Krišna-bhakti: mūsų egzistencijos galutinis tikslas

[a.t.sielis]

Srila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura:

The above narrative of the Bhagabatam embodies a most important moral for the seekers of the Absolute. But before offering the interpretations of the texts favored by the former Acharyas I would like to draw the attention of the reader to certain possible misconceptions regarding the nature of the interpretations about to be offered.

There is a class of persons who insist on the texts being taken in their literal worldly sense. Much ingenuity has been expended for extracting meanings that may be satisfactory to the empiric judgment of the interpreters working by this literal method. Their argument is not unintelligible. As the revealed literatures are to be regarded as containing the information of the Absolute the language should be regarded as part and parcel of the meaning of the text. From this conclusion the literal interpreters jump to the wrong inference that it should be possible for the conditioned soul to ascertain the real meaning of the scriptures by sticking to the lexicographical sense of their actual wordings. This latter part of the argument is inapplicable to the subject which is transcendental. The words possess a double meaning. The lexicographic meaning refers to the entities of this world and is, therefore, inapplicable to the case. The esoteric meaning is not accessible to the gross senses and mind of the conditioned soul. This is the great and insuperable difficulty. The literal interpreters who follow the lexicographical meaning of the words err grievously in overlooking this all-important consideration.

The transcendental meaning of the words cannot be conveyed to the senses of the conditioned soul so long as he does not agree to follow the method of submissive listening to the transcendental sound appearing on the lips of the pure devotee. There is a definite line of succession of the bonafide teachers of the truth. The bonafide teacher should be available sooner or later to the real seeker of the Truth. The bonafide Acharya is not recognizable by the hypocrites and atheists who do not really want to serve Godhead. So long therefore, as the bonafide teacher does not manifest his appearance to the pure cognitive essence of the seeker of the Absolute Truth it is necessary for the candidate for spiritual enlightenment to concentrate on self-examination to be able to avoid harboring any lurking traces of insincerity. The words of the sadhu are also available, by his causeless mercy, for bearing the efforts of such candidates, for finding out their own insincerity.

It is by overlooking or deliberately neglecting to undergo this preliminary training for obtaining access to the transcendental meaning of all words that the literal interpretationists who follow the ordinary lexicographical meaning of the words of the scriptures fail to understand the necessity of never deviating from the interpretations offered by the self-realized souls to whom the transcendental meaning of the words is available. Those empiricists who, while following the lexicographical and syntactical method of the literal interpretationists, do not scruple to read their own meanings into the texts under the impression that the scriptures and the products of the human brain liable to every form of error and, therefore, fit to be corrected by the equally erring caprices of other hypothetical thinkers on the ground of allegations of error that cannot be proved, are disposed to think that the interpretations offered by the Acharya are not scrupulously faithful to the texts and offer allegorical explanations for supporting their own sectarian views.

These possible misunderstandings are stated to invite the attention of the reader to their bearing on the following interpretation of the narrative of Putana based on the exposition of the former Acharyas heard from the lips of the bona fide teacher of the Absolute. The interpretation is not offered as a literal lexicographical explanation nor as an allegory concocted in the light of empiric knowledge of the past history of the race and may accordingly be accepted as such.

Shree Krishna manifests His Eternal birth in the pure cognitive essence of the serving soul who is located above all mundane limitations. King Kansa is the typical aggressive empiricist. He is ever on the look-out for the Appearance of the Truth for the purpose of suppressing Him before He has time to grow up. This is no exaggeration of the real connotation of the consistent empiric position. The materialist has a natural repugnance for the transcendental. He is disposed to think that faith in the incomprehensible is the parent of dogmatism and hypocrisy under the guise of religion. He is also equally under the delusion that there is and can be no really dividing line between the material and the spiritual. He is strengthened in his delusion by the interpretation of the scriptures by persons who are like-minded with himself. This included all the lexicographic interpreters. The lexicographical interpretation is upheld by Kansa as the real scientific explanation of the Scriptures and one that is perfectly in keeping with his dread of and aversion of the transcendental. These lexicographical interpreters are employed by Kansa in putting down the first suspected appearance of any genuine faith in the transcendental.

