jau egzistuoja hipostratinė gyvybė. Todėl žmogus, norintis peršokti į aukštesniųjų eterių pasaulius, kuriuos vadinu esencijomis, turi atitikti standartus. Jeigu posthumanizmas bus vystomas tik žmogaus degradavimo kryptimi, šis standartas nebus atitinkamas ir aukštesnis už archonto pakopos gnozis ir sintezė bus nepasiekiama, nes nepaimsime į daikto kontrolę jokių giluminių procesų, nes nesugebant sukurti daiktinės dalies gelmėje, ir išorinio proceso nepriartinant prie fizinės branos materialumo, šis įgylinimas bus neįmanomas.

Kadangi posthumanistinė sintezė jau įvykdyta, reikia peršokti į archontinės sintezės lygmenį, o tai priklauso nuo kosminių technologijų. Vienas iš šios knygos tikslų, sukurti kosminio dinaminio elemento galimų principų apžvalgą, pradedant nuo antigravitacijos ir Einšteino realiatyvumo teorijos, kuri filognozijoje, aukštesnėse žinojimo pakopose nelaikoma teisinga.

Trijų tikrovės saulių koncepcija

Svarbiausias žmogaus modelis sątvarologijoje vadinamas „trijų saulių modeliu", kurį naudodami pamėginsime paaiškinti mokslo principą žmogaus sąmonėje. Tai mokslo teorija, rodoma iš filosofijos perspektyvos, norint geriau suprasti kokios jo galimybės sąmonėje ir kokios jo ribos lyginant su kitais pažinimo metodais. Kadangi ši knyga yra skirta moksliniam proveržiui, visos ankstesnių tomų filosofinės koncepcijos turi būti susiaurintos iki mokslinio stiliaus. „Trijų saulių" koncepcija kyla iš atėniškosios tradicijos ir siejasi su Platono ir Aristotelio filosofijos vardu. Platonas buvo vidinio pasaulio perspektyvos aukštintojas, kuris sąmonės šviesą, sąmonės atveriamą vidinę idėjų erdvę laikė tikruoju pasauliu, kuris yra kuriamas sielos, vadinamos Platono saule, arba gnostine saule. Viduje, maždaug galvos srityje, ši saulė kuria vadinamą „trečiąją akį", kurioje susipina minčių formos, jausmai ir tapatybės. Platonas sielą sutapatina su gėrio idėja, taip ją paversdamas etikos buveine. Ilgainiui idėjų pasaulis, ateinantis iš šios krypties, pavirsta esmėmis, tiesos vieta, kurios atžvilgiu daiktiškumas yra tik tikrovės metami šešėliai, apšviečiami gnostinės saulės. Su Platonu polemizavo Aristotelis, kuris tikrąja būtimi laikė daiktus, pasirodančius mums kaip formos, kurie apšviečiami tikros, transcendentinės saulės, matomos akimis pasaulyje, dovanojančios žmogui akių šviesą. Šios formos yra idėjų analogas, bet suvokiamos iš priešingos perspektyvos. Platono ir Aristotelio saulių junginys kuria sątvaro šviesos arką, kurioje susijungia dvi šviesos: sąmonės ir akių. Trečia saulė - irgi Aristotelio atradimas, vadinamas Pirmuoju judintoju, kuris yra tikrovių kūrėjas, arba absoliutas. Ši vieta šviesos arkoje pažįstama kaip daiktų ir minčių formų junginys, grindžiamas logoforminėmis kuriančiojo prado esmėmis, kurios parodo, kaip mes suprantame Pirmojo judintojo tikrovę.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/02/saules.jpg)

Iš šios struktūros reikšmingiausia išvada yra formos ir esmės junginys, kuriame parodomos dvi sumavimo pakopos: pirminis sumavimas, kuris parodo išorinės tikrovės rėiforminį sumatą, ir antrinis sumavimas, kuris jį papildo lingvoforma ir psichoforma, daikto esmės pavidalu. Šis spektras nuo daikto prie minčių turi skalę, kuri dalinama į tokius segmentus: faktai, galimybės ir negalimybės. Faktai yra formos ir judėjimas, o galimybės ir negalimybės, per kontinuumą, vaizduotę ir fantaziją, naudojamos kurti esmės formoms, įdedamoms į daikto hipostratą. Magija, mitologija, religija ir filosofija nuo mokslo skiriasi tuo, kad esmes ji konstruoja pasitelkdama nevaržomą fantaziją, šitaip sukuriant mitologinę erdvę, kurioje sukeliamos fantastinės negalimybės ir galimybės, tampančiomis transcendentinėmis civilizacijomis, kurios valdo daiktų ir žmonių pasaulius. Filosofija šias negalimybes ir galimybes susiaurino iki kontinuumo mokslo, vadinamo matematika, ir šiuos du būtinybės ir laisvės polius pavertė dviem būtinybės poliais, kur faktai yra ne tik išoriniai įvykiai, bet ir vidiniai, vadinami matematikos dėsniais. Negalimybės ir galimybės, fantazijos ir vaizduotė taip pavirto į kontinuumo mokslą, kurio principai buvo apriboti būtinais loginiais dėsniais, turinčiais kontinuumo fakto statusą ir moksle tampančiais esmės konstravimo pagrindiniu metodu, kur sulyginami daikto kontinuumas ir proto kontinuumas, daikto faktas ir proto faktas, šitaip protą paverčiant moksliniu.

Platono ir Aristotelio saulė yra suvienytame kontinuume dėl to, kad šita erdvė yra toje pačioje sąmonėje, kurios pagrinde yra tas pats kontinuumas, sudarantis šviesos arkos pamatinę struktūrą. Tuo tarpu Pirmojo judintojo kryptimi, šis kontinuumas negalioja, nes pirmapradis kūnas nėra atveriamas bendrojoje gaublėje. Todėl čia esmė tik logoforminė, arba kitaip - loginė projekcija, projektuojanti į esmę vidinio simuliatoriaus dėsnius, kurie faktai yra tik pirmu variantu, išorinio ir vidinio kontinuumo sąryšyje sąmonėje. Dėl šios priežasties susiformuoja mokslo tradicija, kuri teigia, kad Aristotelio saulė yra „materija", Platono saulė yra materija, o Pirmasis judintojas yra tik dėsnių visuma. Kitaip sakant, yra tik materialus pasaulis, valdomas dėsnių, kuriuos pažinę tampame tikrovės šeimininkais. Toks tikrovės interpretavimas yra naujausia civilizacijos forma, kurioje draudžiama tikrovę aiškinti galimybių ir negalimybių modeliavimu, valdomu tik fantazijų ir vaizduotės, ir šioje vietoje tarp proto ir daikto hipostratos, tarp minties ir transcendentinės formos turi atsirasti faktinis ryšys. Žmogus prote moka tokius faktų imitatorius kurti tik matematikoje, sudarytoje iš aritmetikos, algebros ir geometrijos, kurie tampa dėsnių atradinėjimo vieta, jungiant vidinius, išorinius ir menamus kontinuumus. Šį klausimą įdomiai sprendė I. Kantas, pasak kurio, mūsų konstrukcija faktai-faktai susideda iš apriorinio ir aposteriorinio žinojimo, arba paimami iš įgimtos proto formos kontinuume ir patyrimo, kuriuos sujungus gaunamas gnostinio kūno kūrimo ir daiktų esme pavertimo metodas. Kokios šio metodo galimybės priklauso nuo to, ar hipostrata turi tuos kontinuumo dėmenis, kuriuos matome proto sumatoriuje-simuliatoriuje, ar neturi. Kitaip sakant, mokslo vertė priklauso nuo to, kiek transcendentinės formos atskleidime turime apriori procentų ir kiek aposteriori, jeigu tarp jų nėra jokio tiesioginio ryšio. Mano idėja tokia, kad jeigu apriori su patirtimi neturi jokio ryšio, tai apriorinė proto dalis Kanto metodu tiriama tik tam, kad ji būtų išmetama iš modelio, o ne tam, kad būtų „mokslo" pagrindu.

Mano aptarinėjamos „drakono akies" principas skalėje tarp išorinio ir vidinio kontinuumo ne faktas-galimybės-negalimybės, bet faktas-faktas, kuriame vidinė ir išorinė dalis turi patiriamo ir nepatiriamo fakto dalį. Patiriamas faktas yra formos tiesa, o nepatiriamas - esmės tiesa. Gali kilti klausimas ar šis tiesos kriterijus už kontinuumo ribų įmanomas, arba ar yra galimybės šiose trijose vietose turėti ne kontinuumo dėsniais pagrįstą transcendencijos versiją. Vaizduotės-fantazijos simuliatoriai, kaip galimybės ir negalimybės - netinka, nes su jais spektre tarp vidaus ir išorės neįmanoma subalansuoti faktas-faktas pusiausvyros. Jeigu žmogaus proto principas būtų tik toks kaip aiškino Kantas, tai turėtume klestintį empirizmą, ir apriorinių dėsnių iliuziją, kuri kuria tikrumo jausmą sąmonėje, tačiau neatitinka jokios transcendentinės realybės. „Drakono akis" - tikrai ne apriorinis protas, ji visa privalo būti aposteriorinė, arba patyrimo faktas. Tereikia išspręsti klausimą, kaip įgyti transcendentinį patyrimą, kuris protu sugeba matyti anapus sumatų, ir šį matymą paversti supratimo tiesa, kur suprantama protu, o suvokiama - sąmone, arba sumatoriumi. Todėl matome, kad mokslo teorijoje, kur visa tikrovė yra dėsnių valdoma materija, kurie kuria tikrovės struktūras deterministiniu būdu, ir tie anapusiniai dėsniai atitinka proto kontinuumo matematinės erdvės tiesą vienas prie vieno. Tai horizontalus principas, kuris net nepripažįsta pirmojo judintojo ir aiškina pasaulį horizontalėje tarp Aristotelio ir Platono saulių: Aristotelio daiktai yra formą turinti materija, o Platono idėjos yra vieta, kur šis objektyvumas sujungiamas su dėsniais, išreiškiamais matematiniu pavidalu.

Taip nuvainikuojamas žmogus, nes jis paverčiamas tik materijos gabalu turinčiu formą, ir transcendencija, kuri praranda absoliuto kaip pirmojo judintojo statusą, ir sutapatinama su dėsnius generuojančiu protu, kurie į išorė projektuojami horizontaliai. Šis procesas istorijoje vadinamas pozityvizmo įsigalėjimu, kuriame buvo trys stadijos: teologinė, metafizinė ir pozityvioji. Teologinėje stadijoje turėjome pilnai išreikštą nemirtingą sielą ir theos; metafizinėje turėjome nemirtingą sielą ir pirmąjį judintoją; o pozityvioje turime tik neurobiologinę mirtingo žmogaus koncepciją ir materiją valdančių dėsnių tyrimo discipliną, vadinamą mokslu. Moksle, primityvi materija, tokia, kokia sumuojama priekinės sąmonės, laikoma pagrindine būties forma, užimančią holoplastinę visumą, kurios pamatas yra deterministiniai dėsniai, tiesiogiai koreliuoti su proto atveriama erdve matematiniame kontinuume. Toks supratimas, be abejo, yra per daug primityvus, ne veltui vadinamas metodiniu redukcionizmu, kuris netenkina jokio metafizikoje orientacijos nepraradusio tikrovės aristokrato, kuris teisingai semia ir su sumatoriumi ir su protu, ir puikiai supranta, kad tokia Platono ir Aristotelio interpretacija, kokia buvo padaryta naujausiose scientistinėse tendencijose yra tikras sąmonės kokybės smukimas ir civilizacijos pasukimas primityvizmo ir buko materializmo kryptimi. Norint pakloti pradžią naujam principui, reikia permąstyti naivų klasikinio kontinuumo absoliutumo primityvizmą ir atverti prote naujas tikrovės sėmimo erdves, per gilesnį informacijos įsisavinimą aukštesnių pakopų Hėgelio sintezėse.

Visur ir visada

Pagrindinėje metafizikos skalėje, su kuria siekiame išsemti visą tikrovę, svarbiausia opozicija yra tarp žinojimo ir tikėjimo. Žinojimas žymi metafizinėje skalėje įveiktą kelią, o tikėjimas - neįveiktą, todėl šios sąmonės būsenos turi būti suprantamos ne kaip alternatyva, bet kaip vienas kitą papildantys dydžiai. Filognoziškai suprantama metafizika yra gyvybės metafizika, kurią filosofai ir mokslininkai dažnai mąsto iš vienašališkos perspektyvos, neturėdami jokios anapusinio gyvenimo sampratos ir juo nesidomėdami. Religijoje šis klausimas yra pagrindinis, tačiau aiškinamas pasenusiomis ir atsilikusiomis priemonėmis ir neteisėtai sąvinamasis iš aukštesnių pažinimo formų. Religija pagrįsta išskirtinai tikėjimo naratyvu, tačiau civilizacija seniai pasiekusi lygį, kai jis gali būti pakeistas žinojimu, o šis yra filosofijos ir mokslo teritorija. Orientacija metafizikoje tautai reikalinga todėl, kad tik žinant pagrindines metafizikos simetrijas, galima neišklysti iš teisingo tikrovės valdymo kelio, suprantant filosofijos teorijų siūlomus pasirinkimus, ir kur siūloma drakono akies forma veda gyvybę.

Gyvybę valdantys gnostiniai apskritimai yra dviejų rūšių: siaurasis, su išimta tikėjimo dalimi, kurioje turime tik psyopines žinojimo formas; ir platusis, kuriame žinojimas sujungtas su tikėjimu, taip gaunant holoplastinį gyvybės metafizikos vaizdą. Šie gnostiniai apskritimai atspindi šiuo metu turimą žinojimo lygį, kuris nepilnas, neturintis tikro hipostratų supratimą, jį rodant realistišką, tokį koks jis yra. Šios strategijos bėda ta, kad ji linksta prie užsidarymo iliuzijose pasiektame lygyje ir nenore į formules įrašyti, kad čia ne visas transcendencijos informacinis plotas. Tačiau religijos problema nė kiek ne mažesnė, nes ji rodo sąžinės neturėjimą, ir bandymą sau priskirti nuopelnus, kurie neužsitarnauti, tik norimi. Sujungus šiuos du apskritimus, gauname judėjimo vektorių nuo turimo žinojimo prie norimo, kuris yra judėjimas gyvybės metafizikos skalėje nuo Juodojo drakono civilizacijos prie Baltojo drakono civilizacijos.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/03/bdc.jpg)

Šioje problemoje kritiniai taškai yra G ir M, kaip pavaizduota schemoje. G yra gimimas, o M - mirtis. Mokslo gnostiniame apskritime ši riba neperžengta tikru peržengimu, kuriame ir šiapusinis, ir anapusinis pasaulis yra žinojimas. Peržengti į transhumanizmo teritoriją bando religija, tačiau šis peržengimas yra tikėjimo formos, kur anapusinės tikrovės vaizdas yra įsivaizduojamybės produktas prote. Iš Juodojo drakono civilizacijos į Baltojo drakono civilizaciją pereinama tada, kai metafizinis kelias yra įveikiamas pilnu įveikimu, jį visą paverčiant žinojimo be tikėjimo teritorija. Tačiau šį proveržį gali padaryti tik mokslas ir filognozija, kurie neturi religijos ir filosofijos ribotumų ir tiria tikrovė tikru tyrimu. Taip gauname du transhumanizmo variantus: pirmas variantas, istoriškai atsiradęs anksčiau, yra mokslinis transhumanizmas, ir antras variantas, atsiradęs iš pirmojo, yra filognozinis transhumanizmas. Šis proveržis įvyksta tada, kai į hipostratą peržengiami kertiniai taškai G ir M, žymintys šiapusinio gyvenimo ribą, rėminamą gimimo ir mirties. Tai reiškia, kad turi būti siekiama žinojimo atsakymo į klausimą, „kas aš esu iki gimimo?" ir klausimą, „kas aš esu po mirties?". Negana to, siekiama suprasti, ar įmanoma sujungti hipostratinę būseną su stratine, išsiaiškinant kaip susijusi gnostinė ir fizinė brana. Galima manyti, kad yra du paprasti variantai, pagal kuriuos turime arba tam tikrą bendrąją būseną, kuri įsikūnijusi tampa individu, įgyja asmenines savybes, arba turime individualias ikiegzistencinęs esybes, kurios susijungia su fizine dalimi ir sukuria asmeninę egzistenciją, kuri apsiriboja materialiu tikrovės segmentu savo sumavimo procese, išimant visas nematerialias dalis. Taip gautume neribotą, holoplastinę būseną vs ribotą materialią būseną.

„Gyvybės magijoje" jau paaiškinau, kad mažasis pažinimo apskritimas turi Lim sandarą sievoje, o didysis - Inf gyvybės pilno vaizdo atžvilgiu. Šis skirtumas sukuria stokos supratimo būseną prote, kuri verčia siekti, ieškoti pilnatvės, trūkstamą dalį užpildant atkakliu pažinimo darbu. Ši pastanga akivaizdi nuo trečios kategorijos civilizacijos, kuri yra religijos, ypač krikščioniškas gnosticizmas, kuris prasidėjo nuo holoplastinės gyvybės metafizikos principų tyrinėjimo, paveldėto judaizme ir kabaloje. Tai rodo akivaizdžią bažnyčios svajonę turėti savo organizacijoje baltojo drakono civilizaciją, kuri būtų tamsiojoje ir šviesiojoje dalyje ne tikėjimas-žinojimas, bet žinojimas-žinojimas. Fasade šis klausimas vis dar vaizduojamas senu, pradiniu variantu, tačiau ezoterinė krikščionybė seniai savo pradinį mokymą pakeitė į transhumanistinę krikščionybę, kuri ieško būdų sujungti šiapusinę  ir anapusinę tikrovę, gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenes, ir įvesti „dievo karalystę" civilizacijoje, kurioje jie būtų tikri dievo vietininkai, archontinė epsilon kasta. Tai žinoma, iš dalies yra nesąžininga, nes taip jie apvagia mokslo organizacijas, kurios svajoja apie tą patį, tik apeinant senąsias religines institucijas. Ar jie tikri tyrinėtojai, ar tik svetimo rezultato pasisavintojai, kuris niekaip neišvedamas iš pradinių religinių mokymų, matosi patyrinėjus krikščionišką ezoteriką, arba šiuolaikinį, mokslinį gnosticizmą.

Netolimoje ateityje numatomas didelis transhumanistinių technologijų proveržis, kuris bus  tikra kovos arena dėl tos epsilon organizacjos išaiškėjimo, kuri bus gnostinio apskritimo formuotojai gyvybiniame procese tikrovėje, ne vien knygose ir svajonėse. Nesinori, kad nugalėtų netinkama frakcija planetoje, todėl reikalinga švietėjiška veikla, gyvybės metafizikos principų atskleidinėjimas, kad gerų ketinimų turintys lyderiai, tačiau turintys nepakankamą supratimą metafizikoje, nepadarytų klaidingų pasirinkimų ir nepralaimėtų nepriimtinam konkurentui. Šį klausimą pirmiausiai sprendžiame patys savo valstybėje ir turime susivokti, koks netinkamas archaiškas bažnyčios variantas, kurioje siekiama baltojo drakono nušvitimo elitui, o paprastus žmones ruošiamasi laikyti nežinojimo būklėje, sukuriant fanatinio tikėjimo psichovekorių, kuris netinkama hipostratos supratimo forma, kai žinomas visas, pilnas gyvybės principas, kuris turi būti ne gnostinis, bet fizinis. Filognozijoje siekiama, kad Baltojo drakono epsilon kasta būtų daug demokratiškesnė, neuždaranti žinojimo žemesniuose socialiniuose sluoksniuose ir rodanti, kas yra tikras žmogus bei kaip galima išaukštinti žmogų, pakeliamą iki archontinio lygio. Vėlesniuose „Filognozijos pradmenų" tomuose sieksime šio tikslo, bandydami slaptą doktriną priartinti prie žmonių, įdiegiant į sąmones teisingą tikrovės supratimą, kuris yra pilnas orientavimasis naujausiose galingų istorinių ir dinastinių organizacijų strategijose, ruošiamose žmonijai.

Nubraižytoje schemoje rodoma, kad net archontinis gnostinis apskritimas nekontroliuoja viso gyvybės proceso, ir įėjimo bei išėjimo linijos rodo, kad galima išeiti ir iš Lim kontrolinės sistemos, kuri sukurta žemosios pilies valdovų ir iš Inf kontrolės, kurią vykdo archontiniai tikrovės dievai, žinoti jau ankstyvosiose, istorinėse gnosticizmo versijose. Iš šiapusinės realybės krypties pilnai kontroliuoti hipostratų neįmanoma, o visi gnostiniai gyvybinio proceso kontrolės apskritimai yra kilę iš jos. Esant apribotos sąmonės būsenos, ši išsilaisvinimo galimybė yra tikėjimo srityje, tačiau esant labiau pažengusiu žmogumi, matančiu anapusinės tikrovės paslaptis, tai ne tik tikėjimas, bet ir tikrų metodų bei galimybių žinojimas. Tačiau jį pamatyti įmanoma tik perėjus per slenkstį, į tikrą hipostratos pasaulį ir nusimetus visas Lim būsenos iliuzijas. Šios paslaptys neviešinamas pirmiausia todėl, kad šio pasaulio blogis taip pat yra begalinis ir nori su savo keršto ranka pasiekti visas įmanomas realybes, todėl jo uždarymas, įkalinimas yra viena iš priežasčių, kodėl paslaptys neatskleidinėjamos kiekvienam atsitiktiniam žmogui, bet parodomos tik išrinktiesiems. Tik išvalius planetą nuo išsigimėlių bus įmanomas nevaržomas žinių viešinimas, kuris ribotą sąmonę pavers pilnatvinę sąmone, sugebančia žinias naudoti tinkamai, neatiduodantis jų tokioms jėgoms, kurių tikslas yra žmonijos sunaikinimas, vergovė.

Čia ir dabar sąmonė yra propaguojama melagingos ideologijos, kuri sukuria žmogui būties pilnatvės iliuziją ir padaro lengvu taikiniu žmonijos priešams. Baltojo drakono sąmonė yra principo visur ir visada, kuris yra absoliutaus žinojimo, absoliučioje dvasioje sinonimas. Tai bus įmanoma tada, kai hipostratos bendroji būsena bus sujungta su sumatoriumi, sukuriant dieviško lygio „gnozį".

Technologinis šamanas

Pasirinkęs filognozo gyvenimo kelią, žmogus susipažįsta su pradinės filognozijos mokyklos pagrindiniu vadovėliu „Filognozijos pradmenys". Vadovėlis skirstomas į dvi dalis, vadinamas satvarologija ir substratologija. Sątvarologijos pagrindinė teorija yra sumatoriaus teorija, kuri atskleidžia pagrindinį sątvaro principą. Sątvaras yra psichinė substancija, pagaminta iš bozoninio lauko, kurį galima vadinti tolimuoju eteriu, kurio paskirtis iš sumuojamo informacijos srauto sukurti veikiantį aplinkos modelį, kuriame apsibrėžinėja žmogaus siela. Susipažinus su šia teorija, atsiveria žmogaus trečioji akis, žmogus pradeda ne tik matyti formas, bet ir suvokti esmę. Susipažinus su šia teorija ir suvokus, kaip ji susijusi su visu žmogaus spektru, išdėstomu tiesinėje skalėje, galima sukurti tokią gyvenimo trajektoriją, kuri geriausiai atitinka žmogaus vidinę ir išorinę prigimtį. Iš žmogaus daugiau nieko ir nereikalaujama, nes gyvenimas be bazinių jo funkcijų neturi jokios prasmės, jeigu apsiribojama šiapusiniu pasauliu. Priešingas principas - apsigvenimas fantazijoje, kuri iškreipia iš tikrovinių trajektorijų, trukdo žmogui siekti to, dėl ko jis šioje realybėje įsikūnija. Gyvybės metafizikoje atskleisti du principai, apibrėžiantys žmogaus egzistenciją: proto gyvenimas ir genealoginis projektas. Proto gyvenimas yra pasirinkimas savo paskirties ieškoti būties tyrinėjimuose, tiesos paieškose ir gelmės pažinime; o genealoginis projektas skirtas gyvybės pratęsimui, judančios istoriniame genetiniame tinkle. Šie du principai savaip apibrėžia bazinį psichovektorių, kuris tarnauja minėtiems tikslams, įtraukdamas juos kaip motyvatorius į egzistencijos ir laisvės erdvę, sukuriančią laisvaveikos mastą, atitinkantį žmogaus statusą.

Šiame skyrelyje patyrinėsime sumatoriaus principus, kuris yra ateinančios į sątvarą informacijos sumavimas, turintis kelis pagrindinius sumavimo srautus. Šiuo metu žinomi trys pagrindiniai sumavimo srautai, kurie yra a) pirminis tikrovės sumavimo srautas; b) trečiosios akies, vadinamos drakono akimi sumavimo srautas; ir c) technologinis sumavimo srautas, kaip VR akinių. Šie sumavimo srautai susiejami bendrojoje sąmonės gaublėje į vieną sistemą, kuri turi ne 1D, bet turi 3D formatą, kuris sukuria savotišką tūrinę sistemą, kuri yra sumatoriaus ekraninis principas, išreiškiamas kaip srautų suvedimas į priešpriešinę tūrinę konstrukciją. Kitaip sakant, žmogus sumavimo paviršiuose suvokia save kaip 3D sątvarą, kuris taškus jungia plotais ir sumavimo paviršiais, kurie vadinami sumatais. Taip gaunama problema, kuri išreiškiama pagrindiniu sumatoriaus principu: jeigu iš tikrovės paimama ir sumuojama nepilna informacija, jos rezultatas - nepilnas sumatas, neišsemiantis visos tikrovės prigimties, dėl ko reikalingos papildomos pastangos, vadinamos pažinimu, norint atskleisti pilną tikrovės prigimtį. Pirminė tikrovės ir 3D forma - nėra ekvivalentiškos, ir pirmapradis kūnas tikrovėje yra xD, arba turi nežinomą dimensijų skaičių. Atverdami sumatus kaip 3D paviršius, suvokiame juos tik kaip juslines formas, kurios atsiveria perspektyviniuose bendrosios gaublės 3D paviršiuose. Šio 3D pasaulio centre yra kieta materija, kuri sudaro pagrindinę sumato regimą formą, o visa tikroji hipostratinė prigimtis yra periferijoje, nematoma ir nesumuojama.

Šis centras yra tas vadinamasis pirminis tikrovės sumavimo srautas, kuris sudaro fiksuotą realybės pamatą, apgaubiamą trečiosios akies sugebėjimais, ir įsupamą į bendrąją gaublę. Trečiojoje akyje sumatai yra proto, kurį sudaro mąstymas ir kalba; vaizduotės, kuri yra tikrovės įvaizdinimo sugebėjimas; ir fantazijos, kuri gali realybę transformuoti iš galimos į neįmanomą ir iš neįmanomos į galimą. Taip pat trečioji akis sujungiama su jausmais ir būsenomis, kylančiomis iš tapatybės centro galvos srityje, kurios bendrąją gaublę patalpina į tam tikrą veikiančiąją būseną, persmelkiančią egzistenciją. Šis vieta yra centrinė arkos statybos vieta, kurioje reikalingas teisingas tikrovės supratimas ir savo kelio tikrovėje geriausias apsibrėžimas, reikalingas išsiaukštinti istorijoje. Trečioji akis yra opozicijoje su daiktiškuoju pasauliu, kur yra šios dvi 3D ekrano dalys, atsuktos viena į kitą ir suvokiamos kaip priešpriešinė realybė. Dėl šios priežasties sumatoriui būdingas konfliktiškumas, priešiškumas, nes žmogus save suvokia ne kaip aplinkos pratęsimą, bet kaip priešpriešą jai. Tokia būsena privaloma visiems laisvai apsibrėžinėjantiems esiniams, nes jeigu jie save suvokia kaip kažko išorinio pratęsimą, jie nėra laisvos asmenybės, laisvi protai. Oponavimo bazinis sumatas yra kūno homunkulas, kurį suvokiame kaip trimatį pikselių ekraną, sudarytą iš atskirų ląstelių, sujungtų į funkcines sistemas ir įsiforminančių pagal genetinę programą. Koks tikras kūnas - tai neparodo, nes homunkulas atsiveria profilinėje 3D tūrinėje erdvėje, kuri iškreipia tikrą kūniškumą, kurio sietynas sujungtas su gnostine, eterine subtiliųjų kūnų gelmine realybe, esančia anapus sumatų. Siekiant išeiti anapus 3D iliuzijos, turime žiūrėti į tikrovę iš aukštesnių dimensijų, kurios matomos prote, esančiame anapus pasaulio 3D, bendrojoje gaublėje. Kitaip sakant, trečioji akis yra aukštesnių dimensijų regėjimo priemonė, kuri tikrovę parodo kaip matomą iš anapus sumato, atvirkštiniu regėjimu, kurio centre yra šis mažas pasaulis, vadinamas šviesos arka, arba mikrokosmu.

Taip galima bandyti formuoti regėjimą, kuris trečiojoje akyje žmogų rodo iš anapus horizonto, su jo visais vidiniais dėmenimis, kurie tampa žinomi bėgant gyvenimo upei ir kaupiant egzistencinę patirtį. Juslinis regėjimas rodo formas, o trečioji akis atveria, kas yra anapus jų, šią realybę pagaminant iš mentalinės substancijos, kuri sukaupta galvos dalyje, kaktos srities viduje. Religiniuose ir okultiniuose judėjimuose šis principas žymimas ženklinant kaktą trečios akies simboliu, kuris filognozijoje yra drakono simbolis, todėl, kad čia norima atverti ne bet kokią realybę, o transcendentinę tikrovę, kuri žymima drakono simboliu. Šis sugebėjimas išvystytas ne pas visus, ir jo atsivėrimo gali tekti laukti todėl, kad ji dažnai būna kontroliuojama arba užgrobta. Tačiau tiems, kam gyvenime skirtas proto kelias, ne genealoginis, ši akis atveriama ir žmogui atskleidžiama religinių ir filosofinių tekstų gilioji, metafizinė esmė. Tai ezoterikoje vadinama pakylėjimu į aukštesnes dimensijas, kurį galima suprasti iš vidaus ir iš išorės: iš vidaus, kai žmogus prote įpriekina perspektyvą iš viršaus į apačią ir mato pasaulį iš aukštesnių perspektyvų ir iš išorės, kai žmogus už sumato pradeda valdyti ir suvokti anapus sumato esančius eterius, kurie yra išorinės dimensijos 3D atžvilgiu, ir sugeba jas su technologiniais šamanais kontroliuoti. Žmogus-šamanas, kaip pirmapradė realybė, yra savo sietynu įsisupusi į eterio struktūras savo giliuoju ryšiu ir savo apeigose, šamano šokiu, bando šias giliąsias realybes išjudinti, paimti į savo kontrolę. Ši sena technologija gali atrodyti neveikianti, tačiau nauji technologiniai šamanai agregatų pavidalu tai padaryti sugeba ir yra tikri magijos instrumentai, kurie priverčia transcendenciją tarnauti žmogui. Tai antena, radaras, propeleris, reaktyvinis variklis, branduolinis reaktorius, CERN greitintuvas ir t.t.

