Krišna-bhakti: mūsų egzistencijos galutinis tikslas

[cs]

P.S.: mes gaunam Absoliučios Realybės kvietimą, bet esame laisvi rinktis. Absoliuti Realybė mūsų neverčia eiti link Jos, ar per prievartą kažko klausytis ar skaityti.

Absoliutu yra visuminis dėsnis, o ne pasirenkamas. Turimas visuminis efektas.

Bet, nėra faktų, nėra tiesos.

Atsirėmimas į tikėjimo modelį, kažkiek turėtų būti svarus ir sunkus, kad būtų visuminė tiesa. Bet tas tiesos lašas nedidelis, nesiskiria  nuo to, ką mes vadiname ir individualiai žinome. Tada tarsi pasaka įtikina kitus. O neįtikina ir vėliau pamirštam.

Religinio tikėtojo tikslas, galutinai aiškus, materiali kančia. Kančia, kuri turbūt kyla dėl prasto gyvenimo ir neišvystyto sąmoningumo. Pagražinus jį tikėjimu tai atrodo nebekančia. Ir viskas tampa lengva. Įtikima pasaka.

Kiek pasakų ir kiek ta viena absoliuti realybė yra nepasaka. Svarus argumentas. Ar tai centrinė tiesa, šalia to, kad pasaulis vis dar kančia dėl materializmo.

[a.t.sielis]

Mums, Absoliučios Realybės dalelytėms, kurios yra neabsoliučioje sąmonės būsenoje, kol klajoja po laikinas kūrinijas, Absoliučios Realybės apsireiškimas ir mokymas gali atrodyti tarsi pasaka. Ši tema skirta sužinoti apie Absoliučią Realybę daugiau negu klaidingai susidarantį "pasakos" vaizdą.

[a.t.sielis]

Bhagavad-gita 7.7

mattaḥ parataraṁ nānyat kiñcid asti dhanañ-jaya
mayi sarvam idaṁ protaṁ sūtre maṇi-gaṇā iva

Žodžių reikšmės

mattaḥ -- už Mane; para-taram -- aukštesnis; na -- ne; anyat kiñcit -- kas nors kitas; asti -- yra; dhanañjaya -- o turtų užkariautojau; mayi -- Manyje; sarvam -- visa, kas gali būti; idam -- ką matome; protam -- suverta; sūtre -- ant siūlo; maṇi-gaṇāḥ -- perlai; iva -- lyg.

Vertimas

O turtų užkariautojau, nėra tiesos, aukštesnės už Mane. Viską laikau Aš, kaip suvertus perlus laiko siūlas.

Iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaro:

"Dažnai ginčijamasi, ar Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra beasmenė, ar Ji - asmenybė. Kai dėl „Bhagavad-gītos", tai ji teigia, jog Absoliuti Tiesa - Dievo Asmuo, Śrī Krṣṇa, ir tai patvirtina kiekviena jos eilutė. Būtent šis posmas pabrėžia, jog Absoliuti Tiesa - asmenybė. Kad Dievo Asmuo yra Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, tvirtina ir „Brahma- saṁhitā": īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ; Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo, yra Viešpats Kṛṣṇa. Jis - pirmapradis Viešpats, viso džiaugsmo šaltinis, Govinda, amžinas neišsenkančios palaimos ir žinojimo pavidalas. Šie autoritetingi šaltiniai neleidžia abejoti, kad Absoliuti Tiesa - tai Aukščiausiasis Asmuo, visų priežasčių priežastis."

Bhagavad-gita 15.7

mamaivāṁśo jīva-loke jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi prakṛti-sthāni karṣati

Žodžių reikšmės

mama -- Mano; eva -- tikrai; aṁśaḥ -- fragmentinė dalelė; jīva-loke -- sąlygoto gyvenimo pasaulyje; jīva-bhūtaḥ -- sąlygota gyvoji esybė; sanātanaḥ -- amžina; manaḥ -- su protu; ṣaṣṭhāni -- šešiom; indriyāṇi -- juslėm; prakṛti -- materialioje gamtoje; sthāni -- esanti; karṣati -- sunkiai grumiasi.