King Kansa knows very well that if the faith in the transcendental is once allowed to grow it is sure to upset all his empiric prospects. There is historical ground for such misgiving. Accordingly if the empiric domination is to be preserved intact it would be necessary not to lose a moment to put down the transcendental heresy the instant it threatens to make its appearance in right earnest. King Kansa acting on this traditional fear is never slow to take the scientific precaution of debuting empiric teachers of the scriptures backed by the resources of Dictionary and Grammar and all empiric subtleties to put down, by the show of spacious arguments based on hypothetical principles, the true interpretation of the eternal religion revealed by the scriptures. Kansa is strongly persuaded that the faith in the transcendental can be effectively put down by empiricism if prompt and decisive measures are adopted at the very outset. He attributes the failures of atheism in the past to the neglect of the adoption of such measures before the theistic fallacy has time to spread among the fanatical masses.

But Kansa is found to count without his host. When Krishna is born He is found to be able to upset all sinister designs against those who are apprised by Himself of His Advent. The apparently causeless faith displayed by persons irrespective of age, sex and condition may confound all rabid empiricists who are on principle averse to the Absolute Truth Whose Appearance is utterly incompatible with the domination of empiricism. But no adverse efforts of the empiricists, whose rule seems till then to be perfectly well-established over the minds of the deluded souls of this world, can dissuade any person from exclusively following the Truth when He actually manifests His birth in the pure cognitive essence of His soul.

Kamsa įkūnija mūsų pačių prisirišimą prie savo materialistinių literalistinių šventraščio interpretacijų ir (ne)supratimų, empiricizmo, materializmo, ateizmo. Galiausiai, Krišnos gyvas ir tiesioginis apsireiškimas nuoširdaus dvasinio ieškotojo širdyje suteikia realistinį dvasinį tikėjimą materialią sferą viršijančia dvasine realybe, kurią patiria bei gali paaiškinti dvasiškai tobulos sielos, ir užmuša Kamsą.

[cs]

Man aktualu ne realybės skirtingas vidus ir išorė. Tas vidus ir išorė, gali būti ir kitas surastas analogiškas suvokimas tarp giminingų religijų grupių. Suvokimai visi panašūs, panaši idėja nešama.

Ką keičia religijos suvokimas, kad yra "dangus" ir "žemė"? Čia gal yra prisirišimo momentas, kuris nenukreipdamas sampratos mato gražesnės realybės dalį: egzistenciją, dangų ir žemę. Tada ši realybės dalis ir forma tampa galutinė dar esanti suvokime kaip vertinga.

Dvasiniai dalykai, materialūs dalykai; taip skiriasi egzistencija pagal religiją, bet didesnis atradimas vyksta įsisąmoninant realybę, kuri yra ne didesnė, bet panašesnė bent keliais loginiais patyrimais į dirbtinį sąmoningumą. Dirbtinio sąmoningumo esmė - ir mažesni dalykai, nevien didelės aprėpties.

Krišna duoda, kaip matyti, tik didelės aprėpties dalykus. Tai neleidžia pamatyti mažų dalykų.

[a.t.sielis]

Mes, kaip amžinos dvasinės sielos, esam natūralūs ir natūraliai sąmoningi. Mus kviečia pasinerti į amžiną džiaugsmo jūrą, kurios dalelytės mes esame.

Nestabdom!    

[cs]

Imlumas-dalybos yra dar vienas sąmoningumo atvėjis logikoje. Jis yra pirmapradis kaip pernešime, apdorotas kaip gavime. Visa galia, jis yra natūralioje būsenoje, natūraliomis aplinkybėmis, bet tik kai galia yra mažesnės aprėpties. Prie mažesnės aprėpties ribos imlumas-dalybos yra pradėtas reiškinys, kuris ir užgimė. Todėl, atrodo, kad natūralumas siekia viršų, nes tai užsilaikė kaip vertingas dalykas, įvykis supratime.

