Filognozo užrašai

Pradėjo klajunas, liepos 29, 2018, 20:53:05

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

klajunas

Gaublės koncepcija

Filognozija padarys svarbų žingsnį į priekį tik tada, kai išspręs Mockaus transformacijos problemą. Ši problema aprašo pagrindinį gnostinės substancijos procesą, kuris yra energijos pavertimas informacija. Substancija, sugebanti vykdyti tokį procesą, vadinama gnostine. Šis procesas yra abipusis, nes transformacija įmanoma abiem kryptimis. Čia aprašoma situacija paradoksali, nes parodo substancijos dvi įmanomas perspektyvas, kurias filognozija stengiasi sujungti ir subalansuoti: tikrovė matoma iš vidaus ir tikrovė matoma iš išorės. Iš vidaus ji yra suvokimas, o iš išorės - energija. Tarp jų įsiterpia pereinamoji sritis, kurioje vyksta Mockaus transformacija. Atstumas tarp perspektyvų ne toks didelis, nes pati transformacijos esmė rodo, kad energija veikia informaciją, o informacija energiją.

Tarp jų galima nedėti iš viso beveik jokio skirtumo, taip kaip tarp informacijos formos ir energijos elektromagnetinėje bangoje. Joje informacija-energija būtų traktuojama materialistiškai. Informacija tebūtų išorinė energijos forma, kuri nuo jos būtų visiškai priklausoma. Informacija būtų pasyvi, o energija - aktyvi. Tai reiškia, kad paveikus energiją-nešėją būtų galima lengvai daryti poveikį informacijai, suardžius substratą net informaciją sugadinti. O atvirkštinis procesas būtų labai sunkus ir silpnas - grynąja informacija bangos paveikti būtų neįmanoma, tik kita banga. Iš to sektų, kad informacinis segmentas tėra šalutinis reiškinys, iliuzija, o pagrindas būtų energija. Tokiu atveju atstumas tarp energijos ir informacijos būtų beveik neegzistuojantis.

Gnostinėje substancijoje toks interpretavimas kelia daug abejonių, todėl materialistinio varianto suabsoliutinti negalima. Tai matosi vien iš to, kad įmanoma sąveika informacija-energija, kuri rodo, kad informacija nėra tokia pasyvi kaip elektromagnetinėje bangoje. Taip pat įmanomas grynai informacinis procesas, kuris vyksta prote ir mąstyme. Tačiau dėl to galima ginčytis, koks tikras šio proceso pagrindas - gryna informacija ar energijos-informacijos mišinys. Bet informacinės gaublės viduje jis atrodo kaip grynai informacinis. Informacija vadinama „subtiliąja substancija".

Į gnostinę substanciją žiūrint iš vidaus, informacinė gaublė būna energetinės gaublės išorėje, tuo tarpu  į ją žiūrint iš išorės - energetinė gaublė išorėje, o informacinė - viduje. Šie du variantai sujungti tiltu, kuriame įvyksta perėjimas iš vieno į kitą ir kuriame vyksta Mockaus transformacija. Tai paveikslėlyje pavaizduota taip:



Visi procesai, visi poveikiai vyksta holoplastinėje substancijoje, kuri apima viską, tačiau informacinis procesas vyksta sąmonėje, kur dubliuojamas tikras procesas. Sužalojus energetinį apvalkalą, sutrinka ir informacinio branduolio veikla, kaip materialistiniame forėjos variante, nes nėra jokio nepriklausomo informacinio proceso, kuris galėtų likti nepažeistas paveikus per išorę. Kita vertus, įmanoma įsivaizduoti procesą, kai informacinei gaublei poveikis daromas ne per energiją, bet tiesiogiai, iš forėjos skatinant ar trikdant jos veiklą, ir šis žalojimas taip pat persiduoda energetinei gaublei, kaip sutrikusi kūno veikla. Aišku, šis procesas yra silpnas, ypač smegenyse, nes informacija, sąmonė negali veikti didele galia, kad nesutrikdytų smegenų energetinės sandaros. Tačiau kitose substancijų vietose galime įsivaizduoti ir labai galingą informacinį procesą, kurio galia prilygsta energijos griaunamajai galiai.

Remiantis tuo kas pasakyta, galima tvirtinti, kad psichotronika yra visai įmanoma. Šiuo metu naudojama materialistinė psichotronika, kurią galima aiškinti pagal materialistinį forėjos modelį. Informacinė gaublė yra energetinės gaublės viduje ir su ja susijusi per Mockaus transformaciją. Vadinasi paveikus energetinį apvalkalą kita, psichotronine energija galima padaryti poveikį informaciniam procesui. Mockaus transformatorius tinkamai sukonfigūruotą energiją paverčia informacija, sąmonės suvokiniais. Sąmonės veiklą galima tik ardyti ir trikdyti, kelti joje vidinį chaosą, o galima perduoti tikrą informacinį turinį, kurio žmogus negali atskirti nuo realybės. Tam tereikia iš išorės surasti kritinius taškus, kurie tiesiogiai dalyvauja energijos konversijos į informaciją procese, o jie kaip žinia yra smegenyse, ir tuos taškus techniškai užvaldyti. Per Mockaus transformatorių gnostinėje substancijoje, informacinė gaublė virsta dirbtinės, technologinės matricos vieta. Nesuprantančių žmonių tokia problema vadinama „šizofrenija", kuri iš tikro yra psichotroninis užgrobimas.

Žmogaus natūrali perspektyva rodo, kad pirminė substancija yra pasislinkusi materialistine kryptimi, nes energija daugumoje procesu yra svorio centras. Tai gali būti iliuzija dėl to, kad į tikrovę esame įpratę žiūrėti iš išorės. Čia nieko padaryti neįmanoma, nes natūraliai vidinė kryptis žmogui yra užtverta sunkiai įveikiama užtvara, todėl žmogus linksta eiti per tas duris, kurios jam atidarytos. Žmogus pažinime pasmerktas materializmui, nes tai lengvesnis kelias. Mažuma pažinime renkasi vidinį kelią, kuriuo eina ir filognozija. Išorinė kryptis visa užimta įvairių mokslų, kurių paskirtis vis labiau didinti elito galią; vidinė kryptis apleista, nes joje kyla daug sunkumų. Filognozija sunkumų nebijo, todėl deda akcentą šioje vietoje. Pamatas ant kurio statoma vidinės krypties modelis filognozijoje yra Mockaus transformacija.

Paaiškinta situacija rodo, kad abu aspektai įdėti į visus išorėje matomus daiktus - kiekvienas energetinis apvalkalas savo viduje turi informacinio proceso galimybes, užuomazgas arba potencialą. Sąmonė visuose daiktuose nesireiškia tik todėl, kad jai reikia tam tikro, specialaus energijos organizavimo, kuris įdėtas tik į gyvūnus. Tačiau gyvūnai pagaminti iš tos pačios energijos kaip ir aplinka, nes ja maitinasi. Nors nėra aišku, kuris aspektas holoplastinėje substancijoje yra svorio centras. Juo labiau nėra aišku kokia forma informacinės gaublės šaltinis įkūnytas forėjoje, ar ta forma yra asmeninė, kaip dievas religijoje, ar tai beasmeninės ar paraasmeninės formos, kažkas daugiau/mažiau už žmogaus asmens pavidalus. Priklausomai nuo to, kokiam atvejui teikiama pirmenybė, galima rinktis gnostinį arba agnostinį santykį su tikrovės šaltiniu. Agnostinis religijoje reiškia - psichologinis, įsivaizduojant, kad įmanomas dialogas kaip tarp dviejų sąmonių. Problema ta, kad akivaizdžiai su žmogumi niekas nešneka, o jeigu kam tai atrodo, tai dažniausiai būna šnekėjimas su savimi - savo protu arba pasąmone.

Dėl šios priežasties filognozija renkasi gnostinį variantą ir siekia pažinti ne dialogu, bet tyrimu, ieškojimu galimybių atskleisti ir pamatyti. Tam žmogus savo sąmonėje turi nemažai priemonių, kurios sukoncentruotos jo prote. Aš šias priemones skirstau į keturias kategorijas, kurias jau esu aprašęs, bet pakartosiu dar kartą. Pirma kategorija yra dėmenų ekranai, kuriuose formuojamas modelis. Viduje jų yra deformuoti ir dinamiški kontinuumai, kurių pagalba į modelį įdedamos struktūros. Šios struktūros išreiškiamos per multipleksą, kuris yra savotiška formulė, koncentruotu pavidalu išreiškianti pagrindinį aprašomą tikrovės geometrinį simetroną. Tokia forma reiškiasi žinios filognozijoje.