Vertimas

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena - protas.

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras

Posmas aiškiai nusako gyvosios būtybės identiškumą. Gyvoji esybė amžinai yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Tai nereiškia, jog savo sąlygotame būvyje ji yra individuali, o išsivadavusi susivienija su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Ji amžinai yra tik dalis. Čia aiškiai pasakyta: sanātanaḥ. Pasak Vedų, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Sau išraišką ir sukuria begales Savo ekspansijų, kurių pirminės vadinamos viṣṇu-tatvomis, o antrinės - gyvosiomis esybėmis. Kitaip sakant, viṣṇu-tattva yra asmeniška Jo ekspansija, o gyvosios esybės - atsietos ekspansijos. Savo asmeniškos ekspansijos būdu Jis įgauna įvairius pavidalus: Viešpaties Rāmos, Nṛsiṁhadevos, Viṣṇumūrti ir visų kitų dievybių, kurios viešpatauja Vaikuṇṭhų planetose. Atsietos ekspansijos, gyvosios esybės, yra amžini tarnai. Asmeniškos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos amžinai egzistuoja, kaip identiškos Dievo Asmeniui individualybės. Atsietoms ekspansijoms, gyvosioms esybėms, taip pat būdingas individualumas. Gyvosios esybės, kurios yra fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, taip pat turi dalį Jo savybių, viena iš kurių - nepriklausomybė. Kiekviena gyvoji esybė - tai individuali siela, pasižyminti savitomis, individualiomis savybėmis ir turinti ribotą nepriklausomybę. Piktnaudžiaudama ta nepriklausomybe, gyvoji esybė tampa sąlygota siela, o teisingai ja naudodamasi ji yra visada išsivadavusi. Ir šiuo, ir kitu atveju savo prigimtimi gyvoji esybė yra amžina, kaip ir Aukščiausiasis Viešpats. Išvaduotame būvyje materialios aplinkybės jos nevaržo ir ji atlieka transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Sąlygotame gyvenime ją valdo materialios gamtos guṇos, ir ji užmiršta apie transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Todėl norint išgyventi materialiame pasaulyje jai tenka nuožmiai grumtis.

Visos gyvosios esybės - ne tik žmonės, katės ir šunys, bet ir aukštesniosios būtybės, materialaus pasaulio valdytojai - Brahmā, Viešpats Śiva ir Pats Viṣṇu - yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos yra ne laikinos, o amžinos apraiškos. Žodis karṣati („kovoti" arba „grumtis") čia labai svarbus. Sąlygota siela yra suvaržyta, tarsi ją būtų surakinusios geležinės grandinės. Ją kausto klaidinga savimonė, o protas - tai pagrindinė jėga, kuri rodo kelią materialioje būtyje. Kai protas yra dorybės guṇos, gyvosios esybės darbai doringi, kai protas yra aistros guṇos, jos veikla kelia vien rūpesčius, o protui patekus neišmanymo guṇos valdžion, siela eina į žemesnes gyvybės rūšis. Taigi posmas aiškina, kad sąlygotą sielą gaubia materialus kūnas, kurį sudaro protas ir juslės, o kai ji išsivaduoja, tas materialus apvalkalas žūva ir tada išryškėja jos dvasinis kūnas su jam būdingais individualiais sugebėjimais. „Mādhyandināyana- śruti" teigiama: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ten sakoma, kad nusimetus materialų kūną ir įžengus į dvasinį pasaulį, gyvoji esybė atgauna savo dvasinį kūną, kurio dėka ji gali tiesiogiai pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gali Jį girdėti, kalbėtis su Juo akis į akį, suvokti Aukščiausiąjį Asmenį tokį, koks Jis yra. Iš smṛti sužinome ir tai, kad vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ: dvasinėse planetose visi turi kūnus, kuriems būdingi tokie pat bruožai, kaip ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Savo kūno sandara neatskiriamos dalelės, gyvosios esybės, ir viṣṇu-mūrti ekspansijos niekuo nesiskiria. Kitaip sakant, išsivadavusi gyvoji esybė Aukščiausiojo Dievo Asmens malone gauna dvasinį kūną.