Religijoje natūralumas, primenamas, kaip ugdymo forma. Nors ištikro įgaunamas tik dirbtinis imlumas-dalybos. Ta galia sukuriama kaip natūralių aplinkybių derinys.

Tame religijos pradėtame derinyje atsispindi visos pirmapradės formos, per logikos prizmę. Todėl tai ir sutampa su natūralumu, bet yra tame ir dirbtinumo.

[a.t.sielis]

We are told, "If you want to inquire - inquire about the centre. That is the call of the Upanisads: "Don't waste your time trying to analyze the smallest part of this creation, trying to be its master; it is not possible. Your inquiry should be properly guided." Krsna says, "I am the centre, and I say, 'Come to know Me, and through Me you will be able to know everything because I know everything and I control everything. Your connection with Me can give you that capacity. Approach everything through Me. Then you will be able to know the proper position of all things. Otherwise you will become acquainted with only a partial aspect of reality, and that will be external and incomplete. And you will pass millions of lives trying to know and understand reality to no end." Bhagavatam says:

athāpi te deva padāmbuja-dvaya-
prasāda-leśānugṛhīta eva hi
jānāti tattvaṁ bhagavan-mahimno
na cānya eko 'pi ciraṁ vicinvan

"Only one who is blessed with the mercy of the Lord can know His true nature. On the other hand, those who try empirically to understand His inconceivable glories can study and speculate forever without arriving at the proper conclusion."

Here, through Bhagavatam, Krsna tells us, "You may devote yourself for eternity in an erroneous direction, with no possibility of coming to the end of understanding. But if you try to approach the absolute centre, then in no time you will be able to know what is what." That is the direction given by the Upanisads and Srimad-Bhagavatam, that is the direction we must take, and that is devotion.

It is so satisfying that once you have attained it, you won't care to know any other thing. We need only concentrate on Krsna's service. Srimad-Bhagavatam (10.14.3) declares:

jñāne prayāsam udapāsya namanta eva
jīvanti san-mukharitāṁ bhavadīya-vārtām
sthāne sthitāḥ śruti-gatāṁ tanu-vāṅ-manobhir
ye prāyaśo 'jita jito 'py asi tais tri-lokyām

"Hatefully giving up all intellectual attempts to understand the Supreme Truth, those who want to realize You should completely surrender unto You. They should hear from self-realized devotees about Your holy name and transcendental pastimes. Whatever situation they may find themselves in, they should progress by fully dedicating their mind, body, and words to You. In this way the infinite, who is never conquered by anyone, becomes conquered through love."

We can approach the Supreme Lord only through submission, and when we achieve Him, we won't care for knowing anything else. We will have no regard for what is happening or not happening in the outside world. We will deeply engage in His service for His satisfaction. There, in His service, we will find the object of our lives fulfilled. And this external knowledge of "things outside" will seem to us as rubbish. We will realize, 'What is the necessity of wasting time with all kinds of calculation - the nectar is here! It is far deeper than what is found in the external plane." And at that time, we shall give all our attention to His service.

[cs]

Čia kažkoks religinis suvokimo fragmentas anglų kalba.

Religijos temoje aš nepirmą kartą menu, kad toks atsiribojimas nuo dabartinių dalykų, galų gale senų religijų raštų tikėjimas yra "apdoroto" kelio pusė. Tai nepilnos pusės variantas, kurį aš nagrinėju bachemijoje. Turi būti ir "pirmapradės" pusės pusė. Bet jos nėra.

Be tos sąmoningumo pusės, užgimsta ribos, kurios sumažina sąmonės galimybių spektrą.

Lieka, pradinis reiškinys, kuris užgimsta, ir tolimesnės žinios nieko nekeičia, atgrąžinant senus dvasinius klodus, kaip svarbų ir įsidėmėtiną reiškinį ir tiesą. Tie dažnai keliami prisiminimai prastina sąmonės kokybę. Toks ženklas tarp sąmoningumo galimybių ir realybės yra nepilnas reiškinys.