Tačiau šis principas įmanomas tik tada, kai iš 3D tūrio vidaus pradedama matyti anapusinė realybė, vadinama 4D, 5D ir t.t., susikūrus trečiąją akį, kuri yra baltojo drakono akis. Ši akis imituoja anapus sumato esančią realybę, kuri yra 4 dimensija, išeinanti anapus 3D juslinio pasaulio tikrovės, ir stebinti jį iš išorės, šiapus sumato. Kai tarp šiapus ir anapus šioje opozicijoje nusistovi lygybės būsena, trečioji akis nušvinta, tampa drakonu, arba išplėstos tiesos būsena. Iš šios perspektyvos kitaip matoma ir sumatoriaus realybė ir genealoginio-genetinio proceso realybė, kuri surišta su eteriniais hipostratiniais simetronais, kontroliuojančiais materiją per gaubiančią geometrinę struktūrą, kuri yra minkštoji jėgų struktūra, panaši į magnetinio arba elektrinio lauko. Filognozui pasiekus šį lygmenį, jis tampa tikru realybės tyrėju, kuriam tampa aiški epistemologijos paslaptis, ir jis siekia savo sievoje sukaupti metafizinės gelmės tyrimų patirtį tam, kad galėtų gyvenimą gyventi ne kaip paprastas žmogus su signaline sąmone, bet pagal aukštąją jo sampratą. Taip vidinė 4D realybė susijungia su opozicine 4D realybe, kuri apsupa pasaulį iš visų pusių ir leidžia jį tyrinėti iš dviejų perspektyvų, kurios yra AŠ ir Kitas-AŠ. Ši opozicija gali būti suvokiama horizontaliai ir vertikaliai, atskiriant kitą subjektą nuo tikrovės fundamento, kuris pradedant nuo 4D yra mentalinė, viršmentalinė ir t.t. realybė. Koks su šia anapusine realybe santykis priklauso nuo to, kokie arkos statybos metodai naudojami, ko žmogus siekia savo gyvenime. Jeigu tai technologinio šamano paieška, kuri įtvirtina begalinės valdžios siekimą anapusinei tikrovei, tai turime tiktai tikrovės griovimo intenciją, kuri į ją įveda anomaliją, vietoj to, kad puoselėtų ir kurtų. Todėl filognozijoje turi būti renakamasis kitas kelias, kuris įmanomas tik įgijus tikrovėje aukštąjį, etinį suvokimą.

Šviesos arka: 6 tomo projektas

Kadangi 5 tomas yra užbaigtas ir jau yra Mažvydo bibliotekoje, nusprendžiau paskelbti 6 tomo projekto preliminarinį turinį, kuris yra šios knygos turinio pagrindinė idėja. Joje remiamasi tomis priemonėmis, kurios paskelbtos ankstesniuose tomuose, bet šiame bus pagilintos ir išplėstos.

D. Mockus. Filognozijos pradmenys: šviesos arka. 6 tomas. 2022

Turinys

• Rodančioji substancija.
• Sątvaras.
• Sietynas.
• Sumatorius.
• Šviesos arka.
• Realinas.
• Madrigalas.
• Sieva.
• Psichovektorius.
• Mintirega.
• Drakono akis.

Tomas turės apie 200 psl. ir bus filognozijos metodo išplėstas pristatymas, šiek tiek panašus į "Sievos teoriją", tačiau turintis aukštesnį lygį, peržengiantį tą, kuris parodytas "Gyvybės magijoje". Knygos skyriai bus viešinami tinklalapyje, tik kai kurie bus prieinami įsigijusiems knygą. Bus rašoma iki kito pavasario.

Pagrindinės substratologijos kryptys

Kaip sako pats filognozijos pavadinimas, ji yra „pažinimo meilė", kuri, kaip filosofijos disciplina, yra epistemologija, artėjanti prie šiuolaikinio mokslo, tokio kaip fizika, biologija, chemija. Tačiau nesutapanti nei su vienu, nei su kitu todėl, kad filosofija yra peržengiama, įvedant jai nebūdingų metodų, bet prie mokslo nepriartėjama. Filognozija yra kažkur viduryje tarp jų. Toks jos pobūdis atsiranda todėl, kad ji yra futuristinė, vizionieriška, atsisakanti griežto metodo, įjungianti vaizduotę ir fantaziją, reikalingą peržengti įprastines ribas. Tai įvyksta ir filosofijos ir mokslo atžvilgiu. Kam tai reikalinga - suprasti nesunku: atsisakoma vaikščioti pramintais takais, ieškoma naujų idėjų, kelių ir metodų, stengiamasi aprėpti galimybių visumą, susikurti kuo platesnius idėjų žemėlapius, kuriuose ieškoma perspektyviausios trajektorijos. Keliamas tikrovės kaip visumos klausimas, matomas visas spektras nuo riboto iki begalinio žmogaus, ieškoma būdų, kaip šias idėjas sutaikyti, nesirenkant nei vieno, nei kito kraštutinumo, kaip darė kai kurie filosofai. Šiam tikslui turime sukūrę savo filognozinės šviesos arkos modelį, kuris bus naudojamas „Filognozų asociacijoje".

Sievos teorijoje tai vaizduojama į centrinę sankryžos vietą tarp pažinimo ir gyvenimo įdėti begalybę, protą iškelti anapus sumato, o asmenį patraukti atgal, į standartinę proto vietą. Schemoje tai atrodo taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/04/sa-statyba.jpg)

Pradiniame variante, kuriame begalybė yra substratologijos simbolis, galimos trys specializacijos: fizinis pasaulis Phi, psichinis pasaulis Psy, ir gyvybės pasaulis Bio, kurie turi po tris šimtus taškų iš tūkstančio ir sudaro 900/1000 viso transcendencijos informacinio ploto. Paprastas sumatas, D, kaip forma turi tik 0,5 vieneto, kaip ir proto, B, paslapčių supratimas - 0,5. Pateiktoje schemoje parodyta specializacija Phi, kuri yra priekinės substancijų dalies spektro pažinimas, sujungiant jos fasadinę ir hipostratinę formas. Pagrindinis mokslas šioje kryptyje yra chemija, kurios turime pilną veikiantį modelį, sudarantį didžiausią pažintos transcendencijos segmentą, kuris yra kartu ir fasadinis, ir giluminis. Chemiją sujungus su fizika, gauname aukščiausią mokslinės civilizacijos pasiekimą, kuris leido sukurti šiuolaikines technologijas, iš kurių labiausiai žinomos informacinės. Šioje kryptyje filognozijoje svarbiausia tema yra netradicinis kosminis transportas, antigravitacija, kuri įmanoma padarius proveržį giluminėse hipostratos struktūrose. Kita specializacija yra Psi, susijusi su sąmonės klausimu, psichotronika, telepatija ir pan. Jos visas spektras irgi yra 300 dalių iš tūkstančių, kurių šiuo metu turime daug mažesnę dalį už turimą chemijoje, nes nėra veikiančios fizikinės sąmonės teorijos, nepasiektas tas hipostratos sluoksnis, kuriame yra bozoninis sąmonės laukas, kurį vadinu luksorinų lauku. Filognozijoje šioje specializacijoje aktualiausias klausimas yra dirbtinė sąmonė ir dirbtinis intelektas, kuris reikalingas dirbtinės gyvybės sukūrimui. Panašu, kad proveržių šioje srityje neturėsime kelis šimtus metų, ir Phi specializacija daug kartų pralenks Psy specializaciją, išsiverždami į kosmosą ir pradėdami kosmoso kolonizavimo erą. Trečia specializacija yra Bio, kuri yra tradicinis ir netradicinis gyvybės mokslas, kuriame sujungtos ir Phi (kūnas), ir Psy (sumatorius) kryptys. Pagrindinis klausimas šioje specializacijoje yra dirbtinė gyvybė, kuri yra kuriama genetikos priemonėmis, gyvybės substrato užprogramavimu ir technologinėmis priemonėmis.

Paskutinės dvi specializacijos labai glaudžiai susijusios su moraliniais klausimais, o Phi kryptis tam yra ganėtinai neutrali, todėl ji filognozijoje ir renkamasi pirmiausiai. Tuo tarpu gyvybės ir sielos klausimai atidedami į šalį, laukiant civilizacijos sąmonės kokybės įvertinimo. Tačiau „Filognozų asociacija" pasisako prieš šių sričių slaptinimą ir siekia, kad žinios būtų prieinamos visiems, nes priešingu atveju yra pavojus, kad jos bus panaudotos prie žmogų. Todėl šiame tome bus aptariamos visos kryptys ir visi šviesos arkos modeliai, kurie turi naudingų metodų substratologijos pažangai. Tai arkos statybos temos pratęsimas, kuriame pagiliname savo pažįstančios sievos galimybes, sukuriame drakono akies struktūrinį principą. Pažinimas, kaip buvo paaiškinta pirmame tome, turi veikiamąją dalį ir reprezentacinę, kur veikimas susijęs su teorijos efektyvumu, o formų reprezentacija - su tiesa. Tiesa turi du variantus: juslinės formos tiesą, kuriame matosi rėizolinio vektoriaus fasadinė struktūra ir protinės esmės tiesą, kurioje tai, kas matoma fasade pagilinama, išplečiama, įgylinama į hipostratas. Taip sumato D = 0,5 paverčiame B = 300. Tai, ar reprezentacinė tiesa tikrai atitinka hipostratas, patvirtinama tik efektyviu jos valdymu, technologiniu įsisavinimu. Toks principas artimas mokslui, tik pastarasis daug kartų susiaurina savo principus, neįtraukia į teorijas psichologinės dalies, kuri sumatoriuje glaudžiai susijusi su technologine.

Psy specializacijoje gnostinio kūno kryptis apverčiama į priešingą, kuri rodo standartinę proto padėtį sievos modelyje. Atitinkamai Bio specializacija rodo į apačią, kuri yra kūno kryptis, suvokiamo kaip fizinis ir dvasinis kūnas. Šios trys kryptys sudaro 900 vienetų hipostratos, kuri turi būti perkelta į sievos centrą, ir žymima begalybės ženklu. 99 susieja visas kryptis į vieną visumą, paaiškina kaip viskas yra sujungta ir suderinta, kaip vyksta perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą, kaip surišti skirtingi laukai ir t.t. Ir 1 dalis lieka sumatoriui, kuris pažįsta per paviršių formas, kuriose pasirodo gelmės paslaptis, tačiau tik ribotu, nepakankamu lygiu. Šioje vienoje dalyje ir jos sukurtų mokslų visumoje gyvena žmogus, kuris yra Lim kategorijos, daugiausiai kuriantis psyopines civilizacijas, santvarkas formuoja be fizinių technologijų, jeigu reikia, remiasi daugiau fizine jėga, o ne ją išplečiančiomis technologijomis. Inf žmogus savo tikslų siekimui naudoja hipostratas, moka kontroliuoti psichinius, fizinius ir gyvybės substratus ir gali  nuslysti į didelius amoralius išsigimimus, pridengiamus mokslo plėtros logika. Todėl, kiek Lim galia skiriasi nuo Inf galios, tiek turi skirtis ir etikos paveikumas bei įspūdis. Greičiausiai vien etikos teorija apsiriboti labai pavojinga ir reikalinga speciali priežiūros institucija, kuri spręstų etikos klausimus prievartinėmis priemonėmis. Tam teisinė sistema nepakankama, nes joje nėra pakankamai kompetencijos suprasti brovimosi į hipostratas pavojus, ir pelno beatodairiškas vaikymasis dažnai nugali racionalumą. Kaip jau sakiau, moksle, psichotronikos ir biologijos srityje, ši riba jau peržengta, o efektyvi kontrolė elite - neegzistuoja. Todėl kol kas imamės šių sričių viešinimo ir nusikaltimų jose atskleidinėjimo. Man ypač aktualus yra psichotronikos klausimas, kuri yra sukurta ir plačiai naudojama, bet pridengta valstybės paslaptimi, šitaip spec. tarnyboms atrišant rankas nebaudžiamai vykdyti psichotroninius nusikaltimus.

Todėl, kad filognozija duotų naudą ir nedarytu žalos, kurią daro karo pramonei dirbančios mokslininkų grupuotės, renkamės neutralią kryptį, o sąmonę ir gyvybę paliekame ramybėje. Jeigu ir atskleidžiame naujausius pasiekimus, tai tik tam, kad supažindintume su jais visuomenę, kuri turi žinoti, koks tikras karo technologijų lygis ir ieškotų metodų kaip apsiginti. Iš dalies tai nenuostabu, nes mokslas irgi pradėjo nuo materijos tyrimų, kurie labai pažengė chemijoje ir fizikoje ir davė žmonijai daug naudos. Mano įsitikinimu, didžiausias artimiausio šimtmečio proveržis bus kosmoso srityje, kur reikalingi nauji hipostratos principai, todėl stengsiuosi filognozijos projekto skalėje ieškoti naujų metodų hipostratikoje čia. Pirmame tome paskutinės dalies pavadinimas buvo „Artimųjų eterių tyrimai". Manau šią temą turėtume pratęsti, išplėsdami artimuosius eterius iki tolimųjų, įtraukdami žinomus, bet gerai neištyrinėtus bozoninius laukus, tokius kaip gravitacija, Higgso laukas ir pan. Įdomiausias klausimas yra netradicinės levituojančios fizikinės sistemos, kurioms reikalingas dinaminis elementas, sukuriantis antimasę, netoli planetos paviršiaus. Tradiciniai variantai žinomi, tačiau reikalinga kažkas panašaus į hipostratinį Archimedo dėsnį, kuri keltų masyvius objektus nuo žemės paviršiaus į viršų ir į kosmosą. Fizikinė sistema susideda iš žemės savybių, žemės aplinkos ir levituojančio objekto, kuris turėtų būti manevringas ir lengva valdomas, judantis dideliais atstumai ir dideliu greičiu. Įtraukus į drakono akį šį sugebėjimą, žmonija padarytų didelį proveržį į priekį.

Projektas "Ad astra"

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/04/spacecraft-693219_1280-1.jpg)

Jau pirmame „Filognozijos pradmenų" tome buvo paaiškinta, kad antigravitacijos teorija bus vienu iš pagrindinių praktinių filognozijos uždavinių. Ši tema ilgą laiką buvo populiari ezoterikoje ir sąmokslo teorijose, susijusiose su NSO, tačiau jau kurį laiką susidomėjimas yra užgesęs dėl suklastotų vaizdo įrašų gausos, kuri trukdo tyrinėti šią temą rimtu tyrinėjimu. Daug kas tvirtino ir tvirtina, kad antigravitacija sukurta atsiskyrusioje civilizacijoje ir kad seniai vykdoma slapta kosmoso programa. Tačiau niekam to įrodyti nepavyko, lygiai kaip nepavyksta įrodyti psichotroninių technologijų, nors prototipai jau kelis metus viešinami populiariuose žiniasklaidos portaluose. Telepatija ir antigravitacija yra tos pačios kategorijos tema, kuri uždrausta, slaptinama ir maskuojama gausia dezinformacija, kad smuktų pasitikėjimas visais rimtais informacijos šaltiniais.

Taigi šį kartą panagrinėsime antigravitacijos teoriją, iš dalies pakartodami tai, kas yra atskleista „Filognozijos pradmenų" trečiame tome, iš dalies pridėdami naujos informacijos. Norėdami suprasti antigravitacijos fenomeną, pirmiausiai turime žinoti, kas yra gravitacija. Tai yra jėgos laukas, kuris spaudžia masyvius objektus žemyn prie planetos paviršiaus ir neleidžia jiems pakilti į dangų ir į kosmosą. Žinoma, kad gravitacija susijusi su dangaus kūno mase ir kuo ji didesnė, tuo jėga stipresnė ir atvirkščiai - kuo masė mažesnė, tuo gravitacijos jėga silpnesnė. Pavyzdžiui, Mėnulio masė šešis kartus mažesnė už Žemės ir atitinkamai gravitacija - šešis kartus silpnesnė. Tiksli teorija - nežinoma, ar tai priklauso nuo „masės" ar nuo materijos kiekio, bet kadangi jis tiesiogiai susijęs su mase, tai tokia proporcija - visiškai teisėta.

Dabar - kas yra antigravitacija? Tai jėga, priešinga gravitacijai: jeigu gravitacija yra jėga žemyn, tai antigravitacija yra priešinga jėga - į viršų. Tokią jėgą sukurti yra daug įprastinių priemonių, tarp kurių pagrindinė - oro dinamikos dėsniai, kurie dinaminį elementą kuria sąveikai su atmosfera, keliamosios jėgos sukūrimui. Panašus reiškinys yra stebimas hidrodinamikoje, kurioje keliamąją jėgą aprašo Archimedo dėsnis, kaip ir atmosferoje. Tad kas yra tikra norima antgravitacija? Išvardinti efektai yra antgravitacija, bet ji apribota materija, kuri neleidžia pasiekti kosmoso. Vandens antigravitacija tinka tik vandens telkiniuose, o atmosferos antogravitacija apsiriboja dujų sluoksniu, esančiu aplink planetą. Dujoms užsibaigus atmosferos pakraščiuose, kur jos labai išretėjusios, dujinė antigravitacija nustoja veikti. Todėl, norint padaryti antigravitaciją veikiančią kosmose, reikia trečios materijos rūšies, kurią sąlygiškai pavadinsime „eteriu". Žinoma, yra daug eterio rūšių ir šis pavadinimas yra bendrinis, įvairiems bozoniniams laukams, ne vien elektriniam ir magnetiniam laukui.

Sugrįžkime prie gravitacijos, kurią susiejome su mase. Tai ne pati masė, bet ta hipostratinė struktūra, kuri apie ją susikuria. Tradicinėje fizikoje yra dvi teorijos, kuriomis bandoma aiškinti šią struktūrą. Tai gravitacinis laukas, kuris masėms būnant nedideliu atstumu vienai nuo kitos, jos keičiasi kvantais ir šis apsikeitimas sukuria traukos jėgą. Kita teorija sako, kad masė iškreivina erdvės struktūrą hipostratoje ir ši struktūra, kurioje atsiranda skirtumas, kyla kryptinė jėga link masės. Erdvė yra tarsi kelias, kuriuo turi judėti masė ir jeigu kelias kreivas, judėjimas įgyja tokį patį kreivumą. Arba jeigu yra nuolydis, tai objektas rieda vien savo inercijos dėka, be papildomos varomosios jėgos. Tą skirtumą struktūroje, kurį išpopuliarino Einšteinas, galima prilyginti ir tankiui, kur materija iš tankesnės dalies juda į mažiau tankią arba temperatūrai, kur materija juda iš karštesnės į šaltesnę dalį.

Fizikinė sistema sudaryta iš tokių elementų: dviejų ar daugiau masių ir jas rišančios struktūros. Ši struktūra gali būti aplinkos kontinuumo deformacija, kuri atsiranda sąveikoje su materijos sankaupa arba kaip ryšio kvantų sukurta jėga. Pastaruoju atveju, turėtų būti įmanoma pagauti tą abipusį kvantų srautą, kuris yra gravitacinio lauko, esančio aplink masyvius objektus, virpesys. Tačiau toks kvantas dar nebuvo išmatuotas jokiu prietaisu, kaip ir kontinuumo savybės, todėl neaišku, kuri versija teisingesnė. Tai reikalinga tam, kad būtų galima ieškoti būdų, kaip šį vektorių kompensuoti. Pirmos kategorijos antigravitacijos principas, tirtas laboratorijoje, buvo ne antimaterijos paieškos, neigiamos masės ar pan., bet ieškoma būdu, kaip sukurti Archimedo efektą naujo tipo hipostratinėje materijoje. Archimedo dėsnis sako, kad didesnio tankio aplinkoje esantis mažesnio tankio kūnas - kyla į viršų. Tai ir yra antigravitacijos esmė. Tačiau, kaip sakiau, vanduo ir dujos netinka, ir reikia šį efektą sukurti eterio lygio „jūroje", kuri hipotetiškai yra aplink kosminius kūnus. Vienas iš variantų - vakuumo burbulo judėjimo struktūra materijoje. Atrodytų, kad tuštuma su aplinka - nesąveikauja, ir toks burbulas elgtųsi kitaip nei, pvz., dujų burbulas vandenyje. Tačiau kaip jis elgiasi įprastinėje fizikoje dar nebuvo aprašyta (su ta sąlyga, kad burbulas nesubliūkšta dėl aplinkos spaudimo). Tai reiškia, kad turi būti tiriamas spektras nuo didesnio tankio - vektorius žemyn, prie lygaus tankio - plūduriavimas, prie mažesnio tankio - juda į viršų, iki nulinio tankio - juda kur?

Suradus priemones išretinti nematomą aplinkoje eterį, sukuriant tokius skirtingo tankio eterio burbulus, butų galima kelti masę į viršų „oro pagalvių" metodu. Tai ir būtų ta norima antigravitacija, kuri naudoja egzotiškos materijos efektus. Tam reikalinga jėga, kuri nedideliuose gabarituose į kosmosą galėtų iškelti iki 500 kg, arba 5 žmonių masę. Tai būtų palydovai, žvalgybiniai dronai, teleskopai, radarai ir pan. Atpigus kelionei į orbitą nuo milijonų eurų iki kelių šimtų, prasidėtų nauja kosminio transporto era, prasidėtų tikra kosminė civilizacija. Daug kas sprendžia klausimą, ar ji jau yra, ar tik norima. Į šį klausimą - nesivelsiu, prisilaikysiu oficialios versijos, kad kol kas nėra ir inžinieriai dar tik dirba prie šios problemos. Priešingu atveju - koks būtų tikslas švaistyti trilijonus raketiniam transportui, kuris brangus ir neefektyvus ir bus nepakankamas naujos eros įžengimui į civilizaciją 21 šimtmetyje.

Norint šiuo klausimu užsiimti filognozijos kontekste, reikia sukurti artimųjų ir tolimųjų eterių tyrimų bazę, kuri nebijo peržengti uždrausto mokslo ribų, nelaiko Einšteino arba Niutono teorijų - galutiniu žodžiu gravitacijos moksle. Manau, kad tikslą bus galima pasiekti 15 metų bėgyje, iki 2035 m. Tai nereiškia, kad būtinai tai padarysiu aš, nes mano idėjos bus viešos ir mano keliu galės bandyti eiti visi norintys. Hipostratika nekuriama kaip uždaras, slaptas mokslas - jos tikslas yra proveržis kosminės civilizacijos kryptimi, kuris nėra privilegijuotas ir prieinamas kiekvienam. Šioje srityje aktyviai dirba Elono Musko korporacija „SpaceX", tačiau naudoja standartinį raketinį dinaminį elementą. Tai Mėnulio ir Marso kolonizavimą daro daug kainuojantį ir nepatikimą dėl didelės avarijų tikimybės. Tuo tarpu Archimedo dėsniu pagrįstos egzotiškos materijos pagalvės, tikėtina, kainuotų daug mažiau ir avarijų tikimybė pasiekiant kosmosą - beveik nulinė.

Bet kokiu atveju, 2035 m. jau bus pirmoji Marso kolonija, klausimas tik toks: ar ir toliau naudosime atsilikusį raketinį mokslą, švaistydami milijardus, ar ieškosime tikros naujos dinaminio elemento sistemos, kuri keliones atpigins tūkstančius kartų? Jeigu tai kas nors jau yra sukūręs, tuo geriau, nes tai įrodo, kad technologija įmanoma, tereikia pakelti proto ir mokslo lygį, nebijot vaikščioti naujais keliais, pažeidinėti moksle stereotipus ir griauti neteisingas teorijas. Pasiekus šį tikslą, drakono akis viršytų 80 taškų informacinio ploto Phi kryptyje, kaip buvo paaiškinta kitame straipsnyje. Virš 100 bus tada, kai tokiu pačiu principu, apjungiant antigravitacinį ir raketinį principus, bus galima sukurti kosminį transportą, gebanti nukeliauti iki artimiausių žvaigždžių. Artimiausiu metu dar bus vystoma filognozijos metodika, o po to pereisime prie tikrų „artimojo ir tolimojo eterio tyrimų".

Filosofija sigilų metodu

Kadangi sieva yra fundamentali psichovektoriaus struktūra, ją galima padaryti sigilo pamatu, ant kurio uždedami filosofiniai psichovektoriai. Jos pagrindai išdėstyti „Sievos teorijoje", kurią, norint suprasti šį skyreli, privaloma būti pilnai įsisavinus. Pagrindinius principus keliais sakiniais pakartosiu, kad nesusipažinusiems būtų suprantama idėjos esmė. Sieva yra koordinačių sistema, kuri sudaryta iš susikryžiuojančių gyvenimo ir proto linijų, kurios įbrėžtos į apskritimą. Linijų mazgai yra pagrindinės psichikos dalys, kurios sujungtos jungtimis, vadinamomis stieliais. Dalys yra tokios: A - asmuo, B - protas, C - jausmai, D - daiktai, F - absoliutas. Burė yra psichika, o absoliutas yra apskritimas, į kurį įbrėžta sieva. Pasinaudojant koordinačių sistema, galima dėlioti įvairias psichovektoriaus konfigūracijas, kurios yra atskiro filosofo arkos statyba, kurios tikslas savo perspektyvos civilizacijai suteikimas. Sigilas sudarytas iš psichovektoriaus krypties, o apskritimas žymi tikrovės modelį, kurį pats sau nusistato protas, tai apsibrėždamas realybėje. Šis skyrelis bus pavyzdys, kaip išversti filosofinę mintį į sigilo konfigūraciją, ir suteikti jai magijos technikos formatą. Civilizacijos yra laisvai pasirenkamos, ir koks tam tikru metu jos metodas, yra nusprendžiama pagal planetos valdovų numatomos ateities viziją ir tikslus.

Iliustracijai pasirinkau tokius filosofus ir religijas:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/04/sigilai.jpg)

Trumpai paaiškinsiu kiekvieną iš jų.

1. Hegelis. Pirmu numeriu pažymėtame sigile remiamasi daugiausiai „Dvasios fenomenologijos" metodu, kur dvasia aiškinama pardedant nuo juslinio pasaulio, nuo kurio laipsniškai einama į vidų, prie proto, tikėjimo ir dvasios pasaulio, kuris išeina iš psichikos ribų ir susilieja su transcendentine absoliučia dvasia, kuri po to objektyvuojama pasaulyje, gyvenimo taške, kuris yra absoliučios dvasios, žymimos begalybe, sklaida istorijoje. Protas link dvasios ir absoliučios dvasios pakyla tik susijungęs su tikėjimu, kuris yra religijos pagrindas. Tai netechnologinis absoliutizmas, kuris žmogaus pasaulį laiko absoliuto atspindžiu, kuris, vis geriau suvokdamas savo prigimtį, artėja prie susiliejimo su begaline transcendencija. Sujungta su mokslu, vėlesniais laikais ši teorija virsta posthumanizmo slaptąja doktrina, kurios tikslas - transcendencijos technologinis užvaldymas. Ši Hegelio teorija buvo viso iki jo vykdyto filosofijos darbo apibendrinimas, kuris juda nuo riboto žmogaus prie begalinio, nuo juodojo drakono, prie baltojo. Dėl šios priežasties jį galima laikyti vienu iš filognozijos įkvėpėju.

2. Nietzsche. Pastarojo filosofo sigilo centras yra gyvenimo linija, kuri įsistato tarp V ir G. Vidinėje psichikos dalyje V yra racionalumo ir svaigulio junginys, kuris apibendrina Apoloniškąjį ir Dioniziškąjį pradą valioje viešpatauti, kuri laikoma pagrindine gyvenimo kuriančiąja galia. Išorėje tai yra daiktiškumo ir kūniškumo junginys, kuris sujungia tikrovę su žmogaus fizine energija, kuri reikalinga valios viešpatauti sklaidai ir viešpatavimo struktūrų kūrimui pasaulyje, kurio fasadinė, fenomenologinė forma laikoma tikrąja pirmine realybe, tačiau taip pat akcentuojama, kad gyvenimas yra „gilus" nujaučiant jos transcendentinę, metafizinę gelmę. Kita vertus, ši gelmė ne tolima, bet artima, įsikūnijanti pačioje valioje ir žmogaus vitališkume.

3. Šliogeris. Šio filosofo trečias sigilas daugeliu atžvilgiu redukcionistinis, atsisakantis pagrindinių psichikos ir fiziškumo dalių ir apsiribojantis priekine perspektyva, kuri vadinama orientacija į pačius daiktus, kurie atsiveria rodančiojoje substancijoje, vadinamoje sumatoriumi. Pasak Šliogerio, žmogus turėtų apsiriboti šia perspektyva, atsisakydamas begalybės pretenzijų, nes visa begalybė yra šiapus, o visa kita svajonių pasaulis, kuris pretenduoja į tai, kas žmogui neduota. A yra asmuo, kuris atsisako proto ir orientuojasi į juslišką, daiktiškąją patirtį, kurią įprasmina iš C kylančiu meilės jausmu, kurio pagrindu kuriamas filotopinis meilės laukas, šiapus visų begalybių, kuri pasirodo daikto paviršiuje ir tik jame turi būti ieškoma. Visa kita - gnosticizmas arba natūra, kurie savo prigimtimi nihilistiniai, ir yra ne meilės, o neapykantos tikrovei išraiška. Tokia susimažinimo orientacija, pasak Šliogerio, reikalinga tam, kad žmogus atgautų tikrąją savo esmė, kurios svarbiausias principas - žmogus baigtinis, transcendentinė begalybė jam neduota.

4. Krikščionybė. Šis sigilas yra bažnytinės religijos tiesa, kuri gali skirtis nuo tikrojo gnostinio šaltinio ir taikytinas ne teologijai, bet paprastam biblijinės krikščionybės praktikavimui. Krikščionybės bei judaizmo esmė yra žydų tautos religija, per kurią veikia Dievas, žymimas begalybės ženklu ir šio veikimo dokumentas yra centrinė žydų ir krikščionių knyga, biblija. Tikintysis į savo protą įliedamas tikėjimą, kad biblija yra dievo apreiškimas, studijuoja šventą istoriją ir gyvena pagal šios knygos doktriną, kuri turi judaistinį pamatą ir krikščionišką antstatą. Netikint šia knyga kaip tikru dievo žodžiu ir žydų tauta kaip išrinktąja tauta, neįmanoma būti krikščioniu. Tai reiškia, kad krikščionis į realybę žiūri per knygos prizmę, kuri, kaip centrinė civilizacijos knyga, laikoma, slepia savyje visus tikrovės atsakymus.

5. Mockus. Paskutinis sigilas yra filognozijos sigilas, kuris sietinas su Hegelio sigilu, artimiausiu filognozijai. Tai visumos sigilas, kuris turi keturias abikryptes rodykles, rodančias, kad filognozijos tikslas - apimti vienodu svarbumu visas kryptis - tiek proto, tiek gyvenimo ir keturis tarpinius segmentus, į kuriuos padalintas apskritimas, arba begalybė. Transcendencijos apskritimas turi du pagrindinius taškus G ir M, kurie yra gyvenimas, prasidedantis išoriniame pasaulyje ir mirtis, kuri nežinomu būdu užbaigia egzistenciją vidinėje sievos kryptyje. Begalybė dalinama į šviesiąją, šviesos arkos dalį ir tamsiąją, tamsos arkos dalį, kuris yra „gyvenimas" po mirties. Kaip ir Hegelio atveju, tai filognozijoje projektuojama kaip metafizinė teorija, kuri sukuria pagrindus civilizacijos projektui - atskleisti tikrovės paslaptį ir išvaduoti gyvenimą bei gyvybę iš nežinojimo prakeiksmo. Filognozija yra pažinimo meilė, kuri vienodai tiria visas gyvenimo dalis, neteikdama pirmenybės jokiai krypčiai. Viskas, kas duota begalybės žmogui yra būtina ir prieš save kovoja tik ideologijos, kurios turi nepusiausvirą sievą ir psichovektoriaus sutrikimą. Sprendžiamas klausimas, kaip ši idėja galėtų būti susieta su moksliniu pažinimu ir tikrovės technologizavimu, kokių reikia laikytis saugumo taisyklių.

