Creative kūryba

Pradėjo Creative, gegužės 12, 2017, 00:38:23

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

Creative

#15
kovo 02, 2018, 20:58:08 Redagavimas: kovo 02, 2018, 21:00:32 by Creative
Nusprendžiau pasivaikščioti po laukus Biržų rajone. Vaikštau sau, matau karvės gainiojasi.

Staiga žemė sudreba ir pradeda birėti po kojom, smigti žemyn. Aš greitai apsižiūrėjau kur nesminga, kur arčiau kraštas ir pradejau ten bėgti, bet nespėjau.. Jaučiu kaip krist pradėjau o staiga viskas nušvito ir įkritau ant kažko kieto, apsižiūriu lyg kapitono kajutė. Man pradėjo trukti oro, apiemė panika paveluota turbūt, galvoju.

Girdžiu:
- Kaukę greitai!- ir man uždeda kažkas kvepavimo kaukę ir ant akių raištį. Nieko nematau.

Kažkas pakelia mane nuo žemės kai aš jau nusiraminau truputėlį ir kažkur nešė ir aš atsijungiau kažkodėl, gal per nervus.

Prabundu, guliu lovoje, be akių raiščio, bet vis dar su kauke. Kažkas palietė man ranką, girdžiu sako:
-Pabandyk paimti mano ranką.
Aš jaučiu svetimus pirštus kažkokius labai keistus plonus ir atsargiai, labai atsargiai paimu į ranką, užgniaužiu lengvai, nes bijau sulaužyt, atrodė tokie trapus tie pirštai.
-Nebijok, nieko neatsitiks.

Ir aš atsimerkiu pagaliau. Apsižiūriu, kažkokia palata, gal kambarys, vydury kuriuo stovi mano lova ir ateivis šalia laikantis mano ranką savoje, t.y. aš laikiau jo ranką savoje. Plikas mažas su didelėm akim ir didele galva. Galvoju, tai vat kodėl tie pirštai tokie keisti pasirodė. Aš jam nusišypsojau, o jis, o Dieve, man irgi nusišypsojo atgal.

Creative

Ji stovėjo suklupusi ant keturių ir baisiai persmelkė kančia visą kūną. Suradus jegas ji pakėlė galvą, pasižiūrėti kas aplinkui.

Aplink ją buvo susigrudusios juodos esybės, begalė esybių, tiek, kad visi tarpai buvo užlopyti jų, nesimatė kiek jų iš tiesų yra. Ir vienas priešais ją truputi pasilenkė ir ištiesė savo tamsią ranką. Jai tai buvo kontrastas, nes ji pasirodo buvo balta, šviesi ir žinojo, kad negerai ir paimti už pagalbos rankos ir ignoruoti ir atsistoti pačiai. Laikas, būsenos, laikas svarbu. Netas laikas, neta būsena ir vėl ne tas laikas. Nedera, nesuderinta, nedabar.

Ji dvejojo labai ilgai gal minutę kitą, galiausiai pajuto tinkamą sprendimą. Atsistojo pati. Apžiūrėjo virš galvų kiek jų, o jų buvo iš ties begalė, visa armija susirinkusi aplink ją. Ji žinojo, kad nepriimti ištiestos pagalbos rankos iš jo, buvo teisingas sprendimas, bent jau šiuo metu.

Staiga visi aplink suklupo ant kelio prieš ją ir palenkė galvas ir jai atsvirė visas vaizdas kiek buvo ten jų ir pamatė, kad ten toleliau yra properša, skardis tarp dviejų žemių, viena ant kurios ji dabar stovėjo. Kitoje pusėje buvo kažkas ko ji neįžiūrėjo, bet žinojo kad jai ten. Ir ji pradėjo lėtai, ramiai eiti. Juodos esybės traukėsi jai iš kelio, padarydami takelį. Jai tai buvo nemotais, ji ėjo sau toliau.

Pagaliau priėjo skardį, atsisėdo ant jo, nukabinus kojas žemyn ir palietė kojomis nematoma laiptelį-tiltelį, kuris prisiliečius pradėjo švytėti po kojomis tą lopinėlį ir ji atsistojo ant jo ir nuėjo taip pat ramiai į kitą skardžio pusę, į kitą žemę.