Savo pozicijoje aiškinau, kad yra imlumas-dalybos, tai logikos praktikos pagrindai, iš to, ką vadinu "pirmapradžiu" ir "apdorotu". Tai yra šių laikų didžiausias logikos atradimas. Matau tame procesą ir šviesą.

[a.t.sielis]

Šioje temoje dėmesį sutelkiau į tai, ką Absoliuti Realybė mums apie Save atskleidžia, ir koks mūsų ryšys su Absoliučia Realybe. Kai pažįstame Absoliučią Realybę, pažįstame viską.

Galime milijonus metų skęsti savo pačių savarankiškuose svarstymuose, bet tie sausi samprotavimai neduos pilnos Realybės pažinimo ir tik kels kančias. Tuo tarpu Absoliuti Realybė kviečia mus pas Save ir dovanos pilną tobulą žinojimą bei mūsų dvasinę prigimtį atitinkančią džiaugsmingą būseną amžinuose dvasiniuose namuose, aukščiausioje Absoliučios Realybės sferoje.

[a.t.sielis]

Absoliuti Realybė yra ne kažkur ir kažkada, o čia ir dabar. Absoliuti Realybė yra amžina, virš laiko ir erdvės, persmelkianti visus laikus ir erdves. Absoliuti Realybė yra labai arti, nors mes Jos nematome, nes dar neatvėrėme savo dvasinių akių. Absoliuti Realybė yra arčiau mūsų negu bet kas kita, tai pati artimiausia Realybė, su kuria turime amžiną ryšį.

[cs]

Dirbtinumas ateina ne blogais tikslais, o ribotais, kurių siekis nėra apiimti visą žinojimą, bet suprasti loginius principus. Mokslas atsirado su šia idėja, bet nebūtinai, jis siekia pakenkti ir nebūtinai jis siekia padaryti, kad matyti demoną, šėtoną. Tame, galima padaryti bent minimalų suvokimą, kad tai ne kažkoks prigimties reiškinys, bet vėliau subrandintas, su laiku.

Man mokslo kryptis atrodo šviesesnė, bet tikėjimo tema man nėra tokia šviesi.

Logikos pagrinduose realybė yra irgi dalis to loginio konstrukto sąmoningume. Todėl bandyti imti ir bandyti dalyti, yra tas pats kaip atsiremti į sąmoingumą. Pačiuose pamatuose jau yra pirmapradė ir apdorota logikos pozicija. Šios loginės pozicijos yra ribotai amžinos, nes jos kaip jungtys tarp to kas imama (savinamąsi) ir to kas dalinama (duodama).

Jungtys yra dirbtinės, kartu pamatinės. Jas ribojant gaunasi nesuprantamas vaizdas. Arba toks, kurio nėra. Tas kas akimi matoma, yra analogiškai ir matoma ir žinoma jungtyse. Jos nukreipia atitinkama linkme, atsiremiant į dirbtinio sąmoningumo pamatus ir atmintį. Todėl viskas matoma, kas pagal jungtis sudirba tiksliausia verte. Informacija iš to ir gaminasi irgi.

Kiek loginiai pagrindai pažengę visoje realybės raidoje yra dar nedaug. Kūriami kompiuteriai ir DI yra to atspindžiai. Ir jų kūrimo siekis yra padėti, bet ne kenkti.

Manau, kad ta realybė yra tikrai.

[a.t.sielis]

Mokslas yra laikinas, jis pasibaigia su šio gyvenimo pabaiga. Ryšys su amžina Absoliučia Realybe yra amžinas, jis neprarandamas ir nepasibaigia. Mokslas tėra materialistinės egzistencijos dalis, o materialistinė egzistencija nėra laiminga, tai nėra tikrasis gyvenimas, tai daugiau kankynė. Panašiai kaip žuvis negali būti laiminga dykumoje, taip dvasinė siela negali būti laiminga materialistinėje egzistencijoje.