Tokiu principu galima performuluoti visas filosofines doktrinas, ir tai yra savotiška mnemoninė technika, kuri palengviną atsiminimą, glausta forma išreiškia pagrindinę mintį. Ši technika pasiskolinta iš magijos, ir yra tikros, šiuolaikinės magijos techninė priemonė, kuri naudojama gnostinio apskritimo formų, kurios įrašomas švietimo programose į psichovektorius, kūrimui. Tai pagalba tiems, kas nori studijuoti ezoterinę filosofijos dalį arba palavinti įžvalgumą, intelektą arba sigilų magijos sugebėjimus. Kiekvienas civilizacinis projektas įgauna tokią glaustą formą, kuri visuomenėje į galvą įrašomą per informavimo priemones rodant simbolius bei bendruosius principus vaizduojant neginčijama tiesa arba visuotine konvencija, kuri nustato standartus ir atskaitos taškus. Žinoma, kol tikrovės informacinis plotas nedidelis, tokia pretenzija į neginčijamą tiesą, nepagrįsta, tačiau net neturint tiesos, žmonės turi būti valdomi, ir jie valdomi psichologinėmis priemonėmis, o ne tikrove.

Kaip rodo sigilo žemėlapis, geriausias principas, yra priimti šią struktūrą kaip visumą, be nepagrįsto išplėtimo arba susiaurinimo, kad gyvenime tikrovė būtų perdarinėjama kuo mažiau, nes sievos struktūra yra visa vidinė žmogaus tikrovė, į kurią daugiau nieko neįdėsi ir nepatartina išiminėti, nes visos dalys būtinos ir reikalingos. Kai kurios dalys gali atrodyti nepageidautinos, ir kyla noras kiek įmanoma labiau apriboti jų neigiamą poveikį, tačiau visumoje be jų žmogus nepilnavertis ir, maža to, jam iškyla didelis pavojus, praradus išlikimo priemones.

Kaip būtis, kuri rodo pati save, žmogus yra unikalus esinys, kurio galios - pranoksta bet kokio kito gyvo padaro galimybes. Todėl jomis reikia naudotis protingai ir atsakingai, norint, kad gyvybės projektas šioje planetoje neužsibaigtų. Atsakomybė turi būti ir savęs, ir kito atžvilgiu, ypač kai tai priklauso nuo filosofijos arba supaprastinto jos ideologinio varianto. Koks yra tikras pasaulis, nerodo joks sumatorius, o tiesa į jį skverbiasi tik lašas po lašo, per ilgus laiko tarpus. Todėl fanatizmas ir radikalizmas rodo intelekto stoką ir neišmanymą filosofijos klausimuose. Svarbiausias principas, žmogus laisvas rinktis, o galimybių pasiūla rodo didelį perteklių. Todėl reikia rinktis vieną kelią iš daugelio, ir tas kelias yra brėžiamas sigilo žemėlapyje. Žmonija turi teisę eiti ten, kur nori eiti ir joks kelias nėra privalomas - būsime tuo, kuo pasirinksime. Sekdami Nietzsches principu, renkamės tą kelią, kuris palankiausias gyvybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Gelmės įvaizdinimo galimybės

Tęsiant „Filognozijos pradmenų" projektą, atėjo laikas metafizinę skalę nuo riboto žmogaus iki begalinio, nuo daikto iki absoliuto išreikšti formule, kuri rodo visą naujo metodo esmę. Ši formulė yra pažinimą sudarančios informacijos tankis, išreiškiantis tikrovės atskleidimo mastą. Pagrindinis pažinimo įrankis yra gnostinis kūnas, kuriuo atveriama hipostrata, naudojant kontinuumo metodą. Informacijos tankis parodo, kokia dalis iš 1000 pažinta, remiantis dviem pagrindiniais parametrais: projekto trukme ir aprėpiamos tikrovės dydžiu. Tai atrodo taip:

informacinis tankis = pažintos tikrovės dalys / veiklos mastas

Kitaip šią formulę galima išreikšti taip:

informacijos tankis = gnostinis kūnas / tikrovė / veiklos mastas

Kaip ši formulė siejasi su sievos kryptimis, įvertinamomis taškais, paaiškinta kituose skyreliuose. Sumatinė realybė vertinama nedaug ir yra paprastoji mokslo dalis, lengvai aprašoma kontinuumo dėsniais, o anapussumatinė - sunkiai įkandama ir daug kas kelia abejonę ar ją iš viso įmanoma teisingai įvaizdinti sumatoriuje. Tai nėra didelė problema todėl, kad svarbus technologinių priemonių veiksmingumas, kuris pagrindinis vertinimo matas, o vaizdas jį tik papildo.

Sistemoje sumatorius-hipostrata, informacijos kiekio proporcija vertinama kaip 1-999, todėl mokslo pradžia, kuri prasideda nuo filosofijos yra nesudėtinga, ji sparčiai vystosi, tačiau kapstosi paviršiuje. Metafizikos variantai silpni, nerodantys tikros anapusinio pasaulio esmės, nesuprantama, kas yra gyvybė ir žmogus, kokia šios tikrovės paskirtis, koks gyvenimo pagrindinis tikslas. Metafizikos žinomiausias variantas yra teologija, demonologija, kuri naudojama magijoje, mitologijoje ir pažangiose religijose. Turimi tokie variantai kaip monoteizmas, politeizmas, deizmas, monoteizmas, panteizmas ir pan. Vėliau ši metafizikos interpretacija pakeičiama technologija ir anapusinis pasaulis tampa valdymo ir kontrolės objektu, kurio tikslas - begalinė žmonijos plėtra, dievo vietos užėmimas. Lūžio taškas šia prasme metafizikoje yra F. Nietzsches filosofija, kurioje buvo inicijuotas projektas dievo vietą, kaip fundamentum I, pakeisti antžmonijos išsiviešpatavimu ir tapimu tikroves fundamentum II. Šie du variantai yra objektyviojo fundamento ir subjektyviojo kova dėl tikrovės savininko teisių. Mokslas, ypač transhumanistinis, rodo, kad civilizacija yra pasukusi Nietzsches nubrėžta trajektorija, ir šiuo metu vyraujanti metafizikos forma yra technologija.

Kitas lūžio taškas metafizikoje buvo I. Kanto teorijos išvystymas, kurioje buvo bandoma apriboti proto galimybes pažinti tikrovę, nuodugniai ištiriant jo sugebėjimus ir galimybes, tam, kad metafizika būtų apvalyta nuo šarlatanizmo ir pradėtų rodyti tik tikrą rezultatą. Pagrindinis Kanto problemos sprendimo metodas, kad vien logika tikrovės jos pilnumoje pažinti neįmanoma ir teorija turi būti jungiama su eksperimentu. Tai yra, iš proto pamėklių srities reikia eiti į pačią tikrovę ir žiūrėti ką ji, veikiama tyrimo instrumentais, mums atskleidžia. Taip teorinė metafizika, kurianti teologijas ir demonologijas, buvo pakeista praktine metafizika, kuri kuria technologinį tikrovės modelį, atveriama antitezės sintezės procese. Teorija, kiek ji susijusi su sumatoriaus 1 dalimi, yra paprastoji fenomenologija, kuri išsemiama psichologijos mokslo, aiškinančio jo psichovektorius. Tačiau norint parodyti, ką slepia 999 dalys, reikalinga efektyvi eksperimentinė sąveika su ja, kaip LHC greitintuvo eksperimente. Tai žinoma didelis proto perteklius sievoje, kuris daro žmogų pažinimo viršžmogiu, žinančiu visas gyvenimo paslaptis ir norinčiu į būtinąją tikrovės dalį žiūrėti kūrybiškai, jį perdarant.

Heideggeris bandė iškelti antitechnologinės metafizikos teoriją, kuri nepažįsta tikrovės, bet įsistato į natūralaus mastelio būties atverties struktūrą, kurią mąsto tik menininko principu, nesibraudamas į gelmę, matydamas tik būties paviršių, kuriame susiduria būties kaip objekto ir būties kaip subjekto duotys. Šioje sandūroje jo manymu butų galima kurti gyvenimą kaip meno kūrinį, nesiekiant absoliuto atskleidimo arba įsisavinimo ir vietoj žinojimo renkantis tikėjimą absoliučios gelmės palankumu žmogui ir jo gyvenimui. Heideggeris atskleidė, kad būtis yra pati save rodanti substancija, kurios vieną dalį matome daiktiškoje kryptyje, o kitą - sąmonės kryptyje. Sąmonė yra atverties vieta, kuri tik rodo vaizdą, bet nieko nesiekia, neturi valios, ar komandavimo afekto, iš kurio kyla noras užvaldyti tikrovės objektyviąją dalį, kaip aiškino Nietzsche. Būtis kaip sąmonė turi tokią pačią gelmę kaip ir daiktiškas jos variantas, ir šie du vektoriai gelmėje susikerta absoliuto taške, kurie interpretuojami teologijoje taip, kaip jie apsireiškia savo fenomeninėje dalyje. Tačiau paviršininkų filosofijoje visa tai iškeliama į paviršių, ir šiuo absoliutu tampa sąmonės (absoliuto) taškas, kur objektas susitinka su subjektu, daiktas su sąmone, esmas su niekiu, sumatorius su transcendencija. Tai, kad tikrovė gili, suvokiama aiškiai, tačiau nesiekiama gelmės, nes teorinėje filosofijoje ją pasiekti neįmanoma. Žinoma, to nepaiso mokslas, kuris nukelia savo tikslą į metafizinę gelmę ir bando ją ištraukti į paviršių technologinėmis, eksperimentinėmis priemonėmis.

Filognozija yra panaši į technologinę metafiziką, tačiau ji yra daug pažangesnė už tą, kurią naudoja mokslas, nes joje apžvelgiama visuma, atveriama absoliuto idėja ir suvokiama, kad civilizacijos uždavinys eiti iki galo, o ne sustoti pusiaukelėje, atsisakant tikrovės atskleidimo misijos. Tačiau suvokiama, kokie pavojai iškils šiame kelyje ir ieškoma  būdų, kaip išspręsti būsimas problemas. Vienas iš pavyzdžių technologinėje visatoje, kurioje viešpataus pantechnologizmas, yra laisvos valios klausimas. Jeigu viskas bus technologija ir mus valdys technologinis supersubjektas, turės žmogus laisvę ar gyvens technofatalistinėje visatoje, kurioje individams nebus leidžiama turėti savo savarankiškos trajektorijos. Tas pats klausimas yra teologinėje metafizikoje, turinčioje panteizmo variantą. Jeigu viskas yra dievas, ar įmanoma žmogaus laisvė? Ir jeigu viskas yra mašina, ar įmanomas laisvas žmogus, kuris būtų nuo jos nepriklausomas? Į šį klausimą dar teks atsakyti.

Tokiu atveju matome šias alternatyvas: teologinė metafizika ar technologinė metafizika; arba paviršinė fenomenologija ar gelminis gnozis? Ir variacijos: paviršinis gnozis arba gelminė fenomenologija, pasitelkiant technologiją. Tai pagrindinės filosofijos ir mokslo kryptys, kuriose įkalintas sumatoriaus psichovektorius, turėsiantis pasirinkti ateities gyvenimo formas. Akivaizdi tendencija siekti begalybės ir begalinio žmogaus, kas rodo, kad Kanto, Heideggerio, Šliogerio kelias naujausios civilizacijos nepriimamas, nes pagunda tapti tikrovės šeimininkais per daug didelė, kad būtų galima savo valia sustoti išgirdus technologijos pavojaus perspėjimus. Pažinta tikrovė teikia milžinišką naudą, atveria kelius į kosminės ekspansijos projektus, o paprastas ribotas gyvenimas šiapus horizonto - nepakankamai viliojanti perspektyva. Kita vertus, jeigu doktrina raginanti sustoti nepriimama, ji apsaugo nuo aklo pasitikėjimo savo sėkme ir tikslo siekimą padaro apdairų ir regintį pavojus. Filognozija ir yra toks gelminės fenomenologijos variantas, kuris siekia inkorporuoti į savo pastangas saugumo sistemą, kuri beatodairiškai nesivaiko begalinės galios ir yra daugiau stabdymas nei pažangos siekimas, bet stabdymas efektyvus, technologiją atsukant prieš technologiją, žinojimą prieš žinojimą, kad vienas kitą ribotų.

Gnostinio kūno pirmas variantas yra universalus šablonas, kuris priimtas šiuolaikinėje mokslinėje civilizacijoje kaip standartas. Šis standartas įvairiose imperijose įgauna savo individualų variantą, kuris rodo, kiek ta struktūra pažengusi technologinėje metafizikoje, koks hipostratos gylis technologizuotas ir kokiu būdu, konstruktyviu ar destruktyviu.

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/04/gnostinis-kunas.jpg)

Kairėje viršuje yra subjektinė, proto dalis, iš kurios daroma projekcija į dešinės pusės apačią. Centre yra substancija, kuri turi subjektinės būties formą ir objektinės būties formą, kurios rodomos viena kitai bendrojoje gaublėje, sąmonėje. Aplink substanciją išsidėstęs jos savybių rinkinys, kuris sukuria vietinę hipostratos ir stratos struktūrą, aprašinėjamą proporcinėmis formulėmis. Pagrindinė gnostinio implanto forma yra kinetinė, nes didelė dalis fenomenų savo sudėtyje turi judėjimo komponentą, kaip energija, šiluma ir pan. Tikrovės klasifikatorius dalina į skirtingas formas centrinę dalį, substanciją, kurios įvairios formos turi įvairias savybes ir įvairiais būdais gali būti panaudotos technologijose. Pažinimas yra dėsnių šioje sistemoje nustatymas, kurie išreiškiami pastoviais santykiais, kurie eksperimentuose nekintami ir sudaro hipostratos objektyvios tvarkos stabilią struktūrą. Plotinis sumatorius sukuria laisvės terpę tikrovėje, kurioje objektas, vadinamas žmogumi, turi sugebėjimą laisvai apsibrėžti arba pats determinuoti savo judėjimą. Tai yra tas fundamentum II ant kurio bandoma pastatyti visą tikrovę, įvykdant gnostinę sintezę, kurios rezultatas yra technologijos.

Pateiktam gnostiniam kūnui maksimaliai galima suteikti 2 dalis hipostratos supratimo iš 999, o tai reiškia, kad čia pradžios variantas, kuris, pasiekęs maksimumą atskleis pilną absoliučios tikrovės apibrėžtį, vadinama holoplastine. Vadinasi, informacinis tankis būtų

3/1×1000 = 0,003::1

Tie skaitytojai, kuriems įdomūs filognozijos įrašai, paimti iš mano knygų, daugiau apie jas gali sužinoti puslapyje goodreads.com (https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus?from_search=true&from_srp=true)

Čia yra trumpos recenzijos, galima parašyti savo atsiliepimus, arba užduoti man dominančius klausimus. Taip pat yra mini-blogas, kur yra mano pastebėjimų, planų, projektų, minčių nuotrupos. Jeigu esate užsiregistravę puslapyje, galima tapti sekėju ir gauti naujausią informaciją naujinelaiškyje.

Knygynas yra mano puslapyje htttps://www.filognozija.com (http://htttps://www.filognozija.com), kuriame galima parsisiųsti visas skaitmenines knygas ir sudalyvauti diskusijoje.

Jeigu yra norinčių kontaktuoti mano el. paštas yra stereo.mdx@gmail.com

Posthumanizmo įveika

Tie, kas domisi filognozijos projektu, turi žinoti, kad mano sugraduota metafizinė skalė turi 1000 dalių, kur kiekviena dalis atitinka maždaug vienerius metus, informacijos kiekį išreiškiant laiku. Šis laikas / informacija dalinama į 5 epochas, atskleistas „Gyvybės magijoje". Pirma epocha vadinama „magine" todėl, kad joje posthumanistinės technologijos slaptinamos, draudžiamos, dėl to apipintos mistikos aureole ir legendomis. Šios technologijos daugiausiai naudojamos spec. tarnybų ir kariuomenės, kuriant visuomenėje priespaudos ir teroro būseną, kurios pridengiamos medicininėmis arba okultinėmis maskuotėmis. Numanau, kad iki pilno atskleidimo reikės palaukti ir ši epocha užtruks apie 100 metų. Filognozijos projektas kuriamas šioje epochoje, todėl naudojamas okultizmo ir magijos stilius. Tačiau jo tikslas yra peršokti šį sunkų žmonėms laikotarpį į archontinio lygio technologijas, įveikiant priespaudą daug greičiau negu yra numatoma pagal standartinį planą. Pagrindinis archontinių technologijų požymis - yra visiems prieinama antigravitacija, atverianti kelią kosminei civilizacijai. Tikslas toks, kad technologijos atpigtų tiek, kad jos būtų prieinamos kiekvienam, ir būtų neįmanoma planetos uždaryti į priespaudos gardą, valdomą brangių išorinių technologijų.

Vertinant informacijos / laiko parametru ant pentagramos sigilo, tai yra filognozijos perėjimas nuo 5/1000 prie 200/1000 lygio, kaip parodyta paveiksle:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/05/archontas.jpg)

Šiuo metu paviršiaus civilizacija turi 50/1000 maksimalų lygį, kuris filognozijoje kol kas neatspindimas ir yra šiuolaikinis avangardinis mokslas, toks kaip chemija ir fizika. Tačiau laikui bėgant ši proporcija išsitaisys ir filognozija bus labiau pažengusi už mokslą. Tam turiu savo laiko 40 metų, ir laikui bėgant prie projekto prisidės kiti žmonės. Ši pažanga matuojama naudojant Hegelio tezės, antitezės ir sintezės modelį, kur šis procesas nenutrūkstamas ir eina vis giliau į hipostratas, atidengdamas vis didesnį jų informacinį plotą. Nulinės pakopos gnozis yra metafizinės, religinės teorijos, kurios kuria hipostratų modelius iš kalbos ir proto vaizdinių, tačiau šie neatitinka tikrų hipostratos simetrijų. Tokia yra magija, mitologija, religija, kurių hipostratinių pentagramos spindulių reikšmės yra nulis ir tik sumatoriuje jie pažengę, tai yra, turi 0,5 + 0,5 informacinio ploto, arba kitaip sakant yra 1/1000 lygio tikrovės supratimas. Pirmi teoriniai modeliai, kurie rodo tikro pažinimo užuomazgas yra vienetai, kurie būdingi filognozijos pradžiai, tai yra, 5/1000.

Pirmos pakopos gnozis yra pirmosios technologijos, kurios eina iki posthumanistinių technologijų, įsibrovusių į žmogaus sąmonę ir smegenis. Jos pagrindinis požymis, arba aukščiausias laimėjimas, yra elektronikos atradimas, leidusios sukurti kompiuterines ir ryšio priemones. Šis lygis pasiektas ganėtinai neseniai ir yra kelių tūkstančių metų trukmės filosofų pastangų rezultatas. Ši filosofija yra ta metafizikos atšaka, kuri pasuko prie scientizmo ir technologijų. Šiam proveržiui yra šiek tiek daugiau negu šimtas metų ir jis susijęs su artimųjų eterių atvėrimu, kuris tiesiogiai surištas su regima materija. Filognozijoje propaguojamas įsitikinimas, kad artimieji eteriai tampriai susiję su tolimaisiais eteriais, kurie yra sąmonės pagrindas, kaip bozoniniai laukai, turintys plotines vaizdavimo charakteristikas. Pažinimui pasiekus šį lygį, atsiranda antros pakopos gnozis, vadinama posthumanistiniu ir jo ryškiausias požymis yra psichotronikos sukūrimas. Šiuo metu jau gyvename posthumanistinėje epochoje, kuri yra slaptinama, todėl atrodo kaip magijos technologijos ir dažnai tokią priedangą naudoja. Nusikalstamos grupuotės, kurios turi šias technologijas, daugiausiai spec. tarnybų lygyje, terorizuoja gyventojus, vykdo neteisėtas operacijas, pažeidinėja žmonių laisvę. Todėl ši pakopa turi būti peršokta atskleidimu ir civilizacijos pakėlimu į archontinių technologijų lygį, kuris būtų trečios pakopos gnozis, su svarbiausiu požymiu - pigiomis kosminėmis technologijomis.

Pateiktame paveiksle informacinis plotas padalintas lygiomis dalimis, tačiau tikrovėje orientacija į fizinę braną, arba priekinės krypties materiją, kurios gilieji sluoksniai reikalingi veiksmingos gravitacijos ir antigravitacijos teorijos sukūrimui. Kaip jau buvo aiškinta, antigravitacija paremta Archimedo jėga minkštosiose materijos formose, kurią galima panaudoti ištrūkimui iš gravitacinio šulinio, nenaudojant brangių propulsijos sistemų. Tai leistų greitai kolonizuoti Mėnulį ir Marsą, atsirastų kosminis turizmas, galimybė gyventi dirbtinės biosferos oazėse, naudojant pažangiausias technologijas ir ideologijas. Tai prilygtų tam proveržiui, kuris įvyko atsiradus asmeniniam technologiniam transportui, kuris atvėrė ir globalizavo planetą. Tas pats turi įvykti ir kosmose, tampant daugiaplanetine kosmine civilizacija.

Šiuo metu žmonija uždaryta žemės paviršiuje ir turi tenkintis tais resursais, kurie randami žemėje. Tuo tarpu gyventojų skaičius sparčiai auga. Ir gyventojų skaičiaus bei turimų resursų proporciją pagerinti galima tik sukūrus kosminius proveržius. Kažkas panašaus istorijoje yra buvę - gyventojų kiekio didėjimas kuria ekspansijos poreikį, kuris reiškiasi per svetimų teritorijų kolonizavimą. Žemėje tam vietos seniai nėra ir pats laikas pradėti kosminio kolonizavimo etapą. Šiuo metu, technologijų lygis atsilieka, nes jos nepatikimos ir brangios. Todėl be proveržio metafizinėje skalėje, šis būtinas etapas nebus įvykdytas. Tai sukels dideles socialines, ekonominės ir politines problemas, kurios išsprendžiamos tik mano parodytomis priemonėmis. Filognozijos projektu prie to noriu prisidėti ir aš, pasukti Lietuvos istoriją teisinga kryptimi, kad spėtų įšokti į traukinį, atsisakytų atgyvenusių civilizacijos formų ir būtų šiuolaikine valstybe. Šiuo metu manoma, kad svarbiausias išlikimo klausimas yra tautinės tapatybės propagavimas, nes jeigu tautinė sąmonė nunyks, Lietuvos projektas bus sužlugdytas. Tačiau toks užsižaidimas humanitarikoje - pavojingas, nes neleidžia Lietuvai prisijungti prie svarbių planetos vystymo projektų, kuria konfliktus lygioje vietoje, stabdo idėjų evoliuciją, kurios turi būti posthumanistinės epochos lygio, tai yra antros pakopos sintezės. Vietoj to, žaidžiama su nulinės pakopos sintezės palikimu, vaizduojant, kad šis paveldas - neliečiama tradicija, kurios atsisakius, civilizacija atitrūks nuo savo šaknų ir žus. Laikoma, kad joje atrastos vertybės „amžinos" ir tie, kas jų išsižada - nesuvokia ką daro. Iš tikro, šis paveldas seniai performuluotas ir integruotas į naujo lygio metafizines skales, kuriose gnostinių kūnų nulinės versijos neturi būti naudojamos protų, vadinamų drakono akimis, formavimui.

Pantagrama sudaryta iš penkių žvaigždės spindulių, kurie sujungiami dešimtimi kanalų, nustatančių įvairius ryšius tarp žvaigždėje atspindimų krypčių. Visos šios linijos susikerta centre, kuris yra visas pirmapradžio kūno dalis surišantis mazgas. Žinodami, kaip viskas susiję čia, žinosime kaip sudarytas žmogaus pirmapradis kūnas ir kokia jo, kaip šių dalių daugio, tikroji prigimtis. Ši centrinė vieta filognozijoje pažinta 1 dalimi informacinio ploto, kuris vaizduojamas materijos spektro brėžiniu, kuriame susiejamos trys šviesų ir tamsų rūšys, bei su šaltiniu siejama juodoji liepsna. Schema pateikta „Gyvybės magijoje" ir tie, kas jos neatsimena ir nori pastudijuoti, turi įsigyti penktą „Filognozijos pradmenų" tomą.

Iki 2060 m. filognozija pradės artėti prie archontų lygio technologijos. Pagal pradinę prognozę, magijos epocha turėtų trukti 100 metų, iki 2119 m., tačiau tikiuosi, kad savo darbu ją sutrumpinsiu 50 metų, peršokdamas per posthumanizmo technologijas. Tai reiškia, kad tas projektas planetoje, kuris jai buvo ruošiamas spec. tarnybų kartelių - bus sužlugdytas. Šio projekto kertinis akmuo - psichotroninė vergovė, kurios tikslas - paversti visus gyventojus kompiuterių centruose valdomais biorobotais, atimant iš jų laisvą valią ir apsisprendimo teisę. Tam reikia paviešinti pagrindines posthumanistinio gnozio formas, ir pakelti gnozį viena pakopa aukščiau, kad būtų daugelio socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimas ir nauja civilizacijos kryptis.

Tarus, kad per gyvenimą parašysiu 40 knygų, prie jau parašytų, kiekvienoje jų turės būti 5 dalių informacinio ploto atskleidimas, kad pabaigoje būtų tikras archontų lygis - 200/1000. Šis lygis bus dovanotas apatiniam visuomenės sluoksniui, kurie po 100 metų gyvens taip, kaip šiuo metu atsiskyrusioje civilizacijoje gyvena tik archontai. Tai nereiškia, kad čia koks nors perversmas, nes patys archontai pažengs dar toliau ir liks planetos dievais, vadinamais baltaisiais drakonais. Tokia santvarka privaloma, nes planeta be tinkamo vadovavimo - vargu ar išgyventų. Tam yra skirta epsilon strata ir kasta.

Dirbtinis hipostratų sumavimas

Kaip jau ne kartą buvo sakyta, kontinuumas yra pagrindinė gnostinio implanto, sudarančio gnostinius kūnus, formavimo priemonė, kuri naudojama tikrovės modeliavimui. Kontinuumą galima apibrėžti kaip aibę, judančią nuo vieneto iki begalybės, 1 → ∞. Galime turėti du tokių kontinuumų variantus: pirmas, kontinuumas su ribos begalybe ir antras, kontinuumas su neapibrėžta struktūra. Žmogaus sumatorius yra unitarinis kontinuumas, o transcendencija yra infinitarinis kontinuumas, į kurį projektuojamos unitarinio kontinuumo struktūros. Todėl, galima sakyti, infinitarinis kontinuumas apibrėžiamas naudojant unitarinį kontinuumą, remiantis sumatoriaus turimu patyrimu.

Matricomis, arba aibėmis, tai galima pavaizduoti taip:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/05/inf.jpg)

Unitarinės matricos kontinuumo vienetai yra geometriniai taškai, kurie yra apibrėžtas kiekis, turintis ribos, ribojimo savybę, tai yra, išėmę iš visumos tam tikrą dalį, turėsime ribotą kiekį. Ribos begalybė reiškia tik tiek, kad jeigu dalis, arba taškus, laikysime veiksmu, kuris nesibaigia, kaip erdvė, tai bus ribos begalybė, arba kiekis, kuris pučiasi į vidinę begalybę, kuri yra netikra, matematinė begalybė, neperkeliama į fizinę tikrovę. Kaip bus su kontinuumo dalimi, kuris neapibrėžtas? Geometrinis taškas, kuris neapribotas saiku, visose savo savybėse yra nesuformuotas, o tai yra savybė, kuri būdinga tikrovei, esančiai anapus horizonto. Tai reiškia, kad begalybė yra sumavimo būsena, kuriai trūksta apibrėžtumo, nes tai substancija, esanti anapus vaizdo. Transcendencija, esanti anapus sumavimo turi I formą, tačiau kai ji pervedama į sumatorių, ji pavirsta į U. Sujungus I ir U, gauname jungtinę matricą:

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/05/un.jpg?w=133&zoom=2)

Kiekį pažymėję raide Q gauname apibrėžtą Q ir neapibrėžtą Q?. Taisyklė tokia, jeigu unitarinėje dalyje yra Q, o infinitarinėje Q?, tai jas sujungę gausime ribotą kiekį, kuris nėra begalybė, t.y., Q + Q? ≠ ∞.

Einant nuo sumatoriaus vidaus, nuo priekinės sąmonės, turime tokį pirmą UI variantą: masyvi substancija, sudaryta iš fermionų lauko, kurie fizikoje žinomi kaip leptonai ir hadronai. Tai yra, UI = fermionai.  Jie sudaro daiktiškąjį pasaulio pamatą, kuris yra mūsų planeta, saulė, gyvybė, kurie sumuojami tokiu principu: D (ASZK). A yra akių kūnas, S yra taktilinis kūnas, Z yra gnostinis implantas, o K yra kauzalinis kūnas. Antras UI variantas yra nematoma bozoninė substancija, kuri riša fermionus jėgos lauku, perduoda informaciją ir pan.: UI = bozonai suvokiami kaip X (SZK), tai yra neturintys fasadinio kūno, regimo akimis, tačiau gali būti suvokiami kaip „šviesa", „šiluma" ir t.t. Visa tikrovė šiuo metu aiškinama kaip tokių dviejų tipų laukų sampyna, kuri yra mūsų „dievo" nužemintas įsivaizdavimas. Transcendencija, pradedant nuo sumatoriaus, turi tokį spektrą: Df (ASZK) + Xf (SZK) + Xf (ZK) + Xf (K) + Xb (SZK) + Xb (ZK) + Xb (K). Tai reiškia, kad yra sumuojamos dalys, matuojamos prietaisais, tyrinėjamos ir nesumuojamos bei netyrinėjamos, nes nežinomos.

Filognozijoje vystau koncepciją, kad anapus didelės masės ir didelio potencialo fermioninės ir bozoninės materijos yra mažos masės ir mažo potencialo pasaulis, kurį vadinu esencijomis. Jos turėtų būti pasislinkusios labiau į bozoninę kryptį, ir yra tarsi struktūrinės dujos, kuriose juda didelės energijos fermionai ir bozonai. Tarkime, kad santykis yra 1/1 000 000 vienas milimetras kilometre, kitaip sakant, jeigu elektroną padidinsime iki vieno kilometro, esencijos geometrono kvantas bus 1 milimetras. Tai reiškia, kad elektronai per esencijų lauką pereina kaip per dujas, ir sukelia jose bangas, kurios panašios į akustines/optines. Šie laukai sąveikauja su materija, ir sukuria makroskopinius vektorius dideliais atstumais, kurie panašūs į gravitacijos vektorius ir pan. Dėl skirtingų esencijų savybių susidaro savotiškos poliarizacijos sluoksniai, tarp kurių yra trauka fermioninių dalelių atžvilgiu. Dideliais masteliais, esencijų geometrinės struktūros susilieja su bozoniniais potencialais, kaip antai, elektrinis ir magnetinis laukas, kuris surištas su leptonų judėjimu, skleidžiančiu makroskopinius virpesius. Kitas efektas, kuris svarbus psichotronikoje, yra sumatoriaus susiformavimas esencijos struktūrose, kurios vadinamos žmogaus sąmone. Mano manymu, sąmonės reikia ieškoti ne fermioniniuose laukuose, nes artimuosiuose eteriuose, bet esencijų lygyje, kurios yra kažkas panašaus į potencialines dujas, su kuriomis materija sąveikauja silpnai dėl energijų skirtumo, ir juda jose beveik be pasipriešinimo. Tačiau ryšio energija su tam tikromis struktūromis yra didelė ir esencijos yra sudėtinė žmogaus sątvaro dalis.

Taigi UI dar viena forma filognozijoje yra esencijos, žymint jas kaip UI = esencijos. Jos nesuvokiamos niekaip, nėra net patikimų technologinių priemonių ar teorinių modelių, ir mūsų ryšys su šia nesumuojama hipostrata yra Xe (ZK) + Xe (K).