Vadinasi, norėdami aprašyti informacinės arba energetinės gaublės geometrinį simetroną turėsime naudoti tokį formatą. Energijai aprašinėti jau yra sukurta daug priemonių, todėl šis klausimas gerokai pasistūmėjęs. Deja to negalima pasakyti apie informacinę gaublę. Viena priežastis ta, kad netinkamas išorinis dėmenų ekranas, ir reikia naujo varianto. Sensoriume jo niekada neturėsime, tad šiam tikslui pasiekti lieka vienintelė galimybė kurti laksatinį ekraną. Tokie eksperimentavimai nėra labai lengvi, todėl šis klausimas gali užtrukti, ir neaišku ar verta informaciją viešinti, nes ji gali būti pavojinga. Jeigu tai darysiu, turėsiu imtis saugumo priemonių. Tai reiškia, kad mano pateikiama informacija niekada nebus užbaigta forma, kad neturintiems supratimo nebūtų taip lengva pasiimti ir panaudoti savanaudiškais tikslais. Kažkada jau esu minėjęs, kad geriausia taktika informaciją viešinti tik principo lygyje, kad jo bet kas lengvai negalėtų technologizuoti. Šis klausimas filognozijos kontekste dar bus sprendžiamas.

klajunas

Psichodelinis pažinimas

Savo substancijų teorijoje paaiškinau, kad santykis su anapusine tikrove gali būti racionalus, pažintinis ir iracionalus, psichologinis. Pirmu atveju naudojamas protas, o antru - būsena arba jausmas. Šis skirstymas ateina iš tradicijos, kurioje matomi abu sąveikos su transcendencija variantai. Religijose, magijoje, ezoterikoje buvo labai svarbus būsenų valdymas, kam buvo prigalvota daug įvairių technikų, o proto naudojimo sąveikai su tikrove ryškiausia srovė susiformavo filosofijoje, iš kurios vėliau perėjo į mokslą. Kadangi filognozijoje bandoma eiti per vidinį kelią, atrodo, kad turi būti kažkiek bandoma mėgdžioti tradicinius metodus, kurie būdingi šiai krypčiai, bet kaip paaiškinsiu vėliau, šis kelias nelabai tinkamas, iš jo galima skolintis tik nežymius elementus.

Senovės Egipte atsirado savo uodegą ryjančios gyvatės simbolis, kuris magijoje, alchemijoje turėjo įvairią prasmę, tačiau savo apmąstymuose apie žmogaus sandarą pastebėjau, kad jis labai tinka žmogaus paslapties apibūdinimui. Žmogus sudarytas iš rodančiosios substancijos, kuri yra gyvatės galva, ir į ją įtraukto vaizdo, kuris yra praryta gyvatės uodega. Galva simbolizuoja sąmonę, suvokimą, dvasią, vidinę kryptį, o uodega - vaizdą, materiją, energiją, išorę, kuri atvaizduojama ekrane. Artėti prie absoliuto galima dviem kryptimis - per uodegą, kuri rodo absoliuto išorinį, materialų veidą, ir per galvą, kuri yra suvokimas, sąmonė, rodantis ekranas. Protas, racionalumas sujungtas su išorine kryptimi yra mokslas; būsena, ekranas, vaizdo sujungimo pagrindas yra vidinė artėjimo prie absoliuto kryptis.



Šios dvi kryptys turi nevienodą svorį, nes jų sandara kitokia. Išorinėje krytyje žmogus veikia kaip kūnas, kuris yra savotiškas zondas įleistas į tikrovę, su kuriuo galima manipuliuoti aplinka. Ekrane žmogui jo kūnas pasirodo kaip vaizdas, tačiau iš tikro yra anapusinė tikrovė pagaminta iš realios energijos, kuri gali sąveikauti su kita aplinkos energija. Dėl šios priežasties išorę tirti labai patogu, nes čia galima vystyti savo veiklą. Atrodo, kad gyvatės galva simbolyje daug svarbesnė, tačiau visas žmogaus gyvenimas paremtas uodegos kryptimi, nes čia yra atviras pasaulis, kuriame žmogus turi galimybę laisvai veikti. Tuo tarpu vidinis pasaulis yra uždarytas, ir ekraninėje kryptyje tokio zondo, su kuriuo būtų galima manipuliuoti ekranine substancija nėra. Todėl čia veikla yra uždaryta. Aišku, ekrane galima piešti vaizdus, kurti fantazijų pasaulius, bet tai nėra tikra užekraninė išorė, kokią turi kūnas priešpastatytas daiktui.

Todėl naudojant kūną ir įrankius žmogus materiją gali ardyti, lįsti į daiktų vidų, o į ekrano vidų, transcendenciją įlįsti daug sunkiau. Svarbiausias tikslas ar siekinys abiem atvejais yra transcendencija. Atliekant įvairius veiksmus siekiama pajausti, pamatyti jos artumą. Tam tikslui su kūnu daiktai ardomi, o vidinėje kryptyje artumą simbolizuoja pasikeitusi sąmonės-ekrano būsena. Todėl, kaip sakiau, vidinėje kryptyje absoliuto atskleidimui labai svarbios pakitusios sąmonės būsenos, iracionalumas, vidinis jausmas. Kaip tai pasiekiama? Tai galima pasiekti psichologinėmis priemonėmis ir cheminėmis. Nepaslaptis, kad senovėje per religines praktikas buvo įprasta vartoti haliucinogenines ir intoksikaciją sukeliančias medžiagas, kurios sutrikdo informacijos sujungimo sistemą smegenyse, sukelia svaigulio būseną, kuri kaip buvo manoma nuima pertvarą tarp sąmonės ir transcendencijos, leidžia pajausti jos artumą, susiliesti su absoliutu. Per haliucinacijas, netgi buvo manoma, galima su absoliutu tiesiogiai kalbėti. Kita priemonė yra įvairios psichologinės praktikos, kurių tikslas išgauti būsenos pasikeitimą, kuri priartina prie dievo. Tai meditacijos, kvėpavimo technikos, ekstazė, ritmiško judėjimo sukeliamas svaigulys, šokis, kuris veikia vestibiuliarinį aparatą ir sukelia panašų svaigulį į tą, kuris atsiranda intoksikacijos metu.

Tačiau tai nėra tikras transcendencijos atvėrimas, nes suardžius normalią ekrano informacijos sujungimo sistemą, neįleidžiama jokia tolimoji transcendencija, tai tik vietinės sutrikusios smegenų veiklos rezultatas. Sąmonė yra padalinta į griežtai atribotas kokybines sritis, kurios apdoroja tik savo rūšies informaciją. Tai vaizdas, garsas, pojūčiai, mintys, vaizduotė, jausmai. Tačiau haliucinogenai suardo natūralius barjerus tarp šių sričių ir šias kokybes sumaišo, dėl ko mintis gali pasirodyti kaip vaizdas, jausmas kaip garsas, pojūtis kaip mintis ir t.t. Šis reiškinys vadinamas sinestezijomis, kurios yra būdingas haliucinacijų elementas. Tačiau tokį pojūčių supainiojimą transcendencijos kalbėjimu laikyti būtų klaida, tokiose būsenose nepasirodo joks anapusinės tikrovės veidas. Pasirodo tik iliuzijos ir haliucinacijos, kurias pagaminta materiali ir dvasinė substancija smegenyse. Todėl toks kelias prie absoliuto per vidinę kryptį naudojant pakitusias sąmonės būsenas neduoda geidžiamo rezultato, tik dovanoja iliuziją, kad pasiektas realus rezultatas. Todėl filognozijoje toks kelias nėra tinkamas. Filognozijoje siekiama absoliutą atverti kaip vaizdą, sukonstruotą racionaliu protu, o ne iracionalia būsena ar haliucinacijomis.

Šis žaidimas būsenomis naujaisiais laikais perėjo ir į filosofiją, ir man gerai žinomas pirmas atvejis randamas Nietzsches filosofijoje, kuris valią viešpatauti, kaip transcendencijos branduolį bandė interpretuoti per svaigulį, vokiškai „Rausch". Pasak jo, svaigulys yra vidinis jausmas, per kurį sąmonėje pasireiškia transcendencija, kuri yra valia viešpatauti. Iš Nietzsches filosofijos šis principas perimtas į egzistencializmą, kur taip pat į žmogaus pamatą buvo bandoma įdėti kokią nors vidinę būseną, šiuo atveju - egzistencinę baimę. Pasak Heideggerio transcendencija žmogaus sąmonėje pasirodo specifinėmis akimirkomis, kurios kyla žmogų apėmus egzistenciniam siaubui, kuris vokiškai yra „Angst". Iš egzistencializmo ši idėja perėjo ir į lietuvių filosofiją, būtent A. Šliogerio, kuris taip pat kalba apie baimę kaip pamatinę būseną, kuri kyla tada kai žmogus pažvelgęs į savo vidinę gelmę akis į akį susiduria su niekiu. Filosofinėje būsenoje, kuri sudaro Šliogerio filosofijos branduolį, baimė vaidina labai svarbų vaidmenį. Žiūrint kita kryptimi, uroboro uodegos kryptimi, kyla kita būsena, kuri pasiskolinta iš senovės graikų, vadinama nuostaba. Iš šios būsenos kyla tikroji klasikinė filosofija. Bendrai tariant, agnostiniame ir psichologistiniame santykyje su transcendencija ir absoliutu, būsena kaip artėjimo prie anapusybės simbolis - labai svarbi. Skirtumas žmogaus viduje pajaučiamas per žmogaus psichologinės būsenos pasikeitimą. To galima siekti pasyviai, o galima imtis įvairių aktyvių priemonių ir technikų, kelias kurių jau paminėjau. Tai meditacija, malda, psichoaktyvios medžiagos, kvėpavimo technikos, judesys ir šokis ir pan.