[a.t.sielis]

Srila Bhaktivinoda Thakura, "The Bhagavat - It's Philosophy, It's Ethics, and It's Theology":

Subjects of philosophy and theology are like the peaks of large towering and inaccessible mountains standing in the midst of our planet inviting attention and investigation. Thinkers and men of deep speculation take their observations through the instruments of reason and consciousness. But they take different points when they carry on their work. These points are positions chalked out by the circumstances of their social and philosophical life, different as they are in the different parts of the world. Plato looked at the peak of the Spiritual question from the West and Vyasa made the observation from the East; so Confucius did it from further East, and Schlegel, Spinoza, Kant and Goethe from further West. These observations were made at different times and by different means, but the conclusion is all the same in as much as the object of observation was one and the same. They all hunted after the Great Spirit, the unconditioned Soul of the Universe. They could not but get an insight into it. Their words and expressions are different but their import is the same. They tried to find out the absolute religion and their labours were crowned with success, for God gives all that He has to His children if they want to have it. It requires a candid, generous, pious, and holy heart to feel the beauties of their conclusions.

[a.t.sielis]

Šrimad Bhagavatam (Bhagavata Purana) 10.1.3

अवतीर्य यदोर्वंशे भगवान् भूतभावन: ।
कृतवान् यानि विश्वात्मा तानि नो वद विस्तरात् ॥ ३ ॥

avatīrya yador vaṁśe bhagavān bhūta-bhāvanaḥ
kṛtavān yāni viśvātmā tāni no vada vistarāt

Sinonimai

avatīrya - nužengusio; yadoḥ vaṁśe - Jadu dinastijoje; bhagavān - Aukščiausiojo Dievo Asmens; bhūta-bhāvanaḥ - kuris yra kosminės reiškinijos priežastis; kṛtavān - atlikta; yāni - tai kas; viśva-ātmā - visos visatos Supersielos; tāni - visa tai; naḥ - mums; vada - malonėkite papasakoti; vistarāt - išsamiai.

Vertimas

Aukščiausioji visatos Siela, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Šri Krišna, kosminės reiškinijos priežastis, apsireiškė Jadu dinastijoje. Papasakokite man viską apie Jo šlovingą veiklą ir charakterį.

Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentaras

Šiame posme žodžiai kṛtavān yāni nurodo į tai, kad visos veiklos, kurias Krišna atliko būdamas Žemėje, yra naudingos žmonijai. Jeigu religijų atstovai, filosofai ir paprasti žmonės tiesiog klausysis apie Krišnos veiklas, jie bus išlaisvinti. Mes kelis kartus aprašėme, kad yra dviejų rūšių pasakojimai apie Krišną - tai, ką Krišna papasakojo Pats apie Save Bhagavad-gitoje, ir tai, ką Šukadeva Gosvamis papasakojo apie Krišnos šlovingas savybes Šrimad Bhagavatam. Bet kuris žmogus, nors šiek tiek susidomėjęs pasakojimais apie Krišną yra išlaisvinamas. Kīrtanād eva kṛṣṇasya mukta-saṅgaḥ paraṁ vrajet (Bhāg. 12.3.51) - tiesiog giedant, kartojant pasakojimus apie Krišną, žmogus išlaisvinamas nuo Kali-jugos užteršimo. Todėl Čaitanja Mahaprabhu patarė, yāre dekha, tāre kaha 'kṛṣṇa'-upadeśa (Cc. Madhya 7.128) - ką tik sutiksite, pasakokite jiems mokymą apie Krišną. Tokia yra Krišnos sąmonės misija: klausytis apie Krišną ir taip būti išlaisvintiems nuo materialaus supančiojimo.

[a.t.sielis]

[cs]

Kuo daugiau klausysimes Krišnos, tuo ji kvies į nežinomybę, kuri artėja neapspręstai tiksliai. Tuo greičiau transformuosimes ir tapsime beprasmiais, be jokios minties apie tikrą egzistenciją.

Materiali būtis nebūtų reikalinga, jei net dabar nebūtume čia. Kaip tai galėtume paneigti?