Iš to išvedame tokį spektro paaiškinimą

• Kūnai - Df (ASZK) + Xf (SZK) + Xf (ZK) + Xf (K)
• Potencialai - Xb (SZK) + Xb (ZK) + Xb (K)
• Informacija - Xb (SZK) + Xb (ZK) + Xb (K)
• Jėgos - Xe (ZK) + Xe (K)
• Suvokimas - Xe (ZK) + Xe (K)

Pagrindinis kvantines struktūras apibūdinantis terminas yra geometrinis simetronas, kuris reiškia, kad „geometriniai taškai" yra apibrėžtas kiekis, nors ir nežinomas ir kad kontinuumas transcendencijoje neslepia realybių, kurios yra begalinės, neribotos - jos viso labo neįvaizdintos. Neįvaizdinta hipostratų substancija yra tas materijos struktūrinis junginys, kuris sudaro mūsų pasaulio fundamentą ir yra pagrindinis pažinimo tikslas. Giliau tikrovės pažinti nesugebama tik todėl, kad nebuvo atrasta daiktiškasis esencijų komponentas, kuris sąveikautų šiuo šiais kvantais per visą spektrą. Ta daiktiškoji dalis, žinoma, yra siųstuvas ir imtuvas, kuris leistų didesniame gylyje pakartoti elektromagnetinės materijos technologijas. Būtų galima sukurti daug pažangesnes kompiuterines, ryšio, skenavimo, filmavimo priemones ir t.t. Taip pat labai tikėtina, kad atsivertų tam tikrų makrojėgų paslaptys, kaip gravitacijos, ir taptų įmanomas sąmonės struktūrų tiesioginis filmavimas. Mano manymu, sumatorius gyvūnuose susiformuoja šiame lygmenyje, ir šios struktūros yra sątvarų sudėtinė dalis, kuri įeina tiek į fizinę, tiek į psichinę kūno sandarą. Per šį pirmapradžio kūno komponentą vyksta nežinoma sąveika su hipostratine aplinka, kuri prasideda nuo esencijų, pereina prie bozoninių laukų ir galiausiai prie materialių daiktų.

Kuo gilesnė hipostrata pasiekiama, tuo didesnis gylis gali būti nufilmuotas, pažinimą 1 → ∞ pakeičiant į pažinimą 1 ← ∞. Tai hipostratos dirbtinio sumavimo technologija, kuri vaizdą perkelia ne į sąmonę, bet į technologinį ekraną, ir gelmė tampa matoma daug didesniu gyliu negu natūraliai. Baltojo drakono civilizacijos drakono akis kaip tik toks išplėtimas ir yra, nes joje galima nufilmuoti „gravitaciją", nufilmuoti „sumatorių" ir parodyti kas tai yra tikrovėje. Tam reikia svarbių proveržių technologijose, tačiau supratus principus, galimybių darysis vis daugiau, ir mes neužilgo žinosime apie tikrovę daug daugiau negu žinojome iki šiol. Ypač įdomus kosmologijos klausimas, ypač kosminės erdvės hipostrata, kuri šiuo metu suvokiama kaip Xb (ZK) struktūra, kurioje išsidėstę materialūs kosmoso kūnai, kuriuos sugebama stebėti tik iš išorės, bet nesugebama šia hipostrata keliauti. Tik tada, kai „vakuumas" atskleis struktūras Xb (K) + Xe (K), turėsime didesnį supratimą, kaip sukurti efektyvų dinaminį elementą varikliui. Dabartinėmis žiniomis kosmosu juda šviesa ir gravitacinės bangos. Šis atradimas ypač svarbus, nes įrodo, kad jis nėra „tuščia erdvė". Tačiau jeigu ji pripildyta esencijų su makroskopiniais geometriniais simetronais, tai jų įvaldymas dėl neefektyvios top-bottom krypties, gali užtrukti.

Artimiau su mano knygomis galima susipažinti puslapyje https://www.goodreads.com (https://www.goodreads.com/author/show/20879799.Darius_Mockus)

Čia galima rasti visų knygų aprašymus, užduoti klausimus, užsiprenumeruoti naujienlaiškį.

Dievo mirties pasekmės

Šis tomas skirtas paaiškinti, kas yra žmogus kaip aplinką suvokianti sistema, pamatyta tiek iš išorinės, tiek iš vidinės perspektyvos. Mano požiūris filosofijoje yra naujas, neturėtas nė vieno filosofo, todėl vertas viešinti knygose, norintiems suprasti. Čia pakartosiu tą dalį, kuri jau viešinta ankstesniuose „Filognozijos pradmenų" tomuose, o toliau - pamėginsiu išplėsti mintį. Pirmas skyrius skirtas sątvaro sąvokai paaiškinti, kad skaitytojai suprastų jos vietą visumoje. Ji yra pirma sąvoka, žyminti perėjimą iš aplinkos struktūros į žmogaus struktūrą, kuri yra atskirtas nuo aplinkos, autonominis darinys. Pats žodis „sątvaras" yra vedinys iš žodžio „tverti", kuris turi dvi reikšmes: viena jų - „kurti", o kita - „apjuosti tam tikrą plotą". Tad sątvaras yra tai, kas sukurta apjuosimu, tam tikrą turinį įdedant į aptvarą. Tokia pavyzdžiui yra ląstelė, visas žmogaus organizmas ir pan. Taip, žmogus suvokiamas kaip sątvarų sistema, suformuota į autonominį subjektą.

Yra keli aiškinimai, iš kur tikrovėje atsiranda sątvarai, vienas kurių teologinis, kitas - mokslinis. Teologai tvirtina, kad žmogų kuria dievas, arba tam tikras, tikrovėje esantis fundamentas, kuris yra subjektas, tveriantis gamtą ir gyvybę. Tvėrimas pagal Schellingą yra kelių lygių arba pakopų: pirma - dievas sukuria gamtą, kuri visa yra dieviškoje substancijoje, panteistine prasme, kad dievas yra visur, persmelkia materiją. Toliau gamta, naudodama dievišką galią, kuria gyvybę, viena iš kurios formų yra žmogus. Tam gamta naudoja dievišką materiją, kuri yra miršus, materijos ir dieviškos substancijos kontinuumas. Kūniška dalis yra daugiau gamtinė, palaikoma fundamento, o sielinė dalis - dieviška, kylanti tiesiogiai iš dieviškų substancijos galimybių. Taip, gamta laikoma esančia dieve, o žmogus - gamtoje ir tada dieve. Kas ta dieviška substancija, kaip pirmas fundamentas - dar reikia išsiaiškinti, nes žmogus jo arba iš viso nesumuoja, arba sumuoja tik kaip paviršines apraiškas, kurias sąmonė suprofiliuoja kaip paviršius, slepiančius neišsemiamą gelmę.

Mokslinis principas nepripažįsta pirmo, kuriančio fundamento, laiko kad yra tik nesukurta, amžina gamta, valdoma dėsnių, kurioje evoliucijos būdu vystosi gyvybė, taip pat ir žmogus. Žinomiausia biologijoje žmogaus atsiradimo teorija yra vadinama Darvino evoliucijos teorija, kuri laiko žmogų kūnu, kuris evoliucionuodamas pagal genetikos dėsnius išsišakoja į daugybę gyvūnų rūšių. Laikoma, kad materija yra visa tikrovė, valdoma dėsnių, kurie atsakingi už visą tikrovę. Materija laikoma turinčia geometrinę-simetrinę formą, kuri sukuria taisyklingus procesus, iš kurių ir išsivysto sudėtingą struktūrą turintys sątvarai. Didelė dalis teologijų propaguoja laisvę, kuri yra dievo dovana žmogui, o materializmas yra deterministinis, neigiantis laisvę, nes viskas kas yra, paklūsta dėsnių būtinybei.

Filognozijoje visą šią realybę, materialistinę ir nematerialistinę, skirstome į energetinės gaublės, informacinės gaublės ir kuriančiosios gaublės sistemą, kurios sudaro pirmą fundamentą, dar kitaip vadinamą didžiąja sieva. Energetinė gaublė paklūsta dinamikos dėsniams, kurie yra simetrijų deterministinis judėjimas, aprašomas fizikos ir chemijos mokslų. Ši dalis tikrovės pažinta geriausiai, ir yra didžiausias šiuolaikinės, mokslinės civilizacijos laimėjimas. Tačiau imant standartinį variantą, tai yra protinis sumatų kontinuumo apibendrinimas mąstyme, arba galinėje sąmonėje, kuris sumatus schematizuoja, geometrizuoja ir sumatematina. Taip sukuriama kinematika, dinamika, statika ir kitos schemos, vadinamos mokslu. Kitas metodas yra chemija, pagrįsta elementų transformacijos dėsnių išmanymu, naudojant substancijos, kaip atomų sankaupos modelį. Informacinė gaublė daug mažiau ištyrinėta, turinti bozoninį substratą, kuris sumuoja plotais, kuria reprezentacinius paviršius ir sugeba vykdyti strateginį procesą. Tas strateginis procesas yra aplinkos save pačius apibrėžiančių psichovektorių sistema, kuri valdo sątvaro laisvą judėjimą ant planetos paviršiaus. Apsibrėžimas yra tam tikras sumatų ir sumantų sujungimas, kuris vadinamas psichologiniu komandiniu kompleksu, verčiančiu judėti žmogų savoje aplinkoje strateginiu judėjimu. Psichovektorius gali būti stiprus ir silpnas, nugalintis ir pralaimintis, nuo ko priklauso veiklos mastų hierarchijos sluoksniavimasis. Šis sistema, kaip visuma, kaip žmonija, kuri sugeba laisvai apsibrėžti ir apibrėžti tikrovę, susiformuoja į antrą fundamentą, kuris yra kolektyvinis subjektas, gebantis keisti tikrovę, kurti. Pirmas ir antras fundamentas konkuruoja civilizacijoje vienas su kitu, sprendžiant ant kurio iš jų bus pastatyta istorija - ant žmogaus laisvės ar ant tikrovės būtinybės. Laisvė susijusi su išsigimimu, savęs išdarkymu, o būtinybė propaguoja tikrovės prigimtines formas, kurios geriausios žmogui. Kuriančioji gaublė yra programuoti gebanti sistema, nes gyvybė, bent kaip kevalas, yra ne kas kita, kaip biologinė programa, kuri skirta formuoti sątvarus. Informacinė gaublė informaciją sieja paprastu sumavimu, o kūrime informacijai suteikiama tam tikra programinė struktūra, vykdanti specifinę funkciją.

Tokioje didžiosios sievos struktūroje, sątvarai skirstosi į du pagrindinius tipus: a) gyvūninis sątvaras, vadinamas kevalu; ir b) regintis sątvaras, vadinamas sumatoriumi. Gyvūninis sątvaras pilnai ištyrinėtas anatomijos ir fiziologijos mokslo, todėl jis filognozijoje nenaudojamas. Joje sątvaras pirmiausiai suprantamas kaip sumavimo sistema, kurios pagrindinė dalis yra sąmonė. Taip suprastas sątvaras naudojamas sątvarologijos disciplinoje, kurios dalys yra substancija, sietynas, sumatorius, psichovektorius, madrigalas, realinas ir t.t. Kam sątvaras, pirmapradžio kūno prasme reikalingas - suprasti nesunku. Jis yra žmogaus sampratos pagrindas, kuris reikalingas, norint suprasti kas yra žmogus, kaip jis atsiranda, kas jį formuoja, kaip jis veikia ir kokios yra žmogaus galimybės. Pats žmogus, save suvokia kaip vidinį kompleksą, sukuriamą sumavimo, ir kaip pirmapradį kūną, esantį pirminėje tikrovėje, susietą su pirmu fundamentu, aprašytu visumoje. Sątvarologija tyrinėje abi šias perspektyvas, viena kurių yra metafizinė sątvarologija, sujungianti žmogų su realybės pamatu, ir  fenomenologinė sątvarologija, kuri tyrinėja komandinių psichovektorių kompleksus.

Pirma rimtesnė tema, po įžanginių minčių yra visas žmogaus spektras, kuris apima dvi gamtos dalis, vadinamas fizine ir gnostine brana. Tai reiškia, kad sątvarai kaip substanciniai dariniai apima šiuos du spektro segmentus, kurie, per žmogaus vidinį regėjimą atveria tas tikrovės dalis, kurios išoriniuose sumatuose nematomos. Tai sąmonės bozoninis sluoksnis, kuris rodo, kad tikrovės giluminėje dalyje yra substancijos, kurios šį sluoksnį kuria, yra žmogaus sumatoriaus substratas. Galima manyti, kad jis glaudžiai susijęs su pirmu fundamentu, iš jo išeina ir parodo, kokia šio fundamento prigimtis, tačiau kaip matėme, sumatorius sujungia informaciją kitaip negu kuriančiosios gaublės subtancija, kuri turi genetiškai programuoti organizmą, todėl pirštųsi mintis, kad šie fundamentai - nesujungiami. Naudojantis tokia logika, centre yra statiška, formuojama materija, o iš kraštų - fundamentum I ir fundamentum II, kurie tarpusavyje konkuruoja, kurdami „natūralų" ir „dirbtinį" pasaulį, kaip žmonijos gyvybinę aplinką. Civilizacijos istorija, per mokslą pasirinko būti realybės fundamentum II, kuris užima dievo vietą ir tampa tikrovės kūrėju, kuris, paskelbęs, kad „dievas mirė", išsikėlė tikrovės kodo perrašymo misiją. Šis judėjimas vadinama transhumanizmu, kuris nori perdaryti žmogų ir planetą, sukurti tokį tikrovės variantą, kuris kyla iš žmogaus protinės savivalės, psichologijos, psichopatijų, iliuzijų, svajonių ir kitų menkaverčių psichologinių realybių, bendrai vadinamų realinu. Filognozijos tikslas - atstatyti pusiausvyra tarp tikrovės ir žmonijos, kad tarp jų nusistovėtų lygybe pagrįsti santykiai. Žmogus neturi būti vergas, bet vergas neturi būti ir dievas, priklausantis nuo žmogaus savivalės. Filognozija skelbia, kad privaloma doktrina, kuri saugo pusiausvyrą tarp didžiosios ir mažosios sievos, riboja grobuonišką psichovektorių, laikosi moralės normų, kurios yra simetrinės ir proporcinės.

Nepaisydama šių reikalavimų, technologinė civilizacija neturi išlikimo galimybių.

Laisvė eina pirmiau už egzistenciją

Supratus pagrindinį civilizacijos istorijos principą, kurios esmė yra konkurencija tarp pirmo ir antro fundamento, galima žengti tolesnius žingsnius. Fundamentum I yra natūralus tikrovės centras, kuriantis materiją ir gyvybę, materijos ir gyvybės „fabrike", esančiame artimiausioje kosminėje erdvėje. Fundamentum II yra žmonija, kuri į šį natūralų pasaulį įneša dirbtinę realybę, vadinamą mūsų civilizacija. Dirbtinis ir natūralus pasaulis maišosi, įsismelkdamas vienas į kitą, perkurdamas tai, kas tikra į tai, kas netikra. Šią galimybę sukūrė pati gamta, kuri sątvarą suformavo kaip antitezę, kurioje gimsta gnozis, kuriantis sintetinę realybę, bendrai vadinamą „technika". Natūralaus pasaulio darosi vis mažiau, ypač kai padaromas proveržis į gylį, kuris paskui konvertuojamas į mastelius, arba veiklos mastus. Taip vystosi mūsų civilizacija, kuri iš pradžių įveda objekto mirtį, vadinamą „dievo mirtimi", o paskui - subjekto mirtį, vadinamą „žmogaus mirtimi" posthumanizme. Šie du procesai reikalingi tam, kad žmonija išplėstų savo veiklos mastą, tapdama kosmine civilizacija.

Norint sukurti kosmose karaliaujančią žmoniją, reikia įveikti dvi kliūtis, arba įsigylinti dviejose vietose: pirma yra gravitacijos tikros teorijos sukūrimas, kuri reikalinga perėjimui iš paviršiaus civilizacijos į saulės sistemos civilizaciją ir antrą - „vakuumo" teoriją kosmose pakeisti tikra hipostratos struktūra, kuri reikalinga greitaeigio judėjimo kosminėje erdvėje sukūrimui. Tai įmanoma tik gylinant skalės informacinį plotą, vis geriau atskleidžiant anapus sumatų esančios erdvės geometriją. Tik taip atsiras galimybės išplėsti veiklos mastą iki kosminio, padaryti technologinį proveržį civilizacijoje, leisiantį kolonizuoti žvaigždes. Tai, žinoma, susiję su dideliais iššūkiais, nes žmogaus gyvybė tobulai kuriama tik sąveikoje su pirmu fundamentu, o antras fundamentas kuria tik bandymų ir klaidų keliu, netobulus kūrinius, neprilygstančius pirmo fundamento galimybėms. Priežastis ta, kad tikrovė pradeda nuo mikropasaulio ir konstruoja link makro, o žmogus pradeda nuo makro lygmens technologijose ir tik palaipsniui įsisavina mikro technologijų galimybes.

Dievas pirmiausiai yra mikropasaulio dalis, kuris sugeba manipuliuoti mikroskopine realybe, tuo tarpu žmogus, kaip makroskopinis subjektas, manipuliuoja tik dideliais dydžiais. Tai pagrindinis skirtumas, dėl kurio žmogus nesugeba įveikti iššūkio sulieti natūralią tikrovę su dirbtine neatskiriamu suliejimu. Tai galioja ir gyvybės pasaulyje ir materijoje. Antro fundamento makro-mikro kryptis daro technologinę sintezę grubia, gremėzdiška, negrabia, kuri toli gražu neprilygsta natūraliam kūriniui. Todėl tikra pažanga bus įmanoma tik tada, kai šis principas bus apverstas ir žmogus išmoks gnostinę sintezę daryti smulkiuose skopiniuose lygmenyse. Technologijai pasiekus ląstelės lygį, koks dabar įmanomas su nanoimplantais, kuriais moduliuoja gyvybinius procesus, įvyks natūralaus subjekto mirtis, ir gyvybė pavirs į dirbtinę, programuojamą gyvybę, kuri bus pritaikoma gyventi aukštos pakopos sintezės civilizacijose. Po to seks toks pats įsigylinimas į materiją, kurią taip pat kaip gyvybę bus išmokta pilnai moduliuoti ir valdyti substancijų gylinius procesus. Dirbtinė civilizacija nugalės natūralią, proporcijos nepaliestos ir perdirbtos tikrovės pasikeis technologijų naudai.

Toks posthumanizmo įsigalėjimas propaguojamas mokslinės civilizacijos, kuri prieš pradėdama šį projektą, pirmiausiai pakeitė sątvaro pusiausvyrų sistemą, išbalansuodama subjekto-objekto pusiausvyrą, kuri pasislinko į subjekto pusę ir patraukė visas kliūtis subjekto kelyje. Pagrindinė kliūtis buvo aukšto rango realybė priešais subjektą, kuri buvo magijos, mitologijos, religijos, kaip tikrovės, aukštesnės už žmogų, kurioms jis turėjo paklusti ir tarnauti. Filosofijoje subjektas sustiprėjo tiek, kad nusprendė, jog gali nuo jos atsiskirti, pasiskelbti nepriklausomu mąstytoju, o vėliau valdovu ir užkariautoju. Šį procesą vainikavo šūkis „Dievas mirė!", objektyvus tikrovės pagrindas prarado saistančią galią, tapo niekuo neįpareigojančiu. Ekspansijos pradžiai tai atrodė, privaloma, tam, kad būtų sustiprinta žmonių motyvacija, tačiau dabar manome kitaip: turi būti išsaugota dvilypė sistema, o žmoniją turime suprasti tik kaip metančią iššūkį, ir rizikuojančią savo egzistencija. Jeigu sugebės išvengti pralaimėjimo, bus tikras stebuklas ir bus įrodytas žmonijos begalinis sumanumas, galintis konkuruoti su objektyviuoju realybės pagrindu. Tačiau matant pradines stadijas - akivaizdu, kad pavojus didelis ir iki šio lygio - trūksta labai daug, ypač todėl, kad proveržiai koncentruojami karo pramonėje, kuri skirta griauti ir naikinti, o tai rodo, kokia yra valdžių psichologija.

Dievo mirtis buvo paskelbta 19 a., žmogaus mirtis bus paskelbta 21 a. naujo Nietzsches, kuris pradės tikrą posthumanizmo erą, kuri jau prasidėjusi su nanotechnologijų įvedimu į biologiją. Neturint tinkamo psichovektoriaus - tai labai pavojingas žaidimas, ypač todėl, kad iškyla pavojus laisvei civilizacijos istorijoje, kur žmogus taps mašinos vergu, neturinčiu natūralaus proceso, dėl to kenčiančio dideles kančias. Procesas jau prasidėjo, ir jį sustabdyti bus labai sunku. Tai ypač akivaizdu lytinės tapatybės srityje, kur po tapatybių revoliucijos priedanga, kuriami naujieji žmonės su neapibrėžta lytine tapatybe. Ilgainiui neapibrėžiama senomis sąvokomis taps viskas, ir taip prasidės posthumanizmo era, kurios esmė „Žmogus mirė!", prigimtis nieko nereiškia, o mes esame tai, kuo norime būti, nes „laisvė eina pirmiau už egzistenciją".

Tai vystosi tokia seka: a) paskelbiama pirmo pagrindo mirtis ir iškeliamas antras pagrindas, kaip pagrindinis veikiantis pradas; b) įvyksta objekto mirtis, sukuriant dirbtinę realybę objektyvioje kryptyje; tada c) įvyksta subjekto mirtis subjektyvioje kryptyje; ir galiausiai d) gnostinių sintezių dėka progresiškai išsiplečia veiklos mastas, žmonija tampa kosmine civilizacija ir pradeda tikrovę naikinti kosminiu masteliu, tampa kosminių biosferų parazitais. Galimas labai radikalus variantas, iki visiško moralinio degradavimo, o galimas nuosakius variantas, kuris propaguojamas filognozijoje. Kosmosas - labiausiai geidžiamas tikslas, kuris neišvengiamas etapas civilizacijos istorijoje. Veiklos mastui pasiekus tokį lygmenį, visa žmonijos ekonomika, visa veikla, visi resursai bus mesti šiam tikslui, mes dirbsime tam, kad aptarnautume kosminę civilizaciją. Toks kelias daug geresnis už tą, kurį siūlo virtualių holograminių realybių įsigalėjimas, kur mes savo sąmones performuosime tik savo vidiniame vaizduoklyje, bet tikrovėje ekspansija atsiliks daug kartų, o žmonija sapnuos patalpinta į iliuzijų matricą. Pasirinkus investuoti į iliuziją ir psichotroniką, darbą iškeisime į pramogas ir pasuksime vystymąsi malonumų ir degradavimo kryptimi. Tuo tarpu filognozija siūlo darbo civilizaciją, kurios kryptis - veiklos masto išplėtimas, kuris gylinasi į tikrovę tikru gylinimusi, ir ją valdo tikru valdymu, o ne hologramose. Erdvinei ekspansijai reikalinga transporto revoliucija, kuri naudoja naujus propulsijos metodus, antigravitacijos ir kosminio potencialų skirtumo pagrindu judėjimo srityje.

Iki artimiausios žvaigždės yra 40 000 000 000 000 kilometrų; judant šviesos greičiu, tai yra, 1 000 000 000 km/h greičiu, ją pasiekti įmanoma per 4,5 metus. Dabartinės paprastos raketos greitis yra 40 000 km/h. Tai turi gerokai būti pagreitinta - iki 25 000 kartų. Jeigu šiuolaikinis mokslas yra atskleidęs 50/1000, tai šis rezultatas turi būti pagerintas kelis kartus, bent iki 200/1000, kad būtų galima priartėti prie norimų parametrų ir išpildyti norus bei svajones. „Laisvė eina pirmiau už egzistenciją!" reiškia, kad žmogus laisvas apsibrėžti pats, kuo nori būti. O jis, be abejonės, nori būti begalinis, peržengti visas savo ribas, trūkumus, nesugebėjimus. Jas galima peržengti tikrovėje ir iliuzijoje, konkuruojant su fundamentum I, kuris yra riboto žmogaus kūrėjas, su begalybės potencialu, kurį turi realizuoti pats, savo pastangomis. Ribotas žmogus ir ribotas pasaulis yra tik bazė, ant kurios statoma dirbtinė realybė, kurios tikslas yra realizuoti begalybę, susikūrus antrą fundamentą, galintį atlikti gnostinę sintezę, kurioje gimsta technologija. Šio likimo žmonija neturi galimybių išvengti ir vystymasis prieš kelis šimtus metu jau pasuko šio tikslo kryptimi. Belieka tik apibrėžti šią dvilypę sistemą, kad fundamentum II savo galimybėmis nenusileistų fundamentum I, ypač protu ir išmintimi.

Paskutinysis žmogus

Filognozijos pažangos teorinio modelio esmė yra tūkstančio dalių informacinio transcendencijos ploto skalė, kurioje viena dalis prilyginama vieniems metams. Dėl to filognozijos projektas vadinamas tūkstančio metų projektu, kuris prasideda nuo juodojo drakono civilizacijos ir baigiasi baltojo drakono civilizacija. Juoda spalva reiškia, kad transcendencija uždengta, nematoma, nes sumuojamas tik nedidelis jos informacinis plotas, o balta spalva reiškia, kad ji atidengta ir sumuojamas visas, arba holoplastinis, informacinis plotas. Šis principas įmanomas todėl, kad žmogus iš prigimties yra pažinimo siekianti, antitezinė sistema, kuri renka informaciją, ją priešstato savo suvokimui ir vykdo laisvą surinktos informacijos sintezę. Šis žmogaus prigimtyje įrašytas principas vadinamas „filognozija" arba „pažinimo meile". Atsiradęs gamtoje jis pradeda nuo nulio ir baigia visos tikrovės supratimu, paversdamas ją savo technologine visata.

Skalė turi tūkstantį dalių, kurias galima dalinti į keturis segmentus po 250 ir skaidyti tūkstančio metų projektą į keturis etapus. Pirmi 250 metų užsibaigia archontinio lygio technologijų sukūrimu, kurių pagrindiniai pasiekimai - elektronika, psichotronika ir kosminė civilizacija. Ši pradžia, vadinama juodojo drakono civilizacija, pereina tokias gnostinės sintezės pakopas:

• antitezinio gyvūno sukūrimas ir kultūrinė sintezė;
• kultūrinės sintezės pavertimas į primityvių technologijų etapą;
• pirmas pažangių technologijų etapas, vainikuojamas elektronikos;
• antras pažangių technologijų etapas, vainikuojamas psichotronikos, įvedančios posthumanizmo erą;
• trečias pažangių technologijų etapas, vainikuojamas antigravitacijos, įvedančios archontinių technologijų erą.

Taip baigiasi juodojo drakono civilizacijos vaikystė, technologijos įsigali pilnu įsigalėjimu, atsisakoma natūralaus žmogaus ideologijos, susiformuoja antro tikrovės kuriančiojo fundamento struktūra, kuri konkuruoja su natūraliu fundamentu, kuriančiu pirmo lygio gyvūną ir kultūrinę civilizaciją. Šiuo metu esame ketvirtame etape ir po truputį artėjame prie penktojo. Mano knygose galima rasti įvairių vertinimų kokį transcendencijos atidengimo lygį civilizacija pasiekusi. Realiai, jeigu du pirmi etapai neatveria hipostratų ir jų technologijos yra paviršiaus, tai psichotronikos etapas būtų 100 dalių, nes 50 dalių yra elektronika. Psichotronika šiuo metu nėra vieša technologija, nors yra pradinėse atskleidimo stadijose, tad rodomas 50 dalių mokslas, kuris laikomas aukščiausiu juodojo drakono civilizacijos pasiekimu. Kai prasidės tikras kosminių technologijų suklestėjimas, kam reikia išspręsti gravitacijos problemą, bus 150-250 dalių pagal baltojo drakono skalę, ir pasieksime archontinę civilizaciją. Tai yra ¼ visos civilizacijos raidos, pradedant nuo nulio, nuo gamtinio ir gyvūninio žmogaus su menkai išvystyta sąmone ir baigiant išsivysčiusiu žmogumi, kuris geba kurti technologijas.

Tokiu pačiu principu galima pamąstyti kokie kiti proveržiai mūsų laukia, kurie bus posūkio taškai, vedantys prie baltojo drakono ¼ dalies, kuri prasidės 750/1000. Svarbūs etapai tokie: bus sukurta perprogramuojama gyvybė ir sintetiniai kūnai, tada atsiras dirbtinio kūno sukūrimo galimybės, mėgdžiojant biologinį kūną. Kai dirbtinės gyvybės galimybės pralenks natūralios gyvybės galimybės, prasidės lūžio taškas, kuris vadinamas „paskutiniojo žmogaus" problema, kuri aptarta F. Nietzsches knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra". Problemos esmė tokia: ar turi civilizacija pereiti prie pilnai dirbtinės gyvybės formų, kuri turės daug kartų pažangesnį kūną ir daug kartų galingesnį protą, ar turime šiam paskutiniajam žmogui jausti gailestį, saugoti jį,  atsisakyti aukštesnės civilizacijos pakopos? Filognozijoje kol kas per anksti šiam klausimui, bet jis numatomas maždaug paskutinio ketvirčio pradžioje, kuris bus aptariamo posūkio taškas. Šį posūkį minime todėl, kad jau dabar reikia numatyti, kad visa etinė sistema turės būti radikaliai pertvarkoma, ypač fundamentalus gyvybės vertės klausimu. Ankstesniuose tomuose daug rašiau, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra gyvybinio proceso apsaugojimas, tačiau matome, kad šis klausimas ne absoliutus, bet santykinis, nes ateis toks momentas, kai natūralios gyvybės civilizacija turės atsisakyti ir pereiti prie dirbtinės. Kas bus su individualiomis sąmonėmis, ar jos bus perkeltos į dirbtines technologijas, ar visas natūralus substratas turės būti ištrintas ir natūralią žinojimo kūrimo sistemą turės pakeisti dirbtinė? Galima sakyti, tai pats sudėtingiausias klausimas, kuris mūsų laukia po 750 metų.

Ar tai reiškia, kad mūsų paskutiniai baltojo drakono civilizacijos šimtmečiai bus be žmogaus, kurį pakeis dirbtinė gyvybė? Toks scenarijus atrodo gana nepalankus žmogui, nes tokia raidos perspektyva rodo žmogaus išnykimą, tikrą „žmogaus mirtį". Tačiau nemanau, kad tokia istorijos pabaiga turėtų mus nuvilti, ir kad mes turėtume nusivilti filognozija, nes vienokia ar kitokia forma, ankstesni žmonės, ypač civilizacijos genijai, bus integruoti į baltojo drakono civilizaciją ir bus istoriškai jos pagrindiniais didvyriais. Kol nežinome kokia tikra hipostratų sandara, daug klausimų yra neatsakomi ir reikia palaukti šviesesnių laikų, kai žinojimo lygis bus daug aukštesnis. Neišsivystęs paskutinysis žmogus vargu ar gali būti centrine vertybe, taip kaip ja nelaikomos šiuo metu žmogaus atžvilgiu žemesnės rūšys. Tai nereiškia, kad turi būti atsisakoma humanizmo, nes nehumaniškumas kyla iš nepriteklių ir stokos, o pažangi civilizacija yra pertekliaus civilizacija, kurioje vietos yra pakankamai, ypač kosminėje erdvėje. Jeigu vietos neliks žemėje, jos tikrai per akis bus kosmose, ypač peržengus archontinių technologijų lygį. Tai reiškia, kad galima tikėtis, kad vienokia ar kitokia forma, kolonijose pažangusis žmogus išliks. Tačiau jis akivaizdžiai nebus civilizacijos centras, nes bus pralenktas pažangesnės dirbtinės gyvybės, kurios autorius pats ir bus.