Pati transcendencija taip neatveriama, bet „pajaučiamas" jos artumas. Tas pajautimas gali daryti stiprų psichologinį įspūdį, gali būti egzistenciškai sukrečiantis, tačiau jis nepraktiškas. Tai nėra pažinimas tikrąja to žodžio prasme. O pažinimas yra vienintelė forma, kuri leidžia tikrovę įvaldyti, ją naudoti, pritaikyti sau. Filognozijos tikslas yra žinoti tiesą ir plėsti veiklos mastą, o žaidžiant būsenomis to pasiekti neįmanoma. Filognozija laikosi racionalumo principo ir ji transcendencijos išvaizdą konstruoja iš surinktų detalių. Tai holoplastinis dėmenų ekranas, holoplastiniai kontinuumai, holoplastiniai multipleksai ir holoplastiniai geometriniai simetronai. Tačiau filognozija taip pat supranta, kad klasikinės racionalumo formos nepakankamos, nes seniai yra išsisėmusios. Klasikinis racionalumas pasenęs. Dėl šios priežasties kuriamas eksperimentinis racionalumas, kuris taip pat ardo įprastines sąmonės ir proto būsenas ir yra savotiška proto psichodelika. Tai reikalinga todėl, kad senomis formomis transcendencijos pažinti neįmanoma, jos nepakankamos ir per silpnos. Tai ypač ryšku tada, kai konstruojami nauji, laksatiniai dėmenų ekranai, kurie lyginant su klasikiniu ekranu gali atrodyti kaip haliucinuojanti sąmonė. Tačiau tai tik išorinis įspūdis, nes siekiama maksimalaus racionalumo ir logikos, net jeigu tai naujas racionalumas ir nauja logika. Pakeisti būseną yra svarbu, bet tai turi būti daroma pagal griežtas taisykles ir turi būti lengvai paaiškinama ir lengvai transformuojama į įprastines formas. Šitaip gaunasi racionalistinė psichodelika, kuri filognozijoje yra leidžiama. Bet ji skirta ne svaiginimuisi, ne tam, kad kažką pajaustum, bet tam, kad suprastum.

klajunas

Šiuo paskutiniu įrašu buvo užbaigtas dar vienas "Filognozijos pagrindų" etapas, kurio paskirtis padėti pamatus naujam tikrovės pažinimo metodui. Visiškai naujas jis nėra, nes daug detalių panašios į jau turimus metodus, tačiau esmė to ką aš bandau pateikti visiškai kitokia.

Šia proga sudėjau visus tekstus į vieną .pdf failą, kuris skirtas parsisiuntimui ir skaitymui savo kompiuteryje. Šį failą reikia skaityti kartu su ankstesniu failu kaip jo antrą dalį, nes jos sudaro "knygą". Tai dar nėra visos dalys, ateityje bus daugiau.

Failas parsisiuntimui:

D. Mockus. Trialinė substancijos samprata. 2018.pdf

klajunas

Naujo racionalumo galimybė

Skyrelyje „Psichodelinis pažinimas" rašiau, kad filognozijoje siekiama naujo racionalumo. Tačiau gali būti neaišku kaip jį pasiekti, ypač kai tai kalbama psichodelinių haliucinacijų kontekste. Galima pagalvoti: naujas racionalumas - tai kažkokia psichodelika. Taip nėra ir kodėl paaiškinsiu netrukus. Yra netgi sukurti metodai, kaip toks naujas racionalumas kuriamas laikantis griežtų taisyklių. Kur link suku aiškiai galima iliustruoti Euklido geometrijos pavyzdžiu. Euklido geometrijos racionalumas pagrįstas pamatiniais teiginiais apie erdvę, kurie vadinami aksiomomis. Iš aksiomų išvedamos teoremos, kurios jų pagrindu yra įrodinėjamos. Euklido geometrijoje buvo 5 aksiomos, iš kurių jis konstravo erdvės dėmenį ir išvedinėjo visas jos savybes. Kitas žingsnis, norint suprasti naujo racionalumo idėją yra tezė, kad aksiomas galima keisti ir konstruoti naujus dėmens modelius. Tai buvo padaryta neeuklidinėje geometrijoje, tokioje kaip, pavyzdžiui, Lobačevskio geometrija ir kitos. Čia šiuos mokslus nagrinėti neturiu tikslo, noriu tik bendro pobūdžio argumentacija pagrįsti savo idėją.

Kitas mokslas, kur naudojamas toks pats metodas yra abstrakčioji algebra, kurioje yra vystoma teorija kaip naudojant pamatinį aksiomų rinkinį sukurti bet kokią algebrą. Kvantinėje mechanikoje, pavyzdžiui, naudojama Hilberto algebra, kvantinių laukų teorijoje - Fock'o algebra ir pan. Jų esmė ta pati, kaip ir Euklido geometrijoje: iš aksiomų sukonstruojama kokia nors algebrinė erdvė, o tada toje erdvėje galima kurti modelius, aprašinėti struktūras ir pan. Esmė ta, kad gali būti labai daug algebrinių erdvių, nesuskaičiuojama begalybė, bet kiekviena erdvė savo viduje turi labai griežtą logiką, paremtą taisyklėmis, kurių privaloma laikytis. O tai yra provaizdis to, ką aš turiu omenyje sakydamas naujas, protu sukurtas laksatinis ekranas. Ekranas yra dėmenų rinkinys, kaip antai substancija, erdvė, laikas, kurie aprašomi pamatinių aksiomų rinkiniu. Kurti naujus dėmenis reiškia tam dėmeniui parašyti naują aksiomų rinkinį ir jo pagrindu sukurti naują to dėmens vidinę erdvę. Tai visai įmanoma, kaip rodo abstrakčiosios algebros teorija, ir tai nėra jokios haliucinacijos, nors įprastinis suvokimas gali būti pažeistas.

Šis momentas labai svarbus, nes aksiomos gal būti klasikinės, pagrįstos klasikinėmis sątvaro formomis, tuo kas atrodo savaime suprantama. Tokios yra euklidinės erdvės taisyklės, laiko suvokimo taisyklės, energijos tvermės aksiomos ir pan. Šios aksiomos įrašytos į sąmonės struktūrą ir jų teisingumą protas suvokia intuityviai. Jų poveikis toks stiprus todėl, kad šios pamatinės suvokimo intuicijos yra universalios ir jų pagrindu žmonėms lengva susikalbėti. Iš to išvedamas universalusis racionalumas, kuris bendras visiems žmonėms, nes paaiškinus esmę, su teiginiais galėtų sutikti beveik kiekvienas žmogus, nebent būtų apmokytas neklasikinio racionalumo principų. To, ką teigiu aš esmė ta, kad šis klasikinis sątvaro racionalumas išsisėmęs, ir anapusinių objektų jų pagrindu pilnai aprašyti neįmanoma. Norint aprašyti holoplastinę realybę, turime modifikuoti klasikinius aksiomų rinkinius, nes anapus sąmonės reiškiniai vyksta visiškai kitokiu būdu, negu matome sąmonėje. Tai savotiška psichodelika, kuri daro užuominą į netradicinį, egzotišką suvokimą. Manau, kad norint išplėsti tikrovės pažinimo galimybes, klasikinis suvokimas turi būti papildytas. Tam naudojama laksatinio (t.y., dirbtinio) suvokimo ekrano struktūra objektų suvokimui ir aprašymui.

Kokie kertiniai aspektai jau ne kartą minėjau:

  • dėmenų ekranai,
  • kontinuumai,
  • multipleksai
  • geometriniai simetronai.

Naujo ekrano dėmenys kuriami iš aksiomų, panašių į naudojamas geometrijoje ir abstrakčiojoje algebroje. Vadinasi kiekvienas dėmuo, nors jis yra neklasikinis ir egzotiškas, turi pamatinių taisyklių rinkinį, kurio viduje įmanomas racionalumas ir logika. Taip pat dėmens viduje konstruojami kontinuumai, kurie rodo tam tikrą vidinę logiką, kuri perkeliama į objektus, įstatytus į tą „erdvę" (tai aišku nėra erdvė tiesiogine prasme, nes dėmenys turi būti visiškai nauji, su kitokia logika negu ta, kuri surandama klasikiniame žmogaus suvokime). Iš dėmenų ir kontinuumų sukonstruoti objektai vadinami multipleksais, ir jie yra visiškai racionalūs, logiški, nors ir prieštarauja įprastiniam suvokimui. Multiplekso aprašomas darinys vadinamas geometriniu simetronu.

Iš to kas pasakyta matosi, kad turime dėmenų ekranų algebrą, kontinuumų algebrą, ir multipleksų algebrą. Dėmenų ekranų algebra būtų teorija panaši į abstrakčiąją algebrą, kurios tikslas sukurti suvokimo ekranų kūrimo teoriją. Ši teorija turėtų apimti ir klasikinius ekranus, ir neklasikinius. Ypač turėtų dominti neklasikiniai, nes nuo jų priklauso filognozijos pažanga. Tai nėra paprasta, nes peržengti savo biologinę sąmonę labai sunku, tačiau žmonėms turintiems aukštesnį intelektą, tai turėtų būti įkandama. Iš principo naujas, egzotiškas aksiomas kurti neturėtų būti sunku, tačiau esmė yra ne egzotikoje, bet praktiniame pritaikomume, jos turi būti praktiškai pritaikomos. Kontinuumų teorijos principų ištakos, kaip jau buvo minėta, yra Euklido geometrija. Tačiau Euklidas nagrinėjo paprasčiausią statiško tapatybės kontinuumo variantą, kuris yra tik vienas polius.

Kontinuumą pavadinę lietuvišku terminu tęsmas, turėtume surasti jo priešingą polių, kuris yra netęsmas (anti-tęsmas). Kad šis keistas žodžių žaismas būtų paprastesnis, anti-tęsmą galima vadinti kitu paprastesniu žodžiu - „riba". Kas yra tęsmas, koks jo apibrėžimas? Tęsmas - tai kokios nors realybės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tą patį. Priešybė yra netęsmas, tęsmo sunaikinimas, kuris yra riba. Kraštutiniuose taškuose turime absoliutų tęsmą ir absoliutų netęsmą, kurie yra patys nerealistiškiausi vaizdiniai anapusybės atžvilgiu. Ji negali būti nei viena, nei kita. Vadinasi tikrovė turi būti kažkas per vidurį, absoliutaus tęsmo ir absoliutaus netęsmo mišinys. Toks kontinuumas yra nestatiškas ir netapatybinis. Šie vaizdiniai dar palyginami su kūrimo ir naikinimo sąvokomis, kur tęsmas yra kūrimas, o riba - naikinimas. Asociacija su kontinuumu parodo, ką reiškia teiginys, kad tikrovė yra dviejų jėgų, kūrimo ir naikinimo, mišinys.