Labai svarbūs ir žodžiai mamaivāṁśaḥ („fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės"). Aukščiausiojo Viešpaties fragmentinė dalis - tai ne atskilusi kokio nors materialaus daikto dalis. Kaip jau išsiaiškinome antrame skyriuje, dvasia nedali. Materialiai jos suvokti neįmanoma. Dvasia - ne materija, kurią galima suskaidyti į dalis ir vėl surinkti. Toks įsivaizdavimas šiuo atveju netinka, nes posme yra pavartotas sanskrito kalbos žodis sanātana („amžinas"). Fragmentinė dalis - amžina. Antro skyriaus pradžioje taip pat sakoma, kad kiekviename atskirame kūne yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalis (dehino 'smin yathā dehe). Išsivadavusi iš kūno pančių, fragmentinė dalis atkuria savo pirminį dvasinį kūną dvasiniame danguje, dvasinėje planetoje, ir semiasi džiaugsmo bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tačiau posmas nurodo, kad gyvoji esybė, būdama fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra kokybiškai tapati Viešpačiui, lygiai kaip aukso smiltys - tas pats auksas.

[cs]

Kol kas nesimato visuminio efekto, kurį galima vadinti absoliutiniu. Nėra tobulo ir tikro tikėjimo pavyzdžio, tai daugiau kančios ir streso keliantis reiškinys.

Ir rinktinis suvokimas tik bando programuoti tiesą, o nemato nieko kas realybėje turima. Ir ką tikrai reikia saugoti, o ne laukti, kol nežinomybė, kažką duos gero.

Tada, kurie noriai įžengia į tikėjimą, daugiau kenčia, nei tie, kurie mato, kas realybėje turima. Ir kas suprantama.

Retas, kuris, turėtų žengti į tokį tikėjimą, jei mato aplink kančią, kartu gyvena strese, depresijoje ir nemato realybės, kurioje dabar yra, tai materialios.

Ar toks gyvenimas kuom ypatingas? Juk pažabojama prigimtis, tokioje realybės aplinkoje, kuri yra skaičiuojama metais kaip tikra ir ne iliuzinė. Tai nepriklauso nuo tikėjimo žodžio, kad gyvenimas egzistuotų, būtų tikra egzistencija, šioje tikrovėje.

[a.t.sielis]

cs išsakė savo negatyvią nuomonę. Žodžio laisvė. Nelabai yra prasmės aptarinėti ar diskutuoti su tokiais teiginiais, bus tiesiog nesibaigiantis negatyvas.

Temą tęsiu toliau, ji skirta tiems skaitantiems, kuriems įdomu ir kurie atviri čia perteikiamoms žinioms.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada:

In the Bhagavad-gītā Kṛṣṇa clearly says, "All living entities are My parts and parcels. Qualitatively they are one with Me, but quantitatively they are different." So we are simultaneously one with and different from God. That is our relationship. We are one because we have the same qualities as God. But if we study ourselves minutely, we will find that although we have some great qualities, God has them all in greater quantities.

We cannot have anything that is not in God. That is not possible. Therefore in the Vedānta-sūtra it is said that everything that we have is also found in God. It is emanating from God. So our relationship is that because we are small, because we are minute, we are the eternal servitors of God. In this material world also, in ordinary behavior, we see that a man goes to serve another man because the other man is greater than him and can pay him a nice salary. So naturally the conclusion is that if we are small, our duty is to serve God. We have no other business. We are all different parts and parcels of the original entity.