Creative

#17
lapkričio 19, 2018, 23:15:58 Redagavimas: lapkričio 20, 2018, 00:05:37 by Creative
Brangus Dienotvarkį,

...
....
..
..Tereikėjo pajudinti vieną grandinę, kad pasijudintų ir kitos..
..

--
Pagarbiai,
Creative

Creative

#18
gruodžio 15, 2018, 18:09:27 Redagavimas: gruodžio 15, 2018, 18:32:09 by Creative
--0101

Dagyvenau.
Gydytojai zuja šalia, daro tyrimus, dar kažką, matuoja, skenuoja. Jau daug laiko praėjo. Užtektinai.

Žinau, kad jiems rūpėjo mano įmantri, kaip ir, tatuiruotė ant smilkinio jūros žvaigždės pavidalu, tačiau jie nieko negalėjo suprasti. Kažkoks darinys įsiskverbes į smegenis. Klausinėjo, daug klausinėjo, ir netik jie, o aš lygiai taip pat tylėjau, nič nieko nepasakiau, nepratariau nei žodžio, visai nereagavau. Užtektinai.

Sakiau, kad man nereikia nieko, tačiau jie užsispyrė ir padovanojo šią taturiuotę. Kas jie? Lai lieka paslaptimi. Svarbu kad išorinio darinio, neatskirti nuo paprastos tatuiruotės. To gana.

Gydytojai, žinoma, pamatė, kad kažkas čia netaip ir tyrė, tyrė ir netik jie tyrė. Ir nieko neištyrė, pašalinti taip pat negalėjo, nes pavojingai įsiskverbęs į smegenis. Iš manęs nieko nepešė, nes aš nepratariau ne žodžio. Paliko taip kaip yra.

Gerai, galvoju, užtektinai palatoje pragulėjau, pragulėjau begalę dienų, užtektinai. Pabandžiau sukūrti aplink save barjerą, nes šurmulys ir triukšmas atsibodo, visi norėjo paliesti, pačiupinėti. Gana. Ir... tai įvyko, seselės, kurios buvo palatoje ir norėjo vėlgi kažką pačiupinėti man ant galvos, staiga atšoko ir nebegalėjo daugiau prisiartinti arčiau nei metrą.

Aišku, dabar ir taip galiu. Galiu dabar jau išeiti.

Atsistoju ir išeinu. Koridoriumi tiesiai, paskui į kairę. Pasitaikę darbuotojai atšokdavo į šoną, nes jaučiu, kad barjeras, kuri apjuosiau save, vis dar laikėsi metro atstumu aplinkui. Kažkas pakvietė apsaugą, tačiau jie nieko negalėjo padaryti ir jiems nepavyko manęs sustabdyti. Aš išėjau.

Pakeliui pagalvojau apie vieną mintį: "jėga yra - proto nereikia".


--

Creative

--

Turiu paskubėti.

Skrendu palei žvaigždes. Reikia ieškoti toliau, ne čia.

Ir pagaliau randu.

Jau sukant link tos žaliai mėlynos planetos, mane pasitinka sargyba, metaliniais čiuptuvais bandė mane pagauti, aš minties pagalba nurėžiau visas jo galūnes. Pasisukus, pamatau, kad atskriejo jo pagalbininkai, tačiau jie, šiek tiek pastovėję, pasitraukė iš kelio. Jis tapo laisvas.

Nuskrendu į planetą. Paliečiu žemę ant aukštos plokščios pakilos. Šiek tiek spėjau apžiūrėti kas yra aplinkui, tačiau buvau gan aukštai tai nelabai ką ir įžvelgiau, prie manęs priėjo tos planetos gyventojas. Bandė prisiliesti, aš porą žingsnių atsitraukiau, vėl bandimas ir jam pavyko, tik šį kartą jis spėjo pasakyti ramu: "Nieko asmeniška" ir kritau žemyn nuo pakilos.