Šioje vietoje iškyla viena problema - kas yra ribos šaltinis. Ar tai išorinė priešpriešinė jėga, ar tai vidinis silpnumas. T. y., riba sukuriama išorinio minusinio kontinuumo, kuris substancializuoja naikinimą ir blogį, ar tas minusinis kontinuumas yra pliusinio kontinuumo viduje ir stabdo kontinuumą iš vidaus. Taip atsiranda niekio eksternalistinė ir internalistinė teorija. Taip galima samprotauti apie paprastus erdvinius kontinuumus ir nekontinuumus. Iš tikro kontinuumo vidinė struktūra, kuri yra naikinimo ir kūrimo junginys, aprašoma aksiomų rinkiniu, remiantis abstrakčiosios algebros principais. Todėl tai nėra paprastos erdvės, kurios būdingos sątvaro struktūrai, tos erdvės yra konstruojamos prote.

Filognozijos tikslas yra pilno tikrovės vaizdo atskleidimas, kuriame sujungiamos visos hipostratos, anapus vaizdo esančios struktūros. Šis vaizdas vadinamas holoplastiniu vaizdu, kuris yra „viską sulipdantis". Šiam tikslui reikalingas holoplastinis dėmenų ekranas, kuriame būtų galima vaizduoti visas tikrovės savybes. Šiam ekranui taip pat būtų reikalingas holoplastinis kontinuumas, arti 100 proc. atitinkantis realią kontinuumo struktūrą. Visi šie klausimai būtų holoplastinės algebros objektas, kuri būtų dieviško žvilgsnio į tikrovę aprašymo kalba. Galima spėti, kad tas aksiomų rinkinys, kuris paimtas iš klasikinio satvaro, palyginus su tikrovės pilnu rinkiniu, yra tik nedidelis ruoželis visame aksiomų rinkinyje, panašiai kaip optinis spektras visame elektromagnetiniame spektre.  Vadinasi sątvaras rodo, tik nedidelį realybės ruoželį, o visa pagrindinė realybė yra anapus jo. Apsiribodami sątvaru, niekada nepasieksime forėjos, todėl jeigu norime žinoti daugiau, turime jį peržengti. Mūsų tradicinis racionalumas yra tik nedidelis fragmentas pilno holoplastinio racionalumo jūroje. Vadinasi jis net ne racionalumas, bet iliuzija, kurios nesuprantame todėl, kad ji užima visą sąmonėje rodomo pasaulio plotą. Todėl eksperimentuoti su racionalumu neturėtų būti bijoma, nors tai ir rizikinga, vien todėl, kad kitoks matymas yra užkoduotas nesupratimas ir iš nesupratimo kylantis konfliktas. Deja bijoti neturime laiko, kurio mažėja su kiekviena diena ir dykinėjimas - per didelė prabanga.

klajunas

Jeigu būtum atidžiau skaitęs, būtum pamatęs, kad aš ir tikrovėje, ir žmoguje matau du pradus - laisvės ir būtinybės. Laisvė yra žmogaus pusėje, o būtinybė - nutolusi nuo žmogaus. Tam, kad būtų įmanoma evoliucija, vystymasis, būtina pusiausvyra tarp jų. Jeigu būtų tik būtinybė, tikrovė būtų stagnuojanti pelkė, kurioje negalėtų atsirasti nieko naujo. Jeigu būtų tik laisvė, be būtinybės pamato, ji prasmegtų bedugnėje. Todėl tam, kad būtų stabili sistema, reikalingi abu pradai. Būtinybė yra pamatas, o laisvė yra tai, kas veda į priekį, kuria. Todėl iš kur tu ištraukei tai apie ką rašai - nežinau. Gal visko neperskaitei nuo pradžių? Jeigu manai, kad tavyje nėra būtinybės - nustok kvėpuoti ir pamatysi būtinybės jėgą. Neatsistojęs į kompromisinę pusiausvirą padėtį, ir valia pabandęs būtinybę įveikti - susinaikinsi.

klajunas

Rašysiu tol, kol bus +2 proc. naujos tiesos, ir +1,5 proc. išplėstas veiklos mastas. Taip kaip ir paaiškinau savo programoje. Kam klausti to, kas seniai paaiškinta? Toliau turės daryti kiti, jeigu atsiras.

klajunas

Laisvaveika

Šiame įraše noriu supažindinti su paprastu sątvaro modeliavimo metodu, kuris iš dalies parodo kaip planetos valdžia skaičiuoja žmones. Planetos valdymas susijęs ne su valia, norais, idėjomis, bet labiau su matematiniais skaičiavimais ir modeliais, kurie rodo kokios visuomenės sistemos stabilios, o kokios ne. Sudarius tokį modelį, kiekvienam žmogui parenkama jo formulė, pagal kurią suformuojamas jis pats kaip asmuo ir jo gyvenimas. Žinoma, žmogus linkęs priešintis, tačiau sistema tokia galinga, kad be vargo sukuria išorines nuo žmogaus nepriklausomas aplinkybes ir žmogus pakeisti iš vidaus nieko negali, nes tam neužtenka resursų. Viskas būna tiksliai apskaičiuota, taip pat ir galimybės pasipriešinti.

Pagrindinis kriterijus yra žmogaus veiklos mastas ir laisvaveika (laisvaveikos mastas). Akivaizdu, kad visi vienodu mastu veikti negali, nes būtų neišvengiami konfliktai, kurie sistemą daro nestabilia ir veda link subyrėjimo. Tokiu atveju, jeigu sistema nežlunga, ji susisluoksniuoja į hierarchiją nuo aukščiausio veiklos masto iki mažiausio. Matome, kad socialiniai dėsniai maksimalų mastą leidžia vienetams, taip gaunant monarchistinius valdymo modelius, o minimalus mastas atitenka daugumai, kuri vadinama liaudimi. Tarp šių įsiterpia žmonės, kuriems leidžiama ar pavyksta įgyti laisvaveiką aukštesnę už minimalią tam, kad suformuotų apsauginę sieną tarp smulkiausių ir stambiausių.

Laisvaveika yra gebėjimas į sistemą įvesti skirtumą, t. y., vieną būseną pakeisti į kitą būseną, dažniausiai gerinimo kryptimi, nors nebūtinai. Šis skirtumas gali būti tikrovėje, pasaulyje, visuomenėje, ekonomikoje, savyje ir t.t. Pasaulyje - gebėjimas gaminti įrankius, visuomenėje - gebėjimas keisti santvarką, ekonomikoje - gebėjimas uždirbti didelius pinigus, savyje - proto didinimas per žinių įgijimą ir pan. Kuo didesnis ar didesnio masto skirtumas įvedamas, tuo laisvaveikos mastas ekstensyvesnis. Laisvaveikai skaičiuoti yra daug parametrų paimtų iš sątvaro struktūrų, kuriuos sujungus gaunamas bendrojo laisvaveikos masto vidurkis. Nesunku suprasti, kad daugumai žmonių šis vidurkis minimalizuojamas ir tame nėra jokios jų kaltės - toks kuriamas planetos modelis. Nors siekiant psichologiškai susilpninti bandoma juos įtikinti, kad jie tokie silpni todėl, kad neturi jokių sugebėjimų ir yra antrarūšiai.

Pagrindinė formulės dalis yra sątvaro parametrai, kurių skaičius pasirinktas gali būti įvairiai. Galima vertinti labai smulkiai, galima vertinti tik pačius pagrindinius parametrus. Smulkiai ir tiksliai vertinant gaunamas teisingesnis vaizdas. Išskiriu tokius parametrus:

  • laisvė,
  • psichologija,
  • protas,
  • kalba
  • religija,
  • politika,
  • ekonomika,
  • visuomenė,
  • technika,
  • biologija,
  • fizika.

Šie parametrai yra sątvaro modelis, kur nuo labiausiai vidinės laisvės einama prie išoriškiausio fizinio pasaulio. Jeigu nebūtų kitų sątvaro dalių, tik vidinė laisvė be jokių ribų, laisvaveika būtų maksimali, tačiau toks sątvaras neegzistuoja ir laisvaveika yra natūraliai ribojama. Laisvė - tai gebėjimas savo norus, mintis, idėjas realizuoti be jokio pasipriešinimo. Nelaisvė yra priešinga savybė - negebėjimas realizuoti savo norų. Toks pasaulis, kuriame esi absoliučiai laisvas, būtų dieviškas pasaulis, o toks kuriame nėra jokios laisvės yra miręs pasaulis, nes jame negali patenkinti net pačių paprasčiausių poreikių. Vertinant kriterijų svarbu kokioje vietoje hierarchijoje esi, nes gali būti sistemos subjektas, kuris susirenka visą naudą, o gali būti tik išnaudojamas objektas. Kuo socialinėje hierarchijoje esi žemiau, tuo daugiau esi išnaudojamas, o naudos gauni tik minimumą. Vadinasi kriterijus gali būti naudojamas tavo labui ir prieš tave, todėl laisvaveikoje jis turi dvi priešingas vertes.