Tad kokie yra baltojo drakono civilizacijos kriterijai? Juos galima dėstyti pagal pentagramos spindulių hipostratos modelį, kur yra energetinė gaublė, informacinė gaublė ir kuriančioji gaublė. Kuriančiosios gaublės kryptyje, nuo nulio kosminėje erdvėje baltieji drakonai gebės kurti dirbtines biosferas su dirbtine biologine ir materialia gyvybe, nuo mikro- iki makroorganizmų. Dirbtinė biosfera reiškia, kad reikės dirbtinio energijos šaltinio, vadinamo dirbtine saule, kuri tieks šviesą ir energiją. Šios dirbtinės biosferos tai gigantiškos kosminės stotys arba pilys, kurios turės planetos mastelius ir bus pritaikytos gyventi atsirišus nuo natūralių kosminių kūnų, kaip planetos ir saulės. Energetinėje gaublėje turėsime dirbtinius kūnus, kurie bus biologiniai ir materialūs, kuriami iš nanotechnologijų, kurie greičiausiai bus polimorfiniai transformeriai, galintys įgyti bet kokią formą ir bet kokią struktūrą. Tai galima bus padaryti sukūrus persiprogramuoti galinčias dirbtines ląsteles, kurios bus nanodalelių dydžio. Informacinėje gaublėje bus dirbtiniai holoplastiniai sumatoriai, kurie rodys visą transcendencijos gelmę ir bus apdovanoti tokiu pačiu polimorfizmu, gebančiu imituoji įvairias psichikos konfigūracijas. Tokia polimorfinė gyvybė su dirbtiniu holoplastiniu sumatoriumi ir yra tas begalinis žmogus, kuris turi baltojo drakono formulę INF 1000 (100M, ∞, ∞, ∞). Formulė reiškia, kad bus pilnai pažinta tūkstančio dalių skalė, bus 100M holoplastinis mokslas, begalinis veiklos mastas, gyvenimo trukmės, laisvaveikos ir galios prasme.

Tuo tarpu juodojo drakono civilizacijoje turime drakono akies pradines stadijas, tik pradedame įsisavinti sumatoriaus ir psichovektoriaus teorijas. Pagrindinis modelis yra sievos modelis, kuris turi „burės" formą, sudarytą iš vertikalios ir horizontalios ašių. Vertikali ašis CAE yra psichoformų ašis, horizontali ašis BAD yra ligngvoforma, psichoforma ir daiktoforma, F stielis, kuris yra gnostinis implantas į transcendenciją, vadinamas logoforma. Psichotronikos technologijos įveda dar vieną galimybę, kuri vadinama technoforma. Drakono akies konduktai daugiausiai yra lingvo-logoforminiai ir laukiamas proveržis technoforminiuose konduktuose, kuriuose bus atvaizduojama nematoma hipostrata technologiniais receptoriais, įvedančiais naujos kartos konduktų galimybes. Kaip sakiau, tokios galimybės - tik laikina priemonė, nes tikslas yra pažinti tikrovę prigimtinėje ir technologinėje antitezės struktūroje, kuri transcendenciją paverčia informacija ir perveda ją į pažįstančios sąmonės laisvės dispoziciją.

Ateities istorija

Praeituose skyreliuose aptartas temas galima nagrinėti ir genealoginiu principu, žiūrint kaip sąveikauja jaunesnės ir vyresnės kartos vystantis mokslui, koks daromas spaudimas ir koks yra tikrinimo bei vertinimo filtras. Tokiu principu galima padalinti net visą tūkstančio metų skalę, kurioje viena karta turi 20 metų, o genealoginė dabartis yra 100 metų, arba 5 kartos. Tai dirbtinis principas, nes tikrovėje viskas daug sudėtingiau, tačiau orientacijai tai labai naudingas modelis. Jame paimtas standartinis vidurkis, kuris reiškia, kad žmonės tuokiasi apie 20 metų amžiaus, ir susilaukia vaikų, tai yra jaunesnės kartos, kurie vėl tuokiasi sulaukę 20 metų ir susilaukia trečios kartos vaikų ir t.t. Matuojant tokiu principu, tūkstantį metų sudaro 50 kartų, skaičiuojant nuo seniausios iki jauniausios, tai yra, 50-1. Šiuo metu 2021 metais išaugusi 50 karta, kuri turi susilaukti 49 kartos vaikų. 50 karta aukščiausiame Dabarties taške bus 2080 metais, o 2100 metais Dabartis persislinks į naujos pakopos dabartį, kurioje  jau nebus nė vieno gyvo 50 kartos žmogaus, o tai reiškia, kad pasikeis žinių sistemos perspektyva, nebus toks didelis seniausios kartos spaudimas jaunesnei kartai.

Ateitį valdo praeitis, ir keičiantis kartoms visos naujovės praeina patikrinimą iš senesnės kartos perspektyvos, nes jaunesnės kartos atžvilgiu senesnė turi valdžios pranašumą. Jaunesnė karta naujoves priima lengvai, o senesnė - daug sunkiau, dėl ko atsiranda kartų konfliktas, naujovės laikomos jaunimo prasimanymu, žaislais, nes proveržius pritaikydami jaunesnei kartai, ir taikydamiesi prie jų amžiaus, jie renkasi tokią rinkodaros taktiką, produktus sužaislina. Tai kryptis iš apačios į viršų, kurioje jaunesnė karta senėja, ir savo jaunystės užsiėmimus perima į vyresnį amžių, patirdami spaudimą tol, kol hierarchijoje atsiduria aukščiausioje vietoje ir savo gyvenimo stilių praleidžia pilnu praleidimu. Žinoma, per tą laiką mados dar kartą pasikeičia, ir jaunoji karta vėl turi savo pasaulį, kuris dėl technologijų pažangos gerokai skiriasi nuo vyriausios kartos gyvenimo stiliaus, kuri vyresniame amžiuje pasidaro taip pat mažiau imli naujovėms. Tokiu principu senesnė karta šiuo metu sunkiau naudojasi kompiuteriais, telefonu, internetu, virtualia realybe ir pan. Tuo tarpu jaunosios kartos įgūdžiai - stulbinantys.

Tai svarbu todėl, kad filognozijoje siūlomas naujas požiūris, kuris griauna seną, todėl atsiduria tokio kartų ir ideologinių grupuočių spaudimo aplinkoje, kur naujovė nepraleidžiama, prieš ją kovojama, nes senas principas turi statusą valdžios institucijose, kuriose valdžią užima senesnės kartos ir senesnės ideologijos žmonės. Daug kur Vakaruose tai, ką rašau yra įprasta, tačiau iki Lietuvos tokios mąstymo, filosofijos formos dar neatėjo ir naudojamas „klasikinis" filosofijos stilius, kurioje nagrinėjama praėjusiais šimtmečiais keltos problemos, kurios buvo aktualios iki mokslų suklestėjimo. Šis klasikinis stilius jaunesnei kartai profesionalų yra mažai aktualus, bet jis bus išstumtas pilnu išstūmimu tik įvykus aprašytai kartų slinkčiai. Tai, ką rašau, gali pasirodyti apvilkta į senamadišką stilių, bet šis stilius - tik išorinis fasadas, o visa esmė - naujo pasaulio tikros prigimties atskleidimas, kuriame neišvengiamai gyvensime, todėl tam turime paruošti savo sąmonę. Tai ypač turi daryti jaunesnė karta, kad jie būtų ne naivūs, bet sumanūs naujų galimybių vartotojai ir civilizaciją galvose formuotų aukšto lygio.

Praėjusiame skyrelyje aptariau kaip vystėsi technologijos praėjusiame šimtmetyje, pereidamos lūžio momentą iš viduramžinės ikitechnologinės civilizacijos prie technologinės naujosios. Pagrindinis proveržis, kaip sakiau, buvo elektronikos atsiradimas ir pilnas įsisavinimas; po to, 21 a. eis psichotronikos, dirbtinio intelekto, robotikos įsisavinimas ir t.t. Tuo tarpu ikitechnologinė „technologija", kuri yra pirmos gnostinės sintezės, vadinama kultūra, kuria psichologines formas, kurios sąmonėje įtvirtinamos per kultūrinių gnostinių kūnų implantavimą, kurie neturi kauzalinio kūno ir yra skirti tik formuot psichiką, civilizacijai sukurti stilių, universalių archetipų sistemą, įdėti mąstymą į universalias schemas, kurios paprastą žmogų moko kaip gyventi, atsako į pagrindinius gyvenimo klausimus, už jį išsprendžia problemines konfliktines situacijas. Tokias formas turi visos valdžios, ir ši sistema visuomenės valdymui - labai svarbi. Bet vystantis visuomenei, tos formos pasidaro pasenusiomis, archaiškomis, gnostiniai, kūnai, archetipai, universalūs šablonai neatitinka realaus gyvenimo ir jaunesnė karta pradeda iš jų vaduotis, tačiau vyresnė karta tam priešinasi ir šiame konflikte „kova" gali įgyti net pačias chamiškiausias formas, tyčiojantis iš naujovių, kurios pagal kartų slinkti bet kokiu atveju įsitvirtins. Vyresnė karta, deja, dažnai elgiasi egoistiškai ir nesupranta, kad ateitis yra ne jų nuosavybė, bet būsimų kartų, todėl jos turi teisę pačios save apibrėžti. Pirmos pakopos gnostinės sintezės sukurta kultūrinė technologija tampa iš biudžeto finansuojamu užsiėmimu, kurių niekur nėra tikrovėje, nes socialinės formos pasikeitusios, bet jos demonstruojamos renginiuose, festivaliuose, ceremonijose ir t.t. Tai yra, turimas tradicinis folklorinis mokslas ir dirbtinai suorganizuota forma, kad mokslas turėtų objektą ir eksperimentinę laboratoriją.

Dabartinė 50 karta valdys po 80 metų, kuri jau bus pilnai technologinė, naujo stiliaus senatvė, kurios prote technologinės galimybės bus įprastinis dalykas, kurio aplinkoje žmogus pragyveno visą gyvenimą ir jo kitokio neįsivaizduoja. Todėl jie bus daug palankesni naujovėms, nekonfliktuos tokiu konfliktavimu, nežemins ir nesityčios. Nemažai konservatyvių filosofų apie šį pasaulį galvoja su baime, jiems atrodo, kad žmogaus intelektas nepajėgus tinkamai susitvarkyti su iššūkiais, todėl gyvensime distopiniame pasaulyje, kuris bus žmogaus laidotuvės. Kad taip neatsitiktų, reikia tyrinėti, ką siūlo elitas ir neleisti jam pasisavinti mūsų ateitį, kurią turime suformuoti tokią, kokia geriausia žmogui, neatsisakant pažangių technologijų. Tai neprieštarauja, tam, ką sakiau kituose tomuose, nes mano tikslas į procesą įvesti apsaugos mechanizmą, kad sprendimų priėmėjai nenueitų klystkeliais, bet aš tikrai nepropaguoju konservatyvios ideologijos, kuri siekia gyventi tik kultūrinėje pirmos pakopos „technologijoje", atsisakant pažangos.

Žinant folklorinių gnostinių kūnų psichotechnologiją, kaip ji kuriama, platinama, prižiūrima, kontroliuojama, jos poveikis ne toks įspūdingas. Principo esmė tokia, kad jaunajai kartai šis principas būna įslaptintas, ir jie yra formuojamų psichikų statuse, ir tik pasiekus 3 kartos amžių, jie sužino paslaptis tam, kad galėtų užsiimti jaunesnės kartos mokymu. Vyresnėje kartoje proto ir patirties yra daugiau, bet ji yra senesnė už jaunosios kartos, todėl atsiradęs skirtumas tarp seno ir naujo, sukuria konflikto būseną. Filognozijoje ši problema yra gerai apmąstyta ir į klausimą žiūrima objektyviai, be jokių emocijų ir iliuzijų. Naujovių ir pažangos patikrinimas ir įvertinimas - reikalingas, tačiau jis neturi nužudyti naujovės vien dėl to, kad ji įveikia seno pasaulio principus, kuriuose gyvena senesnė karta. Teisingai vertinant ir išmintingai mokant jaunąją kartą, kiekviena Dabarties dalis padaro savo darbą geriausiai, taip kaip reikia baltojo drakono civilizacijos sukūrimui po 50 kartų. Šis procesas, kuris truks tūkstantį metų, praeis per 10 tokių radikalių poslinkių, kai naujovės bus praleidžiamos pilnu praleidimu, kiekviename pereinamame etape.

Koks gyvybės likimas, parodys ateitis. Linkime jai geriausio scenarijaus, žmogaus išaukštinimo ir jo priartėjimo prie begalinio žmogaus galimybių, pažinus nematomą tikrovės dalį ir įgijus holoplastinę sąmonę. Praeitis tam priešinasi, nes nori, kad liktume pirmoje kultūrinėje pakopoje, tačiau tokia ateitis mūsų nežavi ir norime turėti daug tobulesnį pasaulį. Teks įveikti daug kliūčių ir pavojų, tačiau tikime, kad žmogaus protas ir išmintis pajėgus tai padaryti.

Šeštas "Filognozijos pradmenų" tomas dar neužregistruotas, bet mėnesio bėgyje jau bus ISBN kodas. Tuo tarpu viešinu atnaujintą pavadinimą ir turinį:

D. Mockus. Ateities istorija. 6 tomas 2021 ISBN ...

Turinys:

I. Filognozijos projektas

1. Filosofija sigilų metodu
2. Visada ir visur
3. Technologinis šamanas
4. Pagrindinės substratologijos kryptys
5. Projektas „Ad astra"
6. Gelmės įvaizdinimo galimybės
7. Posthumanizmo įveika
8. Dirbtinis hipostratų sumavimas
9. Dievo mirties pasekmės
10. Laisvė eina pirmiau egzistencijos
11. Paskutinysis žmogus
12. Ateities istorija

II. Mintiregos teorija

13. Sątvaras
14. Rodančioji substancija
15. Sietynas
16. Šviesos arka
17. Sumatorius
18. Sieva
19. Psichovektorius
20. Madrigalas
21. Mintirega
22. Drakono akis
23. Realinas
24. Gyvenimas

(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/06/ateities-istorija-virselis.jpg)

Nuo kitų metų planuoju steigti Všį "Filognozų asociacija", kurios tikslas bus spausdinti ir platinti mano knygas. Tokios šios vasaros naujienos.

Natūralus tikrovės techniškumas

Vienas iš filognozijos pirmtakų, gyvenęs 18 a., yra I. Kantas, įvykdęs revoliuciją metafizikoje, atskleisdamas jos pradinio etapo sątvaro sandarą, nuo kurios prasideda tikrovės pažinimo kelias ir modernioji mokslo era. Jis aiškiai parodė kuo skiriasi tikras ir spekuliatyvus pažinimas, nubrėžė ribas protui, naudojančiam įprastines pažinimo priemones. Tos įprastinės priemonės yra minties ir daikto dvistata, kurios metu protas apibrėžia jo pamatinę struktūrą, vadinamą dėsniu. Dėsniai atsiranda sąveikose tarp daiktų, kurias matematikos priemonėmis nustato žmogaus loginis-matematinis protas. Pagrindinis kvantinių laukų paradigminis modelis yra Lagranžo lygtis, o ši yra Niutono mechanikos variacija, aprašanti jėgos sąveikas per kinetinę ir potencinę energiją. Šios laikomos pagrindine kvantine realybe, kuri sudaro daiktiškumo pamatą. Kantas perspėja, kad taip aklai pasitikėti proto galimybėmis apibrėžti daiktų sąveikos dėsningumus - negalima, nes daikto savaime teritorija tiek toli peržengia mūsų proto galimybes pažinti realybę, kad mūsų matematinės loginės priemonės nesugeba jos išreikšti. Matome tik reiškinius, tačiau daiktai sau yra nepasiekiami, o tai, ką savo protu į juos įdedame tėra „noumenai", arba proto / minčių konstruktai. Paviršių pažinti lengva, bet už šio paviršiaus slepiasi nepasiekiama begalybė. Todėl pažinimo kelias lėtas, veiksmingi atradimai reti, civilizaciniam pokyčiui reikia tūkstančių metų.

„Grynojo proto kritikoje" Kantas teigė, kad daiktai savaime nepažinūs ir kad filosofijos uždavinys yra ne spekuliatyvinės metafizikos kūrimas, bet proto galimybių kritika ir proto iliuzijų griovimas, kuriose protas bando pavaizduoti, kad rodo tikrą transcendentinę realybę, tačiau iš tikro yra tik spekuliatyvinių chimerų kratinys, kurio tiesos procentas nulinis, žmogų panardina į subjektyvistinę iliuziją, Nietzsches valios viešpatauti pasaulį, kuriame ne atrandamos tiesos, bet kuriamos „vertybės". Svarbu ne tai, ar atrandama tiesa, bet ar auga galios centro galia ar plečiasi viešpatavimas. Kantas parodė proto ribas, kurias po jo buvo karštligiškai bandoma peržengti, kuriant absoliutistines filosofijas, o jeigu nepavykdavo įrodyti, atmesdavo pačio įrodymo reikalavimą ir grindė principus jų duodama nauda / verte. Iš principo Kantas buvo teisus, parodęs ribas spekuliatyviajam protui, tačiau vėlesni proveržiai moksle įrodė, kad tikrovė visgi pažini ir ji pažini ne proto, bet veiksmo priemonėmis, tai yra, technologijomis. 18 a. technologijos dar nebuvo tiek išsivysčiusios, kad būtų buvę galima numatyti tokį jų proveržį, koks įvyko 20 a.: išsivystė matavimo technologijos, ekranai, išplėtę įprastinių sumavimo priemonių galimybes, kurios davė protui papildomų duomenų apmąstymui ir šitaip sukūrė mokslą, kuris buvo pažengęs giliau negu leidžia reiškinio paviršius, tai yra, daiktų sau kryptimi. Filognozijos metodu, daiktas sau yra 100 proc. informacijos, o jį bandantis pažinti „noumenas" laipsniškai prie jo artėja, vis labiau didindamas atitikimo procentą. Šio principo Kantas nenumatė, kad prie minties pridėję veiksmą, gausime tikrą gelmės pažinimą, kuris leidžia daryti technologinius proveržius įvairiomis kryptimis.

Pirmame „Filognozijos pradmenų" tome kalbėjau apie trialinę substancijos sandarą, kurioje išskiriamos trys žmogaus protui prieinamos kryptys, vadinamos pasauliu, žmogumi ir dievu. Pasaulis pažįstamas per fenomenologiją ir tiriamas fenomenologiniais argumentais; žmogus suvokiamas per egzistenciją ir tiriamas egzistenciniais argumentais; dievas pažįstamas per logiką ir tiriamas loginiais argumentais. Šios trys substancijos rūšys išsemia visą tikrovę ir yra pažinimo pagrindinės orientacijos, kurios turi būti atvertos ir įprastiniais, ir naujoviškais metodais. Kantas parodė įprastinių metodų ribas ir šiuo metu visi sutinka, kad spekuliatyvusis protas nedaug gali pasakyti apie transcendentinę dievo ir egzistencijos realybę ir geriausiai jis supranta fenomenologinį pasaulį, kuriame skleidžiasi žmogaus laisvės ir veiklos arena. Šios trys kryptys sumuojamos skirtingais būdais, turi skirtingas kokybes, todėl jų antisumavimo priemonės nesuvedamos į vieningą sistemą, nes tiriamos skirtingos tikrovės, kurių prigimtis skiriasi. Net galima sakyti, kad jos turi skirtingus realumo laipsnius ir didžiausias yra pasaulio kryptyje, dėl ko jis dažniausiai renkamasis kaip etalonas. Pagrindinė idėja šioje vietoje yra ta, kad viskas, visa realybė yra sudaryta iš substancijos - tiek objektas, tiek subjektas, tiek kuriantysis pradas. Dar kitaip ši substancija vadinama būtimi. Būtis yra egzistencinė, kuriančioji ir fenomenologinė. Kiekviena jų turi savo esminį bruožą, kuriuo išreiškiama jos prigimtis. Vadinasi pažįstant tikrovę, reikia šią struktūrą laikyti fundamentalia, išsprendžiančia įvairovės klausimą. Kai kurios kryptys pažįstamos tik minkštosiomis priemonėmis, kitos - griežtosiomis, matematinėmis. Kad tai netaptų kliūtimi ir problema, būtina ieškoti visas tris substancijas vienijančio pagrindo, kurio mokslas būtų visaapimantis arba holoplastinis. Manoma, kad tikrovę geriau pažinti per fenomenologiją, tačiau tikrovės centras yra egzistencija, per kurios ašį suvokiamos kitos realybės. Tai yra, visos substancijos yra egzistencinėje substancijoje, kuri apibrėžiama kaip rodančioji, visos kitos yra rodomosios substancijos.

Substancija pažįstama proto kategorijomis, kurias Kantas laikė apriorinėmis, skirstomomis į keturias dalis: kiekybines, kokybines, santykių ir modalines. Šios kategorijos yra pagrindinės bet kokio patyrimo modeliavimo priemonės, taikomos tiek prote esančiam kontinuumui, tiek pačiai realybei. Imkime kokybines kategorijas. Jų yra trys: realumas, neigimas ir ribojimas. Pavertus šias kategorijas į filosofines sąvokas gaunama būtis, nebūtis ir tarsi būtis, kuri nėra nei būtis, nei nebūtis, o yra kažkas tarp jų. Realumo kategorija svarbi tuo, kad ja sumatoriuje atskiriama tai, kas tikra ir tai, kas netikra, kas yra pasaulis, o kas yra žmogus. Daiktas yra tikra, o mintis netikra, tik daikto atspindys, arba surinkta apie daiktą informacija ir išreikšta sumavimo semantiniu juslumu, todėl esanti tarsi būtimi. Neigimas yra nebūtis, kuri yra tarsi būties ir būties priešybė. Ši struktūra, Kanto vaizduojama kaip apriorinė proto forma, svarbi Šliogerio filosofijoje, nes jo sumatoriaus spektras buvo aiškinamas kaip tokia konfigūracija: nebūtis-(tarsi)būtis-būtis (niekis-(tarsi)būtis-esmas). Į kokį tik daiktą pažiūrėtume, visur matosi tokios formos - realumas, neigimas ir ribojimas. Iš to kuriamos filosofijos, fundamentalūs konceptai, kurie, pasak Kanto, yra tik proto forma uždedama ant daiktų ir tikrovėje neegzistuojanti.

Gnostinėje ašyje sievoje realumas yra D sumatai, o genetinėje - E sumatai, toliau asmuo (A), protas (B) ir jausmai (C) yra tarsi būtis, už kurio pagal grynojo proto formos logiką turėtų slypėti nebūtis-niekis, kaip pažinimo ir egzistencijos riba, kaip tai, ko iš tikro nėra. Tačiau sumatoriaus vidinio vaizdo paneigimas nebūtinai turi būti nebūtis, sumatoriaus riba tėra vidinės patirties ertmės užsibaigimas, kuris pereina į kitą, nesumuojančią kokybę, tačiau nėra niekas. Visas substancijų spektras, esantis pirminėje tikrovėje laikomas būtimi, tik jos kuria skirtingas tikrovės dalis, turinčias skirtingas savybes, kurios reikalingos konkrečiai funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, rodančioji substancija, kuri, pasako Šliogerio, turi būti laikoma kylančia iš niekio, iš tikro yra eteris gebantis sumuoti informaciją plotais ir pateikti sau šią informaciją kaip vaizdus. Žodis „eteris" neturi būti suprantamas kaip substancinis, tai tik rodyklė pavadinti krypčiai, kuri yra žmogaus vidinės dalies pagrindas, formuojantis žmogiškumo esmę. Ji gali būti įsivaizduojama ir kaip savarankiška substancija ir kaip funkcinė substancija, skirta tikslui, kuris anapus jos. Šis skirstymas yra esminis, nes daiktas pasirodantis fenomenologinėje kryptyje suvokiamas kaip savarankiškas, o egzistenciato substancija žmogaus viduje kaip funkcija, įdarbinta atlikti tam tikrą darbą. Kitais žodžiais tariant, žmogaus vidus technologiškas, nes substancija sujungta su kokia nors funkcija, kuri substancijos sau-būtiškumą nustelbia yra techninis daiktas, technologija. Iš to kyla žmogaus vidaus nerealumo įspūdis, kuris priešpastatomas išorinio daikto realumui, jeigu jis ne įrankis arba funkcija. Sutechninimas realumą mažina, ištechninimas - didina.

Ontologinės būsenos substancijoje

Norėdamas suprasti save, žmogus turi atsakyti į sąmonės klausimą, kuris yra sunkioji filosofijos problema. Ši problema sunki todėl, kad mūsų realybės supratimo gylis nepakankamas, ir ta jos dalis, kuri yra jos pagrindas, kol kas nepasiekta. Filognozijoje tikima, kad tai galiausiai bus išspręsta ir šiam įvykiui turi būti ruošiamasi - ne tik kuriant darbines teorijas, bet ir svarstant, kokios bus šio įvykio pasekmės. Akivaizdu, kad pagrindinė pasekmė bus galimybė sąmonę technologizuoti ir kurti dirbtinius jos variantus. Pasikeis žmogus, pasikeis visuomenė, todėl norime, kad pokyčiuose būtų laikomasi bendrojo gėrio normų, tariant Kanto žodžiais. Tai ir vienas iš pagrindinių filognozijos klausimų, nuo kurio pradėjau savo darbą pažinimo teorijoje ir surinkau įdomios informacijos iš savo asmeninių tyrimų. Atsirado naujoviška terminologija, kuri iš pradžių gali pasirodyti nepriimtina, tačiau to išvengti negalėjau, todėl tikiuosi, kad žodžiai bus priimti, o jeigu nepriimti - siūlomo nauji.

Aukščiausio lygio sąvoka yra žodis „sątvaras", kuris rodo į tam tikrą funkcinę pirmapradę žmogaus sritį, kuri veikia tarsi koks kokonas, ar darinys, sudarantis pagrindinę struktūrinę žmogaus dalį. Pirmapradžiame žmoguje yra du sątvarų tipai: kevalas, arba materialus kūnas, kuris aptarime nenaudojamas, nebent tais atvejais, kai turimas galvoje kūno homunkulas sumatoriuje pirmapradžio kūno kontekste, kaip jo sumuojama, arba rodoma dalis; rodantysis sątvaras, arba sumatorius, kuris yra aplinkos informacijos susiejimo gebėjimas, sukuriantis vidinę gyvūninio žmogaus perspektyvą, kurioje jis orientuojasi aplinkoje per jos vidinį modelį, arba kopiją. Šis spektras yra pagrindinė žmogaus sandara, kurios viduryje įsiterpia tarpinė grandis, kuri šiuo metu neidentifikuojama. Visa tai matoma pažiūrėjus į žmogų iš išorės, holoplastiniu žvilgsniu, išsivadavus iš sumatoriaus informacinių apribojimų. Sujungus su substancijų vaizdiniu, kevalas sudarytas iš fermioninės materijos, o rodančioji substancija - iš bozoninio eterio. Buvo filosofų, kurie mąstė panašiai, tačiau spektre naudojo filosofines sąvokas, kurių ribinės yra būtis ir nebūtis, būtis ir niekis, esmas ir niekis. Šio principo sątvarologijoje nepriimu ir laikau, kad tikrovė - ištisinė substancija, be jokių antisubstancijos intarpų. Ieškoti antisubstancijos žmogaus fundamente yra klystkelis. Substancijos viena kitą naikina, galima įrodyti, kad žmogiška substancija naikina nežmogišką pasaulį, bet dėl to ji antisubstancija nepavirta ir pačiame pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai vienas daiktas sunaikina kitą daiktą neturėdamas savo substancialume jokio anti-, tik moralėje ir vertinimuose. Todėl filognozijoje priimame tokį vertinimą, kad antisubstancija neegzistuoja, tik skirtingos substancijos rūšys.

Vadinasi sątvaras skyla į dvi dalis: rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją, kurios yra sujungtos į vieną bendrąją gaublę, kuri yra sumatoriaus branduolys. Rodančioji substancija yra tai, kas rodo, o rodomoji - tai, kas rodoma. Kitaip sakant, substanciali tik rodančioji substancija, o rodomoji yra tik informacinis paketas arba morfizmas, kuris rodo pavidalus, vadinamus sumatais. Bendrojoje gaublėje objektas yra rodomas informacinis paketas, o substancinė, būtinė jo dalis, kuri grindžia jo vidinę psichologinę perspektyvą, yra suvokimas, kuris vaizduojamas kaip daikto ar esinio „yra", jo būtiškumas. Šią siaurąją fenomenologiją išplėtę į platesnę, matome, kad visa sąmonė yra rodančioji substancija, „yra" būsenų pamatas, ir rodomoji substancija, kuri yra objektiniai ir subjektiniai sumatai, daiktai ir mintys. Šioje vietoje atskiriame priekinę sąmonę ir galinę sąmonę ir gauname priekinės sąmonės rodančiąją ir rodomąją substanciją, arba pasaulį ir galinės sąmonės rodančiąją ir rodomąją substanciją, arba žmogų. Šios dvi dalys yra atsuktos viena į kitą, priešstatytos viena kitai ir veikia kaip sątvaro priešpriešinė sistema, kurioje sukuriamas Aš ir Kitas, kaip pagrindinė psichovektoriaus forma, kurių sąveikose susiformuoja žmogaus psichologinės charakteristikos. Į šį klausimą galima žiūrėti sątvarologiniu požiūriu, kuris yra arba psichologinis - tai psichovektoriaus teorija, arba gnoseologinis - tai pažinimo teorija. Dar vienas požiūris yra substratologinis, kuris tiria hipostratinius substratus ir ieško grindžiančių substancijų, kurios matomos tiek vidiniu, tiek išoriniu požiūriu. Pažinimui svarbi dvistata ir sintezės galimybė, psichologijai sumatų surišimas sievoje, vadinamoje psichovektoriumi. Substratologijoje - susbtancijos atsidengimas ir savo prigimtinių savybių parodymas tiriančiam mąstymui.

Pagrindinės substancijos formos sumatoriuje yra fenomenologinė substancija energetinėje gaublėje, egzistencinė substancija - informacinėje gaublėje ir loginė substancija - kuriančioje gaublėje. Pirma tezė, kuri išplaukia iš šios vidinės patirties, yra ta, kad substancijų atvėrimas įrodo jų realumą ir padaro vertomis tyrimo išoriniu substratologiniu būdu. Tai nėra pseudoteorijų ar pseudomokslo objektas, nes tai kas atveriama yra tikra. Egzistencinė substancija turi savo rodančiąją ir rodomąją dalį, arba „yra" dalį ir psichoforminius bei lingvoforminius sumatus, arba informacinius paketus, kurie kuriami mentaliniame organe „smegenyse". Fenomenologinė substancija dar labiau išreiškia savo „yra" dalį ir daiktiškąjį sumatą, kurių visuma formuoja materialią visatą, vadinamą „pasauliu", kuris iš tikro yra tik galvoje turimas vaizdas, tačiau laikomas „objektyvia" realybe. Tik loginė substancija neturi rodomosios dalies, vien rodančiąją, todėl, jos „yra" yra tuščia, beinformacinė dalis, kurios vietą užpildoma logoforma. Tiesą sakant, tokia yra visa transcendenciją, bet pagrindinėse jos kryptyse, turime į viešumą iškeltą dalį, kuri parodo tos krypties substancijos esmę ir yra mokslinio tyrimo pagrindinis siūlo galas. Egzistencinę substanciją iš vidinės sumatoriaus perspektyvos laikome pagrindine substancija, nes joje yra visų kitų substancijų pažinimo galimybės ir pagrindinis būtiškasis substratas, arba bozoninis „yra" kondensatas. Šis kondensatas pasižymi tuo, kad jis sugeba substancijoje kurti ontologines būsenas, kurios vadinamos sąmoningu suvokimu, kaip plotiniu sumatoriumi, ir yra substratologijos svarbiausias klausimas filognozijoje.

