Kaip nesustoti kryžkelėje

[Lapino šešėlis]

Žmogus - sudėtingas sutvėrimas. Dar sudėtingesnė yra jo asmenybė. Motyvacijos stoka, nuobodulys, nemiga ir persimiegojimas, pasyvumas, melancholija. Pripažinkime, juk kiekvienam yra pasitaikę tokių gyvenimo tarpsnių, kai atrodo, kad ir ką bedarytum, viskas vis tiek slysta iš rankų. Regis, bandome kažką keisti, kažko ieškoti, bet galiausiai ir vėl neriam į tą patį tuštybės ir nusivylimo liūną. „Kas vyksta su manimi?", - klausiame, bet niekas niekada neatsako. Tiesą sakant, šiam klausimui atsakymo ir nėra. Ne todėl, kad tai netikęs klausimas, bet dėl to, jog jis neteisingas. „KODĖL tai vyksta su manimi?", štai ką pirmiausia turėtume išsiaiškinti. Jei galite į tai atsakyti, toliau skaityti nebūtina, nes šis tekstas skirtas tiems, kurie vis dar ieško.

Elgesio anatomija

Pamėginkime pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Kodėl mes vieną dieną šypsomės, o kitą - verkiame? Ar iš tikrųjų pasaulis toks žiaurus ir bauginantis, ar tikrai visi yra nusiteikę prieš mus? Protėvių išmintis byloja: „kaip šauksi - taip atsilieps". Šis posakis atsispindi ne tik tarpusavio bendravime, bet jį galime naudoti savo gyvenimo harmonizavimo tikslais. Kiekvienas blogas žodis, kurį išgirstame, netikęs elgesys, kurį pamatome, formuoja mūsų pasaulėvaizdį. Be jo mes būtume niekas. Būtent, perskaitėte teisingai, ne pasaulėvaizdis mus formuoja, bet mes jį. „Kaip tai įmanoma?", - paklaustų atidesnis skaitytojas. Viskas labai paprasta. Situacijoje, nepriklausomai nuo to, kokia ji, skirtingas žmogus kaskart elgsis vis kitaip. Taip, kaip jam tą akimirką atrodys teisingiausia. Vadinasi, savo mintis jis perkelia į sprendimo būdus, ieškodamas išeities, tačiau visa tai apsiriboja tik asmeniniame žmogaus suvokimo lygmenyje. Asmuo, aplink kurį nuolat pykstamasi ir rėkiama, nepalankioje situacijoje elgsis lygiai taip, kaip įsivaizduoja esą visos problemos sprendžiamos, t.y. rėkdamas ir šaukdamas, tuo tarpu kitas tik nusijuoks, jei jo apsuptyje dažniau randama šypsenų nei ašarų.

Ieškokime pusiausvyros

Šiuo metu gyvename tokiame pasaulyje, kuriame neįmanoma išvengti nemalonumų. Nemalonumas - tai ne tik užklumpantis lietus ar nikstelėjusi koja. Tai yra viskas, kas verčia mus jaustis nelaimingais. Tai gali būti ir šnairuojantis praeivio žvilgsnis, ir mintis apie seniai pamestą laikrodį, ir netgi visos neišsipildančios svajonės, visa tai taip pat galime vadinti nemalonumais. Vis dėlto žmogaus gyvenimas sudėliotas taip, jog išvengti nemalonumų yra neįmanoma. Vasarą keičia žiema, dieną keičia naktis, laimę keičia nelaimės, yra pliusas ir yra minusas, ir visa tai sukuria pusiausvyrą. Mūsų gyvenimai - tai nuolatinis svyravimas pirmyn ir atgal. Niekada negalėsime rasti ramybės tol, kol to nepripažinsime ir nesuprasime. S. Kanišauskas savo knygoje „Likimo anatomija" sako, jog žmogus, atsidūręs pačioje, jo akimis žvelgiant, prasčiausioje padėtyje, turėtų tikėtis dar didesnio nuosmukio, bet… Po visų negandų, anksčiau ar vėliau situacija pagerės. Kuo didesnis nuosmukis, tuo didesnę palaimą patirsime vėliau. Ant popieriaus lapo mūsų gyvenimo linija panašėtų į trigonometrijos grafiką, su gausybe pakilimų ir nuosmukių ir, tiesą sakant, kuo linija tiesesnė, tuo žmogaus gyvenimas įgauna mažiau vertės. Nepatirdami didelių blogybių, nesuprantame, kas yra tikrasis džiaugsmas. Neišmokę įveikti savo bėdų, niekada nesustiprėjame.