A screw that is connected with a machine is valuable because it is working with the whole machine. And if the screw is taken away from the machine, or if it is faulty, it is worthless. My finger is worth millions of dollars as long as it is attached to this body and is serving the body. And if it is cut off from this body, then what is it worth? Nothing. Similarly, our relationship is that we are very small particles of God; therefore our duty is to dovetail our energies with Him and cooperate with Him. That is our relationship. Otherwise we are worthless. We are cut off. When the finger becomes useless the doctor says, "Oh, amputate this finger. Otherwise the body will be poisoned." Similarly, when we become godless we are cut off from our relationship with God and suffer in this material world. If we try to join again with the Supreme Lord, then our relationship is revived.

[cs]

Similarly, when we become godless we are cut off from our relationship with God and suffer in this material world. If we try to join again with the Supreme Lord, then our relationship is revived.

Kad, materialumas yra svarbus savo visuminiu efektu, jų kūrėjų realybe, jo nebūtų, nieko nebūtų, aš jau aiškinau. Tai pradžių pradžia.

Kažkaip yra dažnai manoma, kad egzistuoja realybė, bet ji priklauso pagal dvi būsenas: gėrio ir blogio. Artimai jos yra dviejose ploto vietose, ir išryškėja gėris arba blogis vienu metu. Bet didesniame plote, yra daug neatskleistų vietų. Tad reikėtų atsižvelgti į tai ar nėra trečios vietos, ketvirtos vietos ir pan.

Taip aš palaikau apdorotą egzistenciją, kuri yra pirmųjų realybės kūrėjų, bet, turiu pats padaręs atradimų.

Kažkur pačiame kūrėjų atradime, kažkurioje vietoje, realybė buvo sukurta, bet ne iš nieko, o iš materialių dalykų. Tik ar ne per daug kiekvienas nori iš tos materijos matyti? Kas domisi, daug ir mato, prisimąsto. Dar nebūtinai viskas tiesa. Tiek religine prasme, tiek mokslo prasme.

Redaguota:

Nebūtinai reguoti vien emocijomis, galima į tai žvelgti ramiu filosofiniu mąstymu.

[a.t.sielis]

Su Absoliučios Realybės apreikštomis žiniomis nelabai pasiginčysi - Absoliuti Realybė žino geriausiai. Filosofinis įsigilinimas į apreiškimą gali padėti jį geriau suprasti.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, "The Science of Self-Realization":

Kṛṣṇa's desire is supreme. Therefore, we have to dovetail our desires with Kṛṣṇa's. Whatever Kṛṣṇa desires, no one can make null and void because He is the Supreme Lord.

How can anyone be happy without Kṛṣṇa? Suppose one is thrown into the ocean. How can he be happy there? That is not for us. One may be a very good swimmer, but how long will he be able to swim? He eventually becomes tired and drowns. Similarly, we are spiritual by nature. How can we be happy in this material world? It is not possible. But men are trying to remain here, making so many temporary adjustments for survival. This patchwork is not happiness. If one really wants happiness, here is the process: one must attain love of Godhead. Unless one can love Kṛṣṇa, unless one finishes with love for cats, dogs, country, nation, and society and instead concentrates his love on Kṛṣṇa, there is no question of happiness. Rūpa Gosvāmī has given a very nice example in this regard: there are many drugs that saturate one with ideas or hallucinations. But Rūpa Gosvāmī says that unless one tastes that final drug of love of Godhead, kṛṣṇa-premā, he will have to be captivated by meditation, impersonal monism, and so many other distractions.

[a.t.sielis]

[a.t.sielis]

Gaudija vaišnavų dvasinio mokytojo mistinės savybės

Kartą 2005 metų vasarą dirbau Anglijoje, ir laisvu laiku lankiausi Krišnos bhaktų dvasiniame susirinkime Birmingheme, Anglijoje. Ten taip pat lankėsi vienas jaunuolis anglas. Jis papasakojo visiems susirinkusiems vieną stebinančią istoriją.