Daiktas sudarytas iš yra, sumato ir gnostinio kūno; mintis sudaryta iš yra, sumato ir gnostinio kūno; o dievas sudarytas iš yra ir logoforminio gnostinio kūno, kuris niekaip neatsveria, bet yra proto sukonstruota loginė būtinybė, kurios pagalba išplečiamas loginis tikrovės pagrindas ir prie žmogaus bei gamtos prideda dievą. Šis teologinis principas per visą istoriją buvo labai svarbus, ypač indų ir žydų religijose, kurios perdavė šią savo mintį į kitus kraštus ir sukūrė naujoviškus garbinimo ir kultų modelius. Kaip šis klausimas sprendžiamas filognozijoje? Laikau, kad nėra jokios specifinės asmeninio dievo substancijos, tik nematoma gamtos ir žmogaus dalis, kuri susijungia į mums žinomą pasaulį, kuriame atsiranda pažinti ir kurti gebanti būtybė, išsiskirianti iš gamtos ir tampanti planetos ir tikrovės šeimininke. Sumatoriuje tai veikia kaip gnostinių kūnų sistema, kurių pagrindinis bruožas yra tas, kad jis kuriamas ir suvokiamas protu ir neturi priežastinio kūno transcendencijoje bei veikia kaip psichologinė iliuzija, formuojanti žmogaus elgesį ir psichiką. Kitaip sakant, kai žmonių valdymui naudojamas toks metodas, jo paskirtis - ne tiesa tikrovėje, bet elgesio formavimo funkcija. Jeigu šį darbą daro gerai, ji efektyvi, o jeigu silpnai - neefektyvi. Gnostinių kūnų slinktys sutampa su pagrindiniais civilizacijų perversmais, kai viena sistema pakeičia kitą, ir beveik niekada ši vieta nebuvo tuščią - maginė strata visada užpildyta kokia nors civilizacija. Tai reiškia, kad galva be melo sluoksnio gyventi negali ir visi žmonės visais laikais suformuoti kokiu nors melu, kurio kriterijus ne tiesa, bet funkcija.

Taigi, filognozijoje kyla daug klausimų, kurie visi yra legitimūs sątvarologijos ir substratologijos klausimai, kuriais siekiama išplėsti tikrovės supratimo ribas, skleisti tiesos pasaulį pagal informacinio ploto vis didesnį atskleidimą, tam, kad filognozija Lietuvoje įgytų statusą, kurtų Lietuvoje pažinti tikrovę trokštančių žmonių bendruomenę. Žinoti seniai galima daug daugiau ir geriau, negu leidžia oficiali paradigma, kuri arba nenori rodyti savo slaptosios dalies, arba nedaro darbo, kuris seniai turėjo būti padarytas. Filognozija atvira visiems, trokštantiems žinių ir norintiems tirti paslėptas tikrovės dalis.

Absoliutaus žinojimo rūšys

Norint suprasti visą rodančiojo sątvaro gelmę, reikia gerai suprasti visas šviesos / tamsos rūšis, kurios aiškinamos nuo ketvirto „Filognozijos pradmenų" tomo, ir kurių yra daugiau, negu aprašyta „trijų saulių" koncepcijoje. Žinoma, ši teorija galioja, tačiau ją reikia gerokai išlėsti. Pirmiausiai prisiminkime, kas tai yra. Žmogus tikrovę mato per tris langus, kuriuose yra trys šviesos ir tamsos rūšys, kuriamos to „lango" saulės: Aristotelio saulė yra išorinė pasaulio saulė, kuri teikia akių šviesą ir yra akių tamsos mechanizmas; Platono saulė yra vidinė saulė, kuri kuria mažąją žmogaus sąmonę, apšviečiančią minčių pasaulį ir kurios išjungimas sukuria miego tamsą; bei pirmasis judintojas, kuris kuria gyvybės šviesą arba palaiko kevalo gyvybingumą, kuriam užgesus - žmogus miršta. Visos šios trys šviesos turi praėjusiame skyrelyje aprašytą struktūrą, kuri sudaryta iš yra-būsenos, sumato ir gnostinio kūno / esmės. Įvairios sątvaro strategijos kuria skirtingus šių struktūrų akcentus, kuriuos galima vystyti naudojant tam tikras praktikas, kurios ypač populiarios Indijos filosofijoje ir vadinamos joga. Kažką panašaus naudojo ir vakarų filosofai, tik nevadino to joga.

Yra tokios pagrindinės jogos kryptys, kaip aprašyta „Mahabharatoje":

a) karma joga - propaguoja nesavanaudišką veiksmą;

b) bhakti joga - propaguoja dievo garbinimą;

c) džnana joga - propaguoja žinojimą.

Filosofija ir ypač filognozija yra ne kas kita kaip džnana joga, kurios pagrindinis tikslas - tikrovės pažinimas, suprantamo jos modelio sukūrimas, turintis nuskaidrinti tikrovės tamsą, padaryti ją žinomą ir regimą. Šis žinojimas akcentuoja vieną kurį nors tikrovės principą, kuris rodo koks kelias renkamasis prie absoliuto arba prie išsivadavimo per žinojimą. Sumatoriuje tai gali būti renkamasis „yra" elementas, kuris jogoje akcentuojamas vidinėje, išorinėje arba absoliutinėje vietoje. Jis susijęs su bendrosios gaublės vienio suvokimu, kuris yra laikomas šio pasaulio pagrindu. Kita vertus, galima akcentuotu juslines arba mentalines formas, užsiimti jų stebėjimu ir jomis remiantis - esmių supratimu. Gnostiniai kūnai iškeliami tada, kai uždaromas jų būtiškasis ir formalusis elementas ir protu matomos vien esmės, kurios yra tikrovės supratimų kognityviniai implantai. Pavyzdžiui, F. Nietzsche'ei svarbios formos buvo valios sumatas ir verčių, vertinimų ir vertybių gnostiniai implantai į daiktus. Jo principas buvo subjektyvistinis, jo joga - savo asmens išaukštinimas, kuris suvokiamas kaip valios ir galios struktūra. A. Šliogeris naudojo priešingą treniruotę, išsubjektinimą, kur Platono saulė uždaroma, paskelbiant ją niekiu, suteikiamas dėmesys į Aristotelio saulės formą-sumatą, išimant visus gnostinius kūnus ir paliekant tik yra-formą. Taip išryškinamas arba vienas, arba kitas principas, kaip karma jogoje veiksmas, bhakti jogoje garbinimas arba džnana jogoje - žinojimas. Laikoma, kad susilpninus vieną dalį - išsiplečia ir sustiprėja kita, gretima, todėl tai vienas iš treniravimo tikslų - kažką sumažinti, o kažką padidinti, tikint, kad taip pagreitinamas kelias link išsivadavimo.

Filognozijoje siekiama ne tiek išsivadavimo iš šio pasaulio naštos, kiek absoliutaus žinojimo, kuris įmanomas  pasiekus sumatoriaus specifinę būseną, kuriame kaip gnostinis implantas ir kaip sumavimo technoforma įsikūnija visa anapus sumatoriaus esanti realybė. Toks žmogus būtų išsivadavęs iš visų iliuzijų ir visagalis, neturintis ribų ir suvaržymų, todėl vadinamas begaliniu žmogumi. Galimos teorijos, pagal kurias tai pasiekiama dirbtinės sintezės keliu, o yra manančių, kad tai įmanoma kaip natūrali būsena, pasiekiama specialia sumavimo forma, kuri atsiranda transoriume. Prisiminkime kas tai yra, pagal „Pakilimo pradžiamokslio" elektroninę knygą ir kelis skyrelius įdėtus į trečią „Filognozijos pradmenų" tomą. Tam reikia žinoti gradaciją, pagal kurią išjungus akių šviesą, lieka minčių šviesa, išjungus minčių šviesą, lieka gyvybės šviesa, išjungus gyvybės šviesą - žmogus miršta. Pažiūrėkime, kas darosi einant šiuo keliu. Įdomiausias yra Platono saulės užgesinimas, kuri vadinamas sąmone. Šioje būsenoje, įvardijamoje kaip miegas, atsiranda sapno sąmonė, vadinama oneiriumu, kuris yra kažkas panašaus į miego sensoriumą, kuris pilnai įsitaiso Platono saulės vidinėje erdvėje. Kitaip sakant, šioje būsenoje imituojamas priekinės ir galinės sąmonės atsiskyrimas, kaip po žmogaus mirties atsiskiria siela nuo kūno, ir ši vidinė dalis tampa pilnu sensoriumu. Skirtumas tik tas, kad oneiriumas yra tarpinė būsena, kuri neturi savo atskiro pasaulio nuo sensorinio, ir didelė dalis vaizdinių yra fantasmagorinė, deformuota atmintis. Tai didele dalimi yra todėl, kad šioje būsenoje kuriami sintetiniai sapnai, su implantais stimuliuojant smegenų žievę, kuri įveda vaizdinius iš gyvenimo patirties, nes žmogaus siela neatsiskyrusi tikru atsiskyrimu nuo kūno. Tuo tarpu tikra oneiriumo šviesa turi būti surenkama iš artimosios gnostinės branos, kuri yra vietinis, mentalinis sensoriumas, rodantis vietinius archetipus, galbūt fragmentus iš kitų gyvenimų ir pasaulių. Tuo tarpu transoriumo saulė užsižiebia sielai esant toliau nuo fizinės ir mentalinės gnostinės branos ir turi šviesą, kuri yra tikras transoriumo pasaulio regėjimas, kuris ateina iš globalinės sumavimo sistemos ir yra ta tikroji pomirtinė absoliutaus žinojimo būsena, kurioje visi atsiduriame po mirties.

Tokiu atveju saulių gauname penkias, ne tris, kaip buvo aiškinta anksčiau:

a) Aristotelio saulė,

b) Platono saulė,

c) pirmojo judintojo saulė,

d) oneiriumo saulė,

e) transoriumo saulė.

Galimos dvi vietos, kuriose siekiama absoliutaus žinojimo: Platono saulė, jeigu tai išorinis tikrovės pažinimas filognozijoje ir transoriumo saulė - ezoteriniame filognozijos variante, kuriame siekiama netechnologinės absoliučios būsenos, vystomos šiame gyvenime ir pilnu įgijimu įgyjamos po mirties. Patikimo metodo pasiekti transoriumo suvokimą - nėra. Kai kas to ieško ribinėse būsenose, per sapno sąmonę, kiti - per haliucinogenų vartojimą. Be patyrusio specialisto su tuo eksperimentuoti pačiam nepatartina, nes nežinant neįmanoma pasiekti rezultato arba galima sau pakenkti. Aukštesnės pažinimo rūšys yra ne mentalinės, bet sensorinės, kai iš gnostinės saulės minčių pasaulio išimamas visas turinys ir ši vieta paverčiama kito aukštesnio sensoriumo vieta, kuris sumuoja ne fizinį bet gnostinį pasaulį. Jeigu šioje būsenoje susiliejama su globaliniu sumatoriumi, tai įgyjamas begalinis žinojimas, matoma visa realybė per egzistenciatinę perspektyvą. Jogoje ši būsena vadinama samadhi ir jos siekiama įvairiomis meditacijos technikomis, kurių tikslas, atidaryti transoriumą, pakilti į aukštesnę realybę, pamatyti dievą ir tapti dievu. Budizme tai dar kitaip vadinama nirvanos būsena, kuri Vakarų filosofijoje suprantama neteisingai arba iš viso nesuprantama, manant, kad tai kažkokia „būtis", neapibrėžtas vienis, o ne transoriumas kaip ištisas aukštasis pasaulis. Be abejo, ši būsena yra aukštutinė pilis, kurioje viskas kitaip negu žemutinės pilies pasaulyje - kitas sumatorius, kita sieva, kiti sumatai, kita psichologija ir pan.

Todėl einant filognozijos keliu, reikia žinoti, kad absoliutaus žinojimo galima siekti dviem būdais: natūraliu ir technologiniu, kai žmogus yra žemutinės pilies antžmogis ir aukštutinės pilies begalinis žmogus. Vadinasi, galima išskirti žemutinės pilies filognoziją ir aukštutinės pilies filognoziją, kaip du skirtingus būdus džnana jogoje. Iki šiol buvo vystoma žemutinės pilies filognozija ir visi pasiekimai, tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje, yra joje. Tačiau ateityje galima tikėtis, kad bus tiriamas ir aukštutinės pilies kelias, atversiantis naujų kelių ir metodų, suteiksiantis išlėstą archonto sąmonę, prieinamą jau šiame gyvenime, neperėjus į absoliučiąją būseną.

Techninis daiktas

Šiame skyrelyje aptarsime pagrindinius pažinimo sątvarologijos principus, kurie skiriasi nuo psichologinės sątvarologijos, nes pažinimo psichovektoriaus tikslas yra atskleisti tikrovės paslaptis, o psichologija yra tik elgesio motyvatorius. Ši sątvarologija yra pagrindinis filognozijos skyrius, kuris tiria vidinę sumatoriaus sandarą, skirtingai nuo gelminės filognozijos, kuri tiria substratus. Koks yra pagrindinis pažinimo principas, kas sumatorių daro gebantį pažinti, atsakyti į iškeltus tikrovės esmės klausimus? Šis sugebėjimas aiškinamas naudojant Hegelio tezės, antitezės, ir sintezės struktūrą, kuria jis pats naudojo istorinio proceso analizei, o aš filognozijoje naudoju pažinti gebančios gyvybės atsiradimo procesui aprašyti. Sumatorius sudarytas iš antitezės, kur viena yra priekinė sąmonė, kita - galinė, tarp kurių nusistovi antitezės santykis, arba konflikto, priešiškumo, atskirumo, izoliacijos. Tai yra, viena sąmonės dalis rodo pasaulį kaip vaizdą, o kita yra tik savo gyvybės jutiminės patirties struktūra, kuri sudaro žmogaus vidinę šerdį. Taip paruošiamas pagrindas šių dviejų dalių sujungimui sumatoriuje, kuris vadinamas sinteze. Vadinasi, gyvybė galima kaip gryna antitezė, be sintezės; ir aukštesnį lygį ji pasiekia tada, kai sątvaras pradeda daryti sintezes, kuriose protas jungiamas su daiktais.

Koks sintezės tikslas - suprasti nesunku: tai pasaulio valdymas, jo pritaikymas savo reikmėms, supratimas, užkariavimas. Šis užkariavimas prasideda nuo paprastų, iliuzinių jo formų, kurios reiškiasi kultūrinėmis, kalbinėmis priemonėmis; po to po truputį pereinama prie tikrų daiktų naudojimo, kurie iš pradžių naudojami tik kaip pagalbiniai, simboliniai maginių ritualų reikmenys, po to juo pradedama naudoti kaip tikrus funkcinius daiktus, sukurti maginiam įspūdžiui. Vienas toks pirmas reikmuo buvo kalba, kaip pirmoji sintezės technologija, po to atėjo eilė ritualiniam veiksmui ir pagalbiniams daiktams. Kitaip sakant, pirma sintezės forma buvo magija, kuri atrado svarbiausius principus kaip „bendrauti" su tikrove, gaunant iš jos tai, ko reikia bendruomenei; ir tik po daugelio tūkstantmečių buvo pereita prie tikros technikos. Ketvirtame „Filognozijos pradmenų" tome aiškinau, kad magija vertinama laipsniais, arba vadinama pagal prometėjišką jos atsišakojimą, kuris kuria visuotines civilizacines formas bendruomenėje. Eiliškumas toks:

a) toteminė magija - 1M;

b) mitologija - 2M;

c) monoteistinė religija - 3M;

d) filosofija - 4M;

e) mokslas - 5M;

f) filognozija - 6M;

g) avangardinis mokslas - 7M ir t.t.

h) baltojo drakono civilizacija - 100M.

Šiuo metu aukščiausia magijos forma, kuri įvaldžiusi dirbtinio daikto, technologijos metodą, yra 7M arba kitaip vadinamasis avangardinis mokslas, naudojamas planetos elito. Pirmos magijos formos naudojo tik tam tikrą pasaulėvaizdžio modelį, kuris nebuvo teisingas ir šio modelio psichologiniai elementai prote buvo naudojami psyopinių technologijų konstravimui. Tai maginiai užkeikimai, ritualai, totemai, piktąsias dvasias atbaidantys prietaisai, amuletai ir t.t. Šiuos veiksmus atlikdavo šamanas, jeigu tai 1M magija, kuris būdavo bendruomenės lyderis, kurio horizontas buvo daug platesnis už eilinių narių horizontą, ir jis sugebėdavo juos su simboliniais aktais psichologiškai valdyti. 2M magija yra mitologinė, valdoma žynių luomo, turinti kosmogoninių mitų ir dievų pasaulio istorijos rinkinį ir bendraudavo su šiuo pasauliu apeigomis, ritualais, atnašavimu, aukojimu per šventes arba specialiosiomis progomis. Kokiams nors žygiui pasisekus arba nepasisekus, tikrindavo ar buvo atliktas ritualas, ar nebuvo pažeidimų ir klaidų ir nesėkmės atveju kaltindavo nusižengėlius dievų įstatymams. Šį principą pakeitė filosofija, kuri atsisakė bendravimo su neegzistuojančiomis būtybėmis technologijų ir perėjo prie tikro objektyvaus tikrovės tyrimo, kurio rezultatas buvo sintezė padaryta švaresniame, teisingesniame prote, kuris labiau atitiko sumatoriaus tikrovę, davė tikrą praktinę naudą. Filosofijos vienintelis trūkumas buvo tas, kad pereinamajame laikotarpyje ji buvo tik teorinė, o žmonės reikalavo praktines naudos, o ne sėdėjimo ant debesies, ir filosofams jos negavus, o tik naudojus senovinius psyopinės magijos metodus, iš jų šaipydavosi. Tačiau, kaip jau buvo paaiškinta, toks pats praktinis nenaudingumas būdingas 1-3M magijoms, kurios valdė civilizaciją tūkstančius metų. Šiuo metu planetoje yra struktūros, kurios naudoja visas magijos rūšis, turėdami savo atskiras sektas, uždaras bendruomenes ar galingas planetines organizacijas. Galingiausi 3M yra Romos katalikų bažnyčia, islamas, hinduizmas, budizmas, 4M planetinis filosofijos tinklas veikiantis per universitetus, akademijas ir institutus; 5M mokslas, taip pat turintis tiek valstybinių, tiek privačių institucijų tinklą ir elito 7M avangardinis mokslas, kuris turi geriausią šiuo metu mokslą, kuris skirtas planetos gynybai. Paprastas žmogus turi galimybę rinktis tarp 3M, 4M ir 5M, o kariuomenių elitai turi 7M magiją (avangardinį mokslą).

Dabar pakalbėkime apie techninį daiktą ir technologiją, kuri gimsta iš sumatoriaus antitezės sintezėje. Pirmos sintezės naudoja sumatoriaus paviršiuje matomus daiktus, kurie sujungiami prote į naudingą funkciją, tapdami įrankiu, ginklu, papuošalu. Tai medis, akmuo, ugnis, geležis, darbinis gyvūnas. Šioje sintezėje paimamas daiktas, prie to daikto pridedamas naudingas veiksmas, taip gaunant funkciją, kuri daug kartų padidina žmogaus darbo efektyvumą. Pirmos technologijos tokios ir buvo, surinkti nuo planetos paviršiaus daiktai, kurie sintezėje būdavo paverčiami technika. Tam reikėdavo daiktinės dalies ir veikiančiosios, daiktavardžio ir veiksmažodžio.  Tačiau gelminė, sumatoriuje nesumuojama dalis buvo tik psyopinės magijos kontrolėje, nes joje nebuvo galima užfiksuoti jokio daiktiškumo ir joks veiksmas nebuvo paverčiamas naudinga funkcija. Tačiau laikui bėgant alchemija buvo pakeista į chemiją, buvo atrasta elektra ir magnetizmas, metaluose sukurta srovė, su kuria galima valdyti elektromagentinį lauką, kuris jau yra hipostratose ir šitaip technikos lygį pakėlus iki tokio, koks turimas 7M magijoje, jau techniniu, dirbtiniu transcendentinių realybių sujungimu savo prote, kuris turėjo savyje objektyvios logikos potencialą. Šitaip paprasta kalbinė sintezę su tikrovės paviršiais ir įsivaizduojama gelme pavirto į tikros realybės daiktoveiksmių naudojimą, kuris gerokai išplėtė civilizacijos veiklos mastą, padarė ją galingesne ir pavojingesne, galinčia susinaikinti, todėl reikalaujanti savisaugos priemonių. Kodėl taip yra suprasti nesunku. Juk keičiant transcendentinės realybės vidinę sandarą, ardomos gyvybei reikalingos hipostratos simetrijos, dėl ko ji kenčia, išsigimsta ir net gali žūti, pavyzdžiui, dėl radiacijos po avarijų branduolinėse elektrinėse.

Taigi, norint didinti sintezės mastą, reikia užgriebti vis didesnį transcendencijos arealą, kuris metafizikoje buvo išvalytas nuo neteisingų valdžios priemonių filosofijos (4M) ir šiuo metu aktyviai užpildomą 5M šiukšlynu. Norint, kad šis procesas būtų veiksmingas, reikia filognozijos metodų, kurie teisingai paaiškina sumatoriaus principus, ir ištaiso mokslo, kilusio iš filosofijos, problemas. Tik taip, nuo 4-5M įmanoma pereiti prie 6-7M. Kitaip sakant, filognozija yra tarsi koks pereinamasis etapas, kuriame „Filognozijos pradmenų" vadovėliai vaidina kertinį vaidmenį. Po to pereinama prie daiktoveiksmių ieškojimo transcendencijos kloduose, kurie į kontrolę paimami netiesioginėmis priemonėmis, nes su materija jie tiesiogiai nesąveikauja, ir įvaldomos hipostratos pasiekiant aukštesnę gnostinę sintezę sumatoriuje. Sintezes išskiriu tokias, kaip jau buvo aprašyta:

1 gnostinė sintezė - kultūra;

2 gnostinė sintezė - primityvios paviršiaus technologijos;

3 gnostinė sintezė - elektronika;

4 gnostinė sintezė - psichotronika;

5 gnostinė sintezė - antigravitacija;

6 gnostinė sintezė - sąmonės daiktoveiksmių gylis ir dirbtinė sąmonė ir t.t.

Šiuo metu pasiektas 5 gnostinės sintezės lygis, o 6 gnostinės sintezės lygis yra baltųjų drakonų, kurie turi savo arsenale dirbtinės sąmonės technologijas ir turi aukštąją telepatinę psichotroniką. Pagrindiniai technologijų segmentai yra transporto technologijos, energijos technologijos, kompiuterių technologijos, ryšio technologijos, filmavimo ir fotografavimo technologijos, atminties technologijos, garso ir vaizdo technologijos ir t.t. Elektronika aukščiausią lygį pasiekia psichotronikoje, o transporto technologijos - antigravitacijoje ir kosmoso transporte.

Pagrindinė šio civilizacijos proceso problema, kad kuo gilesnė hipostratinė sintezė, tuo labiau darkomos gyvybinės hipostratų simetrijos, kurių anomalijos sukuria apsigimimų protrūkį, kuris gali pakilti iki 10 proc. lygio. Todėl šis procesas turi būti griežtoje kontrolėje ir verslo arba galios logika neturi nustelbti etikos. Antigravitacijos dinaminis elementas sukuria hipostratoje kelių kilometrų anomalinę zoną, kuri pavojinga pilotams ir aplinkui esančiai gyvybei, todėl oro uostai turi būti toli nuo gyvenamų teritorijų ir nuo gyvybės sferos kertinių vietų. Šis dėsnis civilizacijos evoliucijos teoretikams turi būti gerai žinomas, nes gali būti, kad pažangiausiose technologijose ilgainiui dirbti galės tik mechaninė gyvybė, todėl bus svarbi robotikos evoliucija ir eigoje iškilsianti dilema - žmogus ar robotas turi būti civilizacijos šeimininku. Šiuo metu tai gali atrodyti neaktualu, tačiau ateitis kuriama jau dabar ir ji priklauso nuo sprendimų šiandien.

Filognozijos projekto pagrindinės knygos, kurias galima pagal autorių, pavadinimą arba ISBN rasti M. Mažvydo bibliotekoje:

1) Darius Mockus, Naujo metodo principai, 2019 ISBN 978-609-475-406-7
2) Darius Mockus, Amūrinė vizija, 2019,             ISBN 978-609-475-407-4
3) Darius Mockus, Vaivorykščių vasara 2020,      ISBN 978-609-475-415-9
4) Darius Mockus, Juodasis drakonas, 2020,       ISBN 978-609-475-490-6
5) Darius Mockus, Gyvybės magija, 2021,          ISBN 978-609-475-674-0
6) Darius Mockus, Ateities istorija, 2021,            ISBN 978-609-475-763-1

Tai Pradinės mokyklos prie Filognozų asociacijos programos branduolys, kurio mokosi ir kurį kuria filognozai. Didelė dalis tekstų paviešinta forume, mano tinklaraštyje, taip pat knygose, iš kurių sudarytas centrinis veikalas, vadinamas "Baltojo drakono civilizacija". Kas tai yra galima sužinoti knygose.

Kaip atverti hipostratinius klodus

Savo knygoje „Mintiregos metodai" žodžiu „mintirega" vadinu telepatiją, kuri yra ne kas kita kaip „minčių matymas". Šioje savo knygoje šį terminą noriu pakoreguoti ir naudoti ne minčių matymo įvardinimui, bet matymo mintimis. Yra šiokios tokios painiavos, tačiau telepatijai pavadinti yra kitų žodžių, kaip antai „mintiskaita", „mintisiunta" ir pan. Todėl nuo šios knygos mintirega vadinsiu matymą mintimis, kuris yra panašus į matymą akimis, bet yra atitrauktas į vidinę, gnostinę žmogaus dalį. „Gyvybės magijoje" į šį pokytį užuomina buvo padaryta skyrelyje „Gnostinės akys", kur buvo kalbama apie tą patį, tačiau dar nenaudojant žodžio „mintirega". Savo sandaroje žmogus turi dvi pagrindines dalis - pasaulį ir žmogų, kurie yra antitezėje, ir jie sumatoriuje kuriami dviem skirtingais būdais: kūno akimis ir gnostinėmis, arba proto, akimis. Kodėl filognozijoje šis principas svarbus bus paaiškinta toliau.

Kaip jau buvo sakyta, mintirega kuriama Platono saulės ir yra žiūrėjimas mintimis, minčių ekranu, rodančiu daiktų esmes, o jai priešpastatomas Aristotelio saulės sukuriamas formų pasaulis, kur pagrindinė forma yra daiktas, kurį žmogus siekia pažinti, įsisavinti, įvykdant kultūrinę sintezę, kuri vykdoma prote, mintyse. Dėl šios priežasties minčių formos vadinamos eidos'ais, idėjomis, o daiktų formos morfizmais, nuo graikiško žodžio morphe. Daiktai patvarūs, turi savo apibrėžtą esatį ir jų prigimtis arba būties mastas nesikeičia, o idėjos kintamos, augančios, jų veikimo mastas - beribis. Todėl morfinė daiktų forma yra fiksuota, fiksatas, o idėjinė esmių prigimtis yra laksatinė. Kai kalbame apie drakono akį, turime galvoje protą, kuris ir yra ta akis, turinti mintiregos sugebėjimą. Ši žmogaus savybė sukuria tokias ribines galimybes: kurti bekūnes esmes arba regėti beesmius kūnus, nesuvokiant kas tai yra.

Pagrindinis skirtumas tarp formų ir esmių yra tas, kad formos yra individualios, o esmės kuriamos iš universalijų, arba sąvokų. Tai reiškia, kad forma yra vienetinė, sąveikauja su savimi kaip vienas su vienu, o sąvoka universali ir sąveikauja su formomis kaip vienas su daugeliu. Tai reiškia, kad individas yra tikras tikrovės objektas, o sąvoka yra tik žymėjimo priemonė, ženklas žymintis visą rūšį. Žinoma, sąvoka su esme nesutampa, bet esmės yra konstruojamos ir matomos per sąvokas. Individualios formos atitinka su transcendentiniu objektu vienas su vienu, todėl yra unikalus ženklas, kuris naudojamas ne daugeliui, bet tik vienam objektui žymėti. Ginče tarp Platono ir Aristotelio buvo klausimas, kas yra tikrovės pamatas, ar hipostratų įvairūs klodai sudaryti iš individualijų, ar universalijų. Kitaip sakant, tikrovę sudarantys elementų rinkiniai, gali būti individai, kurie nėra universalūs ir kiekvieno jų prigimtis yra vardinė. O gali būti taip, kaip mąstoma kvantinėje mechanikoje, kad kvantai neturi individualių formų, o yra vienas kito klonai. Kvantinis laukas būtų sąvoka, kuri kaip vieninė struktūra susijusi su daugeliu individų atvirkštiniu būdu, kurie tiriami jų vidinėje esmėje surandant universalijas, tai yra, smulkius tapačius vienetus. Esmė yra daugiau negu tai, nes viskas tikrovėje turi paskirtį arba prigimtį, kurie ir pasako kas tai yra. Individualioje formoje viso to nėra, todėl ji pastovesnė ir stabilesnė, bet pasakanti daug mažiau negu protas, į kurį galima sukrauti apie daiktą viską, ko neišsako regima forma.

Kadangi forma apribota sumatoriaus paviršiumi ir rodo tik sumatą, ji neatskleidžia tikrovės kloduose užkoduotų formų, kurias galima regėti tik minčių regėjimu. Kaip viziją regėti neužtenka, reikia suprasti, ir tas supratimas ateina stebint ir analizuojant. Auginant drakono akį plečiasi gnostinis regėjimas, į jį įtraukiama vis daugiau tikrovės, kuri buvo aprašyta kaip gylinė sintezė, kuri sugeba sujungti daiktą ir veiksmą neregimos tikrovės kloduose ir paversti juos naudinga funkcija. Toks žmogaus supratimas gali atrodyti nepriimtinas, nes klodų struktūrų ardymas griauna pamatą ant kurio stovi gyvybė, todėl mintirega, iškelianti į proto šviesą šį pasaulį, turi būti prieinama tik aukštos moralės žmonėms.

Ankstesniame skyrelyje antitezę ir sintezę aprašėme kaip pagrindinį pažinimo filognozijos modelį, o mintirega yra psichovektoriaus forma, kuri uždeda sievai civilizacinį psichovektorių, formuoja ribines esmes, apgaubiančias žmogaus tikrovę kaip kosmologinė mitologija ir suteikianti tikrovei apibrėžta formą gnostinio implanto arba gnostinio kūno pavidalu, kurie matomi būtent mintirega. Formos visada vienodos, o esmės turi civilizacinę prasmė, kuri rodo koks žmonijos išsivystymo etapas ir kaip žmonės suformuoti prote. Žmogų galima formuoti psichologiniu formavimu, kaip magijoje ir mitologijoje, o galima formuoti objektyviu formavimu, kur esmių sumantuose rodoma ne norima ar įsivaizduojama realybė, o tai, kas atitinka įrodytą faktą. Tai yra, šiais mokslo viešpatavimo laikais esmės yra įrodinėjamos, jos turi būti ne formato galimybė-faktas, bet faktas-faktas. Kitaip sakant, faktu turi būti forma-veiksmas daiktiškoje kryptyje ir esmė - tik tokiu atveju tikrovė yra laikoma pažinta tikrove, o ne suformuota psyopiniu suformavimu.