Prieš pereinant prie pačios formulės dar vertėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbų laisvaveikos dėmenį, kuris sąraše atskirai nėra išskirtas, bet jis labai svarbus žmogaus laisvės pasaulyje matas. Tai yra judėjimo laisvė, formalizuotai - gebėjimas įvesti skirtumą į erdvę judėjimu. Žmonių judėjimo laisvė nėra beribė, pavyzdžiui, už planetos ribų išskristi labai brangu finansiškai ir technologiškai. Tačiau potencialiai, planetos ribose judėjimo laisvė gali būti neribota. Ir yra priešingas variantas kai judėjimas maksimaliai apribojamas, žmogus pririšamas prie vietos ir padaromas visiškai priklausomu nuo valdžios. Tokiu atveju laisvaveikos mastas labai smunka. Tokia apribota sistema iš dalies yra padalinimas į valstybes, kur formaliai norint išvažiuoti ir įvažiuoti reikėdavo leidimo. Jungiantis į sąjungas ši tvarka darosi ne tokia griežta, vis labiau išlaisvėja. Tačiau galimas ir priešingas variantas kai smulkūs sektoriai ir zonos įvedamos valstybės viduje ir žmogus visam gyvenimui priskiriamas kokiam nors sektoriui ir iš jo be leidimo išeiti negali.

Kam tokia sistema reikalinga. Pirmiausiai tam, kad nuo masių būtų išlaisvintos aukštesnės vertės teritorijos ir liaudis netrukdytų gyventi aukštuomenei. Kita priežastis, visuomenės suskaldymas į izoliuotus teritorinius segmentus, kad būtų lengviau valdyti, pavyzdžiui, uždarai visą produktų tiekimą į sektorių ir sektorius arba paklūsta reikalavimams, arba miršta iš bado. Taip lengva kontroliuoti informaciją, valdyti sąmones ir t.t., todėl valdžios toks modelis tam tikrose situacijose gali būti pageidaujamas. Klausimas tik - ar planetos valdžia turi tokių projektų. Įdomu, kad tokia santvarka rodoma kai kuriuose populiariuose filmuose ir romanuose. Iš filmų geriausiai žinomas „Hunger games", serialai „Colony" ir „Incorporated". Konkrečiai nepaminėsiu, bet manau yra nemažai ir romanų. Toks sektorių ir zonų modelis iš esmės yra klasinė arba teritorinė segregacija, kuri valdžiai patogi tuo, kad labai sumažina individo laisvaveiką. Šiais, geresniais laikais to nėra, nors iš dalies matosi elementai turto pagrindu, kaip turtinė-teritorinė segregacija.

Grįžkime prie pagrindinės sątvaro formulės. Ji atrodo taip:



Ši formulė susideda iš trijų dalių: kairėje yra sąmonė ir sątvaras, dešinėje yra kūno veiksmas. 1 yra sąmonė, kuri būtina laisvaveikai, nes nesąmoningas žmogus neturi jokios laisvės. Tokiu atveju 1 pakeičiamas 0. Padauginę iš nulio gauname nulį, vadinasi kūno veiksmas prilyginamas nuliniam veiksmui. Kai sąmonė vienetas, tada veiksmas priklauso nuo sątvaro parametrų. a ir b yra parametrai, kurie gali duoti teigiamą įtaką (a) ir neigiamą (b), todėl surandame skirtumą (a - b) ir gauname parametro laisvaveikos kiekį. n yra parametrų skaičius, iš kurio padalinus gaunamas sumos vidurkis. (0 … 1) yra laisvaveikos mastas nuo nulinio iki maksimalaus.

Belieka tik klausimas kaip apskaičiuoti a ir b. Kiekvienas parametras (a, b) yra skalė turinti minimumą 0 ir maksimumą 1. Vertinant parametrą svarbu nustatyti kokioje vietoje yra skalės slankiklis. Tarp 0 ir 1 galima įterpti 10 dalių, 100 dalių, 1000 dalių ir t.t. priklausomai nuo pageidaujamo tikslumo. Apskaičiuoti galima absoliutiniu ir santykiniu skaičiavimu. Tarkime imame ekonomikos skalę. Aukščiausias kriterijus būtų turtingiausias ir įtakingiausias ekonomikoje žmogus, o žemiausias - skurdžiausiais ir mažiausiai įtakos turintis. Tada įvertinus savo turtą, beliktų save įstatyti į skalę lyginant su blogiausiu ir geriausiu variantu. Taigi 1 yra galingiausias planetos valdovas, ir 0 yra didžiausias planetos elgeta. Visi kiti yra tarp jų, geresnėje arba blogesnėje padėtyje - 0,2 arba 0,7. Pavyzdžiui, dešimties lygių sistemoje Lietuvos darbininkas gyvenantis iš minimumo ir neturintis turto turėtų 0,1 lygį, nors tai netikslu, nes į šį lygį įeina ir bedarbiai, neįgalūs bei bomžai. Dėl tikslumo galima įvesti 100 dalių, 1000, arba net 1 000 000 dalių.

Tokiu principu reikia apskaičiuoti visus 11 a ir b parametrų, surasti jų skirtumą ir padalinti iš 11 apskaičiuojant vidurkį. Jeigu visi vienetai, natūralu kad rezultate gaunamas 1. Jeigu nuliai - gaunamas 0. Jeigu tarpiniai variantai, gaunamas tarpinių variantų vidurkis, kuris parodo laisvaveikos mastą. Taip pat galima skaičiuoti laisvaveikos galią, laisvaveikos kokybę ir t.t.

Kam visa tai valdžiai reikalinga? Didelis žmonių skaičius su dideliu laisvaveikos mastu - grėsmė valdžiai. Todėl tam, kad jie nenorėtų konkuruoti, jų laisvaveika minimalizuojama, kertant per įvairius parametrus: ekonominį, politinį, socialinį, religinį, intelektualinį, net biologinį, ardant sveikatą. Žmonės gali nesuprasti, pavyzdžiui, kaip prieš juos panaudojama psichologija, tačiau būtų daug aiškiau, jeigu žinotų, kad planetoje turimas hipostratinis ginklas, kuris sukelia išsekimą, nuovargį, energijos trūkumą, bevališkumą, depresiją ir pan., kas sumažina žmonių aktyvumą ir konkurencingumą. Esant poreikiui nusodinti dideles mases, hipostratiniu ginklu sukeliama letargo būsena ir revoliucijai ateina galas, žmonių laisvaveika minimalizuojama iki nepavojingo lygio. Bet ko žmogus nemato, tuo netiki, o tai labai patogu valdžiai vykdyti savo planus.

Didelė sisteminė problema ta, kad dauguma resursų riboti, tad iškilti galima tik kitų žmonių sąskaitą, iš kažko atėmus. Vadinasi, bet koks stulbinantis vieno žmogaus iškilimas reiškia tūkstančių kitų žmonių nuskurdimą. Vienintelis įmanomas sprendimas - kuo humaniškesnis resurso paskirstymas. Jeigu resursai paskirstyti nehumaniškai - didelis planetos gyventojų skaičius gyvena skurde, varge ir kančiose.

a.t.sielis

#22
rugsėjo 20, 2018, 10:19:10 Redagavimas: rugsėjo 20, 2018, 14:19:51 by a.t.sielis
Citata iš: klajunas  rugsėjo 20, 2018, 09:58:02Kam visa tai valdžiai reikalinga? Didelis žmonių skaičius su dideliu laisvaveikos mastu - grėsmė valdžiai. Todėl tam, kad jie nenorėtų konkuruoti, jų laisvaveika minimalizuojama, kertant per įvairius parametrus: ekonominį, politinį, socialinį, religinį, intelektualinį, net biologinį, ardant sveikatą. Žmonės gali nesuprasti, pavyzdžiui, kaip prieš juos panaudojama psichologija, tačiau būtų daug aiškiau, jeigu žinotų, kad planetoje turimas hipostratinis ginklas, kuris sukelia išsekimą, nuovargį, energijos trūkumą, bevališkumą, depresiją ir pan., kas sumažina žmonių aktyvumą ir konkurencingumą. Esant poreikiui nusodinti dideles mases, hipostratiniu ginklu sukeliama letargo būsena ir revoliucijai ateina galas, žmonių laisvaveika minimalizuojama iki nepavojingo lygio. Bet ko žmogus nemato, tuo netiki, o tai labai patogu valdžiai vykdyti savo planus.
Prielaidos. Akivaizdu, kad savo psichologinius energetinius procesus žmogus gali pats ištobulinti labai paprastom priemonėm, tokiom kaip ėjimas laiku miegoti ir kėlimasis anksti ryte, dažnesnis dušas, taisyklinga mityba, sportas, meditacija, etiškas elgesys ir bendravimas, nuoseklus darbas, atitinkantis prigimtį.

Aišku, tai yra valdoma ir įtakojama subtiliuoju lygmeniu. Tamsos jėgos įtakoja tamsias kokybes, aistros jėgos įtakoja aistros kokybes, dorybės ir gerumo jėgos įtakoja dorybės ir gerumo kokybes. Mes laisvai galime judėti tarp tų kokybių, pagal savo pasirinkimą. Tamsiai gyvensime, atsidursime tamsos sluoksnyje ir tamsių jėgų įtakoje. Dorybingai gyvensime, atsidursime dorybės sluoksnyje ir gerųjų jėgų įtakoje.

Pagrindinis kalėjimas yra mūsų pačių protas. Jeigu sugebame keistis, viskas keisis, ir galime judėti kur norime, kur daugiau laimės.