Pasidarė tamsu, tačiau pajutau, kad kažkas pagavo ir vėl kilome į viršų. Vėl ta pati pakila. Vėl tas gyventojas ir aš su, taip, tai buvo tamsus dūmų siluetas, kuris mane ir pagavo, dabar aišku iš kur ta tamsa.

Niekas nieko nepratarė, tik juodi dūmai apjuose mane ir mes pakilome į viršų, skridome atgal, į ten, iš kur atkeliavau.


--

Creative

#20
sausio 03, 2019, 00:28:25 Redagavimas: sausio 03, 2019, 00:57:57 by Creative
Paseksiu klajūno pavyzdžiu ir irgi sveikinu su Naujais.





Creative

#21
sausio 30, 2019, 14:30:26 Redagavimas: sausio 30, 2019, 14:41:35 by Creative
Aš stoviu už tuos,
Kurie krito.
Kurie krito nelygioje kovoje.

Stoviu už tuos,
Kurie virto tik patrankų mėsa,
Kurie liko tik skaičiukai statistikoje,
Kuriuos paaukojo lengva ranka.

Už tuos, kurie pasiaukojo.

Stoviu už tuos,
Kurie mirė stovėdami už savo širdis,
Kurie mirė net nesupratę to,
Kurie mirė skausme, baimėje ir neviltyje,
Kurie mirė su viltimi.

Stoviu už tuos
Už jų svajones ir viltis.

Stoviu už juos
Už mūsų ateitį, svajones ir viltis!


--

Creative

#22
vasario 02, 2019, 17:18:16 Redagavimas: vasario 02, 2019, 17:25:17 by Creative
Leidžiuosi laiptais į rūsį. Ten mano visa technika sudėta. Kompiuteriai ir sreveriai bei kiti išradimai. Viskas reikalinga.

Prisėdu prie ekranų, jų buvo nevienas ir ne du. Stebiu, kas pasaulyje vyksta ir kaip visada nieko gero. Aš kolkas nesikišu.

Sukramčiau savo greito paruošimo sriubą ir kotletą su bulvių koše. Pažiūrėjau į laikrodį ir sau pasakiau: "Jau laikas".

-
Pagaliau pasiekiau savo namus, įvažiavau į garažą, kuris buvo paslėptas nuo akių į mano rūsį. Buvo sunku padaryti, kai tau ant kulnu lipo visos spec tarnybos. Dėja dėl mano kaltės, nes praleidau vieną galimybę, gerai kad šį kartą išsisukiau.

Išjungiau visą aparatūrą mašinoje, tokios net ateviai pavyduliautų, palikau tik tai kas būtina ir išlipau iš jos. Prieinu prie sienos, nes garažas buvo tik patalpa be jokių nuorodų, ar daiktų, tiesiog sterili patalpa. Perbraukiu per sieną ir atsverė užmaskuotos durys į mano rūsį, į mano darbo vietą.

-
Klausiat koks mano tikslas? Kam visas šis reikalas? Pasaulyje atsiranda žmonės, kurie pakliūna į bėdą dėl savo gero būdo, taip atsitinka, dėja, per dažnai. Kaip jiems padėti? Kaip juos išgelbėti? Tai mano užduotis.

Creative

#23
vasario 02, 2019, 17:43:49 Redagavimas: vasario 02, 2019, 18:12:25 by Creative
Kas yra sapnai? Tai tik kitokia tikrovė, realybė persimaišiusi su fantastika. Keista matyti sapną nemiegant, nors kad ir akimirką. Tos akimirkos pilnai užtenka, kad suprasti, kad tai tikra ir netikra. Kai persidengia tikrovė ir "tavo vaizduotės kūriniai", nors tu kuo aiškiausiai atskiri kas yra kas. Kai susideda tam tikri įvykiai, kai gauni tam tikrą informaciją ir ją tam tikru savo būdu ją apdoroji, gali iškilti tokios "vizijos", kurios nėra vizijos. Kai samonę savo išsiunti pablūdyti po savo įsivaizduojamą pasaulį ir kai pamatai, kad tas pasaulis visai neįsivaizduojamas, kai pereini tam tikrą ribą ir atsidūrį realiame pasaulyje tik kitame lygmenyje, beveik vaizduotėje.