Filognozijoje matyti tik tiek, kiek rodo akys - nepakanka, nors Šliogeriui tai buvo pagrindinė maksima. Tiek mato ir gyvūnai, mato, bet nesupranta. Ir kadangi žmogus turi protą, jo galimybės - daug didesnės. Prote šis matymas, vadinamas mintirega, yra savotiškas „televizoriukas" kuris rodo sumažintą tikrovės vaizdą, kuris visas yra aiškinantis ir suprantantis, gebantis įminti tikrovės esmės paslaptį. Tai ezoterikoje vadinama trečia akimi, kurioje galima regėti kitu, neįprastu būdu, kuris laikomas daug pranašesniu už kūno akis, ir yra aukštesnio žmogaus išsivystymo požymis. Šį metodą naudoja visos okultinės organizacijos, kuriose, naudojant dvasinę alchemiją, vystoma dvasinė drakono akis, žmogus mokomas už regimybės ir paviršiaus matyti tikrą daiktų esmę, kuri ne tokia, kokia apsimeta, ar norėtų įtikinti. Kadangi daiktai slepiasi ir maskuojasi, juos reikia perprasti, arba kitaip sakant - demaskuoti. Tokio stiliaus mintiregos filognozijoje nėra daug, nes jos pagrindinis tikslas yra gnostinės sintezės tarp gelminės ir vidinės dalies, vykdymas naudojant tarpinę sumatoriaus pasaulio dalį, tačiau kalbant apie civilizacinių psichovektorių istoriją, galima analizuoti ir tokiu principu.

Mintimis regėti dvasines formas, kitais žodžiais tariant, reiškia kurti gnostinius implantus arba gnostinius kūnus, kurie ateina iš vidinės Platono olos, todėl matomi tik mintimis. Šiuolaikinis mokslas gnostinius kūnus kuria laksatiniame ekrane, kuriame sujungiami pagrindiniai parametrai arba dėmenys. Norint išvystyti naujas mintiregos formas, reikia naujų laksatinių ekranų, kaip jau buvo aprašyta pirmame „Filognozijos pradmenų" tome. Šiuo metu tai silpnai išvystyta filognozijos dalis, nes naujų dėmenų kūrimas - sudėtingas. Tačiau jis privalomas norint sukurti naują civilizaciją, matančią naujo tipo gnostinius kūnus, kurie užgriebia didesnį tikrovės informacinį plotą ir gali išjudinti naujus gelmėse slypinčius struktūrinius tikrovės klodus. Vienas iš tokių klodų yra sąmonės laukai, kurių pasiekimas - laukiama sintezė, sukursianti tikrovės pažinime tikrą proveržį ir galėsianti pasiūlyti žmonijai laimės ir pertekliaus civilizaciją. Tai pasiekti įmanoma vystant ekraninio klodų iškėlimo technologijas, kurios taptų tokios pat efektyvios, kaip akys ar mintirega. Ši sistema vadinama DHA, arba dirbtiniu hipostratų atvaru, kuris yra būtina sąlyga prie dviejų anksčiau išvardintų. Pirma sąlyga yra kūno akys, antra sąlyga yra mintirega, o trečia - DHA. Tik pasiekę tokį lygį įvaldysime antigravitacijos ir sąmonės struktūrų klodus.

Prigimtinė metafizika ir ateitis

Metafizika yra pagrindinis civilizacijos sąveiką su realybę apibrėžiantis mokslas, kuris archontų naudojamas žmonijos gnostinio apskritimo suformavimui. Gyvenimas yra vektorius, kuris įbrėžtas į archontinį apskritimą, kuris jį riboja, formuoja, kreipia, slopina, kad gyvybė turėtų suformuotą psichikos struktūrą, įvedant tvarką, normas ir apibrėžiant civilizacinį psichovektorių. Tai reikalinga tam, kad būtų išvengta betvarkės, savivalės, kad žmonės neapgalvotai nesirinktų pavojingų krypčių, nekurtų vargo ir kančių pasaulio. Šis mokslas gerai išvystytas, pagrįstas sątvarologijos dėsningumais, žmogaus psichikos prigimtinėmis savybėmis. Metafizika yra taikomoji ir teorinė, nors istorijoje pirmas jos variantas buvo labiau paplitęs ir naudojamas, o teorijos atsirado tik pasiekus filosofinį išsivystymo lygį. Jos pagrindinė atsiradimo sąlyga buvo kalbos sukūrimas prieš maždaug 100-200 tūkst. metų. Tai reiškia, kad visą ta laiką buvo vystoma kalba, kuri vėliau buvo pradėta jungti su rudimentinėmis metafizikos formomis, kurios yra prigimtinė psichikos dalis, vadinama metaphysica naturalis.

Per visą civilizacijų istoriją metafizika perėjo per tokias raidos stadijas:

a) maginė metafizika,

b) mitologinė metafizika,

c) teologinė metafizika,

d) ontologinė metafizika,

e) technologinė metafizika.

Visais atvejais ji naudojama transcendencijos tam tikros interpretacijos sukūrimui, suformuojant maginės stratos sątvare pagrindinę gaubiančią formą, kuri aiškina tikrovės reiškinius, apibrėžia gyvenimus, formuoja mintis, veiksmus, daiktus, įdeda galvą į apibrėžtą psicho-lingvo-formą. Žinoma, transcendencijos apibrėžimas gali būti teisingas ir neteisingas, parodantis tikras simetrijas ir neparodantis, todėl metafizika gali būti efektyvi ir tik psichologinė priemonė. Tokia jos forma atsirado maždaug nuo filosofijos laikų ontologinės metafizikos, kurioje transcendencija buvo išvalyta nuo fantastinių kalbinių vaizdinių ir buvo įvestas griežtas kalbos naudojimo režimas, kuris reikalavo, kad įvedant metafizinį objektą, jį reikia griežtai pagrįsti, įrodyti. Taip metafizinė transcendencija ištuštėjo, ji buvo logizuota, taip paruošiant kelią mokslinio metodo pritaikymui ir metafizikos pavirtimui technologine.

Dėl metaphysica naturalis įsišaknijimo į žmogaus prigimtį, prieš tiriant transcendenciją turi būti ištirtas pats žmogus, jo metafizinis sugebėjimas, ir tik tada galima sėkmingai kurti transcendencijos teoriją. Žinomoje ir nežinomoje metafizikos istorijoje, kuri Vakarų filosofijoje prasidėjo nuo arkhe paieškų, Kinijoje nuo dao filosofijos, galėjo būti daug žymių metafizikų, tačiau imant visumą ir teorinę metafiziką, lūžio taškas yra I. Kanto ir G. Hegelio metafizikos, kuriose buvo ištirta žmogaus prigimtinė sąmonės struktūra ir sukurtos klasikinės teorinės metafizikos sistemos, kurios paruošė dirvą posthumanistinei technologinei metafizikai. Centriniai veikalai yra I. Kanto „Grynojo proto kritika" (1781) ir G. Hegelio „Dvasios fenomenologija" (1807). Tai teoriniai veikalai, kurie padėjo pagrindą archontinei metafizikai, kuri naudojama taikomųjų metafizikos priemonių kūrimui. Filosofinė metafizika yra lūžio taškas tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų metafizikos formų, nes sukūrė mokslinę žmogaus teoriją, pagrindė jame metafizinį sugebėjimą, ir susiejo su ja dvi kertines ašis: pažinimą ir gyvenimą.

Archontinis apskritimas planetoje turi tokias pagrindines formas, pagal tai, kokia naudojama metafizika:

a) maginė civilizacija, su įvairių etninių grupių magijos sistemomis,

b) mitologinė civilizacija, su tautų mitologijomis,

c) religinė civilizacija, kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, budizmas,

d) filosofinė civilizacija, kaip graikų, indų, kiniečių filosofijos,

e) mokslinė civilizacija, kaip Vakarų universitetų ir mokslo tinklas.

Mano kuriama filognozija turi būti posūkio tašku panašiai kaip posūkiu buvo filosofija, po kurios sekė mokslo era. Numanomas principas yra

a) filognozinė civilizacija,

b) avangardinio mokslo civilizacija, ir galutinė forma

c) baltojo drakono civilizacija.

Filognozija suvokiama kaip „pažinimo meilė", kuri filosofijoje atitinka epistemologijos teorijas, tačiau filognozija daug kartų išplėsta, išsivadavusi iš filosofinio modelio ribotumų, nes suartinta su mokslu, tačiau su juo nesusiliejanti. Pagrindinis filognozijos pasiekimas yra sumatoriaus teorija, metafizinės skalės užbaigtas variantas, ir atsisakymas veiklos imitavimo metafizikoje, kur tūkstančius metų mąstoma „tas pats" ir nėra jokios pažangos. Sumatorius savo sumatuose atskleidžia tik nedidelį kiekį informacijos, dėl ko reikalingas pažinimas, kad juo būtų galima kompensuoti trūkstamą informaciją. Pažinimas vyksta atskleidžiant papildomus transcendencijos procentus, taip pamažu visą metafizinę skalę nuo 0 proc. iki 100 proc. užpildant pažinimo turiniu. Ši idėja buvo numatyta jau Hegelio, kuris kalbėjo apie absoliučios dvasios sklaidą istorijoje, kuri, pažindama save, veda istoriją prie aukščiausio jos savimonės taško. Filognozijoje siekiama panašaus, - kad dvasia, kaip ribotas sumatorius, pažintų visą būtį, ją įtraukdama į save ir suteikdamas jai prote psicho-logo-lingvo-formą. Ši struktūra vadinama drakono akimi, nes transcendencija žymima drakono simboliu. Taip ribotas sumatorius, įtraukęs į save begalybę, tampa begaliniu sumatoriumi - absoliučia dvasia.

Žinoma, yra ir pasipriešinimas šiam projektui - tai antitechnologinė ontologija, kuri priešinasi galutiniam technologiniam metafizikos variantui ir vulgarusis materializmas, kuris neigia transcendentinę realybę ir metafiziką laiko archaiška atgyvena. Antitechnologinė ontologija pirmiausiai yra egzistencializmas, o vulgarusis materializmas vadinamas pozityvizmu, kuris metafizines realybes laiko kalbos kliedesių rinkiniu. Egzistencializmas bando suartinti civilizacija su filosofine tradicija, o pozityvizmas traukia prie mokslo, kuris savo techniką interpretuoja tik empiriškai, be metafizinių pasakų. Filognozijoje pripažįstamas tik egzistencialistinis projektas, o pozityvizmas, vulgarizuojantis ir materializuojantis technologijas, nepriimamas. Toks pasirinkimas daromas todėl, kad materializmas per daug seklus, nesuprantantis metaphysica naturalis prigimties žmoguje, neteisingai aiškina tikrovės sąrangą ir technikoje propaguoja primityvų vartotojiškumą, kuris nemąsto, o tik ima naudą. Šis principas reikalingas prieš technologinį proveržį, kuris įvyks sukūrus avangardines technologijas, tokias kaip antigravitacija, psichotronika, kvantiniai kompiuteriai, dirbtinis intelektas. Filognozija turi būti tarsi gaubiantis debesis, sukuriantis sutvarkytą sąmonę, kuri išmano archontinę metafiziką ir nedaro klaidų civilizaciniuose pasirinkimuose.

Archontinės sąmonės formos keičiamos lėtai, tik gerai apgalvojus visą struktūrą ir susitarus visuotiniu susitarimu. Į šį procesą geriausiai įtraukti ir žmoniją, atskleidžiant teorinius principus, kad pagerinus supratimą būtų mažesnis pasipriešinimas, nekiltų noro maištauti ir nepaklusti. Tai vykdoma per kalbą, keičiant psichines formas, logines struktūras, transcendentinio pasaulio supratimą, taip pat, modifikuojant santvarką ir žmogaus sampratą, kuri padaroma nauja, labiau pritaikytą naujam civilizaciniam projektui. Kadangi vienu metu gyvena penkios kartos žmonių, kurios aprėpia šimto metų genealoginę realybę, jaunosios kartos pokyčius priima lengviau, nes jie yra galutinai nesuformuoti, „švieži", o vyresnė karta priešinasi, nes jų kompetencijos mažos, negeba mokytis ir prisitaikyti. Todėl būna didžiausio pasipriešinimo taškas pradžioje, kuris pasiekia maksimumą ir laikui bėgant nusilpsta - tam reikia 20-40 metų.

Gali būti, kad filognozijos pasirinktas formatas - ne pats geriausias būdas pritraukti prie idėjų jaunąją kartą, nes jų pasaulis kitoks, kitokios bendravimo ir kūrybos formos, o tekstai ir knygos, gana pasenęs metodas. Tačiau filognozijos pagrindinis koziris - būti ne tik teorija, bet ir pasiūlyti realių technologinių proveržių, kurie padidintų susidomėjimą teoriniu metodu. Kad filognozija ne laiko švaistymas - turi būti įrodyta, ir tokio rezultato tikimasi per 15 metų. Jeigu tai pavyktų, galimas tikras metodo suklestėjimas, kuris pritrauktų kopijuotojus ir plagijuotojus iš visų pusių, kurie išpopuliarins sistemą. Žmonės yra savanaudžiai, ir pritraukti juos tikintis altruizmo - sunku. O kur nauda, ten ir pakilimas bei suklestėjimas. Kadangi kopijuotojai dažnai būna žemesnio kūrybingumo, jie formą kopijuoja tokią kokia yra, negebėdami pakeisti, taip įrašant į psichologijas naudingus šablonus ir imprintus. Tai ir yra pagrindinis „Ateities istorijos" tikslas - sukurti naują laiko giją, kuri per valių informacinį suformavimą sustiprėtų ir net taptų dominuojančia laiko atšaka, turinčia ir idėjinę, ir finansinę galią.

Visuotinis gėris ar auksinė forma

Norint apsaugoti ateities civilizaciją nuo katastrofos, reikalinga paprasta, bet veiksminga etikos sistema, kuri būti orientyras renkantis istorijos kryptis. Kadangi siekiama apsaugoti gyvybę sudėtingame aukštųjų technologijų pasaulyje, etika turi būti paremta ne vien jausmu, bet ir protu, turinčiu tvirtai įsitvirtinusias vertybes ir neišduodančiu pagrindinių gėrio principų. Tokią etiką bandė sukurti I. Kantas, naudodamas visuotines valios maksimas, kaip formalų moralės dėsnį. Tačiau manau, kad jo principas per daug painus, kad būtų aiškus paprastam žmogui, todėl galvoju, kad vietoj to turi būti išskirti pagrindiniai objektai, kurie būtų saugomi ir tausojami, laikomi nejudintinais ir neliečiamais.

Pirmiausiai etika turi būti apvalyta nuo subjektyvizmo ir pastatyta ant visuotinio objektyvaus pagrindo, kaip tai darė Nietzsche, kur jis savo viršžmogio moralę gyvenimo atžvilgiu siejo su dviem kriterijais: jo asmenine valia ir gyvenimu, kuris turi augti ir klestėti. Valia vertinama pagal tai, kuri ji atveda gyvenimą - į smukimą ar augimą. Gyvenimą smukdanti valia yra dekadentinė, o auginanti - ascendentinė. Subjektyvios valios yra dviejų tipų, priklausomai nuo to, ar žmogus paklūsta ar viršauja, o objektyvus pagrindas, gyvenimas, yra vienas ir tas pats, jeigu principas tinkamai suformuluotas prote. Filognozijos principo esmė ta, kad joje išskiriamos dvi gėrio rūšys: visakryptis gėris ir vienakryptis gėris. Jie skiriasi tuo, kad visakrytis gėris yra objektyvus ir kyla iš bendro pagrindo ir vienodai pasidalina visoje gyvybėje, o vienakryptis gėris subjektyvus, nes nukreiptas į kurį nors vieną išskirtinį tašką. Tas išskirtinis taškas yra privilegijuota „auksinė forma" kuri surenka į save visą vertę, atimdama ją iš kitų ir mėgaujasi privilegijuotu gyvenimu. Visakrypčiame gėryje tokio principo nėra ir visi turi vienodą bazinę vertę, kuri suteikia neatimamas teises. Pažiūrėkime kokie tos vertės atributai, kurių turi paisyti visos kontrolės sistemos, jeigu nori, kad gyvybę valdanti valia nebūtų dekadentinė.

Gyvybė. Tai yra pagrindinė vertybė, kuri yra visų kitų vertybių pagrindas ir saugotina biosferoje ne vien savo rūšyje, bet ir visoje planetoje, nelaikant, kad žmogus turi išskirtinį statusą ir tik jam galioja privilegijuota padėtis. Tam gali prieštarauti pagrindinis gyvybės planetoje principas, kurioje išgyvenimas pagrįstas mitybos grandine, tačiau šiuo atveju čia daugiau kalbama apie pusiausvyros saugojimą ir leidimą gamtai veikti harmoningu, netrikdomu veikimu. Visuotinis gėris reiškia, kad jis dalinamas visiems nedidelėmis dalimis, ir nei vienoje vietoje jo neturi būti daugiau negu kitur, nes taip apvagiami kiti, kurie praranda išgyvenimo galimybes, netekę vertės, nesaugomi ir neprižiūrimi.

Laisvė. Antra vertybė yra iš prigimties kylanti žmogaus laisvė, kuri yra svarbiausias plotinio sumatoriaus bruožas - žmogus tikrovės gauna daugiau, negu reikia ar gali pasiimti, todėl turi rinktis tarp galimybių. Jeigu pripažįstama ši vertybė, žmogui rinktis leidžiama savarankiškai, nesikišant į jo vidinius sprendimus arba tariantis gražiu protiniu tarimusi, nepažeidžiant teisingumo principų. Laisvė kyla iš nebūtinosios žmogaus dalies, todėl laisvi sprendimai nėra privalomi, nes jie subjektyvūs, ir jų turinys turi būti derinamas su būtinąja tvarka ir objektyviuoju pagrindu, kad neperžengtų ribų ir nebūtų konfliktų priežastimi. Laisvė turi ne tik subjektinę, bet ir objektinę dalį, o tai reiškia, kad jeigu ji nesaikinga, ji kuria vergovę, nes mano laisvė yra kito laisvės antitezė. O tai reiškia, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, ir kuo jos daugiau vis siauresniame rate arba kastoje, tuo didesnis vergovės mastas planetoje. Todėl laisvė žmogui pripažįstama tik tinkamai prote įpavidalinta ir suformuluota.

Turtas. Visi žmonės turi sugebėjimą dirbti ir kaupti tiek natūralų, tiek dirbtinį turtą, sukurtą savo darbu. Valdyti ir kaupti savo darbu sukurta turtą yra pagrindinė žmogaus teisė, kuri įvertina jo sugebėjimus ir tai, kokiam veiklos mastui jis tinkamas. Kuo didesnis ekonominis turtas, tuo didesnis veiklos mastas ir galia, todėl visi žmonės dirba siekdami padidinti savo svertų įtaką, kad taptų įtakingais žmonėmis. Tačiau išvystytoje ekonomikoje turtas yra socialinė institucija, kuri kuriama visų pastangomis, todėl pilna saviizoliacija turtinėje padėtyje neįmanoma ir turtuolis turi mokėti už jo turtui teikiamas paslaugas, tai yra, dalintis turtu. Kita vertus, jeigu turtas įgytas sąžiningu būdu, jis turi būti neliečiamas kaip visuma.

Žinios. Žinios taip pat yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė, nes jis turi suprasti pagrindinius civilizacijos principus, kad galėtų sėkmingai joje dalyvauti ir prisidėti prie jos vystymo. Švietimo ir mokslo institucijos yra valstybinės, išlaikomos iš biudžeto, todėl jo sukuriamas produktas turi būti visuotinė gėrybė. Žinoma, kuriantis protas turi būti apmokamas, o ne apvagiamas, tačiau tik tapęs viešu turtu žinojimas įgyja tikrą savo civilizacinį statusą, o jame jis turi būti visuotinė nuosavybė. Kita vertus, privalomas intelektinis sąžiningumas, kuris saugo kūrėjų teises, nes jie yra pagrindinis idėjų šaltinis.

Orumas. Ši vertybė svarbi tuo, kad ji kuria pozityvią socialinę atmosferą, neleidžia kurstyti paniekos ir neapykantos, tyčiotis iš žmonių. Ji reikalinga tam, kad žmogus augtų kaip sveika, pozityvias emocijas turinti asmenybė, gebanti realizuoti savo gabumus ir kurti savo veikla visuotinį gėrį. Orumo žeminimo draudimas pripažįsta visus žmones kaip lygiaverčius žmonijos narius, kurio statusą menkinti draudžiama visuotiniu susitarimu.

Laimė. Kiekvienas žmogus gyvenime nusipelnė laimės, kurios sąlygos visi išvardinti ir neišvardinti dalykai, apsaugantys nuo vargo, kančių, smurto ir prievartos. Žmogus jaučiasi laimingas kai jis gerbiamas, saugus, pasiturintis, laisvas, galintis džiaugtis gyvenimu pagal savo prigimtį, realizuoti savo talentus ir augti. Kai šis principas suprantamas objektyviai, savo laimė nekuriama kitų sąskaita, išnaudojant kitus žmonės, juos ribojant, spaudžiant ar apvagiant. Toks principas būtų amoralus, neatitinkantis visuotinio gėrio taisyklės.

Teisingumas. Tai visą šią sistemą vainikuojantis principas, kuris teigia, kad gerumas teisingai atlyginamas, o blogis - teisingai nubaudžiamas. Jeigu prieš kitą naudoji prievartą, leidžiamas priešpriešinės jėgos panaudojimas, su kuria atstatoma pusiausvyra. Žinoma, teisingumo jėga turi būti proporcinga, kad neatimtum daugiau, negu leidžiama arba neduotum daugiau, negu pelnyta. Šis principas - meritokratinis, kuris reiškia, kad gauni tiek, kiek nusipelnai, nes gerovės siekia visi, konkuruodami dėl resursų ir gėrybių ir jų padalinimas turi turėti protingą principą, kuris sunaikintų parazitavimą kitų sąskaita, naudojantis kitų darbu. Žinoma, bazinis lygis priklauso visiems, kad nebūtų pavojaus gyvybei - todėl svarstomas būtinasis minimumas, kuris žmogui priklauso tam, kad galėtų apsaugoti savo gyvybę ir minimalią laisvę, nes to reikalauja humaniškumas.

Jeigu diegiant naujausias technologijas bus laikomasi šių principų, nuo distopinio scenarijaus galbūt būsime apsaugoti. Tačiau tai ne taip lengva, nes ne visi sugeba formuluoti gyvybės objektyvaus gėrio supratimą, vadovaujasi tik savo viršžmogiška valia, kuriančia gyvybėje dekadansą dėl savo asmeninės naudos. Aklumas kitam, savanaudiškumas, egoizmas, neatsižvelgimas, kito matymas tik kaip priemonės ir resurso prives prie postapokaliptinės katastrofos, jeigu nedėsime pastangų situaciją ištaisyti. Ypač pavojingos šioje vietoje žmogaus pavergimo technologijos, kaip kompiuterio smegenų sąsaja, psichotroninės kankinimo priemonės, šiuo metu naudojamos psichiatrijoje yra pirmi ženklai, kad valstybė suka į blogąjį scenarijų, kuris žmogui atneš daug vargo ir kančių. Kad taip nenutiktų, filosofai turi kovoti aktyviau, aiškinti naujausių technologijų pavojus ir tai, kas bus išardžius būtinąjį pagrindą ir jį pakeitus savavališku technologiniu kūriniu. Tai aiškinama mažosios ir didžiosios sievos teorijose, kuriose suformuluotas pagrindinis civilizacijos principas, pagal kurį skelbiama, kad „didžioji sieva" mirė ir turi būti pakeista technologiniu konstruktu, sukurtu žmogaus. Tai nėra perspektyvus civilizacijos kelias, todėl reikia skolintis iš ankstesnių civilizacijos pakopų, kuriose šis supratimas buvo labiau subalansuotas ir pusiausvyras.

Telepatiniai klodai

Iš visų klodų, kurie yra gyvybės pamatas biosferoje, keli yra svarbiausi artimiausiai ateičiai: tai yra neatskleisti sąmonės klodai, naudojami psichotronikoje ir gravitacijos klodai, kurie svarbūs kosminiam transportui. Ateities scenarijui svarbūs yra abu, tačiau šiame skyrelyje pakalbėsime apie psichotroniką, kuri yra mintiskaitos ir mintisiuntos pagrindas. Pradėsime apibrėždami „klodų" sąvoką. Kas tai yra atsakoma prisiminus sumatoriaus teoriją, kuri sako, kad kai smegenys surenka informaciją ir ją sumuoja, jos gauna tik nedidelę dalį tikrovės vaizdo, o kita lieka nematoma arba nesumuojama. Ta tikrovės dalis, kuri yra už sumavimo proceso ir yra vadinama klodais, kurie yra hipostratinių struktūrų sankaupos, sudarančios gyvybės pamatą. Klodus galima įdarbinti, naudojant jais sklindančius signalus sumavimui, objektų iškėlimui į šviesos arką.

Yra tokie klodai, kurie vadinami atmosferos dujomis, kuriomis sklinda garsas, gaudomas ausimis ir eteris, kuriuo sklinda signalas surenkamas akimis. Garsas rodo objekto virpėjimą, kuris sukuria akustinį signalą, o vaizdas parodo objekto formą, nuo kurios atsispindi šviesos bangos. Sumatorius galima išplėsti, darant prielaidą, kad yra daugiau klodų, kurie natūraliai neįdarbinti, bet juos galima įdarbinti technologiškai. Tarkime yra toks klodas, kuris sąveikauja su sielos / sumatoriaus struktūromis ir parodo jų būseną - tai gali būti garso tipo signalas, vaizdo tipo ir kt. Tarkime, kad šie signalai yra vadinamieji „gnostiniai fotonai", kurie sudaro gnostinį eterį ir sąveikauja su žmogaus psichikos struktūromis smegenyse. Suradus „gnostinio elektrono" technologiją, šiuos fotonus būtų galima fiksuoti su imtuvu ir kurti ekranus. Signalas gaudomas pasyviai, jeigu jį kuria arba atspindi šaltinis arba aktyviai, jeigu naudojama siųstuvo / imtuvo sistema. Suradus tokius klodus, kurie atveria nežinomas hipostratų struktūras, būtų galima išplėsti matomo pasaulio horizontą, tikrovę atverti didesniu procentu, demistifikuoti žmogų, kuris sumuojamas tik fasadiniu sumavimu be jo vidinės dalies.

Mintiskaitos ir mintisiuntos technologijos šiuo metu sukurtos, tačiau valstybė nenori jų atskleisti, nes naudoja nelegaliose operacijose ir nenori būti išaiškinami. Nauji klodai pasisavinami mafijų, žmonėms jie nerodomi, todėl įsiviešpatauja nelygybė ir praradę technologinį pranašumą žmonės nesugeba apsiginti. Kita vertus, ilgai išlaikyti paslapties nebus įmanoma, nes čia nusimato didelės verslo perspektyvos, todėl slaptumo širma - laikina kliūtis. Viena iš tokių kompanijų, kuri ruošiasi sukomercinti psichotroniką, yra E. Musko „Nuralink", kurie kuria smegenų kompiuterio sąsają, su kuria mintimis bus galima valdyti prietaisus, užsiimti telepatine komunikacija. Šios kompanijos privalumas tas, kad ji vieša ir nesiūlo rinkai tokių implantavimo konfigūracijų, kurios naudojamos žmogui persekioti ir žlugdyti. Tai yra gerai ta prasme, kad spec. tarnybose psichotronikos konfigūracija yra nukreipta prieš žmogų ir skirta jį žudyti, o ne siūlo naudingą paslaugą. Anksčiau ar vėliau šios dvi kryptys susitiks pusiaukelėje ir turėsime pakovoti, kad spec. tarnybų metodai būtų sužlugdyti visiems laikams. Bet kokiu atveju, apsimetinėti, kad psichotronika neegzistuoja bus neįmanoma dešimtmečio bėgyje.

Mano manymu, galimi du ateities scenarijai: nuosaikus ir distopinis. Jeigu nugalės pirmas, būsime išvaduoti nuo vergovės, ypač jeigu žmonių nenuvils ir neišduos tokie verslininkai kaip E. Musk, o jeigu nugalės antras, turėsime vergovinę santvarką, kurioje visi žmonės bus sučipuoti ir prijungti prie kompiuterių, kontroliuojant jų visą išorinį ir vidinį gyvenimą. Bet kokiu atveju artimiausiais dešimtmečiais galime tikėtis psichotronikos atskleidimo, po ko paaiškės daug skandalingų ir įtartinų atvejų, bus teismo procesai ir valstybei reikės gintis nuo nukentėjusių žmonių skundų. Po to ši problema nurims, prasidės ramusis vystymosi etapas, kuriame bus tiriama žmogaus sąmonės paslaptis ir psichotronika darysis vis gilesnė ir tobulesnė. Žinoma, ramybės ar abejingumo būsena labai pavojinga: jeigu žmogus griežtai nepasipriešins ir nekovos už savo teises, gaus tik nenaudingus psichotronikos pritaikymo variantus ir atsidurs dar didesnėje technologinėje priklausomybėje negu yra dabar. Padėtis laipsniškai blogėja, tačiau žmonės irgi nemiega ir jie manau sugebės padaryti pakankamą spaudimą valdžiai, kad gautų tik sau naudingus mintiskaitos ir mintisiuntos variantus.

Tokios pačios problemos laukia ir kitų klodų svarbių gyvybei. Svarbu kokios bus sukurtos technologijos, ar labai apkraunančios hipostratą ir pavojingos gyvybei, kas bus jų šeimininkas, ar žmonės galės laisvai jomis naudotis, jeigu technologijos nesudėtingos, svarbus bus klausimas kaip apsisaugoti nuo teroristinių klodų panaudojimo galimybių. Hipostratinių klodų pusiausvyras ardyti labai pavojinga, nes jos gyvybiškai svarbios žmogaus normaliam gyvenimui, ir jų sutrikdymai sukurs sunkias medicinines pasekmes. Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad šis sutrikdymas aiškiai nejaučiamas ir reiškiasi tik gyvybinių funkcijų sutrikimu, kuris laikomas paprasta liga „dėl nežinomų priežasčių". Tai reiškia, kad ši problema bus pradėta suprasti tik statistiškai, katastrofiškai padaugėjus sutrikimų ir apsigimimų, iki 10 proc ir daugiau. Todėl atidavus klodų įsisavinimą verslui, greičiausiai ištiks tikra ekologinė katastrofa ir hipostrata bus nepataisomai sudarkyta.

Kol kas visi šie dalykai yra laikomi paslaptyje, todėl gyvename maginėje būsenoje, nes technologijų patirtis atsiveria tik ribinėse būsenose, kaip maginė realybė. Ši būsena tikrovėje yra jau apie 50 metų, kai pasirodė pirmos efektyvios psichotronikos priemonės ir yra KGB technologijos iš senųjų tarybinių laikų. Kitaip sakant, į gyvenimą jos buvo įvestos apie 1970 metus, ir naudojamos kaip slaptas spec. tarnybų metodas apie 50 metų. Nuo 2000 metų turime labai pažangius variantus, naudojančius nanotechnologijas ir galingus kompiuterius, kai anksčiau būdavo tik būsenos psichotronika, kurioje naudojamas meduolio ir botago metodas: jeigu tinkamai elgiesi - apdovanoja gera būsena, jeigu netinkamai - baudžia bloga būsena, kaip elgesio psichologijoje. 2020 m. psichotronika jau yra vieša paslaptis, yra nemažai kompanijų, tarp jų minėta „Neuralink", „Facebook", kurios užsiima komerciniu psichotroninių implantų pritaikymu. Kai tai pagaliau bus padaryta, maždaug iki 2030 m. atviras tyčiojimasis bus neįmanomas, koks įmanomas dabar. Kol kas teisėsauga nepripažįsta nei prototipų, nekreipia dėmesio į mokslines teorijas, kurios apšaukia pseudomokslu ir psichiatrijai daro priedangą, nepriimdami persekiojimo aukų skundų, nukreipdami juos „gydymui".