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  rugsėjo 20, 2018, 10:19:10Pagrindis kalėjimas yra mūsų pačių protas. Jeigu sugebame keistis, viskas keisis, ir galime judėti kur norime, kur daugiau laimės.
Pagrindinis kalėjimas yra aplink žmogų visur išstatytos socialinės sienos - visuomenėje, ekonomikoje, politikoje, moksle. Nesunku matyti, kad yra žmonių, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių būna atidarytos visos durys, ir yra tokių kuriems visos durys uždarytos nesvarbu ką jis darytų. Gali turėti net protą ir išsilavinimą, tačiau nepriims į jokias rimtesnes pareigas, nes esi kažkieno slaptame juodame sąraše. Tokių žmonių nėra daug, bet visgi jų visuomenėje gana nemažas procentas. Žema socialinė kilmė reiškia, kad visada stovi eilėje prie lovio paskutinėje vietoje. Visos pelningos vietos užimtos tų, kurie kažkam atrodo "geresniais". Nepaisant to į galvą diegiama mintis, kad dėl visko esi "pats kaltas" ir turi su tuo susitaikyti. Psichologinis nusiteikimas ir pasirūpinimas savimi svarbus, bet tai išsprendžia tik nedidelę dalį problemų. Viską sprendžia tie, kas stebi visuomenę iš viršaus, organizacijų vadovai ir lyderiai, kurie skaičiuoja galvas ir kuria gyvenimų scenarijus. Tokia realybė. Tokiems žmonėms lieka mažiausiai vertingos vietos, ir norint jose prasigyventi reikia fantastinių pastangų. Tuo tarpu kitiems pinigai ir gerovė iš dangaus lyja.

a.t.sielis

Na taip, žema socialinė kilmė reiškia kad žmogus geros vietos visuomenėje negaus, nebent pats ją užsidirbs kažkokiais neeiliniais talentais.

Bet kad ir koks žmogus būtų turtingas ir geroje padėtyje, iš savo kūno ir proto kalėjimo pabėgti jis negali. Kaip ir kiti, jis sirgs ir mirs, ir patirs žmonėms būdingas proto kančias, bei blogų kokybių įtaką.

Jėzus sako, "kaupkite turtą Danguje", ir "turtuoliui sunku patekti į Dievo karalystę". Turtas nereiškia tikrosios laisvės, nes žmogus vis vien uždarytas savo aklume, savo kietoje širdyje. Gali turėti pinigų apkeliauti Žemę 100 kartų ir išvažinėti visus jos kampelius, bet nuo savęs negalės pabėgti. Be savo esybės tobulinimo laimės nepasieks.

Žuvis negali būti laiminga dykumoje. O turto miražas nepadarys dykumos kažkuo kitu.


elteide

Citata iš: a.t.sielis  rugsėjo 20, 2018, 14:17:42Jėzus sako, "kaupkite turtą Danguje", ir "turtuoliui sunku patekti į Dievo karalystę". Turtas nereiškia tikrosios laisvės, nes žmogus vis vien uždarytas savo aklume, savo kietoje širdyje.

pagrinde dėl to, kaip kad kitoj vietoj sakoma, kad žmogaus  širdis ten kur jo lobis /perlas ...jei tas lobis ir širdis čia Žemėj, materijoj  , kam tokiam žmogui dangus, kur nėra jo lobio ar širdies ?

vytra

Citata iš: elteide  rugsėjo 20, 2018, 16:11:06.. sakoma, kad žmogaus  širdis ten kur jo lobis /perlas ...jei tas lobis ir širdis čia Žemėj, kam tokiam žmogui dangus?
- čia iš Grb. Kučinsko repertuaro: "kam mums Dangus, jei Žemėje turim gėrimo draugus"?

Papildymas: iš tiesų, jei Žmogus dvasiškai nesubrendes, bet tokį žmogų kažkaip stebuklingai nugabenus į Dangų, tai jis ten nieko nepamatys, nieko nepajaus, nieko nesupras. Citata iš "Urantijos".


klajunas

Laiko valdymo technologijos

Kuriant prielaidas laksatiniam ekranui (kuris modeliuojamas prote), išsikristalizavo idėja paaiškinanti kai kuriuos kvantinės mechanikos reiškinius, susijusius su atbuliniu priežastingumu, t. y. iš ateities į praeitį. Tai vienas iš kvantinės mechanikos eksperimentuose nustatytų paradoksų, kad priežastingumas laike neturi fiksuotos krypties ir gali veikti tiek į iš ateities į praeitį, tiek iš praeities į ateitį. Tai yra labai keista, nes visi prisirišę prie sąmonės perspektyvos, kuri yra srautinė ir procesinė, panardinta į nuolatinį tapsmą, turintį tik vieną kryptį - iš ateities per dabartį į praeitį. Tai klasikinio mokslo pagrindinė aksioma. Mano filognozijose jau buvo parodyta, kad sąmonė ne pati tikrovė, bet vieta, kur surenkama ir sujungiama informacija apie ją. Vadinasi tai kas atrodo sąmonei - nebūtinai tiesa. Kadangi mus domina pati tikrovė, turime šias suvokimo iliuzijas pašalinti. Tai galime bent iš dalies padaryti kurdami laksatinį dėmenų ekraną.

Į visą logiką čia nesigilinsiu, nors savo juodraščiuose turiu pilną variantą; čia pateiksiu tik rezultatus. Proto-ekrano pradžia yra dvi sąvokos, tokios kaip a) kontinuumo pradmuo, kuris yra neišreikštas, į geometrinį tašką sutrauktas kontinuumas, ir b) skirtumas, kuris prideda geometriniam taškui matavimus. Skirtumus išskirdami į atskirus tipus, pridedame į kontinuumo pradmenį ekrano dėmenis. Klasikinėje lentelėje yra tokie trys skirtumo tipai: struktūrinis skirtumas (substancija), statinis skirtumas (erdvė) ir dinaminis skirtumas (judėjimas, kismas). Į kiekvieną skirtumo tipą įdedame dar vieną parametrą, kuris rodo judėjimą nuo paprasto, prie sudėtingo. Judant link paprasto - skirtumo mažėja, judant link sudėtingo - skirtumo daugėja. Visi šie dėmenys susiję, ir formuoja ekraną, kuriame modeliuojama informacija, o tai pasiekiama į kontinuumą įdedant matematiką.

Toks filognozinis modeliavimas gali atrodyti neįdomus, jis reikalingas tik tiems, kas siekia pažinti tikrovę naudojant griežtą metodą, pritaikytą specialistui ir ekspertui. Tai puikiai suprantu ir nesitikiu didelio populiarumo, ypač tarp tų, kurie ieško informacinės pramogos, o ne siekia supratimo. Tačiau nesiekiu informaciją ir per daug sutechninti. Siūlau gana populiarų variantą, skirtą paaiškinti kai kuriuos laiko paradoksus, įsidėti į sąmonę išplėstą laiko sampratą. Taip pat tai papildymas prie serijos straipsnių, kurie susiję su „filognozijos pagrindais", t. y., jeigu tarp skaitančių yra tokių, kurie susidomėjo „moksline ezoterika". Visų šių techninių samprotavimų idėjinis antstatas yra ezoterikoje plačiai išplatinta Mandelos efekto koncepcija. Tai nėra grynas, iš internetinių šaltinių nukopijuotas variantas, bet tai mano improvizacijos ta tema.

Kas nežino šio reiškinio esmės trumpai galiu paaiškinti taip: Mandelos efektas yra jausmas sąmonėje, kad įvykdyta intervencija į normalią laiko tėkmė ir pakeista istorija, kai visuomenės atmintyje yra viena įvykių interpretacija, o tikrovėje visai kita. Tai galima paaiškinti ir kitais metodais, tokiais kaip propaganda, istorijos klastojimas, bet čia yra gilesnis klodas, kuris yra analogiškas dejavu reiškiniui ir pan.

Grįžkime prie dėmenų. Klasikinis ekranas išsidėlioja taip: struktūrinis skirtumas (sudėtingas) įdedamas į statinį skirtumą (paprastas), tai - substancija erdvėje. Tada į šią sistemą įdedame paprastą dinaminį skirtumą, kuris yra linijinis judėjimas ir sudėtingą dinaminį skirtumą, kuris yra reakcija, kismas, t. y., struktūrinė dinamika. Toks pirminės tikrovės modelis ekrane, prie kurio trūksta pridėti linijinio laiko dėmenį, kuris sukuriamas į sąmonės paprastą kontinuumą įdedant linijinį ciklinį paprastą judėjimą, skaičiuojantį ciklų kiekį. Į tai svarbu atkreipti dėmesį, nes tai būdas, kuriuo gimsta netikro, žmogaus laiko sąvoka, neatitinkanti pirminės tikrovės.

Prie to būtina pridėti priežastingumo sąvoką, kuri atitinka išvardintus tris dėmenis: struktūrinis priežastingumas - koreliacija tarp struktūros ir būsenos substancijoje, erdvinis priežastingumas - skirtumo sukėlėjo atsiradimas prieš skirtumą, bet ne laike, ir dinaminis priežastingumas - sekos linijiniame judėjime principas, kur sekoje AB, B negali eiti anksčiau už A. Tai svarbu todėl, kad pirmos dvi priežastingumo rūšys - pritaikomos pirminei tikrovei, o trečia priežastingumo rūšis yra sątvaro, t. y, suvokimo iliuzija, kuri atsiranda iš aprašyto žmogaus laiko mechanizmo, kai į paprastą suvokimo kontinuumą įdedamas paprastas ciklinis, linijinis judėjimas ir kaupiamuoju būdu skaičiuojami ciklai.