Prieš keletą metų jis atvyko aplankyti Krišnos šventyklos Birmingheme. Galbūt tai buvo pirmasis jo apsilankymas. Ten jis paėmė į rankas ir atsivertė vieną bhakti mokymo knygą, ir pradėjo skaityti. Ten buvo parašyta kažkas panašaus į "Visatoje yra 8 400 000 gyvybės rūšių, dvasinės sielos keliauja per jas, keisdamos kūnus". Jis pasakė sau: "ne, aš tuo nepatikėsiu", ir užvertė knygą. Tada šventykloje jis susitiko su dvasiniu mokytoju iš Indijos, Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžu, kuris buvo atvykęs į šventyklą savo kelionės po pasaulį metu. Dvasinis mokytojas jam pasakė: "Vienintelis dalykas, kuris tau dabar rūpi, yra tavo PIN kodas". O tą dieną jaunuolio situacija buvo tokia, kad jis pamiršo savo banko kortelės PIN kodą ir negalėjo išsigryninti pinigų. Taigi dvasinis mokytojas kažkokiu būdu žinojo, kas dedasi jaunuolio mintyse. Ir tada dvasinis mokytojas pasakė jam tą PIN kodą, kurį jis buvo pamiršęs.

[cs]

Sumažėja džiaugsmas atsijungus nuo religijos. Tiesa. Daugelis neturi kuom džiaugtis. Tame slypi didelis blogis.

Pirma, Srilos patirtis ribota. Jis nepatyrė tiek daug materialios patirties. Kalba kaip egoistas ir savanaudis. Dėl to, kad esąs manantis kad (žino kartu daugiau ir patyrė tiek materialios tikrovės, kiek ir kiekvienas). Analogiškai pavyzdys: bitės eina tik prie savo avilio, kitas avilys joms nesvarbus. Taip ir Srila, neatviras materialumo klausimu ir jam aiškus tik savo sukurtas dėsnis.

Mažesnė patirtis nedominuoja egzistenciniuose reikaluose. Bet Srila prie to dar linksta tame įžvelgti blogį.

Tas yra iš jo raštų.

[a.t.sielis]

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, kaip ir kiti aukščiausio lygio Gaudija vaišnavų dvasiniai mokytojai, nėra paprastas žmogus. Jis - amžina dvasinė asmenybė, atėjusi iš Absoliučios Realybės, o po to vėl į ją sugrįžusi. O Absoliuti Realybė žino viską apie viską. Su Absoliučia Realybe nepasiginčysi. Mes esam be galo mažos Absoliučios Realybės energijos dalelytės. Mes neturim absoliutaus žinojimo.

[cs]

Bitės niekada neis prie kito avilio, jos prisiriša tik prie vieno. Ta metafora. Viską žinoti reiškia tik prie to dalyko, kurio sukurtas dėsnis. Tam tikra sukurta forma, kuri tinka ir ta kuri dominuoja.

Realybė materialume, dar neišeina iš ribų ir kraštų, mes matome, kad egzistencija tęsiasi ir tam papildomai nereikia dvasinių pažinimų. O Srilos siekis yra savanaudiškas: jei kažkas mano kitaip, tik tampa Srilos priešu arba neva nepažengusiu. Tas yra jo raštuose.

Srila dar nesupranta materialumo principų. Nes viskas buvo pradėta ne nuo tos pusės.

[a.t.sielis]

Jeigu galvoji, kad žinai daugiau negu žino Absoliuti Realybė, kuri sukūrė viską, valdo viską, ir absoliučiu būdu pažįsta viską - pažangos tikrai mažoka. O šventos dvasinės asmenybės neturi priešų - jie mato, kad visos šiame pasaulyje gyvenančios gyvos esybės savo pirmaprade esme yra amžinos dvasinės sielos, meilės ryšiu susietos su Absoliučia Realybe, ir padeda joms tą ryšį aktualizuoti. Tokia jų misija šiame pasaulyje.  Bet kadangi dauguma gyvųjų esybių šiame pasaulyje to amžino ryšio dar neaktualizavo, šiuo metu jos yra paklaidintos iliuzinės energijos. Todėl kai kurios iš jų negatyviai žiūri į Absoliučią Realybę ir iš ten ateinančias šventas dvasines asmenybes. Bet tas negatyvus požiūris yra laikinas ir beprasmiškas.