Pažvelkime į savo gyvenimą iš kosminės perspektyvos

Privalome visuomet būti pasiruošę blogiausiam. Šis pasiruošimas yra kitoks nei daugelis galėtų įsivaizduoti. Tai nereiškia, kad turime tapti niurzgliais ir pesimistais arba nuolat išgyventi stresą. Būti pasiruošus blogiausiam - tai reikštų… būti su tuo susitaikius. Gavome prastą pažymį, sumuštinis nukrito sviestu žemyn? Užsimerkite ir trumpam pasinerkite į savo mintis. Pasaulyje šiuo metu gyvena daugiau kaip šeši milijardai žmonių, o jei nuskrietume į Visatos begalybę? Ar net toliau už jos ribų? Paklauskite savęs: Ar Visatos mastu ši „nelaimė" ką nors reiškė? Esame vienui vieni šioje sielų begalybės jūroje ir, iš tikrųjų, rūpime tik patys sau. Kiekvienas nemalonumas, kiekviena problema yra didelė tik tol, kol mes jai skiriame dėmesio. Pamirškime ją, susitaikykime ir paleiskime. Kol kas mes nesame dievai, bet jeigu būtume, pagalvokime, kaip bėdos atveju elgtųsi Dievas, pasaulio valdovas, Visatos užkariautojas? Netapkime pasipūtėliais, netapkime abejingais, tiesiog būkime nuolankūs viskam, kas vyksta aplink, nes tai mūsų kelias, mūsų gyvenimas ir tik mes sprendžiam, nugyventi jį su šypsena ar be jos.

Nepasiduokime propagandai

Yra daugybė žmonių, mokančių milžiniškus pinigus už įvairias populiariosios psichologijos knygas, už neaiškios kilmės seminarus, neva atnešančius į jų gyvenimą laimę. Esmė yra ta, kad žmogaus individualybė stovi aukščiau visuomeninio intelekto, todėl niekas kitas kaip tik Jūs pats negali Jums padėti. Reikia suprasti, kad mūsų taip trokštama laimė yra tik atlygis už įveiktus sunkumus. Viskas ką galime padaryti, tai tiesiog pamiršti, nebematyti skausmo, ignoruoti jį, suprantant, kad tai yra būtina šio pasaulio dalis. Atsisakykime baimės, atsisakykime priklausomybės ir ateis diena, kai mūsų vaikai paklaus mūsų: „ką nuveikėt per savo gyvenimą?", o mes tuomet galėsime išdidžiai pakelti galvas, pažvelgti į horizontą ir ištarti: „mes pažabojome likimą".

Vietoj pabaigos

Mokinys atėjo pas mokytoją ir prabilo:

- Nebežinau ką ir bedaryti. Naktimis nesugebu sudėti nei bluosto, neturiu apetito, niekaip negaliu susikaupti meditacijoms. Mano galva pilna visiškai padrikų minčių.

Mokytojas mąsliai nužvelgė jaunuolį ir tyliai atsakė:

- Tai praeis…

Po savaitės tas pats mokinys džiūgaudamas grįžta:

- Mokytojau, jūs buvote teisus. Kiekviena mano diena pilna džiaugsmo ir ramybės. Man puikiai pavyksta susikoncentruoti ir mano meditacijos tapo gilios kaip niekada.

Mokytojas atsisuko į jaunuolį ir tarė:

- Tai praeis…

[puodukas]

.... Netapkime pasipūtėliais,...

********

o mes tuomet galėsime išdidžiai pakelti galvas, pažvelgti į horizontą ir ištarti: „mes pažabojome likimą"

O čia nėra prieštaravimo tarp tų teiginių? ar pasipūtimas ir išdidumas ne tas pats? 

[.L.U.T.H.O.R.]

.... Netapkime pasipūtėliais,...

********

o mes tuomet galėsime išdidžiai pakelti galvas, pažvelgti į horizontą ir ištarti: „mes pažabojome likimą"

O čia nėra prieštaravimo tarp tų teiginių? ar pasipūtimas ir išdidumas ne tas pats? 

Žingsnio riba yra

[Lapino šešėlis]

.... Netapkime pasipūtėliais,...

********

o mes tuomet galėsime išdidžiai pakelti galvas, pažvelgti į horizontą ir ištarti: „mes pažabojome likimą"

O čia nėra prieštaravimo tarp tų teiginių? ar pasipūtimas ir išdidumas ne tas pats? 

Pasipūtimas labiau kvepia puikybe, o puikybė nuo išdidumo skiriasi.

Kita vertus, net jei sutikdamas pastebėčiau, kad tarp šių frazių yra savotiškas prieštaravimas. Išimtos iš konteksto jos dažnai paslepia dalį tiesos.

Jei iš didelės delionės mes išimsime keletą detalių, tai gali pakeisti visą vaizdą, o ir pačios detalės tarpusavyje atrodytų visiškai nesuderinamos. Šitas pastebėjimas, tai tik tylus pasiūlymas ar kvietimas, mėginti į pasaulį žvelgti taip plačiai, kaip tik įmanoma, tik tuomet kiekvienas toks prieštaravimas mums sustos į savo vietas ir pastebėsime, kad visuomet buvome teisūs ir nors tuo pačiu atrodytų, kad gal ir klydome.