Pagrindinė oficialaus mokslo klaida ta, kad jo ekrane naudojami paprasto linijinio laiko ir paprastos statiškos erdvės šablonai reiškinių matavimui, taip primetant jiems aksiomas, kurios išvestos iš sąmonės iliuzijų. Iš tikro tikrovės sudėtingumo-paprastumo koordinačių ašyje, visi dėmenys turi būti pasislinkę į „sudėtinga" pusę, kitais žodžiais tariant, tikrovėje nėra paprastų kontinuumų, tikrovėje visi kontinuumai sudėtingi, t. y. į juos įdėtas maksimalus, kompleksinis skirtumas, kuriame „tas pats", kaip paprastame kontinuume, nesikartoja. Kiek imame tokį „laiką" ir tokią „erdvę", su jų aksiomomis, tiek iškraipome tiesą. Todėl turime abu šiuos „neteisingus" dėmenis išimti ir palikti dvi koncepcijas: struktūra (struktūrinis priežastingumas) ir erdvinė dinamika (struktūrinė transformacija).

Struktūra yra geometrinis simetronas, kurio viduje gali vykti reakcija, arba elementų perstatymas, būsenų pakeitimas, perduodant struktūrinį poveikį erdvėje. Vienas taškas šioje erdvėje surištas su kitu tašku erdvėje ir pokytis viename taške akimirksniu perduodamas į kitą tašką. Tačiau būtina neužmiršti, kad šis perdavimas yra ne linijinis kaupiamasis, kai pokytis nuo pradžios laipsniškai surenkamas ir perduodamas ir galintis vykti tik viena kryptimi, bet šuolinis rezultatinis, kai nelokaliai surišti visi šuolio taškai. Kitaip sakant, jeigu rezultatinėje dalyje padaromas pakeitimas, „būsenos kolapsas", jis pertvarko atbuline eiga visą simetroną, vadinasi gali anuliuoti ir ištrinti sukauptus tarpinius ir pradinius rezultatus atbuline tvarka. Tai paaiškinama tuo, kad čia procesas vyksta tam tikras simetrijas turinčioje struktūroje, kur visos dalys surištos, ir pakeitus vieną, persitvarko visas simetronas, visomis kryptimis.

Dabar pereikime prie įdomiausios dalies. Iš to, kas čia parašyta, savo modeliavimui galime panaudoti naują koordinačių sistemą, sudarytą iš dviejų dalių: sąmonės iliuzijos ir pirminės tikrovės prinicpų. Vertikali ašis yra struktūrinis erdvinis geometrinis simetronas, kuriame vyksta globalinės nelokalios reakcijos ir horizontali ašis - sąmonės linijinis kaupiamasis laikas, judantis iš praeities, per dabartį, į ateitį. Svarbiausia vieta, kurioje susiduria abi ašys, yra dabartis, sąmonės prezentinis centras, kur susijungia tikrovė ir sąmonė per informacijos srauto momentines aktualizacijas. Šis prezentinis centras padalina laiko ašį į dvi dalis, praeitį ir ateitį, ir primeta jas pirminei tikrovei. Ateitį pažymime pliusu (+), praeitį minusu (-), ir uždedama šiuos segmentus ant pirminės tikrovės, šitaip į dvi dalis perskeldami visas reakcijas globaliniuose geometriniuose simetronuose.

Kadangi šios sistemos turi skirtingą sandarą, tikrovė ir sąmonė, tai informaciją transformuojant iš vienos ašies į kitą, gauname aksiomas pažeidžiančius paradoksus. Tačiau jų išaiškinimo esminis postulatas tas, kad pirminėje tikrovėje prezentiniai centrai neegzistuoja, ir juos dirbtinai į tikrovę įdeda žmogaus suvokimas. Kai linijinio laiko aksiomas projektuojame į erdvinį plotinį judėjimą, neturintį fiksuotos krypties, gauname prieštaravimus, griaunančius aksiomų sistemą, kurios tampa ne tokios „akivaizdžios". Kaip šią sistemą sątvaras-tikrovė galėtume pavaizduoti supaprastintu vaizdiniu? Manau geriausias būdas yra tikrovę vaizduoti kaip tam tikrą plotą užimantį ežerą, o sąmonę kaip viename taške kylančią fontano čiurkšlę, kuri pasiekia maksimumą ir krinta žemyn. Šis srauto maksimumas yra prezentinis centras. Srovėje vyksta linijinio laiko judėjimas, einantis prieš srovės kryptį, padalintą į priekinę, pliusinę ir galinę, minusinę dalį. Visa tikrovė visi procesai vyksta ežero plote, kur tarp simetronų kyla įvairios kvantinės reakcijos, galinčios judėti bet kokia kryptimi. Tačiau sąmonės fontane, kur yra praeities-ateities iliuzija, atrodo, kad judėjimas vyksta laiko ašyje prieš natūralią laiko kryptį, kas pagal iliuzines laiko sekų ir krypčių aksiomas - neįmanoma.

Tai galima pavaizduoti ir taip: viršuje turime plotinį procesą, apačioje tiesinį-taškinį, kuris viršuje esantį plotą dalina į dvi dalis. Tikrovėje šių dalių nėra, bet ji suvokiama taip, tarsi jos būtų. Plote vykstant reakcijoms, vertikalioje prezentinio centro tiesėje atrodo, kad vyksta laiko osciliacijos tarp praeities ir ateities, kai būsenų pokyčiai persiduoda iš ateities taško į praeities tašką ir atvirkščiai. Šias osciliacijas galima laikyti viršlaikinio simetrono erdvinėmis osciliacijomis, kuriose, padarius projekciją į linijinį laiką, atrodo, kad ateitis gali keisti praeitį, o praeitis - ateitį. Nes virš sąmonės esančioje tikrovėje šie segmentai sudaro vieną simetroną.

Prieš pabaigą noriu sugriauti laiko gelmės iliuziją, kuri atsiranda kaupiamuoju būdu sukant ciklus, ir didėjančiu skaičiumi didinant laiko dimensijos „gylį". Iš tikro tokios dimensijos tikrovėje nėra, nėra jokių milijardinių, trilijoninių ar kitokių gylių laike. Visas laikas yra čia pat, aplink mus, t. y., visa praeitis ir galima ateitis. Gylis priklauso tik nuo simetronų struktūros, nuo to kaip jie geba keistis ir transformuotis. Kiekvieną dabartį galima pakeisti iš „praeities" arba „ateities", nes jos abi sudaro vieną, surištą sistemą, per viršlaikinę dimensiją.

Paskutinis klausimas yra galimybė tai valdyti - natūraliai arba technologiškai. Tai sudėtinga, nes šie reiškiniai daugiau stebimi kvantiniame lygmenyje, o makrosopiniame neįrodyti. Tačiau tarus, kad visa tikrovė, taip pat ir makroskopinė, sudaryta iš globaliai surištų simetronų, kurių viduje įmanomos makroskopinės reakcijos, yra tikimybė kad galima tikrovę, „praeitį" ir „ateitį", redaguoti makrokopiniu masteliu. Tai būtų tikrovės struktūroje įvykio įdėjimas arba išėmimas, ateities ir praeities segmentuose, kurie susiprojektuoja į dabarties vertikalią ašį. Taip Mandelos efektas gali ateiti sąmonėje tiek iš priekinės, pliusinės dalies, tiek iš galinės, minusinės dalies. Jeigu atminties sankaupos būna nepasikeitusios, kyla neatitikimas tarp to, kas yra ir to, kas „atsimenama". O tai yra ezoterikoje labai populiarus Mandelos efektas. Mandelos efektas reiškia, kad žmonių atmintyse ir tikrovėje yra kelios skirtingos istorijos versijos. Jeigu tai tiesa, tai rodo, kad yra technologijos, kuriomis įmanoma „redaguoti" realybės struktūrą. Mandelos efektas para-psichologijoje turi tokį patį statusą kaip ir dejavu. Tai, žinoma, galima pasiekti ir psichologinių-informacijų manipuliacijų keliu, bet vien į tai visko suvesti negalima.

elteide

klajune, tu geriau man pasakyk ar man APprangos akcijas parduot ar dar nea...ir kodel pardavei ju nemazai kaip pgr. akcininkas? hmmm? :D

klajunas

Filognozijos profiliai

Filognozijos idėja gimė 2018 m. gegužės mėnesį ir buvo pristatyta „Filognozijos pagrinduose". Tai šių metų pagrindinė tema, kuri lems viską, kad darysiu ateityje, 2019 m. ir tolesniais. Neinu nei mokslo, nei filosofijos keliu, filognozija yra kažkur tarp jų ir, tikiuosi, anapus jų. Tie, kas nori prisiminti pagrindinius principus, turi grįžti prie minėtų „Pagrindų", čia pakartosiu tik tai, kas svarbiausia šiam papildymui. Dabartinis filognozijos lygis yra neaukštas. Tai vertinama pagal atskleistos tiesos procentą. Visa tiesa yra 100 proc. Ją dalinu į tūkstantį dalių ir gaunu, kad kiekvienas procentas turi dešimt galimų žingsnių. Tai, ką esu pasiekęs šiuo metu tėra viena dalis iš tūkstančio arba vienas žingsnis, o skaičiais 0,1 proc. Vadinasi reikia dar 999 žingsnių. Tačiau juos padaryti ne taip paprasta. Tikiuosi suorganizuoti projektą 1000 metų. Jeigu jo pradžia yra 2018-05, tai pabaigos turėtume laukti 3018-05. Tada tikiuosi turėsime 100 proc. atskleidimo. Tai, žinoma, priklauso nuo įdėtų pastangų ir proto - norint pasiekti tikslą, reikia atkakliai dirbti. Dėl šios priežasties negaliu pasiūlyti jokio galutinio rezultato ir užbaigtos tiesos, nes prie jos kelias tolimas, ilgas ir sunkus. Tie kas norės juo eiti, arba bent prisidėti prie tų, kurie eina, turi nusiteikti ne gauti visus paruoštus galutinius atsakymus, bet ieškoti tiesos patys. Pasiimti kol kas nėra ką dėl asmeninės naudos, reikia duoti, kad galėtų imti ir nešti toliau kiti.