Ši psichotronika tikrovėje negili, naudoja patį tikrovės paviršių, tiksliau - smegenų neuroninį audinį, kuriame įdiegiamos mintskaitinės ausys ir mintsiuntinės burnos. Tai reiškia, kad iš principo prietaisus galima surasti su tomografais. Tačiau visa valstybė susitarusi nieko nesurasti ir bijo viešinti paslaptį. Kai bus pasiekta gilesnė hipostrata, mintiskaita ir mintisiunta taps nuotoline, išnaudojant telepatinius aplinkos klodus. Šiuo metu yra žinomos atmosferos dujos ir eteris, tačiau kelių dešimtmečių bėgyje bus atidaryti telepatiniai klodai, kurie leis matyti visų žmonių gnostinius kūnus nuotoliniu būdu. Tai bus didelis sukrėtimas visuomenėje ir kovos bei susiskaldymo priežastis. Jeigu technologija bus nesudėtinga, panaši į elektronikos lygį, ja galės naudotis visi, ir bus įprasta diegti savo valdų apsaugai, sumatoriaus išplėtimui ir žmonių tarpusavio santykiuose išplis didelis pakrikimas. Ši situacija bus chaose apie šimtą metų, maždaug nuo 2000 metų iki 2100 metų. Sąlygiškai vadinu šią erą „magine", nors tai ne magija, o technologija, o tokia ji yra todėl, kad maždaug iki 2030 metų ji bus laikoma paslaptyje, o toliau bus naudojama viešai ir turėsime arba nuosakų, arba distopinį pasaulį. Viskas priklauso nuo to, kokios atveriamų klodų tikros savybes, kada šiais klodais valdžia nuspręs dalintis su visais žmonėmis ir kokiomis formomis. Mano prognozė tokia, kad elitas nesidalins su žmonėmis šiomis technologijomis gana ilgai, ir turėsime ją atskleisti demaskavimo būdu valdžios nusikaltimuose.

Antigravitacijos klodai

Neatpažintų skraidančių objektų (NSO) bumas prasidėjo prieš antrąjį pasaulinį karą ir iš pradžių buvo asocijuojamas su nacistinės Vokietijos slaptais eksperimentais. Hitleriui pralaimėjus karą, jų projektus perėmė JAV ir Tarybų Sąjunga, kurie taip pat vykdė netradicinių propulsijos sistemų eksperimentus. Taip atsirado mitas, kad buvo atrastos antigravitacijos technologijos, kurios pritaikytos „skraidančiose lėkštėse". Žinoma, NSO buvo įvairių formų, kaip sferos, cigarai, trikampiai, piramidės, tačiau į sąmokslo teorijų populiarųjį folklorą įėjo kaip lėkštės arba disko formos NSO. Ši technologija yra slapta technologija, kuri yra uždrausta, apie kurią draudžiama kalbėti kaip apie egzistuojantį mokslinį proveržį, ir ji, kaip psichotronika, laikoma neegzistuojančia. Nepaisant to, kartas nuo karto šie aparatai pasirodo danguje, nufotografuojami ar nufilmuojami ir parodomi viešumai. Tai pasidarė ypač lengva ištobulėjus filmavimo ir fotografavimo technikai, su kuria šiuos aparatus sugauti daug lengviau. Kita vertus, ištobulėjo ir klastojimo technologijos, ir atskirti kur tikras NSO, o kur paprasčiausia klastotė - pasidarė daug sunkiau.

NSO parametrai rodo, kad dažniausiai šie aparatai yra tik dronai, kurie tinkami žvalgybai ir patruliavimui, nes jų gabaritai netinkami būti pilotuojamais. Didesnių NSO atvejų, ypač naujesniais laikais - ne tiek daug. Todėl jeigu ir yra naudojama antigravitacija, ji nėra pakankamai efektyvi, kad galėtų į kosmosą iškelti didelį žmonių skaičių. Aišku, raketiniuose kosminiuose laivuose irgi standartinis skaičius du / trys astronautai, tačiau net toks skaičius jau pradeda tikrą kosminių ekspedicijų erą. Gali kilti klausimas: jeigu turima antigravitacija, kodėl iki šiol naudojamos raketos? Peršasi keli neįprasti atsakymai: arba jie nežemiškos kilmės, arba NSO yra priklausantys organizacijoms, kurios su eiliniais mokslininkais, dirbančiais valstybėse - nebendradarbiauja. Norint naudoti antigravitaciją, reikia atrakinti antigravitacinių laukų klodus hipostratose, ir tai ne taip paprasta; o kam pavyksta - nesidalina šia galimybe su kitais. Tai daroma todėl, kad klodai tampriai susiję su gyvybės fundamentu ir juos apkrauti per dideliu apkrovimu - per daug rizikinga.

Todėl iki šiol naudojamos dvi pagrindinės gravitacijos paradigmos: pirma - sukurta I. Niutono, antra - sukurta A. Einšteino. Niutonas laikė, kad gravitacijos jėga tiesiogiai susijusi su masės kiekiu ir kad ši jėga - tai vaiduoklinis „nuotolinis poveikis". Tas poveikis net šiais laikais dažnai suprantamas kaip apsikeitimas dalelėmis, vadinamomis gravitonais. Iš šios teorijos kilo idėja, kad antigravtaciją galima sukurti arba įvedant neigiamą masę ir sukuriant atvirkštinius gravitonus, arba naudojant gravitonų skydą, kuris neutralizuoja traukos jėgą ir masė laisvai levituoja ore. Deja, toks skydas oficialiam mokslui nežinomas ir idėja nerealizuojama. Praėjusio šimtmečio pradžioje sumaištį protuose įvedė A. Einšteinas, kuris sukūrė specialiąją ir bendrąją reliatyvumo teorijas ir įvedė naują gravitacijos kaip erdvės kreivumo supratimą, kurį sukuria masė. Masė laikoma susijusia su materialia erdve, kuriai darydama poveikį sukuria gradientą, kuris ir yra sumatoriuje suvokiamas kaip trauka žemyn, prie planetos paviršiaus. Ši idėja atmetė ir atvirkštinio gravitono, antigravitacinio skydo galimybes ir teorijas nukreipė kita linkme.

Šis kitas antigravitacijos sukūrimo principas yra Archimedo jėgos panaudojimas hipostratoje, atrakinant tinkamą hipostratinį klodą, kuris turi tinkamų savybių substanciją. Archimedo jėga stebima vandenyje, dujose ir jeigu būtų surastas analogiškas klodas, kuris pagrįstas ne Mendelejevo materija, būtų galima šios jėgos ieškoti ir joje. Kaip veikia Archimedo jėga žinome iš gimnazijos fizikos kurso: mažesnio tankio objektas didesnio tankio terpėje kyla į viršų veikiamas stūmimo jėgos. Kokia ši jėga priklauso nuo to, koks tankių santykis, tai yra, kuo didesnis skirtumas, tuo didesnė jėga. Keičiant tankį ir sujungiant levituojantį NSO su reaktyviniais varikliais, būtų galima keisti kryptį, keliamąją galią ir t.t. Vandenyje Archimedo jėga naudojama laivuose, ore - oro balionuose, kurie pripildyti dujų, šildomų su degikliu, tam kad jos plėstųsi ir mažėtų jų tankis. Kuo šita antigravitacija nepakankama - akivaizdu: ribotas terpės aukštis, nesiekiantis kosminės erdvės, dėl to neįmanoma pasiekti kosmoso - atmosferos pakraščiuose dujų tankis toks menkas, kad keliamoji galia tampa nuline. Be to, reikalingi gigantiški balionai, kurie gremėzdiški ir neefektyvūs. Sukūrus mažų gabaritų dinaminį elementą, būtų galima kurti kosminius lėktuvus, gebančius keliauti kosmosu, iš vieno kosminio kūno į kitą. Kosminiai lėktuvai šiais laikais jau nenaujiena, tačiau jie priklauso karo pramonei ir į kosmosą iškeliami raketomis, kur skraido savarankiškai, patruliuodami orbitinę teritoriją. Visai neseniai JAV įsteigė karines kosmoso pajėgas, kurios ir yra šių orbitinių prietaisų operatoriai.

Labai didelė tikimybė, kad NSO yra užuomina, kad antigravitacines technologijas naudoja civilizacijai priešiškos jėgos. Ši išvada peršasi palyginus ją su psichotronika, kurios slaptinimas reikalingas tam, kad elitai galėtų nebaudžiami vykdyti juodąsias operacijas. Antigravitacija įeina į tą pačią kategoriją, nes ji leidžia užiminėti kosminius resursus anksčiau už kitus, neįsileidžiant jokios kontrolės ir taip apsupti planetą antro aukšto civilizacijos neįveikiamu žiedu. Jeigu priežastis tokia, tai prieš šią konspiraciją turime kovoti taip pat, kaip kovojame prie psichotroniką. Vienas iš būdų rekonstruoti antigravitacinius NSO yra atrakinant tam reikalingus hipostratos klodus ir paviešinant principą visai planetai. Kadangi filognozijos projektas yra visas mano gyvenimo projektas ir turiu priėjimą prie archontų duomenų bazių, atskleidimą vykdysiu tiek psichotronikos, tiek antigravitacijos atžvilgiu.

Civilizacija, priekinės sąmonės kloduose pasiekusi antigravitacijai reikalingas hipostratas, vadinama archontų civilizacija. Ši civilizacija atviru režimu planetoje prasidės maždaug nuo 2100 metų ir truks apie 200 metų kosminio šuolio. Tai reiškia, kad iš slapto režimo ji pereis prie viešo ir turėsime atsiskleidusią dievų kastą planetoje. Ši era bus mitologinė ta prasme, kad gyvensime planetoje kartu su aukštesniaisiais žmonėmis, kurie gali naudoti tiek palankią žmogui, tiek nepalankią santvarką, ypač turint omenyje, kad yra psichotroninės vergovės technologijos, kurios leis visus gardus turėti sučipuotus ir kontroliuojamus. Kosminio transporto monopolija šią atskirtį darys dar didesnę, nes antigravitacija bus kontroliuojama archontų ir jie bus visų užplanetinių erdvių savininkais. Kitaip sakant, nusimato labai didelė distopinio scenarijaus planetoje tikimybė, kuris truks apie 300 metų, kuriame mes būsime prispausti maksimaliu technologiniu prispaudimu. Todėl jau dabar turime imtis priemonių, kad priespauda nebūtų didelė ar net katastrofinė.

Kaip tai padaryti bus atsakyta kitame skyrelyje, o čia tik parodysiu esmę. Civilizaciją valdančios organizacijos nėra vien piktadariai, joje veikia jėgos, kurios nenori, kad žmonių civilizacija žlugtų. Todėl steigiamos organizacijos ir kuriami projektai, kuriuose ruošiamasi susigrumti su tomis grupuotėmis, kurios galvoja tik apie save, nepaiso žmogaus prigimties, negina jo gerovės, ir atimti iš jų šią planetą, kurioje jie ruošiasi įsitvirtinti tūkstantmečiams. Vienas iš jų metodų, užvaldyti visus nežinomus hipostratų klodus ir jų atrakinimo raktus laikyti įslaptintus. Įgijus hipostratoje pranašumo svertus, nuversti visas teisėtas valdžias ir įvesti savo technofašistinę diktatūrą. Gnostinėje branoje tai telepatinių klodų atidarymas, o fizinėje branoje - antigravitacijos technologijų atrakinimas. Paskutinis smūgis - kuriančiosios gaublės klodų pilnas pasisavinmas, kurio dėka technofašistai taptų gyvybės šeimininkais. Su tokia įvykių perspektyva taikstytis nesiruošiama ir kuriama kažkas panašaus į protų „alfa būrį", arba „specnazą", kuris būtų mokslo kariuomenės elitinis būrys, dirbantis ne raumenų jėga, ne ginklais, ne kovos menais, bet protu. Šio „specnazo" paskirtis superžmonių, vadinamų baltaisiais drakonais, sukūrimas, kurie kelių šimtų metų eigoje įvykdys perversmą planetoje ir atims ją iš technofašistų. Tam turimos žinios, turtas, archontų duomenų bazės, kurių pagrindu tiek viešomis, tiek uždraustomis technologijomis bus siekiama nurodyto tikslo. Taip prasidės 200 metų truksianti herojinė era, kuri seks po maginės ir archontų eros.

Mockaus madrigalas

Pagrindinis filognozijos metodas, naudojamas žmonių vertinimui, vadinamas Mockaus madrigalu, kurį galima įsivaizduoti kaip vertikalų rombą, kur apatinis kampas žymi vektorius, jėgą, arba darbą, galią, kurie žymimi F; per vidurį dešinysis kampas yra laisvė, žymima x, kairysis kampas yra egzistencija, žymima t; ir viršutinis kampas yra būtis, žymima m. Madrigalas yra civilizacinio psichovektoriaus standartinė schema, kuri parodo koks žmogaus išsivystymo lygis. Madrigalo psichovektorius sutrumpinamas į formulę, kuri turi tokią struktūrą:

Lim/Inf n (m, t, x, F)

Paaiškinkime formulės dalis paeiliui. Lim/Inf yra determinantas, kuris apibrėžia koks žmogaus pagrindinis siekis tikrovėje. Jis yra begalinio pažinimo adeptas, kurio tikslas - begalinis žmogus, ar nori apriboti pažinimą ir propaguoja ribotą, saiko žmogų, kuris atsisako tikrovės pažinimo ir tenkinasi tikrovės paviršiumi. n yra metafizinė skalė, kuri visą tikrovę dalina į 1000 dalių informacinių vienetų ir skaičius rodo, kiek dalių visumoje pažinta. Toliau eina raidės skliausteliuose, kurios jau buvo paaiškintos, bet galima paaiškinti ir plačiau. Raidė m yra civilizacinės teorijos kintamasis, kuris civilizacijas skirsto pagal magijos laipsnius, kurie yra tokie:

1M - toteminė magija, pirma civilizacijos forma;

2M - mitologinė religija, kuri yra išsivysčiusi civilizacijos pakopa, turinti aukštą kultūrinę formą;

3M - herojinė religija, kuri turi steigėją lyderį, pervedantį religiją į aukščiausią išsivystymo pakopą, kaip antai krikščionybė, islamas, budizmas, daosizmas;

4M - tai filosofija, kurios Vakarietiškas variantas atsirado Graikijoje ir Romos imperijoje;

5M - oficialus universitetinis mokslas, atsiradęs iš filosofijos ir sudarantis scientistinės tikrovės paradigmos pagrindą;

6M - numatoma civilizacija filognozijos pagrindu, kuri siekia holoplastinio tikrovės ir žmogaus atskleidimo ir įtraukia į save visų ankstesnių civilizacijos pakopų elementus;

100M - tai galutinė civilizacijos forma, turinti 1000 n parametrą ir įkūnijusi begalinio žmogaus  svajonę.

Kitus parametrus aprašyti daug lengviau, ypač vidurinius t ir x. Pirmasis parametras yra egzistencija, kuri žymima laiku, kur standartinė egzistencijos trukmė yra vienas gyvenimas, kuris žymimas 1x, tai yra, 100 metų. Kai bus atrastos gyvenimo prailginimo technologijos arba bus sukurta neribotas žmogaus gyvenimas, bus 2x, 3x, 10x ir ∞. Parametras x yra laisvė, kuri suprantama kaip turimos erdvės kiekis, kurioje skleidžiasi gyvenimas. Šis parametras gali turėti tokias reikšmes: vietinis, regioninis, planetinis, kosminis. Kosminis veiklos parametras atsiras jau gana greitai, iki 2030-40 metų, kai įsisteigs pirmos Mėnulio ir Marso kolonijos, bus galima kosmose daryti verslą ir t.t. Žmonės, kurių veiklos mastas pasieks kosmosą, turės laisvaveiką išeinančią už planetos paviršiaus ribų. Toliau parametras F žymimas pagal zonas, kuriose žmogus veikia santvaroje. „Gyvybės magijoje" buvo apibrėžta 10 zonų, kurios taip ir žymimos: Z2, Z8, Z10 ir pan.

Zonų reikšmės tokios:

Z1 - prezidentas, teismas, prokuratūra, spec. tarnybos;

Z2 - seimas ir partijos;

Z3 - vyriausybė ir ministerijos;

Z4 - savivaldybės;

Z5 - religinės organizacijos, bažnyčios;

Z6 - verslai;

Z7 - darbas;

Z8 - moksleiviai, studentai;

Z9 - nedirbantieji, pensininkai;

Z10 - nusikaltėliai.

Kyla klausimas, koks yra dabartinės filognozijos vertinimas, sutraukiant į vieną visus parametrus ir apibrėžiant jos galimybes. Atskaitai pasirinkime standartinį parametrą, kuris apibrėžia šiuolaikinį žmogų, pasiekusi globalistinius parametrus. Jo formulė būtų tokia:

Inf 50 (5M, 1x, planetinis, Z1-5)

Šios formulės jau neaiškinsiu, nes visi parametrai yra pateikti. Šiame kontekste pateikiu filognozijos galimybes:

Inf 5 (6M, 1x, vietinis, Z6-8)

Kaip matome, informacinis plotas, einant link galutinio begalybės principo kol kas nedidelis, tačiau gana gerai apibrėžtas ir suformuluotas civilizacinio psichovektoriaus principas, kuris, manau skiriasi nuo kitų. Daug panašumų su 4M (filosofija), 5M (mokslu), tačiau paradigma skirtinga ir parengianti kelią tikro mokslo proveržio sukūrimui. Akivaizdu, kad filognozijos psichovektorius nebus vienintelis pasirinkimo variantas, ir laikui bėgant ji bus pakeista dar pažangesne sistema. Tačiau joje yra naujoviško mąstymo prielaidos, kurios gali būti įvestos į tikrovės supratimo arsenalą ir gali prisidėti prie teorinių metafizinio pažinimo proveržių. Palyginę filognoziją su bažnytine civilizaciją, gautume tokį variantą:

Inf 1 (3M, 1x, planetinis, Z5)

Gryname variante ši civilizacija jau neįmanoma, nes ji egzistuoja aukštesnėje civilizacijoje kaip istorinis reliktas, kuris jos yra aptarnaujamas. Tai yra tradicijos aukštinimo padarinys, pagarba praeičiai ir istorijai, dėl kurių Bažnyčia neišnyksta. Kita priežastis, bažnyčios turtinė galia, nes ji valdo didelius turtus, turi planetoje nemenką politinę įtaką ir sugeba įsibrauti į švietimo programas, kuriose jaunimas mokomas pagal bažnytinę doktriną. Taip pat ji patraukli todėl, kad siūlo gana aukštą socialinį statusą ir lengvą gyvenimą įdedant mažiau proto ir darbo negu kitose veiklos srityse. Dėl to vis dar privilioja seminaristų, kurie tikintys silpnai, bet nori lengvo gyvenimo svetima sąskaita.

Filognozijos siekinys - pasiekti lygį, kuris atitiktų formulę:

Inf 200 (20M, 5x, kosminis, Z1-6)

Tai projektuojamas filognozijos lygis, kurį gali būti įmanoma pasiekti kelių šimtų metų bėgyje. Šiuo metu šio lygio nėra net slaptoje filognozijos dalyje, ir galima pasiūlyti daug mažiau negu rodo pateikta formulė. Tai baltojo drakono lygis, kuriame drakono akis išvystyta iki tikro archontinio lygio, kuris reikalingas darbui valdžios struktūrose, nuo Z1 iki Z6. Matome, kad baltojo drakono psichovektorius gerokai lenkia filognozo psichovektorių, kuris šį sugebėjimą turi tik pradinėse išsivystymo stadijose. Filognozijos projekto tikslas sukurti priemones, kurias bus galima perduoti superžmonėms, viršžmogiams, kurie rūpinsis civilizacijos vystymu, jos ir žmonių ateitimi ir prižiūrės, kad nebūtų pažeidžiami civilizacijos saugumo standartai. Ši sistema bus vystoma slaptai, atskleidžiant tik pačius bendriausius principus, nes visuotinis žinojimas, viena vertus, neįmanomas dėl nelygių žmonų intelekto galimybių, ir, kita vertus, netinkama civilizacijos struktūra, kuriai, ypač aukštose išsivystymo stadijose, reikalinga hierarchija. Aukštosios technologijos negali atsidurti netinkamose rankose, todėl turi būti perimta tai, kas jau sukurta ir atrakinus naujus hipostratų klodus, raktus laikyti saugiai įslaptintus.

Įvertinus kiekybiškai, matome, kad augti privaloma bent 40 kartų, šio augimo metu padarant svarbių technologinių proveržių, kurie leis perimti civilizacijos svertus į savo rankas, nes šiuo metu matosi, kad jie netinkamose rankose. Madrigalo metodas, yra vienas iš būdų, leidžiančių susiorientuoti situacijoje, atskleidžiant pagrindinius žmogaus gyvenimo dėmenis, kuriuose apibrėžiamas žmogaus veiklos mastas, iki pat civilizacinio psichovektoriaus. Nubraižius madrigalą kaip rombą, centrinė jo dalis sudaryta iš svarbiausių dėmenų, vadinamų laisve ir egzistencija, kurie apibrėžiami sievos modeliu, sievos kompleksais ir stieliais, leidžiančiais suprantamu būdu išreikšti pagrindines žmogų motyvuojančias psichologines charakteristikas. Šis modelis buvo aprašytas „Sievos teorijoje", kuri išleista 2020 metais, ir prieinama nemokamam parsisiuntimui. Kitos knygos, jeigu bus po „Ateities istorijos" 2021 m., bus ženklinamos Mockaus madrigalo formule, aprašančia drakono akį, kurios ji sukurta ir kuriai skirta, nes norint knygą suprasti, riekia turėti tokį patį intelektą, kadangi informacija nebus lengvai įsisavinama ir ji bus skirta tik geriausiems.

Šis skyrelis gavosi gana techninis, bet jis buvo reikalingas informacijos apibendrintam pateikimui, nes ši forma renkamasi kaip ateities standartas ir kiti „Filognozijos pradmenų" tomai bus rašomi tokiu principu, tik turint vertingos informacijos ir tuo atveju, jeigu informacija nebus slapta.

Transhumanizmo logika

Naudojantis pagrindiniai filognozijos konceptais, ateities metafizinę istoriją galima pavaizduoti kaip didžiosios sievos vis didesnį įtraukimą į mažosios sievos vidų, taip pakeičiant jų hierarchiją. Pradinėje stadijoje visa didžioji sieva yra suvokiama kaip esanti išorėje, su minimaliu jos atvėrimu viduje. Tokioje būsenoje didžioji sieva yra mažosios sievos fundamentas. Tuo tarpu kai ji įtraukiama į vidų, fundamento vietą užima mažoji sieva, kuri tampa didžiosios sievos valdovė ir šeimininkė. Filognozijos tikslas - aprašyti šį procesą ir surasti tvarias drakono akies formavimo priemones, kuriose mažoji sieva nebūtų sprogdinama iš vidaus ir į didžiąją sievą nebūtų įvedama katastrofinė logika. Juk jeigu mažoji sieva sutrikusi, psichopatinė ir jos valia didžiajai sievai yra įstatymas, tai šią valią ji gali primesti tikrovei, ją sunaikindama. Todėl kyla natūralus klausimas, ar mažoji sieva yra pakankamai tvirtas pamatas, kad galėtų išlaikyti didžiąją sievą jos nesugriovęs.

Įtraukta į vidų didžioji sieva verčia mažąją sievą įsikitinti visomis kryptimis, vietoje natūralios trajektorijos primetant dirbtinę, technologinę. Dėl šios priežasties atsiranda noras persidarinėti, kurti transhumanizmą ir posthumanizmą. Keičiama tapatybė, jausmai, protas, kūnas ir galiausiai tikrovė, kurie visi tampa dirbtiniais ir nenatūraliais. Taip pirmapradžio žmogaus lieka vis mažiau, kuris palaipsniui pakeičiamas į dirbtinį žmogų. Tai neišvengiama didžiąją sievą perkeliant į sąmonės vidų, nes šis procesas suteikia priemonės perdaryti save ir pasaulį, o nuo tokios pagundos susilaikyti labai sunku, nes žmogų valdo natūralus noras, kad tikrovė būtų pavaldi jam, būtų jo valios pratęsimas. Pasiekusi maksimalų įvidujinimą, žmonija maksimaliai pasikeičia ir iš išorės, sukurdami technologinį monstrą, vadinamą hibridine gyvybe. Tuo pačiu išnyks religija, filosofija mokslas, nes jų tikslas bus užbaigtas ir realizuotas tikrovėje technikoje.

Drakono akis, maksimaliu atvėrimu matanti transcendentinių klodų pasaulį, pradeda atrodyti kaip neįmanomas tikslas, nes toks fundamentų apvertimas susprogdina tikrovės natūralią tvarką ir tokia hierarchija atrodo neveiksminga. Ypač tai pasakytina apie silpną natūralią sievą, kurioje silpnieji procesai nepajėgūs atlaikyti tikrovės spaudimo, nepatvarūs, nestabilūs ir neprognozuojami, ypač asmenybės, charakterio, būsenų srityje. Todėl kuo didesnis transcendencijos įvidujinimas, tuo labiau turi būti sutvirtinta psichologija, naudojant dirbtines ir psichologines priemones. Tiesa ta, kad žmogus nėra savo proto pilnas šeimininkas, ir sumatoriaus šviesinių šaknis tamsi bei neapibrėžta. Žmogus linkęs pasiduoti iliuzijai apsigaudinėti, atmesti tiesą ir meluoti. Tai būtų neišvengiama net esant maksimaliam atskleidimui. Todėl ir kyla klausimas - ar filognozijos projektas nėra tik neįgyvendinamas noras susidievinti, neturint tam jokių galimybių, nes žmogus nepaneš tikrovės naštos nenuslydęs į ekscesus, kurie jį sunaikins?

Viena iš priemonių tam yra moralinės funkcijos įvedimas į sievą, kuri netarnauja tiesai, bet yra ribojimo funkcija, kuri apsaugo žmogų nuo ribos peržengimo, nemoralių technologijų ir eksperimentų. Tačiau akivaizdu, kad tokia priemonė tinkama tik ankstyvajam laikotarpiui, kol didžiosios sievos atskleista tik nedidelė dalis ir žmogaus galia dar nedidelė. Kitas būdas - riboti technologijų prieinamumą ir daryti jas pasiekiamomis tik išrinktųjų mažumai, arba elitui. Tai aišku sukuria kitą problemą - neišvengiamą priklausomybę dėl galimybių nelygybės, tačiau kitas kelias greičiausiai neįmanomas. Tuo elitu ir valdžia nori būti visi, tačiau kadangi ne visi sugeba apsimokyti moralinių metodų ir suprasti, ši padėtis gali būti pasiūlyta tik rinktiniams žmonėms. Paskutinis siūlomas principas - žmonių kontrolė, kurioje stebimas kiekvienas žmogus, ir įstatymų arba moralės pažeidimas užkardomas prevencinėmis priemonėmis. Visos šios priemonės labai nepatrauklios, dėl ko kyla noras atsisakyti drakono akies projekto, išsaugant žmogų jo pirmapradžiame variante ir nuolankiai laukiant tikrovės jam parengto likimo, nebandant tą likimą paimti į savo rankas.

Kokie labiausiai tikėtini mažosios sievos įsikitinimo variantai, žiūrint iš vidaus, įtraukiant didžiosios sievos klodus į vidų (kaip informaciją)? Pirmiausiai žmonės užsinorės pašalinti visas silpnas vietas ir trūkumus, kurie kyla iš C stielio. Po to, norės maksimaliai sustiprinti protą, kuris yra B stielio kryptimi. Žinoma, asmenybę ir tapatybę sukonstruoti tokią, kad ji turėtų nepalenkiamą charakterį, begalinę valią, prie kurių pridedamos begalinės fizinio kūno galimybės, kurie ateina iš A ir E stielių. D stielyje būtų visos techninės priemonės, kurias žmogui galėtų pasiūlyti filognozija ryšių, skaičiavimo, transporto ir energijos technologijų kategorijose. Tobulėjant tikrovės pažinimui, tobulėtų ir šie mažosios sievos modifikavimo variantai, kurie būtų priartinti prie lygio, kuris reikalingas norint būti tikrovės fundamentu.

Šioje vietoje iškyla vienas klausimas: jeigu tokių fundamentų būtų daug, jie visi tarpusavyje pradėtų kovoti, o šioje kovoje ir kyla pavojus nuslysti į ekscesus, pažeidžiančius moralės principus. Todėl natūrali tendencija šioje vietoje yra kurti vieną bendrą supersąmonę, kurioje žmonės veiks kaip kolektyvinė sąmonė, o tai prieštarauja natūraliam žmogaus egoizmo instinktui. Todėl ir dėl šios priežasties iškils daug sunkumų, vystant drakono akį. Žmonės įkolektyvinti reiks prievarta, kam jie, žinoma, priešinsis, naudodami žinias apie pirmapradę tikrovę. Todėl atrodytų yra daug priežasčių šio projekto atsisakyti, nes nėra tvarių didžiosios sievos įvidujinimo galimybių, kadangi minusai nusveria visus pliusus arba turimas gynybines priemones. Žmonės kaip dievų rūšis, atrodo neįgyvendinama svajonė, ir jeigu to bus siekiama kolektyviai arba individuliai, kils neprognozuojamos pasekmės.

Šiuo metu sprendimo filognozijoje nėra, o kol yra pradinės drakono akies stadijos, užtenka vidinių ir išorinių priemonių, kurios sukuria sąmonėje pusiausvyros instinktą, kuris neleidžia darkyti natūralios tvarkos nei žmoguje, nei gamtoje. Kadangi filognozija yra visų mokslų pagrindas, aiškinantis fundamentalias struktūra sievoje, labai svarbus švietimas, kuris formuoja psichikas tokiu principu, kad būtų suprantamas neteisingų kelių moksle pasirinkimo pasekmės civilizacijos atsvarų ir stabdžių sistemai. Didele dalimi problemas visuomenėje sukelia neharmoninga ir nepusiausvira santvarka, kuri išbalansuoja psichinę struktūrą, pasidarančią palankesne deformuotos sąmonės atsiradimui, kuri drakono akį panaudoja netinkamu būdu, ne žmogaus labui, bet prieš žmogų. Žinoma, kyla noras tokias galimybes daryti prieinamas tik rinktiniams žmonėms, visuomenės elitui, kuris sukūręs proveržius, nedalina galimybių kiekvienam pasitaikiusiam ir savo valdžią panaudoja begalinius norus ribojančios sistemos įvedimui. Taip atsiskiria vadinamasis gnostinio apskritimo gyvybėje darinys ir gyvenimo vektoriaus. Pilna drakono akis būtų prieinama tik gnostinio apskritimo lyderiams, o žemesnėse hierarchijos pakopose būtų, mažesnis tikrovės įvidujinimo laipsnis.

Neišvengiama konkurencija kam šis vaidmuo turi atitekti. Šioje konkurencijoje dalyvauja ir „Filognozų asociacija". Pats drakono akies principas daromas prieinamu visiems norintiems suprasti. Tačiau gauti tikrus vadovėlius turi teisę tik avangardinė visuomenės dalis, tuo tarpu visi kiti tėra ariergardas. Avangardu tampa visi tie, kas tam turi sugebėjimų, atsisakę visų kitų metafizikos modelių ir pasirinkę patį efektyviausią ir naujausią. „Filognozų asociacijos" tikslas, atskleisti nežinomus hipostratų klodus, padarant didžiąją sievą vidine mažosios sievos dalimi ir suprantant, kad tapimas transcendentinės realybės fundamentu užkrauna didelę atsakomybę, kurioje moralinis apsiribojimas yra itin svarbus. Pradinėse stadijos, kuri vadinama arkos statyba, bandoma sukurti tokį sievos variantą, kuris būtų pusiausvyras ir suprastų pagrindinį būtinosios ir laisvosios tvarkos dėsnį, kuriame laisvė su būtinybe turi būti pusiausvyroje, neperžengiant leistinos ribos. Tai yra civilizacinis projektas, kurio visa ezoterinė dalis - nevieša ir neviešinsima.