Kas tiesa? kas melas?
Kas tikra? kas netikra?
Kam tau visa tai?
Aš žinau kam, o tu?



Mano lūpomis kalba nusivylimas, kuris persekiojo mane visą gyvenimą, tai tik ta prasme, kad visur buvo nusivylimas.

Vikipedija paaiškina kas tai yra:
nepasitenkinimo jausmas, kuris pasireiškia neišsipildžius lūkesčiams.

Taigi buvo lūkesčiai? Lūkeščiai, kuriuos "susapnuodavo" kiti.
Mano nusivylimas šiek tiek kitoks, nusivylimas perimtas iš kitų nusivylimo, matytas jų akyse.

Žmonės, kurie nieko pakeisti negali, ateiviai, kurie nieko nesugeba, net dievas- kūrėjas, kuris tik tai ir sugebėjo, kad atsirastu kažkas, sugėbėjo būti, tik būti. Mums lygiagrečiai.

elteide



:)
sapnai yra info ....

Creative

#25
vasario 02, 2019, 21:13:38 Redagavimas: vasario 02, 2019, 21:44:15 by Creative
Taip ir tik tau spręsti kokia tai info.







Creative

Нам параллельно
Не жди

Нам параллельно
Не грусти

Нам параллельно
Тебе ещё всё впереди

Нам параллельно...

Нам параллельно...

Creative

#27
kovo 15, 2019, 22:42:27 Redagavimas: kovo 15, 2019, 22:55:43 by Creative



Jus kalti, kad eikvojate žmonių laiką.
Jus kalti, kad masinat žmonėms jauką.
Kalti, kad jaukų nežinot saiko.
Kalti, kad norit ir piešiat t.y. brukat žmonėms gyvenimo prasmę.
Kalti, kad imat iš jų pavyzdį.
Kalti, kad žmonės nebeturi kuo tikėti.
Kalti, kad jus patys neturit kuo tikėti.

Jus nekalti, kad tokie užaugot.


--

Creative

#28
balandžio 18, 2019, 22:18:53 Redagavimas: balandžio 18, 2019, 23:56:39 by Creative
Prologą skaitykite čia:
1. https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4627.msg89225#msg89225
2. https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4627.msg89227#msg89227


1 skyrius



Ištrauka iš dienoraščio:

Citata
Data: 2019-04-05
Paskyrimo vieta: Hunas
Objektas: Mekai. Pusžmogiai žmogėdros. Pusiau protingos. Pavojingai agresyvūs. Turi lizdus. Patikrinti barjerą, dėl jo susilpnėjimo ir galimų įtrūkimų.
Tikslas: Visiškas sunaikinimas ir prevencija.

Mano vardas Aleiša. Esu iš Žemės planetos, Lietuvos valstybės. Neseniai baigiau tris kursus magijos akademijoje prie Švento Renijono ir teko pasitraukti iš mokslų anksčiau laiko dėl tam tikrų aplinkybių. Šiuo metu laukiu savo pirmo paskirto perkėlimo į Huno planetą. Ten manęs laukia mano pirma užduotis. Manau tai labiau išbandymas.

Kaip ir pasakė, turiu laukti lygiai 17 valandą savo kieme, sulaukti jų ir jie mane perkels.

(…)
Šiandien buvo sunki diena Huno planetoje, apniūkęs oras šiek tiek temdė visas paieškas, nors žmogėdras radau, nesunku buvo su čionykščių pagalba, jie patys labai noriai pasakojo kas, kaip ir kur. Taip pat sužinojau daug apie tuos, kuriuos Mekai sunaikino, apie mirusius tėvus, brolius, seses ir kitus artimuosius, širdį gniaužė jų visų išklausius. Kaip ir sakiau, pagal jų pasakojimus, žmogėdras radau beveik iš karto, nors teko šiek tiek pavaikščioti miškais ir juos išnaikinau ugnies stichija,  kuri man gavosi lengviausia, o jų pelenus vėjas išsklaidė. Radau jų tris lizdus, landynes, teko irgi sunaikinti. Jų klyksmai ir tas susvilusios mėsos kvapas dar ilgai mane kankins, manau net ir sapnuose. Kaip ir sakė, barjeras buvo pažeistas trijose vietose, pro kur ir išlindo jie, nepertoliausiai nuo lizdų. Suradus įtrūkimus, pasinaudojus man duotu kristalu, juos užlopijau. Gaila nebuvo jokių galimybių Mekus atgal išvyti gyvus. Pabaigus darbus, per antriešinį prietaisą daviau jiems signalą, kad darbas baigtas ir jie mane beveik iškart perkėlė atgal į namus.