Nuo to pradedu ir aš, nuo pagrindų paklojimo. Filognozija yra ir teorinė, ir instrumentinė. Šios dvi dalys labai svarbios, nes žinios vertinamos pagal veiklos masto išplėtimą, pagal rezultatą. Jeigu teorija neduoda priemonių išplėsti veiklos mastą, įvaldyti tikrovę, jos tėra imitacija, ne žinios. Jose nėra tikros tiesos. Žinojimas vertinamas pagal praktiką. Todėl siekiant atskleisti tikrovę valdantį simetroną, jį reikia tirti, nes pats jis visas tiesiogiai niekada neatsiveria. Jį reikia atidengti, o tai padaryti galima tik naudojant įrankius. Ši paprasta taisyklė reiškia, kad simetronas yra paslėptas hipostratose, ir norėdami jį atskleisti, turime jas atidaryti ir parodyti, kad galėtume nukopijuoti formą. Tai nėra paprasta, tam reikia išradingų įrankių ir sumanaus proto, kuris neuždarytas sąvokų kalėjimuose ir nebijo peržengti nustatytų ideologinių rėmų. Tai ne taisyklių zubrinimas, tai kūryba.

Aišku, reikalingos visos dalys, visos kategorijos žinotojų, bet svarbesni tie, kas kuria, o ne tie, kas vien naudojasi kitų darbo vaisiais. Kad tai suprastume, pažvelkime į schemą, kurioje parodyta visa tyrimo proceso gradacija, su pagrindiniais vaidmenimis ir funkcijomis.



Čia pažymėta filognozijos tyrimo proceso struktūrinė schema, kurioje matome, kad yra 3 kategorijų proceso dalyviai:

I kategorija - eksperimentuotojai, kurie surenka duomenis, kuria eksperimentų įrangą ir matavimo prietaisus, daro pirmines duomenų interpretacijas.

II kategorija - tie, kas dirba su duomenimis jusliniuose ir technologiniuose ekranuose, mintyse kuria kontinuumų struktūras, išradinėja dėmenis, formuoja laksatus bei jų aprašymo ženklines priemones. Tai teoretikai, kurie eksperimentinius duomenis sudeda į aiškinamąjį modelį.

III kategorija - zubrintojai-praktikai yra žmonės, kurie mokosi sukurtų teorijų, zubrina taisykles ir procedūras, taiko žinias praktinių problemų sprendimui arba dirba mokytojų darbą. Jų problema ta, kad jeigu nemato pažinimo proceso visumos, jiems atrodo, kad taisyklė yra svarbiausia, nes yra galutinė tiesa ir ja tereikia aklai sekti. Nukrypimas yra klaida, o tai didžiausias pavojus mokiniui ir mokytojui. Klaidos gali sukelti katastrofinius padarinius.

Iš tikro visuma turi veikti kaip viena visuma, suprantant, kad kiekvienas iš trijų vaidmenų yra tik viena dalis toje visumoje ir kad skirtingų vaidmenų reikalavimai ir taisyklės - skirtingos. Tie kas dirba antroje kategorijoje, jiems netinka trečios kategorijos reikalavimai, nes tokiu atveju nebūtų įmanoma sukurti nieko naujo, žengti kito žingsniuko link galutinės tiesos, iki kurios ilgas kelias. Filognozijoje, tie, kas save mato mokiniais ir zubrintojais, turi tik 0,1 proc. tiesos. Vadinasi čia jiems beveik nėra kas veikti. Todėl filognozija akcentuoja I ir II kategoriją, o būtent instrumentinį tyrimą, eksperimentą, ir teorinius apibendrinimus, „kūrybą". Šiose pirmose dvejose kategorijose visas kelias prieš akis ir darbo yra 1000 metų į priekį. Laukiami tik tie, kas nori prie šio darbo prisidėti. Nelaukiami tie, kas nori tik pasinaudoti.

Dabar glaustai, kaip veikia visas procesas. Paveikiamas objektas, natūraliai arba technologiškai; tas poveikis pereina į informacinį srautą, tampa suvokimo arba matavimo prietaiso informacija; ta informacija formuojama biologiniuose arba technologiniuose ekranuose ir įgauna tam tikrą ekraninę formą, kuri nesutampa su tikra; su šiuo objektu dirba protas, mintys, kuriamos schemos, laksatiniai ekranai, geometrinės struktūros, aprašančios pirmapradį simetroną; ir paskutinis etapas - šios geometrinės struktūros aprašomos ženklais. Tie ženklai tai matematika, formulės, logika ir visos kalbinės priemonės, kurios reikalingos aprašyti reprezentacinę ir pirmapradę struktūrą. Kadangi reprezentacinis simetronas neatitinka pirmapradžio simetrono, tai jo atbulinė projekcija į pirmapradį objektą vadinama „gnostiniu implantu", kuris schemoje pažymėtas žalia rodykle. Kuo daugiau atskleistame simetrone atitikimo pirmapradžiam simetronui, tuo daugiau tiesos žinoma. Vadinasi pilna tiesa bus pasiekta tada, kai gnostinio implanto struktūra sutaps su pačio objekto struktūra. Tai labai sudėtinga, nes techniniai ir jusliniai ekranai turi ribotas galimybes ir jie iškraipo objekto formą, todėl ją tiksliai ir pilnai rekonstruoti neįmanoma. Vadinasi pirma reikia paruoši tokią terpę, kurioje būtų įmanoma išreikšti visas objekto dalis, taip pat ir tas, kurios slepiasi hipostratose. Ši filognozijos dalis vadinama holoplastine matematika.

Panašiai veikiama ir moksle, taip pat mokslo švietimo sistemoje, tačiau didelė dalis šios struktūros yra užmaskuota ir mokiniams rodomas tik ženklinio kodo lygmuo, be gilesnių paaiškinimų iš apatinių lygmenų, todėl retas kuris pats sugeba pagal ženklus rekonstruoti visus formulėse užkoduotus simetronus. Mokslas atrodo labai sudėtingas ir neįkandamas paprastam protui. Tačiau taip yra tik todėl, kad slepiama pilna informacija, painiojama, neduodamas tinkamas paaiškinimas ir mokinį ištinka nusivylimas savimi ir mokslu, dingsta visa motyvacija mokytis. O tie, kas gauna tikrus pilnus vadovėlius, tie lengvai įsisavina visa informaciją ir kitiems, turintiems nepilną informaciją, atrodo gabiais, talentais ir net genijais. Bet taip yra tik todėl, kad jie privilegijuoti gauti pilną informaciją ir nereikia gaišti savo laiko dviračio išradinėjimui ir konstravimui savo galvoje to, kas jau seniai sukonstruota. Toks yra zubrintojų pasaulio sąmokslas. Tačiau tiems, kas yra pirmoje ir antroje kategorijoje, jiems tai neaktualu, nes jie taisykles kuria patys ir yra tobuli savo kūrinio žinovai. Problemų iškyla tik tada, kai jas reikia perteikti zubrintojams, kurių intelektualiniai pajėgumai nedideli ir jie nesugeba savo galvoje rekonstruoti kokia geometrinė figūra stovi už lingvistinės arba matematinės formulės, nes nėra mintyje tą formulę grindžiančios struktūros. Tiems, kas tą struktūrą sukūrė, ją suprasti labai paprasta, nes jie yra autoriai, bet perteikimas - ne toks paprastas. Ir ypač tuo atveju kai žmogus net nesupranta kas už formulės turi stovėti ir ko reikia savo galvoje ieškoti. Vadinasi aiškinama turi būti nuo pačio pradinio elementoriaus. Mokyklose dažnai tai nepadaroma, todėl mokiniai išeina iš mokyklos su broku galvose. Jie tik žino, kad reikia aklai laikytis taisyklių ir nedaryti klaidų, bet daugiau jokio gilesnio supratimo neturi. Ir šis įsitikinimas iš kitų dviejų kategorijų yra didelė klaida.

Taigi užbaigdamas apibendrinu - filognozija skirta I ir II kategorijos tyrėjams, eksperimentuotojams ir teoretikams, tiems, kas turi gebėjimų ir pašaukimą. Šis kelias kol kas yra tik užuomazga, kuri labai atsilikusi nuo mokslo. Bet reikia suprasti, kad tai kitas kalias, todėl nesiekiama mokslą kartoti ar mėgdžioti. Pradžiai kelio reikia daug hipostratinių duomenų, nes jos pagrindinis tikslas, tada turi eiti mokslo dogmų performulavimas filognozijos metodu. Kokios hipostratos akcentuojamos jau buvo galima suprasti iš filognozijos pagrindų - tai gnostiniai eteriai (susiję su sąmone) ir gravitaciniai eteriai, kurių simetrono supratimas reikalingas antigravitacinės levitacijos technologijai. Žinoma, yra ir daugybė kitų vietų. Ir bandomaisiais-mokomaisiais tikslais galima instrumentiškai patyrinėti magneto-elektrinius eterius ir kas už jų stovi, tam, kad būtų galima įgauti praktinių tyrimo įgūdžių. Magneto-elektriniai eteriai patogūs todėl, kad juos tirti nereikia brangių ir sudėtingų įrengimų.

Hipostratų tyrimas susijęs su rizika, nes ten paslėpta daug valstybės paslapčių ir ji nenori šioje vietoje turėti jokių pašalinių akių. Tačiau tai turėtų ne atbaidyti, bet priešingai - dar energingiau gilintis į šią sritį.

Aukštyn