Aš ieškau metodų, bet nereiškia, kad per Krišną ir to apsireiškimą. Paminėjau, kad mano metodas yra dirbtinis, dirbtinio sąmoningumo užgimimo kilmės, ir jis laikinai amžinas, bet tuo pasakau ir apie pilnumą, o ne tuštumą, kuri panaši į racionalų aiškinimo metodą. Ar teko, nors kiek pabandyti patikėti, kiek šis metodas yra ne kančios, bet egzistencinis dalykas, kuris veda tuo kuo ir turi vesti pagal egzistencinius principus? Aš nieko neslepiu. Pabandykime šį metodą atmesti ir paneigti, jei taip patinka.

Todėl nesijaučiu išlaisvintas nuo materialių dalykų. Nes turiu poreikį ir būtį čia, ne kažkokią kviečiančią iliuzinę sampratą į nežinomybę, neturinčią pagrindo suprasti taip stipriai, kaip mokslo faktą.

O mokslo faktas pasirodo jau kančia, nes yra tingėjimas jį patirti. Turėti patirtyje.

Kur ta mintis, apie visus žadėjimus spėju, dvasiniame pasaulyje. Kas yra dvasinis pasaulis? Rimta nežinomybė.

[a.t.sielis]

Kas yra dvasinis pasaulis? Rimta nežinomybė.

Skamba gerai. Mes jo nematome, bet girdime pasakojimus apie jį, tokiu būdu tai tampa žinomybe. Materialus protas ir logika negali pasiekti dvasinio pasaulio, negali nieko apie jį pasakyti. Bet visgi yra būdų apie jį sužinoti ir į jį patekti. Ši Paslaptis arba Nežinomybė yra atskleidžiama Jos Pačios iniciatyva. Iš savo pusės, mes galime priimti tą atskleidimą. Šis žinojimas ateina iš aukščiau, iš tenai, mes tiesiog turim būti nuoširdžiai pasiruošę jį priimti. Žemyneigis pažinimas, žinios ateina iš aukščiau.

Materiali būtis nebūtų reikalinga, jei net dabar nebūtume čia. Kaip tai galėtume paneigti?

Materiali būtis tam ir reikalinga, kad galėtume priartėti prie Absoliučios Realybės. Tokia viso to prasmė - per laikinas kūrinijas į amžinus dvasinius namus.

Ar teko, nors kiek pabandyti patikėti, kiek šis metodas yra ne kančios, bet egzistencinis dalykas, kuris veda tuo kuo ir turi vesti pagal egzistencinius principus? Aš nieko neslepiu. Pabandykime šį metodą atmesti ir paneigti, jei taip patinka.

Aš nekalbu apie konkretų metodą, bet tiesiog sakau, kad materiali egzistencija pilna kančių, ir mes patys tai patiriame. Todėl niekada nesame pilnai ir galutinai laimingi. Visi įrankiai ir metodai materialiame pasaulyje skirti materialaus pasaulio reikmėms. Taigi, jie tiesiog kankinančios materialios egzistencijos dalis. Jie negali padėti pasiekti tobulos laimės, t.y. negali padėti patekti į dvasinį pasaulį. Nebent padeda netiesiogiai, kaip tarpinės priemonės.

P.S.: mes gaunam Absoliučios Realybės kvietimą, bet esame laisvi rinktis. Absoliuti Realybė mūsų neverčia eiti link Jos, ar per prievartą kažko klausytis ar skaityti. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir noro: jeigu norim, galim priimti tą kvietimą ir atskleistas žinias. Ji sako, kad ryšys su Ja yra tikrasis mūsų gyvenimas, tikroji egzistencijos prasmė. Jeigu neturėsim šio dvasinio gyvenimo ir šios prasmės, klajosime po kažką, kas yra "ne tai", ne tai ko mums iš tikro reikia. Taigi, mes apie visa tai esame informuoti, o tada galim daryti savo pasirinkimą. Absoliuti Realybė sako kad kiekvienas iš mūsų esame Jos dalelytės. Mes ir Absoliuti Realybė esam savi, artimi, o ne svetimi.