Nusprendžiau daugiau nenaikinti gyvų būtybių.

Tai tiek šiam kartui.

-Įrašo pabaiga-

Creative

#29
balandžio 19, 2019, 16:16:10 Redagavimas: balandžio 19, 2019, 16:44:41 by Creative
Aš sėdėjau ant ežero pakrantės akademijos teritorijoje ir mečiau į jį akmenis. Vienas, antras, trečias. Galvojau, kaip keistai pasisuko mano gyvenimas. Jau antrus metus mokiausi magijos akademijoje prie Švento Renijono. Aš netik mokiausi, bet ir pasidariau tikru moksliuku. Be pagrindinių dalykų teorinių ir praktinių aš savarankiškai sėdėdavau bibliotekoje ir studijavau daug kitos literatūros ir iš aukštesnių kursų, praktinius užsiėmimus suplanuodavau taip, kad niekas apie tai nesužinotų, slapukavau, nes vis dėlto tiek gebėjimų man sukėlė milžinišką atsakomybę ir daug bemiegių naktų apmąstymams.

Akademijoje viskas atrodo paprasta, mokaisi iki galo, gauni diplomą, kad moki kontroliuoti savo galias ir laisvas. O diplomui gauti, reikia iš peties paplušėti.

Tarnielis, kaip ir sakė, manęs likimo valiai nepaliko, be savo dėstytojavimo jis rasdavo laiką ir man ką nors paaiškinti, jei ko nežinodavau. Visada klausdavo ar kas nors neaišku, ir jei atsakydavau, kad taip tai jis padėdavo. Praėjus pusei metų supratau, kad laikas man savarankiškai viską aiškintis, nes Tarnielis dažnai atrodydavo pavargęs. Tada ir biblioteka tapo mano namais.

Gyvenau ne jo namuose, nes iš tikrųjų buvo tolokai nuo akademijos, o studentų bendrabutyje pačioje akademijos teritorijoje. Draugų neturėjau, nes neturėjau apie ką su jais kalbėti, jie visi pažinojo vienas kitą beveik nuo vaikystės, nors kartais įdomu būtų sužinoti vieną kitą detalę, tačiau aš susilaikydavau, galiausiai supratau, kad viską galima rasti akademijos milžiniškoje bibliotekoje. Kaip ir tai, kodėl jie visi vienas kitą pažinojo nuo seno. Tai labai paprasta, tiesiog jų šeimos visos bendravo ir laikėsi šalia vienas kito, svetimųjų neprisileisdavo. Kaip ir manęs, gaila, tačiau nieko nepadarysi. Bandžiau pora sykių užmegzti pokalbį su kursiokais, tačiau jie visada surasdavo priežastį išsisukti, galiausiai apsimetė, kad manęs išvis nemato. Aš tada irgi apsimečiau, kad jų nematau iki tam tikro laiko.

Prasidėjus antram kursui, atsirado pas mus viena nauja studentė. Ji irgi buvo nepritapėlė  ir mes kažkaip susibendravome. Kaip ir dabar sėdėjau ant kranto su eiline knyga, mąsčiau ir laukiau jos.

- Laba, Aleiša, ar ilgai laukei? - klausė priėjus Keri.
- Ką tik baigiau skaityti magijos istorijos išplėstinę teoriją.
- A, atleisk, ilgokai užtrūkau. Sakyk, ką dabar veiksi? Radau tokią vietelę, kuri tau turėtų patikti, visiškai nuošali, beveik niekas ten nebūna.
- Tikrai? Ir kur gi ji? - klausiau, nors jau žinojau apie ką ji kalba, nes pirmam kurse ištyrinėjau visas apylinkes  ir visus akademijos užkaborius.
- Ten už šventyklos yra medis tinkamas prisėsti ir niekas netrukdys, nes kaip žinia šventykla yra pačiam gale teritorijos prie pat miško, ten mažai kas vaikšto. Pastebėjau, kad ir kiti studentai ten nesilanko beveik. Retas, kuris užkliūna.
- Žinau apie ką kalbi, tačiau ne šiandien, gal kitą kartą, turiu dar parengti kelis darbus rytojui.
- A, gerai, tada kitą kartą.
- Rytoj nueisime, iš karto po paskaitų, - ištariau, kad nenuliūdinti per daug jos.
- Gerai, tada rytoj, - ji pralinksmėjus ištarė ir atsisveikino iki rytojaus.

Jai išėjus aš dar mečiau akmenukus į vandenį. Vienas, antras, trečias. Vienas, antras, trečias. Ar Keri žino, kad aš žinau? Neatrodo, tačiau gali būti įtaria, nes paskutiniu metu nutolau nuo jos. Aš žinojau jos paslaptį. Netyčia išgirdau ja kalbant su keliais kitais kursiokais, kam ji čia atsirado. Pasirodo dėl manęs. Norėjo įsiterpti tarp draugų ir taip gauti mano vadeles, kad galėtų tampyti už virvučių. Jie visi iš kažkur sužinojo kiek man atiteko „Dievų dovanų" ir užsimanė tai išnaudoti savo  tikslams, kurie deja nebuvo altruistiški.

-Rytoj, - tariau sau, - viskas jau rytoj. - atsistojau ir išėjau į bendrabučio savo kambarį, pasisekė, kad gyvenau viena.


________________

Ir štai atėjo lemiama diena. Turi viskas paaiškėti. Kaip visada, man einant bendrabučio koridoriumi, Keri mane pasigauna ir mes kartu einame į paskaitas. Atrodo viskas taip pat, tačiau dabar jau viskas kitaip. Po paskaitų mes, kaip tarėmės, nuėjome už šventyklos. Atsidūrusios šalia to medžio, aš staiga sustojau ir atsisukau į ją.
- Keri, sakyk, ko iš manęs iš tikrųjų nori?
- Apie ką tu? Norėjau parodyti šia vietelę ir tiek, - bando išsisukti ji.
- Aš apie tai, kad tau reikia mano sugebėjimų valdyti savas galias tam, kad patenkinti tavo savanaudiškus ketinimus, - padariau pauzę, kad suvirškintu tai ką pasakiau, kad aš žinau, - Tu norėjai manimi pasinaudoti, kaip ginklu, atėjus tam tikram laikui, kai ateis tavo eilė pasirodyti, miss vyriausiosios druidės anūkė. Norėjai parodyti, kad moki manipuliuoti kitais žmonėmis.
Stojo mirtina tyla.
- Kaip tu tai sužinojai? - pašiepiančiai tarė Keri, parodė savo tikrą veidą.
- Paprastai.
Viskas stojo į savo važias, mano abejonės dėl jos kilmės, jos elgesio nesąmoningų nesutapimų ir netyčia išgirsto pokalbio nuotrupų, visiškai išgaravo. Aš žiūrėjau jai tiesiai į akis, o ji taip pat žiūrėjo į mane, tik jos veidą puošė pašaipa.

Aš supratau, ką reikia daryti, nusisukau ir išėjau.

- Ei! Nejaugi viską taip ir paliksi? - Man tolstant į nugarą sušuko ji.
Taip, mintyse sakau, bent jau kol kas, ir toliau žingsniavau.  Aš žinojau kai ką daugiau, tai, kad ji norėjo surengti perversmą visoje druidų bendruomenėje, nuversti savo močiutę ir vadžias paimti į savo rankas. Šią naktį ir vėl teks praleisti be miego, galvojau, geriau tada pasiimti kokią knygą ir mokytis, daug papildomai mokytis ir nusukau į biblioteką.

Aukštyn